Omaras Chajamas


r u b a j a t a i


[ 1 - 200 ]

[ 201 - 352 ]

1
Kas išminties grąžtu prasmės žemčiūgan smigo,
Svarbiausios paslapčių gijos dar neaptiko:
Ilgai kalbėjo jie apie dangaus tiesas,
Bet po tuščių šnekų visi ramiai užmigo.

2
Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir - kaip dangaus taurė - palinko nuo minčių.

3
Ar jaunas tebesi, ar daug nugyvenai,
Po vieną mes visi išeisim iš čionai.
Paskui ateis kiti - ir vėl turės išeiti, -
Nė vienas šioj šaly nebūna amžinai.

4
O Tu, kurs molį man maišei! Ką man daryti?
Kurs nulipdei mane gražiai! Ką man daryti?
Dorybes, kiek turiu, ir nuodėmes visas
Tu pats man ant kaktos rašei - ką man daryti?

5
Gražuolėms Tu liepei šypsotis ir dainuoti,
O kenčiantiems liepei iš sielvarto dejuoti.
Tu duodi per mažai mums džiaugsmo, bet gana,
Nes tūkstančiams kitų tiktai vargus Tu duodi.

6
Jau mes, deja, seni, o nieko nelaimėjom.
Dangus sutrynė mus ir leido nešti vėjam.
O vargas ir gėla! Pramerkėm vos akis -
Ir be dalios atgal į nebūtį išėjom.

7
Nors aš esu gražus ir tu skaisti, daili,
Nors puikūs mes abu lyg topoliai žali,
Vis tiek nesuprantu, kodėl dienų Sėjėjas
Panoro mus pasėt šioj žydinčioj šaly.

8
Jaunų dienų knyga užsiskleidė lėtai,
Nutilo užburti pavasario aidai.
Deja, nepamačiau, jaunyste, džiaugsmo paukšte,
Kada tu atskridai, kada tu išskridai.

9
Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.

10
Už viską šis dangus atmoka tik blogu,
Todėl nesitikėk pasaulyje draugų,
Nežvilgčiok atgalios, o šios dienos laikykis
Ir būk patsai savim, kol dar turi jėgų.

11
Pavasariai kasmet sugrįžta po šalnų,
Po lapą plėšdami iš knygos mūs dienų.
Gerk vyną, neliūdėk, nes ir išminčiai sakė:
"Šioj žemėj graužatis išgydoma vynu".

12
Kiek mirksnių tau gyvent - seniai lemtis atskaitė,
Tad nė vienam iš jų neduok liūdnai praeiti.
Gyvenimas yra brangiausia, ką turi -
Ir jis praeina taip, kaip tu jį pats praleidi.

13
Ką daro puodžiedžiai, tie puspaikiai, su moliu,
Kaip minko, talžo jį, kiek mindžioja gurvuolių!
Protingi būdami jie elgtųsi švelniau:
Juk šitas molžemis - dulkelės jų senolių.

14
Dangau! Kodėl, sakyk, čia niekšams taip gerai?
Jų pirtys ir vanduo, malūnai ir dvarai,
O kas teisingas, tas nė plutgalio neturi.
Aš spjaunu į tave, dangau, jei taip darai.

15
Tu liaukis dėl piktos lemties klastų liūdėjęs
Ir širdžiai neprimink, ko pergedęs gailėjais.
Nebepaleisk daugiau iš glėbio mylimos,
Nebepadėk taurės - neleisk gyvatos vėjais.

16
Šiandieną daug žmonių draugystės neverti,
Šiandieną tu prie jų nesėsk labai arti.
Pažiūrėk į tuos, kuriais tiki labiausiai -
Ir akys atsivers: jie priešai tau slapti.

17
Tu nieko nežinai šioj būtyje, tu - niekas,
Tu vėjo sūkurys dykumoje, tu - niekas.
Tu visas tarp dviejų bedugnių - nebūčių,
Ir kas aplink tave, ir viduje tu - niekas.

18
Mes blaškomės klaidžiam gyvenimo kely.
Kiek sužeidė širdžių mirties ranka taikli!
Kas žengė iš čionai, tas amžinai išnyko -
Ir nėr ko pasiklaust, ką rasim toj šaly.

19
Nenušvietėm dangaus, pasauly gimdami.
Numirsim - jo gelmė bus tokia pat rami.
Ir niekas ligi šiol nėra dar man pasakęs,
Kodėl jis gimdo mus ir baudžia mirtimi.

20
Aš vakar vakare buvau pas vieną puodžių
Ir molio stebuklus stebėdamas be žodžių,
Išvydau, ko kiti nematė kaip akli -
Kad puodžius delnuose dulkelės mūsų bočių.

21
Jie sako, kad žudau save vynu - aš toks.
Jie sako, kad kreivais takais minu - aš toks.
Kiekvienas žino tiek, kiek jo galva išmano.
Aš pats žinau, kas aš ir kur einu - aš toks.

22
Kam antakius raukai, kam graužiesi, kenti?
Čia nieko nepasieks paniurę ir pikti.
Priimki tai, kas bus - išminčiui taip geriausia -
Ir man, ir tau keliai ne mūsų nubrėžti.

23
Saki! Laukų žiedai, kur taip vilioja širdį,
Jau po dienos kitos turės į žemę birti.
Gerk vyną, skink gėles: akimirka viena -
Ir žolės, ir žiedai bus dulkėmis pavirtę.

24
Negąsdina manęs ateinanti mirtis -
Geresnė juk tenai negu čionai būtis.
Gyvenimą dangus skolon yra man davęs,
Ir aš gražinsiu jį, kai baigsis sutartis.

25
Pasaulis - tai namai, kur vilkstinės nakvoja,
Kur lankosi diena ir kur naktis buvoja.
Tai rūmai, kur šimtai Džamšidų kelia puotą,
Tai kapas, kur šimtus Behramų suvilioja.

26
Kokia nauda, kad mes atėjome čionai?
Iš ko pasaulis šis išaustas, ar žinai?
Sudegina dangus net ir pačius geriausius,
O kurgi dūmai jų? Belieka pelenai.

27
Mes amžių paslapties nežinom - aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam - aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris -
Ir dings, ką ligi šiol vadinom "aš" ir "tu".

28
Tu džiaugsmo neieškok, nes viskas - tik minutė.
Šachus ir karalius lemtis taip pat supūdė.
Pasaulis ir visa mus gaubianti būtis -
Miražai ir sapnai, akimirka trumputė.

29
Kur mūsų atvanga, kur atilsio dalia?
Ar gausime nurimt klajonių šių gale?
O, kad galėčiau vėl po daugel amžių
Iš žemės gelmenų išdygti žolele!

30
Saki! Nors glėbi gražuolė bus jauna,
Nors Chyzro šaltiniu putos taurė pilna,
Ir nors kalbės Ysa, ir nors giedos Aušrinė -
Vis viena bus graudu, kol man širdis liūdna.

31
Likimo čougane kaip sviedinys tik lėk,
Bėk dešinėn, kairėn ir nieko nekalbėk,
Nes Jis - kuris tave be perstojo vejoja -
Jis žino, kas ir kam. Jis žino - bėk, ir tiek!

32
Prie amžių knygos aš liūdėjau ilgesy.
Ir tarė man žynys: "Palaiminti visi,
Kuriems duota naktis, ilga ilga kaip metai,
O mylima glėby lyg pilnatis šviesi".

33
Daug atneša bėdų būties tėkmė srauni,
Bet nieko nebijok - vargai ne amžini.
Neverk dėl praeities, sutik drąsus rytojų
Ir džiaukis, kad linksmai šį mirksnį gyveni.

34
Bijau, kad žemę šią mes amžinai paliksim
Ir niekad su draugais daugiau nesusitiksim.
Tad imkime, ką ši akimirka atneš,
Nes su kita galbūt ir mes kartu išnyksim.

35
Išgerk iš tos taurės, išgerk gyvybės lašą,
Išgerk to vyno - jis pasauliui džiaugsmą nešą.
Jis degina ugnim, bet kaip gyva srovė
Ir vargo, ir bėdų nusineša nemaža.

36
Kada tiesos keliai nuo mūsų paslėpti,
Nejaugi lig mirties ir klaidžiosim nakty?
Geriau pilnos taurės iš rankų nepaleiskim
Ir būkime linksmi - nei blaivūs, nei girti.

37
Kam sielvartų našta? Nesunkink sau širdies.
Kam rūpesčių šimtai? Jie laimės nepridės.
Rytojaus paslapčių dar niekas neatspėjo -
Nebūk be mylimos, be vyno ir vilties.

38
Lai barstosi dangus ir žemė pelenais.
Ne metas čia minėt, ko vakar kankinais,
Ne metas kelt vaidus - gerk vyną su juodakėm,
Nes kas išėjo, tas negrįžo iš tenais.

39
Pasaulį kuriančio dangaus svajonės - mes.
Žinojimo versmė - protingi žmonės, mes.
Visatos skritulys - kaip inkustruotas žiedas,
Brangiausias jo akmuo - be abejonės, mes.

40
Su mylima skaisčia kaip rožė, kaip aušra,
Leisk valandas linksmai, kol dar širdis giedra -
Nes greitai mūs dienas lyg žiedlapius nuo rožių,
Atūžusi staiga, nuplėšt mirties audra.

41
Vėl blykčioja rasa, ant rožės degdama,
Vėl šypso tau lankoj lyg žiedas mylima.
Pamiršk, nebeminėk, kas vakar graužė širdį -
Tebūna ši diena laiminga ir linksma.

42
Sergu. Širdies gėla išsekino mane.
Be vyno ar ilgai patversiu, nežinia.
Ir keista: kad ir ką vartoju nuo negalios,
Aš dar labiau sergu, tiktai nuo vyno - ne.

43
Jei to, ko geidžiu, nenori pats Kūrėjas,
Tai mano ašarų upeliai veltui liejas.
O jeigu Jo valia teisinga ir šventa,
Tai net pačiu geismu jau būsiu nusidėjęs.

44
Visi, kas išmintim ir žinija nušvito
Ir nušvietė kitiems takus kaip gaisas ryto,
Nerado išeities iš šios juodos nakties,
Pripaistė pasaką ir vėl į miegą krito.

45
Kurs leido žemę šią, padangę, naktį, dieną,
Man širdį graužatim apkartina kas dieną.
Kiek jis skaisčių veidų ir lūpų kaip žiedų
Išbarstė pelenais, supūdė po velėna!

46
Rytojaus valanda ne tavo valdžioje,
O rytdienos planai - tiktai tuščia svaja.
Kvailai nepražudyk šios laimės valandėlės -
Skubėk, nes neilga gyvenimo gija.

47
Ir buvo lašas - jis dalelė jūros liko,
Ir buvo dulkė - ji su smiltžemiu sulygo.
O tavo ar ne toks gimimas ir mirtis?
Muselė kažkokia - čia buvo, čia išnyko.

48
Nors nelaimingas aš, bjaurus ir nusidėjęs,
Nepuolu neviltin kaip koks stabų gerbėjas.
Kai rytą pagiriom aš mirštu, tai šaukiuos
Gražuolės ir taurės, užuot mačetėn ėjęs.

49
Brolau, nesivaikyk rytojaus valandos!
Verčiau sugaukim tai, ką šiandien laimė duos,
O ryt, palikę šią buveinę, pasivysim
Visus, kurie joje gyveno kitados.

50
Kai lieka nebe daug mįslių šioje būty,
Vienodai ir džiaugies, ir nuoskaudas kenti.
Mes gavom neilgam, kas gera ir kas bloga,
Ar gydysies, ar ne - liga praeis pati.

51
Kas buvom aš ir tu? Lašeliai tarp šlaunų,
Ištryškę iš vidaus nuo geidulio liepsnų,
O vėtra jau rytoj išgainios mūsų dulkes -
Tai džiaukimės bent šią akimirką vynu!

52
Viena gera taurė - ir graudžio nebėra.
O šiandien jau antra statinė atdara.
Aš trečiąsyk skiriuos su išmintim dievota -
Sutuokite mane su vynmedžio dukra!

53
It vilkstinė keista praeina ši būtis.
Laimingas, kas vargų bent mirksnį nematys.
Kam sielotis, saki, dėl to prisikėlimo?
Tu vyno dar atnešk, nes baigiasi naktis.

54
Gražuolės aš geidžiu kaip hurijos jaunos,
Ir vyno aš prašau taurės pilnų pilnos.
Man sako: "Atgailauk, dangus tau dovanos!" -
Nereikia, neprašau tokios jo dovanos

55
Ei, mufti, mes kasdien įkaušę, bet tikrai
Žmonėms nedarom to, ką tu blaivus darai.
Jų kraują tu geri, o mes tuk svaigų vyną.
Kurie gi žiauresnį? Sakyk man atvirai!

56
Gyvenimo saki! Nepilk, jau man gana -
Apgaulės ir klastos drumzlių taurė pilna.
Šias likusias dienas it gaižų vyno gurkšnį
Aš noriu iš tiesų išliet purvan. Gana.

57
Ir ta, kuri mane be gailesčio kankino,
Iš meilės - tik ne man - ramybės nebežino.
Kur sergančiam ieškot pagalbos ir vilties,
Jei daktarui pačiam liga prisikabino?

58
Ko sostas ir visa karalija verta?
Į gurkšnį vyno aš mainau ir tą, ir tą.
Saulėtekio metu atodūsis iš meilės
Vertesnis nei visa veidmainiška malda.

59
Šeštoji dešimtis, ir va jau vos turies,
Tad smuk į smuklę tuoj, nelauk pavakarės.
Kol iš galvelės tau ąsočio nepadarė,
Ąsotį apkabink, laikykis už taurės.

60
Kol dar tulžies taure lemtis nepavaišino,
Šiandieną, tučtuojau, išgerkim, broli, vyno.
Ko gero, jau rytoj šis skriejantis dangus
Mums nieko nebeduos - nė vandenėlio gryno.

61
Klajojau aš ilgai pašlaitėmis ir kloniais,
Tik nedavė jokios naudos man tos klajonės.
Bet aš patenkintas: vargau ir vėl džiaugiaus -
O dienos kai kada man buvo net malonios.

62
O tu, kurs dienąnakt pasaulio turtų sieki,
Bent jau Paskutiniu teismu pasibaisėk!
Atsikvošėk, pažvelk nors kartą į kitus -
Ar nematai, kas juos ištinka laiko bėgy?

63
Kas elgės su širdim kaip išminties tarnu -
Neprašvilpė tuščiai gyvenimo dienų.
Arba jis stengėsi pelnyt dangaus malonę,
Arba jis rinkosi ramybę su vynu.

64
Atėjome linksmi iš nebuvimo tolių,
Bet niekšais ir bjauriais pavirtom iš skaistuolių.
Išdegino rauda mūs širdis ugnimi -
Gyvenimą tuščiai prašvaistę, virtom moliu.

65
Jei kokią dieną aš negaunu vyno, tai
Ką tik dedu burnon - atrodo, kad nuodai.
Pasaulio negandos - nuodai, o vynas vaistas:
Išgėrei - ir bėdų, vargų nebematai.

66
Lyg rožės mylimos nė vienas nepalytės,
Nepersidūręs sau lemties dygliu širdies.
Net šukos - tik už tai, kad garbaną paglosto -
Išpjaustytos kiaurai, dantis šalia danties.

67
Danguj ar pragare Kūrėjas skyrė vietą,
Man visiškai vis vien, telieka neatspėta.
Štai mylimą turiu ir groju, ir geriu,
O tau ši dovana tik rojuje žadėta.

68
Tariau: "Nuo šiol daugiau aš vyno nebegersiu
Ir vynmedžių krauju savęs maitint neversiu".
Bet proto balsas vėl paklausė: "Tu rimtai?"
Ir vėl aš atsakiau: "Ai, ne! Juk neištversiu".

69
Bičiuliai, jūs mane nugirdykit vynu,
Man veido gintarą paverskit rubinu,
O po mirties - vynu raudonu apmazgoję -
Palaidokit mane prie vynmedžio šaknų.

70
Kai šypso mylima pavasario žieduos,
Kaip rožės nesvaigins ir vynas neapduos?
Kaip aš buvau, esu ir būsiu šiam pasauly,
Taip gėriau ir geriu, ir gersiu visados.

71
Vėl rožių pumpurai prasiskleidė nusvirę,
Lakštingala linksma jų tyrą grožį giria.
Prisėskime šalia. Juk dar ilgai ilgai
Jie žiedlapius barstys, o mes dūlėsime mirę.

72
Chajamai, juk matai - lemtis nemyli tų,
Kas graužiasi dėl jos piktybės ir klastų.
Tai brązgink per stygas ir siurbčiok taurę vyno,
Kol nepabiro ji skeveldrom ant grindų.

73
Draugai, kada jūs vėl pastogėj šių namų
Gėrėsitės linksmi viens kito gražumu,
O duonraikys nešios aplinkui magų vyną -
Paguoskit ir mane šviesiu atminimu.

74
Geriau griuvėsiuos Tau slapčia ištarti žodį,
Negu mečetėje tuščias maldas kartoti.
O, Tu, kurs visa ko pradžia ir pabaiga!
Kaip nori - ar myluok, ar mesk ugnin liepsnoti.

75
Jei tu atspėtum šio gyvenimo slaptis,
Gal savo veidą tau praskleistų ir mirtis.
Bet jeigu net šiame pasauly nuolat klysti,
Tai kaip gi aname sugaudysi mintis?

76
Tasai puodažiedys ir kaukolių dirbėjas
Nepaprastu menu yra pasižymėjęs:
Ant amžių skraistės jis apvožė molio taurę
Ir degančios gėlos pripylė nepraliejęs.

77
Nugirdytas vynu net kalnas trypia šoka.
Kvailys, kuris vyne įžiūri vien tik bloga.
Neatgailausiu aš dėl vyno niekados,
Nes širdį pakylėt nuo žemės jis temoka.

78
Mieloji, prisipilk pialą lig kraštų
Ir sukis ant vejos ties viešmenio krantu,
Nes pavertė dangus ąsočiais ir pialom
Šimtus tokių kaip aš, šimtus tokių kaip tu.

79
Anądien karčiamoj aš atbula ranka
Ąsotį kai tėškiau į akmenį! Staiga
Jis aiškiai tarė man: "Buvau toksai kaip tu,
O tavo bus tokia kaip mano pabaiga".

80
O tu, kurio esmės neperpranta mirtingas,
Kuriam vis vien, ar aš klusnus, ar vaidininkas!
Aš girtas nuodėmėm ir blaivas viltimis.
Tai reiškia: aš viliuos, jog Tu mielaširdingas.

81
Nudžiugus išmintis iškėlė tiesą gryną,
Skirtingi žmonės ją visur kaip vienas gina:
"Juk Dievas danguje pasakė: "Maisara" -
Tai kas bepatikės, kad Jis yra prieš vyną?"

82
Dabar, jei tu gali, nebūk toks nebylys -
Te mylimai širdies nemaudžia graudulys,
Nes juk ne amžina ši grožio karalystė -
Žiūrėk, jau ryt poryt iš rankų tau išslys.

83
Vaikine mielas, kelk, tuoj rytas sužėrės!
Pasveikink jį vynu iš krištolo taurės,
Nes mums tik vienąsyk duota ši valandėlė -
Paskui tu šauksies jos, o ji nebeatskries.

84
Aš išgeriu, tiesa, bet girtas nedūkstu.
Aš duoklę imt jėga tik iš taurės drįstu.
Ar tu žinai, kodėl aš mėgstu liaupsint vyną?
Nenoriu pats savęs taip aukštinti nekaip tu.

85
Tu vynmedžių dukras skaisčias gražias mylėk,
O veidmainiaujančių šventeivų negailėk.
Ant žemės drąsiai likę bjaurių dviveidžių kraują,
Tik vyno nė taurės ant žemės neišliek.

86
Man sako: "Tu mažiau galėtum gerti vyno!
Ir kas tave, brolau, girtybėj paskandino?"
Man rytmečio taurė ir veidas mylimos -
Svarbiausia priežastis. Ar kas tokią žino?

87
Kad valgai ir geri, kad gauni užsikloti,
Turi visas jėgas ir širdį atiduoti.
Ieškok tik išminties - už kitką nėr prasmės
Neįkainojamą gyvenimą parduoti.

88
Man aišku, ką regiu būty ir nebūty.
Žinau, ir kas aikštėj, ir glūdi paslapty.
Ir visgi aš nė kiek nesigėdžiu sakyti:
Tikrai tegyveni tuomet, kai apsvaigsti.

89
Kokia puiki taurė! Ja gėris išmintis,
Ją glosto bučiniais pamilusi širdis.
Tik nežinia, kodėl, nužiedęs tokią dailią,
Paskui sudaužo ją praamžis puodžiedys.

90
Kol bėdos ir vargai tavęs neapsvaigino,
Mielasis, kuo greičiau prašyk raudono vyno.
Ne auksas gi esi, kvaileli, kai užkas -
Jau niekas dėl tavęs nebekapstys smėlyno.

91
Saki! Nebežinau, kur neša svaigulys,
Ir aimanos kaip mat išlakstė į šalis.
Šalia tavos švelnios jaunystės aš džiaugiuosi
Tarsi pavasarį pražydus obelis.

92
Mes mylimės girti. Jūs garbinat stabus.
Mums pragaro ugnis. Jums rojus įstabus.
Bet kuo gi mes kalti? Juk amžinas Piešėjas
Seniai lemties lentoj nubraižė tai, kas bus.

93
Iš tų visų, kurie praėjo šią dykynę,
Ar grįžo kas atgal, ar davė kokią žinią?
O saugokis! Jau tu negrįši atgalios -
Tad nieko nepalik šiam vargo skruzdėlyne.

94
Tu - kaulai, sąnariai, kraujagyslės ir liaukos.
Nežaisk su likimu - tau leidžiama nedaug kas,
Tačiau nepasiduok, net jei Rustamas puls,
Ir venk skolų, nors pats Hatemas tavo draugas.

95
Jei man pavasariop gėlėtam paežy
Duos vyno juodbruvė kaip hurija graži,
O aš vis tiek slapčia mąstysiu apie rojų,
Atleisk - aš nė šuns nevertas, dievaži.

96
Geriau jau visko venk, bet vyno - niekados,
Jei taurę svaigdama gražuolė šėtroj duos.
Kalandrauk ir apdujęs su juodakėm -
Nuo žemės lig dangaus to niekas neatstos.

97
Žolelė ta, kuri šiurena paupy,
Gal buvo garbana skaistveidės nuostabi,
Gal ji prasiskleidė iš angeliško grožio.
Kodėl ją kojomis be gailesčio trempi?

98
Prie sklidinos taurės prigludęs lūpom godžiai,
Aš troškau atsigert gyvybės ligi sočiai.
"Buvau tokia kaip tu, pabūkiva kartu" -
Jos tykiai ištarti man pasigirdo žodžiai.

99
Į palaukes žiedai pabiro iš dausų.
Laimingas glaudžias jis prie mylimos kasų
Ir svaigsta pamaži nuo jauno žemės vyno -
Ir grasančio bausme dangaus jam nebaisu.

100
Kas dieną tik daugiau vargų po šia padange.
Vos vieną jis sutvers, jau kitą žemėn lenkia.
Kurie dar negimė, negimtų niekados,
Jei sužinotų jie, kaip mus likimas engia.

101
Laimingas šiais laikais, kas pančių nepažino,
Kas tenkinosi tuo, ką Viešpats padalino,
Naudojos šia trumpa gyvenimo dalia,
Gyveno sau laisvai, per daug nevengė vyno.

102
Lyg mudu besekąs medžiotojas beširdis
Kėsinasi dangus į mūsų tyras širdis.
Tai sėskis ant žolės ir linksmas vyną gerk,
Nes šitą žolę ryt jau tavo kapas girdys.

103
Va kiparisas, va kilnioji lelija.
Kam sakmės apie jį, legendos apie ją?
Jinai su dešimtim liežuvių, o nešaukia,
Jisai su dviem šimtais, o skendi tyloje.

104
Pialą, Jo valia iš dulkių nulipintą,
Mirtingajam paliest ir sudaužyt užginta.
O rankų ir galvų, ir kojų kiek dailių
Iš meilės tverta Jo, iš pykčio sunaikinta!

105
Kam lengva, kam sunku - visus mirtis išties.
Koks Nišapūras, toks ir Balchas po mirties.
O, gerk! Po mūsų čia dar daugel daugel kartų
Ir jaunatis užtems, ir pilnatis švytės.

106
Berniuk, nuo pagirių nebepadės malda.
Verčiau tu vyno nešk ir paduduok fleita,
Nes dulkėm pavertė jau tūkstančius karalių
Neliaujanti žiemų ir vasarų kaita.

107
Tasai, kuris visas išvaikščiojo žemes,
Norėdamas ištirt abi būties gelmes,
Kažin ar apie šį pasaulį sužinojo
Bent kiek daugiau tiesos, negu jos žinom mes.

108
Kam žvakių žiburiai, kam tiek pripamokslauta
Ir apie pragarą, ir apie rojaus naudą?
Pasižiūrėk: šventoj likimo lentoje
Kas bus ir ko nebus seniai išpranašauta.

109
To vyno, nuo kurio gyvenimas šviesėja,
Įpiki man taurėn ir duok, išgersim dveja.
Ir nebesibaugink jau žinomos lemties.
Skubėk, nes nebūtin kiekvienas mirksnis skrieja.

110
Gimimo ir mirties - to paslaptingo rato -
Nei galo, nei pradžios mirtingam nesimato.
Iš kur atėjom čia? Kur kelio pabaiga?
Nė vienas dar į tai atsakymo nerado.

111
Kai tulpė po lietaus lašeliais sužėrės,
Prieik ir paragauk jos vyno iš taurės.
Gėrėkis ir žiūrėk į šitą gėlę šiandien:
Ant tavo kapo ryt jos žiedlapiai byrės.

112
Nevark ir nesiveržk, kur įgeidžiai vilios,
Neverta be prasmės ieškot kilnios dalios.
Priimk ramiai, ką duos tau amžinas likimas -
Nebepasuksim mes jo rato atgalios.

113
O drauge, jeigu tau neliko paslapčių,
Kodėl tuščiai kremties, išvargintas kančių?
Jei žemė ir dangus neklauso tavo valios,
Nors pasidžiauk lemties tau skirtu trupučiu.

114
Dangus, kuriam palenkt žmogus nerado būdų,
Pražudė jau šimtus Ajazų ir Machmudų.
Gerk vyną. Negyvent per amžius nė vienam,
Ir nemačiau, kad kas iš kapo grįžęs būtų.

115
Ten hurijų pulkai, ten rojaus sodai siaudžia?
O man mieliau, jei čia patraukti vyno gaučiau.
Kam aukso pažadai? Duok maža, bet grynais.
Ir būgnas tolumoj tarytum varpas gaudžia.

116
Gyvenimas trapus, neleisk dienų perniek -
Tai nuodėmė sunki. Gerk vyną ir mylėk.
Kam ginčytis tuščiai, ar amžinas pasaulis?
Juk mes paliksim jį - todėl ar ne vis tiek?

117
Likime! Tu žiaurus - paneigti negali.
Tu gyveni rūsčioj savivalės pily.
Tu šunsnukiams dosnus,teisinguosius apgrobęs.
Ir kam gi tu gabus, o asile, kvaily?

118
Kovoju su savim aš amžinai - kur dingsi?
Dėl savo poelgių kenčiu dažnai - kur dingsi?
Tu, didis ir kilnus, galbūt atleisi juos,
Bet kokia gėda man, kad juos žinai! Kur dingsi?

119
Mes vyną perkamės ir seną, ir jaunutį,
Už miežio grūdą mes parduodam visą būtį.
Nebekamandinėk, kur eisim po mirties -
Tu vyno man atnešk ir duok ramiai pabūti.

120
Jei žemėj šioj tiesa išvien su neteisybe,
Kas tau iš jos, širdie? Tik sielvarto beribė.
Sutik su likimu, kas bus - tegu sau bus,
Juk dėl tavęs nekeis sprendimo amžinybė.

121
Atskirtas nuo tavęs aš graužiuos ir nykstu.
Kur tavo žingsniai kryps - tenai ir aš kartu.
Jau tūkstantis širdžių, tavęs pasiilgę mirė.
Sugrįžk, nes dar numirs du tūkstančiai kitų.

122
Kaip gaila, jog tuščiai gyvenimas prabėgo:
Nuo bado vos ginuos, nuo dusulio - be miego.
Man gaila - ką sakei, aš niekad neklausiau,
Man gėda - ką liepei, aš neišpildžiau nieko.

123
Tau niekados klusnus aš nebuvau, žinau,
Ir niekados kalčių nuplaut nemėginau,
Bet vyliaus visados didaus kilnumo Tavo,
Nes vieno niekados aš dviem nevadinau.

124
Ten, žydinčiam sode, su hurijomis žaisim,
Ten vyno ir medaus bus kiek tik užsigeisim.
Ne nuodėmė ir čia nuūžt ir pamylėt -
Juk pagaliau ir ten prie to paties prieisim.

125
Kada į griuvėsius nusinešu ąsotį,
O dar prie jo avies kulšigalį, paplotį
Ir po medžiu skaitau su mylima eiles -
Net šachas apie tai tegali pasvajoti.

126
Kai mudvi sielos bus toli nuo šios šalies,
Iš protėvių smilčių mums antkapius išlies.
Vėliau kiti supils į formas mūsų dulkes.
Ir mūrys vėl kapus. Ir patys ten gulės.

127
Girdėjau, kad visi suvaldantys geismus
Ir prisikels, kokie paliko šiuos namus.
Mes nuolat su vynu ir savo mylimosiom -
Gal šitokius, sakau, prikels kada ir mus.

128
Dangau! Tu visa ką sunaikini rūstybe,
Nuo seno įpratai mus teisti neteisybe.
O žeme! Jeigu kas krūtinę tau praskros,
Brangiųjų akmenų suras joje daugybę.

129
Sakai, už vyną sumes į ugnį rūsčią,
O mėgę gražuoles taip pat visi paklius čia?
Tai mielas, netikėk: jei taip, tai ryt visi
Liepsnosim pragare, o rojuje bus tuščia.

130
Šią taurę, taip gražiai, taip nuostabiai raižytą,
Sudaužė ir šukes išpylė gatvėn rytą.
Pasigailėkime, nemindžiokime jos -
Iš bočių pelenų ji buvo nulipdyta.

131
Kas ieško išminties, netrunka apsigauti.
Jis nieko nelaimės, nes bando melžti jautį.
Tu apsivilk verčiau kvailybės drabužiu -
Už išmintį dabar sunku net grašį gauti.

132
Kada mirtis mane, įvijus į kapus,
Lyg paukštį pasigaus ir nupešios nubus,
Iš mano dūlenų prižieskite ąsočių -
Gal vyno kvapas vėl man gyvastį įpūs.

133
Išaušo rytas, kelk, išlepintas miegali!
Imk arfą į rankas, nestumk taurės į šalį,
Nes tas, kas žemėj šioj, netrukus ją paliks,
O kas palieka ją - sugrįžti nebegali.

134
Numirusį mane nuplaukite vynu
Ir gulintį kape aplaistykite vynu.
Jei norit susitikt prisikėlimo dieną,
Ieškokite manęs prie smuklės pelenų.

135
Man sako: "Nebegerk tu vyno, nes pražūsi
Ir atpildo dienoj į pragarą pakliūsi".
Tiesa. Tačiau abu pasauliu aš mainau
Į mirksnį, kai galiu nužengt į vyno rūsį.

136
Mes - lėlės, o dangus - žaidėjas tvarkdarys.
Ir tai gryna tiesa, kas ginčytis išdrįs?
Kai ant būties lentos akimirką pažaisim,
Mus vėl tamsion dėžėn sumes ir uždarys.

137
Dangau! Tu nuolatos it peilis man širdy.
Tu laimės rūbą man suplėšyti geidi.
Tu pasmerki liepsna švelnutį vėjo gūsį,
Man vandenį burnoj į dulkes paverti.

138
Kam sielojais, vargai, turtus užgyvenai?
Ar tu matei, kad kas gyventų amžinai?
Tik vieną kitą kart mums duota atsidusti -
Kam savinies, kas tau priklauso laikinai?

139
Seniai seniai prieš mus rytais aušra žibėjo,
Seniai seniai prieš mus ratu žvaigždynai skriejo.
Tu švelniai ženk taku, grumstelio neužmink -
Gal tai vyzdys, kuris į mylimą žiūrėjo.

140
Neverk, brolau, kad šis pasaulis taip supuvo,
Neverk tuščiai dėl to, kas buvo ir pražuvo.
Kas buvo - nebėra, o tai, kas bus - mįslė.
Būk linksmas ir be to, kas buvo, ko nebuvo.

141
Tiktai visi draugėj, laikydamies už rankų,
Ištrūksime linksmi iš liūdesio žabangų.
Tai ūžkim lig aušros - kai mūsų nebebus,
Dar ji ilgai ilgai kas rytą grįš į dangų.

142
Tik pagarsėk mieste - jau žmonės pavydės.
Užsidaryk namie - įtarinėt pradės.
Geriausia - net jei tu Elijas arba Chryzas -
Nė nepažint žmonių, nė neatvert širdies.

143
Lipdytojau žmonių! Man rūpi nemažai,
Kodėl į vidų jiems tiek ydų prikišai.
Blogai juos nulipdei? Bet kas dėl šito kaltas?
O jei gerai, tai kam nulipdęs vėl daužai?

144
Jei visa, ką laimi, vis tiek išblaško vėjai,
Labai nesigraudink dėl to, ko nelaimėjai.
Gyvenimas, matau, ne vaškas tarp delnų -
Neperminkysi jo, kaip pats įsinorėjai.

145
Kad geras ir drauge toks niekdarys žmogus,
Kad supina lemtis ir džiaugsmą, ir vargus,
Nekaltink žydros padangės: šimtą kartų
Nelaimingesnis net už tave dangus.

146
Aukščiausios išminties kvailiams nepatikėk,
Gyvenimas nuo to nepagerės nė kiek.
Jei nori neprarask akių, ausų, liežuvio -
Būk aklas, negirdėk ir nieko nešnekėk.

147
Ir vyną aš geriu, ir gražuoles myluoju,
Tiktai lyg perkarę šventeivos nemeluoju.
Jei geriantys visi pakliūva pragaran,
Tai kas gi, pasakyk, tada įžengs į rojų?

148
Duok taurę vyno - še visus dievus už dyką.
Duok vyno gurkšnį - imk sau Kinijos vainiką.
Be vyno ar yra pasauly kas daugiau?
Vargai, kurių gelmėj šimtai širdžių pranyko.

149
Kai tulpes paryčiui rasos lašeliai dengia
Ir pakrašty lankos žibutės galvas lenkia,
Mieli man, dievaži, jaunučiai pumpurai,
Nubudę ir vos vos rūbeliais prisidengę.

150
Senatvė - be jėgų it medis, ėmęs džiuti.
Skruostu granatai jau pamėlo. Po truputį
Puvėsiai pergraužė ir stogą, ir duris,
O sienų keturi spyriai ketina griūti.

151
Tedingsta užmaršty praėjusi diena.
Nevirkauk ir dėl to, kad rytdiena liūdna.
Kas buvo ir kas bus - netikra ir neaišku,
Tesie nors dabartis linksmybės sklidina.

152
Aš blaivas nebuvau nuo tol, kai gyvenu.
Aš laistau net Lemties vidurnaktį vynu.
Va lūpos ant taurės, krūtinė ant ąsočio -
Lig paryčiui kasnakt aš jį apkabinu.

153
Jei negeri - negerk, bet kam kitus šmeiži?
Kam melas tas gudrus, apgaulė negraži?
Nesididžiuok ir tuo, kad negeri. Pažvelktum
Į savo darbelius: geresnis tu? Kaži.

154
Gerk vyną - jis padės tau užmarštį patirti,
O priešas - negailės, krauju aplies tau širdį.
Blaivybė? Kas iš jos? Tik tiek iš jos naudos,
Kad širdį tau draskys spėlionėm apie mirtį.

155
Bičiuli, tu, kurį iš daugelio rinkaus!
Klausyk, nesibijok šio kintančio dangaus.
Kukliai sėdėk savoj kertėj ir stebėki,
Kaip šaiposi gudrus likimas iš žmogaus.

156
Nors daug čia surašiau pasaulio paslapčių,
Tyliu, nes man galva nulėktų nuo pačių.
Kai tarp mokslinčių tų nėra nė vieno doro,
Aš niekam nesakau, ką širdyje jaučiu.

157
Aš paslaptį žinau - ir jos nebelaikysiu,
Tačiau ją vien tik tau dviem žodžiais pasakysiu:
Mylėdamas tave aš eisiu į kapus,
Mylėdamas tave aš vėl gyvent atgysiu.

158
Nebūk godus - tegu širdies negraužia nieks,
Tegu lemties ranka tavęs nebepasieks.
Imk taurę į rankas ir mylimą į glėbį -
Juk visos dienos kaip akimirka pralėks.

159
Jei matos, kad vis vien geismai neišsipildys,
Kokia ištiks dalia mūs pastangas ir viltis?
Susėdę nuolatos mes raudame dėl to,
Kad gimėm per vėlai, ir tuoj mirtis nutildys.

160
Dangaus lietus laukams gyvybę sugrąžino,
Po vėjų ir šalnų žiedai atsigaivino.
Lakštingala sode vilioja gelsvą rožę:
"Kokia puiki diena! Išgerkim lašą vyno!"

161
Ar šiam pasauly kas be nuodėmės, sakyk?
Kodėl gi be dėmės tik rodomės sakyk?
Aš blogas, o Tu man už tai piktu atmoki -
Ar nesame abu vienodi mes, sakyk?

162
O Viešpatie, gana, man šios būties,
Aš sotus nuo vargų, bėdų ir nevilties!
Jei Tu iš nebūties gali sutverti būtį,
Meldžiu, vardan būties ištrauk iš prapulties!

163
Kai mano kūną Tu iš molio nulipdei,
Kad vyno ir dainų jis geidžia, juk matei.
Kodėl gi aš ugnį turėsiu amžiais degti,
Jei Tu patsai mane į nuodėmes metei?

164
Tik varginas tuščiai, kas graužiasi ir liūdi.
Dangus pasėjo mus - dangus parengs ir pjūtį.
Man taurę tu pripilk - ir tarsiu aš po jos:
"Įvyko visa tai, kas ir turėjo būti".

165
O Viešpatie! Gal Tu kilnus ir gailestingas,
Bet kurgi neklusnus Iremo šeimininkas?
Jei nuolankiam Tu man atleisi, kas iš to?
Jei Tu kilnus - atleisk, nors būčiau vaidininkas!

166
Kad sukasi dangus, išminčiaus nesiklausęs,
Koks skirtumas, ar jis aptemęs, ar šviesiausias?
Jei mirsim ir užges troškimai, tai vis vien,
Ar stepėj grauš vilkai, ar žemėj skruzdės rausios.

167
Saki! Mana širdis - tarytum pelenai.
Numirėliui kape geriau kaip man čionai.
Nors ašarų marias dėl nuodėmių praliejau -
Tuščiai. Tik dar labiau susitepė skvernai.

168
Jei nori nors trumpam sutvirtinti savi būtį
Ir nors minutę šiam pasauly linksmas būti -
Tai nuo pilnos taurės nė mirksnio nesitrauk,
Kol džiugesio lašus išbaigsi po truputį.

169
Pasaulio rūpesčiai - nuodai. Bet jų liepsnų
Piktybę tu gali atvilgyti vynu.
Gerk vyną ant žolės, juodkasę apkabinęs,
Kol neželia žolė iš tavo pelenų.

170
Nuo tų maldų, aukų nebus padangė soti.
Tu rūpinkis žmonėms kąsnelį patausoti.
Tu šiam pasaulyje negrobk ir nežudyk,
O dėl ano - tvarka, sakau tau. Nešk ąsotį!

171
Sutems - ir vėl širdis ramumu neturės,
Vėl ašarų lašai kaip deimantai žėrės.
Bet nuo minčių galva neprisipildo vyno.
Jau nieks nebepripils apvirtusios taurės.

172
Jei kartą visata paklustų mano rankų,
Nelaukęs nieko, tuoj sugriaučiau šitą dangų
Ir kaip Kūrėjas vėl naujai sutverčiau jį -
Kilnių žmonių svajoms ir lūkesčiams palankų.

173
Kai vyno nematau, išdžiūsta man burna
Ir niekad man dainų nei fleitos negana.
Jei nulipdysite iš mano dulkių taurę,
Tegu ji dienąnakt bus vyno sklidina.

174
Nebėr jokios naudos dabar išminčium būti,
Dėl to lemties darže kvailys pradėjo pjūtį.
Man taurę tu atnešk - lai protas susidrums,
Tada lemtis ir mums gal šyptelės truputį.

175
Pasakė rožė: "Aš esu lanko Jusufas.
Auksiniais apsodais rubinai - mano lūpos".
"O kur žymė, - tariau, - jog tu esi Jusufas?"
Atsakė rožė: "Va: kraujuotas mano rūbas".

176
Kai mylima vynu griuvėsiuos vaišina,
Nei rojus be galvoj, nei pragaras baugina.
Kam žemė ir vanduo, kam oras ir ugnis,
Jei kūną su dūšia užstatėme už vyną?

177
Visa būtis tėra tik išmonių vaizdai,
Ir ne arifas, kas nežino apie tai.
Ech, sėskim ir linksmai išlenkim taurę vyno, -
Be reikalo tuščiai gudrauji ir mąstai.

178
Į seną aš mainyčiau naują sostą.
Gyvenkime vynu. Tik jis nenusibosta.
Brangesnė man taurė negu karalija,
Ąsočio nuodauža geriau nei šacho juosta.

179
Kai skleidžia danguje aušra ugninį žiedą,
Ar tu žinai, kodėl gaidys taip graudžiai gieda?
Jam veidrody aušros matyti, kaip slapčiom
Į nebūtį ir vėl viena naktis išrieda.

180
Prieš tuos du tris kvailius, apsvaigusius didybe,
Kurie tikri, kad jie - pasaulio išmintybė,
Tu kvailį ir vaidink, nes asilų banda
Ne asilą tuoj pat apkaltins bedievybe.

181
Skaistveidės mylimos kaip rožės aš ilgiuos.
Man tiesiasi ranka arčiau taurės svaigios.
Nuo džiugesio žiedų aš linksiu po dulkelę,
Kol mano palaikai dulkelėm išlakios.

182
Chajamai! Jei vynu užpylei gėlą - džiaukis.
Jei valandėlę tu su savo miela - džiaukis.
Pasaulio reiškinių likimas - nebūtis,
Ir jeigu jau jauti tu savo sielą - džiaukis.

183
Nebūk čia įkyrus, godus ir priekabus,
Nesuk galvos dėl to, kas buvo ir kas bus,
Ūžk linksmas su draugais šią trumpą valandėlę,-
Nes visa visa liks, kai žengsi į kapus.

184
Būk linksmas, nepalik taurės neišgertos -
Pralėkusi diena negrįžta niekados.
Nereikia danguje nei mūs maldų, nei maištų -
Tad skubink susigaudyt, ką tavo laimė duos.

185
Išminčių sapnavau; "Tu džiaugsmo rožę šviesią
Surasti, - tarė jis, - sapne tuščiai viliesi.
Kodėl gi taip darai, gyvenimą žudai?
Išsimiegot vėliau, per amžių amžius spėsi"

186
Ko rožė kruvina? Ko tulpė kaip ugnis?
Karaliai bus krauju palaistę jų šaknis.
Ko skleidžiasi melsvai pašlaitėje žibutės?
Tai žybčiojęs kadais jaunų akių šypsnys.

187
Vos rytą sužėrės žydra dangaus šviesa,
Nebepaleisk taurės su vynmedžio rasa.
Nuo seno sakoma: "Nėr vyno be kartybės" -
Užtat mes turime laikyti jį Tiesa.

188
Būk atsargus - lemtis klastinga ir žiauri.
Nebūk lengvamaniu, nes jos strėlė aštri.
Net jei likimas tau chalvos įdės į burną,
Laikykis, nenuryk - nuodai jos vidury.

189
Sukruvinta širdis ir lūkesčių apgaulė -
Štai visa, ką, žmogau, gali laimėt po saule.
Laimingas, kas ilgai neužsibuvo čia,
O laimingiausias tas, kas negimė pasauly.

190
Kas lemčiai paklusnus, to žodžių neklausyk,
Gražuolė ir taurė mielesnės šimtąsyk.
Iš šio pasaulio ten jau daugelis išėjo,
O grįžusio atgal nematėme nė syk.

191
Žmogau, tarp keturių pradžių kuris plūkiesi,
Nuo jų ir septynių kur tau surast pavėsį?
Pluši, nes nežinai, apsvaigęs godumu,
Jog, žengęs iš čionai, sugrįžt nebegalėsi.

192
Žmogau, ar gyveni? Tik saugais ir ginies.
Bet būk visad smagus, nors engs ir varinės.
Ieškok tik išminties, nes visas tavo būvis -
Iš dulkių ir lašų, iš vėjo ir ugnies.

193
Kai rožėmis padvelks pavasario pradžia,
Nepadėk taurės nei dieną, nei nakčia.
O nuostabias pilis ir pragarą su rojum,
Ir hurijas - pamiršk. Tai pasaka tuščia.

194
Kai užgimsta mintis išminčiaus širdyje,
Kaip Anką paslaptis privalo gaubti ją.
Nes perlas kriauklėj užgimsta iš lašelio,
Išsaugoto pačioj slapčiausioj gelmėje.

195
Aš atvirom akim pasauly gyvenau,
Jo paslaptis, mįsles spėliojau, gvildenau,
Septynias dešimtis dvejus metus galvojau -
Ir supratau: žinau, kad nieko nežinau.

196
Ir kluoną su pačiu gryniausiu sėklos grūdu,
Ir sodą, ir namus - paliksim viską mudu.
Tad auksus, sidabrus ir visa, ką turi,
Išleiskim su draugais, kad priešams nepakliūtų.

197
Mes - vargo praraja ir džiugesys saulėtas,
Mes - prievartos šaknis ir teisingumo žiedas.
Mes - niekšai ir dori, mes taurūs ir žemi,
Mes - pasakų taurė ir veidrodis dulkėtas.

198
Negersiu ne todėl, kad grašiai pasibaigę
Ar kad bijau žmonių, kurie girtumą peikia.
Aš gerdamas tik vien liksmybės tegeidžiu,
Dabar gi tu širdy - ir vyno nebereikia.

199
Kai kas vis giriasi, didžiuojasi: "Štai aš!"
Vis auksu sidabru puikuojasi: "Štai aš!"
Bet vos reikaliukas toksai aptvarko, žiūri -
Mirtis jau kelią jam pastojusi: "Štai aš!"

200
Aš išeinu - metu šį neteisybės būstą,
Kur be jokios prasmės mana gyvybė žūsta.
O mano mirtimi lai džiaugias tas, kuris
Pabėgo nuo mirties ir jai nebepaklūsta.


[ 201 - 352 ]