Heinrichas Biolis


Klouno akimis

Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Vengrienė / Išleido „Vaga“, 1966

ANEMARIJAI

Tie pamatys, kuriems apie jį dar nieko nebuvo skelbta,
ir tie supras, kurie dar nieko negirdėjo.

1

        Kai atvažiavau į Boną, jau buvo sutemę, ir aš stengiausi šį sykį išvengti to automatiškumo, kuris kartojosi per penkerius kelionių metus: perono laiptais žemyn, perono laiptais aukštyn, pasistatai ant žemės kelionmaišį, iš palto kišenės išsitrauki bilietą, pasiimi kelionmaišį, atiduodi bilietą, prie kiosko nusiperki vakarinį laikraštį, išeini iš stoties ir pasigauni taksi. Per penkerius metus aš beveik kasdien iš kur nors išvažiuodavau ir kur nors atvažiuodavau, rytais lipdavau stoties laiptais aukštyn ir žemyn, po pietų stoties laiptais žemyn ir aukštyn, šaukdavausi taksi, ieškodavau švarko kišenėse pinigų šoferiui, pirkdavau prie kioskų vakarinius laikraščius ir kažkuriame sąmonės kampely jusdavau pasitenkinimą, kad šiuos automatiškus veiksmus atlieku su gerai išmoktu nerūpestingumu. Nuo to laiko, kai Mari mane pametė, ketindama ištekėti už to kataliko Ciupfnerio, šie veiksmai pasidarė dar mechaniškesni, bet aš atlikdavau juos vis taip pat nerūpestingai. Nuotolis nuo stoties iki viešbučio, nuo viešbučio iki stoties matuojamas vienu matu: taksometru. Dvi markės, trys markės, keturios markės penkiasdešimt nuo stoties. Nuo to laiko, kai Mari mane pametė, aš kartais prarasdavau ritmą, viešbutį sumaišydavau su stotimi, prie durininko ložės nervingai pradėdavau ieškoti bilieto arba prie išėjimo į peroną paklausdavau kontrolierių, koks mano kambario numeris; tiesa, kažkokia jėga, gal likimas, man vis primindavo mano profesiją ir padėtį. Aš esu klounas, oficialus mano profesijos pavadinimas – komikas, jokiai bažnyčiai nepriklausau, man dvidešimt septyneri metai, ir vienas iš mano numerių vadinasi „Atvykimas ir išvykimas“; tai pernelyg ilga pantomima, kur žiūrovai ligi pat pabaigos neatskiria, kur čia atvykimas, kur išvykimas; kadangi traukiny aš šį numerį paprastai dar sykį repetuoju (jis susideda iš šešių šimtų su viršum triukų, kurių choreografiją, aišku, reikia mokėti atmintinai), tai nenuostabu, jog kartais pats nepasijuntu, kaip pasiduodu savo fantazijai: įpuolu į viešbutį, dairausi traukinių eismo tvarkaraščio, jį iš tikrųjų surandu, lekiu laiptais aukštyn ar žemyn, kad nepavėluočiau į traukinį, nors iš teisybės man tereikia eiti į savo kambarį ir ruoštis spektakliui. Laimė, daugumoje viešbučių mane pažįsta; per penkerius metus išsivysto ritmas, kuriame daug mažiau įvairumo, negu paprastai manoma, – be to, mano agentas žino mano būdą ir rūpinasi, kad viskas vyktų daugiau ar mažiau sklandžiai. Tai, ką jis vadina „menininko sielos subtilumu“, visi labai gerbia, ir, kai tik įžengiu į savo kambarį, mane apglėbia „jaukumo atmosfera“: dailiose vazose gėlės, vos nusimetu paltą, į kampą nuspiriu batu (neapkenčiu batų), daili kambarinė atneša kavos ir konjako, prileidžia į vonią vandens, įpila į ją žalio, kvapnaus, nervus raminančio ekstrakto. Vonioj aš skaitau laikraščius, vien tik nerimtus, kokius šešis, bet ne mažiau kaip tris, ir ne per daug garsiai traukiu vien tik liturgines giesmes: choralus, himnus, sekvencijas – tai, ką dar atsimenu iš mokyklos laikų. Mano tėvai, griežti protestantai, laikėsi pokarinės mados, skelbiančios visų religijų santarvę, ir atidavė mane į katalikų mokyklą. Aš pats nesu religingas, netįbažnyčią nevaikštau ir liturginius tekstus bei melodijas naudoju tik terapiniais sumetimais: jie man geriausiai padeda nuo dviejų įgimtų negalavimų: melancholijos ir galvos skausmų. Nuo to laiko, kai Mari persimetė pas katalikus (nors Mari pati yra katalikė, bet man atrodo, kad toks pasakymas kaip tik tinka), šios abi ligos labai paaštrėjo ir net „Tantum ergo“ ir Marijos litanija, iki šiol mano mėgiamiausi vaistai nuo skausmų, ne ką bepadeda. Yra laikinai veikiantis vaistas: alkoholis; yra ir toks, kuris išgydytų visam laikui: Mari; bet Mari mane pametė. Klounas, kuris pradeda gerti, greičiau nusirita į pakalnę, negu girtas stogdengys nulekia nuo stogo.

        Būdamas girtas, aš savo spektakliuose netiksliai atlieku judesius, kur tikslumas užvis svarbiausia, ir darau grubiausią klaidą, kokią tik gali daryti klounas: pats juokiuosi iš savo pokštų. Baisus pažeminimas. Kai aš blaivus, mano baimė pasirodyti publikai auga iki pat tos minutės, kol įžengiu į sceną (dažniausiai mane stumte išstumia iš užkulisio), ir tas, ką kiti kritikai vadindavo „susimąsčiusiu, ironišku linksmumu, po kuriuo plaka jautri širdis“, buvo tik desperatiška, šalta priemonė pasiversti marionete; blogai, žinoma, kai siūlas nutrūkdavo, ir aš vėl griždavau į save. Rodos, tą patį jaučia vienuoliai kontempliacijos būsenoj; Mari visados vežiodavosi šūsnis mistinės literatūros, ir aš prisimenu, kad ten dažnai kartodavosi žodžiai „tuščias“ ir „niekas“.

        Tris pastarąsias savaites aš dažniausiai buvau girtas, į sceną išeidavau su tariamu pasitikėjimu, ir rezultatai pasirodė anksčiau, negu jų susilaukia apsileidęs mokinys, kuris iki mokslo metų pabaigos dar gali turėti iliuzijų; pusė metų ilgas laikas svajonėms. Jau po trijų savaičių aš neberadau kambary gėlių, vidury sekančio mėnesio nebeturėjau kambario su vonia, trečio mėnesio pradžioj nuotolis nuo stoties jau buvo septynios markės, o uždarbis sutirpęs iki trečdalio. Vietoj konjako – degtinė, vietoj variečių – kažkokių sąjungų pobūviai tamsiose salėse, kur vaidinau prastai apšviestoj scenoj ir visai nebežiūrėjau judesių tikslumo, tik krėčiau pokštus, kurie linksmino geležinkelio, pašto, muitinės jubiliatus, katalikes šeimininkes ar evangelikes medicinos seseris, o alų maukiantys bundesvero karininkai, kurių išleistuves užbaigus kursus aš turėjau paįvairinti, nežinojo, ar jiems galima juoktis ar ne, kai aš rodžiau savo numerio „Gynybos taryba“ likučius; o vakar Bochume, kažkokioj jaunimo organizacijoj imituodamas Čapliną, aš pargriuvau ir nebeatsistojau. Žiūrovai net nešvilpė, tik gailestingai šnibždėjosi, ir, kai pagaliau uždanga nusileido, aš skubiai nušlubavau nuo scenos, susikroviau savo mantą ir, nenusiėmęs grimo, grįžau į pensioną, kur kilo baisus triukšmas, nes šeimininkė atsisakė paskolinti man pinigų, o aš neturėjau iš ko užsimokėti už taksi. Šoferis nusiramino tik tada, kai aš atidaviau jam savo elektrinį skutimosi aparatą ne kaip užstatą, bet kaip užmokestį. Jis dar buvo tiek padorus, kad davė man grąžos praplėštą pakelį cigarečių ir dvi markes grynais. Aš kaip stoviu kritau į nepaklotą lovą, išgėriau, kas buvo likę butely, ir pirmą kartą po kelių mėnesių visiškai nebejutau nei melancholijos, nei galvos skausmo. Aš gulėjau ant lovos tokioj būsenoj, kokioj kartais tikiuosi būti savo gyvenimo pabaigoj: girtas ir tartum patvory. Už stikliuką degtinės aš būčiau atidavęs paskutinius marškiriius, tik sudėtingos pertraktacijos, kurių būtų pareikalavę tokie mainai, sulaikė mane nuo to žingsnio. Miegojau puikiai – kietai ir su sapnais: rodos, sunki scenos uždanga nukrito ant manęs kaip minkšta stora laidotuvių marška ir apgaubė gailestinga tamsa, ir vis dėlto pro miegą ir sapnus jutau baimę pabusti: su grimu ant veido, dešinysis kelis sutinęs, ubagiški pusryčiai ant plastmasinio padėklo, o šalia kavinuko telegrama nuo mano agento: „Koblencas ir Maincas spektaklius atšaukė taškas Vakare skambinsiu į Boną Conereris.“ Paskui rengėjo skambutis, iš jo tik dabar sužinojau, kad jis Krikščionių švietimo draugijos pirmininkas.

        – Čia Kostertas, – prisistatė jis per telefoną lediniu pavaldinio balsu, – mums dar reikia išsiaiškinti honoraro klausimą, ponas Šnirai.

        – Prašom, – atsakiau aš, – kas gi neleidžia?

        – Taip? – pasakė jis.

        Aš tylėjau, o kai jis vėl pradėjo kalbėti, jo pigus šaltumas virto primityviu sadizmu.

        – Mes susitarėm mokėti šimtą markių klounui, kuris tada buvo vertas ir dviejų šimtų, – jis nutilo, matyt, laukdamas, kada aš užriksiu, bet aš tylėjau, ir jis vėl pasidarė toks, koks buvo iš prigimties, vulgarus, ir tarė: – Aš vadovauju visuomenei naudingai organizacijai, ir sąžinė man neleidžia mokėti šimtą markių klounui, kuriam ir dvidešimt markių būtų geras, pasakyčiau, netgi dosnus atlyginimas.

        Aš nemačiau reikalo jį pertraukti. Užsidegiau cigaretę, dar įsipyliau skystos kavos, girdėjau, kaip jis šniokščia; jis tarė:

        – Ar jūs dar klausot?

        – Dar klausau, – atsakiau ir laukiau. Tylėjimas geras ginklas; dar mokykloj, pašauktas pas direktorių ar į pedagogų tarybą, aš visada atkakliai tylėdavau. Tegu tas krikščionis ponas Kostertas prie kito laido galo paprakaituoja; jis buvo per menkas, kad manęs pagailėtų, bet savęs gailėtis sugebėjo, ir pagaliau pralemeno:

        – Siūlykit ką nors, ponas Šnirai.

        – Gerai klausykit, ponas Kostertai, – pasakiau aš, – štai ką aš jums siūlau: paimkit taksi, nuvažiuokit į stotį, nupirkit man pirmos klasės bilietą į Boną, nupirkit butelį degtinės, atvažiuokit į viešbutį, apmokėkit mano sąskaitą, įskaitant arbatpinigius, ir palikit voke tiek pinigų, kiek reikia

už taksi į stotį; be to, kreipiuosi į jūsų krikščionišką sąžinę ir prašau veltui išsiųsti mano daiktus į Boną. Sutinkat?

        Jis paskaičiavo, atsikrenkštė ir tarė:

        – Bet aš norėjau jums duoti penkiasdešimt markių.

        – Gerai, – atsakiau aš, – tai važiuokit tramvajumi, tada jums viskas atsieis pigiau negu penkiasdešimt markių. Sutinkate?

        Jis vėl paskaičiavo ir tarė:

        – Ar negalėtumėt pasiimti daiktų į taksi?

        – Ne, – atsakiau aš, – aš susižeidžiau ir negaliu tampytis su daiktais.

        Matyt, jo krikščioniška sąžinė smarkiai sujudo.

        – Ponas Šnirai, – tarė  jis meiliai, – atleiskit, kad aš...

        – Gerai, gerai, ponas Kostertai, – tariau aš, – esu laimingas, kad krikščionių reikalams sutaupiau penkiasdešimt keturias ar šešias markes.

        Aš spustelėjau šakutę ir padėjau ragelį šalia aparato. Žinojau, koks jis tipas, – ko gero, dar kartą paskambins ir seilinsis be galo. Verčiau tegu vienas pats knaisiojasi po savo sąžinę. Man pasidarė bloga. Užmiršau pasakyti, kad, be melancholijos ir galvos skausmų, turiu dar vieną, kone mistinę savybę: aš per telefoną užuodžiu kvapus, o nuo Kosterto mušė salsvas žibuoklinių pastilių kvapas. Turėjau atsistoti ir išsivalyti dantis. Išsiskalavau gerklę degtinės likučiais, šiaip taip nusivaliau grimą, vėl atsiguliau į lovą ir galvojau apie Mari, apie krikščionis, apie katalikus ir stengiausi įsivaizduoti ateitį. Galvojau ir apie patvorius, kur kada nors voliosiuos. Klounui, kuriam jau netoli iki penkiasdešimties, yra tik dvi galimybės: patvorys arba rūmai. Rūmų aš nesitikėjau, o iki penkiasdešimties man dar reikėjo prastumti daugiau kaip dvidešimt dvejus metus. Kad Koblencas ir Maincas atsisakė nuo mano spektaklių, tai buvo, kaip būtų pasakęs Conereris, „pirmasis skambutis“, bet, antra vertus, tas atitiko dar vieną savybę, kurią aš užmiršau paminėti: mano abejingumą. Juk ir Bonoj yra patvorių, ir kas man liepia laukti iki penkiasdešimties? Aš galvojau apie Mari: apie jos balsą, jos krūtinę, jos rankas, plaukus, judesius, apie viską, ką mes abu drauge darėme. Ir apie Ciupfnerį, už kurio ji ketina ištekėti. Vaikystėj mes buvom gan gerai pažistami, taip gerai, kad, kai suaugę vėl susitikom, nebežinojom, ar sakyti viens kitam „tu“ ar „tamsta“, abu kreipiniai mus kažkaip varžė ir, kada tik susitikdavom, niekaip negalėdavom įveikti to nesmagaus jausmo. Aš nesupratau, kodėl Mari pabėgo kaip tik pas jį, bet, gal būt, aš niekada „nesupratau“ Mari.

        Aš įsiutau, kad kaip tik Kostertas prižadino mane iš tų minčių. Jis pabrazdino į duris kaip šuo ir pasakė:

        – Ponas Šnirai, išklausykit mane. Gal jums pašaukti gydytoją?

        – Palikit mane ramybėj, – sušukau, – pakiškit voką po durimis ir keliaukit namo.

        Jis pakišo voką po durimis, aš atsikėliau, pasiėmiau jį ir atplėšiau: jame buvo antros klasės

bilietas iš Bochumo į Boną ir lygiai tiek pinigų, kiek reikėjo užsimokėti už taksi: šešios markės penkiasdešimt pfenigų. Aš tikėjausi, kad jis suapvalins sumą iki dešimties markių, ir jau buvau apskaičiavęs, kiek gausiu, su nuostoliu pardavęs pirmos klasės bilietą ir nusipirkęs antros. Man būtų likę apie penkias markes.

        – Viskas tvarkoj? – sušuko jis anapus durų.

        – Taip, – atsakiau, – nešdinkitės iš čia, krikščioniškas ubago šmote!

        – Bet atleiskite, – pradėjo jis, ir aš užrikau:

        – Lauk!

        Jis truputį pastovėjo, paskui išgirdau jį lipant laiptais žemyn. Šio pasaulio vaikai ne tik gudresni, bet ir žmoniškesni ir dosnesni už šviesos vaikus. Į stotį nuvažiavau tramvajum, norėdamas bent kiek sutaupyti degtinei ir cigaretėms. Šeimininkė dar priskaitė man už telegramą, kurią vakare išsiunčiau į Boną Monikai Zilvs ir kurią Kostertas atsisakė apmokėti. Taigi pinigų už taksi iki stoties vis tiek nebūtų užtekę. Telegramą išsiunčiau, dar nežinodamas, kad Koblencas atsisakė nuo mano spektaklių: jie užbėgo man už akių, ir dėl to aš truputį graužiaus. Būtų buvę geriau, jei pats būčiau davęs telegramą: „Vaidinti negalėsiu, sunkiai susižeidžiau kelį.“ Na, bent Monikai telegrama išsiųsta: „Prašom paruošti rytdienai butą Širdingai sveikinu Hansas.“

2

        Bonoj viskas vyksta kitaip; čia aš niekada nevaidinu, čia aš gyvenu, ir taksi nuveža mane ne į viešbutį, bet į mano butą. Reikėtų pasakyti: mus – Mari ir mane. Tuose namuose nėra durininko, kurį aš galėčiau sumaišyti su kontrolierium stoty, o vis dėlto tas butas, kur aš gyvenu tik tris keturias savaites per metus, man svetimesnis už visus viešbučius. Aš turėjau tvardytis, kad, išėjęs iš Bonos stoties, nepasišaukčiau taksi: tas mostas buvo taip gerai išmoktas, kad vos neįstūmė manęs į keblią padėtį. Aš beturėjau vieną vienintelę markę kišenėj. Stabtelėjau ant stoties laiptų ir patikrinau, ar turiu visus raktus: namų, buto, rašomojo stalo; rašomajame stale rasiu dviračio raktus. Aš jau seniai galvoju apie pantomimą su raktais: galvoju apie visą pundą ledinių raktų, kurie, atliekant numerį, pamažu sutirpsta.

        Neturėjau pinigų už taksi; o taksi man pirmą kartą gyvenime iš tikrųjųreikėjo: kelis buvo sutinęs, šlubuodamas šiaip taip perėjau stoties aikštę ir pasukau į Pašto gatvę; nuo stoties iki mūsų buto tik dvi minutės kelio, bet man jos pasirodė baisiai ilgos. Atsirėmiau į cigarečių automatą ir mečiau žvilgsnį į namus, kuriuose senelis padovanojo man butą; elegantiškai sumontuoti apartamentai su gražiai nudažytais balkonais; penki aukštai, penkių spalvų balkonai; penktame aukšte, kur visi balkonai nudažyti rūdžių spalva, yra mano butas.

        Gal čia koks mano atliekamas numeris? Įkišu raktą į namų duris, nesistebiu, kad jis netirpsta, atidarau lifto duris, paspaudžiu mygtuką „5“: tylus ūžesys neša mane aukštyn; pro siaurą lifto langeIį žvilgteliu į kiekvieną aikštelę ir per ją pro langą: paminklo nugara, aikštė, bažnyčia, viskas nušviesta; juodas pjūvis, betoninis perdengimas ir vėl, šiek tiek siauresnėj perspektyvoj: nušviesta paminklo nugara, aikštė, bažnyčia; ir taip tris kartus; ketvirtą kartą tik aikštė ir bažnyčia. Įkišu raktą į buto duris, nesistebiu, kad ir tos atsiveria.

        Mano bute viskas rūdžių spalvos: durys, paneIiai, sieninės spintos; moteris su rūdžių spalvos chalatu, gulinti ant juodos kušetės, čia labai tiktų; tikriausiai būtų galima tokią surasti, tik, deja, aš sergu ne tik melancholija, galvos skausmais, abejingumu ir mistiniu sugebėjimu per telefoną užuosti kvapus; mano baisiausia liga – palinkimas į monogamiją; yra tik viena moteris, su kuria aš galiu daryti viską, ką vyrai daro su moterimis, – Mari, ir nuo to laiko, kai ji išėjo, aš gyvenu taip, kaip turėtų gyventi vienuolis; tik aš nesu vienuolis. Aš galvojau, ar nevertėtų nuvažiuoti į kaimą, į savo senąją mokyklą, ir paklausti patarimo kurį iš vienuolių, bet visi tie vyrukai laiko žmogų poligamine būtybe (dėl to ir gina taip smarkiai vienpatystę); aš jiems pasirodysiu kaip koks monstras, ir jie, užuot ką patarę, neaiškia užuomina tik nukreips mane į tas sritis, kur, jų manymu, meilė yra perkama. Kiti krikščionys dar gali mane nustebinti, kaip, pavyzdžiui, Kostertas, kuriam tikrai pavyko mane apstulbinti, bet katalikai manęs visiškai nebestebina. Katalikybei aš jaučiau daug simpatijų dar ir tada, kai Mari prieš ketverius rnetus pirmą kartą nusivedė mane į tą „pažangių katalikų ratelį“; jai labai rūpėjo parodyti man inteligentiškus katalikus, ji, aišku, slapta tikėjosi, kad vieną dieną aš atsiversiu (tokių slaptų vilčių turi visi katalikai). Jau pirmos minutės tame rately buvo siaubingos. Ruošdamasis tapti klounu, aš tada pergyvenau labai sunkų laikotarpį, neturėjau dar nė dvidešimt dvejų metų ir ištisas dienas treniruodavausi. Aš su džiaugsmu laukiau to vakaro, buvau mirtinai nusivaręs ir tikėjausi smagaus pobūvio, gero vyno, skanių valgių, gal ir šokių (mes labai skurdom ir neturėjom pinigų nei geram vynui, nei geram maistui); bet vynas buvo prastas, ir viskas ėjo maždaug taip, kaip aš įsivaizduoju sociologijos seminarą pas nuobodų profesorių. Viskas ne tik vargino, bet vargino be reikalo ir nenatūraliai. Iš pradžių jie visi bendrai pasimeldė, ir aš nežinojau, kur dėti rankas ir kur žiūrėti; manau, kad nereikia statyti netikinčio į tokią padėtį. Jie nekalbėjo tiesiog „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“ (jau ir tai būtų buvę itin nesmagu, man, protestantui, užtenka pasimelsti, kaip man širdis liepia), ne, tai buvo kažkoks Kinkelio sukurtas tekstas, labai programinis: „…ir suteik, meldžiam tave, kad lygia dalia mokėtume išlaikyti tradicijas ir priimti tai, kas nauja ir pažangu“, ir taip toliau, ir tik po to prasidėjo pokalbis „vakaro tema“: „Neturtas visuomenėje, kurioje mes gyvename.“ Tai buvo vienas iš kokčiausių vakarų mano gyvenime. Aš tiesiog negaliu patikėti, kad religiniai pokalbiai turi būti tokie varginantys. Aš žinau, tikėti šia religija labai sunku. Kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Mari man dažnai skaitydavo šventąjį raštą. Tikrai sunku visu tuo tikėti. Vėliau aš skaičiau net Kjerkegorą (naudinga lektūra pradedančiam klounui), buvo sunku, bet ne taip vargino. Aš nežinau, ar yra žmonių, kurie pagal Pikaso ir Kle siuvinėja staltiesėles. Tą vakarą man atrodė, kad šitie pažangieji katalikai iš Tomo Akviniečio, Pranciškaus Asyžiečio, Bonaventūros ir Leono XIII mezga strėnų raiščius, žinoma, ne savo nuogumui pridengti, nes jų tarpe (be manęs) nebuvo nė vieno, kuris neuždirbtų bent jau pusantro tūkstančio markių per mėnesį. Jiems ir patiems buvo taip nesmagu, kad paskui visi įsileido į cinišką snobizmą; tik Ciulpfneris neprisidėjo prie jų, jis taip dėl to kentė, kad paprašė manęs cigaretės. Tai buvo pirmoji cigaretė jo gyvenime, jis nemokšiškai papsėjo, ir aš mačiau, kaip jis nudžiugdavo, kai jo veidas paskęsdavo dūmuose. Man buvo baisiai nesmagu ir gaila Mari, kuri, visa išbalusi ir drebėdama, klausėsi Kinkelio anekdoto apie žmogų, kuris uždirbo penkis šimtus markių per mėnesį ir visai neblogai vertėsi, paskui ėmė gauti po tūkstantį ir pajuto, kad pasidarė sunkiau, o pradėjęs uždirbti po du tūkstančius, tiesiog pateko į didelius sunkumus, ir kai galiausiai pasiekė tris tūkstančius, pamatė, kad vėl gali lengvai verstis; iš šio savo patyrimo jis išvedė tokią gilią išmintį: „Iki penkių šimtųų per mėnesį galima visai gerai gyventi, bet tarp penkių šimtų ir trijų tūkstančių – grynas skurdas.“ Kinkelis net nesuprato, ko jis pridarė: pliurpė sau su olimpišku pasitenkinimu, rūkydamas storą cigarą, kilodamas prie lūpų vyną, čiaumodamas varškines lazdeles, kol net pralotas Zomervildas, dvasinis šio ratelio patarėjas, sunerimo ir pakišo jam kitą temą. Rodos, jis metė žodelį „reakcija“, ir tai buvo geras kabliukas Kinkeliui: jis tuojau užkibo, įsikarščiavo ir nutraukė savo monologą apie tai, kad automobilis už dvylika tūkstančių pigesnis negu už keturis tūkstančius penkis šimtus, ir netgi jo žmona, kuri taip aklai dievina jį, kad net koktu žiūrėti, ir ta su palengvėjimu atsikvėpė.

3

        Pirmą kartą šis butas man pasirodė kone jaukus; šilta, švaru, ir, pakabinęs ant gembės paltą, pastatęs į kertę gitarą, aš pagalvojau: o gal butas tikrai šis tas daugiau negu savęs apgaudinėjimas? Aš nesu ir niekada nebūsiu sėslus, o Mari dar mažiau sėsli negu aš, ir vis dėlto ji, matyt, nutarė apsigyventi vienoj vietoj. Ji jau ir tada pasidarydavo irzli, kai mano gastrolės viename mieste užtrukdavo ilgiau negu savaitę.

        Monika Zilvs ir šį kartą buvo tokia pat miela kaip visada, gavusi mūsų telegramą; ji paėmė iš namų sargo raktą, apšvarino butą, svetainėj pastatė gėlių visokio gero prikrovė į šaldytuvą. Sumalta kava buvo padėta virtuvėj ant stalo, šalia – butelis konjako. Cigaretės ir deganti žvakė šalia gėlių ant stalo svetainėj. Monika kartais baisiai jausminga, tiesiog sentimentali, iš jos galima laukti net beskoniškumo; žvakė, kurią ji man pastatė ant stalo, buvo dirbtinai aplašėjusi, ir koks nors „Katalikų ratelis geram skoniui ugdyti“ būtų ją sukritikavęs, bet gal beskubėdama ji kitos nerado ar pinigų neturėjo brangesnei ir skoningesnei žvakei nupirkti, ir aš pajutau, kad kaip tik dėl tos neskoningos žvakės mano širdy prabudo toks švelnumas Monikai Zilvs, kad jis beveik pasiekė tą ribą, už kurios jau prasideda mano nelemtas palinkimas į monogamiją. Kiti ratelio katalikai niekada neišdrįstų nusikalsti geram skoniui ar pasirodyti sentimentalūs, jie niekada nesikompromituos, šiaip ar taip, greičiau jie prasižengs moralės srity, tik jau ne skonio. Aš net užuodžiau bute Monikos kvepalus, jie, rodos, vadinasi „Taiga“ ir yra jai per daug aitrūs ir per daug madingi.

        Aš užsidegiau prie Monikos žvakės Monikos cigaretę, atsinešiau iš virtuvės konjaką, iš prieškambario abonentų knygą ir pakėliau telefono ragelį. Tikrai, Monika ir tą man sutvarkė. Telefonas buvo prijungtas. Skardus pypsėjimas man atrodė kaip kokios be galo plačios širdies plakimas, šią minutę jis buvo man mielesnis už jūros ošimą, už audros kauksmą ir liūtų staugimą. Kažkur šiame skardžiame pypsėjime slypi Mari balsas, Leo balsas, Monikos balsas. Pamažu aš padėjau ragelį. Jis buvo vienintelis man likęs ginklas, ir netrukus aš juo pasinaudosiu. Aš atsismaukiau kairę klešnę ir apžiūrėjau nubrozdintą kelį; nubrozdinimas buvo paviršutinis, sutinimas nepavojingas; aš įsipyliau stiklą konjako, iki pusės nugėriau, o likučius išpyliau ant skaudamo kelio, paskui nušlubavau atgal į virtuvę ir pastačiau konjaką į šaldytuvą. Tik dabar man dingtelėjo, kad Kostertas neatnešė degtinės, kurią buvau išsiderėjęs. Tikriausiai manė, kad pedagoginiais sumetimais degtinės geriau man neduoti, ir tuo būdu krikščionių reikalui sutaupė septynias markes penkiasdešimt. Nutariau jam paskambinti ir paprašyti atsitisti man tuos pinigus paštu. Tegu tas galvijas nemano, kad aš jam viską dovanosiu, be to, tie pinigai man reikalingi. Penkerius metus aš daugiau uždirbdavau, negu reikėjo išlaidoms, bet viskas išėjo. Žinoma, aš galiu ir toliau chaltūrinti, gaudamas trisdešimt–penkiasdešimt markių už vakarą, tegu tik sugyja kelis; iš esmės man visiškai nesvarbu, kur vaidinti, publika tose ubagiškose salėse net simpatiškesnė negu varietėse. Bet trisdešimt–penkiasdešimt markių per dieną tiesiog mažai, kambarys viešbuty per ankštas, treniruodamasis atsitrenki į stalą ar spintas, be to, aš manau, kad vonia nėra jokia prabanga, o kai keliauji su penkiais lagaminais, tai taksi – joks pinigų švaistymas.

        Aš vėl pasiėmiau iš šaldytuvo konjaką ir patraukiau tiesiai iš butelio. Aš ne girtuoklis. Alkoholis man padeda nuo to laiko, kai Mari išėjo. Nuo piniginių sunkumų aš taip pat esu atpratęs, ir dabar labai nervinausi, žinodamas, kad beturiu vieną markę ir nėra jokių perspektyvų netrukus daug uždirbti. Vienintelis daiktas, kurį aš galėjau parduoti, buvo dviratis, bet jei pasiryšiu imtis chaltūros, tai jis man labai pravers, nereikės pinigų taksi ir traukiniams. Butas man buvo dovanotas su viena sąlyga: aš neturėjau teisės jo parduoti nei išnuomoti. Tipiška turtuolių dovana. Visada turi būti koks nors kabliukas. Aš prisiverčiau daugiau konjako nebegerti, nuėjau į svetainę ir atsiskleidžiau abonentų knygą.

4

        Aš esu gimęs Bonoj ir turiu čia daug giminių, pažįstamų ir buvusių mokyklos draugų. Čia gyvena mano tėvai ir mano brolis Leo, kuris studijuoja katalikų teologiją – Ciupfneris buvo jo krikštatėviu, pereinant į katalikybę. Su tėvais nori nenori teks susitikti jau vien dėl piniginių reikalų. O gal aš ir tai pavesiu advokatui. Dar nenusprendžiau. Po mano sesers Henrietos mirties tėvai, kaip tokie, man nebeegzistuoja. Jau septyniolika metų, kai nebėra Henrietos. Baigiantis karui, jai buvo šešiolika metų – graži mergaitė, šviesiaplaukė, geriausia teniso žaidėja nuo Bonos iki Remageno. Tada buvo paskelbta, kad jaunos mergaitės turi savanoriškai stoti į priešlėktuvinę apsaugą, ir 1945 metų vasario mėnesį Henrieta užsirašė savanore. Viskas įvyko taip greit ir sklandžiai, kad aš nė nepajutau. Aš ėjau iš mokyklos, perkirtau Kelno gatvę ir tramvajuj, einančiam į Bonos pusę, pamačiau Henrietą. Ji man pamosavo ir nusijuokė, aš irgi nusijuokiau. Ji buvo užsikabinusi nedidukę kuprinę, vilkėjo storu mėlynu žieminiu paltu kailine apykakle ir buvo užsidėjusi dailią tamsiai mėlyną skrybėlaitę. Aš niekada nebuvau jos matęs su skrybėle, ji labai nenorėdavo jos nešioti. Su skrybėle ji atrodė visai kitokia – kaip kokia jauna moteris. Pamaniau, kad ji važiuoja į iškylą, nors iškylauti tokiu metu atrodė neįtikėtina. Bet iš mokyklų anuomet visko galėjai laukti. Jie net mėgino slėptuvėse aiškinti mums triskaitę taisyklę, nors jau buvo girdėti artilerija. Mūsų mokytojas Briulis dainuodavo su mumis, jo žodžiais tariant, „šventas ir tautines“ melodijas, tokiomis laikydamas „Kyla šlovės rūmas“ ir „Ar matai rytuose aušrą“. Naktimis, kai pusvalandžiui viskas nutildavo, būdavo girdėti vien tik žygiuojančių žmonių žingsniai: belaisviai italai (mokykloj mums buvo išaiškinta, kodėl italai dabar nebe sąjungininkai, bet dirba pas mus kaip belaisviai, tik aš iki šios dienos nesuprantu, kaip ten buvo), belaisviai rusai, belaisvės moterys, vokiečių kareiviai; visą naktį žygiuojančių žmonių žingsniai. Niekas tikrai nežinojo, kas dedasi.

        Henrieta tikrai atrodė kaip susiruošusi į iškylą. Iš jų galėjai visko laukti. Kartais, kai mes pertraukomis tarp oro pavojų sėdėdavom klasėj, pro atvirą langą išgirsdavom tikrus šautuvo šūvius, ir, kai išsigandę pasisukdavom į langus, mokytojas Briulis klausdavo mus, ar mes žinom, ką tie šūviai reiškia. Mes jau žinojom: miške vėl buvo sušaudytas dezertyras.

        – Taip bus visiems, – sakydavo Briulis, – kurie nenori ginti šventos vokiečių žemės nuo žydiškų jankių. (Neseniai aš buvau jį sutikęs, dabar jis senas žilaplaukis Pedagoginės akademijos dėstytojas ir laikomas žmogumi su „nepriekaištinga politine praeitimi“, nes nebuvo įstojęs į partiją.)

        Aš dar kartą pamosavau nuvažiuojančiam tramvajui, kuriame sėdėjo Henrieta, ir per mūsų parką parėjau namo; tėvai ir Leo jau sėdėjo prie stalo. Pietums buvo blęstinė sriuba, antro – bulvės su padažu ir desertui – obuolys. Tik valgydamas desertą, aš paklausiau motinos, į kokią iškylą išvažiavo Henrietos mokykla. Ji nusijuokė ir atsakė:

        – Iškylą. Nesąmonė. Ji išvažiavo į Boną, priešlėktuvinę apsaugą. Nelupk obuolio taip storai, vaike, žiūrėk!

        Ji tikrai paėmė nuo mano lėkštelės žieveles, nugramdė jas ir įsikišo į burną plonytes obuolio skilteles – visa, ką ji pelnė iš savo taupumo. Aš žvilgtelėjau į tėvą. Jis nuleido akis į lėkštę ir tylėjo. Leo irgi nieko nesakė, bet, kai aš dar kartą pažvelgiau į motiną, ji prabilo savo švelniu balsu:

        – Tu juk supranti, kad kiekvienas turi atlikti savo pareigą ir išvyti žydiškus jankius iš mūsų šventos vokiečių žemės.

        Ji metė į mane žvilgsnį, ir mane nukrėtė šiurpas, paskui taip pat žvilgtelėjo į Leo, ir man pasirodė, kad ji ir mus tučtuojau išsiųs į frontą kovoti prieš žydiškuosius jankius.

        – Mūsų šventoji vokiečių žemė, – pakartojo ji, – o jie jau užėmė beveik pusę Eifelio.

        Aš norėjau juoktis, bet pravirkau, numečiau peilį ir išbėgau į savo kambarį. Aš bijojau ir žinojau ko, tik negalėjau išreikšti, ir niršau, prisiminęs tas prakeiktas žieveles. Aš žiūrėjau į murzinu sniegu apklotą vokiečių žemę mūsu parke, į Reiną, žvelgiau pro gluosnių viršūnes į Zibengebirgą, ir visas tas peizažas pasirodė man idiotiškas. Aš buvau matęs kelis „žydiškus jankius“. Juos vežė sunkvežimiu nuo Venusbergo į surinkimo punktą Bonoj; jie buvo sušalę, išsigandę ir jauni; aš neturėjau jokio supratimo, kaip atrodo žydai, bet maniau, kad jie turėtų būti panašesni į italus, kurie buvo dar labiau sušalę negu amerikiečiai, ir per daug nuvargę, kad dar ko nors bijotų. Aš spyriau į kėdę prie lovos ir, kai ji nenuvirto, spyriau dar kartą. Pagaliau ji griuvo ir sudaužė stiklo plokštę ant mano naktinio staliuko. Henrieta su mėlyna skrybėlaite ir kuprine. Ji niekada nebegrįžo, ir mes iki šiol nežinom, kur ji palaidota. Kažkas atėjo pas mus, pasibaigus karui, ir pranešė, kad ji „žuvo prie Leverkuzeno“.

        Tas susirūpinimas šventąja vokiečių žeme savotiškai juokingas, kai pagalvoji, kad jau trečia mūsų šeimos karta savo rankose laiko gražią dalį rudosios anglies akcijų. Jau septyniasdešimt metų Šnirai pelnosi iš knaisiojimo, kurį kenčia šventoji vokiečių žemė: kaimai, miškai ir pilys griūva nuo ekskavatorių kaip Jerichono sienos.

        Tik po kelių dienų sužinojau, kam priklauso patentas už terminą „žydiški jankiai“: Herbertui Kalikui, anuomet keturiolikos metų, mano jungfolko būrio vadovui, kuriam mano motina didžiadvasiškai leido naudotis parku, kad jis išmokytų mus mėtyti prieštankines granatas. Mano aštuonmetis broliukas Leo irgi mokėsi, aš mačiau, kaip jis žygiavo pro teniso aikštelę su mokomąja granata ant peties, ir jo veidas buvo toks rimtas, koks gali būti tik vaiko. Aš jį sustabdžiau ir paklausiau:

        – Ką tu čia darai?

        Ir jis kuo rimčiausiai atsakė:

        – Aš būsiu „vilkolakiu“, o tu ne?

        – Ir aš būsiu, – tariau ir nuėjau su juo pro teniso aikštelę prie šaudyklos, kur Herbertas Kalikas kaip tik pasakojo istoriją apie berniuką, kuris, būdamas dešimties metų, jau gavo Geležinį pirmojo laipsnio kryžių už tai, kad kažkur Silezijoj granatomis sunaikino tris rusų tankus. Kai vienas berniukas paklausė, kaip to didvyrio pavardė, aš leptelėjau:

        – Riubecalis

______________________________
Zibengebirgo kalnų dvasia, sauganti kalnų turtus, gera vargšams, baudžianti bloguosius

        Herbertas Kalikas pažaliavo visas ir suriko:

        – Šlykštus defetistas!

        Aš pasilenkiau ir bėriau saują pelenų Herbertui į akis. Jie visi mane užpuolė, tik Leo liko neutralus, verkė, bet man nepadėjo, ir aš išsigandęs surikau Herbertui:

        – Nacistinė kiaulė!

        Tą posakį aš kažkur buvau skaitęs, jis, rodos, buvo parašytas prie pervažos ant užkardo. Aš net nežinojau, ką jis reiškia, bet kažkaip nujaučiau, kad čia jis pritiks. Herbertas Kalikas tuojau sustabdė peštynes ir pasidarė oficialus: jis mane suėmė, uždarė į šaudyklos pašiūrę, kur buvo laikomi taikiniai ir lazdos, paskui pašaukė tėvus, mokytoją Briulį ir vieną partietį. Aš blioviau iš pykčio, trypiau taikinius kojomis ir rėkiau be atvangos berniukams, kurie buvo pastatyti manęs saugoti: „Nacistinės kiaulės!“ Po valandos mane nutempė į mūsų svetainę tardyti. Mokytojas Briulis nesitvėrė savam kaily ir vis kartojo: „Išrauti su šaknimis, išrauti su šaknimis!“ – ir aš iki šiol nežinau, ar jis turėjo galvoj fizinį sunaikinimą, ar, taip sakant, dvasinį. Reiks parašyti jam į Pedagoginę akademiją ir istorinės tiesos dėlei paprašyti, kad paaiškintų. Partietis, ortsgrupenleiterio pavaduotojas, buvo visai žmoniškas. Jis sakė:

        – Atsiminkit, kad vaikui dar nėra nė vienuolikos metų.

        Ir kadangi toks jo elgesys mane beveik nuramino, aš jam tuojau atsakiau į klausimą, iš kur žinau tą lemtingą posakį.

        – Aš jį mačiau ant užkardo Anabergo gatvėj.

        – Tau jo niekas nepasakė? – klausinėjo jis. – Tikriau, ar tu jo negirdėjai iš kieno nors lūpų?

        – Ne, – atsakiau.

        – Vaikas visai nežino, ką sako, – tarė tėvas ir uždėjo man ant peties ranką.

        Briulis piktai dėbtelėjo į tėvą, paskui bailiai pažvelgė į Herbertą Kaliką. Matyt, tėvas tuo mostu per daug aiškiai parodė savo simpatiją man. Mama verkšleno ir savo švelniu, kvailu balsu tarė:

        – Jis juk nežino, ką daro, nežino, šiaip aš turėčiau jo atsižadėti.

        – Ir atsižadėk, – tariau aš.

        Visa tai dėjosi mūsų milžiniškoj svetainėj su pompastiškais tamsiais ąžuoliniais baldais, su senelio medžiokliniais trofėjais ant ąžuolinės lentynos, su taurėmis, su sunkiomis, smulkiai įstiklintomis knygų lentynomis. Aš girdėjau Eifely artilerijos trenksmą, vos dvidešimt kilometrų nuo čia, kartais net kulkosvaidžių tratėjimą. Herbertas Kalikas, išblyškęs, šviesiaplaukis, fanatišku veidu, buvo lyg koks prokuroras, barbeno krumpliais į bufetą ir reikalavo „griežtumo, griežtumo, negailestingo griežtumo“. Už bausmę aš turėjau Herberto priežiūroj iškasti parke prieštankinį griovį, ir dar tą pačią dieną po pietų, sekdamas Šnirų tradicija, ėmiau rausti vokiečių žemę, tiesa, savomis rankomis, o tai jau prieštaravo Šnirų tradicijai. Aš kasiau griovį per senelio mėgiamiausią rožių lysvę ir taikiau tiesiai į Belvederio Apolono kopiją, su džiaugsmu laukdamas akimirkos, kada ši marmurinė statula taps mano uolaus darbo auka; bet per anksti džiaugiausi: ją nuvertė mažas strazdanotas vaikiukas, vardu Georgas. Jis pats kartu su Apolonu išlėkė į orą, netyčia susprogdinęs prieštankinę granatą. Herbertas Kalikas labai lakoniškai komentavo šį nelaimingą atsitikimą:

        – Laimė, kad Georgas buvo našlaitis!

5

        Aš išsirinkau iš abonentų knygos visus numerius, kuriais ketinau skambinti; kairėj surašiau stulpeliu pavardes tų, iš kurių galėjau išpešti pinigų: Karlą Emondsą, Heinrichą Beleną, – abu mano mokyklos draugai, pirmasis kadaise studijavo teologiją, o šiandien yra mokytojas, antrasis vikaras; paskui Belą Brozen, savo tėvo meilužę; dešinėj surašiau tuos, iš kurių tik paskutiniosios spiriamas prašysiu pinigų: tėvas, Leo (jo aš galėjau

prašyti, bet jis niekada jų neturi, viską išdalija kitiems), ratelio narius: Kinkelį, Fredeboilį, Blothertą, Zomervildą, o per vidurį tarp abiejų stulpelių įrašiau Monikos Zilvs pavardę ir apvedžiau ją dailiu ornamentu. Karlui Emondsui reikės pasiųsti telegramą ir paprašyti, kad man paskambintų. Jis neturi telefono. Labai norėjau pirmutinei skambinti Monikai, bet jai skambinsiu paskutinei: mūsų santykiai tokioj stadijoj, kad ją atstumti būtų nepatogu ir fiziškai, ir metafiziškai. Šiuo atžvilgiu aš buvau baisiam padėjime: nuo to laiko, kai Mari, kaip ji sakė, „pagauta metafizinio siaubo“, nuo manęs pabėgo, aš dėl savo monogamiškos prigimties gyvenau celibate, nors ir prieš savo norą. Iš teisybės, tai Bochume aš daugiau ar mažiau tyčia paslydau

ir suklupau ant kelio, kad galėčiau nutraukti pradėtą turne ir grįžti į Boną. Mane nepakeliamai kankino tai, kas religinėse Mari knygose neteisingai vadinama „kūnišku geismu“. Aš per daug mėgau Moniką, kad, geisdamas kitos moters, eičiau pas ją ieškoti nusiraminimo. Jei tose religinėse knygose būtų pasakyta „moters geismas“, tai irgi būtų pakankamai grubu, bet vis jau šiek tiek švelniau, negu „kūniškas geismas“. Kai pagalvoju, kad Mari daro su Ciupfneriu tą dalyką, kuri turi daryti su manim, mano melancholija išauga iki desperacijos. Aš ilgai svyravau, pagaliau susiieškojau ir Ciupfnerio telefono numerį ir užrašiau jo pavardę prie tų, kurių neketinau prašyti paramos. Mari man duotų pinigų, tučtuojau atiduotų visus, kiek tik turi, ji ateitų ir padėtų man, ypač jei žinotų, kokios bėdos viena po kitos mane ištiko, bet ji ateitų ne viena. Šešeri metai – ilgas laiko tarpas, jai ne vieta Ciupfnerio namuose, prie jo pusryčių stalo, jo lovoj. Aš net buvau pasiryžęs dėl jos kovoti, nors žodis „kovoti“ man sukelia beveik tik fizinius, taigi juokingus vaizdinius: muštynes su Ciupfneriu. Mari dar nebuvo man mirusi, kokia iš tikrųjų man yra mama. Aš tikiu, kad gyvieji yra mirę, o mirusieji gyvena, bet ne taip, kaip skelbia katalikai ir aplamai krikščionys. Tas berniukas Georgas, kuris susisprogdino prieštankine granata, man labiau gyvas negu mano motina. Aš matau strazdanotą, negrabų vaiką pievoj prie Apolono, girdžiu Kaliką rėkiant: „Ne taip, ne taip...“, girdžiu sprogimą, vieną kitą klyktelėjimą, paskui Kaliko komentarą: „Laimė, kad Georgas buvo našlaitis“, o po pusvalandžio per vakarienę prie to paties stalo, kur man buvo surengtas teismas, motina pasakė Leo: „Tu kada nors geriau sugebėsi tai padaryti negu tas kvailas berniukas, tiesa?“ Leo linkčioja, tėvas žvelgia į mane ir savo dešimtmečio sūnaus akyse neranda paguodos.

        Dabar mano motina jau daug metų yra „Jungtinio rasinių prieštaravimų taikinimo komiteto“ pirmininkė; ji važinėja į Anos Frank namus, kartais net į Ameriką, ir Amerikos moterų klubuose sako kalbas apie vokiečių jaunimo atgailą, vis dar tuo pačiu švelniu, nekaltu balsu, kuriuo tikriausiai atsisveikindama pasakė Henrietai: „Laimingai, vaikeli!“ Tą balsą aš bet kada galiu išgirsti per telefoną, Henrietos balso – niekados. Jos balsas buvo nuostabiai sodrus, o juokas skambus. Vieną kartą per teniso varžybas jai iškrito iš rankos raketė, ji sustojo vidury aikštelės ir užsisvajojusi pakėlė akis į dangų; kitą kartą ji per pietus įmetė šaukštą į sriubą; motina aiktelėjo, ėmė aimanuoti, kad ji aplaistė suknelę ir staltiesę; Henrieta nieko negirdėjo, o kai atsipeikėjo, tai tik paėmė iš lėkštės šaukštą, nušluostė jį servetėle ir valgė toliau; trečią kartą jai taip užėjo lošiant prie židinio kortomis, ir tada motina iš tikrųjų supyko. Ji užriko: „Vėl tas kvailas išsiblaškymas!“, – o Henrieta, pažvelgusi į ją, ramiai tarė: „Ir kas gi čia tokio? Man tik atsibodo, ir viskas“, – ir įmetė į ugnį kortas, kurias dar tebelaikė rankoj.

        Motina išgraibė kortas iš ugnies, apsisvilino pirštus, bet išgelbėjo kortas, tik čirvų septynakė apdegė ir, kai tik po to lošdavom kortomis, ji visada mums primindavo Henrietą, nors motina stengdavosi taip elgtis, „lyg nieko nebūtų įvykę“. Ji nėra beširdė, tik neišpasakytai kvaila ir taupi. Ji neleido pirkti naujų kortų, ir aš manau, kad ta apdegusi čirvų septynakė dar ir šiandien tebėra ir, kai, dėliojant pasjansą, patenka motinai į rankas, tikriausiai jau nieko jai nebeprimena. Gera būtų pasikalbėti telefonu su Henrieta, bet teologai dar neišrado laido tokiems pokalbiams. Abonentų knygoj susiieškojau tėvų numerį, kurį visada užmirštu: Šniras, Alfonsas, dr. h. c., generalinis direktorius.

______________________________
doctor honoris causa - garbės daktaras (lot.)

Dr. h .c. man dar buvo nauja. Rinkdamas numerį, keliavau mintimis namo, Koblenco gatve, Eberto alėja, pasukau kairėn prie Reino. Pėsčiomis vos valanda kelio. Ir išgirdau merginos balsą:

        – Dr. Šniro butas.

        – Norėčiau pasikalbėti su ponia Šnir, – tariau aš.

        – Kas prašo?

        – Šniras, – atsakiau. – Hansas, tikras minėtosios damos sūnus.

        Ji krenkštelėjo, nutilo, ir aš per šešių kilometrų ilgumo laidą jutau, kaip ji dvejoja. Tarp kitko, ji kvepėjo gan maloniai, vien muilu ir šiek tiek šviežiu nagų laku. Matyt, ji žinojo, kad toks Šniras yra, tik nebuvo gavusi aiškių nurodymų, kaip mane priimti. Tikriausiai jos ausis buvo pasiekę tik migloti gandai: atskalūnas, maištininkas.

        – Ar aš galiu būti tikra, – tarė ji pagaliau, – kad čia ne koks pokštas?

        – Galite būti tikra, – atsakiau aš, – jei reikia, galiu išvardyti ypatingas savo motinos žymes: kairėj smakro pusėj intapas, karpa...

        Ji nusijuokė, tarė: „Gerai“ ir perjungė telefoną. Mūsų namuose telefono sistema sudėtinga. Tėvas vienas turi tris aparatus: raudoną – rudosios anglies kasyklai, juodą – biržai ir baltą – asmeniniams reikalams. Motina turi tik du aparatus: juodą – Jungtiniam rasinių prieštaravimų taikinimo komitetui ir baltą – asmeniškiems pokalbiams. Nors asmeninė motinos einamoji sąskaita banke išreikšta šešiaženkliu skaičiumi, pasikalbėjimai telefonu (ir, žinoma, kelionės išlaidos į Amsterdamą ir kitur) eina komiteto kaštu. Mergina, perjungdama telefoną, apsiriko, ir motina atsiliepė oficialiu balsu prie juodojo aparato:

        – Jungtinis rasinių prieštaravimų taikinimo komitetas.

        Aš netekau žado. Jeigu ji būtų pasakiusi: „Čia ponia Šnir“, aš tikriausiai būčiau atsakęs: „Čia Hansas, kaip gyvuoji, mama?“ Dabar aš pasakiau:

        – Čia pravažiuojantis Jungtinio žydiškų jankių komiteto delegatas, prašom sujungti mane su savo dukterim.

        Aš ir pats nusigandau. Išgirdau, kaip motina suriko, paskui taip atsiduso, kad aš aiškiai pajutau, kokia ji susenusi. Ji tarė:

        – Matyt, niekaip negali to užmiršti, a? Aš pats vos neverkiau ir tyliai tariau:

        – Užmiršti? Argi turėčiau užmiršti, mama?

        Ji tylėjo, aš girdėjau tik tą bauginantį senos moters verksmą. Aš nemačiau jos penkerius metus, dabar jai gali būti šešiasdešimt su viršurn. Vieną akies mirksnį man tikrai atrodė, kad ji gali mane sujungti su Henrieta. Juk ji nuolat kalba apie tai, kad „gal ji net danguj rastų ryšių“; ji taip juokauja, nes visi šiandien kalba apie ryšius: ryšiai partijoj, ryšiai universitete, televizijoj, ryšiai vidaus reikalų ministerijoj.

        Man taip norėjosi išgirsti Henrietos balsą, tegu ji pasakytų nors „nieko“ arba kad ir „šūdas“. Jos lūpose tas žodis neskambėdavo vulgariai. Kai Šnicleris paistė jai apie jos „mistinę dovaną“, ji taip jam ir pasakė, ir tai nuskambėjo taip nekaltai, kaip „šienas“. (Šnicleris buvo rašytojas, vienas iš tų veltėdžių, kurie per karą pas mus gyveno, ir kai Henrieta įpuldavo į savo užsimiršimą, jis visada sakydavo, kad tai „mistinė dovana“, ir vieną kartą, jam apie tai prasižiojus, ji tiesiog ir pasakė „šūdas“.) Ji galėtų ir ką kita pasakyti, pavyzdžiui: „Tą asilą Folenachą aš šiandien vėl supyliau“ arba ką nors prancūziškai: „La condition du Monsieur le Comte est parfaite".

______________________________
Ponas grafas jaučiasi puikiai (pranc.)

Kartais ji man padėdavo mokytis pamokas, ir mes visada juokdavomės, kad kitų pamokas ji išmoksta taip gerai, o savo taip blogai.

        Bet dabar aš girdėjau tik senatvišką savo motinos verksmą ir paklausiau:

        – Kaip tėvas?

        – O, – atsakė ji, – jis paseno... paseno ir išgudrėjo.

        – O Leo?

        – O, Le dirba, daug dirba, – tarė ji, – visi pranašauja, kad iš jo išeis garsus teologas.

        – Viešpatie, – tariau aš, – Leo garsus teologas!

        – Teisybė, mums buvo labai skaudu, kai jis perėjo į katalikybę, – tarė motina, – bet žmogaus dvasia skrenda ten, kur nori.

        Jos balsas vėl buvo visiškai ramus, ir vieną mirksnį mane suėmė pagunda paklausti jos apie Šniclerį, kuris vis dar trainiojasi po mūsų namus. Tai buvo apystoris, glotnus vyrukas, kuris anuomet vis svaičiodavo apie kilnų europietiškumą, germanų savigarbą. Iš smalsumo aš paskui perskaičiau vieną jo romaną – „Prancūzo meilė“, nuobodesnį, negu galėjai tikėtis iš antraštės. Nepaprastai originalu jame buvo tas, kad herojus, belaisvis prancūzų leitenantas, buvo šviesiaplaukis, o herojė, vokietė nuo Mozelio, – tamsiaplaukė. Jis kaskart krūpteldavo, kai Henrieta pasakydavo „šūdas“ – taip ji pasakė, rodos, du kartus, – bet tvirtindavo, kad „mistinė dovana“ visiškai suderinama su „manija prieš savo norą svaidytis negražiais žodžiais“ (nors Henrieta tai darė visai ne prieš savo norą ir „nesisvaidė“ tuo žodžiu, visai paprastai pasakydavo, ir tiek), ir įrodymui atsitempdavo penkių tomų Gereso veikalą „Krikščioniškoji mistika“. Jo romane viskas, žinoma, buvo nepaprastai tauru, tenai „poetiški prancūziškų vynų pavadinimai skamba kaip krištolinės taurės, kurias įsimylėjėliai kelia į vienas kito sveikatą“. Romanas baigiasi slaptomis jungtuvėmis; bet dėl jų Šnicleris pateko į reicho cenzūros nemalonę, ir ji maždaug dešimt mėnesių neleido jam dalyvauti spaudoj. Amerikiečiai priėmė jį išskėstomis rankomis kaip pasipriešinimo dalyvį ir pavedė dirbti kultūrinį darbą, šiandien jis laksto po Boną ir bet kokia proga skalambija, kaip jam naciai buvo uždraudę rašyti. Tokiam veidmainiui nereikia net meluoti, norint kur nors prisiplakti. O juk tik jis privertė mano motiną įkinkyti mus į darbą, mane į „Jungfolką“, Henrietą į „Vokiečių mergaičių sąjungą“. „Šią valandą, gerbiamoji ponia, visi turim laikytis išvien, eiti išvien, kentėti išvien.“ Aš matau jį stovintį prie degančio židinio, su tėvo cigaru rankoj. „Tam tikras neteisingumas, kurio auka aš tapau, negali sudrumsti mano blaivaus objektyvaus įsitikinimo, kad fiureris… – čia jo balsas iš tikrųjų sudrebėjo, – jau rado būdą mums išgelbėti.“ Tai buvo pasakyta gal pusantros dienos prieš amerikiečiams įžengiant į Boną.

        – Ką dabar veikia Šnicleris? – paklausiau aš motiną.

        – Puikiai laikosi, – pasakė ji. – Užsienio reikalų ministerijoj jis tiesiog nepakeičiamas.

        Ji, žinoma, viską užmiršo, aš tik stebiuosi, kad „žydiški jankiai“ dar sukėlė jai kažkokius prisiminimus. Aš jau visiškai nebesigailėjau, kad šitaip pradėjau su ja pokalbį.

        – O kaip laikosi senelis? – paklausiau.

        – Nuostabiai, – atsakė ji, – jis neįveikiamas. Netrukus švęs savo devyniasdešimtmetį. Tiesiog nesuprantu, iš kur ir semiasi tiek stiprybės.

        – Tai labai paprasta, – tariau aš, – tų seneliukų nekankina nei prisiminimai, nei sąžinė. Ar jis namie?

        – Ne, – atsakė ji, – išvykęs šešioms savaitėms į Iskiją.

        Mes abu nutilome, aš vis dar nepasitikėjau savo balsu, o ji vėl kalbėjo tvirtai ir visiškai ramiai paklausė:

        – Bet ko tu iš tikrųjų norėjai?.. Girdėjau, kad tavo reikalai vėl pašlijo. Man pasakojo, kad turėjai profesinių nemalonumų.

        – Taip? – tariau aš. – Tu, matyt, bijai, kad aš nepaprašyčiau pinigų, gali nebijoti, mama. Juk jūs man vis tiek neduosit. Aš kreipsiuos į teismą, man reikia pinigų, nes noriu išvažiuoti į Ameriką. Vienas žmogus man ten siūlo darbą. Tarp kitko, žydiškas jankis, bet aš dėsiu visas pastangas, kad neiškiltų jokių rasinių prieštaravimų.

        Ji nė nemanė verkti. Prieš padėdamas ragelį, aš dar išgirdau, kad ji paminėjo principus. Tarp kitko, ji kvepėjo taip, kaip visuomet: nieku. Tai vienas iš jos principų: „Dama neturi skleisti jokio kvapo.“ Turbūt dėl tos priežasties mano tėvas turi tokią dailią meilužę, kuri tikrai neskleidžia jokių kvapų, bet taip atrodo, lyg būtų visa kvepianti.

6

        Aš susikišau už nugaros visas pagalvėles nuo sofos, iškėliau skaudamą koją aukštyn, prisitraukiau telefoną ir pagalvojau, ar nereikėtų vis dėlto nueiti į virtuvę, atsidaryti šaldytuvą ir atsinešti čionai tą butelį konjako.

        „Profesiniai nemalonumai“ itin piktai nuskambėjo mano motinos lūpose, ji nė nemanė slėpti savo triumfo. Matyt, buvo naivu tikėti, kad Bonoj dar niekas nežino apie mano negandas. Jei žino motina, tai žino ir tėvas, žino ir Leo, iš Leo sužinojo Ciupfneris, visas jų ratelis ir Mari. Jai tai bus baisus smūgis, skaudesnis, negu man. Jei visiškai nustosiu gėręs, tai greit vėl pakilsiu iki tos pakopos, kurią Conereris, mano agentas, vadina „gerokai aukščiau už vidutinybę“, ir to užteks, kad galėčiau pratempti trūkstamus dvidešimt dvejus metus iki patvorio. Conereris visada liaupsina mano „platų amatininko diapazoną“; apie meną jis vis tiek nieko neišmano; būdamas kone genialiai naivus, sprendžia apie jį pagal pasisekimą. Apie amatą jis nusimano ir gerai žino, kad galiu chaltūrinti dar dvidešimt metų, uždirbdamas daugiau negu trisdešimt markių per vakarą. Mari kitokia. Ji labai nusimins dėl mano „meninio smukimo“ ir skurdo, kuris man visai neatrodo toks baisus. Kiekvienas pašalietis – o šiame pasauly visi viens kitam pašaliečiai – visada viską mato juodžiau arba šviesiau negu tas, kuris pats pergyvena laimę ar nelaimę, meilės skausmą ar „meninį smukimą“. Man nieko nereiškia rodyti gerus klouno numerius ar tiesiog pokštus prišvinkusiose salėse katalikėms šeimininkėms ar evangelikėms medicinos seserims. Tik šių konfesinių draugijų pažiūros į honorarą tiesiog beviltiškos. Kokia nors geraširdė tokios draugijos pirmininkė galvoja, kad penkiasdešimt markių už vieną vakarą graži suma, ir jei aš gaunu po tiek dvidešimt kartų per mėnesį, tai jau turėčiau išsiversti. Bet kai aš parodau jai sąskaitas už grimą ir papasakoju, kad treniruotei man reikalingas viešbučio kambarys, truputį didesnis negu 2,20x3, ji tikriausiai mano, kad meilužė man ne pigiau atsieina negu Sabos karalienė. O kai aš dar papasakoju, kad maitinuos vien tik minkštais kiaušiniais, buljonu, maltinukais ir pomidorais, ji persižegnoja ir mano, kad aš nusibadavęs, nes nevalgau kasdien „sočių pietų“. Kai aš jai toliau pasakoju, kad asmeninės mano ydos yra vakarinių laikraščių skaitymas, cigaretės, žaidimas „Žmogau, nepyk!“, ji tikriausiai mano, kad aš apgavikas. Aš jau seniai lioviausi kalbėjęs su žmonėmis apie pinigus ar apie meną. Kur šie abu dalykai susiduria, visada kas nors būna ne taip: menas arba per pigiai, arba per brangiai apmokamas. Viename anglų klajojančiame cirke aš mačiau klouną, kuris kaip amatininkas buvo dvidešimt, o kaip menininkas dešimt kartų už mane geresnis, bet už vakarą negaudavo nė dešimt markių; jo vardas pavardė buvo Džeimsas Elis, jis baigė penktą dešimtį, ir kai aš jį pakviečiau vakarienės – mes valgėme omletą su kumpiu, salotas ir obuolių paštetą, – jam pasidarė bloga: jis jau dešimt metų nebuvo tiek daug valgęs iš karto. Nuo to laiko, kai susipažinau su Džeimsu, aš niekada nebekalbu apie pinigus ir apie meną.

        Aš su viskuo sutinku ir ramiai galvoju apie patvorį. Mari visai kitos nuomonės; ji visada kalbėdavo apie „apreiškimą“, viskas esą apreiškimas, net tai, ką aš darau; aš esąs toks linksmas, toks savaip pamaldus ir skaistus ir taip toliau. Siaubas, kas dedasi tų katalikų galvose. Jie net gero vyno nemoka gerti, ko nors neiškraipydami, jiems būtinai reikia „įsisąmoninti“, koks tas vynas geras ir kodėl. Sąmonės klausimais jie nenusileidžia net marksistams. Mari pasibaisėjo, kai aš prieš kelis mėnesius nusipirkau gitarą ir pasakiau ketinąs pats rašyti dainelėms tekstus ir muziką ir dainuoti jas, pritardamas gitara. Ji pareiškė, kad tai žemiau mano „lygio“, ir aš atsakiau, kad žemiau patvorio lygio yra tik kanalas, bet ji nesuprato, ką aš norėjau pasakyti, o man bjauru, kai reikia aiškinti kokį vaizdingą išsireiškimą. Žmogus arba supranta, arba ne. Aš ne egzegetas.

Kai kas galėjo pagalvoti, kad mano marionečių siūlai nutrūko; priešingai, aš juos stipriai laikiau rankoj ir mačiau save gulint Bochume toj saliūkštėj ant scenos, girtą, su nubrozdintu keliu, girdėjau gailestingą šnibždėjimą salėj ir jaučiausi niekšas: aš nebuvau vertas tokio gailestingumo, švilpimas man būtų buvęs malonesnis; ir šlubčiojau labiau, negu man skaudėjo, nors iš tikrųjų buvau susižeidęs. Aš norėjau susigrąžinti Mari ir mėginau kovoti savais metodais ir tik už tai, kas jos knygose vadinama „kūnišku geismu“.

7

        Man buvo dvidešimt vieneri, jai devyniolika, kai aš vieną vakarą tiesiog nuėjau pas ją į kambarį daryti to, ką vyrai daro su moterimis. Po pietų aš dar mačiau ją su Ciupfneriu, kaip jie ėjo iš jaunimo klubo, šypsodamiesi ir susikibę už rankų, ir man nusmelkė širdį. Ji buvo ne Ciupfneriui, ir tas kvailas laikymasis už rankelių varė mane iš proto. Ciupfnerį pažino kone visas miestas, labiausiai dėl tėvo, kuri naciai buvo išmetę iš darbo; jis buvo gimnazijos mokytojas ir po karo atsisakė grižti į tą pačią mokyklą ir būti jos direktorium. Kažkas net norėjo padaryti jį ministru, bet jis užpyko ir pasakė: „Aš esu mokytojas ir vėl norėčiau dirbti mokytoju.“ Jis buvo augalotas tylus žmogus, kaip mokytojas man jis atrodė nuobodokas. Kartą jis pavadavo mūsų vokiečių kalbos mokytoją ir perskaitė klasėj eilėraštį, tą apie gražią, jauną fėją Lilo.

        Mano nuomonės apie mokyklos reikalus nereikia paisyti. Buvo stačiai klaida laikyti mane mokykloj ilgiau, negu privaloma pagal įstatymus; net privalomo laiko buvo per daug. Dėl mokyklos aš niekada nekaltinau mokytojų, tik savo tėvus. Prasimanymas, kad „jis gi turi baigti gimnaziją“, yra toks dalykas, kuriuo, tiesą sakant, turėtų susidomėti Jungtinis rasinių prieštaravimų taikinimo komitetas. Tai iš tikrųjų rasinis klausimas: baigusieji gimnaziją, nebaigusieji, pradžios mokyklos mokytojai, gimnazijos mokytojai, baigusieji universitetą, nebaigusieji – visa tai grynos rasės. Perskaitęs tą eilėrašti, Ciupfnerio tėvas lukterėjo, paskui šypsodamasis paklausė:

        – Na, gal kas norėtų ką pasakyti?

        Aš tuojau pašokau ir tariau:

        – Man tas eilėraštis atrodo nuostabus!

        Visa klasė prapliupo juoktis, tik Ciupfnerio tėvas nesijuokė. Jis šypsojosi, bet neužgauliai. Man jis pasirodė labai geras, tik sausokas. Jo sūnaus aš gerai nepažinau, bet vis dėlto pažinau geriau negu tėvą. Kartą aš ėjau pro aikštę, kur jis su savo grupės berniukais žaidė futbolą, ir jis mane pašaukė:

        – Gal nori su mumis pažaisti?

        Aš tuojau sutikau ir stojau kairiuoju saugu į tą komandą, kuri žaidė prieš Ciupfnerį. Pasibaigus žaidimui, jis man tarė:

        – Gal nori eiti su mumis?

        Aš paklausiau:

        – Kur?

        Ir jis atsakė:

        – Į mūsų vakarą. 

        Aš pasakiau:

        – Aš juk visai ne katalikas.

        Jis nusijuokė, juokėsi ir kiti berniukai. Ciupfneris tarė:

        – Mes tik dainuojam… tu juk mėgsti dainuoti.       

        – Mėgstu, – atsakiau, – bet tie vakarai man atsiėdė, aš dvejus metus išgyvenau internate.

        Nors Ciupfneris juokėsi, bet įsižeidė. Jis tarė:

        – Bet jei norėsi, ateik vėl pažaisti futbolo.

        Aš dar kelis kartus žaidžiau su jo grupe futbolą, ėjau su jais valgyti ledų, ir jis niekados daugiau manęs nebekvietė į savo vakarus. Aš žinojau, kad ir Mari tame pačiame klube rengia vakarus su savo grupe, aš ją gerai pažinojau, labai gerai, nes dažnai lankydavaus pas jos tėvą, kartais vakare eidavau į sporto aikštę, kai ji su savo mergaitėmis ten žaisdavo kvadratą, ir žiūrėdavau į jas. Tiesą sakant, į ją, ir ji kartais žaisdama pamodavo man ir nusišypsodavo, aš jai irgi pamodavau ir nusišypsodavau; mes buvom labai geri pažįstami. Aš tada dažnai užeidavau pas jos tėvą, ir kartais, kai tėvas mėgindavo man aiškinti Hėgelį ir Marksą, ji irgi prisėsdavo prie mūsų, bet namie ji man niekada nesišypsodavo. Kai aš tą popietę pamačiau ją einant iš jaunimo klubo susikabinusią už rankų su Ciupfneriu, man nusmelkė širdį. Aš buvau kvailoj padėty. Dvidešimt vienerių metų išstojau iš priešpaskutinės mokyklos klasės. Vienuoliai mokytojai buvo man labai geri, net suruošė atsisveikinimo vakarą su alumi ir sumuštiniais, su cigaretėmis rūkantiems ir šokoladu nerūkantiems; klasės draugams aš parodžiau keletą savo numerių: „Katalikų pamokslą ir evangelikų pamokslą“, „Darbininką, ką tik gavusį atyginimą“, krėčiau įvairius pokštus ir mėgdžiojau Čapliną. Aš net pasakiau atsisveikinimo kalbą: „Apie klaidingą nuomonę, kad brandos atestatas yra būtinas sielas išganymui.“ Atsisveikinimas buvo triukšmingas, bet namie visi pyko ir niršo. Motina elgėsi su manim tiesiog niekšiškai. Ji patarinėjo tėvui įkišti mane į šachtą, o tėvas vis klausinėjo, kuo gi aš noriu būti, ir aš pasakiau:

        – Klounu. 

        Jis tarė:

        – Tu nori pasakyti – aktorium... gerai... pasistengsiu tave atiduoti į mokyklą.

        – Ne, – atsakiau aš, – ne aktorium, o klounu, ir mokykla man čia nieko neduos.

        – Bet kaipgi tu visa tai įsivaizduoji? – klausė jis.

        – Niekaip, – atsakiau aš, – niekaip. Aš pabėgsiu iš namų.

        Tie du mėnesiai buvo siaubingi, nes man vis trūko ryžto tikrai pabėgti iš namų, ir kiekvieną mano kąsnelį motina lydėjo tokiu žvilgsniu, lyg aš būčiau koks nusikaltėlis. O juk keletą metų ji šėrė prie savo stalo visokius benamius veltėdžius, bet tai buvo „menininkai ir poetai“; Šnicleris, tas rašeiva, ir Gruberis, nors Gruberis dar buvo pusė bėdos. Tas riebus, tylus ir nevala lyrikas išgyveno pas mus pusę metų ir neparašė nė vienos eilutės. Kai jis rytais nulipdavo valgyti pusryčių, mano motina žiūrėdavo į jį, tarytum tikėdamasi pamatyti jame nakties grumtynių su demonais pėdsakus. Tas jos žvilgsnis būdavo beveik nepadorus. Vieną gražią dieną jis dingo, ir mes, vaikai, nustebom ir išsigandom radę jo kambary krūvą nučiurusių detektyvinių romanų, o ant rašomojo stalo kelis popiergalius, kur buvo parašytas tik vienas žodis: „Nieko“, ant vieno popieriuko net du kartus: „Nieko, nieko.“ Dėl tokių žmonių mano motina net eidavoį rūsį ir atnešdavo papildomą kumpio davinį. Manau, kad jeigu aš būčiau pradėjęs ręsti milžiniškus molbertus ir ant milžiniškų drobių teplioti nesąmones, ji, ko gero, būtų susitaikiusi su mano buvimu. Ji būtų pasakiusi: „Mūsų Hansas menininkas, jis savo kelią atras. Dabar jis dar ieško.“ Bet aš buvau tik persenęs priešpaskutinės klasės mokinys, apie kuri jį tiek tegalėjo pasakyti, kad „jis neblogai moka rodyti visokius pokštus“. Aš, žinoma, nesutikdavau už kelis kąsnelius ėdalo „demonstruoti savo sugebėjimus“. Todėl pusę dienos praleisdavau pas Mari tėvą, senąjį Derkumą, padėdavau jam po truputį krautuvėj, o jis man duodavo cigarečių, nors jo reikalai nebuvo per geriausi. Šitaip aš išgyvenau namie tik du mėnesius, bet jie man pasirodė visa amžinybė, daug ilgesni negu karas. Mari aš retai kada matydavau, ji ruošėsi baigiamiesiems egzaminams ir mokėsi su draugėmis. Kartais senasis Derkumas pastebėdavo, kad aš jo visai nesiklausau ir tik spoksau į virtuvės duris, tada jis purtydavo galvą ir sakydavo: „Šiandien ji grįš vėlai.“ Aš jausdavausi sugautas ir parausdavau.

        Buvo penktadienis, aš žinojau, kad penktadienį vakare Derkumas visada eina į kiną, tik nežinojau, ar Mari bus namie, ar eis pas kurią draugę mokytis. Aš apie nieką negalvojau, o vis dėlto galvojau beveik apie viską, net apie tai, ar ji „po to“ dar galės laikyti egzaminus, ir nujaučiau – vėliau tas pasitvirtino, – kad pusė Bonos ne tik piktinsis jos suvedžiojimu, bet dar pridurs: „Ir prieš pat egzaminus.“ Aš net galvojau apie jos grupės mergaites, kurios labai nusivils. Aš baisiai bijojau to, ką vienas berniukas internate vadino „fizinėmis smulkmenomis“, ir mane labai neramino potencijos klausimas. Labiausiai mane stebino, kad aš nė truputėlio nejutau to „kūniško geismo“. Aš galvojau ir apie tai, kad negarbinga eiti į namus ir į Mari kambarį su raktu, kurį man davė jos tėvas, bet kito kelio nebuvo, kaip tik pasinaudoti tuo raktu. Vienintelis Mari kambario langas buvo į gatvę, o gatvėj iki antros valandos nakties buvo toks judėjimas, kad aš būčiau atsidūręs policijoje, o aš turėjau šiandien padaryti tą dalyką su Mari. Aš net nuėjau į vaistinę ir už pinigus, kuriuos buvau pasiskolinęs iš savo brolio Leo, nusipirkau kažkokių piliulių, apie kurias mokykloj buvo pasakojama, kad jos priduodančios vyrui jėgos. Aš baisiausiai paraudau, įėjęs į vaistinę, laimė, kad mane aptarnavo vyras, bet aš kalbėjau taip tyliai, kad jis aprėkė mane ir pareikalavo „balsiai ir aiškiai“ pasakyti, ko man reikia, ir aš pasakiau to preparato pavadinimą, gavau jį ir užsimokėjau prie kasos vaistininkienei, kuri pažvelgė į mane, kraipydama galvą. Aišku, ji mane pažino ir, kai kitą rytą sužinojo, kas atsitiko, tikriausiai kai ką pagalvojo, ir visai neteisingai, nes kitoj gatvėj aš atidariau dėžutę ir išbėriau tas piliules į griovelį.

        Septintą, kai prasideda kino seansai, aš nuėjau į Gudenau gatvę su raktu rankoj, bet krautuvės durys buvo dar neuždarytos, ir, man įėjus, Mari pažvelgė iš viršaus į koridorių ir sušuko:

        – Alio, ar ten kas yra?

        – Taip, tai aš, – sušukau ir užbėgau laiptais aukštyn; jos neliesdamas, aš pamažu stūmiau ją atgal į kambarį, o ji žiūrėjo į mane nustebusi. Iki šiol mes niekada daug nesikalbėdavom, tik žiūrėdavom vienas į kitą ir šypsodavomės, ir dabar aš nežinojau, ar sakyti jai „tu“, ar „jūs“. Ji buvo su pilku, nunešiotu, dar iš motinos paveldėtu maudymosi chalatu, jos tamsūs plaukai buvo surišti žalia virvute; vėliau, atrišdamas tą raištelį, pamačiau, kad tai galelis jos tėvo meškerės. Ji taip nusigando, kad man nieko nebereikėjo sakyti, ji aiškiai matė, ko aš noriu.

        – Išeik, – pasakė ji, bet pasakė tai automatiškai, aš juk žinojau, kad ji turi taip pasakyti, ir mes abu žinojom, kad ji tai sakė rimtai, nors ir automatiškai; bet viską nulėmė tas, kad ji pasakė „išeik“, o ne „išeikite“. Tame trumpame žodely man pasigirdo tiek švelnumo, jog aš pagalvojau, kad jo užteks visam gyvenimui, ir vos nepravirkau; iš to, kaip ji tai pasakė, aš įsitikinau: ji žinojo, kad aš ateisiu, šiaip ar taip, aš neužklupau jos visai netikėtai.

        – Ne, ne, – atsakiau aš, – aš neišeisiu, kurgi aš turėčiau eiti?

        Ji papurtė galvą.

        – Negi tu nori, kad aš pasiskolinčiau dvidešimt markių ir važiuočiau į Kelną... o paskui tave vesčiau?

        – Ne, – atsakė ji, – nevažiuok į Kelną.

        Aš žvilgtelėjau į ją ir beveik nebejaučiau baimės. Aš buvau nebe vaikas, o ji – moteris. Aš pažvelgiau tenai, kur ji laikė ranka suėmusi chalatą, pažvelgiau į jos stalą prie lango ir nudžiugau, kad ten nėra mokyklinių daiktų, tik siuviniai ir iškarpos. Aš nubėgau žemyn į krautuvę, užrakinau duris ir raktą padėjau ten, kur jis buvo dedamas penkiasdešimt metų: tarp karamelių „Šilkinė pagalvėlė“ ir dailyraščio sąsiuvių. Kai vėl užlipau į viršų, ji sėdėjo ant lovos ir verkė. Aš irgi atsisėdau ant jos lovos, kitame gale, užsidegiau cigaretę, pasiūliau jai, ir ji nemokėdama užsirūkė savo pirmą cigaretę; mes abu nusijuokėm: atkišusi lūpas, ji taip juokingai pūtė dūmus, kad atrodė lyg kokia koketė, o kai vieną kartą dūmai netyčia išėjo jai pro nosį, aš nusikvatojau: tai atrodė labai nepadoriai. Pagaliau mes pradėjom kalbėtis ir kalbėjom daug. Ji sakėsi galvojanti apie tas moteris Kelne, kurios „tą dalyką“ daro už pinigus ir gal dar mano, kad už tai galima atsilyginti pinigais, bet to negalima apmokėti pinigais, ir visos žmonos, kurių vyrai tenai eina, yra kaltos prieš tas moteris; o ji nenorinti būti toms moterims skolinga. Aš irgi daug kalbėjau ir pasakiau, kad visa tai, ką esu skaitęs apie vadinamąją kūnišką ir tą kitą meilę, man atrodo nesąmonė. Aš negalįs jų įsivaizduoti atskirai, o ji paklausė, ar ji man graži, ar aš myliu ją, ir aš pasakiau, kad ji vienintelė mergina, su kuria aš norįs daryti „tą dalyką“, kad jau internate, galvodamas apie tai, aš visados galvojau apie ją, tik apie ją. Pagaliau Mari atsistojo ir išėjo į vonią, o aš sėdėjau ant lovos, rūkiau ir galvojau apie tas šlykščias piliules, kurias išbėriau į griovelį. Mane vėl pagavo baimė, aš priėjau prie vonios, pasibeldžiau, Mari patylėjo valandėlę, paskui leido man įeiti, ir, kai tik aš ją pamačiau, baimė vėl praėjo. Ji trynėsi plaukų esencija galvą, pudravosi, o ašaros tekėjo jai skruostais. As paklausiau:

        – Ką tu čia darai?

        Ir ji atsakė:

        – Aš puošiuos.

        Ašaros raižė pudroj siaurus griovelius, ji buvo per storai išsipudravus, ir ji paklausė:

        – Gal tu vis dėlto išeisi? Ir aš atsakiau:

        – Ne.

        Ji dar apsišlakstė odekolonu, o aš sėdėjau ant vonios krašto ir svarsčiau, ar užteks mums dviejų valandų; daugiau kaip pusę valandos mes jau buvom praplepėję. Mokykloj buvo šio klausimo specialistų, jie pasakojo, kaip sunku esą merginą padaryti moterim, ir aš vis galvodavau apie Gunterį, kuris turėjo pirma nusiųsti Zigfridą, o paskui dėl to kilo tos baisios Nibelungų skerdynės, ir kaip, nagrinėjant mokykloj Nibelungų giesmę, aš atsistojau ir tėvui Vunibaldui pasakiau: „Juk iš tikrųjų Brunhildos vyras buvo Zigfridas“, o jis nusišypsojo ir atsakė: „Bet vedęs jis buvo Krimhildą, vyruti“; aš supykau ir pareiškiau, kad toks aiškinimas esąs „juodaskverniškas“. Tėvas Vunibaldas irgi supyko, pabeldė krumpliais į katedrą, pasirėmė savo autoritetu ir pareiškė draudžiąs „tokius įžeidinėjimus“.

        Aš pakilau ir tariau Mari:

        – Neverk.

        Ir ji liovėsi verkusi ir pūkučiu išlygino ant skruostų ašarų griovelius. Eidami į jos kambarį, mes sustojom koridoriuj prie lango ir pažvelgėm į gatvę: buvo sausis, gatvė šlapia, asfalte margavo gelsvos šviesos, anapus gatvės švietė žalia daržovių krautuvės reklama: Emilis Šmicas. Aš pažinojau Šmicą, tik nežinojau, kad jo vardas Emilis, ir man atrodė, kad vardas Emilis netinka prie pavardės Šmicas. Prieš įeidamas į Mari kambarį, aš pravėriau duris ir užgesinau viduj šviesą.

Kai jos tėvas parėjo namo, mes dar nemiegojom; buvo beveik vienuolikta, mes girdėjom, kaip jis apačioj įėjo į krautuvę pasiimti cigarečių, paskui užlipo laiptais aukštyn. Mes manėm, kad jis tikrai ką nors pastebės: juk įvyko toks neapsakomas dalykas. Bet jis nieko nepastebėjo, tik pasiklausė valandėlę prie durų ir užlipo aukštyn. Mes girdėjom, kaip jis nusiavė batus, numetė ant žemės, girdėjom, kaip jis pro miegus kosti. Aš galvojau, kaip jis į tą dalyką pažiūrės. Kadaise jis buvo katalikas, bet jau seniai nutraukė ryšius su bažnyčia ir mano akyse visada plūsdavo „veidmainišką buržuazinės visuomenės lytinę moralę“, niršdamas dėl tų „suktybių, kurias juodaskverniai išdarinėja su santuoka“. Bet aš nebuvau tikras, ar jis nepakels skandalo, sužinojęs, ką aš padariau su Mari. Aš jį labai mylėjau, jis mane irgi, ir man kilo noras vidury nakties atsikelti, nueiti į jo kambarį ir viską jam prisipažinti, bet paskui man dingtelėjo, kad aš pilnametis, dvidešimt vienerių metrų, Mari irgi pilnametė, devyniolikos, ir kad tam tikras vyriškas nuoširdumas yra nemalonesnis negu tylėjimas, o, be to, nutariau: jį tas mažiau apeina, negu aš manau. Juk kažin ar aš būčiau galėjęs po pietų pas jį nueiti ir pasakyti: „Ponas Derkumai, aš noriu šiąnakt pernakvoti su jūsų dukteria“, o tai, kas ivyko, jis ir taip sužinos.

        Kiek vėliau Mari atsikėlė, pabučiavo mane tamsoj ir nuėmė lovos baltinius. Kambary buvo visiškai tamsu, iš lauko šviesa nekrito, mes buvom užtraukę storas užuolaidas, ir aš stebėjausi, iš kur ji žino, ką dabar reikia daryti: nuimti lovos baltinius ir atidaryti langą. Ji man sušnibždėjo: „Aš einu į vonią, tu čia nusiprausk“, – ir, ištraukusi mane už rankos iš lovos, nuvedė už rankos patamsy į kampą, kur stovėjo jos praustuvė, pridėjo mano ranką prie ąsočio su vandeniu, prie muilinės, prie dubens ir su paklodėmis po pažastim išėjo pro duris. Aš nusiprausiau, vėl atsiguliau į lovą ir stebėjausi, kodėl Mari taip ilgai negrįžta su švariom paklodėm. Aš buvau mirtinai nuvargęs, džiaugiausi, kad be baimės galiu galvoti apie tą prakeiktą Gunterį, o paskiau ėmiau nerimauti, ar

nepasidarė kas Mari. Internate buvo pasakojamos baisingos smulkmenos. Buvo nemalonu ir šalta gulėti ant pliko matraco, tokio seno ir išgulėto, vien tik su apatiniais marškiniais. Aš vėl pagalvojau apie Mari tėvą. Visi laikė jį komunistu, bet kai po karo jis buvo renkamas burmistru, tai komunistai pasirūpino, kad jo neišrinktų, ir kada tik aš pradėdavau lyginti nacius su komunistais, jis supykdavo ir sakydavo:

        – Tai ne tas pats, vaike, ar žmogus žūsta kare už kokios muilo firmos interesus, ar už idealus, kuriais jis tiki.

        Kas jis buvo iš tikrųjų, aš ir šiandien nežinau, bet kai Kinkelis vieną kartą man girdint pavadino jį „genialiu sektantu“, aš vos nespjoviau jam į snukį. Senis Derkumas buvo vienas iš nedaugelio vyrų, kuriems aš jaučiau pagarbą. Jis buvo liesas ir rūstus, daug jaunesnis, negu atrodė, ir nuo didelio rūkymo turėjo dusulį. Laukdamas grįžtančios Mari, aš visą laiką girdėjau jį viršuj, savo miegamajam, kosint, jaučiausi niekšas, nors žinojau, kad toks nesu. Kartą jis man pasakė:

        – Ar tu žinai, kodėl didelių ponų namuose, tokiuose, kaip tavo tėvų, tarnaičių kambariai visada yra šalia paauglių berniukų kambario? Aš tau pasakysiu: tai sena kaip pasaulis spekuliacija prigimtim ir gailestingumu.

        Aš beveik pageidavau, kad jis nuliptų žemyn ir atrastų mane Mari lovoj, bet eiti pas jį ir, taip sakant, atraportuoti – šito aš nenorėjau.

        Lauke jau švito. Man buvo šalta, ir Mari kambarėlio skurdumas slėgė mane. Derkumai jau seniai buvo laikomi nusigyvenusiais, ir dėl to visi kaltino Mari tėvo politinį „fanatizmą“. Seniau jie turėjo nedidelę spaustuvę, šiokią tokią leidyklą ir knygyną, bet dabar iš to viso beliko tik menka rašymo reikmenų krautuvėlė, kur jie dar laikė ir saldainius mokinukams. Mano tėvas kartą man pasakė:

        – Matai, kur gali žmogų nuvesti fanatizmas, o juk po karo Derkumas, kaip politiškai nukentėjęs, turėjo visas galimybes įsteigti savo laikraštį.

        Keista, bet man Derkumas niekada neatrodė fanatikas, gal mano tėvas sumaišė fanatizmą su nuoseklumu. Mari tėvas net maldaknygių nepardavinėjo, nors, prekiaudamas jomis, būtų galėjęs šiek tiek uždirbti, ypač prieš atvelykį.

Kai Mari kambarėly pasidarė šviesiau, aš pamačiau, kokia ji iš tiesų neturtinga – spintoj kabėjo trys suknelės: tamsiai žalia, kurią ji, man rodos, nešiojo jau šimtą metų, gelsva, kone visai išskydusi, tas savotiškas tamsiai mėlynas kostiumas, kuriuo ji visada vilkėdavo per procesijas, senas, tamsiai žalias žieminis paltas ir tik trys poros batelių. Vieną akimirksnį man užėjo pagunda atsikelti, atidaryti stalčius ir apžiūrėti jos baltinius, bet susilaikiau. Man rodos, kad, net iš tikrųjų vedęs, aš nesiknaisiočiau po savo žmonos baltinius. Jos tėvas jau seniai nebekosėjo. Buvo jau po šešių, kai pagaliau Mari grįžo iš vonios. Aš džiaugiausi, kad padariau su ja tai, ką visą laiką norėjau padaryti, aš ją pabučiavau ir buvau laimingas, kad ji nusišypsojo. Aš pajutau ant savo kaklo jos rankas, šaltas kaip ledas, ir pašnibždom paklausiau:

        – Ką tu ten veikei?

        Ji atsakė:

        – Išploviau paklodes, ką gi daugiau. Labai norėčiau tau duoti kitas, bet mes turim tik keturias poras, dvi visada ant lovos, o kitos dvi skalbiamos.

        Aš prisitraukiau ją prie saves, užklojau ir pasikišau jos šaltas rankas sau po pažastim, ir Mari pasakė, kad joms ten taip gera, kaip paukšteliams lizde.

        – Juk aš negalėjau atiduoti tų paklodžių poniai Huber, – tarė ji, – ji mums visada skalbia baltinius, tada visas miestas būtų sužinojęs, ką mes darėm, o išmesti irgi nenorėjau. Buvo atėjusi mintis išmesti, bet paskui pagailo.

        – Ar šilto vandens nebuvo? – paklausiau aš. Ir ji atsakė:

        – Ne, boileris seniai sugedęs.

        Paskui ji staiga pravirko, ir aš paklausiau, ko ji dabar verkia, ir ji sušnibždėjo:

Dieve mano, aš juk katalikė, tu gi žinai…

        Aš pasakiau, kad kiekviena kita mergaitė, evangelikė ar netikinti, tikriausiai irgi verktų, ir aš net žinąs kodėl; ji suklususi pakėlė į mane akis, ir aš pasakiau:

        – Nes nekaltybė iš tikrųjų yra.

        Ji vis verkė, ir aš nebeklausiau, ko ji verkia. Aš žinojau: tai mergaičių grupei ji vadovavo jau

keleri metai, visada eidavo su jomis procesijoj, ir tikriausiai jos nuolatos kalbėdavo apie mergelę Mariją, o dabar ji laikė save veidmaine ar išdavike. As įsivaizdavau, kaip jai buvo baisu. Tai iš tikrųjų buvo baisu, bet aš nebegalėjau ilgiau laukti. Aš pasakiau, kad pasikalbėsiu su mergaitėmis, ir ji pašoko:

        – Ką? Su kuo?

        – Su tavo grupės mergaitėmis, – paaiškinau aš, – tau čia tikrai baisus dalykas, o jei tave labai prispaus, tai gali sakyti, kad aš tave išprievartavau.

        Ji nusijuokė ir tarė:

        – Ne, tai nesąmonė, ką gi tu mergaitėms pasakysi?

        Aš tariau:

        – Aš nieko nesakysiu, tik kai ką joms suvaidinsiu, parodysiu keletą numerių ir imitacijų, ir jos pagalvos: „A, tai tas Šniras, kur taip padarė su Mari“, – ir tada viskas bus kitaip, daug geriau negu šnibždėjimas pakampiais.

        Ji pagalvojo, vėl nusijuokė ir tyliai tarė:

        – Tu nekvailas.

        Paskui ji staiga vėl pravirko ir tarė:

        – Aš čia nebegalėsiu pasirodyti žmonėms.

        Aš paklausiau kodėl, bet ji tik verkė ir purtė galvą.

        Jos rankos sušilo man po pažastim, ir juo šiltesnės darėsi jos rankos, tuo labiau mane marino miegas. Netrukus jau šildė mane jos rankos, ir kai ji vėl mane paklausė, ar aš ją myliu ir ar ji

man graži, aš pasakiau, kad tai savaime suprantama, bet ji pareiškė, kad mėgsta klausytis savaime suprantamų dalykų, ir aš pro miegus sumurmėjau:

        – Taip, taip, tu man graži, ir aš tave myliu.

        Kai Mari atsikėlė, aš atsibudau; ji ėmė praustis ir rengtis. Ji nesigėdino, ir man atrodė natūralu, kad galiu į ją žiūrėti. Dabar dar aiškiau buvo matyti, koks varganas jos apdaras. Jai beraišiojant visokius raištelius ir besegiojant sagas, aš svajojau apie daugybę gražių daiktų, kuriuos aš jai nupirkčiau, jei turėčiau pinigų. Aš jau daug kartų stovėjau prie madų krautuvių, žiūrėjau į sijonus ir megztinius, batelius ir rankinukus ir stengiausi įsivaizduoti, kaip tas viskas jai pritiktų, bet jos tėvo pažiūros į pinigus buvo tokios griežtos, kad aš niekada nebūčiau išdrisęs jai ko nors atnešti. Kartą jis man pasakė:

        – Baisu būti elgeta, bet nekas ir tada, kai vos–ne–vos gali sudurti galą su galu, o juk taip gyvena dauguma žmonių.

        – O būti turtingam? Kaip yra būti turtingam? – paklausiau aš ir paraudau. Jis aštriai mane pažvelgė, irgi paraudo ir tarė:

        – Tau gali liūdnai baigtis, vaike, jei nesiliausi galvojęs. Jei aš dar turėčiau drąsos ir tikėčiau, kad pasauly galima ką pataisyti, tai žinai, ką padaryčiau?

        – Ne, – atsakiau aš.

        – Aš įkurčiau turtuolių vaikų globos draugiją, – tarė jis ir vėl paraudo. – Sąvoką „asocialus“ tie asilai visada taiko tik neturtėliams.

        Aš apie daug ką galvojau, stebėdamas, kaip rengiasi Mari.

        Aš džiaugiausi ir kenčiau, matydamas, kaip ji visai nejaučia savo kūno. Vėliau, kai mes abu keliavom iš vieno viešbučio į kitą, aš rytais tyčia ilgiau nesikeldavau, kad galėčiau žiūrėti, kaip ji prausiasi ir rengiasi, o jei iš lovos negalėdavau matyti vonios kambario, tai atsiguldavau į vonią. Tą rytą jos kambary aš iš viso nenorėjau keltis ir troškau, kad ji niekada nebaigtų rengtis. Ji gerai nusiplovė kaklą, rankas ir krūtinę ir uoliai išsivalė dantis. Aš pats kiek galėdamas visada stengdavaus išsisukti rytais nuo prausimosi, o dantų valymas man ir šiandien tebėra tikras siaubas. Aš mieliau maudausi vonioj, bet man visada patikdavo žiūrėti, kaip prausiasi Mari, ji buvo tokia švari, ir viskas jai išeidavo taip natūraliai, net ir tas nežymus judesys, kai ji užsukdavo dantų pastos dangtelį. Aš galvojau ir apie savo brolį Leo, koks jis pamaldus, sąžiningas ir kruopštus ir kaip jis visada pabrėžia, jog „tiki“ manim. Jis irgi ruošėsi brandos egzaminams ir kažkaip gėdijosi, kad baigia mokyklą visai normaliai, devyniolikos metų, o aš dvidešimt vienerių vis dar priešpaskutinėj klasėj maištauju dėl neteisingos Nibelungų giesmės interpretacijos. Leo netgi buvo pažįstamas su Mari, jie susitikdavo kažkokiuose rateliuose, kur katalikų ir evangelikų jaunimas diskutuodavo demokratijos ir religinės tolerancijos klausimais. Mes su Leo jau seniai žiūrėjom į savo tėvus maždaug kaip į jaunimo namų vedėjus. Leo buvo baisiausiai sukrėstas, kai sužinojo, kad tėvas jau kone dešimt metų turi meilužę. Man tai irgi buvo smūgis, bet ne moralinis, aš puikiai supratau, koks menkas malonumas būti mano motinos vyru, kurios apgaulingas švelnumas buvo „i“ ir „e“ švelnumas. Ji retai kada ištardavo sakinį, kuriame būtų garsai „a“, „o“ ar „u“, todėl ji ir Leo vardą sutrumpino į Le. Jos mėgiamiausias posakis buvo: „Mes į viską žiūrime skirtingai“, antras po jo: „Iš principo aš teisi, bet sutinku kai kuriuos dalykus apsvarstyti.“ Kai sužinojau, kad tėvas turi meilužę, man tai buvo greičiau estetinis smūgis: jam tas visai netiko. Jis nebuvo nei aistringas, nei gyvybingas, o jei mėginau įsivaizduoti, kad ta moteris jam yra tik gailestingoji sesuo ar sielos slaugytoja (tada čia visai netiko patetinis meilužės vardas), tai ir vėl kažkas buvo netvarkoj, nes visa tai netiko tėvui. Iš tikrųjų ji buvo tik miela, gražutė, ne per didžiausio proto dainininkė, ir tėvas net neparūpindavo jai papildomų kontraktų ar koncertų. Tam jis vėlgi buvo per daug korektiškas. Man tas reikalas atrodė labai painus, Leo dėl to labai sielojosi. Čia buvo užgauti jo idealai, ir mano motina nemokėjo kitaip išaiškinti Leo būsenos, kaip „Le pergyvena krizę“, o kai Leo iš kažkokio rašomojo gavo kuolą, motina norėjo vesti jį pas psichologą. Man pavyko tą grėsmę nukreipti, pirmiausia aš jam išaiškinau, ką pats žinojau apie vyro ir moters santykius, o paskui taip uoliai padėjau jam mokytis pamokas, kad iš rašomųjų jis vėl ėmė gauti trejetus ir ketvertus, tada motina nutarė, kad psichologas nebereikalingas.

        Mari apsivilko tamsiai žalią suknelę ir niekaip negalėjo pasiekti užtrauktuko, bet aš nesikėliau jai padėti: man taip malonu buvo žiūrėti, kaip ji siekia rankomis už nugaros, matyti jos baltą odą, tamsius plaukus ir tamsiai žalią suknelę; man buvo ir dėl to smagu, kad ji nė kiek nepyko, pagaliau ji priėjo prie lovos, aš pasikėliau ir užtraukiau susegimą. Aš paklausiau, kodėl ji taip baisiai anksti keliasi, ir ji paaiškino, jog tėvas tik paryčiu kaip reikiant įminga ir nesikelia be dešimtos, ji turinti paimti apačioj Iaikraščius ir atidaryti krautuvę, mokiniukai kartais dar prieš mišias ateina nusipirkti sąsiuvinių, pieštukų, saldainių.

        – Be to, – pridūrė ji, – bus geriau, jei tu išeisi prieš pusę aštuonių. Dabar aš einu virti kavos, o po penkių minučių tu patyliukais nulipk į virtuvę.

        Kai nulipau į virtuvę, pasijutau beveik kaip vedęs. Mari įpylė man kavos ir užtepė bandelę. Ji pakraipė galvą ir tarė:

        – Nesiprausęs, pasišiaušęs, ar tu visada toks pusryčiauji?

        Aš pasakiau, kad niekada, net internate, jie neįstengė išmokyti manęs anksti rytą praustis.

        – Tai ką tu darai? – paklausė ji. – Juk kaip nors reikia apsišvarinti.

        – Trinuosi odekolonu, – atsakiau aš.

        – Tai brangokai atsieina, – pasakė ji ir tuojau paraudo.

        – Teisybė, – sutikau aš, – bet odekolono aš visada gaunu dovanų, didelį butelį, vienas mano dėdė yra tokių gaminių firmos generalinis atstovas.

        Norėdamas paslėpti sumišimą, aš dairiausi po virtuvę, kurią taip gerai žinojau: ji buvo maža ir tamsi, panaši į sandėliuką, kokie būna prie krautuvės; kampe maža viryklėlė, kur Mari išlaiko per naktį rusenančius briketus, kaip daro visos moterys: įvynioja juos vakare į šlapią laikraštį, rytą pamaišo žarijas ir malkomis bei šviežiais briketais įkuria ugnį. Nekenčiu briketų svilėsių kvapo, kuris rytais tvyro gatvėse ir tą rytą tvyrojo mažoj pridvisusioj virtuvėlėj. Ji buvo tokia ankšta, kad, norėdama nuimti nuo viryklos kavinuką, Mari turėdavo pasikelti ir atstumti kėdę, ir tikriausiai taip darė jau jos senelė ir motina. Tą rytą taip gerai pažįstama virtuvėlė pirmą kartą man pasirodė kasdieniška. Galbūt aš pirmą kartą pajutau, kas tai yra kasdienybė: nori nenori daryti tai, kas būtina. Aš nenorėjau išeiti iš tų skurdžių namų ir už jų sienų užsikrauti kažkokias pareigas; pareigą apginti tai, ką aš padariau su Mari: prieš mergaites, prieš Leo, net ir mano tėvai iš kur nors apie tai sužinos. Aš norėjau čia pasilikti ir iki pat gyvenimo galo pardavinėti saldainius ir dailyraščio sąsiuvinius, vakare atsigulti viršuj su Mari į lovą, su ja miegoti, kaip reikia miegoti, taip, kaip tas paskutines valandas prieš atsikeliant, pasikišus jos rankas po pažastim. Baisi ir puiki man atrodė ta kasdienybė su kavinuku ir bandelėmis ir išblukusia melsvai balta prijuoste ant žalios Mari suknelės, ir aš pagalvojau, kad tik moterims kasdienybė atrodo toks pat savaime suprantamas dalykas, kaip ir jų kūnas... Aš didžiavausi, kad Mari mano žmona, ir pats nesijaučiau toks visai subrendęs, kokiu dabar turėsiu dėtis. Aš atsistojau, apėjau apie stalą, apkabinau Mari ir tariau:

        – Ar dar atsimeni, kaip tu naktį atsikėlei ir išplovei paklodes?

        Ji linktelėjo.

        – Aš ir to neužmiršiu, – tarė ji, – kaip tu man po pažastim sušildei rankas... o dabar jau eik, tuojau bus pusė aštuonių ir ateis pirmieji vaikai.

        Aš padėjau jai atnešti iš lauko ir išpakuoti pundus laikraščių. Kitapus gatvės kaip tik parvažiavo iš turgaus Šmicas su daržovių mašina, ir aš greit šokau į vidų, kad jis manęs nepamatytų, bet jis jau pamatė mane. Pats velnias neturi tokių aštrių akių kaip kaimynai. Aš stovėjau krautuvėj ir žiūrėjau į naujus rytinius laikraščius, dėl kurių taip iš galvos kraustosi dauguma vyrų. Laikraščius aš skaitau tik vakare arba vonioj, o vonioj patys rimčiausi rytiniai laikraščiai man atrodo tokie pat nerimti kaip ir vakariniai. Šį rytą antraštinė eilutė skelbė: „Štrausas: Kova iki galo!“ Kažin ar nevertėtų įžanginių straipsnių ir antraščių rašymą pavesti kibernetinėms mašinoms. Yra ribos, už kurių bukaprotiškumas nebeturėtų būti toleruojamas. Suskambėjo prie durų varpelis, ir į krautuvę įžengė maža mergytė, aštuonerių ar devynerių metų, juodaplaukė, raudonskruostė, švariai nusiprausus, su maldaknyge po pažastim.

        – Prašom „Šilkinių pagalvėlių“ už dešimt pfenigų, – tarė ji.

        Aš nežinojau, kiek „pagalvėlių“ duodama už dešimt pfenigų, atidariau stiklainį, atskaičiavau į popierinį maišelį dvidešimt karamelių ir pirmą kartą susigėdau dėl savo ne visai švarių pirštų, kurie pro storą indo stiklą atrodė dar didesni. Mergytė pažvelgė į mane nustebusi, kad gauna dvidešimt „pagalvėlių“, bet aš pasakiau:

        – Viskas tvarkoj, eik, – ir, paėmęs nuo prekystalio pinigą, įmečiau jį į kasą.

        Kai Mari grįžo, aš išdidžiai parodžiau jai pinigą, ji nusijuokė ir tarė:

        – Dabar jau eik.

        – Bet kodėl? – paklausiau aš. – Ar negalima palaukti, kol nulips tavo tėvas?

        – Kai jis devintą nulips, tu vėl turi būti čia. Eik, – tarė ji, – tu turi viską papasakoti savo broliui Leo, kol jis dar nesužinojo iš kitų.

        – Taip, – tariau aš, – gerai sakai. O tu, – ir aš vėl paraudau, – ar tau nereikia eiti į mokyklą?

        – Aš šiandien neisiu, – tarė ji, – niekada nebeisiu. Greitai grįžk.

        Man buvo sunku su ja skirtis, ji palydėjo mane iki durų, ir aš tarpdury ją pabučiavau, kad mus galėtų matyti Šmicas ir jo pati. Jie spoksojo išvertę akis kaip žuvys, kurios staiga nustebusios apsižiūri, kad jau seniai prarijusios kabliuką.

        Ėjau nesidairydamas. Man buvo šalta, aš pasistačiau švarko apykaklę, užsidegiau cigaretę, pasukau šiek tiek ilgesniu keliu per turgavietę, nusileidau Pranciškonų gatve ir prie Koblenco gatvės kampo įšokau į važiuojantį autobusą; konduktorė atidarė man duris, o kai sustojau prie jos užsimokėti, pagrasino pirštu ir, purtydama galvą, parodė į mano cigaretę. Aš užgesinau ją, nuorūką įsikišau į švarko kišenę ir nuėjau į vidurį autobuso. Aš tik stovėjau, žiūrėjau į Koblenco gatvę ir galvojau apie Mari. Matyt, kažkas mano veide erzino žmogų, šalia kurio aš stovėjau. Jis net nuleido laikraštį, nustojo skaitęs savo „Štrausas: Kova iki galo“, nustūmė akinius ant nosies galo, pažiūrėjo į mane, purtydamas galvą, ir sumurmėjo: „Neįtikėtina.“ Moteris, sėdinti užpakaly jo – aš vos nesuklupau ant maišo morkų, kurį jį laikė pasistačiusi šalia, – linktelėjo, pritardama jo pastabai, irgi papurtė galvą ir be garso pajudino lūpas.

        Šį kartą aš buvau net susišukavęs – Mari šukomis prieš jos veidrodį, – vilkėjau pilką, švarią, visiškai normalią striukę, o mano barzda niekada taip smarkiai neaugo, kad, vieną dieną nesiskutęs, jau atrodyčiau „neįtikėtinai“. Aš nesu nei per aukštas, nei per žemas, mano nosis ne tokia ilga, kad pase būtų priskirta prie „ypatingų žymių“. Ten parašyta: „Ypatingų žymių nėra.“ Aš nebuvau nei purvinas, nei girtas, o vis dėlto ta bobšė su morkų maišu dar labiau jaudinosi negu vyras su akiniais, kuris pagaliau, paskutinį kartą beviltiškai papurtęs galvą, vėl kilstelėjo akinius ir grįžo prie Štrauso ir jo „Kovos iki galo“. Moteris patyliukais burnojo sau po nosim, neramiai sukiojo galvą, norėdarna perduoti kitiems keleiviams tai, ko negalėjo ištarti jos lūpos. Aš ir šiandien nežinau, kaip atrodo žydai, jei žinočiau, gal tada būčiau galėjęs spręsti, ar tik ji nepalaikė manęs žydu, bet greičiausiai ją piktino ne mano išorė, o žvilgsnis, kaip aš iš autobuso žiūrėjau į gatvę, galvodamas apie Mari. Mane erzino tas nebylus priešiškumas, aš išlipau vienu sustojimu anksčiau ir pėsčias paėjau tą galiuką Eberto alėja, kol reikėjo sukti prie Reino.

        Bukų kamienai mūsų parke buvo juodi, dar šlapi, teniso aikštelė šviežiai sulyginta, raudona, nuo Reino pusės girdėjosi baržų tūtavimas, o įžengęs į prieangį, išgirdau virtuvėj Aną tyliai plūstantis. Aš tik tiek supratau: „…geruoju nesibaigs... nesibaigs geruoju.“ Aš sušukau pro praviras virtuvės duris: „Man pusryčių nereikia, Ana“, greitai nuėjau toliau ir sustojau svetainėj. Ąžuoliniai paneliai, medinė galerija su taurėmis ir medžioklės trofėjais man dar niekada neatrodė tokie tamsūs. Gretimam muzikos kambary Leo grojo Šopeno mazurką. Tada jis ketino studijuoti muziką ir keldavosi rytais pusę šešių, kad iki pamokų galėtų dar pagroti. Klausant jo muzikos, man pasirodė, kad jau daug vėlesnis laikas, ir aš net užrniršau, kad groja Leo. Leo ir Šopenas nelabai derinasi, bet jis grojo taip gerai, kad aš jį užmiršau. Iš senesniųjų kompozitorių aš labiausiai mėgstu Šopeną ir Šubertą. Aš žinau, mūsų muzikos mokytojas teisingai sako, kad Mocartas dangiškas, Bethovenas didingas, Gliukas nepakartojamas, o Bachas galingas; aš žinau. Bachas man visada atrodo kaip trisdešimties tomų dogmatika, kuri mane stulbina. Bet Šubertas ir Šopenas tokie žemiški, koks esu aš pats. Juos aš labiausiai mėgstu. Parke, Reino pusėj, prie gluosnių svyruoklių mačiau judant taikinius senelio šaudykloj. Matyt, Furmanui buvo liepta juos ištepti. Mano senelis kartais susikviečia kelis „senus draugelius“, ir tada apvalioj aikštelėj priešais namus išsirikiuoja penkiolika didžiulių limuzinų, penkiolika šoferių stoviniuoja, gūždamiesi nuo šalčio, tarp žalitvorių ir medžių arba, po kelis susimetę, lošia skatą ant akmeninių suolų, o kai vienas kuris iš „senų draugelių“ pataiko į centrą, tuoj po to pykšteli šampano kamštis. Kartais senelis liepia pašaukti mane, ir aš rodau tiems seniems draugeliams vieną kitą pokštą, imituoju Adenauerį arba Erhardą – tai labai lengva, tiesiog nuobodu, – arba atlieku kokį neilgą numerį: „Menedžeris vagone restorane.“ Kad ir kaip aš besistengdavau būti kandus, jie visada juokdavosi iki ašarų, sakydavo, kad „niekados taip nesilinksmino“, ir kai aš po to eidavau aplink su tuščia šovinių dėžute ar padėklu, jie dažniausiai mesdavo man banknotus. Su tais senais ciniškais krienais aš sutardavau, nors nieko bendro tarp mūsų nebuvo, – su kinų mandarinais aš būčiau irgi ne blogiau sutaręs. Kai kurie iš jų netgi įsismagindavo girti mano programą: „Nuostabu!“, „Puiku!“ Kiti pasakydavo dar daugiau: „Berniokas turi gyslelę“ arba: „Mes dar apie jį išgirsim.“

        Klausydamas Šopeno, aš pirmą kartą pagalvojau, kad reikėtų pasiieškoti angažemento ir užsidirbti truputį pinigų. Galėčiau paprašyti senelį, ir jis rekomenduotų mane kaip vienintelį linksmintoją kapitalistų susirinkimuose arba priežiūros tarybose, kada jos ilsisi po posėdžių. Aš netgi buvau paruošęs numerį „Priežiūros taryba“.

        Kai Leo įėjo į kambarį, Šopenas iš karto dingo; Leo yra labai aukštas, šviesiaplaukis ir su savo akiniais be rėmelių atrodo kaip koks superintendentas ar švedų jėzuitas. Aštrios jo tamsių kelnių klostės išdildė paskutinį Šopeno garsą, baltas megztinis virš tų sulygintų kelnių ir ištraukta raudonų marškinių apykaklė darė nemalonų įspūdį. Tokia išvaizda – kai aš matau, kad žmogus veltui stengiasi atrodyti nerūpestingai apsitaisęs, – man visada įvaro melancholiją, kaip ir pretenzingi vardai: Etelbertas, Gerentruda. Aš ir vėl pamačiau, koks panašus Leo į Henrietą, nors jai neprilygsta: trumpa nosis, mėlynos akys, tokia pat kakta, bet lūpos ne jos, ir kas Henrietos buvo gražu ir judru, jo visi tie bruožai yra kažkokie graudulingi ir sustingę; iš Leo išvaizdos nepasakysi, kad jis geriausias klasės gimnastas; jis atrodo kaip tie berniukai, kur nuo gimnastikos atleidžiami, bet viršum jo lovos kabo keli sporto diplomai.

        Jis greitai pasuko prie manęs, bet per kelis žingsnius sustojo; nežinodamas, kur dėti rankas, jis stovėjo, praskėtęs jas į šalis, ir tarė:

        – Hansai, kas tau?

        Jis žiūrėjo man į akis, kiek žemėliau, lyg norėdamas atkreipti dėmesį į kokią dėmelę, ir aš pastebėjau, kad mano verkta. Aš visada verkiu, kai girdžiu Šopeną ar Šubertą. Dešinės rankos smilium nusibraukiau abi ašaras ir atsakiau:

        – Nežinojau, kad tu taip gerai groji Šopeną. Sugrok tą mazurką dar kartą.

        – Negaliu, – tarė jis, – laikas į mokyklą, šiandien per pirmą pamoką duos vokiečių kalbos temas egzaminams.

        – Aš tave nuvešiu su mamos mašina, – pasakiau aš.

Aš nenoriu važiuoti su ta kvaila mašina, – atsakė jis, – tu žinai, kaip aš jos nekenčiu.

        Anuomet mama buvo „neapsakomai pigiai“ atpirkusi iš vienos draugės sportinę mašiną, o Leo labai žiūrėdavo, kad tik jam kas neprikištų puikavimosi. Įsiutinti jį buvo tik viena priemonė: jei kas erzindavo jį ar pataikaudavo jam dėl mūsų turtingų tėvų, tada jis užsiplieksdavo ir paleisdavo į darbą kumščius.

        – Padaryk išimtį, – prašiau aš, – sėskis prie fortepijono ir pagrok. Ar visai nenori žinoti, kur aš buvau?

        Jis paraudo, nudelbė akis ir atsakė:

        – Ne, nenoriu.

        – Buvau pas mergaitę, – pasakiau aš, – pas moterį, pas savo žmoną.

        – Taip? – tarė jis, nepakeldamas akių. – Kada gi jūs susituokėt?

        Jis vis dar nežinojo, kur dėti rankas, ir jau norėjo praeiti pro mane. Aš sulaikiau jį už rankovės.

        – Tai Mari Derkum, – pasakiau aš tyliai.

        Jis ištraukė alkūnę, žengtelėjo atgal ir tarė:

        – Dieve mano, negali būti!

        Jis piktai dėbtelėjo į mane ir kažką sumurmėjo sau panosėj.

        – Ką? Ką tu pasakei? – paklausiau aš.

        – Kad dabar vis dėlto turėsiu važiuoti su ta mašina... ar nuveši?

        Aš pasakiau, kad nuvešiu, uždėjau ranką jam ant peties, ir mes abu perėjom svetainę. Aš ėjau greta, kad jam nereikėtų į mane žiūrėti.

        – Eik, atnešk raktus, – pasakiau aš, – tau mama duos... ir neužmiršk dokumentų... ir, Leo, man reikia pinigų... ar tu dar turi pinigų?

        – Kasoje, – atsakė jis, – ar tu galėsi pats pasiimti?

        – Nežinau, – pasakiau, – geriau atsiųsk man.

        – Atsiųsti? – paklausė jis. – Tu išeini iš namų?

        – Taip, – atsakiau aš.

        Jis linktelėjo ir užlipo laiptais į viršų. Tik dabar, kai jis mane paklausė, aš supratau, kad noriu išeiti. Aš nuėjau į virtuvę, kur Ana sutiko mane murmėdama.

        – Maniau, kad tu nebenori pusryčitį, – piktai burbtelėjo ji.

        – Pusryčių nenoriu, – pasakiau aš, – bet kavos noriu.

        Aš atsisėdau prie nušveisto stalo ir žiūrėjau, kaip Ana prie viryklos nukėlė nuo kavinuko filtrą ir uždėjo jį ant puoduko nuvarvėti. Rytais mes visada pusryčiaudavome virtuvėj su tarnaitėmis, nes mums būdavo per daug nuobodu sėdėti valgomajame ir laukti, kol mus iškilmingai aptarnaus. Šiuo metu virtuvėje buvo tik Ana. Antroji tarnaitė, Noreta, buvo miegamajame pas motiną, patarnavo jai prie pusryčių ir tarėsi dėl suknelių ir kosmetikos. Tikriausiai motina dabar mala savo puikiais dantimis kokius kviečių branduolius; ant veido užtepta kokia nors košė iš placentų, o Noreta skaito jai laikraštį. O gal jos dar tik kalba rytmetinę maldą, sudarytą iš Getės ir Liuterio ir sustiprintą kokiu nors moraliniu priedu, arba Noreta skaito motinai liuosuojančių vaistų prospektus. Ji turi ištisus aplankus vaistų prospektų, kur viskas sudėta pagal paskirtį: „Virškinimas“, „Širdis“, „Nervai“; kur tik nutvėrusi kokį gydytoją, motina tuoj išklausinėja jį apie „naujienas“, kad jai nereikėtų mokėti honoraro už konsultaciją. Jei koks vienas iš tų gydytojų jai paskui atsiunčia bandomuosius vaistų paketėlius, ji jaučiasi kaip devintam danguj.

        Iš Anos nugaros mačiau, kad ji bijo tos akimirkos, kai reikės atsigręžti, pažiūrėti man į akis ir kalbėtis su manim. Mudu gerai sugyvenam, nors ji niekaip negali atsisakyti įkyrios tendencijos mane auklėti. Ji pas mus jau penkiolika metų, mama perėmė ją iš vieno savo pusbrolio, evangelikų klebono. Ana kilusi iš Potsdamo, ir jau pats faktas, kad mes, evangelikai, kalbame Reino dialektu, jai atrodo nežmoniškas, beveik priešgamtinis. Tikriausiai protestantą, kalbantį bavariškai, ji būtų laikiusi pačiu nelabuoju. Prie Pareinės ji jau truputį priprato. Ji aukšta, liekna ir didžiuojasi, kad „vaikšto kaip dama“. Jos tėvas buvo kažkur intendantas, žinau tik, kad ta vieta vadinosi „9 p. p.*“.

* Devintas pėstininkų pulkas

Tuščias darbas Anai aiškinti, kad čia juk ne „9 p. p.“. Jaunimo auklėjimo klausimu ji tvirtai laikosi ištarmės: „9 p. p. tokie dalykai būtų buvę neimanomi.“ Aš niekados gerai nesupratau, kas tas „9 p. p.“, tik žinau, kad man toj paslaptingoj auklėjimo įstaigoj tikriausiai nebūtų patikėję net išviečių valyti. Visų pirma mano prausimasis verčia Aną visada šauktis „9 p. p.“, o „tas pasibaisėtinas įprotis ko ilgiausiai tvarsytis lovoj“ kelia jai tokį pasibjaurėjimą, lyg aš būčiau koks raupsuotasis. Kai ji pagaliau atsigręžė ir su kavinuku priėjo prie stalo, tai laikė akis nudelbusi kaip kokia vienuolė, aptarnaujanti truputį įtartinos moralės vyskupą. Man jos buvo taip pat gaila, kaip ir mergaičių iš Mari grupės. Savo vienuolės instinktu Ana aiškiai pajuto, iš kur aš pareinu, o juk mano motina ničnieko nenumanytų, net jeigu aš jau treji metai būčiau slapta vedęs. Aš paėmiau iš Anos rankų kavinuką, įsipyliau kavos, suspaudžiau jai alkūnę ir priverčiau į mane pasižiūrėti: ji pakėlė savo blausias mėlynas akis, jos blakstienos suvirpėjo, ir aš pamačiau, kad ji iš tiesų verkia.

        – Po velnių, Ana, pasižiūrėk į mane, – tariau aš. – Manau, kad ir tavo „9 p. p.“ žmonės vyriškai žiūrėjo vienas kitam į akis.

        – Aš ne vyras, – sušniurksėjo ji, ir aš ją paleidau; ji nusisuko į viryklą, sumurmėjo kažką apie nuodėmę, Sodomą ir Gomorą, ir aš sušukau:

        – Dieve mano, Ana, tik pagalvok, ką jie išdarinėjo toj Sodomoj ir Gomoroj.

        Ji nustūmė mano ranką nuo peties, ir aš išėjau iš virtuvės, nieko jai nepasakęs, kad ketinu visam laikui atsisveikinti su namais. Ji buvo vienintelis žmogus, su kuriuo aš kartais pasikalbėdavau apie Henrietą.

        Leo jau stovėjo prie garažo ir neramiai žvilgčiojo į laikrodį ant rankos.

        – Ar mama pastebėjo, kad manęs nebuvo namie? – paklausiau aš.

        – Ne, – atsakė jis, paskui padavė man raktus ir atidarė garažo duris. Aš įlipau į motinos automobilį, išvažiavau į kiemą ir palaukiau, kol įlips Leo. Jis atsisėdo ir nudelbė akis į savo pirštų galus.

        – Aš pasiėmiau taupomąją knygelę, – tarė jis, – per pertrauką nueisiu pinigų. Kur tau siųsti?

        – Siųsk senajam Derkumui, – atsakiau aš.

        – Važiuok, jau laikas, – tarė jis.

        Aš greitai pervažiavau parką, išsukau pro vartus ir turėjau palaukti prie tos sustojimo vietos, kur įsėdo Henrieta, vykdama į priešlėktuvinę apsaugą. Į tramvajų įlipo kelios Henrietos metų mergaitės. Lenkdamas tramvajų, aš pamačiau ir daugiau Henrietos metų mergaičių, besijuokiančių kaip ji juokėsi, su mėlynomis kepuraitėmis ant galvos ir paltais su kailinėmis apykaklėmis. Jei kiltų karas, jų tėvai išsiųstų jas lygiai taip pat, kaip mano tėvai išsiuntė Henrietą, įdėtų kiek pinigų, vieną kitą sumuštinį, patapšnotų per petį ir pasakytų: „Laimingai.“ Aš norėjau toms mergaitėms pamojuoti, bet susilaikiau. Žmonės viską supranta išvirkščiai. Važiuodamas tokia idiotiška mašina, negali net pamojuoti merginai. Vieną kartą aš daviau Rūmų parke kažkokiam vaikiukui pusę plytelės šokolado ir nubraukiau jam nuo purvinos kaktos šviesius plaukučius; jis verkė ir, šluostydamasis ašaras, buvo išsimurzinęs veidą ir kaktą, aš tik norėjau jj paguosti. Dvi moterys mane taip baisiai užsipuolė, kad vos nepašaukė policijos, ir po tos scenos aš tikrai pasijutau lyg koks iškrypėlis, nes viena moteris vis kartojo: „Koks ištvirkėlis, koks ištvirkėlis!“ Tai buvo baisu, visa ta scena man pasirodė tokia šlykšti, koks šlykštus yra tikras iškrypėlis.

        Važiuodamas dideliu greičiu Koblenco gatvė, aš dairiausi, bene pamatysiu kokio ministro mašiną, kurią galėčiau užkabinti. Motinos mašinos stebulės taip atsikišusios, kad labai lengva nubrozdinti kitai mašinai šonus, bet taip anksti ministrai nevažinėja. Aš pasakiau Leo:

        – Tai kaip, tu tikrai eini į armiją?

        Jis paraudo ir linktelėjo.

        – Mes kalbėjam apie tai savo grupėj, – tarė jis, – ir nutarėm, kad tuo padedam demokratijai.

        – Gerai, eik ir prisidėk prie tų idiotų, aš kartais gailiuos, kad nesu karo prievolininkas.

        Leo nustebęs pasisuko į mane, bet kai aš norėjau pasižiūrėti jam į akis, jis tuojau nusigręžė.

        – Kodėl? – paklausė jis.

        – A, aš tik norėčiau dar kartą pamatyti tą majorą, kur pas mus gyveno ir reikalavo sušaudyti ponią Vineken. Jis dabar tikriausiai pulkininkas ar generolas.

        Aš sustojau prie Bethoveno gimnazijos ir norėjau jį išlaipinti, bet jis papurtė galvą ir tarė:

        – Pavažiuok toliau, į dešinę nuo seminarijos.

        Aš pavažiavau toliau, sustojau, padaviau Leo ranką, bet jis liūdnai šypsojosi ir vis laikė atkišęs man ranką. Mano mintys jau buvo toli, aš nesupratau ir pykau, kam Leo vis taip baimingai žvilgčioja į laikrodį. Dar buvo penkios minutės iki aštuonių, ir jis turėjo pakankamai laiko.

        – Negali būti, kad tu iš tikrųjų išeitum į armiją, – pasakiau aš.

        – Kodėl ne? – piktai riktelėjo jis. – Duok mašinos raktą.

        Aš padaviau jam raktą, linktelėjau ir nuėjau. Aš visą laiką galvojau apie Henrietą ir laikiau beprotybe, kad Leo nori būti kareivis. Aš perėjau Rūmų parką ir pro universitetą pasukau link turgavietės. Man buvo šalta, ir aš skubėjau pas Mari.

        Kai atėjau, krautuvėlė buvo pilna vaikų. Jie ėmė iš lentynų saldainius, rašiklius, trintukus ir dėjo senajam Derkumui ant prekystalio pinigus. Kai aš broviausi per krautuvę į užpakalinį kambarėlį, jis nepakėlė akių. Aš priėjau prie viryklos, apkabinau kavinuką, norėdamas sušilti rankas, ir galvojau, kad tuoj tuoj įeis Mari. Aš neturėjau cigarečių ir svarsčiau, ką daryti, kai paprašysiu Mari cigarečių: ar taip sau paimti, ar užmokėti. Aš įsipyliau kavos, ir man krito į akis, kad ant stalo padėti trys puodukai. Kai krautuvėj klegesys nutilo, aš nuėmiau nuo stalo savo puoduką. Norėjau, kad su manim būtų Mari. Kriauklėj prie viryklos nusiprausiau ir nusiploviau rankas, radęs muilinėj šepetėlį nagams, susišukavau plaukus, pasitaisiau marškinių apykaklę, kaklaraištį ir dar kartą patikrinau nagus: švarūs. Staiga pajutau, kad turiu daryti visa tai, ko iki šiol nedariau.

        Kai įėjo jos tėvas, aš buvau ką tik atsisėdęs, bet tuojau atsistojau. Jis buvo taip pat sumišęs, kaip ir aš, toks pat nedrąsus, neatrodė piktas, tik labai rimtas, o kai ištiesė ranką prie kavinuko, aš krūptelėjau, nesmarkiai, bet pastebimai. Jis papurtė galvą, įsipylė kavos, padavė kavinuką man, aš padėkojau, jis vis dar į mane nežiūrėjo. Naktį, galvodamas apie tai Mari lovoj, aš jaučiausi labai drąsus. Labai norėjau cigaretės, pakelis gulėjo ant stalo, bet aš nedrįsau pasiimti. Anksčiau būčiau pasiėmęs. Derkumas stovėjo palinkęs prie stalo su savo didele plike ir žilų išsidraikiusių plaukų vainiku, ir dabar jis atrodė man labai senas. Aš tyliai tariau:

        – Ponas Derkumai, jūs turite teisę…

        Bet jis trinktelėjo ranka į stalą, pažvelgė galų gale į mane pro akinių viršų ir pasakė:

        – Po velnių, kam to reikėjo... ir dar taip, kad visi kaimynai matytų?

        Aš apsidžiaugiau, kad jis nenusivylęs ir nekalba apie garbę.

        – Ar jau kitaip negalėjai... tu gi žinai, kaip mes spaudėmės dėl tų prakeiktų egzaminų, o dabar... – jis suspaudė kumščius, paskiau atgniaužė, lyg paleisdamas paukštelį, – nieko!

        – Kur Mari? – paklausiau aš.

        – Išvažiavo, – pasakė jis, – išvažiavo į Kelną.

        – Kur ji? Kur? – sušukau aš.

        – Tik be triukšmo, – pasakė jis, – sužinosi, tuoj sužinosi. Spėju, kad dabar pradėsi apie meilę, vedybas ir taip toliau. Nereikia, marš, eik. Įdomu, kas iš tavęs bus. Eik.

        Aš bijojau pro jį praeiti.

        – O adresas? – paklausiau.

        – Va, – tarė jis ir pastūmė man per stalą raštelį. Aš įsikišau jį į kišenę.

        – Ko dar? – užriko jis. – Ko dar? Ko dar tu lauki?

        – Man reikia pinigų, – pasakiau ir apsidžiaugiau, kad jis staiga pradėjo juoktis; tai buvo keistas juokas, piktas ir aštrus; taip juokiantis aš jį buvau girdėjęs tik vieną kartą, – kai mes kalbėjome apie mano tėvą.

        – Pinigų, – pasakė jis, – tikri juokai, bet eikš!

        Jis nusitempė mane už rankovės į krautuvę, užėjo už prekystalio, atidarė kasą ir abiem rankom papylė man rieškučias smulkių: po dešimt, po penkis, po vieną pfenigą; jis pažėrė monetas ant sąsiuvinių ir laikraščių, aš kiek sudvejojau, paskui iš lėto ėmiau rinkti pinigėlius, buvau benorįs susibraukti visus į delną, bet susilaikiau, ėmiau po vieną, skaičiavau ir, surinkęs markę, pyliaus į kišenę. Jis žiūrėjo, kaip aš renku pinigus, linktelėjo galvą, išsitraukė piniginę ir padėjo man penkias markes. Mes abu paraudom.

        – Atleisk, – tarė jis, – atleisk, dėl dievo, atleisk!

        Jis manė, kad aš įsižeidžiau, bet aš jį labai gerai supratau. Aš paprašiau:

        – Padovanokit man dar pakelį cigarečių.

        Ir jis tuojau paėmė iš lentynos ir padavė man du pakelius. Jis verkė. Aš pasilenkiau per prekystalį ir pabučiavau jį į žandą. Jis yra vienintelis vyras, kurį aš esu kada bučiavęs.

8

        Mintis, kad Ciupfneris gali ar turi teisę žiūrėti, kaip Mari taisosi, kaip ji užsuka dantų pastos dangtelį, varė mane iš proto. Man skaudėjo koją, ir aš pradėjau abejoti, ar begalėsiu verstis net ta chaltūra po trisdešimt–penkiasdešimt markių už vakarą. Mane dar kankino mintis, kad Ciupfneriui gal iš viso nesvarbu, kaip Mari užsuka dantų pastos dangtelį: iš savo kuklaus patyrimo žinojau, kad katalikai nieko nenutuokia apie detales. Ant savo popierėlio buvau užsirašęs Ciupfnerio telefono numerį, bet vis dar nesiryžau jo rinkti. Niekada negali žinoti, ką padarys žmogus, verčiamas savo pasaulėžiūros, gal ji iš tikrųjų ištekėjo už Ciupfnerio, o išgirsti per telefoną Mari sakant: „Čia Ciupfnerio butas“ – to nebūčiau pakėlęs. Kad galėčiau pasikalbėti su Leo, abonentų knygoj ieškojau tenai, kur parašyta: „Kunigų seminarijos“, bet nieko neradau, nors žinojau, kad yra dvi tokios įstaigos – Leoninumas ir Albertinumas. Pagaliau prisiverčiau nuimti ragelį ir surinkau informacijos numerį, jis buvo net neužimtas, ir mergina, kuri atsiliepė, kalbėjo dargi Reino tarme. Kartais aš taip pasiilgstu Reino tarmės, kad iš bet kokio viešbučio skambinu į Bonos centrinę, kad tik išgirsčiau tą tokią taikią kalbą, kurioj visiškai nėra „r“, kaip tik to garso, kuriuo iš esmės remiasi karinė disciplina.

        Aš išgirdau „Prašom palaukti“ tik penkis kartus, paskui jau atsiliepė mergina, ir aš paklausiau ją, kaip vadinasi „tos įstaigėlės, kur ruošiami katalikų kunigai“, pasakiau, kad ieškojau toj vietoj, kur Kunigų seminarijos, bet nieko neradau; ji nusijuokė ir pasakė, kad tos „įstaigėlės“ – ji labai gražiai pabrėžė kabutes – vadinasi konviktai, ir davė man abiejų numerius. Tos merginos balsas per telefoną mane truputį paguodė. Jis skambėjo taip natūraliai, ne davatkiškai, ne koketiškai ir labai reiniškai. Man netgi pavyko susijungti su telegrafu ir perduoti telegramą Karlui Emondsui.

        Aš niekada negalėjau suprasti, kodėl žmonės, kurie pretenduoja į inteligentus, laiko savo pareiga nekęsti Bonos. Bona visada turėjo savo žavesį, mieguistą žavesį, juk sakoma, kad yra moterų, kurių apsnūdimas būna žavus. Žinoma, Bona nepakenčia perdėjimo, o žmonės, kalbėdami apie šį miestą, labai jau perdeda. Negalima pavaizduoti miesto, kuris nepakenčia perdėjimo, šiaip ar taip, tai jau reta savybė. Juk ir vaikas žino, kad Bonos klimatas – pensininkų klimatas, jos oras palankiai veikia kraujospūdį. O kas Bonai išvis netinka, tai tas irzlus gynimasis: namie aš turėjau pakankamai progų kalbėti su ministerijų tarnautojais, deputatais, generolais – mūsų mama labai mėgsta organizuoti arbatėles – ir visi jie yra kažkokio irzlaus, kai kada kone verksmingo gynimosi būsenoj. Visi su tokia skausminga ironija šypsosi, kalbėdami apie Boną. Aš nesuprantu to maivymosi. Jei moteris, kurios žavesys yra jos mieguistumas, staiga it laukinė pasileistų šokti kankaną, tai manytume, kad ją kas apdavė, bet visą miestą apduoti jiems nepavyks. Kokia nors gera tetulė gali pamokyti, kaip megzti megztinius, staltiesėles, kaip paduoti į stalą šeri, bet kad ji tau dvi valandas sąmojingai ir suprantamai kalbėtų apie homoseksualizmą arba staiga griebtųsi gatvės mergšių žargono, kurio visi Bonoj taip skausmingai pasigenda, – šito negalime iš jos laukti. Netikros viltys, netikra gėda, netikra spekuliacija priešgamtiškais dalykais. Aš nesistebėčiau, jei net šventojo sosto atstovai pradėtų skųstis gatvės mergšių trūkumu. Kartą per arbatėlę namie aš susipažinau su vienu partiečiu, kuris buvo „Komiteto kovai su prostitucija“ narys ir pašnibždom skundėsi man, kad Bonoje trūksta prostitučių. Seniau Bona tikrai buvo malonus miestas su savo siauromis gatvelėmis, knygynais, studentų korporacijomis, mažomis kepyklėlėmis, kurių užpakaliniuose kambariukuose galėjai išgerti kavos.

        Prieš skambindamas Leo, aš iššlubavau į balkoną ir mečiau žvilgsnį į savo gimtąjį miestą. Miestas tikrai gražus: katedra, buvusių kurfiurstų rūmų stogai, Bethoveno paminklas, nedidelė turgavietė ir Rūmų parkas. Bonos tokia dalia, kad niekas jos dalia netiki. Stovėdamas savo balkone, aš pilna krūtine traukiau Bonos orą ir nustebau, kad nuo jo man pasidarė taip gera. Atvažiavus iš kitur, kelias valandas Bonos oras veikia žmogą tiesiog stebuklingai.

        Aš sugrįžau iš balkono į kambarį ir, nieko nelaukdamas, surinkau numerį tos įstaigėlės, kur mokosi Leo. Man buvo neramu. Nuo to laiko, kai jis perėjo į katalikybę, aš jo nemačiau. Apie savo atsivertimą jis pranešė būdingu jam, naiviai korektišku laišku: „Brangus brolau, šiuo pranešu Tau, kad, rimtai apsvarstęs, nutariau pereiti į katalikų bažnyčią ir ruoštis kunigo darbui. Tikiuosi, kad netrukus turėsim progos asmeniškai pasikalbėti apie šį lemtingą mano gyvenimo posūkį. Tave mylintis brolis Leo.“ Jau pačioj kanceliarinėj laiško pradžioj, ne „pranešu Tau“, o „šiuo pranešu Tau“, matėsi visas Leo. Nė kruopelės tos elegancijos, kuri jaučiasi, grojant jam fortepijonu. Ta maniera viską atlikti reikaliniu stilium dar labiau varo man nykulį. Jei jis ir toliau taip darys, tai kada nors bus taurus baltaplaukis pralotas. Tėvas ir Leo – abiejų laiškų stilius vienodas: apie viską jie rašo taip, kaip apie rudąsias anglis.

        Ilgai reikėjo laukti, kol toj įstaigėlėj kažkas teikėsi prieiti prie telefono, aš jau buvau bepradedąs savo nuotaiką atitinkančiais žodžiais koneveikti bažnytininkų apsileidimą, pasakiau „šūdas“, bet tuo metu kažkas pakėlė ragelį, ir nelauktas kimus balsas atsiliepė:

        – Klausau.

        Aš nusivyliau. Tikėjausi išgirsiąs švelnų vienuolės balsą, kvepiantį silpna kava ir sausais pyragaičiais, o vietoj jo – gergždžiantis vyras, taip stipriai trenkiantis machorka ir kopūstais, kad aš net užsikosėjau.

        – Atsiprašau, – tariau galiausiai, – ar negalėčiau pasikalbėti su teologijos studentu Leo Šniru?

        – Kas prašo?

        – Šniras, – atsakiau aš. Tai, matyt, buvo nesuvokiama jo smegeninei. Jis ilgai tylėjo, aš vėl ėmiau kosėti, įsidrąsinau ir tariau: – Sakau raidėmis: šienas, naktis, internatas, Richardas.

        – Ką tai reiškia? – prašneko jis pagaliau, ir jo balse man pasigirdo tokia neviltis, kokią jutau aš pats. O gal jie pasodino tenai prie telefono kokį simpatingą seną, pypkę rūkantį profesorių, ir paskubomis aš sukrapščiau kelis lotyniškus žodžius ir nuolankiai tariau: „Sum frater leonis"

______________________________
Esu liūto brolis (lot.)

Man dingtelėjo, kad elgiuos negarbingai, tikriausiai daug kas norėdavo retkarčiais su kuo nors iš tenai esančių pasikalbėti, bet niekada nesimokė lotynų kalbos.

        Ir keista – jis dabar sukikeno ir atsakė:

        – Frater tuus est in refectorio

______________________________
Tavo brolis refektoriume (lot.)

valgo, – ir kiek balsiau pridūrė: – Ponai studentai dabar valgo, o valgant jų negalima trukdyti.

        – Skubus reikalas, – pasakiau aš.

        – Mirties atvejis? – paklausė jis.

        – Ne, – atsakiau, – bet netoli to.

        – Vadinasi, sunkus sužeidimas?

        – Ne, – pasakiau, – vidinis sužeidimas.

        – A, – tarė jis kiek švelnesniu balsu, – vidinis kraujo išsiliejirnas.

        – Ne, – pasakiau aš, – sielos sužeidimas. Grynai sielos reikalas.

        Tai, matyt, jam buvo nesuprantamas žodis, jis šaltai tylėjo.

        – Dieve mano, – tariau aš, – juk žmogus susideda iš sielos ir kūno.

        Jis kažką sumurmėjo, tartum abejodamas šiuo teiginiu, ir tarp dviejų pypkės patraukimą iškošė:

        – Augustinas, Bonaventūra, Kuzanus... jūs einate klaidingu keliu.

        – Siela, – atkakliai pakartojau aš, – prašom pasakyti ponui Šnirui, kad jo brolio siela pavojuj, ir, kai tik baigs valgyti, tegu tuojau man paskambina.

        – Siela, – šaltai tarė jis, – brolis, pavojus.

        Lygiai taip pat jis galėjo pasakyti: šiukšlės, mėšlas, milžtuvė. Man visa tai pasirodė keista: šiaip ar taip, šie studentai – būsimieji sielų ganytojai, ir jis turėtų būti girdėjęs žodį „siela“.

        – Labai labai skubus reikalas, – pabrėžiau aš.

        Jis tik sumykė „hm, hm“, tartum visiškai negalėdamas suprasti, kaip čia koks su siela susijęs reikalas gali būti skubus.

        – Pasakysiu, – tarė jis. – Ką jūs ten dar kalbėjot apie internatą ar mokyklą?

        – Nieko, – atsakiau, – ničnieko. Tai neturi nieko bendro su mokykla. Aš tik paėmiau tą žodį, norėdamas paraidžiui ištarti savo pavardę.

        – Gal jūs manote, kad mokykloj jie dar mokosi raidžių? Jūs tikrai taip manote?

        Jis labai pagyvėjo, ir aš nutariau, kad pagaliau jis pasiekė savo mėgstamiausią temą.

        – Per daug švelnūs dabar metodai, – suriko jis, – per daug švelnūs!

        – Aišku, – pritariau aš, – reikėtų daug daugiau lupti.

        – Argi ne? Jūs irgi taip manote? – apsidžiaugė jis.

        – Taigi, – tariau aš, – ypač mokytojams reikėtų daugiau įkrėsti. Jūs neužmiršit mano broliui perduoti, ko aš prašiau?

        – Jau užrašyta, – atsakė jis. – Skubus sielos reikalas, susijęs su mokykla. Klausykit, jaunas drauge, ar galiu jums, kaip neabejotinai vyresnis, duoti gerą patarimą?

        – O, prašom, – atsakiau aš.

        – Meskit į šalį Augustiną: gudriai suformuluotas subjektyvizmas dar toli gražu nėra teologija ir jaunoms sieloms daro tik žalos. Gryna žurnalistika su keliais dialektikos elementais. Jūs neįsižeidėt dėl to patarimo?

        – Ne, – atsakiau aš, – tuoj pat einu ir metu Augustiną į krosnį.

        – Taip ir reikia, – sušuko jis, kone džiūgaudamas, – į ugnį jį. Dievas su jumis.

        Aš buvau besakąs „ačiū“, bet susigriebiau, kad čia tas netiktų, tai tik padėjau ragelį ir nusišluosčiau prakaitą. Aš labai jautrus kvapams, ir tas stiprus kopūstų tvaikas smarkiai sudirgino mano vegetatyvinę nervų sistemą. Pagalvojau ir apie bažnytinių įstaigų metodus: gražu, kad jie senam žmogui sudarė sąlygas jaustis dar naudingam, tik negalėjau suprasti, kodėl jie sugalvojo tą apykurtį, pokvaišį senioką pasodinti kaip tik prie telefono. Kopūstų kvapas man buvo pažįstamas iš internato. Vienas dvasios tėvas mums tenai kartą išaiškino, kad kopūstai laikomi gera priemone slopinti juslingumui. Mintis, kad mano ar kito kieno juslingumas slopinamas, man kėlė pasišlykštėjimą. Matyt, jie ten dieną naktį galvoja vien tik apie „kūniškus geismus“, ir kur nors virtuvėj tikriausiai sėdi kokia vienuolė, sudarinėja valgiaraštį, o paskui tariasi dėl jo su rektorium, abu sėdi priešpriešiais ir nieko apie tai nekalba, bet prie kiekvieno raštely pažymėto valgio galvoja: tas slopina, o tas žadina juslingumą. Visa tai man atrodo gryna pornografija, lygiai kaip ir tas prakeiktas futbolas, kurį mes ištisas valandas turėdavom žaisti internate; mes visi žinojom: turim žaisti, kad nuvargtume ir negalvotume apie mergaites, dėl to aš pradėjau nekęsti futbolo, ir, kai pagalvoju, kad rnano brolis Leo turi valgyti kopūstus ir jais slopinti savo juslingumą, man kyla noras nueiti į tą įstaigėlę ir aplieti tuos jų kopūstus druskos rūgštimi. Tų jaunuolių ir be kopūstų laukia nelengvas gyvenimas: juk iš teisybės turi būti neapsakomai sunku kas mielą dieną skelbti tokius neįtikimus daiktus, kaip kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Darbuotis viešpaties vynuogyne ir matyti, kokie velniškai menki tavo darbo vaisiai. Vieną kartą man tą viską išaiškino Heinrichas Belenas, kuris buvo mums toks geras, kai Mari turėjo persileidimą. Apie save patį jis visada sakydavo, kad esąs „ir dvasiniu, ir materialiniu atžvilgiu nekvalifikuotas viešpaties vynuogyno darbininkas“.

        Aš palydėjau jį tada namo – penktą ryto, mes ėjom pėsti iš ligoninės, nes nė vienas neturėjom pinigų tramvajui. Ir kai jis prie savo durų išsitraukė iš kišenės pundą raktų, tai nieku nesiskyrė nuo darbininko, grįžtančio iš naktinės pamainos: nuvargęs, nesiskutęs, ir aš supratau, kaip jam turi būti baisu – laikyti mišias su visom tom paslaptim, apie kurias man nuolatos kalbėdavo Mari. Kai Heinrichas atsirakino duris, priemenėj pasirodė jo šeimininkė, sena, surūgusi senė, pageltusiom plikom kojom įsispyrusi į šlepetes, net ne vienuolė, ne jo motina ir ne sesuo. Ji sušnypštė: „Kas čia dabar? Ką tai reiškia?“ Skurdus, pašvinkęs viengungio gyvenimas; po velnių, nesistebiu, kad kai kurie katalikai tėvai bijo siųsti savo dukteris pas kunigą į namus, ir nesistebiu, kad tie vargšeliai kartais krečia kvailystes.

        Vos nepaskambinau dar kartą tam kurčiam senam pypkoriui į Leo konviktą: su juo būčiau mielai pasikalbėjęs apie kūniškus geismus. Bijojau skambinti tiems, kuriuos pažinojau: tas nepažįstamasis tikriausiai geriau mane suprastų. Aš galėčiau jo paklausti, ar teisingai suprantu katalikybę. Tikrais katalikais aš laikau iš viso tik keturis žmones: popiežių Joną, Aleką Ginesą, Mari ir Gregorį, išėjusį iš metų negrą boksininką, kuris vos netapo pasaulio čempionu, o dabar šiaip taip vertėsi, varietėse demonstruodamas savo jėgą. Aš jį retkarčiais sutikdavau, važinėdamas su angažementais. Jis buvo labai pamaldus, tikrai laikėsi bažnyčios įsakymų, priklausė tretininkų ordinui ir ant savo galingos krūtinės visada nešiojo škaplierius. Daug kas laikė jį kvaišeliu, nes jis beveik nieko nekalbėdavo ir maitinosi, galima sakyti, vien duona ir agurkais, o buvo toks stiprus, kad mane ir Mari pasiguldydavo kaip lėles ant ištiestų rankų ir nešiodavo po kambarį. Buvo dar keletas, kurių katalikybė nekėlė didelių abejonių: Karlas Emondsas ir Heinrichas Belenas, na ir Ciupfneris. Dėl Mari aš jau pradėjau abejoti: manes neįtikino jos „metafizinis siaubas“, o jeigu ji dabar be niekur nieko su Ciupfneriu daro visa tai, ką darė su manim, tai toks elgesys jos knygose aiškiai vadinamas svetimoteriavimu ir paleistuvyste. Jos metafizinis siaubas buvo atsiradęs tik todėl, kad aš nenorėjau civilinių jungtuvių ir nesutikau katalikiškai auklėti vaikų. Mes dar visai neturėjom vaikų, bet nuolatos kalbėdavom, kaip juos rengsim, kaip su jais kalbėsim, kaip juos auklėsim, ir mūsų nuomonės visur sutapdavo, išskyrus katalikišką auklėjimą. Aš pažadėjau, kad leisiu juos pakrikštyti. Mari sakė, kad aš turįs duoti raštišką sutikimą, nes šiaip bažnyčia mūsų netuoks. Kai aš sutikau tuoktis bažnyčioj, pasirodė, kad reikalinga dar ir civilinė metrikacija, ir tada aš netekau kantrybės ir pasakiau, kad galim dar kiek palaukti, metai šen ar ten – buvę nebuvę, o ji pradėjo verkti ir pasakė, kad aš nesuprantąs, kaip jai sunku šitaip gyventi be jokios vilties, kad mūsų vaikai bus auklėjami krikščioniškai. Tai jau buvo prasti popieriai, nes paaiškėjo, kad penkerius metus mes kalbėjom šiuo klausimu vienas kito nesuprasdami. Aš iš tikrųjų nežinojau, kad, prieš tuokiantis bažnyčioj, reikia užsiregistruoti civilinėj metrikacijoj. Žinoma, kaip pilnametis pilietis ir „pakaltinamas vyriškos lyties asmuo“, aš turėjau tai žinoti, bet nežinojau, ir tiek, kaip dar visai neseniai nežinojau, kad baltasis vynas paduodamas atšaldytas, o raudonasis – pašildytas. Aš, aišku, žinojau, kad yra tokia civilinės metrikacijos įstaiga, kur atliekamos jungtuvių ceremonijos ir išduodami metrikai, bet maniau, kad ji skirta tik netikintiesiems ir dar tiems, kurie, taip sakant, nori padaryti valstybei šiokį tokį malonumą. Aš tikrai supykau, išgirdęs, kad, prieš tuokiantis bažnyčioj, pirma reikia pabuvoti tenai, ir kai Mari dar ėmė kalbėti, kad aš turįs raštiškai pasižadėti vaikus auklėti katalikiškai, mes susibarėm. Aš tai laikiau šantažu, ir man nepatiko, kad Mari taip be jokių išlygų pritaria tam reikalavimui duoti raštišką pasižadėjimą. Juk niekas jai netrukdė vaikus krikštyti ir taip auklėti, kaip jai atrodo teisinga.

        Tą vakarą ji nekaip jautėsi, buvo išblyškusi ir pavargusi, kalbėjo su manim itin balsiai, ir kai aš pasakiau viską padarysiąs ir duosiąs tą raštą, ji supyko ir pasakė:

        – Tu sutinki tik iš tingėjimo, bet ne todėl, kad būtum įsitikinęs abstrakčių tvarkos principų teisingumu.

        Aš nesigyniau ir pasakiau, kad tikrai darau tai iš tingėjimo ir todėl, kad noriu visą gyvenimą pragyventi su ja ir, jei reikėtų, dėl jos sutikčiau netgi oficialiai pereiti į katalikų bažnyčią. Aš net susijausminau ir pasakiau, kad žodžiai „abstraktūs tvarkos principai“ primena man kankinimo kamerą. Ji palaikė tai įžeidimu, kad dėl jos aš sutikčiau pereiti į katalikybę. O aš tariausi pasakęs jai kone per didelį komplimentą. Ji atsakė, kad dabar čia svarbu jau ne ji ir ne aš, o pati „tvarka“.

        Tai buvo vakare, viename Hanoverio viešbučio kambary. Viename iš tų brangiųjų viešbučių, kur, užsisakęs puoduką kavos, gauni jo tik tris ketvirčius. Tokiuose viešbučiuose viskas taip poniška, kad pilnas puodukas laikomas blogu tonu, ir kelneriai geriau žino, kas yra geras tonas, negu tie ponai, kurie dedasi tenai svečiais. Tokiame viešbuty aš visada jaučiuosi lyg kokiame itin brangiame ir itin nuobodžiame internate, o tą vakarą dar buvau mirtinai nuvargęs: trys spektakliai iš eilės. Tuojau po pietų vaidinau kažkokiems plieno akcininkams, vėliau pedagoginės mokyklos išleistuvininkams, o vakare – varietėj, kur tingūs plojimai tartum skelbė man artėjančią katastrofą. Kai aš tame idiotiškame viešbuty paprašiau atnešti į kambarį alaus, vyresnysis kelneris tokiu lediniu balsu atsakė: „Klausau, pone“, lyg aš būčiau užsisakęs pamazgų, o alų atnešė sidabrinėje taurėje. Aš buvau pavargęs, tenorėjau atsigerti alaus, kiek pažaisti „Žmogau, nepyk“, išsimaudyti, paskaityti vakarinių laikraščių ir užmigti šalia Mari, uždėjęs dešinę ranką jai ant krūtinės ir prikišęs veidą taip

arti prie jos galvos, kad ir sapnuodamas jusčiau jos plaukų kvapą. Ausyse man vis dar skambėjo tingūs plojimai. Jei jie visi būtų nuleidę žemyn nykščius, būtų buvę kone humaniškiau. Tas vangus, pasipūtėliškas mano numerių niekinimas buvo toks nusivadėjęs, kaip alus toj kvailoj sidabrinėj taurėj. Aš tiesiog neturėjau jėgų kalbėtis ideologijos kIausimais.

        – Čia svarbu pats dalykas, Hansai, – tarė ji kiek tyliau, net nesuvokdama, kad žodis „dalykas“ turi mudviem ypatingą reikšmę; matyt, buvo tą užmiršusi. Ji vaikščiojo pro dvigulės lovos kojūgalį į vieną ir kitą galą ir taip tiksliai mosikavo cigarete, kad maži dūmų kamuoliukai atrodė kaip skyrybos ženklai. Ji buvo išmokusi rūkyti ir su šviesiai žaliu megztiniu atrodė graži: balta oda, plaukai patamsėję, ant jos kaklo pirmą kartą pamačiau gyslas. Aš pasakiau:

        – Pasigailėk manęs, duok pirma išsimiegoti, rytoj per pusryčius dar kartą apie viską pasikalbėsim, ir visų pirma apie tą dalyką.

        Bet ji nieko nepaisė, apsisuko, prie lovos sustojo, ir iš jos lūpų aš pamačiau, kad ši scena kilo dėl priežasčių, kurių ji pati nenori pripažinti. Kai ji patraukė cigaretę, aš pastebėjau prie jos lūpų kelias raukšleles, kurių anksčiau nebuvau matęs. Ji pažvelgė į mane, linguodama galvą, atsiduso, dar kartą apsisuko ir vėl ėmė vaikščioti po kambarį.

        – Nesuprantu, – tariau aš nuvargęs, – iš pradžių mes vaidijomės dėl mano parašo po tuo šantažo dokumentu, paskui dėl civilinių jungtuvių, dabar aš su viskuo sutinku, o tu pyksti dar labiau negu pirma.

        – Taip, – atšovė ji, – viskas kažkaip per daug greit eina, ir aš jaučiu, kad tu vengi išsiaiškinti. Ko tu iš teisybės nori?

        – Tavęs, – atsakiau aš ir nežinau, ar galima pasakyti moteriai ką malonesnio. – Eikš, gulk šalia manęs ir atsinešk peleninę, tada bus daug geriau apie viską kalbėtis.

        Aš nebegalėjau ištarti prie jos žodžio „dalykas“. Ji papurtė galvą, padėjo man ant lovos peleninę, priėjo prie lango ir ėmė žiūrėti į lauką. Man pasidarė baugu.

        – Kažkodėl tas pokalbis man nepatinka – rodos, kad čia kalbi ne tu, o kažkas kitas.

        – Kas gi? – paklausė ji tyliai, ir mane apgavo tas staiga sušvelnėjęs jos balsas.

        – Čia kvepia Bona, – atsakiau aš, – katalikų rateliu, Zomervildu, Ciupfneriu... ir visais kitais.

        – O gal tavo ausyse skamba tai, ką matė tavo akys? – metė ji neatsigręždama.

        – Aš nesuprantu, ką tu nori pasakyti, – tariau aš nuvargęs.

        – A, lyg nežinotum, kad čia vyksta katalikų suvažiavimas, – pasakė ji.

        – Plakatus mačiau, – pasakiau aš.

        – O kad čia galėtų būti Heribertas ir pralotas Zomervildas, tas tau neatėjo į galvą?

        Aš nežinojau, kad Ciupfnerio vardas Heribertas. Kai ji pasakė Heribertas, man tuoj dingtelėjo, kad tai jis. Aš vėl prisiminiau, kaip jie laikėsi už rankučių. Man krito į akis, kad Hanovery maišosi daug daugiau katalikų kunigų ir moterų vienuolių, negu tame mieste turėtų įų būti, bet aš nepagalvojau, kad Mari galėjo čia ką sutikti, o jei ir sutiko, tai kas, juk ir taip mes kartais nuvažiuodavom į Boną, kai aš turėdavau dieną kitą laisvą, ir tenai ji galėdavo iki soties atsidžiaugti visu „rateliu“.

        – Čia, viešbuty? – paklausiau aš nuvargęs.

        – Taip, – atsakė ji.

        – Kodėl tu manęs su jais nesuvedei?

        – Juk tu visą savaitę važinėjai, – atsakė ji, – į Braunšveigą, į Hildesheimą, Celę...

        – Bet dabar aš turiu laiko, – pasakiau, – paskambink jiems, išgersim ko nors bare.

        – Jie jau išvažiavo, – tarė ji, – šiandien po pietų.

        – Džiaugiuos, kad tu iki soties galėjai atsikvėpuoti „katalikišku oru“, kad ir importiniu, – pasakiau aš.

        Tai buvo ne mano, bet jos žodžiai. Ji kartais sakydavo turinti vėl pakvėpuoti katalikišku oru.

        – Ko tu pyksti? – paklausė ji; ji stovėjo vis dar nusisukusi į gatvę, vėl rūkė, ir tas man irgi buvo svetima: tas jos skubus rūkymas buvo man toks pat svetimas, kaip ir jos tonas. Tą valandėlę ji atrodė kaip viena iš daugelio: daili, ne per daug protinga, ieškanti preteksto išeiti.

        – Aš nepykstu, – pasakiau, – tu tą žinai. Na, pasakyk, kad žinai.

        Ji nieko nepasakė, tik linktelėjo, ir aš mačiau iš jos veido, kad ji stengiasi sulaikyti ašaras. Kodėl? Jau geriau būtų verkusi, pasikūkčiodama ir ilgai. Tada aš būčiau galėjęs atsikelti, apkabinti ją ir pabučiuoti. Aš to nepadariau. Manęs netraukė, o daryti tai iš įpročio ar pareigos nenorėjau. Gulėjau, ir tiek. Galvojau apie Ciupfnerį ir Zomervildą, kad ji tris dienas čionai su jais kalbėjosi ir nieko man nesakė. Tikriausiai jie kalbėjo apie mane. Ciupfneris priklauso Centrinei pasauliečių katalikų sąjungai. Aš per ilgai delsiau, vieną, pusę ar dvi minutes, pats nežinau. Kai paskui atsikėliau ir prie jos priėjau, ji papurtė galvą, nustūmė nuo pečių mano rankas ir vėl pradėjo apie savo metafizinį siaubą ir tvarkos principus, ir man pasivaideno, kad mes jau dvidešimt metų vedę. Jos balsas skambėjo kažkaip pamokomai, aš buvau per daug nuvargęs gilintis į jos argumentus ir nieko negirdėjau. Aš ją pertraukiau ir papasakojau apie nesėkmę, kurią patyriau varietėj, pirmą kartą per trejus metus. Mes stovėjom šalimais prie lango, žvelgėm į gatvę, kur viens po kito prie durų važiavo taksi, išgabendami į stotį katalikų komiteto narius: vienuoles, kunigus, orius pasauliečius. Viename barely pažinau Šniclerį, jis atidarė taksi dureles senai, labai kilnios išvaizdos vienuolei. Kai gyveno pas mus, jis buvo evangelikas. Matyt, atsivertė arba dalyvavo suvažiavime kaip evangelikų stebėtojas. Iš jo galėjai visko laukti. Ten apačioj buvo nešami lagaminai, į viešbučio tarnų rankas brukami arbatpinigiai. Iš nuovargio ir sutrikimo man viskas šokinėjo akyse: taksi, vienuolės, šviesos ir lagaminai, o ausyse vis dar aidėjo tie pasibaisėtinai tingūs plojimai. Mari seniai baigė savo monologą apie tvarkos principus, net neberūkė, ir kai aš pasitraukiau nuo lango, ji atėjo iš paskos, paėmė mane už peties ir pabučiavo į akis.

        – Tu toks mielas, – tarė ji, – toks mielas ir nuvargęs. – Bet kai aš norėjau ją apkabinti, ji tyliai pasakė: – Ne, ne, būk geras.

        Negerai padariau, kad ją tada paleidau. Aš griuvau su visais drabužiais į lovą, tuoj užmigau, ir kai kitą rytą atsibudau, tai nesistebėjau, kad Mari neberadau. Ant stalo gulėjo raštelis: „Turiu eiti tuo keliu, kuriuo turiu eiti.“ Jai buvo beveik dvidešimt penkeri metai, galėjo ką geresnio sugalvoti. Aš ant jos nepykau, tik man pasirodė, kad šito lyg ir mažoka. Aš tuojau atsisėdau ir parašiau jai ilgą laišką, po pusryčių parašiau dar vieną, aš rašiau jai kasdien ir siunčiau laiškus Fredeboilio adresu į Boną, bet atsakymo niekada nesulaukiau.

9

        Fredeboilių bute irgi ilgai niekas neatsiliepė; nesibaigiantys signalai mane nervino, aš įsivaizdavau, kad Fredeboilio žmona miega, nuo skambučio atsibunda, vėl užmiega ir vėl atsibunda, ir kenčiau visas kančias, kurias kentė skambučio dirginamos jos ausys. Jau buvau bededąs ragelį, bet nutariau, kad esu bėdos prispirtas, ir skambinau toliau. Patį Fredeboilį aš būčiau prikėlęs vidury nakties be jokio sąžinės graužimo: tas vyrukas nenusipelnė ramaus miego; jis liguistas garbėtroška ir tikriausiai visada laiko uždėjęs ranką ant telefono: arba pats skambina, arba atsiliepia į direktorių, redaktorių, jungtinio komiteto, sąjungų ir partijos skambučius. Jo žmona man patinka. Kai jis pirmą kartą atsivedė ją į ratelį, ji dar buvo mokinė, ir man buvo graudu žiūrėti, kaip ji sėdėjo ir, išplėtusi savo gražias akis, klausėsi teologinių–sociologinių išvedžiojimų. Aš mačiau, kad ji daug mieliau būtų nuėjusi į šokius ar į kiną. Zomervildas, kurio bute vyko šis pobūvis, tolydžio manes klausinėjo: „Ar jums ne per šilta, Šnirai?“, ir aš atsakinėjau: „Ne, pralote“, nors prakaitas čiurkšle bėgo man per kaktą ir skruostus. Pagaliau aš išėjau į Zomervildo balkoną, nes nebegalėjau klausytis jų plepalų. Ir visos tos šnekos prasidėjo dėl jos, nes ji nei iš šio, nei iš to – buvo kalbama apie provincializmo didybę ir ribotumą – pasakė, kad vienas kitas Beno dalykėlis esąs „visiškai neblogas“.

______________________________
Gotfrydas Benas (1886-1956) - vokiečių poetas, bendradarbiavęs su naciais

Ji buvo laikoma Fredeboilio sužadėtine, ir tas paraudo kaip kalakutas, nes Kinkelis metė jam vieną savo garsiųjų iškalbingųjų žvilgsnių: „Kaip, tu dar jai neišaiškinai?“ Taigi jis pats ėmėsi aiškinamojo darbo ir pradėjo obliuoti tą vargšę mergaitę, oblium pasirinkęs visą Vakarų pasaulį. Iš dailios mergytės greit nieko nebeliko, tik lakstė skiedros, ir aš nesitvėriau iš piktumo, kad tas bailys Fredeboilis jos neužstoja, mat jie su Kinkeliu yra tos pačios ideologinės krypties „susimokėliai“, tik nebežinau, ar kairės, ar dešinės, bet abu laikosi kažkokios krypties, ir Kinkelis jautė moralinę pareigą apdoroti Fredeboilio sužadėtinę. Zomervildas irgi nė piršto nepajudino, nors jis atstovauja priešingai krypčiai, negu Kinkelis ir Fredeboilis, nežinau gerai kuriai: jei Kinkelis ir Fredeboilis – kairieji, tai Zomervildas dešinysis, arba atvirkščiai. Mari irgi truputį išblyško, bet jai imponuoja mokytumas – šito aš niekaip negalėjau išmušti jai iš galvos, – o Kinkelio mokytumas imponavo ir būsimajai poniai Fredeboil; jau beveik nepadoriai dūsaudama, ji dėjosi į širdį žodingus Kinkelio pamokymus, vėtra praūžusius nuo bažnyčios tėvų iki Brechto, ir kai aš atsigaivinęs grįžau iš balkono, visi sėdėjo išlėpę, gėrė krušoną, – ir viskas tik dėl to, kad vargšė mergaitė pasakė, jog vienas kitas Beno dalykėlis „visai neblogas“.

        Dabar ji turi nuo Fredeboilio jau du vaikus, nors jai pačiai vos dvidešimt dveji metai, ir, kol telefonas vis dar skambėjo jos bute, aš vaizdavausi, kaip ji ten kur nors darbuojasi su buteliukais, pudros dėžutėmis, vystyklais ir kremais, tokia bejėgė ir suglumusi, mačiau kalnus nešvarių vaikiškų skalbinių ir neplautus, riebaluotus indus virtuvėje. Vieną kartą, kai kalbos mane įveikė, aš padėjau jai skrebinti duoną, taisyti sumuštinius ir virti kavą, galiu tik tiek pasakyti, kad šie darbai man daug malonesni negu kai kurie pokalbiai.

        Labai nedrąsus balsas atsiliepė:

        – Klausau.

        Ir iš to balso aš supratau, kad virtuvėj, vonioj ir miegamajam reikalai prastesni negu bet kada. Užuosti ši kartą beveik nieko neužuodžiau, tik nujaučiau, kad rankoj ji laiko cigaretę.

        – Čia Šniras, – pasisakiau ir tikėjausi, kad ji, kaip visada, man paskambinus, džiaugsmingai šūktelės: „O, jūs Bonoj, kaip malonu“, ar ką nors panašiai, bet ji sumišusi tylėjo, o paskui negarsiai pratarė:

        – A, malonu.

        Aš nežinojau, ką sakyti. Seniau ji visada sakydavo: „Kada pas mus ateisit ir parodysit kokį numerį?“ Dabar nė žodelio. Man buvo gėda, ne dėl saves, labiau dėl jos, dėl savęs man buvo tik nesmagu, o dėl jos gėda.

        – Kaip laiškai, – pratariau aš pagaliau prisivertęs, – laiškai, kuriuos aš siunčiau Mari jūsų adresu?

        – Jie čia, – atsakė ji, – grįžo neatplėšti.

        – Kokiu adresu jūs juos siuntėte?

        – Aš nežinau, – atsakė ji, – siuntė mano vyras.

        – Bet juk ant grąžintų laiškų jūs tikriausiai matėt, kokį adresą jis ten buvo užrašęs?

        – Jūs mane tardote?

        – O ne, – švelniai tariau aš, – ne, ne, aš tik pagalvojau, kad turiu teisę sužinoti, kas nutiko mano laiškams.

        – Kuriuos jūs, mūsų nesiklausęs, siuntėte čionai.

        – Brangioji ponia Fredeboil, – tariau aš, – maldauju: būkite žmogus.

        Ji nusijuokė, tyliai, bet girdimai, ir nieko neatsakė.

         – Aš manau, – kalbėjau toliau, – kad yra tokių aplinkybių, kur žmogus pasidaro žmoniškas, tegu ir dėl ideologinių priežasčių.

        – Ar jūs norite pasakyti, kad iki šiol aš elgiausi nežmoniškai?

        – Taip, – atsakiau.

        Ji vėl nusijuokė, labai tyliai, bet vis dar girdimai.

        – Man labai skaudu dėl tos istorijos, – tarė ji pagaliau, – bet daugiau nieko negaliu pasakyti. Jūs mus visus labai apvylėte.

        – Kaip klounas? – paklausiau aš.

        – Ir kaip klounas, – pasakė ji, – bet ne tik kaip klounas.

        – Jūsų vyro nėra namie?

        – Nėra, – atsakė ji, – grįš tik po kelių dienų. Jis su rinkimine kampanija Eifely.

        – Ką? – sušukau aš. Tai buvo tikrai netikėta. – Negi jis agituoja už KDS?

        – Kodėl gi ne? – atsiliepė ji tokiu tonu, kuris man aiškiai sakė, kad ji nori baigti kalbą.

        – Na, gerai, – tariau aš, – ar nebus per daug, jei paprašysiu persiųsti man laiškus?

        – Kur?

        – Į Boną, čionykščiu mano adresu.

        – Jūs Bonoje? – paklausė ji, ir man pasirodė, kad ji vos nepasakė „dėl dievo meilės“.

        – Sudie, – pasakiau aš, – ačiū už tokį didelį humaniškumą.

        Gailėjausi, kad taip piktai jai pasakiau, bet kitaip nebegalėjau. Nuėjau į virtuvę, išsiėmiau iš šaldytuvo konjaką ir gerai patraukiau. Nieko nepadėjo, patraukiau dar kartą, bet ir dabar nieko nepajutau. Iš ponios Fredeboil tokio atkirčio tikrai nelaukiau. Tikėjausi ilgo pamokslo apie santuoką, priekaištų dėl mano elgesio su Mari; savo dogmatizmą ji mokėdavo iškloti simpatingai ir nuosekliai, bet dažniausiai, kai aš būdavau Bonoj ir jai paskambindavau, ji juokais kviesdavo mane dar kartą patalkinti jai virtuvėj ir vaikų kambary. Ji, matyt, ne tokia, kokia aš ją laikiau, o gal ji vėl nėščia ir todėl blogai nusiteikusi. Aš neišdrįsau dar kartą jai paskambinti, gal būčiau sužinojęs, kaip ten iš tikrųjų yra. Ji visada būdavo man tokia draugiška. Matyt, Fredeboilis davė jai „griežtą nurodymą“ taip su manim susidoroti – kitaip to nepaaiškinsi. Aš jau daug kartų pastebėjau, kad žmonos iki visiško kvailumo remia savo vyrų nuomonę. Žinoma, ponia Fredeboil buvo labai jauna ir nesuprato, kaip skaudžiai mane užgavo jos nenatūralus šaltumas, ir aš, aišku, negalėjau iš jos reikalauti, kad ji suprastų, jog Fredeboilis – tik oportunistas plepys, bet kokia kaina siekiantis karjeros, jis galėtų atsižadėti ir savo tikros senelės, jeigu ji būtų kliūtis jo kelyje. Jis tikriausiai pasakė jai: „Šnirą nurašyti“, ir ji be niekur nieko mane nurašė. Ji buvo jam paklusni, ir kol jam atrodė, kad aš galiu būti kuo nors naudingas, jis leido jai klausyti širdies balso ir elgtis su manim draugiškai, o dabar ji turėjo veikti prieš savo pačios valią ir būti man atžari. O gal aš be reikalo juos kaltinu, gal jie abu elgiasi pagal savo sąžinę. Jei Mari ištekėjo už Ciupfnerio, tai, matyt, nuodėmė padėti man su ja susisiekti, o kad Ciupfneris yra figūra katalikų sąjungoj ir gali būti Fredeboiliui naudingas, dėl to jų sąžinė visai rami. Jie, aišku, ir tada turi elgtis teisingai ir dorai, jeigu tas jiems naudinga. Fredeboilis mane mažiau pritrenkė negu jo žmona. Dėl jo aš niekad neturėjau iliuzijų, net tas, kad jis dabar veda rinkiminę kampaniją už KDS, manęs nestebino.

        Aš galutinai įdėjau konjako butelį į šaldytuvą.

        Geriausia dabar jiems visiems iš eilės paskambinti, kad su katalikais būtų viskas baigta. Aš kažkaip atkutau ir net nebešlubavau, eidamas iš virtuvės į svetainę.

        Net kabykla ir durys į sandėliuką prieškambary buvo rūdžių spalvos.

        Aš nieko gero nelaukiau iš pasikalbėjimo su Kinkeliu, bet vis tiek surinkau jo numerį. Jis visada sakėsi esąs entuziastingas mano talento gerbėjas, o kas pažįsta mūsų amatą, tas žino, kad ir menkiausias kokio scenos darbininko pagyrimas užlieja mūsų širdį džiaugsmu. Aš norėjau sudrumsti Kinkeliui krikščionišką vakaro ramybę ir turėjau slaptą vilti, kad jis man išduos Mari adresą. Jis buvo ratelio galva, studijavo kadaise teologiją, paskui dėl gražios moters metė ją, perėjo į teisę, susilaukė septynių vaikų ir dabar yra laikomas „vienu iš mūsų gabiausių socialinės politikos žinovu“. Gal taip ir yra, nesiimu spręsti. Aš dar nebuvau su juo pažįstamas, kai Mari man davė paskaityti vieną jo brošiūrą: „Keliai į naują tvarką“; ji man patiko, ir, perskaitęs tą knygą, įsivaizdavau, kad autorius yra didelis, švelnus, šviesiaplaukis vyras, todėl, kai pirmą kartą pamačiau tą trumpą drūtą „trykštantį gyvybe“ žaliūką su tankiais juodais plaukais, negalėjau patikėti, kad tai jis. Gal aš todėl jį taip kritikuoju, kad jis pasirodė ne toks, kokį vaizdavaus. Kai Mari pradėdavo žavėtis Kinkeliu, senasis Derkumas sakydavo: „Kinkelio kokteiliai – įvairuojančios sudėties mišiniai; iš Markso ir Guardianio arba iš Blua ir Tolstojaus.“ Kai mes pirmą kartą nuėjom pas juos į svečius, jau iš pat pradžios pajutom nemalonią atmosferą. Mes labai pasiankstinom, buto gilumoj garsiai riejosi Kinkelio vaikai, kam po vakarienės kraustyti stalą, riejosi šnypščiančiais balsais, ir kažkas šnypštimu juos tildė. Kinkelis atėjo šypsodamasis, dar tebekramsnodamas, ir konvulsyviai stengėsi paslėpti savo nepasitenkinimą, kad taip anksti atsibeldėm. Paskui pasirodė ir Zomervildas, nekramsnodamas, bet išsiviepęs ir trindamasis rankas. Gilumoj negražiai spygavo Kinkelio vaikai, ir tas jų triukšmas taip nesiderino su tėvo šypsena ir Zomervildo mina, jog nejauku darėsi; buvo girdėti, kaip už sienos pliaukši antausiai – brutalus garsas, – ir aš žinojau, kad ten, anapus uždarytų durų, vaikai spygauja dar pikčiau negu pirma. Aš sėdėjau šalia Mari ir susijaudinęs, šeimyninių barnių už sienos išmuštas iš pusiausvyros, rūkiau vieną cigaretę po kitos, o Mari šnekučiavosi su Zomervildu, kurio veide visą laiką švietė ta „atlaidi ir didžiadvasiška šypsena“. Tada mes pirmą kartą po savo pabėgimo buvom grižę į Boną. Mari sėdėjo pabalusi iš susijaudinimo, pilna pagarbos ir išdidumo, ir aš ją puikiai supratau. Jai buvo svarbu „vėl susitaikyti su bažnyčia“, ir Zomervildas elgėsi su ja draugiškai, o Kinkelis ir Zomervildas buvo tokie žmonės, į kuriuos ji žvelgė su pagarba. Ji supažindino mane su Zomervildu, ir, kai mes vėl atsisėdom, jis paklausė:

        – Ar jūs ne giminė tiems rudosios anglies Šnirams?

        Man pasidarė pikta. Jis puikiai žinojo, kam aš giminė. Kone kiekvienas vaikas Bonoje žinojo, kad Mari Derkum pabėgo su Šniru, vienu iš tų rudosios anglies pramonininkų, „prieš pat baigiamuosius egzaminus, o buvo tokia pamaldi“. Aš nieko neatsakiau Zomervildui, jis nusijuokė ir tarė:

        – Su jūsų seneliu mes kartais susiduriam medžioklėj, o tėvelį kai kada sutinku prie skato Bonos Vyrų klube.

        Tas mane irgi erzino. Jis gi negalėjo būti toks asilas, jog manytų, kad užimponuos man plepalais apie medžioklę ir Vyrų klubą, taip pat buvo nepanašu, kad jis tai pasakė iš sumišimo. Pagaliau aš prasižiojau ir tariau:

        – Medžioklėj? Aš visada maniau, kad katalikų kunigams draudžiama medžioti.

        Stojo nesmagi tyla, Mari paraudo, Kinkelis lakstė susinervinęs po kambari ir ieškojo kamščiatraukio, jo žmona, ką tik įėjusi į kambari, supylė sūdytus migdolus į stiklinę lėkštę, kur jau buvo alyvos. Net Zomervildas paraudo, ir jam tas labai nepritiko, jo veidas ir taip buvo itin raudonas. Tyliai, bet truputį įsižeidęs jis pasakė:

        – Kaip protestantas, jūs neblogai informuotas.

        Ir aš atsakiau:

        – Aš ne protestantas, bet domiuosi kai kuriais dalykais todėl, kad jais domisi Mari.

        Kinkelis ėmė pilstyti visiems vyną, o Zomervildas tarė:

        – Yra nuostatai, bet yra ir išimtys, ponas Šnirai. Aš esu kilęs iš tokios šeimos, kur miškų urėdo profesija ėjo iš kartos į kartą.

        Jeigu jis būtų pasakęs „miškininko“ profesija, aš būčiau supratęs, bet kad jis pasakė „miškų urėdo“, man vėl nepatiko, bet aš nieko nebesakiau, tik susiraukiau. Tada jie pradėjo kalbėtis akimis. Ponia Kinkel pasakė akimis Zomervildui: „Nekreipkit dėmesio, juk jis dar baisiai jaunas.“ O Zomervildas atsakė jai akimis: „Taip, jaunas ir gan prastai išauklėtas.“ Ir Kinkelis, pildamas man paskutiniam vyną, pasakė akimis: „O viešpatie, koks jūs dar jaunas!“ Garsiai jis kreipėsi į Mari:

        – Kaip gyvuoja jūsų tėvelis? Vis dar toks pat?

        Vargšė Mari buvo tokia išbalusi ir sutrikusi, kad nieko negalėjo pasakyti; tik linktelėjo galvą. Zomervildas tarė:

        – Koks būtų mūsų senas, mielas ir toks pamaldus miestas be pono Derkumo!

        Tas vėl mane supykino, nes aš buvau girdėjęs iš Derkumo, kad Zomervildas kalbino katalikų mokyklos vaikus nepirkti jo krautuvėje saldainių ir pieštukų. Aš pasakiau:

        – Be pono Derkumo mūsų senas, mielas ir toks pamaldus miestas būtų dar labiau pašvinkęs, Derkumas nors ne veidmainis.

        Kinkelis nustebęs žvilgtelėjo į mane, pakėlė taurę ir pasakė:

        – Ačiū, ponas Šnirai, jūs man davėt mintį geram tostui: išgerkim į Martyno Derkumo sveikatą!

        Aš pasakiau:

        – Taip, į jo sveikatą mielai.

        Ir ponia Kinkel vėl pasakė akimis savo vyrui: „Jis ne tik jaunas ir neišauklėtas, jis akiplėša.“ Aš niekada nesupratau, kodėl Kinkelis paskui vis sakydavo, kad tas „pirmas vakaras su jumis'' jam buvęs pats maloniausias. Netrukus po to atėjo Fredeboilis, jo nuotaka, Monika Zilvs ir kažkoks fon Zevernas, apie kurį prieš jo atėjimą buvo pasakyta, kad jis „nors ką tik atsivertęs, bet artimas socialdemokratams“, ir tas, matyt, buvo laikoma negirdėta sensacija. Fredeboilį aš irgi pirmą kartą pamačiau tą vakarą, ir su juo man buvo tas pats, kaip mažne su visais kitais: nepaisant visko, aš jiems buvau simpatiškas, o jie man, nepaisant visko, – nesimpatiški, tik Fredeboilio sužadėtinė ir Monika Zilvs man patiko, fon Zevernas man nebuvo nei simpatiškas, nei antipatiškas. Jis buvo nuobodus ir atrodė pasiryžęs tenkintis savo sensacinga aureole: konvertitas, o vis dėlto socialdemokratas; jis šypsojosi, buvo meilus, bet jo išspangusios akys tartum sakė: „Žiūrėkit, tai aš!“ Jis man pasirodė visai pakenčiamas. Fredeboilis buvo man labai draugiškas, kone tris ketvirčius valandos kalbėjo apie Beketą ir Joneską, tarškėjo tokius daiktus, kuriuos aiškiai buvo kažkur išskaitęs, ir jo lygus dailus veidas su nuostabiai plačia burna nušvito palankumu, kai aš, kvailys, prasitariau skaitęs Beketą; ką tik jis sako, viskas man atrodo taip žinoma, lyg būčiau tas mintis jau kur nors skaitęs. Kinkelis žiūrėjo į jį susižavėjęs, o Zomervildas dairėsi aplink, akimis sakydamas: „Mes, katalikai, žengiam su gyvenimu.“ Visa tai dėjosi prieš maldą. Ponia Kinkel tarė:

        – Aš manau, Odilai, kad jau galim sukalbėti maldą. Heribertas, matyt, šiandien neateis.

        Visi sužiuro į Mari, paskui per daug ūmai nuo jos nusigręžė, bet aš nesusigaudžiau, kodėl tada vėl stojo tokia nesmagi tyla, tik Hanoverio viešbuty staiga man paaiškėjo, kad Heribertas – tai Ciupfnerio vardas. Vis dėlto jis atėjo, jau po maldos, kai visi buvo įsileidę į vakaro temą, ir man labai patiko, kad Mari, vos tik jam įėjus, pakilo, priėjo prie jo ir bejėgiškai trūktelėjo pečiais, tik tada Ciupfneris pasisveikino su kitais ir šypsodamasis atsisėdo šalia manęs. Netrukus Zomervildas papasakojo anekdotą apie vieną kataliką rašytoją, kuris ilgai gyveno su išsiskyrusia moterim, bet kai paskui vedė ją, tai vienas aukštas dvasininkas jam pasakė: „Bet, brangusis Bezevicai, ar negalėjot ir toliau gyventi susidėjęs?“ Visi, itin nesivaržydami, juokėsi iš tos istorijos, ypač ponia Kinkel kvatojosi jau beveik nepadoriai. Vienintelis, kuris nesijuokė, buvo Ciupfneris, ir už tai jis man patiko. Mari irgi nesijuokė. Tikriausiai Zomervildas papasakojo tą anekdotą, norėdamas man parodyti, kokia kilniaširdė, jautri, sąmojinga ir spalvinga yra katalikų bažnyčia; kad aš su Mari irgi, taip sakant, gyvenu susidėjęs, apie tai jie nepagalvojo. Aš jiems papasakojau apie darbininką, kuris gyveno netoli mūsų; jo pavardė buvo Frelingenas, jis irgi gyveno susidėjęs su išsiskyrusia moterim ir net maitino tris jos vaikus; vieną dieną pas Frelingeną atėjo klebonas ir labai rimtai, netgi grasindamas, pareikalavo „baigti šį palaidą gyvenimą“, ir Frelingenas, gan pamaldus žmogus, tikrai išvarė tą dailią moterj su visais jos vaikais. Aš dar papasakojau, kad ta moteris paskui išėjo į gatvę, norėdama išmaitinti vaikus, o Frelingenas ėmė gerti, nes tikrai ją mylėjo. Vėl stojo tokia pat nesmagi tyla, kaip ir kiekvieną kartą, kai aš ką pasakydavau, bet Zomervildas nusijuokė ir tarė:

        – Bet, ponas Šnirai, negi jūs manote, kad abu tuos atvejus galima lyginti?

        – Kodėl ne? – paklausiau aš.

        – Jūs lyginat juos tik todėl, kad neįsivaizduojat, kas yra Bezevicas, – užsiplieskė jis, – jis yra subtiliausias rašytojas, vertas krikščionies vardo.

        Aš irgi užsiplieskiau ir pasakiau:

        – O jūs nežinote, koks subtilus buvo Frelingenas, koks geras darbininkas ir krikščionis.

        Jis pažvelgė į mane, purtydamas galvą, ir beviltiškai skėstelėjo rankomis. Stojo pauzė, girdėjosi tik Monikos Zilvs kosčiojimas, bet jei kambary yra Fredeboilis, nė vienam šeimininkui nereikia bijoti, kad pristigs kalbos. Jis tuoj nutraukė tą trumpą tylą, grįžo atgal prie vakaro temos, pradėjo kalbėti apie neturto sąvokos reliatyvumą ir kalbėjo maždaug pusantros valandos, kol Kinkelis pagaliau rado progą papasakoti savo anekdotą apie tą žmogų, kuris tarp penkių šimtų ir trijų tūkstančių markių jautėsi tikras skurdžius; tada Ciupfneris paprašė manęs cigaretės, norėdamas dūmais pridengti iš gėdos paraudusi veidą.

        Kai mes paskutiniu traukiniu grįžom į Kelną, aš jaučiausi toks pat nelaimingas, kaip Mari. Mes tik vargais negalais buvom sukrapštę kelionei pinigų, nes Mari labai nenorėjo atsisakyti to kvietimo. Mums ir fiziškai buvo negera, mes per mažai valgėm ir išgėrėm daugiau, negu buvom įpratę. Kelionė mums pasirodė nežmoniškai ilga, o kai išlipom Kelno vakarinėj daly, namo gavom eiti pėsti. Tramvajui nebeturėjom pinigų.

        Kinkelio bute kažkas tuojau priėjo prie telefono.    

        – Čia Alfredas Kinkelis, – atsiliepė arogantiškas jaunuolio balsas.

        – Kalba Šniras, – pasakiau aš, – ar galėčiau pasikalbėti su jūsų tėveliu?

        – Šniras teologas ar Šniras klounas?

        – Klounas, – atsakiau.

        – A, – tarė jis, – tikiuosi, jūs per daug neimat į širdį?

        – Į širdį? – nustebau aš. – Ką aš turiu imti į širdį?

        – Kaip? – sušuko jis. – Jūs dar neskaitėt laikraščio?

        – Kokio laikraščio? – paklausiau aš.

        – „Bonos balso“, – pasakė jis.

        – Triuškinanti kritika? – paklausiau aš.

        – O, man rodos, greičiau nekrologas. Jei norit, galiu atnešti ir perskaityti.

        – Ačiū, nereikia, – pasakiau. To jaunuolio balse skambėjo sadizmas.

        – Bet jums reikėtų paskaityti, iš to galima pasimokyti, – tarė jis. Viešpatie, netgi pedagogo tonas!

        – O kas autorius? – paklausiau aš.

        – Kažkoks Kostertas, pasirašęs kaip Ruro srities korespondentas. Puikiai parašyta, nors gana kiauliškai.

        – Ką gi, – tariau, – juk jis irgi krikščionis.

        – O jūs ne?

        – Ne, – atsakiau. – Jūsų tėvelis turbūt negali prieiti prie telefono?

        – Jis prašė netrukdyti, bet dėl jūsų aš jį mielai sutrukdysiu.

        Tai buvo pirmas kartas, kai sadizmas išėjo man į naudą.

        – Ačiū, – pasakiau aš.

        Aš girdėjau, kaip jis padėjo ant stalo ragelį, nuėjo per kambarį, ir tolumoj vėl pasigirdo tas piktas šnypštimas. Atrodė, lyg būtų susikniovęs visas gyvačių lizdas: dvi vyriškos gyvatės ir viena moteriška. Man visada nesmagu, kai tenka matyti ar girdėti tai, kas nėra skirta mano ausims ar akims, o mistinis sugebėjimas per telefoną užuosti kvapus nėra joks malonumas, greičiau našta. Kinkelio bute taip trenkė buljonu, lyg jie ten būtų virę visą jautį. Šnypštimas buvo grėsmingas, rodės, sūnus tuoj pasmaugs tėvą ar motina sūnų. Aš prisiminiau Laokooną, ir tas faktas, kad šitas šnypštimas ir burnojimas – girdėjau net muštynių garsus, šūksnius „oi“ ir „ai“, „ak tu, neraliuotas galvijau“, „ak tu, kiaule“, – vyksta pas žmogų, kuris vadinamas „vokiečių katalikų pilkąja eminencija“, nė kiek manęs nenudžiugino. Prisiminiau ir tą pašlemėką Kostertą iš Bochumo, kuris tikriausiai jau vakar vakare užgulė telefoną ir padiktavo savo tekstą, o šiandien rytą vis tiek brazdinosi kaip šuo apie mano duris ir dėjosi esąs mielaširdingas krikščionis.

        Kinkelis, matyt, ragais ir nagais gynėsi ir nenorėjo eiti prie telefono, jo žmona – aš pamažu pradėjau skirti tolumoj girdimus garsus ir judesius – dar Iabiau tam priešinosi, o sūnus nesutiko man pasakyti, kad jis apsirikęs, tėvo nesą namie. Pagaliau viskas nutilo, pasidarė taip tylu, tartum ten kas mirtimi vaduotųsi – iš tikrųjų, tai buvo mirtina tyla. Paskui išgirdau koją šlepsėjimą, išgirdau, kaip kažin kas paėmė nuo stalo ragelį, ir maniau, kad padės jį ant šakutės. Aš gerai žinojau, kur Kinkelio bute stovi telefonas: kaip tik po viena iš trijų barokinių madoną, kurią Kinkelis mažiausiai vertina. Aš beveik norėjau, kad jis padėtų ragelį. Man buvo jo gaila, jam turėjo būti baisu dabar su manim kalbėti, o pats aš nieko nesitikėjau iš to pokalbio, nei pinigų, nei gero patarimo. Jeigu jo balsas būtų buvęs uždusęs, mano gailestis būtų nugalėjęs, bet jo balsas buvo toks griausmingas ir žvalus, kaip visada. Gerai kažkas sakė, kad jo balsas kaip visas dūdų orkestras.

        – Alio, Šnirai, – sugriaudė jis man, – malonu, kad paskambinot.

        – Alio, daktare, – atsakiau aš, – mane ištiko bėda.

        Vienintelis įkandimas mano žodžiuose buvo kreipinys „daktare“, nes jis toks pat naujai iškeptas dr. h. c., kaip ir mano tėtušis.

        – Šnirai, – tarė jis, – ar mūsų santykiai tokie, kad jūs turite į mane kreiptis „ponas daktare“!

        – Aš neturiu supratimo, kokie mūsų santykiai, – pasakiau aš.

        Jis itin griausmingai nusikvatojo: žvaliai, katalikiškai, atvirai, su „barokiniu linksmumu“.

        – Mano simpatija jums nepasikeitė.

        Tuo buvo sunku patikėti. Matyt, jo akyse aš jau taip buvau nusmukęs, kad dar žemiau stumti nebeapsimokėjo.

        – Jūs pergyvenate krizę, – tarė jis, – ir viskas. Jūs dar jaunas, paimkit save į rankas, ir vėl viskas bus gerai.

        „Paimkit save į rankas“ skambėjo visiškai kaip Anos „9 p. p.“.

        – Apie ką jūs kalbate? – švelniai paklausiau aš.

        – Apie ką gi aš galiu kalbėti? Apie jūsų meną, apie jūsų karjerą, – atsakė jis.

        – Aš ne apie tai, – pasakiau, – kaip žinote, aš iš principo nekalbu apie meną, o apie karjerą tuo labiau. Aš... aš norėjau... aš ieškau Mari, – pasakiau.

        Jis išleido kažkokį nenusakomą garsą, lyg kriuktelėjo, lyg atsirūgo. Buto gilumoj vis dar girdėjau tilstantį šnypštimą, girdėjau, kaip Kinkelis padėjo ant stalo ragelį, paskui vėl paėmė, jo balsas susilpnėjo, pasidarė duslesnis, jis, matyt, įsikišo į burną cigarą.

        – Šnirai, – tarė jis, – tegu praeitis lieka praeitim. Jūsų dabartis – tai menas.

        – Praeitim? – surikau aš. – Pamėginkit įsivaizduoti, kad jūsų žmona staiga išėjo pas kitą.

        Jis kažkaip patylėjo, tartum norėdamas pasakyti: taigi, kad išeitų, bet paskui, čiulpdamas cigarą, pareiškė:

        – Ji nebuvo jūsų žmona, ir septynių vaikų su ja jūs irgi neturit.

        – Šitaip, – tariau aš, – ji nebuvo mano žmona?

        – Ak, tas romantiškas anarchizmas, – pasakė jis. – Būkite vyras.

        – Po velnių, – sušukau aš, – kaip tik todėl man ir skaudu, kad esu vyras... o septynis vaikus mes dar galim turėti. Mari dar tik dvidešimt penkerių metų.

        – Vyru aš laikau žmogų, kuris moka susitaikyti su aplinkybėmis.

        – Skamba labai krikščioniškai, – tariau aš.

        – Dievaži, ar tik ne jūs imsit mane mokyti, kas krikščioniška ir kas ne?

        – Kodėl ne? – tariau aš. – Kiek žinau, pagal katalikų supratimą sutuoktiniai teikia vienas kitam sakramentą, ar ne?

        – Žinoma, – atsakė jis.

        – O jeigu jie net keliskart susituokę civilinėje metrikacijoje ir bažnyčioje, bet vienas kitam neteikia sakramento, tai santuoka negalioja?

        – Hm, – numykė jis.

        – Klausykit, daktare, – tariau aš, – ar jums labai sunku būtų išsiimti iš burnos cigarą? Susidaro įspūdis, lyg mes kalbėtume apie akcijų kursą. Jūsų čepsėjimas man labai nemalonus.

        – Na, žinot, – pasakė jis, bet cigarą iš burnos išsiėmė. – Įsidėmėkit viena: ką jūs apie tai galvojate, – jūsų reikalas. Panelė Derkum, matyt, galvoja kitaip ir daro, kaip jai liepia sąžinė. Ir, galiu pridurti, daro visiškai teisingai.

        – Tai kodėl nė vienas iš jūsų, bjaurių katalikų, man nepasako, kur ji? Jūs slepiate ją nuo manęs.

        – Nebūkit juokingas, Šnirai, – tarė jis, – juk ne viduramžiuose gyvenam.

        – Norėčiau, kad gyventume viduramžiuose, – atšoviau aš, – tada ji būtų pripažinta mano sugulove ir niekas nebesibrautų per dienas į jos sąžinę. Nieko, ji dar griš.

        – Jumis dėtas, aš nebūčiau toks tikras, Šnirai, – pasakė Kinkelis. – Bėda, kad jūs, matyt, neturit nuovokos apie metafiziką.

        – Mari buvo visiškai normali, kol rūpinosi mano siela, bet jūs jai įkalbėjot rūpintis savo siela, ir dabar išeina taip, kad aš, neturintis nuovokos apie metafiziką, rūpinuos Mari siela. Jeigu ji ištekės už Ciupfnerio, tada tikrai taps nusidėjėle. Tiek aš jau nusimanau apie jūsų metafiziką: tai, ką ji daro, yra ištvirkavimas ir svetimoterystė, ir pralotas Zomervildas čia vaidina sąvadautojo vaidmenį.

        Jis iš tikrųjų sugebėjo nusijuokti, nors ir nelabai griausmingai.

        – Visa tai labai įdomu, kai pagalvoji, kad Heribertas yra, taip sakant, pasaulietinė, o pralotas Zomervildas – dvasinė vokiečių katalikų eminencija.

        – O jūs jų sąžinė, – įsiutau aš, – ir gerai žinot, kad mano teisybė.

        Jis valandėlę pūkštė, stovėdamas tenai, prie Venusbergo, po mažiausiai vertinga iš savo trijų barokinių madonų.

        – Jūs dar stebėtinai jaunas, – ištarė jis pagaliau, – tiesiog pavydu.

        – Liaukitės, daktare, – atsakiau aš, – nesistebėkit ir nepavydėkit man, jei aš neatgausiu Mari, aš nudėsiu jūsų žavųjį pralotą. Nudėsiu, – pridūriau, – aš neturiu ko parasti.

        Jis patylėjo ir vėl įsikando cigarą.

        – Aš žinau, kad jūsų sąžinė dabar karštligiškai dirba, – tariau aš. – Jei aš nudėčiau Ciupfnerį, jums tas būtų visiškai priimtina, jis jūsų nemėgsta, o jūs jį laikote per daug nukrypusiu į dešinę, tuo tarpu Zomervildas jums geras ramstis Romoje, kur jūs – mano kukliu įsitikinimu, visiškai neteisingai – laikomas kairiuoju.

        – Meskite tas nesąmones, Šnirai. Kas jums užėjo?

        – Katalikai mane nervina, todėl kad jie negarbingi, – pasakiau aš.

        – O protestantai? – nusijuokė jis.

        – Jie stumia mane į neviltį savo knaisiojimusi po sąžinę.

        – O ateistai? – vis dar juokėsi Kinkelis.

        – Kelia nuobodulį, nes visą laiką kalba tik apie dievą.

        – O kas gi pats esate?

        – Aš klounas, – atsakiau, – šiuo metu geresnis, negu žmonės mano. Ir yra pasauly katalikiška būtybė, kurios man labai reikia, – Mari. Bet kaip tik ją jūs man pagrobėt.

        – Niekų kalba, Šnirai, – tarė jis, – išmeskit iš galvos tas pagrobimo teorijas. Mes gyvename dvidešimtame amžiuje.

        – Taigi, – pasakiau aš, – tryliktame aš būčiau buvęs geras dvaro juokdarys, ir nė kardinolams nebūtų rūpėję, ar aš ją vedęs, ar ne. Dabar kiekvienas pasaulietis katalikas lenda į jos vargšę sąžinę, stumia ją į svetimoterystę, ištvirkavimą, ir viskas tik dėl kvailo popiergalio. Už savo madonas, daktare, tryliktame amžiuje jūs būtumėt užsitraukęs ekskomuniką ir būtumėt atskirtas nuo bažnyčios. Jūs gerai žinote, kad jos nukniauktos iš Bavarijos ir Tirolio bažnyčių, ir turbūt nereikia jums sakyti, kad bažnyčios apiplėšimas ir šiandien dar laikomas itin dideliu nusikaltimu.

        – Klausykit, Šnirai, – tarė jis, – negi jūs norite pereiti į asmeniškumus? To iš jūsų nelaukiau.

        – Jūs jau keleri metai kišatės į mano asmeninius reikalus, o jei aš tik truputį užgriebiu į šalį ir pasakau į akis teisybę, kuri jums gali būti nemaloni, jūs tuojau pradedate siusti. Kai vėl prasigyvensiu, pasamdysiu privatų seklį, kad man išaiškintų, iš kur jūs gavote savo madonas.

        Jis nebesijuokė, tik kostelėjo, ir aš pamačiau, kad jis dar nesuprato, jog aš kalbu rimtai.

        – Padėkit rageli, Kinkeli, – tariau aš, – padėkit, kad nepradėčiau kalbėt apie pragyvenimo minimumą. Linkiu jums ir jūsų sąžinei labos nakties.

        Bet jis vis dar nesuprato, ir aš pirmas padėjau ragelį.

10

        Aš puikiai supratau, kad Kinkelis buvo man neįtikėtinai malonus. Manau, kad būtų davęs net pinigų, jeigu būčiau paprašęs. Bet jo tauškalai apie metafiziką su cigaru burnoj ir staigus įsižeidimas, kai užsiminiau apie jo madonas, sukėlė man pasibjaurėjimą. Nebenorėjau su juo turėti reikalų. Su ponia Fredeboil irgi. Tegu eina po velnių, pačiam Fredeboiliui kada nors vošiu į snukį. Nėra prasmės kovoti su juo „dvasiniais ginklais“. Kartais gailiuos, kad nebėra dvikovų. Ginčą su Ciupfneriu dėl Mari geriausiai būtų išspręsti dvikova. Kaip šlykštu, kad jis buvo sprendžiamas, pasitelkiant tvarkos principus, raštiškus pasižadėjimus ir ilgus slaptus pasitarimus Hanoverio viešbuty. Po antrojo persileidimo Mari buvo tokia prislėgta, nervinga, vis bėgiojo į bažnyčią ir pykdavo, kai aš laisvais vakarais nenorėdavau eiti su ja į teatrą, koncertą ar kokią paskaitą. Kai aš jai siūlydavau atsigulti, kaip seniau, kniūpsčiai į lovą ir, geriant arbatą, pažaisti „Žmogau, nepyk“, ji dar labiau pykdavo. Iš tikrųjų viskas prasidėjo nuo to, kad ji ėmė žaisti su manim „Žmogau, nepyk“ tik norėdama mane nuraminti ar man įtikti. Ji liovėsi vaikščioti su manim ir į mano mėgstamiausius filmus: tuos, kur įleidžiami šešerių metų vaikai.

        Manau, kad nėra pasauly tokio žmogaus, kuris suprastų klouną, net patys klounai vienas kito nesupranta, nes jiems visada maišo ar pavydas, ar nepalankumas. Mari beveik suprato mane, bet iki galo ji niekada manęs nesuprato. Ji manė, kad aš, kaip „kūrybingas žmogus“, turįs būti „itin suinteresuotas“ pasisemti kuo daugiau kultūros. Ir klydo. Žinoma, jei sužinočiau, kad kur nors statomas Beketas, aš tuojau sėsčiau į taksi, be to, aš retkarčiais vaikštau į kiną, kai gerai pagalvoju, netgi dažnai, ir visada tik į tokius filmus, kur įleidžiami ir šešiamečiai. Mari to niekada negalėjo suprasti; ką gi, jos katalikiškas auklėjimas didžiąja dalimi susidėjo tik iš psichologinių informacijų ir mistika nuspalvinto racionalizmo, suvedamo į formulę: „Tegu žaidžia futbolą, kad negalvotų apie mergaites.“ O man taip patikdavo galvoti apie mergaites, vėliau vien tik apie Mari. Kartais jau galvodavau, kad esu koks iškrypėlis. Man patinka filmai šešiamečiams, todėl, kad juose nėra to suaugusiųjų šlamšto apie svetimoteriavimą ir skyrybas. Filmuose apie svetimoteriavimą ir skyrybas visada labai svarbią vietą užima kieno nors laimė ar nelaimė. „Padaryk mane laimingą, brangioji“ arba: „Negi tu nori trukdyti mano laimei?“ Aš neįsivaizduoju tokios laimės, kuri trunka tik sekundę ar kokias dvi tris sekundes. Filmai apie tikras prostitutes man irgi patinka, bet tokių mažai tėra. Dauguma jų tokie pretenzingi, kad nebejauti, jog tai iš tikrųjų filmai apie prostitutes. Yra dar viena moterų rūšis, tai ne prostitutės ir ne žmonos, bet gailestingos moterys, tik filmuose jos nemėgiamos. Filmuose, kur įleidžiami šešiamečiai, dažniausiai knibždėte knibžda prostitučių. Aš niekada negalėjau suprasti, ką galvoja komisijos, kurios nustato, kam skiriamas filmas, leisdamos vaikus į tokius filmus. Moterys tokiuose filmuose yra arba prostitutės iš prigimties, arba prostitutės sociologine prasme; gailestingos jos beveik niekada nebūna. Pavyzdžiui, kokiame nors laukinių Vakarų kabarete blondinės šoka kankaną, atšiaurūs kaubojai, aukso ieškotojai ar traperiai, gal dvejus metus vienatvėj vaikęsi medžiojamus žvėris, žiūri į dailias jaunas kankaną šokančias blondines, bet kai tie kaubojai, aukso ieškotojai, traperiai nuseka paskui tas merginas ir nori įeiti į jų kambarį, jiems dažniausiai panosėj užtrenkiamos durys arba koks brutalus galvijas be gailesčio parbloškia juos ant žemės. Matyt, tuo norima parodyti kažką panašaus į dorovę. Negailestingumas, kur vienintelė žmoniška dorybė būtų gailestingumas. Nenuostabu, kad tie vargšai vyrukai pradeda muštis ir šaudytis – tai tas pats, kaip futbolas internate, tik viskas žiauriau, nes jie suaugę vyrai. Aš nesuprantu amerikoniškos moralės. Manau, kad gailestingą moterį jie ten sudegintų ant laužo kaip raganą, moterį, kuri tai daro ne už pinigus ir ne iš aistros vyrui, bet gailėdamasi vyriškos prigimties. Man ypač koktūs filmai apie menininkus. Filmus apie menininkus dažniausiai turbūt gamina tokie žmonės, kurie Van Gogui už jo paveikslą būtų davę ne pilną, bet pusę pakelio tabako, o vėliau ir to gailėjęsi, nes būtų paaiškėję, kad tą paveikslą jie galėjo gauti ir už vieną pypkę tabako. Tokiuose filmuose menininko sielos kančios, skurdas ir grumtynės su demonais visada nukeliamos į praeitį. Gyvas menininkas, kuris neturi cigarečių, negali nupirkti žmonai batelių, tokiems statytojams neįdomus, nes trys plepių kartos dar neužtikrino jiems, kad jis genijus. Vienos plepių kartos jiems per maža. „Nerimstantys menininko sielos ieškojimai.“ Net Mari tuo tikėjo. Deja, kažkas panašaus yra, tik reikėtų tą kitaip pavadinti. Klounui reikia tik ramybės, tos iliuzijos, kurią kiti žmonės vadina laisvalaikiu. Bet tie kiti žmonės kaip tik nesupranta, kad laisvalaikio iliuzija klounui – užmiršti savo darbą, o nesupranta todėl, kad jie patys – o jiems tai visai natūralu – vadinamuoju menu užsiiminėja tik savo laisvalaikiu. Atskira problema yra meno žmonės, kurie apie nieką kitą negalvoja, tik apie meną, bet jiems laisvalaikio nereikia, nes jie nieko nedirba. Jei kas užsimano tokį meno žmogų pakelti į tikrus menininkus, kyla didžiausi nesusipratimai. Meno žmonės kaip tik tada pradeda kalbas apie meną, kai tikrasis menininkas pajunta, kad štai dabar jam lyg ir laisvalaikis. Dažniausiai jie tiksliai pataiko į silpnąją vietą, ir per tas dvi tris, daugiausia penkias minutes, kada menininkas užmiršta meną, meno gerbėjas išlenda su Van Gogu, Kafka, Čaplinu ar Beketu. Tokiais momentais mane ima noras nusižudyti – vos tik aš pradedu galvoti tik apie tai, ką mes darome su Mari, ar apie alų, rudenį krintančius lapus, apie „Žmogau, nepyk“ ar šiaip kokį sentimentalų nieką, žiūrėk, jau koks Fredeboilis ar Zomervildas užgieda apie meną. Kaip tik tą valandėlę, kada aš su didžiausia palaima pasijuntu esąs visiškai normalus, toks miesčioniškai normalus, kaip Karlas Emondsas, – kaip tik tada Fredeboilis ar Zomervildas užveda kalbą apie Klodelį ar Joneską. Taip darydavo ir Mari, anksčiau rečiau, paskutiniu metu dažniau. Aš tai pastebėjau tada, kai papasakojau jai savo sumanymą dainuoti daineles, pritardamas gitara. Tas, kaip ji sakė, pažeidė jos estetinį jausmą. Nemenininko laisvalaikis klounui yra darbo laikas. Visi žino, kas tai yra laisvalaikis, pradedant nuo didžiausią algą imančio menedžerio, baigiant eiliniu darbininku, nesvarbu, ar jie geria alų, ar Aliaskoj medžioja lokius, ar renka pašto ženklus, impresionistus ar ekspresionistus (viena yra tikra – kas renka meną, tas ne menininkas). Jau vien tas, kaip jie užsidega laisvalaikio cigaretę, nutaiso tam tikrą miną, veda mane į pasiutimą, nes aš per daug gerai pažįstu šį jausmą ir negaliu jiems nepavydėti, kad taip ilgai jie tuo mėgaujasi. Klounas irgi turi vieną kitą poilsio valandėlę – tada jis nori ištiesti kojas ir, kol surūkys pusę cigaretės, pajusti, kas yra laisvalaikis. Pražūtis man yra vadinamosios atostogos: kiti, matyt, gyvena laisvalaikio nuotaika kokias tris, keturias, šešias savaites! Mari keliskart mėgino man tą nuotaiką sukurti, mes važiavom į pajūrį, į kaimą, į kurortus, į kalnus, bet aš jau kitą dieną susirgdavau, mane visą nuo galvos iki kojų išversdavo spuogais, o sielą kankindavo mintys apie savižudybę. Aš, matyt, susirgdavau iš pavydo. Paskui Mari kilo siaubingas sumanymas išvažiuoti su manim į tokią vietą, kur atostogauja menininkai. Ten, žinoma, buvo vien tik meno žmonės, ir jau pirmą vakarą aš susimušiau su vienu bukagalviu, stambia filmų gamybos žuvim, kuris įpainiojo mane į pokalbį apie Groką ir Čapliną ir juokdarį Šekspyro dramose. Jis mane ne tik gražiai sudorojo (juk tie meno žmonės sumaniai moka verstis į meną panašiais amatais, patys nieko nedirba ir tiesiog trykšta sveikata), bet aš dar sunkiai susirgau gelta. Vos tik mes išvažiavom iš to baisaus užkampio, aš bematant pagijau.

        Man visada kelia nerimą mano nesugebėjimas apsiriboti arba, kaip sako mano agentas Conereris, susikoncentruoti. Mano numeriai visada per daug mišrūs, juose yra ir pantomimos, ir cirko vaidybos, ir klounados – aš būčiau geras Pjero, bet galėčiau būti ir geras klounas, ir aš per dažnai keičiu numerius. Su savo numeriais „Katalikų ir evangelikų pamokslas“, „Priežiūros tarybos posėdis“, „Gatvės judėjimas“ aš tikriausiai būčiau galėjęs gyventi metų metus, bet, kai suvaidinu kokį numerį dešimt ar dvidešimt kartų, jis man taip įgrysta, kad pačiam vidury vaidinimo mane užpuola žiovulys, tikrai, iš visų jėgų turiu valdyti burnos raumenis, kad neišsižiočiau. Aš bodžiuosi pats savimi. Kai pagalvoju, kad yra klounų, kurie trisdešimt metų rodo tuos pačius numerius, mane nukrečia šiurpas, pasijuntu, lyg būčiau pasmerktas šaukštu išvalgyti pilną maišą miltų. Darbas man turi patikti, jei ne, jis pasidaro man tiesiog liga. Staiga man ateina į galvą, kad galėčiau išmokti žongliruoti arba dainuoti: tai vis išsisukinėjimas nuo kasdieninių treniruočių. Treniruotė – mažiausiai keturios, pageidautina šešios valandos, kuo ilgiau, tuo geriau. Per paskutines šešias savaites aš ir to nedariau, tik kasdien keliskart atsistodavau ant galvos, pavaikščiodavau ant rankų, persiversdavau per galvą arba truputį pagimnastikuodavau ant guminio čiužinio, kurį visur tampau su savim. Dabar geras pasiteisinimas bus sužeistas kelis – galėsiu ramiai gulėti ant kušetės, rūkyti cigaretes ir gailėtis savęs. Paskutinė mano pantomima „Ministro kalba“ buvo visai nebloga, bet aš nenorėjau šaržuoti ir vis dėlto negalėjau pakilti virš tam tikros ribos. Visi mano lyriniai bandymai sužlugo. Man niekada nepavyko pavaizduoti žmogaus jausmų, vis išeidavo baisus niekalas. Mano numeriai „Šokėjų pora“ ir „Į mokyklą ir iš mokyklos“ bent meistriškumo požiūriu buvo patenkinami. Bet vos tik pamėginau „Žmogaus biografiją“, tuoj vėl nusiritau į šaržą. Mari buvo teisi, sakydama, kad mano bandymai dainuoti daineles, pritariant gitara, – tai tik bandymas pabėgti nuo savęs. Geriausiai man sekasi vaizduoti kasdieniškus absurdus: aš stebiu, savo stebėjimo rezultatus sudedu, pakeliu laipsniu ir ištraukiu šakni, bet jau kitu rodikliu, negu kėliau laipsniu. Į kiekvieną didesnę stotį rytais atvažiuoja tūkstančiai žrnonių, kurie dirba mieste, ir išvažiuoja tūkstančiai, kurie dirba už miesto. Kodėl gi jie neapsimaino darbovietėmis? Arba voros mašinų, kurios su tokiu vargu spraudžiasi viena pro kitą judriausiu dienos metu? Susimainytų darbovietėmis arba butais, ir visa ta nereikalinga smarvė, tas dramatiškas policininkų mosikavimas rankomis išnyktų: gatvių sankryžose būtų taip ramu, kad toj vietoj galėtum žaisti „Žmogau, nepyk!“. Iš tų stebėjimų aš sukūriau pantomimą, kur dirbu vien tik kojomis ir rankomis, veidas, sustingęs ir baltas kaip sniegas, visą laiką nejuda, ir savo keturiomis galūnėmis man pavyksta sudaryti gaivališko, baisiai intensyvaus judėjimo įspūdį. Mano tikslas: kuo mažiau rekvizitų, geriausia jokių. Numery „Į mokyklą ir iš mokyklos“ aš nenaudoju net kuprinės; pakanka rankos, kuri ją laiko; aš lekiu skersai gatvę, paskutinę akimirką pranerdamas pro įspėjamai skambinančius tramvajus, šoku į autobusą, vėl iššoku, užsižiopsau į vitrinas, rašau kreida ant namų sienų žodžius su rašybos klaidomis, stoviu prieš mokytoją, kuris bara mane už pavėlavimą, nusiimu nuo pečių kuprinę ir slenku į suolą. Vaiko būties lyrika man sekasi visai neblogai: vaiko gyvenime banalybė yra didinga, bauginanti, be tvarkos, visada tragiška. Vaikas irgi niekada neturi laisvalaikio kaip vaikas; laisvalaikis prasideda tada, kai įsisavinami „tvarkos principai“. Aš su fanatišku uolumu stebėjau visokiausias laisvalaikio apraiškas: kaip darbininkas įsikiša į kišenę voką su alga ir sėda ant motociklo, kaip biržos agentas galutinai padeda telefono ragelį, įkiša užrašų knygelę į stalčių, užrakina jį; kaip maisto prekių pardavėja nusivelka chalatą, nusiplauna rankas, prieš veidrodį pasitaiso plaukus, pasidažo lūpas, pasiima rankinuką ir – jau jos nebėra; visa tai taip žmogiška, kad aš pats sau atrodau kaip nežmogus, nes laisvalaikį galiu tik suvaidinti kaip numerį. Kartą paklausiau Mari, kaip ji mano, ar gyvuliai jaučia laisvalaikį, ar ne, pavyzdžiui, atrajojanti karvė ar asilas, snaudžiantis patvory. Ji atsakė, jog tai piktažodžiavimas sakyti, kad gyvuliai dirba ir turi laisvalaikį. Miegas esąs panašus į laisvalaikį, jis nuostabiai sujungia žmones ir gyvulius, bet laisvalaikis tik todėl yra laisvalaikis, kad žmogus jį patiria sąmoningai. Net gydytojai turi laisvalaikį, paskutiniu metu net ir kunigai. Tas mane pykina, jie neturi teisės turėti laisvalaikio ir galėtų bent šiuo atžvilgiu suprasti menininką. Nėra reikalo, kad jie išmanytų apie meną, kad plepėtų apie pašaukimą, uždavinius ir kitas nesąmones, bet turėtų suprasti menininko prigimtį. Aš nuolatos ginčydavausi su Mari, ar dievas, kurį ji tiki, gali turėti laisvalaikį; ji tvirtindavo, kad gali, išsitraukdavo Senąjį testamentą ir paskaitydavo iš tvėrimo istorijos: „Septintą dieną dievas ilsėjosi.“ Aš atremdavau jos argumentą Naujuoju testamentu: gerai, sakydavau, galbūt Senajam testamente dievas ir turėjo laisvalaikį, bet aš negaliu įsivaizduoti poilsiaujančio Kristaus. Mari išbalo, kai aš tą pasakiau, sutiko, kad poilsiaujantis Kristus jai irgi atrodo kaip piktažodžiavimas, jis tik šventęs šventes, bet negalėjęs turėti laisvalaikio.

        Miegoti aš galiu kaip gyvulys, dažniausiai be jokių sapnų, kartais tik kelias minutes, nors man atrodo, kad visą amžinybę buvau kažkur išvykęs, tartum iškišęs galvą pro sieną, už kurios prasideda begalinė tamsa, užmarštis, amžinas laisvalaikis ir tai, apie ką galvodavo Henrieta, kai staiga numesdavo ant žemės teniso raketę, išleisdavo iš rankos šaukštą ar švysteldavo į ugnį kortas, – niekas. Aš ją kartą paklausiau, ką ji tada galvoja, kai taip sustingsta, ir ji pasakė: „Ar tu iš teisybės nežinai?“ – „Ne“, – atsakiau aš, ir ji tyliai tarė: „Apie nieką, galvoju apie nieką.“ Aš pasakiau, kad negalima galvoti apie nieką, bet ji tvirtino: „Galima, aš tada pasidarau visiškai tuščia ir lyg įkaušus, man norisi nusimesti batelius ir drabužius, pasilikti be balasto.“ Ji dar sakė, kad tai esą taip puiku, ji visada laukianti, kad tik ją tas ištiktų, bet taip niekada nebūna, kai lauki, visada netikėtai, ir tai esą panašu į amžinybę. Keletą kartų jai taip užėjo mokykloj, aš prisimenu, kaip piktinosi motina, kalbėdama telefonu su klasės auklėtoja, ir pasakė: „Taip, taip, isterija, gerai pasakėt, ir nubauskite ją griežtai.“

        Kartais aš pajuntu kažką panašaus į tą puikią tuštumą, žaisdamas tris keturias valandas iš eilės „Žmogau, nepyk!“; jau vien tie šlamesiai, kaulelio barškėjimas, figūrėlių tapsėjimas, cinktelėjimas, kai numuši figūrėlę. Net Mari, kuri labiau linkusi į šachmatus, užsikrėtė nuo manęs šio žaidimo azartu. Jis mus veikė kaip narkotikai. Mes žaisdavom kartais penkias šešias valandas iš eilės, ir kelneriai, kambarinės, kurie atnešdavo arbatą ar kavą, žiūrėdavo į mus su tokia pat baime ir pykčiu veide, kaip motina į Henrietą, kai šiai užeidavo užsimiršimo būsena; kartais jie pasakydavo tą patį, ką sakė anuomet žmonės autobuse, kai aš važiavau namo iš Mari: „Neįtikėtina.“ Mari išrado labai komplikuotą taškų žymėjimo sistemą: pagal tai, kur kuris buvo išmušamas ar išmušdavo kitą, gaudavo tiek ir tiek taškų, ji sugalvojo įdomią lentelę, ir aš nupirkau jai keturspalvį pieštuką, kad jai lengviau būtų žymėti pasyvius ir aktyvius laimėjimus, kaip ji juos vadino. Kartais ilgų kelionių metu mes žaisdavom ir traukiny, stebindami orius bendrakeleivius, kol aš staiga pastebėjau, kad Mari žaidžia tik dėl manęs, norėdama mane nuraminti, suteikti poilsio mano „meninei sielai“. Jai buvo nebeįdomu, tas prasidėjo prieš kelis mėnesius, kai aš atsisakiau važiuoti į Boną, nors penkias dienas iš eilės neturėjau spektaklių. Aš nenorėjau važiuoti į Boną. Aš bijojau ratelio, bijojau susitikti Leo, bet Mari vis kartojo, kad jai reikia pakvėpuoti „katalikišku oru“. Aš jai priminiau, kaip mes grjžom į Kelną po ano pirmojo vakaro rately, nuvargę, nelaimingi, nusiminę, ir kaip ji visą laiką traukiny kartojo: „Tu toks mielas, toks mielas“, ir kaip miegojo ant mano peties, tik retkarčiais pašokdama, kai konduktorius lauke surikdavo stočių pavadinimus: Zechtemas, Valberbergas, Briulis, Kalšoirenas; ji krūpteldavo, pašokdavo, ir aš vėl prispausdavau jos galvą prie savo peties, o kai išlipom vakarinėj Kelno daly, ji pasakė: „Verčiau būtume nuėję į kiną.“ Aš jai tą priminiau, kai ji pradėjo apie katalikišką orą, kuriuo turinti pakvėpuoti, pasiūliau nueiti į kiną, pašokti, pažaisti „Žmogau, nepyk!“, bet ji tik purtė galvą ir išvažiavo viena į Boną. Aš negaliu įsivaizduoti, kas tas katalikiškas oras. Galų gale mes buvom Osnabriuke, o čia oras negalėjo būti toks jau visai nekatalikiškas.

11

        Aš nuėjau į vonią, įbėriau saujelę to ekstrakto, kurį buvo atnešusi Monika Zilvs, ir atsukau karšto vandens čiaupą. Maudytis beveik taip pat gera, kaip miegoti, o miegoti beveik taip pat gera, kaip daryti tą „dalyką“ su Mari. Mari tai vadino „dalyku“, ir aš vis galvoju jos žodžiais. Aš negaliu įsivaizduoti, kad ji darys tą „dalyką“ su Ciupfneriu, mano vaizduotėj nėra vietos tokiems vaidiniams, kaip niekada manęs rimtai neėmė pagunda knistis po Mari skalbinius. Aš tik galėjau įsivaizduoti, kad ji žais su Ciupfneriu „Žmogau, nepyk!“ – ir jau vien tas varė mane iš proto. Ką ji darė su manim, to negali daryti su Ciupfneriu, nesijausdama išdavikė ar šliundra. Ji negali net sviesto jam užtepti ant bandelės. Vos tik pagalvoju, kad ji ima iš peleninės jo cigaretę ir baigia ją rūkyti, einu iš galvos, ir nors žinau, kad jis nerūko ir tikriausiai žais su ja šachmatais, tas nė kiek manęs neguodžia. Ką nors ji vis tiek turės su juo daryti, gal šoks, gal loš kortomis, gal jis jai ar jinai jam balsiai skaitys, ir kalbėti su juo apie ką nors turės, gal apie orą ar pinigus. Ji galės jam nebent valgyti virti, tolydžio negalvodama apie mane, nes man ji virė taip retai, kad virimo galėtum ir nelaikyti išdavyste ar paleistuvavimu. Labai knietėjo tuojau paskambinti Zomervildui, bet buvo dar per anksti, aš buvau nutaręs prikelti jį iš lovos apie pusę trijų ir išsamiai pasikalbėti apie meną. Aštunta valanda vakaro per daug mandagus laikas jam skambinti, norint paklausti, kiek tvarkos principų jis jau sukimšo į Mari galvą ir kokį komiso atlyginimą jam pažadėjo Ciupfneris: vienuolyno viršininko kryžių iš trylikto šimtmečio ar Viduriniojo Reino madoną iš keturioliktojo. Aš galvojau ir apie tai, kokiu būdu jį nugalabysiu. Estetus geriausiai pribaigti kokiu vertingu meno kūriniu, kad jie ir mirdami galėtų piktintis meno išniekinimu. Madona būtų nepakankamai vertingas įrankis ir per daug kietas, ko gero, jis pasiguostų, kad madona nenukentėjo; o paveikslas per lengvas, nebent rėmai sunkesni, bet čia jis vėl pasiguostų, kad pats paveikslas išliko sveikas. Gal reikėtų nuo vertingo paveikslo nugrandyti spalvas ir uždusinti ar pasmaugti jį drobe: ne tobulas nužudymas, bet tobulas esteto nužudymas. Nelengva tokį žaliūką iškraustyti iš šio pasaulio, Zomervildas aukštas ir lieknas, „orios išvaizdos“, baltaplaukis ir „geraširdis“, jis alpinistas ir didžiuojasi, kad dalyvavo dviejuose karuose ir turi sidabrinį sportininko ženklelį. Tai tvirtas, gerai išsitreniravęs priešininkas. Būtinai turiu gauti vertingą meno kūrinį iš metalo – bronzos ar aukso, gal iš marmuro, tik bėda, kad nelabai galėsiu prieš tai nuvažiuoti Romą ir nukniaukti ką nors iš Vatikano muziejaus. Kol vanduo bėgo į vonią, aš prisiminiau Blothertą, kurį tik du kartus buvau matęs. Jis buvo svarbus ratelio narys ir, taip sakant, Kinkelio priešas iš „dešinės“, taip pat politikas, bet „su kitu užnugariu ir iš kitos sferos“; Ciupfneris jam buvo tas, kas Kinkeliui Fredeboilis: tam tikras pagalbininkas ir „dvasinis įpėdinis“, bet skambinti Blothertui būtų tas pats, kaip ir kreiptis pagalbos į sieną. Vienintelis daiktas, kuris priversdavo jį parodyti šiokių tokių gyvybės žymių, buvo Kinkelio barokinės madonos. Iš to, kaip jis lygino jo madonas su savosiomis, aš aiškiai pamačiau, kaip baisiai jie vienas kito nekenčia. Jis buvo kažkokios draugijos prezidentas, kur labai norėjo būti prezidentu Kinkelis, jie kartu mokėsi ir dar nuo mokyklos laikų sakė vienas kitam „tu“. Abu kartus Blothertas sukėlė man baimę. Jis buvo vidutinio ūgio, šviesiaplaukis ir atrodė kokių dvidešimt penkerių metų; kai pakeldavai į jį akis, jis išsiviepdavo, o jei teikdavosi ką pasakyti, tai prieš tai kokią pusę minutės grieždavo dantimis, ir iš keturių jo žodžių du būdavo „kancleris“ ir „katolonas“ – ir tada staiga pasirodydavo, kad jam jau per penkiasdešimt ir kad savo išvaizda jis labai primena dėl paslaptingų ydų pasenusį abiturientą. Kraupus tipas. Kartais, norėdamas ištarti kelis žodžius, jis užsikirsdavo, pradėdavo mikčioti: „ka ka ka ka“, ir man būdavo jo gaila, kol jis pagaliau išspjaudavo likusius skiemenis „ncleris“ ar „tolonas“. Mari man pasakojo, kad jis tiesiog „neišpasakytai protingas“. Man neteko tuo įsitikinti, jis tik vieną kartą pasakė daugiau kaip dvidešimt žodžių – kai rately buvo kalbama apie mirties bausmę. Jis be jokių sąlygų pasisakė „už“, ir labiausiai

mane nustebino tas, kad jis neveidmainiavo ir netvirtino priešingai. Jis kalbėjo triumfuodamas ir švytėdamas, vidury žodžio vėl užsikirto, ir tie „ka ka“ skambėjo taip, lyg su kiekvienu garsu jis būtų kapojęs kam galvas. Kartais jis pažvelgdavo į mane ir vis su tokia nuostaba, lyg norėdamas išvengti žodžio „neįtikėtina“, bet galvą purtė – to jau nebegalėjo išvengti. Aš maniau, kad nekataliko jis nė žmogum nelaiko. Ir jei būtų įvesta mirties bausrnė, jis tikriausiai agituotų už tai, kad visi nekatalikai būtų išgalabyti. Jis taip pat turėjo žmoną, vaikų ir telefoną. Bet aš verčiau dar kartą paskambinsiu mamai negu jam. Blothertą aš prisiminiau, galvodamas apie Mari. Juk jis pas ją lankysis, jis buvo susirišęs su Centrine sąjunga, ir mintis, kad jis bus jos nuolatinis svečias, kėlė man baimę. Aš ją labai myliu, ir galbūt jos skautiški žodžiai: „Turiu eiti tuo keliu, kuriuo turiu eiti“ buvo lyg ir koks šūkis, kuriuo atsisveikindavo pirmosios krikščionės, laisva valia atsiduodamos sudraskyti laukiniams žvėrims. Aš galvojau ir apie Moniką Zilvs ir žinojau, kad kada nors priimsiu jos gailestingumą. Ji buvo tokia miela ir gražutė, ir man atrodė, kad tam rateliui ji dar mažiau tinka nei Mari. Ar ji ruošėsi virtuvėj – aš ir jai kartą padėjau taisyti sumuštinius, – ar šypsojosi, šoko ar piešė, viską ji darė taip natūraliai, nors tie paveikslai, kur ji piešė, man ir nepatiko. Ji buvo per daug prisiklausiusi Zomervildo kalbų apie apreiškimą ir išreiškimą ir piešė daugiausia madonas. Pamėginsiu ją nuo to atkalbėti. Juk iš to nieko gero negali išeiti, net jei žmogus tiki ir moka piešti. Madonų tepliojimą verčiau jie paliktų vaikams ir pamaldiems vienuoliams, kurie nelaiko savęs menininkais. Aš svarsčiau, ar man pavyktų įtikinti Moniką nebepiešti madonų. Ji ne diletantė, dar jauna, dvidešimt dvejų ar trejų metų, tikriausiai nekalta – ir tas kelia man baimę. Man dingtelėjo siaubinga mintis: gal katalikai sugalvojo, kad aš suvaidinčiau jiems Zigfrido vaidmenį? Ji pagyventų su manim keletą metų, būtų man gera, kol pradėtų veikti tvarkos principai, tada ji grįžtų į Boną ir ištekėtų už fon Zeverno. Aš paraudau nuo tos minties ir nebenorėjau apie tai galvoti. Monika tokia miela, nereikia jos daryti piktų samprotavimų objektu. Jeigu aš su ja susitarčiau, pirmiausia turėčiau atitraukti ją nuo Zomervildo, to salonų liūto, tokio panašaus į mano tėvą. Tik mano tėvas neturi kitų pretenzijių, kaip būti gana humanišku išnaudotoju, toks jis ir yra. O pasižiūrėjus į Zomervildą, man visada kyla mintis, kad jis lygiai taip pat galėtų būti kurhauzo ar koncertų salės direktorium, batų fabriko informacijos skyriaus vedėju, kultūringu estrados dainininku, gal net „protingai“ redaguojamo madingo žurnalo redaktorium. Sekmadieniais jis sako pamokslus šv. Korbinijano bažnyčioj. Mari buvo mane du kartus tenai nutempusi. Tai koktūs spektakliai, ir Zomervildo viršininkai turėtų juos uždrausti. Juk daug maloniau skaityti Rilkę, Hofmanštalį ir Njumaną atskirai, negu maišyti iš jų trijų kažkokį saldų vandenėlį. Klausantis to pamokslo, mane išmušė prakaitas. Mano vegetatyvinė nervų sistema nepakelia tam tikrų priešgamtinių dalykų. Mane krečia šiurpas, kai girdžiu tokius posakius kaip „esantis yra“ ir „plevenantis plevena“. Tada jau man verčiau klausytis bejėgio apkūnaus kunigėlio, kuris mikčiodamas skelbia iš sakyklos nesuvokiamas tos religijos tiesas ir nesideda oratorium. Mari nuliūdo, kad Zomervildo pamokslai nepadarė man jokio įspūdžio. Ypač bjauru buvo, kai mes po pamokslo užsukom į kavinę netoli šv. Korbinijano bažnyčios ir ten prigužėjo meno žmonių, irgi tiesiai iš Zomervildo pamokslo. Netrukus atėjo ir jis pats, apie jį susibūrė ratelis, įtraukė ir rnus, ir tos pusšilkinės frazės, kurias jis skelbė iš sakyklos, buvo du, tris, keturis kartus pergromuluotos. Graži kaip paveikslėlis jauna artistė – Mari man pakuždėjo, kad ji jau „trim ketvirčiais“ atsivertusi – vos nepuolė bučiuoti Zomervildui kojų. Manau, kad jis nebūtų jai draudęs.

        Aš užsukau vonios čiaupą, nusivilkau švarką, nusitraukiau per galvą marškinius ir apatinius marškinėlius, numečiau juos į kertę ir jau buvau belipąs vonion, bet tuo metu suskambėjo telefonas. Aš pažįstu tik vieną žmogų, kuris taip žvaliai ir vyriškai moka skambinti telefonu, tai Conereris, mano agentas. Jis taip primygtinai ir taip prisikišęs kalba į ragelį, kad, rodos, tuoj aptaškys tave seilėmis. Kai jis nori pasakyti ką malonaus, tai pokalbį pradeda žodžiais: „Vakar jūs buvot puikus“; jis taip sako visai nežinodamas, ar aš iš tikrųjų buvau puikus, ar ne. Kai nori pasakyti ką nemalonaus, tai pradeda taip: „Klausykit, Šnirai, jūs ne Čaplinas“; tuo jis nenori pasakyti, kad aš prastesnis klounas už Čapliną, bet kad aš ne toks garsus ir todėl negaliu sau leisti to, kas pykina Conererį. Šiandien jis nepasakys man net nieko nemalonaus, net negrasins pasaulio pabaiga, kaip visada, kai aš atšaukdavau kokį spektaklį. Jis net nekaltins manęs „atšaukinėjimo isterija“. Tikriausiai Ofenbachas, Bambergas ir Niurnbergas taip pat atšaukė mano spektaklius, ir jis per telefoną suskaičiuos, kiek aš prisidariau nuostolių. Telefonas skambėjo toliau – stipriai, vyriškai, žvaliai, jau norėjau paleisti į jį sofos pagalvėliu, bet užsimečiau chalatą, nuėjau į svetainę ir sustojau prie skambančio aparato. Menedžeriai – stiprių nervų, ištvermingi žmonės, ir tokie žodžiai kaip „menininko sielos subtilumas“ jiems tas pats kaip „Dortmundo akcinės bendrovės alus“. Mėginimas su jais rimtai pasikalbėti apie meną ir menininkus būtų tuščias burnos aušinimas. Jie taip pat puikiai žino, kad ir nesąžiningiausias menininkas turi tūkstantį kartų daugiau sąžinės už sąžiningą menedžerį, be to, jie turi ginklą, prieš kurį nėra apsigynimo, – blaivų supratimą, kad menininkas turi daryti tai, ką daro: piešti paveikslus, keliauti po pasaulį kaip klounas, dainuoti dainas, iš akmens ar granito kalti „išliekančius kūrinius“. Menininkas kaip moteris, kuri gali tik mylėti ir todėl patiki pirmu sutiktu asilu. Lengviausiai duodasi išnaudojami menininkai ir moterys, ir kiekvienas menedžeris turi savy nuo vieno iki devyniasdešimt devynių procentų sutenerio. Jis skambino telefonu kaip tikras suteneris. Jis, aišku, sužinojo iš Kosterto, kad aš išvažiavau iš Bochumo, ir buvo tikras, kad esu namie. Aš susirišau chalatą ir paėmiau ragelį. Į veidą man tuojau trenkė alaus tvaikas.

        – Po velnių, Šnirai, – sušuko jis, – kodėl verčiate mane taip ilgai laukti?

        – Aš kaip tik kukliai mėginau nusimaudyti, – pasakiau aš, – ar tai prieštarauja sutarčiai?

        – Jūsų humoras – pakaruoklio humoras, – tarė jis.

        – Kur virvė? Ar jau kabaliuoja? – paklausiau aš.

        – Meskime simboliką, – pasakė jis, – pasikalbėkim apie reikalą.

        – Ne aš pradėjau kalbėti simboliais, – atšoviau.

        – Nesvarbu, kas čia ką pradėjo, – pareiškė jis. – Atrodo, kad jūs tvirtai pasiryžote žengti į savižudybę?

        – Mielas ponas Conereri, – tariau aš tyliai, – ar jums nebūtų sunku truputį nusisukti nuo ragelio – alaus kvapas iš jūsų burnos muša man tiesiai į veidą.

        Jis nusikeikė po nosim padugnių žargonu, paskui susijuokė:

        – Jūsų įžūlumas, atrodo, nė kiek nesumažėjo. Apie ką mes čia kalbėjom?

        – Apie meną, – pasakiau aš, – bet, jums leidus, kalbėkime verčiau apie reikalus.

        – Apie tai vargu ar beverta kalbėti, – pareiškė jis, – bet klausykit, aš jūsų neatsižadu. Suprantate?

        Iš nuostabos aš net išsižiojau.

        – Pusei metų išimsime jus iš apyvartos, paskui aš vėl pastatysiu jus ant kojų. Tikiuosi, kad tas pašlemėkas iš Bochumo rimtai jūsų neįžeidė?

        – Įžeidė, – atsakiau aš, – jis man nusuko butelį degtinės ir vietoj pirmos klasės bilieto įkišo antros.

        – Kvailai padarėt, kad leidot numušti honorarą. Sutartis yra sutartis, o kad visko negalėjot atlikti, kaltas nelaimingas atsitikimas.

        – Conereri, – tariau aš tyliai, – ar jūs esate toks žmoniškas, ar…

        – Kvailystė, – nutraukė jis, – aš jus mėgstu. Jei dar to nepastebėjot, tai esat didesnis avigalvis, negu maniau, o, be to, su jumis dar galima uždirbti. Tik meskit tą vaikišką girtavimą.

        Jis gerai pasakė. Tai iš teisybės buvo vaikiška. Bet aš pasakiau:

        – Bet tas man padėjo.

        – Kaip padėjo? – paklausė jis.

        – Širdžiai lengviau pasidarė, – atsakiau aš.

        – Kvailystė, – atrėžė jis, – tik jau nekalbėkite čia apie širdį. Žinoma, Maincą mes galėtume paduoti į teismą dėl sutarties nesilaikymo ir tikriausiai laimėtume, bet aš nepatariu. Pusės metų pertrauka – ir aš jus vėl pastatysiu ant kojų.

        – O iš ko man gyventi? – paklausiau aš.

        – Na, gal šiek tiek primes tėtušis, – tarė jis.

        – O jei neprimes? – paklausiau aš.

        – Tai susiieškokit malonią draugę, kuri jus per tą laiką išlaikytų.

        – Jau aš verčiau imsiu chaltūrinti, dviračiu važinėdamas per kaimus ir miestelius.

        – Jūs klystate, – atsakė jis, – kaimuose ir miesteliuose žmonės irgi skaito laikraščius, ir šiuo metu aš jūsų neįpiršiu nė kokiam jaunimo klubui net po dvidešimt markių už vakarą.

        – Ar jūs jau mėginote? – paklausiau aš.

        – Taip, – atsakė jis, – visą dieną skambinau dėl jūsų telefonu. Nieko neišeina. Žmonės nieko taip nesibaido kaip klouno, kuris kelia gailestį. Tai tas pats, jei kelneris paduotų jums alų atsistūmęs invalido vežimėly. Jūs gyvenate iliuzijomis.

        – O jūs ne? – paklausiau aš. Jis nieko neatsakė, ir aš pridūriau: – Aš norėjau pasakyti: jei manote, kad po pusės metų galėsiu vėl mėginti?

        – Galbūt, – sutiko jis, – bet tai vienintelis šansas. Geriau būtų palaukti metus.

        – Metus, – pakartojau aš, – ar jūs žinote, kiek trunka metai?

        – Tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas, – atsakė jis ir vėl be atodairos atsuko į mane savo veidą. Alaus tvaikas iš jo burnos kėlė man šleikštulį.

        – O jei aš pamėginčiau kitu vardu, – tariau aš, – su kita nosimi ir kitais numeriais. Dainuoti su gitara ar truputi pažongliruoti?

        – Kvailystė, – pasakė jis, – nuo jūsų dainavimo verkti norisi, o kaip žonglierius jūs – grynas diletantas. Tuščios kalbos. Jūs turit visus neblogo, gal net gero klouno duomenis, ir nesirodykit man akyse, kol nebūsit mažiausiai tris mėnesius treniravęsis po aštuonias valandas per dieną. Po to aš ateisiu pasižiūrėti jūsų naujų numerių – arba senų, bet treniruokitės ir meskit tą kvailą girtavimą.

        Aš tylėjau. Girdėjau, kaip jis šniokščia, ir kaip papsi cigaretę.

        – Pasidairykit tokios ištikimos sielos, kaip ta mergina, kur su jumis važinėjo, – pasakė jis.

        – Ištikimos sielos, –pakartojau aš.

        – Taip, – tarė jis, – visa kita niekai. Ir nemanykit, kad galite apsieiti be manęs ir chaltūrinti ubagiškuose klubuose. Tris savaites gal ir ištempsite, galėsit pakvailioti per gaisrininkų jubiliejus ir pavaikščioti atkišęs kepurę. Bet kai tik aš sužinosiu, šitie šaltiniai užsirauks.

        – Jūs šuo, – tariau aš.

        – Taip, geriausias šuo, kokį tik jūs galit turėti, – pasakė jis, – o jei pradėsite savarankiškai chaltūrinti, tai vėliausiai po dviejų mėnesių būsit baigtas. Aš tuos reikalus žinau. Girdite?

        Aš tylėjau.

        – Ar girdite? – paklausė jis tyliai.

        – Girdžiu, – atsakiau aš.

        – Aš jus mėgstu, Šnirai, – tarė jis, – man buvo gera su jumis dirbti. Šiaip juk argi mėtyčiau pinigus, kalbėdamas su jumis telefonu?

        – Jau po septynių, – pasakiau aš, – visas tas malonumas kainuos jums apie dvi su puse markės.

        – Taip, – sutiko jis, – gal tris markes, bet šiuo metu joks agentas tiek už jus neduotų. Taigi po trijų mėnesių, ir mažiausiai šeši nepriekaištingi numeriai. Išspauskit iš savo senio tiek, kiek tik pajėgsit. Viso.

        Jis tikrai padėjo ragelį. Aš dar laikiau jį rankoj, klausiausi signalų, lūkuriavau ir pagaliau, ilgai dvejojęs, padėjau. Kelis kartus jis mane, tiesa, apmovė, bet meluoti niekada nemelavo. Tokiu metu, kai aš tikriausiai galėjau gauti už vakarą po du šimtus penkiasdešimt markių, jis atnešdavo man sutartis po šimtą aštuoniasdešimt ir, aišku, turėjo iš manęs gražaus pelno. Tik padėjęs ragelį, pajutau, kad jis buvo pirmas, su kuriuo dar mielai būčiau ilgiau pasikalbėjęs. Jis turėjo man duoti dar kokį kitą šansą, ne vien tą – laukti pusę metų. Gal yra kokia cirko artistų trupė, kur toks kaip aš praverstų, aš nesunkus, galva man nesisuka, ir, kiek pasitreniravęs, galėčiau visai pakenčiamai prisidėti prie akrobatų arba vaidinti intermedijas kartu su kitu klounu. Mari visada sakydavo, kad man reikia partnerio, tada taip neatsibostų numeriai. Conereris tikrai neapsvarstė visą galimybių. Aš nutariau vėliau jam dar kartą paskambinti, sugrižau atgal į vonios kambarį, nusimečiau chalatą, kitus drabužius paspyriau į kampą ir ilipau į vonią. Šilta vonia beveik toks pat malonumas kaip miegas. Keliaudamas aš visada imdavau kambarį su vonia, net ir tada, kai dar reikėjo skaitytis su pinigais. Mari visada sakydavo, kad dėl tokio švaistymo kalta mano kilmė, bet tai neteisybė. Namie jie taip pat šykštėdavo šilto vandens voniai kaip ir viso kito. Šaltas dušas – prašom, kada tik nori, bet šilta vonia ir namie buvo laikoma išlaidavimu, ir net Ana, kuri šį tą praleisdavo nemačiomis, čia buvo nesukalbama. Matyt, jos ,,9 p. p.“ šilta vonia buvo laikoma mirtina nuodėme.

        Vonioj man irgi trūko Mari. Kartais, kai gulėdavau vonioj, ji man iš lovos šį tą paskaitydavo, vieną kartą perskaitė iš Senojo testamento visą istoriją apie Saliamoną ir Sabos karalienę, kitą kartą apie Makabėjų kovą, o kartais skaitydavo iš Tomo Volfės „Angele, žvelk į tėviškę“. Dabar aš gulėjau visų apleistas toj kvailoj rūdžių spalvos vonioj; vonios kambarys buvo išklotas juodais kokliais, bet vonia, muilinė, dušo rankena ir unitazo rėmas buvo rūdžių spalvos. Man trūko Mari balso. Kai pagalvoju, tai ji net šventraščio negalės skaityti su Ciupfneriu nesijausdama išdavike ar paleistuve. Ji tuoj prisimins Diuseldorfo viešbutį, kur skaitė man apie Saliamoną ir Sabos karalienę, kol aš nuvargęs užmigau vonioj. Žali viešbučio kambario kilimai, tamsūs Mari plaukai, jos balsas, paskui ji man atnešė uždegtą cigaretę, ir aš ją pabučiavau.

        Aš gulėjau pasinėręs muilo putose ir galvojau apie ją. Ji nieko negalės su juo ar pas jį daryti, negalvodama apie mane. Net dantų pastos dangtelio negalės užsukti jam matant. Kiek kartų mudu drauge pusryčiavom – skurdžiai ir ištaigingai, skubomis ir pasimėgaudami, labai anksti rytą ar vėlai priešpiečiais, su daug marmelado ar visai be jo. Mintis, kad ji su Ciupfneriu valgys pusryčius kas rytą vis tuo pačiu metu, kad paskui jis sės į savo mašiną ir išvažiuos į savo katalikišką įstaigą, sukėlė man kone pamaldumą. Aš ėmiau melstis, kad tik to nebūtų: kad ji niekados nevalgytų pusryčių su Ciupfneriu. Pamėginau įsivaizduoti, kaip atrodo Ciupfneris: kaštoniniai plaukai, šviesus gymis, tiesiai nuaugęs, savotiškas vokiečių katalikų Alkibijadas, tik ne toks lengvabūdis. Anot Kinkelio, jis laikėsi „vidurio, bet vis dėlto daugiau dešinės negu kairės“. Tas dešinės ar kairės laikymasis buvo pagrindinė jų pokalbių tema. Po teisybei, aš ir Ciupfnerį turėčiau priskirti prie tų keturių katalikų, kuriuos laikau tikrais: popiežiaus Jono, Aleko Gineso, Mari ir Gregorio. Taigi ir Ciupfneris. Žinoma, galbūt jis ir įsimylėjęs, bet jam daug reiškė tas, kad jis ištraukė Mari iš nuodėmės ir įstatė į doros kelią. Tas laikymasis su Mari už rankučių, matyt, nebuvo nieko rimto. Aš paskui užsiminiau apie tai Mari, ji paraudo, bet kažkaip gražiai, ir man pasakė, kad jų draugystę nesunku paaiškinti, „juos daug kas riša“: abiejų tėvai buvo nacių persekiojami, be to, katalikybė, ir „visos jo manieros, tu pats gi žinai. Aš ir dabar jį mėgstu“.

        Aš išleidau dalį pravėsusio vandens, įsileidau karšto ir dar įbėriau į vonią ekstrakto. Prisiminiau savo tėvą, kuris yra dalininkas net šių maudymosi ekstraktų fabrike. Ar aš perku cigaretes, ar muilą, ar rašomąjį popierių, ledus ant pagaliuko ar dešreles – visur mano tėvas turi dalį. Spėju, kad net tie du su puse centimetro dantų pastos, kuriuos aš kartais sunaudoju, irgi neša jam pelną. Bet kalbėti apie pinigus mūsų namuose buvo draudžiama. Kai Ana norėdavo duoti motinai ataskaitą, parodyti jai knygas, mama visados sakydavo: „Kalbėti apie pinigus – kaip bjauru.“ Pinigų smulkioms išlaidoms mes gaudavom labai mažai. Laimė, turėjom daugybę giminių, kai visus sukviesdavo, prisirinkdavo koks penkiasdešimt šešiasdešimt dėdžių ir tetulių, kai kurie būdavo tikrai geri ir karts nuo karto pakišdavo mums pinigų, nes mamos taupumas buvo tapęs priežodžiu. Maža to, mano motinos rnotina buvo iš kilmingąjų, mergautine pavarde fon Hoenbrode, ir mano tėvas dar ir šiandien jaučiasi kaip iš malonės priimtas žentas, nors jo uošvio pavardė buvo Tuleris, tik uošvė fon Hoenbrode. Juk šiandien vokiečiai dar labiau serga bajoryste ir garbina titulus negu 1910 metais. Net ir tokie, kuriuos visi laiko protingais, neriasi iš kailio, stengdamiesi susipažinti su bajoru. Reikės kada nors atkreipti į tai mamos jungtinio komiteto dėmesį. Juk tai rasinis klausimas. Net toks protingas žmogus kaip mano senelis vis negali užmiršti, kad 1918 metų vasarą Šnirai turėjo gauti bajorystę, kad dokumentai, „taip sakant“, buvo jau paruošti, tik lemiamu momentu paspruko kaizeris, kuris turėjo pasirašyti dekretą, – matyt, buvo prispirtas kitų rūpesčių, jei iš viso žinojo, kas tai yra rūpesčiai. Apie šitą Šnirų „beveik bajorystę“ dar ir šiandien, mažne po pusės šimtmečio, pasakojama kiekviena proga. „Dekretas buvo rastas jo didenybės aplanke“, – vis kartoja mano tėvas. Aš tik stebiuosi, kodėl niekas nenuvažiavo į Dorną ir nepaprašė kaizerio pasirašyti tų popierių. Aš būčiau nusiuntęs raitą pasiuntinį, tada reikalas bent būtų sutvarkytas deramu jam stilium.

        Aš galvojau apie tai, kaip, man jau gulint vonioj, Mari iškraustydavo lagaminus. Kaip, stovėdama prieš veidrodį, nusimaudavo pirštines, susilygindavo plaukus; kaip išimdavo iš spintos kabiklius, užmesdavo ant jų sukneles ir vėl kabindavo į spintą; kaip jie barkšteldavo į metalinę kartelę. Paskui batai, tylus kulniukų stuktelėjimas, padų čiūkštelėjimas, ir kaip ji išdėliodavo ant stiklu uždengto tualetinio staliuko savo tūbeles, buteliukus ir stiklinėles, didelį kremo stiklainį arba siaurą nagų lako buteliuką, pudrinę ir kaip skimbtelėdavo galu statomas lūpų pieštukas.

        Staiga pajutau, kad pradėjau vonioj verkti, ir padariau netikėtą fizikos atradimą: mano ašaros pasirodė man šaltos. Šiaip jos man visados atrodydavo karštos, praeitais mėnesiais aš kelis kartus verkiau karštomis ašaromis. Aš pagalvojau ir apie Henrietą, savo tėvą, atsivertėlį Leo ir stebėjausi, kad iki šiol dar negavau iš jo nė kokios žinios.

12

        Osnabriuke ji pirmą kartą pasakė manęs bijanti, nes aš atsisakiau važiuoti į Boną, kur ji veržėsi pakvėpuoti „katalikišku oru“. Man tas žodis nepatiko, aš pareiškiau, kad ir Osnabriuke yra pakankamai katalikų, bet ji pasakė, kad aš jos nesuprantąs ir nenorįs suprasti. Jau dvi dienos mes gyvenom Osnabriuke, tarp dviejų angažementų, ir turėjom dar tris laisvas dienas. Nuo pat ankstaus ryto lijo lietus, nė viename kine nėjo toks filmas, kuris man būtų patikęs, ir aš net nesiūliau Mari pažaisti „Žmogau, nepyk!“. Jau vakar žaidžiant jos veidas buvo toks kaip itin kantrios auklės.

Mari gulėjo ant lovos ir skaitė, aš rūkiau prie lango ir žiūrėjau į Hamburgo gatvę, kartais į stoties aikštę, kur per lietų iš stoties bėgo žmonės prie tramvajaus. „To dalyko“ taip pat negalėjom daryti. Mari nesveikavo. Tai nebuvo tikras persileidimas, bet kažkas panašaus. Aš gerai nesusigaudžiau, kaip ten yra, ir niekas man nepaaiškino. Šiaip ar taip, ji manė, kad yra pastojusi, dabar jau nebebuvo, nors ligoninėj tą rytą praleido tik kelias valandas. Ji buvo išblyškusi, nuvargusi ir irzli, ir aš pasakiau, kad dabar jai tikriausiai ne į sveikatą būtų taip ilgai važiuoti traukiniu. Aš norėjau sužinoti apie tą ligą smulkiau, ar jai skaudėjo, bet ji nieko man nesakė, tik verkšleno, ir tai buvo kažkokios nervingos man visai nepažįstamos ašaros.

        Tą berniūkštį aš pamačiau ateinantį gatve iš kairės ir sukantį į stotį, jis buvo kiaurai permerktas lietaus ir nešė atkišęs atidarytą portfelį. Lietus pilte pylė, o jis laikė atvertęs portfelio dangtį ir nešė jį tokiu veidu, kaip paveikslėly trys karaliai, nešantys vaikeliui Jėzui auksą, mirą ir smilkalus. Aš net galėjau įžiūrėti šlapius, kone visai ištežusius knygų aplankus. To berniuko veidas priminė man Henrietą. Atsidavęs, užsimiršęs, iškilmingas. Mari iš lovos paklausė:

        – Apie ką tu galvoji?

        Ir aš atsakiau:

        – Apie nieką.

        Aš dar mačiau, kaip jis pamažu perėjo aikštę, paskui dingo stoty, ir man pasidarė neramu dėl jo; už tą iškilmingą ketvirtį valandos jam teks penkias minutes skaudžiai atkentėti: rėksminga motina, susikrimtęs tėvas, namie nėra pinigų naujoms knygoms ir sąsiuviniams.

        – Apie ką tu galvoji? – dar kartą paklausė Mari.

        Aš vėl buvau besakąs „apie nieką“, bet tada man dingtelėjo tas berniukas, ir aš jai papasakojau, apie ką galvojau: kaip tas berniukas pareis namo, į kokį nors kaimą netoliese, ir kaip tikriausiai meluos, nes niekas nenorės tikėti tuo, ką jis iš tikrųjų padarė. Jis pasakys, kad pargriuvo ir portfelis įkrito į balą, arba kad buvo pasidėjęs jį trumpam ant žemės, kaip tik po vandens nutekamuoju vamzdžiu, vanduo staiga plūstelėjo ir – tiesiai į portfelį. Aš tą viską pasakojau Mari tyliu, monotonišku balsu, ir ji nuo lovos sušuko:

        – Ką tu čia svaičioji? Kam man pasakoji tas nesąmones?

        – Juk tu manęs klausei, apie ką aš galvoju.

        Ji netikėjo visa ta mano pasaka apie berniuką, ir aš supykau. Mes niekada vienas kitam nemelavom ir neįtarinėjom meluojant. Aš taip įniršau, kad priverčiau ją atsikelti, apsiauti kojas ir nubėgti su manim į stotį. Beskubėdamas užmiršau paimti lietsargį, mes peršlapom ir berniuko stoty neradom. Perėjom laukiamąją salę, užsukom net į stoties misiją, pagaliau paklausėm kontrolierių prie užtvaros, ar neišėjo ką tik koks traukinys. Jis patvirtino, kad prieš dvi minutes išėjo traukinys į Bomtę. Aš paklausiau, ar nepraėjo pro jį toks berniukas, visas permirkęs, šviesiais plaukais, tokio ir tokio didumo; tada jis įtariai paklausė:

        – Kodėl jūs klausiat? Ar jis padarė ką?

        – Ne, – atsakiau aš, – tik noriu žinoti, ar jis išvažiavo.

        Mes abu su Mari buvom šlapi, jis su nepasitikėjimu nužvelgė mus nuo galvos iki kojų ir paklausė:

        – Jūs pareiniečiai?

        Tai nuskambėjo taip, lyg jis būtų klausęs: „Teismo baustas?“

        – Taip, – atsakiau aš.

        – Tokią informaciją aš teikiu tik su viršininkų žinia...

        Matyt, nuo pareiniečio jis buvo kada nukentėjęs, tikriausiai tarnaudamas kariuomenėje. Aš pažinojau vieną scenos darbininką, kurį kariuomenėj buvo apmovęs kažkoks berlynietis, ir nuo to laiko visus berlyniečius, vyrus ar moteris, jis laikė savo asmeniniais priešais. Kartą, kai viena artistė iš Berlyno išėjo į sceną, jis staiga išjungė šviesą, artistė suklupo ir nusilaužė koją. Niekas neįrodė, kaip ten iš tikrųjų atsitiko, buvo pasakyta, kad įvyko „trumpas sujungimas“, bet aš esu tikras, kad tas darbininkas tyčia išjungė šviesą ir tik todėl, kad ta mergina buvo iš Berlyno, o kariuomenėj kažkoks berlynietis buvo jį apmovęs. Tas geležinkelininkas prie užtvaros Osnabriuke dėbtelėjo į mane tokiu veidu, kad mane nukrėtė šiurpas.

        – Aš su šia dama ėjau lažybų, – pasakiau jam, – tai tik lažybų reikalas.

        Man nereikėjo to sakyti, nes tai buvo melas, o kai aš meluoju, kiekvienas mato.

        – A, lažybų, – pasakė jis. – Jau kai pareiniečiai pradeda lažintis...

        Nebuvo kas daryti. Jau norėjau sėsti į taksi, važiuoti į Bomtę, palaukti stoty traukinio ir pažiūrėti, ar neišlips tas berniukas. Bet jis galėjo išlipti ir kokioj kitoj stotelėj, prieš Bomtę ar už jos. Grįžom į viešbutį, kiaurai permirkę ir sušalę. Aš įstūmiau Mari apačioj į barą, apkabinau ją, atsistojau prie bufeto ir užsakiau konjako. Šeimininkas, kartu ir viešbučio savininkas, taip į mus pasižiūrėjo, lyg norėdamas šaukti policiją. Vakar mes ištisas valandas žaidėm „Žmogau, nepyk!“, liepėm atnešti į kambarį sumuštinių su dešra ir arbatos, rytą Mari išvažiavo į ligoninę ir grįžo išblyškusi. Jis taip trinktelėjo mums panosėj konjaką, kad pusę išliejo, ir demonstratyviai stengėsi mūsų nematyti.

        – Tu manim netiki? – paklausiau aš Mari. – Dėl to berniuko?

        – Tikiu, – atsakė ji, – aš tavim tikiu.

        Ji taip pasakė tik iš gailesčio, ne todėl, kad tikrai tikėjo, o aš siutau, kad nedrįsau aprėkti šeimininko, kam jis išlaistė konjaką. Šalia mūsų stovėjo dramblotas vyras ir čepsėdamas gėrė alų. Po kiekvieno gurkšnio jis laižėsi nuo lūpų putas ir vis žvilgčiojo į mane, lyg norėdamas užkalbinti. Aš bijau prasidėti su įkaušusiais tam tikro amžiaus vokiečiais, jie visada užveda kalbą apie karą, pareiškia, kad buvo puiku, o kai visai nusigeria, tai paaiškėja, kad jie žudikai ir viskas jiems atrodo „pusė bėdos“. Mari drebėjo nuo šalčio, ir, kai aš pastūmiau tuščius stiklus per nikeliuotą bufetą šeimininkui, ji pažvelgė į mane, purtydama galvą. Man atslūgo širdis, nes šį kartą šeimininkas pristūmė stiklus atsargiai, nieko neišliedamas. Manęs nebeslėgė priekaištas, kad esu bailys. Tipas šalia mūsų siurbė baltąją ir pradėjo kalbėtis pats su savim:

        – Keturiasdešimt ketvirtais maukėm baltąją ir konjaką kibirais... keturiasdešimt ketvirtais maukėm kibirais... kas liko, vertėm lauk ir padeginėjom... kad nė lašelio netektų tiems nulėpausiams, – jis nusijuokė, – nė lašelio.

        Kai aš dar kartą pastūmiau šeimininkui stiklus, jis pripylė tik vieną ir klausiamai pažvelgė į mane dėl antrojo, aš tik dabar pastebėjau, kad Mari išėjo. Aš linktelėjau, ir jis pripylė ir antrąjį stiklą. Aš išgėriau abu ir dar šiandien džiaugiuosi, kad po to man pavyko išeiti. Mari gulėjo lovoje ir verkė, kai aš uždėjau jai ant kaktos ranką, ji nustūmė ją, tyliai, švelniai, bet nustūmė. Aš atsisėdau ant lovos krašto, paėmiau jos ranką ir apsidžiaugiau, kad rankos ji neištraukė. Lauke sutemo, aš visą valandą išsėdėjau ant lovos krašto, laikydamas jos ranką, ir tik tada pradėjau kalbėti. Aš kalbėjau tyliai, dar kartą papasakojau jai apie tą berniuką, ir ji spustelėjo man ranką, lyg sakydama: taip, aš tavim tikiu. Aš paprašiau ją aiškiai pasakyti, ką jie darė jai ligoninėj, ir ji pasakė, kad tai buvęs „moteriškas reikalas“, „nepavojingas, bet bjaurus“. Žodžiai „moteriškas reikalas“ kelia man šiurpą. Jie dvelkia kažkokia pikta paslaptim, nes apie tuos reikalus aš visiškai nieko nenusimanau. Tik trejus metus išgyvenęs su Mari, aš pirmą kartą šį tą sužinojau apie tą „moterišką reikalą“. Aš, be abejo, žinojau, kaip gimsta vaikai, bet ne smulkmenas. Kai pirmą kartą apie tai išgirdau, man buvo dvidešimt ketveri metai ir jau trejus metus buvau išgyvenęs su Mari. Mari tada juokėsi, pamačiusi, koks aš neišmanėlis. Ji priglaudė mano galvą prie krūtinės ir vis kartojo: „Koks tu mielas, koks mielas.“ Antras man apie tai papasakojo Karlas Emondsas, mano mokyklos draugas, kuris nuolat studijuoja tas savo grasias pastojimo lenteles.

        Paskui aš dar nuėjau į vaistinę, parnešiau Mari migdomųjų ir sėdėjau prie jos lovos, kol ji užmigo. Aš po šiai dienai nežinau, kas ten jai buvo ir kokių komplikacijų jai sukėlė tas moteriškas reikalas. Kitą rytą aš nuėjau į miesto biblioteką, perskaičiau, kas apie tai rašorna enciklopedijoj, ir apsiraminau. Apie pietus Mari išvažiavo viena į Boną, pasiėmusi tik rankinuką. Ji nekalbino, kad ir aš važiuočiau drauge. Tik pasakė: „Tai poryt vėl susitiksime Frankfurte.“

        Po pietų, kai atėjo dorovės policija, aš džiaugiausi, kad Mari išvažiavo, nors, antra vertus, jos nebuvimas įstūmė mane į keblią padėtį. Spėju, kad šeimininkas mus įskundė. Aš, žinoma, visur sakydavau, kad Mari mano žmona, ir gal tik kokius du ar tris kartus mes turėjom dėl to nesklandumų. Bet Osnabriuke buvo tikrai nemalonu. Atėjo du valdininkai, vyras ir moteris, abu civiliai, labai mandagūs, savotiškai korektiški, matyt, jiems buvo įkalta „daryti malonų ispūdį“. Tam tikros policijos mandagumo formos man labai nemalonios. Moteris buvo daili, skoningai pasidažiusi, atsisėdo tik tada, kai pasiūliau jai kėdę, paėmė net cigaretę, o jos kolega tuo metu „nežymiai“ dairėsi po kambarį.

        – Panelės Derkum pas jus nebėra?

        – Ne, – atsakiau aš, – ji išvažiavo anksčiau, mes poryt susitiksim Frankfurte.

        – Jūs cirko artistas?

        Aš pasakiau „taip“, nors tai neteisybė, bet pagalvojau, kad taip bus paprasčiau.

        – Jūs turite suprasti, – pasakė moteris, – mūsų pareiga kai ką patikrinti, jei kas iš pravažiuojančių suserga, – ji krenkštelėjo, – abortyvaus pobūdžio ligomis.

        – Aš puikiai suprantu, – pasakiau aš, nors enciklopedijoj nebuvau radęs, ką reiškia žodis „abortyvus“. Vyras mandagiai atsisakė sėstis, bet vis nežymiai dairėsi aplink.

        – Jūsų namų adresas? – paklausė moteris.

        Aš jai pasakiau mūsų Bonos adresą. Ji pakilo. Jos kolega metė žvilgsnį į atvirą drabužių spintą.

        – Čia panelės Derkum suknelės? – paklausė jis.

        – Taip, – atsakiau aš.

        Jis „reikšmingai“ žvilgtelėjo į savo kolegę, ji truktelėjo pečiais, jis irgi, paskui dar kartą gerai apžiūrėjo kilimą, pasilenkė prie vienos dėmelės ir pažvelgė į mane taip, lyg būtų laukęs, kad dabar aš prisipažinsiu nužudęs žmogų. Paskui jie išėjo. Iki pat to spektaklio pabaigos jie buvo labai mandagūs. Vos tik jie išėjo, aš paskubomis susidėjau daiktus, pareikalavau sąskaitos, paprašiau atsiųsti iš stoties nešiką ir išvažiavau. Aš net užmokėjau viešbučio šeimininkui už nepragyventą dieną. Daiktus išsiunčiau bagažu į Frankfurtą, o pats sėdau į pirmą traukinį, einantį į pietus. Aš bijojau ir norėjau iš čia išvažiuoti. Dėdamas daiktus, ant Mari rankšluosčio radau kraujo dėmių. Netgi perone, kol įlipau į Frankfurto traukinį, mane vis kankino baimė – rodos, kas nors uždės man staiga ranką ant peties ir mandagiai iš užpakalio paklaus: „Prisipažįstate?“ Aš būčiau ką tik nori prisipažinęs. Jau buvo po vidurnakčio, kai važiavau per Boną. Man nė į galvą neatėjo išlipti.

Aš važiavau tiesiai į Frankfurtą, atsiradau tenai apie ketvirtą ryto, nuėjau į labai brangų viešbutį ir paskambinau Mari į Boną. Bijojau, kad jos nebus namie, bet ji tuojau priėjo prie telefono ir tarė:

        – Ačiū dievui, Hansai, kad paskambinai, aš taip rūpinausi.

        – Rūpinaisi? – paklausiau aš.

        – Taip, aš skambinau į Osnabriuką ir man pasakė, kad tu išvažiavai. Aš tuojau važiuoju į Frankfurtą, tučtuojau.

        Aš nusimaudžiau, liepiau atnešti į kambarį pusryčius, užmigau ir apie vienuoliktą mane pažadino Mari. Ji buvo lyg nebe ta, labai meili ir beveik linksma. Kai aš paklausiau: „Ar jau prisikvėpavai katalikišku oru?“ – ji nusijuokė ir pabučiavo mane. Apie policiją aš jai nieko nesakiau.

13

        Aš pagalvojau, ar neprisileisti dar kartą šilto vandens. Bet vonia jau buvo atšalusi ir aš jutau, kad laikas lipti lauk. Kelis nuo maudymosi nepagerėjo, buvo sutinęs ir beveik nelankstus. Lipdamas iš vonios, paslydau ir vos nepargriuvau ant gražiųjų koklių. Norėjau tuoj skambinti Conereriui ir paprašyti, kad įtaisytų mane į kokią cirko trupę. Aš nusišluosčiau, užsidegiau cigaretę ir apžiūrėjau save veidrody: buvau sulysęs. Kai suskambėjo telefonas, iš pradžių man šmėkštelėjo viltis, kad tai Mari. Bet ne, ji ne taip skambina. Tikriausiai Leo. Aš nušlubavau į svetainę, pakėliau ragelį ir pasakiau:

        – Alio!

        – 0, – pasigirdo Zomervildo balsas, – tikiuosi, nesutrukdžiau jums dvigubo salto?

        – Aš ne cirko artistas, – riktelėjau piktai, – bet klounas, yra skirtumas, bent jau ne mažesnis kaip tarp jėzuitų ir dominikonų. Ir jei čia bus kas dvigubo, tai tik dviguba žmogžudystė.

        Jis nusijuokė ir tarė:

        – Šnirai, Šnirai, aš dėl jūsų rimtai susirūpinęs. Atrodo, kad atvažiavot į Boną, norėdamas mums visiems per telefoną paskelbti karą?

        – Tai gal aš jums dabar skambinau, – tariau, – ar jūs man?

        – Ak, – pasakė jis, – argi tai svarbu?

        Aš tylėjau.

        – Aš labai gerai žinau, kad jūs manęs nemėgstat, – pradėjo jis. – Gal tai jus nustebins, bet aš jus mėgstu, ir jūs sutiksite, kad aš turiu teisę įgyvendinti tam tikrus principus, kuriais tikiu ir kuriuos ginu.

        – Prireikus net jėga, – pasakiau aš.

        – Ne, – pasakė jis, ir jo balsas skambėjo aiškiai, – ne, ne jėga, bet primygtinai, taip, kaip gali tikėtis asmuo, kurį tas liečia.

        – Kodėl sakot asmuo, o ne Mari?

        – Todė, kad man svarbu traktuoti šį reikalą taip objektyviai, kaip tik galima.

        – Jūs labai klystate, pralote, – pasakiau aš, – šis reikalas yra toks subjektyvus, koks tik begali būti.

        Su vienu chalatu man buvo šalta, cigaretė sudrėko ir blogai degė.

        – Aš nudėsiu ne tik jus, bet ir Ciupfnerį, jei Mari negrįš.

        – Ak, viešpatie, – tarė jis piktai, – palikit Heribertą ramybėj.

        – Jūs juokdarys, – pasakiau aš, – kažkoks tipas atima man žmoną, ir kaip tik jį aš turiu palikti ramybėj.

        – Jis ne kažkoks tipas, panelė Derkum nebuvo jūsų žmona, ir jis jos neatėmė iš jūsų, ji pati išėjo.

        – Visiškai savo noru, ar ne?

        – Taip, – pareiškė jis, – visiškai savo noru, nors galimas daiktas, kad jos sieloj ir vyko kova tarp gamtiško ir antgamtiško prado.

        – Aha, – pasakiau aš, – kurgi yra tas antgamtiškas pradas?

        – Šnirai, – tarė jis piktai, – nepaisant visko, aš laikau jus geru klounu, bet apie teologiją jūs nieko neišmanot.

        – Bet jau tiek tai išmanau, kad jūs, katalikai, netikinčiam žmogui, tokiam, kaip aš, esate lygiai taip pat žiaurūs kaip žydai krikščionims, o krikščionys pagonims. Aš tiek ir tegirdžiu: įstatymai, teologija – ir viskas iš esmės tik dėl kvailo popiergalio, kurį turėtų išduoti valstybė, tik valstybė.

        – Jas maišote pretekstą su priežastimi, – tarė jis, – aš jus suprantu, Šnirai, aš jus suprantu.

        – Nieko jūs nesuprantat, – pasakiau aš, – o pasekmė bus dviguba svetimoterystė, pirma, kai Mari ištekės už jūsų Heriberto, o kita, kai ji vieną dieną vėl išvažiuos su manim. Aš, žinoma, nesu toks subtilus, aš ne menininkas, o visų pirma ne toks geras krikščionis, kad koks pralotas man sakytų: „Šnirai, argi negalėjote ir toliau gyventi susidėjęs?“

        – Jūs nesuprantate, kuo iš esmės teologiniu požiūriu skiriasi jūsų atvejis nuo to, dėl kurio mes tada ginčijomės.

        – Koks čia gali būti skirtumas? – paklausiau aš. – Gal tas, kad Bezevicas jautresnis... ir jūsų sąjungai svarbus tikėjimo ramstis?

        – Ne, – jis iš tikrųjų nusijuokė. – Ne. Skirtumas bažnytinės teisės požiūriu. B. gyveno su išsiskyrusia moterim, su kuria nebūtų galėjęs susituokti bažnyčioj, o jūs... na, panelė Derkum nebuvo išsiskyrusi, ir niekas nekliudė jums susituokti.

        – Aš sutikau pasirašyti, – pasakiau aš, – net pereiti į katalikybę.

        – Bet su kokia paniekal

        – Tai gal aš turiu veidmainiauti, apsimetinėti, kad kažką jaučiu, kažkuo tikiu, nors iš tikrųjų taip nėra? Jeigu jūs remiatės teise ir įstatymais – grynai formaliais dalykais, – tai kodėl prikaišiojat man jausmų stoką?

        – Nieko aš neprikaišioju.

        Aš tylėjau. Jo teisybė, skaudi teisybė. Mari išėjo pati, ir jie, žinoma, priėmė ją išskėstomis rankomis, bet jeigu ji būtų norėjusi likti su manim, niekas nebūtų galėjęs priversti jos išeiti.

        – Alio, Šnirai, – sušuko Zomervildas. – Ar jūs dar klausote?

        – Dar klausau, – atsakiau. Aš kitaip vaizdavaus pasikalbėjimą su juo telefonu. Norėjau prikelti jį pusę trečios iš lovos, išplūsti ir prigąsdinti.

        – Kuo galiu jums padėti? – paklausė jis tyliai.

        – Niekuo, – atsakiau   aš. – Jeigu pasakysit, kad tų slaptų pasitarimų Hanoverio viešbuty tikslas buvo sustiprinti Mari ištikimybę man, aš ir tuo patikėsiu.

        – Jūs, matyt, nesuprantate, Šnirai, kad panelės Derkum santykiai su jumis buvo pasiekę krizę, –pasakė jis.

        – Ir jūs bematant tuo pasinaudojot, – tariau aš, – ir parodėte jai įstatymo ir bažnytinės teisės globojamą kelią, kaip su manim išsiskirti. Aš visada maniau, kad katalikų bažnyčia yra prieš skyrybas.

        – Viešpatie dieve, Šnirai, – sušuko jis, – negi jūs reikalaujate, kad aš, katalikų kunigas, prikalbinėčiau moteri gyventi susidėjus?

        – Kodėl ne? – atrėmiau aš. – Juk jūs stumiate ją į paleistuvystę ir svetimoteriavimą. Na, jei jūs, kaip kunigas, imatės tokios atsakomybės, tai ką gi...

        – Jūsų antiklerikalizmas mane stebina. Maniau, kad antiklerikalai būna tik katalikai.

        – Aš visai ne antiklerikalas, neprasimanykit to, ko nėra, aš tik anti–Zomervildas, todėl, kad jūs elgiatės nesąžiningai ir esate dviveidis.

        – Viešpatie, – sušuko jis, – iš kur jūs tai ištraukėte?

        – Kai klausai jūsų pamokslą, tai atrodo, kad jūsų širdis plati kaip išskleista burė, bet po to jūs šunuodegiaujat ir šnibždatės viešbučių salėse. Kai aš savo veido prakaite pelnausi duoną, jūs tariatės su mano žmona, manęs neišklausęs. Negražu, dviveidiška, bet ko norėti iš esteto?

        – Plūskit, plūskit, – tarė jis, – įžeidinėkit mane. Aš jus taip gerai suprantu.

        – Nieko jūs nesuprantat, jūs uždavėte Mari kažkokio prakeikto skiedalo. Man jau labiau patinka gryni daiktai: gryna degtinė geriau už praskiestą konjaką.

        – Kalbėkit, kalbėkit, – pasakė jis, – atrodo, kad jūs visa siela jaudinatės.

        – Jaudinuos, pralote, siela ir kūnu, nes tai liečia Mari.

        – Ateis diena, kai jūs suprasite, kad neteisingai su manim elgėtės, Šnirai. Ir šiuo reikalu, ir aplamai, – jo balsas pasidarė kone verksmingas, – o kai dėl mano skiedalo, tai jūs, rodos, užmirštate, kad daugelis žmonių kenčia troškulį, tiesiog troškulį, ir kad geriau duoti jiems atskiesto gėralo, negu visai nieko neduoti.

        – Bet jūsų šventajame rašte kalbama apie gryną, švarų vandenj, kodėl jūs jo neduodate?

        – Gal todėl, – jo balsas virpėjo, – kad aš, jeigu laikysiuos jūsų palyginimo, stoviu pačiam gale ilgos grandinės, kuri semia vandenį iš šulinio, galbūt aš esu koks šimtasis ar tūkstantasis toj grandinėj, ir vanduo nebėra toks švarus... ir dar vienas dalykas, Šnirai, jūs klausote?

        – Klausau, – atsakiau aš.

        – Galima moterį mylėti ir su ja negyvenant.

        – Taip? – pasakiau aš. – Dabar, matyt, pradėsit apie mergelę Mariją?

        – Nesityčiokit, Šnirai, – pasakė jis, – jums tas netinka.

        – Aš visai nesityčioju, – pasakiau, – aš sugebu gerbti tai, ko nesuprantu. Aš manau, kad jaunai merginai, kuri nesiruošia stoti į vienuolyną, statyti pavyzdžiu mergelę Mariją yra pražūtinga klaida. Vieną kartą aš net pranešimą dariau šiuo klausimu.

        – Šitaip? – pasakė jis. – Kur taip?

        – Čia, Bonoje, – pasakiau aš, – jaunoms mergaitėms. Mari grupei. Aš atvažiavau iš Kelno į vieną klubo vakarą, parodžiau merginoms keletą pokštų ir pasikalbėjau su jomis apie mergelę Mariją. Paklauskit Moniką Zilvs, pralote. Aš, žinoma, negalėjau su jomis kalbėti apie tai, ką jūs vadinate kūnišku geismu. Ar jūs dar klausote?

        – Klausau, – pasakė jis, – klausau ir stebiuosi. Jūs darotės grubus, Šnirai.

        – Po velnių, pralote, – pasakiau aš, – procesas, kuriuo pradedamas vaikas, yra itin grubus reikalas – galim kalbėti apie gandrą, jeigu tas jums maloniau. Visa, kas apie šį grubų reikalą kalbama, skelbiama ir mokoma iš sakyklos, yra veidmainystė. Širdies gilumoj jūs laikote tai santuokoj įteisinta kiaulyste – ką gi darysi, jeigu tai glūdi pačioj žmogaus prigimty, – arba kuriatės iliuzijas ir atskiriate visa, kas kūniška, nuo to, kas čia taip pat dalyvauja, bet kaip tik tas, kas dar čia dalyvauja, yra labai sudėtinga. Net žmona, kuri tik pakenčia savo vyrą, nėra vien tik kūnas, ir net purvinas girtuoklis, kuris eina pas prostitutę, nėra tik kūnas, kaip nėra vien tik kūnas ir prostitutė. Jūs žiūrit į šį reikalą kaip į naujametinę raketą, bet tai dinamitas.

        – Šnirai, – pasakė jis vos girdimai, – aš stebiuosi, kiek daug jūs apie tai galvojote.

        – Stebitės! – surikau aš. – Stebėkitės verčiau tais besieliais šunimis, kurie žiūri į savo žmonas kaip į teisėtą nuosavybę. Paklauskit Moniką Zilvs, ką aš tada sakiau mergaitėms. Nuo to laiko, kai sužinojau, kad esu vyriškos lyties, aš apie nieką kitą tiek daug negalvojau, ir tas jus stebina?

        – Jūs neturite jokio, nė mažiausio supratimo apie teisę ir įstatymą. Šiuos dalykus, kad ir kokie jie būtų komplikuoti, reikia kaip nors tvarkyti.

        – Taip, – pasakiau aš, – tą jūsų tvarką aš jau truputį patyriau. Jūs įstumiat prigimtį į tokį kelią, kurį vadinate svetimoteryste, o kai prigimtis įsibrauna į santuoką, jus pagauna baimė. Išpažintis, išrišimas, nuodėmė... ir taip toliau. Viskas sutvarkyta pagal įstatymus.

        Jis nusijuokė. Tas juokas skambėjo vulgariai.

        – Šnirai, – pasakė jis, – aš jau matau, kas jums yra. Jūs, atrodo, vienpatys, kaip asilas.

        – Jūs net apie zoologiją neturit žalio supratimo, – pasakiau aš, – tai ką jau kalbėti apie homo sapiens. Asilai visai ne vienpačiai, nors iš išvaizdos ir romūs. Asilų tarpe viešpatauja visiškas promiskuitetas. Monogaminės yra varnos, dyglės, kuosos ir kartais raganosiai.

        – Tik jau ne Mari, – pasakė jis. Jis, matyt, pajuto, kaip skaudžiai užgavo mane tuo trumpu sakinėliu, nes tyliai pridūrė: – Patikėkite, Šnirai, man labai gaila, kad turėjau jums tai pasakyti.

        Aš tylėjau. Išspjoviau degančią nuorūką ant kilimo, mačiau, kaip pabiro žiežirbos, pradegindamos mažas juodas skylutes.

        – Šnirai, – sušuko jis maldaujamu balsu, – ar jūs bent tikite, kad man nesmagu jums tai sakyti?

        – Ar jums ne vis tiek, ar aš tikiu, ar ne? – pasakiau. – Bet jei taip norit, prašom: tikiu.

        – Jūs tiek daug kalbėjote apie prigimtį, – pasakė jis, – tai reikėjo paklausyti savo prigimties balso, važiuoti paskui Mari ir kovoti dėl jos.

        – Kovoti, – pasakiau aš, – kur tas žodis parašytas jūsų prakeiktuose santuokos įstatymuose?

        – Betgi jūs gyvenote su panele Derkum nesusituokę.

        – Gerai, – pasakiau aš, – tebūnie. Nesusituokę. Bet aš kasdien mėginau susisiekti su ja telefonu, kasdien rašiau laiškus.

        – Žinau, – pasakė jis, – žinau. Dabar jau po laiko.

        – Dabar, matyt, lieka tik atvira svetimoterystė, – pasakiau aš.

        – Jūs to nepadarysit, – pasakė jis, – aš jus geriau pažįstu, negu jūs manote, ir galit mane plūsti ir gąsdinti, kiek tik norit, aš jums pasakysiu viena: visa jūsų nelaimė ir yra ta, kad jūs esate skaistus, tiesiog, pasakyčiau, tyras žmogus. Jei galiu jums kuo padėti… aš noriu pasakyti...

        Jis nutilo.

        – Norite pasakyti pinigais? – paklausiau aš.

        – Ir pinigais, – atsakė jis, – bet aš turėjau galvoje jūsų profesiją.

        – Galbūt prie to aš dar grišiu, – pasakiau, – prie pinigų ir profesijos. Bet kur ji?

        Aš girdėjau jį alsuojant ir pirmą kartą šioje tyloje kai ką užuodžiau: pakvipo silpnu skutimosi losjonu, šiek tiek raudonuoju vynu ir cigaru, bet irgi silpnu.

        – Jie išvažiavo į Romą, – pasakė jis.

        – Medaus mėnuo, ar ne? – paklausiau aš kimiai.

        – Taip šitai žmonės vadina, – pasakė jis.

        – Atseit, apvainikuoti paleistuvystės, – pasakiau aš ir padėjau ragelį, nepasakęs jam nei ačiū, nei sudiev. Aš spoksojau į tuos juodus taškelius, kuriuos pradegino cigaretė kilime, bet jaučiausi toks pavargęs, kad neįstengiau jų užminti ir užgesinti. Man buvo šalta ir skaudėjo kelį. Per ilgai sėdėjau vonioj.

        Su manimi Mari nenorėjo važiuoti į Romą. Kartą aš jai siūliau, bet ji paraudo ir tarė: „Į Italiją – taip, bet tik ne į Romą“, o kai aš paklausiau kodėl, ji atsakė: „Nejaugi tu nesupranti?“ Aš nesupratau, ir ji man nepaaiškino. O aš mielai būčiau su ja važiavęs į Romą pasižiūrėti popiežiaus. Man rodos, aš būčiau net kelias valandas laukęs šv. Petro aikštėje, ir kai jis būtų pasirodęs lange, būčiau plojęs rankomis, ir šaukęs: „Evviva!“ Kai pasakiau apie tai Mari, ji labai supyko. Tai „kažkoks iškrypimas“, sakė ji, kad aš, agnostikas, noriu sveikinti šventąjį tėvą. Ji tiesiog pavydėjo. Aš jau ne kartą esu pastebėjęs, kad katalikai tokie: savo lobius – sakramentus, popiežių – saugo kaip šykštuoliai. Be to, aš nežinau nė vienos žmonių grupės, kuri būtų tokios geros nuomonės apie save kaip jie.

        Jie viskuo giriasi: ir kuo jų bažnyčia stipri, ir kuo ji silpna, ir iš kiekvieno, kurį jie laiko bent šiek tiek galvojančiu, laukia, kada jis atsivers. Gal Mari todėl nevažiavo su manim į Romą, kad tenai ji būtų turėjusi ypač gėdytis savo nuodėmingo gyvenimo su manim. Kai kuriais atžvilgiais ji buvo naivi, o labai galvota ji apskritai nebuvo. Bet važiuoti dabar tenai su Ciupfneriu – tai buvo tikra niekšybė. Jie, aišku, gaus audienciją, ir vargšas popiežius, kuris Mari pavadins „mano dukra“, o Ciupfnerį – „mano gerasis sūnau“, nė nežinos, kad prieš jį klūpo ištvirkėlių ir svetimoteriautojų pora. O gal ji todėl išvažiavo su Ciupfneriu į Romą, kad ten jai niekas neprimins manęs. Mudu buvome Neapoly, Venecijoj, Florencijoj, Paryžiuj ir Londone, ir daugely Vokietijos miestų. Romoje jai nekils jokių prisiminimių, ir „katalikiško oro“ ji ten tikrai turės per akis. Aš nutariau vis dėlto dar kartą paskambinti Zomervildui ir pasakyti, kad negarbinga tyčiotis iš mano monogaminės prigimties. Bet mažne visi išsilavinę katalikai turi vieną bjaurų bruožą: tūno už savo dogmų barikados ir svaidosi iš dogmų nukaltais principais, bet jeigu juos rimtai suvedi akistaton su jų „nepajudinamomis tiesomis“, jie šypsosi ir dangstosi „žmogiškąja prigimtimi“. Priremti prie sienos, jie pasitelkia gudrią šypsenėlę, tartum ką tik būtų buvę pas popiežių ir jis būtų suteikęs jiems dalelę savo neklaidingumo. Šiaip ar taip, jei tik pradedi rimtai žiūrėti į jų šaltai skelbiamas neįmanomas tiesas, tave apšaukia arba „protestantu“, arba žmogumi be humoro. Jei kalbiesi su jais rimtai apie santuoką, jie tuojau pakiša Henriką VIII, iš šios patrankos jie šaudo jau trys šimtai metų – tuo jie nori parodyti, kokia rūsti jų bažnyčia, o jeigu jie nori parodyti, kokia ji atlaidi, kokia didžiadvasiška, jie papasakoja anekdotų apie Bezevicą, apie vyskupus, bet tik „pateptųjų“ kompanijoj, tai yra „apsišvietusių ir protingų“ žmonių kompanijoj, – čia jau nebesvarbu, ar jie laikosi kairės ar dešinės. Zomervildas baisiai supyko, kai aš jam tada pasiūliau tą anekdotą apie pralotą ir Bezevicą papasakoti iš sakyklos. Kai kalbama apie vyrą ir moterį, iš sakyklos jie naudoja tik savo pagrindinę patranką: Henriką VIII. Karalystė už santuoką! Teisė! Įstatymas! Dogma!

        Man pasidarė bloga dėl įvairių priežasčių: fiziškai – nes po tų liesų pusryčių Bochume, be konjako ir cigaretės, nieko daugiau neturėjau burnoj, moraliai – nes įsivaizdavau, kaip Ciupfneris Romos viešbuty žiūri į besirengiančią Mari. Tikriausiai jis knisis ir po jos skalbinius. Tokie susilaižę, inteligentiški, teisingi ir mokyti katalikai ieško gailestingų moterų. Mari visai netinka Ciupfneriui. Jis iš tokių, kur visada apsirengę be priekaišto, pakankamai madingai, kad neatrodytų senamadiški, o vis dėlto ne taip madingai, kad atrodyttį puošeivos; jis iš tų, kur rytais atsidėję prausiasi šaltu vandeniu ir uoliai valosi dantis, lyg norėdami pasiekti rekordą, – tokiam Mari nepakankamai protinga ir per ilgai gaišta prie rytmetinio tualeto. Jis toks tipas, kad, prieš įeidamas į popiežiaus audiencijų salę, dar paskubomis brūkštels nosine per batus. Man buvo gaila ir popiežiaus, prieš kurį jiedu klūpos. Jis maloniai šypsosis ir nuoširdžiai džiaugsis ta dailia, simpatiška vokiečią katalikų pora – ir dar kartą bus apgautas. Iš kur jis gali žinoti, kad duoda palaiminimą svetimoteriautojams?

        Aš grižau į vonios kambarį, išsitryniau rankšluosčiu, vėl apsivilkau, nuėjau į virtuvę ir užkaičiau vandens. Monika apie viską pagalvojo. Degtukai buvo padėti ant dujų viryklės, kava sumalta ir supilta į hermetišką dėžutę, šalia jos filtras, šaldytuve kumpis, kiaušiniai, daržovių konservai. Man tik tada patinka ruoša virtuvėj, kai ji yra vienintelė priemonė išsigelbėti nuo tam tikrų suaugusiųjų plepalų. Kai Zomervildas pradeda postringauti apie „Erosą“, Blothertas spjaudo savo ka... ka... kanclerį ar Fredeboilis daro gabiai sukompiliuotą pranešimą apie Kokto, – tada man, be abejo, daug smagiau būti virtuvėj, spausti iš tūbelių majonezą, pjaustyti alyvas ir tepti ant bandelių kepeninę dešrą. Bet jei man vienam reikia pasitaisyti valgyti, aš jaučiuosi bejėgis. Kai esu vienas, manęs visai nebeklauso rankos, ir jei reikia atidaryti konservus, sumušti į keputvę kiaušinius, mane pagauna baisiausia melancholija. Aš ne viengungis. Kai Mari sirgdavo ar išeidavo į darbą – kuri laiką ji dirbo Kelne vienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje, – man nebūdavo taip jau sunku ruoštis virtuvėj, o kai ji turėjo pirmąjį persileidimą, aš net išskalbiau paklodes, kol mūsų šeimininkė parėjo iš kino.

        Man pavyko atidaryti pupelių konservus neįsipjovus rankos, aš įpyliau verdančio vandens į filtrą ir galvojau apie namus, kuriuos pasistatė Ciupfneris. Prieš dvejus metus aš ten kartą buvau.

14

Aš mačiau, kaip ji tamsoje eina namo. Trumpai nupjauta veja mėnesienoje atrodo beveik melsva. Prie garažo krūva šakų, kurias čia sumetė sodininkas. Tarp prožirnių ir erškėčių krūmų – šiukšlių kibiras, pastatytas išvežti. Penktadienio vakaras. Ji jau žino, kuo kvepia virtuvėj, – žuvim; ji taip pat žino, kokius raštelius ras namie – vieną ant televizoriaus nuo Ciupfnerio: „Turėjau dar būtinai nueiti pas F. Bučkis, Heribertas“, kitą ant šaldytuvo nuo tarnaitės: „Išėjau į kiną, grįšiu dešimtą. Greta (Luiza, Birgita).“

        Atidarai garažo duris, uždegi šviesą: prie nubaltintos sienos vaikiško rolerio ir išardytos siuvamosios mašinos šešėliai. Ciupfnerio skyriuj stovintis „mersedesas“ rodo, kad jis išėjo pėsčias. ,,Pakvėpuoti, truputį pakvėpuoti grynu oru.“ Iš purvinų padangų ir sparnų galima spręsti, kad jis važinėjo į Eifelį, popiet sakė kalbas Jaunimo sąjungoj („laikytis išvien, eiti išvien, kentėti išvien“).

Žvilgsnis aukštyn: vaikų kambary irgi tamsu. Gretimi namai atskirti dvieiliais keliukais ir plačiomis gėlių lysvėmis. Liguistas televizorių atošvaitas. Tokiu metu grįžtantis namo vyras ar tėvas tik trukdo, net sūnus palaidūnas, grižęs tokiu metu, tik trukdytų; niekas nepjautų veršio, net viščiuko nepačirškintų – pasakytų, kad šaldytuve dar yra kepeninės dešros, ir viskas.

        Šeštadienio vakare kartais broliaujamasi; kai per gyvatvores perskrenda į kitą pusę badmintono kamuoliukas, perbėga kačiukai ar šuniukai, kamuoliukai permetami atgal, kačiukai „o, koks meilutis!“, – ar šuniukai – „o, koks meilutis!“ – grąžinami pro sodo vartelius ar gyvatvorių spragas. Prislopintas irzlumas balse, jokių asmeninių užuominų; bet kartais ir jis išsiveržia iš tolygios kreivės ir aštriais kampais išbraižo kaimynijos padangę, visada dėl niekniekių, niekados dėl tikrųjų priežasčių: kai tarkšteli dūžtanti lėkštelė ar riedantis kamuolys išlaužo gėles, kai vaiko paleistas akmenukas barkšteli į mašinos laką ar ką tik išskalbti, ką tik išlyginti baltiniai aptaškomi sodo žarna – tada balsai pasidaro šaižūs, o dėl apgaudinėjimo, svetimoteriavimo ar aborto niekas šaižiai nerėkauja.

        – A, tavo per daug jautrios ausys, paimk tabletę.

        Neimk jokių tablečių, Mari.

        Atidarai namų duris: tylu ir maloniai šilta. Mažoji Marichen miega viršuj. Greit bėga laikas: vestuvės, medaus mėnuo Romoj, nėštumas, gimdymas – kaštoninės garbanos ant baltos kaip sniegas vaikiškos pagalvėlės. Ar atmeni, kaip jis mums rodė savo namą ir žvaliai pareiškė: „Čia bus vietos dvylikai vaikų“, ir kaip jis dabar rytais permeta tave akimis su neištartu „na“ lūpose, ir kaip jo tiesiaširdžiai partijos draugai katalikai po trečios taurelės konjako sušunka: „Nuo vieno iki dvylikos, kaip moko aritmetika, dar trūksta vienuolikos.“

        Mieste žmonės jau šnibždasi. Tu vėl buvai kine, tokią nuostabią, saulėtą dieną kine. Ir vėl kine, ir vėl.

        Visą vakarą viena jų rately, Blotherto namuose, ir nieko daugiau neišgirsi, tik ka... ka... ka, ir šį kartą jis baigsis ne ...ncleriu, bet ...tolonu. Kaip koks svetimkūnis dunksi tas žodis tau galvoj. Primena lyg akmenuką, lyg votį. Blothertas turi Geigerio skaitiklį, kuriuo galima susekti, ar žmoguje yra katolono, ar ne: „tame yra, tame nėra; toje yra, toje nėra“. Visai kaip skabant ramunės lapelius: myli, nemyli. Ji mane myli. Futbolo komandos, partijos nariai, vyriausybė ir opozicija tikrinami, ar turi katolono. Jo ieško kaip rasės požymio, bet niekur neranda; šiaurietiška nosis, vakarietiška burna. Vienas jo tikrai turi, yra sugromulojęs tą trokštamą, įnirtingai ieškomą katoloną. Tai pats Blothertas, saugokis jo akių, Mari. Jose blizga pavėluotas geismas, seminaristo vaidiniai apie šeštąjį įsakymą, ir jei jis kalba apie tam tikras nuodėmes, tai tik lotyniškai. In sexto, de sexto

______________________________
Šeštajame, apie šeštąjį (lot.)

Tai, aišku, primena seksą. O jo mieli vaikučiai! Vyresnieji, aštuoniolikos metų Hubertas, septyniolikos Margreta, nesiunčiami su vaikais gulti – tegu pasimoko iš suaugusiųjų kalbų apie katoloną, luominę valstybę ir mirties bausmę, nuo kurių ponios Blothert akyse įsižiebia tokios keistos liepsnelės, o balsas pakyla į tokias irzlias aukštumas, kur juokas ir ašaros gašliai susilieja į vieną. Tu mėginai guostis nusivadėjusiu Fredeboilio kairiuoju cinizmu: veltui. Veltui mėginai piktintis nusivadėjusiu Blotherto dešiniuoju cinizmu. Yra toks gražus žodis: niekas. Galvok apie nieką. Negalvok apie kanclerį nei katoloną, galvok apie klouną, kuris verkia vonioj, kuriam kava laša ant šlepečių.

15

        Aš žinojau, koks čia garsas, bet manęs jis nelietė, aš jį daug kartų buvau girdėjęs, bet man niekada nereikėjo į jį reaguoti. Namie į durų skambutį reaguodavo tarnaitės, pas Derkumus aš dažnai girdėdavau skambutį prie krautuvės durų, bet niekada nesikeldavau, jį išgirdęs. Kelne mes gyvenom pensione, o viešbučiuose skambėdavo tik telefonas. Aš išgirdau skambutį, bet nekreipiau į jį dėmesio. Jis man buvo svetimas, šiame bute aš jį girdėjau tik du kartus: kai berniukas atnešė pieną ir kai Ciupfneris atsiuntė Mari arbatinių rožių. Kai tas rožes atnešė, aš gulėjau lovoj, Mari įėjo į kambarį, parodė jas man ir susižavėjusi įbedė į puokštę nosį; tada išėjo bjaurus nesusipratimas, mat aš pamaniau, kad tos rožės man. Kartais gerbėjos atsiųsdavo man į viešbutį gėlių. Aš ir pasakiau Mari:

        – Gražios rožės, atiduodu jas tau.

        O ji žvilgtelėjo į mane ir tarė:

        – Bet jos ir taip mano!

        Aš paraudau. Man pasidarė nesmagu ir dingtelėjo mintis, kad aš nė karto neatsiunčiau Mari gėlių. Aš, žinoma, parnešdavau jai visas gėles, kurias gaudavau scenoj, bet pirkti jai niekada nepirkau, o už tą puokštę, kurią gaudavau scenoj, dažniausiai irgi pats turėdavau užmokėti.

        – Nuo ko gi tos gėlės? – paklausiau aš.

        – Nuo Ciupfnerio, – pasakė ji.

        – Po velnių, – sušukau, – ką tai reiškia?

        Aš prisiminiau, kaip jie ėjo, susikibę už rankučių. Mari paraudo ir tarė:

        – Kodėl jis negali man atsiųsti gėlių?

        – Klausti reikėtų kitaip, – pasakiau aš. – Kodėl jis turi siųsti tau gėles?

        – Mes seni pažįstami, – pasakė ji, – o gal jis mano gerbėjas.

        – Gerai, – tariau aš, – tegul būna gerbėjas, bet siųsti tokią daugybę brangių gėlių yra lindimas į akis. Aš laikau tai netaktu.

        Ji įsižeidė ir išėjo.

        Kai paskambino pieno išvežiotojas, mes sėdėjom svetainėj, ir Mari išėjo, atidarė duris ir davė jam pinigių. Svečių šiame bute mes turėjom tik vieną kartą: Leo prieš atsivertimą, bet jis neskambino, jis atėjo kartu su Mari.

        Tas skambutis skambėjo kažkaip savotiškai, nedrąsiai ir kartu atkakliai. Aš baisiausiai bijojau, kad tai nebūtų Monika, ir gal dar Zomervildo kokiu nors pretekstu atsiųsta. Mane tučtuojau vėl pagavo Nibelungų kompleksas. Aš išbėgau su savo permirkusiomis šlepetėmis į koridorių ir negalėjau iš karto surasti mygtuko, kurį reikėjo paspausti. Beieškodamas prisiminiau, kad Monika juk turi namų raktą. Pagaliau suradau mygtuką, spustelėjau, ir apačioj pasigirdo ūžesys, lyg bitės dūzgimas prie uždaryto lango. Aš išėjau į laiptų aikštelę ir atsistojau prie lifto. Įsižiebė raudonas signalas „užimta“, nušvito pirmas, antras numeris, aš nervingai spoksojau į skaičius ir staiga pajutau, kad kažkas stovi greta. Aš nusigandau, grįžtelėjau atgal: daili moteris, labai šviesiais plaukais, ne per daug liesa, labai maloniomis šviespilkėmis akimis. Tik jos skrybėlė, mano nuomone, buvo per daug raudona. Aš nusišypsojau, ji irgi nusišypsojo ir tarė:

        – Jūs tikriausiai ponas Šniras… mano pavardė Grebzel, aš jūsų kaimynė. Malonu nors kartą pamatyti, kaip jūs atrodote.

        – Man taip pat labai malonu, – atsakiau aš, ir man tikrai buvo malonu. Nors ir su ryškia skrybėle, ponia Grebzel tikrai buvo miela pažiūrėti. Aš pastebėjau, kad ji laiko po pažastimi „Bonos balsą“, ji pagavo mano žvilgsnį, paraudo ir tarė:

        – Nekreipkit į tai dėmesio.

        – Aš apskaldysiu tam šunsnukiui ausis, – pasakiau, – kad žinotumėt, koks jis pašlemėkas ir veidmainis, be viso kito, jis mane dar apmovė, nusuko visą butelį degtinės.

        Ji nusijuokė.

        – Mes su vyru labai džiaugtumėmės, jei galėtume kada sutvirtinti savo kaimynystę. Ar šį kartą čia ilgiau pagyvensite?

        – Taip, – atsakiau aš, – jei leisite, kada nors paskambinsiu prie jūsų durų. Ar pas jus irgi viskas rūdžių spalvos?

        – Žinoma, – pasakė ji, – juk rūdžių        spalva yra penkto aukšto skiriamoji žymė.

        Liftas ilgiau stabtelėjo ties trečiuoju aukštu, paskui raudona šviesa nušvito ketvirtas, penktas numeris, aš atidariau duris ir iš nustebimo žengiau žingsnį atgal. Iš lifto išėjo mano tėvas, palaikė duris įeinančiai poniai Grebzel ir atsigręžė į mane.

        – Dieve mano, – tariau aš, – tėve!

        Aš niekada nesakydavau „tėve“, visada vadindavau „tėte“. Jis tarė: „Hansai“ ir kažkaip nevikriai siekė mane apkabinti. Aš pirma jo įėjau į vidų, paėmiau jo skrybėlę ir paltą, atidariau duris į svetainę ir parodžiau ranka kušetę. Jis neskubėdamas atsisėdo.

        Mes buvome labai sumišę. Matyt, sumišimas yra vienintelis tėvų ir vaikų bendravimo būdas. Tikriausiai mano kreipinys „tėve“ nuskambėjo labai patetiškai, ir tas dar padidino sumišimą, kuris ir taip buvo neišvengiamas. Tėvas atsisėdo į rūdžių spalvos fotelį ir, kraipydamas galvą, žiūrėjo į mane, į mano permirkusias šlepetes, šlapias kojines, per ilgą chalatą, kuris, be to, dar buvo skaisčiai raudonas. Mano tėvas yra nedidelio ūgio, smulkus ir taip vykusiai nerūpestingai elegantiškas, kad, svarstant kokius nors ekonomikos klausimus, televizijos žmonės jį grobstyte grobsto. Be to, jis spinduliuoja gerumu ir protu, todėl paskutiniu laiku taip išgarsėjo kaip televizijos žvaigždė, jog vargu ar kada taip išgarsės kaip rudosios anglies karalius. Jis negali pakęsti nė šešėlio brutalumo. Į jį pasižiūrėjus atrodo, kad jis turėtų rūkyti cigarus, tokius nestorus, lengvus, dailius cigarus, bet tai, kad tas arti septyniasdešimties metų kapitalistas iš tikrųjų rūko cigaretes, yra neįtikėtinai elegantiška ir pažangu. Aš suprantu, kodėl jis siunčiarnas į visas diskusijas, kur kalbama apie pinigus. Iš jo matyti, kad jis ne tik spinduliuoja gerumu, bet iš tikrųjų yra geras. Aš pasiūliau jam cigarečių, padaviau ugnies, ir, kai prie jo pasilenkiau, jis man tarė:

        – Aš nedaug ką težinau apie klounus, bet šį tą žinau. Tik kad jie maudosi kavoje, tai man naujiena.

        Jis moka būti sąmojingas.

        – Aš nesimaudau kavoje, tėve, – pasakiau, – tik norėjau užsipilti kavos, ir man nepasisekė.

        Dabar buvo pats laikas vėl kreiptis į jį „tėte“, bet aš pražiopsojau progą.

        – Gal ką išgertum?

        Jis šyptelėjo, pažvelgė į mane su nepasitikėjimu ir paklausė:

        – Ko gi tu turi?

        Aš nuėjau į virtuvę: šaldytuve stovėjo konjakas, keli buteliai mineralinio vandens, citrinų limonadas ir butelis raudonojo vyno. Paėmiau visų rūšių po vieną butelį, atnešiau į svetainę ir išrikiavau ant stalo priešais tėvą. Jis užsidėjo akinius ir ėmė žiūrinėti etiketes. Visų pirma, purtydamas galvą, atstūmė konjaką. Aš žinojau, kad jis mėgsta konjaką, ir įsižeidęs pasakiau:

        – Man rodos, kad jis geros rūšies.

        – Rūšis puiki, – tarė jis, – bet ir geriausias konjakas atšaldytas pasidaro nieko vertas.

        – Viešpatie, – sušukau aš, – argi konjako negalima laikyti šaldytuve?

        Jis taip pažvelgė į mane pro akinių viršų, lyg būtų išgirdęs, kad aš sodominis iškrypėlis. Jis yra savotiškas estetas ir sugeba rytais tris keturis kartus grąžinti skrebučius į virtuvę, kol Ana išgauna reikiamą rudumo atspalvį, – tyli kova, kuri kas rytą prasideda iš naujo, nes Ana skrebučius vis tiek laiko „anglosaksišku prasimanymu“.

        – Konjakas šaldytuve, – tarė tėvas su panieka, – negi tu tikrai nežinojai, o gal tik apsimeti? Su tavim niekada negali būti tikras.

        – Aš nežinojau, – pasakiau. Jis tiriamai į mane pažvelgė, nusišypsojo ir, matyt, patikėjo.

        – O juk aš tiek pinigų įdėjau tavo mokslui, – pasakė jis. Tai turėjo skambėti ironiškai, kaip kad kalba beveik septyniasdešimties metų tėvas su užaugusiu sūnum, bet ironija jam neišėjo, užšalo prie žodžio „pinigai“. Taip pat purtydamas galvą, jis atstūmė ir limonadą, ir raudonąjį vyną ir tarė:

        – Šiuo atveju patikimiausias gėrimas bus, man rodos, mineralinis vanduo.

        Aš išėmiau iš bufeto dvi stiklines ir atkimšau butelį mineralinio vandens. Bent tą, rodos, padariau kaip reikia. Žiūrėdamas į mane, jis pritariamai linkčiojo galvą.

        – Tu neprieštarausi, jei aš būsiu su chalalu? – paklausiau.

        – Prieštarausiu, – atsakė jis. – Būk malonus ir apsivilk žmoniškai. Tavo apranga ir tas... tas kavos kvapas visą situaciją daro komišką, o komiška ji nėra. Aš noriu rimtai su tavimi pasikalbėti. Be to, – atleisk, kad taip atvirai kalbu, – tu žinai, jog aš nepakenčiu apsileidimo, kad ir kaip jis bepasireikštų.

        – Tai ne apsileidimas, – pasakiau aš, – tai tik savotiškas poilsis.

        – Aš nežinau, – tarė jis, – kiek kartų gyvenime tu man iš tikrųjų buvai paklusnus, dabar gali manęs neklausyti. Aš tik prašau tave padaryti man malonumą.

        Aš nustebau. Anksčiau tėvas buvo greičiau nedrąsus, kone tylus. Televizijoj jis išmoko diskutuoti ir argumentuoti su „neatremiamu žavesiu“. Aš buvau per daug nuvargęs ir negalėjau tam žavesiui priešintis.

        Aš išėjau į vonią, nusimoviau kava sulietas kojines, nusišluosčiau kojas, užsimoviau kelnes, užsivilkau marškinius ir švarką, nubėgau į virtuvę, susiverčiau į lėkštę pašildytas pupeles, užpyliau tiesiog ant viršaus minkštai išvirtus kiaušinius, iškrapščiau likučius iš lukšto šaukšteliu, pasiėmiau riekę duonos, šaukštą ir grjžau į svetainę. Tėvas pažvelgė į mano lėkštę su tokia mina, kurioj labai vykusiai derinosi nustebimas ir pasibjaurėjimas.

        – Atleisk, – tariau, – aš šiandien nuo pat devynių ryto nieko neturėjau burnoje, ir tu, manau, nenorėsi, kad aš nualpęs griūčiau tau po kojų.

        Jis per prievartą nusišypsojo, papurtė galvą, atsiduso ir tarė:

        – Tiek to, bet, žinai, vien baltymus valgyti nesveika.

        – Paskui aš suvalgysiu obuolį, – pasakiau. Aš sumaišiau pupeles su kiaušiniais, atsikandau duonos ir pakabinau šaukštu savo košės, kuri man labai patiko.

        – Galėtum bent užsipilti to pomidorų padažo.

        – Neturiu parsinešęs, – pasakiau aš.

        Aš valgiau, labai skubėdamas, ir atrodė, kad tie neišvengiami garsai, kurie girdėjosi valgant, tėvui nepatiko. Jis stengėsi paslėpti savo pasidygėjimą, bet ne per daug įtikinamai, ir pagaliau aš atsistojau, išėjau į virtuvę, baigiau tuštinti savo lėkštę prie šaldytuvo ir valgydamas žiūrėjau į save veidrody, kabančiam viršum šaldytuvo. Pastarosiomis savaitėmis aš apleidau net pačią svarbiausią treniruotę – veido treniruotę. Klounas, kurio pagrindinis efektas yra nejudrus veidas, turi nuolat jį mankštinti. Anksčiau, prieš pradėdamas treniruotis, aš visada parodydavau liežuvį, norėdamas kuo labiausiai priartėti prie savęs, kad paskui galėčiau visiškai nuo savęs nutolti. Paskui lioviausi tai daręs ir, nebevartodamas jokių gudrybių, kasdien po pusvalandį žiūrėdavau pats į save, kol visai nieko nebematydavau: kadangi nesu linkęs į narcizizmą, tai dažnai atsidurdavau ant pamišimo ribos. Aš tiesiog užmiršdavau, kad veidrody matau savo paties veidą, baigęs treniruotę, apsukdavau veidrodį, ir jei dienos metu kada netyčia žvilgtelėdavau prabėgomis į veidrodj, išsigąsdavau: kažkoks nepažįstamas tipas žiūrėdavo į mane mano vonioj, mano tualete, ir aš nežinodavau, ar jis rimtas, ar juokingas, tas ilganosis, išblyškęs vaiduoklis; tada bėgdavau kuo greičiausiai pas Mari pasižiūrėti į save jos akyse. Nuo to laiko, kai jos nebėra, aš nebegaliu treniruoti veido: bijau, kad neišeičiau iš proto. Grįžęs iš treniruotės, prieidavau visiškai arti prie Mari, kad galėčiau pamatyti save jos akyse: mažytį, truputį iškreiptą, bet pažįstamą; tai buvau aš, ir vis dėlto tas pats, kurio bijodavau veidrody. Kaip išaiškinsiu Conereriui, kad be Mari visiškai nebegaliu treniruotis prieš veidrodį? Žiūrėti į save valgant buvo tik liūdna, bet nebaisu. Aš galėjau laikytis šaukšto, galėjau įžiūrėti pupeles, kiaušinio baltymo ir trynio pėdsakus, duonos riekę, kuri vis mažėjo. Veidrodis rodė man tokius jaudinamai realius daiktus kaip tuščią lėkštę, riekę duonos, kuri vis mažėjo, truputį išteptą burną, kurią aš nusišluosčiau rankove. Aš nesitreniravau. Nebuvo žmogaus, kuris būtų galėjęs grąžinti mane iš veidrodžio. Aš pamažu įėjau į svetainę.

        – Per greitai, – tarė tėvas, – tu valgai per daug skubėdamas. Sėsk pagaliau. Ar nieko negersi?

        – Ne, – pasakiau aš, – norėjau išsivirti kavos, bet nepavyko.

        – Gal aš tau išvirsiu? – paklausė jis.

        – Argi tu moki? – paklausiau aš.

        – Sako, kad aš labai gerą kavą išverdu, – pasakė jis.

        – A, nereikia, – tariau aš, – išgersiu mineralinio vandens, ne taip jau svarbu.

        – Bet aš mielai tau išvirčiau kavos, – tarė jis.

        – Ne, ačiū, – pasakiau. – Virtuvėj viskas apversta aukštyn kojom. Vidury didžiausia bala kavos, aplink tuščios konservų dėžutės, ant grindų kiaušinių lukštai.

        – Gerai, kaip nori, – pasakė jis. Atrodė įsižeidęs dėl tokio nieko. Įpylė man mineralinio vandens, atkišo savo portsigarą, aš paėmiau cigaretę, jis davė man ugnies, mudu užsirūkėm. Man jo pagailo. Matyt, ta mano lėkštė pupelių visai išmušė jį iš vėžių. Jis tikriausiai tikėjosi rasti pas mane tai, ką jis laiko bohema: meniška netvarka, visokios modernios išmonės ant sienų ir lubų, bet mūsų butas įrengtas kaip pakliuvo, be jokio stiliaus, kone miesčioniškai, ir aš mačiau, kad jį tas slėgė. Bufetą mes pirkom pagal katalogą, paveikslai ant sienų – vien reprodukcijos, tarp jų tik du abstrakcionistiniai, gražios buvo dvi Monikos Zilvs akvarelės virš komodos: „Reino peizažas III“ ir „Reino peizažas IV“ – tamsiai pilki tonai ir vos pastebimos baltos dėmės. Tuos kelis gražius daiktus, kuriuos mes turim – kėdes, kelias vazas ir arbatos stalelį ant ratukų kampe – nupirko Mari. Mano tėvas yra toks žmogus, kuriam reikia tam tikros atmosferos, o mūsų buto atmosfera jį erzino ir trikdė.

        – Ar tau mama pasakė, kad aš čia? – paklausiau galų gale, kai mes, nepratarę nė žodžio, užsidegėm po antrą cigaretę.

        – Taip, – tarė jis, – kodėl tu negali susilaikyti nuo tokių kalbų, kurios ją skaudina?

        – Jei ji nebūtų atsiliepusi savo komitetiniu balsu, viskas būtų buvę kitaip, – pasakiau aš.

        – Tau nepatinka tas komitetas? – paklausė jis ramiai.

        – Kodėl, – atsakiau aš, – gerai, kad šalinami rasiniai prieštaravimai, bet aš kitaip suprantu rasę negu jos komitetas. Negrai, pavyzdžiui, dabar tiesiog paskutinis mados žodis – jau norėjau pasiūlyti mamai vieną savo gerą pažistamą negrą kaip prakartėlės figūrą, – o kai pagalvoji, yra bent keli šimtai negrų rasių. Komitetas niekada nepritrūks darbo. Arba čigonai, – pridūriau aš, – mama galėtų pasikviesti vieną kitą į arbatėlę. Tiesiog iš gatvės. Darbo kiek tik nori.

        – Aš ne apie tai norėjau su tavim pasikalbėti, – tarė jis.

        Aš nieko nesakiau. Jis pažvelgė į mane ir tyliai tarė:

        – Aš norėjau pasikalbėti su tavim apie pinigus.

        Aš vis dar tylėjau.

        – Spėju, kad tu gan keblioj padėty. Sakyk gi ką nors.

        – Kebli padėtis – švelniai pasakyta. Greičiausiai aš visus metus negalėsiu vaidinti. Pasižiūrėk! – Aš atsismaukiau kelnių klešnę ir parodžiau jam sutinusį kelį, paskui vėl nuleidau ją ir dešinės rankos smiliumi bakstelėjau į kairę krūtinės pusę. – Ir čia, – pridūriau.

        – Viešpatie! – sušuko jis. – Širdis?

        – Taip, – patvirtinau aš, – širdis.

        – Aš paskambinsiu Dromertui ir paprašysiu, kad tave apžiūrėtų. Jis mūsų geriausias širdies specialistas.

        – Tu nesupratai, – pasakiau aš. – Dromerto konsultacijos man nereikia.

        – Juk tu sakei – širdis?

        – Gal reikėjo pasakyti – siela, dvasia, vidus, man atrodė tinkamesnis žodis širdis.

        – A, ta istorija, – tarė jis sausai. Tikriausiai Zomervildas jam tą „istoriją“ papasakojo prie skato Vyrų klube tarp zuikio kepsnio, alaus ir čirvų solo be trijų.

        Jis atsistojo, ėmė vaikščioti po kambarį, paskui sustojo už fotelio, atsirėmė į atlošą ir pažvelgė į mane.

        – Gal tai ir kvailai skamba, – tarė jis, – bet aš tau pasakysiu vieną daiktą. Žinai, ko tau trūksta? Tau trūksta to, ko būtinai reikia tikram vyrui, – mokėjimo susitaikyti su aplinkybėmis.

        – Tą aš šiandien vieną kartą jau girdėjau, – pasakiau.

        – Tai išklausyk dar trečią kartą: susitaikyk su tuo, kas neišvengiama.

        – Liaukis, – tariau aš nuvargęs.

        – Kaip tu manai, lengva man buvo, kai Leo atėjo ir pasakė pereinąs į katalikybę? Man tai buvo taip pat skaudu kaip Henrietos mirtis, – man nebūtų buvę taip skaudu, jei jis būtų pasakęs, kad dedasi prie komunistų. Aš dar galiu suprasti, kad jaunas žmogus svajoja apie neįmanomus daiktus, apie socialinį teisingumą ir taip toliau. Bet tas...

        Jis įsikibo į fotelio atlošą ir smarkiai papurtė galvą. – Tas... Ne. Ne.

        Matyt, jam tikrai buvo sunku. Jis visas išbalo ir atrodė daug senesnis, negu iš tikrųjų buvo.

        – Sėsk, tėve, – pasakiau aš, – išgerk stiklą konjako.

        Jis atsisėdo, mostelėjo į konjako pusę, aš atnešiau iš bufeto taurelę, įpyliau, jis paėmė konjaką ir išlenkė, nepadėkojęs ir manęs neužgėręs.

        – Tu to tikriausiai nesupranti, – pasakė jis.

        – Ne, – atsakiau aš.

        – Man neramu dėl kiekvieno jauno žmogaus, kuris tais dalykais tiki, – pasakė jis. – Todėl man tai buvo didelis smūgis, bet aš ir su tuo susitaikiau... susitaikiau. Ko tu taip žiūri į mane?

        – Aš turiu tavęs už kai ką atsiprašyti, – pasakiau. – Kai pamačiau tave televizijoj, tai pagalvojau, kad tu puikus artistas. Netgi truputį klounas.

        Jis nepatikliai, kone įsižeidęs, žvilgtelėjo į mane, ir aš greit pridūriau:

        – Bet tikrai, tėte, tu buvai puikus.

        Aš apsidžiaugiau, kad vėl, kaip ir seniau, pavadinau ji tėte.

        – Jie man tą vaidmeni tiesiog primetė, – pasakė jis.

        – Jis tau tinka, – pasakiau aš, – ir vaidini tu gerai.

        – Aš ten nieko nevaidinu, – pasakė jis rimtai, – ničnieko, man nereikia vaidinti.

        – Blogai, – tariau aš, – blogai tavo priešams.

        – Aš neturiu priešų, – pareiškė jis pasipiktinęs.

        – Dar blogiau tavo priešams, – pasakiau aš.

        Jis vėl nepatikliai dvilktelėjo į mane, paskui nusijuokė ir tarė:

        – Bet aš jų tikrai nelaikau priešais.

        – Dar blogiau, negu aš maniau, – pasakiau aš. – Argi tie, su kuriais tu ten nuolat kalbi apie pinigus, nenumano, kad svarbiausia jūs visada nutylite? O gal jūs taip susitariat, prieš pasirodydami ekrane?

        Jis dar įsipylė konjako ir klausiamai pažvelgė į mane:

        – Aš norėjau su tavim pasikalbėti apie tavo ateitj.

        – Minutėlę, – tariau aš, – man tiesiog įdomu, kaip tas padaroma. Jūs vis kalbate apie procentus – dešimt, dvidešimt penki, penkiasdešimt procentų, – bet niekada nepasakote – kiek procentų nuo ko?

        Jo išvaizda buvo kvailoka, kai jis pakėlė stiklą konjako, išgėrė ir pažvelgė į mane.

        – Aš norėjau pasakyti, – kalbėjau toliau, – kad nesu labai geras matematikas, bet žinau, jog širntas procentų nuo pusės pfenigo yra pusė pfenigo, o penki procentai nuo milijardo – penkiasdešimt milijonų... ar tu supranti mane?

        – Viešpatie, – tarė jis, – nejaugi tu turi tiek Iaiko žiūrėti televiziją?

        – Taip, – atsakiau aš, – kai įvyko ta istorija, kaip tu ją vadini, aš dažnai žiūriu televizijos laidas... nuo to pasidaro taip maloniai tuščia viduje. Visiškai tuščia, o jei žmogus savo tėvą mato tik vieną kartą per trejus metus, tai, aišku, džiaugiasi, galėdamas jį retkarčiais pamatyti televizoriaus ekrane. Kokioj nors smuklėj, prie alaus, prietemoj. Kartais aš tiesiog didžiuojuos tavim, kaip sumaniai tu užkerti kelią klausimams apie sumą, nuo kurios skaičiuojami procentai.

        – Tu klysti, – tarė jis šaltai, – niekam aš neužkertu kelio.

        – Argi nenuobodu taip visai neturėti priešų?

        Jis atsikėlė ir piktai dėbtelėjo į mane. Aš irgi atsikėliau. Mes abu sustojom už savo fotelių, uždėjom rankas ant atlošų. Aš nusijuokiau ir tariau:

        – Kaip klounas, aš, žinoma, domiuosi moderniomis pantomimos formomis. Kartą vienui vienas sėdėjau užpakaliniame smuklės kambary ir išjungiau garsą. Puiku. Grynojo meno įsiveržimas į užmokesčio politiką, į ekonomiką. Gaila, kad tu niekada nematei mano numerio „Priežiūros tarybos posėdis“.

        – Klausyk, ką aš tau pasakysiu, – tarė jis. – Aš kalbėjau apie tave su Geneholmu. Prašiau, kad jis pasižiūrėtų keletą tavo numerių ir duotų man... lyg ir įvertinimą.

        Staiga mane pagavo žiovulys. Tai buvo nemandagu, bet neišvengiama, ir aš gerai jutau, kaip tai nemalonu. Naktį blogai miegojau, o diena irgi buvo sunki. Jei pamatai savo tėvą pirmą kartą po trejų metų ir iš teisybės pirmą kartą gyvenime su juo rimtai kalbiesi, tai kas kas, o jau žiovauti visiškai nepritinka. Aš buvau labai susijaudinęs, bet mirtinai nuvargęs, ir man buvo gaila, kad kaip tik dabar mane pagavo žiovulys. Geneholmo pavardė paveikė mane kaip migdomieji vaistai. Tokie žmonės kaip mano tėvas visada turi turėti visa, kas geriausia: geriausią pasauly širdies specialistą Dromertą, geriausią Federacinės respublikos teatro kritiką Geneholmą, geriausią siuvėją, geriausią šampaną, geriausią viešbutį, geriausią rašytoją. Tai nuobodu. Mano žiovulys virto kone žiovavimo konvulsija, mano žandikauliai braškėte braškėjo. Nesvarbu, kad Geneholmas pederastas, jo pavardė vis tiek kelia man nuobodulį. Pederastai kartais būna labai įdomūs, bet kaip tik įdomūs žmonės man atrodo nuobodūs, ypač jei jie ekscentrikai, o Geneholmas ne tik pederastas, bet ir ekscentrikas. Jis dažnai lankydavosi mano motinos rengiamose arbatėlėse ir kalbėdamas taip arti prisikišdavo prie pašnekovo, kad tas nori nenori turėdavo gerti jo kvapą ir uostyti, ką jis paskutinį kartą buvo valgęs. Kai prieš ketverius metus paskutinį kartą jį mačiau, jis trenkė bulvių salotomis, ir, uostant tą kvapą, jo kardinoliškai raudona liemenė ir medaus spalvos mefistofeliški ūsiukai visai nebeatrodė ekstravagantiški. Jis buvo labai sąmojingas, visi žinojo, kad jis sąmojingas, todėl turėjo visą laiką būti sąmojingas. Sunkus gyvenimas.

        Atleisk, – tariau aš, kai tik pajutau, kad tam kartui žiovulys praėjo. –Tai ką pasakė Geneholmas?

        Tėvas atrodė įsižeidęs. Jis visada įsižeidžia, kai žmogus paleidžia vadžias, ir mano žiovulys užgavo jį ne subjektyviai, bet objektyviai. Jis papurtė galvą, kaip pirma, kai aš atsinešiau lėkštę pupelių.

        – Geneholmas stebi tavo raidą su dideliu susidomėjimu, jis tau palankus.

        – Pederastai niekada nepraranda vilties, – tariau aš, – tai kieta padermė.

        – Liaukis, – aštriai sudraudė mane tėvas, – džiaukis, kad turi tokį įtakingą ir nusimanantį užtarėją.

        – Aš juk džiaugiuosi, – pasakiau.

        – Bet dėl tavo ligšiolinio darbo jis turi daugybę priekaištų. Jis mano, kad tau reikia vengti Pjero tipažo, tu turi gabumų vaidinti arlekiną, bet toks vaidmuo tau per prastas, o kaip klounas tu nepakenčiamas. Jis sako, kad vienintelis tavo kelias – tai ryžtingas posūkis į pantomimą... ar tu manęs bent klausai? – Jo balsas darėsi vis aštresnis.

        – Kalbėk, kalbėk, – pasakiau, – aš girdžiu kiekvieną žodį, kiekvieną tavo protingą, taiklų žodį, nepaisyk, kad aš užsimerkęs.

        Kol jis citavo Geneholmą, aš užsimerkiau. Nuo to man pasidarė taip gera, ypač kad nebereikėjo žiūrėti į tamsiai rudą komodą, kuri stovėjo prie sienos už tėvo nugaros. Bjaurus baldas, kažkuo primenantis mokyklą: tamsiai ruda spalva, juodi bumbulai, viršutinė briauna papuošta šviesiai geltona juostele. Ta komoda buvo iš Mari namų.

        – Kalbėk toliau, kalbėk, – pakartojau tyliai.

        Aš buvau mirtinai nuvargęs, man skaudėjo pilvą, galvą, ir aš stovėjau už savo fotelio toks susirietęs, kad mano kelis pradėjo dar labiau tinti. Pro užmerktas blakstienas mačiau savo veidą, kokį tūkstančius valandų buvau matęs veidrody per treniruotes: visiškai negyvą, baltai nudažytą, net blakstienos nevirpėjo, net antakiai, tik akys, kuriomis pamažu vedžiojau į vieną ir į kitą pusę, kaip išgąsdintas triušis, stengdamasis sudaryti įspūdį, kurį tokie kritikai kaip Geneholmas vadina „nuostabiu sugebėjimu pavaizduoti gyvulių melancholiją“. Aš buvau miręs ir tūkstančius valandų uždarytas vienas pats su savo veidu – jokios galimybės išsigelbėti Mari akyse.

        – Kalbėk gi, – tariau aš.

        – Jis patarė man pasiųsti tave pas vieną geriausių mokytojų. Metams, dvejiems, pusei metų. Geneholmas sako, kad tu turi susikoncentruoti, mokytis, pasiekti tokį sąmoningumą, kad vėl galėtum pasidaryti naivus. Ir treniruotis, treniruotis, treniruotis... ar tu dar klausai?

        Jo balsas, ačiū dievui, skambėjo kiek švelniau.

        – Klausau, – atsakiau aš.

        – Ir aš sutinku tave finansuoti.

        Man atrodė, kad mano kelis toks storas ir apvalus kaip gazometras. Neatmerkdamas akių, aš pagraibiau ranka fotelio, atsisėdau ir, ištiesęs ranką prie stalo, kaip aklas pagraibiau cigarečių. Tėvas išsigandęs šūktelėjo. Aš taip gerai moku vaidinti aklą, kad visi mano, jog aš iš teisybės

aklas. Aš ir pats sau atrodžiau aklas, gal toks ir pasiliksiu. Aš vaidinau ne aklą, bet ką tik apakusį, ir kai pagaliau įsikandau cigaretę, pajutau, kad tėvas pakišo man savo žiebtuvėlį, pajutau taip pat, kad liepsna virpa.

        – Vaike, – pratarė jis baimingai, – tu sergi?

        – Taip, – pasakiau tyliai ir smarkiai užsitraukiau cigaretę, – aš mirtinai sergu, bet nesu aklas. Man skauda pilvą, galvą, kelį, kankina baisi melancholija, bet blogiausia tai, kad aš žinau, jog Geneholmas teisus, maždaug devyniasdešimt penkiais procentais teisus, ir aš net žinau, ką jis dar sakė. Ar jis minėjo Kleistą?

        – Taip, – atsakė tėvas.

        – Ar jis nesakė, kad pirma aš turiu netekti savo sielos, pasidaryti visiškai tuščias, o paskui vėl ją įsigyti? Ar jis taip sakė?

        – Taip, – pasakė tėvas, – iš kur tu žinai?

        – Dieve mano, – pasakiau aš, – aš juk žinau jo teorijas ir žinau, iš kur jos paimtos. Bet aš nenoriu netekti savo sielos, aš noriu ją atgauti.

        – Tu jos netekai?

        – Taip.

        – Tai kurgi ji?

        – Romoj, – atsakiau aš, atsimerkiau ir nusijuokiau.

        Tėvas iš baimės tikrai buvo visas išbalęs ir pasenęs. Jis irgi nusijuokė su palengvėjimu, nors ir pyktelėjęs.

        – Ak tu, pasileidėli, – pasakė jis. – Vadinasi, visa tai buvo tik vaidyba?

        – Deja, – pasakiau aš, – ne visai, o ir suvaidinta prastai. Geneholmas pasakytų: per daug natūralistiškai, ir tai būtų tiesa. Pederastai dažniausiai viską mato teisingai, jie turi milžinišką intuiciją – daugiau jie, tiesą pasakius, nieko ir neturi. Bet ir tai šis tas.

        – Ak tu, pasileidėli, – tarė tėvas, – kaip tu mane apmovei.

        – Ne, – atsakiau aš, – aš nė kiek ne daugiau tave apmoviau, kaip tave apgaudinėja tikras aklasis. Patikėk, kad grabaliojimas rankomis ir ieškojimas atramos anaiptol ne visada yra būtinas. Kartais aklas, nors jis tikrai aklas, dar ir vaidina aklą. Aš galėčiau čia pat tavo akyse nušlubuoti iki durų taip, kad tu iš skausmo ir užuojautos suriktum ir tuojau iškviestum gydytoją, geriausią chirurgą pasauly – Frecerį. Nori? – Aš atsistojau.

        – Liaukis, susimildamas, – tarė jis su kartėliu, ir aš vėl atsisėdau.

        – Sėskis ir tu, tėte, – tariau aš, – sėskis, būk geras, mane erzina, kad tu taip stovi.

        Jis vėl atsisėdo, įsipylė mineralinio vandens ir sutrikęs pažvelgė į mane.

        –Tavęs nesuprasi, – pasakė jis, – atsakyk man aiškiai. Aš apmokėsiu tavo studijas, vis tiek, kur tu bevažiuotum, į Londoną, Paryžių, Briuselį. Jokia mokykla nebus per gera.

        – Ne, – atsakiau aš pavargęs, – tai būtų kaip tik tas, ko nereikia daryti. Jokios studijos man nieko nebeduos, padėti gali tik darbas. Aš mokiausi, kai buvau trylikos, keturiolikos metų, iki dvidešimt vienerių. Tik jūs to nematėte. Ir jei Geneholmas sako, kad aš dar dabar galiu mokytis, tai jis kvailesnis, negu aš maniau.

        – Jis specialistas, – pasakė tėvas, – geriausias, kokį aš pažistu.

        – Net geriausias iš visų, kokie čia yra, – pasakiau aš, – bet tik specialistas, jis nusimano apie teatrą, tragediją, commedia dell'arte, komediją, pantomimą. Bet tu tik pažiūrėk, kaip atrodo jo paties vaidybiniai bandymai, kai jis nei iš šio, nei iš to ateina apsivilkęs violetiniais marškiniais ir apsikarstęs juodais šilkiniais kaspinais. Kiekvienas diletantas gėdytųsi. Kad kritikai yra kritiški, tai dar ne bėda, bėda, kad į save jie nesugeba pažvelgti kritiškai ir su humoru. Bjauru. Žinoma, jis specialistas, bet jei jis mano, kad po šešerių metų darbo scenoj aš dar pradėsiu studijuoti – nesąmonė!

        – Tai pinigų tau nereikia? – paklausė tėvas.

        Jis tai pasakė su vos pastebimu palengvėjimu balse, ir tas sukėlė man įtarimą.

        – Kaipgi, pinigų man reikia, – pasakiau aš.

        – Tai ką tu ketini daryti? Toliau vaidinti šitokioj padėty?

        – Kokioj padėty? – paklausiau aš.

        – Na, – pasakė jis sumišęs, – juk tu skaitai savo spaudą.

        – Savo spaudą? – pakartojau aš. – Pastaruosius tris mėnesius aš vaidinau tik provincijoj.

        – Aš surinkau viską, – pasakė jis, – ir peržiūrėjau su Geneholmu visas recenzijas.

        – Po velnių, – sušukau aš, – kiek tu jam užmokėjai?

        Jis paraudo.

        – Liaukis, – tarė jis, – tai ką gi tu ketini daryti?

        – Treniruotis, – pasakiau aš, – dirbti, pusę metų, metus, dar ir pats nežinau.

        – Kur?

        – Čia, kurgi daugiau, – atsakiau aš.

        Jam nelabai pavyko nuslėpti išgąstį.

        – Aš jums neįkyrėsiu ir jūsų nekompromituosiu, net nevaikščiosiu į jūsų “žurfiksus“, – pasakiau aš.

        Jis paraudo. Aš buvau keletą kartų nuėjęs į jų „žurfiksus“, ne asmeniškai pas juos, bet kaip pašalinis. Aš gėriau kokteilius, valgiau alyvas, siurbčiojau arbalą ir kartą išeidamas įsikišau į kišenę cigarečių, taip atvirai, kad tarnai pamatė ir pamatę nusisuko.

        Ak, – tiek teištarė tėvas. Jis nerimo savo kaily. Matyt, labai norėjo atsistoti ir prieiti prie Iango, bet tik nuleido akis ir tarė: – Man labiau patikų, jei tu pasirinktum solidesnį kelią, tą, kurį siūlo Genegolmas. Man sunku finansuoti kažkokį neaiškų reikalą. Argi tu nieko neturi susitaupęs? Juk per šiuos metus tikriausia neblogai uždirbai.

        Nesusitaupiau nei vieno pfenigo, – pasakiau aš, – turiu tik vieną vienintelę markę.  

        Aš išsitraukiau iš kišenės tą markę ir parodžiau jam. Jis tikrai pasilenkė ir apžiūrėjo ją kaip kokį retą vabzdį.

        – Man sunku tavim patikėti, – pasakė jis, – šiaip ar taip, aš jau nemokiau tavęs būti švaistūnu. Tai kiek tau per mėnesį reikėtų, kaip tu manai?

        Man smarkiau suplakė širdis. Aš nelaukiau, kad jis taip be niekur nieko sutiks man padėti. Aš svarsčiau. Kiek čia paprašius? Ne per mažai ir ne per daug, bet tiek, kad užtektų pragyventi, tik neturėjau nė mažiausios nuovokos, kiek man reikės. Elektra, telefonas, kaip nors juk reikės gyventi. Aš net suprakaitavau iš susijaudinimo.

        – Visų pirma man reikės guminio demblio, – pradėjau aš, – tokio didumo, kaip šitas kambarys, septyni iš penkių, tu man galėtum jį gauti pigiau iš savo Reino gumos apdirbimo fabrikų.

        – Gerai, – tarė jis šypsodamasis. – Aš jį tau net padovanosiu. Septyni iš penkių... bet Geneholmas mano, kad tau nevertėtų prasidėti su akrobatika.

        – Aš ir neprasidėsiu, tėte, – atsakiau, – be to demblio, man turbūt reikės dar tūkstančio markių per mėnesį.

        – Tūkstančio markių, – tarė jis. Jis atsistojo, jo išgąstis buvo tikras, lūpos virpėjo.

        – Na, gerai, – tariau aš. – Tai kiekgi tu manei?

        Aš nenumaniau, kiek iš teisybės jis turi pinigų. Po tūkstantį markių kas mėnesį per metus – tiek aš mokėjau skaičiuoti – bus dvylika tūkstančių markių, tokia suma negalėtų jo pribaigti. Jis tikrai buvo milijonierius, tą man vieną kartą gerai išaiškino ir apskaičiavo Mari tėvas. Aš tik nebeatsimenu tiksliai, kiek jis sakė. Mano tėvas visur buvo „nagus prikišęs“ ir visur turėjo akcijų. Net tame vonios ekstraktų fabrike.

        Jis vaikščiojo už savo fotelio šen ir ten, visiškai ramus, krutindamas lūpas, lyg ką skaičiuodamas. Gal jis tikrai skaičiavo, bet tas truko labai ilgai.

        Aš vėl prisiminiau, kokie jie buvo niekingi, kai aš išvažiavau su Mari iš Bonos. Tėvas man tada parašė, kad moraliniais sumetimais atsisako padėti ir tikisi, jog aš „savo rankų darbu“ išmaitinsiu save „ir tą vargšę dorą rnergaitę, kurią tu suvedžiojai“. Aš gi žinąs, kad jis visada gerbęs senąjį Derkumą, kaip priešą ir kaip žmogų, ir kad tai esąs skandalas.

        Mes gyvenome pensione Kelne, Erenfelde. Iš tų septynių šimtų markių, kuriuos Mari gavo kaip motinos palikimą, po mėnesio nieko nebeliko, o man atrodė, kad aš juos leidau labai taupiai ir protingai.

        Mes gyvenome netoli Erenfeldo stoties, pro savo kambario langą matėme raudoną plytų sieną prie geležinkelio pylimo, traukiniai su rudąja anglimi įvažiuodavo pilni į miestą ir išvažiuodavo tušti, guodžiantis reginys, jaudinantis triukšmas, ir aš visada prisimindavau tvirtą finansinę padėtį tėvų namuose. Iš vonios kambario buvo matyti skardinės vonelės ir virvės baltiniams džiaustyti, tamsoje kartais švilpteldavo krintančios konservų dėžutės ar popieriniai maišeliai su atmatomis, kai koks gyventojas slaptai ištrenkdavo juos pro langą į kiemą. Aš dažnai gulėdavau vonioj ir giedodavau giesmes, kol šeimininkė pirma man uždraudė giedoti – „Dar kas pagalvos, kad aš laikau pabėgusį kunigą“, – o paskui ir maudytis. Jai atrodė, kad aš per dažnai maudaus, tai esą nereikalinga. Kartais ji žarstekliu vartydavo kieme išmestus maišelius, iš sukrautų ten atmatų norėdama susekti, kas metė: svogūnų lukštai, kavos tirštimai, šnicelių kaulai duodavo jai medžiagos plačiausioms kombinacijoms, kurias ji pasipildydavo, atsargiai pasiteiraudama mėsos ir daržovių krautuvėse, bet nieko nepešdavo. Iš atmatų niekada nebuvo galima aiškiai nustatyti kaltininko. Grasinimai, kuriuos ji siųsdavo į baltiniais apkarstytą dangų, būdavo taip suformuluoti, kad kiekvienas juos galėjo pritaikyti sau: „Manęs niekas neapgaus, aš viską žinau.“ Rytais mes stirksodavom prie lango, tykodami laiškanešio, kuris kartais atnešdavo mums siuntinėlių nuo Mari draugų, Leo, Anos, labai nereguliariai čekius nuo senelio, bet nuo tėvų tik raginimus „paimti savo likimą į rankas, savo jėgomis įveikti nesėkmes“.

        Vėliau motina net parašė, kad ji manęs „atsižadėjusi“. Kartais ji būna banali iki visiško kvailumo, juk tą žodį ji paėmė iš vieno Šniclerio romano, antrašte „Širdis kryžkelėj“. Tame romane tėvai „atsižada“ dukters todėl, kad ši nenori gimdyti vaiko, kurio tėvas buvo „kilnus, bet silpnavalis menininkas“, rodos, aktorius. Motina pažodžiui nurašė visą sakinį iš aštuntojo romano skyriaus: „Mano sąžinė verčia mane tavęs atsižadėti.“ Ji nutarė, kad tai kaip tik tinkama citata. Šiaip ar taip, ji manęs „atsižadėjo“. Esu tikras, kad ji tai padarė tik todėl, kad tai buvo geras būdas apsidrausti nuo konfliktų ne tik su savo sąžine, bet ir su einamąja sąskaita. Tėvai manė, kad aš, norėdamas išlaikyti savo meilužę, pradėsiu herojišką gyvenimą: eisiu dirbti į fabriką ar į statybas, ir buvo nusivylę, kai aš to nedariau. Net Leo ir Ana neslėpė savo nusivylimo. Jie jau įsivaizdavo, kaip aš rytais, vos prašvitus, išeinu iš namų su sumuštiniais ir sriubos indeliu rankoj, pasiunčiu į Mari Iangą bučkį, kaip vakarais pareinu „nuvargęs, bet patenkintas“, skaitau laikraščius ir žiūriu į mezgančią Mari. Bet aš nė piršto nepajudinau, kad tie jų vaizdiniai taptų tikrove. Aš sėdėjau su Mari, ir jai buvo maloniau, kad aš niekur neišeinu. Aš jaučiausi kaip „menininkas“ (labiau negu kada nors vėliau), ir mes gyvenom vaikiškai įsivaizduotą bohemišką gyvenimą: kianti buteliai, ant sienų storos drobės, ant grindų margi dembliai. Aš dar ir šiandien raustu ir graudinuos, prisiminęs tuos metus. Kai savaitės pabaigoj Mari nueidavo pas šeimininkę ir prašydavo palaukti nuompinigių, ši kaskart imdavo plūstis ir klausdavo, kodėl aš neinu dirbti. Ir Mari nuostabiai pakiliai atsakydavo:

        – Mano vyras menininkas, taip, menininkas!

        Aš girdėjau ją vieną kartą balsiai šaukiant nuo purvinų laiptų į atvirą šeimininkės kambarį: „Taip, menininkas!“, o šeimininkė rėkė jai užkimusiu balsu atgal: „Menininkas, taip? Ir jis tikrai jūsų vyras? Įsivaizduoju, kaip džiaugėsi metrikacijos biuras!“

        Labiausiai ją siutino tai, kad mes beveik kasdien miegodavom iki dešimtos ar vienuoliktos. Jai trūko fantazijos atspėti, kad tuo būdu mes lengviausiai galėdavom atsisakyti pusryčių ir mažiau išeikvoti srovės elektrinei krosnelei, ji nežinojo ir to, kad aš dažniausiai tik apie dvyliktą galėdavau pradėti treniruotę parapijos saliūkštėj, nes rytais ji visada būdavo užimta: tai vykdavo konsultacijos motinoms, tai pasiruošimas pirmajai komunijai, virimo kursai ar kokio katalikų kolonijos kooperatyvo pasitarimai. Mes gyvenom netoli bažnyčios, kur Heinrichas Belenas buvo vikaru, jis išrūpino man leidimą treniruotis toj saliūkštėj, o taip pat ir kambarį pensione. Anuomet daug katalikų buvo mums labai geri. Moteris, kuri ten vadovavo klebonijos globojamiems virimo kursams, visada pakišdavo mums kokių nors likučių, dažniausiai tik sriubos ir pudingo, bet kartais ir mėsos, o kai Mari padėdavo jai apsiruošti, tai gaudavo čia gabalėlį sviesto, čia maišelį cukraus. Kartais ta moteris pasilikdavo pažiūrėti, kaip aš treniruojuos, juokdavosi pilvą susiėmusi ir po pietų virdavo kavą. Net ir tada, kai sužinojo, kad mes nevedę, ji liko tokia pat gera. Man rodos, ji ir nesitikėjo, kad menininkai gali būti „tikrai vedę“. Kai kada, šaltesnėmis dienomis, mes nueidavom tenai anksčiau. Mari klausydavosi virimo pamokių, aš sėdėdavau rūbinėj prie elektrinės krosnelės ir skaitydavau. Per ploną sieną girdėdavau kikenimą salėj, paskui rimtas paskaitas apie kalorijas, vitaminus, kalkuliaciją, bet aplamai atrodė, kad joms tenai labai linksma. Kai vykdavo konsultacijos motinoms, mūsų neįleisdavo, kol viskas baigdavosi. Jauna gydytoja, kuri vedė konsultacijas, buvo labai korektiška, maloni, bet griežta ir baisiausiai bijojo dulkių, kurias aš sukeldavau, vartaliodamasis ant scenos. Paskui ji ėmė tvirtinti, kad dulkės dar ir sekančią dieną laikosi ore ir galinčios pakenkti kūdikiams, todėl pareikalavo, kad aš visą parą prieš jos konsultacijas nekelčiau kojos į sceną. Heinrichas Belenas netgi gavo už tai pirties iš savo klebono, kuris nė nežinojo, kad aš ten kasdien treniruojuos; jis įspėjo Heinrichą „artimo meilėj irgi turėti saiką“. Kartais aš eidavau su Mari ir į bažnyčią. Ten būdavo taip šilta, gera, aš visada atsisėsdavau virš šildymo vamzdžių; ten viešpatavo visiška tyla, gatvės triukšmas, atrodydavo, kažkur be galo toli, ir bažnyčia būdavo tokia maloniai tuščia; tik kokie septyni aštuoni žmonės, ir kartais man atrodydavo, kad ir aš esu palikuonis tos liūdnos tylios bendruomenės, kurios idealai, ir netekę galios, tebedaro didingą įspūdį. Be manęs ir Mari – tik senos moterys. Ir natūralus Heinricho Beleno balsas prie altoriaus taip derinosi su tamsia, negražia bažnyčia. Vieną kartą, baigiantis mišioms, nebuvo ministranto, kai reikėjo pernešti knygą iš dešinės į kairę, ir aš šokau padėti. Aš iškart pastebėjau, kad Heinrichas sutriko, pametė ritmą, ir aš greit

pribėgau, paėmiau knygą iš dešinės pusės, ties viduriu altoriaus priklaupiau ir pernešiau ją į kairę pusę. Man atrodė, kad bus nemandagu, jei nepadėsiu Heinrichui keblioj padėtyj. Mari nuraudo visa, o Heinrichas šyptelėjo. Mudu buvom seni pažįstami, internate jis buvo futbolo komandos kapitonas, vyresnis už mane. Po mišių mes dažniausiai palaukdavom prie zakristijos Heinricho, jis mus pakviesdavo pusryčių, mažoj krautuvėlėj nupirkdavo skolon kiaušinių, kumpio, kavos ir cigarečių ir visada džiaugdavosi kaip vaikas, kai jo šeimininkė sirgdavo.

        Aš prisiminiau visus žmones, kurie mums padėjo, kai namiškiai sėdėjo apsižergę savo pašvinkusius milijonus ir, mane atstūmę, džiaugėsi savo moraliniu tvirtumu.

        Tėvas vis dar vaikščiojo šen ir ten už savo fotelio ir skaičiuodamas krutino lūpas. Aš jau norėjau jam pasakyti, kad nebeimsiu tų pinigų, bet man kažkodėl atrodė, kad turiu teisę šį tą iš jo gauti ir su viena vienintele marke kišenėj nenorėjau rodyti heroizmo, kurio paskui gailėčiaus. Man tikrai labai reikėjo pinigų, verkiant reikėjo, o nuo to laiko, kai išėjau iš namų, jis man nebuvo davęs nė vieno pfenigo. Leo atiduodavo mums visas savo santaupas, Ana kartais atsiųsdavo savo pačios keptą pyragą, vėliau net senelis retkarčiais kai ką primesdavo – atsiskaitymo čekius penkiolikai–dvidešimčiai markių, o vieną kartą dėl kažkokios man iki šiol nežinomos priežasties jis mums atsiuntė dvidešimt dviejų markių čekį. Tie čekiai mums kiekvieną kartą būdavo tikra kankynė: mūsų šeimininkė banke neturėjo einamosios sąskaitos, Heinrichas irgi ne, jis taip pat nieko nenusimanė apie atsiskaitymo čekius kaip ir mes. Pirmąjį čekį jis tiesiog įnešė į savo parapijos labdarybės sąskaitą, taupomojoj kasoj išsiklausinėjo, kas tie atsiskaitymo čekiai ir koks jų tikslas, paskui nuėjo pas savo kleboną ir paprašė išrašyti jam penkiolikos markių čekį, apmokamą grynais, bet klebonas vos nesprogo iš piktumo. Jis išaiškino Heinrichui, kad negali duoti tokio čekio, nes reikia nurodyti, kokiam tikslui jis duodamas, o tokia labdarybės sąskaita esanti opus reikalas, ji kontroliuojama, ir, jeigu jis parašytų: „Paslaugos čekis vikarui Belenui, apmokant asmeninį atsiskaitymo čekį“, kiltų skandalas, nes parapijos labdarybė nėra pagaliau „neaiškios kilmės“ atsiskaitymo čekių mainų kasa. Jis galįs tik priimti tą atsiskaitymo čekį kaip įnašą nurodytam tikslui, kaip betarpišką pašalpą Šnirui nuo Šniro, ir išmokėti man atitinkamą sumą grynais kaip labdarybės pašalpą. Taip dar būtų galima, nors irgi ne visai švarus reikalas. Taip praėjo dešimt dienų, kol mes iš tikrųjų gavom tas penkiolika markių, nes Heinrichas, aišku, turėjo tūkstančius kitų darbų ir negalėjo rūpintis vien tik mano atsiskaitymo čekiu. Po to aš kiekvieną kartą nusigąsdavau, kai iš senelio ateidavo atsiskaitymo čekis. Tai buvo tikra velniava – yra pinigai ir nėra pinigų, tai niekada nebuvo tas, ko mums iš tikrųjų reikėjo: tiesiog pinigai. Pagaliau Heinrichas pats atsidarė einamąją sąskaitą, kad galėtų iškeisti mūsų atsiskaitymo čekius į paprastus čekius, bet jis dažnai išvažiuodavo, jo nebūdavo po tris keturias dienas namie, o vieną kartą, kai atėjo dvidešimt dviejų markių čekis, jis buvo išvažiavęs trims savaitėms atostogų, ir tada aš pagaliau suradau Kelne savo vienintelį jaunystės draugą Edgarą Vinekeną, kuris turėjo kažkokią tarnybą, rodos, buvo Vokietijos Socialdemokratų partijos referentas kultūros reikalams. Aš susiieškojau jo adresą telefonų knygoj, bet neturėjau dviejų grašių ir negalėjau jam paskambinti, tai nuėjau pėsčias iš Kelno–Erenfeldo į Kelną–Kalką, neradau jo namie ir laukiau iki aštuonių vakaro prie durų, nes šeimininkė nenorėjo įleisti manęs į jo kambarį. Jis gyveno Engelso gatvėj, netoli kažkokios labai didelės ir labai tamsios bažnyčios (aš ir šiandien nežinau, ar jis laikė savo pareiga gyventi Engelso gatvėj todėl, kad buvo VSDP narys). Aš buvau visiškai nusivaręs nuo koto, mirtinai pavargęs, alkanas, neturėjau net cigarečių ir žinojau, kad Mari sėdi viena namie ir rūpinasi. Be to, Kelnas–Kalkas, Engelso gatvė, čia pat rūkstantis chemijos fabrikas – tai anaiptol ne džiuginantis reginys melancholikui. Galų gale aš nuėjau į kepyklą ir paprašiau moterį už prekystalio padovanoti man bandelę. Ji buvo jauna, bet atrodė gana nekaip. Aš palaukiau, kol krautuvėlė vieną akimirksnį ištuštėjo, įėjau greit į vidų ir, nė nepasisveikinęs, tariau: „Padovanokit man bandelę.“ Aš bijojau, kad kas neįeitų – ji pažvelgė į mane, jos plonos, surauktos lūpos iš pradžių dar labiau susispaudė, paskui išsipūtė, suapvalėjo, ji be žodžių įkišo į maišelį tris bandeles ir gabalėlį pyrago ir padavė man. Man rodos, aš net „ačiū“ nepasakiau, tik paėmiau maišelį ir greit išėjau. Atsisėdau ant Edgaro namų slenksčio, suvalgiau bandeles ir pyragą ir vis tikrinau, ar tebėra kišenėj tas dvidešimt dviejų markių čekis. Dvidešimt dvi markės buvo keista suma, aš svarsčiau, kodėl ji tokia, gal tai buvo likutis kokios nors einamosios sąskaitos, gal koks akibrokštas, o gal tiesiog atsitiktinumas, bet keisčiausia, kad ant čekio buvo parašytas ir skaitmuo „22“, ir žodžiais „dvidešimt dvi“, ir senelis tikriausiai turėjo kokią nors slaptą mintį, siųsdamas tokią sumą. Bet kokią, to aš niekada nesužinojau. Vėliau pamačiau, kad tik pusantros valandos telaukiau Edgaro Engelso gatvėj: man pasirodė, kad praėjo visa amžinybė, pilna liūdesio: tamsūs namų fasadai, chemijos fabriko garai. Edgaras apsidžiaugė mane pamatęs. Jis nušvito, paplojo man per petį, įsivedė į kambarį, kur ant sienos kabėjo didelė Brechto fotografija, po ja stovėjo gitara ir savo darbo lentyna, pilna kišeninio formato knygų. Aš girdėjau, kaip jis už sienos barė savo šeimininkę, kam ji manęs neįleido į vidų, paskui sugrįžo su degtine ir, visas švytėdamas, pasigyrė ką tik laimėjęs mūšį teatro komisijoj su tais „nususėliais iš KDS“ ir liepė man papasakoti, kaip aš gyvenau nuo to laiko, kai mes paskutinį kartą matėmės. Būdami vaikai, mes daug metų su juo kartu žaidėm. Jo tėvas buvo plaukimo mokytojas, paskui sporto aikštės prižiūrėtojas netoli mūsų namų. Aš paprašiau jį atleisti mane nuo kalbų, keliais žodžiais paaiškinau jam situaciją ir paprašiau apmokėti man čekį. Jis buvo baisiai mielas, viską suprato, tuojau davė man trisdešimt markių grynais, visai nenorėjo imti mano čekio, bet aš maldavau jį paimti. Man rodos, aš net apsiverkiau, prašydamas paimti tą čekį. Jis, truputį įsižeidęs, paėmė jį, ir aš pakviečiau jį ateiti pas mus ir pasižiūrėti, kaip aš treniruojuos. Jis dar palydėjo mane iki tramvajaus sustojimo vietos prie Kalko pašto, bet aš pamačiau aikštėj stovintį laisvą taksi, perbėgau gatvę, atsisėdau ir dar spėjau pamatyti Edgaro veidą – suglumusį, įsižeidusį, išbalusį, didelį veidą. Tai buvo pirmas kartas, kad aš pasiėmiau taksi, bet jei kas buvo kada vertas važiuoti taksi, tai tik aš tą vakarą. Aš nebūčiau ištvėręs kratytis tramvajum per visą Kelną ir dar valandą laukti pasimatymo su Mari. Taksi kainavo beveik aštuonias markes. Aš daviau šoferiui penkiasdešimt pfenigų arbatpinigių ir užlėkiau pensiono laiptais aukštyn. Mari puolė verkdama man ant kaklo, aš irgi apsiverkiau. Mes prisikentėm tiek baimės, visą amžinybę buvom atskirti ir iš nevilties net nesibučiavom, tik šnibždėjom be paliovos, kad daugiau niekada, niekada, niekada nesiskirsim, „kol tik mirtis mus išskirs“, pridūrė Mari. Paskui Mari „susiruošė“, kaip ji sakė, pasidažė, pasitepė lūpas, ir mes nuėjom į vieną restoranėlį Venlo gatvėj, suvalgėm po dvi porcijas guliašo, nusipirkom butelį raudonojo vyno ir parėjom namo.

        Edgaras man taip ir neatleido visiškai to važiavimo taksi. Po to mes dažnai jį sutikdavom, jis netgi dar kartą padėjo mums pinigais, kai Mari turėjo persileidimą. Jis niekada neužsimindavo apie tą taksi, bet jo širdy liko kažkoks nepasitikėjimas, kuris ir šiandien dar neišnyko.

        – Dieve mano, – tarė tėvas kažkokiu kitu, man visiškai nepažįstamu balsu, – kalbėk gi aiškiai ir garsiai ir atmerk akis. Tais pokštais manęs nebeapgausi.

        Aš atsimerkiau ir pažvelgiau į jį. Jis buvo piktas.

        – Argi aš ką sakiau? – paklausiau.

        – Taip, murmėjai kažką sau panosėj, ir aš supratau tik du žodžius, kuriuos nuolat kartojai, tai „pašvinkę milijonai“, – pasakė jis.

        – Tai ir yra vieninteliai žodžiai, kuriuos tu gali ir turi suprasti.

        – Aš dar supratau žodžius „atsiskaitymo čekis“.

        – Gerai, gerai, – tariau aš, – eikš. Sėsk vėl ir pasakyk, kiekgi tu manei man duoti kas mėnesį per tuos metus?

        Aš priėjau prie jo, švelniai suėmiau už pečių ir pasodinau į fotelį. Jis tuojau vėl atsistojo, ir mes stovėjom visai arti prieš vienas kitą.

        – Aš apsvarsčiau šį reikalą, – tyliai tarė jis, – jei tu nepriimi mano sąlygos, atsisakai nuo rimtų, kontroliuojamų studijų ir nori dirbti čia... tai iš tikrųjų... na, manau, dviejų šimtų markių per mėnesį turėtų užtekti.

        Aš buvau tikras, kad jis norėjo pasakyti dviejų šimtų penkiasdešimt ar trijų šimtų, bet paskutinį akimirksnį pasakė dviejų šimtų. Vis dėlto jis, atrodo, nusigando, pamatęs mano veido išraišką, ir pridūrė greičiau, negu pritiko tokios elegantiškos išvaizdos žmogui:

        – Geneholmas sakė, kad pantomimos pagrindas yra asketizmas.

        Aš vis dar nieko nesakiau. Tik žiūrėjau į jį „tuščiomis akimis“, kaip Kleisto marionetė. Aš net nepykau, tik buvau savotiškai nustebęs, taip nustebęs, kad tas sunkiai išmoktas žvilgsnis – „tuščios akys“ – pasidarė natūrali mano akių išraiška. Jis pradėjo nervintis, jo viršutinę lūpą išmušė smulkūs prakaito lašeliai. Bet aš visų pirma pajutau ne pyktį ar kartėlį ir visai ne panieką; mano tuščios akys pamažu prisipildė gailesčio.

        – Mielas tėte, – tariau aš tyliai, – du šimtai markių – ne taip mažai, kaip tu manai. Tai visai graži suma, aš nenoriu dėl to su tavim ginčytis, bet ar tu žinai, kad asketizmas yra brangus malonumas, bent jau tas asketizmas, apie kurį galvoja Geneholmas; jis turi galvoj ne asketizmą, bet dietą, daug liesos mėsos ir salotų – pigiausia asketizmo forma yra badavimas, bet alkanas klounas... ką gi, vis jau geresnis už girtą.

        Aš pasitraukiau atgal, man buvo nesmagu stovėti taip arti jo ir matyti vis tankėjančius prakaito lašelius ant jo lūpų.

        – Klausyk, – pasakiau aš, – pakalbėkim kaip pritinka džentelmenams, apie ką kita, ne apie pinigus.

        – Bet aš tikrai noriu tau padėti, – tarė jis susikrimtęs, – aš mielai duosiu tau tris šimtus.

        – Dabar aš nebenoriu nieko girdėti apie pinigus, – pasakiau, – aš tik norėjau tau paaiškinti, koks buvo labiausiai stulbinantis mano vaikystės atradimas.

        – Koks gi? – paklausė jis tartum laukdamas mirties nuosprendžio. Jis turbūt pagalvojo, kad aš pradėsiu kalbėti apie jo meilužę, kuriai jis pastatė vilą Godesberge.

        – Ramiau, ramiau, – tariau aš, – tu nustebsi: labiausiai stulbinantis mano vaikystės atradimas buvo tas, kad aš supratau, jog namie mes niekada negaunam kaip reikiant paėsti.

        Jis krūptelėjo, kai aš pasakiau „paėsti“, nurijo seilę, kimiai nusijuokė ir paklausė:

        – Tu nori pasakyti, kad jūs niekada neprivalgydavot iki soties?

        – Kaip tik tai, – atsakiau aš ramiai, – mes niekada neprivalgydavom iki soties, bent jau namie. Aš po šiai dienai nežinau, ar tai buvo daroma iš šykštumo, ar iš principo, man būtų maloniau žinoti, kad tai buvo daroma iš šykštumo... bet ar tu žinai, ką jaučia vaikas, visą popietę važinėjęs dviračiu, žaidęs futbolą, maudęsis Reine?

        – Manau, kad apetitą, – atsakė jis šaltai.

        – Ne, – pasakiau aš, – alkį. Po velnių, mes vaikystėje vis girdėdavom, kad esam turtingi, labai turtingi... bet iš tų pinigų nieko neturėjom, net kaip reikiant pavalgyti.

        – Ar jums ko trūko?

        – Taip, – atsakiau, – aš gi sakau tau: trūko valgio... ir dar pinigų smulkioms išlaidoms. Ar tu žinai, ko aš vaikystėj labiausiai norėdavau valgyti?

        – Dieve mano, – pasakė jis su baime, – ko gi?

        – Bulvių, – pasakiau aš. – Bet mama jau tada sirgo suliesėjimo manija, – juk žinai, kad ji visuomet pralenkdavo savo laiką, ir mūsų namuose knibždėte knibždėjo visokių kvailų plepių, kurių kiekvienas skelbė vis kitokią maitinimosi teoriją, deja, nė vienoj iš jų bulvės nevaidino teigiamo vaidmens. Kartais, kai jūsų nebūdavo namie, tarnaitės virtuvėj išsivirdavo bulvių: neskustų bulvių, kurias valgydavo su sviestu, druska ir svogūnais; kartais jos pakeldavo mus, leisdavo mums ateiti su pižamomis į apačią ir prisikimšti bulvių, su sąlyga, kad niekam nė žodeliu neprasitarsim. Dažniausiai mes eidavom penktadieniais pas Vinekenus , ten visada būdavo bulvių salotos, ir ponia Vineken prikraudavo mums kupinas lėkštes. Be to, pas mus visada būdavo per mažai duonos pintinėj, ir kokia gi buvo ta mūsų duonos pintinė – tiesiog gaila į ją žiūrėti, vis tie nelemti traškučiai ar viena kita riekė duonos, „sveikatos dėlei“ pusiau sudžiūvus. Kai nueidavau pas Vinekenus ir Edgaras būdavo ką tik parnešęs duonos, jo motina prisispausdavo kaire ranka kepalą prie krūtinės ir dešine riekdavo šviežias riekes, kurias mes čiupdavom ir tepdavom obuolių koše.

        Mano tėvas nedrąsiai linkčiojo, aš padaviau jam cigaretes, jis vieną paėmė, aš jam uždegiau. Man buvo jo gaila. Tikriausiai sunku tėvui pirmą kartą rimtai kalbėtis su sūnum, kai šiam jau beveik dvidešimt aštuoneri metai.

        – Ir dar tūkstančiai kitų dalykų, – kalbėjau aš. – Pavyzdžiui, ledinukai, oro balionai. Mama oro balionus laikė grynu pinigų mėtymu. Teisybė. Jie tikrai grynas pinigų rnėtyrnas, bet visų jūsų pašvinkusių milijonų mes niekada nebūtume išleidę balionais į dangų, kad ir kokia stipri būtų buvusi rnūsų pinigų švaistymo aistra. O tie pigūs saldainiai, nuo kurių mama stengėsi mus atgrasinti itin rimtomis teorijomis, įrodančiomis, kad tie saldainiai – gryni gryniausi nuodai. Bet, užuot davusi mums geresnių saldainių, kurie nebūtų nuodai, ji mums neduodavo jokių. Internate visi stebėdavosi, – pridūriau aš tyliai, – kad tik aš vienas nemurmėdavau dėl maisto, viską sukirsdavau, ir viskas man būdavo labai skanu.

        – Na, matai, – pasakė jis netvirtai, – tai turėjo ir gerų pusių. – Tie žodžiai nuskambėjo nelabai įtikinamai ir visai nelinksmai.

        – O, – kalbėjau aš toliau, – teorinė ir pedagoginė tokio auklėjimo vertė man visiškai aiški, tik visa tai buvo teorija, pedagogika, psichologija, chemija… ir amžinas surūgimas. Aš žinojau, kada Vinekenai turi pinigų, penktadieniais, ir pas Šnivindus, ir pas Holeratus būdavo matyti, kada namuose yra pinigų – pirmą ar penkioliktą mėnesio dieną, – tada kiekvienas gaudavo ką nors nepaprasta: storą dešros galą ar pyragaitį, ir ponia Vineken penktadienio rytą visada eidavo pas kirpėją, nes pavakariais... na, tu pasakytum, būdavo atnašaujama Venerai.

        – Ką? – sušuko tėvas. – Tu juk nenori pasakyti... – Jis paraudo ir pažvelgė į mane, purtydamas galvą.

        – Taip, kaip tik tą ir noriu pasakyti, – tariau aš. – Penktadienį po pietų vaikai būdavo išsiunčiami į kiną. Prieš tai jie dar galėdavo užeiti ledų valgyti, tad mažiausiai tris su puse valandos jų nebūdavo namie, kai mama pareidavo iš kirpėjo, o tėvas su atlyginimu namo. Darbininkų butai, kaip žinai, ne tokie dideli.

        – Tu nori pasakyti, – tarė tėvas, – tu nori pasakyti, kad jūs žinodavot, kodėl vaikai išsiunčiami į kiną?

        – Žinoma, ne viską, – pasakiau aš, – daug kas man tik vėliau paaiškėjo, kai prisimindavau tuos laikus... ir tik daug vėliau man dingtelėjo, kodėl ponia Vineken visada taip gražiai rausdavo, kai mes pareidavom iš kino ir valgydavom bulvių salotas. Vėliau, kai jis pasidarė stadiono prižiūrėtoju, viskas pasikeitė – tada jis, matyt, daugiau būdavo namie. Ir aš, dar vaikas, visada pastebėdavau, kad jai kažkaip nesmagu... ir tik vėliau supratau kodėl. Bet tokiame bute, kur tėra vienas didelis kambarys ir virtuvė, su trim vaikais jie tikriausiai neturėjo kitos išeities.

        Tėvas buvo toks sukrėstas, jog aš išsigandau: dar, ko gero, pamanys, kad dabar netinka vėl pradėti kalbą apie pinigus. Jis laikė mūsų susitikimą tragišku, bet ta tragedija, iškelta į taurios kančios plotmę, pradėjo jam patikti, jis ėmė po truputį ja mėgautis, ir dabar bus sunku pakreipti kalbą į tuos tris šimtus markių, kuriuos jis man siūlė. Su pinigais yra taip kaip su tuo „kūnišku geismu“. Niekas aiškiai apie juos nekalba, negalvoja, jie – kaip sakydavo Mari apie kunigų „kūnišką geismą“ – arba „sublimuojami“, arba laikomi vulgariais, bet niekada pinigai nelaikomi tuo, kas jie tuo ar kitu metu iš tikrųjų yra: valgis arba taksi, pakelis cigarečių ar kambarys su vonia.

        Aš aiškiai mačiau, kad tėvas kenčia, ir tas mane jaudino. Jis nusigręžė į langą, išsiėmė nosinę ir nusišluostė kelias ašaras. To niekada iki šiol nebuvau matęs: kad tėvas verktų ir tikrai šluostytųsi nosine. Kas rytą jam būdavo padedamos dvi švarios nosinės, ir vakare jis įmesdavo jas, truputėlį suglamžytas, bet visai švarutėles, į skalbinių krepšį savo vonios kambary. Buvo tokie laikai, kai mama taupumo sumetimais – skalbimo priemonių labai trūko – ilgai su juo diskutuodavo apie tai, ar jis negalėtų tų nosinių panešioti bent dvi ar tris dienas: „Tu gi tik taip sau jas nešiojies kišenėj, iš tikrųjų niekada jų nesutepi, o juk turėtum prisiminti atsakomybę visuomenei.“ Čia ji turėjo galvoj šūkius „Nešvaistyk!“ ir „Taupyk kiekvieną skatiką!“ Bet tėvas – kiek aš atsimenu, pirmą kartą – energingai reikalavo, kad jam ir toliau kas rytą būtų paduodamos dvi švarios nosinės. Aš niekada nemačiau ant jo nė kokio lašelio nei dulkelės, ničnieko, ką būtų reikėję valyti nosine. O dabar jis stovėjo prie lango ir šluostėsi ne tik ašaras, bet ir tokį vulgarų daiktą kaip prakaitas nuo viršutinės lūpos. Aš išėjau į virtuvę, nes jis vis dar verkė, net išgirdau, kaip keliskart sukūkčiojo. Nedaug tėra žmonių, kuriuos malonu matyti šalia, kai verki, ir aš pagalvojau, kad tikras sūnus, kurio beveik nepažįsti, čia mažiausiai reikalingas. Aš pats pažįstu tik vieną žmogų, kuriam matant galiu verkti, – Mari, ir nežinau, ar tėvo meilužė tokia, kad prie jos jis galėtų verkti. Aš ją tik vieną kartą tesu matęs, ji man tada pasirodė simpatiška ir daili, ir kažkaip maloniai kvaila, bet daug apie ją esu girdėjęs. Giminės piešdavo ją kaip gobšę, bet mūsų giminėj visi laikomi gobšais, kurie tik nesigėdija priminti, kad žmogui kartas nuo karto reikia pavalgyti, atsigerti, nusipirkti porą batų. Toks, kuris laiko būtinybe cigaretes, šiltas vonias, gėles ir degtinę, turi visus šansus įeiti į kroniką kaip „beprotiškas švaistūnas“. Aš įsivaizduoju, kad meilužė daug kainuoja: juk reikia jai nusipirkti kojinių, suknelių, mokėti už butą, ji visada turi būti gerai nusiteikusi, o tai įmanoma tik tada, kai, tėvo žodžiais tariant, „tavo finansinė padėtis absoliučiai tvirta“. Kai jis ateina pas ją po mirtinai nuobodžių priežiūros tarybos posėdžių, ji juk turi būti linksma, gražiai susišukavusi, maloniai kvepėti. Aš negaliu įsivaizduoti, kad ji gobšė. Ji tikriausiai tik daug kainuoja, o mūsų giminėj tas tolygu gobšumui. Kai sodininkas Henkelsas, kuris retkarčiais padeda senajam Furmanui, staiga nepaprastai kukliai pastebėjo, kad normos už pagalbinius darbus, „tiesą sakant, jau treji metai“ yra didesnės už tą atlyginimą, kurį jis gauna iš mūsų, mama dvi valandas spiegiančiu balsu skaitė paskaitą apie „kai kurių žmonių gobšumą“. Vieną kartą per Naujus metus ji davė laiškanešiui dvidešimt penkis pfenigus ir labai pasipiktino, kai kitą rytą laiškų dėžutėj rado voką su dvidešimt penkiais pfenigais ir raštelį nuo laiškanešio: „Širdis neleidžia jūsų apiplėšti, gerbiamoji ponia.“ Ji, žinoma, turėjo Ryšių ministerijoj pažįstamą valstybės sekretorių, kuriam tuojau apskundė tą „gobšų akiplėšą“.

        Virtuvėj aš aplenkiau kavos klaną, per koridorių nuėjau į vonią, ištraukiau vonios kamštį ir man dingtelėjo, kad šiandien pirmą kartą po kelerių metų sėdėjau vonioj ir negiedojau net Marijos litanijos. Dušu plaudamas muilo nuosėdas nuo tuštėjančios vonios sienelių, patyliukais ėmiau niūniuoti „Tantum ergo“. Paskui pamėginau ir Marijos litaniją, aš visada jaučiau simpatiją tai žydų mergelei Miriam, kartais ja net tikėjau. Bet ir Marijos litanija nieko nepadėjo, ji, matyt, buvo per daug katalikiška, o aš buvau įsiutęs ant katalikybės ir katalikų. Nutariau paskambinti Heinrichui Belenui ir Karlui Emondsui. Su Karlu Emondsu nebuvau susitikęs nuo to baisaus skandalo prieš dvejus metus, o susirašinėti mes niekada nesusirašinėjom. Jis bjauriai mane išplūdo – ir visiškai už nieką: jo jauniausiam sūnui, vienerių metų Gregorui, aš įmaišiau į pieną žalią kiaušinį, mat buvau paliktas jo prižiūrėti – Karlas su Sabina buvo išėję į kiną, o Mari į „ratelį“. Sabina man buvo prisakiusi dešimtą valandą pašildyti pieno, supilti į buteliuką ir duoti Gregorui, bet vaikas man pasirodė pernelyg išblyškęs ir nupiepęs (jis net neverkė, tik kažkaip pasigailėtinai inkštė), ir aš nutariau, kad žalias kiaušinis, įplaktas į pieną, išeis jam į sveikatą. Kol sušilo pienas, aš jį nešiojau po virtuvę ant rankų ir kalbinau: „O ką dabar vaikeliukas valgys, o ką mes jam duosim – kiaušinėlį“ ir taip toliau, paskui sumušiau kiaušinį, suplakiau jį miksery ir supyliau Gregorui į pieną. Kiti Karlo vaikai kietai miegojo, manęs su Gregoru niekas virtuvėj netrukdė, ir, kai padaviau jam pieną, buvau tikras, kad kiaušinis piene jam labai patiko. Jis šypsojosi ir greit po to, ilgai nebeinkštęs, užmigo. Kai paskui Karlas parėjo iš kino ir pamatė virtuvėj kiaušinio kevalus, tai, įėjęs į svetainę, kur mes su Sabina sėdėjom, pasakė:

        – Gerai padarei, kad išsivirei kiaušinį.

        Aš pasakiau, kad kiaušinį ne aš pats suvalgiau, bet daviau Gregorui, ir tuojau prapliupo baisiausia perkūnija su žaibais. Sabina tiesiog įpuolė į isteriją, išvadino mane „žudiku“, o Karlas suriko: „Ak tu, valkata, tu, paleistuvi!“ ir tas mane taip įsiutino, kad aš išvadinau jį „susirietusiu kaliku“, čiupau savo paltą ir supykęs išlėkiau pro duris. Jis, man dar lipant laiptais žemyn, iš viršaus rėkė: „Pašlemėkas be sąžinės“, o aš jam iš apačios rėkiau: „Isterikas miesčionis, mokytojėlis!“ Aš vaikus tikrai mėgstu ir moku su jais elgtis, ypač su kūdikiais, ir negaliu patikėti, kad vienerių metų vaikui kenktų kiaušinis, bet Karlas išvadino mane „paleistuviu“, ir tas mane labiau įžeidė negu Sahinos „žudikas“. Pagaliau susijaudinusią motiną galima suprasti ir daug ką jai atleisti, bet Karlas gerai žinojo, kad aš ne paleistuvis. Mūsų santykiai buvo kvailai įtempti, širdies gilumoj jis laikė mano „laisvą gyvenimą“ „nuostabiu“, o mane širdies gilumoj žavėjo jo miesčioniška buitis. Aš jam niekaip negalėjau išaiškinti, kokiu pasibaisėtinu nuoseklumu eina mano gyvenimas, kaip pedantiškai viskas sukasi ratu: kelionė traukiniu, viešbutis, treniruotė, spektaklis, žaidimas „Žmogau, nepyk!“ ir alaus gėrimas... ir kad toks gyvenimas, kurį jis gyvena, vilioja mane savo miesčioniškumu. Ir, žinoma, jis, kaip ir visi, galvojo, kad mes tyčia vengiam vaikų. Mari persileidimai jam atrodė „įtartini“; jis nenumanė, kaip mes norėjom vaikų. Ir vis dėlto aš daviau jam telegramą ir paprašiau man paskambinti, bet pinigų iš jo neprašysiu. Dabar vaikų jis jau turi ketvertą, pats vos suduria galus.

        Aš dar kartą perleidau dušu vonią, patylom išėjau į koridorių ir žvilgtelėjau pro atviras svetainės duris. Tėvas jau buvo atsigręžęs veidu į stalą ir nebeverkė. Raudona nosim, šlapiais raukšlėtais skruostais jis atrodė kaip bet kuris senas žmogus, sužvarbęs ir stulbinančiai tuščias, beveik kvailas. Aš įpyliau kelis lašus konjako ir padaviau jam. Jis paėmė ir išgėrė. Stulbinančiai kvaila jo veido išraiška nepasikeitė, ir iš to, kaip jis gėrė ir kaip tylėdamas bejėgiškai maldaujančiomis akimis vėl atkišo man taurę, jautėsi kažkoks susmukimas – tokio aš dar niekada nebuvau jo matęs. Jis atrodė kaip žmogus, kuris niekuo, tikrai niekuo daugiau nebesidomi, tik kriminaliniais romanais, tam tikra vyno rūšim ir lėkštais sąmojais. Suglamžytą ir šlapią nosinę jis buvo padėjęs ant stalo, ir šį negirdėtą gero tono pažeidimą aš laikiau užsispyrimo ženklu – jis elgėsi kaip neklaužada vaikas, kuriam tūkstančius kartų buvo sakyta, kad nosinės negalima dėti ant stalo. Aš jam dar truputį įpyliau, jis išgėrė ir padarė kažkokį mostą, kuris galėjo reikšti tik viena: „Atnešk man paltą.“ Aš į tai nereagavau. Reikėjo jam vėl kaip nors priminti pinigus. Aš nieko geresnio nesugalvojau, kaip išsiimti iš kišenės savo paskutinę markę ir truputį ja pažongliruoti: nuridinau ją iškelta dešine ranka žemyn, paskui tuo pačiu keliu vėl aukštyn. Matydamas tą mano triuką, jis šyptelėjo vos puse lūpų. Aš išmečiau pinigą aukštyn, beveik iki lubų, sugavau jį, bet jis tik pakartojo savo mostą: „Paduok man paltą.“ Aš dar kartą išmečiau pinigą, sugavau jį didžiuoju dešinės kojos pirštu ir pakėliau aukštyn, jam beveik panosėn, bet jis tik piktai numojo ir suurzgė: „Liaukis.“ Aš patraukiau pečiais, išėjau į koridorių ir nukabinau nuo kabyklos jo paltą, paėmiau skrybėlę. Jis jau stovėjo šalia manęs, aš padėjau jam apsivilkti, pakėliau iškritusias iš skrybėlės pirštines ir padaviau jam. Jo akys vėl buvo pilnos ašarų, jis kažkaip juokingai krutino nosį ir lūpas ir tyliai man sušnibždėjo:

        – Argi tu man nepasakysi kokio malonaus žodžio?

        – Kodėl, – tariau aš tyliai, – gražu buvo iš tavo pusės, kad tu uždėjai man tada ant peties ranką, kai tie idiotai mane teisė... ir ypač gražu, kad išgelbėjai poniai Vineken gyvybę, kai tas silpnaprotis majoras norėjo ją sušaudyti.

        – A–a, – tarė jis, – buvau jau beveik ir užmiršęs.

        – Ypač gražu, kad tu tai užmiršai, – pasakiau aš,    – aš neužmiršau.

        Jis pažvelgė į mane, be žodžių maldaudamas neištarti Henrietos vardo, ir aš jo neištariau, nors pima ketinau jį paklausti, kodėl jis nebuvo toks geras ir neuždraudė Henrietai tos iškylos į priešlėktuvinę apsaugą. Aš linktelėjau, ir jis suprato: apie Henrietą nieko nesakysiu. Jis tikriausiai sėdėdavo per priežiūros tarybos posėdžius, piešdavo ant popieriaus lapo žmogiukus, kartais raidę H, dar vieną, o kartais gal ir visą vardą: Henrieta. Jis buvo nekaltas, tik savotiškai bukas ir dėl to negalėjo būti tragiškas, o gal tai kaip tik buvo tragizmo prielaida. To aš nežinojau. Jis buvo toks kilnus ir švelnus, ir baltaplaukis, atrodė toks geras, o neatsiuntė man net išmaldos, kai mudu su Mari gyvenom Kelne. Ir kodėl gi tas malonus žmogus, mano tėvas, buvo toks kietas ir stiprus, kodėl jis kalbėjo iš televizijos ekrano apie visuomenines pareigas, apie valstybinį sąmoningumą, apie Vokietiją, net apie krikščionybę, kuria jis, kaip pats prisipažino, visai netikėjo, – ir dar taip, kad negalėjai juo netikėti. Tikriausiai tik dėl pinigų, ir tai buvo ne konkretūs pinigai, už kuriuos perki pieną ar važiuoji taksi, eini į kiną ar išlaikai meilužę, bet abstraktūs. Aš jo bijojau, o jis bijojo manęs: mes abu žinojom, kad nė vienas iš mūsų nėra realistas, ir abu niekinom tuos, kurie kalbėjo apie „realią politiką“. Čia buvo didesni dalykai, negu tie asilai galėjo suprasti. Jo akyse aš išskaičiau: jis negali duoti pinigų klounui, kuris tik viena moka su jais daryti: išleisti, tai yra visai ne tą, ką reikia su pinigais daryti. Ir aš žinojau: tegu jis man duoda ir milijoną, aš vis tiek jį išleisiu, o leisti pinigus jam buvo tas pats, kaip ir juos švaistyti.

        Laukdamas virtuvėj ir vonios kambary, kol jis vienas išsiverks, aš tikėjausi, kad jis taip susijaudins, jog padovanos man didelę sumą be jokių kvailų sąlygų, bet dabar aš mačiau iš jo akių, kad to jis negali. Jis nebuvo realistas, aš – taip pat, ir mes abu žinojom, kad visi kiti, nepaisant viso savo lėkštumo, buvo tik realistai, kvaili kaip visos marionetės, kurios šimtus kartų grabinėja sau apie sprandą, o vis tiek neranda virvelių, už kurių yra tampomos.

        Norėdamas jį visiškai nuraminti, aš dar kartą linktelėjau: aš nekalbėsiu nei apie pinigus, nei apie Henrietą, bet galvojau apie ją ir, kaip man rodėsi, kažkaip nederamai: aš vaizdavausi, kokia ji būtų dabar – trisdešimt trejų metų, tikriausiai išsiskyrusi su kokiu nors pramonininku. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad ji dalyvautų toj banalybėj, flirtuotų, vaikščiotų į arbatėles, skelbtų šūkį: „Laikykis krikščionybės“, sėdėtų komitetuose ir „rodytų itin malonų veidą tiems socialdemokratams, kad jie neprasimanytų dar daugiau kompleksų“. Aš galėjau ją įsivaizduoti tik desperatišką, darančią kažką, ką realistai laikytų snobizmu, nes patys neturi jokios fantazijos. Ji galėtų kokiam nors iš tos daugybės „prezidentų“ supilti kokteilį už apykaklės arba savo automobiliu užlėkti ant kokio žymaus, išsiviepusio veidmainio mersedeso. Ką gi ji būtų galėjusi daryti, jei būtų nemokėjusi piešti ar puodžiaus ratu sukti sviestinių? Juk ji, kaip ir aš, justų visur, kur tik yra kas gyva, tą nematomą sieną, už kurios nebegalima leisti pinigų, kur jie pasidaro neliečiami ir egzistuoja tik tabernakule kaip skaičiai.

        Aš pasitraukiau tėvui iš kelio. Jį vėl pradėjo mušti prakaitas, ir man jo pagailo. Aš greit nubėgau į svetainę, atnešiau nuo stalo tą nešvarią nosinę ir įkišau jam į palto kišenę. Iš mano mamos jis gali susilaukti nemalonumų, jei per mėnesinį baltinių patikrinimą ji pasiges kokio daikto: dar apvagins tarnaites ar aprėks už aplaidumą.

        – Gal iškviesti taksi? – paklausiau.

        – Ne, – atsakė jis, – paėjėsiu truputį pėsčias. Furmanas laukia prie stoties.

        Jis praėjo pro mane, aš atidariau duris, palydėjau jį iki lifto ir paspaudžiau mygtuką. Aš dar kartą išsiėmiau iš kišenės savo markę, pasidėjau ją ant ištiestos kairės rankos ir įbedžiau į ją akis. Tėvas su pasibjaurėjimu nusisuko ir papurtė galvą. Aš pagalvojau, gal jis bent išsiims piniginę ir duos man penkiasdešimt ar šimtą markių, bet skausmas, kilnumas ir savo tragiškos padėties suvokimas iškėlė jį į tokias sublimacijos aukštumas, kad bet kokia mintis apie pinigus jam buvo kokti, o mano mėginimai jam tai priminti atrodė nelyginant šventvagystė. Aš jam palaikiau atidaręs lifto duris, jis mane apkabino, staiga ėmė uostinėti, sukikeno ir tarė: „Tu tikrai kvepi kava, gaila, būčiau išviręs tau geros kavos, aš moku, tu gi žinai.“ Jis paleido mane, įėjo į liftą, ir, prieš liftui pajudant, aš pamačiau, kaip jis viduj paspaudė mygtuką ir šelmiškai nusišypsojo. Aš dar pastovėjau, žiūrėjau, kaip įsižiebia skaičiai: keturi, trys, du, vienas – paskui raudona šviesa užgeso.

16

        Grįžęs į butą ir uždaręs duris, pagalvojau, kad elgiausi kaip asilas. Reikėjo priimti jo pasiūlymą išvirti kavos ir dar bent kiek jį sulaikyti. Lemiamą akimirką, kai jis, didžiuodamasis savo sugebėjimais, būtų padavęs kavą, būčiau galėjęs pasakyti: „Duok pinigus!“ arba: „Klok pinigus!“ Lemiamą akimirką viskas daroma primityviai, barbariškai. Tada sakoma: „Jums pusė Lenkijos, rnums pusė Rumunijos, o kaip su Silezija, ar norėtumėt dviejų trečdalių, ar tik pusės? Jūs gaunate keturis ministrų postus, mes imame šį koncerną.“ Aš buvau avigalvis, kad pasidaviau savo ir jo nuotaikai ir nečiupau tiesiog už piniginės. Reikėjo tiesiog pradėti kalbą apie pinigus, apie tai su juo pakalbėti, apie tuos negyvus, abstrakčius, grandine prirakintus pinigus, kurie daugeliui žmonių yra gyvybės ar mirties klausimas. „Amžini pinigai“ – išgąstingai aikčiodavo kiekviena proga mano motina, net tada, kai prašydavom trisdešimties pfenigų sąsiuviniams. Amžini pinigai. Amžina meilė.

        Aš nuėjau į virtuvę, atsiriekiau duonos, užsitepiau sviesto, sugrįžau į svetainę ir surinkau Belos Brozen numerį. Turėjau vilties, kad tėvas, kurį net šaltis krėtė iš susijaudinimo, šitoks eis ne namo, o pas savo meilužę. Sprendžiant is jos išvaizdos, atrodė, kad ji paguldys tėvą į lovą, pakiš jam šildynę ir pagirdys karštu pienu su medum. Jeigu kas nesveikuoja, mama turi prakeiktą madą kalbėti apie savęs nugalėjimą ir valią, ir jau senokai šaltą vandenį laiko „vieninteliu vaistu“.

        – Kalba Brozen, – atsiliepė ji, ir man patiko, kad nuo jos nedvelkė jokie kvapai. Jos nuostabus balsas, altas, šiltas ir malonus.

        Aš pasakiau:

        – Šniras... Hansas... Jūs atsimenat?

        – Ar atsimenu? – nuoširdžiai pasakė ji. – Dar ir kaip... ir aš taip jus užjaučiu.

        Aš nesupratau, apie ką ji kalba, susivokiau tik tada, kai ji pridūrė:

        – Neužmirškit, kad visi kritikai bukagalviai, pasipūtėliai ir egoistai.

        Aš atsidusau.

        – Jei galėčiau tuo patikėti, – pasakiau, – man būtų lengviau.

        – O jūs patikėkit, – pasakė ji, – imkit ir patikėkit. Jūs negalit įsivaizduoti, kaip padeda geležinė valia kuo nors tikėti, ir gana.

        – O jei koks vienas po to mane pagirs, ką man tada daryti?

        – O–o! – nusijuokė ji ir iš to „o–o“ išvingiavo žavią koloratūrą. – Tada imkit ir patikėkit, kad vieną kartą jį nejučia ištiko sąžiningumo priepuolis ir jis užmiršo savo egoizmą.

        Aš nusijuokiau. Nežinojau, kaip ją vadinti: Bela ar ponia Brozen. Juk mes buvom visiškai nepažįstami, o tokios knygos, kur galėtum pasižiūrėti, kaip vadinti savo tėvo meilužę, niekas dar neparašė. Pagaliau aš pasakiau „ponia Bela“, nors tas artistiškas vardas man atrodė itin kvailas.

        – Ponia Bela, – tariau, – aš esu didelėj bėdoj. Tėvas ką tik buvo pas mane, mes apie viską kalbėjom, ir taip išėjo, kad aš nebegalėjau pasikalbėti su juo apie pinigus, – aš pajutau, kad ji paraudo, aš laikiau ją labai sąžininga ir tikėjau, kad jos santykiai su tėvu pagrįsti „tikrąja meile“ ir „piniginiai reikalai“ jai nemalonūs. – Klausykit, būkit gera ir užmirškit visa tai, ką dabar galvojate, –

kalbėjau aš, – nesigėdykit, aš tik prašau jus, jei kiltų kalba apie mane, aš noriu pasakyti, gal jūs galėtumėt jam užsiminti, kad man labai reikia pinigų. Grynų pinigų. Ir tuojau, aš sėdžiu be skatiko. Ar jūs klausote?

        – Klausau, – pasakė ji taip tyliai, kad aš nusigandau. Paskui išgirdau ją šniurksint.

        – Jūs tikriausiai laikote mane puolusia moterim, Hansai, – pasakė ji, dabar jau verkdama kaip reikiant, – perkama moterim, kokių daug. Kitokia jūs manęs ir negalit laikyti. Och!

        – Nieko panašaus, – pasakiau aš garsiai, – aš niekada jūsų tokia nelaikiau, tikrai.

        Bijojau, kad dabar ji nepradėtų apie savo sielą ir apie mano tėvo sielą, sprendžiant iš smarkaus kūkčiojimo, ji buvo gana sentimentali, ir, ko gero, dar pradės kalbėti apie Mari.

        – Iš tikrųjų, – pasakiau aš nelabai tvirtai, nes ta jos panieka perkamoms moterims man pasirodė įtartina. – Iš tikrųjų, – tariau, – aš visada buvau įsitikinęs, kad jūs kilni, ir niekada blogai apie jus negalvojau. – Tai buvo teisybė. – O, be to, – norėjau dar kartą pavadinti ją vardu, bet niekaip negalėjau ištarti to idiotiško vardo Bela, – o, be to, man jau beveik trisdešimt metų. Ar jūs dar klausot?

        – Taip, – atsiduso ji ir taip kūkčiojo tame savo Godesberge, lyg būtų klūpėjusi prie klausyklos.

        – Pamėginkit jam išaiškinti, kad man reikia pinigų.

        – Man atrodo, – tarė ji silpnu balsu, – kad negalima su juo apie tai kalbėti tiesiai. Visa, kas liečia jo šeimą, mums yra tabu, jūs suprantate… bet yra kitas kelias.

        Aš tylėjau. Jos kūkčiojimas vėl virto paprastu šniurksėjimu.

        – Jis man duoda kartkartėm pinigų į vargą patekusiems kolegoms sušelpti, – tarė ji, – čia aš galiu daryti, ką tik noriu, ir... kaip jūs manot, ar nebūtų galima, jeigu aš jus palaikyčiau šiuo metu į vargą patekusiu kolega ir atiduočiau jums tą nedidelę sumelę?

        – Aš iš tikrųjų esu į vargą patekęs kolega, ir ne tik šiuo metu, bet mažiausiai pusei metų. Bet prašom pasakyti, ką jūs laikote nedidele sumele?

        Ji kostelėjo, dar kartą pasakė „o“, bet šį kartą jau be koloratūros.

        – Dažniausiai tai būna pagalba kokiai nors konkrečiai bėdai ištikus: jei kas miršta, suserga, moteris susilaukia kūdikio... aš noriu pasakyti, kad tai nėra nuolatinė pagalba, bet pašalpa, taip sakant.

        – Kokio didumo? – paklausiau aš. Ji atsakė ne iš karto, ir aš mėginau įsivaizduoti, kaip ji atrodo. Aš mačiau ją kartą prieš penkerius metus, kai Mari pavyko nutempti mane į operą. Ponia Brozen dainavo grafo suvedžiotos kaimietės partiją, ir aš stebėjausi tėvo skoniu. Ji buvo vidutinio ūgio, gana tvirtai sudėta, greičiausiai blondinė ir, kaip ir turi būti, su banguojančia krūtine; atsišliejusi čia į pirkią, čia į vežėčias, galų gale įsitvėrusi šakių, ji stengėsi savo gražiu, stipriu balsu atskleisti paprastos sielos pergyvenimus.

        – Alio! – sušukau aš. – Alio!

        – O–o, – pasakė ji, ir šį kartą jai vėl pavyko, nors ir silpniau, išraityti koloratūrą. – Jūs taip stačiai klausiate.

        – Tokia mano padėtis, – pasakiau aš. Man darėsi neramu. Juo ilgiau ji tylės, juo mažesnė bus ta suma, kurią aš išgirsiu.

        – Na, – tarė ji pagaliau, – tos sumos svyruoja tarp dešimties ir trisdešimties markių.

        – O jeigu jūs išgalvotumėt tokį kolegą, kurį ištiko tikrai didelė bėda: sakykim, jis sunkiai susižeidė, turės gulėti kelis mėnesius, ir jam labai praverstų šimtas markių pašalpos?

        – Mano mielas, – tarė ji tyliai, – negi jūs manote, kad aš galėčiau apgaudinėti?

        – Ne, – pasakiau aš, – aš tikrai susižeidžiau, ir… argi mes ne kolegos? Ne artistai?

        – Aš pamėginsiu, – tarė ji, – bet nežinau, ar jis užkibs.

        – Ką? – sušukau aš.

        – Aš nežinau, ar man pavyks viską taip nupiešti, kad jis patikėtų. Aš neturiu fantazijos.

        To nė sakyti nereikėjo, man jau ir taip atrodė, kad kvailesnės bobšės niekada nebuvau sutikęs.

        – O jeigu jūs pamėgintumėt, – pradėjau aš vėl, – įtaisyti mane vietos teatre... žinoma, kaip antraeilį aktorių, charakteringi vaidmenys man sekasi.

        – Ne, ne, mielas Hansai, – pasakė ji, – man tos intrigos ir taip ne prie širdies!

        – Gerai, tiek to, – pasakiau aš, – tik dar norėjau pridurti, kad neatsisakysiu ir mažesnės sumos. Sudie ir labai ačiū.

        Aš padėjau ragelį, ir ji nebespėjo man nieko daugiau pasakyti. Aš neaiškiai nujaučiau, kad iš tų šiaudų nebus grūdų. Ji buvo per daug kvaila. Ir tonas, kuriuo ji pasakė „užkibs“, sukėlė man įtarimą. Labai gali būti, kad tas „pašalpas į vargą patekusiems kolegoms“ ji tiesiog dėjosi sau į kišenę. Man pagailo tėvo, norėjau, kad jo meilužė būtų graži ir protinga. Aš vis dar gailėjaus, kad nedaviau jam progos pasirodyti, kaip jis moka virti kavą. Ta kvaiša tikriausiai kitaip daro; kai jis eina pas ją į virtuvę virti kavos, ji, turbūt šypsosi, slapčia linguoja galvą kaip nepatenkinta mokytoja, o paskui veidmainiškai žavisi, giria kavą, kaip giriamas pagalį atnešęs šuo. Aš niršdamas pasitraukiau nuo telefono, priėjau prie lango ir, atidaręs jį, pažvelgiau į gatvę. Bijojau, kad vieną gražią dieną nepasinaudočiau Zomervildo pasiūlymu. Staiga išsiėmiau iš kišenės savo markę ir nusviedžiau ją į gatvę, bet tą pačią akimirką pasigailėjau, ėmiau dairytis, kur ji nukrito, nepamačiau, bet man pasirodė, kad ji žvangtelėjo ant pravažiuojančio tramvajaus stogo. Pasiėmiau nuo stalo sumuštinį ir, žiūrėdamas į gatvę, ėmiau kramsnoti. Buvo be kelių minučių aštuonios, jau kone dvi valandos aš Bonoj, kalbėjau telefonu su šešiais vadinamaisiais draugais, su motina, mačiausi su tėvu, ir mano kapitalas ne tik nepadidėjo nė viena marke, bet dar viena marke sumažėjo. Buvau benorįs lipti žemyn ir susiieškoti gatvėj tą savo markę, bet artėjo pusė devintos, Leo kiekvieną minutę galėjo paskambinti ar ateiti.

        Mari gyvena gerai, ji dabar Romoj, savo bažnyčios glėbyje, ir svarsto, ką apsivilks eidama pas popiežių į audienciją. Ciupfneris parneš jai Žaklinos Kenedi nuotrauką ir turės nupirkti ispanišką mantiliją ir šydą, nes is esmės dabar ją galima laikyti vokiečių katalikų „first lady“. Aš nusprendžiau irgi važiuoti į Romą ir paprašyti popiežiaus audiencijos. Juk ir jis yra truputėlį klounas, senas, išmintingas klounas, pagaliau juk arlekino personažas yra kilęs iš Bergamo*

* Legenda pasakoja, kad šio miestelio juokdarys rodė savo pokštus bažnyčioj prieš altorių, tokiu būdu norėdamas pagarbinti Dievo Motiną

miestelio; Geneholmas, kuris viską žino, turės man tai patvirtinti. Aš paaiškinsiu popiežiui, kad mano jungtuvės su Mari neįvyko tik dėl civilinės metrikacijos kaltės, ir paprašysiu žiūrėti į mane kaip į Henriko VIII priešybę: šis buvo tikintis daugpatys, aš esu netikintis vienpatys. Aš jam papasakosiu, kokie išpuikę niekšai yra „vadovaujantys“ vokiečių katalikai, tegu jis nesiduoda mulkinamas. Parodysiu jam vieną kitą numerį, ką nors grakštaus, lengvo, pavyzdžiui, „Į mokyklą ir iš mokyklos“, bet „Kardinolo“ nerodysiu, jis galėtų įsižeisti, juk pats buvo kadaise kardinolas, ir jau ko ko, o jo įžeisti aš tikrai nenoriu.

        Amžinai aš pasiduodu savo fantazijai: taip aiškiai įsivaizdavau savo audienciją pas popiežių, mačiau, kaip klaupiuos ir prašau palaiminti mane, netikintį, prie durų stovi šveicarai gvardiečiai ir kažkoks palankiai, bet su vos vos pastebima panieka besišypsantis monsinjoras – taip aiškiai viską mačiau, jog pasijutau lyg tikrai buvęs pas popiežių. Tikriausiai man kils pagunda papasakoti Leo, kad buvau pas popiežių ir gavau audienciją. Šią valandėlę aš buvau pas popiežių, mačiau jo šypseną ir girdėjau jo gražų kaimietišką balsą, pasakojau jam, kaip Bergamo juokdarys tapo arlekinu. Šiuo atžvilgiu Leo labai griežtas ir visada vadina mane melagiu. Leo baisiai pyksta, kai aš, jį sutikęs, paklausiu: „Ar atsimeni, kaip mes perpjovėm tą medį?“ Jis tada rėkia: „Bet juk mes neperpjovėm to medžio!“ Ir tas teisybė, nors iš tiesų tai kvaila ir visiškai nesvarbu. Leo tada buvo šešerių ar septynerių, aš aštuonerių ar devynerių metų, ir vieną kartą jis rado arklidės pašiūrėj kažkokį medgalį, rodos, nulaužtą tvoros stulpelį, paskui dar rado tenai surūdijusį pjūklą ir ėmė mane prašyti, kad padėčiau jam perpjauti tą pagalį. Aš paklausiau, kam mums pjauti tą niekam nereikalingą medgalį; jis negalėjo man to paaiškinti, tik norėjo pjauti, ir gana; aš pasakiau, kad tai visiškai kvaila, ir Leo verkė visą pusvalandį; ir tik daug vėliau, po dešimt metų, per vokiečių kalbos pamoką, mums besikalbant su tėvu Vunibaldu apie Lesingą, staiga vidury pamokos nė iš šio, nė iš to man dingtelėjo, ko Leo tada norėjo: jis norėjo tik pjauti, kaip tik tą valandėlę, kai jam užėjo noras, su manim pjauti. Staiga aš jį supratau, po dešimt metų, ir išgyvenau jo džiaugsmą, nekantrumą, susijaudinimą, viską, ką jis tada jautė, pergyvenau taip gyvai, kad vidury pamokos pradėjau mosuoti ranka, lyg pjaudamas malkas. Prieš save mačiau džiaugsmingai iškaitusį vaikišką Leo veidelį, stūmiau į jo pusę surūdijusį pjūklą, jis stūmė man atgal, kol tėvas Vunibaldas staiga pačiupo mane už plaukų ir „privertė atsipeikėti“. Nuo to laiko aš tikiu, kad mes su Leo tikrai perpjovėm tą medi, o jis negali to suprasti. Jis realistas. Šiandieną jis nebesupranta, kad kokią nors tariamą kvailystę reikia daryti tuojau. Net mamą kartais pagaudavo noras daryti ką nors tuojau pat: prie židinio sulošti kortomis, nueiti į virtuvę ir pačiai, savo rankomis, užpilti obelžiedžių arbatos. Tikriausiai staiga ją pagaudavo noras sėdėti prie to gražaus, laku blizgančio raudonmedžio staliuko, lošti kortomis, jaustis laimingai šeimos rate. Bet kai jai užeidavo toks noras, iš mūsų niekas tokio noro neturėdavo; tada kildavo scenos, „nesuprastos“ motinos aimanos, galų gale ji pareikalaudavo klausyti, primindavo ketvirtąjį dievo įsakymą, bet greit pastebėdavo, kad nedidelis malonumas iš tokio žaidimo, kai vaikai žaidžia tik priversti, iš pareigos, ir verkdama išeidavo į savo kambarį. Kartais ji net mėgindavo mus papirkti, žadėdavo duoti ką nors „ypatingai gardaus“ atsigerti ar pavalgyti, o po to sekdavo vėl vienas iš tų ašaringų vakarų, kurių mama tiek daug yra mums surengusi. Ji nežinojo, kad mes tik todėl taip griežtai atsisakinėjom, kad tarp kortų vis dar tebebuvo ta čirvų septynakė, ir kiekvienas lošimas mums primindavo Henrietą; bet niekas jai to nesakė, ir vėliau, prisiminęs jos tuščias pastangas vaidinti prie židinio laimingą šeimynėlę, aš mintyse lošdavau su ja dviese kortomis, nors tie lošimai, kuriuos galima lošti dviese, yra labai nuobodūs. Aš tikrai lošdavau su ja „šešiasdešimt šešis“ ir „karą“, gerdavau obelžiedžių arbatą, net su medum, mama – grasindama žaismingai pakeltu smilium – duodavo man net cigaretę, ir kažkur kambario gilumoj Leo grodavo savo etiudus, o mes visi, net tarnaitės, žinodavom, kad tėvas sėdi pas „tą bobšę“. Mari, matyt, kažkaip sužinojo apie tuos mano „prasimanymus“, nes visada, kai aš ką pasakodavau, žiūrėdavo į mane abejodama, bet tą berniuką Osnabriuke aš tikrai mačiau. Kartais man būna ir priešingai: tai, ką aš tikrai pergyvenau, man atrodo netikra ir nerealu. Pavyzdžiui, tas faktas, kad aš anuomet atvažiavau iš Kelno į Boną pas Mari grupės mergaites pasikalbėti apie mergelę Mariją. Tai, ką kiti vadina tikrove, man atrodo labai netikra.

17

        Aš pasitraukiau nuo lango, netekęs vilties susiieškoti gatvės purve savo markę, ir nuėjau į virtuvę dar užsitepti duonos. Maisto buvo Iikę nebe kažin kiek: dar viena dėžutė pupelių, dėžutė slyvų (aš nemėgstu slyvų, bet Monika negalėjo to žinoti), puskepalis duonos, pusė butelio pieno, gal koks ketvirtis svaro kavos, penki kiaušiniai, trys griežinėliai lašinių ir tūba garstyčių. Svetainėj ant stalo dar buvo vazelėj keturios cigaretės. Aš jaučiausi taip šuniškai, jog nebetikėjau, kad dar galėsiu kada treniruotis. Kelis buvo toks sutinęs, kad vos betilpo klešnėj, galvą gėlė tiesiog nežmoniškai: ištisinis gręžiantis skausmas, sieloj juodžiausia naktis, ir priedo dar „kūniškas geismas“, o Mari – Romoj. Man jos reikėjo, reikėjo jos odos, jos rankų ant mano krūtinės. Kaip Zomervildas kartą pasakė, aš „gyvai ir tikrai jaučiu kūno grožį“, mėgstu gražių moterų draugiją, tokių, kaip mano kaimynė ponia Grebzel, bet nejaučiu toms moterims „kūniško geismo“, ir daugumas jų dėl to užsigauna, nors, jeigu aš tą geismą jausčiau ir pamėginčiau jį numalšinti, jos tikrai imtų šauktis policijos. Sudėtingas ir žiaurus daiktas tas „kūniškas geismas“, nemonogamiškiems vyrams tikriausiai nuolatinė kančia, o monogamiškiems, tokiems, kaip aš, nuolatinė užslėpto nemandagumo priežastis: dauguma moterų kažkodėl užsigauna, jei nejaučia to, ką jos vadina Erosu. Net ponia Blothert, dora, pamaldi moteris, visada truputį nepatenkinta. Kartais aš net suprantu iškrypėlius, apie kuriuos tiek daug rašo laikraščiai, o kai pagalvoju, kad yra toks daiktas, kaip „moterystės pareiga“, mane krečia šiurpas. Baisu pagalvoti, kas dedasi šeimose, kur valstybė ir bažnyčia tiesiog įpareigoja moterj daryti „tą dalyką“. Juk gailestingumo negalima reikalauti prievarta. Aš nutariau ir apie tai pakalbėti su popiežium. Jis tikriausiai klaidingai informuojamas. Aš užsitepiau dar vieną riekę duonos, nuėjau į prieškambarį ir išsiėmiau iš palto kišenės vakarinį laikraštį, kurį buvau nusipirkęs Kelno stoty. Kartais vakarinis laikraštis man padeda: aš pasidarau toks pat tuščias, kaip žiūrėdamas televizijos laidą. Aš perverčiau jį, permečiau akimis antraštes ir radau žinutę, kuri mane prajuokino. Dr. Herbertas Kalikas apdovanotas už nuopelnus Federacijos kryžiumi. Kalikas buvo tas berniokas, kuris apskundė mane už defetizmą ir teismo metu reikalavo griežtumo, negailestingo griežtumo. Tai jam kilo geniali mintis mobilizuoti našlaičių prieglaudą galutinei kovai. Aš žinojau, kad jis dabar didelis žmogus. Vakarinis laikraštis rašė, kad Federacijos kryžius jam suteiktas už „nuopelnus skiepijant jaunimui demokratines idėjas“.

        Prieš dvejus metus jis buvo mane pasikvietęs norėdamas susitaikyti. Gal aš turėjau jam atleisti už tai, kad našlaitis Georgas žuvo per pratybas su prieštankinėmis granatomis arba kad jis apskundė mane, dešimties metų vaiką, už defetizmą ir reikalavo griežtumo, negailestingo griežtumo? Mari sakė, kad negalima atmesti kvietimo susitaikyti, ir mes, nusipirkę gėlių, nuvažiavom pas jį. Jis turėjo gražią vilą, jau beveik Eifely, gražią žmoną, ir tai, ką jie abu išdidžiai vadino „mūsų vienturtis“. Jo žmona buvo iš tokių gražuolių, apie kurias nežinai, ar jos gyvos, ar tik užsuktos. Sėdėdamas šalia jos, aš visą laiką jutau pagundą pačiupinėti ją už rankų ar pečių, ar net už kojų ir įsitikinti, ar tik ji ne lėlė. Visas jos įnašas į pokalbį susidėjo iš dviejų frazių: „Ak, kaip puiku!“ ir „Ak, kaip bjauru!“ Iš pradžių ji man buvo nuobodi, bet paskui aš labai susidomėjau, ėmiau jai pasakoti visokius daiktus, lyg būčiau mėtęs į automatą skatikus – tik iš įdomumo, kaip ji reaguos. Kai papasakojau, kad mirė mano senelė – tai buvo melas, mano senelė jau dvylika metų kaip mirusi, – ji pasakė: „O, kaip bjauru!“ Man atrodo, kad, išgirdus apie kieno mirtį, galima daug kvailybių pasakyti, bet tik jau ne „o, kaip bjauru“. Paskui aš jai papasakojau, kad kažkoks Humelo (kurio nė būti nėra, aš jį sugalvojau, norėdamas įmesti į automatą ką nors teigiamo) gavo garbės daktaro laipsnį, ir ji sušuko: „O, kaip puiku!“ Kai aš jai papasakojau, kad mano brolis Leo priėmė katalikybę, ji akimirksnį suabejojo, ir tas svyravimas man jau pasirodė lyg koks gyvybės ženklas; ji pažvelgė į mane savo didelėmis, tuščiomis lėlės akimis, mėgindama įspėti, prie kokios kategorijos aš priskiriu šį įvyki, ir paskui tarė: „Bjauru, tiesa?“ Vis dėlto man pavyko išgauti iš jos šiokį tokį naują variantą. Aš jai pasiūliau išmesti iš abiejų frazių „o“ ir sakyti tik „puiku“ ir „bjauru“; ji sukikeno, įdėjo man į lėkštę dar šparagų ir tik po to pasakė: „O, kaip puiku!“ Pagaliau tą vakarą mes dar pamatėm ir tą „mūsų vienturtį“ – penkerių metų bamblį, kuris kaip stovi galėjo vaidinti reklaminėje televizijos laidoje. Manieros kaip iš paveiksliuko: labanaktis, tėveli, labanaktis, mamyte, nusilenkimas Mari, nusilenkimas man. Aš tik stebėjausi, kaip televizijos reklamos skyrius dar jo nesurado. Vėliau, mums geriant prie židinio kavą su konjaku, Herbertas užvedė kalbą apie didžius laikus, kuriais mes gyvenam. Jis atnešė dar šampano ir įsileido į patosą. Jis atsiprašinėjo mane, net atsiklaupė ant kelių, melsdamas, kaip jis sakė, „pasaulietiško išrišimo“, ir aš vos nespyriau jam į užpakalį, bet paskui paėmiau nuo stalo peilį sūriui pjaustyti ir, iškilmingai sudavęs per petį, įšventinau į demokratijos riterius. Jo žmona suško: „Ak, kaip puiku!“, o kai Herbertas susigraudinęs vėl atsisėdo, aš išdrožiau kalbą apie žydiškuosius jankius. Aš pasakiau, kad anksčiau buvo manoma, jog pavardė Šniras, mano pavardė, kilusi iš žodžio „šnoren“, tai yra ubagauti, bet paskui buvo įrodyta, kad ji vestina iš „šneider“ arba „šnider“, tai yra siuvėjo, o ne iš „šnoren“, ir kad aš nesu nei žydas, nei jankis, ir vis dėlto – staiga aš skėliau Herbertui antausį, nes prisiminiau, kaip jis anuomet privertė mūsų bendraklasį Gecą Buchelį įrodyti savo arijaus kilmę ir įstūmė jį į didžiausią bėdą: jo motina buvo italė, gimusi kažkokiame Pietų Italijos kaime, ir gauti žinių, bent apytikriai liudijančių jos motinos arijišką kilmę, pasirodė neįmanoma, nes kaimas, kur gimė Geco motina, tuo metu jau buvo užimtas žydiškųjų jankių. Poniai Buchel ir Gecui tai buvo sunkios, pavojingos savaitės, kol Geco mokytojui pagaliau atėjo mintis kreiptis į vieną rasinių klausimų specialistą Bonos universitete, kad šis nustatytų Geco rasę. Šis konstatavo, kad Gecas – „grynų gryniausias romanų rasės pavyzdys“, bet tada Herbertas Kalikas sugalvojo naują kvailystę: kad visi italai išdavikai, ir Gecas nebeturėjo ramios minutės iki pat karo pabaigos. Aš tai prisiminiau sakydamas kalbą apie žydiškuosius jankius ir užvežiau Herbertui Kalikui tiesiai per snukį, įmečiau savo šampano taurę į židinį, įkandin švystelėjau peilį sūriui pjaustyti ir, pačiupęs Mari už rankos, išsitempiau pro duris. Tame rajone mes niekaip negalėjom gauti taksi ir gerą galą iki autobuso stoties turėjom eiti pėsti. Mari verkė ir visą laiką kartojo, kad aš pasielgiau nekrikščioniškai ir nežmoniškai, bet aš pasakiau, kad aš ne krikščionis ir kad mano klausykla dar neatidaryta. Ji dar paklausė mane, ar aš abejojąs, jog Herbertas pasidarė demokratu, ir aš atsakiau: „Ne, ne, tuo aš nė kiek neabejoju, priešingai, tik aš jo nemėgstu ir niekada nemėgsiu.“

        Aš atsiverčiau telefonų knygą ir susiieškojau Kaliko numerį. Buvau kaip sykis tinkamai nusiteikęs pasišnekėti su juo telefonu. Man dingtelėjo, kad po to dar kartą buvau jį sutikęs savo namuose per

kažkurį žurfiksą; jis kalbėjo su vienu rabinu apie žydų intelektą, pažvelgė į mane maldaujančiu žvilgsniu ir papurtė galvą. Man pagailo to rabino. Tai buvo senas senutėlis, balta barzda, labai malonios išvaizdos ir toks romus, kad man pasidarė baugu. Herbertas, žinoma, kiekvienam pažįstamam pasakojo, kad jis buvęs nacis ir antisemitas, bet „istorija atvėrusi jam akis“. O vis dėlto dar dieną prieš amerikiečiams įžengiant į Boną jis rengė pratybas su berniukais mūsų parke ir sakė jiems: „Kai pamatysit pirmą žydišką kiaulę, tai ir meskit tą daikčiuką.“ Labiausiai per tuos mamos žurfiksus mane jaudino grįžusių emigrantų geraširdiškumas. Juos baisiai graudino visa ta atgaila ir garsiai trimituojami demokratiniai įsitikinimai, ir jie nuolat su visais broliavosi ir glėbesčiavosi. Jie nesuprato, kad siaubo paslaptis glūdi detalėse. Gailėtis dėl didelių nusikaltimų labai lengva: politinės klaidos, svetimoteriavimas, žudynės, antisemitizmas, bet, kas atleis, kas supras detales? Kaip žiūrėjo Briulis ir Herbertas Kalikas į mano tėvą, kai jis uždėjo man ant peties ranką, ir kaip Herbertas Kalikas, nesitverdamas pykčiu, barškino krumpliais į mūsų stalą, žiūrėjo į mane savo negyvomis akimis ir kartojo: „Griežtumo, negailestingo griežtumo“, arba kaip jis pačiupo Gecą Buchelį už apykaklės, pastatė prieš klasę ir, nepaisydamas tylaus mokytojo protesto, pasakė: „Žiūrėkit, argi jis ne žydas?“ Mano atminty išliko per daug epizodų, per daug detalių, smulkmenų, o Herberto akys nepasikeitė. Mane nukrėtė šiurpas, kai pamačiau jį stovint su tuo senu, kvailoku rabinu, kuris buvo taip taikingai nusiteikęs, kad priėmė iš Herberto rankų kokteilio stiklą ir klausėsi jo plepalų apie žydų intelektą. Emigrantai nė to nežino, kad tik nedaugelis nacių buvo siunčiami į frontą, ten žuvo kiti žmonės, tokie kaip Hubertas Knipsas, kur gyveno šalia Vinekenų, ir Giunteris Kremeris, kepėjo sūnus; nors jie ir buvo hitlerjugendo vadovai, bet turėjo eiti į frontą, nes „nerodė politinio budrumo“, neprisidėjo prie viso to kiauliško šniukštinėjimo; Kaliko niekada nebūtų išsiuntę į frontą, jis buvo budrus, šnipinėjo ir tebešnipinėja po šiai dienai. Jis apsigimęs šnipelis. Viskas buvo visai ne taip, kaip atrodo emigrantams. Jie, aišku, temoka galvoti tokiomis kategorijomis kaip kaltas–nekaltas, nacis–nenacis.

        Pas Mari tėvą kartais ateidavo į krautuvę kreisleiteris Kirenhanas, pasiirndavo iš stalčiaus pakelį cigarečių, neduodamas nei kortelių, nei pinigų, užsidegdavo cigaretę, atsisėsdavo prieš Mari tėvą ant prekystalio ir sakydavo:

        – Na, Martynai, kaip tu manai, ar nevertėtų tavęs įkišti į kokią mielą, gražią, ne per daug žiaurią koncentracijos stovyklėlę?

        Mari tėvas jam tada atsakydavo:

        – Kiaulė ir liks kiaule, o tu visada buvai kiaulė.

        Jiedu buvo pažįstami nuo šešerių metų amžiaus. Kirenhanas supykdavo ir sakydavo:

        – Martynai, valdyk liežuvį, nenueik per toli.

  Mari tėvas sakydavo:

  – Aš eisiu dar toliau: lauk iš čia!

        Kirenhanas sakydavo:

        – Aš pasirūpinsiu, kad tave įkištų ne į gerą, bet į griežtą koncentracijos stovyklą.

        Taip jie vis kapojosi, ir Mari tėvą tikrai būtų suėmę, jei gauleiteris nebūtų ištiesęs virš jo savo „globojančios rankos“ – kodėl jis taip padarė, mes niekada ir nesužinojom. Be abejo, jis ne visiems ištiesdavo savo globojančią ranką, neglobojo jis odininko Markso ir komunisto Krupės. Juos nužudė. O gauleiteris dabar klesti, turi savo statybos įmonę. Kai Mari jį vieną dieną sutiko, jis pasakė „negalis skųstis“. Mari tėvas man visada sakydavo: „Kokie šiurpūs buvo tie nacių laikai, tu suprasi vien iš to, kad tokiam kiaulei, kaip tas gauleiteris, aš turiu būti dėkingas už gyvybę, ir netgi raštu turėjau paliudyti, kad jis mane išgelbėjo.“

        Tuo tarpu susiradau Kaliko numerį, bet dar nesiryžau skambinti. Prisiminiau, kad rytoj mamos žurfiksas. Aš galėčiau nueiti, už tėvų pinigus bent prisikišti į kišenes cigarečių ir sūdytų migdolų, galėčiau nusinešti vieną maišelį alyvoms, kitą varškiniams tešlainiams, paskui visus apeičiau su skrybėle, prašydamas paaukoti „į vargą patekusiam šeimos nariui“. Būdamas penkiolikos metų, aš vieną kartą taip padariau, rinkau aukas „ypatingam tikslui“ ir surinkau apie šimtą markių. Manęs net sąžinė negraužė, kai sunaudojau tuos pinigus savo reikalams, o jeigu rytoj padarysiu rinkIiavą „į vargą patekusiam šeimos nariui sušelpti“, tai čia nebus net melo: aš tikrai į vargą patekęs šeimos narys. Paskui aš galėčiau nueiti į virtuvę, išsiverkti ant Anos krūtinės ir nukniaukti vieną kitą galelį dešros. Visi pas mamą susirinkę idiotai mano numerį palaikytų žavingu pokštu, mama pati su rūgščia šypsena turėtų priimti jį kaip pokštą, ir niekas nežinotų, kad visa tai skaudi teisybė. Tie žmogėnai nieko nesupranta. Nors visi žino, kad geras klounas turi būti melancholiškas, bet kad melancholija privalo būti tikra, to jų protas nebeišneša. Per tą mamos žurfiksą aš juos visus sutikčiau: Zomervildą ir Kaliką, liberalus ir socialdemokratus, šešių rūšių prezidentus, net antiatomininkus (vienu metu mama tris dienas buvo kovotoja prieš atominę bombą, bet kažkokio kromelio prezidentas jai išaiškino, kad nuosekli antiatominė politika sukeltų radikalų akcijų kritimą, ir ji tučtuojau, tiesiog tučtuojau pribėgo prie telefono, paskambino tam komitetui ir „atsiribojo“). Paskui, kai jau visus būčiau apėjęs su skrybėle, viešai užvažiuočiau Kalikui per snukį, Zomervildą išvadinčiau juodaskverniu veidmainiu, o kokį katalikų pasauliečiių Centro sąjungos atstovą apšaukčiau tvirkintoju ir suvedžiotoju.

        Aš atitraukiau pirštą nuo telefono disko ir nepaskambinau Kalikui. Aš tik būčiau ji paklausęs, ar jis jau įveikė savo praeitį, ar jo požiūris į valdžią dar tebėra tvirtas ir ar jis negalėtų apšviesti manęs žydų intelekto klausimu. Per vieną hitlerjugendo vakarą Kalikas pasakė kalbą tema „Makiavelis, arba Bandymas surasti požiūrį į valdžią“. Aš nedaug ką tesupratau, tik tiek, kad Kalikas čia aiškiai išdėstė savo „atvirą pritarimą valdžiai“, bet iš kitų dalyvaujančių hitlerjugendo vadovų minų mačiau, kad net ir jiems to buvo per daug. Be to, Kalikas apie Makiavelį beveik ir nekalbėjo, vien tik apie Kaliką, ir kitų vadovų minos rodė, kad tą jo kalbą jie laiko vieša begėdyste. Juk yra nešvankėlių, apie kuriuos tiek daug rašo laikraščiai: gėdos jausmo pažeidėjai. Kalikas buvo ne kas kita kaip politinis gėdos jausmo pažeidėjas, ir kur tik jis pasirodydavo, ten palikdavo žmones su pažeistu gėdos jausmu.

        Aš džiaugiausi tuo žurfiksu. Pagaliau gausiu šį tą iš savo tėvų turto: alyvų ir sūdytų migdolų, cigarečių, pasiimsiu ir įpakuotų cigarų ir parduosiu mažesne kaina. Nuplėšiu Kalikui nuo krūtinės ordiną ir skelsiu jam antausį. Palyginus su juo, net mama atrodo žmoniška. Kai aš su juo paskutinį kartą susidūriau mūsų namų rūbinėj, jis liūdnai į mane pažvelgė ir tarė: „Kiekvienam žmogui duodama proga pasitaisyti, krikščionys tai vadina malone.“ Aš jam nieko neatsakiau. Pagaliau aš ne krikščionis. Aš prisiminiau, kad savo referate jis tada kalbėjo ir apie „Žiaurumo erosą“, ir apie sekso makiavelizmą. Kai pagalvoju apie jo seksualinį makiavelizmą, man pasidaro gaila kekšių, pas kurias jis eina, lygiai kaip ir žmonų, kurios iš pareigos turi atsiduoti kokiam iškrypėliui. Aš pagalvojau apie daugybę dailių jaunų merginų, kurioms Iemta be jokio noro daryti „tą dalyką“ arba už pinigus su tokiais tipais kaip Kalikas, arba už dyka su savo vyru.

18

        Užuot skambinęs Kalikui, aš surinkau numerį tos įstaigėlės, kur gyvena Leo. Juk vieną kartą jie baigs valgyti savo pietus, sudoros tas juslingumą slopinančias salotas. Apsidžiaugiau, išgirdęs tą patį balsą kaip pirma. Dabar jis rūkė cigarą, ir kopūstų tvaikas nebe taip jautėsi.

        – Kalba Šniras, – pasisakiau. – Atsimenate?

        Jis nusijuokė.

        – Žinoma, – pasakė jis. – Tikiuosi, jūs nepriėmėt mano patarimo požodžiui ir nesudeginot savo Augustino?

        – Kaipgi, sudeginau, – atsakiau aš. – Suplėšiau ir lankais sumečiau į krosnį.

        Valandėlę jis patylėjo.

        – Jūs juokaujate, – tarė jis kimiu balsu.

        – Anaiptol, – pasakiau aš, – tokiuose dalykuose aš nuoseklus iki galo.

        – Dėl dievo meilės, – pasakė jis. – Argi mano žodžiuose neįžiūrėjote dialektikos?

        – Ne, – atsakiau aš, – aš esu tiesus, doras, nesudėtingas žmogus. Kas gi ten mano broliui, – paklausiau, – kada tie ponai teiksis keltis nuo stalo?

        – Ką tik jiems padavė desertą, – pasakė jis, – ilgai nebetruks. 

        – O ką jie valgo? – paklausiau.

        – Deserto?

        – Taip.

        – Po teisybei, to negalirna sakyti, bet jums pasakysiu: slyvų kompotą su plakta grietinėle. Labai gražiai atrodo. Ar jūs mėgstate slyvas?

        – Ne, – pasakiau, – aš jaučiu nesuprantamą ir kartu nenugalimą pasibjaurėjimą slyvomis.

        – Jums reikėtų perskaityti Hobererio studiją apie idiosinkraziją. Tai siejasi su labai labai anksIyvais pergyvenimais – dažniausiai dar prieš gimimą. Įdomu. Hobereris gerai ištyrė aštuonis šimtus atvejų. Jūs melancholikas?

        – Iš kur jūs žinote?

        – Pažinau iš balso. Jums reikėtų pasimelsti ir nusimaudyti.

        – Maudytis jau nusimaudžiau, o melstis nemoku, – atsakiau aš.

        – Gaila, – pasakė jis. – Aš jums dovanosiu naują Augustiną. Arba Kierkegorą.

        – Tą aš dar tebeturiu, – tariau. – Žiūrėkit, ar negalėtumėt dar kai ką pasakyti mano broliui?

        – Mielai, – sutiko jis.

        – Pasakykit, kad atsineštų pinigų. Kiek tik galės.

        Jis kažką sumurmėjo, paskui garsiai tarė:

        Aš tik užsirašysiu. Atsinešti pinigų kiek tik galės. Beje, jūs tikrai turėtumėt perskaityti Bonaventūrą. Jis puikus. Ir neniekinkit taip labai devyniolikto šimtmečio. Iš jūsų balso atrodo, kad jūs niekinate devynioliktą šimtmetį.

        – Tikra teisybė, – pasakiau aš. – Neapkenčiu jo.

        – Tai klaida, – pasakė jis. – Nesąmonė. Net architektūra nebuvo tokia prasta, kaip ją plūsta. – Jis nusijuokė. – Palaukit iki dvidešimto šimtmečio pabaigos, tada galėsit nekęsti devyniolikto. Ar jūs neužsigausit, jei aš tuo tarpu suvalgysiu savo desertą?

         – Slyvas? – paklausiau aš.

        – Ne, – atsakė jis, paskui laibu balsu susijuokė. – Aš patekau į nemalonę ir nebegaunu ponų maisto, tik tarnų. Šiandien desertui karamelinis pudingas. Bet, – jis, matyt, jau įsidėjo į burną šaukštą pudingo, nurijo ir kikendamas kalbėjo toliau, – bet aš atsikeršiju. Po valandą kalbuosi telefonu su vienu buvusiu konfratru, gyvenančiu Miunchene, jis irgi buvo Šelerio mokinys. Kartais paskambinu į Hamburgą, kino informacijai, arba į Berlyną, meteorologijos biurui, iš keršto. Kadangi veikia automatinio susijungimo sistema, tai niekas ir nesužino. – Jis vėl pagromulojo, sukikeno, paskui sušnibždėjo: – Juk bažnyčia turtinga, ji taip aptekusi pinigais, kad net dvokia nuo jų. Tikrai dvokia – kaip turtuolio lavonas. Vargšų lavonai nedvokia – ar jūs tai žinojote?

        – Ne, – atsakiau aš.    Pajutau, kad galvos skausmas atlyžo, ir tos įstaigėlės numerį apvedžiau raudonu ratu.

        – Jūs netikintis, tiesa? Nesiginkit: aš girdžiu iš balso, kad netikintis. Atspėjau?

        – Taip, – pasakiau aš.

        – Tai nieko nereiškia, visiškai nieko, – pasakė jis. – Izaijo knygoj yra viena vieta, kurią net cituoja Povilas viename laiške romėnams. Klausykit gerai: „Tie pamatys, kuriems nieko apie jį nebuvo skelbta, ir tie supras, kurie dar nieko negirdėjo.“ – Jis piktai sukikeno. – Ar supratote?

        – Taip, – atsakiau aš negarsiai.

        Jis balsiai tarė:

        – Labanakt, ponas direktoriau, labanakt, – ir padėjo ragelį. Ši kartą jo balse suskambėjo kažkoks piktas nuolankumas.

        Aš priėjau prie lango ir žvilgtelėjau į laikrodį gatvės kampe. Buvo jau beveik pusė devynių. Matyt, valgydina juos ten sočiai, pagalvojau. Gera būtų pasikalbėti su Leo, bet dabar man labiausiai rūpėjo pinigai, kurių galėjau iš jo pasiskolinti. Pamažu pradėjo aiškėti, kokia rimta mano padėtis. Kartais aš nebežinau, kas teisybė: ar tai, ką aš aiškiai ir realiai pergyvenau, ar tai, ką iš tikrųjų pergyvenu. Man viskas maišosi išvien. Nebūčiau dėjęs galvos, kad tikrai mačiau tą berniuką Osnabriuke, bet buvau visai tikras, kad perpjoviau su Leo medį. Taip pat nebūčiau dėjęs galvos, kad pėsčias nuėjau į Kalką pas Edgarą Vinekeną išmainyti dvidešimt dviejų markių čekio. Kad aš taip gerai prisimenu detales, tai dar nėra jokia garantija – kad kepyklos pardavėja, padovanojusi man bandeles, vilkėjo žalia palaidinuke arba kad jaunas darbininkas, praėjęs pro šalį, kai aš sėdėjau ant slenksčio, laukdamas Edgaro, buvo kiaura kojine. Aš buvau visiškai tikras, kad ant Leo viršutinės lūpos mačiau prakaito lašelius, kai mudu pjovėm tą medį. Aš taip pat puikiai prisiminiau visas tos nakties smulkmenas, kai Mari Kelne turėjo pirmąjį persileidimą. Heinrichas Belenas man buvo išrūpinęs keletą trumpų pasirodymių jaunimui po dvidešimt markių už vakarą. Mari dažniausiai eidavo kartu su manim, bet tą kartą nekaip jautėsi ir pasiliko namie, o kai aš vėlai naktį parėjau namo su devyniolika markių gryno pelno kišenėj, kambarį radau tuščią, atklotoj lovoj pamačiau kruviną paklodę ir ant komodos radau laiškelį: „Esu ligoninėj. Nieko baisaus. Heinrichas viską žino.“ Aš tuojau nubėgau pas Heinrichą, išklausinėjau jo surūgėlę šeimininkę, kurioj ligoninėj guli Mari, nulėkiau tenai, bet manęs neįleido, turėjau susiieškoti ligoninėj Heinrichą, pašaukti jį prie telefono, tik tada vartininkė vienuolė įleido mane vidun. Jau buvo pusė dvyliktos, kai aš galų gale patekau į Mari palatą; jau buvo po viskam, Mari gulėjo lovoj išblyškusi, verkdama, prie jos sėdėjo vienuolė ir kalbėjo rožančių. Vienuolė ramiai meldėsi toliau, aš laikiau Mari ranką, o Heinrichas tyliai aiškino jai, kur nueis siela tos būtybės, kurios ji negalėjo pagimdyti. Mari atrodė tvirtai įsitikinusi, kad vaikas – taip jinai jį vadino – niekada negalės patekti į dangų, nes nebuvo pakrikštytas. Ji vis kartojo, kad jis turės kentėti skaistykloj, ir tą naktį aš pirmą kartą išgirdau, kokių baisių dalykų mokomi katalikai per religijos pamokas. Prieš tokias Mari kalbas Heinrichas buvo visiškai bejėgis, ir kaip tik tas, kad jis buvo toks bejėgis, mane guodė. Jis kalbėjo apie dievo gailestingumą, kuris, „be abejo, yra didesnis, negu mano teologai, kurie labiau domisi teise“. Visą tą laiką vienuolė kalbėjo rožančių. Mari – kai liečiama religija, ji būna labai atkakli – vis klausinėjo, kurgi eina diagonalė tarp įstatymo ir gailestingumo. Aš prisiminiau žodį diagonalė. Galiausiai išėjau iš palatos, jausdamasis nustumtas į šalį, visiškai čia nereikalingas. Atsistojau koridoriuj prie lango, rūkiau, žvelgiau per mūrinę tvorą kitapus gatvės į automobilių kapines. Tvora buvo aplipdyta vien tik rinkiminiais plakatais. „Pasitikėk VSDP“, „Balsuokite už KDS“. Matyt, jie stengėsi tuo neapsakomu kvailumu įvaryti į neviltį ligonius, kurie iš savo palatų galėjo matyti tvorą. „Pasitikėk VSDP“, juk tai tiesiog genialu, kone poezija, palyginus su bukumu tų, kurie mano, kad užtenka plakate parašyti: „Balsuokite už KDS.“ Buvo beveik antra valanda nakties, ir vėliau aš ginčijaus su Mari, ar tai, ką aš tada mačiau, tikrai buvo, ar ne. Iš kairės pusės atbėgo valkataujantis šuo, apuostė žibintą, paskui VSDP plakatą, po to KDS plakatą, pakėlė koją prie KDS plakato ir nurisnojo toliau, į visiškai tamsią gatvę dešinėj. Kai mes vėliau prisimindavom tą klaikią naktį, Mari vis tvirtindavo, kad jokio šuns nebuvo, o jei ir sutikdavo, kad šuo „tikrai“ buvo, tai neigė, jog jis pakėlė koją prie KDS plakato. Ji sakydavo, kad aš taip esąs pasidavęs jos tėvo įtakai, jog, visai nejausdamas, kad tai melas ar tikrovės iškraipymvs, tvirtinčiau, jog šuo padarė „kiaulystę“ ant KDS plakato, nors tai būtų buvęs VSDP plakatas. O juk jos tėvas daug labiau nekentė VSDP negu KDS, o aš ką mačiau, tai mačiau.

        Apie penktą lydėjau Heinrichą namo, ir, einant per Erenfeldą, jis rodė man į namų duris ir vis murmėjo: „čia visur mano avelės, visur mano avelės.“ Paskui – jo giži šeimininkė pageltusiomis blauzdomis, jos piktas kiauktelėjimas: „Kas gi čia dabar?“ Aš parėjau namo ir slapta šaltu vandeniu išploviau vonioj paklodę.

        Erenfeldas, traukiniai su rudąja anglimi, baltinių virvės, draudimas maudytis vonioj ir kartais naktį pro langą nuzvimbiantis atmatų ryšelis, tartum kulka paklydėlė, tekšteli kieme, ir viskas, nebent tik sučeža į šalį riedantis kiaušinio lukštas.

        Heinrichas vėl susibarė dėl mūsų su savo klebonu, nes paprašė pinigų iš labdarybės kasos, bet aš dar kartą nuėjau pas Edgarą Vinekeną, o Leo atsiuntė mums savo kišeninį laikrodį, kad, jį užstatę, gautumėm pinigų. Edgaras šiek tiek sukrapštė mums iš kažkokios darbininkų savišalpos kasos, ir mes galėjom užsimokėti nors už vaistus, taksi ir padengti pusę gydymo išlaidų.

        Aš galvojau apie Mari, rožančių kalbančią vienuolę, apie žodį „diagonalė“, apie šunį, rinkiminius plakatus, automobilių kapines ir apie savo rankas, sužvarbusias beplaunant paklodę, ir vis dėlto negalėjau dėti galvos, kad visa tai iš tikrųjų buvo. Aš negalėjau ir to garantuoti, kad tas seniokas Leo konvikte man tikrai sakė skambinąs Berlyno meteorologijos biurui, norėdamas pridaryti bažnyčiai nuostolių, o juk girdėjau, kaip jis čepsėjo ir rijo, valgydamas savo karamelinį pudingą.

19

        Ilgai negalvodamas ir nežinodamas, ką jai pasakysiu, surinkau Monikos Zilvs numerį. Vos tik nuaidėjus pirmam signalui, ji pakėlė ragelį ir atsiliepė:

        – Alio!

        Jau vien jos balsas, protingas ir stiprus, mane paguodė. Aš pasakiau:

        – Čia Hansas, aš norėjau...

        Bet ji mane pertraukė ir tarė:

        – A, tai jūs...

        Jos tonas nebuvo nei užgaulus, nei nemalonus, tik aš aiškiai supratau, kad ji laukė ne mano, bet kažkieno kito skambučio. Gal jai turėjo paskambinti kokia draugė ar motina, bet mane tas įžeidė.

        – Aš tik norėjau padėkoti, – tariau. – Jūs buvote tokia gera.

        Aš aiškiai jutau jos kvepalus, per daug aitrius jai, – „Taiga“, ar kaip ten jie vadinasi.

        – Man tikrai labai gaila dėl viso to, – pasakė ji, – žinau, kaip jums dabar sunku.

        Aš nežinojau, ką ji turi galvoj: Kosterto kritiką, kurią, matyt, perskaitė visa Bona, ar Mari vestuves, o gal viena ir kita.

        – Gal galiu jums kuo padėti? – paklausė ji tyliai.

        – Taip, – pasakiau aš, – jūs galėtumėt ateiti ir pasigailėti mano sielos, o taip pat ir kelio, kuris bjauriai sutinęs.

        Ji tylėjo. Aš tikėjausi, kad ji tuojau pasakys: „Gerai“, ir man pasidarė baugu pagalvojus, kad ji tikrai gali ateiti. Bet ji tik pasakė:

        – Šiandieną negaliu, laukiu svečių.

        Ji galėjo pridurti, ko laukia, bent jau pasakyti: laukiu draugės ar draugo. Žodis „svečių“ mane įskaudino. Aš pasakiau:

        – Na, tai gal rytoj, man tikriausiai teks visą savaitę gulėti.

        – Gal aš galėčiau kaip kitaip jums padėti, ką nors nuveikti telefonu.

        Ji tai pasakė tokiu tonu, kad man nušvito viltis, jog ji vis dėlto laukia draugės.

        – Taip, – pasakiau aš, – galėtumėt        pagroti man Šopeno mazurką B–dur opus 7.

        Ji nusijuokė ir tarė:

        – Jūs vis ką nors prasimanot.

        Išgirdęs tokį jos balso skambėjimą, aš pirmą kartą suabejojau savo vienpatyste.

        – Aš nelabai mėgstu Šopeną, – tarė ji, – ir groju jį prastai.

        – O dieve, – pasakiau aš, – juk tai nesvarbu. Ar turite gaidas?

        – Kur nors turėtų būti, – pasakė ji. – Palaukit valandėlę.

        Ji padėjo ragelį ant stalo, ir aš išgirdau, kaip ji nuėjo per kambarį. Po kelių minučių grižo, ir aš prisiminiau, ką man kartą buvo pasakojusi Mari: kad net kai kurie šventieji turėjo drauges. Žinoma,

tik dvasine prasme, bet vis tiek: ką visa tai turi dvasiška, jie gaudavo iš tų moterų. Aš nė to neturėjau.

        Monika vėl pakėlė rageli.

        – Štai, – tarė ji atsidusdama, – radau tas mazurkas.

        – Būkit gera, – paprašiau aš, – sugrokit mazurką B–dur opus 7 Nr. 1.

        – Aš jau keleri metai negrojau, reikėtų truputį parepetuoti.

        – Gal jūs nenorit, kad jūsų svečias girdėtų, kad kaip jūs grojat Šopeną?

        – O, – nusijuokė ji, – tegul sau girdi, jam tai nepakenks.

        – Tai Zomervildas? – paklausiau aš tyliai, išgirdau jos nuostabos šūksnį ir pridūriau: – Jeigu tai tikrai jis, tai trenkite jam per galvą fortepijono dangčiu.

        – Jis to nenusipelnė, – tarė ji, – jis jus labai mėgsta.

        – Žinau, – pasakiau aš, – netgi tikiu, bet man būtų maloniau, jei turėčiau drąsos jį nudėti.

        – Aš truputį parepetuosiu ir pagrosiu jums tą mazurką, – tarė ji greitai. – Aš jums paskambinsiu.

        – Gerai, – pasakiau aš, bet mes nė vienas nedėjom ragelio. Aš girdėjau jos kvėpavimą, nežinau, ilgai ar trumpai, bet girdėjau, paskui ji padėjo ragelį. Aš dar ilgai būčiau laikęs ragelį rankoj, kad tik girdėčiau ją kvėpuojant. Dieve mano, bent moters kvėpavimas.

        Nors suvalgytos pupelės dar tebeslėgė man skrandį ir didino melancholiją, aš vis tiek nuėjau į virtuvę, atidariau ir antrą dėžutę pupelių, išverčiau jas į tą patį puodą, kuriame šildžiau pirmąją porciją, ir uždegiau dujas. Filtro popierių su kavos tirštimais išmečiau į atmatų kibirą, pasiėmiau švarų filtrą, įpyliau keturis šaukštus kavos, užkaičiau vandenį ir pamėginau aptvarkyti virtuvę. Skuduru iššluosčiau ant grindų palietą kavą, tuščias konservų dėžutes ir kiaušinio lukštus išmečiau į kibirą. Aš negaliu pakęsti nesutvarkytų kambarių, bet pats tvarkyti jų nemoku. Nuėjau į svetainę, surinkau nešvarius stiklus ir sudėjau juos virtuvėj į kriauklę. Daugiau jokios netvarkos bute nebesimatė, bet vis tiek jis neatrodė tvarkingas. Mari taip sumaniai ir greitai moka tvarkytis, kad kambarys iš karto nušvinta, nors nieko pastebimo, į akis krintančio ji, rodos, ir nedaro. Matyt, jos tokios rankos. Mari rankos – jau vien mintis, kad ji gali uždėti jas Ciupfneriui ant pečių, stūmė mane į neviltį. Moteris tiek daug gali išreikšti ar suvaidinti rankomis, kad prieš jas vyrų rankos man visada atrodo kaip priklijuoti mediniai kabekliai. Vyrų rankos skirtos spausti kitoms rankoms, mušti, aišku, šaudyti ir pasirašinėti. Spausti, mušti, šaudyti, pasirašinėti atsiskaitymo čekius – tai viskas, ką moka vyrų rankos, na, žinoma, ir dirbti. Moterų rankos, tai jau beveik nebe rankos: nesvarbu, ar jos tepa sviestą ant duonos, ar braukia kam nuo kaktos plaukus. Nei vienam teologui neatėjo į galvą pasakyti pamokslą apie moterų rankas evangelijoj: Veronika, Magdalena, Marija ir Morta – evangelijoj vien moterų rankos rodė Kristui švelnumą. Bet ne, jie sako pamokslus apie įstatymus, tvarkos principus, meną, valstybę. Privačiai, jei taip galima pasakyti, Kristus susieidavo beveik tik su moterimis. Jam, žinoma, reikėjo vyrų, kurie, kaip Kalikas, turi požiūrį į valdžią, nusimano apie organizacijų klausimus ir kitas nesąmones. Jam reikėjo vyrų kaip persikraustant reikia baldų krovikų, juodam darbui, Petras ir Jonas buvo tokie meilūs, kad beveik ir vyrais jų negali laikyti, o Povilas buvo toks vyriškas, kaip ir dera romėnui. Namie mums kiekviena proga skaitydavo iš biblijos, nes mūsų giminėj knibždėte knibžda pastorių, bet nė vienas niekada nekalbėjo apie moterų rankas evangelijoj ar tokį nesuvokiamą daiktą kaip neteisėta mamona. Katalikų „ratelyje“ irgi nė vienas nenorėjo kalbėti apie neteisėtą mamoną, Kinkelis ir Zomervildas visada sumišę šypsodavosi, kai aš juos apie tai paklausdavau, lyg jie būtų sugavę Kristų nemaloniai klystantį, o Fredeboilis kalbėdavo apie nusinešiojimą, kurį šis posakis patyręs istorijos bėgy. Jam neapatiko šio posakio „iracionalumas“, kaip jis sakė. Tartum pinigai būtų koks racionalus daiktas. Mari rankose net pinigai netekdavo abejotino pobūdžio, ji nuostabiai mokėjo su jais elgtis, nerūpestingai ir kartu labai apdairiai. Kadangi aš iš principo neimu nei čekių, nei kitų „atsiskaitymo priemonių“, tai honorarą visada gaudavau grynais ant stalo, ir mums niekada nereikėdavo planuoti ilgesniam laikui kaip dviem, daugiausia trim dienom. Ji duodavo pinigų kiekvienam, kas tik jos paprašydavo, o kartais ir tokiems, kurie nė neprašydavo, bet iš pasikalbėjimo su jais paaiškėdavo, kad jiems reikia pinigų. Vienam kelneriui Getingene ji davė pinigų, kad jis galėtų nupirkti žieminį paltą sūnui, kuriam atėjo laikas eiti į mokyklą, o traukiniuose ji nuolatos mokėdavo priemokas ir skirtumus už bejėges į laidotuves važiuojančias bobutes, kurios per klaidą įlipdavo į pirmos klasės vagoną. Traukiniuose sutiksi aibes bobučių, kurios važiuoja į vaikų, anūkų, marčių ir žentų laidotuves ir – kartais, žinoma, koketuodamos savo senatvišku bejėgiškumu – apsikrovusios sunkiais lagaminais ir ryšuliais su dešromis, lašiniais ir pyragais, įvirsta į pirmos klasės vagoną. Mari liepdavo man sukelti tuos sunkius lagaminus ir ryšulius į tinklą, nors visi keleiviai tuoj pajusdavo, kad bobulytės kišenėje tėra antros klasės bilietas. Paskui Mari išeidavo į koridorių ir „sutvarkydavo“ viską su konduktorium dar nespėjus jam pasakyti bobutei, kad ji ne čia pataikė. Prieš tai Mari visada paklausdavo bobutę, kur ji va`ziuojanti ir kas gi pasimiręs, kad galėtų teisingai primokėti už bilietą. Bobutė už tai dažniausiai atsidėkodavo meiliais žodžiais: „Jaunimas ne toks jau blogas, kaip visi sako“, ir apdovanodavo mus milžiniškais sumuštiniais su kumpiu. Ypač tarp Dortmundo ir Hanoverio daug bobučių kasdien keliauja į laidotuves – bent man taip atrodė. Mari visada gėdijosi, kad mes važinėjam pirma klase, ir jai būtų buvę labai skaudu, jei iš mūsų skyriaus būtų ką išmetę todėl, kad jis turėjo tik antros klasės bilietą. Ji su neišsenkančia kantrybe klausydavosi ilgiausių pasakų apie giminystės ryšius ir žiūrėdavo svetimų svetimiausių žmonių fotografijas. Kartą mes dvi valandas išsėdėjom šalia senos kaimietės iš Bukeburgo, kuri turėjo dvidešimt tris anūkus ir vežėsi jų visų nuotraukas, mums teko išklausyti dvidešimt tris biografijas ir peržiūrėti dvidešimt tris nuotraukas, kur buvo atvaizduoti jauni vyrai ir moterys, visi išėję į žmones: tas Miunstery miesto inspektorius, ta ištekėjusi už geležinkelininko, tas lentpjūvės vedėjas, o vienas turi „aukštą vietą toj partijoj, už kurią mes visada balsuojam – jūs gi žinote“, apie kitą, tarnaujantį bundesvere, ji pasakė: „Tas tai visada žiūrėjo, kur tikriausia.“ Mari visa atsidėjusi klausydavo tų istorijų, sakydavo, kad jos baisiai įdomios ir rodančios „tikrą gyvenimą“, o mane vargindavo jų vienodumas. Tarp Dortmundo ir Hanoverio buvo tiek daug bobučių, kurių anūkai buvo geležinkelininkai ir kurių marčios mirdavo be laiko, nes „dabar moterys nebegimdo visų vaikų, štai dėl ko“. Mari mokėjo būti Iabai gera ir meili su senais, bejėgiais žmonėmis: ji taip pat kiekviena proga padėdavo jiems skambinti telefonu. Kartą aš pasakiau, kad jai tiktų dirbti stoties misijoj , ir ji, truputį užsigavusi, atšovė : „Kodėl ne?“ Bet aš nenorėjau pasakyti nieko pikto nei žeminančio. Dabar ji iš tikrųjų atsidūrė lyg ir kokioj stoties misijoj, man rodos, Ciupfneris ją vedė, norėdamas ją „išgelbėti“, o ji ištekėjo už jo, norėdama jį „išgelbėti“, ir aš abejoju, ar jis sutiks, kad Mari leistų jo pinigus, mokėdama bobutėms priemokas už važiavimą greituoju traukiniu ir skirtumą tarp antros ir pirmos klasės. Jis tikriausiai ne šykštuolis, bet jo poreikiai tokie pasibaisėtinai menki kaip Leo. Jis ne toks kaip Pranciškus Asyžietis, kuris pats neturėjo jokių poreikių, bet suprato, kad kiti žmonės jų turi. Mintis, kad Mari rankinuke dabar yra Ciupfnerio pinigai, mane tiesiog varė iš proto, taip pat kaip ir pasakymas „medaus mėnuo“ ir kalbos apie tai, kad aš turėčiau už Mari kovoti. Čia jie tikriausiai turėjo galvoj fizinę kovą. Kaip klounas, nors ir nesitreniravęs, aš vis tiek pranašesnis ir už Ciupfnerį, ir už Zomervildą. Jie nespėtų nė atsistoti į pozitūrą, o aš jau triskart persiversčiau per galvą, užpulčiau juos iš užpakalio, paguldyčiau ant menčių ir įkrėsčiau į kailį. O gal jie galvojo apie tikras muštynes? Iš jų galima laukti ir tokių Nibelungų giesmės iškraipymų. O gal jie turėjo galvoj dvasinę kovą? Aš jų nebijojau, bet kodėl jie neleido Mari atsakyti į mano laiškus, kurie juk skelbė tam tikrą dvasinę kovą? Kaip jiems liežuvis apsiverčia ištarti žodžius „medaus mėnuo“ ir „povestuvinė kelionė“ ir vadinti mane nešvankėliu – tikri veidmainiai. Tegu jie kada pasiklauso, ką kelneriai su kambarinėmis kuždasi apie medaus mėnesį ir keliaujančius jaunavedžius. Juk kiekvienas nususėlis traukiny ir viešbuty, kur tik jie pasirodo, šnibžda jiems įkandin „medaus mėnuo“, ir kiekvienas vaikas žino, ką jie nuolat daro. Kas nuima nuo lovos paklodes ir skalbia jas? Kai ji uždės rankas Ciupfneriui ant pečių, turės gi prisiminti, kaip aš sušildžiau jos ledines rankas po savo pažastimis.

        Jos rankos – jomis ji atidaro namų duris, apkamšo viršuj mažąją Mari, įjungia virtuvėj skrudintuvą, užkaičia vandenį, išsiima iš pakelio cigaretę. Tarnaitės raštelį šįkart randa ne virtuvėj ant stalo, bet ant šaldytuvo. „Išėjau į kiną. Grįšiu dešimtą.“ Svetainėj ant televizoriaus Ciupfnerio laiškelis: „Būtinai dar turėjau užeiti pas F. Bučiuoju, Heribertas.“ Vietoj stalo – šaldytuvas, vietoj „bučkis“ – „bučiuoju“. Kai virtuvėj storai tepi ant skrebučių sviestą ir kepeninę dešrą, dedi į puodelį ne du, bet tris šaukštelius šokolado miltelių, tai pirmą kartą tau dingteli nemaloni mintis, jog reikia žiūrėti linijų, prisimeni, kaip suspigo ponia Blothert, kai tu paėmei antrą pyragaitį: „Bet juk iš viso tai bus daugiau negu pusantro tūkstančio kalorijų, ar jūs galite tai sau leisti?“ Mėsininko žvilgsnis į liemenį, žvilgsnis, kuriame matyti neištartas sprendimas: „Ne, negalite.“ O, švenčiausiasis ka–ka–ka ...ncleri ir ...tolone! „Taip, taip, tu pradedi tukti.“ Apie tai šnibždama mieste, tame šnibždžių mieste. Iš kur tas nerimas, tas noras pabūti vienai tamsoje, kinuose ir bažnyčiose, tamsioje svetainėje su puodeliu šokolado ir skrebučiu? Ką tu atsakei tam pienburniui per šokius, kai jis staiga paklausė: „Greitai atsakykit, ponia, ką jūs mėgstate?“ Tikriausiai tu pasakei teisybę: „Vaikus, klausyklas, kiną, grigališkuosius choralus ir klounus.“ – „O vyrus, ponia?“ – „Taip, ir vieną vyrą, – tikriausiai pasakei. – Vyrų apskritai nemėgstu, jie tokie kvaili.“ – „Ar galima tai paskelbti?“ – „Ne, ne, dėl dievo meilės!“ Jeigu ji pasakė „vieną vyrą“, tai kodėl nepasakė „savo vyrą“? Jei sakai, kad myli tik vieną vyrą, tai, aišku, turi galvoj tik savo vyrą, sutuoktinį. O, nutylėtas, užmirštas žodelis „savo“!

        Grįžta namo tarnaitė. Įkiša raktą, atidaro duris, uždaro duris, vėl įkiša raktą. Prieškambary šviesa užsidega, užgęsta, šaldytuvas atidaromas, uždaromas, virtuvėj užgęsta šviesa. Iš prieškambario atsargiai pasibeldžia į duris: „Labanaktis, ponia.“ „Labanaktis. Ar Mari buvo gera?“ – „Taip, labai.“ Prieškambary gęsta šviesa, žingsniai laiptais aukštyn. („Vadinasi, ji sėdi visiškai viena tamsiame kambaryje ir klausosi bažnytinės muzikos.“)

        Tu viską lieti tomis rankomis, kurios plovė paklodes, kurias aš šildžiau po savo pažastimis: patefoną, plokšteles, rankenėlę, mygtuką, puodelį, duoną, vaiko plaukučius, vaiko antklodėlę, teniso raketę. „Kodėl tu nebeini žaisti teniso?“ Trūktelėjimas pečiais. Nėra noro, tiesiog nėra noro. Tenisas taip pritinka politikų ir vadovaujančiųjų katalikų žmonoms. Ne, ne, tos sąvokos nėra visiškai tapačios. Tenisas išsaugo lieknumą, lankstumą ir patrauklumą. „O F. taip mėgsta žaisti su tavimi tenisą. Ar jis tau nepatinka?“ – „Kodėl, patinka. Jis toks nuoširdus.“ Taip, taip, sakoma, kad jis „alkūnėmis ir pečiais“ iškilo į ministrus. Visi jį laiko niekšu, intrigantu, bet jis tikrai mėgsta Heribertą: parsidavėliai ir grobuonys kartais mėgsta sąžiningus, nepaperkamus žmones. Koks jaudinamai teisingas buvo Heribertas, kai statėsi namus. Neėmė jokių „ypatingų kreditų“, neprašė, kad „paremtų“ partijos ir tikybos draugai, prityrę statybininkai. Turėjo tik primokėti antkainį už sklypą „nuokalnėj “, nors ir tą priemoką „iš esmės“ laikė korupcija. Bet kaip tik ta nuokalnė dabar pasirodė nepatogi.

        Kas statosi namus šlaite, sodą gali pasirinkti įkalnėje ar nuokalnėje. Heribertas pasirinko nuokalnėj – tai pasirodys nepatogu, kai Mari pradės žaisti sviediniu, nes sviedinys vis riedės į kaimyno gyvatvorę, o kartais pro ją į alpinariumą, išlaužys šakas, gėles, išvolios lepias brangias samanas, ir teks, sukandus dantis, atsiprašinėti. „Na, kaipgi galima pykti ant tokios žavios mergytės?“ Negalima. Linksmi sidabriniai balsai imituoja dirbtinį nerūpestingumą, nuo suliesėjimo kuracijų sukepusios Iūpos, ištįsę kaklai su įtemptais raumenimis – perdėm apsimestas lipšnumas, tuo tarpu kai vieointelis išganymas būtų tik geras, stiprus barnis. Viskas užgniaužiama savyje, pridengiama dirbtiniu kaimynišku meilumu, kol vieną tylų vasaros vakarą už uždarų durų ir nuleistų žaliuzių prasideda brangių indų daužymas į embrionų šmėklas. „Aš juk norėjau jo, tu, tu nenorėjai.“ Brangių indų daužymas, kai jie svaidomi į virtuvės sienas, nėra maloni muzika. Greitoji pagalba staugdama lekia į kalną. Nulaužtas krokas, ištremptos samanos, vaiko rankutė nuridino vaikišką sviedinį į alpinariumą, sirenų staugimas pranašauja nepaskelbtą karą. O, kad būtume pasirinkę sodą įkalnėj!

        Aš krūptelėjau, išgirdęs telefono skambutį. Paėmiau ragelį ir paraudau – visai buvau užmiršęs Moniką Zilvs. Ji pasakė:

        – Alio, jūs, Hansai?

        Aš atsakiau:

        – Taip, – bet dar nežinojau, ko ji man skambina. Tik kai ji pasakė: „Jūs nusivilsit“, – vėl prisiminiau mazurką. Dabar nebebuvo kelio atgal, aš juk negalėjau pasakyti: „Tiek to, apsieisiu“, reikėjo ištverti tą baisią mazurką. Aš dar girdėjau, kaip Monika padėjo ant fortepijono ragelį ir ėmė groti, ji grojo puikiai, instrumentas skambėjo nuastabiai, bet, jai grojant, aš iš nusiminimo pradėjau verkti. Man nereikėjo stengtis pakartoti tą akimirką, kai aš parėjau iš Mari namo ir Leo muzikos kambary grojo mazurką. Akimirksnių negalima nei pakartoti, nei pasidaly'ti su kitais. Rudens vakaras mūsų parke, kai Edgaras Vinekenas nubėgo šimtą metrų per 10,1 sekundės. Aš pats savo rankomis žymėjau laiką, pats matavau distanciją, ir tą vakarą šimtą metrų jis nubėgo per 10,1 sekundės. Jis buvo labai geros formos, labai gerai nusiteikęs, bet, žinoma, niekas mumis netikėjo. Mes padarėm klaidą, kad iš viso pradėjom apie tai kalbėti ir tokiu būdu norėjom įamžinti tą akimirką. Mums reikėjo tik džiaugtis, kad jis tą distanciją tikrai nubėgo per 10,1 sekundės. Po to jis, žinoma, vėl bėgdavo, kaip visada, 10,9 ir 11 sekundžių, ir niekas mumis netikėjo, tik juokėsi iš mūsų. Netgi kalbėti apie tokias akimirkas yra klaida, o norėti jas pakartoti – savižudybė. Man buvo tiesiog savižudybė klausytis dabar per telefoną, kaip Monika groja mazurką. Yra ritualinių akimirkp, kurių negali nekartoti, pavyzdžiui, kaip ponia Vineken riekdavo duoną – ir tą akimirką aš norėjau pakartoti su Mari ir paprašiau ją taip riekti duoną, kaip riekdavo ponia Vineken. Bet darbininko virtuvė – tai ne viešbučio kambarys, Mari – ne ponia Vineken: peilis jai nuslydo ir įsmigo į kairę ranką, ir tas nuotykis susargdino mus trims savaitėms. Tai štai kur gali nuvesti sentimentalumas. Akimirksnių nereikia liesti, nereikia kartoti.

        Kai Monika baigė mazurką, aš iš nusiminimo negalėjau net verkti. Ji, matyt, kažką pajuto. Priėjo prie telefono ir tik tyliai tarė:

        – Na, matote.

        Aš atsakiau:

        – Tai mano kaltė, ne jūsų, atleiskite man.

        Aš taip jaučiausi, lyg būčiau gulėjęs girtas patvory, visas apsivėmęs ir susmirdęs, svaidęsis

bjauriausiais keiksmais, paprašęs ką nors mane nufotografuoti ir fotografiją nusiuntęs Monikai.

        – Ar galiu jums dar kada paskambinti? – paklausiau tyliai. – Gal po kelių dienų? Galiu tik vienu pateisinti tokį savo bjaurumą – man taip sunku, kad neįmanoma apsakyti.

        Aš nieko negirdėjau, tik jos kvėpavimą, kelias sekundes, paskui ji tarė:

        – Aš išvažiuoju, dviem savaitėm.

        – Kur? – paklausiau aš.

        – Į pratybas, – atsakė ji, – ir truputį piešti.

        – Kada pas mane ateisit, – paklausiau, – ir iškepsit omleto su grybais arba pataisysit savo skaniųjų salotų?

        – Aš negaliu ateiti, – pasakė ji, – dabar negaliu.

        – Vėliau? – paklausiau aš.

        – Ateisiu, – pasakė ji; aš dar išgirdau, kad ji verkia, ir tada padėjau ragelį.

20

        Man atrodė, kad reikėtų nusimaudyti, jaučiausi toks apskretęs ir maniau, kad nuo manęs muša smarvė kaip nuo Lozoriaus, bet buvau visai švarus ir nedvokiau. Nuslinkau į virtuvę, išjungiau dujas po pupelėmis, po vandeniu, vėl sugrįžau į svetainę ir patraukiau iš butelio konjako – nepadėjo. Net telefono skambutis nepažadino manęs iš sustingimo. Pakėliau ragelį, pasakiau: „Taip?“, ir Sabina Emonds tarė:

        – Hansai, ką tu prasimanai?

        Aš tylėjau, ir ji pridūrė:

        – Siuntinėji telegramas. Tai atrodo labai dramatiškai. Ar tokie jau prasti reikalai?

        – Pakankamai prasti, – atsakiau silpnu balsu.

        – Aš buvau išėjusi su vaikais pasivaikščioti, – kalbėjo Sabina, – o Karlas savaitei išvažiavęs su savo klase į stovyklą. Pirma turėjau paprašyti ką nors pabūti prie vaikų, tik tada galėjau tau paskambinti.

        Jos balsas buvo uždusęs ir, kaip visada, truputį irzlus. Aš neįstengiau paprašyti jos pinigų. Nuo to laiko, kai vedė, Karlas pats vos suduria galą su galu. Kai mudu susipykom, jis turėjo tris vaikus, ketvirto laukė, aš neišdrįsau paklausti Sabinos, ar tas ketvirtasis jau atsirado. Jų bute visada jautėsi tas dabar jau nebeslopinamas irzlumas, visur mėtėsi tos prakeiktos užrašų knygutės, kuriose Karlas kalkuliuoja, kaip išsiversti iš algos, o kai likdavom vienudu, jis pasidarydavo toks kokčiai „atviras“ ir užvesdavo „vyriškas kalbas“ apie vaikų gimdymą ir visada imdavo pulti katalikų bažnyčią (kaip tik mano akyse!), ir visada ateidavo toks momentas, kad jis žvelgdavo į mane kaip staugiantis šuo, ir dažniausiai kaip tik tada, būdavo, įeina Sabina ir meta jam piktą žvilgsnį, nes ji vėl nėščia. Man labai koktu, kai žmona piktomis akimis varsto vyrą už tai, kad ji vėl nėščia. Galiausiai abu kiurksodavo prieš mane ir verkdavo, nes jiedu tikrai myli vienas kitą. Už sienos triukšmaudavo vaikai, linksmindavosi, vartydami naktinius puodus, šlapiomis mazgotėmis talžydami naujutėlius sienų apmušalus, nors Karlas amžinai kartoja žodžius „drausmė, drausmė“ ir „absoliutus paklusnumas“; man nieko kito nebelikdavo, kaip nueiti į vaikų kambarį ir parodyti jiems keletą pokštų, kad jie nurimtų, bet jie nenurimdavo, spygaudami iš džiaugsmo, patys mėgindavo mėgdžioti mane, ir galų gale mes susėsdavom, pasiimdavom ant kelių po vaiką ir taip snapsodavom, leisdami jiems karts nuo karto patraukti iš taurelės vyno. Karlas ir Sabina pradėdavo kalbą apie tokias knygeles ir kalendorius, kur rašoma, kada moterys nepastoja. Vis dėlto jiems nuolatos gimdavo vaikai, ir jie niekada nepagalvojo, kad tos kalbos man ir Mari itin skaudžios – mes juk neturėjom vaikų. Įkaušęs Karlas pradėdavo plūsti Romą, keikti kardinolus ir popiežius, ir komiškiausia būdavo tai, kad aš imdavau ginti popiežių. Mari viską žinojo geriau už mus ir aiškindavo Karlui ir Sabinai, kad Roma šiuo klausimu nieko kito negali padaryti. Galop jiedu gudriai susižvelgdavo, lyg norėdami pasakyti: „Ak jūs, jūs tikriausiai žinote visokių rafinuotų priemonių, todėl ir neturite vaikų“, ir dažniausiai viskas baigdavosi tuo, kad vienas kuris nusidūkęs vaikas ištraukdavo Mari, man, Karlui ar Sabinai iš rankos taurę ir apliedavo vynu mokinių sąsiuvinius, visada krūvomis gulinčius ant Karlo rašomojo stalo. Žinoma, Karlui tai būdavo didelis nemalonumas: iš savo mokinių reikalauja drausmės ir tvarkos, o pats grąžina vynu sulietus sąsiuvinius. Prasidėdavo lupimas, ašaros, ir Sabina su Mari, metusios mums žvilgsnį: „Ak jūs, vyrai! “, išeidavo į virtuvę virti kavos, ir tikriausiai Sabina užvesdavo „moteriškas kalbas“, kurios Mari buvo taip pat nemalonios kaip man „vyriškos kalbos“. Kai aš likdavau su Karlu vienas, jis vėl pradėdavo apie pinigus, ir tokiu priekaištingu tonu, lyg sakydamas: „Kalbu su tavim apie tai tik todėl, kad tu simpatiškas vyrukas, bet išmanyti tu čia nieko neišmanai.“

        Aš atsidusau ir pasakiau:

        – Sabina, aš visiškai baigtas, ir dvasiškai, ir fiziškai, ir finansiškai, ir kaip artistas... aš...

        – Jei tu tikrai alkanas, – pasakė ji, – tai, tikiuosi, žinai, kur visada tavęs laukia podžiukas sriubos ant viryklos.

        Aš tylėjau, mane sujaudino tie jos žodžiai, jie skambėjo taip nuoširdžiai ir sausai.

        – Ar tu klausai? – tarė ji.

        – Klausau, – atsakiau aš, – ateisiu vėliausiai rytoj per pietus ir suvalgysiu savo sriubą. Ir jeigu jums dar kada reikės žmogaus prie vaikų, aš... aš... – aš užsikirtau. Kaipgi galima siūlytis jiems dirbti už pinigus tai, ką aš visada dariau veltui, be to, prisiminiau ir tą kvailą istoriją su kiaušiniu, kurį tada daviau Gregorui. Sabina nusijuokė ir tarė:

        – Na, na, sakyk gi!

        Ir aš pasakiau:

        – Norėjau paprašyti, jei galėtumėt mane rekomenduoti savo pažįstamiems, aš juk turiu telefoną... ir brangiau už kitus neimsiu.

        Ji tylėjo, ir aš gerai jutau, kad ji sukrėsta.

        – Klausyk, – pradėjo ji, – aš negaliu ilgai kalbėti, bet pasakyk gi, kas atsitiko?

        Matyt, ji vienintelė visoj Bonoj neskaitė Kosterto recenzijos, ir aš pagalvojau, iš kurgi ji gali žinoti, kas įvyko tarp mūsų su Mari. Juk iš to ratelio ji nieko nepažįsta.

        – Sabina, – pasakiau aš, – Mari mane pametė... ir ištekėjo už tokio Ciupfnerio.

        – Viešpatie, – sušuko ji, – negali būti!

        – Taip yra, – pasakiau aš.

        Ji tylėjo, ir aš girdėjau, kaip kažkas pabeldė į telefono būdelės duris. Tikriausiai koks idiotas nori pranešti skato partneriui, kaip jis būtų galėjęs išlošti čirvais be trijų.

        – Tau reikėjo ją vesti, – tarė Sabina tyliai, – noriu pasakyti... ak, tu žinai, ką aš noriu pasakyti.

        – Žinau, – tariau aš, – aš gi norėjau, bet tada paaiškėjo, kad reikia gauti tą prakeiktą pažymėjimą iš civilinės metrikacijos ir kad aš turiu raštiškai pasižadėti – supranti, raštiškai pasižadėti, – kad vaikus auklėsiu katalikiškai.

        – Bet juk ne dėl to viskas iširo? – paklausė ji. Kažkas dar smarkiau subeldė į būdelės duris.

        – Aš nežinau, – pasakiau, – šiaip ar taip, tai buvo priežastis, bet prisidėjo dar daug kas, ko aš nesuprantu. Kabink ragelį, Sabina, nes tas įsikarščiavęs vokiečių tautos atstovas prie durų dar, ko gero, nudobs tave. Šiame krašte knibždėte knibžda galvažudžių.

        – Prižadėk man, kad ateisi, – pasakė ji, – ir neužmiršk: tavo sriuba visą dieną stovi ant viryklos.

        Aš girdėjau, kaip pritilo jos balsas, ji dar sušnibždėjo: „Kokia niekšybė, kokia niekšybė.“ Bet iš sutrikimo, matyt, nepakabino ragelio ant šakutės, o padėjo ant staliuko, kur visada guli abonentų knyga. Aš išgirdau, kaip tas žmogėnas pasakė: „Na, pagaliau“, bet Sabina, rodos, jau buvo išėjusi. Aš garsiai surikau į ragelį:

        – Pagalbos, pagalbos! – ir tokiu plonu, spiegiančiu balsu, kad tas tipas vis dėlto paėmė ragelį ir paklausė:

        – Kuo galiu jums padėti?

        Jo balsas skambėjo rimtai, santūriai, labai vyriškai, ir aš užuodžiau, kad jis buvo valgęs kažką rūgštaus, gal marinuotų silkių.

        – Alio, alio! – sušuko jis, ir aš paklausiau:

        – Ar jūs vokietis? Aš iš principo kalbu tik su vokiečiais.

        – Puikus principas, – pagyrė jis, – tai kas gi jums yra?

        – Man rūpi KDS, – pasakiau aš, – ar jūs visada balsuojate už KDS?

        – Bet juk tai savaime aišku, – atsakė jis įsižeidęs, ir aš pasakiau:

        – Tada aš galiu būti ramus, – ir padėjau ragelį.

21

        Reikėjo man tą tipą kaip nors rimtai įžeisti, paklausti, ar jis jau išprievartavo savo žmoną, ar išlošė šlemą su dviem ir ar jau baigė įstaigoj įprastinius dviejų valandų plepalus su bendradarbiais apie karą. Jo balsas buvo kaip tikro šeimos viešpaties ir tiesiaširdžio vokiečių tautos atstovo, ir tas jo: „Na, pagaliau“ skambėjo panašiai kaip komanda: „Ugnis!“ Sabinos Emonds balsas mane truputį paguodė, jis buvo kiek irzlus, kiek uždusęs, bet aš žinojau, kad tai, ką padarė Mari, ji tikrai laiko niekšybe ir kad puodžiukas sriubos man visada stovės pas ją ant viryklos. Ji buvo labai gera virėja, ir kai nebūdavo nėščia ir nesvaidydavo aplink tų savo „ak–jūs–vyrai“ žvilgsnių, tai būdavo labai smagi ir daug simpatiškesnė katalikė negu Karlas, kurio pažiūros į „Sextum“ buvo išlikusios tokios kaip seminaristų. Priekaištingi Sabinos žvilgsniai buvo tikrai taikomi visai vyrų giminei, tik kai ji žvelgdavo į Karlą, savo būklės kaltininką, jos akys itin patamsėdavo, nelyginant kylantis audros debesis. Aš vis mėgindavau nukreipti Sabinos mintis kitur, rodydavau jai savo numerius, tada ji pradėdavo kvatoti, kvatodavo ilgai ir nuoširdžiai, kol ištrykšdavo ašaros, bet ašaros dažniausiai ją įveikdavo, ir juoko nebelikdavo... Mari turėdavo ją išvesti ir guosti, o Karlas sėdėdavo šalia manęs, apsiniaukęs, su kalta mina, ir pagaliau iš nevilties pradėdavo taisyti sąsiuvinius. Kartais aš jam padėdavau, pabraukdamas klaidas raudonu rašalu, bet jis manim nepasitikėdavo, viską peržiūrėdavo pats ir būdavo baisiai nepatenkintas, kad aš nieko nepražiopsau ir visas klaidas pabraukiu teisingai. Jis negalėjo įsivaizduoti, kad tokį darbą aš galėčiau atlikti sąžiningai ir visai pagal jo principą. Karlo problema – tai tik pinigų problema. Jei Karlas Emondsas turėtų septynių kambarių butą, tai viso to irzlumo ir įtampos būtų galima išvengti. Kartą aš ginčijausi su Kinkeliu dėl jo sąvokos „pragyvenimo minimumas“. Kinkelis buvo laikomas genialiausiu specialistu šiuo klausimu, ir, man rodos, kaip tik jis apskaičiavo, kad didmiesty pragyvenimo minimumas vienišam žmogui, neskaičiuojant butpinigių, yra aštuoniasdešimt keturios markės, vėliau pakėlė jį iki aštuoniasdešimt šešių. Aš nieko jam nesakiau, kad, sprendžiant pagal tą koktų anekdotą, kurį jis mums papasakojo, savo pragyvenimo minimumu jis, matyt, laiko trisdešimt penkis kartus didesnę sumą. Tokie priekaištai laikomi per daug asmeniškais ir netaktiškais, bet netaktiška yra kaip tik tai, kad toks tipas nustatinėja kitiems jų pragyvenimo minimumą. Iš tos aštuoniasdešimt šešių markių sumos buvo numatyta netgi tam tikra dalelė kultūriniams poreikiams, greičiausiai kinui ar laikraščiams, bet kai aš paklausiau Kinkelį, ar jie tikisi, kad žmogus už tuos pinigus pamatys gerą auklėjamo pobūdžio filmą, jis supyko, o kai aš paklausiau, kaip reikia suprasti poziciją „baltinių atsargos atnaujinimas“, – gal jie ketina pasamdyti per ministeriją kokį geraširdį senuką, kuris pabėgiotų po Boną, trindamas apatines kelnes, ir paskui referuotų ministerijai, per kiek laiko jos susinešioja, – jo žmona pasakė, kad aš esu pavojingai subjektyvus, o aš jai atsakiau, kad aš dar suprasčiau, jei komunistai pradėtų planuoti standartinius pietus ir vakarienes, nosinių susinešiojirno laiką ir kitas nesąmones, komunistai bent neveidmainiauja ir nesidangsto visokiais antgamtiškais išvedžiojimais, bet kad krikščionys kaip jos vyras pasiduoda tokiai negirdėtai beprotybei, tai man atrodo neįtikėtina; tada ji pasakė, kad aš esąs grynas materialistas ir neturįs supratimo, kas tai yra pasiaukojimas, kančia, likimas ir neturto didybė. Karlo Emondso gyvenime aš niekada nepastebėjau aukų, kančios, likimo ir neturto didybės. Jis uždirba visai neblogai, ir neturto didybė bei likimas reiškiasi ten tik nuolatiniu irzlumu, nes jis apskaičiavo, jog niekada negalės išsinuomoti tinkamo buto. Kai paaiškėjo, kad Karlas Emondsas vienintelis žmogus, kurio aš galiu prašyti pinigų, man iš tikrųjų paaiškėjo mano situacija. Aš nebeturėjau nė vieno pfenigo.

22

        Aš gerai žinojau, kad viso to nedarysiu: nevažiuosiu į Romą ir nekalbėsiu su popiežium, neisiu rytoj į mamos žurfiksą ir nekniauksiu ten cigarečių ir cigarų, nesikrausiu į kišenes žemės riešutų. Aš net nebeturėjau jėgų tuo tikėti, kaip tikėjau, kad perpjoviau su Leo tą medį. Sužlugs bet koks mėginimas surišti marionečių siūlus ir jais pasikelti aukštyn. Kada nors ateis diena, kad aš kaulysiu pinigų iš Kinkelio, Zomervildo, o gal ir iš to sadisto Fredeboilio, kuris tikriausiai pakiš man penkias markes panosėn ir privers šokinėti kaip šunį. Aš džiaugsiuos, kad Monika Zilvs pakvies mane kavos, ne todėl, kad tai bus Monika Zilvs, bet kad gausiu veltui kavos. Aš dar kartą paskambinsiu tai vištai Belai Brozen, pasimeilinsiu jai ir pasakysiu, kad nesvarbu, kokio didumo bus suma, priimsiu bet kokią, bet kokią, paskui vieną dieną nueisiu pas Zomervildą, „įtikinamai“ išdėstysiu, kad atgailauju, kad man atsivėrė akys ir kad sutinku priimti katalikybę, ir tada įvyks baisiausia: Zomervildo surežisuotas susitaikymas su Mari ir Ciupfneriu; bet jei aš priimsiu katalikybę, tėvas greičiausiai man nieko nebeduos. Baisesnio daikto jis turbūt negali isivaizduoti. Čia dar reikės pagalvoti: aš turėjau rinktis ne „raudoną ar juodą“, bet tamsiai rudą ar juodą: rudąsias anglis ar bažnyčią. Tada aš būsiu toks, kokį jie seniai mane trokšta matyti: vyras, subrendęs, nebe subjektyvus, bet objektyvus ir pasiruošęs Vyrų klube supliekti šaunią skato partiją. Turėjau dar porą galimybių: Leo, Heinrichą Beleną, senelį, Conererį, kuris gal įtaisytų mane gitaristu ir aš dainuočiau saldžias daineles: „Kai vėjelis tau kedena plaukus, aš žinau, kad tu mana.“ Kartą aš padainavau tą dainelę Mari, ji užsiėmė ausis ir pasakė, kad tai šlykštu.

        Ir vis dėlto dar ne viskas prarasta – aš dar turėjau Leo, Heinrichą Beleną, Moniką Zilvs, Conererį, senelį ir puodžiuką sriubos pas Sabiną Emonds, ir dar galėjau truputį užsidirbti, eidamas saugoti vaikų. Aš raštiškai pasižadėčiau neduoti jiems kiaušinių. Vokietės motinos, matyt, to nepakelia.

Vieną kartą aš paruošiau gan ilgą numerį „Generolas“, ilgai dirbau ir kai suvaidinau, tai jis, kaip sakoma mūsų sluoksniuose, turėjo didelį pasisekimą, tai yra juokėsi tie, kurie turėjo juoktis, ir pyko tie, kurie turėjo pykti. Kai aš po vaidinimo išdidumo pilna širdimi grįžau į persirengimo kambarį, manęs ten laukė sena smulkutė moterėlė. Po vaidinimo aš visada būnu labai irzlus, pakenčiu šalia savęs tik Mari, bet tą moterį Mari įleido į mano kambarį. Dar man nespėjus nė durų uždaryti, ji pradėjo kalbėti ir pareiškė, kad jos vyras buvęs generolas, jis žuvęs, bet prieš mirtį parašęs jai laišką ir prašęs nepriimti pensijos. „Jūs dar labai jaunas, – tarė ji, – bet pakankamai subrendęs ir galėtumėt suprasti“, – ir išėjo. Nuo to karto aš nebegalėjau vaidinti „Generolo“. Spauda, kuri laiko save kairiąja, paskui rašė, kad aš, matyt, pabūgau reakcijos grasinimų, spauda, kuri laiko save dešiniąja, rašė, kad aš tikriausiai supratau, jog duodu geros medžiagos Rytams, o nepriklausomoji spauda rašė, kad aš turbūt atsisakiau bet kokio radikalizmo ir niekur nebenoriu angažuotis. Viskas kvaili plepalai. Aš nebegalėjau vaidinti to numerio todėl, kad prieš akis man vis stovėjo ta sena smulkutė moterėlė, kuri tikriausiai gyveno skurde, visų niekinama ir pajuokiama. Jei man kuris dalykas nebemielas, aš jį metu – išaiškinti tai kokiam žurnalistui būtų per daug sudėtinga. Jie vis turi ką nors „suuosti“, „iššniukštinėti“, ir dar yra toks plačiai paplitęs buko žurnalisto tipas, kuris niekaip negali susitaikyti, kad jis pats nėra menininkas, net neturi duomenų būti meno žmogum. Tokių, žinoma, ir uoslė atbukus, jie moka tik postringauti, ypač draugijoj jaunų gražių merginų, kurios dar tokios naivios, jog dievina kiekvieną plunksnagraužį, jis mat turįs laikrašty savo „forumą“ ir „įtaką“. Yra savotiškų nežinomų prostitucijos formų, šalia kurių tikroji prostitucija – doras amatas: čia už pinigus bent kažkas duodama.

        Net ir tas kelias man buvo uždarytas – ieškoti išsivadavimo perkamos meilės gailestingume: aš neturėjau pinigų. Šiuo metu Mari matuojasi Romos viešbuty ispaniškąją mantiliją, kad tinkamai pasirodytų kaip vokiečių katalikijos first lady. Sugrįžusi į Boną, ji dalyvaus visose arbatėlėse, šypsosis, bus renkama į komitetus, atidarinės „religinio meno“ parodas ir „dairysis padorios siuvėjos“. Visos moterys, kurios išteka už Bonos įžymybių, „dairosi padorių siuvėjlų“.

        Mari – vokiečių katalikijos first lady, su arbatos puodeliu ar kokteilio taure rankoj: „Ar jau matėte tą žavųjį mažą kardinolą, kuris rytoj šventins Kregerto suprojektuotą Marijos statulą? Ak, Italijoj, matyt, net kardinolai tikri kavalieriai. Tiesiog nuostabu!“

        Aš jau net šlubuoti nebegalėjau, tiesiog šliaužiau, iššliaužiau į balkoną kiek pakvėpuoti tėviškės oru, bet ir tas nepadėjo. Aš jau per ilgai esu Bonoj, beveik dvi valandos, o per tiek laiko jau apsipranti su Bonos oru, ir jis nebegaivina.

        Man dingtelėjo, jog iš teisybės jie man turi dėkoti, kad Mari liko katalikė. Jos tikėjimas buvo smarkiai susvyravęs, iš nusivylimo Kinkeliu, paskui Zomervildu, o toks tipas kaip Blothertas būtų patį šventąjį Pranciškų padaręs ateistu. Vienu tarpu ji net nebevaikščiojo į bažnyčią, nė negalvojo tuoktis su manim bažnyčioj, ją pagavo kažkoks užsispyrimas, ir tik po trejų metų nuo mūsų išvažiavimo iš Bonos ji pirmą kartą nuėjo į tą ratelį, nors jie visą laiką ją kvietė. Aš jai tada sakydavau, kad nusivylimas dar nieko nereiškia. Jeigu ji iš tikrųjų tiki visu tuo, tai ir tūkstantis Fredeboilių to tikėjimo nesugriaus, o pagaliau – sakiau aš jai – juk dar yra Ciupfneris, kuris man, tiesa, atrodo kiek manieringas, ne mano skonio, bet, kaip katalikas, vertas pasitikėjimo. Ir tikriausiai yra daug neabejotinų katalikų, aš jai išskaičiavau visus kunigus, kurių pamokslus mes buvom girdėję, priminiau jai popiežių, Gerį Kuperį, Aleką Ginesą, ir, įsitvėrusi į popiežių Joną ir Ciupfnerį, ji vėl atsistojo ant kojų. Keista, bet Heinrichas Belenas tuo metu nebedarė jai ispūdžio, priešingai, ji sakydavo, kad jis bjaurus, visada sumišdavo, kai aš pradėdavau apie jį kalbėti, ir man kilo įtarimas, ar tik jis nemėgino prie jos „gretintis“, o kai prisimindavau jo šeimininkę, man pasidarydavo aišku, jog jis „gretinasi“ prie merginų. Ta mintis man buvo šlykšti, bet aš galėjau tai suprasti, kaip ir daugelį kitų šlykštybių, kurios dėjosi internate.

        Tik dabar man atėjo į galvą, kad aš pats pakišau jai popiežių Joną ir Ciupfnerį kaip ramstį tikėjimo abejonėse. Katalikybės atžvilgiu aš elgiausi visai garbingai, tai buvo mano klaida, bet Mari man atrodė tokia natūrali katalikė, kad aš norėjau tą jos natūralumą išsaugoti. Jeigu ji pramigdavo, aš ją žadindavau, kad ji nepavėluotų į bažnyčią. Dažnai aš jai iškviesdavau taksi, kad tik ji suspėtų, o kai būdavom evangelikų kraštuose, aš skambindavau telefonu į visas puses, norėdamas sužinoti, kur ji galėtų išklausyti šventas mišias, ir ji visada sakydavo, kad tai „ypač“ miela iš mano pusės, bet paskui aš turėjau pasirašyti tą prakeiktą popiergalį, raštiškai pasižadėti, kad vaikus auklėsiu katalikiškai. Mes dažnai kalbėdavom apie savo vaikus. Aš labai laukiau vaikų, mintyse jau kalbėjau su jais, nešiojau juos ant rankų, plakiau jiems į pieną žalius kiaušinius, mane baugino tik tas, kad mes gyvenom viešbučiuose, o viešbučiuose gera gyventi tik milijonierių ir karalių vaikams. Ne karalių ir ne milijonierių vaikai, ypač berniukai, pirmiausia aprėkiami: „čia tau ne namai “– ir tuo išreiškiama triguba nuomonė: kad namie tu elgiesi kaip kiaulė, kad tu laimingas tik tada, kai elgiesi kaip kiaulė, ir kad vaikas jokiu būdu neturi jaustis laimingas. Mergytės visada turi šansų, kad jas pavadins „meilutėmis“ ir nestumdys jų, bet berniukai, kai tik nėra arti tėvų, dažniausiai ujami. Juk vokiečiui kiekvienas berniukas – tai nelabas vaikas, ir tas būdvardis „nelabas“ jau taip yra susiliejęs su daiktavardžiu, kad niekas jo ir nebetaria. Jeigu kam ateitų į galvą ištirti leksiką, kurią vartoja tėvai, kalbėdami su savo vaikais, tai, palyginus su ja, iliustruotų žurnalų leksika būtų jau kone brolių Grimų žodynas. Netrukus vokiečiai tėvai jau kalbėsis su savo vaikais tik poniutės Kalik kalba: „O, kaip puiku“, „O, kaip bjauru“, nebent retkarčiais dar teiksis įterpti tokius paįvairinimus kaip „Be kalbų“ arba „Ne tau spręsti“. Mes su Mari kalbėdavom net apie tai, kaip mes savo vaikus rengsim. Ji buvo už „šviesius, elegantiškus lietpaltukus“, aš – už palaidinukes, nes maniau, kad su šviesiu elegantišku lietpaltuku vaikas negalės žaisti balutėse, o palaidinukė labiau tinka taškytis baloj, ji – aš vis galvojau, kad mes turėsim mergytę – bus šiltai aprengta ir kartu kojytės bus laisvos, o kai ji mėtys į balą akmėnukus, tai apsitaškys nebūtinai palaidinukę, gal tik kojytes, o kai su skardinuke samstys iš balos vandenį ir pro šoną bėgs vanduo, tai ji irgi nebūtinai apsilies palaidinukę, visada galima tikėtis, kad išsipurvins tik kojytes. Mari sakė, kad su šviesiu lietpaltuku ji kaip tik labiau saugosis. Klausimas, ar mes tikrai leisim savo vaikams braidyti po balas, iš principo liko neišspręstas. Mari tik šypsodavosi, vengdavo pasakyti savo nuomonę ir kartodavo: „Pažiūrėsim, kaip ten bus.“

        Jeigu ji turės su Ciupfneriu vaikų, tai negalės jų rengti nei palaidinėmis, nei elegantiškais šviesiais lietpaltukais, turės juos leisti į lauką be jokio apsiaustėlio, nes visas apsiaustų rūšis mes su ja plačiai esam aptarę. Mes kalbėjom ir apie ilgas, ir apie trumpas apatines kelnytes, apie baltinukus, kojinėles ir batukus – ne, jei nenorės jaustis kekše ar išdavike, ji turės leisti savo vaikus nuogus bėgioti Bonoj. Aš taip pat nežinau, ką ji duos savo vaikams valgyti: mes su ja esam aptarę visokį maistą, visokius maitinimo metodus, buvom abu vienos nuomonės, kad mūsą vaikai nebus kaip tie peniukšliai, kuriems be perstojo kemšama košė ar pilamas į gerklę pienas. Aš nenorėjau, kad mano vaikai būtų verčiami valgyti, man buvo šlykštu žiūrėti, kaip Sabina Emonds savo pirmiesiems vaikams, ypač vyriausiajai, kurią Karlas pakrikštijo keistu Edeltrudos vardu, kimšte kimšo maistą. Dėl tų nelemtų kiaušinių aš net su Mari ginčijausi, ji buvo prieš kiaušinius, o kai mes dėl to ginčijomės, ji pasakė, kad tai turtuolių maistas, paskui paraudo, ir aš turėjau ją guosti. Aš įpratęs, kad žmonės į mane kitaip žiūri, kitaip su manim elgiasi negu su kitais, ir tik todėl, kad aš kilęs iš tų rudosios anglies Šnirų; Mari tik du kartus leptelėjo dėl to kvailystę: pirmą dieną, kai aš nulipau pas ją į virtuvę, ir tada, kai mudu kalbėjom apie kiaušinius. Bjauru turėti turtingus tėvus. Ypač bjauru, žinoma, kai iš to jų turto nieko nesi gavęs. Kiaušiniai mūsų namuose buvo retas daiktas, mama laikė kiaušinius „itin žalingais“. Edgarui Vinekenui buvo nesmagu iš kitos pusės: jį visur pristatydavo kaip darbininkų vaiką. Net kai kurie kunigai jį pristatydavo tokiais žodžiais: „Tikrų tikriausias darbininkų vaikas“, ir tai skambėdavo taip, lyg jie būtų norėję pasakyti: „Žiūrėkit, jis be ragą ir atrodo visai protingas.“ Tai rasinis klausimas, kuriuo turėtų susirūpinti mamos jungtinis komitetas. Vieninteliai žmonės, kurie šiuo atžvilgiu elgėsi su manimi bešališkai, buvo Vinekenai ir Mari tėvas. Jie nekaltino manęs, kad aš kilęs iš rudosios anglies Šnirų, bet ir nekėlė manęs dėl to ant altoriaus.

23

        Aš susigriebiau, kad vis dar tebestoviu balkone ir tebežiūriu į Boną. Aš laikiausi už turėklų, kelį bjauriai skaudėjo, bet man rūpėjo ta markė, kurią išmečiau į gatvę. Gera būtų ją atgauti, bet dabar negalėjau leistis žemyn, kas minutę galėjo ateiti Leo. Juk vieną kartą jie baigs valgyti tas savo slyvas su plakta grietinėle ir sukalbės maldą. Markės gatvėj nesimatė, aš buvau per daug aukštai, o, be to, tik pasakose pinigai taip blizga, kad galima juos rasti. Pirmą kartą gyvenime aš gailėjausi ne taip pasielgęs su pinigais: ta išmesta markė tai dvylika cigarečių, du pavažiavimai tramvajum, dešrelė su duona. Be gailesčio, bet lyg ir skaudama širdim prisiminiau, kiek kartų padėjau Žemutinės Saksonijos bobutėms, mokėdamas skirtumą už greituosius traukinius ir už perėjimą iš antros klasės į pirmą – taip skaudama širdim prisimeni bučiavęs mergaitę, kuri paskui ištekėjo už kito. Į Leo negalima dėti per daug vilčių, jo tokios keistos pažiūros į pinigus, maždaug kaip vienuolės į „santuokinę meilę“.

        Gatvėj niekas neblizgėjo, nors šviesu buvo kaip dieną, nesimatė jokių žvaigždžių talerių, tik automobiliai, tramvajai, autobusai ir Bonos piliečiai. Aš tikėjausi, kad markė nukrito ant tramvajaus stogo ir parke kas nors ją ras.

        Aš, žinoma, galėjau pulti ir į evangelikų bažnyčios glėbį, tik kai pagalvoju apie glėbį, mane nukrečia šiurpas. Būčiau galėjes pulti į Liuterio glėbį, bet į „evangelikų bažnyčios glėbį“ – ne. Jei jau veidmainiauti, tai su nauda, kad turėtum iš to kuo daugiau malonumo. Man patiktų dėtis kataliku: pusę metų laikyčiausi „nuošaliai“, paskui pradėčiau vaikščioti į Zomervildo pamokslus, kol many pradėtų knibždėti katolonai kaip pūliuojančioj žaizdoj bacilos. Bet tokiu atveju netekčiau paskutinio šanso įgyti tėvo malonę ir rudosios anglies kontoroj pasirašinėti atsiskaitymo čekius. Gal mama įtaisytų mane savo komitete ir duotų man progos dėstyti tenai savo rasines teorijas. Aš galėčiau nuvažiuoti į Ameriką ir kaip gyvas pavyzdys moterų klubuose skaityčiau paskaitas apie atgailaujantį vokiečių jaunimą. Tik kad neturiu už ką atgailauti, visiškai neturiu už ką, taigi mano atgaila būtų veidmainystė. Galėčiau joms papasakoti, kaip žėriau Kalikui į akis pelenus nuo teniso aikštelės, kaip buvau įkištas į šaudyklos pašiūrę ir paskui teisiamas Kaliko, Briulio, Levenicho. Bet jeigu aš tai papasakosiu, tai jau bus veidmainystė. Tokių akimirkų negalima atpasakoti ir pasikabinti kaip ordiną po kaklu. Visi nešioja savo didvyriškų akimirkų ordinus po kaklu ir ant krūtinės. Bet kabintis į praeitį yra veidmainystė, nes nė vienas žmogus nematė tų akimirkų: kaip Henrieta su savo mėlyna skrybėlaite sėdėjo tramvajuj ir važiavo į Leverkuzeną ginti šventosios vokiečių žemės nuo žydiškųjų jankių.

        Ne, patikimiausia veidmainystė, kuri man būtų ir įdomiausia, tai „statyti ant katalikų kortos“. Čia visi bilietai laimi.

        Aš mečiau dar vieną žvilgsnį per universiteto stogus į Rūmų parko medžius: tenai, ant šlaitų tarp Bonos ir Godesbergo, gyvens Mari. Gerai. Verčiau būti netoli jos. Jai būtų per daug lengva, jei galėtų manyti, kad aš nuolatos keliauju. Tegu žino, kad visados gali mane sutikti, ir tegu rausta iš gėdos prisiminus, koks palaidas ir nedoras jos gyvenimas, o jei aš sutiksiu ją su vaikais ir jie bus aprengti lietpaltukais, palaidinėmis ar šiltais apsiaustėliais, tada jai staiga pasirodys, kad jie visiškai nuogi.

        Mieste šnibždama, gerbiamoji ponia, kad jūs leidžiate savo vaikams lakstyti nuogiems. Tai jau per daug. Ir lemiamu momentu jūs supainiojote trumputį žodelį, gerbiamoji ponia: kai sakėte, kad mylite tik vieną vyrą, turėjote pasakyti savo vyrą. Taip pat šnibždama, kad jūs šypsotės iš to slopinamo įtūžio, kurį čia kiekvienas jaučia vienam žmogui, vadinamam „Seniu“. Jas manote, kad visi kažkaip nemaloniai į jį panašūs. Pagaliau – taip jūs manote – visi, kaip ir jis, laiko save nepakeičiamais, pagaliau visi skaito kriminalinius romanus. Žinoma, kriminalinių romanų viršeliai nepritinka prie skoningų baldų. Danai užmiršo pritaikyti kriminalinių romanų viršelius prie savo baldų stiliaus. Suomiai bus gudresni ir priderins savo viršelius prie kėdžių, fotelių, taurių ir vazų. Net pas Blothertą visur mėtosi kriminaliniai romanai, jie nebuvo iš gėdos paslėpti tą vakarą, kai mes apžiūrinėjom namus.

        Jas vis sėdite tamsoje, gerbiamoji ponia, kinuose ir bažnyčiose, tamsioje svetainėje klausotės bažnytinės muzikos, vengiate šviesių teniso aikštelių. Visi apie tai šnibžda. Po trisdešimt, keturiasdešimt minučių prie klausyklos katedroje. Laukiančiųjų akyse vos slepiamas pasipiktinimas. Dieve, kokias nuodėmes ji ten pasakoja: turi gražiausią, simpatiškiausią, garbingiausią vyrą. Tikrai padorų vyrą. Žavią mažą dukrelę, du automobilius.

        Už grotelių irzlus nekantravimas, begalinis šnibždėjimas ir vienos, ir kitos pusės apie meilę, santuoką, pareigą, meilę ir pagaliau klausimas: „Neturite net tikėjimo abejonių – tai ko gi jums trūksta, mano vaike?“

        Tu negali to ištarti, net pagalvoti nedrįsti apie tai, ką aš žinau. Tau trūksta klouno, oficialiai jis vadinasi komikas, nepriklausantis jokiai bažnyčiai.

        Aš nušlubavau iš balkono į vonią nusigrimuoti. Padariau klaidą, kad tėvą priėmiau be grimo, bet juk as mažiausiai tikėjaus, kad jis pas mane ateis. Leo visada trokšta matyti mano tikrą veidą, mano tikrąjį „aš“, išgirsti mano tikrą nuomonę. Tegu pamato. Jis visada bijo mano „kaukių“, mano vaidybos, viso to, ką jis vadina „nerimta“, jeigu aš būnu be grimo. Mano lagaminas su grimu dar tebevažiuoja iš Bochumo į Boną. Kai atidariau vonioj baltą sieninę spintelę, buvo jau per vėlu. Kaipgi aš nepagalvojau, kokį mirtiną sentimentalumą sukelia daiktai. Mari tūbelės ir stiklinėlės, buteliukai ir pieštukai – nieko spintelėj nebebuvo, ir tai, kad taip ničnieko jos tenai nebebuvo, mane taip pribloškė, kaip būtų pribloškę, jei būčiau kokią vieną tūbelę ar stiklinėlę radęs. Gal Monika Zilvs buvo tokia gailestinga, viską sukrovė ir išnešė. Aš pažvelgiau į veidrodį: mano akys buvo visiškai tuščios, pirmą kartą man nereikėjo pusę valandos žiūrėti į save ir treniruoti veidą, kad jos ištuštėtų. Tai buvo savižudžio veidas, o kai pradėjau grimuotis, mano veidas tapo numirėlio veidu. Aš išsitepiau jį vazelinu, atidariau pusiau išdžiūvusią balto grimo tūbelę, išspaudžiau viską, kas ten buvo, ir nusigrimavau visai baltai – nė brūkšnelio juodo, nė taškelio raudono, viskas balta, net antakiai užtepti; plaukai ant galvos atrodė kaip perukas, nedažytos lūpos tamsios, pamėlusios, šviesiai mėlynos akys kaip fajansinis dangus, tuščios kaip kardinolo, kuris nenori sau pripažinti, kad seniai prarado tikėjimą. Man net nebuvo baisu savęs. Tokiu veidu aš galėjau padaryti karjerą, galėjau net apsimetinėti, kad tikiu tuo, kas, nepaisant savo viso bejėgiškumo ir kvailumo, man buvo palyginti simpatiškiausia: tuo, kuo tikėjo Edgaras Vinekenas. Šis reikalas bent neturi jokio skonio, bet, nors ir be skonio, jis doriausias iš nedorų, mažiausia blogybė iš mažų. Taigi šalia juodos, tamsiai rudos ir mėlynos yra dar viena alternatyva – raudona, bet raudona ją pavadinti būtų per daug sąlygiška, per daug optimistiška, tai greičiau pilka su švelniu aušros atspindžiu. Liūdna spalva ir liūdnas reikalas, bet gal čia galėtų pritapti ir klounas, nusidėjęs sunkiausia iš visų klouno nuodėmių: kelti publikos gailestį. Tik bėda, kad aš negaliu apgaudinėti Edgaro, jam veidmainiauti. Aš buvau vienintelis liudininkas, kad jis tikrai nubėgo šimtą metrų per 10,1 sekundės, ir jis buvo vienas iš nedaugelio, kurie laiko mane tokiu, koks aš esu, kuriems aš visada atrodžiau toks, koks esu. Ir jis niekuo daugiau netikėjo, tik tam tikrais žmonėmis – kiti juk tiki daugiau kuo, ne tik žmonėmis: tiki dievą, tiki abstrakčiais pinigais, tokiais dalykais kaip valstybė ir Vokietija. Edgaras ne. Jam buvo jau ir dėl to labai nesmagu, kad aš anuomet pasiėmiau taksi. Aš paskui gailėjausi, reikėjo jam paaiškinti, nors šiaip niekam nejaučiu pareigos aiškintis. Aš pasitraukiau nuo veidrodžio; per daug jau man patiko tai, ką aš ten mačiau, nė sekundės nepagalvojau, kad matau save. Tai buvo nebe klounas, bet negyvėlis, vaidinantis negyvėlį.

        Aš nušlubuvau į mūsų miegamąjį, kur dar nebuvau įkėlęs kojos, bijodamas pamatyti Mari sukneles. Daugumą jų aš pats pirkau, net tariausi su siuvėjomis, ką reikėtų pataisyti. Jai tinka visos spalvos, išskyrus raudoną ir juodą, net pilkai apsitaisiusi ji neatrodo nuobodi, o ypač jai prie veido rausva ir žalia. Moterų madų srity aš turbūt galėčiau gerai uždirbti, bet kadangi esu vienpatys ir ne pederastas, tai ši profesija man būtų baisi kančia. Dauguma vyrų tiesiog duoda savo žmonoms atsiskaitymo čekius ir pataria nusilenkti „mados diktatui“. Todėl, kai madoj violetinė spalva, visos tos moterys, maitinamos atsiskaitymo čekiais, nešioja violetines sukneles, ir kai per kokį pobūvį visos „šiek tiek save vertinančios“ poniutės šmižinėja su violetinėm suknelėm, tai atrodo, kad čia vyksta sunkiai iš numirusių prikeltų moteriškos giminės vyskupų susirinkimas. Tik nedaugeliui moterų tinka violetinė spalva. Mari ji gerai tiko. Kai aš dar tebegyvenau namie, į madą staiga atėjo suknelės maišai, ir visos vištelės, kurioms vyrai liepia „reprezentuotis“, lakstė per mūsų žurfiksus su maišais. Kai kurių man tikrai buvo gaila, ypač tos didelės, sunkios matronos, vieno iš daugelio prezidentų žmonos; man knietėjo prieiti ir užmesti ant jos kokią staltiesę ar užuolaidą kaip gailestingumo apsiaustą. Jos vyras, tas bukas niekšas, nieko nematė, nieko negirdėjo, į nieką nekreipė dėmesio, savo žmoną jis būtų vienais rausvais naktiniais marškiniais išsiuntęs į turgų, jei koks pederastas būtų padiktavęs tokią madą. Kitą dieną jis skaitė paskaitą šimtui penkiasdešimt evangelikų pastorių apie tai, ką reiškia santuokoj žodis „pažinti“. Jis turbūt nė to nežinojo, kad jo žmonos per daug atsikišę keliai ir kad trumpos suknelės jai netinka.

        Aš skubiai atidariau drabužių spintos duris, kad nereikėtų žiūrėti į veidrodį: spintoj nė vieno Mari

daiktelio, ničnieko, net batų tempiklio, nė dirželio, kuri taip dažnai moterys pamiršta. Vos vos jaučiasi jos kvepalai, kodėl ji neparodė gailestingumo ir nepaėmė ir mano drabužių, galėjo juos išdalyti ar sudeginti, bet ne, mano daiktai visi tebekabo: žalios velvetinės kelnės, kurių aš niekada nenešiojau, juodas tvido švarkas, keli kaklaraiščiai ir trys poros batų stovi apačioj ant batų lentynėlės; mažuose stalčiukuose aš viską rasiu, viską: rankogalių sąsagas, baltus apykaklių kauliukus, kojines ir nosines. Aš juk žinojau: jei kalbama apie nuosavybę, krikščionys yra nepermaldaujamai teisingi. Man nereikėjo stalčiukų nė atidaryti: kas mano, aš viską rasiu vietoj, kas jos – viskas paimta. Kaip gailestinga būtų buvę paimti ir mano skudurus, bet ne, mūsų drabužių spintoj viskas buvo atlikta teisingai, velniškai korektiškai. Tikriausiai Mari gailėjosi pasiimdama viską, kas man galėjo ją priminti, gal ir verkė, kaip moterys verkia filmuose, išsiskirdamos su vyru ir sakydamos: „Niekada neužmiršiu to laiko, kurį praleidau su tavim.“

        Iškraustyta, švari spinta (kažkas net dulkes iššluostė) buvo pats blogiausias daiktas, kurį ji galėjo man palikti – viskas sutvarkyta, perdalinta, jos daiktai atskirti nuo mano daiktų. Ta spinta priminė pavykusią operaciją. Nė vieno jos daiktelio, net ištrūkusios sagos. Aš palikau duris atviras, kad nematyčiau veidrodžio, nušlubavau atgal į virtuvę, įsikišau į švarko kišenę konjaką, nuėjau į svetainę, išsitiesiau ant kušetės ir atraičiau klešnę. Kelis buvo smarkiai sutinęs, bet gulint ne taip skaudėjo. Dėžutėj dar buvo keturios cigaretės, vieną užsidegiau.

        Aš svarsčiau, kas geriau: ar kad Mari būtų palikusi savo sukneles, ar taip, kaip dabar – viskas iškraustyta, švaru, net raštelio niekur nėra: „Niekada neužmiršiu to laiko, kurį praleidau su tavim.“ Gal geriau taip, bet galėjo palikti bent ištrūkusią sagą ar pakabintą dirželį arba pasiimti visą spintą ir ją sudeginti.

        Kai atėjo žinia apie Henrietos mirtį, namie kaip tik buvo dengiamas stalas, Ana paliko Henrietos servetėlę su geltonu žiedu ant bufeto – jai atrodė, kad ji dar švari – ir mes visi pažvelgėmįtą servetėlę, ant jos matėsi marmelado dėmelė ir kažkoks rudas taškelis nuo sriubos ar padažo. Tada aš pirmą kartą pajutau, kokie baisūs yra daiktai, kuriuos palieka žmogus, kur nors išeidamas ar mirdamas. Mama iš tikrųjų mėgino valgyti, tai, matyt, turėjo reikšti: gyvenimas eina toliau ar ką panašaus, bet aš gerai žinojau, kad taip nėra, ne gyvenimas eina toliau, bet mirtis. Aš išmušiau jai iš rankos šaukštą, išlėkiau į sodą, vėl grįžau į namus, kur visi spiegė ir rėkė. Mama nusiplikė karšta sriuba veidą. Aš nulėkiau į Henrietos kambarį, atplėšiau langą ir ėmiau mėtyti į sodą viską, kas pakliuvo po ranka: dėžutes ir sukneles, lėles, skrybėlaites, batus, kepures, o kai atidariau stalčius, radau tenai jos baltinius ir tarp jų keistų daiktelių, kurie jai tikriausiai buvo labai brangūs: sudžiūvusių varpų, akmenukų, gėlių, popieriaus skiautelių ir laiškų ryšelių, surištų rausvais kaspinėliais. Teniso batelius, raketes, prizus, viską, ką tik sugriebiau, išmečiau į sodą. Leo paskui sakė, kad aš atrodžiau kaip „pamišėlis“, ir viskas įvyko taip greit, tokiu beprotišku tempu, kad niekas nesuspėjo manęs sulaikyti. Visus stalčius aš išverčiau tiesiai pro langą, nulėkiau į garažą, atvilkau atsarginį benzino baką, apliejau išmestus daiktus ir padegiau; kas mėtėsi aplink, koja suspardžiau į ugnį, surankiojau visas skiauteles, sudžiūvusias gėles, varpas, laiškų ryšelius ir sumečiau į liepsną. Aš nubėgau į valgomąjį, pačiupau servetėlę su žiedu nuo bufeto ir įmečiau įugnį! Leo paskui sakė, kad viskas truko ne ilgiau kaip penkias minutes, ir kol kiti susigaudė, kas atsitiko, laužas jau skaisčiai liepsnojo, ir aš viską ten buvau sumetęs. Prisistatė net amerikiečių karininkas, kuris įtarė, kad aš deginu slaptus dokumentus, didžiosios Vokietijos „vilkolakio“ bylas, bet kai jis atėjo, viskas jau buvo suanglėję, pajuodę ir bjauriai dvokė svilėsiais, o kai jis norėjo pačiupti vieną ryšelį laiškų, aš sudaviau jam per ranką ir supyliau iš bako benzino likučius į ugnį. Paskui prisistatė net ugniagesiai su juokingai didelėmis žarnomis, o gilumoj kažkas juokingai plonu balsu suriko juokingiausią komandą, kokią tik kada buvau girdėjęs: „Vandenį – marš!“ Ir jie nesigėdijo paleisti vandenį į tą menką lauželį, o kadangi ugnis šiek tiek palietė palangę, vienas nukreipė į ją savo žarną, užtvindė kambarius, paskui nuo to persimetė parketas, ir mama žliumbė dėl sugadintų grindų ir apskambino telefonu visas draudimo įstaigas teiraudamasi, kaip motyvuoti nuostolius: ar namai nukentėjo nuo potvynio, nuo ugnies, ar tiesiog šiaip reikalauti atlyginimo už apdraustus daiktus.

        Aš patraukiau iš butelio, vėl įsikišau jį į švarko kišenę ir pačiupinėjau savo kelį. Gulint skaudėjo mažiau. Jei būsiu protingas, susiimsiu, tynis atsileis, ir skausmo nebejausiu. Galėčiau gauti kur nors dėžę nuo apelsinų, atsisėsti prie stoties ir, pritardamas gitara, giedoti Marijos litaniją. Pasidėčiau – lyg šiaip sau – greta ant laiptelio skrybėlę ar kepurę, ir jei tik koks vienas sugalvos įmesti į ją pinigą, tai kiti irgi įsidrąsins. Man reikėjo pinigų jau vien dėl to, kad beveik nebeturėjau cigarečių. Geriausia būtų įdėti į skrybėlę dešimtuką ar du tris penkiapfenigius. Tiek tai jau tikrai Leo man atneš. Aš jau mačiau save ten sėdintį; tamsiam stoties fone baltai nudažytas veidas, mėlyni trikotiniai marškiniai, juodas tvido švarkas, žalios velvetinės kelnės, ir aš pro gatvės triukšmą traukiu: Rosa mistica – ora pro nobis – turris Davidica – ora pro nobis – virgo fidelis – ora pro nobis*, – ir aš sėdėsiu ten, o iš Romos eis traukiniai, ir mano coniux infidelis** parvažiuos su savo kataliku vyru.

______________________________
* Rože stebuklingoji - melskis už mus - Dovydo bokšte - melskis už mus - pana ištikimoji - melskis už mus (lot.)

______________________________
** neištikimoji žmona (lot.)

Dėl jungtuvių ceremonijos jiems tikriausiai teko gerai pasiplūkti. Mari nebuvo nei našlė, nei išsiskyrusi, ji – tą aš atsitiktinai gerai žinojau – buvo nebe mergelė. Zomervildas turbūt rovėsi nuo galvos plaukus, jungtuvės be šydo gadino jam visą estetinį užmanymą. O gal jie turi ypatingus liturginius nuostatus puolusioms merginoms ir buvusioms klounų sugyventinėms? Kažin ką pagalvojo vyskupas, kuris juos tuokė? Pas žemesnį jie tikrai nėjo, tik pas vyskupą. Kartą Mari mane buvo nutempusi į vyskupo celebruojamas mišias, ir visa ta ceremonija padarė man didelį įspūdį: mitrą užsidėti, mitrą nusiimti, baltą juostą apsijuosti, baltą juostą nusijuosti, vyskupo lazdą į vieną pusę, vyskupo lazdą į kitą pusę, raudoną juostą apsijuosti, baltą nusijuosti – mano subtili menininko prigimtis labai gerai jaučia pakartojimo estetiką.

        Aš galvojau ir apie pantomimą su raktais. Galėčiau nusipirkti plastilino, padaryti jame rakto atspaudą, į formą pripilti vandens ir šaldytuve išsikepti keletą raktų; tikriausiai būtų galima gauti mažą portatyvinį šaldytuvėlį ir jame kas vakarą išsikepti spektakliui raktus, kurie vaidinimo metu sutirptų. Gal iš to sumanymo kas ir išeis, bet šiuo metu aš jį atmečiau, jis per daug sudėtingas, reikalauja per daug rekvizitų ir priklauso nuo visokių techninių atsitiktinumų, o jei pasimaišys scenos darbininkas, kurį per karą apmovė koks pareinietis, tai jis man atidarys šaldytuvą ir sužlugdys visą numerį. Kita idėja geresnė: toks, koks esu, baltai nudažytu veidu, sėdėsiu ant Bonos stoties

laiptų ir giedosiu Marijos litaniją, retkarčiais užgaudamas gitaros stygas. Šalia skrybėlė, kurią seniau naudodavau imituodamas Čapliną; neturėjau tik pinigų jaukui: užtektų ir dešimt pfenigų, dešimt ir penki būtų geriau, bet geriausia būtų trys monetos: dešimt pfenigų, penki ir du. Tegu žmonės mato, kad aš nesu religinis fanatikas, niekinąs išmaldą, tegu mato, kad priimu kiekvieną skatikėlį, net varioką. Paskui dar pridėčiau sidabrinį pinigą, tai reikštų, kad aš ne tik neniekinu didesnės išmaldos, bet kad žmonės ją ir duoda. Įdėčiau net cigaretę į skrybėlę, juk daugeliui tikrai lengviau išsiimti portsigarą negu piniginę. Po kiek laiko, žinoma, atsirastų koks tvarkos principų gynėjas ir pareikalautų leidimo dainuoti gatvėse arba kokiam draugijos kovai su piktažodžiavimu komiteto nariui pasirodytų įtartina religinė mano programos interpretacija. Tam atvejui, jei kas pareikalautų dokumentų, aš turėčiau pasidėjęs šalimais briketą, užrašą „Šniras teikia šilumą“ pažįsta kiekvienas vaikas, ir juodą „Šniras“ pabraukčiau raudona kreida, gal dar pripieščiau iš priekio raidę „H“. Tai būtų nepraktiška, bet labai aiški vizitinė kortelė: leiskite prisistatyti, Šniras. Vieną daiktą tėvas tikrai galės man padaryti, tas jam netgi nieko nekainuos. Jis galės išrūpinti man leidimą dainuoti gatvėse. Jam tereiks tik paskambinti vyriausiajam burmistrui arba pakalbėti su juo Vyrų klube prie skato. Tą jis turės man padaryti. Tada aš galėsiu sėdėti ant stoties laiptų ir laukti traukinio iš Romos. Jei Mari įstengs praeiti pro šalį manęs neapkabinusi, tai man dar liks galimybė nusižudyti. Vėliau. Aš dar nenorėjau galvoti apie savižudybę dėl vienos priežasties, nors iš to galbūt atrodys, kad aš per daug geros nuomonės apie save: aš norėjau likti gyvas dėl Mari. Gal ji dar išsiskirs su Ciupfneriu, tada mūsų situacija būtų idealus Bezevico istorijos pakartojimas, Mari galėtų likti mano sugulove, nes bažnyčia jai niekada neduotų išskyrimo su Ciupfneriu. Tada aš tik turėčiau atkreipti į save televizijos dėmesį, naujai pagarsėti, ir bažnyčia dėtųsi ničnieko nematanti. Aš visiškai netroškau tuoktis su Mari bažnyčioj, ir jiems net nereikėtų šaudyti į mane iš savo nuvalkiotos patrankos – Henriko VIII.

        Man pasidarė geriau. Kelis atslūgo, skausmas sumažėjo, liko galvos skaudėjimas ir melancholija, bet jie man tokie įprasti kaip mintis apie mirtį. Menininkas niekada nesiskiria su mirtim, kaip geras kunigas su brevijorium. Aš net gerai žinau, kas bus po mano mirties: Šnirų šeimos rūsio man neišvengti. Mama verks ir tvirtins, kad tik ji viena mane suprato. Po mano mirties ji visiems pasakos, „koks iš teisybės buvo mūsų Hansas“. Iki pat šios dienos ji tebėra įsitikinusi ir laikysis to, matyt, iki savo amžiaus galo – kad aš „juslingas“ ir „godus pinigų“. Ji sakys: „Taip, mūsų Hansas buvo gabus, tik, deja, juslingas ir godus pinigų, deja, visiškai nedrausmingas, bet gabus, labai gabus!“ Zomervildas pasakys: „Mūsų gerasis Šniras, nuostabus, nuostabus; deja, buvo užkietėjęs antiklerikalas ir visiškai nesuprato metafizikos.“ Blothertas gailėsis, kad nepavyko laiku įvesti mirties bausmės ir jis negalėjo manęs viešai nugalabyti. Fredeboiliui aš būsiu „nepakartojamas pavyzdys“, žmogus „be jokio sociologinio nuoseklumo“. Kinkelis verks, verks nuoširdžiai ir graudžiai, bus visiškai sukrėstas, bet po laiko. Monika Zilvs kūkčios, lyg būtų mano našlė, ir gailėsis, kad neatėjo pas mane tuojau ir neiškepė omleto. Mari tiesiog nepatikės, kad aš miręs, pames Ciupfnerį ir važinės iš vieno viešbučio į kitą visur manęs ieškodama – veltui.

        Mano tėvas iki galo pajus visą tragizmą, labai apgailestaus, kad išeidamas nepadėjo man kur nors prieškambary ant stalelio bent kelių popieriukų. Karlas ir Sabina verks pasisriūbaudami, taip, kad visiems laidotuvių dalyviams jų verksmas pasirodys neestetiškas. Sabina slapta ieškos Karlo kišenėj nosinės, nes savo bus vėl užmiršusi. Edgaras jaus pareigą užgniaužti ašaras, o po laidotuvių gal apeis mūsų parke dar kartą šimto metrų distanciją, sugrįš atgal į kapines ir prie paminklinės lentos Henrietai padės didelę puokštę rožių. Be manęs, niekas daugiau nežino, kad jis buvo ją įsimylėjęs, niekas nežino, kad ant surištų laiškų, kuriuos aš sudeginau, vietoj siuntėjo pavardės buvo parašyta tik E.V. Ir dar vieną paslaptį aš nusinešiu su savim į kapus: vieną kartą mačiau, kaip mama rūsy nuėjo į sandėliuką, atsipjovė storą griežinį kumpio ir čia pat rūsy suvalgė – stovėdama, pirštais, paskubomis; man tai atrodė net ne šlykštu, o netikėta, aš ne tiek pasibaisėjau, kiek susigraudinau. Aš buvau nulipęs į rūsį lagaminų skyriuj paieškoti teniso kamuoliukų, tai buvo draudžiama, todėl išgirdęs jos žingsnius užgesinau šviesą, bet pamačiau, kaip ji paėmė nuo lentynos stiklainį obuolių košės, vėl pastatė atgal, paskui mačiau tik, kaip judėjo jos alkūnės pjaunant kumpį ir kaip ji susikišo suvyniotą kumpio griežinį į burną. Aš niekam apie tai nepasakojau ir niekada niekam nepasakosiu. Mano paslaptis gulės uždaryta Šnirų kapo rūsy po marmurine plokšte. Keista, kad aš mėgstu tą padermę, kuriai pats priklausau – žmones.

        Kai miršta kas nors iš mano padermės, man liūdna. Aš turbūt verkčiau ir prie mamos kapo. Prie Derkumo kapo aš buvau visai pametęs galvą: verčiau ir verčiau žemę ant pliko medinio karsto ir girdėjau, kaip kažkas užpakaly sušnibždėjo, kad tai negražu, bet aš kasiau toliau, kol Mari paėmė iš mano rankų kastuvą. Aš nenorėjau nė žiūrėti į krautuvę ir į tuos namus, ir nenorėjau nieko imti atminčiai. Nieko. Mari buvo blaivesnė, ji pardavė krautuvę ir padėjo pinigus „mūsų vaikams“.

        Aš jau nebešlubuodamas galėjau nueiti į prieškambarį ir atsinešti gitarą. Nutraukiau nuo jos apvalkalą, sustūmiau svetainėj du fotelius vieną priešais kitą, pasistačiau arčiau telefoną, vėl atsiguliau ir ėmiau derinti gitarą. Tie keli tonai mane paguodė. Kai pradėjau giedoti, beveik visai atsigavau: mater amabilis – mater admirabilis*, o priegiesmį ora pro nobis skambinau gitara. Ta išmonė man patiko. Su gitara rankoj, pasidėjęs šalia skrybėlę, tokiu veidu, koks iš tikrųjų esu, aš lauksiu traukinio iš Romos. Mater boni consilii**.

______________________________
* motina meilingoji - motina stebuklingoji (lot.)

______________________________
** Motina geroji patarėja (lot.)

Juk tada, kai parėjau iš Edgaro Vinekeno su pinigais, Mari man pasakė, kad mes niekada, niekada nebesiskirsim: „Kol mirtis mus išskirs.“ Aš dar nesu miręs. Ponia Vineken visada sakydavo: „Kas dainuoja ar gieda, tas dar gyvas“ ir „Kam valgis lenda, tas dar nežuvęs.“ Aš giedu ir esu alkanas. Labiausiai negaliu įsivaizduoti, kad Mari apsigyvens visam laikui vienoj vietoj: mes visada keliavom iš miesto į miestą, iš viešbučio į viešbutį, o kai prabūdavom kur kelias dienas, ji tuojau sakydavo: „Atidaryti lagaminai žiūri į mane kaip alkanos burnos, kurios laukia, kad jas kas prikimštų.“ Ir mes prikimšdavom tas burnas, o jei aš išbūdavau kur kelias savaites, ji lakstydavo po miestą lyg po kokius atkastus senovės griuvėsius. Kinai, bažnyčios, nerimti laikraščiai, žaidimas „Žmogau, nepyk!“. Argi ji tikrai dalyvaus iškilmingoj sumoj, kur Ciupfneris bus pakeltas į Maltos riterius, kartu su kancleriais ir prezidentais, o namie karšta laidyne valys vaško dėmes iš jo riteriškos aprangos? Skonio dalykas, bet tai ne tavo skonis, Mari. Verčiau pasitikėk netikinčiu klounu, kuris tave anksti rytą pažadins, kad nepavėluotum į bažnyčią, kuris prireikus pašauks tau net taksi. Mano melsvų trikotažinių marškinių tau niekada nereikės plauti.

24

        Kai suskambėjo telefonas, kurį laiką aš nesusigaudžiau, kas čia skamba. Mano visas dėmesys buvo nukreiptas į durų skambutį – kad tik nepražiopsočiau jo ir įleisčiau Leo. Aš padėjau į šalį gitarą, įbedžiau akis į skambantį aparatą, paėmiau ragelį ir atsiliepiau:

        – Alio!

        – Hansas? – paklausė Leo.

        – Taip, – atsakiau aš, – gerai, kad tu ateini.

  Jis patylėjo, kostelėjo, aš ne iš karto pažinau jo balsą. Jis tarė:

        – Aš turiu tau tuos pinigus.

        Keista, kodėl jis pasakė tuos pinigus. Leo išvis labai keistai žiūri į pinigus. Jis, galima sakyti, visai neturi poreikių, nerūko, negeria, neskaito vakarinių laikraščių, į kiną eina tik tada, kai mažų mažiausiai penki žmonės, kuriais jis visiškai pasitiki, pataria jam pamatyti tą filmą; tai pasitaiko vieną kartą per dvejus trejus metus. Tramvajum irgi nelabai važinėja, mieliau eina pėsčias. Kai jis pasakė „tuos pinigus“, mano nuotaika tuoj sugedo. Jeigu jis būtų pasakęs „šiek tiek pinigų“, tai būčiau žinojęs, kad tai dvi trys markės. Aš nugalėjau baimę ir kimiai paklausiau:

        – Kiek?

        – O, – atsakė jis, – šešias markes septyniasdešimt pfenigų.

        Jam tai buvo krūva pinigų, man rodos, kad vadinamiesiems asmeniniams poreikiams patenkinti tų pinigų jam būtų užtekę dvejus metus: retkarčiais perono bilietas, mėtinių dražė ritiniukas, dešimt pfenigų elgetai, jam net degtukai buvo nereikalingi, o jei kada ir nusipirkdavo dėžutę, – juk reikia duoti ugnies „viršininkams“, – tai jam pakakdavo jos visus metus, bet ir metus išnešiota dėžutė atrodydavo kaip nauja. Žinoma, retkarčiais jam reikėdavo nueiti pas kirpėją, bet tam reikalui jis tikriausiai pasiimdavo pinigų iš savo „studijų sąskaitos“, kurią jam buvo atidaręs tėvas. Anksčiau jis kartais dar išleisdavo pinigų koncertams, bet ir tai dažniausiai mama atiduodavo jam savo pakvietimus. Juk turtuoliai gauna daug daugiau visokių dovanų negu vargšai, o jei ką perka, tai dažniausiai pigiau, mama turėjo visą urmininko katalogą: nesistebėčiau išgirdęs, kad ji net pašto ženklus gauna mažesne kaina. Šešios markės septyniasdešimt pfenigų – Leo tai buvo rimta suma. Man šią valandą irgi, bet jis turbūt nežinojo, kad aš – kaip mes namie sakydavom – „tuo tarpu neturėjau jokių pajamų“.

        Aš tariau:

        – Gerai, Leo, labai ačiū, atnešk man ateidamas pakelį cigarečių.

        Išgirdau, kaip jis kostelėjo, bet tylėjo, ir aš paklausiau:

        – Ar tu mane girdi? Ką?

        Gal jam nepatiko, kad aš tuojau paprašiau atnešti cigarečių už jo pinigus.

        – Girdžiu, girdžiu, – atsiliepė jis, – tik... – Jis ėmė mikčioti ir pralemeno: – Man nesmagu tau pasakyti, bet aš negaliu ateiti.

        – Ką? – surikau aš. – Tu negali ateiti?

        – Juk jau be penkiolikos devynios, – atsakė jis, – o devintą aš turiu būti namie.

        – O jei pareisi vėliau, – pasakiau aš, – ar tave už tai ekskomunikuos?

        – Ak, liaukis, – tarė jis įsižeidęs.

        – Argi negali paprašyti atostogų ar kaip ten pas jus sakoma?

        – Ne dabar, – pasakė jis, – reikėjo prašyti vidurdienį.

        – O jei tu tiesiog pavėluosi?

        – Už tai duodama griežta adhortacija, – tyliai tarė jis.

        – Tai panašu į sodą, kiek prisimenu lotynų kalbą, – tariau aš.

        Jis truputį susijuokė.

        – Greičiau į sodo žirkles, – pasakė jis, – tai labai nemalonus reikalas.

        – Na, tiek to, Leo, – tariau aš, – neversiu tavęs užsitraukti tokią nemalonią egzekuciją, nors būtų labai gera, jei kas pas mane ateitų.

        – Tai sudėtingas reikalas, – pasakė jis, – suprask mane. Adhortaciją aš dar prisiimčiau, bet jei šią savaitę gausiu dar vieną, tai man įrašys į asmens bylą ir reikės aiškintis skrutinijume.

        – Kur? – paklausiau aš. – Sakyk pamažu!

        Jis atsiduso, kažką sumurmėjo ir iš lėto pakartojo:

        – Skrutinijume.

        – Po velnių, Leo, – tariau aš, – tai panašu į vabzdžių preparavimą. O „asmens byla“ visai primena Anos „9 p. p.“ Ten irgi viskas tuojau būdavo įrašoma į bylą kaip turintiems teistumą asmenims.

        – Dieve mano, Hansai, – pasakė jis, – argi mes tas kelias minutes ginčysimės dėl mūsų auklėjimo sistemos?

        – Jei tau tas nemalonu, tai nereikia. Bet juk yra kokių kelių, tiksliau sakant, aplinkinių kelių – perlipti per tvorą ar panašiai, kaip daroma „9 p. p.“. Aš manau, kad ir griežčiausiai sistemai esant galima rasti išeitį.

        – Taip, – atsakė jis, – galima, kaip kariuomenėj. Bet man tas nepatinka. Aš noriu eiti tiesiu keliu.

        – Ar tu negali dėl manęs padaryti tai, kas tau nepatinka, ir nors kartą perlipti per tvorą?

        Jis atsiduso, ir aš įsivaizdavau, kaip jis purto galvą.

        – Argi negali palaukti iki rytojaus? Aš tada nusimuliuočiau paskaitą ir apie devynias ateičiau pas tave. Argi taip jau dega? O gal tu vėl išvažiuoji?

        – Ne, – atsakiau aš, – dar kiek pabūsiu Bonoj. Tai duok man bent Heinricho Beleno adresą, aš jam paskambinsiu, gal jis atvažiuos iš Kelno ar iš kitur, kur dabar gyvena. Mat aš susižeidžiau kelį, sėdžiu be pinigų, be angažemento... ir be Mari. Žinoma, rytoj taip pat dar būsiu susižeidęs, sėdėsiu be pinigų, be angažemento ir be Mari... taigi nedega. Bet gal Heinrichas jau klebonas, gal jis turi mopedą ar šiaip ką nors. Ar tu girdi?

        – Girdžiu, – ištarė jis dusliai.

        – Na, tai sakyk jo adresą, telefono numerį, – paprašiau.

        Jis tylėjo. Dūsauti jis jau taip mokėjo, lyg būtų šimtą metų išsėdėjęs klausykloj ir šimtą metų dūsavęs dėl žmonijos nuodėmių ir paikysčių.

        – Na, tiek to, – tarė jis pagaliau, šiaip taip prisivertęs, – vadinasi, tu nieko nežinai?

        – Ko nežinau? – surikau aš. – Dėl dievo, Leo, kalbėk gi aiškiai!

        – Heinrichas nebe kunigas, – tarė jis tyliai.

        – Bet, man rodos, kunigu lieki, kol esi gyvas.

        – Žinoma, – tarė jis, – aš norėjau pasakyti, kad jis nebeina pareigų. Jis išvažiavo, dingo be žinios, jau keli mėnesiai.

        Visa tai jis vos vos išstenėjo.

        – Nieko, – tariau aš, – jis dar atsiras. – Paskui man kažkas toptelėjo, ir aš paklausiau: – Ar jis vienas?

        – Ne, – pasakė Leo griežtai, – pabėgo su mergina. – Tai skambėjo maždaug taip, lyg jis būtų pasakęs: „Jis apsikrėtė maru.“

        Man pagailo tos merginos. Ji tikriausiai katalikė, ir jai labai nesmagu lindėti kokioj palėpėj su buvusiu kunigu ir kęsti „kūniško geismo“ smulkmenas, o aplink išmėtyti baltiniai, apatinės kelnės, petnešos, įplėšti kino bilietai, lėkštelės su nuorūkomis ir prasidedantis pinigų stygis; ir kai ta mergina leisis laiptais parsinešti duonos, cigarečių ar butelio vyno, gerklinga šeimininkė atsidarys duris, ir ji net negalės sušukti: „Mano vyras menininkas, taip, menininkas!“ Man jų abiejų buvo gaila, merginos dar labiau negu Heinricho. Tokiu atveju, kai liečiamas ne tik nežymus, bet dar ir nesukalbamas kunigas, bažnytinė valdžia, be abejo, būna labai rūsti. Jei tai būtų toks tipas kaip Zomervildas, ji tikriausiai dėtųsi nieko nematanti. O juk Zomervildo šeimininkė nėra kokia senė su pageltusiomis blauzdomis, tai daili, žydinti moteris, kurią jis vadina Madalena, puiki virėja, visada tvarkinga ir linksma.

        – Na, tiek to, – pasakiau aš, – vadinasi, kol kas jis man atpuola.

        – Dievaži, – tarė Leo, – kaip šaltai tu į tą žiūri!

        – Aš nesu Heinricho vyskupas ir mane tas nelabai domina, – atsakiau aš, – mane graudina tik detalės. Tai gal tu žinai nors Edgaro adresą ar telefono numerį?

        – Tu turi galvoj Vinekeną?

        – Taip, – pasakiau aš. – Tikiuosi, dar atsimeni Edgarą? Kelne tu sutikdavai jį pas mus, o namie mes visados žaisdavom pas Vinekenus ir valgydavom bulvių salotas.

        – Na, žinoma, – atsakė jis, – žinoma, atsimenu, bet, kiek žinau, Vinekenas išvažiavęs. Kažkas

man pasakojo, kad jis išvykęs studijų reikalais su kažkokia komisija, rodos, į Indiją ar Tailandą, tikrai nežinau.

        – Tu esi tikras? – paklausiau aš.

        – Beveik, – atsakė jis, – taip, dabar atsimenu, man sakė Heribertas.

        – Kas? – surikau aš. – Kas tau sakė?

        Jis nutilo, aš net nebegirdėjau jo dūsaujant, ir dabar supratau, kodėl jis nenori pas mane ateiti.

        – Kas? – surikau aš dar kartą, bet jis nieko neatsakė.

        Kosčioti jis jau irgi buvo išmokęs kaip klausykloj, aš ne kartą tokį kosčiojimą girdėjau, laukdamas bažnyčioj Mari.

        – Geriau neateik ir rytoj, – tariau aš tyliai. – Gaila praleisti paskaitą. Tik pridurk dar, kad matei ir Mari.

        Atrodo, jis nieko daugiau neišmoko, tik dūsauti ir kosčioti. Dabar jis vėl atsiduso, giliai, ilgai, skausmingai.

        – Gali man ir neatsakyti, – tariau aš, – tik perduok linkėjimus tam simpatingam senukui, su kuriuo aš šiandien dukart kalbėjau telefonu.

        – Štriuderiui? – paklausė jis tyliai.

        – Nežinau jo pavardės, bet man buvo malonu su juo pasikalbėti.

        – Betgi į jį niekas rimtai nežiūri, – atsakė jis, – juk jis gyvena čia... taip sakant, iš malonės. – Leo tikrai įstengė lyg ir nusijuokti. – Jis tik retkarčiais pritykina prie telefono ir kalba nei šį, nei tą.

        Aš atsikėliau ir pro užuolaidos plyšį mečiau žvilgsnį į laikrodį žemai aikštėje. Buvo be trijų minučių devynios.

        – Dabar jau eik, – pasakiau aš, – jei ne, tau įrašys į asmens bylą. Ir žiūrėk, kad rytoj nepraleistum paskaitos.

        – Bet suprask gi mane, – maldavo jis.

        – Po velnių, – pasakiau aš, – juk matai, kad suprantu. Net per daug gerai.

        – Kas tu per žmogus pagaliau? – paklausė jis.

        – Aš klounas, – pasakiau, – aš renku akimirkas. Iki, – ir padėjau ragelį.

25

        Aš užmiršau paklausti, kaip jam sekėsi kariuomenėj, bet gal dar kada nors pasitaikys proga. Jis tikriausiai girs „maistą“ – namie jis niekada negaudavo taip gerai pavalgyti, – apie sunkumus sakys, kad jie turi „didelės auklėjamosios reikšmės“, o apie kontaktą su žmonėmis iš liaudies – kad iš to „labai daug galima pasimokyti“. Taigi galėjau ir neklausti. Šiąnakt jis nesumerks akių: sąžinės kankinamas vartysis savo seminarijos lovoj ir svarstys, ar gerai padarė, kad neatėjo. O aš turėjau jam tiek daug ko pasakyti: kad verčiau jis būtų studijavęs teologiją Pietų Amerikoj ar Maskvoj, kur nors kitame pasaulio krašte, tik ne Bonoj. Juk jis turėtų suprasti, kad tam, ką jis vadina savo tikėjimu, ne vieta Bonoj tarp Zomervildo ir Blotherto, kad atsivertęs, dargi į kunigus išėjęs Šniras čia galėtų, ko gero, stabilizuoti biržos kursą. Reikės kada nors su juo apie viską pasikalbėti, geriausiai namie, per žurfiksą. Abu sūnūs atskalūnai susėstume pas Aną virtuvėj, gertume kavą, minėtume senus garbingus laikus, kai mūsų parke vyko pratybos su prieštankinėmis granatomis ir kariškos mašinos sustodavo prie vartų, o namuose buvo apgyvendinami kariškiai. Vienas karininkas – rodos, majoras – atvažiavo su feldfebeliais ir kareiviais, viena mašina su vėliava, ir niekas jiems daugiau nerūpėjo, tik kiaušinienė, konjakas, cigaretės ir tarnaičių kirkinimas virtuvėj. Kartais jie pradėdavo rodyti tarnybinį uolumą, tai yra pasidarydavo labai rimti: išsirikiuodavo prieš mūsų namus, karininkas išpūsdavo krūtinę, netgi užsikišdavo ranką už atlapo kaip nevykėlis aktorius, vaidinantis pulkininką, ir rėkaudavo apie „galutinę pergalę“. Nemalonu, juokinga, beprasmiška. O kai paaiškėjo, kad ponia Vineken naktį su keliomis moterimis slapta buvo perėjusi mišką, pro vokiečių ir amerikiečių linijas, parsinešti iš anapus gyvenančio brolio duonos – jis ten turėjo kepyklą, – tas jų uolumas pasidarė pavojingas gyvybei. Mūsų karininkas norėjo sušaudyti ponią Vineken ir dvi kitas moteris, apkaltinęs jas šnipinėjimu ir sabotažu (ponia Vineken per tardymą prisipažino kalbėjusi anapus su vienu amerikiečių kareiviu). Bet mano tėvas pakėlė balsą – kiek atsimenu, antrą kartą savo gyvenime, – išleido tas moteris iš mūsų baltinių lyginimo kambario, kuris buvo paverstas kalėjimu, ir paslėpė valčių pašiūrėj prie upės. Jis elgėsi tikrai narsiai, rėkė ant karininko, o karininkas ant jo. Juokingiausia, kad karininkas buvo apsikabinėjęs ordinais, kurie iš pasipiktinimo drebėjo jam ant krūtinės, o mama tuo tarpu savo švelniu balsu kartojo: „Ponai, ponai, juk viskam yra ribos.“ Ši istorija jai buvo nemaloni tik todėl, kad du „ponai“ vienas ant kito rėkia. Mano tėvas pasakė: „Aš neleisiu skriausti tų moterų, jei taip norit, sušaudykit mane, prašom!“, ir tikrai atsisegiojo švarką ir atstatė karininkui krūtinę, bet tada kareiviai turėjo trauktis, nes amerikiečiai jau buvo užėmę Reino aukštumas, ir moterys galėjo išeiti iš valčių pašiūrės. Kokčiausia buvo tai, kad tas majoras, ar kas jis ten toks, buvo su ordinais. Jei jis būtų buvęs be ordinų, gal dar būtų išlaikęs šiokį tokį orumą. Kai per mamos žurfiksus aš matau tuos pašlemėkus miesčionis su savo ordinais, tai visada prisimenu tą karininką, ir tada net Zomervildo ordinas „Pro ecclesia*“, ar kaip kitaip jis vadinasi, man atrodo pakenčiamas.

______________________________
* „Už bažnyčią“ (lot.)

Šiaip ar taip, Zomervildas kažką daro savo bažnyčios naudai – gano savo „menininkus“ ir turi tiek skonio, kad bent gėdijasi ordino „kaip tokio“. Jis nešioja jį tik per procesijas, per iškilmingas pamaldas ir per televizijos rengiamas diskusijas. Televizijoj ir jis nebetenka paskutinės gėdos, kurios, šiaip ar taip, dar šiek tiek turi. Jei mūsų epocha išvis verta kokio vardo, tai ją reikėtų pavadinti prostitucijos epocha. Žmonės pamažu pripranta prie kekšių žodyno. Kartą susitikau Zomervildą po tokios diskusijos („Ar modernusis menas gali būti religinis?“), ir jis mane paklausė: „Na, kaip aš? Ar patikau jums?“ – lygiai taip kekšės klausia išeinanti klientą. Betrūko, kad jis dar pasakytų: „Rekomenduokite mane kitiems.“ Aš jam tada pasakiau: „Jūs man iš viso nepatinkat, taigi ir vakar negalėjot patikti.“ Jis baisiausiai nusiminė, nors savo nuomonę apie jį aš išreiškiau labai švelniai. O pasirodė jis bjauriai, norėdamas pigiai sušvytėti savo erudicija, jis „sudirbo“, „sutriuškino“, o gal tik „sumovė“ savo pašnekovą, nelabai stiprų socialistą. Gudriai paklausęs: „Aha, tai ankstyvąjį Pikaso jūs laikote abstrakcionistu?“, jis prieš milijonus žiūrovų pribaigė tą seną, žilaplaukį žmogų, kažką sumurmėjusį apie užsiangažavimą, šitokiais žodžiais: „A, jūs turbūt kalbate apie socialistinį meną, o gal net socialistinį realizmą?“

        Kai aš kitą rytą sutikau jį gatvėj ir pasakiau, kad jis man nepatiko, jis tiesiog subliuško. Jo tuštybei buvo didelis smūgis, kad vienam iš dešimties milijonų jis nepatiko, bet už tai jam buvo gausiai atlyginta „tikra panegirikos audra“ visuose katalikų laikraščiuose. Jie rašė, kad jis laimėjo kovoje „už aukštus siekius“.

        Aš užsidegiau vieną iš trijų likusių cigarečių, vėl pasiėmiau gitarą ir ėmiau ją patyliukais brazginti. Galvojau apie visa tai, ką norėjau Leo papasakoti, ko norėjau jo paklausti. Visada, kai tik aš noriu su juo rimtai pasikalbėti, jis arba laiko brandos egzaminus, arba bijo skrutinijumo. Galvojau ir apie tai, ar man iš tikrųjų giedoti Marijos litaniją; gal verčiau ne: dar kas pamanys, kad aš katalikas, apšauks „saviškiu“ ir paskui turės sau gražios medžiagos propagandai, juk jie viskuo naudojasi, iš to viso išeitų tik nesusipratimas ir painiava; jie net to nesupras, kad aš visai ne katalikas, tik mėgstu Marijos litaniją ir žaviuosi ta žydų mergele, kuriai ji skirta, – taigi nesupras ir, padarę kokį nors triuką, atras many milijonus katolonų, nutemps į televiziją, ir akcijų kursas dar labiau pakils. Reikia pasiieškoti kito teksto, gaila, mielai giedočiau Marijos litaniją, bet giedoti ją ant Bonos stoties laiptų neįmanoma – iš to kiltų tik nesusipratimas. Gaila. Aš jau taip gerai surepetavau, ir ora pro nobis taip gražiai išeina gitara.

        Aš atsistojau – reikėjo rengtis spektakliui. Ir mano agentas Conereris tikriausiai nuo manęs „atsimes“, jei aš pradėsiu dainuoti gatvėse su gitara. Jei tikrai giedočiau litanijas, „Tantum ergo“ ir visas tas giesmes, kurias taip mėgstu ir kurias tiek metų giedojau, sėdėdamas vonioj, gal jis dar „užkibtų“, čia būtų galima uždirbti, maždaug kaip tepliojant madonas. Aš netgi tikėjau, kad jis mane tikrai mėgsta – šio pasaulio vaikai nuoširdesni negu šviesos vaikai, – bet, jei aš atsisėsiu Bonoj ant stoties laiptų, kaip artistą jis mane „nurašys“.

        Aš vėl galėjau vaikščioti beveik nešlubuodamas. Todėl dėžės nuo apelsinų nebereikės, pasikišiu tik po kaire pažastim pagalvėlę nuo sofos, po dešine gitarą ir galiu eiti į darbą. Dar turėjau dvi cigaretes, vieną surūkysiu, paskutinę įmesiu į juodą skrybėlę, ir tai bus gana geras masalas; būtų ne pro šalį, jei turėčiau bent vieną pinigėlį. Apieškojau kelnių kišenes, net išverčiau jas: kino bilietai, raudona „Žmogau, nepyk!“ figūrėlė, suglamžyta popierinė nosinė, bet nė vieno pfenigo. Atidariau prieškambary rūbinės stalčių: drabužių šepetys, Bonos bažnytinio laikraščio kvitas, talonas alaus buteliui, pinigų nė kvapo. Išnaršiau visus virtuvės stalčius, nubėgau į miegamąjį, pasirausiau tarp sagų, marškinių, kauliukų, sąsagų, tarp kojinių ir nosinių, žaliųjų velvetinių kelnių kišenėse – nieko. Nusimoviau tamsias kelnes ir palikau jas ant grindų kaip išnarą, šalia numečiau baltus marškinius ir užsivilkau per galvą melsvus trikotažinius: skaisčiai žalia ir melsva; atidariau veidrodines duris – puiku, taip gerai aš dar niekada neatrodžiau. Per storai užsitepiau grimo, jis išgulėjo spintelėj daug metų, riebalai, matyt, visai išdžiūvo, ir dabar veidrody pamačiau, kad grimo sluoksnis suaižėjęs ir mano veidas atrodo kaip kokios atkastos statulos. Tamsūs plaukai – kaip perukas. Aš ėmiau niūniuoti tekstą, kuris man atėjo į galvą: „Mūs popiežius, vargšelis, neklauso KDS, negieda jų giesmelės, ir ką jis tuo laimės?“ Pradžiai ta dainelė tiks, kovos su piktažodžiavimu komitetas čia negalės prikibti. Aš prikursiu dar daugiau posmų ir padainuosiu kaip baladę. Man labai norėjosi verkti, bet dėl grimo negalėjau, jis taip gražiai sutrūkinėjęs, kur ne kur nusilupęs, ašaros viską sugadintų. Paverksiu vėliau, po darbo, jei dar bus graudu. Profesinė išorė – geriausias šarvas, mirtinai sužeisti galima tik šventuosius ir diletantus. Aš pasitraukiau nuo veidrodžio, artyn prie savęs ir kartu tolyn nuo savęs. Jei Mari tokį mane pamatys ir po to dar įstengs valyti vaško dėmes iš jo riteriškos aprangos, tai ji mirusi ir mudu išskirti. Tada galėsiu liūdėti prie jos kapo. Tikiuosi, kad eidami pro šalį visi turės kišenėj pakankamai smulkių: Leo truputį daugiau kaip dešimt pfenigų, Edgaras Vinekenas, grižęs iš Tailando, gal kokį seną auksinį pinigą, o senelis, grįžęs iš Iskijos, mažų mažiausiai išrašys man atsiskaitymo čekį. As dabar jau moku paversti tuos čekius grynais; mama tikriausiai nutars, kad užtenka dviejų trijų pfenigų, Monika Zilvs gal pasilenks ir mane pabučiuos, o Zomervildas, Kinkelis ir Fredeboilis, pasipiktinę mano netaktu, neįmes į skrybėlę net cigaretės. Kartais, kai kelias valandas nebus traukinių iš pietų, aš dviračiu nuvažiuosiu pas Sabiną Emonds ir suvalgysiu savo sriubą. Gal Zomervildas paskambins į Romą Ciupfueriui ir patars išlipti Godesberge. Tada aš dviračiu nuvažiuosiu į Godesbergą, atsisėsiu prie vilos su sodu nuokalnėj ir tenai dainuosiu savo dainelę: tegu tik ji ateina, į mane pasižiūri, ir aš pamatysiu, ar ji jau mirusi, ar dar gyva. Iš visų tik vieno tėvo man buvo gaila. Jis taip gražiai pasielgė tada, kai išgelbėjo nuo sušaudymo tas moteris, ir tada, kai uždėjo man ant peties ranką, ir – dabar pamačiau tai veidrody šitaip nusigrimavęs aš ne tik kad jį priminiau, bet buvau stulbinančiai į jį panašus, ir dabar supratau, kaip griežtai jis smerkė Leo atsivertimą. Leo man nebuvo gaila, juk jis turi savo tikėjimą.

        Kai aš leidausi liftu žemyn, dar nebuvo nė pusės dešimtos. Prisiminiau tą krikščionį poną Kostertą, kuris man dar buvo skolingas butelį degtinės ir skirtumą tarp pirmos ir antros klasės bilieto. Aš jam parašysiu atviruką be pašto ženklo ir paklausiu, kur jo sąžinė. Jis dar turi man atsiųsti ir kvitą

už bagažą. Gerai, kad nesutikau savo kaimynės, tos gražutės ponios Grebzel. Būtų reikėję jai viską aiškinti. Kai ji pamatys mane sėdintį ant stoties laiptų, aiškinti nebereikės. Trūksta tik briketo, mano vizitinės kortelės.

        Lauke buvo vėsu, kovo vakaras, aš pasistačiau švarko apykaklę, užsidėjau skrybėlę ir pagraibiau kišenėj paskutinės cigaretės. Man dingtelėjo konjako butelis, jis atrodytų labai dekoratyviai, bet sulaikytų žmones nuo labdarybės, konjakas buvo geros markės, iš kamščio matėsi. Pasikišęs pagalvėlę po kaire, gitarą po dešine pažastim grižau atgal į stotį. Tik dabar pastebėjau požymius to meto, kuris čia vadinamas „kvailiojimu“. Kažkoks paauglys, persirengęs kaip Fidelis Kastro, mėgino mane užkabinti, bet aš išsisukau. Ant stoties laiptų stovėjo būrys matadorų ir ispaniškų donjų, laukdami taksi. Buvau užmiršęs, kad dabar karnavalas. Man sekasi. Profesionalas niekur taip gerai nepasislėps kaip tarp diletantų. Aš pasidėjau savo pagalvėlę ant trečio laiptelio nuo apačios, atsisėdau, nusiėmiau skrybėlę ir įdėjau į ją cigaretę, ne į pat vidurį, ne prie pat krašto, bet taip, lyg ji būtų numesta iš viršaus, ir užtraukiau: „Mūs popiežius, vargšelis...“ Niekas nekreipė į mane dėmesio, taip ir turėjo būti: po vienos, dviejų, trijų valandų jie pradės į mane dairytis. Išgirdęs stotyje pranešėjo balsą, nutraukiau dainą. Jis paskelbė, kad atvyksta traukinys iš Hamburgo, ir aš grojau sau toliau. Aš krūptelėjau, kai į mano skrybėlę įkrito pirmas pinigas: tai buvo dešimties pfenigų moneta, ji pataikė į cigaretę ir nustūmė ją per daug prie krašto. Aš ją vėl padėjau į vietą ir dainavau toliau.