Thomas Bernhard


Thomas Bernhardas (1931-1989) - premijuotas ir apšmeižtas, garbintas ir koneveiktas nepakartojamo braižo austrų rašytojas ir dramaturgas. "Senieji meistrai" - priešpaskutinis, 1985 metais išleistas jo romanas. Rėgeris, senas muzikos filosofas, bėgdamas nuo išorinio pasaulio ir ieškodamas stabilumo bei ramios vietos mąstyti, jau trisdešimt metų kas antrą dieną ateina į Vienos Meno istorijos muziejų ir atsisėdęs ant suolelio apžiūrinėja Tintoretto paveikslą "Žilabarzdis vyras". Beveik visas romanas - tai vienas ilgas Rėgerio monologas, atpasakotas jo draugo Acbacherio. Rėgeris prisimena savo negerus vaikystės ir jaunystės metus, mąsto apie žmonių bendravimo ir tarpusavio supratimo problemas. Kartu jis maištauja prieš kasdienybės ir žmonių ribotumą bei bukumą. Negalėdamas Austrijai ir austrams atleisti nutylėtos ir "užglaistytos" nacionalsocialistinės praeities, Thomas Bernhardas savo knygose demaskavo ir su įsiūčiu puolė vyriausybę, politikus, justiciją, katalikų bažnyčią bei konkrečius gerai žinomus asmenis. Be abejonės, tautiečius stulbino ir siutino neužmaskuotos, atviros, provokuojančios Bernhardo pasipiktinimo tirados. Gal ir nebūtina pridurti, jog turinį visiškai atitinka ir specifinė leksika bei meninio stiliaus priemonės. Viena jų - beribis hiperbolizavimas. Kita - nuolatinis frazių ir žodžių kartojimas, sukuriantis teksto ritmiškumą ir muzikalumą.

Vertėja

Senieji meistrai

Ištrauka iš romano

Tintoreto

Iš tikrųjų manau, kad Meno istorijos muziejus yra vienintelė man likusi užuoglauda, pasakė Rėgeris, turiu eiti pas senuosius meistrus, kad galėčiau toliau egzistuoti, būtent pas šitus vadinamuosius senuosius meistrus, kurie man jau seniai, jau kelis dešimtmečius yra atgrasūs, nes iš esmės man niekas nėra labiau atgrasu, kaip šitie vadinamieji senieji meistrai čia, Meno istorijos muziejuje, ir senieji meistrai apskritai, kad ir kaip jie vadintųsi, kad ir kaip jie būtų tapę, pasakė Rėgeris, o vis dėlto būtent jie ir palaiko mane gyvą. Taip einu per miestą ir galvoju, kad nebeištversiu šito miesto, ir ne tik šito miesto, bet ir viso pasaulio, o tada jau ir visos žmonijos neištversiu, nes pasaulis ir visa žmonija tuo tarpu tapę tokie pasibaisėtini, kad jų nebebus įmanoma ištverti, bent jau tokiam žmogui kaip aš. Toks proto bei jausmų žmogus kaip aš pasaulio ir žmonijos greitai nebegalės ištverti, žinot, Acbacheri. Šiame pasaulyje ir šiuose žmonėse aš neberandu nieko, kas man būtų vertinga, pasakė jis, šiame pasaulyje viskas bukaprotiška, o ši žmonija taip pat bukaprotiška. Šis pasaulis ir žmonija šiandien yra pasiekę tokį bukaprotiškumo laipsnį, kokio toks žmogus kaip aš nebegali sau leisti, pasakė jis, tokiame pasaulyje toks žmogus nebegali gyventi, kartu su tokia žmonija toks žmogus kaip aš nebegaliu egzistuoti, pasakė Rėgeris. Viskas šiame pasaulyje ir šioje žmonijoje atbuko iki žemiausio laiptelio, pasakė Rėgeris, viskas šiame pasaulyje ir šioje žmonijoje pasiekė tokį pavojingumo visuomenei ir žemo brutalumo laipsnį, kad man jau tapo beveik visai neįmanoma išgyventi bent vieną vienintelę dieną šiame pasaulyje. Kad įmanomas šitoks žemas bukaprotiškumo laipsnis, neįsivaizdavo net įžvalgiausi mūsų istorijos mąstytojai, pasakė Rėgeris, nei Šopenhaueris, nei Nyčė, ką jau kalbėti apie Montenį, pasakė Rėgeris, o dėl mūsų nuostabiųjų pasaulio ir žmonijos poetų, tai visos pasauliui ir žmonijai jų pranašautos ir aprašytos baisybės ir nuosmukis yra niekis, palyginti su dabartine būsena. Net Dostojevskis, vienas didžiausių mūsų aiškiaregių, aprašė ateitį tik kaip juokingą idilę, kaip ir Didro aprašė tik juokingą ateities idilę, šiurpiausias Dostojevskio pragaras yra nekaltas, palyginti su tuo, kuriame šiandien esame, net nugara nueina pagaugais, pagalvojus apie tai, toks pat nekaltas ir Didro pranašautas ir aprašytas pragaras. Anam iš savo rusiškos ir rytietiškos pozicijos tiek pat mažai pavyko numatyti, išpranašauti ir aprašyti absoliutų pragarą kaip ir jo vakarietiškam antipodui Didro, pasakė Rėgeris. Pasaulis ir žmonija pateko į tokią pragaro būseną, į kokią dar niekad istorijoje nebuvo patekę, tai yra tiesa, kalbėjo Rėgeris. Viskas, ką tik pranašavo didieji mąstytojai ir didieji rašytojai, yra tiesiog idiliška, pasakė Rėgeris, visi kartu jie, nors ir tarėsi aprašę pragarą, iš tikrųjų teaprašė idilę, kuri, palyginti su pragaru, kuriame mes šiandien egzistuojame, yra tiesiog idiliška idilė, kalbėjo Rėgeris. Visa, kas šiandieniška, kupina niekšiškumo ir piktumo, melo ir išdavysčių, pasakė Rėgeris, dar niekad žmonija nebuvo tokia begėdiška ir klastinga. Į ką bežiūrėtume, kur beeitume, mes žvelgiame tik į piktumą ir niekingumą, į išdavystę, melą ir veidmainystes ir nuolat į nieką kitą kaip į absoliutų nedorumą, nesvarbu, į ką žiūrėtume, nesvarbu, kur eitume, mes susiduriame su piktumu, melu ir veidmainyste. Ar mes matom ką kita nei melas ir piktumas, veidmainystės ir išdavystės, nei nedoriausias nedorumas, kai einame čia, gatve, kai išdrįstame išeiti į gatvę, pasakė Rėgeris. Mes einame į gatvę ir patenkame į nedorumą, pasakė jis, nedorumą ir begėdiškumą, į veidmainystes ir piktumą. Mes sakome, kad nėra melagingesnės, veidmainingesnės ir piktesnės šalies nei ši, bet kai išvažiuojame ar bent pasižvalgome už šios šalies ribų, matome, kad ir ten viską užvaldę tik piktumas ir veidmainingumas, melas ir nedorumas. Mes turime kokčiausią vyriausybę, kokią tik galima įsivaizduoti, veidmainingiausią, pikčiausią, niekšingiausią ir kartu kvailiausią, sakome mes, ir, žinoma, tai tiesa, ką galvojame ir sakome kas akimirką, pasakė Rėgeris, tačiau kai mes žvilgtelim už šitos nedoros, veidmainingos ir piktybiškos, melagingos ir kvailos šalies ribų, mes matome, kad kitos šalys tokios pat melagingos ir veidmainingos, ir apskritai, tokios pat nedoros, pasakė Rėgeris. Bet tos kitos šalys - ne mūsų reikalas, pasakė Rėgeris, mūsų reikalas yra tik mūsų šalis, ir todėl mums tai kasdien šitaip trenkia per galvą, kad mes jau seniai esame priversti egzistuoti iš tiesų bejėgiškai tokioje šalyje, kurioje vyriausybė yra niekšinga, buka, veidmainiška, melaginga, be to, ir neišmatuojamai kvaila. Juk kiekvieną dieną mąstydami jaučiame tik tai, kad mus valdo veidmainiška, melagiška ir niekšiška vyriausybė, kuri yra dar ir pati kvailiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, pasakė Rėgeris, ir mes manome, kad nieko negalime pakeisti, tai ir yra baisiausia, kad nieko negalime pakeisti, kad mes paprasčiausiai bejėgiškai turime žiūrėti, kaip šita vyriausybė kasdien tampa vis didesnė melagė, veidmainė, niekšė ir nedorėlė. Bet ne tik vyriausybė yra melaginga ir veidmaininga, niekšinga ir nedora, toks pat ir parlamentas, pasakė Rėgeris, ir kartais man atrodo, kad parlamentas daug veidmainingesnis ir melagingesnis nei vyriausybė, o pagaliau kokia melaginga ir niekšinga yra justicija šioje šalyje, o kokia yra spauda ir pagaliau kultūra šioje šalyje, ir viskas šioje šalyje; šioje šalyje jau dešimtis metų viešpatauja tik melagingumas ir veidmainingumas, niekšingumas ir nedorumas, pasakė Rėgeris. Iš tiesų ši šalis dabar pasiekė absoliučią krizę, pasakė Rėgeris, ir greitai ji išleis savo paskutinę dvasią praras prasmę ir tikslą. Ir visur šie pasibjaurėjimą keliantys demokratijos tauškalai! Jūs einate į gatvę, kalbėjo jis, ir nuolat turit užsidengti akis, ausis ir net nosį, kad išgyventumėt šioje šalyje, kuri galiausiai tapo labai pavojinga visuomenei valstybė, pasakė Rėgeris. Kiekvieną dieną jūs netikite savo akimis ir savo ausimis, pasakė jis, kiekvieną dieną su augančiu siaubu jūs patiriate šitos sugriautos šalies ir šitos korumpuotos valstybės, ir šitos sukvailėjusios tautos smukimą. O žmonės šioje šalyje ir šioje valstybėje nieko nesiima, pasakė Rėgeris, būtent tai be perstojo ir kamuoja tokį žmogų kaip aš. Žmonės, žinoma, mato arba jaučia, kaip valstybė kasdien tampa vis nedoresnė ir niekšingesnė, bet jie nieko nesiima. Politikai yra kiekvienos šalies ir kiekvienos valstybės žudikai, pasakė Rėgeris, ištisus šimtmečius politikai žudo šalis ir valstybes, ir niekas jiems nesutrukdo. O mūsų, austrų, šalies ir valstybės žudikai yra patys sukčiausi ir kartu tuščiagalviškiausi politikai, pasakė Rėgeris. Mūsų valstybės viršūnėje stovi politikai valstybių žudikai, mūsų parlamente sėdi politikai valstybių žudikai, pasakė jis, tokia yra tiesa. Kiekvienas kancleris ir kiekvienas ministras yra valstybių žudikas ir kartu šalies žudikas, pasakė Rėgeris, ir kai išeina vienas, ateina kitas, pasakė Rėgeris, vos išeina vienas kancleris žudikas, jau ateina kitas kancleris žudikas, vos išeina vienas ministras valstybių žudikas, jau ateina kitas. Tautą visada žudo vien politikai, pasakė Rėgeris, bet ji to nemato, tai tikra tragedija, kalbėjo Rėgeris. Nespėjam apsidžiaugti, kad vieno valstybių žudiko kanclerio nebėra, o štai ir kitas jau čia, pasakė Rėgeris, tai baisu. (...) Tačiau kiekviena tauta ir kiekviena visuomenė nusipelno, žinoma, tokios valstybės, kokią turi, taigi jos nusipelno ir savo žudikų politikų. Kokie niekšingi ir buki valstybės piktnaudžiautojai ir kokie niekšingi ir klastingi demokratijos piktnaudžiautojai, sušuko jis. Austrų dėmesį absoliučiai užvaldę politikai, tada pasakė Rėgeris, austrų dėmesį absoliučiai užvaldę valstybių žudikai. Politinė padėtis šioje šalyje šiuo momentu tokia slegianti, jog žmonėms veikiausiai liko tik bemiegės naktys, o ir visos kitos padėtys Austrijoje šiandien tokios pat slegiančios. Jei jums tenka susidurti su justicija, tada pamatote, kad ta justicija visa korumpuota, niekšinga ir nedora, nors pastaraisiais metais tiesiog gąsdinančiai dažnai ėmė aiškėti vadinamosios teismo klaidos, nėra savaitės, kai seniai užbaigta byla dėl svarių procesinių pažeidimų nebūtų atnaujinta ir vadinamasis pirmasis nuosprendis nebūtų panaikintas, labai daug nuosprendžių, kas būdinga šitai klastingai justicijai, priimtų pastaraisiais metais austrų justicijos, sudaro vadinamieji neteisingi politiniai nuosprendžiai, kalbėjo Rėgeris. Austrijoje mes šiandien turim reikalą ne tik su perdėm puolusia ir demoniška valstybe, bet ir su perdėm puolusia ir demoniška justicija, kalbėjo Rėgeris. Austrų justicija jau daugelį metų nebėra patikima, ji veikia peiktinai politiškai, o ne nepriklausomai, kaip turėtų būti. Šiandien kalbėti apie nepriklausomą justiciją Austrijoje reiškia ne ką kita, kaip tyčiojantis spjauti tiesiai į veidą, pasakė Rėgeris. Justicija Austrijoje šiandien yra politiška, o ne nepriklausoma. Dabartinė austrų justicija iš tiesų tapo pavojinga visuomenei, kalbėjo Rėgeris, aš žinau, apie ką kalbu, pasakė jis. Justicija šiandien eina išvien su politika, pasakė Rėgeris, jums tereikia tik vieną kartą iš arčiau pasidomėti šita katalikiška-nacionalsocialistine justicija ir panagrinėti ją blaivia galva, kalbėjo Rėgeris. Austrija šiandien ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje yra ta šalis, kurioje padaroma daugiausia vadinamųjų teismo klaidų, tai katastrofiška. Jei susiduriate su justicija, o man pačiam, kaip žinote, labai dažnai yra tekę susidurti su justicija, jūs konstatuojate, kad austrų justicija yra pavojinga katalikiška-nacionalsocialistinė žmonių malimo mašina, kurią varo ne tiesa, kaip turėtų būti, o neteisybė, ir kur viešpatauja chaotiškiausios sąlygos, Europoje nėra chaotiškesnės justicijos už austriškąją, nėra korumpuotesnės, pavojingesnės visuomenei, klastingesnės, pasakė Rėgeris, šiandien austrų katalikišką-nacionalsocialistinę justiciją valdo ne kvaili atsitiktinumai, o politinio niekšiškumo kėslai, kalbėjo Rėgeris. Jei jūs Austrijoje esate teisiamas, tai patenkat į nagus perdėm chaotiškai katalikiškai-nacionalsocialistinei justicijai, kuri apverčia aukštyn kojomis tiesą ir tikrovę, kalbėjo Rėgeris. Austriškoji justicija - tai ne tik savivalė, bet ir klastinga žmonių mėsmalė, kalbėjo Rėgeris, kurioje teisingumą sumala absurdiškos neteisybės girnos. O pagalvojus apie kultūrą šioje šalyje, pasakė Rėgeris, tai net pilvą ima sukti. Vadinamasis senasis menas - jis nublukęs, nuvalkiotas ir išparduotas ir jau seniai nenusipelno, kad patrauktų mūsų dėmesį, jūs tai žinote taip pat gerai kaip ir aš, bet jei kalbėsime apie vadinamąjį šiuolaikinį meną, tai jis, kaip sakoma, nevertas nė skatiko. Ištisus dešimtmečius austrų menininkai gamina vien tik neskoningą mėšlą, kuris iš tikrųjų atsidurtų mėšlyne, jei būtų mano valia. Dailininkai tapo mėšlą, kompozitoriai kuria mėšlą, rašytojai rašo mėšlą, pasakė jis. Didžiausią mėšlą daro austrų skulptoriai, pasakė Rėgeris. Austrų skulptoriai daro didžiausią mėšlą ir pelno už jį didžiausią pripažinimą, kalbėjo Rėgeris, tai būdinga šitam bukaprotiškam laikmečiui. Dabartiniai austrų kompozitoriai iš viso tėra miesčioniški tonų idiozitoriai, kurių koncertų salių mėšlas dvokia ligi pat dangaus. O austrų rašytojai, visi kartu, apskritai neturi ko pasakyti ir net nemoka aprašyti to, apie ką neturi ką pasakyti. Nė vienas iš šitų dabartinių austrų rašytojų nemoka rašyti, visi jie laužia iš piršto kokčią sentimentalią epigonišką literatūrą, pasakė Rėgeris, visi rašo, kad ir kur rašytų, tik mėšlą, jie rašo štirišką, zalcburgišką, karintišką, burgenlandišką, austrų žemaitišką, austrų aukštaitišką, tirolietišką ir forarlbergišką mėšlą ir trokšdami šlovės be gėdos sukrauna jį tarp knygos viršelių, kalbėjo Rėgeris. Jie sėdi Vienos komunaliniuose butuose, Karintijos atsitiktiniuose bėdinuose ūkeliuose arba Štirijos galukiemiuose ir rašo mėšlą, epigonišką, dvokiantį, begalvį ir bedvasį austrų rašytojų mėšlą, o šitų žmonių patetiškas kvailumas dvokia ligi pat dangaus, kalbėjo Rėgeris. Jų knygos yra ne kas kita, kaip dviejų ar net jau trijų kartų mėšlas, kartų, kurios niekad neišmoko rašyti, nes niekad neišmoko mąstyti, visi šitie rašytojai rašo totalų bedvasį pseudofilosofinį ir pseudotautinį epigonišką mėšlą, pasakė Rėgeris. Visos šitų daugiau ar mažiau šlykščių valstybės oportunistų rašytojų knygos yra ne kas kita, kaip nurašytos knygos, pasakė Rėgeris, kiekviena eilutė jose yra pavogta, kiekvienas žodis - pagrobtas. Jau dešimtis metų šitie žmonės rašo tik lėkštą literatūrą, sukurtą tik iš koketiškumo ir publikuojamą tik dėl koketiškumo, kalbėjo Rėgeris. Jie atspaudžia savo neišmatuojamą kvailumą spausdinimo mašinėle ant popieriaus ir dar susišluoja už šitą neišmatuojamą grasų kvailumą visas įmanomas premijas, pasakė Rėgeris. Net Štifteris dar buvo tikrai didelė asmenybė, pasakė Rėgeris, jeigu palyginu Štifterį su visais šitais šiandien rašančiais austrų pusgalviais. Pseudofilosofija ir pseudotautiškumas - toks šitų žmonių, nepajėgiančių išspausti nė vienos vienintelės savarankiškos minties, mėšlo turinys, pasakė Rėgeris. Šitų žmonių knygų vieta ne knygynuose, o iškart mėšlyne, pasakė Rėgeris. Kaip ir apskritai viso dabartinio austrų meno vieta mėšlyne. Nes kas gi dar rodoma operos teatre, jei ne mėšlas, kas gi Muzikų draugijoje, jei ne mėšlas, ir kas gi dar yra šitų brutalių proletariškų smurtininkų su kaltais, tiesiog begėdiškai, pasipūtėliškai vadinančių save skulptoriais, dirbiniais, jei ne marmuro ir granito mėšlas! Tai baisu, pusė šimtmečio be paliovos tik šitas slegiantis vidutiniškumas, pasakė Rėgeris. Kad bent Austrija būtų pamišėlių namai, o dabar ji - paliegėlių namai, pasakė jis. Seniai neturi ką pasakyti, pasakė Rėgeris, bet jaunimas dar mažiau turi ką pasakyti, tokia šiandien padėtis.

Iš vokiečių k. vertė Jurgita MIKUTYTĖ