Daniil Charms



istorijos
Kaip Charmsas...
Charmsas ir vaikai
nutikimai

Žemiau esantis tekstas nucopyleftintas nuo
www.free-hosting.lt/blevyzgos/auksines_varpos/charms.htm

Daniilas Ivanovičius Juvačiovas (1905 – 1942) dar mokykloje susigalvojo pseudonimą Charmsas (kurio daugybė formų – Charmsas, Chormsas, Čarmsas, Chaarmsas, Šardamas, Charmsas–Dandanas ir pan. – sutinkamos jo kūriniuose). Jis manė, kad vienodumas prišaukia nelaimę, todėl kūrė vis naujus slapyvardžius. Daniilo tėvas rašė religinio turinio knygas. Jis buvo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista ištrėmimu. Daniilas gimė tėvui jau grįžus į Peterburgą. Kaip rašytojas Charmsas susiformavo 3-ajame dešimtmetyje, su bendraminčiais suformavęs Realiojo Meno Susivienijimą. Ši grupė teigė: „Mes – naujos pasaulėjautos ir naujo meno poetai. Savo kūryboje mes išplečiame ir pagiliname daikto ir žodžio reikšmę, bet jokiu būdu nesunaikiname jo. Konkretus daiktas, išvalytas nuo literatūrinių ir buitinių teršalų, tampa meno nuosavybe. Poezijoje šis žodinių reikšmių susidūrimas išreiškia tą daiktą mechaniniu tikslumu“. Šio ratelio renginiai vyko keistai, pvz. Charmsas vienąsyk skaitė savo eilėraščius, sėdėdamas ant spintos. Ratelio veikla taip įtraukė Charmsą, kad jam sunkiai sekėsi plėšytis tarp kūrybos ir mylimosios. Tačiau tokios kančios truko neilgai – siekiant nutraukti ratelio renginius klubuose, bendrabučiose, netgi kariniuose daliniuose, 1930 m. laikraštis „Smena“ išspausdino straipsnį „Reakcingas žongliravimas“ su paantrašte „Apie literatūrinių chuliganų išpuolį“. Straipsnis teigė, kad literatūriniai chuliganai (suprask „Realiojo meno susivienijimas“) niekuo nesiskiria nuo klasinio priešo. Straipsnio autorius citavo tikriausiai tikrai įvykusį „proletarinių studentų“ pokalbį: „Vladimirovas chamiškai pavadino visus susirinkusiuosius laukiniais, kurie mieste pamatė automobilį. Levinas pareiškė, kad jų kol kas nesupranta, o jie esą vieninteliai naujo meno atstovai, statantys didžiulį pastatą. Kai jo paklausė „Kam statote“, jis atsakęs „Visai Rusijai“. 1931 m. Charmsas buvo suimtas ir ištremtas į Kurską. Jo eilėraščiai tik dukart buvo spausdinti Poetų Sąjungos rinkiniuose. Po to jam nebepavyko išspausdinti daugiau nieko. Yra duomenų, kad apie 40 Charmso kūrinių buvo paruošta spaudai, tačiau suprasdamas savo pastangų beviltiškumą, po 1928 m. jis nedarė nieko, kad jo kūriniai (tie, kurie skirti suaugusiems, o ne vaikams) būtų išspausdinti. Maža to, Charmsas netgi slėpė nuo draugų tai, kad rašo (nors rašė kasdien).

Pasaulis nustebo, sužinojęs apie Daniilą Charmsą (tai įvyko 7-ojo dešimtmečio pabaigoje). Perskaitę iki tol nežinomą pjesę „Elžbieta Bam“ (1927), eilėraščius, ir pjesę „Eglutė pas Ivanovus“, skaitytojai suprato, kad būtent Charmsas ir jo draugas Vvedenskis yra absurdo literatūros pradininkai, o ne S.Beketas, kaip manyta anksčiau. Bet Charmsas tos garbės nebesulaukė. Krizę, buities ir žmonių santykių griuvimą SSRS Charmsas pajuto vienas iš pirmųjų, ir pamatė tame tragiškas pasėkmes žmogui. Gyvenimo siaubai, nesąmonės tapo ne vien fonu, kuriame vyksta absurdiškas veiksmas, bet ir, tam tikra prasme, priežastimi, sukūrusia absurdą ir absurdišką mąstymą. Absurdo literatūra tapo idealia šių procesų, jaučiamų kiekvieno žmogaus, išraiška. Charmso kūrybai įtaką darė Gogolis (kaip nurodo pats Charmsas), bet ir, pvz., Dostojevskis... Taigi rusų absurdas tikrai neatsirado iš niekur.

Charmso kūriniai – unikalūs akmenukai rusų literatūros mozaikoje. Laiko nugludinti jie atrodo dar paslaptingesni. Ciklo „Nutikimai“ pasakojimai, nepaisant jų lakoniškumo ir fantasmagorijos, perteikia 4-ojo dešimtmečio atmosferą ir buitį SSRS. Tai absurdo humoras. Charmsas teigė: „Yra dvi juoko rūšys. Vidutinis juokas – kai juokiasi visa salė, bet nepilnai. Aukščiausia juoko rūšis – kai juokiasi tik dalis salės, bet pilna jėga. Kitai salės daliai tas juokas lieka nesuprantamas. Antroji rūšis geresnė. Gyvuliams juoktis nereikia“. Charmsas sakė: „Mane domina tiktai nesąmonės (rus. „Čuš“), tik tai, kas neturi jokios praktinės reikšmės. Mano gyvenimas domina tik savo kvailoje formoje“. Buitis pas Charmsą sąlygiška. Buitinis fonas – tik starto aikštelė veiksmui. Skaityti Charmso kūrinius realiomis akimis beprasmiška. Charmsą traukė tai, kas stebuklinga. „Įdomūs tik stebuklai, kaip pasaulio fizinės struktūros pažeidimai“. Todėl vienas iš dažniausių motyvų jo kūryboje – sapnas. Sapnas kaip patogiausia būsena, terpė stebuklams. Sapnas ne tik geriausia forma, kurioje išsipildo personažų svajonės, bet ir laimingas tragiško pasaulio atotrūkio sujungimas. Šis tragiškas atotrūkis, ko gero, labiausiai domina rašytoją (taip pat žmogaus psichologija, elgsena jame). 

Tuo tarpu gyvenimas pačiam Charmsui tapo vis žiauresnis. 1937 ir 38 metais jam su žmona tekdavo pabadauti. Tačiau jis vistiek intensyviai dirba (apsakymas „Ryšys“). Tarsi dailininkas jis tyrinėja beviltiškumą, išeities nebuvimą, rašo apie tai (apsakymas „Dėžė“ ir t.t.). Tie absurdiški siužetai buvo sukurti tada, kai tai, kas anksčiau atrodė absurdiška, tapo tikrove. Nors jo darbai niekur nespausdinami, jis dirba itin intensyviai, ir netgi kasdien keičia lentelę ant buto durų. O 1937 vasarą net jo vaikams skirti eilėraščiai nustoti spausdinti. Netrukus jis vėl buvo suimtas, bet greitai paleistas. Stebuklai jo apsakymuose ir pjesėse dabar įgauna groteskiškas ir absurdiškas formas, bet šios formos paradoksaliai siejasi su gyvenimu, supusiu patį Charmsą. Todėl net trumpiausi jo kūrinėliai atrodo meniškai ir filosofiškai užbaigti. Savo išvaizda jis irgi panašus į keistuolį. Karo pradžioje dėl savo keistos aprangos jis net buvo įskųstas kaip vokiečių šnipas. Paskutinius savo gyvenimo mėnesius Charmsas praleido kalėjime. Manoma, kad areštuotas 1941 m. rugsėjį, Charmsas buvo pripažintas nepakaltinamu ir išsiųstas prievartiniam gydymui į psichiatrinę ligoninę, kur mirė, greičiausiai nuo bado, 1942 m. vasario 2 d.

Lietuvių kalba 1998 m. leidykla „Vyturys“ išleido Daniilo Charmso kūrinių rinkinį „Nutikimai“ (vertėjas S.Parulskis). Be nutikimų, jame yra ir Charmso pjesė „Senė“. Be to, pagal Charmso kūrinius spektaklius stato režisierius O.Koršunovas.

Literatūrologas Razdeodatas Karviaragis