Daniil Charms


Puškinas:

     Puškinas buvo poetas ir vis kažką rašė. Sykį Žukovskis užtiko jį rašanti ir garsiai sušuko:
     - Ar tik nebūsi rašeiva!
     Nuo to laiko Puškinas labai pamilo Žukovskį ir ėmė jį vadinti draugiškai, tiesiog Žukovu.

      Žinoma, kad Puškinui niekados neaugo barzda. Puškinas dėl to labai kankinosi ir visados pavydėjo Zacharjinui, kuriam, atvirkščiai, barzda augo pakankamai solidžiai. "Jam auga, o man neauga", - dažnai sakydavo Puškinas, nagais rodydamas į Zacharjiną. Ir visados būdavo teisus.

      Kartą Petruševskis sugadino savo laikrodį, ir pasiuntė pakviesti Puškino. Puškinas atėjo, apžiūrėjo Petruševskio laikrodį ir padėjo jį atgal ant kėdės. "Ką pasakysi, brolau Puškinai?" - paklausė Petruševskis. "Stop mašina", - pasakė Puškinas.

     Kai Puškinas susilaužė kojas, ėmė važinėti rateliais. Draugai mėgo erzinti Puškiną ir stvarstė už tų ratelių. Puškinas pyko ir rašė apie draugus plūstančias eiles. Šias eiles jis vadino 'epigramomis'.

      1829 metų vasarą Puškinas praleido kaime. Jis keldavosi anksti rytą, išgerdavo ąsotį šviežio pieno ir bėgdavo prie upės maudytis. Išsimaudęs upėje, Puškinas guldavosi ant žolės ir miegodavo iki pietų. Po pietų Puškinas miegodavo hamake. Susitikęs dvokiančius mužikus Puškinas jiems linksėdavo galva ir užsiimdavo pirštais nosį. O dvokiantys mužikai glamžydavo savo kepures ir sakydavo: "Nieka tokia".

      Puškinas mėgo svaidytis akmenimis. Tik pamato akmenis, tuojau ir ima jais mėtytis. Kartais taip įsisiautėja, kad stovi visas raudonas, rankomis mosuoja, akmenimis mėtosi, tiesiog siaubas.

      Puškinas turėjo keturis sūnus, ir visi idiotai. Vienas nemokėjo netgi ant kėdės sėdėti ir nuolatos nuo jos krito. Puškinas ir pats pakankamai blogai sėdėjo ant kėdės. Būdavo plyšk juokais: sėdi jie prie stalo: vienoje pusėje Puškinas nuolat nuo kėdės krenta, o kitam gale jo sūnus. Tiesiog
nors šventuosius lauk išnešk!


Reabilitacija

Nesigirdamas galiu pasakyti, kad kai Volodia trenkė man per ausį ir spjovė man į kaktą, aš jam taip vožtelėjau, jog jis šito neužmirš. Tada aš jį mušiau primusu, o lygintuvu mušiau vakare. Taigi numirė jis visiškai ne iš karto. Tai ne įrodymas, kad koją aš jam nupjoviau dar dieną. Tuo metu jis buvo dar gyvas. O Andriušą aš užmušiau paprasčiausiai iš inercijos, ir dėl to negaliu savęs kaltinti. Kodėl Andriuša su Jelizaveta Antonovna pasipainiojo man po ranka? Jiems visai nereikėjo iššokti iš už durų. Mane kaltina kraugeryste, sako, aš gėriau kraują, bet tai netiesa: aš lyžčiojau kraujo klanus ir dėmes - tai natūralus žmogaus poreikis naikinti savo, nors ir menko, nusikaltimo pėdsakus. Be to, aš neprievartavau Jelizavetos Antonovnos. Pirmiausia, ji buvo ne mergaitė, o antra, aš santykiavau su lavonu, ir jai skųstis nėra dėl ko. Kas iš to, kad ji turėjo gimdyti? Aš ištraukiau kūdikį. o tai, kad jis apskritai negalėjo gyventi šiame pasaulyje, jau ne mano kaltė. Bet aš nuplėšiau jam galvą dėl to, kad jo kaklas buvo plonas. Jis nebuvo sutvertas šiam gyvenimui. Tai tiesa, kad aš batu ant grindų išgleizojau jų šunį. Bet tai jau cinizmas kaltinti mane šuns nužudymu, kai čia, šalia, galima sakyti, sunaikintos trys žmonių gyvybės. Kūdikio aš neskaičiuoju. Na gerai: čia (galiu sutikti) galima įžvelgti tam tikrą mano žiaurumą. Bet vadinti nusikaltimu tai, kad aš atsitūpiau ir tuštinausi ant savo aukų, - tai jau, atleiskite, absurdas. Tuštintis - natūralus poreikis, vadinasi, joks nusikaltimas. Taigi, aš suprantu savo gynėjo būgštavimus, bet vis dėlto tikiuosi visiško išteisinimo.


Sonetas

Nuostabus nutikimas nutiko man: aš staiga užmiršau, kas pirmiau: 7 ar 8. Nuėjau pas kaimynus ir paklausiau jų, ką jie mano apie tai. Kaip nustebo ir jie, ir aš, kai staiga suprato, kad taip pat negali prisiminti skaičių tvarkos. 1, 2, 3, 4, 5 ir 6 atsimena, o toliau užmiršo. Mes visi nuėjome į komercinę parduotuvę 'Gastronomas', kuri yra Znamenskos ir Baseino gatvių kampe, ir paklausėme kasininkės to, kas mums rūpėjo. Kasininkė liūdnai nusišypsojo, išsiėmė iš burnos mažą plaktukelį ir šiek tiek pakrutinusi nosį pasakė: 'Mano nuomone, septyni eina po aštuonių tokiu atveju, kai aštuoni eina po septynių'. Mes padėkojome kasininkei ir džiaugsmingai išbėgome iš parduotuvės. Bet tuomet, gilindamiesi į kasininkės žodžius, vėl nusiminėme, nes jos žodžiai pasirodė mums neturintys jokios prasmės. Ką mes turėjome daryti? Nuėjome į Vasaros sodą ir ėmėme ten skaičiuoti medžius. Bet suskaičiavę iki 6-ių, sustojome ir ėmėme ginčytis: vienų manymu, toliau ėjo 7, o kitų nuomone - 8. Mes būtume ginčijęsi labai ilgai, bet, laimė, nuo suoliuko nuvirto kažkoks vaikas ir susilaužė abu žandikaulius. Tai mus atitraukė nuo ginčo. O paskui mes išsiskirstėme namo.


Keturi pavyzdžiai, kaip nauja idėja apstulbina jos priimti nepasiruošusį žmogų

I

Rašytojas: Aš rašytojas.
Skaitytojas: O mano galva, tu š...das!
(rašytojas keletą minučių stovi sukrėstas šios naujos idėjos ir krenta negyvas. Jį išneša.)

II

Dailininkas: Aš dailininkas.
Darbininkas: O mana galva, tu š...das!
(dailininkas tuojau išbalo kaip drobė, \ ir kaip nendrelė susvyravo\ ir netikėtai galą gavo\ jį išneša)

III

Kompozitorius: Aš kompozitorius.
Vania Rubliovas: O mano galva, tu šūdas.
(kompozitorius taip ir susmuko sunkiai alsuodamas. Jį netikėtai išneša)

IV

Chemikas: Aš chemikas.
Fizikas: o mano galva, tu šūdas.
(chemikas daugiau nepratarė nė žodžio ir sunkiai nuvirto ant grindų)


Nutikimas Petrakovui 

        Štai sykį Petrakovas norėjo gultis miegoti, bet atsigulė šalia lovos. Jis taip trenkėsi į grindis, kad guli ant grindų, ir atsikelti negali.
        Štai Petrakovas sukaupė paskutiniąsias jėgas ir atsistojo keturpesčias. Bet jėgos jį apleido, jis vėl žnektelėjo ant pilvo ir guli.
       Gulėjo Petrakovas ant grindų bent penketą valandų. Iš pradžių šiaip gulėjo, o paskui užmigo.
       Miegas sustiprino Petrakovo jėgas. Jis atsibudo visiškai sveikas, atsikėlė, perėjo per kambarį ir atsargiai atsigulė į lovą. "Na, - galvoja, - dabar pamiegosiu". Ogi miego jau ir nesinori. Vartosi Petrakovas nuo šono ant šono ir niekaip užmigti negali.
       Štai, tiesą sakant, ir viskas.


Išvirstančios senės

       Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė. Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
       Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta.
       Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.


Nutikimas

      Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailas nustojo šukuotis, ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo 400 rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.
     Geri žmonės, bet nemoka susitvardyti.


Labai geros vasaros dienos pradžia

    Vos tik užgiedojo gaidys, Timofiejus iššoko pro langelį ant stogo ir išgąsdino visus, kas ėjo tuo metu gatve. Valstietis Charitonas sustojo, pakėlė akmenį ir sviedė jį į Timofiejų. Timofiejus kažkur dingo. "Tai vikruolis!",- sustaugė žmonių banda, ir toksai Zubovas įsibėgėjo ir iš visų jėgų trenkėsi galva į sieną. "Ech!",- riktelėjo apsipūliavus boba. Bet Komarovas padarė tai bobai typel-tapel, ir boba kaukdama nubėgo į tarpuvartę. Pro šalį ėjo Feliatiušinas ir nusišiepė. Prie jo priėjo Komarovas ir tarė: "Ei tu, Lašiny!", ir trenkė Feliatiušinui į pilvą. Feliatiušinas prisišliejo prie sienos ir ėmė žagsėti. Romaškinas spjaudė iš viršaus pro langą, stengdamasis pataikyti į Feliatiušiną. Čia pat netoliese nosinga boba gelda kūlė savo vaiką. O jauna dručkė motina trynė mielą mergytę veidu į plytų sieną. Mažas sūnelis, susilaužęs ploną kojytę, voliojosi ant šaligatvio. Mažas berniukas valgė iš spjaudyklos kažkokią šlykštynę. Prie bakalėjinės parduotuvės stovėjo ilga eilė cukraus. Bobos garsiai barėsi ir stumdėsi krepšiais. Valstietis Charitonas, prisigėręs denatūrato, stovėjo prieš bobas atsegiotom kelnėm ir kalbėjo negerus žodžius.
     Šitaip prasidėjo graži vasaros diena.

        Antonas Michailovičius nusispjovė, pasakė "ek", vėl nusispjovė, vėl pasakė "ek", vėl nusispjovė, vėl pasakė "ek" ir išėjo. Na, dievai jo nematė. Papasakosiu geriau apie Ilją Pavlovičių. Ilja Pavlovičius gimė 1893 metais Konstantinopolyje. Dar mažą berniuką jį atvežė į Peterburgą, ir čia jis baigė vokiečių mokyklą Kiročnaja gatvėje. Vėliau jis ilgai tarnavo kažkokioje parduotuvėje, paskui dar kažką veikė, o revoliucijos pradžioje emigravo į užsienį. Na, ir dievai jo nematė. Aš geriau papasakosiu apie Aną Ignatjevą. Bet apie Aną Ignatjevą pasakoti ne taip jau paprasta. Pirmiausia, nieko apie ją nežinau, o antrą vertus, aš ką tik nukritau nuo kėdės ir užmiršau, apie ką rengiausi pasakoti. Geriau papasakosiu apie save. Esu aukšto ūgio, nekvailas, rengiuosi dailiai ir skoningai, negeriu, į arklių lenktynes nevaikštau, bet prie damų linkęs. Ir damos manęs nevengia. Netgi mėgsta, kai aš su jomis vaikštinėju. Serafima Izmailovna nesyk mane kvietė užeiti pas ją, ir Zinaida Jakovlevna taip pat sakė, kad jai visuomet džiugu mane matyti. Bet štai su Marina Petrovna man nutiko įdomus dalykas, apie kurį ir noriu papasakoti. Atsitikimas visiškai paprastas, bet vis dėlto linksmas, nes Marina Petrovna per mane visiškai nupliko, kaip delnas. Atsitiko taip: atėjau sykį pas Mariną Petrovną, o ji pokšt! - ir nupliko. Štai ir viskas.