Charles Baudelaire


Kraujo fontanas

    Man kartais atrodo, jog mano kraujas teka bangomis taip kaip fontanas ritmiškomis raudomis. Aš tikrai girdžiu jį plūstant ilgame murmėjime, tačiau veltui ieškau žaizdos.
    Per visą nueitą, tarsi per aptvertą lauką jis teka, grindinį paversdamas salelėmis, nuramindamas kiekvieno sutvėrimo troškulį ir visą gamtą nudažydamas raudonai.
    Aš dažnai apgaulingais vynais noriu savyje užmigdyti išgąstį, kuris šaiposi priešais mane; vynas nuskaidrina žvilgsnį ir patobulina klausą!
    Aš meilėje ieškau užsimiršimo miego, tačiau meilė man tėra tik dygliuotas matrasas, gaminąs žiauriom mergaitėms teikiamą gėrimą.


Pasmerktosios moterys

    Kaip susimąsčiusi galvijų banda, gulinti ant smėlio, jos nugręžia savo akis į jūros horizontą, ir jų susiliečiančios kojos ir jų susitinkančios rankos yra pilnos švelnaus silpnumo ir kartaus virpėjimo.
    Vienos iš jų, įsimylėję dėl ilgų prisipažinimų širdys gojų tankumynuose, kur krykščia upeliūkščiai, vaikšto šaukdamosis baikščios vaikystės meilės ir laužo jaunų medelių žalią mišką; kitos iš jų, kaip seserys žingsniuoja lėtai ir sunkiai per pilnas netikėtumų uolas, kur šventas Antanas yra matęs nuogų ir purpurinių krūčių gausybę savo pagundymuose.
    Tai į ten, Bacchus, krintančios lavos verpetuose, senų pagoniškų lindynių duobėse, kur daugelis šaukiasi tave savo karštu staugimu pagalbon, nes tu esi visų senų sąžinės priekaištų (nuramintojas) užmigdytojas!
    Ir tos, kurios mėgsta bučiuoti škaplierius, slėpdamos botagą po ilgais savo rūbais, tamsiam miške ir vienišoj nakty maišo džiaugsmo putas su kankinimosi ašaromis.
    O Nekaltybės, o demonai, baidyklės, kankiniai, didelės, pašaipios realybės niekintojos, amžinybės ieškotojos, pamaldžios ir satyrės, pilnos šauksmų ir pilnos raudų, jūs, įvijusios savo pragaran mano sielą, vargšės seserys, aš jus myliu kiek beįstengdamas dėl jūsų liūdnų skausmų, jūsų nepasotinamo troškulio, aistrų, dėl jūsų meilės pelenų, nuo kurių pilnos jūsų didelės širdys!


Vienišojo vynas

    Doros moters karštas žvilgsnis, kuris nuslysta per mumis tarsi baltas spindulys, kai ji nori panerti savo nerūpestingą grožį drebančiam ežere mėnuliui lūžinėjant vandeny;
    Paskutinis maišelis pinigų lošiko pirštuose; gailusis sudžiūvėlės Adeline bučkis; erzlios ir glamonėjančios muzikos garsais primenantys žmogaus tolimą šauksmą skausmuose, visa tai neturi, o gilusis butely, tokio veikiančio balzamo, kaip tavo vaisingasis pilvas trokštančiai pamaldaus poeto širdžiai;
    Tu jam įpili vilties, jaunystės ir gyvenimo,- ir išdidumo, šito visų vargstančiųjų turto, kuris mus verčia triumfuoti ir kuris padaro mus panašius dievams.

vertė Vytautas Mačernis