Riunoskė Akutagava


Tankmėje

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė medkirtys

Taip. Tai aš radau lavoną. Šįryt aš, kaip visuomet, patraukiau toliau į kalnus, kad prikirsčiau malkų. Ir štai pakalnės giraitėje radau negyvą kūną. Kur būtent? Maždaug už keturių - penkių tio 1 nuo kelio į Jamasiną. Tai atkampi vieta, kur auga bambukai ir jaunos kriptomerijos.

Negyvėlis buvo pasipuošęs blyškiai žydru suikanu 2 ir padėvėta kepuraite ebosi 3, kokias nešioja sostinėje; jis gulėjo aukštielninkas. Štai gi koks dalykas: kūne buvo vienintelė žaizda, bet užtai tiesiog krūtinėje, taigi sausi bambuko lapai aplink buvo permirkę krauju. Ne, jis nebekraujavo. Žaizda, matyt, jau buvo uždžiuvus. Taip, štai dar kas: ant žaizdos, nė kiek nesibaimindamas mano žingsnių, tupėjo įsisiurbęs gylys.

Ar nepastebėjau šalia kardo, ar ko nors panašaus? Ne, ten nieko nebuvo. Tik šalia kriptomerijos, prie kurios gulėjo lavonas, kamieno mėtėsi virvė. Ir dar... taip, taip, be virvės ten dar buvo šukos. Štai ir viskas, kas buvo šalia kūno - tik šie du daiktai. O žolė ir nukritę lapai aplinkui buvo smarkiai ištrypti - matyt, nužudytasis savo gyvybę atidavė ne pigiai. Kaip, ar nebuvo arklio? Taigi ten joks arklys neprasibraus. Kelias - jis toliau, už giraitės.

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė klajojantis vienuolis

Su nužudytuoju aš susitikau vakar. Vakar... regis, pusiaudienį. Kur? Kelyje iš Sekijamos į Jamasiną. Jis sykiu su moterimi, sėdėjusia ant žirgo, keliavo į Sekijamą. Moteris nešiojo plačiabrylę skrybėlę su šydu, taigi, veido jos aš nemačiau. Mačiau tik šilko suknią su gėlių ornamentu. Žirgas buvo bėras, pakirptais karčiais. Ūgis? Gal kokiais keturiais sun 4 aukštesnis nei vidutinio ūgio... Aš gi vienuolis, nelabai tokius dalykus nutuokiu. Vyras... Taip, jis turėjo ir kardą už diržo, ir lanką su strėlėmis už nugaros. Ir dabar gerai pamenu, kad iš jo juodos laku padengtos strėlinės kyšojo gal dvi dešimtys strėlių.

Aš net ir pagalvot negalėjau, kad jam štai taip baigsis... Išties, žmogaus gyvenimas pranyksta akimirksniu, tarsi rasos lašelis, tarsi žaibas. Och, žodžiais neapsakysi, kaip visa tai liūdna.

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė sargybinis

Žmogus, kurį aš sučiupau? Tai - žinomas plėšikas Tadzemaru. Kai aš jį sučiupau, jis, nudribęs nuo žirgo, dejavo ant akmens tilto, na to, prie Avadaguti. Kada? Vakar vakare, pirmosios sargybos valandomis. Aną sykį, kai aš jo vos nesučiupau, jis vilkėjo tuo pačiu mėlynu suikanu ir taip pat turėjo kardą už diržo. O šįsyk, kaip matote, jis turėjo dar ir lanką su strėlėmis. Štai kaip? Tai tos pačios, kurias turėjo nužudytasis? Na, tuomet žmogžudystę, be jokių abejonių, įvykdė Tadzemaru. Lankas, įvilktas į juodą odą, juodu laku padengta strėlinė, septyniolika strėlių su vanago plunksnomis - visa tai, reiškia, priklausė nužudytajam. Taip, žirgas, kaip jūs ir teikėtės sakyti, buvo bėras, pakirptais karčiais. Matyt, toks jau buvo plėšiko likimas, kad žirgas jį nubloškė nuo savęs. Žirgas rupšnojo žolę šalikelėje prie tilto, o paskui jį vilkosi ilgi pavadžiai.

Šis Tadzemaru, ne taip kaip kiti plėšikai, besibastantys sostinėje, turėjo potraukį moterims. Pamenate, pernai ant kalno už Akitoribe šventyklos, skirtos Budzurui, nužudė moterį su mergaitę, matyt, maldininkes? Tai štai, kalbėjo, kad tai jo rankų darbas. Štai ir moteris, kuri jojo ant bėrio - jei jis užmušė vyrą, tai kur ji prapuolė, kas jai atsitiko? Nežinia. Atleiskit, kad kišuosi ne į savo reikalą, bet reikėtų tai ištirti.

Ką apklausos pas teismo valdininką metu pasakė senutė

Taip, tai to paties žmogaus kūnas. To, už kurio ištekėjo mano duktė. Tik jis ne iš sostinės. Jis samurajus iš Kikofu ir Vakasos. Jo vardas - Kanadzava Takehiro, jam dvidešimt šešeri. Ne jis negalėjo su niekuo susipykti, labai jau švelnaus buvo charakterio.

Mano duktė? Jos vardas - Masago, jai devyniolika metų. Ji narsaus būdo, nenusileistų ir vyrui. Masago iki Takehiro neturėjo kito mylimojo. Ji tamsaus gymio, šalia kairiosios akies kampučio turi apgamėlį, veidas nedidelis ir pailgos formos.

Vakar Takehiro ir mano duktė išvyko į Vakasą. Už kokias gi nuodėmes tokia nelaimė! Kas mano dukrai? Su žento likimu aš jau susitaikiau, bet mane neramu dėl dukters. Aš, senute, maldauju jūsų, vardan viso, kas šventa, apieškokite visus miškus ir laukus, tik suraskite mano dukterį! Koks piktadarys tas plėšikas Tadzemaru, ar kaip jis ten! Ne tik žentą, bet ir mano dukrelę... (Verkia, neįstengdama ištarti nė žodžio.)

Tadzemaru prisipažinimas

Tą žmogų aš nužudžiau. Bet moters neliečiau. Kur ji prapuolė? Šito taip pat nežinau. Palaukite! Kiek jūs mane bekankintumėte, vis vien negaliu pasakyti to, ko nežinau. Be to, jei jau taip viskas išėjo, aš nesibaiminsiu ir nieko neslėpsiu.

Šį vyrą ir jo žmoną sutikau vakar, iškart po pusiaudienio. Vėjo gūsis kaip tik kilstelėjo šydą ir aš akimirkai pamačiau jos veidą. Akimirką - pasirodė ir vėl pasislėpė - ir, galbūt, todėl man pasirodė, kad tai bodisatvos 5 veidas. Ir tuoj pat nusprendžiau, kad turėsiu tą moterį, net jeigu teks nužudyti vyrą.

Jums tai atrodo siaubinga? Niekai - nužudyti vyrą - įprastas dalykas! Kai norima turėti moterį, vyras visuomet nužudomas. Tik aš žudau kardu, kurį nešioju už diržo, o jūs nenaudojate kardo, jūs žudote valdžia, pinigais, o kartais tiesiog pataikūniškais žodžiais. Tiesa, kraujo nepraliejate, vyras išlieka sveikų sveikiausias - ir vis dėlto nužudytas. Ir jei pagalvotume, kieno kaltė didesnė - jūsų ar mano - kas žino? (Ironiškas šypsnys.)

Tačiau tai nereiškia, kad aš nepatenkintas, kai paimu moterį, nenužudydamas vyro. O šį kartą aš ir sumaniau paimti ją be žmogžudystės. Tik ant kelio tokio pokšto neiškrėsi. Todėl sugalvojau, kaip juos įsivilioti giraitės gilumon.

Tai pasirodė paprasta. Prisistatęs pakeleiviu, aš ėmiau pasakoti, kad greta ant kalno yra pilkapis, kad jį kasinėjau, kad radau ten daug veidrodžių bei kardų 6 ir užkasiau visą tai giraitėje prie kalno, jog niekas nepamatytų, ir, jei atsirastų pirkėjas, aš pigiai parduočiau bet kurį radinį. Vyriškis po truputėlį kibo ant mano meškerės. Ir štai - ką jūs manot! Baisus daiktas tas godumas! Nepraėjo nė pusvalandis, ir jie paraginę savo žirgą kartu su manimi patraukė takeliu į kalną.

Kai mes pasiekėme giraitę, pasakiau, jog daiktai užkasti pačioje tankmėje ir pasiūliau jiems eiti pasižiūrėti. Vyrą buvo užvaldęs godumas, ir jis, žinoma, neprieštaravo. Bet moteris tarė, jog ji nelips nuo žirgo ir palauks mūsų. Tai buvo protinga, nes ji matė, kad giraitė labai tanki. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta, ir aš nusivedžiau vyriškį į tankmę, palikęs moterį vieną.

Giraitės pakraštyje augo tik bambukai, tačiau įžengus giliau, pasitaikydavo ir kriptomerijos. Tam, ką aš sumaniau, sunku buvo rasti geresnę vietelę. Praskleisdamas priešais save šakas, papasakojau visai įtikinamą istoriją, kad lobiai užkasti po kriptomerija. Klausydamasis manęs, vyriškis ėjo toliau, ten, kur matėsi liekni šių medžių kamienai. Bambukai pasitaikydavo vis rečiau ir rečiau, aplinkui augo jau beveik vien tik kriptomerijos - ir tuomet aš netikėtai puoliau jį ir nuverčiau ant žemės. Ir po akimirksnio vyrukas jau buvo pririštas prie medžio kamieno. Virvė? Koks gi plėšikas neturi virvės? Virvę turėjau užsikišęs už diržo - jos man galėjo bet kada prireikti, kad persiropščiau per gyvatvorę. Suprantama, kad jis nerėktų, užkimšau jam burną nukritusiais bambuko lapais, ir daugiau nebebuvo ko su juo terliotis.

Susidorojęs su vyriškiu, aš sugrįžau pas moterį ir pasakiau, kad jos palydovas staiga sunegalavo, ir jai reikėtų eiti pasižiūrėti, kas gi jam nutiko. Nereikia aiškinti, kad ir šįsyk viskas ėjosi taip, kaip sumaniau. Ji nusiėmė savo plačiabrylę skrybėlę ir, neištraukdama savo rankos iš manosios, patraukė į tankmę. Tačiau, kuomet mes atėjome iki tos vietos, kur aš buvau pririšęs jos vyrą, vos tik jį pamačius, ji įsikišo ranką į užantį ir išsitraukė iš ten durklą. Niekuomet dar nebuvau matęs tokios patrakusios, drąsios moters. Jei aš nebūčiau pasirengęs viskam, tikrai likčiau persmeigtu pilvu. Nuo pirmo smūgio tai aš išsisukau, bet ji įsiutus smūgiavo kur papuola. Tačiau ne veltui gi aš Tadzemaru - galop man pavyko, neišsitraukiant kardo, išmušti durklą jai iš rankų. Na, o be ginklo net ir pati drąsiausia moteris nieko negali padaryti. Ir štai aš pagaliau, galėjau paimti moterį, neatimdamas vyrui gyvybės.

Taip, neatimdamas vyrui gyvybės. Aš ir po to nesiruošiau jo žudyti. Tačiau kai jau norėjau pasitraukti iš giraitės, palikęs gulinčią apsiašarojusią moterį, ši staiga it beprotė įsikabino į mano rankovę ir, dusdama, sušuko : " Arba mirsite jūs, arba mano vyras... kas nors iš judviejų privalo mirti... Būti paniekintai iškarto dviejų vyrų akyse - blogiau nei mirtis... Vienas iš jūsų privalo mirti... o aš eisiu su tuo, kas liks gyvas." Ir štai tuomet aš panorau nužudyti vyriškį. ( Niūrus susijaudinimas.)

Dabar, kai jums tai pasakiau, turbūt manote, jog esu žiaurus žmogus. Tai jūs taip manote, nes jūs nematėte tos moters veido. Todėl kad jūs nematėte jos liepsnojančių akių. Kai mūsų žvilgsniai susitiko, aš panorau ją padaryti savo žmona, net jeigu žaibas mane vietoje nutrenktų. Padaryti ją savo žmona - tik ši mintis buvo mano galvoje. Ne, tai nebuvo grubus geismas, kaip jūs galvojate. Jei mane valdytų tik geismas, aš būčiau paspyręs moterį ir nuėjęs. Tuomet ir vyriškiui nereikėtų nudažyti mano kardo savo krauju. Tačiau tą akimirką, kai tankmės prieblandoje aš įsižiūrėjau į tos moters akis, aš nusprendžiau, jog neišeisiu iš ten, kol jo nenužudysiu.

Tačiau, nors aš ir nusprendžiau jį nužudyti, nesiruošiau to padaryti niekšingai. Atrišau jį ir pasakiau : kausimės kardais. Virvė, kurią jūs radote prie medžio šaknų, buvo ta pati, kurią tuomet numečiau. Vyriškis perkreiptu veidu išsitraukė sunkų kardą ir iškart, netaręs nė žodžio, įnirtingai puolė mane. Kuo baigėsi kova, neverta nė sakyti. Dvidešimt trečiuoju mostu mano kardas susmigo į jo krūtinę. Dvidešimt trečiuoju mostu - prašau jūsų, nepamirškite to! Aš ligi šiol stebiuosi : visame pasaulyje jis vienintelis dvidešimt tris kartus sukryžiavo savo kardą su manuoju. ( Linksma šypsena.)

Kai tik jis nukrito, aš, neišleisdamas kruvino kardo, pasisukau į moterį. Bet - įsivaizduokit, jos niekur nebuvo! Aš ėmiau jos ieškoti tarp medžių. Bet nukritusiuose bambuko lapuose neradau jokių pėdsakų. O kai įsiklausiau, tai išgirdau tik priešmirtinį švogždesį, sklindantį iš vyro gerklės.

Galbūt, kai mes susikovėme, moteris pabėgo iš giraitės, pašaukti pagalbos? Kai tik man dingtelėjo ši mintis, aš supratau, kuo tai gresia man. Paėmiau nužudytojo kardą, lanką su strėlėmis ir tuoj pat sugrįžau prie tako. Ten moters žirgas vis taip pat ramiai rupšnojo žolę. Kalbėti apie tai, kas buvo po to - tuščiai aušinti burną. Tik štai kas : prieš įjojant į sostinę nužudytojo vyriškio kardo aš jau nebeturėjau. Štai ir visas mano prisipažinimas. Paskirkite man griežčiausią bausmę - aš vis vien visuomet žinojau, kad kada nors mano galva styros pamauta ant kuolo. (Iššaukianti povyza.)

Ką papasakojo moteris kiemidzu šventykloje išpažinties metu

Paniekinęs mane, tas vyriškis pasisuko į mano vyrą ir pašaipiai nusikvatojo. Kaip turėjo būti sunku mano vyrui! Tačiau, kad ir kaip jis rangėsi, jį pančiojančios virvės tik dar giliau įsirėždavo į kūną. Aš nevalingai puoliau prie jo - ne, tik norėjau pulti. Tačiau tas plėšikas paspyrė mane koja ir aš kritau ant žemės. Ir štai tuomet tai įvyko. Tą akimirką aš išvydau savo vyro akyse nenusakomą blizgesį. Nenusakomą... net dabar, atsimindama jo akis, negaliu nedrebėti. Negalėdamas ištarti nė žodžio, mano vyras tą akimirką išliejo visa savo sielą tame žvilgsnyje. Tačiau jo akyse žėrėjo ne pyktis, ne kančia - jose tviskėjo jo šalta panieka man, štai ką sakė tas žvilgsnis! Ne nuo to vyriškio spyrio, o pabūgusi šito žvilgsnio, aš riktelėjau ir parardau sąmonę.

Kai atsipeikėjau, to vyriškio jau nebebuvo. Ir tik prie kriptomerijos kamieno tebebuvo pririštas mano vyras. Sunkiai besikeldama nuo nukritusiu bambuko lapų, aš įdėmiai žvelgiau į jo veidą. Tačiau žvilgsnis nė kiek nebuvo pasikeitęs. Jo akys vis dar spinduliavo šalta panieka ir paslėpta neapykanta. Nežinau, kaip apsakyti, ką aš tuo metu jaučiau... ir gėdą, ir liūdesį, ir pyktį... Svyruodama, pakilau ir priėjau prie vyro.

"Klausykite! Po to, kas atsitiko, aš nebegaliu būti su jumis. Aš nusprendžiau mirti. Tačiau... tačiau mirsite ir jūs. Jūs matėte mano gėdą. Aš negaliu po to palikti jus gyvą." Štai ką aš jam pasakiau, kad ir kaip tai buvo sunku. Ir vis dėlto vyras toliau žiūrėjo į mane su pasidygėjimu. Tvardydama jaudulį, bedraskantį mano krūtinę, aš ėmiau ieškoti jo kardo. Matyt, jį pasiėmė plėšikas - ne tik kardo, bet ir lanko su strėlėmis niekur nesimatė. Tik durklas, laimei, vis dar tebegulėjo po mano kojomis. Pakėliau jį ir dar sykį pasakiau vyrui: " Dabar aš atimsiu jūsų gyvybę. Ir tuoj pat paseksiu paskui jus."

Kai vyras išgirdo šiuos žodžius, jis ėmė krutinti lūpas. Suprantama, neišsprūdo nė garsas - burna buvo užkišta bambuko lapais. Tačiau kai aš pažvelgiau į jo lūpas, išsyk supratau, ką jis pasakė. Vis su ta pačia panieka jis bandė ištarti vieną žodį: "Žudyk." Kone nesąmoningoje būsenoje aš įsmeigiau durklą giliai jo krūtinėn.

Regis, tuoj pat praradau sąmonę. Kai atsipeikėjusi apsižvalgiau, mano vis dar surištas vyras nebekvėpavo. Besileidžiančios saulės spindulys, prasibrovęs pro kriptomerijų šakas, persipynusiais su bambuko kamienais, nušvietė jo išblyškusį veidą. Tramdydama raudą, atrišau virves. Ir po to... Kas atsitiko po to? Neturiu jėgų tai pasakoti. Kaip aš besistengiau, tačiau neradau savyje jėgų numirti. Aš kėliau durklą prie gerklės, mėginau nusiskandinti kalno papėdėje tyvuliuojančiame ežere, aš mėginau... Tačiau nenumiriau, likau gyva, ir tuo negaliu didžiuotis. ( Liūdna šypsena.) Galbūt gailestingoji deivė Kannon nusigręžė nuo tokios niekingos būtybės, kaip aš. Ir ką gi man daryti, man, nužudžiusiai savo vyrą, plėšiko išniekintai, ką man daryti? Ką man... man... ( Netikėta beviltiška rauda.)

Ką aiškiaregės lūpomis pasakė nužudytojo dvasia

Išniekinęs moterį, plėšikas prisėdo ant žemės greta jos ir ėmė guosti. Mano burna, suprantama, tebebuvo užkimšta. Pats aš buvau pririštas prie medžio. Tačiau visą laiką rodžiau akimis : "Netikėk juo! Viskas, ką jis sako - melas," - štai ką norėjau jai pasakyti. Tačiau žmona, liūdnai sėdėdama ant nukritusių lapų, nepakėlė žvilgsnio nuo savo kelių. Išties, galima buvo pagalvoti, kad ji įdėmiai klauso plėšiko žodžių. Aš muisčiausi draskomas pavydo. O plėšikas sklandžiai šnekėjo, siekdamas savo tikslo. Suterštai bus sunku gyventi su vyru. Ar negeriau tuomet likti su juo, plėšiku? Jis pasiryžo nedorybei tik todėl, kad pamilo ją... Štai kokie įžūlūs žodžiai sklido iš jo lūpų.

Klausydamasi plėšiko, mano žmona pagaliau pakėlė veidą. Niekuomet dar nebuvo ji man tokia graži! Tačiau ką gi mano gražuolė žmona atsakė plėšikui, kai aš, surištas, buvau greta jos? Dabar aš klaidžioju nebūtyje, tačiau kaskart, prisimindamas jos žodžius, kankinuosi apimtas nevilties. Štai ką pasakė mano žmona : "Na, tai veskite mane, kur norite." ( Ilga tyla.)

Tačiau tai ne visa jos kaltė. Vien dėlto aš, galbūt, nesikankinčiau, beklajodamas tamsoje. Štai kas įvyko: žmona, tarsi miegodama, sekė paskui ją už rankos laikantį plėšiką, ir jau ruošėsi palikti giraitę, kai staiga, mirtinai išblyškus, parodė į mane, pririštą prie medžio. "Nužudykite jį! Aš negaliu būti su jumis, kol jis gyvas!.." - sušuko ji keletą kartų it išprotėjus. "Nužudykite jį!" - šie žodžiai ir dabar it uraganas nubloškia mane į tamsos bedugnę. Ar dar kada nors žmogaus lūpos yra ištarę tokius niekingus žodžius? Ar dar kada nors tokius niekingus žodžius yra girdėję žmogaus ausys? Ar dar kada nors… (Netikėtas beprotiškas kvatojimas.) Išgirdęs šiuos žodžius plėšikas net išblyško. "Nužudykite jį!" - šaukė moteris įsikibusi į jo rankovę. Įdėmiai pažvelgęs į ją, plėšikas neatsakė nei "taip", nei "ne" ir staiga kojos spyriu nubloškė ją ant kritusių lapų kilimo. (Vėl beprotiškas kvatojimas.) Sukryžiavęs rankas ant krūtinės, jis pasisuko į mane. "Ką daryti su šia moterimi? Nužudyti ar pasigailėti? Atsakydami linktelėkite galvą. Nužudyti?" Vien tik už šiuos žodžius aš jam viską galiu atleisti. (Vėl ilga tyla.)

Kol aš dvejojau, žmona staiga šuktelėjo ir puolė bėgti tankmės gilumon. Plėšikas tuoj pat puolė iš paskos, tačiau, matyt, nespėjo net sugriebti jos už rankovės. Man rodės, kad visa tai tik mano kliedesys.

Kai žmona pabėgo, plėšikas paėmė mano kardą, lanką su strėlėmis ir vienoje vietoje perpjovė mane pančiojusią virvę. Pamenu, kaip jis, eidamas iš giraitės murmėjo: "Dabar reikia pasirūpinti savimi."

Kai jis pradingo, aplinkui tapo visai tylu. Ne, ne visur - greta kažkas raudojo. Besivaduodamas iš virvių, aš įdėmiai įsiklausiau. Ir ką gi? Supratau, kad raudoju aš pats. ( Trečią sykį ilga tyla.)

Pagaliau aš atplėšiau savo išvargintą kūną nuo kamieno. Priešais mane blizgėjo nukritęs mano žmonos durklas. Pakėliau jį ir vienu mostu įsmeigiau sau į krūtinę. Pajutau, kaip gerkle pakilo kažkoks kruvinas gumulas, tačiau tai buvo visai neskausminga. Kai mano krūtinė atšalo, aplinkui pasidarė dar tyliau. O, kokia tai buvo tyla! Šioj giraitėj nečiulbėjo nė vienas paukštis. Tik ant kriptomerijų ir bambuko kamienų degė liūdni besileidžiančios saulės spinduliai. Besileidžiančios saulės... Tačiau ir jie iš lėto blėso. Jau nebesimatė medžių. Ir mane, gulintį ant žemės, apgaubė gili tyla.

Ir štai tuomet kažkas tyliai prisėlino prie manęs. Aš norėjau pažiūrėti, kas gi tai. Tačiau sutema gaubė viską aplinkui. Ir kažkas... tas kažkas nematoma ranka ištraukė durklą man iš krūtinės. Tą pat akimirką mano burna vėl prisipildė trykštelėjusiu krauju. Ir po to aš amžiams panirau į nebūties tamsą.


Komentarai:

1 tio - 109 metrai, o taip pat 0.99 hektaro.
[ atgal ]
2 suikanas - kimono rūšis.[ atgal ]
3 ebosi - aukšta minkšta kepurė, kilmingo žmogaus atributas.[ atgal ]
4 sun - 3.3 cm. Įprastinis arklio ūgis - 4-5 siakai (siakas - 33 cm.)[ atgal ]
5 bodisatva - budistų panteono dievybių kategorija. Bodisatvos veidas - angelo veidas (palyg.)[ atgal ]
6 veidrodžių bei kardų - senovėje veidrodžiai buvo metaliniai, dažniausiai - bronziniai.[ atgal ]

Vertė G. K. Ivanickas, 2000