Charles Baudelaire


LXXXIX

Gulbė

Victorui Hugo

I

Apie jus aš mąstau, Andromache! Upokšnis,
Vargšas, liūdintis veidrodis, švietęs kadais
Ir našlės graudulingoj didybėje šniokštęs,
Simeontas, nuo verksmo apsemtais krantais,

Apvaisino staiga mano atmintį našią,
Kai skliautus Karusėlio galėjau išvyst.
Jau ankstesnio Paryžiaus nėra (formos gražios
Keičias žymiai greičiau nei mirtinga širdis);

Vien tik dvasioj regiu visą lauką barakų,
Šėtras, ką tik iškeltas, eiles statinių,
Žolę, blokų krūvas, jos žalėsiais aptekę,
O ir šlamštas beformis ryklėj grindinių.

Kitados ten dryksodavo ilgas žvėrynas,
Ten iš ryto mačiau, kaip danguj su aušra
Šaltas Darbas išbunda, šviesus, o šiukšlynas
Slenka tartum juodi uraganai ore.

Gulbė sunkiai ištrūko iš purvino groto
Ir plėvėtomis kojom patraukė gatve,
Kietu grindiniu vilko ji kūną plunksnotą
Linkui sausvagės ir – anei lašo snape,

Merkė savo sparnus ji į dulkes nervingai
Ir kalbėjo širdim ežerynų gimtų:
„Vandenie, kur esi? Kur, o žaibe, pradingai?“
Ji vaidenas lemtingų nelaimių mitu,

Ji į dangų dažnai, kaip Ovidijus sako,
Ji ironiškam dangui, spalvom mėlynom
Tiesia galvą aukštyn ant konvulsiško kaklo,
Tarsi rykautų priekaištą Dievui, vienam!

II

Paryžius keičiasi, o nuliūdimas mano
Anei iš vietos! Rūmai, pastatai nauji,
Senieji priemiesčiai – jau viskas kaip iš meno,
Bet atminimai net už uolą sunkesni.

Todėl prieš Luvrą stovint slegia vienas vaizdas:
Galvoju apie gulbės judesius keistus,
Kaip tremtiniai, kurie didžiuojasi ir vaipos,
Troškimų graužiama... O paskui apie jus,

O Andromache tu, iš glėbio sutuoktinio
Kaip gyvulys šlykštus nupuolei po Piru,
Prie tuščio kapo stovi ekstazėj, nusiminus;
Tik Hektoro našlė! O kitkas nešvaru.

Galvoju apie juočkę, ją džiova pagraužė,
Ji murkdosi purve, akiduobėm tuščiom
Gražiosios ieško Afrikos, kur palmės
apsisiautę
Begaliniu rūku ir nesančiom miglom;

Ir apie tą, kurį tiek netekčių nutvilkė
Jau amžiams, amžinai! Kitus graudžius
verksmus,
Kurie pažindo Gėlą kaip gerą savo vilkę!
Apie vaikus, kur džiūsta kaip gėlės prie namų!

Todėl miške, kur mano siela pasitraukia,
Senieji Atminimai pūstelia ragu!
Man jūrininkai menas, užmirštieji, daugel,
Belaisviai, nugalėti!.. Dar daugelis kitų.


XC

Septyni seniai

Victorui Hugo

Tas miestas skruzdėlių, sapnuojantis, negyvas,
Vidur dienos vaiduokliai puola praeivius!
Čia paslaptys visur įsruvusios kaip syvai
Į milžino galingo kanalus siaurus.

Tai buvo rytą, kai kvartaluose be ūpo
Namai iš rūko lindo, rodės aukštesni,
Abi krantinės slėpės prie vandeningos upės,
Spektaklis, kur vaidina aktoriai seni,

Purvuotos, gelsvos miglos tvindė erdvę visą,
Klajojau kaip herojus, nervų kamuolys,
Ir ginčijaus su siela, o jinai atvėsus,
Tas priemiestis, karučiai, ratų kosulys.

Ūmai senolis vienas, skudurai geltoni,
Pamėgdžiojantys spalvą lašančio dangaus,
O šis, išvydęs jį, pradėtų lyti duona, –
Su akimis be pykčio, įniršio baugaus,

Išniro. Lyg vyzdys jo buvo sumirkytas
Tulžy; net žiemą jis išaštrino žvilgsniu,
Barzda ilgų plaukų, toks smeigas nematytas
Styrojo tarsi Judo, laukė taikinių.

Ne tai, kad kaip kablys, bet stuburas įtrūkęs
Sudarė su galūnėm jo tobulus kampus,
Prie viso to paveikslo derinosi kriukis,
Laikysena bei žingsnis lėtas, nevikrus.

Ligotas gyvulys ar skeltanagis žydas,
Jam klydinėjo kojos, šliurpė per sniegus,
Lyg trėkštų mirėlius su batais, kur nuplyšę,
Ne abejingas, ne, o priešiškas žmogus.

Jo antrininkas sekė, bėdžius skarmalotas,
Abu vienodo gymio, velnio prigimties,
Dvynys jo šimto metų, šmėkla iš baroko,
Ir žingsniai tokie pat, ir kelias be krypties.

Koks suokalbis šlykštus čionai galėjo būti,
Ar sutapimas piktas žemino mane?
Suskaičiavau, kad jų išnyra kas minutė
Septynetas... Jie dauginos tarsi sapne.

Lai tas, kuris iš mano nerimo prajuko,
Kursai kaip mano brolius žino šiurpumus,
Pamąsto, jogei tų iškriošėlių senukų –
Šlykščių pabaisų vaizdas rodės nemarus!

Ar būčiau miręs jau, kai aštuntasis ėjo,
Ar būtų trenkęs dublis, fatalus, žiaurus,
Tas Feniksas, kuris sykiu sūnus ir tėvas?
– Nusigręžiau nuo to kortežo pragaruos.

Kai jau tarsi girtuokliui dvejinimas grasė,
Aš parlėkiau, duris užtrenkęs su siaubu,
Sutrikęs, pasimetęs, susigraužęs dvasioj,
Karščiuojąs, sužeistas absurdiškų vaizdų.

Ir veltui mano sveikas protas darė tvarką,
Neliko nieko man iš pastangų šimtų,
O mano siela šoko, šoko skilus barka,
Be stiebo, jūroje siaubingoj be krantų.


XCII

Aklieji

Stebėk juos, mano siela; tai išties baisu!
Panašūs į lėles ir komiški iš viso;
Somnambulai ir klaiką keliančios nakvišos;
Neaišku, kur jie suka veizolus tamsius.

Iš jų akių jau Dievo šviesos nesisunkia,
Tarsi į tolį žvelgia, žvelgdami aukštyn
Į dangų; ir nė vieną sykį grindinin
Jų neišvysi lenkiant galvą mąslią, sunkią.

Jie traukia taip per begalybę tolumos.
Tylos ir amžių brolija. O mieste mūs!
Kol nepaliauji, mus apsupęs, mykti, baubti,

Šleikščiai pamilęs savo pomėgius žemus,
Pažvelk! Ir aš su jais, kvailys iš tamsumos,
Sakau: ko tikis aklas Danguje sulaukti?


XCVI

Žaidimas

Išblukusiuos krėsluos ten kekšės išsitiesę,
Išblyškusios, dažytos, fatalių akių
Senolės, klausos, kaip pro ausį liesą
Nukris skambėdamas metalas bei akmuo;

Žaliuos kortuotojų staluos – veidai be lūpų,
O lūpos be spalvos, o burnos be dantų,
Jų pirštai sutraukti, lyg juos liepsna sučiupo,
Kas graibo kišenes, kas virpesius krūtų;

Ant purvinų lubų siūbuoja blyškios lempos
Ir vešlūs kandeliabrai, metantys šviesos
Poetams ant kaktų, kurie paniurę, stambūs
Ateina čia išleisti kruvinus grašius;

Štai tas tamsus paveikslas, kur drįsau išvysti
Vidur nakties sapne, man plėtės akyse,
Pačiam kampe stovėjau, urvo nebylystėj
Save mačiau atšlijęs, pavydžia dvasia,

Aš pavydėjau jiems aistros, tos patvariosios,
Tų kekšių – su lavonų linksmumu nuožmiu,
Visiems, kurie smagiai prekiavo man prieš nosį,
Vieni – sena garbe, kiti – savo grožiu!

Ir man širdis pašiurpo, žiūrint į tuos žmones,
Kaip uoliai lėkė jie į kiauras bedugnes,
Girti nuo savo kraujo, paimtų kaip malonę,
Užuot sau mirę, skausmą ir pragaro gelmes!


XCVII

Danse macabre

Ernestui Christhope'ui

Puiki, nelyg gyvenimas, labai stotinga,
Su pirštinaitėm, su skara, su gėlėmis,
Jinai yra laisva, taip pat nerūpestinga
Kaip koketuojanti panelė su mumis.

Ar matėt baliuj tokią talijos plonybę?
Suknia jos išsipūtus, karališkai, plačiai
Liesas šlaunis užkrinta, o kulkšnis sužnybia
Batelis perrištas ir išlenktas grakščiai.

Raktikauliai, kuriuos sugniaužę rauktinukai,
Nelyg goslus upelis, kur po uolomis
Vingiuoja, gindamas nuo įkyrių vyrukų
Mirtingus žavesius, jie uoliai slepiami.
Jos gilios akys skobtos iš tamsių tuštybių,
Pakaušis – meniškai dabintas gėlėmis,
Svyruoja, ant trapių slankstelių pasistiebus, –
O Niekio žavesys su siaubo žymėmis!

Kam nors galbūt atrodo – graviūra keisčiausia,
Apsvaigėliai, įsimylėję nesupras;
Bevarde elegancija, žmogaus niekingo
griaučiai,
Skelete, man sužadini tamsias aistras!

Ar tavo veido bruožai šiurkštūs ir atgrasūs –
Ne šventei drumsti? O senovės geiduliai,
Kurie pakursto tavo judantį karkasą
Ir į malonių šabą stumia patikliai?

Kol smuikai dzyrina, šešėlį žvakės meta,
Vilies išguit košmarą šaipų iš širdies
Meldi įsmukusi į orgijų verpetą,
Kad užgesintų karštį pragaro ugnies?

Bedugnis šuliny iš nuodėmės, kvailumo!
Seniausia, amžių skausmo rezgine brangi!
Pro pinučius, pro tavo šonų išlenktumą
Matau – kaip šliaužo nepasotinta angis.

Iš tikro tai bijau, kad tas lengvutis flirtas
Nerastų atlygio po tiekos pastangų!
Kas iš širdžių mirtingų repliką išgirdo?
Tokiu siaubu svaigintis reiks stiprių galvų!

Tavo akių ertmė šiurpių minčių pritvinkus,
Ji laisto svaigulį; šokėjai ant grindų
Su šleikštuliu karčiu apsižvalgys aplinkui, –
Jiems šiepsis iš gelmės trys dešimtys dantų...

O kas neglamžė savo glėbyje skeleto,
Kas maisto neieškojo viduriuos kapų?
Ką reikštų kvepalai, kostiumai, tualetai?
Kas rodos išrankus, tas dedasi puikiu.

Be nosies moterie, neatremiama kalte,
Tark šokantiems čionai, vaidinantiems aklus:
„Nepaisant, mažiai, to – raudonins jus ar
baltins,
Jūs trenkiate mirtim, skeletai smilkaluos,

Suvytę antinojai, dendžiai glotniaveidžiai,
Lavonai, kirmiai, nuodėmiautojai žili,
Vos ši dangaus švytuoklė šokti pasileidžia,
Įtrauks jus, kur žinoti nieko negali!

Ir šitaip ant krantų nuo Senos ligi Gango
Miruoliai šoka, leipsta neregių banda,
Nemato Angelo, triūbuojančio pro landą,
Trimitas žiojasi kaip šautuvo anga.

Bet kokiu oru – saulė, sninga arba lyja,
Mirtis puikuojasi, mėšlungiškas žmogau,
Kaip tu dažnai darai, iškvėpintoji mira, –
Ironijos įpils į beprotybę tau!"


XCIX

Aš negaliu pamiršt tam priemiesty prie kelio
Stūksojusio mūs balto ir ramaus namelio,
Pomonos gipsinės, Veneros jau senos,
Paslėpusių giraitėj savo nuogumus.
Ir saulės vakarais žėrėjusios, didingos,
Anapus lango ji kaip puokštė spindulinga,
Atrodė, neatplėš smalsaujančios akies
Nuo vakarienių mūs ilgos, tylios rimties,
Paskleisdavo plačiai ji atspindžių vaškinių
Ant staltiesės su valgiais, užuolaidų saržinių.

Iš prancūzų kalbos vertė Sigitas Geda


Vakaro harmonija

Štai laikas, kada, suvirpėjęs ant plono kotelio, Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia, O vakaro vėjuj garsai, kvepalai sukas, žaidžia Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia. Gėlės smilkintuvas kvapus aplink skleidžia; Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia Ir valsu liūdnu ilgesingą svaigulį kelia - Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia. Tarytum širdis įžeista smuikas virpa ir gelia - Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia, Dangus kaip altorius gražus prieš akis atsiskleidžia: Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely. Švelnioji širdis, kur juodos nebūties neprileidžia, Prabėga dar kartą žavios praeities visą kelią; Ten saulė krešėja, panirusi kraujo upely - Many atminimas tavęs kaip monstrancija saulėmis žaidžia.

Pakvietimas kelionėn

Sesuo ir vaike, Svajok, kaip drauge Tenai eit gyvent būtų miela! Ilsėt, nesiskirt, Mylėt ir numirt Šaly, menančioj tavo sielą! Ten saulės danguos', Ūkuos murzinuos' Keistai mano sielą kerėja Karo lęšiai tavų Klastingų akių, Pro ašaras man sužėrėję. Ten visa luxus ir aistra, Ramybė, grožis ir darna. Ir baldai spindį, Laikų nušveisti Mums kambarius ten dekoruotų; Rečiausių gėlių Kvapai sumištų Su ambros kvapu neklastotu; Ten lubų grazna, Rytų prabanga Ir veidrodžiai spindintys, gilūs; Ten visai slapčia Kalbėtų švelnia Gimtąja kalba sielai tyliai... Ten visa luxus ir aistra; Ramybė, grožis ir darna. Kanaluos', matai, Sumigę laivai - Jų laukia dalia vagabundo! Kad mirtų tavy Troškimai keisti, Pasaulin išplaukt jie nubunda.