Linas Urbonas


Gyvasis vanduo

Jis įmetė į laužą dar vieną laukinės obels šaką, prieš tai nuskynęs nuo jos kelis mažyčius obuoliukus. Žali lapai ėmė raitytis liepsnoje, ugnis sušnypštė,protestuodama prieš tokią šventvagystę ir apdergė jį sodriais tirštais dūmais. Karalius atsitraukė , pasipurtė, tarsi iškratydamas iš barzdos dūmų likučius. Po to atsiduso ir, kiek pasvarstęs, suleido dantis į žalią laukinį obuoliuką. Rūgštis kirto, lyg nuodinga gyvatė. Karalius pasipurtė ir ėmė šluostytis ištryškusias ašaras. Obuoliukas nukeliavo šakai pavymui.

Paskui ilgai sėdėjo, spoksodamas į plėnių lietų, atsiradusį nuo stipraus smūgio į nuodėgulių rūmą.

- Žinai, Deitra, ką aš pagalvojau?- vyniodamas barzdą apie pirštą staiga prabilo jis,- ši šaka buvo tiems obuoliukams tarsi karalystė. Ji juos augino, saugojo. O po to atėjom mes ir sudeginom karalystę... -jis metė dar vieną šaką ugnin ir nutilo, leisdamas reikšmingai tylai pakibti ant naujo dūmų kamuolio.

- Tai ką, trauksi dabar ją iš ugnies?- paklausė Deitra.

- Ką?

- Na... karalystę.

Karalius pasikasė pakaušį.

- O, kad aš galėčiau. O ką daryti, jeigu...- jis neryžtingai nutilo, ištraukė pirštus iš barzdos ir, sukinėdamas suodiną delną sau prieš nosį, pagaliau užbaigė,- jeigu rankos per trumpos?

- Ten berods kardas prie lauželio įsmeigtas,- karalienė, matyt, nesuprato momento svarbos.

Karalius dėbtelėjo į ją, o delnas, tarsi pajutęs, kad jau nėra stebimas tarsi pats savaime pliaukštelėjo jam per kaktą ir taip liko. Karalius dar norėjo kažką sakyti, bet nutilo, susigūžė ir tylom pašnairavo į žmoną. Širdies gilumoje jis didžiavosi ja. Per paskutines dienas jiems teko ištverti tiek, jog jis stebėjosi, jog abu dar pilno proto. Ji turėtų būti pavargusi daug labiau negu jis. Tačiau žmona stengėsi likti rami ir išdidi ir jai tai sekėsi geriau, negu pačiam. Stengdamasis apie tai negalvoti, jis filosofavo toliau :

- Tačiau nei tarp karalystės, nei tarp obuolių karaliaus nebuvo. O karalius,- vėl neilgam pritilo, galvodamas, kas gi yra laukinių obuoliukų karalius, ir staiga tarė,- obelis. Obelis plečia savo šakas ir šaknis, kaip karalius karalystę ir kol ji jauna, viskas eina, kaip iš pypkės, bet štai ateina laikas...

- Miegoti!- kaip kirviu nukirto jo žmona.- Miegoti,- pakartoji, ryžtingai įsirausdama į sausas samanas, kurias jie rinko pusę dienos, pamokyti kartaus praeitos nakties patyrimo, kai, kalendami dantimis niekaip negalėjo sulaukti ryto. Matydama, kad jis vis dar prie laužo, pridūrė :

- Tu ką, paliksi mane vieną, kad aš sušalčiau?

- Ne,- sumurmėjo jis,- bet aš pamaniau, jog jie galbūt ne tokie rūgštūs iškepę.

- Kas?

Jis atkišo jai kelis juodu kevalu nuo ugnies pasidengusius obuoliukščius.

- Štai šis šlamštas.

Pamatė jos pakeltus antakius ir skvarbias akis. Atsikrenkštė :

- Khm, norėjau pasakyti "vakarienė, ponia!"


2.

Vakarienė, ponia!

Ji staigiu judesiu atmetė atgal vešlių plaukų kaskadą ir smalsiai pažiūrėjo į jį, paskui į tai, ką jis laikė rankose.

- Kas tai?- paklausė.

- Vakarienė,- nebe taip užtikrintai numykė jis,- miško šaltinio vanduo ir žiu... urvinio gyvūno kepsnys.

- Kokio dar urvinio,- nužvelgė ji "kepsnį",- gal čia triušis?- klausiamai pakėlė antakius,- tik kažko mažokas.

- Tai labai labai urvinis triušis,- ištarė jis gūždamasis.Padėjo viską jai ant kelių ir nusisuko.

Šalia laužo mėtėsi kruvinas apsvilęs kailio gabaliukas, įtartinai panašus į žiurkės. Jis lazdos galu įstūmė jį laužan.

"Na ir kas"- tarė sau, "kailiukas galėjo gulėti čia seniai. Žiurkę galėjo sudraskyti kiaunė, o kailiukas liko. Įdomu ar kiaunės valgo žiurkes?"

"Valgo" nusprendė jis atsisukdamas.

Ji grikšėjo kauliukais ir čepsėjo.

- Skanu?- paklausė jis.

- Ne,- atsakė ta ir apdovanojo tokiu svaiginančiu juodų akių žvilgsniu, jog jam kilo noras įlipti į patį aukščiausią medį ir neišlipti iš ten ilgai ilgai...

- Apgailestauju, panele, - parinko labiausiai neutralų kreipinį, bet apsiriko.

- Ką, aš jau ir vėl panelė?- tyliai tarė ji rausdama. Nežinia iš gėdos ar iš pykčio.

Jis ir pats raustelėjo ir, nuskynęs kažkokį žiedą, augusį ant ilgo stiebo ir užkilusį jam beveik iki liemens, ėmė inkstintyviai skabyti lapelius, kartodamas "iš gėdos, iš pykčio, gėdos, pykčio..."

- Apgailestauju,- teištarė.

- Tu apgailestauji?!- ji atsistojo.- O aš maniau kad čia man reikia apgailestauti. To, kad kai grįžiu, panaši į baidyklę, ir visi ims manęs klausinėti, kvapą užgniaužę laukdami kažko stulbinančio, aš turėsiu pasakoti tokią kvailą istoriją. Ir tada apgailestausiu, jog greta nėra to, kas tuo kaltas, nes tai jam atitektų visas badymas pirštais ir piktas krizenimas. Ir visa tai dėl to, kad mano palydovas paprasčiasias bailys.

Istorijos pradžia skamba taip puikiai, bet kai atsiradai tu...

Šlykštu įsivaizduoti, nes tai turės skambėti taip...

"Ir tuomet tas baisus slibinas griebė mane ir nešė dideliam aukštyje, ten kur žvarbu ir dvasiai, ir kūnui, ten, kur aš vos nenumiriau iš šalčio ir baimės"

Štai kaip turi skambėti toks pasakojimas,- ji užrietė nosį,- bet palauk toliau!

"Ir priskridome baisiai aukštą kalną, kuriame buvo urvas. Ir tame urve jis mane laikė dieną naktį nenuleisdamas akių. Pabaisa mane taip saugojo, jog neleido prisiartinti net uodams ir kitiems vabzdžiams, pamatydamas ir sudegindamas juos savo kvapu dar pusiaukelėje iki manęs. Ir būtent tada, kai man jau ėmė visa tai atsibosti, pasirodė riteris. Atsirado jis tuomet, kai slibinas akimirką manęs nesaugojo, savo reikalais išropojo ant uolos krašto.

Riteris tas buvo aukštas, visai nieko, apsirengęs, kaip paskutinis valkata, bet aš supratau, jog drabužius jis susidraskė lipdamas į kalną. Pas mane! Man vos širdis iš krūtinės neiššoko!

Riteris užklupo priešą visiškai nepasiruošusį - kai tas buvo iškišęs savo užpakalinę dalį virš prarajos ir jo dėmesys sutelktas visiškai kam kitam.

Mojuodamas kardu, mano gelbėtojas prišoko prie jo ir taip kraupiai suriko, kad slibinui, net amą atėmė iš baimės. Aš gerai nesupratau, kokie tai buvo žodžiai, nes tai tikriausiai buvo burtažodžiai... Ir kai mano šalies kariūnai palinks prie manęs, norėdami išgirsti, kokie tai buvo žodžiai, aš tegalėsiu atsakyti, kad skambėjo jie maždaug šitaip : "Tu pelenų spalvos šiknos skyle, užsimanei...- ji truputį paraudo ir paaiškino,- o paskutinio aš visiškai nesupratau. Bet tai tik pradžia! Ištaręs burtažodžius, jis kirto savo didžiuliu kardu.Smūgis buvo baisus, deja-pro šalį , mat slibinas, puikiai suvokdamas beviltišką savo padėtį, sustenėjo ir šoko nuo skardžio, tik taip išvengdamas ašmenų. Pakritęs keletą akimirkų ir tada atsitokėjęs, jis išskėtė savo sparnus sulyg laivo burėm, apsuko ratą apie kalną ir jau norėjo stoti į lygią kovą su riteriu, kuris buvo kaip ant delno, tačiau tasai pademonstravo kovinę taktiką ir įlindo į olą.Pasislėpė už manęs. Žinoma,vieno ugnies kamuolio būtų užtekę tūkstančiui tokių riterių oloje iškepti,tereikėjo slibinui tik pūstelėti. Tačiau jis to nepadarė. To kaltininkė buvau aš, nes mes su tuo slibinu, tiesą pasakius buvome spėję susidraugauti. Karžygys, tai matydamas užlindo man už nugaros ir sušuko :

-Na, nuodėgulių kalne, ko luki - spjauk!- ir dėl viso pikto dar labiau susigūžė už manęs.

Aš stovėjau, kaip įkalta, nedrįsdama net pajudėti, širdies gilumoje jausdama, kokie svarbūs įvykiai dabar vyksta. Slibinas nenorėjo manęs sužeisti, todėl buvo labai atsargus. Urvas buvo siauras, pabaisa negalėjo apeiti aplinkui, todėl tik staugė ir rodė nasrus.

Tuo tarpu karžygis rado kampe iečių, kurios čia susikaupė per ilgą laiką - slibinas jas kolekcionavo atminimui karžygių, kurie lipo pas jį kautis. Jis ėmė mėtyti tomis ietimis į pabaisą. Būtybė šėlo, tačiau net tada neišleido ugnies kamuolio, kai vienas smaigalys įsmigo jam į skruostą. Riteris kovojo narsiai - laidė ietis negailėdamas ir aštuoniolikta, o gal net septyniolikta slibinui buvo mirtina - pataikiusi tiesiai į akį, ji privertė pabaisą sustaugti nesavu balsu. Karžygys prišokęs griebė ietį už koto ir ėmė stumti pabaisą iš olos. Kol galų gale, besiraitančią iš skausmo, nustūmė nuo prarajos . Jis krito, kaip akmuo ir gavo galą ten, toje baisioje vietoje, tarp apgraužtų savo aukų kaulų. Rodės net kalnai atsiduso, atsikratę tokio baisaus tirono. Tik debesys kabojo, kaip kaboję per sprindį karžygiui virš galvos ir , man regis, jiems tai nerūpėjo. Džiaugsmo ašaros riedėjo mano skruostais - aš buvau laisva! Nors slibinas ir neversdavo manęs ėsti žiurkių ir miegoti ant šaltos žemės, užsiklojus tik dangum, o geriausiu atveju medžių viršūnėmis, tačiau jis baisiai smirdėjo, buvo senas krienas ir jo, kaip ir to kalėjimo, man seniausiai buvo gana.

Karžygys tuo tarpu, įsitikinęs, kad pabaisa jau nebepakils, grįžo ir netaręs nė žodžio ėmė kažko ieškoti oloje. Aš tiesiog virpėjau nuo pergyventos įtampos, džiaugsmo, galiausiai netekusi jėgų, susmukau ant vienos iš skrynių. Mano vaduotojas vertė visus kampus ir nieko nerasdamas vis labiau siuto. Jis, rodos, tik tada mane pastebėjo, kai jam prireikė apžiūrėti skrynią, ant kurios aš sėdėjau. Jis maloniai šyptelėjo ir nulaipino tokiais žodžiais, kad ta frazė kurią jis iškošė pro dantis, pamatęs, jog skrynioje tėra tik tvarkingai sudėlioti riterių herbai ir kiti heraldikos atributai, palyginus su jais, tebuvo tik angelų dainavimas.

Perpykusi pasakiau, kad esu princesė. Jis pasižiūrėjo į mano skarmalus, kuriais buvo pavirtę mano puošnūs drabužiai ir prisistatė esąs princas, be to labai turtingas, mat neseniai gavęs teisę į didžiulį palikimą, tik va, velionis miręs taip netikėtai, kad net nespėjo pasakyti, kur paslėpęs visą auksą. Aš jam paaiškinau, kad jis klystas. Amžiną atilsį Skrubis (taip slibinas vadino save) jokio aukso neturėjęs. Vieninteliai daiktai, kuriais jis neišpasakytai didžiavosi, buvo jo heraldikos kolekcija - apie ją jis galėdavęs pasakoti valandų valandas, ką jis, beje, ir darė, įgrisdamas man iki gyvo kaulo. Deja jo didenybė tuo nepatikėjo ir toliau vertė olą aukštyn kojom tol, kol galiausiai neliko ką versti. Ir tuomet...


3.

Jis nusiminęs sėdėjo ant prarajos krašto, spjaudydamas žemyn, kur gulėjo slibino kūnas ir stebėjo ar pataikė.

Princesė išėjo iš uolos, stabtelėjo, po to neryžtingai priėjo ir atsistojo jam už nugaros. Tylėdama uždėjo ranką jam ant galvos, suleisdama pirštus į tankius plaukus. Jis nepajudėjo.

- Jo didenybė matyt laikinai stokoja pinigų,- be užuolankų paklausė ji

- Laikinai,- linktelėjo vaduotojas ir vėl užsėjo akimis horizontą.Nieko geriau jam neatėjo į galvą, dėl to jis įtikinėjo save, kad grožisi vaizdu- juk ne kasdien kyli į tokią aukštybę. Pridūrė,- akmenys laikinai neskraido, kalnų viršūnės nenutirpdo sniego, medžiai nevaikšto, žuvys negieda. Laikinai.

- Aš princesė. Tam kas išvaduos mane, tėvas pažadėjo pusę karalystės.

- Ar didelė tavo karalystė?

- Kiek akys užmato!

Jis švelniai atrėmė galvą jai į liemenį.

- Ar tos akys gerai žiūri?- pasitikslino.

- Tris dienas josi, mano tėvo valdų neperjosi.

Jos žvilgsnis buvo paslaptingas.

- Turbūt lėtai jojai?- paklausė.

- Paukštis sparnus atmuštų.

- O kokie paukščiai ten gyvena?

- Užmokestis, manau, turėtų tave patenkinti...

Jis šypsodamasis nužvelgė ją.

- Jeigu tik parvesi mane namo...

- O jeigu ne?- tyliai paklausė.

Ji nusišypsojo - tarsi saulutė išlindo iš už debesies.

- Sėdi ant paties kraštelio, atsukęs man nugarą. Jeigu stumtelsiu, ką dar spėsi nuveikti gyvenime?

Jo akys sublizgo, burna prasivėrė.

- Aaagh,- tesugebėjo atsakyti.

Princesė linktelėjo galva :

- Taip, taip. Tik tiek.

Kilmingasis nusišypsojo.

- Ar apsisprendei?- dar kartą paklausė ji.

-Taip, apsisprendžiau... Stumk!- ir staigiai apsisukęs prilipo lūpomis prie jos lūpų. Vos balansavo ant prarajos krašto.

Princesės akys išsiplėtė, rankos sustingo jam ant peties, lyg nežinodamos ką daryti, paskui prisitraukė jį artyn.

Kai jis atsistojo, ji vis dar sėdėjo. Pažiūrėjo iš viršaus :

- Žinoma parvesiu. Tačiau be užmokesčio. Tarkim, jau užmokėjai.


4.

Jie gulėjo prie gęstančio laužo, jausdami dienos žygio svorį visame kūne. Naktis įžiebinėjo žvaigždes ir darėsi vis vėsesnė.

- Pone !

Jis sudejavo:

- Aš tau sakiau, tais retais momentais, kai tu nutildavai, kad mano vardas Luo. Paprasčiausiai Luo, be jokio titulo. Kas gi nutiko?

- Žemė šlapia!

- Ne, ji tik vėsta - jau naktis. Šlapia bus rytą.- dar paguodė.

- Man šalta,- ji pakilo ant alkūnės.

- Galvok apie ką nors kita. Galvok apie savo patalą rūmuose.

- Nieko neišeina.

- Kodėl?

- Alkis neleidžia man galvoti apie nieką kitą,kaip tik apie jį.

- Juk norėjai, kad parvesčiau namo. Jei nepatinka, reikėjo prašyti slibino, kad parneštų.

- Norėjau, bet nespėjau. Jis taip staiga numirė!

Luo pritilo.

- Įdomu, kaip tame urve užmigdavai. Gal jis lopšinę dainuodavo?

- Ne, tačiau jis man atnešdavo valgyti nuo kažkokio dievo aukuro kalnuose. Ilgainiui maistas darėsi vis skanesnis, nes gandas apie tai, kad dievai priima aukas, skatino žmones jas aukoti. Be to urvo sienos, drakono ugnimi įkaitintos, visą naktį skleisdavo malonią šilumą.

Jis nusikeikė ir apsivertė.

- Apskritai, kartais su juo būdavo visai linksma. Jis net atsimena, kaip mano senelis atėjo į mūsų karalystę, vien kovos kirviu nešinas ir ilgainiui įkūrė miestą, tapusi sostine. Įsivaizduoji, vien kovos ki...

- Baisiai linksma,- sumurmėjo jis,- bet gal vis dėlto rytoj papasakosi,- pasiūlė.

Ji nutilo. Po kiek laiko vėl sušneko.

- Galima man jus apkabinti?

- Mus? Aš tik vienas.

- Na tai nors vieną,- ji pasirodė nesanti išranki.

- Negalima.

- Kodėl?

- Tai klaida. Tavo.

- Mano klaida buvo ta, kad aš viena išjojau pajodinėti ir per toli nuklydau. Į paukštelius užsižiūrėjau. Ir kai atskrido paukštelis...- ji pasakojo visu kūnu spausdamasi prie jo, jausdama koks jis šiltas.

- Klausyk, Deitra. Pirma, tu - princesė.

"O tu - šiltas" pamanė, o garsiai atsakė :

- Ar princesės privalo šalti, kaip varvekliai?

- O antra,- tesė jis,- ar tau kas nors sakė, kad net su skarmalais esi graži?

"O tau?" paklausė mintyse, o garsiai :

- Porą kartų.

- Ir kas gi?

- Skrubis.

- Kas?

- Slibinas.

- Ką,- Luo net atsisėdo,- ką jis su tavimi...,- nutilo, nesumesdamas, kaip paklausti.

Dabar jau ji atsisėdo :

- Nieko,- sumurmėjo.- Ar nesupranti, kad nenoriu to prisiminti.- vos ne isteriškai sušuko. Atsigulė.

Jis irgi atsigulė. Priglaudė Deitrą prie savęs, jautė kaip ji dreba. Debesys užslinko už žvaigždžių. Tamsa kriokliu krito ant jų.

- Tai klaida,- murmėjo,- o gal ir ne.- Užčiuopė kažką ranka.

Gal ir ne klaida. Ne klaida, ne, ne, ne.

Klaida.

Jį užplūdo baimė, karštis ir dar kažkas. Nors jau buvo per vėlu. Jis matė paveikslą : kalvotą peizažą, apaugusį ramunėlėmis ir kvepiantį. Matė medžius, saulę ir kartuves ant nedidelės kalvelės. Žinojo - tai kartuvės jam.

Debesys slinko pro saulę. Kas galėjo žinoti - kalė plaktuku jam smegenyse. Tačiau jau vėlu - jis sumažino peizažą iki apkabinamų matmenų ir atsidėjęs ėmė tyrinėti kalvelę su kartuvėmis. Peizažas nesipriešino.

- Deitra,- tyliai sušnibždėjo jis,- ką vis dėlto veikė su tavim slibinas?

- Jis padėdavo galvą man ant kelių, taip, maždaug ten, kur dabar taviškė ir taip praleisdavo ilgas valandas.

Jis net krūptelėjo.

- Dieve šventas. Na ir kvailys.


5.

- Ir tu siūlai man visa tai papasakoti, ar ne? Mane arba palaikys sergančia, arba tiesiog uždarys į bokštą.

- Tu gali paslaptingai patylėti,- pasiūlė Luo,- ir bokštas bus išgelbėtas.

- Patylėti?! Mano tėtušis...- jos balsas užlūžo.- Ką pasakys mano motulė?

- Tai gal tik tiek, kiek priklauso pagal etiketą - nieko,- bandė spėti jis.

- Mano motulė viską ir taip išskaitys man iš akių, netarus nė žodžio. Jos širdis neatlaikys!

- O jei aš ten būsiu - neišskaitys?

- Tu kvailys,- nusprendė ji.- Kodėl atsisakai to, kas tau skirta?

- Neatsisakau. Bet aš juk sakiau, jog tu man nieko neskolinga. Ir apskritai niekas man neskolingas. O jei išties nori atsidėkoti - nepasakok niekam tos istorijos, pusė kurios ir taip melas.

- Kur melas, o kur ne. Kad ėjai ten pinigų - ne melas. Kodėl gi dabar atsisakai pusės karalystės?

- Kartoju : aš nieko neatsisakau. Aš pasirinkau. Logiškai pagalvojęs. Logiškai galvojant, peršasi klausimas - iš kur gali žinoti, kiek ir kam pažadėjo tėtušis už tavo išvadavimą, kai tave pagrobė. Gal tu girdėjai, kai nešė tave virš rūmų, kaip jis šaukia : "pusę karalystės".

- Tu žinojai,- sušuko ji,- bet tuomet juk gali paprasčiausiai ateit iir pareikalauti užmokesčio.

- Tai neįmanoma.

- Kodėl?

- Tai pernelyg banalu,- šyptelėjo jis.

- O ką daryti man. Aš nenoriu su tavim išsiskirti. Banalu tai ar ne. Juk iš tavęs tiek nedaug teprašoma. Rytoj pasieksime miestą. Eik su manim į rūmus.

Jis ilgai žiūrėjo į ją. Įmetė kelis žabus į laužą ir pagaliau prabilo :

- Ten laukia tavęs. Manęs ten niekas nelaukia. Nebent mirtis. Ar žinai, kaip pasibaigia tiems, kurie tiesiog ateina į rūmus ir pasako : "aš atėjau pusės karalystės". Tokiems maloniai šypsomasi dieną, o naktį jie staiga ima ir nukrenta nuo rūmų stogo. Ką jie ten darė - lieka paslaptimi.

- Taip būna tiems, kurių ten laukia tik mirtis. Bet tavęs laukiu ir aš.

- Puiku. Čia ir yra mano pasirinkimo esmė. Tuomet paaiškink man, kaip pasiekti tavo langus. Nuo miesto vartų, nes tiki iki ten aš tave palydėsiu. Su tavim buvo puiku, nesvarbu ką aš visą laiką kalbėjau. Bet mūsų pasaka baigsis prie miesto vartų.

Nutilo. Rodos ir neketino daugiau nieko sakyti. Priėjęs ištraukė prie laužo įsmeigtą kardą. Kažką pasakė sau po nosim.

- Sakyk,- paprašė ji,- aš pasistengsiu suprasti.

- Sakau, kvailas įprotis smeigti ginklą į žemę..Smaigalys ėmė rūdyti. Teks atprasti.


6.

Jis gulėjo, tačiau nemiegojo. Laužas jau seniai buvo išblėsęs. Deitra klūpėjo šalimais, vos pastebimai lingavo į šalis ir niūniavo. Ausys gaudė daugybę garsų : čirpė cikados, nakties paukštis rėkavo medžio viršūnėje, vėjas lingavo šakom. Bet šie garsai jo nedomino, Luo klausėsi Deitros dainavimo. Ji užsimerkusi lingavo į šonus, kartais pagarsindama savo dainą, kartais visai pritildama. Luo užmigo beklausydamas jos. Lyg pajutusi, kad jis miega, princesė atsimerkė. Nenutilo. Ilgai žiūrėjo į jo miegantį veidą, akis, lakstančias po vokais - Luo sapnavo. Ji nebaigė giesmės, tik šypsena vis dažniau prasimušdavo pro melodingus garsus ir užkariaudavo jos lūpas. Štai dabar jos daina neperdėtai liūdna, kyla iki šakų viršūnių, o dabar plaukia, kaip debesis. Po to vėl tampa beviltiška, kaip upeliukas, pamatęs, kad visą gyvenimą daro vieną ir tą patį vingį. Po to vėl linksma, beprotiškai žiauriai linksma.

Jis matė paveikslą : degančius kaimus, šutintas bulves ant stalų ir vėstančius žmonių kūnus greta. O pro šalį keliuku žingsniuoja giltinė ir dainuoja : "valio dalgeli, valio!"

Luo ėmė blaškytis per miegus. Vis stipriau ir stipriau. O daina darėsi vis linksmesnė. Kai jis labai blaškydavosi, ji uždėdavo savo vėsias rankas jam ant kaktos ir dainuodavo kiek tyliau, tol kol jis aprimdavo.

Tačiau jis vis rečiau davėsi nuraminams, vis dažniau blaškėsi per miegus ir kažką rėkė. Tuomet ji suleido pirštus jam į plaukus - jis vėl aprimo. Kai vėl ėmė blaškytis - taip stipriai, kaip niekada - princesė nieko nebedarė, tik šypsojosi. Paskui pasilenkė ir pabučiavo į lūpas.

Jis pabudo. Atmerkė akis. Kai ji atsitraukė, Luo dar ilgai tylėjo. Galvojo apie savo sapną. Tarė.

- Jeigu tai bus sūnus, prisiekiu tau, jis bus karaliumi.

Gulėdamas jis žiūrėjo į jos veidą. Matė, kaip mėnulis maudosi puriuose jos plaukuose.

- Jei tai bus dukra, ji bus tokia, kaip tu!

Ji skambiai nusijuokė.

- Kodėl nesakei to man anksčiau.-dar paklausė.

- Kad turėsiu vaiką? Bet juk tai taip banalu,- gūžtelėjo ji pečiais.


7.

Jis atsimena, kaip žengė pirmą žingsnį į tuos rūmus. Dairėsi į banguotus skliautus, viena ranka spausdamas Deitros delną, o kita - kardo rankeną, pasiruošęs viskam.

Jis žinojo - kiekvienuose rūmuose gyvena pabaisa. Jam tai sakė vienas girtas menestrelis, kuris buvo dainavęs dešimtims karalių ir karalienių.

Tačiau buvo tylu.

Pabaisa miegojo.

Užtat visas miestas gaudė, tarsi avilys. Gedulo metu uždarytos smuklės ir užeigos dabar užte ūžė, antspaudai nuo jų durų degė židiniuose, kuriuose jau kepė riebūs paršeliai. Šventė! Šnabždesys rūmų salėje pasitiko juos, susikibusius už rankų. Kardą iš jo buvo atėmę, tad antra ranka jis be paliovos taisėsi savo nutrintą švarką. Nedrąsiai sustojo prie sosto, kur sėdėjo karalius su karaliene ir suklupo.

Deitra ištraukė delną iš jo rankos ir užbėgudi laipteliais puolė į abiejų glėbį. Luo girdėjo jų juoką. Pasijuto baisiai vienišas. Pakėlė akis ir išvydo juos visus tris ten aukštai. Jų žvilgsniai nukrypo žemyn. Jis dar kartą nusilenkė.

Deitra kažką pasakė. Jis nieko negirdėjo, bet pabandė įsivaizduoti jų pokalbį.

"Karaliau"- ne, negerai, pagalvojo jis,- "Tėveli, priimk mano išvaduotoją..."

Karalius santūriai nusišypsojo ir atsisuko į dukrą.

"narsų karį",- fantazavo jis, žiūrėdamas į be garso judančias lūpas,-" puikų palydovą ir gynėją..."

Karalius linktelėjo galva.

"Luo"

Valdovas nustebęs pakėlė antakius. Kažką pasakė. Tikriausiai : "paprasčiausiai Luo, be jokio titulo?"

"Paprasčiausiai Luo"

"Taip, paprasčiausiai"- pridūrė jis pats sau, stebėdamas jos šypseną, kuri įgavo kiek kvailoką išraišką.

Ji dar kažką pridūrė. Jis net neįsivaizdavo ką, todėl nusprendė :

"Tėveli, kas bus šiandien vakarienės?"

Karalius net išsižiojo iš nuostabos ir ėmė kažką aiškinti, purtydamas galva.

- Tikriausiai suklydau,- sumurmėjo Luo.

Dabar jau Deitra kažką karštai aiškino, palaipsniui rausdama.

"Jis ne toks idiotas, kokiu apsimeta"- bandė spėti jis, žiūrėdamas į karaliaus veidą.

"Ne!"- ir pat įsijautęs papurtė galva- "visiškai neįmanoma. Ir jokio atlyginimo nepažadė..."

"O aš maniau..."

"Tu negalėjai nieko manyti, nes esi..."

Ji supykus pakėlė antakius. Visai, kaip tėvas.

"Taip, esu ir dar aš esu..."- ojojoi, visai neįsivaizduoju, ką ji galėjo pasakyti,- bandė apgaudinėti save jis, matydamas, kaip karalius griebiasi neaišku už ausų, už galvos ar už karūnos, o gal ir už visko kartu ir sėda ant sosto kampelio, dėl to pačiai Deitrai tenka gaivinti nualpusią, smunkančią žemyn valdovę. Karalius metė žvilgsnį į Luo ir jis suprato : pabaisa prabudo.


8.

Jis liko rūmuose.

O pabaisa skraidė pilies koridoriuose.

Jis atsimena.

Užnuodytą valgį, peilius tarnų rankose.

Lietus krito už langų.

Jis atsimena.

Kalbas, pernelyg dažnas, jog būtų išlaužtos iš piršto, kad karalius greitosiomis nužiūrėjęs dukrai naują vyrą. Sako, nelabai jauną, taigi nelabai išrankų, užtat turtingą.

Jis tik po truputį mokėsi klausyti ką kalba pabaisa, todėl ne iškart tuo patikėjo. Be reikalo. Kai kambaryje jo laukė keli ginkluoti galvažudžiai, jis įtikėjo. Jis neturėjo kitos išeities. Plėšikai taip pat. Jis turėjo daug laimės ir jiems nepavyko nužudyti jo iš pasalų. Su žmonėmis jis buvo pratęs užbaigti greičiau, negu su slibinais. Kai dvariškiai pamatė, kas liko iš galvažudžių, ėmė jį labiau gerbti, nes buvo už ką.

Jis atsimena.

Jos veidą. Kaip ilgai tas veidas nežiūrėjo į jį kitaip, kaip tik su tokia neapykanta, jog jam norėjosi lipti į aukščiausią medį ir neišlipti ilgai ilgai. Bet medžių čia nebuvo.

Atsimena, kaip tas veidas pirmą kartą į jį taip pažiūrėjo.

Tai atsitiko, kai ji sužinojo, kad naktį karalius girtas iškrito pro langą. Tai neturėjo kelti įtarimo - karalius po dukros sugrįžimo ėmė nesaikingai vartoti kai kuriuos gėrimus, o ir nieko įtartino aplink niekas nebuvo pastebėjęs. Ta mirtis sukėlė daug kalbų ir baisiai daug nuomonių. Tokių įvairių, kad net atsirado tvirtai tikinčių, jog karalius iškrito be niekieno pagalbos. Ilgainiui ir ji ėmė tuo tikėti - neturėjo kitos išeities.

Jis prisimena.

Jiems gimė sūnus. Pamena, kaip pirmą kartą ėmė jį ant rankų. Pamena ir Deitros žvilgsnį tada - pirmą kartą po daugelio dienų ji žiūrėjo į jį be neapykantos, nes jis laikė ant rankų kūdikį ir jos žvilgsnyje nori nenori buvo jie abu kartu, o į savo kūdikį ji nepajėgė žiūrėti su neapykanta. Suvokdamas tai, jis taip prispaudė miniatiūrinį gynėją prie savęs, kad bobos, šoką apie princesę, atėmė sūnų iš jo ir išvijo laukan. Bet jis buvo laimingas.

Jis prisimena.

Jis tapo karaliumi. O pabaisa tebeskraidė koridoriais.

Karai ėmė siaubti jo karalystę - aplinkiniai valdovai, sužinoję apie naują "karalių" pamanė, kad dabar karalystė bus lengvas grobis. Tačiau jie apsiriko. Jis greitai rado kalbą su savo kariais ir karo vadais. Ir jam sekėsi. Priešas gavo tokį atkirtį, kokio net nesapnavo. Sutriuškinęs juos savo žemėje, jis pamanė, kad reikia kalti geležį, kol karšta ir pats patraukė į jų valdas. Ir tas "kalimas" truko visą gyvenimą. Jo karalystė plėtėsi, tačiau jis žinojo, kad kažkas čia ne taip - pabaisa vis skraidė rūmų koridoriais.

Vieną dieną jis pajuto, kad yra baisiai pavargęs. Ir sulig kiekviena diena tas nuovargis stiprėjo.

Jo sūnus užaugo. Vedė. Viskas buvo banalu.

Vis dažniau jis leisdavo sūnui valdyti karalystę, vis daugiau reikalų krovė ant jo pečių, padėdamas tik savo patarimu.

Tačiau tai viskas, ką jis prisimena. Tiek metų gyvenimo, džiaugsmo ir liūdesio, o viskas telpa į kronikininkų raštų eilutę : "išplėtė karalystę iki šiaurinių osų pietuose ir iki Naujojo Deiro šiaurėje, iki Gren-Arnano jūros vakaruose ir Kinrdės upės rytuose"

Ir tai buvo verta viso gyvenimo.

Jis žinojo, kad kažkas ne taip.

Todėl ėmė vis rečiau rūpintis valstybe, apsigyveno atskiroje pilyje. Bet pasiuntiniai ir taip zujo pirmyn atgal - sūnui vis reikėjo jo patarimų.

Pats nepastebėjo, kaip ėmė suradinėti priežasčių išvykoms.

Nesuprato, kad jo sūnus atrodo toks pat lengvas grobis, kaip kadaise jis pats. O jo sūnus nemokėjo taip kalbėti su kariais, nes niekad nėjo su kardu prieš jokią pabaisą.

O pabaisa skraidė koridoriais.

Jis atsimena. Ne, atsiminti net nereikia. Tai dabartis. Jis grįžo su žmona nuo jūros pakrančių ir išgirdo baisią žinią - priešas prie sostinės. Nepaisydamas nieko, jis su palyda nuskubėjo sostinės link. Niekad nebuvo matęs tokių baisybių - keliuose ant medžių kabojo eilės pakartųjų, kaimai sudeginti iki pamatų. Bet jie jojo pirmyn.

Pasala užklupo juos miške jam su žmona tik per stebuklą ir tarnų pasiaukojimą pavyko pasprukti.

Ir dabar, nežinodamas ką daryti, kelinta diena slėpėsi miške.Nežinojo nieko. Net to, ar dar tebelikę nors keli koridoriai pabaisai lakstyti.


9.

Jis ištraukė kardą iš žemės ir pasiguldė jį greta. Iš kairės. Iš dešinės prie jo prisiglaudė Deitra. "Ir ką gi man tai primena?", pamanė. Jį nukrėtė šiurpas nuo savo minčių. "Ne,- tarė jis sau,- tai buvo seniai". Ir atsiduso. Ji kvepėjo samanomis, o miškas nutilo laukdamas.

Drėgnos žemės kvapas, krintančių žvaigždžių riksmai. Ne, tai buvo pernelyg seniai.

O jos plaukai tebebuvo vešlūs, kaip ir tada. Jis atsisuko į ją. Žvilgsnis jau nebebuvo jaunatviškas, bet jis žvaigždžių šviesoje matė viską, ką norėjo. Jis atmintinai mokėjo kiekvieną raukšlelę jos veide. Nors tai buvo taip seniai...

Jis apkabino ją. Deitra, rodos, tik to ir laukė - viena jos ranka pralindo jam po kaklu, kita apsivijo iš viršaus ir susijungė su pirmąją mirties kilpoje. Jis apkabino jos liemenį.

- Klausyk, valdove,- tarė ji keistu balsu,- Ar tu įsitikinęs, kad žinai, ko nori?

- Žinoma. Ar aš tau sakiau, jog net dabar esi graži?

"O aš tau? "- pagalvojo ji, o garsiai pasakė :

- Galbūt dėl to, kad dabar tamsu ir tu neįžiūri.

Jis neatsakė, tylėdamas krovė ant jos samanas, po vieną kuokštelį. Todėl ji turėjo užduoti tą klausimą :

- Tu žinai, kiek metų mes to nedarėme?

- Skaičiuok dešimtmečiais, bus lengviau,- atsakė jis. Abu sukikeno. Žvaigždės kriokliu krito ant jų. Jie nėrė joms pavymui.

Jis matė paveikslą.

Ramunėlės kalvų šlaituose buvo jau ūgtelėję ir dar stipriau kvepėjo. O ant kalvelės vis dar tebestovėjo kartuvės. Jam...

Įsmeigęs savo kardą ten, kur peizažas ribojosi su tikra žeme, stovėjo jis ir stebėjo juodus sunkius siluetus, judančius link jo. Kai jie buvo arti, jis matė jų veidus, šiurkščius nuo vėjo. Dygios akys smigo į jį, jie barškėjo ginklais, žirgai trypė kanopomis žemę ir leido garo kamuolius iš nasrų.

Karalius ramiai nužvelgė šalmų viršūnėmis ir iečių antgaliais pasišiaušusią juodą masę.

- Bijau, kad čia jūs nepraeisite,- tarė jis patiems pirmiesiems.

Siluetai nesustojo.

Jis ištraukė kardą iš peizažo.

Peizažas subangavo.

- Žinai, Deitra, aš manau, jog suprantu. Tada, tą pirmą naktį, tau tikrai buvo šalta, o vienintelis, kuris galėjo padėti sušilti ir sulaukti ryto, buvau aš. O aš tuo ir pasinaudojau.

Trumpam nutilo. Tesė :

- Ką gi, dabar mums abiems šalta, mes abu alkani. Aš nuo to jau seniai atpratęs, o tu ir pripratus nebuvai...

Ji pasirėmė ant alkūnės ir smalsiai pažiūrėjo į jį.

Jis sumikčiojo:

- Na, aš tik norėjau pasakyti, jog dabar viskas buvo... sąžininga.

Ji tik skambiai nusijuokė :

- Dieve šventas. Na ir kvailys!


10.

Geltonas lietus krito ant mėlynų lapų ir žemyn lašėjo jau žalias.

Jis matė, kaip pažaliavusiais lapais nuklotu takeliu tarp kalnelių eina senas diedas su žila barzda ir nudriskusiais skarmalais. Prisimerkė, pridengė delnu akis nuo varvančių lašų ir tada jį pažino. Tai buvo rūmų burtininkas - senis Žveiduvis. Karalius laukė, kol tas klibinkščiuodamas prieis artyn.

Burtininkas priėjo, pasirėmė ant ilgos savo lazdos kaustytu galu ir šypsodamas tylėjo. Karalius pamatė, kad jo žila barzda apaugęs raukšlėtas veidas supuliavęs ir sumuštas.

- Sveikas, karaliau,- tyliu minkštu balsu prabilo senis, kaulėta ranka nusibraukdamas nuo veido žalius lašus. Veidas tapo sveikesnis ir, rodos, pajaunėjo. Senis dėbtelėjo į išsiplėtusias iš nuostabos karaliaus akis.

- Na, juk negaliu aš prieš karalių stovėti toksai,- pasiaiškino. Nubraukė nuo medžių lapų pilnas rieškučias lietaus ir nusiprausė veidą. Kai pakėlė galvą, nė vieno įdrėskimo nebesimatė ant sveikai gelsvos jo odos.

- Va, dabar kitas reikalas!- paėmė nuo žemės akmenį, kuris blizgėjo, kaip veidrodis, apžiūrėjo save ir numetė. Karalius pastebėjo, kad visi akmenys aplink tokie patys.

- Tai kaip gyvenimėlis,- vėl prabilo senis.

- Šūdas,- trumpai drūtai atsakė karalius ir pats pašiurpo nuo savo ištarto žodžio skambėjimo. Seniai praėjo tie laikai, kai jis taip atsakydavo į mandagius pasisveikinimus.

- Fuiku,- senis pasitrynė rankas ir išsišiepė. Pasimatė kiaurymė nuo išmušto danties.

- Oi,- susigriebė magas. Pasėmė sauja žalio vandens iš šaltinio ir, paskalavęs juo burną, vėl išsišiepė. Visi dantys buvo vietoje.

- Puiku,- vėl pakartojo,- vadinasi, ruošiamasi sėjai. Lauksim, kas gi šioje puikioje dirvoje išdygs. Visuomet sakydavau...

- Tai vis šaipaisi?!- palingavo galva karalius.

- Argi drįsčiau?!- burtininkas vėl išsišiepė,- visada, kai tu manai, kad aš šaipausi, pasirodo, kad...

- Kad tu pranašauji. Žinau, žinau,- numykė karalius,- Bet šį kartą klysti. Žiūrėk,- jis parodė ranka savo žmoną, užsiklojusią tik plaukais, miegančią prie vos berusenančio lauželio. Žalias lietus krito sau ir, rodos, niekaip nekenkė žarijoms, kurios spingsėjo, kaip spingsėję.

- Tai viskas,- paaiškino karalius vaizdo turinį.- Baigta! Nieko daugiau neįvyks!

Senis tiktai suokalbiškai mirktelėjo ir, nužvelgęs miegančią karalienę, tarė :

- Puikiai tave suprantu - jau nebe tie metai. Bet patikėk : vienas kartas per naktį - tai nei daug, nei mažai!

Karalius paraudo ir pakėlė žvilgsnį į didžiulius mėlynus medžius. "Argi jie tokie visuomet buvo?" pagalvojo.

Pasikasė pakaušį.

- Tai sapnas?- pagaliau paklausė.

- Taip,- atsakė senis,- o tu ko norėtum?

- Tai tavo darbas?- dūrė į medžius pirštu.

Burtininkas tik kukliai nusišypsojo.

- Tačiau tu tikras?

- Gali paliesti.

- Nereikia,- numojo ranka karalius,- bet jei tu tikras, tai paaiškink, kas gi atsitiko.

- Lyja,- burtininkas reikšmingai pakėlė pirštą, bet, pamatęs karaliaus žvilgsnį, nutilo ir pradėjo visai kitu tonu,- Heradas. Jo juk niekas nelaukė, o jei ir laukė, tai iš pietų, bet jis sudarė sąjungą su Rju Strazdaniumi, į kurį net dėmesio nekreipdavome - juk prieš porą metų mūsų armija įvedė ten tokią tvarką, kad tas negalėjo net pakrutėti. Jie susijungė ir užklupo mus iš rytų, net nepaskelbę karo. Tai buvo, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Žaibiškai forsavę Kinrdės upę, jie po kelių dienų jau stovėjo prie sostinės sienų.

- Heradas ir Rju. Ką tu man pasakoji? Juk jų kariuomenę galima suskaičiuoti ant pirštų.

- Ant pirštų galima suskaičiuoti ir žvaigždes danguje, tiesa, tai kiek užtruktų,- kone abejingai nutraukė burtininkas.- Osai. Jie sudarė sutartį su Šiaurės osais.- Karalius prisiminė tamsius veidus, pasaloje tykančių karių gretose, jų sunkius siluetus ir plačius sunkius kardus.

- Bet juk tai savižudybė,- papurtė galva karalius.- Praleisti osus pro savo žemes. Kai jie nebeturės ką kapoti čia, atsisuks atgal. Tie kvailiai Heradas ir Rju atsidurs tarp kūjo ir priekalo.

- Tai jų bėdos,- gūžtelėjo burtininkas,- žinai, abiem ne visi namie. Tu tik todėl nenušalinai jų nuo sostų, kad nebijojai, jog jie kada nors sukurs realų pasipriešinimą. Tai buvo klaida. Svarbiausia yra tai, kas dedasi mūsų žemėje!

- Tai kas gi dedasi? Pasakok!

- Viskas vyko taip greitai, kad niekas nespėjo susiorientuoti. Amis bandė surinkti armiją gynybai, bet pritrūko laiko, todėl tik su saujele karių užsidarė sostinėje. Tačiau priešų buvo, kaip skerių. Tie laukiniai dauginasi, kaip pelės - tiesiog iš senų skudurų, ne kitaip - trys strėlės pilve, o jis vis vien eina ir mojuoja tuo savo geležiu ir...

- Nenukrypk nuo temos,- nutraukė karalius negailestingai,- lyg aš oso nematęs. Kaip ten Amis?

- Karaliau, tavo sūnus...

Nutilo. Bet jis ir taip suprato - senis kreipdavosi į jį "karaliau" tik tada, kai išvis labiausiai norėtų tylėti.

- Kas?- karalius pakėlė toną, o žodžių taip ir nerado.

- Sostinę paėmė, pilis laikėsi, visi gynėjai traukėsi ten, bet tik tam, kad pro langus iš aukštai pamatytų liepsnų ryjamą savo miestą. Pilį paėmė. Tavo sūnus kovėsi iki paskutiniųjų. Kai, po teisybei, viskas buvo jau baigta ir liko tik keli, jis iššaukė į kovą patį Heradą. Ir būtų nugalėjęs jį, bet kai jis išmušė iš rankų Herado ginklą ir užsimojo mirtinam smūgiui, gal dešimts strėlių iš karto jį pervėrė. Tavo sūnus mirė, kaip...

- Tik nereikia didelių žodžių. Žinau, kaip jis mirė.

- Gerai,- burtininkas atsakė ramiai,- didelius žodžius aš pasiliksiu papasakoti, kaip jie sudoros mane, nes nemanau ilgai gyventi. Jei manęs nenugalabys, tai mirsiu tam rūsy iš bado ar nuo žaizdų. Va tada, prieš amžinai iškeliaudamas, dar pabandysiu užsukti paplepėti,- senis kreivai nusišypsojo.- Matai, man paskyrė kambarius mūsų pilies rūsy ir pusryčiams bei pietums duoda į kailį, o vakarienę aš atsiimu iš tų, kuriuos mes su tavim ten sutupdėm ir kurių tie šunsnukiai nepaleido, nes patys bijojo tokius išleisti į laisvę... Na, bet ką čia domina seno krieno bėdos, geriau papasakok, karaliau, kaip ten prie jūros?

Karalius tylėjo.Po to pradėjo.

- Atleisk man, Žveiduvi! Galėjai taip ir pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Gerai, aš pabandysiu ateiti tavęs. Pakentėk dar truputį...

- Vaikeli,- šyptelėjo senis.- Kur tu eisi. Tu man jau nebepadėsi, ir draudžiu tau, girdi valdove, draudžiu tai bandyti. Aš atėjau čia, nes maniau pats padėsiąs tau.

- Man? Tu geriau pats sau padėk, o ne man!

- Karaliau. Nesiginčykim. Tarp mūsų buvo ginčų, tu žinai, kad aš nepritariau tavo šalinimuisi nuo valdymo. Tavo sūnus juk dar tik didelis vaikas.

- Vaikas. Aš jo amžiuje...

- Jau buvai spėjęs tapti paskutiniu valkata. Žinau. Deja, tam jis neturėjo galimybių.

- O ko tu nori, kad plikom rankom eičiau prieš Heradą ir osus.

- Ten prie lauželio, berods, kardas guli.

Karalius tik žioptelėjo.

- Negražu slapčia klausytis kitų pokalbių. Ir apskritai, galiu ir tau jį paskolinti.

- Tylėk,- senis rūsčiai stuktelėjo lazda, kad galas net žemėn susmigo,- koks tu karalius, jei...

- Koks? Koks aš dabar karalius? Ogi joks! Kaip iš kibiro varpas. Štai koks!

- Tylėk! Tylėk, kol dar niekas neišgirdo! Žinok - visi dar tiki, kad grįši.

- Taip. Ir ką padarysiu?- susidomėjęs paklausė jis.

- Tu dabar esi kelyje ir tik tu renkiesi, kur sukti.

- Ar žinai, kad gyvenimas prie didelių kelių kenkia sveikatai? O ir mišką aš pasiekiau laukais, nes šalikelėse ant medžių eilės pakeleivių! Dangun, nes visi jau buvo atkilę kojom per pėdą nuo žemės!

- Karaliau,- sušuko senis,- tai tavo žmonės ir mirė jie su tavo vardu lūpose.

Luo susiėmė rankomis už galvos.

- Ką nori, kad aš padaryčiau?

- Tu neturi teisės sustoti. Žinok, kad kelias neprasideda ten, kur tu į jį įsuki ir nesibaigia - kai tau kyla noras išsukti. Tu eini juo ir jau nebeturi teisės nei sustoti, nei klaidingai pasukti. Kodėl? Per daug vilčių į tave sudėta! Žinok, pasaulis - tai harmonija, nepaisant to, kad jame pilna visokių osų. Tačiau su kiekvienu keleiviu šis kelias privalo elgtis sąžiningai, jeigu ir tas keleivis sąžiningas. Už kiekvieną atiduotą tu gauni, už kiekvieną gautą - prarasi. Turi tik pajudėti - aš iš tavęs to reikalauju. Kodėl - suprantamiau jau nebepaaiškinsiu!

- Klausyk, burtininke. Ką tu paistai? Kokia harmonija? Juk žinai, kad aš tavo paisčiojimų niekad nesupratau ir jei tik tai man gali pasakyti, tai...

Jis ėmė karštligiškai dairytis. Po to nulaužė didžiulį oranžinį dyglį nuo didžiulio medžio ir grąsinamai užsimojo sau virš minkštos vietos.

- Jei tu nieko daugiau negali pasakyti, aš... aš pabusiu.

Nutilo, jausdamas, kaip kvailai atrodo.

- Tu neskubėk,- burtininkas tik nusišypsojo,- Išklausyk senio. Ar manai, kad karaliumi tampama atėjus į rūmus iš nežinia kur ir tarus "mano pusė karalystės". Juk čia nieko tavo nėra. Tau nusispjaut ant visos karalystės. Tau rūpi sūnus, tu pats galų gale, bet net nepaklausei, kiek miestų atsilaikė, kaip jiems sekasi. Taigi ar kiekvienas, kas su karūna - karalius? Prieš daug metų vienas protėvis atėjo čia ir atsinešė kovos kirvį. Bet visi žino - tai buvo karalius.. Neturėjo nei miestų, nei turto, nei karūnos. Tokios, matomos išorėje. Bet, kas buvo jo viduje, tas niekam neįdomu. Gal ten buvo turtai. Ir jis kovojo dėl kiekvieno grumsto ir viskas čia tapo jo. Po grumstą jis sukūrė visą karalystę. Pradžioje jis buvo vienas, tačiau tik pradžioje. Kaip jis tai padarė? Kirviu?

- Tu man siūlai viską pradėti iš naujo?

- Iš kokio naujo. Tada tu gavai veltui. Dabar vadintųsi - iš tikrųjų.

- Bet tam reikia viso gyvenimo. Tai ne mano amžiui!

- Vadinasi tau teks paskubėti. Arba pasieškoti gyvybės obuolių.

- Pasakas seki?- spyglys grėsmingai pakilo. Po to jis tyliau pridūrė,- argi aš viską dariau taip blogai, argi nesistengiau?

Mago žvilgsnis tapo liūdnas.

- Gerai, aš paseksiu tau pasaką, kurią sekiau tavo sūnui. Taigi, buvo kartą vienas žmogus, kuris statė namą. Sienas suleido iš storų rąstų, įstatė ąžuolines duris ir langus, uždengė čerpių stogą. Tačiau pamatus namui jis padarė iš vandens.

- Kodėl,- paklausė karalius nesuprasdamas.

- Geras klausimas. Tavo sūnus irgi to klausdavo,- šypsojosi senis.

Karalius suraukė kaktą.

- Ir kas iš to viso išėjo?- paklausė vėl.

- O tavo klausimas man dar labiau patinka,- teatsakė senis.

Nieko daugiau nesakė, tik priėjo prie jo, atėmė oranžinį dyglį ir susmeigė karaliui į šlaunį.

Luo negailestingai budo, nors ir visaip stengėsi išlaikyti akyse besišypsantį mago veidą. Jautė, kad mato jį paskutinį kartą. O norėjo dar tiek paklausti.

Tačiau jis pabudo. Ištraukė iš kojos didžiulį dyglį. Deitra pašoko iš miegų.

- Kas tau?- paklausė.

- Sapnas,- atsakė jis ir dar pamelavo,- tik sapnas.


11.

Ji pabudo su aušra. Dangus virš miško jau šviesėjo. Samanos ant jos kūno buvo drėgnos.

Karalius sėdėjo prie lauželio ir susimąstęs kurstė jį, vartydamas rankomis milžinišką oranžinį medžio dyglį.

Ji prisislinko artyn, taip, kad atsidurtų tarp laužo ir vyro. Atsirėmė nugara į jį, rankas tiesdama link ugnies. Abu sėdėjo tylėdami. Ji šildėsi.

- Deitra.

- A,- ji tarsi pabudo iš miego,- ką?

- Pameni, kaip tu pasakojai apie savo senelį, kuris su kirviu atėjo čionai ir įkūrė karalystę.

- Su kovos kirviu,- pataisė ji.

- Na taip. Kaip ten buvo?

- Kad daugiau nieko ir nepamenu,- tarė ji,- kada gi aš tau pasakojau, o be to reikėjo klausyti tada. O kam tau reikia?

Jis susimąstęs pažiūrėjo į ją, po to smakru parodė kardą, kurį vėl buvo įsmeigęs netoli lauželio.

Ji pažiūrėjo į vyrą apstulbus, po to skambiai nusijuokė. Jis rodos amžiais negirdėjo tokio skambaus jos juoko. O gal tai miškas kaltas - grynas oras, aidas atsiliepė medžiuose. Tikriausiai - miškas.

- Didvyri tu mano,- atsisuko ji ir vėl nusijuokė, po to suvėlė jo plaukus ir barzdą. Dabar jis atrodé kaip ramunė - styrančiais į visas puses per tas kelias dienas pabalusiais plaukais. Deitra vėl atsirėmė į jį. Jautė, kaip ji juokiasi. O jos plaukai kvepia. Kadagias - pamanė. Buvo jau beveik užmiršęs, kaip kvepia ir jos plaukai, ir kadagiai. Beveik.

- Ar tu esi girdėjus apie gyvybės obuolius,- vėl paklausė jis.

- Aišku. Gal dar turi tų keptų obuoliukų nuo vakar,- ji vis dar juokėsi.

- Ne, aš rimtai.

Ji atsiduso. Jau nebesijuokė. Žiūrėjo į jį įdėmiu žvilgsniu. Jis nusprendė, kad jos akys nė kiek nepasikeitė nuo to karto, kai pamatė jas pirmąsyk.

- Luo!- teištarė ji.

"Luo!" pagalvojo jis "paprasčiausiai Luo, be jokio titulo".

- Matai, aš visą naktį galvojau. Kitur aš negirdėjau šio pasakojimo, tik jūsų karalystėj. Tegul tai pasaka. Bet pabandyk įsivaizduoti, jog tikrai yra tokia obelis ir ją kažkas turi. Ką gi jis daro?- nelaukęs atsakymo tarė,- jam rūpi ją apsaugoti. Ir save! Juk jis gali gyventi amžinai ir jam kyla užduotis - apsaugoti save nuo kardo! Tą jis ir daro. Statosi pilį su aukščiausiom, neprieinamom sienom, baisiais bokštais ir skerdikais gynėjais. Kur tik pasirodo - visuomet su šarvais ir niekas jo kitokio nėra matęs. Jis negrobia žemių. Karas - didžiulė rizika. Priešingai, jis teturi keliolika kaimų, kurių duoklės jam užtenka maistui ir karių atlyginimui. Ir net jei kariuomenė eina pro šalį ir šluoja viską pakeliui, tą pilį apeina lanku - jie žino, kad net jei ir paims tą pabaisą, nuostoliai geriausiu atveju bus dešimteriopi, o naudos jokios - - nei turtų, nei žemių. Todėl niekas ir nepamena, kad pilies šeimininkas būtų kada kariavęs, nors liežuviai pliauškia, kad jis valdė dar jų seneliams ir visai nepasikeitė. Kiti juos tildo - o net jei pasikeitė, tai kaip tuose šarvuose atskirsi? Ir taip jis gyvena po senovėj ir niekam net neateina į galvą...

- Kad jis vis dar bijo,- nutraukė Deitra,- ir svajoja turėti žirgą, kuris, jeigu vis dėlto kas nors užpuls jį, išneštų jį ir būtų nepavejamas. Jam tuomet užtektų turėti tik maišelį obuolių ir jo niekas čia nebelaikys. Kas labiau išprotėjęs dėl žirgų, negu jis.

Abu nutilo .

- Tai Ormas. Ormas geležinis,- pagaliau netvirtai tarė ji.

Jis laukė ją ištariant tą vardą. Ir didžiavosi ja.

- O jo pilis ne taip ir toli nuo čia!

Ji atsistojo, pasisukiojo vietoje, lyg norėdama susiorientuoti, kur eiti. Staiga paklausė.

- Tu manai, kad net ir turėdamas jis tau duotu obuolių?

Karalius nusišypsojo :

- O kas, jei aš gražiai paprašysiu?- jis ištraukė kardą iš žemės ir reikšmingai juo mostelėjo.


12.

Iš pelenų formos ir spalvos jis spėjo, kad ten kažkada būta kaimelio. Dešine ranka iškratė iš plaukų bejausmę pelenų masę, kurią vėjas nešiojo pirmyn ir atgal, ir žili plaukai vėl tapo juodais. Kruvina kairiąja patapšnojo kardo makštį ir tarė :

- Eime, tai tikrai ten. Ta pilis, net ir sudegusi atrodo kaip dangaus ramstis. Niūresnį ramstį sunku ir sugalvoti, tačiau mūsų viltis - ten. Įdomu, kaip galima taip viską sudeginti, net pavienius medžius. Burtais?

Jam niekas neatsakė.

Pelenų pilies kieme buvo nė kiek ne mažiau, kaip ir visur kitur, tik čia nebuvo vėjo ir jie tiesiog tingiai gulė ant žemės. Jis pateko vidun pro išgriautą sieną ir, lipdamas per akmenis, bandė kažką prisiminti.

- Tai buvo čia ar ne. Na, pakentėk, tuojau rasim tai, ko atėjom.- Jis pats menkai tuo tikėjo, tačiau atsakymo ir vėl nebuvo.

Pelenų pievelėje, užtvenktas nuodėguliais, liurleno mažytis, bet sraunus upeliukas, o jo vanduo, išnešęs pelenus iš savo vagos, buvo keistai skaidrus ir linksmas, net bandė žaisti saulės atšvaitais, patenkančiais pro didžiulę skylę mūre.

Jis ėjo palei upeliuką, žinodamas, kad obelis buvo šalia jo. Storas pelenų sluoksnis nepaliko vilties, tačiau jis vis vien ėjo.

Staiga sustojo, kaip žaibo trenktas - vienoje vietoje upelis buvo užtvenktas nukritusio akmens ir vanduo raibuliuodamas subėgo į nedidelį šulinėlį, atsivėrusį daubelėje. Skersai kelio nuvirtęs nevisiškai sudegęs medgalys užstojo jam kelią ir kaip tik ten, šokinėdamas bei sukdamasis, plaukiojo nedidukas apvalus auksinis obuoliūkštis. Tai pasinerdamas, tai iškildamas ir taip vis tekančiame vandenyje išvengęs ugnies, kuri aptirpino net sienų akmenis, taip lyg pateisindamas savo vardą - gyvybės obuolys.

Jis džiaugsmingai sušuko ir pasilenkė paimti vaisiaus. Staiga kažkoks balsas sušuko :

- Neliesk!

Žaibiškai atsitiesė. Pamatė žilą vyrą, kuris stovėjo išlindęs iš už sienos ir žiūrėjo į jį.

- Man reikalingas šis obuolys, jaunuoli,- tarė vyras.

- Patikėk man irgi.

- Kas tu toks, kad gali jį savintis?

- O kas tu, kad gali drausti?

- Aš šios žemės valdovas. Visko, ką matai aplinkui.

- Hm, tu valdai labai puikius pelenus,- šyptelėjo jaunuolis ir vėl pasilenkė.

- Aš sakiau - palik.

- Man šis obuolys buvo pažadėtas, aš jį ir pasiimsiu.

- Deja...

- Klausyk, žmogau,- neteko kantrybės jaunuolis,- neversk manęs...

- Naudoti jėgos? Prašau! Aš tik iš mandagumo ir gilaus troškimo nebūti suprastas klaidingai nepasiūliau to pirmas. Čia - kad neabejotum,- ėmė traukti kardą iš makštų. Jaunuolis nulipo nuo akmens ir išsitraukė savąjį.

- Tegul tai tavęs netrikdo,- tarė karalius ramiai,- tu pasakok. Kodėl manai turįs tesę į šį obuolį?

- Aš turėjau tėvą,- tarė vaikinas, kirsdamas pirmą smūgį šuolyje, o kai tas buvo sunkiai, bet atremtas, pridūrė,- seną. Jis užsinorėjo to obuolio, mainais į visą jo turtą ir kuris iš trijų brolių gaus tą obuolį - tam atiteks tėvo namai. Taigi iškeliavau,- paaiškino savo ilgą veržlių išpuolių seriją, kurią senis vis traukdamasis, tačiau sėkmingai atrėmė ir kirto pats - greitai, kaip gyvatė:

- Radai?

Vos ne vos spėjęs atremti, jaunuolis tuoj vėl perėjo į puolimą.

- Taip. Ir šeimininką, kuris užsimanė stebuklingo žirgo mainais į obuolį. Vėl keliavau...- Aukštai iššokęs bandė pasiekti priešininko kaklą kardo galiuku.

- Ir vos nepraradai galvos?- pasitikslino karalius, kurio kardas prašvilpė pro pat jaunuolio ausį, kai tas nespėjo susiorientuoti. Nuolatiniai karai neleido karaliui aptingti.

- Kad žinotum! Atkeliavau to arklio, o tenai karas! Namai paleisti pelenais, o aplinkui šmirinėja tokie juodsnukiai smailais šalmais. Jiems vadovauja toks rudas strazdanius mėšlius, sėdintis ant tokio arklio, kad iškart supratau - tai tas, kurio ieškau. Pritykinau ir šokęs nukirtau tam strazdaniui pusę kiaušo, sėdau ant žirgo ir pabėgau,- jie šokinėdami ir bėgiodami sukėlė tokį pelenų debesį, kad karalius vos spėjo pamatyti trumpą jaunuolio smūgį iš šono į galvos užpakalinę dalį. Vos spėjo išsilenkti ir dūrė :

- Matau mes kariaujame vienoje pusėje.

- Aš ne kariauju. Aš mušuosi su kažkokiu diedu dėl kandidato į graužtus. Juokinga.- įniršęs ėmė malti kardu kairėn dešinėn, nes beveik nieko jau nesimatė.

- Juokinga. Juokingiausia, kad turi visus šansus pralaimėti,- karalius nesunkiai išsilenkė jo.

- Abejoju. Nes turiu visus šansus į pastiprinimą.

Karalius, pajutęs kažką negero, apsidairė ir vos spėjo pamatyti kažką tamsaus, lekiančio į jį. Bandė atšokti, tačiau pavyko tik iš dalies. Kūnas atsitrenkė į jį taip stipriai, kad karalius susvirduliavo ir priklaupė ant vieno kelio. Spėjęs pašokti, jis greitai išbėgo iš pelenų debesies į švarų orą ir tada pamatė juos abu.

Jaunuolis, spausdamas ginklą delne, kita ranka glostė kruviną milžiniško vilko kailį. Tasai suinkštė ir iššiepė nasrus. Matėsi, kad vos testovi ant kojų.' Jei ne tai,- pamanė Luo,- jau būčiau virškinamas'. Vilko šone žiojėjo baisi kraujuojanti žaizda, buvusi užrišta, bet per ilgą laiką prastas tvarstis pasislinkęs ir kraujas tiesiog lašėjo ant žemės

- Aš su žirgu pabėgau,- tarė jaunuolis ir labai liūdnai šyptel;ėjo,- o jam kliuvo.

Karaliui pasidarė šleikštu. Jis suprato, kam jiems obuolys. Jie, norom ar nenorom, kovėsi su jo priešais, buvo sužeisti, o dabar jis turi atimti iš jų vienintelį vaistą. Bet jis neturi pasirinkimo - jis reikalingas savo karalystei. Jis turi įrodyti, kad yra karalius! Ir tai jau buvo nesunkiai pasiekiama. Matė, kad jaunuolis jau pavargo labiau už jį. Jis gerai kovoja, tačiau visa tai išmoko visai neseniai, labai skubotai, nors beveik tobulai. Gaila vaikino - gabus. Žus, nes trūksta patirties. Kad ir tokios, jog suprastų kada pralaimėta ir reikia saugoti save. Suprato, kad meluoja pats sau - vaikinas ne dėl savęs tai daro. O daro!

- Sūnau,- suskaudo kažkur, tariant šį žodį,- iš kur ištraukei, kad vilkai mėgsta obuolius?

- Aš jam pasakiau,- tarė vilkas ir ėmė laižytis žaizdą.

Karaliui šiurpas nuėjo nugara. Jis jiems pavydėjo. Jie dviese.

"Nepavydėk jiems" tarė jis sau, sverdamas ranka kardą "ypač mirties".


13.

Ji laukė jo tenai, kur ir buvo palikęs. Karalius tyliai išlindo iš už akmens, bet ji išgirdo ir atsisuko. Jis priėjo ir sunkiai klestelėjo ant žemės greta. Atsikvėpė. Po to padavė jai maišelį. Ji paėmė jį lėtai, apčiupinėjo, papylė turinį ant žemės. Tai buvo obuoliukai - nedideli, geltoni ir apvalūs.

- Kas tai?- ji išpūtė akis,- tai juk ne...?

- Na žinoma, kad ne,- atsakė jis. Paėmė vieną iš jų, nuvalė į rankovę ir atsikando.- Vaišinkis,- tarė.

Ji paėmė obuolį.

- Skanūs, ne laukiniai,- padrąsino jis.- Jie vadinasi, na kaip ten... a, užmiršau. Įsivaizduok. Senelis turėjo puikų sodą ir daug daug obelų, kurios pavasarį baltai baltai žydėdavo ir tapdavo panašios į jį. Jis mėgdavo atremti savo baltaplaukę galvą į vieną iš jų ir ilgai ilgai žiūrėti. Jos jam buvo kaip vaikai. Ir štai, pro šali jojo tie niekšai, degindami viską pakeliui. Ir sudeginojo obelis. O šita, vienintelė, išliko ten tik todėl, kad jie būtent ant jos pakorė tą senuką ir po to nenorėjo degint, matyt todėl, kad jiems tai gražiai atrodė. Iškrypėliai,- pridūrė.

Deitra išspjovė kąsnį.

- Kam tu man tai pasakoji,- sušuko,- ir dar nori, kad aš tai suvalgyčiau?

Jis gūžtelėjo pečiais.

- Valgyk, nebijok. Aš tą senuką nukabinau ir palaidojau.

Ji nieko nesusigaudė. Pagaliau neištvėrė:

- O kaip ten...

- Kas?- apsimetė jis.

- Na, ar radai?

- Aa... radau.

- Ir ką?- vėl sušuko ji.

- Na, radau tik vieną. Ir jį reikėjo gauti. Ko žiūri? Taip taip - atimti.

Ji nuleido akis.

- Palauk,- jis neleido jai to padaryti,- tu ką apie savo vyrą pagalvojai? Ne toks aš dar senas.

Ji klausiamai pakėlė antakius.

- Ten buvo truputį ne taip. Jų iš tikrųjų buvo pusantro ir jiems labai reikėjo to vaisiaus,- jis išgirdo, kaip ji niūniuoja. Jis tęsė, bet balsas staiga suvirpėjo,- būtų buvę...

Ji nenutraukė dainos.

Jis karštligiškai ieškojo to žodžio, stebėdamas palaipsniui platėjančią jos šypseną.

- Būtų buvę... nesąžininga,- pagaliau užbaigė jis.

Jos veidas kažkodėl nušvito. Jis išsižiojo, ėmė juoktis.Klausiamai žiūrėjo į ją. Ji linksmai linktelėjo.

- Ir aš pamaniau,- tesė jis,- kad vienas obuolys dviems - irgi nesąžininga. Nes mes juk du!- jis klausėsi jos išgaunamų garsų ir pridūrė,- mažiausiai - du.

Ir apkabino savo žmoną. Ji prigludo prie jo, bet nenutilo. Dabar daina buvo keistai liūdna, aidu atšokdama nuo akmenų šiurpino odą. O dabar susimąsčiusi, kaip upelio čiurlenimas, kuris pajuto, kad visą gyvenimą daro vieną ir tą patį vingį.

O dabar - neperdėtai linksma. Jie spaudė vienas kitą vis stipriau ir matė vaizdą.

Juodi sunkūs siluetai, tamsiais, šiurkščiais nuo vėjo veidais neryžtingai sustoję ant kalvelės, apaugusios ramunėmis ir neryžtingai mindžikuoja. Stovi kariuomenė, pasišiaušusi aštriais šalmais ir ietimis ir nejuda iš vietos.

O keliuku tarp kalvelių į juos eina linksma giltinė ir smagiai sau niūniuoja :

- Valio, dalgeli, valio!


14.

Jie ėjo mišku, po kojomis jausdami spirokliuojančias samanas.

Karalius aiškino:

- Ir tas kelias ne mumis prasidėjo, ne mumis ir baigsis. Bet mes turime juo eiti. Neturime teisės sustoti ar išsukti. Nes per daug...- jis surikiavo mintis,- per daug aš noriu pamatyti, kas kitame gale! Ir tas kelias - tai gyvenimas. ir viskas yra pasiekiama tuo keliu. Net ir gyvybės obuoliai. Už kiekvieną duotą tu gauni., už paimtą - atiduodi. Vienas obuoliukas - gyvybė. Jo netekęs, aš gaunu mainais kitą gyvybę. Ir tai tik pradžia, nes... sustojo ir kažką ėmė skaičiuoti ant pirštų.

- Palauk,- tarė jis,- obuolys - gyvybė. Už vieną - vieną.

Deitra,- staiga sušuko,- ar tu girdėjai pasaką apie gyvybės vandenį?

Ji skambiai nusijuokė. Tarė.

- Įsižaidei. O šiaip - girdėjau. Tai apie upelį, kuris tekėdamas išgelbėjo obuoliuką. Kaip romantiška!

- Nesišaipyk. Aš rimtai! Juk tas vanduo - tai neribotas kiekis gyvybės. Pabandykim įsivaizduoti.

Kažkas turi tokį šaltinį. Ką jis daro? Šaltinio neaptversi, nepaslėpsi, jis gyvas, jis teka! Tikriausiai daugiau žmonių saugo jį. Jie neleidžia prieiti artyn priešams, o tai jiems turi sektis - juk žinantys tą paslaptį nemirtingi, jie kovoja netoli šaltinio. Kiekvienas jų grobikiškas žygis baigiasi nesėkmingai, nes atitolę nuo šaltinio jie - niekas.

- Bo,- tarė ji.

- Bo, - linktelėjo jis,- Bo-drgai. Savo girią jie pavertė neįžengiama tvirtove, ir nėra nė vieno, kas iš ten būtų sugrįžęs. O kokie tos karingos tautos pasiekimai toliau nuo to miško? Ogi jokie!

- Toks šaltinis,- tarė ji,- nesulaikomas. Jis geriasi į žemę, taigi medžiai ir augalai ten praktiškai nemirtingi. Kur kitur matei tokius medžius, kaip Bo...

- Kur?- jis prisiminė. Prisiminė, kaip senis Žveiduvis seniai seniai buvo atvedęs pažiūrėti į tą girią. Jie užlipo ant kalvos, o jos šlaite jau prasidėjo miškas. Jis matė jo milžiniškus medžius, kurių lapija jau buvo įgavusi mėlyną atspalvį. Kamienai stovėjo, kaip mūras - keisčiausių spalvų mūras.

Jis pažiūrėjo į žmoną. Po to ištraukė iš kišenės didžiulį oranžinį dyglį, kurį buvo ištraukęs iš savo kojos, po tos nakties. Ir dabar suprato, kur senas burtininkas buvo su juo tą naktį. Išvydo prieš save jo veidą: "man patinka tavo klausimas"

Deitra, nieko nesuprasdama, ėjo šalia jo ir neištvėrusi paklausė :

- O ar tu manai, kad jie mums duos to vandens,- tarė ir staiga sustojo. Karalius apsidairė ir taip pat sustojo.

Šalia girios takelio stovėjo aukštas jaunuolis, įsmeigęs į žemę savo kardą. Prie jo kojų tupėjo didžiulis vilkas, glotniu, tiesiog žvilgančiu kailiu. Atokiau ganėsi arklys, puikus ristūnas, tokio karalius dar nebuvo regėjęs. Iš karto sumetė, koks tai arklys

- Garbingoji ponia,- tarė jaunuolis, bandydamas tvardyti šypseną,- o kas jeigu MES visi gražiai paprašysime?- jis ištraukė kardą iš žemės ir reikšmingai juo mostelėjo.

Vilkas nusišypsojo.

1996 m.