Šarlis Bodleras

Charles Baudelaire

Intymūs dienoraščiai

Iš prancūzų kalbos vertė Juozas Mečkauskas-Meškėla
Versta iš: Charles Baudelaire. Oeuvres. Volume 2. La Pleiade, Paris, 1932
Paimta iš 1856 m. gegužės 13 d., antradienis
 

   XVI
   Blyksniai.- Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus veidas, turiu omenyje moters veidą, yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų. Paslaptis, sielvartas – taip pat Grožio bruožai.
   Gražiam vyro veidui nebūtinas tas goslumas (savaime suprantama, žiūrint vyro akimis, galbūt kitaip atrodytų moteriai), kuris moters veide yra tuo didesnė pagunda, kuo melancholiškesnis veidas. Bet toks veidas taip pat spindi kažkuo aistringu ir liūdnu - dvasiniu alkiu, užgniaužtomis ambicijomis, kunkuliuojančiomis, bet nepanaudojamomis dvasios galiomis, kartais kerštinga nejautra (kadangi, kalbant šia tema, negalima pamiršti idealaus tipo dendžio), paslaptimi, nes tai vienas įdomiausių grožio bruožų, ir pagaliau (kad išdrįsčiau prisipažinti, koks modernus esu estetikos srityje) Nelaime. Nesakau, kad Džiaugsmas negalėtų susilieti su Grožiu, tik manau, kad jis – vienas iš prasčiausių jo komponentų, o Melancholija yra, taip sakant, jo šaunioji bičiulė, kadangi visiškai nesuvokiu (ar mano protas nebus užburtas veidrodis?) tokio Grožio, kur neatsispindi Nelaimė. Remdamasis, kiti pasakytų, apsėstas tokių minčių, – sunkiai susilaikyčiau, nepriėjęs prie išvados, kad idealiausias vyriško Grožio tipas yra Šėtonas Miltono maniera.
 

   XXI
   Blyksniai. Įtaigios mintys. – Atsiduoti Šėtonui, ką tai reiškia?
   Kas gali būti absurdiškiau už Progreso idėją, jeigu žmogus, tą patvirtina kasdieniniai faktai, visuomet panašus ir lygus žmogui, tai visuomet laukinės būklės! Kas tie girių ir prerijų pavojai palyginti su kasdieniniais civilizuoto pasaulio konfliktais ir sukrėtimais? Tegu vyras glėbesčiuoja suviliotą auką gatvėje, tegu persmeigia suviliotą auką girioje – ar nebus jis amžinas žmogus, tai yra tobuliausias grobuonis?
   Sako, kad man trisdešimt metų, bet jei aš tris minutes išgyvenau per vieną, ar nebus man devyniasdešimt?
   ...Ar darbas nebus ta druska, kuri išsaugo sielų mumijas?
   Romano pradžia – pradėti siužetą nesvarbu kur ir, kad užtektų noro užbaigti, pradėti labai gražiais sakiniais.
 

   MANO APNUOGINTA ŠIRDIS

   IX
   Visados man atrodė šlykštu būti naudingu žmogum.
   1848 metai buvo įdomūs tik todėl, kad kiekvienas kūrė utopijas nelyginant smėlio pilis.
   1848 metai buvo puikūs tik dėl juokingų dalykų pertekliaus.
   Robespierre'as vertas pagarbos tik todėl, kad parašė kelis gražius sakinius.
 

   XI
   Politika. – Neturiu įsitikinimų, kaip juos supranta šio šimtmečio žmonės, nes neturiu ambicijų.
   Neturiu įsitikinimų pagrindo.
   Padoriems žmonėms būdingas savotiškas bailumas, greičiau – savotiškas minkštumas.
   Vien nusikaltėliai yra įsitikinę – kuo? Kad jiems būtinai turi pasisekti. Todėl jie ir pasiekia tikslą.
   Kodėl man turėtų pasisekti, jei aš net nenoriu pabandyti?
   Šlovingos imperijos gali būti grįstos nusikaltimais, o kilnios religijos – apgaule.
   Tačiau turiu kelis tauresnius įsitikinimus, kurių negali suprasti mano laikmečio žmonės.
 

   XIII
   Beveik visą gyvenimą praleidžiame tenkindami kvailą smalsumą. Nors yra tiek dalykų, kurie turėtų nepaprastai žadinti žmonių susidomėjimą, o kurie, sprendžiant iš įprastinio gyvenimo būdo, jų visiškai nedomina.
   Kur yra mūsų mirę draugai?
   Kodėl mes čia esame?
   Gal mes iš kur nors atėjome?
   Kas yra laisvė?
   Ar ji suderinama su Apvaizdos valia?
   O sielų skaičius baigtinis ar begalinis?
   O kiek yra gyvenamų žemių?
   Etc., etc.
 

   XV
   Tikėjimas progresu – tinginių, belgų doktrina. Jos laikosi individas, manantis, kad kaimynas atliks jo darbą.
   Negali būti kito progreso (tikro, tai yra moralinio), kaip tik slypinčio žmoguje ir pasiekiamojo paties pastangomis.
   Tačiau visuomenę sudaro žmonės, kurie gali galvoti tik kartu, tik minioje. Kaip belgų bendrijose.
   Taip pat yra žmonių, kurie gali linksmintis tik minioje. Tikrasis herojus linksminasi visiškai vienas.
 

   XVIII
   Reikia dirbti, jeigu ne iš meilės darbui, tai bent iš nevilties, nes, viską gerai pasvėrus, dirbti ne taip nuobodu kaip linksmintis.
 

   XIX
   Kiekvieną akimirką bet kuris žmogus meldžiasi arba Dievui, arba Šėtonui.
   Malda Dievui arba dvasingumas – tai noras tobulėti; malda Šėtonui arba gyvuliškumas - tai nuopuolio džiaugsmas. Pastarajam privalu priskirti meilę moteriai ir intymius pokalbius su gyvuliais – šunimis, katėmis etc.
   Patiriami džiaugsmai atitinka kiekvienos meilės prigimtį.
 

   LV
   Meilėje, kaip ir beveik visuose žmonių reikaluose, širdžių santarvė tėra nesusipratimų išdava. O tasai nesusipratimas yra malonumas. Vyras alpsta: o, mano angele! Moteris burkuoja: mama, mama! Ir abu idiotai įsitikinę, kad galvoja sutartinai. Neperžengiama pragarmė, kurią sukuria savitarpio nesupratimas, yra neįveikiama.
 

   LVI
   Kodėl jūros reginys be galo ir visuomet malonus?
   Tai todėl, kad jūra sukelia mintis apie begalybę ir judėjimą. Žmogui šešios ar septynios mylios – begalybės spindulys. Štai miniatiūrinė begalybė. Negi svarbu, jei to pakanka visuotinės begalybės idėjai įteigti. Užtenka įveikti dvylika ar keturiolika banguojančios jūros mylių, kad žmogus patirtų didžiausią grožį, dovanotą jam šioje laikinoje buveinėje.
 

   LXIX
   Šlovinti vaizdinijos kultą (mano didžioji, vienintelė, pirmapradė aistra).
   Šlovinti valkatavimą ir tai, ką galima vadinti bohema. Aštraus pojūčio, vyraujančio muzikoj, kultą. Remtis Lisztu.
   Apie būtinybę mušti moteris.
   Galima bausti tą, kurį myli. Pavyzdžiui, vaikus. Tačiau paskui tai sukelia niekingą skausmą dėl to, kurį myli.
   Apie raguočius ir ragų įtaisymą.
   Raguotojo kančios.
   Kyla iš jo puikybės, klaidingo garbės ir laimės supratimo ir iš meilės, priklausančios Dievui, per kvailumą atiduodamos tvariniui.
   Nuolat tie patys garbstantys gyvuliai, apsirinkantys dėl stabo.
 

   LXXI
   Kuo daugiau laiko žmogus skiria menams, tuo mažiau gašlauja.
   Vis labiau ir labiau ryškėja skirtumas tarp dvasios ir chamizmo.
   Tik chamas gašlauja godžiai, šiaip jau santykiavimas yra liaudies poezija.
   Santykiauti – reiškia įsiskverbti į kitą žmogų, o menininkas niekados neišeina pats iš savęs.
   Pamiršau tos kekšės vardą... A, tiek to! Prisiminsiu paskutiniajame teisme.

   Muzika duoda supratimą apie erdvę. Visi menai, daugiau ar mažiau; nes jie yra skaičius, o skaičius – erdvės interpretacija.
   Geisti diena iš dienos būt didžiausiu žmogum!
 

   LXXVII
   Pasaulis laikosi tik nesusipratimų dėka.
   Visi sutaria tik visuotinio nesusipratimo dėka.
   Jeigu, nelaimei, žmonės suprastų vieni kitus, jie niekados negalėtų susitarti.
   Protingas žmogus, tas, kuris nesusitars niekad su niekuo, privalo susitaikyti su kvailių šnekomis ir blogų knygų skaitymu. Taip jis pažins kartų džiaugsmą, kuris su kaupu atlygina nuovargį.
 

   LXXXIX
   Higiena. Elgesys. Moralė. – Kiekvieną akimirką mus gniuždo laiko samprata ir jo jutimas. Užmiršti, pabėgti nuo to košmaro teturime dvi galimybes: malonumą ir darbą. Malonumai mus išsekina. Darbas užgrūdina. Rinkimės.
   Kuo labiau pamėgstame vieną, tuo didesnį pasišlykštėjimą mums kelia kitas.
   Laiką gali užmiršti tik dirbdamas.
   Viską padarai tik rinkdamas po kruopelytę.
   De Maistre'as ir Edgaras Poe mane išmokė mąstyti.
   Ilgai trunka tik tas darbas, kurio nedrįsti pradėti. Jis tampa košmaru.