Jostein Gaarder


Sofijos pasaulis

Romanas apie filosofijos istoriją


Edeno sodas

...galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko...

   Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys - kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk - Šis tas daugiau nei mašina?
   Prie didžiosios maisto parduotuvės mergaitės išsiskyrė. Sofija gyveno ilgo privačių namų kvartalo gale. Iki mokyklos jai buvo dvigubai toliau negu Jorunai, Galėjai pamanyti, kad Sofijos namas stovi pasaulio krašte, nes už jos sodo niekas nebegyveno. Ten buvo tankus miškas.
   Sofija įsuko į Klėverveieną. Pačiame gale gatvė darė staigų posūkį, kuris buvo pramintas "kapitono posūkiu". Čia galėdavai sutikti žmonių bemaž tik šeštadieniais ir sekmadieniais.
   Buvo pati gegužės pradžia. Viename kitame sode po vaismedžiais žydėjo pilnaviduriai narcizai. Beržai buvo apsiskleidę plonais žalio flero apsiaustais.
   Ar ne nuostabu, kaip tokiu metų laiku viskas ima augti ir vešėti? Kas taip patvarkė, kad, vos atšilus orams ir išnykus paskutiniam sniegui, žaluma pradeda trykšte trykšti iš apmirusios žemės?
   Prie savo sodo vartelių Sofija žvilgtelėjo į pašto dėžutę. Ten visada būdavo begalė reklampalaikių ir keli stori vokai mamai. Prieš eidama į savo kambarį ruošti pamokų, Sofija ant virtuvinio stalo palikdavo storą šūsnį pašto.
   Tėtis gaudavo tik vieną kitą banko pranešimą, bet jis ir ne šiaip sau tėtis. Buvo didelio tanklaivio kapitonas ir retai kada parvykdavo į namus. Sugrįžęs porai savaičių atostogų, šlepinėdavo su šlepetėmis po namus ir būdavo geras Sofijai ir mamai. Bet išplaukęs į jūrą, vėl tapdavo svetimas.
   Šiandien pašto dėžutėje gulėjo tik vienas laiškas. Jis buvo skirtas Sofijai.
   "Sofijai Amundsen", - perskaitė ji ant nediduko voko. "Klėverveieno 3". Ir viskas. Siuntėjas nenurodytas. Ant laiško nebuvo net pašto ženklo.
   Vos uždariusi vartelius, Sofija atplėšė voką. Jame terado nedidelį lapelį, nė kiek ne didesnį už voką. Ten buvo užrašyta: Kas tu esi?
   Ir viskas. Laiškelyje nebuvo nei sveikinimo, nei siuntėjo vardo, tik trys ranka rašyti žodžiai su didžiuliu klaustuku gale.
   Sofija dar kartą pažvelgė į voką. Na taip, laiškas iš tikrųjų jai. Bet kas jį įmetė į pašto dėžutę?
   Sofija skubiai atsirakino raudono namo duris. Kaip įprastai, katė Šerekana suskubo išnerti iš krūmų, užšokti ant laiptų ir įsmukti pro duris, dar nespėjus jų uždaryti.
   - Kac kac kac!

   Būdama suirzusi, namus Sofijos mama kartais pavadindavo zoologijos sodu. Sofija labai didžiavosi savo žvėrynu. Iš pradžių ji gavo akvariumą su auksinėmis žuvelėmis Auksaplauke, Raudonkepurake ir Juoduoju Peteriu. Vėliau jai padovanojo papūgėles Trupinėlį ir Smiltelę, vėžlę Govindą ir galiausiai - rudrainę katę Šerekaną. Visus gyvulėlius ji gavo kaip savotišką kompensaciją už tai, kad mama vėlai grįždavo iš darbo, o tėtis beveik visada būdavo išvykęs. Sofija nusimetė mokyklinę kuprinę ir padėjo Šerekanai kačių maisto dubenėlį. Tada atsisėdo virtuvėje su paslaptinguoju laišku rankoje.
   Kas tu esi?
   Kad ji žinotų. Suprantama, ji - Sofija Amundsen, bet kas tai yra? To ji dar nežino.
   O ką, jeigu jos vardas būtų kitoks? Pavyzdžiui, Anė Knutsen. Ar ji taip pat būtų kitokia?
   Sofijai dingtelėjo, kad iš pradžių tėtis norėjo ją pavadinti Sinėvė. Ji pabandė įsivaizduoti, kad paduoda ranką ir prisistato kaip Sinėvė Amundsen. Bet ne, nieko neišėjo. Tai buvo visai kita mergaitė.
   Sofija pašoko nuo kėdės ir su keistuoju laišku rankoje nuėjo į vonios kambarį. Atsistojo priešais veidrodį ir įsispitrėjo sau į akis.
   - Aš - Sofija Amundsen, - tarė ji.
   Mergaitė veidrodyje nesiteikė atsakyti. Kad ir ką Sofija darė, ji viską mėgdžiojo. Sofija staigiu judesiu pabandė užbėgti atspindžiui už akių, bet anoji buvo tokia pat vikri.
   - Kas tu? - paklausė Sofija.
   Ir dabar nesulaukė jokio atsakymo, bet akimirką suabejojo, kas uždavė šį klausimą: ji pati ar atspindys.
   Sofija dūrė pirštu į veidrodį ir pasakė:
   - Tu - tai aš.
   Nesulaukusi atsakymo, apvertė sakinį aukštyn kojomis ir tarė:
   - Aš - tai tu.
   Sofija Amundsen niekada nebuvo labai patenkinta savo išvaizda. Jai dažnai žmonės sakydavo, kad turinti gražias migdolines akis, bet greičiausiai tik todėl, kad nosis buvo per maža, o burna - didoka. Be to, ausys pernelyg arti akių. Visų bjauriausia - lygut lygutėliai plaukai, kurių neįmanoma sušukuoti. Kartais tėtis paglostydavo jai plaukus ir pavadindavo "mergaite lininiais plaukais" pagal Klodo Debiusi pjesę. Gera jam kalbėti, kai nereikia visą gyvenimą kankintis su nukarusiais plaukais. Nepadėdavo nei specialus lakas, nei želė.
   Kartais jos išvaizda Sofijai pasirodydavo tokia beviltiška, kad tardavosi esanti apsigimėlė. Mama pasakojo apie sunkų gimdymą. Bet ar tikrai gimdymas nulemia žmogaus išvaizdą?
   Ar ne juokinga, kad nežino, kas ji tokia? Ir ar teisinga, kad pati negali pasirinkti išvaizdos? Visa tai nukrito iš dangaus. Galbūt ji gali rinktis draugus, bet savęs nepasirinko. Net ne pati nusprendė būti žmogus.
   O kas yra žmogus?
   Sofija vėl pažvelgė į mergaitę veidrodyje.
   - Geriau einu ruošti biologijos namų darbų, - pasakė tarsi atsiprašydama. Netrukus jau buvo prieškambaryje.
   "Ne, geriau eisiu į sodą", - pagalvojo Sofija.
   - Kac kac kac kac!
   Ji išstūmė katę ant laiptų ir uždarė duris.

   Kai su paslaptinguoju laišku rankoje Sofija stabtelėjo ant žvyruoto takelio, ją apėmė keistas jausmas. Pasijautė vos ne lėlė, kuriai burtais įkvėpta gyvybė.
   Argi ne keista, jog dabar ji gyvena pasaulyje ir gali vaikštinėti po nuostabią pasaką?
   Šerekana lengvai nutipeno per žvyrą ir šmurkštelėjo į tankius serbentų krūmus. Gyva katė, gyvut gyvutėlė nuo pat baltų ūsų iki maskatuojančios uodegos žvilgančio kūnelio pasturgalyje. Ir ji buvo sode, bet vargu ar tai suvokė taip kaip Sofija.
   Kol mąstė apie tai, jog gyvena, Sofijai dingtelėjo, kad ji nebus čia per amžius.
   "Dabar aš esu šiame pasaulyje, - galvojo ji. - Bet vieną dieną išnyksiu".
   Ar yra gyvenimas po mirties? Matyt, ir šiuo klausimu katė neturi jokios nuomonės.
   Ne per seniausiai mirė Sofijos senelė. Jau daugiau kaip pusę metų Sofija beveik kasdien jos pasigenda. Argi teisinga, kad gyvenimas vieną dieną ima ir pasibaigia?
   Sofija susimąsčiusi stovėjo ant žvyruoto takelio. Ji pabandė galvoti vien apie tai, kad gyvena, norėdama pamiršti, kad nebus čia per amžius. Bet tai buvo visiškai neįmanoma. Vos tik įsigilindavo į tai, jog gyvena, dilgtelėdavo mintis apie gyvenimo pabaigą. Ir priešingai: kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas. Tai buvo tarsi dvi monetos pusės. Kuo didesnė ir ryškesnė viena monetos pusė, tuo didesnė ir ryškesnė kita. Gyvenimas ir mirtis - tai dvi to paties dalyko pusės.
   "Neįmanoma suvokti, kad gyveni, nesuvokiant, jog mirsi, - pagalvojo Sofija. - Ir negali galvot apie mirtį negalvodamas, kaip pasakiškai gera gyventi".
   Sofija atsiminė, jog panašiai pasakė senelė, iš gydytojo sužinojusi apie savo ligą: "Tik dabar imu suprasti, koks nuostabus gyvenimas".
   Ar ne liūdna, kad dauguma žmonių tik susirgę supranta, kaip nuostabu gyventi? Visi turėtų pašto dėžutėse rasti po paslaptingą laišką!
   Gal pažiūrėti, bene dar kas nors atnešta? Sofija nubėgo prie vartų ir pakėlė žalią dangtelį. Ji krūptelėjo, aprikusi lygiai tokį pat voką. Išėmus pirmąjį laišką, dėžutė juk buvo tuščia?
   Ir ant šio voko buvo užrašytas jos vardas. Sofija atplėšė laišką ir ištraukė baltą lapelį, kuris niekuo nesiskyrė nuo pirmojo.
   Kaip atsirado pasaulis? - perskaitė ji.
   "Neįsivaizduoju", - pamanė Sofija. Negi kas nors tai žino? Vis dėlto klausimas Sofijai atrodė vykęs. Pirmą kartą gyvenime ji pamanė, kad kaži ar įmanoma gyventi pasaulyje bent nepasidomėjus, kaip jis atsirado.
   Paslaptingieji laiškai Sofijai taip susuko galvą, kad ji nusprendė pasėdėti Landynėje.
   Landynė buvo slaptų slapčiausia Sofijos slaptavietė. Ten ji nulįsdavo tik tada, kai būdavo labai supykusi, labai nuliūdusi arba nepaprastai laiminga. Šiandien ji tebuvo sutrikusi.

   Raudonasis namas stovėjo dideliame sode. Čia buvo daug gelių lysvių, vaiskrūmių, įvairių vaismedžių, nemaža veja su sūpynėmis ir net nedidukė pavėsinė, kurią senelis pastatė močiutei, kai, išgyvenusi vos kelias savaites, numirė jų pirmagimė. Vargšė mergytė buvo vardu Marija. Paminkle buvo užrašas: "Mažoji Marytė pas mus atėjo ir vos pasisveikinusi vėl išėjo".
   Viename sodo krašte, už aviečių krūmų, augo tankūs brūzgai, kurie nei žydėjo, nei vaisių vedė. Iš tikrųjų tai buvo senoji gyvatvorė, skirianti sodą nuo didžiojo miško. Kadangi jau dvidešimt metų gyvatvorės niekas neprižiūrėjo, ji buvo virtusi neįžengiamu sąžalynu. Senelė pasakojo, kad karo metais, kai vištos laisvai vaikštinėdavo po visą sodą, gyvatvorė lapėms apsunkindavusi vištų medžioklę.
   Visiems, išskyrus Sofiją, senoji gyvatvorė buvo tokia pat bevertė kaip ir triušidės sodo gilumoje. Bet tik todėl, kad niekas nežinojo Sofijos paslapties.
   Kiek siekė Sofijos atmintis, ji žinojo gyvatvorėje esant siaurą angą. Įlindęs pro ją, greitai pasiekdavai didelę ertmę tarp krūmų. Tai buvo tarsi mažas namelis. Ji galėjo būti tikra, kad niekas jos čia nesuras.
   Su dviem vokais rankoje Sofija nubėgo sodo pakraštin ir ropomis įlindo į gyvatvorės vidų. Landynė buvo tokia erdvi, kad Sofija beveik galėjo tilpti stačia, bet ji atsisėdo ant storų šaknų. Iš čia galėjo žiūrėti pro dvi nedidukes properšas tarp šakų ir lapų. Nors nė viena skylutė nebuvo didesnė už penkių kronų monetą, visas sodas buvo kaip ant delno. Kai Sofija buvo maža, jai patikdavo žiūrėti, kaip mama ar tėtis jos ieško.
   Sodas Sofijai visada buvo atskiras pasaulis. Išgirdusi minint Edeno sodą, kai kas nors pasakodavo apie pasaulio sukūrimą, ji vaizduodavosi sėdinti čia, Landynėje, ir žiūrinti į savo mažąjį rojų.
   "Kaip atsirado pasaulis?"
   Kad ji galėtų pasakyti. Sofija žinojo, kad Žemė tėra mažytė planeta didžiulėje Visatoje. Bet kaip atsirado Visata? Žinoma, galima tarti, kad Visata amžina. Tada nereikėtų laužyt galvos, kaip ji atsirado. Bet ar gali kas nors būti amžina? Ji nenorėjo su tuo sutikti. Juk viskas privalo turėti pradžią? Vadinasi, kitados Visata turėjo iš kažko atsirasti.
   Bet jei Visata staiga atsirado iš kažko kito, tai tas kažkas irgi turėjo kažkada atsirasti dar iš kažko kito. Sofija suprato, kad ji tik pamatė visą problemą. Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko. Bet ar tai įmanoma? Argi ne taip pat neįsivaizduojama kaip ir tai, kad pasaulis amžinas?
   Mokykloje jie mokėsi, kad pasaulį sukūrė Dievas. Sofija bandė pasiguosti, jog tai - geriausias problemos sprendimas. Bet tada ji ėmė galvoti iš naujo. Ji gali sutikti su tuo, kad Dievas sukūrė Visatą. Bet kaip su pačiu Dievu? Ar jis ir save sukūrė iš nieko? Jos esybė tam prieštaravo. Jei Dievas sukūrė ir viena, ir antra, vargu ar jam būtų pavykę sukurti save neturint "savęs", kad galėtų kurti. Telieka viena galimybė: Dievas yra amžinas. Bet šią galimybę ji jau atmetė! Viskas privalo turėti pradžią.
   - Prakeikimas!
   Ji vėl išėmė abu laiškus iš vokų.
   "Kas tu esi?"
   "Kaip atsirado pasaulis?"
   Kokie bjaurūs klausimai! Iš kur tie laiškai atsirado? Tai - ne mažiau paslaptinga.
   Kas išplėšė Sofiją iš kasdienybės ir paliko ją vieną su didžiosiomis Visatos paslaptimis?
   Sofija trečią kartą nuėjo prie pašto dėžutės.
   Tik dabar laiškanešys buvo atnešęs šios dienos paštą. Sofija ištraukė storiausią pluoštą, kuriame buvo reklama, laikraščiai ir pora laiškų mamai. Gulėjo ir atvirukas - su Pietų paplūdimio vaizdu. Sofija apvertė jį. Norvegijos pašto ženklai ir antspaudas "JT batalionas". Ar gali būti nuo tėčio? Bet jis juk visai kitame Žemės krašte? Ir braižas ne jo.
   Sofija pajuto, kaip suvirpėjo širdis, kai ji perskaitė, kam adresuotas laiškas. "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Klėverveieno 3..." Toliau ėjo tikslus adresas. Atviruke buvo parašyta:

   Miela Hilde! Širdingai sveikinu tave penkioliktojo gimtadienio proga. Kaip supranti, noriu įteikti tau dovaną, iki kurios galėtum priaugti. Atleisk, kad atviruką siunčiu Sofijai. Taip buvo paprasčiau. Nuoširdžiausių linkėjimų nuo Tėčio.

   Sofija parlėkė namo ir puolė į virtuvę. Savyje jautė Šėlstant audrą.
   Kas toji "Hildė", kuriai penkiolika metų suėjo tik prieš gerą mėnesį iki jos pačios penkioliktojo gimtadienio?
   Iš prieškambario Sofija atsinešė telefonų knygą. Čia buvo daug žmonių, pavarde Meleris, buvo ir Knagų. Tačiau visoje didžiulėje telefonų knygoje nebuvo nė vieno Melerio Knago.
   Ji dar kartą apžiūrėjo mįslingąjį atviruką. Na taip, jis tikras - su pašto ženklais ir antspaudais.
   Kam reikėjo tėvui siųsti sveikinimą Sofijos adresu, kai visiškai akivaizdu, kad jis skirtas kitam žmogui? Koks tėvas norėtų, kad jo duktė negautų sveikinimo ir siųstų jį nežinomais keliais? Kaip tai gali būt "paprasčiau"? Ir visų svarbiausia: kaip jai surast Hildę?
   Taip Sofijai iškilo dar viena problema, dėl kurios teko pasukti galvą. Ji vėl pabandė surikiuoti mintis:
   Tik per porą popietės valandų ji susidūrė su trimis paslaptimis. Pirmoji - kas įmetė baltuosius vokus į jos pašto dėžutę? Antroji - du sudėtingi klausimai laiškuose. Trečioji paslaptis - kas ta Hildė Meler Knag ir kodėl Sofija gavo sveikinimą, skirtą nepažįstamai mergaitei?
   Sofija buvo tikra, kad visos trys paslaptys vienaip ar kitaip susijusios. Iki šiol nieko panašaus jai nebuvo nutikę.


Skrybėlė

...viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis...

   Sofija net neabejojo, kad anoniminių laiškų autorius vėl atsilieps. Kol kas apie laiškus nusprendė niekam nepasakoti.
   Mokykloje buvo sunku įdėmiai klausytis mokytojo. Sofijai atrodė, kad jis pasakoja tik apie nesvarbius dalykus. Kodėl jam nepakalbėjus apie tai, kas yra žmogus arba kas yra pasaulis ir kaip jis atsirado?
   Sofiją apėmė niekada anksčiau nepatirtas jausmas, kad ir mokykloje, ir visur kitur žmonės susirūpinę daugiau ar mažiau atsitiktiniais dalykais. Juk yra kur kas reikšmingesnių ir sunkesnių klausimų, kurie svarbesni už įprastus mokykloje dėstomus dalykus.
   Ar kas nors gali atsakyti į tokius klausimus? Šiaip ar taip, Sofijai atrodė svarbiau mąstyti apie juos, nei kalti stipriuosius veiksmažodžius.
   Kai nuskambėjo skambutis po paskutinės pamokos, ji taip greitai nėrė iš mokyklos kiemo, kad Joruna turėjo pabėgėti norėdama ją pasivyti.
   Po valandėlės Joruna paklausė:
   - Ar lošim vakare kortomis?
   Sofija gūžtelėjo pečiais.
   - Manau, kad kortos manęs nebelabai traukia.
   Joruna atrodė nukritusi iš mėnulio.
   - Ne? Tai gal pažaisim badmintoną?
   Sofija nudūrė akis į asfaltą. Po to žvilgtelėjo į draugę.
   - Manau, kad ir badmintonas manęs netraukia.
   - Ne, tai ne!
   Jorunos balse Sofija pajuto liūdesio gaidelę.
   - Tuomet gal papasakosi, kas tau staiga pasidarė daug svarbiau?
   Sofija papurtė galvą.
   -Tai... tai paslaptis.
   - Tfu! Tu paprasčiausiai įsimylėjai!
   Kurį laiką mergaitės ėjo tylėdamos. Prie futbolo aikštės Joruna pasakė:
   - Aš einu per aikštę.
   Jorunai tai buvo tiesiausias kelias, bet per aikštę ji eidavo tik tada, kai skubėdavo, nes laukdavo svečių arba būdavo užsirašiusi pas dantų gydytoją.
   Sofija pasigailėjo įžeidusi draugę. Bet ką galėjo atsakyti? Kad staiga labai susidomėjo tuo, kas ji yra ir kaip atsirado pasaulis, ir todėl nebeturi laiko žaisti badmintoną? Ar draugė būtų supratusi?
   Kodėl taip sunku domėtis pačiais svarbiausiais ir tarsi pačiais paprasčiausiais iš visų klausimų?
   Sofija pajuto, kaip krūtinėje suspurdėjo širdis, atsiveriant pašto dėžutei. Iš pradžių ji ištraukė tik banko pranešimą ir keletą didelių geltonų vokų mamai. Et, o ji taip tikėjosi naujo laiško nuo nepažįstamojo.
   Uždarydama vartelius. Sofija perskaitė savo vardą ant vieno didelio voko. Kitoje pusėje buvo užrašyta: Filosofijos kursas. Elgtis labai atsargiai.
   Sofija pasileido tekina žvyruotu takeliu ir ant laiptų nusimetė kuprinę. Kitus laiškus pakišo po kilimėliu. nubėgo į sodą ir pasislėpė Landynėje. Didysis laiškas turėjo būti atplėšiamas tenai.
   Šerekana atidūmė iš paskos, bet tegu. Sofija buvo tikra, jog katė nieko neišplepės.
   Voke buvo trys sąvaržėle susegti mašinraščiai. Sofija pradėjo skaityti.

   Kas yra filosofija?

   Miela Sofija! Visi žmonės turi skirtingus pomėgius. Vieni renka senas monetas arba pašto ženklus, kiti užsiima rankdarbiais, treti didžiąją laisvalaikio dalį skiria kuriai nors sporto šakai.
   Daug kas mėgsta skaityti. Bet skaitymas skaitymui nelygu. Vienas skaito tik laikraščius arba komiksus, kitam patinka romanai, o trečias teikia pirmenybę knygoms apie astronomiją, zoologiją ar technikos naujoves.
   Jeigu aš domiuosi arkliais arba brangakmeniais, negaliu reikalauti, kad visi kiti domėtųsi tuo pačiu. Jei įtemptai žiūriu per televiziją kiekvieną sporto laidą, turiu suprasti, kad kitam sportas gali atrodyti nuobodus.
   Tačiau ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Taip, miela Sofija, yra keletas klausimų, kurie svarbūs visiems žmonėms. Tokie klausimai ir aptariami šiame kurse.
   Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų "maistas" Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų "šiluma". O jeigu paklaustume žmogų, kuris jaučiasi vienišas ir visų apleistas, tuomet atsakymas, matyt, būtų "bendravimas su kitais žmonėmis".
   Tačiau kai visi šie poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas vien duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto. Jiems reikia meilės ir globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename.
   Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat "atsitiktinis" pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje. Kaip atsirado Visata, Žemė ir gyvybė, yra platesnis ir svarbesnis klausimas negu tai, kas laimėjo daugiausia aukso medalių praėjusių metų olimpiadoje.

   Geriausias būdas priartėti prie filosofijos - užduoti keletą filosofinių klausimų:
   Kaip sukurtas pasaulis? Ar už to, kas vyksta, slypi kokia nors valia arba prasmė? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Kaip ieškot atsakymų į tokius klausimus? Ir svarbiausia: kaip turime gyventi?
   Panašius klausimus žmonės kėlė visais laikais. Nežinome tokios kultūros, kurioje nebūtų domimasi tuo, kas yra žmonės arba kaip atsirado pasaulis.
   Iš esmės filosofinių klausimų, kuriuos galėtume užduoti, nėra tiek jau daug. Kai kuriuos, svarbiausius, jau paminėjome. Tačiau istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų.
   Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti.
   Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Neįmanoma, pavarčius enciklopediją, sužinoti, ar yra Dievas arba pomirtinis gyvenimas. Žinynas taip pat negali patarti, kaip gyventi. Tačiau susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.
   Filosofų tiesos ieškojimą galima būtų palyginti su detektyvine istorija. Vieni žudiku laiko Anderseną, kiti mano, jog tai - Nylsas arba Jepsenas. Kai tai - tikra kriminalinė mįslė, policija gali ją vieną dieną įminti. Žinoma, būna taip, kad paslapties atskleist nepavyksta. Tačiau paslaptis vis tiek turi sprendimą.
   Net jei sunku atsakyti į kokį nors klausimą, galima tarti, jog klausimas turi vieną - ir tik vieną - teisingą atsakymą. Po mirties arba yra kokia nors būties forma, arba ne.
   Ilgainiui mokslas įminė nemažai senųjų mįslių. Kažkada buvo neįmenama mįslė, kaip atrodo tamsioji Mėnulio pusė. Atsakymą į tokius klausimus sunku rasti diskusijomis, tad viską nulemdavo vaizduotė. Bet šiandien puikiai žinome, kaip atrodo tamsioji Mėnulio pusė. Nebeįmanoma "manyti", kad Mėnulyje gyvena žmogus arba kad Mėnulis yra sūrio skridinys.

   Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime.
   Tas pats vyksta žiūrint fokusininko triukus. Mums nesuprantama, kaip gali atsitikti tai, ką matome. Tada kyla klausimas: kaip fokusininkas porą baltų šilkinių šalių galėjo paversti gyvu triušiu?
   Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas kaip triukas, kai fokusininkas iš skrybėlės, kuri vos prieš akimirką buvo tuštut tuštutėlė, ištraukia triušį.
   Mes suprantame, kad fokusininkas mus apgavo. Bet knieti sužinoti, kaip jis tai padarė. Kai kalbame apie pasaulį, viskas šiek tiek kitaip. Žinome, kad pasaulis nėra apgavystė ar triukas, nes vaikštome žeme ir patys esame pasaulio dalis. Iš tikrųjų esame baltasis triušis, traukiamas iš fokusininko skrybėlės. Tik triušis nesupranta, kad su juo daromi fokusai. Mums yra kitaip. Mes suvokiame, kad dalyvaujam kažkokiame mįslingame dalyke ir norime sužinoti, kaip viskas susiję.
   P.S. Grįžtant prie baltojo triušio, galbūt geriau jį palyginti su Visata. Mes, jos gyventojai, tesame mažyčiai padarėliai, gyvenantys triušio kailyje. Tačiau filosofai bando užsilipti ant vieno iš plonų plaukelių, norėdami pažvelgti didžiajam fokusininkui į akis.
   Ar perskaitei iki galo, Sofija? Bus daugiau.

   Sofija visiškai nusikamavo. Ar perskaitė iki galo? Ji neatsimena, ar skaitydama nors kartą atsikvėpė.
   Kas atnešė tą laišką? Kas?
   Tai negalėjo būti žmogus, atsiuntęs sveikinimą gimimo dienos proga Hildei Meler Knag, nes ant atviruko buvo ir pašto ženklas, ir antspaudas. Geltonasis vokas buvo įmestas tiesiai į pašto dėžutę kaip ir tie balti vokai.
   Sofija pasižiūrėjo į laikrodį. Dar tik be penkiolikos trys. Liko beveik dvi valandos, kol mama grįš iš darbo.
   Sofija vėl išlindo į sodą ir nubėgo prie pašto dėžutės. Ar gali ten dar kas nors būti?
   Ji vėl rado geltoną voką su savo vardu. Šįkart apsidairė aplinkui, bet nieko neišvydo. Sofija pabėgėjo į pamiškę ir apmetė akimis taką.
   Irgi nė gyvos dvasios.
   Staiga jai pasigirdo, kad miško gilumoje trakštelėjo šakelės. Ji nebuvo visai tuo tikra, šiaip ar taip, beprasmiška vytis, net jei kas nors ir bandė pasprukti.
   Sofija parėjo namo, nusimetė kuprinę ir padėjo mamos laiškus. Užlėkė aukštyn į savo kambarį, susirado didžiąją sausaininę su gražiais akmenukais, išbėrė juos ant grindų ir į dėžę įdėjo abu didžiuosius vokus. Tuomet vėl išlėkė į sodą su dėže rankose. Prieš išeidama padavė katei ėsti.
   - Kac kac kac!
   Grįžusi į Landynę, Sofija atplėšė voką ir ištraukė keletą naujų mašinraščio lapų. Ėmė skaityti.

   Keista būtybė

   Štai mes ir vėl susitikom. Kaip supratai, šį mažą filosofijos kursą gausi nedidelėmis dalimis. Čia - dar keletas įvadinių minčių.
   Ar jau sakiau, kad viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis? Jei ne, sakau dabar: VIENA, KO REIKIA, NORINT TAPTI GERU FILOSOFU, YRA SUGEBĖJIMAS STEBĖTIS.
   Visi maži vaikai moka stebėtis. Kitaip ir būti negali. Vos po kelių mėnesių jie išstumiami į naujut naujutėlį pasaulį. Bet, rodos, augant sugebėjimas stebėtis nyksta. Kodėl taip yra? Ar Sofija Amundsen gali atsakyti?
   Jei kūdikis mokėtų kalbėti, tikriausiai ką nors pasakytų apie tai, į kokį nuostabų pasaulį atėjo. Net jeigu vaikas ir nešneka, matome, kaip jis rodo aplink save ir smalsiai graibsto daiktus, esančius kambaryje.
   Vėliau, išmokęs tarti pirmuosius žodžius, jis kaskart sustoja ir šaukia "au au", pamatęs šunį. Vaikelis Šokinėja vežimėlyje ir mostaguoja rankutėmis: "Au au! Au au!" Kadangi esam jau įmetėję, mus galbūt vargina toks vaiko įkarštis. "Taip, taip, čia yra "au au", - sakome mes, nebeturintys kuo stebėtis, - bet dabar nurimk". Mes nesame labai sužavėti. Šunų matėme ir anksčiau.
   Galbūt šis nenumaldomas džiaugsmas pasikartos dar kelis šimtus kartų, kol vaikas sugebės praeiti pro šunį neprarasdamas blaivaus proto. Arba pro dramblį, arba begemotą. Tačiau vaikas dar nebus išmokęs gerai kalbėti (ir filosofiškai mastyti), o pasaulis jam jau taps įpročiu.
   Kad ir kaip gaila!
   Mano užduotis - neleisti tau, miela Sofija, tapti viena iš tų, kurie pasaulį laiko savaime suprantamu dalyku. Dėl visa pikta, prieš pradėdami patį filosofijos kursą, mintyse atliksime porą bandymų.
   Įsivaizduok, kad vieną diena išeini pasivaikščioti į mišką. Staiga ant tako pamatai nedidelį kosminį laivą. Iš jo išlipa nedidukas marsietis, sustoja ir įsispitrėja į tave...
   Ką pagalvotum? Na taip, iš tiesų tai nėra labai svarbu. Bet ar tau kada nors buvo atėjusi į galvą mintis, kad tu pati esi tokia marsietė?
   Nelabai įtikėtina, kad kada nors susidursi su būtybe iš kitos planetos. Mes netgi nežinome, ar kitose planetose yra gyvybė. Bet galima įsivaizduoti, kad susidursi su pačia savimi. Galbūt vieną gražią dieną pasijusi visai nauju žmogumi. Gal tai įvyks kaip tik vaikštinėjant po mišką.
   "Aš esu keista būtybė, - pagalvosi. - Esu mįslingas padaras..."
   Pasijusi tarsi miegančioji gražuolė, pabudusi iš ilgiausio miego. "Kas aš esu?" - paklausi. Tu žinai, kad ropinėji po vieną Visatos planetą. Bet kas yra Visata?
   Jei šitaip atrasi save, bus ne mažiau paslaptinga kaip ir marsietis, apie kurį kalbėjome anksčiau. Tai bus ne tik būtybe iš kosmoso. Tu suvoksi, kad pati esi tokia pat keista būtybė.
   Ar vis skaitai, Sofija? Atlikime mintyse dar vieną bandymą:
   Vieną rytą mama, tėtis ir dvejų trejų metukų Tomas sėdi virtuvėje ir valgo pusryčius. Vos mama pakyla nuo stalo ir nusisuka į spintelę, tėtis akimirksniu pakimba palubėje, o Tomas sėdi ir žiūri.
   Ką, tavo manymu, pasakytų Tomas? Galbūt jis durtų piršteliu į tėtį ir pasakytų: "Tėtis skrenda!"
   Žinoma, Tomas nustebtų, bet nieko daugiau. Tėtis ir taip daro daug keistenybių, tad šis nedidelis paskraidymas virš pusryčių stalo, jo akimis žiūrint, nėra kuo nors ypatingas. Kiekvieną dieną tėtis skutasi juokinga mašinėle, kartais užsilipa ant stogo ir sukinėja televizoriaus anteną - arba įkiša galvą į automobilio motorą ir išlenda juodas kaip negras.
   Tada - mamos eilė. Ji išgirsta, ką pasako Tomas, ir ryžtingai atsisuka. Kaip, tavo manymu, ji reaguotų, išvydusi tėtį, kybantį palubėje viršum stalo?
   Ji paleidžia iš rankų uogienės stiklainį ir iš išgąsčio apsižliumbia. Galbūt jai prireiktų net gydytojo pagalbos, tėčiui vėl nutūpus ant kėdės. (jam jau seniai laikas išmokti gražiai elgtis prie stalo!)
   Kaip manai, kodėl Tomas ir mama reaguoja taip skirtingai?
   Tai įpročio reikalas. (Įsidėmėk!) Mama žino, kad žmonės negali skraidyti. O Tomas - ne. Jis dar nėra tikras, kas šiame pasaulyje įmanoma, o kas - ne.
   O kaip pats pasaulis, Sofija? Ar manai, kad jis įmanomas? Ir jis kybo erdvėje!
   Liūdniausia, kad augdami priprantame ne tik prie traukos dėsnio. Priprantame ir prie paties pasaulio.
   Regis, dar vaikystėje prarandame gebėjimą stebėtis. Netenkame kažko esmingo - to, ką filosofai vėl bando atgaivinti. Kažkas viduje mums sako, kad gyvenimas - didžiulė mįslė. Kažkada esame ją patyrę, kai dar nemokėjome apie tai mąstyti.

   Patikslinu: nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. (Jie giliai pasislepia triušio kailiuke, patogiai įsitaiso ir pratūno ten visą gyvenimą.)
   Vaikams pasaulis - ir viskas, kas jame yra - kažkas nauja, kas kelia nuostabą. Tai patiria ne visi suaugėliai. Dauguma suaugusiųjų pasaulį suvokia kaip labai įprastą.
   Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam arba jai pasaulis ir toliau lieka nesuvokiamas - net mįslingas ir mistiškas. Taigi filosofai ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip mažas vaikelis.
   Taigi dabar turi pasirinkti, miela Sofija. Ar esi vaikas, kuris dar "neįprato" prie pasaulio? Ar esi filosofė, galinti prisiekti, jog tai niekada jai neatsitiks?
   Jei tik papurtysi galva. ir negalėsi priskirti savęs nei prie vaikų, nei prie filosofų, vadinasi, jau apšilai kojas pasaulyje ir jis tavęs nebestebina. Tai reiškia, kad pavojus arti. Todėl ir gauni šį filosofijos kursą. Dėl visa pikta. Aš nenoriu, kad taptum viena iš tingiųjų ir abejingųjų. Noriu, kad gyventum atviromis akimis.
   Šis kursas tau nieko nekainuos. Tad negalėsi atgauti pinigų, jeigu jis kartais nutrūktų. Jei panorėtum sustoti, tavo valia. Tereikia palikti man žinią pašto dėžutėje. Gyva varlė kuo puikiausiai tiktų. Šiaip ar taip, turėtų būti kas nors žalia. Tikiuosi, kad varlė mirtinai neišgąsdins laiškanešio.
   Trumpa santrauka: iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka. Ten taip jauku, kad jie niekada neišdrįsta vėl kopti plonaisiais plaukeliais viršun. Tik filosofai ryžtasi pavojingai kelionei kalbos ir būties ribų link. Vieni sustoja pakely, bet kiti tvirtai įsikimba į plaukelius ir iš ten skelbia savo tiesas žmonėms, kurie sėdi minkštoje triušio vilnoje, gardžiai valgo ir geria.
   - Ponios ir ponai,- sako jie,- mes sklendžiame per tuščią erdvę!
   Tačiau niekam iš sėdinčiųjų kailiuke nerūpi, ką šaukia filosofai.
   - Pfu, kažkokie triukšmadariai, - sako jie.
   Ir vėl šnekučiuoja: "Gal paduotum sviesto?" - "Koks šiandien banko akcijų kursas?" - "Kokia pomidorų kaina?" - "Ar girdėjai, kad ponia Di vėl laukiasi?"

   Kai pavakare grįžo mama, Sofija buvo kaip apdujusi. Dėželė su mįslingojo filosofo laiškais saugiai gulėjo Landynėje. Sofija pabandė imtis namų darbų, bet tebesėdėjo ir mąstė apie tai, ką perskaitė.
   Kiek daug dalykų, apie kuriuos ji lig tol nesusimąstė! Ji nebe vaikas, bet ne visai suaugusi. Sofija suprato, kad jau pradėjo ropoti į tankų triušio, kuris traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės, kailį.
   Bet filosofas ją sustabdė. Jis (o gal ji?) nutvėrė ją už pakarpos ir užtrauke ant to paties plaukelio, kur kadaise žaidė būdama maža. Iš aukštai, iš plonyčio plaukelio viršūnės, ji vėl regi pasaulį tokį, tarsi matytų pirmą kartą.
   Filosofas ją išgelbėjo. Be jokios abejonės. Nepažįstamasis laiškų autorius išgelbėjo ją nuo kasdienybės abejingumo.
   Kai apie penktą valandą parėjo mama, Sofija nusivedė ją į kambarį ir pasodino į kėdę.
   - Mama, ar tau neatrodo, kad gyvenimas keistas? - paklausė ji.
   Motina taip suglumo, kad nebežinojo, ką atsakyti. Kai ji pareidavo namo, Sofija paprastai darydavo namų darbus.
   - Kaip čia pasakius, - tarė ji. - Kartais.
   - Kartais? Aš turiu galvoje, ar tau neatrodo keista, kad pasaulis išvis yra?
   - Sofija, nekalbėk šitaip.
   - Kodėl ne? Galbūt tau atrodo, kad pasaulis visiškai normalus?
   - Bet jis toks ir yra. Bent didžioji dalis.
   Sofija suprato, kad filosofas teisus. Suaugusieji pasaulį laiko savaime suprantamu. Kasdienybė juos visiems laikams užliūliavo Miegančiosios gražuolės miegu.
   - Et! Tu jau apšilai kojas pasaulyje, ir jis tavęs nebestebina, -pasakė ji.
   - Ką čia kalbi?
   - Sakau, kad per daug pripratai prie pasaulio. Kitaip tariant, visai apakai.
   - Ne, aš draudžiu šitaip su manim kalbėti, Sofija.
   - Tuomet pasakysiu kitais žodžiais. Tu patogiai įsitaisei balto triušio kailyje, triušio, kuris kaip tik šiuo metu traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės. Netrukus tu užkaisi bulves. Paskui skaitysi laikraščius ir po vakarienės, valandėlę nusnūdusi, žiūrėsi "Vakaro žinias".
   Motinos veide šmėkštelėjo susirūpinimas. Ji iš tiesų nuėjo į virtuvę ir užkaitė bulves. Netrukus grįžo į kambarį ir pasodino Sofiją į kėdę.
   - Turiu su tavim šį tą aptarti, - tarė ji. Iš balso Sofija suprato, jog kalba bus rimta.
   - Tikiuosi, niekada nesi svaiginusis narkotikais, vaikeli?
   Sofija tik nusijuokė, bet suprato, kodėl šis klausimas užduotas dabar.
   - Ar išprotėjai? - pasakė ji. - Nuo jų žmonės tik dar labiau aptingsta.
   Tą popietę nebuvo daugiau kalbama nei apie narkotikus, nei apie baltus triušius.


Mitai

...gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi...

   Kitą rytą laiško pašto dėžutėje nebuvo. Sofija vos ištvėrė ilgą dieną mokykloje. Per pertraukas stengėsi prisimeilinti Jorunai. Eidamos namo mergaitės ėmė planuoti žygį su palapinėmis, kai tik pradžius miškas.
   Pagaliau Sofija galėjo patikrinti pašto dėžutę. Iš pradžių atplėšė mažą laiškelį, antspauduotą Meksikoje. Tai buvo atvirukas nuo tėčio. Rašė, kad ilgisi namų ir kad pirmą sykį pavyko laimėti šachmatų partiją prieš vyriausiąjį šturmaną. Be to, jau beveik perskaitęs tuos dvidešimt kilogramų knygų, kuriuos išsivežė po žiemos atostogų.
   Ten dar gulėjo geltonas vokas su jos vardu! Sofija užnešė mokyklinę kuprinę ir paštą namo ir nubėgo į Landynę. Išsitraukė keletą naujų mašinraščio lapų ir puolė skaityti.

   Mitinis pasaulėvaizdis

   Sveika, Sofija! Turime daug ką aptarti, tad iškart ir pradėkime.
   Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Mitai yra pasakojimai apie dievus, aiškinantys, kodėl gyvenimas yra toks, koks yra.
   Visame pasaulyje per ilgus tūkstantmečius buvo sukurta nesuskaitoma daugybė mitinių atsakymų į filosofinius klausimus. Graikų filosofai bandė parodyti, jog žmonės negali jais pasitikėti.
   Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis. Pasiremsime senovės skandinavų mitais. Kam toli ieškoti?
   Be abejo, esi girdėjusi apie Torą ir jo kūjį. Prieš krikščionybei pasiekiant Norvegiją, žmonės Šiaurėje tikėjo, kad Toras važinėja po dangų ratais, kuriuos traukia du ožiai. Kai užsimoja savo kūju, ima žaibuoti ir griausti. Žodis "griaustinis" kaip tik ir reiškia "Toro griausmas". Švedų kalboje griaustinis yra "aska" - iš tikrųjų "as-aka", tai yra "dievo kelionė" per dangų.
   Kai ima žaibuoti ir griausti, užeina lietus. Vikingų laikais lietus buvo gyvybiškai svarbus valstiečiams. Todėl Toras buvo garbinamas kaip vaisingumo dievas.
   Taigi mitinis atsakymas į klausimą, kodėl lyja lietus, buvo toks: todėl, kad Toras mosuoja kūju. O palijus sužaliuoja ir suveši laukai. Žmonėms buvo neaišku, kaip augalai dirvoje gali augti ir vesti vaisius. Bet valstiečiams nereikėjo aiškinti, jog tai susiję su lietumi. Visi manė, kad lietų sukelia Toras. Todėl jis tapo vienu iš svarbiausių senovės skandinavų dievų.
   Toras buvo svarbus ir dėl kitos priežasties. Tai susiję su viso pasaulio tvarka.
   Vikingai įsivaizdavo, kad jų pasaulis yra sala, kuriai nuolatos gresia išoriniai pavojai. Šią pasaulio dalį jie vadino Midgardu. Tai reiškia "vidurinė karalystė". Midgardui priklausė ir Asgardas, kur gyveno dievai. Už Midgardo buvo Utgardas. Čia gyveno grėsmingieji troliai (jotunai), kurie įvairiausiomis suktybėmis bandė sunaikinti pasaulį. Tokios piktos pabaisos vadinamos "chaosi jėgomis". Senovės skandinavai ir dauguma kitų kultūrų žmonių suprato, kad gėrio ir blogio jėgų pusiausvyra nepastovi.
   Troliai galėjo sunaikinti Midgardą pagrobdami vaisingumo deivę Frėją. Tada žemėje viskas nustotų augti, moterys nebegimdytų vaikų. Todėl buvo labai svarbu, kad gerieji dievai neduotų troliams valios.
   Ir čia svarbus Toro vaidmuo. Jo kūjis ne tik atnešdavo lietų, bet taip pat buvo pagrindinis ginklas kovoje su grėsmingomis chaoso jėgomis. Kūjis suteikė jam bemaž neribotą galią. Pavyzdžiui, sviesdamas jį Toras galėjo nudobti trolius. Ir nereikėjo baimintis, kad jį pames, nes kūjis visada grįždavo atgal kaip bumerangas.
   Taip mitai aiškino gamtos reiškinius ir priežastis, dėl kurių vyksta nuolatinė kova tarp gėrio ir blogio jėgų. Tokių mitinių aiškinimų filosofai ir norėjo atsikratyti.
   Tačiau vien aiškinimu viskas nesibaigia.
   Kai žmones ištikdavo sausra ar užpuldavo ligos, jie negalėdavo sėdėti rankas sudėję ir laukti, kada įsikiš dievai. Žmonės patys turėjo kovoti su blogiu. Tai buvo daroma, atliekant įvairius apeiginius veiksmus, arba ritualus.
   Svarbiausias senovės skandinavų ritualas buvo aukojimas. Aukoti dievui - tai sustiprinti jo galią. Žmonės privalėjo aukoti dievams, kad šie įgytų stiprybės ir nugalėtų chaoso jėgas. Auka galėjo būti gyvulys. Torui buvo priimta aukoti ožius. Pasitaikydavo, kad Odinui būdavo paaukojamas ir žmogus.
   Garsiausią Norvegijoje mitą sužinome iš poemos Trimo nelaimė. Čia pasakojama, kaip kartą Toras prigulęs pamiegoti, o atsibudęs neberado savo kūjo. Toras taip perpykęs, kad rankos ėmusios drebėti, barzda - purtėti. Su savo bendražygiu Lokiu jis nuėjęs pas Frėją ir paprašęs paskolinti savo sparnus, kad Lokis galėtų nuskristi į Jotunheimą ir išsiaiškinti, ar ne troliai pavogė Toro kūjį. Ten Lokis sutinka jotunų karalių Trimą, kuris išties ima girtis, kad užkasė kūjį aštuonių mylių gylyje po žeme. Ir priduria, kad dievai nematysią kūjo, kol jis negaus į žmonas Frėjos.
   Ar supranti, Sofija? Gerieji dievai pakliūva į stačiai siaubingą įkaitų dramą. Trolių rankose svarbiausias dievų ginklas, o su tuo negalima taikstytis. Kol troliai turės Toro kūjį, jų valioje bus visas dievų ir žmonių pasaulis. Mainais už kūjį jie reikalauja Frėjos. Tačiau tokie mainai taip pat neįmanomi. Jeigu dievai turės atiduoti vaisingumo deivę, - kuri yra visos gyvybės globėjai - tuomet pievose nuvys žolė, dievai ir žmonės bus pasmerkti pražūčiai. Padėtis be išeities. Įsivaizduok teroristų grupę, kuri grasina susprogdinti atominę bombą Londone arba Paryžiuje, jeigu nebus patenkinti jų pražūtingi reikalavimai, ir suprasi, ką aš turiu galvoje.
   Toliau mite pasakojama, kad Lokis grįžta į Asgardą. Čia jis prašo Frėją persirengti nuotakos rūbais, nes ji turinti tekėti už trolio. (Deja, deja!) Frėja supyksta ir sako, kad žmonės manys, jog ji dėl vyrų pametusi protą, jei sutinka eiti už trolio.
   Tada dievą Heimdalą aplanko išganinga mintis. Jis pasiūlo Torą perrengti nuotaka. Jie galį supinti jam plaukus ir į užantį prikišti akmenų, kad būtų panašus į moterį. Žinoma, Toras nelabai susižavi pasiūlymu, bet galų gale supranta, jog vienintelė galimybė dievams atgauti kūjį - paklausyti Hemidalo patarimo.
   Galiausiai Toras perrengiamas nuotaka, o Lokis lydi jį kaip pamergė. "Taigi keliaujam mudvi, moteriškės, į Jotunheimą", - pasako Lokis.
   Kalbant šių dienų terminologija, Torą ir Lokį galime pavadinti dievų "antiteroristine policija". Persirengę moterimis, jie turi įsigauti į trolių pilį ir atsiimti Toro kūjį.
   Vos tik jie atvyksta į Jotunheimą, troliai ima ruošti vestuvių puotą. Tačiau puotoje nuotaka - taigi Toras - sušveičia visą jautį ir aštuonias lašišas. Taip pat išmaukia tris statinaites alaus. Tai nustebina Trimą, ir "komandos kariai" tik per plauką nedemaskuojami. Tačiau Lokiui gudrumu pavyksta nukreipti iškilusią grėsmę. Jis pasako, kad Frėja jau aštuonias naktis nieko neturėjusi burnoje, nes negalėjusi atsidžiaugti, jog turi vykti į Jotunheimą.
   Tada Trimas kilsteli nuotakos šydą norėdamas ją pabučiuoti, tačiau atšoka, susidūręs su skvarbiu Toro žvilgsniu. Ir šį kartą išgelbsti Lokis. Jis papasakoja, kad nuotaka aštuonias naktis nesudėjusi bluosto, mat taip džiaugusis vestuvėmis. Tuomet Trimas paliepia atnešti kūjį ir padėti jį nuotakai ant kelių, kad jis ten gulėtų per iškilmes.
   Gavęs kūjį, Toras pratrukęs juokais. Iš pradžių nudobęs Trimą, po to užmušęs visą likusią jotunų giminę. Taigi šiurpi teroristinė drama baigėsi laimingai. Toras, dievų "Batmanas" arba "Džeimsas Bondas", vėl nugali blogio jėgas.
   Štai toks mitas, miela Sofija. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Tas paaiškinimas galėtų būti toks:
   Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyja. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį?
   Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį vėl pavyksta jį atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti žmonėms atsakymus į tai, ko jie nesupranta.
   Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias su mitais susijusias religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, su akmenimis vietoj krūtų, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kiek prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai.
   Šiaip ar taip, yra žinoma, kad žmonės daugelyje pasaulio kraštų inscenizuodavo metu laikų mitą, norėdami pagreitinti gamtos procesus.

   Tik probėgšmais žvilgtelėjome į senovės skandinavu mitologijos pasaulį. Yra išlikę daugybė mitų apie Torą ir Odiną, Freirą ir Frėja, Hoda ir Balderą - ir dar daug daug kitų dievu. Mitiniai vaizdiniai gyvavo visame pasaulyje, kol filosofai ėmė juos griauti. Ir graikai vadovavosi mitiniu pasaulėvaizdžiu. Ilgus Šimtmečius pasakojimai apie dievus buvo perduodami iš kartos į kartą. Graikijoje dievų vardai buvo Dzeusas ir Apolonas, Hera ir Atėne, Dionizas ir Asklepijas, Heraklis ir Hefaistas. Paminėjau tik keletą.
   Apie 700 metus prieš Kristų nemažai graikų mitologinės medžiagos užrašė Homeras ir Heziodas. Tai visiškai pakeitė padėtį. Kai mitai buvo užrašyti, apie juos buvo galima diskutuoti.
   Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg panašūs į žmones, tokie pat savanaudžiai ir nepatikimi kaip mes. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai.
   Mitų kritikos pavyzdžių randame ir filosofo Ksenofano, gimusio apie 570 m.pr.Kr., raštuose. Pasak jo, žmonės susikūrė dievus pagal savo atvaizdą. "O mirtingieji mano, kad dievai gimdo vienas kitą, turi taip pat drabužius jie, balsą ir kūną kaip žmonės... Savo dievus etiopai vaizduoja juodus ir bukanosius, o trakai sako, kad jie šviesiaakiai ir rudaplaukiai". Jeigu jaučiai, arkliai ir liūtai mokėtų tapyti, jų pavaizduoti dievai būtų panašūs į jaučius, arklius ir liūtus!
   Tuo metu graikai įkūrė daugybę miestų-valstybių Graikijoje, graikų kolonijose Pietų Italijoje ir Mažojoje Azijoje. Čia vergai atlikdavo visą fizinį darbą, tad laisvieji piliečiai daug laiko galėjo skirti politikai ir kultūrai.
   Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo perversmas. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė, Kiekvienas žmogus galėjo kelti filosofinius klausimus, atmesdamas senovės mitus.
   Priimta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mastymo prie mąstymo, paremto patyrimu ir protu. Pirmieji graikų filosofai norėjo paaiškinti gamtos reiškinius gamtiškai.

   Sofija vaikštinėjo po didelį sodą. Ji bandė pamiršti viską, ko išmoko mokykloje. Ypač svarbu buvo pamiršti tai, ką perskaitė gamtos mokslų vadovėliuose.
   Jeigu ji būtų užaugusi Šiame sode, visiškai nieko nežinodama apie gamtą, kaip tuomet suvoktų pavasarį?
   Ar bandytų kaip nors paaiškinti, kodėl staiga prapliumpa lietus? Ar užtektų vaizduotės suprasti, kodėl dingsta sniegas ir saulė ima kilti aukštyn?
   Sofija tuo nė kiek neabejojo. Ji iškart ėmė kurti.
   Žiema sukaustė kraštą lediniais gniaužtais, nes piktasis Muriatas uždarė gražuolę princesę Sikitą į Šaltą požemį. Bet vieną rytą atėjo narsusis princas Bravatas ir ją išvadavo. Sikita labai apsidžiaugė ir pasileido šokti pievomis, dainuodama dainą, kurią sukūrė šaltojoje. Žemė ir medžiai taip susigraudino, kad visas sniegas virto ašaromis. Bet danguje pasirodė saulė ir visas ašaras išdžiovino. Paukščiai pasigavo Sikitos melodiją. O kai gražioji princesė išsipynė geltonąsias kasas, kelios garbanėlės nukrito ant žemės ir virto pievų lelijomis...
   Sofijai atrodė, kad ji sukūrė gražią istoriją. Jei nežinotų kito aiškinimo, kodėl keičiasi metų laikai, greičiausiai įtikėtų tuo, ką sukūrė.
   Ji suprato, kad žmonės visada jautė poreikį aiškinti gamtos reiškinius. Galbūt be ro negalėjo gyventi. Tada ėmė kurti mitus, nes dar nebuvo mokslo.


Natūrfilosofai

...iš nieko niekas neatsiranda...

   Kai pavakare iš darbo parėjo mama, Sofija sėdėjo sūpynėse ir mąstė, koks galėtų būti ryšys tarp filosofijos kurso ir Hildės Meler Knag, kuriai, regis, nė kiek nerūpėjo gimtadieninis atvirukas nuo jos tėvo.
   - Sofija! - iš tolo pašaukė mama. - Tau yra laiškas!
   Ji krūptelėjo. Juk pati išėmė paštą, tad laiškas tegalėjo buti filosofo. Ką pasakyti mamai?
   Sofija iš lėto nusirangė nuo sūpynių ir nuėjo pasitikt mamos.
   - Be pašto ženklo. Turbūt meilės laiškas.
   Sofija paėmė voką.
   - Neatplėši?
   Ką ji galėjo atsakyti?
   - Ar matei, kad kas nors atplėšinėtų meilės laiškus, kai mama žiūri per petį?
   Geriau tegu mano, jog taip ir yra. Sofijai buvo baisiai nesmagu, nes dar nebuvo gavusi nė vieno meilės laiško. Tačiau būtų dar nesmagiau, jei paaiškėtų, jog ima pamokas iš visiškai nepažįstamo filosofo, kuris dar ir žaidžia su ja gūžynes.
   Ir vėl tai buvo mažas baltas vokas. Užlipusi į savo kambarį, lapelyje, kurį Išėmė iš voko, Sofija perskaitė tris naujus klausimus.

   Ar yra kokia nors "pirminė medžiaga", iš kurios viskas susideda?
   Ar gali vanduo virsti vynu?
   Kaip žemė ir vanduo gali virsti gyva varle?

   Klausimai Sofijai pasirodė kvailoki, tačiau visą vakarą jos galvelėj nepaliaujamai sukosi mintys. O kitą dieną mokykloje ėmėsi iš eilės nagrinėti visus tris klausimus.
   Ar egzistuoja kokia nors "pirminė medžiaga", iš kurios viskas susideda? Jei ir yra kokia nors "medžiaga", iš kurios sukurta viskas šiame pasaulyje, tai kaip ta viena medžiaga staiga gali pavirsti vėdrynu arba, tarkim, drambliu?
   Taip pat būtų galima atsakyti ir į klausimą, ar gali vanduo virsti vynu. Sofija buvo girdėjusi pasakojimą apie Jėzų, kuris vandenį pavertęs vynu, bet niekada to nesuprato pažodiškai. O jei Jėzus išties pavertė vandenį vynu, tuomet tai buvo stebuklas, vadinasi, kažkas neįmanoma. Sofijai nereikėjo aiškinti, kad ir vyne, ir beveik visur gamtoje esama daug vandens. Tačiau net jei agurką sudaro 95 procentai vandens, turi būti dar kažkas, kad agurkas būtų agurkas, o ne vien vanduo.
   Ir dar ta varlė. Atrodo, kad jos filosofijos mokytojui šie gyviai be galo rūpi. Sofija gal ir galėtų sutikti, kad varlė susideda iš vandens ir žemės, bet juk žemė negali būti sudaryta iš vienos medžiagos. Jei žemę sudaro daug įvairių medžiagų, tuomet, žinoma, įmanoma įsivaizduoti, kad žemė ir vanduo gali virsti varle. Suprantama, jei nebus bandoma apeiti kurkulo ir buožgalvio tarpsnio. Nes varlė negali užaugti tiesiog darže, kad ir kaip gausiai laistytum žemę.
   Kai Sofija popiet grįžo iš mokyklos, pašto dėžutėje jos laukė storas vokas. Kaip ir kitomis dienomis, ji nuėjo į Landyne...

   Filosofų sritis

   Sveika dar kartą! Iškart kimbam į šios dienos pamoką, neužsibūdami prie baltų triušių ir panašių dalykų.
   Trumpai papasakosiu, kaip žmonės ieškojo atsakymų į filosofinius klausimus, pradedant senovės graikais ir baigiant mūsų dienomis. Bet viskas savo laiku.
   Kadangi filosofai gyveno kitais laikais, - ir tikriausiai visai kitokioje kultūroje nei mūsų, - dažnai pravartu išsiaiškinti, kokia atskiro filosofo sritis. Taigi turime pabandyti suvokti, kokiais klausimais ypač domėjosi vienas ar kitas Filosofas. Vienam filosofui gali rūpėti, kaip atsirado augalai ir gyvūnai. Kitam galbūt knieti sužinoti, ar yra Dievas ir ar žmogus turi nemirtingą sielą.
   Kai pavyksta suprasti, kokia tam tikro filosofo "sritis", lengviau sekti jo mintis. Nes vienas filosofas nesidomi visais filosofiniais klausimais.
   Aš ką tik pasakiau "jo mintis" - taigi kalbu apie filosofą. Nes ir filosofijos istorijoje daugumą sudaro vyrai. Taip yra todėl, kad moteris ilgą laiką buvo žeminama ir kaip lytis, ir kaip mastanti būtybė. Gaila, nes šitaip pražuvo labai daug svarbios patirties. Tik šiame amžiuje moterys įsitvirtino filosofijoje.
   Namų darbų aš tau neužduosiu - šiaip ar taip, tai nebus sunkūs matematikos uždaviniai. Angliškų veiksmažodžių kaityba manęs taip pat visai nedomina. Tačiau kada ne kada gausi kokią užduotėlę.
   Jei sutinki su šiomis sąlygomis, galim pradėti.

   Natūrfilosofai

   Pirmieji filosofai Graikijoje vadinami "natūrfilosofais", nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai.
   Jau klausėme save, iš kur viskas atsirado. Daug žmonių šiandien linkę manyti, jog kažkas kadaise atsirado iš nieko. Tarp graikų ši mintis nebuvo tokia paplitusi. Kažkodėl jiems atrodė savaime suprantama, jog "kažkas" yra amžina.
   Taigi jie neklausė, kaip viskas galėjo atsirasti iš nieko. Užtat graikai stebėjosi, kaip vanduo gali virsti gyva žuvimi, o negyva žeme - aukštais medžiais arba margaspalvėmis gėlėmis. Jau nekalbant apie tai, kaip mažas vaikelis atsiranda motinos įsčiose!
   Filosofai savo akimis matė, kaip gamtoje vyksta nuolatinis kitimas. Tačiau kodėl toks kitimas įmanomas? Kaip kas nors gali nustoti būti materija ir tapti kuo nors kitu - pavyzdžiui, gyvybe?
   Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nelengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomone, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti "kažkas", iš ko viskas kyla ir į ką sugrįžta.
   Mums gal ne tiek svarbu, kokius atsakymus pateikė pirmieji filosofai. Įdomiausia, kokius klausimus jie kėlė ir kokių atsakymų ieškojo. Mus labiau domina, kaip jie mąstė, o ne ką mąstė.
   Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausia bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ir griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje!
   Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams.
   Mūsų nepasiekė didžioji dalis to, ką pirmieji filosofai kalbėjo ir rašė. Vienintelis šaltinis - tai Aristotelio, gyvenusio pora šimtmečių vėliau, raštai. Aristotelis pateikia tik rezultatus, kurių pasiekė jo pirmtakai. Tai reiškia, kad ne visada galim pasakyti, kaip jie priėjo savo išvadas. Tačiau žinome pakankamai, kad galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų "sritis" buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.

   Trys Mileto filosofai

   Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Talis iš graikų kolonijos Mileto Mažojoje Azijoje. Jis nemažai keliavo po pasaulį. Be kita ko, pasakojama, kad jis nustatęs Egipto piramidžių aukštį, išmatuodamas jų šešėlį tuo metu, kai jo paties šešėlis atitiko ūgį. Jis taip pat apskaičiavęs Saulės užtemimą 585 m.pr.Kr.
   Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje - ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.
   Lankydamasis Egipte jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas pasitraukia iš žemupio lygumų. Gal taip pat matė, kaip po lietaus pasirodo varlės ir sliekai.
   Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais - o paskui vėl tapti vandeniu.
   Taip pat Talis pasakęs, jog "viskur pilna dievų". Galime tik spėti, kas tuo norėta pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų "gyvybės daigelių". Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.
   Antrasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje "neapibrėžtybėje". Sunku pasakyti, ką jis turėjo galvoje sakydamas "neapibrėžtybė", tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas "neapibrėžta".
   Trečiasis filosofas iš Mileto buvo Anaksimenas (apie 570-526 m. pr.Kr.). Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai.
   Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau su tankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro.
   Kelias nuo žemės ir vandens prie augalų dirvoje nėra labai tolimas. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo "oras" arba "garai". Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje.

   Iš nieko niekas neatsiranda

   Visi trys Mileto filosofai įsivaizdavo, kad turi būti viena - ir tik viena - pirminė medžiaga, iš kurios atsirado visa kita. Bet kaip medžiaga galėjo staiga pakisti ir virsti kažkuo kitu? Tą problemą galime pavadinti kitimo problema.
   Apie 500 m.pr.Kr. keletas filosofų gyveno graikų kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie "elėjiečiai" suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas (apie 540-480 m.pr.Kr.).
   Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja, yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė bemaž savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką.
   Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu.
   Žinoma, Parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą.
   Mes dažnai sakome: "Nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis". Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad jusles mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas "juslinės regimybės" formas.
   Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis.

   Niekas nestovi vietoje

   Parmenido amžininkas buvo Heraklehas (apie 540-480 m.pr. Kr.), gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, jog Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas.
   "Niekas nestovi vietoje", - sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime "dukart įbristi į tą pačią upę". Nes kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti.
   Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis pilnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, nevertintume taikos, ir jei nebūtų žiemos, nematytume, kad jau pavasaris.
   Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs.
   "Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karąs ir taika, alkis ir sotumas", - teigė jis. Čia jis vartoja žodį "Dievas", bet akivaizdu, kad galvoje turi ne tuos dievus, apie kuriuos pasakoja mitai. Herakleitui Dievas - arba dieviškumas - yra kažkas, apimantis visa pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolatos kintančioje ir pilnoje priešybių gamtoje.
   Vietoj žodžio "Dievas" jis dažnai pavartoja graikišką žodį "logos" -"protas". Nors mes, žmonės, ne visada mąstome vienodai ir protas mūsų skirtingas, Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras "pasaulinis protas", kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis "pasaulinis protas", arba "gamtos dėsningumas", yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti. Pasak Herakleito, vis tiek dauguma vadovaujasi savo protu. Ir šiaip jis nebuvo labai geros nuomonės apie kitus žmones. Jis sakė, kad daugumos žmonių pažiūras galima palyginti su vaikų žaidimais.
   Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visuma. "Kažką", kas yra visa ko pagrindas, jis vadino "Dievu", arba "logu".

   Keturi pagrindiniai elementai

   Parmenidas ir Herakleitas iš dalies buvo visiškos priešingybės. Parmenido protas teigė, kad niekas negali kisti. Tačiau Herakleitas juslėmis lygiai taip pat aiškiai suvokė, kad gamtoje viskas be paliovos kinta. Katras buvo teisus? Ar mums tikėti tuo, ką sako protas, ar pasikliauti juslėmis?
   Ir Parmenidas, ir Herakleitas teigia du dalykus. Parmenidas sako, kad:
   a) niekas nekinta ir
   b) todėl juslinis suvokimas yra nepatikimas.
   O Herakleitas tvirtina, kad:
   a) viskas kinta ("niekas nestovi vietoje") ir
   b) juslėmis galima pasikliauti.
   Vargu ar galėtų labiau skirtis filosofų nuomonės! Bet katras buvo teisus? Teisus buvo Empedoklis iš Sicilijos (apie 494-434 m.pr.Kr.), parodęs kelią iš aklavietės, kurioje buvo atsidūrusi filosofija. Jis teigė, kad ir Parmenidas, ir Herakleitas buvo vienu atžvilgiu teisūs. Tačiau vienu punktu jie abu klydo.
   Empedoklio nuomone, didžiulis nesutarimas atsirado dėl to, kad filosofai įtikėjo, jog egzistuoja tiktai viena pirminė medžiaga. Jeigu tai būtų tiesa, tuomet praraja tarp to, ką sako protas ir to, ką "matome savo akimis", būtų neperžengiama.
   Žinoma, kad vanduo negali virsti žuvimi arba plaštake. Vanduo išvis negali kisti. Grynas vanduo lieka grynas vanduo per amžius. Taigi Parmenidas buvo teisus sakydamas, kad "niekas nekinta".
   Tuo pat metu Empedoklis pritarė Herakleito nuomonei, kad privalome tikėti tuo, ką mums sako juslės. Turim tikėti tuo, ką matome, o matome nuolatinę gamtos kaitą.
   Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu arba peteliške. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną "pagrindinį elementą".
   Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus, arba vadinamąsias "šaknis". Tomis keturiomis šaknimis jis laikė žemę, orą, ugnį ir vandenį.
   Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad Šie keturi elementai susijungia ir vėl išsisklaido. Nes viskas susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens, tik skirtingais santykiais. Kai gėlė arba gyvūnas miršta, šios keturios medžiagos vėl išsiskiria. Tokią kaitą galim stebėti plika akimi. Tačiau žemė, oras, ugnis ir vanduo palieka visiškai nepakitę, arba "nepaliesti" tų junginių, į kuriuos jie įeina. Vadinasi, neteisinga teigti, jog "viskas" kinta. Iš tiesų niekas nesikeičia. Keturi skirtingi pradai tik susimaišo ir vėl išsiskiria - kad susijungtų iš naujo.
   Visa tai galima būtų palyginti su tapyba. Jei dailininkas teturi vieną spalvą, pavyzdžiui, raudoną, jis negali nutapyti žalių medžių. Bet jeigu turi geltoną, raudoną, mėlyną ir juodą spalvas, tuomet galės išgauti šimtus spalvų, maišydamas jas įvairiais santykiais.
   Tą patį parodo ir kulinarinis pavyzdys. Jei turiu tik miltų, man reikia būti burtininku, kad galėčiau iškepti pyragą. Bet turėdamas kiaušinių, miltų, pieno ir cukraus, iš tų keturių produktų galiu iškepti daug skirtingų pyragų.
   Empedoklis neatsitiktinai gamtos "Šaknimis" laikė būtent žeme, orą, ugnį ir vandenį. Jo pirmtakai bandė parodyti, kodėl pirminis elementas turėjo būti vanduo, oras arba ugnis. Kad vanduo ir oras yra svarbūs gamtos elementai, pabrėžė Talis ir Anaksimenas. Be to, svarbiu elementu graikai laikė ugnį. Jie matė, pavyzdžiui, kokią reikšmę visai gyvybei gamtoje turi saulė ir, be abejo, žinojo apie žmonių ir gyvūnų kūno šilumą.
   Tikriausiai Empedoklis stebėjo, kaip dega malkos. Tuo metu kažkas suyra. Mes girdime, kaip pliauska spragsi ir šnypščia. Tai "vanduo". Kažkas virsta dūmais. Tai "oras". "Ugnį" mes matome. Laužui užgesus, vėlgi kažkas lieka. Tai pelenai, arba "žemė".
   Kai Empedoklis parodo, kad pasikeitimai gamtoje vyksta susijungiant ir vėl išsiskiriant keturioms šaknims, vis dar lieka kažkas, ką reikia paaiškinti- Būtent - dėl kokios priežasties, susijungus pradams, užgimsta nauja gyvybė? Ir dėl ko "junginys", pavyzdžiui, gėlė, vėl išyra?
   Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino "meile" ir "neapykanta". Tai, kas daiktus sujungia, yra "meilė", o tai, kas išskiria - "neapykanta".
   Taip jis įvardijo "medžiagą" ir "jėga". Tai pravartu atsiminti. Mūsų dienų moksle tai vadinama "pagrindinėmis medžiagomis" ir "gamtos jėgomis". Šiuolaikinis mokslas teigia, kad visus gamtos reiškinius galima paaiškinti kova tarp įvairių pagrindinių medžiagų ir tik kelių gamtos jėgų.
   Empedoklis taip pat ėmėsi nagrinėti klausimą, kas vyksta, kai ką nors juntame juslėmis. Pavyzdžiui, kaip aš galiu "matyti" gėlę? Kas tuomet vyksta? Ar esi apie tai pagalvojusi, Sofija? Jei ne, turi galimybe pagalvoti dabar!
   Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi "Žemė" mano akyje suvokia tai, kas yra iš žemės, "oras" suvokia tai, kas yra iš oro, "ugnis" akyje suvokia tai, kas yra iš ugnies, o "vanduo" - tai, kas iš vandens. Jeigu akiai trūktų vieno iš tų keturių elementų, aš nematyčiau visos gamtos.

   Visko po truputį

   Kitas filosofas, kuris nesutiko, kad tam tikra pirminė medžiaga - pavyzdžiui, vanduo - gali pavirsti į tai, ką matome gamtoje, buvo Anaksagoras (500-428 m.pr.Kr.). Jis taip pat paneigė, kad žemė, oras, ugnis arba vanduo gali virsti krauju arba kaulais.
   Anaksagoras iškėlė mintį, kad gamta susideda iš daugybės mažyčių dalelių, kurios nematomos plika akimi. Viską galima padalinti į kažką mažesnį, tačiau net pačiose mažiausiose dalelėse yra visko po truputį. Pasak Anaksagoro, jeigu oda ir plaukai negali susidaryti iš kažko kito, vadinasi, odos ir plaukų turi būti ir piene, kurį mes geriame, ir maiste, kurį valgome.
   Pora šiuolaikinių pavyzdžių galbūt parodys, ką Anaksagoras turėjo galvoje. Šių dienų lazerine technika galima sukurti vadinamąsias "hologramas". Pavyzdžiui, jeigu holograma, vaizduojanti automobilį, suardoma, mes vis tiek matysime viso automobilio vaizdą, net jei teturėsime tą hologramos dalį, kurioje pavaizduotas amortizatorius. Taip yra dėl to, kad visas motyvas yra užfiksuotas kiekvienoje mažiausioje dalelėje.
   Panašiai sudarytas ir mūsų kūnas. Jeigu aš nuo piršto atskirsiu odos ląstele, ląstelės branduolyje bus užfiksuota ne tik tai, kaip atrodo mano oda. Ta pati ląstelė parodys, kokios spalvos mano akys, kokia mano plaukų spalva, kiek ir kokių aš turiu pirštų ir taip toliau. Kiekvienoje kūno ląstelėje yra detaliai aprašyta, iš ko susideda visos kitos mano kūno ląstelės. Taigi visur yra "visko po truputį". Kiekvienoje mažiausioje dalelėje atsispindi visuma.
   Šias "mažiausias daleles", turinčias "visko po truputį", Anaksagoras pavadino "sėklomis", arba "daigais".
   Atsimename, kad, Empedoklio manymu, visas dalis į vientisus kūnus sujungia "meilė". Anaksagoras taip pat įsivaizdavo tam tikrą "tvarkančią" jėgą, kuriai veikiant atsiranda gyvuliai ir žmonės, gėlės ir medžiai. Ta jėga jis pavadino "dvasia", arba "protu" (nūs).
   Anaksagoras įdomus dar tuo, kad yra pirmas mums žinomas Atėnų filosofas. Kilęs iš Mažosios Azijos, tačiau būdamas 40 metų persikėlė į Atėnus. Čia Anaksagoras buvo apkaltintas erezija ir galiausiai turėjo palikti miestą. Be kita ko, yra pasakęs, kad Saulė yra ne dievas, o įkaitusi masė, didesnė už Peloponeso pusiasalį. Apskritai Anaksagoras domėjosi astronomija. Jis teigė, kad visi dangaus kūnai sudaryti iš tų pačių medžiagų kaip ir Žemė. Tą išvadą priėjo ištyręs meteoritą. Pasak jo, tai leidžia manyti, kad ir kitose planetose gyvena žmonės. Vėliau atkreipė dėmesį į tai, kad Mėnulis nešviečia savaime, bet savo Šviesą gauna iš Žemės. Be to, Anaksagoras paaiškino, dėl ko įvyksta Saulės užtemimai. P.S. Ačiū už dėmesį, Sofija. Gali būti, kad šį skyrių turėsi perskaityti du tris kartus, kol viską suprasi. Tačiau supratimas turi kainuoti šiek tiek pačios pastangų. Vargu ar žavėtumeisi drauge, kuri daug žino, jei tos žinios jai būtų atėjusias savaime.
   Geriausią atsakymą į klausimą apie pirminę medžiagą ir kaitą gamtoje sužinosi rytoj. Turėsi progą susipažinti su Demokritu. Daugiau nebesakau nieko!

   Sofija sėdėjo Landynėje ir pro nedidelę properšą tankiame brūzgyne žvelgė į sodą. Po viso to, ką perskaitė, reikėjo surikiuoti mintis.
   Suprantama, kad paprastas vanduo negali tapti kuo nors daugiau, išskyrus garus ir ledą. Vanduo negali virsti net arbūzu, nes ir arbūzas susideda iš kažko daugiau nei gryno vandens. Bet tokia tikra ji, matyt, galėjo būti tik todėl, kad ją to mokė mokykloje. Pavyzdžiui, ar ji būtų taip tvirtai įsitikinusi, kad ledas susideda tik iš vandens, jei nebūtų to mokiusis? Tada bent jau reikėtų nuodugniai ištyrinėti, kaip šąla vanduo ir tirpsta sniegas.
   Sofija vėl pabandė galvoti savo protu, nesinaudodama tuo, ką buvo išmokusi iš kitų.
   Parmenidas atsisakė pripažinti bet kokį kitimą. Ir kuo ji daugiau apie tai galvojo, tuo labiau įtikėjo, jog iš dalies jis buvo teisus. Parmenido protas negalėjo sutikti, kad staiga "kažkas" gali pasikeisti ir virsti "kažkuo visai kitu". Jis turėjo būti nepaprastai drąsus, jei išdrįso pareikšti tai garsiai, nes tuo pat metu jis buvo priverstas paneigti visą gamtos kaitą, kurią matė kiekvienas. Tikriausiai daug kas iš jo tik pasijuokė.
   Ir Empedoklis turėjo būti tikras proto galiūnas, jei priėjo išvadą, jog pasaulis būtinai turi susidėti iš daugiau nei vienos pirminės medžiagos. Tokiu būdu visi gamtos kitimai pasidarė įmanomi, nors iš tiesų niekas nekinta.
   Graikų filosofas suprato tai vien protaudamas. Žinoma, jis tyrinėjo gamtą, tačiau neturėjo galimybių atlikti cheminių bandymų kaip šių dienų mokslininkai.
   Sofija nelabai žinojo, ar tiki, kad viskas susideda būtent iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Bet ar svarbu? Iš esmės Empedoklis buvo teisus. Vienintelė galimybė įtikėti kitimais, kuriuos mato mūsų akys, ir nepamesti blaivaus proto - įvesti daugiau nei vieną pirminį elementą.
   Sofijai rodės, jog filosofija yra ypač įdomus dalykas, nes visas mintis ji galėjo sekti savo protu - ir nereikėjo atsiminti visko, ką išmoko mokykloje. Ji padarė išvadą, kad iš tiesų filosofijos negalima išmokti, bet galbūt įmanoma išmokti filosofiškai mąstyti.


Demokritas

...genialiausias žaislas pasaulyje...

   Sofija uždarė sausaininę su nepažįstamojo filosofo laiškais. Tada išlindo iš gyvatvorės ir sustojusi valandėlę žiūrėjo į sodą. Staiga prisiminė, kas atsitiko vakardien. Dėl "meilės laiško" mama ją erzino dar ir per pusryčius. Sofija nuskubėjo prie pašto dėžutės nenorėdama, kad tai pasikartotų. Du meiles laiškai, gauti padieniui, būtų dvigubai nesmagiau negu tas vienas.
   Dėžutėje vėl gulėjo baltas vokelis! Sofijai ėmė aiškėti susirašinėjimo tvarka: kiekvieną popietę pašto dėžutėje ji rasdavo didelį geltoną voką. Skaitant storąjį laišką, filosofas pritykindavo prie pašto dėžutės su mažu baltu vokeliu.
   Vadinasi, Sofija nesunkiai jį gali susekti. O gal tai "ji"? Jei atsistotų prie savo kambario lango, pašto dėžutę matytų kaip ant delno. Tada tikrai pastebėtų ir paslaptingąjį filosofą. Nes baltieji vokai juk negali atsirasti savaime.
   Sofija nusprendė rytojaus dieną viską atidžiai pasekti. Bus penktadienis, prieš akis - visas savaitgalis.
   Tada ji užlipo į savo kambarį ir atplėšė voką. Šiandien lapelyje tebuvo vienas klausimas, užtat dar kvailesnis ir už anuos tris "meilės laiške":

   Kodėl LEGO yra genialiausias žaislas pasaulyje?

   Visų pirma Sofija nežinojo, ar taip pat mano, kad LEGO - genialiausias žaislas pasaulyje, šiaip ar taip, LEGO jau nebuvo žaidusi daugelį metų. Be to, niekaip negalėjo suprasti, ką LEGO turi bendra su filosofija.
   Tačiau Sofija buvo paklusni mokinė. Ji ėmė griozti viršutinę spintos lentyną ir pagaliau ištraukė polietileninį maišelį, prigrūstą įvairių dydžių ir formų LEGO kaladėlių.
   Pirmą kartą po daugelio metų ji vėl ėmė dėlioti mažas plastmasines kaladėles. Žaisdama pradėjo galvoti ir apie patį LEGO žaidimą.
   "Iš LEGO kaladėlių lengva konstruoti", - pamanė ji. Nors jos skirtingų dydžių ir formų, visas kaladėles galima sujungti. Be to, jos nė kiek nenusidėvi. Sofija neprisiminė kada nors mačiusi sulūžusią LEGO kaladėlę. Praktiškai visos atrodo tokios pat naujos ir gražios kaip ir tada, kai prieš daugelį metų gavo jas dovanų. O svarbiausia - iš LEGO kaladėlių galėjai sukonstruoti bet ką. Po to - viską išardyti ir padaryti ką nors nauja.
   Ko daugiau reikia? Sofija nusprendė, kad LEGO kaladėles išties galima vadinti genialiausiu žaislu pasaulyje. Bet ką tai turi bendra su filosofija, ir toliau liko neaišku.
   Netrukus Sofija pastatė didelį lėlės namą. Ji vos išdrįso sau prisipažinti, jog seniai nebuvo patyrusi tokio malonumo. Kodėl žmonės nustoja žaidę?
   Kai parėjo mama ir pamatė, ką Sofija pastačiusi, jai išsprūdo:
   - Kaip smagu matyti, kad vis dar gali žaisti kaip vaikas.
   - Nieko panašaus! Čia atliekami sudėtingi filosofiniai tyrinėjimai.
   Motina giliai atsiduso. Matyt, prisiminė didįjį triušį ir fokusininko skrybėlę.
   Kitą dieną, grįžusi namo iš mokyklos, geltoname voke Sofija rado naują pluoštą. Ji nusinešė laišką į savo kambarį. Norėjo tuoj pat perskaityti, be to, buvo nusprendusi akies krašteliu stebėti pašto dėžutę.

   Atomistika

   Aš ir vėl čia, Sofija. Šiandien sužinosi apie paskutinį garsų naturfilosofą. Jis buvo vardu Demokritas (apie 460-370 m.pr.Kr.) ir gyveno šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje, Abderos mieste. Jei pavyko atsakyti į klausimą apie LEGO kaladėles, tau nebus sunku suprasti, kokia šio filosofo sritis.
   Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų "kinta". Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kurios yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais.
   Žodis "atomas" reiškia "nedalus". Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog tai, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba.
   Be to, statybinė gamtos medžiaga turi būti amžina - nes iš nieko niekas neatsiranda. Čia Demokrito nuomonė sutapo su Parmenido ir elėjiečių. Taip pat jis teigė, kad visi atomai turi būti kieti ir tankūs. Tačiau negali būti vienodi. Jei visi atomai būtų vienodi, negalėtume dorai paaiškinti, kaip iš jų viskas susidarė, pradedant riešutais ir alyvmedžiais, baigiant ožkos kailiu ir žmonių plaukais.
   Pasak Demokrito, gamtoje yra nesuskaitoma galybė įvairių atomų. Vieni jų apvalūs ir glotnūs, kiti netaisyklingi ir kampuoti. Būdami skirtingų formų, atomai ir gali sudaryti pačius įvairiausius kūnus. Tačiau kad ir kiek ir kokių skirtingų jų būtų, atomai yra amžini, nekintantys ir nedalūs.
   Kai koks nors kūnas, pavyzdžiui, medis arba gyvūnas, žūva ir suyra, atomai išsisklaido ir vėl gali sudaryti naujus kūnus. Atomai juda erdvėje, bet, turėdami įvairių "kabliukų" ir "ašelių", nuolatos prisijungia prie aplink matomų daiktų.
   Dabar jau turbūt supratai, ką reiškė LEGO kaladėlės? Jos turi bemaž visas savybes, kurias Demokritas priskyrė atomams, ir todėl iš jų taip smagu statyti. Visų pirma kaladėlės nedalios. Jų būna įvairių formų ir dydžių, jos yra kietos ir tankios. Be to, LEGO kaladėlės turi "kabliukų" ir "ašelių", todėl jas galima sujungti visais įmanomais deriniais. Junginius vėliau galima išardyti ir iš tų pačių kaladėlių konstruoti naujus daiktus.
   LEGO kaladėlės todėl ir yra tokios mėgstamos, kad jas galima daug kartų panaudoti. Atskira LEGO kaladėlė vieną dieną gali būti automobilio dalimi, o kitą dieną - pilies akmeniu. Be to, galima sakyti, kad LEGO kaladėlės yra "amžinos". Šiandien vaikai gali žaisti tomis pačiomis LEGO kaladėlėmis, kuriomis žaidė jų mama ar tėtis vaikystėje...
   Įvairių daiktų galime nulipdyti ir iš molio. Tačiau molio negalima vėl panaudoti, nes jis sutrupa į vis mažesnius gabalėlius, iš kurių nebeįmanoma "nudrėbti" naujų daiktų.
   Šiandien bemaž be išlygų galime teigti, jog Demokrito atomų teorija buvo teisinga. Gamta iš tikrųjų yra sudaryta iš skirtingų "atomų", kurie tai susijungia, tai vėl išsiskiria. Vandenilio atomas, tūnantis vienoje mano nosies galiuko ląstelėje, kažkada galėjo priklausyti dramblio straubliui. O anglies atomas mano širdies raumenyje galbūt kadaise tūnojo dinozauro uodegoje.
   Šiandien mokslas nustatė, kad atomus galima padalinti į dar mažesnes "elementariąsias daleles". Šios vadinamos protonais, neutronais ir elektronais. Galbūt ir jie gali skilti į dar mažesnes daleles. Tačiau fizikai laikosi nuomonės, jog kažkur turi būti riba. Privalo egzistuoti kažkokios mažiausios dalelės, iš kurių susideda gamta.
   Demokritas neturėjo šiuolaikinių elektroninių prietaisų. Jo vienintelis tikras įrankis buvo protas. Bet protas neleido jam rinktis. Jei pripažinome, kad niekas negali kisti, kad iš nieko niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, tuomet gamta turi būti sudaryta iš mažyčių plytelių, kurios susijungia ir vėl išsiskiria.
   Demokritas nemanė, jog yra kokia nors "jėga", arba "dvasia", kuri kišasi į gamtos procesus. Pasak jo, egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Kadangi jis netikėjo niekuo daugiau, išskyrus materiją, mes jį vadiname materialistu.
   Taigi atomų judėjimas neturi jokio sąmoningo "tikslo". Gamtos procesai vyksta mechaniškai. Tai nereiškia, kad jie "atsitiktiniai", nes viskas paklūsta neišvengiamiems gamtos dėsniams. Demokritas manė, kad viskas turi natūralią priežastį, slypinčią pačiuose daiktuose. Kartą jis pasakęs, kad labiau trokštų atskleisti kokį nors gamtos dėsnį nei tapti Persijos karaliumi.
   Pasak Demokrito, atomo teorija paaiškina ir mūsų jutimus. Mes sugebame jausti dėl atomų judėjimo tuštumoje. Aš matau mėnulį, nes "mėnulio atomų" patenka man į akis.
   O kaip sąmonė? Ji juk negali susidėti iš atomų, taigi materialių "daiktų"? Kaipgi - Demokritas įsivaizdavo, kad sielą sudaro itin apvalūs ir glotnūs "sielos atomai". Kai žmogus numiršta, sielos atomai išsisklaido į visas puses. Vėliau jie gali tapti naujos gimstančios sielos dalimi.
   Tai reiškia, kad žmonės neturi nemirtingos sielos. Ir šios nuomonės laikosi nemažai žmonių mūsų dienomis. Kaip ir Demokritas, jie mano, kad "siela" yra susijusi su smegenimis ir smegenims suirus mes nebegalime turėti jokios sąmonės.
   Savo atomų teorija Demokritas Šiek tiek nutolo nuo graikų natūrfilosofijos. Jis pritarė Herakleito nuomonei, kad viskas gamtoje "juda". Nes formos atsiranda ir išnyksta. Tačiau už viso to, kas "juda", slypi amžini ir nekintami daiktai, kurie "nejuda". Juos Demokritas pavadino atomais.

   Skaitydama Sofija keletą kartų žvilgtelėjo pro langą tikėdamasi, kad paslaptingasis laiškų autorius pasirodys prie pašto dėžutės. Po to ji įsispitrėjo žemyn į gatvę, mąstydama apie tai, ką perskaitė.
   Jos galva, Demokrito mintys labai paprastos - ir vis dėlto be galo išmintingos. Jis rado atsakymą į klausimą apie "pirminę medžiagą" ir "kitimus". Šis klausimas buvo toks painus, kad galvas prie jo laužė ne viena filosofų karta. Bet galiausiai Demokritas išsprendė problemą remdamasis vien protu.
   Sofija vos neprajuko. Turi būti tiesa, kad gamta susideda iš mažų nekintamų dalelių. Bet, žinoma, ir Herakleitas buvo teisus sakydamas, kad visos formos gamtoje "juda". Nes visi žmonės ir gyvūnai miršta, net kalnai pamažu yra. Esmė tai, jog ir kalnai sudaryti iš mažyčių nedalių dalelių, kurios niekada nesubyra.
   Taip pat Demokritas iškėlė keletą naujų klausimų. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad viskas vyksta mechaniškai. Nepripažino jokių dvasinių jėgų egzistavimo - kaip Empedoklis ar Anaksagoras. Be to, Demokritas teigė, kad žmogus neturi nemirtingos sielos.
   Ar ji gali būti tikra, jog tai teisybė?
   Ne visai. Betgi filosofijos kursas dar tik prasideda.


Likimas

...būrėjas bando paaiškinti, kas iš tiesų nepaaiškinama...

   Skaitydama apie Demokritą, Sofija žvilgčiojo į sodo vartelius. Dėl visa ko nusprendė patikrinti pašto dėžutę.
   Atidariusi laukujės duris, ant laiptų pamatė nedidelį vokelį. Ant jo buvo užrašyta: "Sofijai Amundsen".
   Jis pergudravo ją! Kaip tik šiandien, kai ji taip įdėmiai sekė pašto dėžutę, paslaptines filosofes atsėlino prie namo iš kitos pusės ir, padėjęs laišką ant laiptų, vėl smuko į mišką. Prakeikimas!
   Iš kur jis žinojo, kad šiandien Sofija nenuleidžia akių nuo pašto dėžules? Galbūt jis (arba ji) pastebėjo ją pro langą? Šiaip ar taip, Sofija buvo patenkinta, kad voką surado prieš pareinant mamai.
   Sofija vėl nubėgo į savo kambarį ir ten atplėšė laišką. Balto voko krašteliai buvo sudrėkę, matėsi kelios gilios įspaudos. Ką tai galėtų reikšti? Jau seniai nebuvo liję.
   Mažame lapelyje buvo užrašyta:

   Ar tiki likimu?
   Ar liga yra dievų bausmė?
   Kokios jėgos valdo istorijos eiga?

   Ar ji tiki likimu? Greičiausiai ne. Bet pažįsta nemažai žmonių, kurie tiki. Pavyzdžiui, kelios jos klasės draugės skaito horoskopus žurnaluose. Bet jeigu jos tiki astrologija, tikriausiai tiki ir likimu, nes, astrologų nuomone, žvaigždžių padėtis danguje gali šį tą pasakyti apie žmonių gyvenimą Žemėje.
   Jei žmogus tiki, kad kelią perbėgusi juoda katė reiškia nelaimę, tikriausiai jis tiki ir likimu. Kuo Sofija daugiau apie tai galvojo, tuo daugiau rado tikėjimo likimu pavyzdžių. Kodėl, pavyzdžiui, yra sakoma "nusispjauk tris kartus"? Ir kodėl penktadienis, mėnesio tryliktoji diena, yra nelaiminga diena? Sofija girdėjo, kad daugelyje viešbučių nėra tryliktu numeriu pažymėto kambario. Greičiausiai todėl, kad esama nemažai prietaringų žmonių.
   "Prietarai", Argi ne keistas žodis? Kai išpažįsti krikščionybę arba islamą, tuomet tai vadinama "tikėjimu". Bet kai tiki astrologija arba penktadieniu, tryliktąja mėnesio diena, tada jau "prietarai"!
   Kas turi teisę kitų žmonių tikėjimą vadinti "prietarais"?
   Šiaip ar taip, Sofija neabejojo, kad Demokritas netikėjo likimu. Jis -materialistas. Tikėjo tik atomais ir tuštuma.
   Sofija pabandė pagalvoti apie kitus klausimus lapelyje.
   "Ar liga yra dievų bausmė?" Negi kas nors dar gali tuo tikėti? Bet paskui jai dingtelėjo, kad daug kas mano, jog pasveikti padeda malda, vadinasi, šie žmonės tiki, kad Dievas šiek tiek lemia, kam sirgti, o kam - pasveikti.
   Paskutinis klausimas buvo sunkiausias. Sofija niekada nebuvo galvojusi apie tai, kas valdo istorijos eigą. Bet greičiausiai žmonės? Jeigu tai būtų Dievas arba likimas, reikštų, kad žmonės neturi laisvos valios.
   Mintis apie laisvą valią privertė Sofiją pagalvoti apie visai ką kita. Kodėl ji turi taikstytis, kad paslaptingasis filosofas žaidžia su ja gužynes? Kodėl jai pačiai neparašius laiško filosofui? Jis (arba ji) šiąnakt arba rytoj iš ryto turėtų atnešti naują didelį voką. Tad ir ji pašto dėžutėje galėtų palikti laišką filosofijos mokytojui.
   Sofija ėmėsi darbo. Jai pasirodė labai sunku rašyti žmogui, kurio niekada nėra mačiusi. Ji net nežinojo, ar tai vyras, ar moteris. Ir nežinojo, ar senas žmogus, ar jaunas. Be to, paslaptingasis filosofas galėjo būti vienas iš jos pažįstamų.
   Netrukus ji surašė tokio turinio laiškelį:

   Didžiai gerbiamas filosofe! Šiuose namuose labai vertinamas Jūsų neakivaizdinis filosofijos kursas. Bet taip pat kankina nežinojimas, kas Jūs esate. Todėl prašom pasirašinėti pilnu vardu. Užtai būsite širdingai pakviestas į šiuos namus puodelio kavos, bet pageidautina, kai mamos nebus namie. Ji dirba kasdien nuo 7.30 iki 17.00 vai, išskyrus Šeštadienį ir sekmadienį. Aš esu mokykloje tomis pačiomis dienomis, tačiau visuomet, išskyrus ketvirtadienį, grįžtu namo penkiolika minučių trečios. Be to, verdu labai skanią kavą. Iš anksto dėkoju. Su nuoširdžiausiais linkėjimais - Jūsų dėmesinga mokinė Sofija Amundsen, 14 metų.

   Lapo apačioje užrašė; "Atsakymas pageidautinas".
   Sofijai pasirodė, kad laiškas išėjo per daug oficialus. Tačiau nelengva parinkti žodžius, kai rašai žmogui be veido.
   Laišką ji įdėjo į rožinį voką ir užklijavo. Viršuje užrašė: "Filosofui".
   Sunkiausia jį padėti taip, kad nesurastų mama. Visų pirma nereikia laiško mesti į pašto dėžute, kol ji neparėjo. Be to, svarbu nepamiršti patikrinti pašto dėžutės anksti ryte, prieš atnešant laikraščius. Jei naujas laiškas neateis šį vakarą arba naktį, ji bus priversta vėl pasiimti rožinį voką.
   Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga?
   Tą vakarą Sofija anksti nuėjo į savo kambarį, nors buvo penktadienis. Mama pabandė ją suvilioti pica ir detektyviniu filmu, bet Sofija pasakė, kad pavargo ir nori paskaityti lovoje. Kol mama spoksojo į televizoriaus ekraną, Sofija išsėlino prie pašto dėžulės su laišku.
   Mama akivaizdžiai buvo kiek sunerimusi. Nuo to karto, kai Sofija prakalbo apie didįjį triušį ir skrybėlę, ėmė su ja kitaip šnekėti. Sofija nenorėjo jos jaudinti, bet dabar turėjo eiti į savo kambarį ir stebėti pašto dėžutę.
   Kai mama apie vienuoliktą valandą užlipo pas ją, Sofija sėdėjo prie lango įsmeigusi akis į gatve...
   - Negi žiūri į pašto dėžutę?
   - Žiūriu ten, kur noriu.
   - Man išties atrodo, kad tu įsimylėjai, Sofija. Bet jeigu jis ir ateis su nauju laišku, tai tikrai ne vidury nakties.
   Prasideda! Sofija negalėjo pakęsti kvailų šnekų apie įsimylėjimą. Bet tikriausiai tegul mama mano, kad taip ir yra.
   Mama kalbėjo toliau:
   - Ar jis tau papasakojo apie triušį ir skrybėle? Sofija linktelėjo.
   - Jis... jis, tikiuosi, nevartoja narkotikų?
   Dabar Sofijai tikrai pasidarė jos gaila. Negalima, kad mama ir toliau jaudintųsi dėl tokių dalykų. O šiaip, žinoma, baisiai kvaila manyti, kad įdomios mintys būtinai turi būti susijusios su narkotikais. Suaugusieji iš tiesų kartais būna gerokai trenkti.
   Ji atsisuko ir tarė:
   - Mama, pažadu tau, kad niekada nieko panašaus nebandysiu... O "jis" irgi nevartoja jokių narkotikų. Tik labai domisi filosofija.
   - Ar už tave vyresnis? Sofija papurtė galvą.
   - Bendraamžis? Ji linktelėjo.
   - Ir jis domisi filosofija? Sofija vėl linktelėjo.
   - Jis, be abejo, labai mielas, dukrele. Bet dabar, man rodos, tau reikia pasistengi užmigti.
   Tačiau Sofija dar ilgai sėdėjo įsmeigusi akis į gatvę. Apie pirmą valandą ji taip pavargo, kad akys ėmė merktis. Jau norėjo gultis, bet staiga pastebėjo iš miško išnyrant šešėlį.
   Lauke buvo beveik sutemę, bet pakankamai šviesu, kad ji galėtų išskirti žmogaus kontūrus. Tai buvo vyras, ir Sofijai pasirodė, gana senas. Šiaip ar taip, nebuvo jos bendraamžis! Ant galvos turėjo beretę ar kažką panašaus.
   Pasirodė, kad jis žvilgtelėjo į namą, bet Sofija nebuvo uždegusi šviesos. Vyriškis priėjo prie pašto dėžutės ir įmetė didelį voką. Vos tik paleidęs jį iš rankų, pastebėjo Sofijos laišką. Tada įkišo ranką į pašto dėžulę ir jį ištraukė. Po akimirkos vyriškis vėl pasuko į mišką. Pabėgėjo miško takeliu - ir dingo iš akių.
   Sofija jautė, kaip daužosi širdis. Mielu noru būrų šokusi jam pavymui vienais naktiniais. Nors ne, nebūtų išdrįsusi. Ji bijojo vidury nakties bėgu paskui nepažįstamą žmogų. Aišku viena: ji privalo nueiti laiško.
   Kiek palaukusi Sofija nutykino laiptais žemyn, atsargiai atsirakino duris ir nuėjo prie pašto dėžutės. Netrukus grįžo į kambarį su dideliu voku. Atsisėdo ant lovos ir sulaikė kvėpavimą. Kai praėjo kelios minutės ir namuose tebebuvo tylu, atplėšė laišką ir pradėjo skaityti.
   Suprantama, dar negalėjo tikėtis atsakymo į savo laišką. Anksčiausiai gali jį gauti rytoj.

   Likimas

   Sveika dar kartą, miela Sofija! Dėl visa pikta priminsiu, kad nebandytum daugiau manės sekti. Kada nors susitiksime, tačiau aš pats parinksiu laiką ir vietą. Apie tai gana, ir tikiuosi, kad būsi klusni?
   Grįžtam prie filosofų. Pamatėme, kaip jie bandė surasti natūralius gamtoje vykstančių kitimų paaiškinimus. Anksčiau tokie dalykai buvo aiškinami mitais.
   Tačiau ir kitose srityse reikėjo įveikti senuosius prietarus. Šis poreikis akivaizdus kalbant apie ligą, sveikatą ir politinius įvykius. Abiejose srityse graikai tvirtai tikėjo likimu.
   Tikėti likimu - tai tikėti tuo, kad viskas numatyta iš anksto. Toks suvokimas paplitęs visame pasaulyje - ir mūsų dienomis, ir senovėje. Šiaurėje tvirtas tikėjimas "lemtimi" atsispindi senosiose islandų sagose.
   Graikai ir kitos pasaulio tautos tikėjo, kad žmonės gali sužinoti likimą iš pranašysčių. Tai reiškia, kad žmogaus arba valstybės likimas gali būti įvairiai nuspėjamas.
   Daug žmonių tebetiki, kad ateitį įmanoma išburti kortomis, perskaityti iš delno arba nuspėti iš žvaigždžių.
   Labai mėgstamas būrimas kavos tirščiais. Išgėrus kavą, puodelio dugne lieka šiek tiek kavos nuosėdų. Tirščiai gali sudaryti vaizdelį ar raštą - aišku, jei pasitelksim vaizduotę. Jei nuosėdos panašios į automobilį, galbūt tai reiškia, kad žmogaus, gėrusio iš to puodelio, laukia ilga kelione automobiliu?
   Matome, kad "būrėjas" bando paaiškinti, kas iš tiesų nepaaiškinama. Tai būdinga visoms pranašystėms. Ir kadangi tai, kas "pranašaujama", yra labai neapibrėžta, nėra lengva būrėjui paprieštarauti.
   Kai pakeliame akis į žvaigždėtą dangų, pamatome tikrą šviečiančių taškelių chaosą. Tačiau visais laikais žmonės tikėjo, kad žvaigždės gali papasakoti apie mūsų gyvenimą Žemėje. Net šiandien kai kurie politiniai vadovai, prieš priimdami svarbų sprendimą, klausia astrologus patarimo.

   Delfų orakulas

   Graikai tikėjo, kad savo likimą žmonės gali sužinoti iš garsiojo Delfų orakulo. Pats pranašas buvo dievas Apolonas. Jis kalbėdavo žynės Pitijos lūpomis, o ši sėdėdavo ant suolelio virš plyšio žemėje. Iš jo verždavosi kažkokios dujos, kurios Pitiją svaigino. Tai buvo būtina, kad ji galėtų būti Apolono ruporas.
   Atvykus į Delfus, iš pradžių reikėdavo žyniams užduoti savo klausimą. Šie klausimą pateikdavo Pitijai. Jos atsakymai būdavo labai nesuprantami arba daugiaprasmiški, tad žyniai turėdavo išaiškinti atsakymą žmogui, uždavusiam klausimą. Taip graikai galėjo pasinaudoti Apolono išmintimi, nes jie tikėjo, kad Apolonas žino viską - ir apie praeitį, ir apie ateitį.
   Daugelis valstybės valdovų nedrįsdavo pradėti karo arba ką nors svarbaus nuspręsti, neatsiklausę Delfų orakulo. Taigi Apolono žyniai, ypač gerai pažindami žmones ir šalį, buvo savotiški diplomatai ir patarėjai.
   Delfų šventykloje buvo garsusis užrašas: PAŽINK SAVE! Tuo norėta pasakyti, kad žmogui nevalia tikėti, kad jis kas nors daugiau nei žmogus - ir niekas negali pabėgti nuo savo likimo.
   Graikijoje iš lūpų į lūpas keliavo daug pasakojimų apie žmones, neišvengusius savo likimo. Vėliau apie šias tragiškas asmenybes buvo sukurtos kelios dramos (tragedijos). Pats garsiausias pavyzdys - pasakojimas apie karalių Edipą.

   Istorijos mokslas ir medicina

   Ne tik atskiro žmogaus gyvenimą lėmė likimas. Graikai tikėjo, kad ir visa pasaulio istorija yra likimo rankose. Jie manė, kad karo baigtis priklauso nuo dievų įsikišimo. Dar ir šiandien daug kas galvoja, kad Dievas arba kitos mistinės jėgos nulemia istorijos vyksmą.
   Tačiau tuo metu, kai graikų filosofai pabandė surasti natūralius gamtos procesų paaiškinimus, atsirado istorijos mokslas, kuris bandė surasti natūralias pasaulio istorijos priežastis. Taigi valstybės pralaimėjimas kare nebebuvo aiškinamas dievų kerštu. Žymiausi graikų istorikai buvo Herodotas (484-424 m.pr.Kr.) ir Tukididas (460-400 m.pr.Kr.).
   Graikai taip pat tikėjo, kad ligą gali sukelti dievai. Epidemijos dažnai buvo laikomos dievų bausme. Tačiau dievai galėjo ir išgydyti žmones, jei buvo aukojamos aukos.
   Šios mintys nėra būdingos vien graikams. Prieš atsirandant šiuolaikinei medicinai) buvo paplitusi nuomonė, kad liga turi antgamtinę priežastį. Žodis "influenca" reiškia, kad esi atsidūręs blogoje žvaigždžių įtakoje.
   Dar ir šiandien visame pasaulyje yra žmonių, kurie tiki, kad įvairios ligos (pavyzdžiui, AIDS) yra Dievo bausmė. Be to, daug kas mano, kad sergantis žmogus gali būti išgydytas antgamtiniu būdu.
   Kai graikų filosofai pasuko naujo mastymo keliu, atsirado graikų medicina, kuri bandė surasti natūralius ligos ir sveikatos paaiškinimus. Manoma, kad graikų medicinos pradininkas buvęs Hipokratas, kuris apie 460 m.pr.Kr. gimė Koso saloje.
   Pagrindinis apsisaugojimo nuo ligos būdas, pagal hipokratinės medicinos tradiciją, yra nuosaikumas ir sveika gyvensena. Natūrali žmogaus būsena yra būti sveikam. Liga kyla tada, kai gamta dėl sutrikusios fizinės arba dvasinės pusiausvyros "išeina iš vėžių". Sveikatą padeda atgauti nuosaikumas, harmonija ir "sveika siela sveikame kūne".
   Šiandien nuolat girdime kalbant apie "gydytojo etiką". Tai reiškia, kad gydytojas privalo dirbti vadovaudamasis tam tikromis etinėmis normomis. Pavyzdžiui, gydytojas neturi teisės sveikam žmogui išrašyti narkotinių medžiagų. Be to, privalo saugoti paslaptis, taigi neturi teisės skleisti to, ką jam apie savo ligą papasakoja pacientas. Ir šios idėjos remiasi Hipokrato mokymu. Jis reikalavo iš savo mokinių duoti tokią priesaiką:
   "Gydydamas ligonius pagal savo sugebėjimą bei sąžinę nurodysiu atitinkamą gyvenimo būdą ir juos saugosiu nuo bet kokios žalos ar skriaudos. Niekam, kad ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat panašių jų sumanymų neparemsiu patarimu. Be to, nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam gemalui ir vaisiui sunaikinti.
   Užsiimsiu medicinos menu gyvendamas nesavanaudiškai ir dorai.
   Sergančių akmenlige pats neoperuosiu - tai atlikti pavesiu patyrusiems chirurgams.
   Į kiekvieną namą Žengsiu sergančiųjų labui, be išankstinio kėslo pakenkti ir įžeisti, ypač be kūniško geismo moterims ir vyrams, laisviems žmonėms ir vergams, kuriuos man teks gydyti. Visa, ką gydydamas matysiu ar girdėsiu, ar šiaip ką, net ir nekviestas gydyti, patirsiu apie žmonių įprastą gyvenimą, nutylėsiu ir laikysiu paslaptyje, jei nebus reikalo viešai paskelbti.
   Jei šios priesaikos nepriekaištingai laikysiuos ir jos nelaužysiu, tebūnie man lemta džiaugtis gyvenimo laime ir darbo sėkme, o mano garbe tebūna amžinai visų žmonių aukštinama. Jei šią priesaiką sulaužysiu ir neteisingai prisieksiu, teįvyksta man viskas priešingai".
   Pabudusi Šeštadienio rytą, Sofija pašoko lovoje. Ar ji tik sapnavo, ar iš tikrųjų matė filosofą?
   Viena ranka ji pagrabaliojo po lova. Išties - ten gulėjo naktį atneštas laiškas. Sofija atsiminė skaičiusi apie graikų tikėjimą likimu. Vadinasi, tai nebuvo vien sapnas.
   Žinoma, ji mate filosofą! Ir dar daugiau - savo akimis mate, kad jis pasiėmė jos laišką.
   Sofija išlipo ant grindų ir pasilenkė po lova. Ištraukė visus mašinraščio lapus. Bet kas tai? Palei sieną kažkas raudonavo. Ar tik ne šalikas?
   Sofija palindo po lova ir ištraukė raudoną šilkinį Šalikėlį. Aišku buvo viena: jis niekada nepriklausė Sofijai.
   Ji atidžiai apžiūrėjo šalikėlį ir tyliai aiktelėjo pamačiusi, kad išilgai siūles juodu rašalu buvo kažkas užrašyta. "HILDĖ", - perskaitė ji.
   Hildė! Bet kas gi ta Hildė? Kodėl taip dažnai susikerta jų keliai?


Sokratas

...protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino...

   Sofija užsivilko vasarinę suknelę ir netrukus jau buvo virtuvėje. Motina stovėjo palinkusi prie spintelės. Sofija nusprendė nieko nesakyti apie šilkinį šalikėlį.
   - Ar paėmei laikraštį? - išsprūdo Sofijai.
   Mama atsisuko.
   - Gal galėtum jį man atnešti.
   Sofija nubėgo žvyruotu takeliu ir netrukus sustojo prie žalios pašto dėžutės.
   Tik laikraštis. Juk negali iškart tikėtis laiško. Laikraščio pirmajame puslapyje ji perskaitė porą eilučių apie norvegų JT batalioną Libane.
   JT batalionas... Ar ne tai buvo atspausta atviruke nuo Hildės tėčio? Bet ant jo buvo norvegiški pašto ženklai. Galbūt norvegų JT kariai turi nuosavą paštą...
   Kai ji sugrįžo į virtuvę, mama erzindama pasakė:
   - Ėmei domėtis laikraščiais.
   Laimei, pašto dėžučių ir panašių dalykų ji nebeminėjo nei per pusryčius, nei vėliau, dieną. Kai mama išėjo apsipirkti, laišką apie tikėjimą likimu Sofija, nusinešė į Landynę.
   Širdis suvirpėjo, kai šalia dėželės su filosofijos mokytojo laiškais Sofija netikėtai išvydo mažą baltą laiškelį. Sofija buvo tikra, kad laiškas ne jos padėtas.
   Ir šio voko kraštai buvo sudrėkę. Be to, buvo pora gilių įspaudų kaip ir baltame voke, kurį gavo vakar.
   Nejaugi filosofas čia buvo? Negi jis žino apie jos slaptavietę? Bet kodėl vokai drėgni?
   Nuo klausimų Sofijai apsisuko galva. Ji atplėšė voką ir perskaitė.

   Miela Sofija! Perskaičiau tavo laišką labai susidomėjęs, bet ir - nuliūdęs. Deja, dėl kavos gėrimo ir panašių dalykų turiu tave nuvilti. Kada nors mes susitiksim, betai, matyt, dar ilgai negalėsiu pasirodyti Kapitono posūkyje. Be to, tariu pridurti, kad nuo šiol nebegalėsiu laiškų perduoti pats. Ilgainiui tai būtų per daug rizikinga. Su kitais laiškais ateis mano mažasis pasiuntinukas. Užtat jie bus atnešami tiesiai į slaptavietę sode.
   Prireikus ir toliau gali į mane kreiptis. Tada padėk voką su saldžiu sausainiu arba cukraus gabalėliu. Suradęs tokį laišką, pasiuntinys atneš jį man.
   P.S. Nėra malonu atmesti mažos damos kvietimą išgerti kavos. Bet kai kada būtina.
   P.S. P.S. Jei kartais surastum raudoną šilkinį šalikėlį, prašyčiau jį gerai saugoti. Juk atsitinka, kad tokie daikteliai per klaidą sumaišomi. Ypač mokyklose ir panašiose vietose, o čia juk - filosofijos mokykla.

   Su nuoširdžiausiais linkėjimais - Albertas Knoksas.

   Sofija nugyveno keturiolika metų ir per savo neilgą amželį yra gavusi nemažai laiškų: Kalėdų, gimtadienio ir panašiomis progomis. Tačiau šis laiškas buvo keisčiausias iš visų gautųjų.
   Jis buvo be pašto ženklo. Net neįmestas į pašto dėžutę. Laiškas atneštas tiesiai į Sofijos slapčiausią vietelę senojoje gyvatvorėje. Taip pat keista, kad laiškas sausą pavasario dieną sudrėko.
   Visų keisčiausia, žinoma, šilkinis šalikėlis. Filosofijos mokytojas turi dar vieną mokinę. Sakykim! Ir ta mokinė pametė šilkinį šalikėlį. Na, gerai! Bet kaip ji sugebėjo pamesti šalikėlį po Sofijos lova?
   Ir dar Albertas Knoksas... Ar ne juokingas vardas?
   Šis laiškas bent jau patvirtino, kad yra ryšys tarp filosofijos mokytojo ir Hildės Meler Knag. Bet kad ir Hildės tėvas pakeitė adresą, buvo visiškai nesuvokiama.
   Sofija ilgai sėdėjo ir mąstė, kas gali sieti Hildę ir ją pačią. Galiausiai nusiminusi atsiduso. Filosofijos mokytojas rašė, kad tikriausiai jie kada nors susitiks. Ar ji susitiks ir su Hilde?
   Sofija apvertė lapą. Dabar pastebėjo, kad ir kitoje pusėje buvo keli sakiniai:

   Ar drovumas yra įgimtas?
   Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino.
   Tikras pažinimas ateina iš vidaus.
   Tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai.

   Sofija jau žinojo, kad trumpieji sakiniai baltuose vokuose turi ją paruošti naujam dideliam vokui, kuris netrukus ateis. Jai kilo mintis, kad jei pasiuntinukas atneš geltoną voką į Landynę, Sofija gali pasėdėti ir jo palaukti. Ar tai - ji? Tada įsikabins ir nepaleis tol, kol jis arba ji ko nors nepapasakos apie filosofą! Be to, laiške parašyta, kad pasiuntinys mažas. Gal tai vaikas?
   "Ar drovumas yra įgimtas?"
   Sofija žinojo, kad "drovumas" yra senamadiškas žodis, reiškiantis gėdą - pavyzdžiui, rodytis nuogam. Bet ar išties natūralu dėl to gėdytis? Turbūt kai kas nors natūralu, tai bendra visiems žmonėms. Tačiau daugelyje pasaulio šalių natūralu būti nuogam. Taigi greičiausiai visuomenė sprendžia, kas pridera, o kas - ne? Tarkim, kai senelė buvo jauna, buvo visiškai neįmanoma degintis be liemenėlės. O šiandien dauguma mano, jog tai "natūralu". Nors daug kur tai ir dabar griežtai draudžiama. Sofija pasikrapštė galvą. Ar tai filosofija?
   Po to kitas sakinys: "Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino."
   Protingesnė už ką? Jeigu filosofas mano, kad ta, kuri supranta, kad nežino visko, kas yra tarp dangaus ir žemės, yra protingesnė už tą, kuri žino tiek pat mažai, bet vis vien dedasi labai daug žinanti, tada galima su tuo sutikti. Sofija niekada nebuvo apie tai susimasčiusi. Bet kuo daugiau galvojo, tuo aiškiau darėsi, kad žinoti tai, ko nežinai, iš esmės irgi yra tam tikra žinojimo rūšis. Šiaip ar taip, sunku įsivaizduoti kvailesnį už tą žmogų, kuris dedasi dalyko žinovu, neturėdamas apie tai mažiausio supratimo.
   Paskui buvo parašyta, jog tikras pažinimas kyla iš vidaus. Bet juk visos žinios kada nors ateina į žmogaus galvą iš išorės? Kita vertus, Sofija gerai atsiminė, kad buvo tokių situacijų, kai mama arba mokytojai mokykloje bandė ją išmokyti to, kam ji buvo neimli. Kai ji iš tiesų ką nors išmokdavo, būdavo prisidėjusi pati. Labai svarbu suprasti pačiai - galbūt tai ir vadinama "pažinimu".
   Na, Štai - Sofijai atrodė, kad pirmąsias užduotis ji įveikė visai gerai. Bet toliau ėjo teiginys, kuris buvo toks keistas, kad ji neištvėrė nenusijuokusi: "Tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai".
   Ar tai reiškia, kad banką vagis plėšia dėl to, kad nežino, kas yra geriau? Sofija taip nemanė. Priešingai, ji manė, kad ir vaikai, ir suaugusieji iškrečia dideliu kvailysčių, - dėl kurių vėliau gailisi, - žinodami, kaip reikia elgtis.
   Taip jai sėdint, kažkas sutraškino sausas šakeles toje gyvatvorės pusėje, kuri šliejosi prie didžiojo miško. Ar tai gali būti pasiuntinys? Sofija pajuto, kaip stipriau ėmė plakti Širdis. Ji dar labiau išsigando išgirdusi žvėries alsavimą.
   Po akimirkos iš miško pusės į Landynę prasibrovė didžiulis šuo. Turbūt labradoras. Nasruose šuo laikė didelį geltoną voką, kurį padėjo Sofijai ant kelių. Viskas įvyko taip greitai, kad Sofija nespėjo atsitokėti. Po poros akimirkų ji liko sėdėti su dideliu voku rankose, o geltonas Šuo vėl spruko į mišką. Tik tada, kai viskas praėjo, Sofija išsigando. Pasidėjo rankas ant kelių ir apsiverkė.
   Ji nežinojo, kiek laiko šitaip sėdėjo, bet po valandėlės vėl pakėlė akis.
   Vadinas, tai buvo pasiuntinys! Sofija atsikvėpė. Tai todėl baltų vokų kraštai būdavo sudrėkę. Ir, žinoma, dėl to juose būdavo gilių įspaudimų. Kaip jai neatėjo į galvą? Taip pat dabar buvo galima suprasti, kodėl, norėdama pasiųsti laišką filosofui, į voką turi įdėti saldų sausainį arba cukraus gabalėlį.
   Ne visada jos protas toks guvus, kokio norėtųsi. Bet kad pasiuntinys - dresuotas šuo, buvo kažkas ypatinga. Taip pat galima pamiršti, kad iš pasiuntinio išgaus Alberto Knokso adresą.
   Sofija atplėšė didįjį voką ir ėmė skaityti.

   Atėnų filosofija

   Miela Sofija! Kai skaitysi šį laišką, tikriausiai jau būsi susipažinusi su Hermiu. Dėl visa ko pridursiu, jog tai - šuo. Bet dėl to nereikia nuogąstauti. Jis labai geras ir kur kas protingesnis už daugelį žmonių. Bent jau nesideda esąs gudresnis, nei yra iš tikrųjų.
   Taip pat atkreipk dėmesį, kad vardas jam parinktas neatsitiktinai. Hermis buvo graikų dievų pasiuntinys. Ir dar - jūrininkų dievas, bet į tai nesigilinsime, bent kol kas. Svarbiau yra tai, kad iš Hermio vardo kilęs žodis "hermetiškas", kuris reiškia "paslėptas" arba "neprieinamas". Tai labai tinka turint galvoje, kad Hermis mus tarsi slepia vieną nuo kito.
   Tai tiek apie pasiuntinį. Jis, žinoma, skiria savo vardą ir šiaip yra gerai išauklėtas.
   Dabar grįžkime prie filosofijos. Pirmąjį skyrių jau išėjome. Turiu galvoje natūrfilosofiją, kuri atmetė mitinį pasaulėvaizdį. Dabar susipažinsime su žymiausiais antikos filosofais. Tai - Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Kiekvienas šių filosofų savaip prisidėjo prie Europos kultūros kūrimo.
   Natūrfilosofai dar vadinami "ikisokratikais", nes visi gyveno prieš Sokratą. Tiesa, Demokritas mirė keleriais metais vėliau nei Sokratas, bet visos jo mintys vis dėlto priskirtinos prie "ikisokratiškosios" natūrfilosofijos. Nes Sokratas ne vien laiko atžvilgiu žymi takoskyrą. Pasikeičia ir geografinė vieta. Sokratas yra pirmasis filosofas, gimęs Atėnuose, jis pats ir du jo sekėjai gyveno ir kūrė šiame mieste. Galbūt pameni, jog ir Anaksagoras kurį laiką praleido Atėnuose, bet buvo iš ten išvytas, nes teigė, jog saulė yra ugninis kamuolys. (Neką geriau pasisekė ir Sokratui!)
   Be to, Sokrato laikais Atėnuose susitelkia graikų kultūrinis gyvenimas. Dar svarbiau atkreipti dėmesį į tai, jog pereinant nuo natūrfilosofų prie Sokrato pasikeičia pati filosofijos kryptis.
   Tačiau prieš pradėdami pažintį su Sokratu, pakalbėsime apie vadinamuosius sofistus, be kurių butų sunku įsivaizduoti Sokrato laikų Atėnus.
   Uždanga pakyla, Sofija! Mastymo raida panaši į daugiaveiksmę dramą.

   Svarbiausia - žmogus

   Apie 450 m.pr.Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Ir filosofija pasuko nauja kryptimi.
   Natūrfilosofai visų pirma buvo gamtos tyrinėtojai. Todėl jie turėjo didelės reikšmės mokslo raidai. O Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje.
   Ilgainiui Atėnuose susiformavo demokratinė valdymo forma su tautos susirinkimais ir teismais. Demokratijos prielaida buvo ta, kad žmonės gaudavo pakankamai žinių, reikalingų norint dalyvauti demokratiniame procese. Kad jaunai demokratijai reikalingas liaudies švietimas, matome ir mūsų dienomis. Atėniečiams buvo ypač svarbu išmokti iškalbos meno (retorikos).
   Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujančių mokytojų ir filosofų. Šie pasivadino sofistais. Žodis "sofistas" reiškia "išminčius" arba "nusimanantis žmogus". Atėnuose sofistai pelnėsi duoną mokydami miesto piliečius.
   Sofistus su natūrfilosofais jungė vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo. Toks požiūris filosofijoje vadinamas skepticizmu.
   Tačiau ir negalėdami įminti visų gamtos mįslių, žinome, kad esame žmonės, kuriems privalu išmokti gyventi drauge. Sofistai nusprendė domėtis žmogumi ir žmogaus vieta visuomenėje.
   "Žmogus yra visa ko matas", - teigė sofistas Protagoras (apie 487-420 m.pr.Kr.). Jis turėjo galvoje, kad teisybę ir neteisybe, gėrį ir blogį reikia vertinti, atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Paklaustas, ar tiki graikų dievus, jis atsakė, kad klausimas sunkus, o žmogaus gyvenimas trumpas. Tuos, kurie negali aiškiai pasakyti, yra Dievas ar ne, vadiname agnostikais.
   Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairių valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai, ir miestų-valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste-valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai.
   Pavyzdžiui, sofistai sugebėjo parodyti, kad tokios sąvokos kaip "natūralus drovumas" ne visuomet yra pagrįstos. Nes jei gėdos jausmas būtų natūralus, jis turėtų būti įgimtas. Bet ar tai įgimta, Sofija, ar sukurta visuomenės? Žmonėms, mačiusiems pasaulio, atsakymas būtų paprastas: gėdytis savo nuogumo nėra natūralu ar įgimta. Drovumas - arba drovumo nebuvimas - visų pirma yra susijęs su visuomenės papročiais.
   Kaip supranti, pasaulio matę sofistai Atėnų visuomenėje galėjo sukelti aršias diskusijas, teigdami, jog nėra jokių absoliučių teisingo elgesio normų. Sokratas, priešingai, stengėsi įrodyti, jog kai kurios normos išties yra absoliučios ir visiems bendros.

   Kas buvo Sokratas?

   Sokratas (470-399 m.pr.Kr.) - galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaka europietiškajam mastymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi.
   Mes žinome, kad jis gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėmis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Kitais kartais jis daugeliui valandų paskęsdavo mintyse.
   Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Dėl jo mįslingumo ir daugiareikšmiškumo Sokratą galėjo pasisavinti visiškai skirtingos kryptys.
   Yra žinoma, kad pažiūrėti jis buvo bjaurus kaip velnias. Mažas ir storas, išsprogtaakis ir riestanosis. Bet sakoma, kad vidumi buvęs nepaprastai puikus. Esą gali ieškoti dabartyje, gali - praeityje, bet niekuomet nerasi tokio kaip jis. Vis dėlto už savo filosofinę veiklą Sokratas buvo nuteistas mirti.
   Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono, kuris buvo jo mokinys ir pats tapo vienu iš didžiausių visų laikų filosofų. Platonas parašė daug dialogų, arba filosofinių pokalbių, kur kalba Sokrato lūpomis.
   Kai Platonas į Sokrato lūpas įdeda kokius nors žodžius, negalime būti tikri, kad juos iš tiesų pasakė Sokratas. Todėl nelengva atskirti, kur Sokrato mokymas, o kur paties Platono žodžiai. Su ta pačia problema susiduriame kalbėdami ir apie kitus istorinius asmenis, nepalikusius rašytinių šaltinių. Garsiausias pavyzdys, žinoma, būtų Jėzus. Mes nežinome, ar "istorinis Jėzus" iš tiesų pasakė tuos žodžius, kuriuos Matas arba Lukas įdeda jam į lūpas. Taip pat niekada nebus įminta mįslė, ką pasakė "istorinis Sokratas".
   Vis dėlto nėra taip svarbu, koks "iš tikrųjų" buvo Sokratas. Platono sukurtas šio filosofo įvaizdis jau beveik 2500 metų teikia įkvėpimo Vakarų mąstytojams.

   Pokalbio menas

   Sokrato veiklos esmė tai, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Taigi Sokratas nepamokslavo kaip koks mokyklos mokytojas. Ne, jis kalbėdavosi.
   Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Ir niekas jo nebūtų nuteisės mirti. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne.
   Pasakojama, kad Sokrato motina buvusi pribuvėja ir Sokratas savo paties veiklą lyginęs su pribuvėjos darbu. Ne pati pribuvėja gimdo vaiką. Ji tik prižiūri ir padeda gimdyti. Taip ir Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms "pagimdyti" teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis "supratimas".
   Patikslinu: sugebėjimas gimdyti vaikus yra įgimta savybė. Lygiai taip pat visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. "Ateidamas į protą" žmogus turi pasiimti kažko iš savęs.
   Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo "apsimesti" nežinančiu - arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama "sokratiškąja ironija". Tokiu būdu jis nuolatos parodydavo atėniečių mastymo silpnąsias vietas. Tai įvykdavo vidury turgaus - taigi visai viešai. Susitikimas su Sokratu dažnai būdavo tas pats kaip apsikvailinti ir būti išjuoktam didelės publikos akivaizdoje.
   Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo - ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats - kaip gylys, jį raginantis. (O kas gyliui daroma, Sofija? Ar gali atsakyti?)

   Dieviškasis balsas

   Ne pakankinti norėdamas Sokratas piliečiams nuolat neduodavo ramybės. Kažkas slypėjo jo viduje, nepalikdamas jokio pasirinkimo. Jis dažnai sakydavosi viduje turįs "dievišką balsą".
   Sokratas, pavyzdžiui, atsisakė dalyvauti nuteisiant žmones mirtimi. Be to, nesutiko įduoti politinių priešininkų. Galiausiai už tai turėjo sumokėti gyvybe.
   399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad "netiki dievus" ir "tvirkina jaunuomenę". Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą.
   Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet būtų buvęs nebe Sokratas. Sąžinę - ir tiesą - jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Tačiau, kaip žinome, Sokratas buvo nuteistas mirtimi. Kiek vėliau savo artimiausių draugų akivaizdoje jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.
   Kodėl, Sofija? Kodėl Sokratas turėjo mirti? Šį klausimą žmonės užduoda jau 2400 metų. Bet istorijoje jis - ne vienintelis žmogus, ėjęs iki pat liepto galo ir miręs dėl savo įsitikinimų. Aš jau minėjau Jėzų, o jis ir Sokratas išties turi panašumų. Paminėsiu tik kai kuriuos.
   Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių Šaltinių. Taigi turime visiškai pasikliauti įvaizdžiu, kurį sukūrė jų mokiniai. Vis dėlto nekyla abejonių, jog ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Be to, jie kalbėdavo su išskirtine savikliova, kuri ir žavėdavo, ir keldavo apmaudą. Maža to, abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe.
   Teismo procesuose prieš Jėzų ir Sokratą taip pat matome akivaizdžių sutapimų. Ir vienas, ir kitas būtų galėjas prašyti malonės ir išgelbėti savo gyvybe. Tačiau jie jautė išduosią savo misiją, jei sustos pusiaukelėje. Pasitikę mirtį aukštai pakelta galva, jie ir po mirties įgijo tūkstančius šalininkų.
   Lygindamas Jėzų su Sokratu, nenoriu jų tapatinti. Visų pirma tai parodo, kad ir vieno, ir kito skelbiamos tiesos buvo neatskiriamos nuo jų asmeninės drąsos.

   Atėnų džokeris

   Taigi Sokratas, Sofija! Matai, dar nebaigėm apie jį kalbėti. Šiek tiek aptarėme jo metodą. Bet kokia gi Sokrato filosofinė sritis? Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį.
   Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino save "filosofu" tikrąja šio žodžio prasme. "Filo-sofas" iš tiesų yra tas, kuris siekia išminties.
   Ar patogiai sėdi, Sofija? Visam likusiam kursui svarbu, kad suprastum skirtumą tarp "sofisto" ir "filosofo". Sofistai ėmė pinigus už savo daugiau ar mažiau gudrius išvedžiojimus, ir tokių "sofistų" netrūko per visą istoriją. Turiu galvoje mokyklų mokytojus ir "visažinius", kurie arba pasitenkina savo menkomis žiniomis, arba giriasi žiną nepaprastai daug, iš tiesų apie tai neturėdami jokio supratimo. Keletą tokių "sofistų" tikriausiai jau esi sutikusi per savo neilgą gyvenimą. Tikras filosofas, Sofija, yra visai kas kita, netgi priešingybė. Filosofas supranta, kad iš esmės žino labai mažai. Tad be paliovos siekia tikrojo pažinimo. Sokratas ir buvo toks retas žmogus. Jis žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. O svarbiausia - jį tiesiog kankino tai, kiek mažai jis žino.
   Taigi filosofas yra tas, kuris pripažįsta, kad labai daug ko nesupranta. Ir dėl to kenčia. Tuo požiūriu jis vis tiek protingesnis už tuos, kurie giriasi išmaną dalykus, apie kuriuos nieko nežino. Esu pasakęs: "Protingiausia yra ta, kuri žino, ko ji nežino". Pats Sokratas tvirtino žinąs tik vieną dalyką - kad nežino nieko. Įsidėmėk šį posakį, nes tokį prisipažinimą retai išgirsi net iš filosofo lūpų. Be to, kartais už tokį viešą prisipažinimą gali tekti sumokėti gyvybe. Visada pavojingiausi tie, kurie klausia. Atsakyti ne taip pavojinga. Viename klausimėlyje gali būti tiek sauso parako, kiek tūkstantyje atsakymų.
   Ar esi girdėjusi apie naujus karaliaus rūbus? Iš tiesų karalius buvo nuogut nuogutėlis, bet nė vienas iš pavaldinių nedrįso to pasakyti. Ir staiga vaikas sušuko, kad karalius nuogas. Tai buvo drąsus vaikas, Sofija. Taip ir Sokratas išdrįso paskelbti, kiek mažai mes, žmonės, žinome. Vaikų ir filosofų panašumą esam aptarę anksčiau.
   Patikslinu: žmonija susiduria su daugybe svarbių klausimų, į kuriuos iškart randame tinkamą atsakymą. Ir tada atsiveria dvi galimybes: apgaudinėti save ir visą likusį pasaulį nuduodant, jog žinome tai, ką verta žinoti. Arba užsimerkti prieš didžiuosius klausimus ir visiems laikams atsisakyti sužinoti daugiau. Šitaip žmonija suskyla į dvi dalis. Dažniausiai žmonės būna arba aklai įsitikinę savo teisumu, arba abejingi. (Abi šios rūsys kapanojasi triušio kailiuko gilumoje!) Tai tas pats kaip dalinti kortų malką pusiau, miela Sofija. Į vieną krūvelę dedamos juodos spalvos kortos, o į kitą - raudonos. Bet kai kada tarp kortų pasirodo džokeris, kuris nėra nei širdis, nei kryžius, nei būgnas, nei lapas. Sokratas ir buvo Atėnų džokeris. Jis nebuvo nei tikras savo teisumu, nei abejingas. Tik žinojo, kad nieko nežino - ir dėl to kankinosi. Taigi jis tapo filosofu - tokiu, kuris nepasiduoda ir nenuilstamai siekia tikro žinojimo.
   Pasakojama, kad vienas atėnietis Deltų orakulo paklausęs, kas yra protingiausias Atėnų žmogus. Orakulas atsakęs, jog Sokratas. Išgirdęs tai Sokratas, švelniai tariant, nustebo. (Manau, kad jis juokėsi, Sofija!) Nieko nelaukęs nuėjo į miestą ir aplankė žmogų, kurį visi laikė labai protingu. Tačiau kai paaiškėjo, kad šis žmogus negali aiškiai atsakyti į jo klausimus, Sokratas pagaliau suprato, kad orakulo būta teisaus.
   Sokratui buvo svarbu rasti tvirtą mūsų pažinimo pagrindą. Tokį pamatą jis tarėsi suradęs - žmogaus protą. Taigi tvirtai tikėdamas žmogaus protu, jis buvo ryškus racionalistas.
   Teisinga įžvalga nulemia teisingą poelgį.
   Minėjau, kad Sokratas tarėsi savyje girdįs dievišką balsą ir kad ši "sąžinė" jam sakiusi, kas yra teisinga. "Žinantis, kas yra gera, ir elgsis gerai", - teigė jis. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Ir tik tas, kuris elgiasi teisingai, tampa "teisingu žmogumi". Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Todėl taip svarbu plėsti savo žinias. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai yra teisinga ir kas - klaidinga. Priešingai nei sofistai, jis manė, kad sugebėjimas atskirti teisingą poelgį nuo neteisingo slypi prote, o ne visuomenėje.
   Galbūt, Sofija, pastarasis teiginys tau pasirodys sunkiai įkandamas. Bandau paaiškinti dar kartą: Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip tapti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai. Nes turbūt nė vienas žmogus nenori būti nelaimingas?
   Ką pati manai, Sofija? Ar gali būti laiminga nuolatos darydama tai, ką širdies gilumoje laikai neteisinga? Yra daug žmonių, kurie meluoja, vagia ir šmeižia kitus. Na, taip! Matyt, ir jie žino, kad tai negerai - arba neteisinga. Bet ar manai, kad dėl to jie laimingesni?
   Sokratas taip nemanė.

   Perskaičiusi apie Sokratą, Sofija įdėjo laišką į dėželę ir išlindo į sodą. Norėjo grįžti namo prieš mamai pareinant iš parduotuvės, kad išvengtų kamantinėjimų, kur buvo prapuolusi. Be to, Sofija žadėjo suplauti indus.
   Vos prisileido vandens, pro duris su dviem didžiuliais krepšiais įvirto mama. Galbūt todėl ji ir pasakė:
   - Pastaruoju metu, Sofija, esi lyg nesava.
   Sofija nežinojo, kam taip pasakė, jai tiesiog išsprūdo:
   - Sokratui irgi taip buvo.
   - Sokratui? - motina išpūtė akis.
   - Tik gaila, kad už tai jam teko sumokėti gyvybe, - susimąsčiusi toliau kalbėjo Sofija.
   - Betgi Sofija! Aš tuoj nebežinosiu, ką man daryti.
   - Ir Sokratas nežinojo. Jis žinojo tik tiek, kad visiškai nieko nežino. Bet vis tiek buvo protingiausias Atėnų žmogus.
   Motina visiškai neteko žado. Galiausiai paklausė:
   - Ar mokykloje to išmokai?
   Sofija papurtė galvą.
   - Ten mes nieko neišmokstame... Nuo tikro filosofo mokytojas pirma skiriasi tuo, kad tariasi žinąs labai daug ir bando visa tai įkalti mokiniams į galvą. Filosofas kartu su mokiniais bando suprasti dalykų esme.
   - A, vadinasi, vėl kalbamės apie baltus triušius. Žinai, aš tuoj pareikalausiu, kad pasakytum, kas tas tavo draugas. Jei ne, pradėsiu manyti, kad jis truputį kvanktelėjęs.
   Tada Sofija atsisuko nuo kriauklės. Atstačiusi į motiną indų šepetėlį tarė:
   - Jis ne kvanktelėjęs. Bet jis - tarsi gylys, kuris trikdo kitus. Kad šie pradėtų kitaip mąstyti.
   - Liaukis, pakaks. Rodos, jis dar ir įžūlus.
   Sofija vėl pasilenkė prie kriauklės.
   - Jis visai neįžūlus. Bet siekia tikrosios išminties. Tuo labiausiai ir skiriasi tikras džokeris nuo visų kitų kortų.
   - Pasakei "džokeris"?
   Sofija linktelėjo.
   - Ar kada nors pagalvojai, kad kortų malkoje yra daug širdžių ir būgnų? Taip pat lapų ir kryžių. O džokeris tik vienas.
   - Apie ką tu kalbi, vaikeli?
   - O ko tu klausi!
   Motina sudėliojo visus pirkinius. Tada pasiėmė laikraštį ir nuėjo į kambarį. Sofijai pasirodė, kad duris ši uždarė kiek garsiau nei įprastai.
   Suplovusi indus ji nuėjo į savo kambarį. Raudoną šilkinį šalikėlį buvo įdėjusi į viršutinę spintos lentyną prie LEGO kaladėlių. Dabar vėl jį paėmė ir įdėmiai apžiurėjo.
   Hildė...


Atėnai

...iš griuvėsių pakilo daugybė aukštų pastatų...

   Pavakare Sofijos mama išėjo aplankyti draugės. Vos tik ji iškėlė koją iš namų, Sofija nubėgo sodan ir įsmuko į Landynę senoje gyvatvorėje. Ten prie didžiosios sausaininės rado storą paketą. Nieko nelaukusi Sofija nuplėšė popierių. Tai buvo videokasetė!
   Ji parbėgo namo. Videokasetė! Tai kažkas nauja. Bet iš kur filosofas galėjo žinoti, kad jie turi videomagnetofoną? Ir kas toje kasetėje?
   Sofija įdėjo kasetę. Netrukus televizoriaus ekrane pasirodė didelio miesto vaizdas. Greitai Sofija suprato, jog tai turi būti Atėnai, nes objektyvas tuoj pat nukrypo į Akropolį. Sofija ne kartą buvo mačiusi senuosius griuvėsius. Tai buvo gyvi vaizdai. Po šventyklos liekanas būriais vaikštinėjo lengvai apsirengę turistai su fotoaparatais ant pilvo. Vienas tarsi laiko kažkokį užrašą? Štai vėl tas plakatas! Ar tik ne "Hildė" užrašyta?
   Netrukus ekrane pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis. Neaukštas, dailiai apkirpta juoda barzdele, užsidėjęs mėlyną beretę. Atsigrįžęs į kamerą prabilo:
   - Sveika atvykusi į Atėnus, Sofija. Kaip turbūt jau supratai, aš ir esu Albertas Knoksas. Jei tuo dar netiki, galiu pakartoti, kad didelis baltas triušis tebėra traukiamas iš juodosios Visatos skrybėlės. Mes stovime Akropolyje. Šis žodis reiškia "miesto pilis" arba, tiksliau, "miestas ant kalvos". Čia žmonės gyveno nuo akmens amžiaus. Žinoma, tai susiję su ypatinga vietos geografine padėtimi. Plynaukštėje buvo nesunku gintis nuo priešų. Be to, nuo Akropolio gerai matyti vienas iš geriausių Viduržemio jūros uostų... Ilgainiui, Atėnams išsiplėtus į lygumą, esančią šalia plynaukštės, Akropolis tapo tvirtovę ir šventyklų vieta. Pirmojoje V a.pr.Kr. pusėje siautė aršus karas su persais, o 480 m.pr.Kr. persų karalius Kserksas nusiaubė Atėnus ir sudegino senuosius medinius Akropolio statinius. Po metų persai buvo sumušti, ir nuo tada, Sofija, prasidėjo Atėnų aukso amžius. Akropolis buvo atstatytas, dar didingesnis ir gražesnis, ir nuo to laiko jis tapo vien šventyklų vieta. Kaip tik tuo metu Sokratas ir vaikštinėdavo po gatves ir turgaus aikštę, šnekindamas atėniečius. Taigi jis galėjo stebėti Akropolio atstatymą ir tai, kaip kilo visi pastatai, kuriuos matom aplinkui. Tai buvo ne šiaip sau statybos! Už manęs matai didžiąją šventyklą. Ji vadinama Partenonu, arba "Mergelės namais", ir buvo pastatyta Atėnų globėjos deivės Atėnės garbei. Didžiulis marmurinis pastatas neturi nė vienos tiesios linijos, visos keturios sienos šiek tiek išgaubtos. Tuo norėta suteikti statiniui daugiau gyvybės. Nors pastato gabaritai milžiniški, pažiūrėti jis neatrodo labai sunkus. Tai optinė apgaulė. Taip pat ir kolonos mažumą pakrypusios į vidų ir sudarytu 1500 metrų piramidę, jei susitiktų viename taške viršum šventyklos. Šio milžiniško pastato viduje stovėjo 12 metrų aukščio Atėnės skulptūra. Dar pridursiu, kad baltas marmuras, vėliau nudažytas daugybe gyvų spalvų, buvo gabenamas iš už šešiolikos kilometrų...
   Sofijos širdis daužėsi lyg pašėlusi. Nejaugi tiesa, kad iš videojuostos jai kalba filosofijos mokytojas? Ji tik kartą matė jo šešėlį tamsoje. Bet tai galėjo būti tas pats žmogus, kuris dabar stovi Akropolyje, Atėnuose.
   Netrukus jis ėmė žingsniuoti palei ilgąją Šventyklos sieną, o kamera nusekė iš paskos. Galiausiai priėjo prie uolos krašto ir parodė gamtovaizdį. Kamera sustojo ties senuoju teatru, stovinčiu žemiau Akropolio plynaukštės.
   - Dabar matai senąjį Dionizo teatrą, - toliau kalbėjo vyriškis su berete. - Turbūt tai seniausias Europos teatras. Tuo metu, kai gyveno Sokratas, čia buvo vaidinamos didžiųjų tragikų Aischilo, Sofoklio ir Euripido dramos. Esu minėjęs tragediją apie nelaimingąjį karalių Edipą. Pirmą kartą ši drama buvo pastatyta kaip tik čia. Tačiau buvo vaidinamos ir komedijos. Žymiausias komedijų rašytojas buvo Aristofanas, kuris, be visa ko, yra parašęs piktą komediją apie miesto keistuolį Sokratą. Tolumoje matai akmeninę sieną, priešais kurią vaidino aktoriai. Ji vadinta "skene", taip atsirado dabartinis žodis "scena". Beje, žodis teatras kilęs iš graikiško žodžio "žiūrėti". Bet netrukus grįšim prie filosofų, Sofija. Dabar apeisime Partenoną ir nusileisim žemyn...
   Mažaūgis vyriškis apėjo aplink didžiąją šventyklą, dėžinėje pasirodė keletas mažesnių. Netrukus jis ėmė leistis laiptais tarp daugelio aukštų kolonų. Pasiekęs Akropolio plynaukštės papėdę, užsilipo ant neaukštos kalvelės ir parodė ranka į Atėnus:
   - Kalva, ant kurios stovime, vadinasi Areopagas, Šioje vietoje Atėnų aukščiausiasis teismas teisdavo žudikus. Po daugelio šimtmečių čia stovėjo apaštalas Paulius ir kalbėjo atėniečiams apie Jėzų ir krikščionybe. Tačiau prie šios kalbos grįšim vėliau. Žemai kairėje matai senosios Atėnų turgaus aikštės griuvėsius. Išskyrus didžiąją kalvių dievo Hefaisto šventyklą, išlikę tik marmuro luitai. Leidžiamės žemyn...
   Ir jis atsidūrė tarp senų griuvėsių. Aukštai dangaus fone - ir Sofijos televizoriaus ekrano viršuje - stūksojo didžioji Atėnės šventykla Akropolyje. Filosofijos mokytojas atsisėdo ant marmuro luito. Netrukus pažvelgė į kamerą ir tarė:
   - Sėdime senosios Atėnų turgaus aikštės pakraštyje. Liūdnas vaizdas, tiesa? Turiu galvoje dabartį. Bet kadaise aplinkui stovėjo didingos šventyklos, teismai ir kiti visuomeniniai pastatai, parduotuvės, koncertų salė ir net didžiulė sporto salė. Šie pastatai supo didelę keturkampę turgaus aikštę... Šiame mažame plotelyje sukurtas visos Europos civilizacijos pagrindas. Tokie žodžiai kaip "politika" ir "demokratija", "ekonomika" ir "istorija", "biologija" ir "fizika", "matematika" ir "logika", "teologija" ir "filosofija", "etika" ir "psichologija", "teorija" ir "metodas", "idėja" ir "sistema" ir daug daug kitų kilę iš nedidelės tautelės, kurios kasdieninis gyvenimas prabėgo netoli šios aikštės. Čia vaikštinėdavo Sokratas, kalbindamas sutiktus žmones. Galbūt sustabdydavo vergą, nešantį ąsotį su alyvuogių aliejumi, ir užduodavo vargšui žmogeliui kokį filosofinį klausimą. Sokratas manė, jog ir vergas turi tokį pat protą kaip didikas. Galbūt jis stovėdavo karštai ginčydamasis su kokiu nors miestiečiu - arba tyliai šnekučiuodavosi su jaunuoju mokiniu Platonu. Keista apie tai galvoti. Mes tebekalbame apie "sokratiškąją" arba "platoniškąją" filosofiją, tačiau būti Platonu arba Sokratu yra visai kas kita.
   Žinoma, Sofijai buvo keista apie tai galvoti. Bet jai rodės ne mažiau keista staiga pamatyti filosofą, kalbantį jai iš videojuostos, kurią į jos nuosavą slaptaviete atnešė paslaptingas šuo.
   Netrukus filosofas pakilo nuo marmuro luito. Nuleidęs balsą tarė:
   - Iš tiesų maniau tuo ir baigti, Sofija. Norėjau tau parodyti Akropolį ir senosios Atėnų turgaus aikštės griuvėsius. Bet nežinau, ar supratai, kaip didingai čia viskas atrodė senovėje... todėl ima pagunda... žengti dar vieną žingsnį. Suprantama, lai ne pagal taisykles... bet tikiu, jog viskas liks tarp mudviejų... Na gerai, mes tik užmesim akį...
   Daugiau jis nepasakė nė žodžio, bet ilgai stovėjo spoksodamas į kamerą. Netrukus ekrane pasirodė visai kitas vaizdas. Iš griuvėsių pakilo daugybė aukštų pastatų. Kaip burtų lazdele mostelėjus, atsistatė senieji griuvėsiai. Tolumoje ji tebematė Akropolį, tačiau ir Akropolis, ir pastatai turgaus aikštėje buvo naujut naujutėliai. Paauksuoti ir išdažyti ryškiomis spalvomis. Po didele keturkampe aikšte vaikštinėjo žmonės, apsisiautė spalvingomis togomis. Vieni buvo su kardais, kiti ant galvų nešė ąsočius, o vienas po pažasčia nešėsi popieriaus ritinėlį.
   Tik tuomet Sofija atpažino filosofijos mokytoją. Jis tebemūvėjo mėlyną beretę, tačiau dabar, kaip ir kiti žmonės ekrane, dėvėjo geltoną togą. Jis žengė Sofijos link, pažvelgė į kamerą ir tarė:
   - Na štai. Dabar esame senovės Atėnuose, Sofija. Norėjau, kad pati čia atvyktum. Dabar 402 metai prieš Kristų, vos treji metai iki Sokrato mirties. Tikiuosi, tau patiks šis neįprastas apsilankymas, beje, buvo labai sunku išsinuomoti video kamerą...
   Sofija pajuto, kad jai svaigsta galva. Kaip šis paslaptingas žmogus staiga galėjo atsidurti Atėnuose prieš 2400 metų? Kaip ji gali matyti gyvą videoįrašą iš visai kitų laikų? Sofija, žinoma, suprato, kad senovėje nebuvo videokamerų. Ar tai, ką dabar mato, gali būti vaidybinis filmas? Bet visi marmuriniai pastatai atrodė visiškai tikri. Jeigu reikėtų atstatyti senąją Atėnų turgaus aikštę ir dar visą Akropolį vienam filmui - ne, tuomet dekoracijos kainuotų baisius pinigus. Vien už tai, kad Sofija galėtų šį tą sužinoti apie Atėnus, būtų žvėriška kaina.
   Vyriškis su berete vėl pakėlė į ją akis.
   - Ar matai tuos du vyrus, stovinčius kolonadoje?
   Sofija išvydo pagyvenusį žmogų šiek tiek apšiurusia toga. Ilga netvarkinga barzda, priplota nosis, išsprogusios mėlynos akys ir išpūsti žandai. Šalia stovėjo gražus jaunuolis.
   - Tai Sokratas su savo jaunuoju mokiniu Platonu. Supranti, Sofija? Bet galėsi pati su jais susipažinti.
   Tai taręs filosofijos mokytojas priėjo prie vyriškių, stovinčių po aukštais skliautais. Prisiartinęs kilstelėjo beretę ir kažką susakė Sofijai nesuprantama kalba. Matyt, graikiškai. Netrukus jis vėl pažvelgė j kamerą ir tarė:
   - Aš pasakiau, kad su jais norėtų susipažinti jauna norvegė. Dabar Platonas tau duos keletą klausimų, kuriuos galėsi apmąstyti. Bet turime tai padaryti greitai, kol mūsų neužklupo sargybiniai.
   Sofija pajuto, kaip suspaudė smilkinius, nes jaunuolis žengtelėjo priekin ir pažvelgė į kamerą.
   - Sveika atvykusi į Atėnus, Sofija, - kreipėsi švelniu balsu. Kalbėjo darkyta norvegų kalba. - Mano vardas Platonas, noriu tau užduoti keturis klausimus: visų pirma turi pagalvoti, kaip kepėjas gali iškepti 50 visiškai vienodų pyragėlių. Tada pabandyk atsakyti, kodėl visi arkliai vienodi. Po to pamąstyk, ar tiki, jog žmogus turi nemirtingą sielą. Galiausiai turi atsakyti, ar moterys ir vyrai yra vienodai protingi. Sėkmės!
   Po akimirkos vaizdas televizoriaus ekrane dingo. Sofija dar pasukinėjo juostą, bet viską jau buvo mačiusi.

   Sofija pabandė susikaupti. Tačiau vos imdavo galvoti viena, mintys nukrypdavo kažkur kitur, dar nespėjus permąstyti pirmo dalyko.
   Kad jos filosofijos mokytojas pakankamai originalus, ji žinojo seniai. Bet pasinaudodamas mokymo metodais, prieštaraujančiais visiems žinomiems gamtos dėsniams, jis, Sofijos galva, peržengė visas ribas.
   Ar iš tikrųjų televizoriaus ekrane ji matė Sokratą ir Platoną? Žinoma, kad ne, juk visiškai neįmanoma. Tačiau tai nebuvo ir animacinis filmas.
   Sofija išėmė videokasetę ir nubėgo į savo kambarį. Ten įkišo ją į viršutinę lentyną prie LEGO. Tada išsekusi krito lovon ir užmigo.

   Po kelių valandų į kambarį įėjo mama. Ji pakrutino Sofiją ir paklausė:
   - Kas tau darosi, Sofija?
   - Mmm...
   - Atsigulei su suknele?
   Sofija vos vos praplėšė akis.
   - Aš buvau Atėnuose, - ištarė.
   Daugiau nieko nebeįstengė pasakyti, tik apsivertė ant kito Šono ir miegojo toliau.


Platonas

...siela ilgisi savo tikrosios buveines...

   Kitą rytą Sofija šokte pašoko iš miegų. Pažvelgė į laikrodį. Tik kelios minutės po penkių, bet jautėsi tokia žvali, kad iškart atsisėdo lovoje.
   Kodėl ji su suknele? Tik tada viską atsiminė. Sofija užsilipo ant suolelio ir žvilgtelėjo į viršutinę spintos lentyną. Išties - ten gulėjo videokasetė. Vadinasi, tai nebuvo sapnas ar bent jau ne vien sapnas.
   Bet nejaugi ji matė Sokratą ir Platoną? Et, kiek galima apie tai galvoti? Galbūt mama buvo teisi sakydama, kad pastaruoju metu ji kažkokia nesava.
   Šiaip ar taip, miego nebesinorėjo. Gal nueiti į Landynę ir pažiūrėti, ar šuo neatnešė naujo laiško?
   Sofija patyliukais nulipo žemyn, apsiavė sportbačiais ir išėjo laukan.
   Sode buvo nuostabiai giedra ir ramu. Paukšteliai taip įnirtingai čirškėjo, kad Sofija vos nesusijuokė. Žolėje spindėjo krištoliniai rasos lašeliai.
   Jai vėl dingtelėjo, koks nesuvokiamai stebuklingas pasaulis.
   Senojoje gyvatvorėje taip pat buvo drėgnoka. Sofija nerado naujo laiško, bet vis tiek nušluostė storą šaknį ir atsisėdo.
   Ji prisiminė, kad Platonas, matytas filme, uždavė jai keletą klausimų. Pirmasis buvo apie tai, kaip kepėjas gali iškepti 50 visiškai vienodų pyragėlių.
   Sofijai reikėjo gerokai palaužyti galvą, nes tai, jos manymu, nemenkas darbelis. Kai mama retkarčiais iškepa skardą riestainių, jie niekada neišeina vienodi. Tiesa, ji nėra profesionali kepėja, būna, kad ir visai nepavyksta. Bet net pirktiniai pyragėliai, ir tie niekada nebūna vienodi. Juk kiekvieną bandelę iš naujo formuoja kepėjo rankos.
   Ūmiai Sofijos veidą nušvietė gudri šypsenėlė. Ji atsiminė, kaip kartą su tėčiu buvo mieste, o mama kepė kalėdinius pyragus. Grįžę visą virtuvinį stalą jie rado nuklotą meduoliniais žmogučiais. Nors ne visi buvo gražiai iškepę, atrodė vienodi. O kodėl tokie buvo? Žinoma, todėl, kad visus meduolius mama darė ta pačia forma.
   Sofija jautėsi tokia patenkinta, kad atsiminė meduolius, jog nusprendė įveikusi pirmąją užduotį. Kepėjas gali iškepti 50 vienodų pyragėlių todėl, kad vartoja tą pačią formą, Štai taip!
   Paskui Platonas videojuostoje pažvelgė į paslėptą kamerą ir paklausė, kodėl visi arkliai vienodi. Bet taip juk nėra. Sofija kaip tik manė, kad nėra visiškai vienodų arklių, kaip ir nėra vienodų žmonių.
   Jau norėjo praleisti šią užduotį, bet tada atsiminė, kaip galvojo apie meduolius. Nėra dviejų visiškai vienodų meduolių, nes vieni kiek storesnį, kiti net aplūžinėję. Tačiau visiems kažkodėl aišku, kad jie "visiškai vienodi".
   Galbūt Platonas norėjo paklausti, kodėl arklys visada yra arklys, o ne, pavyzdžiui, arklio ir kiaulės mišrūnas. Ir nors vieni arkliai rudi kaip meškos, o kiti balti kaip ėriukai, visi jie turi kažką bendra. Sofijai, pavyzdžiui, nėra tekę matyti arklio šešiomis ar aštuoniomis kojomis.
   Bet Platonas turbūt nemanė, kad arkliai vienodi dėl to, kad padaryti tos pačios formos?
   Vadinasi, Platonas uždavė tikrai platų ir sunkų klausimą. Ar žmogus turi nemirtingą sielą? Sofija jautė nesugebėsianti į tai atsakyti. Ji žinojo tik tiek kad negyvas kūnas sudeginamas arba užkasamas į žemę, ir bent jau šis tikrai neturi jokios ateities. Jei žmogus turėtų nemirtingą sielą, reikėtų taip pat manyti, kad žmogus susideda iš dviejų visiškai skirtingų dalių: kūno, kuris susidėvi po kiek metų, ir sielos, kuri gyvuoja beveik nepriklausomai nuo to, kas darosi kūnui. Senelė kartą pasakė jaučianti, kad sensta tik kūnas. Viduje tebesanti tokia pati jauna mergaite.
   Tas pasakymas "jauna mergaitė" Sofiją atvedė prie paskutinio klausimo: ar vyrai ir moterys vienodai protingi? Čia ji neturėjo tvirtos nuomonės. Žiūrint ką Platonas laiko "protingu".
   Staiga ji atsiminė, ką filosofijos mokytojas buvo sakes apie Sokratą. Sokratas teigė, kad visi žmonės gali pažinti filosofines tiesas pasitelkdami protą. Be to, kad vergo ir kilmingo žmogaus protas vienodai gerai gali spręsti filosofinius klausimus. Sofija buvo tikra, kad jis taip pat būtų pasakęs, jog moterys ir vyrai yra vienodai protingi.
   Ji tebesėdėjo paskendusi mintyse, kai staiga išgirdo, kaip sušlamėjo gyvatvorė, be to, kažkas švokštė ir šnypštė kaip garvežys. Po akimirkos į Landynę įnėrė geltonas šuo. Nasruose laike didelį voką.
   - Hermis! - šūktelėjo Sofija. - Ačiū, ačiū!
   Šuo padėjo voką Sofijai ant kelių, ji ištiesė ranką ir paglostė jam sprandą.
   - Hermis šaunuolis, - pagyrė ji.
   Tada šuo atsigulė ir noriai leidosi Sofijos glamonėjamas. Po valandėlės vis dėlto atsistojo ir pasuko tuo pačiu keliu per gyvatvore. Sofija nusekė iš paskos su geltonu voku rankoje. Ji prasispraudė pro tankią gyvatvorę ir po akimirkos atsidūrė už sodo.
   Hermis jau lapatavo miško link. Sofija pasileido iš paskos, atsilikusi per kelis metrus. Porą kartų šuo atsigręžė ir suurzgė, bet Sofija nesustojo. Dabar ji suras filosofą - nors reikėtų bėgti iki pačių Atėnų.
   Hermis pasileido šuoliais ir netrukus įsuko į siaurą takelį. Sofija taip pat ėmė bėgti greičiau, bet po kelių minučių Hermis atsigrįžo ir amtelėjo kaip sarginis šuo. Sofija nesustojo, tik stengėsi jį prisivyti.
   Šuo vėl nuliuoksėjo taku. Galiausiai Sofija suprato, kad nepajėgs jo pavyti. Ji ilgai stovėjo klausydamasi, kaip tolsta šuo. Galiausiai nieko nebegirdėjo.
   Sofija atsisėdo ant kelmo priešais nedidelę miško pragumą. Atplėšė voką, ištraukė keletą lapų ir ėmė skaityti:

   Platono akademija

   Buvo malonu susitikti, Sofija! Žinoma, turiu galvoje Atėnus. Šitaip galėjau tau prisistatyti. Kadangi supažindinau tave ir su Platonu, galim tuoj pat ir pradėti.
   Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.) buvo dvidešimt devyneri. Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą. Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tik padarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veiklos kryptį.
   Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato žodžius, pasakytus teisme.
   Tikriausiai atsimeni, kad pats Sokratas nieko nerašė. Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šių rašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną, manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta mitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavo Akademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai "akademijų". Mes ligi šiol kalbame apie "akademikus" ir "akademinius mokslus"!)
   Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra. Nors "dėstymas" galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokykloje svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė dialogo forma.

   Amžina tiesa, amžinas grožis ir amžinas gėris

   Šio filosofijos kurso įvade minėjau, kad dažnai verta paklausti, kokia yra atskiro filosofo sritis. Taigi ir dabar klausiu: ką norėjo ištirti Platonas?
   Labai trumpai galime pasakyti, kad Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas "juda". (Taigi lygiai kaip ikisokratikai!)
   Be to, sakėme, kad sofistai ir Sokratas nusigręžė nuo natūrfilosofinių klausimų ir labiau domėjosi žmogumi bei visuomene. Tai tiesa, bet sofistus ir Sokratą taip pat domino santykis tarp to, kas amžina ir pastovu, ir to, kas "juda". Jie nagrinėjo šį klausimą, kiek jis susijęs su žmogaus morale, ir visuomenės idealais, arba dorybėmis. Trumpai tariant, sofistų nuomone, klausimas, kas yra teisinga ir kas neteisinga, keičiasi nelygu miestas-valstybė ir nelygu karta. Taigi klausimas, kas teisinga ir kas neteisinga, irgi "judantis". Sokratas nenorėjo to pripažinti. Jis teigė, kad esama visiškai amžinų ir nuo laiko nepriklausomų taisyklių, nusakančių, kas teisinga ir kas klaidinga. Protaudami visi žmonės gali pažinti šias nekintamas normas, nes žmogaus protas taip pat yra amžinas ir nekintamas.
   Ar supratai, Sofija? Ir Štai pasirodo Platonas. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonui tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą "tikrovę", kuri yra amžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jie nesiveržia į metų gražuolės rinkimus ir nebėga ketvirtadieniais pirkti nupigintų pomidorų. (Todėl jie ne visada labai populiarūs!) Filosofai bando žiūrėti pro pirštus į tokius tuščius ir "vienadienius" dalykus. Jie stengiasi parodyti tai, kas amžinai "teisinga", amžinai "gražu" ir amžinai "gera".
   Taigi nužymėjome Platono filosofines srities bent kontūrus. Dabar imsime viską iš eilės. Pasistengsim suvokti neįprastą minčių eigą, kuri paliks gilų pėdsaką visoje vėlesnėje Europos filosofijoje.

   Idėjų pasaulis

   Ir Empedoklis, ir Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad visos gamtos esybės "teka", tačiau vis tiek privalo būti "kažkas", kas niekada nesikeičia ("keturios šaknys" arba "atomai"). Platonas taip pat nagrinėja šį klausimą - tačiau visai kitaip.
   Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, "teka". Taigi nėra jokių "pirminių medžiagų", kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso "jusliniam pasauliui", sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią "formą", kuri yra amžina ir nekintama.
   Ar supratai? Na, ką gi...
   Kodėl visi arkliai vienodi, Sofija? Galbūt pasakysi, kad tai netiesa. Bet yra kažkas bendra visiems arkliams, ir dėl to visada nesunkiai atpažįstame arklį. Kiekvienas arklys, žinoma, "teka". Jis gali būti senas ir šlubas, o vėliau susirgti ir nudvėsti. Tačiau pati arklio "forma" yra amžina ir nekintama.
   Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors "pirmine medžiaga". Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.
   Patikslinu: ikisokratikai visai pakenčiamai paaiškino pasikeitimus gamtoje nepripažindami, jog kažkas iš tiesų "kinta". Jie teigė, kad gamtos apytakoje dalyvaujančios amžinos ir pastovios mažiausios dalelės, kurios yra nedalios. Na, taip, Sofija! Sakau: "Na, taip!" Bet jie negalėjo deramai paaiškinti, kaip šios "mažiausios dalelės", kurios kažkada buvo arklio sudedamosios dalys, po keturių ar penkių šimtmečių gali sudaryti visiškai naują "arklį"! Arba kad ir dramblį arba krokodilą. Platonas nori pasakyti, kad Demokrito atomai niekada netampa "krokobliu" arba "dramdilu". Tuo ir remiasi jo filosofiniai apmąstymai.
   Jeigu jau supratai, ką noriu pasakyti, gali šią pastraipą praleisti. Dėl visa ko paaiškinsiu. Sakykim, turi LEGO rinkinį, iš kurio sudedi arklį. Tada jį vėl išardai ir sukrauni kaladėles į dėžutę. Negali tikėtis, kad užteks pakratyti dėžutę, ir atsiras naujas arklys. Ir kaip galėtų LEGO kaladėlės savaime susijungti į naują arklį? Ne, arklį vėl privalai sudėti tu, Sofija. Ir tau pasiseks, nes gali įsivaizduoti, kaip atrodė anas arklys. Vadinasi, LEGO arklys yra padarytas pagal pavyzdį, kuris bendras visiems arkliams.
   Ar pavyko atsakyti į klausimą apie penkiasdešimt visiškai vienodų pyragėlių? Tarkim, kad nukritai iš dangaus ir gyvenime nesi mačiusi kepyklos. Tada įvirsti į gardžiai kvepiančią kepyklą - ir ant stalo pamatai penkiasdešimt visiškai vienodų meduolių. Manau, pasikasytum pakaušį ir nusistebėtum, kaip jie gali būti visiškai vienodi. Galima įsivaizduoti, kad vienam iš jų trūksta rankos, kitam galbūt aptrupėjo galva, o trečio pernelyg išsipūtęs pilvas. Gerai pasvarsčiusi vis tiek prieitum išvadą, kad visi meduoliai turi bendrą vardiklį. Nors nė vienas iš jų nėra visiškai tobulas, gali nujausti, kad visi turi bendrą kilme. Suprasi, kad visi pyragaičiai pagaminti ta pačia forma. Ir tai ne viskas, Sofija: tave apims nenumaldomas noras tą formą pamatyti. Nes aišku, kad pati forma privalo būti daug tobulesnė - ir net gražesnė - už kai kurias trapias kopijas.
   Jeigu su šia užduotimi susidorojai visiškai savarankiškai, tuomet filosofinę problemą išsprendei taip pat kaip Platonas. Kaip ir dauguma filosofų, jis "nukrito iš dangaus". (Atsisėdo ant plonų triušio plaukelių galiukų.) Jis stebėjosi, kaip visos gamtos esybės gali būti tokios panašios, ir nusprendė, kad taip turi būti, nes formų, kurios yra "virš" arba "už" visko, ką matome aplinkui, kiekis yra ribotas. Šias formas Platonas pavadino idėjomis. Visuose arkliuose, kiaulėse ir žmonėse slypi "arklio idėja", "kiaulės idėja" ir "žmogaus idėja". (Taip pat kepykloje, apie kurią kalbėjome, gali būti meduolinių žmogelių, kiaulių ir arkliukų. Nes geros meduolių kepyklos dažniausiai turi ne vieną formą. Tačiau kiekvienos rūšies meduoliams užtenka vienos formos.)
   Išvada tokia: Platonas manė, kad už "juslinio pasaulio" privalo būti kita tikrovė. Šią tikrove jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, "pavyzdžiai". Šią įsidėmėtiną sampratą vadiname Platono idėjų teorija.

   Tikras žinojimas

   Iki čia, manau, perskaitei, miela Sofija. Galbūt paklausi, ar Platonas nejuokavo. Ar jis tikrai manė, kad tokios formos egzistuoja visai kitoje realybėje?
   Matyt, jis taip negalvojo visą gyvenimą, tačiau vis dėlto kai kurie Platono dialogai turi būti suprantami būtent taip. Pažiūrėkim, kokie jo argumentai.
   Kaip jau minėta, filosofas bando surasti tai, kas amžina ir nekintama. Pavyzdžiui, kaži ar būtų labai prasminga rašyti filosofinį traktatą apie vieno konkretaus muilo burbulo būtį. Visų pirma vargu ar suspėtume jį gerai ištyrinėti, prieš jam susprogstant. Kita vertus, kaži ar kas pirktų filosofinį traktatą apie tai, ko niekas nematė ir kas, be to, egzistavo vos penkias sekundes.
   Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigi viską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nes niekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai. Žinoma, tau nereikia aiškinti, kad visi žmonės ir gyvūnai anksčiau ar vėliau sunyksta ir numiršta. Tačiau ir marmuro luitas ilgainiui kinta ir yra. (Akropolis tėra vieni griuvėsiai, Sofija! Tai tikras skandalas, jei tave domina mano nuomonė. Bet taip yra.) Ir Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimo apie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- ką liečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti. Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu.
   Gerai, Sofija, paaiškinsiu išsamiau: maišant tešlą, jai kylant ir kepant koks vienas meduolinis žmogutis gali taip nenusisekti, kad nebebus įmanoma pasakyti, kas tai yra. Tačiau pamatęs 20-30 tokių meduolių (kurie gali būti daugiau ar mažiau pavykę), aš puikiai žinau, kaip atrodo sausainių formelė. Aš pats galiu pasidaryti išvadą, nors ir nesu matęs pačios formos. Nei nežinia, ar butų geriau pamatyti formele savo akimis. Mat ne visada galim pasikliauti savo juslėmis. Žmonių regėjimas gali būti skirtingas. Tačiau galime pasitikėti tuo, ką sako protas, nes visų žmonių protas toks pat.
   Jei sėdėtum klasėje tarp trisdešimties kitų mokinių, o mokytojas paklaustų, kokia gražiausia vaivorykštės spalva - taip, tuomet jis, be abejo, išgirstų daug skirtingų atsakymų. Bet jeigu paklaustų, kiek bus aštuoniskart trys, visa klasė turėtų atsakyti vienodai. Mat šiuo atveju sprendžia protas, o protas tam tikra prasme yra visiška priešingybė tam, ką manai ir jauti. Galime teigti, kad protas yra amžinas ir universalus kaip tik todėl, kad kalba tik apie amžinus ir universalius reiškinius.
   Ir išvis Platonas labai domėjosi matematika. Būtent dėl to, kad matematiniai santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą žinojimą. Bet dabar mums reikia pavyzdžio: įsivaizduok, kad miške radai apvalų kankorėžį. Sakykim, tau "atrodo", kad jis apvalut apvalutėlis - tačiau Joruna tvirtina, jog kankorėžio vienas šonas paplokščias. (Ir judvi susipykstat!) Tačiau jūs negalite pasiekti tikro žinojimo apie tai, ką matote akimis. Ir priešingai - nė kiek neabejodamos galite pasakyti, kad apskritimo kampų suma yra 360 laipsnių. Tuomet kalbate apie idealų apskritimą, kokio tikriausiai nėra gamtoje, užtat aiškiai jį matote savo vidiniu žvilgsniu. (Jūs kažką pasakote apie nematomą sausainių formele, bet ne apie atsitiktinį meduolį ant virtuvinio stalo.)
   Trumpas apibendrinimas: apie tai, ką juntame, galime tureli tik neaiškų supratimą. Tačiau apie tai, ką suvokiame protu, galime pasiekti tikrą žinojimą. Trikampio kampų suma per amžius bus 180 laipsnių.
   Taip pat ir arklio "idėja" visada stovės ant keturių kojų, net jei visi juslinio pasaulio arkliai apšlubtų.

   Nemirtinga siela

   Pamatėme, kaip Platonas tikrovę padalino į dvi dalis.

   Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis - apie kurį galime įgyti tik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikres ir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje "teka", taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta.
   Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis - apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.

   Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris "teka". Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia to paties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą - kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį.
   Aš beveik baigiau. Bet tai dar ne viskas, Sofija. Sakau: TAI DAR NE VISKAS!
   Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. (Ji guli viršutinėje spintos lentynoje prie visų sausainių formelių.) Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. O tada kažkas įvyksta, taip, tada prasideda stebuklingas vyksmas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį - taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą "arklį", kurį siela kadaise matė idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu - o tai reiškia "meilė". Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų "meilės ilgesį". Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės sparnais siela veržiasi skristi "namo" į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš "kūno kalėjimo".
   Skubu pabrėžti, kad taip Platonas aprašo idealų gyvenimo vyksmą. Nes toli gražu ne visi žmonės išlaisvina savo sielą ir leidžia jai pradėti kelionę į idėjų pasaulį. Dauguma žmonių įsikabina į idėjų "atspindžius" jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį - ir dar vieną arklį. Tačiau neįžvelgia to, ko visi arkliai yra tik prasta kopija. (Jie bėga į virtuvę ir puola prie meduolių neklausdami, iš kur jie atsirado.) Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaip filosofo darbo aprašymą.
   Pamačiusi šešėlį, Sofija, visuomet pagalvosi, kad kažkas turi jį mesti. Tarkim, pamatai gyvūno šešėlį. Pagalvoji, kad gal tai arklys, bet negali būti visiškai tikra. Tada atsigrįžti ir pamatai tikrą arklį - kuris, žinoma, daug daug gražesnis ir ryškesnių kontūrų nei laikinas arklio šešėlis. TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ, ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI. Tačiau daugumą patenkina gyvenimas tarp šešėlių. Jie nemąsto apie tai, kad kažkas tuos šešėlius turi mesti. Jie mano, kad nieko daugiau nėra - taigi nesuvokia, kad šešėliai tėra šešėliai. Todėl pamiršta ir savo sielos nemirtingumą.

   Kelias iš urvo tamsybės

   Platonas pateikia palyginimą, kuris pailiustruoja kaip tik šią mintį. Tai urvo palyginimas. Pabandysiu jį atpasakoti savais žodžiais.
   Įsivaizduok, kad keli žmonės gyvena požeminiame urve. Jie sėdi atsukę nugaras į angą, surištom rankom ir kojom, matydami vien urvo sieną. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėlgi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant urvo sienos krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato urvo gyventojai, tėra "šešėlių teatras". Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje, taigi mano, kad, be šešėlių, nieko daugiau nėra.
   Dabar įsivaizduok, kad vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Visų pirma užduoda sau klausima, iš kur atsiranda šešėliai ant urvo sienų. Galiausiai jis išsivaduoja. Kaip manai, kas įvyksta, kai jis atsigręžia į figūras, laikomas už mūro? Žinoma, pirmučiausia jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas - nes lig šiol jis tematė tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir, palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbtų, kaip viskas aplinkui gražu. Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus. Pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles - figūros urve tebuvo prasta jų kopija. Bet ir tada jis save klaustų, iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės. Danguje pamatęs šaulį suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvūnams, kaip laužas urve jam leido matyti šešėlius.
   Dabar laimingasis urvo gyventojas galėtų bėgti į gamtą ir džiaugtis pasiektąja laisve. Tačiau jis galvoja apie visus tuos, kurie pasiliko urve. Todėl jis sugrįžta. Vos tik nusileidęs urvan, bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienos tėra virpanti tikrovės kopija. Bet niekas juo netiki. Jie rodo į urvo sieną ir tvirtina, jog egzistuoja tik tai, ką jie mato. Galiausiai urvo gyventojai jį nužudo.
   Urvo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrųjų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Tikriausiai jis prisimena ir Sokratą - kurį "urvo gyventojai" nužudė, nes jis bandė sugriauti jų įprastines nuomones ir parodyti kelią į tikrąjį pažinimą. Todėl urvo palyginimas simbolizuoja filosofo drąsą ir pedagogo atsakomybę.
   Platonas parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nenorėjo pasakyti, kad gamta tamsi ir nyki, tačiau ji tamsi ir nyki, palyginti su idėjų ryškumu. Gražios mergaitės portretas nėra nei tamsus, nei niūrus, greičiau priešingai. Bet tai tėra portretas.

   Filosofių valstybė

   Platono urvo palyginimą randame jo dialoge "Valstybė". Čia Platonas taip pat vaizduoja "idealią valstybę", tai yra įsivaizduojamą valstybės modelį - arba tai, ką vadiname "utopine" valstybe. Trumpai tariant, Platonas mano, kad valstybę turėtų valdyti filosofai. Pagrįsdamas savo nuomonę, jis remiasi atskiro žmogaus sandara.
   Pasak Platono, žmogaus kūnas susideda iš trijų dalių: galvos, krūtinės ir pilvo. Kiekvienai šių dalių priskiriama kokia nors sielos savybė. Galvai priklauso protas, krūtinei - valia, o apatinei kūno daliai - aistra, arba geismas. Be to, kiekviena sielos savybė turi idealą, arba "dorybę". Protas privalo siekti išminties, valia turi pasireikšti drąsa, o geismas turi būti tramdomas, kad žmogus būtų nuosaikus. Tik tada, kai visos trys žmogaus dalys veikia kaip viena visuma, žmogus yra harmoningas, arba "doras". Mokykloje vaikai pirmiausia turi išmokti tramdyti aistras, tada turi būti ugdomas ryžtas. Galiausiai protas turi pasiekti išmintį.
   Platono įsivaizduojamos valstybės sandara panaši į žmogaus - tokia pat trilypė. Kūnas turi "galvą", "krūtinę" ir "pilvą", o valstybė turi valdovus, sargybinius (arba karius) ir gamintojus (pavyzdžiui, valstiečius). Akivaizdu, kad Platonas remiasi graikų medicina. Kaip sveikas ir harmoningas žmogus išlaiko pusiausvyrą ir nuosaikumą, taip "teisingoje" valstybėje kiekvienas privalo žinoti savo vietą visumoje.
   Kaip ir visa Platono filosofija, mokymas apie valstybę pasižymi racionalizmu. Norint sukurti gerą valstybę, svarbiausia, kad ji būtų valdoma protingai. Kaip galva valdo kūną, taip filosofai privalo valdyti visuomenę.
   Pabandysime pavaizduoti ryšį tarp trijų žmogaus ir valstybės dalių:

Kūnas     Siela    Dorybė       Valstybė
galva     protas   išmintis     valdovai
krūtinė   valia    ryžtas       sargybiniai
pilvas    geismas  nuosaikumas  gamintojai

   Idealioji Platono valstybė gali priminti senąja Indijos kastų visuomenę, kur kiekvienas turėjo savo atskirą funkciją visumos labui. Platono laikais - ir dar seniau - Indijos kastų visuomenė taip pat buvo padalinta į tris dalis: valdančiųjų (arba žynių), karių ir gamintojų kastas.
   Šiandien Platono valstybę tikriausiai pavadintume totalitarine valstybe. Tačiau verta įsidėmėti, kad, jo nuomone, moterys gali valdyti valstybę lygiai kaip vyrai. Mat valdovai miestus-valstybes turi valdyti pagal savo protą. Platonas manė, kad moterų protas toks pat kaip vyrų, jei tik jos gauna tą patį išsilavinimą ir yra laisvos nuo vaikų priežiūros ir namų ruošos. Valstybės valdovai ir sargybiniai Platono valstybėje neturi šeimos ir privatinės nuosavybės. O vaikų auklėjimas esąs pernelyg svarbus dalykas, kad jį būtų galima perleisti atskiriems žmonėms. Vaikų auklėjimu turinti užsiimti valstybė. (Platonas buvo pirmasis filosofas, pasisakęs už visuomeninius vaikų darželius ir pailgintos dienos mokyklas.)
   Patyręs keletą didelių politinių nusivylimų, Platonas parašė dialogą "Įstatymai". Čia "įstatyminę valstybę" vaizduoja kaip antrą pagal gerumą. Platonas vėl įteisina privatinę nuosavybę ir šeimyninius ryšius. Taigi apribojama moters laisvė. Tačiau jis sako, kad valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką.
   Apskritai paėmus, galima teigti, kad Platono požiūris į moteris buvo teigiamas - bent jo laikams. Dialoge "Pokylis" viena moteris, vardu Diotima, padeda Sokratui pasiekti filosofinį pažinimą.
   Tai tiek apie Platoną, Sofija. Daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja (ir kritikuoja) jo idėjų teoriją. Pirmasis kritikas buvo jo Akademijos mokinys, vardu Aristotelis. Tai trečiasis žymus Atėnų filosofas. Šiandien nieko daugiau nepasakosiu!

   Kol Sofija sėdėjo ant kelmelio ir skaitė apie Platoną, saulė rytuose pakilo virš miškais apaugusių kalvų. Saulės obuolys kyštelėjo virš horizonto jai skaitant apie Sokratą, kuris išlindo iš urvo ir sustojo merkdamasis nuo ryškios saulės.
   Atrodė, tarsi ji pati būtų iškopusi iš požeminės grotos. Šiaip ar taip. Sofijai pasirodė, kad, paskaičiusi apie Platoną, ji pažvelgė į pasaulį kitomis akimis. Tarsi anksčiau būtų neskyrusi spalvų. Tikriausiai ji tematė šešėlius, bet nematė ryškių idėjų.
   Sofija kiek abejojo, ar Platonas visada buvo teisus kalbėdama apie amžinus modelius, tačiau jai rodės, kad mintis, jog visa, kas gyva, tėra idėjų pasaulio amžinųjų formų netobulos kopijos, yra graži. Juk argi ne tiesa, kad visos gėles ir medžiai, žmonės ir gyvūnai yra "netobuli"?
   Viskas, ką ji matė aplinkui, buvo taip gražu ir gyva, kad Sofija panoro prasitrinti akis. Tačiau niekas, ką ji mato, nėra amžina. Bet vis dėlto - po šimto metų čia bus tos pačios gėlės ir tie patys gyvūnai. Nors kiekviena gėlė ir kiekvienas padarėlis tarsi ištrinamas ir pamirštamas, kas nors vis tiek "atsimena", kaip jie atrodo.
   Sofija žiūrėjo į kūriniją. Staiga pušies kamienu nušokavo voverė. Apsuko porą kartų ir dingo tarp šakų.
   "Tu man matyta!" - pagalvojo Sofija. Žinoma, suprato, kad tai ne ta pati voverė, kurią matė anksčiau, bet ji matė tą pačią "formą". Tad gal Platonas teisus sakydamas, jog kadaise, kai jos siela dar nebuvo apsigyvenusi kūne, idėjų pasaulyje ji matė amžinąją "vovere"?
   Ar gali būti, kad ji gyveno anksčiau? Ar egzistavo jos siela, kai dar neturėjo kūno? Ar gali būti, kad savyje ji nešioja aukso grynuolį, brangenybę, kurios nepaliečia laikas, - taip, sielą, kuri gyvens toliau, kai kada nors jos kūnas pasens ir numirs?


Majoro trobelė

...mergaitė veidrodyje pamerkė abiem akim...

   Dar tik penkiolika minučių aštuntos. Tad nėra ko skubėti namo. Mama tikrai dar numigs porą valandų - sekmadieniais ji mėgsta pasilepinti.
   Gal paėjėti gilyn į mišką ir paieškoti Alberto Knokso? Bet kodėl šuo ant jos taip piktai suurzgė?
   Sofija pakilo nuo kelmelio ir pasuko taku, kuriuo nudūmė Hermis. Rankoj nešėsi geltoną voką su laišku apie Platoną. Kai takas išsišakodavo, ji pasirinkdavo platesnįjį.
   Visur čirškėjo paukšteliai - medžiuose ir ore. krūmuose ir brūzgynuose. Jie buvo užsiėmę savo rytine ruoša. Nesvarbu, šiokiadienis ar šventadienis. Bet kas paukščius viso to išmokė? Nejaugi kiekviename jų slypi mažytis kompiuteris, "programa", pasakanti, ką reikia daryti?
   Iš pradžių takelis kilo įkalnėn, paskui ėmė staigiai leistis tarp aukštų pušų. Toj vietoj miškas buvo tankus ir pro medžius ji nedaug tegalėjo matyti.
   Staiga tarp pušų kamienų ji išvydo kažin ką žvilgant. Matyt, ežeras. Takelis suko į kitą pusę, bet Sofija žengė tiesiai. Ji nežinojo, kodėl ten einą, kojos pačios nešė.
   Ežeras buvo neką didesnis už futbolo aikštę. Kitam krante, nedidelėj laukymėj, kurią supo balti beržų kamienai, ji išvydo raudoną trobelę. Iš kamino kilo plonytis dūmas.
   Sofija priėjo prie vandens. Beveik visa ežero pakrantė buvo pelkėta, tačiau netrukus ji pastebėjo valtelę. Ši buvo išvilkta į krantą. Valtyje gulėjo pora irklų.
   Sofija apsidairė. Šiaip ar taip, krantu sausom kojom trobelės nepasieksi. Ji ryžtingai žengė prie valties ir nustūmė ją į vandenį. Netrukus valtelė jau buvo kitoje ežero pusėje. Sofija išlipo ir pabandė užtraukti ją ant kranto. Tik šis buvo kur kas statesnis už aną.
   Ji tik kartą grįžtelėjo, tada nuėjo trobelės link.
   Pati negalėjo savim atsistebėti. Kaip ji nebijo? Tai buvo nesuprantama, rodės, kažkas "kitas" ją veda.
   Sofija priėjo prie durų ir pabeldė. Lukterėjo, bet niekas neatidarė. Tada ji iš lėto paspaudė rankeną, ir durys atsivėrė.
   - Sveiki! - šūktelėjo ji. - Ar yra kas nors namie?
   Sofija įėjo į didelį kambarį. Durų uždaryti nedrįso.
   Trobelėje aiškiai kažkas gyveno. Sofija girdėjo, kaip senoje krosnyje spragsi malkos. Vadinasi, žmogaus čia būta dar visai neseniai.
   Ant didelio stalo stovėjo rašomoji mašinėlė, gulėjo krūvelė knygų, pora rašiklių ir šūsnis popieriaus. Palei langą ežero pusėj stovėjo kitas stalas ir dvi kėdės. Baldų buvo nedaug, bet viena siena buvo užmūryta knygų lentynomis. Virš baltos komodos sunkiuose žalvariniuose rėmuose kabojo apvalus veidrodis. Jis atrodė baisiai senas.
   Ant kitos sienos kabojo du paveikslai. Viename jų aliejiniais dažais buvo nutapytas baltas namas, stovintis nedidelės įlankos pakrantėje su raudona valčių pašiūre. Nuokalnėj tarp namo ir pašiūrės - sodelis, kur tarp uolų augo obelis ir keli krūmeliai. Sodą supo tankus beržynas. Paveikslas vadinosi "Bjerkelis" ("Beržų užuovėja").
   Šalia paveikslo kabojo senas portretas, kuriame buvo pavaizduotas vyriškis, sėdintis krėsle prie lango su knyga ant kelių. Ir čia tolumoje matėsi keletas medžių ir uolų. Paveikslas tikrai buvo tapytas prieš keletą šimtmečių - o vadinosi "Berklis". Dailininko Smiberto darbas.
   Berklis ir Bjerkelis. Kaip keista!
   Sofija toliau dairinėjosi po trobelę. Iš kambario buvo durys į nedidelę virtuvėlę. Ten neseniai išplauti indai. Lėkštės ir stiklinės suvožtos ant lininio rankšluosčio, pora lėkštelių dar su putomis. Ant grindų padėtas skardinis dubenėlis su maisto likučiais. Vadinasi, čia gyvena ir kažkoks gyvis, šuo arba katė.
   Sofija grįžo į kambarį. Kitos durys buvo į mažytį miegamąjį. Prie lovos gulėjo du susukti apklotai. Ant jų Sofija pastebėjo kelis geltonus plaukus. To pakako, kad Sofija galutinai įsitikintų, jog trobelėje gyvena Alberta Knoksas ir Hermis.
   Grįžusi į kambarį, Sofija sustojo priešais veidrodį virš komodos. Stiklas blausus ir grublėtas, tad ir vaizdas neryškus. Sofija ėmė vaipytis prieš veidrodį - taip kartais mėgdavo daryti namie vonioje. Atspindys ją tiksliai pamėgdžiojo, nieko kito ir negalėjai tikėtis.
   Staiga įvyko kažkas nepaprasta: vieną trumpą akimirką Sofija aiškių aiškiausiai pamatė, kaip mergaitė veidrodyje pamerkė abiem akim. Išsigandusi Sofija atšoko. Jei būtų užsimerkusi pati, kaip būtų galėjus matyti, kad kažkas pamerkė? Negana to, Sofijai atrodė, kad mergaitė pamerkė jai. Tai norėdama pasakyti: "Aš matau tave, Sofija. Aš esu čia, kitoj veidrodžio pusėj".
   Sofija jautė, kaip krūtinėj plazda širdis. Ir išgirdo tolimą Šuns lojimą. Be abejo, Hermis! Reikia nedelsiant sprukti.
   Ant komodos po veidrodžiu žalvariniais rėmais pastebėjo žalią piniginę. Sofija ją paėmė ir atsargiai atidarė. Piniginėj gulėjo šimtinė, pusšimtinė... ir mokinio pažymėjimas. Jame priklijuota šviesiaplaukės mergaitės nuotrauka, po nuotrauka užrašas :Hildė Meler Knag"... ir "Lilesando mokykla".
   Sofija nutirpo. Dar kartą sulojo šuo. Reikia iš čia dingti.
   Kai ėjo pro stalą, tarp daugybės knygų ir popierių jos žvilgsnį patraukė baltas vokas. Ant jo buvo užrašyta "SOFIJAI".
   Nespėjusi atsitokėti ji čiupo vokelį ir įsikišo į didelį geltoną voką su laišku apie Platoną. Tuomet nėrė iš trobelės ir uždarė duris.
   Lauke Sofija išgirdo, kad šuo sulojo garsiau. Tačiau blogiausia, jog dingo valtis. Po akimirkos kitos pamatė ją plūduriuojant ežero vidury. Šalia ant vandens suposi irklas.
   Taip atsitiko dėl to, kad ji nepajėgė užtraukti valties ant kranto. Dar kartą amtelėjo šuo, ir kitoj ežero pusėj ji išgirdo žingsnius.
   Sofija nebesvarstė. Su didžiuoju voku rankoje nėrė už trobelės į krūmus. Tuoj pat atsidūrė pelkyne, įsmego iki pusės blauzdų. Bet kelio atgal nebuvo. Jai reikėjo namo, tik namo.
   Neilgai trukus po kojomis pajuto taką. Ar tai tas, kuriuo atėjo? Sofija sustojo išsigręžti suknelės, vanduo žliaugė ant tako. Tada ji pravirko.
   Kaip galėjo būti tokia paika? Blogiausia - ta valtis. Jai iš galvos nėjo mintis apie valtį su irklu vidury ežero. Kaip viskas kvailai išėjo, kokia gėda...
   Filosofijos mokytojas turbūt jau priėjo ežerą. Patplaukt namo jam reikalinga valtis. Sofija juto padariusi niekšybę. Nors ir netyčia.
   Vokas! Galbūt tai dar blogiau. Kam ji paėmė voką? Žinoma, todėl, kad ten užrašytas jos vardas, taigi jis lyg ir priklauso jai. Vis dėlto Sofija pasijuto vagile. Be to, savo poelgiu patvirtino, kad trobelėje lankėsi ji.
   Iš voko Sofija ištraukė lapelį. Jame perskaitė:

   Kas atsirado pirmiau - višta ar "vištos" idėja?
   Ar turi žmonės įgimtų idėjų?
   Kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus?
   Kodėl lyja lietus?
   Ko reikia žmogui, kad gerai gyventų?

   Sofija neįstengė apie tai galvoti, tačiau nusprendė, kad šie klausimai susiję su kitu filosofu. Ar tik jo vardas ne Aristotelis?
   Miškui, rodės, nebus galo, bet pasiekusi gyvatvorę, Sofija pasijuto taip, tarsi būtų išsigelbėjus iš sudužusio laivo. Neįprasta buvo matyti gyvatvorę iš kitos pusės. Į laikrodį ji pažvelgė tik atsidūrusi landynėje. Šis rodė pusę vienuoliktos. Didįjį voką ji įdėjo į sausaininę prie kitų popierių. Lapelį su naujais klausimais užsikišo už pėdkelnių.
   Kai parėjo namo, mama kalbėjo telefonu. Vos išvydusi tarpduryje dukrą ji metė ragelį.
   - Kur buvai dingus, Sofija?
   - Aš... išėjau pasivaikščioti... į mišką, - išlemeno ji.
   - Kaipgi, matau.
   Sofija nutilo pamačiusi, kad nuo suknelės varva vanduo.
   - Aš turėjau skambinti Jorunai...
   - Jorunai?
   Mama atnešė jai sausus rūbus. Sofija vos spėjo paslėpti lapelį su filosofijos mokytojo klausimais. Jiedvi susėdo virtuvėje, mama išvirė kakavos.
   - Su juo buvai? - netrukus paklausė ši.
   - Su juo?
   Sofija galvojo tik apie filosofijos mokytoją.
   - Na taip, su juo. Su tuo savo... "triušiu".
   Sofija papurtė galvą.
   - Ką judu veikiat susitikę? Kodėl tu tokia šlapia?
   Sofija sėdėjo rimčiausiu veidu, nudelbusi akis į stalą, bet viduje juokėsi. Vargšė mama, štai kas jai neduoda ramybės!
   Ji dar kartą papurtė galvą. Tuomet pasipylė nauji klausimai.
   - Dabar noriu išgirsti visą tiesą. Buvai šiąnakt išėjusi? Kodėl nuėjai miegoti su suknele? Išsėlinai iš namų, vos tik aš atsiguliau? Tau dar tik keturiolika, Sofija. Aš privalau žinoti, su kuo tu draugauji.
   Sofija pravirko. Tada ėmė pasakotis. Jos dar nebuvo apleidusi baimė, o kai žmogus ko nors bijo, dažniausiai kalba tiesą.
   Ji papasakojo, kad atsibudo anksti ir išėjo pasivaikščioti į mišką. Paminėjo trobelę, valtį, nepamiršo ir stebuklingojo veidrodžio. Tačiau pavyko nutylėti viską, kas susiję su paslaptingaisiais laiškais. Neužsiminė ir apie žaliąją piniginę. Pati nelabai žinodama kodėl, apie Hildę nusprendė niekam nepasakoti.
   Mama ją apkabino. Sofija suprato, kad dabar ja tiki.
   - Aš neturiu draugo,- šniurkščiojo ji.- Aš taip tik sakiau, nes tu labai susijaudinai dėl baltojo triušio.
   - Vadinasi, nuėjai iki pat Majoro trobelės... - susimąsčiusi pasakė mama.
   - Majoro trobelės? - Sofija išpūtė akis.
   - Namelis, kurį užėjai miške, vadinamas Majoro trobele, nes kažkada, prieš daugelį metų, ten gyveno senas majoras. Jis buvo truputį pamišęs ir keistas, Sofija. Bet dabar pamirškim. Nuo to laiko trobelėje niekas nebegyvena.
   - Tau taip tik atrodo. Bet dabar ten gyvena filosofas.
   - Na na, nepradėk vėl fantazuoti.

   Sofija sėdėjo savo kambaryje ir galvojo apie tai, ką teko patirti. Galvoje ūžė kaip cirke su nerangiais drambliais, juokingais klounais, drąsiais lyno akrobatais ir dresuotomis beždžionėmis. Tačiau viena jai nėjo iš galvos: kad vidury miško, ežere, plūduriuoja valtis ir irklas - o kažkam reikia pasiekti namus...
   Ji buvo tikra, kad filosofijos mokytojas jai nelinki pikta ir supratęs, kad trobelėje lankėsi Sofija, greičiausiai atleis. Bet ji sulaužė susitarimą. Šitaip atsidėkojo už tai, kad nepažįstamas žmogus apsiėmė ją mokyti filosofijos. Kaip ištaisyt klaidą?
   Sofija paėmė rožinio popieriaus lapą ir parašė:

   Mielas filosofe! Tai aš sekmadienio rytą buvau trobelėje. Labai norėjau Tave pamatyti ir smulkiau aptarti kai kuriuos filosofijos klausimus. Esu Platono gerbėja, bet ne visai norėčiau sutikti, kad idėjos priklauso kitai tikrovei. Suprantama, jos gyvena mūsų sieloje, bet kol kas manau, jog tai visai kas kita. Deja, taip pat turiu pripažinti, kad iki galo nesu įsitikinusi sielos nemirtingumu. Šiaip ar taip, nieko neatsimenu iš savo ankstesniojo gyvenimo. Jei galėtum mane įtikinti, jog mano mirusios senelės sielai nieko netrūksta idėjų pasaulyje, būčiau labai dėkinga.
   Bet iš tikrųjų ne dėl filosofijos rašau šį laišką, kurį su cukraus gabalėliu įdėsiu į rožinį voką. Noriu atsiprašyti už tai, kad buvau neklusni. Aš bandžiau užtraukti valtį ant kranto, bet, matyt, nepajėgiau. O galbūt valtį į ežerą nuplovė didesnė banga.
   Tikiuosi, kad pasiekei namus sausom kojom. Jei ne, gal Tave paguos tai, kad aš permirkau kiaurai ir, rodos, gerokai peršalau. Bet pati kalta. Trobelėje nieko neliečiau, tik, deja, nesusilaikiau ir paėmiau voką su savo vardu. Ne todėl, kad būčiau ketinusi ką nors pavogti, tačiau ant voko buvo užrašytas mano vardas ir sutrikusi pamaniau, kad jis priklauso man. Nuoširdžiai prašau atleisti ir pažadu Tavęs nebenuvilti.
   P.S. Tuoj pat pabandysiu atsakyti į visus klausimus.
   P.S. P.S. Ar veidrodis žalvariniais rėmais virš baltos komodos paprastas ar stebuklingas? Klausiu tik todėl, kad buvo keista matyti savo atspindį, pamerkiantį abiem akim.

   Linkėjimų nuo tikrai stropios mokinės SOFIJOS

   Perskaičiusi porą kartų, Sofija laišką įdėjo į voką. Šitas bent jau ne toks oficialus kaip praeitas. Prieš eidama į virtuvę nudžiauti gabalėlio cuktaus, ji susirado lapelį su tos dienos užduotimis.
   "Kas atsirado pirmiau - višta ar "vištos" idėja?" Klausimas neką lengvesnis už senąjį galvosūkį apie vištą ir kiaušinį. Be kiaušinio nebūtų vištos, o be vištos kiaušinio. Ar tikrai ne lengviau atsakyti, kas pirmesnė: višta ar vištos "idėja"? Sofija suprato, ką turėjo galvoje Platonas. Jis manė, kad "vištos" idėja idėjų pasaulyje egzistuoja ir tada, kai jusliniame pasaulyje vištos dar nėra. Platono manymu, siela "matė" "vištos" idėją, kai dar nebuvo apsigyvenusi kūne. Bet ar ne šioje vietoje Sofija suabejojo Platono teisumu? Žmogus, nematęs nei gyvos vištos, nei vištos atvaizdo, kaži ar galėtų turėti vištos "idėją"? Dabar ji galėjo pereiti prie kito klausimo:
   "Ar turi žmogus įgimtų idėjų?" - "Vargu",- pagalvojo Sofija. Jai buvo sunku įsivaizduoti, kad naujagimis jų turėtų. Suprantama, negali žinoti iki galo, nes jei kūdikis nemoka kalbėti, nebūtinai jo galvoje nėra idėjų. Bet tam, kad ką nors žinotume apie daiktus pasaulyje, turbūt juos reikia pirma pamatyti?
   "Kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus?" Sofija tuoj pat sumojo, kad skirtumas labai didelis. Ji, pavyzdžiui, nemano, kad augalo sielos gyvenimas labai sudėtingas. Ar kas nors girdėjo, kad katilėlis kęstų meilės kančias? Augalas auga, maitinasi ir brandina sėklas, kuriomis dauginasi. Bet turbūt apie augalą tuo viskas ir pasakyta. Sofijai dingtelėjo, kad tas pats tinka gyvūnams ir žmonėms. Tačiau gyvūnai turi ir kitokių savybių. Jie, pavyzdžiui, gali judėti. (Ar rožė kada nors bėgo 60 metrų krosą?) Kiek sunkiau buvo rasti skirtumų tarp žmogaus ir gyvūno. Žmonės gali mąstyti, bet gyvūnai turbūt taip pat gali? Sofija buvo tikra, jog katė Šerekana protauja. Šiaip ar taip, katrais pasielgia labai gudriai. Bet ar ji gali nagrinėti filosofinius klausimus? Ar gali katė galvoti apie lai, kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus? Vargu! Be jokios abejones, katė ir džiaugiasi, ir liūdi, bet negi ji klausia, ar yra Dievas, ar ji turi nemirtinga, sielą? Sofija nusprendė, kad tai mažai įtikėtina. Čia kaip su kūdikiu ir įgimtomis idėjomis. Kalbėtis apie tokius dalykus su kate nė kiek ne lengviau kaip su naujagimiu.
   "Kodėl lyja lietus!" Sofija gūžtelėjo pečiais. Žinoma, lyja todėl, kad jūra garuoja ir debesyse susidaro lietus. Argi ne trečioje klasėje viso to mokė? Žinoma, dar galima pridurti, jog lyja tam, kad augtų augalai ir gyvūnai. Bet ar tikrai taip yra? Ar lietus turi tikslą?
   Paskutinis klausimas buvo bent kiek susijęs su tikslu: "Ko reikia žmogui, kad gerai gyventų?" Apie tai filosofijos mokytojas jau rašė kurso pradžioje. Visiems žmonėms reikia maisto, šilumos, meilės ir globos. Tai pagrindinė sąlyga, kad galėtum gerai gyventi. Taip pat jis minėjo, kad visi privalo atsakyti į tam tikrus filosofijos klausimus. Be to, turbūt pakankamai svarbu turėti mėgstamą darbą. Pavyzdžiui, jei negali pakęsti kelių eismo, vargu ar būsi laimingas tapęs taksistu. O jei nemėgsti daryti pamokų, kažin ar labai patiks mokytojauti. Sofija mylėjo gyvūnus, tad mielai sutiktų būti veterinare. Šiaip ar taip, ji nemanė, kad norint gerai gyventi būtinai reikia išlošti loterijoje milijoną. Greičiau priešingai. Kažkaip panašiai sakoma, kad dykystė - visų ydų motina.
   Sofija liko sėdėti savo kambaryje, kol mama pašaukė pietų. Paruošė jautienos kepsnį su keptom bulvėm. Skanumėlis! Uždegė žvakę. Desertui buvo geltonųjų gervuogių kremo.
   Jiedvi Šnekučiavosi apie šį bei tą. Mama paklausė, kaip Sofija ketina švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį. Tebuvo likę pora savaičių.
   Sofija patraukė pečiais.
   - Ar kviesi ką nors? Turiu galvoje, ar ruoši vaišes?
   - Galbūt...
   - Galėtume pasikviesti Martę, Anę Mariją... ir Hegę. Žinoma, ir Joruną. Galbūt dar Jorgeną... Bet tu pati nuspręsi. Žinai, aš labai gerai atsimenu savo pačios penkioliktąjį gimtadienį. Ir man neatrodo, kad tai buvo labai seniai. Aš jau tada jaučiausi suaugusi, Sofija. Ar ne nuostabu? Man neatrodo, kad nuo to laiko būčiau pasikeitusi.
   - Tu ir nepasikeitei. Niekas "nekinta". Tu tik labiau subrendai, tapai vyresnė...
   - Hm... kalbi kaip suaugusi. Man tik atrodo, kad viskas praėjo siaubingai greitai.


Aristotelis

...kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose...

   Kol mama miegojo pogulio, Sofija nuėjo į Landynę. Į rožinį voką buvo įdėjusi cukraus gabaliuką ir užrašiusi "Albertui".
   Naujo laiško nebuvo, bet po kelių minučių Sofija išgirdo atbėgant šunį.
   - Hermi! - pašaukė Sofija, ir po akimirkos jis pasirodė Landynėje su dideliu geltonu voku dantyse.
   - Geras Šunelis!
   Sofija apglėbė jį viena ranka, jis šniokštė ir pūkštė kaip garvežys, išsitraukė rožinį voką su cukraus gabalėliu ir padavė jam į nasrus. Tada šuo iššliaužė iš Landynės ir smuko atgal į mišką.
   Atplėšdama voką Sofija mažumėlę jaudinosi. Ar bus kas nors parašyta apie trobelę ir valtį?
   Kaip visada, voke gulėjo sąvaržėle susegti lapai. Bet buvo ir atskiras lapelis. Jame parašyta:

   Miela panele sekle! Arba, tiksliau, panele įsilaužėle. Apie įvykį jau pranešta policijai...
   Ne, labai nepykstu. Jei taip pat smalsiai ieškosi atsakymų į filosofines mįsles, daug pasieksi. Kvailiausia, kad dabar man teks išsikraustyti. Na taip, žinoma, pats kaltas. Juk turėjau žinoti, kad viską darai iki galo.

   Linkėjimų nuo Alberto

   Sofija lengviau atsikvėpė. Vadinasi, nepyksta. Bet kodėl jam reikia išsikelti?
   Ji pasiėmė didžiuosius lapus ir nubėgo į savo kambarį. Geriau, kad atsibudusi mama ją rastų namie. Netrukus Sofija patogiai įsitaisė lovoje. Tada ėmė skaityt apie Aristotelį.

   Filosofas ir mokslininkas

   Miela Sofija! Tave tikriausiai nustebino Platono idėjų teorija. Ir ne tave pirmą. Nežinau, ar viską prarijai nekramčiusi - ar taip pat turėjai kokių nors kritinių pastabų. Šiaip ar taip, gali būti tikra, kad tas pačias pastabas išsakė dar Aristotelis (384 - 322 m.pr.Kr), kuris net dvidešimt metų mokėsi Platono Akademijoje.
   Aristotelis - ne atėnietis. Jis kilęs iš Makedonijos, o Platono Akademijoje pradėjo mokytis, kai Platonui buvo šešiasdešimt vieneri. Aristotelio tėvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Vien iš to galime spręsti apie filosofinę Aristotelio sritį. Labiausiai jį domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis žymus graikų filosofas, bet ir pirmas žymus Europos biologas.
   Jei truputį perdėsim, Platonas buvo taip įsigilinęs į amžinąsias formas ir "idėjas", kad nelabai kreipė dėmesio į gamtoje vykstančią kaitą. O Aristotelį domino būtent šis kitimas - arba tai, ką šiandien vadiname gamtos reiškiniais.
   Jei dar labiau pasodrinsim spalvas, Platonas nusigręžė nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirštus žiūrėjo į viską, kas mus supa. (Jis juk norėjo išlįsti iš urvo. Pažvelgti į amžinąjį idėjų pasaulį!) Aristotelis elgesį priešingai: keliaklupsčias tyrinėjo žuvis, varles, plukes ir aguonas.
   Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelkė dar ir jusles.
   Labai skiriasi ir jų rašymo būdas. Platonas yra poetas ir mitų kūrėjas, o Aristotelio raštai sausi ir išsamūs nelyginant žinynai. Tačiau bemaž viskas, apie ką jis rašo, paremta kruopščiais gamtos tyrinėjimais.
   Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko keturiasdešimt septynios. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo žodinis užsiėmimas.
   Europos kultūrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukūrė mokslinę terminiją, kurią įvairios mokslo šakos vartoja iki šių dienų. Jis buvo didysis sistemintojas, davęs pradžią įvairioms mokslo šakoms ir jas apibrėžęs.
   Kadangi Aristotelis rašė apie visus įmanomus mokslus, paminėsiu tik kelias svarbiausias sritis. Esu nemažai pasakojęs apie Platoną, tad iš pradžių sužinosi, kaip Aristotelis vertino jo idėjų teoriją. Vėliau pamatysim, kaip jis sukuria savo natūrfilosofiją. Ne kas kitas, o Aristotelis apibendrino natūrfilosofų palikimą. Pažiūrėsim, kaip jis sutvarko mūsų sąvokas ir pagrindžia logikos mokslą. Baigdamas trumpai papasakosiu apie Aristotelio požiūrį į žmogų ir visuomenę.
   Jei tau priimtinos šios sąlygos, telieka pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

   Įgimtų idėjų nėra

   Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybės pasikeitimų bandė surasti kažką amžina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas manė, kad idėjos tikresnės už visus gamtos reiškinius. Iš pradžių atsirado idėja "arklys" ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, "vištos" idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį.
   Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė savo mokytojui, kad kiekvienas arklys "kinta" ir joks arklys negyvena amžinai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amžina nekintama. Tačiau arklio "idėja" tėra sąvoka, kurią mes, žmonės, susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio "idėja", arba "forma", neegzistuoja pati savaime. Arklio "forma" Aristotelis laiko arklio savybes - arba tai, ką šiandien vadiname rūšimi.
   Tiksliau tariant, arklio "forma" Aristotelis įvardija tai, kas yra bendra visiems arkliams. Ir čia nebetinka pavyzdys apie meduolių forma nes jos egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų meduolių. Aristotelis netikėjo, kad yra tokios formos, kurios tarsi guli atskiroje lentynėlėje už gamtos ribų. Aristotelio nuomone, "formos", kaip atskirų daiktų ypatingos savybės, slypi pačiuose daiktuose.
   Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad "vištos" idėja atsirado pirmiau už vištą. Tai, ką Aristotelis vadina vištos "forma", slypi kiekvienoje vištoje kaip vištos ypatingosios savybės - pavyzdžiui, kad ji deda kiaušinius. Pati višta ir vištos "forma" yra neatskiriama kaip siela ir kūnas.
   Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esmę. Bet įsidėmėk, jog kalbame apie lemiamą mąstymo istorijos posūkį. Platonui aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką mes išprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje - taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės.
   Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina daiktų skaičių". Atskiro arklio buvimą jis aiškina, įterpdamas arklio "idėja". Bet koks tai paaiškinimas, Sofija? Turiu minty, iš kur atsiranda "arklio idėja"? Galbūt yra dar ir trečias arklys - kurio atžvilgiu arklio idėja vėlgi tėra atspindys?
   Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirstyti pojūčius į atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda sąvokos "akmuo", "augalas", "gyvūnas" ir "žmogus". Taip sukuriamos ir tokios sąvokos kaip "arklys", "omaras" ir "kanarėlė".
   Aristotelis neneigė, kad žmogus turi įgimtą protą. Priešingai, pasak Aristotelio, protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai "tuščias". Vadinasi, žmogus neturi įgimtų "idėjų".

   Formos yra daiktų savybės

   Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė. "Materija" yra medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, o "forma" yra ypatingosios daikto savybės.
   Priešais tave, Sofija, sparnais plastena višta. Vištos "forma" ir bus tai, kad ji plastena sparnais, taip pat kudakuoja ir deda kiaušinius. Taigi vištos "formą" suprantame kaip būdingas rūšies savybes - arba tai, ką višta daro. Kai vista nugaišta - taigi ir nebekudakuoja - nustoja egzistuoti ir vištos "forma". Lieka vištos "materija" (liūdnas reikalas, Sofija!), bet tai jau nebe višta.
   Kaip minėjau, Aristotelį domino gamtoje vykstantys kitimai. "Materijoje" visuomet slypi galimybė įgyti tam tikrą "formą". Kitaip tariant, "materija" siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę. Kiekvienas gamtos kitimas, Aristotelio manymu, yra materijos perėjimas iš "galimybės" į "tikrovę".
   Gerai, Sofija, paaiškinsiu. Paklausyk vieno linksmo nutikimo. Buvo kartą skulptorius, kuris dirbo su didžiuliu granito luitu. Dieną iš dienos kalinėjo beformį akmenį, kol kartą pas jį atėjo mažas berniukas. "Ko tu čia ieškai?" - paklausė. "Palauk - pamatysi", - atsakė skulptorius. Po kelių dienų berniukas vėl atėjo, o skulptorius iš granito iškalęs gražiausią žirgą. Berniukas negalėjo atitraukti nuo jo akių. Po kiek laiko pasisukęs į skulptorių paklausė: "O iš kur žinojai, kad ten pasislėpęs arklys?"
   Tikrai, iš kur žinojo? Skulptorius tarsi matė granite arklio formą. Nes šis granito luitas turėjo galimybę įgyti arklio formą. Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą "formą".
   Grįžkime prie vištos ir kiaušinio. Vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo - minkštai virto kiaušinio, omleto arba kiaušinienės pavidalu - neįsikūnijus kiaušinyje slypinčiai "formai". Tačiau akivaizdu, jog iš vištos kiaušinio negali išsiristi žąsiukas. Tokios galimybės vištos kiaušinyje nėra. Taigi daikto "forma" kai ką pasako apie daikto galimybes ir ribotumus.
   Kalbėdamas apie daiktų "formą" ir "materiją", Aristotelis galvoje turi ne vien gyvus organizmus. Taip, kaip vištos "forma" yra kudakuoti, plastenti sparnais ir dėti kiaušinius, akmens "forma" yra kristi žemėn. Višta negali nekudakuoti, o akmuo negali nekristi. Suprantama, galima pakelti akmenį ir išmesti jį aukštai į orą, bet kadangi akmuo turi savybę kristi žemyn, negalėsi jo nusviesti į Mėnulį. (Tik būk atsargi atlikdama šį bandymą, nes akmuo kerštingas. Nori kuo greičiau grįžti žemėn - ir vargas tam, kas pasimaišo jam kelyje!)

   Tikslo priežastis

   Baigdamas mūsų kalbą apie tai, kad visi gyvi ir negyvi daiktai turi "formą", kuri šį tą pasako apie galimą daiktų "veiklą", noriu pridurti, kad Aristotelis turėjo gana įdomų požiūrį į priežastinius ryšius gamtoje. Kai šiandien kalbame apie vieno ar kito dalyko "priežastį", turime galvoje, kaip jis įvyksta. Langas sudužo, nes Peteris metė į jį akmenį, batas atsirado, nes batsiuvys jį pasiuvo iš odos gabalėlių. Tačiau Aristotelis manė, jog gamtoje esama įvairių priežasčių. Iš viso jis pamini keturias jų rūšis. Svarbiausia yra suprasti, ką jis laiko "tikslo priežastimi".
   Kalbant apie sudaužytą lango stiklą, suprantama, iškart kyla klausimas, kodėl Peteris metė akmenį. Taigi klausiame, koks buvo jo siekinys. Nekyla jokių abejonių, jog siekinys arba "tikslas" labai svarbu ir siuvant batus. Tačiau Aristotelis mano tokią "tikslo priežastį" turint ir visiškai negyvus gamtos reiškinius. Pateiksiu tik vieną pavyzdį:
   Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba "siekinį".
   Mes tikriausiai viską apverstume aukštyn kojom ir pasakytume, jog augalai auga, nes yra drėgmės. Ar matai skirtumą, Sofija? Aristotelis manė, kad viskas gamtoje yra tikslinga. Lyja tam, kad augtų augalai, o apelsinai ir vynuogės auga tam, kad žmones galėtų juos valgyti.
   Šiandien mokslas taip nebemano. Mes sakome, jog maistas ir drėgmė yra sąlygos, kad galėtų gyventi gyvūnai ir žmonės. Be šių sąlygų nebūtų ir mūsų. Tačiau vanduo ar apelsinas neturi siekinio mus maitinti.
   Gali kilti pagunda sakyti, jog Aristotelio požiūris į priežastis klaidingas. Bet neskubėkim. Daugelis žmonių tiki, jog Dievas sukūrė pasaulį tokį, kad žmonės ir gyvūnai galėtų jame gyventi. Tuo remiantis, žinoma, galima tvirtinti, jog vanduo upėse teka, nes žmonėms ir gyvūnams reikia vandens, kad galėtų gyventi. Bet tuomet mes kalbame apie Dievo tikslą arba siekinį. Gero mums nori ne lietaus lašai ar upės vanduo.

   Logika

   Skirtumas tarp "formos" ir "materijos" svarbus ir tuomet, kai Aristotelis bando nusakyti, kaip žmogus pažįsta pasaulio daiktus.
   Norėdami ką nors pažinti, daiktus skirstome į įvairias grupes arba rūšis. Aš pamatau arklį, paskui kitą - ir dar vieną. Arkliai nėra visiškai vienodi, tačiau kažkas yra bendra visiems arkliams, o tai, kas bendra, ir yra arklio "forma". Tai, kas skirtinga arba asmeniška, priskirtina prie arklio "materijos".
   Šitaip mes, žmonės, einame per pasaulį ir dėliojame daiktus į skirtingus stalčiukus. Karves suvarome į tvartą, arklius į arklidę, kiaules į gardą, o vištas į aptvarą. Tas pats vyksta, kai Sofija Amundsen tvarko savo kambarį. Knygas ji sukrauna į knygų lentyną, vadovėlius - į mokyklinę kuprinę, o žurnalus - į komodos stalčių. Rūbeliai gražiai sulankstomi ir sudedami į spintą - apatiniai į vieną lentyną, megztukai į kitą, o kojinės į stalčių. Įsidėmėk, jog lygiai tas pats vyksta mūsų galvose. Akmeninius daiktus mes atskiriame nuo vilnonių ir guminių. Skiriame gyvus daiktus nuo negyvų, atskiriame augalus, gyvūnus ir žmones.
   Ar supranti, Sofija? Taigi Aristotelis norėjo Iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius. (Hermis yra gyvis, tiksliau - gyvūnas, tiksliau - stuburinis gyvūnas, tiksliau - žinduolis, tiksliau - šuo, tiksliau - labradoras, tiksliau - labradoro patinas.)
   Nueik į savo kambarį, Sofija. Pakelk nuo grindų bet kokį daiktą. Pamatysi, kad viskas, ką paliestum, yra aukštesnės tvarkos dalis. Ta dieną, kai išvysi kažką, ko nesugebi prie ko nors priskirti, tave ištiks šokas. Pavyzdžiui, jei surastum mažą daiktelį ir negalėtum tiksliai pasakyti, ar jis priklauso prie augalu, gyvūnų ar mineralų pasaulio, - manau, neišdrįstum jo liesti.
   Pasakiau "augalų pasaulis, gyvūnų pasaulis ir mineralų pasaulis" ir atsiminiau vieną žaidimą, kuris žaidžiamas draugijoje. Vienas vargšelis išsiunčiamas už durų, o visa likusi draugė sugalvoja tai, ką anas, grįžęs į kambarį, turės įminti.
   Sakykim, visi nusprendžia galvoti apie katiną Monsą, kuris tuo metu vaikštinėja kaimyno sode. Tada vargšelis pakviečiamas į vidų ir ima į spėlioti. Kiti gali atsakinėti tik "taip" arba "ne". Jei vargšelis yra geras Aristotelininkas - o tokiu atveju tai joks vargšelis - pokalbis vyksta maždaug taip: "Ar tai konkretus daiktas?" - "Taip!" - "Ar mineralas?" - "Ne!" - "Ar gyvis?" - "Taip!" - "Ar augalas?" - "Taip!" - "Gyvūnas?" - "Taip!" - "Paukštis?" - "Ne!" - "Ar žinduolis?" - "Taip!" - "Ar tai visas gyvūnas?" - "Taip!" - "Ar katinas?" - "Taip!" - "Monsas?" - "Atspėjai!" Juokas...
   Taigi šio žaidimo autorius yra Aristotelis. Platonui greičiausiai priskirtume
   "gūžynių" autoryste. O Demokritą jau pagerbėme už tai, kad sugalvojo LĖGO.
   Aristotelis buvo kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose. Tokiu būdu jis tapo ir logikos mokslo pradininku. Aristotelis nurodė keletą griežtų taisyklių, pagal kurias nustatomas išvadų arba įrodymų logiškumas. Štai pavyzdys: jei aš teigiu, kad "visi gyvi padarai į yra mirtingi" (I prielaida), o paskui tvirtinu, kad "Hermis yra gyvas padaras" (II prielaida), nesunkiai galiu prieiti išvadą, kad "Hermis mirtingas".
   Pavyzdys rodo, kad Aristotelio logikoje kalbama apie sąvokų santykius, šiuo atveju apie sąvokas "gyvas padaras" ir "mirtingas". Nors ir turi pripažinti, kad minėtoji Aristotelio išvada šimtu procentų teisinga, turbūt sutiksi, kad ji nepasako nieko naujo. Mes ir taip žinojome, kad Hermis yra "mirtingas". (Jis juk yra "šuo", o visi šunys yra "gyvi padarai" - taigi ir "mirtingi", skirtingai nei akmenys Galhiopigeno viršūnėje.) Taip, Sofija, tą mes žinojome. Tačiau ne visada grupių ir daiktų santykiai tokie aiškūs. Tad kartais prireikia įvesti sąvokose tvarką.
   Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Ar tikrai mažyčiai peliukai žinda savo mamas kaip avys ir kiaulės? Be abejo, skamba keistokai, bet tuomet svarstome: pelės tikrai nededa kiaušinių. (Kada paskutinį kartą mačiau pelės kiaušinį?) Vadinasi, jos veda gyvus vaikus - kaip kiaulės ir avys. Tačiau gyvūnus, kurie veda gyvus vaikus, vadiname žinduoliais - o žinduoliai ir yra tokie gyvūnai, kurie žinda savo motinas. Taip pasiekėme tikslą. Atsakymą mes žinojom, reikėjo tik pasitikrinti. Iškart negalėjom atsiminti, ar pelės iš tiesų žinda savo motinas. Tikriausiai todėl, kad niekada neteko matyti žindomo pelės vaiko. Priežastis, žinoma, ta, kad pelės, maitindamos savo vaikus, mažuma varžosi žmonių.

   Gamtos pakopos

   Norėdamas "sutvarkyti" būtį, Aristotelis pirmučiausia nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalyti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai - tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti.
   Kalbėdamas apie gyvius, Aristotelis nurodo, kad šie turi būti dalijami į dvi dideles grupes. Prie vienos jų priskiriame augalus, o prie kitos - gyvus padarus. Taip pat ir gyvi padarai suskyla į du pogrupius - gyvūnus ir žmones.
   Negali nesutikti su Artistoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai, pavyzdžiui, rožė ir akmuo, skiriasi iš esmės. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui, rožė ir arklys. Be to, manyčiau, jog esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai? Ar gali į tai atsakyti?
   Deja, neturiu kada laukti, kol parašysi atsakymą ir su cukraus gabalėliu įdėsi į rožinį voką, tad galiu atsakyti ir pats. Skirstydamas gamtos fenomenus į grupes Aristotelis remiasi daiktų savybėmis, tiksliau, ką jie sugeba arba ką jie daro.
   Visi gyviai (augalai, gyvūnai ir žmones) sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti - arba skirstyti juslinius duomenis į įvairias grupes ir klases.
   Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio "laiptelio" stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį. Žmogus auga ir maitinasi kaip augalai, jaučia ir gali judėti kaip gyvūnai, be to, turi ypatingą savybę, kokios neturi niekas, o tai - gebėjimas racionaliai mąstyti.
   Žmogus turi dieviško proto kibirkštėle, Sofija. Taip, aš pasakiau "dieviško". Vietomis Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne gamtos pakopų eilėje.
   Aristotelis įsivaizdavo, kad žvaigždžių ir planetų judėjimas valdo judėjimą Žemėje. Bet kas nors juk turi judinti ir dangaus kūnus. Tą ką nors Aristotelis pavadino "pirmuoju judintoju", arba "Dievu". Pats pirmasis judintojas nejuda, bet jis yra dangaus kūnų judėjimo, taigi ir viso gamtoje vykstančio judėjimo, pirmoji priežastis.

   Etika

   Grįžkime prie žmogaus, Sofija. Pasak Aristotelio, žmogaus "forma" yra tai, kad jis turi "augalinę sielą", "gyvulinę sielą" ir "protingą sielą". O tada Aristotelis klausia: kaip žmogus turi gyventi? Ko reikia, kad jis gyventų gerai? Atsakysiu trumpai: žmogus tampa laimingas tik tuomet, jeigu naudoja visus savo sugebėjimus ir galimybes.
   Aristotelis sakė, jog yra trys laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis - laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji - tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu.
   Tada Aristotelis pabrėžia, jog tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi būti visos trys sąlygos. Taigi jis atmeta bet kokį vienpusiškumą. Jei Aristotelis būtų gyvas šiandien, jis turbūt pasakytų, kad žmogus, besirūpinantis vien savo kūnu, gyvena taip pat vienpusiškai - ir ydingai - kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai.
   Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis vėlgi pataria laikytis "aukso vidurio": nereikia būti nei bailiems, nei nutrūktgalviškiems, tik drąsiems. (Bailumas yra drąsos trūkumas, o nutrūktgalviškumas - jos perteklius.) Taip pat neturime būti nei šykštūs, nei išlaidus, tik dosnūs. (Per mažai dosnumo yra šykštumas, o per daug - išlaidumas.)
   Tas pats ir su maistu. Neprivalgyti blogai, bet persivalgyt irgi nesveika. Ir Platono, ir Aristotelio etika primena graikų mediciną: tik išlaikydamas pusiausvyrą ir saiką galiu tapti laimingu, arba "harmoningu", žmogum.

   Politika

   Tai, kad žmogui nereikia perlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę, atsispindi ir Aristotelio mintyse apie visuomenę. Jis sakė, kad žmogus yra "politinė būtybė". Pasak Aristotelio, be mus supančios visuomenės mes nesame tikri žmonės. Jo teigimu, šeima ir bendruomenė gali patenkinti žemesnius gyvybinius poreikius, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas. Bet aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė.
   Tuomet kyla klausimas, kaip valstybė turėtų būti organizuota. (Tikriausiai atsimeni Platono "filosofų valstybę"?) Aristotelis skiria tris geras valstybės valdymo formas. Viena yra monarchija - kai tėra vienas aukščiausias valstybės vadovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti "tironija", kai vienvaldys valdo valstybę, siekdamas asmeninės naudos. Kita gera valstybės forma - aristokratija, kai valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Šioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirstų "nedaugelio valdžia", šiandien tai pavadintume "chunta". Trečioji gera valdymo forma yra demokratija. Bet ji taip pat turi išvirkščiąją pusę. Demokratija nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią. (Net jei tironas Hitleris nebūtų tapęs Vokietijos vadovu, vis liek daugybė mažų nacistų būtų galėję sukurti baisią "minios valdžią".)

   Požiūris į moteris

   Pabaigai reikėtų pakalbėti apie Aristotelio požiūrį į moteris. Deja, jo vertinimas nėra toks džiuginantis kaip Platono. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad moterims kažko trūksta. Jos esančios "netobuli vyrai". Pratęsiant giminę, moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus davėjas. Vaikas, pasak Aristotelio, paveldįs tik vyro savybes. Jis manė, kad visos vaiko savybės yra gatavos vyro sėkloje. Moteris esanti kaip dirva, kuri tik priima ir užaugina grūdą, o vyras pats esąs "sėjėjas". Arba, Aristotelio žodžiais tariant, vyras suteikia "formą", o moteris duoda "materiją".
   Kad toks protingas žmogus kaip Aristotelis galėjo taip smarkiai suklysti vertindamas lyčių santykius, suprantama, kelia ir nuostabą, ir didelį apgailestavimą. Bet iš to galime spręsti apie du dalykus: pirma, Aristotelis, matyt, nedaug žinojo apie moterų ir vaikų gyvenimą. Antra, tai parodo, prie ko gali privesti vyrų viešpatavimas filosofijoje ir moksle.
   Iškreiptas Aristotelio požiūris į lytis buvo ypač žalingas, nes būtent jo - ne Platono - požiūris viduramžiais tapo vyraujantis. Todėl ir Bažnyčia persiėmė pažiūra į moterį, kuri jokiu būdu neatsispindi Biblijoje. Jėzus tikrai nebuvo priešiškas moterims!
   Tam kartui pakaks! Bet netrukus vėl parašysiu.

   Dar kartą permetusi akimis skyrių apie Aristotelį, Sofija vėl sudėjo lapus į geltonąjį voką ir apsižvalgė po kambarį. Ūmiai ji pamatė, kaip viskas sujaukta. Ant grindų mėtosi knygos ir segtuvai. Iš spintos kyšo kojinės, palaidinės, pėdkelnės ir džinsai. Ant kėdės prie rašomojo stalo guli nešvarių drabužių gniužulas.
   Sofiją apėmė nenumaldomas noras tvarkyti. Pirmiausia ji ištuštino visas drabužių spintos lentynas. Viską suvertė ant žemės. Svarbu pradėti iš pagrindų. Tuomet ji ėmėsi varginančio darbo: gražiai sulankstyti visus rūbus ir sudėlioti į lentynas. Spintoje buvo septynios lentynos. Vieną iš jų Sofija paskyrė apatiniams, kitą - kojinėms ir pėdkelnėms, trečią - kelnėms. Pamažu užpildė visas lentynas. Nė karto nesuabejojo, kur dėti vieną ar kitą drabužį. Skalbtinus rūbus sudėjo į polietileninį maišelį, kurį rado apatinyje lentynoje.
   Tik vienas daiktelis jai sukėlė sunkumų. Tai buvo paprasčiausia balta kojinė. Kad jai trūko poros, dar ne visa bėda. Tačiau Sofija niekada tokios neturėjo.
   Valandėlę ji apžiūrinėjo kojinę. Ant jos nebuvo užrašyto vardo, tačiau Sofija įtarė, kam ji galėtų priklausyti. Ji įmetė kojinę į viršutinę lentyną prie LEGO maišelio, videokasetės ir raudono šalikėlio.
   Tada atėjo eilė grindims. Sofija ėmė rūšiuoti knygas ir segtuvus, žurnalus ir plakatus - lygiai taip, kaip filosofijos mokytojas apraše skyriuje apie Aristotelį. Padariusi tvarką ant grindų, ji iš pradžių paklojo lovą, tada ėmėsi rašomojo stalo.
   Galiausiai Sofija tvarkingai sudėjo krūvon visus lapus apie Aristotelį. Tada susirado tuščią segtuvą ir skylmušą, išmušė lapuose skylutes ir gražiai susegė. Segtuvą ji užkėlė į viršutinę lentyną, kur buvo įdėjusi baltą kojinę. Vakare iš Landynės parsineš dėžutę nuo sausainių.
   Nuo šiol visi daiktai turės savo vietą. Sofija turėjo galvoje ne tik daiktus kambaryje. Perskaičiusi apie Aristotelį ji suprato, jog ne mažiau svarbu palaikyti sąvokų ir minčių tvarką. Tam ji paskyrė atskirą lentyną spintos viršuje. Tai vienintelė vieta kambaryje, kurios ji iki galo nepažįsta.
   Mamos nesigirdėjo jau porą valandų. Sofija nulipo į apačią. Prieš eidama žadinti mamos, turėjo pašerti gyvūnėlius.
   Virtuvėje ji pasilenkė prie akvariumo. Viena žuvelė buvo juoda, kita -oranžinė, o trečioji - baltai raudona. Todėl ir pakrikštijo jas Juoduoju Peteriu, Auksaplauke ir Raudonkepuraite. Į akvariumą berdama žuvų maistą, ji kalbėjo:
   - Jūs priklausote gyvajai gamtai. Vadinasi, galite maitintis, augti ir veistis. Tiksliau, jūs priklausot gyvūnų pasauliui. Taigi galite judėti ir žvalgytis po kambarį. Jei būsime dar tikslesni, esate žuvys, taigi galite kvėpuoti žiaunomis ir plaukioti gyvenimo vandenyse.
   Sofija uždarė dėžutę su žuvų maistu. Liko patenkinta auksinių žuvelių vieta gamtos tvarkoje, dar labiau - pasakymu "gyvenimo vandenys". Tada atėjo papūgėlių eilė. Sofija įbėrė į dubenėlį lesalo ir tarė:
   - Mielas Trupinėli ir miela Smiltele. Judu virtot gražutėmis banguotosiomis papūgėlėmis, nes išsiritote iš gražių papūgėlių kiaušinių, ir kadangi tų kiaušinių forma leido jiems tapti banguotosiomis papūgėlėmis, jūs, laimei, nevirtote tarškalėmis papūgomis.
   Sofija nuėjo į erdvų vonios kambarį. Ten didelėje dėžėje gulėjo nerangusis vėžlys. Kas trečią ar ketvirtą dieną prausdamasi po dušu mama garsiai sušukdavo, kad vieną dieną jį nugalabys. Bet kol kas tai likdavo tuščiais grasinimais. Iš didelio stiklainio Sofija ištraukė salotos lapą ir padėjo į dėže.
   - Mieloji Govinda, - tarė ji. - Tu nesi iš pačių greičiausių gyvūnų. Bet, šiaip ar taip, esi gyvūnas, kuriam leista pajusti mažytę dalį didelio pasaulio, kuriame gyvenam. Gali pasiguosti tuo, kad nesi vienintelė, kuriai nepavyksią pranokti savęs.
   Šerekana aiškiai buvo išvykusi peliauti, nes tokia jau kačių prigimtis. Sofija pasuko į mamos miegamąjį. Salone ant stalo stovėjo vaza su pamerktais narcizais. Atrodė, tarsi geltonos gėlės pagarbiai nusilenkė praeinančiai Sofijai. Sofija stabtelėjo ir pirštais perbraukė porą švelnių žiedelių.
   - Ir jūs priklausote gyvajai gamtos daliai,- pasakė ji,- Tuo požiūriu esate šiek tiek pranašesnės už vazą, kurioje esat pamerktos. Tik, deja, pačios negalite to žinoti.
   Sofija įslinko į mamos miegamąjį. Mama kietai miegojo, bet Sofija uždėjo ranką jai ant galvos.
   - Tu esi laimingiausia iš visų,- pasakė ji.- Nes esi ne tik gyva kaip lelijos pievoj. Ir ne tik gyva būtybė kaip Šerekana arba Govinda. Tu esi žmogus, vadinasi, apdovanota retu gebėjimu mąstyti.
   - Ką sakei, Sofija?
   Mama atsibudo kiek greičiau nei įprastai.
   - Aš tik sakiau, kad tu panaši į nerangią vėžlienę. Be to, galiu pranešt kad susitvarkiau kambarį. Ėmiausi darbo su filosofams būdingu nuodugnumu.
   Mama pasikėlė ant alkūnių.
   - Tuoj ateinu,- pasakė ji.- Gal gali užkaisti kavos? Sofija padarė kaip prašoma, ir netrukus jiedvi sėdėjo virtuvėje, gurkšnodamos kavą, sultis ir kakavą. Po valandėlės Sofija tarė:
   - Mama, ar esi kada nors pagalvojusi, kodėl mes gyvenam?
   - A, tu vis neatstoji.
   - Taip, nes dabar žinau atsakymą. Šioje planetoje žmonės gyvena todėl, kad kažkas juk turi įvardyti visus daiktus.
   - Šit kaip? Niekad neatėjo į galvą.
   - Vadinasi, turi rimtą problemą, nes žmogus yra mąstanti būtybė. Jei negalvoji, nesi žmogus.
   - Sofija!
   - Įsivaizduok, kas būtų, jei čia gyventų tik augalai ir gyvūnai. Tuomet niekas negalėtų atskirti "katės" nuo "šuns" ir "lelijos" nuo "agrasto". Auga ir gyvūnai taip pat gyvi, bet tik mes galime suskirstyti gamtą į įvairius tipus ir klases.
   - Tu tikrai esi keisčiausia mano dukra,- tarė mama.
   - O kaipgi,- pasakė Sofija.- Visi žmonės šiek tiek keisti. Aš esu žmogus, vadinasi, esu šiek tiek keista. Tu turi tik vieną dukrą, taigi aš ir esu keisčiausia.
   - Aš norėjau pasakyti, kad tu mane gąsdini su visais tais... tauškalais, kuriuos dabar pradėjai.
   - Tuomet tave lengva išgąsdinti.
   Pavakare Sofija vėl nuėjo į Landynę. Ji sugebėjo nepastebėta mamos užsinešti didžiąją sausaininę į savo kambarį.
   Iš pradžių Sofija sudėliojo popierius pagal eilę, po to išmušė skylutes ir susegė į segtuvą priešais skyrių apie Aristotelį. Galiausiai kiekvieno lapo dešiniame kampe užrašė puslapio numerį. Jau buvo per penkiasdešimt puslapių. Sofija darė sau filosofijos vadovėlį. Ne pati jį rašė, bet jis buvo rašomas jai.
   Apie pirmadienio namų darbus ji nespėjo pagalvoti. Tikriausiai bus tikybos kontrolinis, bet mokytojas visada sakydavo, kad vertina savarankišką darbą ir savas mintis. Sofija juto, kad ir vienam, ir kitam ji vis labi pasiruošusi.


Helenizmas

...laužo kibirkštis...

   Laiškus filosofijos mokytojas ėmė siųsti tiesiai į slėptuvę senojoj gyvatvorėj. Tačiau pirmadienio rytą Sofija senu papratimu vis vien žvilgtelėjo pašto dėžutėn.
   Ši buvo tuščia, nieko kito ir negalėjai tikėtis. Sofija pasuko Klėverveienu.
   Staiga ant žemės pastebėjo nuotrauką. Joje buvo baltas džipas su mėlyna vėliava. Ant vėliavos raidės "UN". Ar tik ne Jungtinių Tautų vėliava?
   Sofija apvertė nuotrauką ir tik tada pamatė, jog tai atvirukas. "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen..." Ant jo buvo norvegiškas pašto ženklas, antspaudas "JT batalionas" ir penktadienio, 1990 m. birželio 15-osios. data.
   Birželio 15-oji! Juk tai Sofijos gimtadienis!
   Atviruke ji perskaitė:

   Miela Hilde! Tikiuosi, jog tebešventi savo penkioliktąjį gimtadienį. O gal šventė jau pasibaigė? Tiesą sakant, ne taip svarbu, kiek laiko džiaugsies dovana. Tačiau, galima sakyti, jos užteks visam gyvenimui. Taigi dar kartą sveikinu. Dabar turbūt supratai, kodėl atvirukus siunčiu Sofijai. Esu tikras, kad Sofija tau juos perduos.
   P.S. Mama sakė, kad pametei piniginę. 150 kronų nuostolį žadu padengti. Naują mokinio pažymėjimą, manau, gausi mokykloje prieš mokslo metų pabaigą. Su širdingais linkėjimais. Tėtis.

   Sofija sustojo kaip įbesta. Kada antspauduotas paskutinis atvirukas? Kažkas viduje jai kuždėjo, jog ir ant ano, su paplūdimiu, buvo birželio data - nors iki to laiko dar visas mėnuo. Ji tik blogai pažiurėjo...
   Žvilgtelėjusi į laikrodį Sofija pasileido atgal į namus. Šiandien teks vėluoti.
   Sofija atsirakino duris ir nubėgo į savo kambarį. Po raudonuoju šilkiniu šalikėliu surado pirmąjį atviruką Hildei. Na, žinoma,- ir ant jo atspausta Birželio 15-oji! Sofijos gimtadienis ir paskutinė mokslo metų diena.
   Bėgdama link maisto parduotuvės, kur turėjo susitikti su Joruna, ji įtemptai mąstė.
   Kas toji Hildė? Kaip jos tėtis gali būti bemaž tikras, kad Sofija suras Hildę? Ir šiaip kokia prasme siųsti atvirukus Sofijai, užuot siuntus juos dukrai? Sofija nusprendė, kad tėvas negali nežinoti savo dukters adreso. Tai gal jis pokštauja? Gal nori dukrai gimimo dienos proga padaryti staigmeną pavesdamas visai nepažįstamą mergaitę sekle ir laiškaneše? Ar dėl to jai paliktas mėnuo laiko? Ar gali būti taip, kad jis naudoja ją kaip tarpininkę, norėdamas dukrai gimtadienio proga padovanoti naują draugą? Gal ji ir bus dovana "visam gyvenimui"?
   Jei paslaptingasis žmogus iš tiesų yra Libane, kaip jis išvis sugebėjo išsiaiškinti Sofijos adresą? Ir dar daugiau - Sofiją ir Hildę sieja mažiausiai du dalykai: jei ir Hildė švenčia gimtadienį birželio 15-ąją, vadinasi, jos abi yra gimusios tą pačią dieną. Be to, ir vienos, ir kitos tėtis keliauja po pasaulį.
   Sofija pasijuto įtraukta į užburtą ratą. Gal vis dėlto verta tikėti likimu? Žinoma, nereikia per greitai daryti tokių išvadų, galbūt viskas nesunkiai paaiškinama. Bet kaip Albertas Knoksas galėjo rasti Hildės piniginę, jei Hildė gyvena Lilesande? Iki ten - daugel mylių. Ir kodėl atviruką Sofija rado ant žemės? Gal jis laiškanešiui iškrito prie pat Sofijos pašto dėžutės? Bet kodėl jis pametė kaip tik šį atviruką?
   - Ar proto netekai! - riktelėjo Joruna, išvydusi Sofiją prie maisto parduotuvės.
   - Atsiprašau.
   Joruna nužvelgė ją griežtu mokytojišku žvilgsniu:
   - Tikiuosi, jog turėjai rimtą priežastį.
   - Tai susiję su JT, - tarė Sofija. - Libane mane sulaikė priešo milicija.
   - Et! Tu paprasčiausiai įsimylėjai.
   Kiek įkabindamos jiedvi pasileido mokyklon.
   Per trečią pamoką buvo rašomas tikybos kontrolinis, kuriam Sofija nespėjo pasiruošti. Reikėjo atsakyti į tokius klausimus:

   Pasaulėžiūra ir tolerancija

   1. Iš pradžių surašykit, ką žmogus gali žinoti. Tada suminėkite tai, kuo galime tiktai tikėti.
   2. Nurodykit keletą veiksnių, nulemiančių žmogaus pasaulėžiūrą.
   3. Kas yra sąžinė? Kaip manot, ar visų žmonių sąžinė vienoda?
   4. Kaip suprantat vertybių eiliškumą?
   Prieš pradėdama rašyti, Sofija ilgai mąstė. Galbūt įmanoma ką nors panaudoti iš Alberto Knokso išminties? Tai lyg ir vienintelė išeitis, nes tikybos vadovėlio jau kuris laikas net atsivertusi nebuvo. Bet kai tik ėmė rašyti, sakiniai pasipylė savaime.
   Sofija parašė, kad yra žinoma, jog mėnulis - tai ne didžiulis sūris ir kitoje mėnulio pusėje esama kraterių, kad Sokratas ir Jėzus buvo nuteisti mirti, kad visi žmonės anksčiau ar vėliau mirs, kad didžiosios šventyklos Akropolyje pastatytos po karų su persais V a.pr.Kr., o garsiausias pranašas Graikijoje buvo Delfų orakulas. Iš tikėjimo dalykų ji paminėjo klausimus apie tai, ar yra gyvybė kitose planetose, ar yra Dievas, ar yra gyvenimas po mirties ir kas buvo Jėzus: Dievo sunūs ar tik protingas žmogus. "Šiaip ar taip, mums nelemta žinoti, iš kur atsirado pasaulis, - baigdama parašė ji. - Visatą galim palyginti su didžiuliu triušiu, kuris už ausų traukiamas iš milžiniškos skrybėlės. Filosofai plonais triušio plaukeliais bando užkopti į viršų ir pažvelgti Didžiajam Fokusininkui į akis. Niekas nežino, ar kada nors tai pavyks. Bet jei vienas filosofas liptų ant pečių kitam, jie pakiltų vis aukščiau, ir tuomet (o tai - mano asmeninė nuomonė) galima būtų tikėtis, kad vieną gražią dieną jiems pasiseks. P.S. Iš Biblijos sužinome dalyką, kuris taip pat galėjo būti plonu triušio plaukeliu. Tas plaukelis vadinamas Babelio bokštu, bet buvo sulygintas su žeme, mat Fokusininkui nepatiko, kad žmogiškosios blusos iš baltojo triušio, kurį jis neseniai sukūrė, ėmė ropoti į išorę".
   Toliau - antras klausimas. "Nurodykit keletą veiksnių, nulemiančių žmogaus pasaulėžiūrą". Žinoma, vieni iš svarbiausių veiksnių būtų auklėjimas ir aplinka. Žmonės, gyvenę Platono laikais, turėjo kitokią pasaulėžiūrą nei daugelis šiuolaikinių žmonių vien dėl to, kad anie gyveno kitokiu laiku ir kitoje aplinkoje. Be to, daug kas priklauso nuo įgytos patirties. Tačiau pasirenkant pasaulėžiūrą ne mažiau svarbu ir žmogaus protas. O proto nenulemia aplinka, jis bendras visiems žmonėms. Aplinką ir visuomeninius santykius galima būtų palyginti su aplinkybėmis Platono urvo gilumoje. Pasitelkęs protą gali nuspręsti palikt urvo tamsą. Tačiau tokiai kelionei reikia nemažai asmeninės drąsos. Sokratas parodė, kaip proto dėka galima išsivaduoti iš vyraujančių tuo metu pažiūrų. Baigdama Sofija parašė: "Mūsų laikais įvairių tautų ir kultūrų žmonės gyvena vis arčiau vieni kitų. Tad kartais viename bloke gyvena krikščionys, musulmonai ir budistai. Tuomet daug svarbiau toleruoti vienas kito tikėjimą, o ne klausinėti, kodėl visi netiki tą patį Dievą".
   Sofijai atrodė, jog tai, ką išmoko iš filosofijos mokytojo, padėjo jai gerokai pasistūmėti į priekį. Taip pat pravertė truputis įgimto proto ir tai, ką šiaip buvo skaičiusi ar girdėjusi.
   Ji kibo į trečią klausimą: "Kas yra sąžinė? Ar manai, kad visų žmonių sąžinė vienoda?" Apie tai buvo nemažai kalbėta klasėje. Sofija parašė: "Sąžinė yra žmonių sugebėjimas reaguoti į tai, kas teisinga ir neteisinga. Mano nuomone, šią savybę turi visi žmonės, tai reiškia, kad sąžinė yra įgimta. Sokratas butų pasakęs tą patį. Tačiau įvairių žmonių sąžinės balsas gali labai skirtis. Kyla klausimas, ar tik sofistai nebus priėję vieno esminio dalyko. Jie teigė, jog supratimas, kas gera ir bloga, daugiausia priklauso nuo aplinkos, kurioje žmogus užauga. Sokratas, priešingai, manė, jog visų žmonių sąžinė vienoda. Galbūt ir viena, ir kita nuomonė teisinga. Nors ne visi žmonės suvokia, jog rodyti savo nuogumą gėdinga, bet dauguma jų jaučia sąžinės priekaištus, niekšiškai pasielgę su kitu žmogumi. Be to, reikia pažymėti, jog turėti sąžinę nereiškia ja naudotis. Kartais gali atrodyti, jog kai kurie žmonės elgiasi taip, lyg būtų besąžiniai, tačiau, mano galva, ir jie turi vienokią ar kitokią sąžinę, nors ir giliai užslėptą. Lygiai taip pat gali pasirodyti, jog kai kurie žmonės neturi proto, bet tik todėl, kad juo nesinaudoja. P.S. Ir protą, ir sąžinę galima palyginti su raumenimis. Kai raumenys nedirba, ilgainiui sunyksta".
   Liko paskutinis klausimas: "Kaip suprantat vertybių eiliškumą?" Ir apie tai pastaruoju metu buvo daug kalbėta. Sakykim, važiavimas automobiliu, greitas persikėlimas iš vienos vietos į kitą gali būti laikomas vertybe. Bet kai automobilių eismas ima keiti grėsmę miškams ir nuodyti gamtą, reikia rinktis. Sofija parašė, kad gerai pasvarsčiusi nusprendė, jog sveiki miškai ir švari gamta yra didesnė vertybė, nei greitai parvažiuoti iš darbo. Ji paminėjo dar keletą pavyzdžių. Baigdama parašė: "Mano nuomone, filosofija yra svarbesnis mokslas nei anglų kalbos gramatika. Todėl, protingai nustatant vertybių eiliškumą, į pamokų tvarkaraštį vietoj kai kurių anglų kalbos pamokų reikėtų įtraukti filosofiją".
   Per paskutinę pertrauką mokytojas pasivedėjo Sofiją į šalį.
   - Spėjau perskaityti tavo kontrolinį darbą,- pasakė mokytojas. - Jis gulėjo beveik pačiam viršuj.
   - Tikiuosi, kad likot patenkintas.
   - Apie tai ir norėjau pasikalbėti. Daugeliu atžvilgių tai labai brandus darbas. Neįtikimai brandus, Sofija. Ir savarankiškas. Bet ar skaitei vadovėlį? Sofija pabandė išsisukti:
   - Sakėt, jog vertinate savarankiškas mintis.
   - Na taip... Bet viskam yra ribos.
   Sofija pažvelgė mokytojui į akis. Jai atrodė, jog turi tokią teisę po viso to, ką teko išgyventi per pastarąsias dienas.
   - Aš pradėjau mokytis filosofijos,- pasakė ji.- Tai padeda susidaryti pažiūras.
   - Bet man bus nelengva tavo atsakymą įvertinti pažymiu. Turiu rašyti arba "patenkinamai", arba "labai gerai".
   - Nes mano atsakymas nėra nei visai teisingas, nei visai klaidingas? Jūs tai turite galvoje?
   - Tegu bus "labai gerai",- pasakė mokytojas.- Bet kitą kartą išmok ir tai, kas užduota.
   Grįžusi iš mokyklos, Sofija numetė kuprinę ant laiptų ir tuoj pat nulėkė į landyne. Ten ant storųjų šaknų gulėjo geltonas vokas. Jo krašteliai buvo visiškai sausi, tad Hermio būta senokai.
   Sofija paėmė voką ir parsinešė į namus. Pirmiausia pašėrė gyvulėlius, tada užlipo į savo kambarį. Atsigulė ant lovos, atplėšė Alberto laišką ir ėmė skaityti:

   Helenizmas

   Sveika, Sofija! Jau esi girdėjusi apie natūrfilosofus ir Sokratą, Platoną ir Aristotelį. Taigi susipažinai su Europos filosofijos pagrindu. Tad nuo šiol atsisakom įvadinių užduočių pamastymui, kurias anksčiau gaudavai baltame voke. Manau, kad užduočių, kontrolinių darbų ir panašių dalykų tau tikrai netrūksta mokykloje.
   Papasakosiu tau apie ilgą laikotarpį nuo IV a.pr.Kr. pabaigos, kai gyveno Aristotelis, iki pat viduramžių pradžios apie 400 m. po Kr. Atkreipk dėmesį, jog dabar rašysime "prieš" ir "po Kristaus". Nes vienas iš pačių svarbiausių ir keisčiausių šio laikotarpio įvykių yra krikščionybės atsiradimas.
   Aristotelis mirė 322 m.pr.Kr., tuo metu Atėnai prarado pirmaujančią padėtį. Tai buvo nemažai susiję su dideliais politiniais pokyčiais, kuriuos sąlygojo Aleksandro Didžiojo (356-323) užkariavimai.
   Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Aristotelis taip pat kilęs iš Makedonijos, kurį laiką jis netgi buvo jaunojo Aleksandro mokytojas. Aleksandras laimėjo paskutinę lemiamą pergalę prieš persus. Ir dar daugiau, Sofija: daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos.
   Dabar prasideda visiškai nauja žmonijos istorijos epocha. Sukuriama pasauline valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, dažnai vadinamas helenizmu. Šis žodis įvardija ir patį laikotarpį, ir graikų dominuojamą kultūrą, kuri klestėjo trijose didelėse helenistinėse valstybėse - Makedonijoje, Sirijoje ir Egipte.
   Maždaug nuo 50 m.pr.Kr. karinį ir politinį pranašumą įgijo Roma. Naujoji galinga valstybė vieną po kitos užgrobė visas helenistines valstybes, ir nuo Ispanijos vakaruose iki Azijos gilumos įsivyravo romėnų kultūra ir lotynų kalba. Taip prasidėjo Romos laikai, kitaip dar vadinami vėlyvąja antika. Bet turi įsidėmėti vieną dalyką: dar nespėjus romėnams užkariauti helenistinio pasaulio, Roma pati virto graikų kultūrine provincija. Tad graikų kultūra - ir graikų filosofija - vaidino svarbų vaidmenį dar ilgai po to, kai iš graikų politinės galybes teliko atminimas.

   Religija, filosofija ir mokslas

   Helenizmui būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai ir persai garbino savo dievus ir išpažino savo, "valstybinę", religiją. Dabar įvairios kultūros buvo suplaktos viename dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile.
   Miesto turgaus aikštė tarytum virto pasauline muge. Ir senovės miesto turguje skambėdavo balsų erzelynė, siūlomos būdavo ir prekės, ir visokios nuomonės bei idėjos. Tik tiek, kad dabar miesto turgūs buvo pilni prekių ir idėjų iš viso pasaulio. Taigi ir balsai ūžė įvairiausiomis kalbomis.
   Jau sakėm, kad graikų pažiūros rado plačią dirvą toli už senosios graikų kultūros ribų. Tačiau dabar visoje Viduržemio jūros pakrantėje taip pat imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų, kurių dievai ir pažiūros buvo kilę iš daugelio senųjų kultūrų. Toks reiškinys vadinamas sinkretizmu, arba religijų samplaika.
   Anksčiau žmonės jautė stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu - valstybe. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros. Ir išvis vėlyvajai antikai būdingas religinis netikrumas, kultūros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, jog pasaulis suseno.
   Naujosioms helenizmo laikų religijoms bendra tai, jog dauguma jų mokė, kaip žmogus gali būti išgelbėtas nuo mirties. Šis mokymas dažnai būdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptąjį mokymą ir atlikdamas tam tikrus ritualus, žmogus galėjo tikėtis sielos nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tam tikra įžvalga į tikrąją Visatos prigimtį neretai turėdavo tokios pat reikšmės sielos išganymui kaip ir religinės apeigos.
   Tai tiek apie naująsias religijas, Sofija. Tačiau ir filosofija vis daugiau krypo į "išganymą" ir gyvenimo paguodos ieškojimą. Filosofinė įžvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turėjo išgelbėti žmones nuo mirties baimės ir pesimizmo. Taip išnyko riba tarp religijos ir filosofijos.
   Apskritai imant, helenizmo filosofija nebuvo labai originali. Negimė nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Tačiau trys didieji Atėnų filosofai tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu daugeliui filosofinių krypčių, kurias netrukus trumpai apibūdinsiu.
   Įvairių kultūrų patirties samplaika buvo ryški ir helenizmo moksle. Tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo atiteko Aleksandrijos miestui Egipte. Atėnai su Platono ir Aristotelio filosofinėmis mokyklomis ir toliau liko filosofijos sostine, o Aleksandrija tapo mokslo židiniu. Šis miestas, turėjęs didžiule biblioteką, virto matematikos, astronomijos, biologijos ir medicinos centru.
   Helenistinę kultūrą galima palyginti su šiuolaikinių pasauliu. Ir XX a. pasižymi vis atviresne pasauline bendruomene. Ir mūsų laikais tai sukėlė didelių religijos ir pasaulėžiūros pokyčių. Kaip Romoje mūsų eros pradžioje gyvavo graikiškos, egiptietiškos ir rytietiškos religinės pažiūros, taip ir XX a. pabaigoje visuose didesniuose Europos miestuose galima rasti religinių pažiūrų iš viso pasaulio.
   Mūsų laikais taip pat matome, kaip, susiliejus senajai ir naujajai religijai, filosofijai ir mokslui, "pasaulėžiūros rinkoje" gali atsirasti nauja pasiūla. Didelę tokio "naujojo mokslo" dalį iš tiesų sudaro senos mintys, kurių šaknys siekia helenizmo laikus.
   Kaip minėjau, helenistinė filosofija toliau bandė spręsti problemas, kurias iškėlė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandė atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi ir mirti. Taigi daugiausia buvo nagrinėjama etika. Naujojoje pasaulio visuomenėje tai tapo svarbiausia filosofijos sritimi. Buvo keliamas klausimas, kur glūdi tikroji laimė ir kaip ją pasiekti. Apžvelgsime keturias tokias filosofines kryptis.

   Kinikai

   Pasakojama, jog Sokratas kartą ilgai stovėjęs prie prekybininko būdelės, kur buvę išstatyta įvairių prekių. Galiausiai jis sušukęs: "Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!"
   Šiais žodžiais galėtų būti nusakoma kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos, kurią apie 400 m.pr.Kr. įkūrė Antistenas, esmė. Jis buvo Sokrato mokinys ir visų pirma sekė savo mokytojo saikingumu.
   Kinikai pabrėžė, jog tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė - nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti.
   Žymiausias kinikų mokyklos atstovas buvo Diogenas, vienas iš Antisteno mokinių. Pasakojama, kad jis gyvenęs statinėje ir neturėjęs nieko daugiau, išskyrus apsiaustą, lazdą ir krepšelį duonai. (Taigi nebuvo lengva iš jo atimti laimę!) Vieną kartą, kai jis, sėdėdamas prie savo statinės, kaitinosi saulėje, jį aplankęs Aleksandras Didysis. Sustojęs priešais išminčių ir paklausęs, ar jis ko nors pageidaująs, nes jo noras tuoj pat būsiąs išpildytas. Diogenas paprašęs neužstoti jam saulės. Taip Diogenas parodė, kad jis ir turtingesnis, ir laimingesnis už didįjį karvedį. Jis juk turėjo viską, ko troško.
   Kinikai teigė, kad žmonėms nereikia rūpintis savo sveikata. Net kančia ir mirtis neturi jų jaudinti. Taip pat neturįs kankinti rūpestis dėl kitų žmonių kančios.
   Šiandien žodžiais "ciniškas" ir "cinizmas" įvardijame nejautrumą kitų kančioms.

   Stoikai

   Kinikai turėjo reikšmės stoikų filosofijai, kuri atsirado Atėnuose apie 300 m.pr.Kr. Stoicizmą pagrindė Zenonas, kuris buvo kilęs iš Kipro, bet, netekęs savo laivo, prisidėjo prie kinikų Atėnuose. Su savo klausytojais jis susitikdavus vienoje kolonadoje. Žodis "stoiškas" kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo (stoa). Vėliau stoicizmas turėjo didelės įtakos romėnų kultūrai.
   Kaip ir Herakleitas, stoikai teigė, kad visi žmonės vadovaująsi tuo pačiu pasauliniu protu - arba "logu". Jie sakė, kad kiekvienas žmogus - tai tarsi miniatiūrinis pasaulis, "mikrokosmas", kuris yra "makrokosmo" atspindys.
   Iš to kilo ir mintis, jog egzistuojanti visuotinai galiojanti teisė, vadinamoji "prigimtinė teisė". Kadangi prigimtinė teisė paremta amžinuoju žmogaus ir visatos protu, jos neveikia laikas ir vieta. Taigi ginče su sofistais stoikai palaikė Sokrato pusę.
   Prigimtinė teisė galiojanti visiems žmonėms, taigi ir vergams. Įvairių valstybių teisynus stoikai laikė netobulais "teisės", kuri įtvirtinta pačioje gamtoje, pamėgdžiojimais.
   Panaikinę skirtumą tarp pavienio žmogaus ir Visatos, stoikai taip pat atmetė "dvasios" ir "materijos" priešybę. Pasak jų, yra tik viena prigimtis. Toks požiūris vadinamas monizmu (priešingai nei, pavyzdžiui, akivaizdus Platono dualizmas, arba tikrovės dvilypumas).
   Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs "kosmopolitai". Jie buvo atviresni to meto kultūrai nei "statinės filosofai" (kinikai). Jie pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika, daugelis jų, pavyzdžiui, Romos imperatorius Markas Aurelijus (121-180), tapo aktyviais valstybės veikėjais. Stoikai, ypač oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106-43 m.pr.Kr.), prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje. Jis sukūrė ir humanizmo sąvoką - ji įvardija pasaulėžiūrą, kuri pabrėžia žmogaus vertingumą. Po kelerių metų stoikas Seneka (4 m.pr.Kr. - 65 m. po Kr.) pasakė, jog "žmogus žmogui yra šventas". Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu.
   Be to, stoikai pabrėžė, kad visi gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, liga ir mirtis, vyksta pagal griežtus gamtos dėsnius. Todėl žmogus turįs išmokti susitaikyti su savo likimu. Pasak jų, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi įvykiai yra neišvengiami ir neverta skųstis savo vargais, likimui pabeldus į duris. Ir laimingas gyvenimo aplinkybes žmogus privalo sutikti su didele ramybe. Šioje vietoje išryškėja bendrumas su kinikais, kurie tvirtino, jog visi išoriniai dalykai esą bereikšmiai. Iki šių dienų kalbame apie "stoišką ramybe" žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų.

   Epikūrininkai

   Kaip matėme, Sokratui rūpėjo ištirti, kaip žmogus gali pasiekti laimę. Ir kinikai, ir stoikai jo žodžius aiškino taip, kad žmogus turįs išsivaduoti iš materialines prabangos. Tačiau Sokratas taip pat turėjo mokinį, vardu Aristipas. Šis teigė, jog gyvenimo tikslas esąs pasiekti kuo didesnį juslinį malonumą. "Didžiausias gėris yra malonumas,- sakė jis,- o didžiausias blogis - skausmas". Taigi jis bandė sukurti gyvenseną, kuria siekiama išvengti skausmo. (Kinikų ir stoikų tikslas buvo iškęsti bet kokį skausmą. Tai visai kas kita, nei visais būdais stengtis išvengti skausmo.)
   Apie 300 m.pr.Kr. Epikūras (341-270) įkūrė filosofine mokyklą Atėnuose (epikūrininkai). Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką ir sujungė ją su Demokrito atomistika.
   Pasakojama, kad epikūrininkai rinkdavęsi sode. Todėl jie buvo vadinami "sodo filosofais". Virš sodo vartų kabojęs užrašas: "Pašalieti, čia tau bus gera. Aukščiausias gėris čia - malonumas".
   Epikūras pabrėžė, kad veiksmo, kuriuo siekiama malonumo, rezultatas visuomet turi būti vertinamas atsižvelgiant į galimus pašalinius poveikius. Jei esi kada nors persivalgiusi šokolado, suprasi, ką turiu galvoje. Jei ne, atlik tokį pratimą: paimk savo santaupas ir už du šimtus kronų nusipirk šokolado. (Tikiuosi, kad tu jį mėgsti.) Atliekant šį pratimą svarbu, kad ryžtumeis suvalgyti visą šokoladą iš karto. Praėjus maždaug pusvalandžiui po to, kai visas gardusis šokoladas bus suvalgytas, suprasi, ką Epikūras turėjo galvoje kalbėdamas apie "pašalinius poveikius".
   Taip pat Epikūras sakė, kad trumpalaikis juslinis malonumas visada turi būti palyginamas su didesniu, ilgesniu arba stipresniu malonumu ateityje. (Įsivaizduokim, kad nusprendi ištisus metus nevalgyti šokolado, nes visus kišenpinigius taupysi naujam dviračiui ar brangioms atostogoms užsienyje.) Priešingai nei gyvuliai, žmonės gali planuoti savo gyvenimą. Jie sugeba "apskaičiuoti malonumus". Žinoma, skanus šokoladas yra vertybė, tačiau dviratis ir kelionė į Angliją - taip pat.
   Taigi Epikūras pabrėžė, kad "malonumas" nebūtinai yra tolygus jusliniam pasitenkinimui - pvz., šokoladui. Čia priskiriamos ir tokios vertybės kaip draugystė ir meno sukelti išgyvenimai. Be to, kad galėtum mėgautis gyvenimu, taip pat reikalingi senieji graikų idealai: susivaldymas, saikingumas ir vidinė pusiausvyra. Geismas turi būti tramdomas. O vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą.
   Į Epikūro sodą neretai ateidavo religijos įbauginti žmonės. Šiuo požiūriu Demokrito atomistika buvo veiksmingas vaistas nuo religijos ir prietarų. Norint gyventi laimingai, taip pat svarbu įveikti mirties baimę. Kalbėdamas šiuo klausimu, Epikūras rėmėsi Demokrito mokymu apie "sielos atomus". Galbūt atsimeni, jog Demokritas netikėjo pomirtiniu gyvenimu, nes mums mirus visi "sielos atomai" pasklinda į visas puses.
   "Mirtis mums nerūpi,- labai paprastai pasakė Epikūras. - Nes kol mes gyvename, mirties dar nėra. O kai mirtis ateina, mūsų nebėra". (Remiantis šiuo pažiūriu, nė vienas žmogus niekada nekentėjo dėl to, kad mirė.)
   Epikūras pats apibendrino savo išlaisvinančią filosofiją išvadas pavadindamas "keturiomis gydančiomis žolelėmis":

   Dievų nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimę nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti.

   Graikų kultūroje filosofo užduotis ir anksčiau būdavo lyginama su gydytojo darbu. Manyta, kad žmogus turįs apsirūpinti "kelionine filosofijos vaistinėle", kurioje būtų minėtieji keturi svarbūs vaistai.
   Priešingai negu stoikai, epikūrininkai nerodė didelio susidomėjimo politika ir visuomeniniu gyvenimu. "Gyvenk slaptai!" - patarė Epikūras. Jo "sodą" galėtume palyginti su šiandieninėmis komunomis. Ir mūsų laikų didelėje visuomenėje daug kas bando surasti užuovėją nuo visų vargų.
   Po Epikūro daugelis epikūrininkų nuėjo vienpusio pasitenkinimo keliu. Jų šūkis buvo "gyvenk ša akimirka". Žodis "epikūrininkas" šiandien neretai vartojamas neigiamai atsiliepiant apie žmogų, gyvenantį šia diena.

   Neoplatonizmas

   Matėme, kaip kinikai, stoikai ir epikūrininkai pasinaudojo Sokrato mokymu. Jie taip pat atsiminė ikisokratikus Herakleitą ir Demokritą. Vis dėlto ryškiausia vėlyvosios antikos filosofinė kryptis daugiausia buvo inspiruota Platono idėjų teorijos. Tad ši kryptis vadinama neoplatonizmu.
   Pagrindinis neoplatonininkąs buvo Plotinas (apie 205-270), kuris studijavo filosofiją Aleksandrijoje, bet vėliau persikėlė į Romą. Įsidėmėtina, kad jis atvyko iš Aleksandrijos, kur jau daugelį šimtmečių susikirsdavo graikų filosofija ir Rytų mistika. Į Romą Plotinas atsivežė išganymo mokymą, kuris sudarė rimtą konkurenciją krikščionybei, kai ši ėmė įgyti galios. Tačiau neoplatonizmas vėliau taip pat turėjo didelę įtaką krikščionybės teologijai.
   Prisimink Platono idėjų teoriją, Sofija. Pameni, jis nubrėžė ribą tarp idėjų pasaulio ir juslinio pasaulio. Platonas taip pat griežtai atskyrė žmogaus sielą nuo kūno. Taigi žmogus tapo dvilype būtybe: mūsų kūnas sudarytas iš žemės ir dulkių kaip ir visa kita jusliniame pasaulyje, bet mes taip pat turime nemirtingą sielą. Ilgą laiką iki Platono toks suvokimas buvo paplitęs tarp daugelio graikų. Be to, Plotinas buvo susipažinęs su panašiais požiūriais Azijos šalyse.
   Plotinas sakė, jog pasaulis įspraustas tarp dviejų polių. Viename gale šviečianti dieviškoji šviesa, kurią jis pavadino "Vieniu". Kartais jis tai įvardija kaip "Dievą". Kitame gale yra absoliučioji tamsa, iki kurios neprasiskverbia "Vienio" šviesa. Tačiau Plotinas pabrėžia, jog iš tiesų toji tamsa neegzistuoja. Tai tik šviesos nebuvimas - jos nėra. Egzistuoja tik "Dievas", arba "Vienis", bet kaip šviesos šaltinis pamažu dingsta tamsoje, taip kažkur yra riba, iki kurios gali siekti dieviškieji spinduliai.
   Pasak Plotino, sielą apšviečianti "Vienio" šviesa, o materija esanti tamsa, kuri neturi tikrosios būties. Tačiau ir gamtos formos galinčios turėti silpną "Vienio" atspindį.
   Įsivaizduok didelį laužą naktyje, miela Sofija. Nuo laužo į visas puses šokinėja kibirkštys. Plačiai aplink laužą šviesu, net iš kelių kilometrų matysis laužo liepsnelė. Jei nutolsime dar labiau, matysime tik mažytį šviečiantį taškelį kaip silpną žibintą naktyje. O jei dar labiau nutoltume nuo laužo, šviesa mūsų nebepasiektų. Tam tikroje vietoje naktis prarytų šviesą, o kai visai tamsu, mes nieko nematome. Tuomet nebelieka nei šešėlių, nei kontūrų.
   Dabar įsivaizduok, kad tikrovė yra toks laužas. Tai, kas dega, yra Dievas - o tamsa kitoje pusėje yra šaltoji materija, iš kurios padaryti žmonės ir gyvuliai. Arčiausiai Dievo yra amžinosios idėjos, kurios yra pirminės visų būtybių formos. Žmogaus siela visų pirma yra "laužo kibirkštis". Tačiau visoje gamtoje matyti dieviškosios šviesos atspindžių. Tą liudija visos gyvos būtybės, net rožė ar katilėlis turi dieviško spindesio. Labiausiai nuo gyvo Dievo nutolę žemė, vanduo ir akmuo.
   Sakau, kad visa aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliške, pakylančią nuo šakos, - arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija.
   Plotino vaizdiniai primena Platono palyginimą su urvui kuo labiau priartėjame prie urvo angos, tuo arčiau prieiname prie visa ko ištakų. Tačiau Platonas sudvejino tikrovę, o Plotino mastymui būdingas visuminis pasaulio suvokimas. Viskas yra viena, nes viskas yra Dievas. Net šešėliai Platono urvo gilumoje turi "Vienio" spindesio.
   Retkarčiais Plotinas pajusdavo, kaip siela susilieja su Dievu. Tokia būsena vadinama mistiniu išgyvenimu. Ją patyrė ne vien Plotinas. Apie tai žmonės pasakodavo visais laikais ir visose kultūrose. Savo išgyvenimus jie vaizduoja skirtingai, tačiau Šiuose pasakojimuose kai kurie dalykai kartojasi. Pažiūrėkim į kai kurias panašybes.

   Mistika

   Mistinis išgyvenimas reiškia, kad patiriame vienybę su Dievu arba "pasaulio siela". Daugelis religijų pabrėžia, jog Dievą ir jo kūriniją skiria praraja, tačiau mistikai sužino, kad jokios prarajos nėra. Jis arba ji patiria, ką reiškia "ištirpti Dieve" arba su Juo "susilieti".
   Esmė tokia, jog tai, ką paprastai vadiname "Aš", nėra tikrasis mūsų Aš. Trumpais akimirksniais galime patirti, kad esame tapatūs su savo didesniuoju Aš. Kai kurie mistikai tai vadina Dievu, kiti - "pasaulio siela", "gamta" arba "visata". Įvykus susiliejimui, mistikas pajunta, kad "praranda savo Aš", dingsta Dieve arba išnyksta Dieve, kaip vandens lašas "praranda save" susijungęs su jūra. Vienas indų mistikas šį pojūtį išreiškė tokiais žodžiais: "Kai aš buvau, nebuvo Dievo. Kai yra Dievas, nebėra manės". Krikščionių mistikas Angelas Silezietis (1624-1677) ta patį nusakė kitaip: "Kiekvienas jurą pasiekęs lašelis virsta jūra, o kiekviena siela, pakilusi prie Dievo, tampa Dievu".
   Galbūt pamanei, jog nėra labai malonu "prarasti save". Taip, Sofija, puikiai tave suprantu. Tačiau tai, ką prarandi, yra be galo mažai, palyginti su tuo, ką laimi. Tu prarandi save kaip tik tuo pavidalu, kuriame esi tą akimirką, bet tuo pat metu supranti, jog iš tiesų esi daugybę kartų didesnis. Esi visas pasaulis. Taip, miela Sofija, tu pati ir esi pasaulio protas. Tu pati esi Dievas. Ir jei turi atsisakyti savęs, kaip Sofijos Amundsen, gali pasiguosti tuo, kad šį "kasdieninį Aš" vis tiek anksčiau ar vėliau prarasi. Tavo tikrasis Aš,- kurį gali pažinti tik tada, jei sugebi atsisakyti savęs,- pasak mistikų, yra tarsi stebuklinga ugnis, deganti amžinai.
   Tačiau tokia mistinė patirtis ne visada ateina savaime. Mistikas paprastai privalo žengti "apsivalymo ir taurėjimo keliu" pasitikti Dievo. Šis kelias susideda iš kuklaus gyvenimo ir įvairių meditacijos būdų. Tuomet mistikas staiga pasiekia tikslą, ir jis arba ji gali sušukti: "Aš esu Dievas" arba "Aš esu Tu".
   Mistinių pakraipų randame visose didžiosiose pasaulio religijose. O visi mistikų aprašymai, kuriuose vaizduojami mistiniai išgyvenimai, turi akivaizdžių panašybių, kurios nepaiso kultūrinių skirčių. Kultūriniai skirtumai pasireiškia tik tuomet, kai mistikas savo išgyvenimams nori duoti religinį ar filosofinį paaiškinimą.
   Vakarų mistikoje t.y. judaizmo, krikščionybės ir islamo tikėjimuose - mistikas pabrėžia, kad jis patiria ryšį su savo Dievu. Nors Dievas yra ir gamtoje, ir žmogaus sieloje, jis taip pat pakilęs aukštai virš pasaulio. Rytų mistikoje - t.y. induizme, budizme ir kinų religijoje - dažniau pabrėžiama, jog mistikas išgyvena visišką susiliejimą su Dievu arba "pasaulio siela". "Aš esu pasaulio siela",- gali tarti mistikas arba: "Aš esu Dievas". Nes Dievas yra pasaulyje, jo nėra niekur kitur.
   Ypač senas tradicijas misticizmas turėjo Indijoje. Svamis Vivekananda, kuris prisidėjo prie induizmo idėjų paskleidimo į Vakarus, yra Pasakęs:
   "Kaip tam tikros pasaulio religijos sako, kad žmogus, netikintis asmeniniu Dievu, yra ateistas, mes sakome, kad ateistas yra žmogus, netikintis savimi. Netikėti savo sielos puikumu ir yra ateizmas".

   Mistinis išgyvenimas taip pat gali paveikti etiką. Buvęs Indijos prezidentas Radakrišnanas kartą pasakęs: "Mylėk savo artimą kaip pats save, nes pats sau ir esi artimas. Tai, kas tave verčia tikėti, kad tavo artimas yra kas nors kitas nei tu pats, tėra iliuzija".
   Ir šiuolaikiniai žmones, neišpažįstantys jokios religijos, gali papasakoti apie mistinius išgyvenimus. Netikėtai jie ima ir patiria kažką, ką įvardija kaip "kosminę sąmonę" arba "vandenyno pojūtį" - Jie pasijunta pakylėti virš laiko ir pažvelgia į pasaulį "amžinybės požiūriu".

   Sofija atsisėdo lovoje. Apsičiuopė, ar tebeturi kūną...
   Ilgainiui, skaitydama apie Plotiną ir mistikus, pajuto, kaip ima sklandyti po kambarį, išskrieja pro langą ir pakyla aukštai virš miesto. Iš ten galėjo matyti visus žmones turgaus aikštėje, bet skrido toliau aplink Žemę, kurioje gyvena, virš Šiaurės jūros ir Europos, tolyn virš Sacharos ir plačių Afrikos stepių.
   Visa didžiulė planeta buvo virtusi vienu gyvu asmeniu ir atrodė, jog tas asmuo yra pati Sofija. "Aš ir esu pasaulis",- galvojo ji. Visa didžiulė visata, kuri kartais rodydavosi tokia bekraštė ir grėsminga, - buvo jos Aš. Visata tebebuvo neaprėpiama ir didinga, bet dabar ji pati buvo tokia pat didelė.
   Šis nuostabus jausmas netrukus dingo, bet Sofija buvo tikra, kad niekad jo nepamirš. Rodės, tarsi iš jos pro kaktą būtų kažkas iššokęs ir susimaišęs su viskuo aplinkui, kaip lašas dažų nuspalvina ąsotį vandens.
   Kai viskas praėjo, ji pasijuto taip, lyg po nuostabaus sapno būtų pabudusi skaudančia galva. Mažumą nusivylusi Sofija konstatavo, kad turinti kūną, kuris pabandė atsisėsti lovoje. Maudė nugarą, nes ji ilgai gulėjo ant pilvo skaitydama Alberto Knokso laišką. Tačiau patyrė tai, ko niekada neįstengs pamiršti.
   Galiausiai Sofijai pavyko išlipti iš lovos. Ji išmušė lapuose skyles ir įsegė juos į segtuvą prie kitų paskaitų. Po to išėjo į sodą.
   Paukšteliai čirškėjo taip, tarsi pasaulis ką tik būtų sukurtas. Beržai už senosios triušidės buvo tokie ryškiai žalsvi, jog rodės, kad Kūrėjas dar nebaigė maišyti dažų.
   Ar išties ji tiki, kad viskas yra vienas dieviškasis Aš? Ar tiki, kad turi sielą, kuri yra "laužo kibirkštis"? Jei taip, tuomet ji pati yra dieviška būtybė.


Atvirukai

...pats save griežtai cenzūruoju...

   Kelias dienas Sofija nuo filosofijos mokytojo laiškų negavo. Ketvirtadienis buvo gegužės 17-oji. Aštuonioliktąją taip pat nereikėjo į mokyklą.
   Trečiadienį, gegužės 16-ąją, einant iš mokyklos namo, Joruna netikėtai išpyškino:
   - Eime į žygį su palapinėm?
   Pirmiausia Sofija pamanė, kad negali ilgam palikti namų. Bet garsiai to nepasakė.
   - Kodėl gi ne.
   Po poros valandų Joruna su didele kuprine atėjo pas Sofiją. Ši taip pat buvo susikrovusi kuprinaitę, suradusi palapinę. Dar jos pasiėmė miegmaišius ir šiltų drabužių, patiesalus ir žibintuvėlius, didelius termosus su arbata ir visokių skanių valgių.
   Kai apie penktą valandą parėjo Sofijos mama, joms teko išklausyti ne vieną pamokymą, ką galima daryli ir ko negalima. Be to, mama norėjo sužinoti, kur jos planuoja apsistoti.
   Mergaitės pasakė, kad palapinę statysiančios prie Kurtinių kalno. Galbūt ryte išgirsiančios kurtinius.
   Sofija turėjo dar ir kitų paskatų ten apsistoti. Kiek suprato, nuo Kurtinių kalno netoli iki Majoro trobelės. Kažkas ją traukė ten grįžti, bet taip pat jautė, kad niekada nebeišdrįstų ten eiti viena.
   Nuo nedideles aikštelės prie pat Sofijos namų jiedvi pasuko taku į mišką. Joruna su Sofija plepėjo apie šį bei tą, ir Sofijai rodės, jog puiku laikinai pamiršti viską, kas susiję su filosofija.
   Apie aštuntą valandą jos jau buvo išskleidusios palapinę laukymėje prie Kurtinių kalno. Mergaitės pasiruošė guolį ir ištiesė miegmaišius. Kai abi lig soties prisivalgė, Sofija paklausė:
   - Ar esi girdėjusi apie Majoro trobelę?
   - Majoro trobelę?
   - Kažkur šiame miške... prie nedidelio ežero stovi trobelė. Kadaise ten gyveno vienas keistuolis majoras, todėl ji ir vadinama Majoro trobele.
   - Ar dabar kas nors ten gyvena?
   - Eime pažiūrėti?
   - Bet kur tai yra?
   Sofija parodė kažkur tarp medžių.
   Joruna šiek tiek pasispyriojo, bet galiausiai jos iškeliavo. Saulė kybojo žemai danguje.
   Iš pradžių jos ėjo tarp aukštų pušų, po to teko brautis per krūmus ir brūzgynus. Galiausiai priėjo taką. Ar tai tas pats takas, kuriuo Sofija ėjo sekmadienio rytą?
   Taip, netrukus dešinėje tako pusėje ji galėjo parodyti kažką žvilgant.
   - Štai ten.
   Neilgai trukus jos atsidūrė prie ežerėlio. Sofija pažvelgė į trobelę kitame krante. Langinės uždarytos. Raudonasis namelis kaži ar galėjo būti labiau negyvenamas.
   Joruna apsidairė.
   - Ar vandeniu eisim?
   - Ne, nusiirsime.
   Sofija parodė į meldus. Kaip ir aną kartą ten stovėjo valtelė.
   - Esi čia buvus?
   Sofija papurtė galvą. Būtų per daug sudėtinga draugei pasakoti apie aną apsilankymą. Kaip ji sugebėtų neprasitarti apie Albertą Knoksą ir filosofijos pamokas?
   Irdamosi per ežerą mergaitės juokavo ir krykštė. Sofija pasirūpino, kad jos gerai užtrauktų valtį ant kranto kitoje pusėje. Netrukus jau stovėjo prie durų. Joruna paklibino rankeną: buvo aiškiai matyti, jog trobelėje nieko nėra.
   - Užrakinta... Turbūt nemanei, kad durys bus atviros?
   - Galbūt pavyks rasti raktą, - pasakė Sofija. Ji ėmė ieškoti tarp pamato akmenų.
   - Et, grįžtam prie palapines, - po valandėlės tarė Joruna.
   Bet Sofija sušuko:
   - Radau, radau!
   Džiūgaudama ji iškėlė raktą. Sofija įkišo į spyną, ir durys atsidarė.
   Dvi draugės įsėlino kaip nusikaltėlės. Viduj buvo tamsu ir šalta.
   - Čiagi nieko nesimato, - tarė Joruna.
   Bet Sofija buvo pagalvojusi ir apie tai. Iš kišenės išsitraukė degtukų dėžutę ir įžiebė degtuką. Kol šis sudegė, jos spėjo pamatyti, kad trobelė visiškai tuščia. Sofija įžiebė dar vieną degtuką ir tada pastebėjo nedidelę žvakelę kaltinės geležies žvakidėje ant židinio. Ji uždegė žvakę trečiu degtuku, ir kambarėlis nušvito tiek, kad jos galėjo apsižvalgyti.
   - Argi ne nuostabu, kad tokia mažytė žvakelė gali nušviesti šitokią tamsą? - tarė Sofija.
   Draugė linktelėjo.
   - Tačiau kažkur šviesa pranyksta tamsybėje,- toliau kalbėjo Sofija.- iš tikrųjų tamsa kaip tokia neegzistuoja. Tai tėra šviesos nebuvimas.
   - Ką čia niekus skiedi. Einam laukan...
   - Iš pradžių pažiūrėkim į veidrodį.
   Sofija parodė veidrodį žalvariniais rėmais, kabantį virš komodos kaip ir aną kartą.
   - Koks gražus...
   - Bet tai stebuklingas veidrodis.
   - "Veidrodėli, pasakyk, kas gražiausia iš visų?"
   - Aš nejuokauju, Joruna. Manau, kad per šį veidrodį galima žiūrėti kiaurai ir pamatyti, kas yra kitoje pusėje.
   - Sakei, kad nesi čia buvusi. Ir kodėl tau taip smagu mane gąsdinti?
   Į šį klausimą Sofija neturėjo ką atsakyti.
   - Atleisk!
   Bet staiga Joruna pastebėjo kampe ant grindų kažką gulint. Tai buvo nedidelė dėžutė. Joruna pakėlė ją nuo žemės.
   - Atvirukai.
   Sofija sulaikė kvėpavimą.
   - Neliesk jų! Girdi? Nesugalvok jų liesti.
   Joruna krūptelėjo. Ji paleido iš rankų dėžutę tarsi nudegusi. Atvirukai pasklido ant grindų. Ji pratrūko juoktis.
   -Juk tai tik paprasti atvirukai.
   Joruna atsisėdo ant grindų ir ėmė juos rankioti. Atsisėdo ir Sofija.
   - Libanas... Libanas... Libanas... Visi atvirukai antspauduoti Libane, -padarė išvadą Joruna.
   - Žinau, - išlemeno Sofija.
   Joruna atsitiesė ir įsispitrėjo Sofijai į akis.
   - Tu esi čia buvusi.
   - Matyt, esu.
   Jai dingtelėjo, kad viskas bus kiek paprasčiau, jei tik prisipažins, kad yra čia buvusi. Nieko baisaus, jei šiek tiek pasipasakos draugei apie paslaptinguosius pastarųjų dienų įvykius.
   - Nenorėjau tau nieko sakyt iš anksto.
   Joruna pradėjo skaityti atvirukus.
   - Visi adresuoti kažkokiai Hildei Meler Knag.
   Sofija dar nebuvo paėmusi nė vieno atviruko.
   - Ar tai visas adresas?
   Joruna perskaitė:
   - Hildei Meler Knag, per Albertą Knoksą, Lilevano ežeras, Norvegija.
   Sofija lengviau atsikvėpė. Ji bijojo, kad ir ant šių atvirukų nebūtų užrašyta "per Sofiją Amundsen". Tik dabar pradėjo juos apžiūrinėti.
   - Balandžio 28-oji... gegužės 4-oji... gegužės 6-oji... gegužės 9-oji... jie antspauduoti tik prieš kelias dienas.
   - Bet tai ne viskas... Visi antspaudai norvegiški. Pažiūrėk - "JT batalionas". Ir norvegiški pašto ženklai...
   - Manau, jie visada taip daro. Tarsi nori būti neutralūs, taigi ten turi norvegišką paštą.
   - Bet kaip jie pasiunčia paštą namo?
   - Manyčiau, kariniais lėktuvais.
   Sofija pastatė žvakę ant grindų. Tada dvi draugės ėmė skaityti, kas buvo parašyta atvirukuose. Joruna sudėliojo juos pagal datas. Perskaitė pirmą atviruką:

   Miela Hilde! Kad tu žinotum, kaip aš džiaugiuosi, kad greitai grįšiu namo į Lilesandą. Planuoju nusileisti Kjeviko aerouoste popiet, Joninių išvakarėse. Labai norėčiau grįžti per tavo 15-ajį gimtadienį, bet aš juk privalau paklusti karinei tvarkai. Užtat galiu pažadėti, kad kruopščiai paruošiu tau didelę dovaną, kurią gausi per savo gimtadienį. Nuoširdūs linkėjimai nuo to, kuris nepaliaujamai galvoja apie savo dukters ateitį.
   P.S. Šio atviruko kopiją siunčiu bendrai mūsų pažįstamai. Tu supranti Hildele. Šiuo metu esu labai paslaptingas, bet Tu suprasi.

   Sofija paėmė kitą atviruką:

   Miela Hilde! Čia dienos slenka lėtai. Jei vėliau ką ir atsiminsiu iš mėnesių, praleistų Libane, tai ilgą laukimą. Bet darau, ką galėdamas, nes turi gauti kuo puikesnę dovaną 15-ojo gimtadienio proga. Kol kas nieko daugiau negaliu sakyti. Aš pats save griežtai cenzūruoju.
   Nuoširdūs linkėjimai. Tėtis.

   Draugėm net kvapą užėmė iš smalsumo. Nė viena nekalbėjo, tik skaitė, kas buvo parašyta atvirukuose.

   Mano mielas vaikuti! Labiausiai norėčiau visas savo išpažintis pasiųsti su baltu balandžiu. Tačiau Libane nėra baltų balandžių. Šiai karo nuniokotai šaliai, matyt, jų labiausiai ir trūksta. Norėtųsi tikėti, kad Jungtinėms Tautoms kada nors išties pavyks sukurti taiką pasaulyje.
   P.S. Galbūt savo 15-ojo gimtadienio dovana galėsi pasidalinti su kitais žmonėmis? Pažiūrėsim, kai parvyksiu namo. Bet tu vis dar nesupranti, apie ką aš kalbu. Nuoširdūs linkėjimai nuo to, kuris turi daug laiko galvoti apie mudu.

   Kai jos perskaitė šešis atvirukus, tebuvo likęs vienas. Jame buvo parašyta:

   Miela Hilde! Aš vos nesprogstu nuo visų paslapčių, susijusių su tavo gimtadieniu, tad keletą kartų per dieną turiu save tramdyti, kad nepaskambinčiau ir visko nepapasakočiau. Kažkas vis auga ir auga. O tu juk žinai: kai kas nors nuolatos didėja, darosi vis sunkiau laikyti tai savyje. Nuoširdūs linkėjimai. Tėtis.
   P.S. Kada nors Tu susipažinsi su mergaite, vardu Sofija. Tam, kad judvi prieš susitikdamos šiek tiek sužinotumėt viena apie kitą, aš jai ėmiau siųsti tau skirtų atvirukų kopijas. Kaip manai, Hildele, gal ji netrukus viską supras? Kol kas ji žino ne daugiau už tave. Ji turi draugę, vardu Joruna. Galbūt ši galės padėti?

   Perskaičiusios paskutinį atviruką, Joruna ir Sofija įsispoksojo viena kitai į akis. Joruna stipriai sugniaužė Sofijai riešą.
   - Aš bijau, - tarė ji.
   - Aš taip pat.
   - Kada antspauduotas paskutinis atvirukas? Sofija pažiūrėjo dar kartą.
   - Gegužės 16-ąją,- pasakė ji,- Tai yra šiandien.
   - Negali būti!- pyktelėjusi atšovė Joruna.
   Jos atidžiai ištyrinėjo antspaudą, suklysti nebuvo kaip. Ant atviruko buvo atspausta "90 05 16".
   - Neįmanoma, - nenusileido Joruna. - Ir negaliu suprasti, kas tai galėjo parašyti. Tai turi būti žmogus, kuris mus pažįsta. Bet kaip jis sužinojo, kad šiandien ateisim?
   Joruna labiausiai išsigando. Sofija bent jau ne pirmą karią girdėjo apie Hildę ir jos tėvą.
   - Manau, tai kažkaip susiję su žalvariniu veidrodžiu.
   Joruna vėl suvirpėjo.
   - Negi manai, kad tą pačią akimirką, kai atvirukai užantspauduojami Libano pašte, jie iškrenta iš veidrodžio?
   - Turi geresnį paaiškinimą?
   - Ne.
   - Bet tai ne vienintelė mįslė.
   Sofija atsistojo ir prikišo žvakę prie dviejų paveikslų ant sienos. Joruna prisilenkė artyn.
   - "Berklis" ir "Bjerkelis". Ką tai reiškia?
   - Neturiu supratimo.
   Žvakė buvo bebaigianti degt.
   - Einam iš čia, - pasakė Joruna. - Eime!
   - Aš tik pasiimsiu veidrodį.
   Sofija atsistojo ir nukabino didįjį žalvarinį veidrodį, kabojusį virš baltosios komodos. Joruna pabandė prieštarauti, bet Sofija jos neklausė.
   Kai jos išėjo laukan, buvo jau taip sutemę, kaip gali sutemti gegužės naktį. Dangus skleidė tik tiek šviesos, kad ryškėtų krūmų ir medžių kontūrai. Ežerėlis buvo kaip mažytis dangaus atspindys. Draugės iš lėto nusiyrė į kitą krantą.
   Grįžtant prie palapinės nė viena daug nekalbėjo, bet abi manė, kad draugė įtemptai galvoja apie tai, ką mačiusios. Kada ne kada jos pabaidydavo kokį paukštį, porą kartų išgirdo pelėdą.
   Suradusios palapinę iškart įsirangę į miegmaišius. Joruna nesutiko, kad veidrodis būtų viduje. Prieš užmigdamos nusprendė, jog pakankamai nejauku ir tai, kad jos žino veidrodį gulint prie pat palapinės angos. Sofija taip pat pasiėmė atvirukus. Įsidėjo į šoninę kuprinės kišenę.

   Kitą rytą jos pabudo anksti. Sofija pirmoji išsinėrė iš miegmaišio. Apsiavusi išlindo laukan. Žolėje gulėjo didžiulis veidrodis žalvariniais rėmais. Jis visas buvo aprasojęs. Sofija megztiniu nušluostė rasą ir pažvelgė žemyn į savo atvaizdą. Rodės, kad ji į save žiūri iš apačios ir viršaus. Laimei, ji nerado atviruko iš Libano su tos dienos data.
   Už palapinės virš atviros plynaukštės lyg maži vatos gumulėliai kilo rūko draiskanos. Visais balsais čirškavo paukšteliai, tačiau didžiųjų paukščių nebuvo nei matyti, nei girdėti.
   Draugės apsivilko dar po vieną megztuką ir susėdo prie palapinės pusryčiauti. Netrukus ėmė šnekučiuotis apie Mojoro trobelę ir paslaptinguosius atvirukus.
   Po pusryčių mergaitės susipakavo palapinę ir patraukė namo. Visą kelią Sofija po pažasčia nešėsi didįjį žalvarinį veidrodį. Tarpais ji turėdavo sustoti ir pailsėti, nes Joruna iš tolo baidėsi veidrodžio.
   Pasiekusios pirmuosius namus, jos išgirdo keletą padrikų driokstelėjimų. Sofija prisiminė, ką Hildės tėtis buvo rašęs apie karo niokojamą Libaną. Jai dingtelėjo, kokia ji laiminga, kad gyvena taikioje šalyje. Čia sproginėja nepavojingos fejerverkų raketos.
   Sofija pakvietė Joruną puodelio kakavos. Mama bandė iškvosti, kur jos radusios veidrodį. Sofija atsakė, kad netoli Majoro trobelės. Mama vėl pakartojo, kad ten niekas negyvena jau daugel daugel metų.
   Kai Joruna išėjo, Sofija apsivilko raudoną suknelę. Likusi tautinės šventės dalis praėjo gana įprastai. Per vakaro žinias buvo rodomas reportažas, kaip šią dieną šventė norvegų JT pajėgos Libane. Sofija neatitraukė akių nuo ekrano. Vienas kuris iš vyrų galėjo būti Hildės tėvas.
   Gegužes 17-ajai einant į pabaigą, Sofija kambaryje pasikabino didįjį žalvarinį veidrodį. Kitos dienos popietę Landynėje aptiko naują geltoną voką. Atplėšusi Sofija puolė skaityti.


Dvi kultūrinės sanklodos

...tik taip išvengsi klaidžiojimo po tuščią erdvę...

   Mūsų susitikimo akimirka nebetoli, mieloji Sofija. Tikėjausi, kad grįši į Majoro trobelę, todėl ir palikau atvirukus nuo Hildės tėvo. Tik taip jie galės pasiekti Hildę. Bet nesuk galvos, kaip jai perduoti laiškus. Iki birželio 15-osios dar daug vandens nutekės.
   Matėme, kaip helenizmo filosofai atrajojo senuosius graikų filosofus. Be to, juos bandyta paversti dievų pranašais. Plotinas vos nepradėjo garbinti Platono kaip žmonių išganytojo.
   Tačiau žinome, jog tuo metu užgimė kitas išganytojas, nors tai įvyko už graikų-romėnų kultūros ribų. Turiu galvoje Jėzų Nazarietį. Šiame skyriuje paseksime, kaip krikščionybė ėmė pamažu skverbtis į graikų-romėnų pasaulį - panašiai, kaip Hildės pasaulis ilgainiui įsiskverbė į mudviejų gyvenimą.
   Jėzus buvo žydas, o žydai priklauso semitiškajai kultūros sanklodai. Graikai ir romėnai atstovauja indoeuropietiškajai kultūrai. Taigi galim daryti išvadą, jog Europos civilizacija turi dvejopas ištakas. Prieš pradėdami išsamiau kalbėti, kaip krikščionybė ilgainiui susiliejo su graikų-romėnų kultūra, susipažinkime su šiomis ištakomis.

   Indoeuropiečiai

   Indoeuropietiškomis vadiname visas tautas ir kultūras, kuriose kalbama indoeuropiečių kalbomis. Prie šių priskiriamos visos Europos kalbos, išskyrus finougrų (samių, suomių, estų ir vengrų) ir baskų kalbas. Dauguma indų ir iranėnų kalbų taip pat priklauso indoeuropiečių kalbų šeimai.
   Kadaise, maždaug prieš 4000 metų, prie Juodosios ir Kaspijos jūrų gyveno indoeuropiečių protėviai. Netrukus jų gentys didelėmis bangomis ėmė plūsti pietryčių kryptimi į Iraną ir Indiją, pietvakarių kryptimi - į Graikiją, Italiją ir Ispaniją, į vakarus per Vidurio Europį - į Angliją ir Prancūziją, Šiaurės vakarų kryptimi - į Skandinaviją ir Šiaurės kryptimi - į Rytų Europą ir Rusiją. Atėję indoeuropiečiai įsiliedavo į senbuvių kultūras, tačiau vyrauti imdavo indoeuropiečių religija ir kalba.
   Taigi ir senosios indų Vedos, ir graikų filosofija, ir net Snorio pasakojimai apie dievus parašyti giminingomis kalbomis. Tačiau artimos buvo ne tik kalbos. Jei gimininga kalba, dažniausiai artimos ir mintys. Todėl kalbama apie indoeuropiečių "kultūrinę sanklodą".
   Pirmiausia indoeuropiečių kultūrai būdingas tikėjimas daugeliu dievų. Tai vadinama politeizmu. Ir dievų vardai, ir daug svarbių religinių žodžių bei posakių atsikartoja visuose indoeuropiečių kraštuose. Pateiksiu keletą pavyzdžių:
   Senovės indai garbino dangaus dievą Djausą. Graikiškai šio dievo vardas yra Dzeusas, lotyniškai - Jupiteris (iš tikrųjų Iov-pater, tai reiškia "Tėvas Jovas"), o senąja skandinavų kalba - Tyras. Taigi vardai Djausas, Dzeusas, Jova ir Tyras yra to paties žodžio "tarmybės".
   Turbūt atsimeni, kad Skandinavijoje gyvenę vikingai garbino dievus, kuriuos jie vadino asais. Ir šį žodį, reiškiantį "dievai", randame visoje indoeuropiečių teritorijoje. Senovės indų kalboje (sanskrite) dievai vadinami asura, o iranėnų kalbose ahura. Kitas žodis, kuris taip pat reiškia "dievas", sanskrito kalboje yra deva, iranėnų kalbose - daeva, lotyniškai - deus, o senovės skandinavų kalboje - tivurr.
   Be to, Skandinavijoje buvo garbinama vaisingumo dievų grupė (pavyzdžiui, Niordas, Freiras ir Frėja). Šie dievai buvo vadinami atskiru vardu - vanais. Šis žodis artimas lotyniškam vaisingumo deivės Veneros vardui. Sanskrito kalboje taip pat yra giminingas žodis vani, kuris reiškia "malonumas" arba "geismas".
   Visų indoeuropietiškų kraštų giminystę taip pat liudija mitai. Kai kurie Snorio pasakojimai apie senovės skandinavų dievus primena indų mitus, kurie kilę dviem trim tūkstančiais metų anksčiau. Žinoma, Snorio mitams būdingi skandinaviškos gamtos aprašymai, o indų mituose vaizduojama Indijos gamta. Tačiau daugelis mitų turi bendrą branduolį, kuris leidžia spręsti apie bendrą kilme. Toks branduolys ryškiausiai matomas mituose apie nemirtingumą suteikiantį gėrimą arba dievų kovą su chaoso jėgomis.
   Akivaizdūs įvairių indoeuropietiškų kultūrų panašumai atsispindi ir mąstysenoje. Indoeuropiečiams bendra tai, kad pasaulyje jie matė nuolatine dramą, kur žūtbūtinai grumiasi gėrio ir blogio jėgos. Todėl indoeuropiečiai dažnai bandydavo "numatyti" pasaulio lemtį.
   Galime pagrįstai sakyti, kad neatsitiktinai graikų filosofija atsirado indoeuropiečių valdose. Indų, graikų ir skandinavų mitologijos turi aiškią tendenciją į pasaulį žiūrėti filosofiškai, arba "spekuliatyviai".
   Indoeuropiečiai bandė susidaryti pasaulio raidos "vaizdą". Taip, mes netgi galim atsekti tam tikrą žodį, reiškiantį "pažinimas" arba "žinios", įvairiose indoeuropiečių kultūrose. Sanskrito kalboje tai vadinama vidya. Šis žodis tapatus graikiškam žodžiui ide, kuris, kaip tikriausiai atsimeni, buvo svarbus Platono filosofijoje. Iš lotynų kalbos mums žinomas žodis video, tačiau romėnams jis paprasčiausiai reiškė "žiūrėti". (Tik mūsų dienomis "žiūrėti" tapo beveik tas pats, kaip spoksoti į televizoriaus ekraną.) Anglų kalboje žinome žodžius wise ir wisdom (išmintis), iš vokiečių kalbos - Wissen (žinios). Norvegų kalboje turim žodį viten. Taigi norvegiškas žodis "viten" turi tą pačią šaknį kaip ir indiškasis "vidya", graikiškasis "ide" ir lotyniškasis "video".
   Apibendrinant galima būtų daryti išvadą, kad svarbiausias indoeuropiečių jutimas buvo rega. Indų, graikų, iranėnų ir germanų literatūrai būdingos plačios kosminės vizijos. (Štai ir vėl tas pats žodis "vizija" kilo iš lotyniško žodžio "video".) Be to, indoeuropiečių kultūroms buvo įprasta tapyboje ir skulptūroje vaizduoti dievus ir mituose pasakojamus įvykius.
   Ir galiausiai indoeuropiečiai turi ciklinį požiūrį į istoriją. Tai reiškia, kad jiems atrodė, jog istorija eina ratais - arba "ciklais" - taip, kaip keičiasi metų laikai, žiema ir vasara. Taigi istorija neturi nei tikros pradžios, nei pabaigos. Dažnai kalbama apie įvairius pasaulius, kurie atsiranda ir išnyksta amžinoje gimimo ir mirties kaitoje.
   Dvi didžiosios Rytų religijos - induizmas ir budizmas - yra indoeuropietiškos kilmės. Graikų filosofija - taip pat, ne veltui, viena vertus, tarp induizmo ir budizmo ir, kita vertus, graikų filosofijos esama nemažai ryškių paralelių. Induizmui ir budizmui iki šių dienų būdinga gili filosofinė refleksija.
   Neretai induizmas ir budizmas pabrėžia, jog dieviškojo prado esama visur (panteizmas) ir kad žmogus per religijos pažinimą galįs pasiekti vienybę su Dievu. (Tu juk atsimeni Plotiną, Sofija!) Kad tai galėtų įvykti, paprastai reikalingas gilus pasinėrimas į savo mintis, t.y. meditacija. Todėl Rytuose religiniu idealu neretai laikomas pasyvumas ir santūra. Graikų taip pat buvo daug manančių, jog tam, kad žmogus būtų išganytas, jis privalo laikytis askezės - arba religines santūros. Tokiu požiūriu, kilusiu iš graikų-romėnų pasaulio, nemaža dalimi pagrįstas vienuolių gyvenimas viduramžiais.
   Be to, daugelyje indoeuropiečių kultūrų buvo tikima sielos persikėlimu iš vieno kūno į kitą. Jau daugiau kaip 2500 metų kiekvienas indas trokšta išsigelbėti nuo sielos persikėlimo. O mes žinom, jog ir Platonas tikėjo sielos persikūnijimu.

   Semitai

   Dabar pereinam prie semitų, Sofija. Tai - visai kita kultūrine sankloda su skirtinga kalba. Semitai kilę iš Arabijos pusiasalio, tačiau semitų kultūra taip pat paplito didelėje pasaulio dalyje. Daugiau kaip du tūkstančius metų žydai gyveno toli nuo savo pirmykštės tėvynės. Toliausiai nuo savo geografinių šaknų semitų istorija ir religija nukeliavo su krikščionybe. Taip pat semitų kultūra pasiekė tolimus kraštus, plintant islamui.
   Visos trys vakarietiškosios religijos - judaizmas, krikščionybė ir islamas - turi semitines ištakas. Ir musulmonų šventasis raštas Koranas, ir Senasis Testamentas parašyti giminingomis semitų kalbomis. Vienas iš Senajame Testamente pavartotų žodžių, reiškiančių "Dievas", turi tą pačią šaknį kaip ir musulmonų Alachas. (Žodis "allah" ir reiškia "dievas".)
   Kalbant apie krikščionybę, reikia sudėtingesnio paaiškinimo. Žinoma, ir krikščionybės semitinės ištakos. Tačiau Naujasis Testamentas parašytas graikiškai, o kai buvo kuriama krikščionių teologija, arba tikybos mokslas, didelį poveikį darė graikų ir lotynų kalbos, taigi ir helenistinė filosofija.
   Sakėme, kad indoeuropiečiai garbino daug įvairių dievų. Tačiau akivaizdu, jog semitai gana anksti ėmė tikėti vieną Dievą. Tai vadinama monoteizmu. Pagrindinė judaizmo, krikščionybės ir islamo mintis tokia, jog tėra vienas Dievas.
   Kitas bendras semitų bruožas - linijinis istorijos suvokimas. Tai reiškia, kad į istorijos eigą žiūrima kaip į tiesę. Kartą Dievas sukūrė žmogų, ir nuo tada prasidėjo istorija. Bet kada nors istorija baigsis, ir tada bus "paskutinis teismas", kuriuo Dievas teis visus gyvuosius ir mirusiuosius.
   Svarbus trijų didžiųjų Vakarų religijų bruožas ir yra istorijos vaidmuo. Jose Dievas kišasi į istorijos vyksmą - ir netgi istorija egzistuojanti tam, kad Dievas galėtų pasaulyje įgyvendinti savo valią. Kadaise atvedės Abraomą į "pažadėtąją žemę", jis veda žmones per istoriją į "paskutinį teismą". O tada visas pasaulio blogis bus sunaikintas.
   Aiškiai pabrėždami Dievo vaidmenį istorijoje, semitai daugelį tūkstančių metų didelį dėmesį skyrė istorijų rašymui. Šventųjų raštų branduolį ir sudaro istorinių ištakų ieškojimas.
   Iki šių dienų Jeruzalės miestas tebėra svarbus žydų, krikščionių ir musulmonų religinis centras. Iš šio fakto galime spręsti apie bendras trijų religijų istorines ištakas. Mieste yra svarbių sinagogų (žydams), bažnyčių (krikščionims) ir mečečių (musulmonams). Todėl labai liūdna, kad būtent Jeruzalė tapo nesantaikos obuoliu - žmonės žudo vieni kitus, negalėdami sutarti, kam turi priklausyti "amžinasis miestas". Norėtųsi, kad JT vieną dieną paverstų Jeruzalę trijų tikėjimų susitikimo vieta. (Šiuokart daugiau nekalbėsime apie šią praktinę filosofijos kurso dalį. Ją visą perleidžiam Hildės tėvui. Nes tikriausiai supratai, kad jis yra JT stebėtojas Libane? Galiu dar patikslinti, kad jis turi majoro laipsnį. Jei imi ką nors nujausti, labai gerai. Kita vertus, negalime užbėgti įvykiams už akių.)
   Jau sakėm, kad svarbiausias indoeuropiečių jutimas buvo rega. Ne mažiau nuostabu, kokia svarbi semitų kraštuose klausa. Neatsitiktinai žydų tikėjimo išpažinimas prasideda žodžiais "Klausyk, Izraeli!" Senajame Testamente skaitome apie tai, kaip žmonės "klauso" Viešpaties žodžio, o žydų pranašai savo pranašystes neretai pradėdavo formule "Taip kalbėjo Jahvė (Dievas)". Be to, krikščionybė pabrėžia Dievo žodžio "klausymą". O žydų, krikščionių ir musulmonų pamaldoms būdingas Šventojo Rašto skaitymas balsu, arba "recitacija".
   Taip pat minėjau, kad indoeuropiečiai visais laikais kūrė dievų atvaizdus ir skulptūras. Na, o semitai draudė tapyti ir skulptūromis vaizduoti Dievą arba tai, kas šventa. Ir Senajame Testamente parašyta, jog žmonėms draudžiama turėti Dievo atvaizdą. Ši taisyklė iki šių dienų galioja islamo ir judaizmo tikėjimuose. Islamui taip pat būdingai nusistatymas prieš fotografiją ir vaizduojamąjį meną. Esą žmonės neturi varžytis su Dievu ką nors "kurdami".
   "Bet krikščionių bažnyčioje apstu Dievo ir Jėzaus paveikslų",- galbūt pamanysi. Tai tiesa, Sofija, bet tai ir parodo, kaip krikščionybę paveikė graikų - romėnų kultūra. (Stačiatikių bažnyčioje - taigi Graikijoje ir Rusijoje - iki šiol draudžiama kurti plastinius atvaizdus, t.y. skulptūras ir krucifiksus, vaizduojančius Biblijos scenas.)
   Priešingai nei didžiosios Rytų religijos, trys Vakarų religijos pabrėžia, jog Dievą ir jo kūriniją skiria praraja. Siekiama ne išsigelbėti nuo sielos persikėlimo, bet išsivaduoti iš kaltės ir nuodėmės. Religiniam gyvenimui labiau būdinga malda, pamokslai ir Biblijos skaitymas nei gilinimasis į save ir meditacija.

   Izraelis

   Nenoriu varžytis su tavo tikybos mokytoju, miela Sofija. Tačiau trumpai aptarkime žydiškas krikščionybės ištakas.
   Viskas prasidėjo nuo to, kad Dievas sukūrė pasaulį. Kaip tai įvyko gali perskaityti pirmuosiuose Biblijos puslapiuose. Bet tuomet žmonės sukilo prieš Dievą. Už bausmę Adomas ir Ieva buvo ne tik išvaryti iš Edeno. Į pasaulį taip pat įžengė mirtis.
   Visoje Biblijoje atsikartoja žmonių nepaklusnumo Dievui motyvas. Toliau versdami Pradžios knygą, sužinome apie tvaną ir Nojaus arką. Taip pat sužinome, kad Dievas su Abraomu ir jo gimine sudaro sandorą. Šioje sandoroje, arba sutartyje, sakoma, kad Abraomas ir jo giminė privalo paklusti Dievo įsakymams. Už tai Dievas pažada globoti Abraomo palikuonis. Vėliau sandora atnaujinama, kai Mozė Sinajaus kalne gauna plokštes su dešimčia Dievo įsakymų (Mozės įstatymas). Tai įvyko apie 1200 m.pr.Kr. Tuo metu izraelitai jau ilgą laiką kentė Egipto vergovę, tačiau su Dievo pagalba tauta buvo parvesta atgal į Izraelį.
   XI a.pr.Kr., taigi daug metų prieš atsirandant graikų filosofijai, sužinome apie tris didžiuosius Izraelio karalius. Pirmasis buvo Saulius, po jo valdė Dovydas, paskui - Saliamonas. Visa Izraelio tauta buvo sujungta į vieną karalystę, kuri, ypač valdant karaliui Dovydui, išgyveno politinį, karinį ir kultūrinį suklestėjimą.
   Kai būdavo išrenkamas karalius, žmonės jį patepdavo. Iš čia kilo karalių titulas Mesijas, tai reiškia "pateptasis". Religijoje karalius buvo laikomas Dievo ir tautos tarpininku. Todėl jis dar būdavo vadinamas "Dievo sūnumi", o šalis - "Dievo karalyste".
   Bet greitai Izraelis nusilpo. Netrukus valstybė buvo padalinta į Šiaurės karalystę (Izraelį) ir Pietų karalystę (Judėją).722 metais Šiaurės valstybę nusiaubė asirai, ir ji prarado bet kokią politinę ir religinę reikšmę. Neką geriau sekėsi pietuose. Pietų valstybę 586 metais užgrobė babiloniečiai. Šventykla buvo sugriauta, o dauguma gyventojų išvaryta į Babiloną. "Babilonijos nelaisvė" truko iki 539 metų. Tada žmonėms buvo leista grįžti į Jeruzalę ir atstatyti didžiąją šventyklą. Tačiau visais laikais iki mūsų eros pradžios žydai nuolatos kentė svetimšalių jungą.
   Žydai klausė save, kodėl iširo Dovydo karalystė ir tautą užgriuvo viena nelaimė po kitos. Dievas juk buvo žadėjęs globoti Izraelį. Bet tauta taip pat žadėjo laikytis Dievo įsakymų. Ilgainiui paplito nuomonė, jog Izraelį Dievas nubaudęs už nepaklusnumą.
   Maždaug nuo 750 m.pr.Kr. ėmė reikštis įvairūs pranašai, kurie skelbė Dievo bausmę Izraeliui, nes tauta nesilaikiusi Viešpaties įsakymų. Jie sakė, jog ateisiąs laikas, kai Dievas nuteis Izraelį. Tokios pranašystės vadinamos "apokaliptinėmis".
   Netrukus pasirodė ir tokių pranašų, kurie skelbė, jog Dievas išgelbėsiąs tautos dalį ir atsiusiąs "taikos kunigaikštį" arba taikos karalių iš Dovydo giminės. Jis atkursiąs senąją Dovydo karalystę, o tautos laukianti laiminga ateitis.
   "Tauta, kuri vaikščiojo tamsybėje, išvydo didelę šviesą,- kalbėjo pranašas Izaijas,- mirties ūksmės šalies gyventojams užtekėjo šviesa". Tokios pranašystės vadinamos "išganymo pranašystėmis".
   Patikslinu: Izraelio tauta, valdoma Dovydo, gyveno laimingai. Kai vėliau izraelitams sekėsi blogiau, pranašai skelbė, kad ateisiąs naujas karalius iš Dovydo gimines. Šis "Mesijas", arba "Dievo sūnus", turėsiąs "išganyti" žmones, gražinti Izraelio galybe ir atkurti "Dievo karalyste".

   Jėzus

   Tai štai, Sofija. Tikiuosi, kad iki šiol viską supratai. Įsimintinos sąvokos būtų "Mesijas", "Dievo sūnus", "išganymas" ir "Dievo karalystė". Iš pradžių šie žodžiai turėję politinę prasmę. Ir Jėzaus laikais naująjį "Mesiją" daugelis įsivaizdavo kaip politinį, karinį ir religinį vadovą, panašų į karalių Dovydą. Taigi "išganytojas" buvo laikomas tautos išvaduotoju, kuris padarytų galą žydų kančioms romėnų priespaudoje.
   Taigi. Bet daug kas buvo linkęs žiūrėti į tai kiek plačiau. Prieš porą šimtų metų iki Kristaus gimimo atsirado pranašų, ėmusių skelbti, jog žadėtasis "Mesijas" būsiąs viso pasaulio išganytojas. Jis ne tik išgelbėsiąs izraelitus iš svetimšalių jungo, bet taip pat išvaduosiąs visus žmones nuo kaltės ir nuodėmės - ir net nuo mirties. Viltis tapti "išganytiems" šia žodžio prasme taip pat buvo paplitusi visame helenistiniame pasaulyje.
   Tada ateina Jėzus. Jis buvo ne vienintelis, pasiskelbęs žadėtuoju Mesiju. Jėzus taip pat vartoja žodžius "Dievo sūnus", "Dievo karalystė", "Mesijas" ir "išganymas". Šitaip jis nuolatos sieja savo žodžius su senosiomis pranašystėmis. Jis įjoja į Jeruzalę ir leidžiasi minios garbinamas kaip tautos gelbėtojas. Tokiu būdu jis daro užuominą į senuosius karalius, kurie į sostą įžengdavo pagal tradicinius ritualus. Jis taip pat leidžiasi tautos patepamas. "Valanda išmušė,- sako jis.- Dievo karalystė nebetoli".
   Visa tai verta įsidėmėti. O dabar tai, kas svarbiausia: nuo kitų "mesijų" Jėzus skyrėsi tuo, jog aiškiai davė suprasti nesąs koks nors karinis ar politinis maištininkas. Jo užduotis esanti kur kas didesnė. Jis skelbė išganymą ir Dievo malonę visiems žmonėms. Todėl, eidamas per žmones, kalbėjo: "Tavo nuodėmės atleistos".
   Šitaip dalinti "nuodėmių atleidimą" buvo negirdėtas dalykas. Dar blogiau, kad Dievą jis vadino tėvu (abba). Tarp žydų Jėzaus laikais tai buvo nepriimta. Todėl neilgai trukus prieš jį sukilo raštininkai. Galiausiai jie ėmė rengti sąmokslą prieš Jėzų.
   Patikslinu: Jėzaus laikais buvo daug žmonių, laukiančių Mesijo, kuris ugnimi ir kalaviju atkurtų "Dievo karalystę". Pats pasakymas "Dievo karalystė" daug kartų pasikartoja ir Jėzaus apreiškimuose - tačiau nepalyginamai platesne reikšme. Jėzus sake, kad "Dievo karalystė" yra meile savo artimui, silpnųjų ir vargšų globa, atleidimas visiem klydusiem.
   Taigi senojo, pusiau karinio, posakio prasmė buvo visiškai pakeista. Žmonės laukė karvedžio, kuris netrukus paskelbtų "Dievo karalystę". O ateina Jėzus, dėvįs prastu drabužiu ir sandalais, ir sako, kad "Dievo karalystė", arba "naujoji sandora", yra "mylėti savo artimą kaip save patį". Ir tai dar ne viskas, Sofija. Jis taip pat sakė, kad turime mylėti savo priešus. Kai jie mus muša, nereikia atsimokėti tuo pačiu - ne, turime atsukti kitą skruostą. Ir atleisti - ne septynis kartus, bet septyniasdešimt septynis.
   Savo gyvenimu Jėzus taip pat rodė, kad nesibodi kalbėtis su paleistuvėmis, nesąžiningais muitininkais ir politiniais tautos priešais. Bet tai dar ne viskas. Jis sako, kad palaidūnas, vėjais paleidęs visą tėvo palikimą (arba nedoras muitininkas, pasisavinęs pinigus) yra teisus Dievo akyse, jei tik atsigręžia į Dievą ir prašo atleidimo. Toks maloningas yra Dievas.
   Bet, žinok, ir tai ne viskas - dabar laikykis: Jėzus sakė, kad tokie "nusidėjėliai" Dievui esą teisesni, taigi ir vertesni Dievo atleidimo, nei dorieji fariziejai ir teisuoliai, besididžiuojantys savo dorybėmis.
   Jėzus pabrėžė, jog nė vienas žmogus negali užsitarnauti Dievo malonės. Savęs negalime išganyti. (Tuo tikėjo daug graikų!) Griežtus etinius Kalno pamokslo reikalavimus Jėzus iškelia ne vien tam, kad parodytų, kokia Dievo valia. Jis taip pat nori pabrėžti, jog nė vienas žmogus Dievui nėra teisus. Dievo malonė beribė, bet turime į jį kreiptis maldomis, prašydami atleidimo.
   Platesnius aiškinimus apie tai, kas buvo Jėzus ir ką jis skelbė, palieku tavo tikybos mokytojui. Užduotis jam tenka nelengva. Tikiuosi, kad jis sugebės jums parodyti, koks nepaprastas žmogus buvo Jėzus. Kalbėdamas savo laikų kalba, jis mokėjo meistriškai suteikti seniems žodžiams visiškai naują ir platesnį turinį. Nė kiek nekeista, kad gyvenimą baigė ant kryžiaus. Jo radikalios mintys apie išganymą kirtosi su tiek interesų ir valdžios pozicijų, kad jį reikėjo pašalinti iš kelio.
   Kalbėdami apie Sokratą matėme, kaip gali būti pavojinga apeliuoti į žmonių protą. Jėzaus atveju matome, kaip gali būti pavojinga reikalauti besąlyginės artimo meilės ir tokio pat besąlyginio atleidimo. Net šiandieniniame pasaulyje galingų valstybių egzistencijai gali iškilti grėsmė, kai imama reikalauti tokių paprastų dalykui taikos, meilės, duonos vargšams ir susitaikymo su valstybės priešais.
   Tikriausiai atsimeni, kaip apmaudavo Platonas, kad teisingiausiai Atėnų žmogus turėjo paaukoti gyvybę. Pasak krikščionybės, Jėzus esąs vienintelis visais laikais gyvenęs teisus žmogus. Vis tiek jis buvo nuteistas mirti. Anot krikščionybės, jis miręs dėl žmonių. Tai dažnai vadinama atperkamąja Jėzaus kančia. Jėzus buvo "kenčiantis tarnas", prisiėmęs visų žmonių kaltes, kad mes galėtume "susitaikyti" su Dievu ir išvengtume Dievo bausmės.

   Paulius

   Praėjus kelioms dienoms po to, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas, pasigirdo kalbų apie jo prisikėlimą. Šitaip jis parodė esąs daugiau nei žmogus. Įrodė, jog iš tiesų yra "Dievo sūnus".
   Galima sakyti, kad Krikščionių bažnyčia gimsta Velykų rytą žinia apie Jėzaus prisikėlimą. Dar Paulius priėjo išvadą, kad "jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias mūsų tikėjimas".
   Dabar visi žmonės įgijo "kūno prisikėlimo" viltį. Jėzus juk buvo nukryžiuotas dėl mūsų išganymo. O dabar, mieloji Sofija, turi įsidėmėti, jog žydai nekalba apie "sielos nemirtingumą" arba kokią nors "sielos persikūnijimo" formą. Tai buvo graikų - taigi ir indoeuropiečių - mintis. Tačiau krikščionybė skelbė, kad žmogus neturi nieko, kas būtų savaime nemirtinga (pavyzdžiui, "siela"). Bažnyčia tiki "kūno prisikėlimą ir amžiną gyvenimą", tačiau kad mes išgelbėjami nuo mirties ir "prakeiksmo", yra Dievo stebuklas. Tai nėra mūsų nuopelnas, taip pat nesusiję su jokia prigimtine savybe.
   Tada pirmieji krikščionys pradeda skelbti "gerąją naujiena" apie išganymą per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jo išganytojiški darbai priartino "Dievo karalystę". Dabar į Kristaus pusę galima buvo patraukti visą pasaulį. (Žodis "kristus" yra į graikų kalbą išverstas hebrajiškai žodis "messias" ir reiškia "pateptasis".)
   Tepraėjus keletui metų po Jėzaus mirties, į krikščionybę atsivertė fariziejus Paulius. Daugeliu misionieriškų kelionių po visą graikų romėnų pasaulį krikščionybę jis pavertė pasauline religija. Apie tai sužinome iš "Apaštalų darbų". Be to, Pauliaus žodžius ir patarimus krikščionims galime perskaityti daugybėje laiškų, kuriuos jis siųsdavo pirmosioms krikščionių bendruomenėms.
   Taigi Paulius atvyksta ir į Atėnus. Įžengia tiesiai į filosofijos sostinės turgaus aikštę. Ir pasakojama, kad, "matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu". Jis aplankęs žydų sinagogą Atėnuose ir įsileidęs į pokalbį su epikūrininkų ir stoikų filosofais. Šie nusivedė jį į Areopagą. Ten jie tarę: "Ar mes negalėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Regis, tu kalbi mūsų ausims neregėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų".
   Ar gali tai įsivaizduoti, Sofija? Staiga Atėnų turguje atsiranda žydas ir ima kalbėti apie išganytoją, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus ir vėliau prisikėlė iš mirusiųjų. Jau iš Pauliaus apsilankymo Atėnuose galime nujausti susidūrimą tarp graikų filosofijos ir krikščionių mokymo apie išganymą. Tačiau Paulius, regis, sugeba sudominti atėniečius. Stovėdamas Areopage - taigi po didingomis Akropolio šventyklomis - jis išrėžia tokią kalbą:
   "Atėniečiai,- prabyla jis,- man rodos, kad jūs visais atžvilgiais pernelyg dievobaimingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: "Nežinomam dievui". Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate. Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės valdovas, gyvena ne rankų darbo šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Dievo ir tarytum apgraibomis jį atrastų, nes jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: "Mes esame iš jo giminės".
   Todėl būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį arba į meno ar žmogaus minties kūrinius.
   Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti.
   Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo prikeldamas iš numirusių".

   Paulius Atėnuose, Sofija. Kalbame apie tai, kaip krikščionybė ima skverbtis į graikų - romėnų pasaulį. Kaip kažkas nauja, kažkas labai skirtinga nuo epikūrininkų, stoikų ar neoplatonininkų filosofijos. Tačiau Paulius šioje kultūroje suranda palankią dirvą. Jis teigia, kad Dievo ieškojimas būdingas visiems žmonėms. Ši mintis graikams nebuvo nauja. Nauja Pauliaus mokyme buvo tai, kad Dievas apsireiškęs žmonėms ir tarp jų gyvenęs. Taigi jis nesąs vien "filosofinis Dievas", kurio žmonės galį siekti protu. Jis taip pat nepanašus į jokį aukso, sidabro ar akmens kūrinį - o jų buvo pilna ir aukštai Akropolyje, ir žemai, didžiojoje turgaus aikštėje. Bet Dievas "gyvena ne rankų darbo šventyklose". Jis yra suasmenintas Dievas, kuris veikia istoriją ir dėl žmonių miršta ant kryžiaus.
   "Apaštalų darbuose" pasakojama, kad po to, kai Paulius Areopage pasakęs kalbą, kai kas tyčiojosi iš jo žodžių, esą Jėzus po mirties prisikėlęs. Bet kai kurie klausytojai sakę: "Apie tai paklausysim kitą kartą". Be to, buvo ir tokių, kurie prisidėjo prie jo ir tapo krikščionimis. Viena iš jų buvo moteris, vardu Damaridė, ją reiktų įsidėmėti. Tarp atsivertėlių į krikščionybę nemažą dalį sudarė moterys.
   Taip Paulius ir toliau vykdė savo misionierišką veiklą. Praėjus keliems dešimtmečiams po Jėzaus mirties, krikščionių bendruomenių jau buvo visuose svarbiausiuose graikų ir romėnų miestuose: Atėnuose, Romoje, Aleksandrijoje, Efese, Korinte. Per tris keturis Šimtmečius buvo pakrikštytas visas helenistinis pasaulis.

   Katekizmas

   Krikščionybei Paulius reikšmingas buvo ne tik kaip misionierius. Didelę įtaką jis turėjo ir krikščionių bendruomenėse. Jautėsi didelis dvasinio vadovavimo poreikis.
   Pirmaisiais metais po Jėzaus mirties iškilo svarbus klausimas, ar nežydai gali tapti krikščionimis, aplenkdami judaizmą. Pavyzdžiui, ar graikui reikia laikytis Mozės įstatymo? Paulius sakė, jog tai nesą būtina. Krikščionybė esanti šis tas daugiau nei žydų sekta. Jos visuotinis išganymo mokymas skirtas visiems žmonėms. "Senąją sandorą" tarp Dievo ir Izraelio pakeitė "naujoji sandora", kuria Jėzus susaistė Dievą ir visus žmones.
   Tačiau krikščionybė tais laikais buvo ne vienintelė nauja religija. Matėme, kad helenizmui būdinga įvairių religijų samplaika. Todėl Bažnyčiai reikėjo glaustai išdėstyti krikščionių tikybos pagrindus. Tai buvo svarbu norint atsiriboti nuo kitų tikėjimų ir užkirsti kelią Krikščionių bažnyčios susiskaldymui. Taip atsirado pirmieji katekizmai. Juose trumpai išdėstomos svarbiausios krikščionių "dogmos" arba teiginiai.
   Vienas svarbiausių teiginių sako, kad Jėzus yra ir Dievas, ir žmogus. Taigi "Dievo sūnus" buvo ne vien darbais. Jis pats buvo Dievas. Bet taip pat - "tikras žmogus", gyvenęs kaip kiti žmones ir iš tikrųjų kentęs kančias ant kryžiaus.
   Čia galima įžvelgti prieštaravimą. Tačiau Bažnyčia skelbė, jog Dievas tapo žmogumi. Jėzus nebuvo "pusdievis" (pusiau žmogus ir pusiau dievas). Tikėjimas tokiais "pusdieviais" buvo gana paplitęs graikų ir helenistinėse religijose. Bažnyčia mokė, kad Jėzus yra "tikras Dievas ir tikras žmogus".

   Post scriptum

   Pabandysiu šiek tiek paaiškinti, kaip viskas susiję, miela Sofija. Krikščionybės atėjimas į graikų-romėnų pasaulį reiškė dramatišką dviejų kultūrinių sanklodų susidūrimą. Tačiau tai buvo ir vienas iš didžiausių istorijoje kultūrinių permainų.
   Netrukus paliksime senuosius laikus. Nuo pirmųjų graikų filosofų praėjo beveik tūkstantis metų. Dabar mūsų laukia krikščioniškieji viduramžiai. Ir šie truko apie tūkstantį metų.
   Vokiečių poetas Gėtė kartą pasakė: "Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena". Bet aš nenoriu, kad tu būtum viena iš tokių žmonių. Stengiuosi kiek galėdamas, kad pažintum savo istorines šaknis. Tik taip gali tapti žmogum. Tik taip būsi šis tas daugiau nei nuoga beždžionė. Tik taip išvengsi klaidžiojimo po tuščią erdvę.

   "Tik taip gali tapti žmogum. Tik taip būsi šis tas daugiau nei nuoga beždžionė..."
   Valandėlę Sofija žvelgė į sodą pro mažus gyvatvorės plyšelius. Ji ėmė suprasti, kaip svarbu pažinti savo istorines šaknis. Tai bent jau buvo svarbu Izraelio tautai.
   Ji pati tėra atsitiktinis žmogus. Tačiau, pažinusi savo istorines šaknis, tampa nebe tokia atsitiktinė.
   Ji šioje planetoje tegyvena keliolika metų. Bet jeigu žmonių padermės istorija yra ir jos istorija, vadinasi, jai tam tikra prasme daug tūkstančių metų.
   Sofija pasiėmė visus lapus ir išsirangė iš Landynės. Žvaliai nustryksėjo per sodą į savo kambarį.


Viduramžiai

...paėjėti keliu nėra paklysti...

   Kitą savaitę Sofija iš Alberto Knokso nesulaukė jokių žinių. Taip pat negavo daugiau laiškų iš Libano, tačiau su Joruna dažnokai pasišnekėdavo apie atvirukus, rastus Majoro trobelėje. Joruna kurį laiką buvo visiškai išmušta iš pusiausvyros. Bet kadangi nieko daugiau neįvyko, pamokų darymas ir badmintonas užgožė jos pirmąjį išgąstį.
   Sofija daug kartų perskaitė Alberto laiškus, ieškodama kokių nors užuominų, padėsiančių atskleisti Hildės paslaptį. Taigi turėjo progą geriau suvirškinti antikos filosofiją. Ji jau nesunkiai skyrė Demokritą nuo Sokrato ir Platoną nuo Aristotelio.
   Penktadienį, gegužės 25-ąją, Sofija stovėjo prie viryklės ir taisė pietus, nes mama turėjo netrukus grįžti iš darbo. Tai buvo įprastinis penktadienio susitarimas. Šiandien ji virė žuvienę su žuvies kukuliais ir morkomis. Nieko sudėtinga.
   Lauke pakilo vėjas. Maišydama puodą Sofija atsisuko ir pažvelgė pro langą. Beržai lingavo kaip javų varpos.
   Staiga kažkas stuktelėjo į lango stiklą. Sofija vėl atsigrįžo ir šįkart išvydo prie lango prilipusį kartono gabalėlį.
   Sofija priėjo artyn ir pamatė, jog tai - atvirukas. Jame perskaitė: "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen..."
   Ji taip ir pagalvojo. Sofija atidarė langą ir paėmė atviruką. Negi jis ilgą kelią iš Libano skriste atskrido?
   Ir šis atvirukas buvo datuotas penktadienio, gegužės 15-osios, data.
   Sofija nukaitė puodą ir atsisėdo prie virtuvės stalo. Atviruke buvo parašyta:

   Miela Hilde! Nežinau, ar tuomet, kai skaitysi šį atviruką, tebešvęsi savo gimtadienį. Norėčiau tuo tikėti, bent viliuosi, kad dar nepraėjo pernelyg daug dienų. Kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina ir mums. Namo parvažiuosiu Joninių išvakarėse. Tuomet ilgai sėdėsim sodo sūpuoklėse ir kartu žiūrėsim į jūra, Hilde. Turim daug ką viens kitam papasakoti. Linkėjimų nuo tėčio, kurį kartais neviltin varo tūkstantmetį užsitęsusi kova tarp žydų, krikščionių ir musulmonų. Nuolatos turiu sau priminti, jog visų trijų religijų ištakos veda prie Abraomo. Bet tuomet jie visi turėtų melstis tam pačiam Dievui? Tačiau šioje šalyje Kainas su Abeliu tebežudo viens kitą.
   P.S. Gal galėtum perduoti linkėjimų Sofijai? Vargšas vaikas, ji dar nesuprato, kaip viskas tarpusavy susiję. Bet gal tu supratai?

   Išvargusi Sofija užsirėmė ant stalo. Žinoma, kad ji nesupranta, kaip viskas susiję,- O Hildė, vadinasi, supranta?
   Jei Hildės tėtis prašo Hildę perduoti jai linkėjimų, vadinasi, Hildė apie Sofiją žino daugiau nei Sofija - apie Hildę. Viskas buvo taip painu, kad Sofija nusprendė grįžti prie puodų.
   Atvirukas, kuris nei iš šio, nei iš to stukteli į virtuvės langą. Oro paštas - tikrąja žodžio prasme...
   Vos tik Sofija vėl užstatė puodą ant viryklės, suskambo telefonas.
   O, kad tai būtų tėtis! Jeigu jis sugrįžtų namo, papasakotų jam viską, ką patyrusi per pastarąsias savaites. Bet greičiausiai tai tik Joruna arba mama... Sofija nubėgo prie telefono.
   - Sofija Amundsen.
   - Tai aš,- pasigirdo kitame gale.
   Sofija tvirtai žinojo tris dalykus: tai - ne tėtis, bet balsas vyriškas, be to, buvo tikra, jog šį balsą yra girdėjus anksčiau.
   - Su kuo kalbu?
   - Čia Albertas.
   - O...
   Sofija nežinojo, ką atsakyti. Balsas jai priminė videofilmą apie Atėnus.
   - Gerai gyveni?
   - Taip...
   - Bet laiškų daugiau nebebus.
   - Vadinasi, liksiu it musę kandusi.
   - Mums reikia susitikti, Sofija. Laiko lieka vis mažiau, supranti?
   - Dėl ko?
   - Mus tuoj apsups Hildės tėvas.
   - Kaip apsups?
   - Iš visų pusių. Dabar turim bendradarbiauti.
   - Kaip...
   - Bet negalėsi man daug padėti, kol dar tau nepapasakojau apie viduramžius. Taip pat dar reikia išeiti Renesansą ir XVII amžių. Be to, didelis vaidmuo tenka Berkliui...
   - Ar ne jo portretas kabėjo Majoro trobelėje?
   - Taip, tu teisi. Galbūt dėl jo filosofijos ir vyks lemiama kova.
   - Galima pamanyti, jog kalbi apie karą?
   - Tai greičiau dvasinė kova. Turime sužadinti Hildės susidomėjimą ir patraukti ją savo pusėn, kol jos tėtis grįš namo į Lilesandą.
   - Nieko nesuprantu.
   - Bet galbūt filosofija atvers tau akis. Susitinkam rytoj ketvirtą valandą ryto Marijos bažnyčioje. Bet ateik viena, mano vaike.
   - Eiti kažkur vidury nakties?
   ... klept!
   -Alio?
   Tai žaltys! Padėjo ragelį. Sofija nubėgo atgal prie viryklės. Sriuba tuoj tuoj būtų išbėgusi. Dabar ji į puodą subėrė žuvies kukulius bei morkas ir sumažino virimo temperatūrą. Marijos bažnyčioje? Tai buvo sena mūrinė viduramžių laikų bažnyčia. Sofija manė, kad ji naudojama tik koncertams ir ypatingoms proginėms pamaldoms. Vasarą bažnyčia kartais atidaroma turistams. Negi ji būna atvira vidury nakties?
   Kai parėjo mama, atviruką iš Libano Sofija jau buvo padėjusi į spintą šalia kitų daiktų nuo Alberto ir Hildės. Pavalgiusi išėjo pas Joruną.
   - Reikia susitarti dėl vieno svarbaus dalyko,- pasakė ji draugei, vos ši atidarė duris.
   Daugiau Sofija nepasakė nė žodžio, kol juodvi neužsidarė Jorunos kambaryje.
   - Tai ne taip paprasta,- toliau kalbėjo Sofija.
   - Na, sakyk!
   - Turiu mamai pasakyti, kad šiąnakt nakvosiu pas tave.
   - Puiku.
   - Bet, matai, aš taip tik sakysiu. Iš tiesų būsiu visai kitur.
   - Čia jau blogiau. Tai dėl vaikino?
   - Ne, tai dėl Hildės.
   Joruną negarsiai švilptelėjo, o Sofija griežtai pažvelgė jai į akis.
   - Ateisiu čia vakare,- tarė ji. - Bet apie trečią turiu dingti. Kol grįšiu, būk pasiruošus mane dengti.
   - Bet kur tu eisi? Ką ruošies daryti?
   - Atleisk, bet tikrai nieko negaliu sakyti.

   Pernakvoti pas draugę nebuvo jokios problemos, veikiau priešingai. Kartais Sofijai atrodydavo, kad mamai patinka pabūti namie vienai.
   - Bet pusryčiams pareisi?- buvo vienintelis mamos klausimas, jai išeinant.
   - Jei ne, žinai, kur manės ieškoti.
   Kam ji taip leptelėjo? Juk tai ir yra silpnoji vieta.
   Viešnagė su nakvyne, kaip dauguma tokių pasisvečiavimų, prasidėjo intymiais pokalbiais, užsitęsusiais iki vėlyvos nakties. Tik šįkart, kai pagaliau apie pirmą valandą jiedvi atsigulė miegoti, Sofija penkiolikai minučių ketvirtos nusistatė žadintuvą.
   Kai po dviejų valandų Sofija išjungė žadintuvą, Joruna tik vos praplėšė akis.
   - Buk atsargi,- tarė ji.
   Tuomet Sofija iškeliavo. Iki Marijos bažnyčios reikėjo eiti keletą kilometrų. Nors tebuvo miegojusi porą valandų, jautėsi žvalut žvalutėlė. Virš kalvų rytuose driekėsi raudona juosta.
   Apie ketvirtą valandą ji sustojo priešais senąją mūrinę bažnyčią. Sofija pabandė stumtelėti sunkias bažnyčios duris. Jos atsivėrė!
   Bažnyčia buvo tokia pat tuščia ir tyli, kaip kad buvo sena. Pro vitražus krito melsva šviesa, joje šoko tūkstančiai dulkelių. Rodėsi, kad dulkės susikaupusios storose sijose, kurios skersai ir išilgai dalijo bažnyčios erdvę. Sofija atsisėdo į klauptus navos viduryje. Įsižiūrėjo į altorių ir seną, blyškiom spalvom nudažytą krucifiksą.
   Praėjo kelios minutės. Staiga užgrojo vargonai. Sofija nedrįso atsisukti. Melodija priminė labai seną psalmę, matyt, taip pat viduramžių.
   Po valandėlės vėl viskas nuščiuvo. Bet netrukus už nugaros ji išgirdo artėjant žingsnius. Ar dabar atsisukti? Sofija nusprendė žiūrėt į nukryžiuotąjį.
   Žingsniai nuaidėjo prošal, ir ji išvydo altoriaus link einančią žmogystą. Ši dėvėjo ilgu abitu. Sofija būtų galėjus prisiekti, jog tai - viduramžių vienuolis.
   Ji bijojo, bet nepuolė į paniką. Priešais presbiterijos baliustradą vienuolis padarė lankstą ir užlipo į sakyklą. Pasilenkė virš turėklų, pažvelgė žemyn į Sofiją ir prakalbo lotyniškai:
   - Gloria patri et filio et spiriti sancto. Sicut erat in principio et nunc et semper in saecola saecolorum.
   - Norvegiškai kalbėk, avine!- riktelėjo Sofija.
   Žodžiai senoje mūrinėje bažnyčioje atsikartojo aidu.
   Ji suprato, kad vienuolis turi būti Albertas Knoksas. Vis dėlto pasigailėjo, taip nepagarbiai prašnekusi senoje bažnyčioje. Tačiau ji bijojo, o kai bijai, tabu laužymas kartais tampa savotiška paguoda.
   - Cit!
   Albertas iškėlė ranką kaip kunigas, prašantis bendruomenės narius sėstis.
   - Kiek dabar valandų, mano vaike?- paklausė jis.
   - Be penkių keturios, - atsakė Sofija, nė kiek nebebijodama.
   - Tada jau laikas. Dabar prasideda viduramžiai.
   - Viduramžiai prasideda ketvirtą valandą? - suglumusi paklausė Sofija.
   - Taip, apie ketvirtą. Po to atėjo penkta, šešta ir septinta valanda. Bet rodės, tarsi laikas būtų sustojęs. Atėjo aštunta, devinta ir dešimta valanda. Bet vis tebebuvo viduramžiai, supranti? "Laikas keltis, diena išaušo",- galbūt pamanysi. Suprantu, ką turi galvoje. Bet matai, dabar savaitgalis, ilgas savaitgalis. Išmuša vienuolikta, dvylikta ir trylikta valanda. Šį laiką vadiname brandžiaisiais viduramžiais. Tada Europoje pastatytos didžiosios katedros. Tik apie keturioliktą valandą užgieda vienas kitas gaidys. Ir dabar - tik dabar ilgieji viduramžiai ima išsikvėpti.
   - Vadinas, viduramžiai truko dešimt valandų,- pasakė Sofija. Albertas krestelėjo galvą, kyšančią rudo abito gobtuve, ir apžvelgė bendruomenę, kurią šiuo momentu tesudarė keturiolikos metų mergaitė.
   - Jei valanda lygi šimtui metų, tada - taip. Galim įsivaizduoti, kad Jėzus gimė vidurnaktį. Paulius savo misijų keliones pradėjo prieš pat pusę pirmos ir po penkiolikos minučių mirė Romoje. Iki trečios valandos Krikščionių bažnyčia buvo daugiau ar mažiau uždrausta, bet 313 metais krikščionybė Romos imperijoje tapo pripažinta religija. Tai įvyko valdant imperatoriui Konstantinui. Pats pamaldusis imperatorius pasikrikštijo tik po daugelio metų, gulėdamas mirties patale. Nuo 380 metų krikščionybė tapo valstybine religija visoje Romos imperijoje.
   - Argi Romos imperija nežlugo?
   - Taip, ji ėmė braškėt per visas siūles. Prieš mus - vienas svarbiausių kultūrinių posūkių per visą istoriją. IV amžiuje Romai grėsmę kėlė ir iš šiaurės besiveržiančios gentys, ir vidinis susiskaldymas. 330 metais imperatorius Konstantinas Romos imperijos sostinę perkėlė į Konstantinopolį, kurį pats ir įkūrė prie įplaukos į juodąją jūrą. Naująjį miestą kai kas laikė "antrąja Roma". 395 metais Romos imperija buvo padalinta į dvi dalis - Vakarų Romos imperiją, kurios centras liko Roma, ir Rytų Romos imperiją, kurios sostine tapo naujasis miestas Konstantinopolis. 410 metais Romą nusiaubė barbarų gentys, o 476-aisiais Vakarų Romos valstybė žlugo. Rytų Romos imperija gyvavo iki pat 1453 metų, kai Konstantinopolį užgrobė turkai.
   - Ir tuomet miestas buvo pavadintas Stambulu?
   - Teisybė. Kita data, kurią turim įsidėmėti, yra 529 metai. Tada Bažnyčia uždarė Platono akademiją Atėnuose. Tais pačiais metais įsikūrė Benediktinų ordinas. Tai buvo pirmasis didelis vienuolių ordinas. Taigi 529 metai simbolizuoja, kaip Krikščionių bažnyčia uždėjo savo leteną ant graikų filosofijos. Nuo tada vienuolynams suteiktas švietimo, mąstymo ir tyrinėjimo monopolis. Laikrodžio rodyklė artėja prie pusės šešių...
   Sofija jau seniai perprato, ką Albertas vadina valandomis. Pusiaunaktis buvo nuliniai metai, pirma valanda buvo 100 metai po Kristaus, šešta valanda - 600 metai, o keturiolikta valanda - 1400 metai...
   Albertas kalbėjo toliau:
   - "Viduramžiai" iš tiesų reiškia laikotarpį, įsiterpusį tarp dviejų kitų epochų. Šis terminas atsirado Renesanso laikais. Viduramžiai buvo suvokiami kaip viena ilga "tūkstančio metų naktis", temdžiusi Europą tarp antikos ir Renesanso. Žodis "viduramžiškas" tebėra vartojamas neigiama prasme, apibūdinant viską, kas autoritariška ir sustabarėję. Tačiau kai kas viduramžius laiko "tūkstančio metų brendimu". Pavyzdžiui, šioje epochoje susiformavo švietimo sistema. Dar viduramžių pradžioje susikūrė pirmosios vienuolynų mokyklos. Nuo XII amžiaus ėmė rastis katedrų mokyklos, o apie 1200 metus įsteigti pirmieji universitetai. Iki šių dienų mokslo dalykai skirstomi į įvairias grupes, arba "fakultetus", kaip viduramžiais.
   - Tūkstantis metų - labai ilgas laiko tarpas.
   - Bet krikščionybei reikėjo laiko prasiskverbti į žmonių širdis. Be to, viduramžiais susiformavo įvairios tautos - su savo miestais ir pilimis, liaudies muzika ir tautosaka. Kas būtų pasakos ir liaudies dainos be viduramžių? Taip, kas būtų Europa be viduramžių, Sofija? Romėnų provincija? Tačiau vardų, tokių kaip Norvegija, Anglija ar Vokietija, skambesys ir yra ta bedugnė gelmė, vadinama viduramžiais. Šioje gelmėje nardo daug stambių žuvų, nors ne visada sugebame jas pastebėti. Štai Snoris buvo viduramžių žmogus. Šv. Olafas - taip pat. Ir Karolis Didysis. Jau neminint Romeo ir Džuljetos, Tristano ir Izoldos ar Parcifalio. Tai taip pat visas būrys išdidžių kunigaikščių ir didingų karalių, narsių riterių ir gražių mergelių, bevardžių vitražistų ir genialių vargonų meistrų. O aš dar nepaminėjau nei brolių vienuolių, nei kryžiuočių, nei išmintingų moterų.
   - Nepaminėjai ir kunigų.
   - Teisybė. Norvegijoje krikščionybė ėmė įsigalėti tik XI amžiuje, tačiau perdėtume sakydami, jog Norvegija po Stiklestado mūšio tapo krikščioniška šalimi. Senosios pagoniškos pažiūros gyvavo toliau po krikščioniška skraiste, ir netrukus ikikrikščioniškos apraiškos susipynė su krikščioniškąją pasaulėžiūra. Pavyzdžiui, krikščioniški ir senovės skandinavų papročiai susiliejo norvegų kalėdinėse tradicijose, ir ši "santuoka" gyvuoja po šiai dienai. Čia irgi galioja sena taisyklė, jog sutuoktiniai ilgainiui supanašėja. Tokiu būdu Kalėdų pyragas, kiaulė ir alus gali pasidaryt panašūs į Rytų išminčius ir Betliejaus tvartelį. Tačiau reikia pabrėžti, kad ilgainiui krikščionybė tapo vyraujančia pasaulėžiūra. Todėl apie viduramžius neretai kalbama kaip apie "vieningos krikščioniškosios kultūros" laikus.
   - Tad jie nebuvo vien tamsūs ir niūrūs?
   - Pirmaisiais amžiais po 400 metų kultūra tikrai išgyveno nuosmukį. Romos laikais buvo pasiekta "aukšta kultūra" su dideliais miestais, turinčiais visuomeninį kanalizacijos tinklą, viešąsias pirtis ir bibliotekas. O kur dar didinga architektūra! Ši kultūra žlugo pirmaisiais viduramžių šimtmečiais. Tas pats pasakytina apie prekybą ir finansus. Viduramžiais vėl įsišliejo natūrinis ūkis ir prekių mainai. Ekonominę sanklodą nulėmė vadinamasis feodalizmas. Tai reiškia, kad keletui stambių žemvaldžių priklausė žemė, kurią turėjo dirbti žemės ūkio darbininkai, kad užsidirbtų pragyvenimui. Pirmaisiais šimtmečiais taip pat smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Štai Roma senovėje buvo milijoninis miestas. O VII amžiuje senajame pasaulinio garso mieste gyventojų tebuvo likę 40 000, taigi tik menka dalelė. Žmonės gyveno tarp didingų pastatų liekanų, menančių miesto klestėjimo laikus. Prireikus statybinių medžiagų, žmonės jų galėdavo užtektinai prisirinkti senuose griuvėsiuose. Žinoma, tai kelia apmaudą šių dienų archeologams, kurie norėtų, kad viduramžių žmonės būtų nelietą senųjų architektūros paminklų.
   - Gera kalbėti po laiko.
   - Savo politinę reikšmę Roma prarado dar IV amžiaus pabaigoje. Tačiau Romos vyskupas netrukus tapo visos Romos katalikų bažnyčios galva, jam buvo suteiktas "popiežiaus", arba "tėvo", titulas, ir ilgainiui jį imta laikyti Jėzaus vietininku Žemėje. Tokiu būdu beveik per visus viduramžius Roma buvo Bažnyčios sostinė. Ir ne kiekvienas išdrįsdavo "pakelti balsą prieš Romą". Tačiau ilgainiui naujųjų nacionalinių valstybių karaliai ir kunigaikščiai įgijo tokią didelę galią, jog kai kurie išdrįso pasipriešinti stipriai Bažnyčios valdžiai. Vienas iš jų buvo mūsiškis karalius Sveris...
   Sofija įsmeigė akis į mokslingąjį vienuolį.
   - Sakei, kad Bažnyčia uždarė Platono akademiją Atėnuose. Ar visi graikų filosofai buvo pamiršti?
   - Tik iš dalies. Vieniems buvo žinomi kai kurie Aristotelio raštai, kitiems - pora Platono veikalų. Tačiau senoji Roma ilgainiui buvo padalinta į tris kultūrines sritis. Vakarų Europoje įsigalėjo lotyniškoji krikščionių kultūra su sostine Roma. Rytų Europoje iškilo graikiškoji krikščioniu kultūra su sostine Konstantinopoliu. Vėliau šis miestas gavo graikiški pavadinimą Bizantijas. Todėl priimta skirti "bizantiškuosius viduramžius" nuo katalikiškųjų viduramžių. Tačiau Romos imperijai taip pat priklasė Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai. Šiuose kraštuose viduramžiais susikūrė arabiškoji musulmonų kultūra. Po Mahometo mirties 632 metais Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje įsigalėjo islamas. Netrukus ir Ispanija tapo musulmonų pasaulio dalimi. Pagarsėjo tokios šventosios vietos kaip Meka, Medina, Jeruzalė ir Bagdadas. Kultūros istorijos požiūriu svarbus buvo faktas, kad arabai taip pat užgrobė senąjį helenistinį Aleksandrijos miestą. Taigi arabams atiteko nemažas graikų mokslo palikimas. Per visus viduramžius arabai pirmavo matematikos, chemijos, astronomijos ir medicinos srityse. Ir šiandien tebevartojame "arabiškuosius skaitmenis". Taigi daugeliu požiūrių arabiškoji kultūra buvo pranašesnė už krikščioniškąją.
   - Aš klausiau, koks likimas ištiko graikų filosofiją.
   - Ar gali įsivaizduoti plačią upę, kuri trumpam išsiskiria į tris atšakas, o šios vėl susijungia į vieną didelę tėkme?
   - Galiu.
   - Vadinas, taip pat gali įsivaizduoti, kaip graikų-romėnų kultūra iš dalies buvo išsaugota Romos katalikų kultūroje vakaruose, iš dalies - Rytų Romos kultūroje rytuose ir iš dalies - arabų kultūroje pietuose. Labai apibendrintai galima būtų sakyti, kad neoplatonizmas buvo išsaugotas vakaruose. Platonas - rytuose, o Aristotelis - arabų žemėse pietuose. Tačiau visos trys upes atšakos nebuvo vienalytės. Svarbu tai, kad viduramžiams einam į pabaigą šios trys upės susijungia šiaurės Italijoje. Arabų įtaka šį kraštą pasiekė per Ispanijos arabus, o graikų įtaka - iš Graikijos ir Bizantijos. Tada ir prasidėjo "Renesansas", antikinės kultūros "atgimimas". Taigi, galima sakyti, antikinė kultūra pergyveno viduramžius.
   - Suprantu.
   - Tačiau neužbėkim įvykiams už akių. Iš pradžių trumpai aptarsim viduramžių filosofiją, mano vaike. Bet užteks kalbėti nuo pakylos. Lipu žemyn.
   Sofija iš akių jautė, kad tebuvo miegojusi vos porą valandų. Kai išvydo keistąjį vienuolį lipant iš Marijos bažnyčios sakyklos, pamanė, jog sapnuoja.
   Albertas nuėjo presbiterijos link. Ten jis pirmiausia žvilgtelėjo į altorių su senu krucifiksu. Tada atsisuko į Sofijos pusę, priėjo lėtais žingsniais ir atsisėdo šalia.
   Buvo keista jį jausti greta. Iš po gobtuvo į Sofiją žvelgė rudos akys. Jų savininkas buvo tamsiaplaukis vidutinio amžiaus vyriškis smailia barzdele.
   "Kas tu esi?- pagalvojo ji.- Kodėl įsibrovei į mano gyvenimą?"
   - Ilgainiui geriau pažinsim viens kitą,- tarė jis, lyg perskaitęs Sofijos mintis.
   Kol jie taip sėdėjo, o šviesa, krentanti į bažnyčią pro vitražo langus, vis ryškėjo, Albertas Knoksas ėmė pasakoti apie viduramžių filosofiją.
   - Kad krikščionybė tolygi tiesai, viduramžių filosofai net neabejojo, -prabilo jis.
   Tik buvo keliamas klausimas, ar krikščioniškuoju apreiškimu privalome vien tikėti, ar prie krikščionybės tiesų taip pat galime priartėti protu. Kas sieja graikų filosofus ir tai, kas parašyta Biblijoje? Ar Biblija prieštarauja protui, o gal tikėjimą ir žinojimą galima suderinti? Beveik visa viduramžių filosofija nagrinėja šį vieną klausimą.
   Sofija nekantriai linktelėjo. Į klausimą dėl tikėjimo ir žinojimo ji jau buvo atsakiusi tikybos kontroliniame darbe.
   - Pažiūrėsim, kaip šią problemą sprendžia du žymiausi viduramžių filosofai. Pradedam nuo Augustino, gyvenusio 354-430. Šio vieno žmogaus gyvenime galime įžvelgti vėlyvosios antikos perėjimą į viduramžių pradžią. Augustinas gimė mažame Tagastės miestelyje Šiaurės Afrikoje, bet dar būdamas šešiolikos metų išvyko į Kartaginą studijuoti. Vėliau nukeliavo į Romą ir Milaną, o paskutiniais gyvenimo metais vyskupavo Hipono mieste, esančiame už kelių mylių į vakarus nuo Kartaginos. Bet krikščioniu jis nebuvo visą gyvenimą. Prieš pereidamas į krikščionybę, Augustinas išbandė ne vieną religinę ir filosofinę kryptį.
   - Gal galėtum pateikti pavyzdžių?
   - Vienu metu jis prisijungė prie manichėjų. Tai buvo tipiška vėlyvosios antikos sekta. Manichėjai skelbė pusiau religinę, pusiau filosofinę išganymo teoriją. Pagrindinė mintis buvo ta, jog pasaulis padalintas į dvi dalis: gėrį ir blogį, šviesą ir tamsą, dvasią ir materiją. Savo dvasia žmogus galįs pakilti viri medžiaginio pasaulio ir padėti pamatus sielos išganymui. Tačiau Augustinui ramybės nedavė ryški skirtis tarp gėrio ir blogio. Jaunystėje jis labai domėjosi vadinamąja "blogio problema". Čia turimas galvoje blogio atsiradimo klausimas. Kurį laiką Augustinui taip pat turėjo įtakos stoikų filosofija, kuri teigia, jog tarp gėrio ir blogio nėra ryškios ribos. Didžiausią poveikį Augustinui padarė kita svarbi vėlyvosios antikos kryptis - neoplatonizmas. Jį patraukė mintis, jog visa būtis esanti dieviškos prigimties.
   - Ir tada jis tapo vyskupu neoplatonininku?
   - Galima sakyti, taip. Visų pirma jis tapo krikščioniu, tačiau Augustino krikščionybė labai paveikta platoniškos mąstysenos. Ir todėl, kaip matai, Sofija, graikų filosofija niekur nedingsta, įžengus į krikščioniškuosius viduramžius. Nemaža graikų filosofijos dalis naujuosius laikus pasiekė per Bažnyčios tėvus, tokius kaip Augustinas.
   - Nori pasakyti, kad Augustinas buvo penkiasdešimt procentų krikščionis ir tiek pat - neoplatonininkas?
   - Jis pats, žinoma, tarėsi esąs šimtaprocentis krikščionis. Tačiau nematė didelio prieštaravimo tarp krikščionybės ir Platono filosofijos. Krikščioniškasis mokymas ir Platono filosofija, jo manymu, turėjo tokių akivaizdžių panašumų, kad jis net svarstė, ar tik Platonas nebus skaitęs kai kurių Senojo Testamento dalių. Žinoma, tai labai abejotina. Tačiau galime teigti, jog Augustinas "sukrikščionino" Platoną.
   - Jis bent neišsižadėjo visko, kas susiję su filosofija, nors ir perėjo į krikščionybę?
   - Tačiau jis pabrėžė, kad religiniai klausimai turi ribą, kurios negali peržengti protas. Krikščionybė taip pat yra dieviškoji misterija, prie kurios mus priartina vien tikėjimas. Bet jeigu išpažįstame krikščionybę. Dievas "apšviečia" mūsų sielą ir mes pasiekiame tarsi antgamtinį Dievo pažinimą. Augustinas pats patyrė, jog filosofija turi ribas. Tik tapęs krikščioniu jis atgavo sielos ramybę. "Mūsų širdis nerami, kol ji nenurimsta Tavyje",- rašė jis.
   - Iki galo nesuprantu, kaip Platono idėjų teoriją galima sujungti su krikščionybe,- įsiterpė Sofija.- O kaip amžinosios idėjos?
   - Augustinas, tiesa, manė, jog Dievas pasaulį sukūręs iš nieko, o tai -biblinė mintis. Graikai buvo labiau linkę manyti, kad pasaulis amžinas. Tačiau, Augustino manymu, prieš Dievui sukuriant pasaulį, "idėjos" egzistavusios Dievo mintyse. Taigi idėjas jis priskyrė Dievui ir taip išgelbėjo Platono mintį apie amžinąsias idėjas.
   - Šaunu.
   - Bet tai parodo, kad Augustinas ir kiti Bažnyčios tėvai turėjo stengtis iš paskutiniųjų, norėdami suvienyti graikų ir žydų pasaulėžiūras. Jie buvo tarsi dviejų kultūrų piliečiai. Išsakydamas savo požiūrį į blogį Augustinas taip pat remiasi neoplatonizmu. Kaip ir Plotinas, jis teigia, kad blogis - tai "Dievo nebuvimas". Jis neturi savarankiškos būties, tai yra kažkas, ko nėra. Nes Dievo kūrinijai būdingas tik gėris. Augustino manymu, blogis atsirado dėl žmonių nepaklusnumo. Arba, tariant jo paties žodžiais: "Gera valia - tai Dievo kūrinys, bloga valia - tai nukrypimas nuo Dievo kūrinio".
   - Ar jis taip pat manė, kad žmogus turi dievišką sielą?
   - Ir taip, ir ne. Augustinas teigia, jog tarp Dievo ir pasaulio žioji neperžengiama praraja. Čia jis tvirtai remiasi į biblinį pagrindą ir atmeta Plotino teoriją, kad viskas yra viena. Tačiau Augustinas taip pat pabrėžia, jog žmogus yra dvasinga būtybė. Jis turi medžiaginį kūną, priklausantį fiziniam pasauliui, kurį ėda kandys ir rūdys, tačiau turi ir sielą, kuri gali pažinti Dievą.
   - Kas įvyksta su žmogaus siela, kai mes mirštam?
   - Anot Augustino, nuopuolis užtraukęs prakeikimą visai žmonių giminei, tačiau Dievas nusprendęs, jog kai kurie žmonės bus išgelbėti nuo amžinojo Prakeiksmo.
   - Tada, man rodos, jis lygiai taip pat galėjo nuspręsti, kad niekas nebūtų prakeiktas,- paprieštaravo Sofija.
   - Tačiau šioje vietoje Augustinas užginčija bet kokią žmogaus teisę kritikuoti Dievą. Čia jis pasiremia Pauliaus žodžiais iš Laiško romiečiams: "Ak žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: "Kam mane tokį padarei?!" Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnu o kitą paprastą?!"

   - Vadinasi, Dievas sėdi Danguje ir žaidžia žmonėmis? Vos tik jam nebepatinka tai, ką pats sukūrė, išmeta į atliekas.
   - Augustinas nori pabrėžti, kad nė vienas žmogus nėra vertas Dievo išganymo. Vis dėlto Dievas išrinko, kurie bus išgelbėti nuo prakeikimo. Todėl jam tai nėra paslaptis, kas bus išganytas, o kas - prakeiktas. Tai nulemta iš anksto. Taip, vadinas - esame molis Dievo rankose. Mes visiškai priklausomi nuo jo malonės.
   - Jis tarsi grįžta prie senojo tikėjimo likimu.
   - Galbūt tai iš dalies tiesa. Bet Augustinas neatima iš žmonių atsakomybės už savo gyvenimą. Jis patarė gyventi taip, kad gyvendami suprastume, jog esam tarp išrinktųjų. Nes jis neneigia, jog turime laisvą valią. Tačiau Dievas "numato", kaip mes gyvensim.
   - Ar tai nėra šiek tiek neteisinga?- paklausė Sofija.- Sokratas sakė, kad visų žmonių galimybės vienodos, nes visi turi tą patį protą. O Augustinas žmones dalija į dvi grupes. Vieni bus išganyti, o kiti - prakeikti.
   - Taip, su Augustino teologija šiek tiek nutolome nuo Atėnų humanizmo. Bet juk ne Augustinas dalija žmones į dvi grupes. Jis remiasi Biblijos mokymu apie išganymą ir prakeikimą. Savo didžiajame veikale "Apie Dievo valstybe" jis tai paaiškina išsamiau.
   - Papasakok!
   - Posakis "Dievo valstybė", arba "Dievo karalystė", kilęs iš Biblijos ir Jėzaus apreiškimo. Augustinas laikėsi nuomonės, kad istorijoje svarbu, kaip pasibaigs kova tarp "Dievo valstybės" ir "Žemiškosios valstybės". Šios dvi "valstybės" nėra griežtai atskirtos. Jos kaunasi dėl valdžios kiekviename žmoguje. Vis dėlto "Dievo valstybė" labiau pasireiškia Bažnyčioje, o "Žemiškoji" - politinėse struktūrose, pavyzdžiui, Romos imperijoje, kuri žlugo Augustino laikais. Tokia samprata ėmė vis labiau įsigalėti, kai viduramžiais prasidėjo Bažnyčios ir valstybės kova dėl valdžios. Tada imta teigti, jog išganymo už Bažnyčios ribų nėra. Taigi galiausiai Augustino "Dievo valstybė" buvo sutapatinta su Bažnyčia, kaip organizacija. Tik reformacijos metais XVI amžiuje kilo protestas prieš tai, kad žmogus, siekiantis išganymo, į Dievą turi kreiptis per Bažnyčią.
   - Ir pačiu laiku.
   - Taip pat verta įsidėmėti, kad Augustinas yra pirmasis iš mums žinomų filosofų, į kurio filosofiją įeina ir istorija. Pati mintis apie gėrio ir blogio kovą nebuvo nauja. Nauja tai, kad ši kova perkeliama į istoriją. Šiuo požiūriu Augustino mintyse nerasime daug platonizmo bruožų. Jis tvirtai remiasi linijine istorijos samprata, kurią sutinkame Senajame Testamente. Esmė tokia, kad "Dievo valstybės" įgyvendinimui Dievui reikalinga visa istorija. Istorija būtina norint išauklėti žmones ir sunaikinti blogį. Arba, tariant Augustino žodžiais: "Dieviškoji apvaizda vadovauja žmonijos istorijai nuo Adomo iki istorijos galo, tarsi tai būtų atskiro žmogaus, kuris pamažu bręsta nuo vaikystės iki senatvės, istorija". Sofija pažvelgė į laikrodį.
   - Jau aštuonios,- pasakė ji.- Man greitai reiks eiti.
   - Bet pirmiau papasakosiu tau apie kitą žymų viduramžių filosofą. Gal eime atsisėsti į lauką?
   Albertas pakilo. Jis sudėjo delnus ir nužingsniavo bažnyčios viduriu durų link. Rodės, lyg melstųsi Dievui ar svarstytų kokias nors dvasines tiesas. Sofija nusekė jam iš paskos, daugiau nebuvo ko daryti.

   Lauke žemę tebegaubė plona rūko skraistė. Saulė jau seniai buvo pakilusi, tačiau dar negalėjo visiškai prasiskverbti pro ryto miglą. Marijos bažnyčia stovėjo senamiesčio pakrašty.
   Albertas atsisėdo ant suolelio priešais bažnyčią. Sofija pamanė, kas būtų, jei kas nors eitų pro šalį. Jau savaime gana keista sėdėti ant suolelio aštuntą valandą ryto, o kad sėdi su viduramžių vienuoliu, nė kiek ne geriau.
   - Dabar aštuonios valandos,- prabilo jis.- Nuo Augustino laikų praėjo beveik keturi šimtai metų, ir prasideda ilga mokslo diena. Iki dešimtos valandos Švietimo srityje viešpatauja vienuolynų mokyklos. Tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos įkuriamos pirmosios katedrų mokyklos, o apie dvyliktą - pirmieji universitetai. Be to, pastatomos didžiosios gotikinės katedros. Ir ši bažnyčia pastatyta XIII amžiuje - arba brandžiaisiais viduramžiais. Šis miestas neturėjo už ką pasistatyti didesnės katedros.
   - Tikriausiai ir nebuvo būtina,- įsiterpė Sofija.- Man nieko nėra baisiau už tuščias bažnyčias.
   - Tačiau didžiosios katedros nebuvo skirtos vien tam, kad jose tilptų didelės bendruomenės, jos buvo statomos Dievo garbei ir savaime reiškė tam tikrą Dievo pašlovinimą. Tačiau viduramžiais dėjosi ir kitokių dalykų, kurie ypač turėtų dominti tokius filosofus kaip mudu.
   - Papasakok!
   Albertas kalbėjo toliau:
   - Tuo metu padidėjo Ispanijos arabų įtaka. Per visus viduramžius arabai išsaugojo gyvybingą Aristotelio tradiciją, ir nuo XII amžiaus pabaigos į Šiaurės Italiją vietinių kunigaikščių kvietimu ėmė vykti mokyti arabai. Tokiu būdu paplito daugelis Aristotelio raštų ir ilgainiui buvo išversti iš graikų ir arabų kalbų į lotynų kalbą. Tai sukėlė naują susidomėjimą natūrfilosofijos temomis. Be to, vėl tapo aktualus krikščioniškojo apreiškimo ir graikų filosofijos santykis. Gamtos mokslų klausimuose viską imta sieti su Aristoteliu. Tačiau kada klausyti "filosofo", o kada - išimtinai laikytis Biblijos? Ar supranti?
   Sofija linktelėjo, o vienuolis kalbėjo toliau:
   - Didžiausias ir svarbiausias brandžiųjų viduramžių filosofas buvo Tomas Akvinietis, gyvenęs 1225-1274 metais. Jis buvo kilęs iš nedidelio Akvino miestelio, esančio tarp Romos ir Neapolio, bet taip pat dėstytojavo Paryžiaus universitete. Aš jį vadinu "filosofu", tačiau jis buvo ir teologas. Kokios nors aiškios ribos tarp "filosofijos" ir "teologijos" tuo metu nebuvo. Trumpai tariant. Tomas Akvinietis "sukrikščionino" Aristotelį taip, kaip Augustinas viduramžių pradžioje sukrikščionino Platoną.
   - Ar ne juokinga krikščioninti filosofus, gyvenusius daugelį šimtmečių prieš Kristų?
   - Gal ir taip. Tačiau, kalbėdami apie dviejų didžiųjų graikų filosofų "sukrikščioninimą", turim gaivoje tokį jų supratimą ir aiškinimą, kuris nebekeltų grėsmes krikščioniškajam mokymui. Apie Tomą Akvinietį sakoma, kad jis "griebė jautį už ragų".
   - Išties nežinojau, kad filosofija turi ką nors bendra su bulių kautynėmis.
   - Tomas Akvinietis buvo vienas iš tų, kurie pabandė sujungti Aristotelio filosofiją su krikščionybe. Sakoma, kad jis sukūręs didžiąją tikėjimo ir žinojimo sintezę. Tai jis padarė nagrinėdamas Aristotelio filosofiją ir kibdamas prie žodžių.
   - Arba į ragus. Deja, šiąnakt beveik nemiegojau, bijau, kad turėsi man paaiškinti išsamiau.
   - Tomas sakė, jog tai, ką mums sako filosofija arba protas ir tai, ką skelbia krikščioniškasis apreiškimas arba tikėjimas, nebūtinai turi prieštarauti. Labai dažnai krikščionybė ir filosofija pasako tą patį. Todėl protu galime prieiti tas pačias tiesas, apie kurias skaitome Biblijoje.
   - Kaip tai įmanoma? Ar gali protas mums pasakyti, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas? Arba kad Jėzus buvo Dievo sūnus?
   - Ne, grynosios "tikėjimo tiesos" prieinamos tik per tikėjimą ir krikščioniškąjį apreiškimą. Bet Tomas teigė, kad taip pat esama "prigimtinių teologinių tiesų". Čia jis minty turi tiesas, kurios mums atsiveria ir per krikščioniškąjį apreiškimą, ir per mūsų įgimtą, arba "prigimtinį", protą. Pavyzdžiui, viena tokių tiesų būtų tai, kad Dievas yra. Taigi Tomas manė, kad į Dievą veda du keliai. Vienas kelias - tikėjimas ir apreiškimas, kitas - protas ir juslinis suvokimas. Pats tikriausias, beje, būtų tikėjimo ir apreiškimo kelias, nes vadovaujantis vien protu labai lengva paklysti. Tačiau svarbiausia Tomo mintis yra ta, jog tarp filosofo, sakykim, Aristotelio, ir krikščioniškojo mokymo nebūtinai turi būti prieštaravimas.
   - Vadinasi, galim lygiai taip pat vadovautis ir Aristoteliu, ir Biblija?
   - Ne, ne. Aristotelis tik paėjėjo keliu, nes nežinojo krikščioniškojo apreiškimo. Tačiau paėjėti keliu nėra paklysti. Pavyzdžiui, nepadarysim klaidos sakydami, jog Atėnai yra Europoje. Tačiau tai nėra ir labai tikslus pasakymas. Jei knygoje apie Atėnus nebus parašyta, kad tai - Europos miestas, ne pro šalį atsiversti ir geografijos vadovėlį. Ten sužinotum visą tiesą: kad Atėnai yra Graikijos, nedidelės valstybės Europos pietryčiuose, sostinė. Jei pasiseks, galbūt dar ką nors sužinosi apie Akropolį. Jau nekalbant apie Sokratą, Platoną ir Aristotelį!
   - Bet ir pirmoji informacija apie Atėnus buvo teisinga.
   - Tikrai taip! Tomas norėjo parodyti, jog tėra viena teisybė. Kai Aristotelis pasako ką nors, ką protu suvokiame kaip tiesą, tai neprieštarauja ir krikščioniškajam mokymui. Dalį tiesos galim nesunkiai pasiekti protu ir jusliniu suvokimu - ir būtent apie tokias tiesas kalba Aristotelis, kai, pavyzdžiui, aprašo augalų ir gyvūnų pasaulį. Kitą dalį tiesos Dievas yra mums apreiškęs Biblija. Tačiau šios dvi tiesos dalys sutampa daugeliu svarbių punktų. Yra nemažai klausimų, į kuriuos ir Biblija, ir protas atsako vienodai.
   - Pavyzdžiui, kad yra Dievas?
   - Būtent. Ir Aristotelio filosofija daro prielaidą, kad yra Dievas, arba pirminė priežastis, sukelianti visus gamtos reiškinius. Bet jis nepateikia išsamesnio Dievo aprašymo. Mums belieka vadovautis Biblija ir Jėzaus žodžiais.
   - Bet ar tikrai aišku, kad yra Dievas?
   - Žinoma, dėl to galima ginčytis. Tačiau dauguma šiandien sutiktų, kad žmogaus protas bent jau nesugeba įrodyti, jog Dievo nėra. Tomas nuėjo toliau. Jis teigė, kad, remdamasis Aristotelio filosofija, galįs įrodyti Dievo buvimą.
   - Neblogai.
   - Anot jo, mes ir protu galim suvokti, kad viskas aplinkui privalo turėti "pirminę priežastį". Taigi Dievas apsireiškęs žmonėms ir per Bibliją, ir per protą. Tokiu būdu tėra viena "akivaizdi teologija" ir viena "prigimtinė teologija". Ne kitaip ir moralės srityje. Biblijoje galime perskaityti Dievo prisakymus, kaip žmogus turi gyventi. Tačiau Dievas mums taip pat davė sąžinę, kuri padeda atskirti teisinga nuo neteisinga, remiantis tuo, kas įgimta. Taigi į moralų gyvenimą veda du keliai. Mes žinome, kad negerai daryti žmonėms bloga, net neperskaitę Biblijoje: "Ko nenori, kad tau darytų, to taip pat nedaryk niekam kitam". Bet ir čia tiesiausias kelias būtų paklusti Biblijos įstatymams.
   - Manau, kad suprantu,- tarė Sofija.- Panašiai, kaip, pamatę žaibuojant ir išgirdę griaudžiant, sužinome apie perkūniją.
   - Teisybė. Net būdami akli galime girdėti griausmą. Ir net jei esam kurti galim pamatyti audrą su perkūnija. Žinoma, visų geriausia yra ir matyti, ir girdėti. Tačiau tarp to, ką matome ir girdime, nėra jokio prieštaravimo. Priešingai - šie du įspūdžiai papildo viens antrą.
   - Suprantu.
   - Leisk man pateikti dar vieną palyginimą. Skaitydama kokį nors romaną - pavyzdžiui. Knuto Hamsuno "Viktoriją"...
   - Jau perskaičiau...
   - Ar neįgyji tam tikrų žinių apie rašytoją, vien perskaitydama jo parašytą romaną?
   - Galiu bent spręsti, jog yra toks rašytojas, kuris parašė tą knygą.
   - Ar gali sužinoti ką nors daugiau apie jį?
   - Jo gana romantiškas požiūris į meilę.
   - Taigi skaitydama šį romaną,- kuris yra Hamsuno kūrinys,- susidarai šiokį tokį vaizdą ir apie Hamsuno būdą. Bet negali tikėtis rasti asmeninių duomenų apie rašytoją. Pavyzdžiui, ar gali iš "Viktorijos" sužinoti, kiek buvo rašytojui metų, kai jis ją rašė, kur jis gyveno arba, pavyzdžiui, kiek turėjo vaikų?
   - Žinoma, kad ne.
   - Tačiau šiuos duomenis gali rasti Knuto Hamsuno biografijoje arba autobiografijoje. Tik ten galėsi iš arčiau susipažinti su rašytojo asmenybe.
   - Taip, tiesa.
   - Panašus santykis yra tarp Dievo kūrinijos ir Biblijos. Vien būmdami gamtoje galim suvokti, kad yra Dievas. Galbūt galim pamatyti, kad jis myli gėles ir gyvūnus, kitaip tikriausiai nebūtų jų sukūręs. Tačiau žinių apie Dievo asmenybę randame tik Biblijoje, arba Dievo "autobiografijoje".
   - Įtikinamas pavyzdys.
   - Hm...
   Pirmą kartą Albertas pasinėrė į savo mintis ir nieko neatsakė.
   - Ar tai kaip nors susiję su Hilde?- dabar išsprūdo Sofijai.
   - Mes juk tikrai nežinome, ar "Hildė" išvis egzistuoja.
   - Bet žinome, kad ji tai šen, tai ten palieka savo pėdsakų. Atvirukai ir šilkinis šalikėlis, žalia piniginė, kojinė...
   Albertas linktelėjo:
   - Ir atrodo, kad nuo Hildės tėvo pareina, kiek palikti tokių pėdsakų. Bet kol kas mes težinome, kad yra asmuo, kuris mums siuntinėja atvirukus. Norėčiau, kad jis šiek tiek parašytų ir apie save. Bet prie to dar grįšime.
   - Dabar dvylika valandų. Šiaip ar taip, prieš baigiantis viduramžiams turiu grįžti namo.
   - Pabaigoje tarsiu keletą žodžių apie tai, kaip Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio filosofiją visose srityse, kur ji neprieštaravo Bažnyčios teologijai. Tai pasakytina ir apie Aristotelio logiką, ir apie jo pažinimo filosofiją, ir natūrfilosofiją. Pavyzdžiui, ar atsimeni, kaip Aristotelis kylančia tvarka aprašė gamtos pakopas nuo augalų ir gyvūnų iki žmonių?
   Sofija linktelėjo.
   - Dar Aristotelis teigė, kad aukščiausias šios hierarchijos dydis yra Dievas, sudarantis savotišką būties maksimumą. Šią schemą buvo nesunku pritaikyti krikščioniškajai teologijai. Pasak Tomo, būties kiekis didėja, kylant nuo augalų ir gyvūnų prie žmonių, nuo žmonių prie angelų ir nuo angelų prie Dievo. Kaip ir gyvuliai, žmogus turi kūną su jutimo organais, bet taip pat - "mąstantį" protą. Angelai kūno ir juslių neturi, todėl jų protas yra betarpiškas ir momentinis. Jiems nereikia "mąstyti" kaip žmonėms, nereikia iš nieko darytis išvadų. Jie žino viską, ką žmogus gali žinoti, jiems nereikia kaip mums žingsnis po žingsnio judėti į priekį. Kadangi angelai neturi kūno, niekada ir nemiršta. Jie nėra amžini kaip Dievas, nes ir juos Dievas kažkada sukūrė. Bet jie neturi kūno, nuo kurio galėtų būti atskirti, ir todėl yra nemirtingi.
   - Kaip puiku.
   - Bet virš angelų viešpatauja Dievas, Sofija. Jis viską gali pamatyti ir sužinoti viena visa apimančia vizija.
   - Vadinasi, jis ir dabar mus mato.
   - Taip, galbūt jis mus mato. Bet ne "dabar". Dievui neegzistuoja laikas kaip mums. Mūsų "dabar" Dievui nėra "dabar". Kai mums praeina kelios savaitės, nebūtinai ir Dievui praeina tiek laiko.
   - O siaube!- išsprūdo Sofijai.
   Ji prisidengė ranka burną. Albertas pažvelgė į ją, o Sofija kalbėjo toliau:
   - Aš gavau dar vieną atviruką nuo Hildės tėvo. Jis labai panašiai parašė, esą kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina mums. Tai buvo beveik tas pats, ką tu pasakei apie Dievą!
   Sofija pastebėjo, kad veidą po rudu gobtuvu iškreipė grimasa.
   - Kaip jam ne gėda!
   Sofija nesuprato, ką jis tuo norėjo pasakyti, gal jam šiaip išsprūdo. Albertas pasakojo toliau:
   - Deja, Tomas Akvinietis taip pat perėmė Aristotelio požiūrį į moterį. Galbūt atsimeni, kad Aristotelis moterį laikė netobulu vyru. Be to, sakė, kad vaikai paveldį tik tėvo savybes. Nes moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus formos suteikėjas. Tokios mintys, anot Tomo, visiškai sutampančios su Biblijos žodžiais - kad ir ta vieta, kur pasakojama, kad moteris buvusi sukurta iš vyro šonkaulio.
   - Nesąmonė!
   - Čia reikėtų pridurti, jog žinduolių kiaušinėliai tebuvo atrasti 1827 metais. Tad nenuostabu, jog vyravo nuomonė, kad, pratęsiant žmonių giminę, vyras suteikia formą ir gyvybę. Be to, verta įsidėmėti, jog, pasak Tomo, moteris žemesnė už vyrą tik kaip gamtos būtybė. Moters siela yra lygiavertė vyro sielai. Danguje vyrauja lyčių lygybė, nes tarp jų tiesiog nelieka jokių kūno skirtumų.
   - Menka paguoda. Ar viduramžiais nebuvo nė vienos filosofės?
   - Viduramžiais Bažnyčios gyvenime viešpatavo vyrai. Bet tai nereiškia, kad tarp moterų nebuvo mąstytojų. Viena iš jų - Hildegarda fon Bingen... Sofija išpūtė akis:
   - Ar ji turi ką nors bendra su Hilde?
   - Labai mėgsti klausinėti! Hildegarda gyveno kaip vienuole Reino slėnyje nuo 1098 iki 1179 metų. Nors ir moteris, ji buvo pamokslininkė, rašytoja, gydytoja, botanike ir gamtos tyrinėtoja. Galbūt ji simbolizuoja tai, kad viduramžiais praktiškiausios - ir mokslingiausios - buvo moterys.
   - Aš klausiau, ar ji turi ką nors bendra su Hiide?
   - Nuo seno krikščionys ir judėjai buvo įsitikinę, kad Dievas nėra vien vyras. Jis taip pat turįs moteriškąją pusę, arba "motiniškąją prigimtį". Nes ir moterys sukurtos pagal Dievo atvaizdą. Graikų kalboje moteriškoji Dievo pusė buvo vadinama Sophia. Tai reiškia "išmintis".
   Sofija sutrikusi papurtė galvą. Kodėl jai niekas to nepasakė anksčiau? Ir kodėl pati niekada apie tai nepaklausė?
   Albertas kalbėjo toliau:
   - Ir žydų tikėjime, ir Stačiatikių bažnyčioje "Sophia", arba motiniškoji Dievo prigimtis, viduramžiais vaidino tam tikrą vaidmenį. Vakaruose ji buvo užmiršta. Bet tuomet atsirado Hildegarda. Ji papasakoja, kad Sophia pasirodžiusi jai vizijose, ši buvo apsirengusi auksine tunika, papuošta brangakmeniais...
   Sofija pašoko nuo suolelio. Sophia rodėsi Hildegardai vizijose...
   - Galbūt aš rodausi Hildei.
   Ji vėl atsisėdo. Trečią kartą Albertas uždėjo ranką jai ant peties.
   - Tai mes turime išsiaiškinti. Bet dabar jau beveik pirma valanda. Tau reikia pavalgyti pusryčius, artėja naujieji laikai. Aš pakviesiu tave į pokalbį apie Renesansą. Hermis ateis į sodą tave atvesti.
   Tai pasakęs keistasis vienuolis atsistojo ir nuėjo bažnyčios link. Sofija sėdėjo mąstydama apie Hildegardą ir Sophią, Hildę ir save. Staiga ją nupurtė drebulys. Ji atsistojo ir šūktelėjo filosofijos mokytojui vienuolio drabužiais:
   - Ar Albertas taip pat gyveno viduramžiais?
   Jis kiek sulėtino žingsnį, tada pasuko galvą ir tarė:
   - Tomas Akvinietis turėjo garsų filosofijos mokytoją. Jo vardas buvo Albertas Didysis...
   Tai taręs jis palenkė galvą ir dingo už Marijos bažnyčios durų.
   Sofijai to nepakako. Ji taip pat grįžo į bažnyčią. Bet dabar visur buvo tuščia. Negi jis skradžiai žemę prasmego?
   Išeinant iš bažnyčios jos žvilgsnis užkliudė vieną Marijos atvaizdą. Sofija priėjo prie paveikslo ir atidžiai įsižiūrėjo. Staiga po viena akimi ji pastebėjo vandens lašelį. Kas tai - ašara?
   Sofija nėrė lauk iš bažnyčios ir parbėgo pas Joruną.


Renesansas

...o dieviškoji gimine žmogaus pavidalu...

   Joruna stovėjo savo geltono namo kieme, kai apie pusę antros prie sodo vartelių uždususi atbėgo Sofija.
   - Tavęs nebuvo daugiau kaip dešimt valandų!- sušuko Joruna. Sofija papurtė galvą.
   - Manęs nebuvo daugiau kaip tūkstantį metų.
   - Bet kur tu buvai?
   - Turėjau pasimatymą su viduramžių vienuoliu. Nenuobodus vaikinas!
   - Visai išprotėjai. Tavo mama skambino prieš pusvalandį.
   - Ką tu jai pasakei?
   - Pasakiau, kad išėjai į kioską.
   - Ką ji atsakė?
   - Kad grįžusi paskambintum. Blogiau buvo su mano mama ir tėčiu. Apie dešimtą jie atnešė kakavos su bandelėmis. O viena lova buvo tuščia.
   - Ką tu pasakei?
   - Buvo baisiai nesmagu. Aš pasaldau, kad tu išėjai namo, nes mes susipykom.
   - Tuomet turim paskubėt vėl susitaikyti. Ir tavo tėvai keletą dienų neturi kalbėtis su mano mama. Kaip manai, mums tai pavyks?
   Joruna patraukė pečiais. Kitą akimirką sode pasirodė Jorunos tėtis su karučiu. Jis buvo užsitempęs kombinezoną. Rodės, tebekariavo su pernykščiais lapais.
   - Na ką, vėl draugės?- pasakė jis.- Prie rūsio lango tikrai nebeliko nė vieno lapelio.
   - Puiku,- atsiliepė Sofija.- Dabar galėsim kakavą gerti ten, o ne ant lovos krašto.
   Tėvas dirbtinai nusijuokė, o Joruna krūptelėjo. Sofijos šeimoje visada buvo vartojama kiek šiurkštesnė kalba nei finansinių reikalų patarėjo Ingebrigtseno ir jo žmonos namuose.
   - Atleisk, Joruna. Bet man atrodė, kad ir aš turiu prisidėti prie maskavimo.
   - Ką nors papasakosi?
   - Jei palydėsi mane namo. Tai vis tiek ne finansininkų ar įmetėjusių lėlių Barbių ausims.
   - Kokia tu bjauri. Negi geriau sugriuvusi santuoka, kuri vieną sutuoktinį išveja į jūrą?
   - Žinoma, kad ne. Bet aš šiąnakt beveik nemiegojau. Be to, man pasidarė įdomu, ar Hildė mato, ką mes darome.
   Mergaitės pasuko Klėverveieno link.
   - Manai, kad ji aiškiaregė?
   - Gal taip, o gal ir ne.
   Buvo akivaizdu, kad Jorunos nežavi visos tos paslaptys.
   - Bet tai nepaaiškina, kodėl jos tėvas siuntinėja beprotiškus atvirukus į apleistą trobelę miške.
   - Sutinku, kad tai - silpna vieta.
   - Ar nepasakysi, kur buvai?
   Tuomet Sofija prabilo. Papasakojo ir apie paslaptingąjį filosofijos kursą. Prieš tai gavusi iškilmingą pasižadėjimą, kad viskas liks tik tarp jųdviejų. Jos ilgai ėjo, netardamos ne žodžio.
   - Man tai nepatinka,- pasakė Joruna, kai jos buvo nebetoli Klėverveieno 3. Ji sustojo prie Sofijos vartų ir parodė toliau nebeisianti.
   - Niekas ir neprašo, kad tau patiktų. Bet filosofija nėra kokia nors lengva pramoga. Čia kalbama apie tai, kas mes esam ir iš kur atėjom. Kaip manai, ar mes pakankamai apie tai išmokstam mokykloje?
   - Į tokius klausimus vis tiek niekas nežino atsakymo.
   - Mes netgi nesimokome klausinėti.

   Sofijai įėjus į virtuvę, šeštadieninė košė jau stovėjo ant stalo. Apie tai, kad ji nepaskambino iš Jorunos, užsiminta nebuvo.
   Pavalgiusi Sofija pasakė, kad norėtų atsigulti pogulio. Ji prisipažino, kad pas Joruna beveik nemiegojo. Po viešnagės su nakvyne tai nebuvo labai keista.
   Eidama gulti Sofija atsistojo priešais didįjį veidrodį žalvariniais rėmais, kurį buvo pasikabinusi ant sienos. Iš pradžių ji tematė savo blyškų ir pavargusį veidą. Bet paskui už jos veido staiga išniro vos įžiūrimi dar vieno veido kontūrai.
   Sofija porą kartų kvėptelėjo. Tik nereikia kažin ko įsivaizduoti.
   Ji aiškiai mate savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai "lygūs plaukai". Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas.
   Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo.
   Sofija atsisėdo ant lovos. Neabejojo, kad veidrodyje matė Hildės veidą. Kartą prabėgomis Sofija matė jos nuotrauką ant mokyklinio pažymėjimo Majoro trobelėje. Tai turėjo būti ta pati mergaitė, kuri pasirodė veidrodyje.
   Ar ne keista, kad tokie mistiški dalykai jai visada nutinka tada, kai iš nuovargio vos pastovi ant kojų? Taigi vėliau kiekvienąkart turi save klausti, ar tai nebuvo vien vaizduotės padarinys.
   Sofija sudėjo drabužius ant kėdes ir palindo po antklode. Užmigo bematant. Miegodama susapnavo nepaprastai jaudinantį ir ryškų sapną.
   Sapnavo, kad stovi dideliame sode, kuris ėjo iki raudonos valčių pašiūrės. Ant lieptelio netoli pašiūrės sėdėjo šviesiaplaukė mergaitė ir žvelgė į jūrą. Sofija priėjo prie jos ir atsisėdo salia. Bet atrodė, kad nepažįstamoji jos nepastebėjo. "Mano vardas Sofija",- prisistatė ji. Bet nepažįstamoji nei matė, nei girdėjo. "Matyt, tu ir kurčia, ir akla",- pasakė Sofija. Staiga išgirdo balsą, kuris pašaukė: "Hildele!" Tada mergaitė pašoko nuo lieptelio ir pasileido tekina namo. Vadinas, ji nei kurčia, nei akla. Nuo namo į jos pusę bėgo pusamžis vyras. Jis buvo su uniforma ir mėlyna berete. Mergaite puolė jam ant kaklo, o vyras porą kartų pasuko ją ratu. Tuomet Sofija ant liepto krašto, kur sėdėta mergaitės, pastebėjo grandinėlę su auksiniu kryželiu. Ji pakėlė grandinėlę ir pasidėjo ant delno. Tuomet atsibudo.
   Sofija pažvelgė į laikrodį. Miegota dvi valandas. Atsisėdusi lovoje permąstė keistąjį sapną. Jis buvo toks ryškus, kad rodės, tarsi tai būtų buvęs tikras išgyvenimas. Sofija buvo įsitikinusi, kad namas ir lieptas, matyti sapne, tikrai kažkur yra. Ar tai neprimena paveikslo, kabojusio Majoro trobelėje? Šiaip ar taip, nebuvo abejonės, kad mergaitė, matyta sapne, yra Hildė Meler Knag, o vyriškis - jos tėtis, parvykęs namo iš Libano. Sapne jis šiek tiek buvo panašus į Albertą Knoksą...
   Kai Sofija atsikėlė ir ėmė kloti lovą, po pagalve rado auksinę grandinėlę su kryželiu. Kitoje kryželio pusėje buvo išgraviruotos trys raidės: "HMK".
   Žinoma, Sofija ne pirmą kartą susapnuoja, kad randa kokį brangų daiktą. Bet dar niekada jai nebuvo pavykę brangenybės išpiešti iš sapno.
   - Velniai griebtų!- pasakė balsu pati sau.
   Ji buvo taip įpykusi, kad atidarė spintos duris ir įmetė gražųjį papuošalą į spintą prie šilkinio šalikėlio, baltos kojinės ir atvirukų iš Libano.

   Sekmadienio rytą Sofija buvo pažadinta prašmatniems pusryčiams su šiltomis bandelėmis ir apelsinų sultimis, kiaušiniais ir itališkomis salotomis. Sekmadieniais mama labai retai atsikeldavo anksčiau už Sofiją. Bet tada jai būdavo garbės reikalas, prieš einant žadinti Sofijos, pataisyti gerus sekmadieninius pusryčius.
   Pusryčiaujant mama pasakė:
   - Sode kažkoks nepažįstamas šuo. Jis visą rytą slampinėjo aplink senąją gyvatvorę. Gal tu žinai, ką jis čia veikia?
   - A, taip!- sušuko Sofija, bet tuoj pat prikando liežuvį.
   - Ar jis buvo čia anksčiau?
   Sofija jau buvo pakilusi nuo stalo ir priėjusi prie svetainės lango, kuris išeina į didįjį sodą. Buvo taip, kaip ji ir manė. Prie slaptosios angos į Landynę gulėjo Hermis.
   Ką ji gali pasakyti? Dar nespėjus sugalvoti atsakymo, mama atsistojo šalia.
   - Sakei, kad buvo atbėgės anksčiau?
   - Tikriausiai čia užkasė kaulą. O dabar atėjo pasiimti lobio. Ir šunys turi atmintį...
   - Galbūt, Sofija. Tu už mane geriau išmanai gyvulių psichologiją. Sofija karštligiškai galvojo.
   - Aš jį parvesiu namo,- pasakė ji.
   - Ar žinai, kur jis gyvena? Ji patraukė pečiais.
   - Tikriausiai turi antkaklį su adresu.
   Netrukus Sofija išbėgo į sodą. Pastebėjęs ją Hermis puolė artyn, linksmai vizgindamas uodegą ir šokinėdamas.
   - Hermis, geras šunelis,- pasakė Sofija.
   Ji žinojo, kad mama stovi prie lango. Kad tik jis neitų per gyvatvorę! Bet šuo pasuko žvyruotu taku ir per kiemą nubėgo sodo vartelių link.
   Išėjęs į gatvę, Hermis lapnojo pora metrų pirma Sofijos. Jie ilgai keliavo kvartalo gatvėmis. Sofija ir Hermis buvo ne vieninteliai, išėję pasivaikščioti. Vaikštinėjo ištisos šeimos. Sofija pajuto pavydo dilgtelėjimą.
   Tarpais Hermis nukrypdavo nuo kelio ir imdavo uostinėti kitą šunį arba ką nors pagriovyje, bet vos tik Sofija pašaukdavo "į vietą", vėl atsirasdavo šalia.
   Netrukus jie praėjo seną kolektyvinių sodų kvartalą, didelį stadioną ir žaidimų aikštelę. Pasiekę judresnį rajoną, keliavo plačia akmenimis grįsta gatve su troleibusų laidais.
   Miesto centre Hermis patraukė per Turgaus aikštę ir pasuko į Kirkeveieną. Jie pateko į senamiestį su didžiuliais daugiabučiais namais, statytais amžių sandūroje. Buvo beveik pusė antros.
   Dabar jie buvo kitame miesto gale. Sofija nedažnai čia lankydavosi. Kartą, kai dar buvo maža, kažkurioje iš šių gatvių svečiavosi pas vieną seną tetą.
   Netrukus jie priėjo nedidelę aikštę tarp senų daugiabučių namų. Ji vadinosi Naujoji aikštė, nors čia viskas buvo sena. Pats miestas irgi labai senas, įkurtas kažkada viduramžiais.
   Hermis priėjo prie keturioliktuoju numeriu pažymėto namo durų, sustojo ir palaukė, kol Sofija atidarys. Ji jautė kirbėjimą pilve.
   Laiptinėje keliom eilėm kabojo žalios pašto dėžutės. Sofija pastebėjo atviruką, užkištą už vienos dėžutės viršutinėje eilėje. Ant atviruko paštininkas buvo atspaudęs pranešimą, jog adresatas nežinomas. Adresate buvo "Hildė Meler Knag, Naujoji aikštė 14..." Atvirukas buvo antspauduotas birželio 15-ąją. Iki to laiko dar dvi savaitės, bet paštininkas, matyt, to nepastebėjo.
   Sofija nuėmė atviruką ir perskaitė:

   Miela Hilde! Šiuo metu Sofija įžengia į filosofijos mokytojo namus. Jai greitai sukaks penkiolika metų, o tau penkiolika suėjo vakar. Ar šiandien, Hildele? Jei šiandien, tai į dienos pabaigą. Bet mūsų laikrodžiai ne visada eina vienodai. Viena karta pasensta, kol kita užauga. O istorija eina kaip ėjusi. Ar kada nors pagalvojai, kad Europos istoriją galima palyginti su žmogaus gyvenimu? Taigi antika būtų Europos vaikystė. Tada ateina ilgieji viduramžiai. Tai - Europos mokykliniai metai. Bet po to prasideda Renesansas. Baigiasi ilgieji mokykliniai metai, jaunutė Europa dega nekantrumu pulti į gyvenimo sūkurį. Galima sakyti, kad Renesansas - tai Europos penkioliktasis gimtadienis. Pats birželio vidurys, mano vaike. "Čia būti dieviška! Koks vis dėlto puikus gyvenimas!"
   P.S. Gaila, kad pametei savo auksinį kryželį. Pats laikas išmokt geriau saugoti savo daiktus! Linkėjimai nuo Tėčio, kuris jau čia pat.

   Hermis jau lipo laiptais. Sofija paėmė atviruką ir nusekė iš paskos. Turėjo bėgti tekina, kad suspėtų. Šuo energingai vizgino uodegą. Jie pasiekė antrą, trečią, ketvirtą ir penktą aukštą. Toliau buvo tik siauri laipteliai. Negi reiks lipt ant stogo? Bet Hermis bėgo toliau. Sustojo prie siaurų durų ir ėmė jas draskyt nagais.
   Netrukus Sofija išgirdo, kad iš anos pusės artinasi žingsniai. Durys atsivėrė, prieš ją stovėjo Albertas Knoksas. Jis buvo pakeitęs aprangą, bet ir šįkart dėvėjo maskaradiniais rūbais. Mūvėjo baltomis kojinėmis iki kelių, pūstomis raudonomis kelnėmis ir vilkėjo geltoną švarką aukštais pečiais. Sofijai jis priminė kortų džokerį. Jei ji neklydo, tai buvo tipiškas Renesanso laikų apdaras.
   - Klounas!- sušuko Sofija ir pastūmusi jį įėjo.
   Ir vėl ant vargšo filosofijos mokytojo ji išliejo savo baimę, sumišusią su drova. Be to, Sofijai protą sujaukė atvirukas, rastas apačioje, laiptinėje.
   - Ramiau, mano vaike,- tarė Albertas uždarydamas duris.
   - O štai čia - paštas,- pasakė Sofija ir įteikė jam atviruką, tarsi suversdama jam už tai kaltę.
   Albertas stovėdamas perskaitė ir papurtė galvą.
   - Jis elgiasi vis įžūliau. Sakau, nori mus paversti gimtadienine pramoga savo dukteriai.
   Tada suplėšė atviruką į skutelius ir numetė į pintinę popieriams.
   - Atviruke parašyta, kad Hildė pametė auksinį kryželį,- pasakė Sofija.
   - Skaičiau.
   - Bet tokį kryželį aš radau namie, savo lovoj. Gal žinai, kaip jis ten galėjo patekti? Albertas pažvelgė jai į akis ir oriai tarė:
   - Galbūt tau pasirodys neįtikima. Bet čia tėra pigus triukas, kuris jam nekainuoja jokių pastangų. Geriau grįžtam prie didžiojo triušio, kuris traukiamas iš juodosios Visatos skrybėlės.
   Jiedu nuėjo į kambarį, kuris buvo keisčiausias iš visų Sofijai matytų.
   Albertas gyveno dideliame mansardos bute nuožulniomis lubomis. Stoge išpjautas langas, pro kurį tiesiai iš dangaus krito ryški šviesa. Bet kambaryje taip pat buvo langas į miesto pusę. Pro jį Sofija galėjo apžvelgti visus senųjų namų stogus.
   Tačiau labiausiai Sofiją nustebino tai, ką pamatė kambaryje. Jis buvo užgrioztas įvairiausių epochų baldais ir reikmenimis. Sofa galėjo būti ketvirto dešimtmečio, senas sekreteras - amžių sandūros, o viena kėdė tikriausiai kelių šimtmečių senumo. Tačiau baldai - dar ne viskas. Ant lentynų ir spintų sumišai stovėjo seni dekoratyviniai daiktai ir įvairūs buities reikmenys. Seni laikrodžiai ir ąsočiai, piestos ir retortos, peiliai ir lėlės, plunksnakočiai ir knygų atramėlės, oktantai ir sekstantai, kompasai ir barometrai. Viena siena buvo užstatyta knygų lentynomis, bet tai nebuvo knygos, kurias gali nusipirkti knygyne. Ir knygų kolekcija tarsi atspindėjo daugelio šimtmečių knygų leidybos istoriją. Ant sienų kabojo piešiniai ir paveikslai. Kai kurie, matyt, sukurti per pastaruosius trisdešimt metų, bet nemažai buvo ir labai senų. Be to, sienos buvo nukabinėtos daugybe senų žemėlapių. Viename jų Sognefiordas buvo perkeltas į Triondelagą ir Trondheimo fiordą toli į Šiaurę.
   Sofija valandėlę stovėjo be žado. Sukinėjosi ir kraipė galvą, kol apžiūrėjo visą kambarį.
   - Kaip matau, renki visokį šlamštą,- galiausiai pasakė ji.
   - Na, na. Pagalvok, kiek šimtmečių istorijos išsaugota šiame kambaryje. Aš to nevadinčiau šlamštu.
   - Vertiesi senienų prekyba ar panašiai? Alberto veidas įgavo bemaž sielvartingą išraišką.
   - Ne visi gali leistis nuplaunami istorijos srauto, Sofija. Kažkas turi sustoti ir pakelti tai, kas lieka gulėti ant upės kranto.
   - Keistai pasakyta.
   - Bet teisingai, vaikeli. Mes gyvenam ne vien savo laike. Kartu nešamės ir istoriją. Atmink, kad visi daiktai, kuriuos matai šiame kambaryje, kadaise buvo naujut naujutėliai. Štai ši XVI amžiaus medinė lėlytė galėjo būt pagaminta mergaitės penktajam gimtadieniui. Galbūt ją padarė mergaitės senelis... Po to ji tapo paaugle. Vėliau suaugo ir ištekėjo. Galbūt jai pačiai gimė dukra, kuri paveldėjo lėle. Vėliau ji paseno ir vieną, dieną mirė. Tikriausiai nugyveno ilgą gyvenimą, bet jos nebeliko. Ir ji niekada nebegrįš. Iš esmės tai tebuvo trumpas pasisvečiavimas. Bet jos lėlė stovi šiai ten, lentynoje.
   - Kai tu papasakoji, viskas atrodo labai graudu ir iškilminga.
   - Bet gyvenimas taip pat graudus ir iškilmingas. Mes patenkam į nuostabų pasaulį, čia susitinkam, susipažįstam - ir valandėlę einam drauge. Po to išnykstam vieni kitiems iš akių ir dingstam taip pat ūmiai ir nepaaiškinamai kaip atėję.
   - Ar galiu paklausti?
   - Mes nebežaidžiam slėpynių.
   - Kodėl apsigyvenai Majoro trobelėje?
   - Kad nebūtume labai toli vienas nuo kito, bendraudami vien laiškais. Žinojau, kad senoji trobelė negyvenama.
   - Ėmei ir įsikėlei?
   - Ėmiau ir įsikėliau.
   - Tuomet gal paaiškintum, kaip Hildės tėvas sužinojo, kad ten gyveni.
   - Jei neklystu, jis žino beveik viską.
   - Vis tiek nesuprantu, kaip galima prikalbinti laiškanešį pristatyti paštą į miško giluma?
   Albertas vylingai nusišypsojo.
   - Net ir tokie dalykai Hildės tėvui tėra vieni niekai. Pigus triukas, niekingas pakvailiojimas. Galbūt mes sekami taip akylai kaip niekur pasaulyje.
   Sofiją apėmė pyktis.
   - Jei kada nors jį sutiksiu, iškabinsiu akis.
   Albertas nuėjo prie sofos ir atsisėdo. Sofija nusekė iš paskos ir klestelėjo į gilų krėslą.
   - Tik filosofija mus gali priartinti prie Hildės tėvo,- pasakė jis.- Šiandien aš tau papasakosiu apie Renesansą.
   - Pradėk.
   - Praėjus vos keleriems metams po Tomo Akviniečio mirties, vieningoji krikščionių kultūra ėmė skilti. Filosofija ir mokslas vis labiau ėmė tolti nuo Bažnyčios teologijos, dėl to pasidarė laisvesnis ir religijos bei proto santykis. Vis daugiau mąstytojų pabrėždavo, kad negalima priartėti prie Dievo protu, nes vis tiek Dievas liekąs nesuvokiamas. Svarbiausia žmogui - ne suprasti krikščioniškąją paslaptį, bet paklusti Dievo valiai.
   - Suprantu.
   - Atsiradus laisvesniam religijos ir mokslo santykiui, buvo atvertas kelias naujam moksliniam metodui ir naujai religinei savimonei. Taip buvo sudarytos prielaidos dviems svarbiems XV-XVI amžių perversmams - Renesansui ir reformacijai.
   - Gal imam po perversmą iš eilės?
   - Renesansu vadinamas platus kultūros suklestėjimas, prasidėjęs XIV amžiaus pabaigoje. Jis kilo Šiaurės Italijoje, bet XV-XVI amžiuose sparčiai plito į šiaurę.
   - Ar nesakei, kad Renesansas reiškia "atgimimas"?
   - Taip, o atgimti turėjo antikos menas ir kultūra. Taip pat priimta kalbėti apie "Renesanso humanizmą", nes po ilgų viduramžių, kai visi gyvenimo reiškiniai buvo matomi dieviškoje šviesoje, visa ko pagrindu vėl imta laikyti žmogų. Paskelbtas šūkis "atgal prie ištakų", turint galvoje antikos humanizmą. Kasinėjimai, ieškant senų skulptūrų ir antikinių rankraščių, tapo kone masine sporto šaka. Taip pat į madą įėjo graikų kalbos mokymasis. Tai atvėrė galimybes naujoms graikų kultūros studijoms. Graikų humanizmo studijos turėjo ir pedagoginį tikslą. Humanitarinių dalykų mokymasis suteikdavo "klasikinį išsilavinimą" ir padėdavo išsiugdyti "žmogiškąsias savybes". Buvo sakoma, kad žmonės ne gimdomi, bet ugdomi.
   - Mes turim būt išauklėjami žmonėmis?
   - Taip, tai ir norėta pasakyti. Tačiau prieš išsamiau nagrinėdami Renesanso humanizmo idėjas, turim šį tą pasakyti apie politines ir kultūrines Renesanso priežastis.
   Albertas pakilo nuo kėdės ir pradėjo vaikštinėti po kambarį. Netrukus sustojo ir mostelėjo į labai seną instrumentą, stovintį ant lentynos.
   - Kas tai yra?- paklausė jis.
   - Atrodo kaip senas kompasas.
   - Teisingai.
   Tuomet jis parodė į seną šautuvą, kuris kabojo ant sienos virš sofos.
   - O čia?
   - Senovinis šautuvas.
   - Na, gerai - o čia?
   Iš knygų lentynos Albertas ištraukė didelę knygą.
   - Sena knyga. Tiksliau - inkunabulas.
   - Inkunabulas?
   - Iš tiesų žodis reiškia "kūdikystė". Taip vadinamos knygos, išleistos knygų spaudos kūdikystėje. Tai yra iki 1500 metų.
   - Ar ji išties tokia sena?
   - Taip, tokia sena. Ir kaip tik šie trys išradimai: kompasas, parakas ir knygų spausdinimas - buvo svarbios naujųjų laikų, kuriuos vadiname Renesansu, priežastys.
   - Turi paaiškinti išsamiau.
   - Kompasas palengvino laivybą. Kitaip tariant, tai buvo svarbi didžiųjų geografinių ekspedicijų sąlyga. Taip pat ir parakas. Naujieji ginklai padėjo europiečiams įgyti karinį pranašumą Amerikoje ir Azijoje. Bet ir Europoje parakas turėjo didžiulę reikšmę. Spauda buvo svarbi platinant naująsias Renesanso humanistų mintis. Išradus spaudą, Bažnyčia prarado žinių skleidimo monopolį. Vėliau kaip konvejeriu ėmė rastis nauji instrumentai ir reikmenys. Pavyzdžiui, svarbus prietaisas buvo teleskopas. Astronomijai buvo sukurtos visiškai kitos sąlygos.
   - O galiausiai atsirado raketos ir erdvėlaiviai, skrendantys į Mėnulį?
   - Šiek tiek paskubėjai. Tačiau Renesanso epochoje prasidėjo procesas, kuris galiausiai žmones nuvedė į Menulį. Bet taip pat - į Hirosimą ir Černobilį. Iš pradžių įvyko kai kurių pokyčių kultūros ir ekonomikos srityje. Svarbus žingsnis - perėjimas nuo natūrinio ūkio prie prekinės gamybos. Viduramžių pabaigoje ėmė kurtis miestai su klestinčiais amatais, prekyba ir bankininkyste. Iškilo buržuazija, užsitikrinusi šiokią tokią nepriklausomybę nuo gamtinių gyvenimo sąlygų. Viską, ko reikėjo, galima buvo įsigyti už pinigus. Tokia raida skatino žmogaus darbštumą, vaizduotę ir kūrybines galias. Individui iškilo visiškai nauji reikalavimai.
   - Tai šiek tiek primena pirmųjų graikų miestų kūrimąsi prieš du tūkstantmečius.
   - Gali būti. Aš pasakojau, kaip graikų filosofija atsikratė mitinio pasaulėvaizdžio, kuris buvo būdingas žemdirbių kultūrai. Lygiai taip pat Renesanso laikų piliečiai pradėjo išsilaisvinti iš feodalų ir bažnytinės valdžios. Tuo pat metu dėl glaudesnio ryšio su Ispanijos arabais ir bizantiškaisiais Rytais iš naujo buvo atrasta graikų kultūra.
   - Trys antikos upės susiliejo į vieną didelę tėkmę?
   - Esi atidi mokinė. Bet pakaks apie Renesanso priežastis. Papasakosiu apie naująsias idėjas.
   - Pasakok. Bet pietums turiu grįžti namo. Albertas vėl atsisėdo į sofą. Jis pažvelgė Sofijai į akis:
   - Visų pirma Renesansas sukūrė naują žmogaus sampratą. Renesanso humanistai išreiškė tikėjimą žmogumi ir žmogaus verte, o tai prieštaravo viduramžių sampratai, kai buvo pabrėžiama nuodėminga žmogaus prigimtis. Žmogus buvo išaukštintas. Viena žymiausių Renesanso asmenybių buvo Fičinas. Jis sušuko: "Pažink save ir dieviškąją giminę žmogaus pavidalu!" Kitas, Piko dela Mirandola, parašė šlovinamąją kalbą "Apie žmogaus orumą". Viduramžiais šitai buvo neįsivaizduojama. Tada centre buvo Dievas. Renesanso humanistai visa ko pagrindu laikė žmogų.
   - Bet graikų filosofai - taip pat.
   - Todėl mes ir kalbam apie antikos humanizmo "atgimimą". Tačiau Renesanso humanizmas labiau negu antikos pasižymėjo individualizmu. Mes nesame vien žmonės, mes taip pat esam nepakartojami individai. Tokia mintis galėjo privesti prie veik beatodairiško genijų garbinimo. Idealas buvo "Renesanso žmogus", t.y. toks, kuriam nesvetimos visos gyvenimo, meno ir mokslo sritys. Naujoji žmogaus samprata taip pat pasireiškė susidomėjimu žmogaus anatomija, Kaip antikos laikais vėl imta skrosti negyvėlius norint išsiaiškinti, kaip sudarytas kūnas. Tai buvo svarbu ir medicinai, ir menui. Mene vėl tapo įprasta vaizduoti žmogaus nuogumą. Galima sakyti, kad tai įvyko po tūkstančio metų drovėjimosi. Žmogus vėl išdrįso būti savimi. Jam nebereikėjo nieko gėdytis.
   - Tai tarsi koks apsvaigimas,- tarė Sofija, užsiraudama ant stalelio, kuris stovėjo tarp jos ir filosofo.
   - Be jokios abejonės. Dėl naujosios žmogaus sampratos atsirado visiškai naujas požiūris į gyvenimą. Žmogus gyveno ne vien dėl Dievo. Dievas žmogų sukūrė taip pat dėl paties žmogaus. Todėl žmogus gali džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. O kai tik žmogui leidžiama netrukdomai atsiskleisti, jis turi neribotas galimybes. Tikslas - peržengti visas ribas. Ir tai buvo nauja, palyginti su antikos humanizmu. Antikos humanistai pabrėžė, kad žmogus privalo išlaikyti vidinę ramybę, nuosaikumą ir santūrumą.
   - O Renesanso humanistai prarado savitvardą?
   - Šiaip ar taip, jie nebuvo labai nuosaikūs. Jiems atrodė, tarsi visas pasaulis butų iš naujo pabudęs. Susiformavo istorinė savimonė. Tada ir imtas vartoti žodis "viduramžiai", įvardijantis šimtmečius, skyrusius antiką nuo jų laikų. Visose srityse prasidėjo didžiulis pakilimas, jis apėmė meną ir architektūrą, literatūrą ir muziką, filosofiją ir mokslą. Pateiksiu konkretų pavyzdį. Kalbėjome apie senovės Romą, kuri buvo išdidžiai praminta "miestų miestu" ir "pasaulio centru". Viduramžiais miestas sunyko, ir 1417 metais senasis milijoninis miestas teturėjo 17 000 gyventojų.
   - Neką daugiau kaip Lilesande.
   - Renesanso humanistai išsikėlė kultūrinį-politinį tikslą atstatyti Romą. Visų pirma viršum apaštalo Petro kapavietės pradėta statyti didžiulė šv. Petro bazilika. O turint galvoje šį statinį, sunku kalbėti apie nuosaikumą ar santūrumą. Didžiausioje pasaulio statyboje dalyvavo ne viena Renesanso garsenybė. Nuo 1506 metų darbas truko ištisus 120 metų, o kol buvo baigta didžioji Šv. Petro aikštė, praėjo dar 50 metų.
   - Turėtų būt didelė bažnyčia. |
   - Ji yra daugiau kaip 200 metrų ilgio, 130 metrų aukščio, o bendras plotas sudaro per 16 000 kvadratinių metrų. Bet pakaks apie Renesanso žmogaus užmojus. Labai svarbu ir tai, kad Renesanso laikais atsirado naujas gamtoj suvokimas. Laikydamas šį pasaulį savo namais, o ne vien žiūrėdamas į būtį žemėje kaip į pasiruošimą gyvenimui danguje, žmogus susidarė naują požiūrį į materialųjį pasaulį. Gamta tapo teigiama. Daugelis manė, kad Dievas yra kūrinijoje. Jis juk begalinis, vadinasi, turi būti visur. Toks požiūris vadinamas panteizmu. Viduramžių filosofai pabrėždavo, jog tarp Dievo ir kūrinijos žioji neperžengiama praraja. Dabar gamtą galima buvo apibrėžti kaip dievišką, netgi - kaip Dievo apraišką. Tokias naujoviškas mintis ne visada palankiai sutikdavo Bažnyčia. Tai iliustruoja tragiškas Džordano Bruno likimas. Jis tvirtino, kad Dievas yra gamtoje. Taip pat teigė, kad Visata beribė. Už tai buvo labai griežtai nubaustas.
   - O kaip?
   - 1600 metais sudegintas Romos gėlių turguje...
   - Tai niekinga... ir kvaila. Ir tai tu vadini humanizmu?
   - Ne, ne tai. Humanistas buvo Brunas, o ne jo budeliai. Tačiau Renesanso laikais klestėjo ir vadinamasis "antihumanizmas". Čia turiu galvoje autoritarinę Bažnyčios ir valstybes valdžią. Renesansas - raganų medžioklė ir eretikui laužų, magijos ir prietarų, kruvinų religinių karų ir brutalaus Amerikos užkariavimo epocha. Bet humanizmas visais laikais turėjo kovoti su tamsa. Nėra tokios epochos, kurioje vyrautų vien gėris ar blogis. Gėris ir blogis ženklina visą žmonijos istoriją ir neretai susipina. Tas pat pasakytina ir apie naująjį mokslinį metodą, kuris sukurtas Renesanso laikais.
   - Ar tada buvo pastatyti pirmieji fabrikai?
   - Ne iš karto. Tačiau akstiną technikos suklestėjimui, prasidėjusiam po Renesanso epochos, davė naujasis mokslinis metodas. Tai reiškia visiškai naują požiūrį į mokslo esme. Tačiau naujasis metodas ne iš karto buvo vaisingas.
   - Kas iš to naujojo metodo svarbiausia?
   - Svarbiausia - tyrinėti gamtą savo jutimais. XIV amžiuje ėmė rastis vis daugiau balsų, kritikuojančių aklą tikėjimą senaisiais autoritetais. Tokie autoritetai - Bažnyčios dogmos ir Aristotelio natūrfilosofija. Be to, buvo kritikuojamas požiūris, kad problemą galima išspręsti vien protavimu. Viduramžiais dažnai būdavo pervertinama proto reikšmė. Dabar imta sakyti, kad kiekvienas gamtos tyrinėjimas turi remtis stebėjimu, patyrimu ir eksperimentu. Tai vadinama empiriniu metodu.
   - O tai reiškia?
   - Tai tik reiškia, kad mūsų žinios apie įvairius reiškinius turi remtis patyrimu, o ne apdulkėjusiais knygų ritiniais ir fantazija. Dar antikoje buvo plėtojamas empirinis mokslas. Aristotelis atliko daug svarbių gamtos stebėjimų. Tačiau nuoseklūs eksperimentai buvo naujas dalykas.
   - Jie tikriausiai neturėjo techninių prietaisų kaip šiandien?
   - Suprantama, neturėjo nei skaičiavimo mašinų, nei elektroninių svarstyklių. Bet jie turėjo matematiką ir mechanines svarstykles. Buvo ypač pabrėžiama, kaip svarbu mokslinius stebėjimus išreikšti tikslia matematine kalba. "Pamatuok tai, ką galima pamatuoti, ir paversk tai, ko negalima pamatuoti, pamatuojamu",- sakė Galilėjas Galilėjus, žymiausias XVII amžiaus mokslininkas. Jis taip pat sakė, kad "gamtos knyga yra parašyta matematikos kalba".
   - O visi eksperimentai ir matavimai atvėrė kelią naujiems išradimams?
   - Pirmasis etapas - naujo mokslinio metodo sukūrimas. Jis atvėrė kelią techninei revoliucijai, o techninis perversmas sąlygojo visus išradimus, kurie buvo padaryti vėliau. Galima sakyti, kad žmonės pradėjo išsilaisvinti iš gamtos sąlygų. Žmogus nebebuvo vien gamtos dalis. Gamta tapo kažkuo, ką galima vartoti ir naudoti. "Mokslas - jėga", - sakė anglų filosofas Frensis Bekonas. Taip jis pabrėžė praktinę žinių naudą - o tai buvo nauja. Žmonės ėmė iš rimtųjų kištis į gamtą ir ją užvaldyti.
   - Bet tai atnešė ne vien gėrį?
   - Ne, šią temą jau palietėme kalbėdami apie gėrį ir blogį, kurie visuomet susipina, kad ir ką žmonės darytų. Renesanso epochoje prasidėjusiai technikos pažangai galime dėkoti už verptuvus ir bedarbystę, vaistus ir naujas ligas, našų žemės ūkį ir gamtos nualinimą, naujus praktiškus buities prietaisus: skalbimo mašinas ir šaldytuvus, bet taip pat - aplinkos užterštumą ir kalnus šiukšlių. Dėl didžiulės grėsmės aplinkai, iškilusios mūsų dienomis, daug kas technikos pažangą ėmė laikyti pavojingu nukrypimu nuo gamtos reikalavimų. Pagal šį požiūrį mes, žmonės, pradėjome procesą, kurio nebesugebam valdyti. Optimistiškiau nusiteikę protai teigia, kad tebegyvename technikos vaikystėje. Esą civilizacija serga vaikiškomis ligomis, bet ilgainiui žmones išmoksią valdyti gamtą nekeldami jai grėsmės.
   - O kaip pats manai?
   - Turbūt abiejuose požiūriuose esama dalelės tiesos. Kai kuriose srityse žmonės turėtų nebesikišti į gamtą, kitose srityse galim sėkmingai tęsti tai, ką pradėję. Aišku viena, kad nėra kelio atgal į viduramžius. Nuo Renesanso žmogus nebėra vien kūrinijos dalis. Žmogus pradėjo pats kištis į gamtą ir kurti ją pagal savo atvaizdą. Tai rodo, kokia nuostabi būtybė yra žmogus.
   - Mes jau buvom Mėnulyje. Turbūt nė vienas viduramžių žmogus netikėjo, kad tai įmanoma?
   - Ne, gali tuo būti tikra. Ir tai mus atvedė prie naujo pasaulėvaizdžio. Per visus viduramžius žmonės vaikščiojo žeme ir kėlė akis į Saulę ir Menulį, žvaigždes ir planetas. Bet niekas neabejojo, kad Visatos centras yra Žemė. Jokie stebėjimai nepajudino įsitikinimo, kad Žemė stovi vietoje, o dangus kūnai skrieja aplink Žemę. Tai vadinama "geocentriniu pasaulėvaizdžiu" - kai manoma, kad viskas sukasi aplink Žemę. Išlaikyti tokį pasaulėvaizdį padėjo krikščionių įsivaizdavimas, kad visus dangaus kūnus valdo Dievas.
   - Norėčiau, kad viskas būtų taip paprasta.
   - Bet 1543 metais pasirodė nedidelė knygelė "Apie dangaus sferų sukimąsi". Knygą parašė lenkų astronomas Kopernikas, kuris mirė tą pačią dieną, kai ji buvo išleista. Kopernikas tvirtino, kad ne Saulė skrieja aplink Žemę, bet priešingai. Jis galėjo tai teigti, remdamasis dangaus kūnų stebėjimais. Anot jo, žmones tiki, kad Saulė skrieja aplink Žemę tik todėl, kad Žemė sukasi apie savo ašį. Jis pabrėžė, kad visi dangaus kūnų stebėjimai būtų kur kas lengviau suprantami, jei tartume, kad ir Žemė, ir kitos planetos ratu sukasi aplink Saulę. Tai vadinama heliocentriniu pasaulėvaizdžiu - kai manoma, kad viskas sukasi aplink Saulę.
   - Ir tas pasaulėvaizdis buvo teisingas?
   - Ne visai. Žinoma, pagrindinė Koperniko mintis - kad Žemė skrieja aplink Saulę - yra teisinga. Bet jis taip pat tvirtino, kad Saulė yra Visatos centras. Šiandien žinome, kad Saulė tėra viena iš nesuskaičiuojamos daugybės žvaigždžių - ir kad visos mums matomos žvaigždės tesudaro vieną iš daugelio milijardų galaktikų. Be to, Kopernikas tikėjo, kad Žemė ir kitos planetos aplink Saulę skrieja ratu.
   - Ar tai netiesa?
   - Ne. Tvirtindamas, jog planetos sukasi ratu, jis rėmėsi tik senu įsivaizdavimu, esą dangaus kūnai apvalūs ir skrieja apskrita trajektorija vien todėl, kad yra "dangiški". Nuo Platono laikų rutulys ir apskritimas buvo laikomi tobuliausiomis geometrinėmis figūromis. Tačiau XVII a. pradžioje vokiečių astronomas Johanas Kepleris galėjo pateikti savo plačių stebėjimų išdavas, kurios parodė, kad planetos juda elipsinėmis - arba ovaliomis - trajektorijomis, kurių viename židinyje yra Saulė. Be to, jis nurodė, kad planetų greitis didžiausias tuomet, kai jos yra arčiausiai Saulės. O tolstant nuo Saulės planetų greitis mažėja. Kepleris pirmasis iškėlė mintį, jog Žemė yra viena iš daugelio planetų. Be to, Kepleris pabrėžė, kad tie patys fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje.
   - Kaip jis galėjo būti toks tikras?
   - Jis galėjo būti tikras, nes planetų judėjimą ištyrė savo juslėmis, užuot aklai pasitikėdamas senovės palikimu. Beveik tuo pat metu gyveno žymusis italų mokslininkas Galilėjas Galilėjus. Ir jis tyrinėjo dangaus kūnus teleskopu. Ištyręs Mėnulio kraterius, nusprendė, kad ten, kaip ir Žemėje, esama kalnų ir slėnių. Be to, Galilėjus atrado, kad Jupiteris turi keturis palydovus. Taigi Žemė - ne vienintelė planeta, turinti palydovą. Tačiau svarbiausia - Galilėjus pirmasis apibrėžė vadinamąjį inercijos dėsnį.
   - O jis sako?
   - Galilėjus apibrėžė jį taip: "Greitis, kurį įgyja kūnas, išlieka nepakitęs toli kol jo neveikia išorines akceleracijos arba retardacijos jėgos".
   - Na ir kas.
   - Bet tai svarbus pastebėjimas. Nuo senovės laikų vienas iš svarbiausių argumentų neigiant, kad Žemė sukasi apie savo ašį, buvo toks: Žemė tokiu atveju turėtų judėti taip greitai, jog akmuo, išmestas aukštyn, nukristų už daug metrų nuo tos vietos, kur buvo išmestas.
   - O kodėl taip nėra?
   - Jei sėdėdama traukinyje išmeti obuolį, jis nenukrenta vagono gale, nors traukinys ir juda. Obuolys krenta žemyn. Tai įvyksta dėl inercijos. Obuolys išlaiko tą patį greitį, kurį turėjo prieš išmetamas.
   - Manau, kad suprantu.
   - Aišku, Galilėjaus laikais nebuvo traukinių. Bet jei ridensi rutuliuką grindimis - ir staiga jį paleisi...
   - ...rutuliukas riedės toliau...
   - ...nes tas pats greitis išlieka ir po to, kai rutuliuką paleidi.
   - Bet galiausiai jis sustos, jei tik kambarys pakankamai ilgas.
   - Taip yra todėl, kad kitos jėgos sumažina greitį. Visų pirma stabdo grindys, ypač neobliuotų lentų. Bet taip pat anksčiau ar vėliau rutuliuką sustabdys traukos jėga. Bet palauk, aš tau kai ką parodysiu.
   Albertas atsistojo ir nuėjo prie senojo sekretero. Ten jis kažką išėmė iš stalčiaus ir grįžęs padėjo ant stalelio. Tai buvo paprasčiausia medinė lentelė, kelių milimetrų storio viename gale ir visiškai smaili kitame. Šalia lentelės, kuri užėmė beveik visą stalą, Albertas padėjo žalią rutuliuką.
   - Tai vadinama nuožulniąja plokštuma,- pasakė jis.- Kaip manai, kas atsitiks, jei paleisiu rutuliuką štai čia, viršuje, kur plokštė storiausia? Sofija nepatenkinta atsiduso.
   - Galiu lažintis iš dešimties kronų, kad jis nuriedės ant stalo ir galiausiai nukris ant grindų.
   - Pažiūrėsim.
   Albertas paleido rutuliuką, ir šis padarė lygiai taip, kaip buvo sakiusi Sofija. Jis nusirito nuo plokštės, pariedėjo stalu, negarsiai taukštelėjo ant grindų ir, atsitrenkęs į slenkstį, sustojo.
   - Žavu,- pasakė Sofija.
   - Argi ne? Kaip tik tokiais bandymais ir užsiėmė Galilėjus, supranti?
   - Ar jis tikrai buvo toks kvailas?
   - Ramiau. Jis viską norėjo ištirti savo juslėmis, o mes dar tik pradėjome. Pirma papasakok, kodėl rutuliukas nuriedėjo nuo plokštes.
   - Jis pradėjo riedėti dėl savo svorio.
   - Gerai. O kas yra svoris, mano vaike?
   - Uždavinėji kvailus klausimus.
   - Jei negali atsakyti, vadinasi, klausimai nėra kvaili. Kodėl rutuliukas nuriedėjo ant žemės?
   - Dėl traukos jėgos.
   - Būtent - arba gravitacijos, kaip mes ją dar vadiname. Taigi svoris ir yra traukos jėga. Ši jėga išjudino rutuliuką.
   Albertas pakėlė rutuliuką nuo grindų. Jis vėl palinko prie nuožulniosios plokštumos.
   - Dabar pabandysiu rutuliuką paridenti skersai,- tarė jis,- Atidžiai stebėk, kaip judės rutuliukas.
   Jis pasilenkė dar labiau ir nusitaikė. Tada pabandė paridenti rutuliuką skersai. Sofija pamatė, kad rutuliukas pamažu pakeitė kryptį ir buvo priverstas nuriedėti žemyn nuožulniąja plokštuma.
   - Kas įvyko? - paklausė Albertas.
   - Jis nuriedėjo kreivai, nes ir plokštė kreiva.
   - Dabar nudažysiu rutuliuką flomasteriu... tada galėsim tiksliai ištirti, ką tu vadini "kreivai".
   Jis susirado juodą flomasterį ir visą rutuliuką nudažė. Tuomet vėl jį parideno. Dabar Sofija galėjo aiškiai matyti, kuria nuožulniosios plokštumos vieta nuriedėjo rutuliukas, nes ant lentutės liko juoda kreivė.
   - Kaip apibūdintum rutuliuko trajektoriją?- paklausė Albertas.
   - Ji lenkta... atrodo kaip apskritimo dalis.
   - Būtent!
   Albertas pažvelgė į ją ir pakėlė antakius:
   - Nors tai - ne visai apskritimas. Tokia kreivė vadinama parabole.
   - Na ir kas?
   - Bet kodėl rutuliukas juda taip, o ne kitaip?
   Sofija pasvarstė. Galiausiai tarė:
   - Kadangi plokštė nuožulni, traukos jėga rutuliuką taip pat traukia prie žemės.
   - Taip, tikrai! Tai - mažų mažiausiai sensacija. Štai parsivedu atsitiktiną mergaitę į palėpę, o ji po vieno vienintelio bandymo prieina tą pačią išvadą kaip Galilėjus.
   Tada jis ėmė pliaukšėti delnais. Akimirką Sofijai pasidarė baugu, kad jis pametė protą. Albertas kalbėjo toliau:
   - Matei, kas įvyksta, kai dvi jėgos vienu kartu veikia tą patį kūną. Galilėjus atrado, jog ta pati taisyklė galioja ir, pavyzdžiui, patrankos sviediniui. Iššautas jis skrieja, bet ilgainiui pritraukiamas prie žemės. Patrankos sviedinys irgi skrieja trajektorija, kuri atitinka rutuliuko kelią nuožulniąja plokštuma. O tai Galilėjaus laikais išties buvo atradimas. Aristotelis manė, kad šovinys, paleistas smailiu kampu, pirmiausia padarytų nedidelį lanką, o paskui tiesiai nukristų ant žemės. Tačiau tai neatitiko tikrovės, o sužinoti, kad Aristotelis klydo, buvo galima tik bandymu,
   - Tegu ir taip. Bet ar tai labai svarbu?
   - Dar ir kaip svarbu! Tai turi kosminę reikšmę, vaikeli. Iš visų mokslinių atradimų žmonijos istorijoje šis yra vienas iš pačių svarbiausių.
   - Tada spėju, kad netrukus man paaiškinsi kodėl.
   - Vėliau svarbių atradimų padarė anglų fizikas Izaokas Niutonas, gyvenęs 1642-1727 metais. Tai jis pateikė galutinį Saulės sistemos ir planetų judėjimo aprašymą. Niutonas ne tik apraše, kaip planetos juda aplink Saulę. Jis taip pat sugebėjo išsamiai paaiškinti, kodėl jos taip juda. Tai jam pavyko, remiantis vadinamąja Galilėjaus dinamika.
   - Ar planetos - tai rutuliukai ant nuožulniosios plokštumos?
   - Taip, kažkas panašaus. Bet luktelėk, Sofija.
   - Kas man daugiau lieka.
   - Dar Kepleris iškėlė mintį, kad turi būti jėga, dėl kurios dangaus kūnai traukia vienas kitą. Pavyzdžiui, Saulė, matyt, turi kažkokią jėgą, kuri neleidžia planetoms nukrypti nuo savo trajektorijų. Be to, šia jėga galima paaiškinti, kodėl planetos, toldamos nuo Saulės, ima judėti lėčiau. Taip pat Kepleris teigė, kad potvyniai ir atoslūgiai - taigi jūros lygio kilimas ir kritimas - vyksta dėl Mėnulio poveikio.
   - Ir tai tiesa.
   - Taip, tai tiesa. Bet Galilėjus šią mintį paneigė. Jis šaipėsi iš Keplerio, kuris laikėsi nuomonės, jog Mėnulis valdąs vandenis, Galilėjus nesutiko su mintimi, kad tokios traukos jėgos gali veikli dideliais atstumais, taigi tarp dangaus kūnų.
   - Čia jis klydo.
   - Taip, čia jis klydo. O tai net juokinga, nes šiaip jis labai domėjosi Žemės traukos jėga ir kūnų kritimu. Be to, parodė, kaip kelios jėgos gali veikti kūnų judėjimą.
   - Bet tu minėjai Niutoną?
   - Taip, pradėjau kalbėt apie Niutoną. Jis suformulavo vadinamąjį visuotinės traukos dėsnį. Šis dėsnis sako, kad kiekvienas kūnas traukia kiekvieną kitą kūną jėga, kuri stiprėja didėjant kūnų masei ir silpnėja didėjant atstumui tarp kūnų.
   - Atrodo, supratau. Pavyzdžiui, didesnė trauka bus tarp dviejų dramblių negu tarp dviejų pelių. Taip pat didesnė jėga trauks du dramblius tame pačiame zoologijos sode negu indišką dramblį Indijoje ir afrikietišką dramblį Afrikoje.
   - Vadinasi, supratai. O dabar pereinam prie svarbiausio dalyko. Niutonas pabrėžė, kad traukos jėga, arba gravitacija, yra visuotinė. Tai reiškia, kad ji veikia visur, taip pat Visatoje tarp dangaus kūnų. Pasakojama, kad ši mintis jam atėjusi į galvą sėdint po obelim. Pamatęs nuo medžio krentantį obuolį, jis save paklausė, ar Mėnulį prie Žemės traukia ta pati jėga ir ar dėl to Mėnulis per amžius sukasi aplink Žeme.
   - Gudriai sugalvota. Bet ne per daug gudriai.
   - Kodėl ne, Sofija?
   - Jei Mėnulį prie Žemės traukia tokia pat jėga, dėl kurios nukrenta obuolys, tuomet Mėnulis galiausiai nukristų ant Žemės, užuot sukęs ratus kaip katė aplink karštą košę...
   - Pamažu priartėjome prie Niutono dėsnių, nusakančių planetų judėjimą. Dėl to, kaip Žemės traukos jėga traukia Mėnulį, esi 50 procentų teisi, bet taip pat 50 procentų neteisi. Kodėl Mėnulis nenukrenta ant Žemės, Sofija? Žemės gravitacija iš tiesų traukia Mėnulį milžiniška jėga. Užtenka pagalvoti, kokių reikia jėgų, kad, esant potvyniui, pakeltum jūrą metru arba dviem.
   - Ne, šito aš nesuprantu.
   - Prisimink nuožulniąją Galilėjaus plokštumą. Kas atsitiko, kai paridenau rutuliuką plokšte?
   - Ar Mėnulį veikia dvi skirtingos jėgos?
   - Būtent. Kadaise, kai atsirado Saulės sistema, Mėnulis milžiniška jėga buvo atskirtas nuo Žemės. Šią jėgą jis išlaikys per amžius, nes juda beore erdve, nesutikdamas pasipriešinimo.
   - Bet Žemės traukos jėga jį taip pat traukia prie Žemės?
   - Taigi. Abi jėgos yra pastovios - ir abi veikia tuo pačiu laiku. Todėl Mėnulis nepaliaujamai suksis aplink Žemę.
   - Ar iš tiesų viskas taip paprasta?
   - Viskas taip paprasta, o Niutonui ir buvo svarbiausia "paprastumas". Jis įrodė, kad keli fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje. Kalbėdamas apie planetų judėjimą, pasinaudojo tik dviem gamtos dėsniais, kuriuos nurodė dar Galilėjus. Vienas jų buvo inercijos dėsnis, kurį pats Niutonas išreiškė taip: "Kiekvienas kūnas išlaiko savo rimties būseną arba tolygiai juda tiesia linija, kol jį paveikia kokia nors jėga". Kitą dėsnį Galilėjus pailiustravo rutuliukais ant nuožulniosios plokštumos. Kai dvi jėgos tuo pačiu laiku veikia vieną kūną, šis juda elipsine trajektorija.
   - Ir taip Niutonas galėjo paaiškinti, kodėl visos planetos skrieja aplink Saulę.
   - Taip. Visos planetos skrieja aplink Saulę eliptinėmis trajektorijomis dėl dviejų skirtingų judėjimų: pirma, dėl judėjimo tiesia linija, kurį jos įgijo kadaise, kai susidarė Saulės sistema, antra, dėl judėjimo Saulės link, kuris vyksta dėl gravitacijos, arba traukos jėgos.
   - Labai gudriai.
   - Galima sakyti. Niutonas žinojo, kad tie patys kūnų judėjimo dėsniai galioja visoje Visatoje. Tuo jis padarė galą senam viduramžiškam požiūriui, esą "danguje" veikia kiti dėsniai nei čia, Žemėje. Heliocentrinis pasaulėvaizdis tapo galutinai patvirtintas ir galutinai paaiškintas.
   Tada Albertas atsistojo ir padėjo nuožulniąją plokštumą į vietą. Taip pat nuo grindų pakėlė rutuliuką, bet šį padėjo ant stalo.
   Sofijai rodės neįtikėtina, kiek jie sužinojo iš nuožulnios medinės lentelės ir rutuliuko. Žiūrėdama į žaliąjį rutuliuką, kuris tebebuvo pajuodęs nuo tušo, negalėjo negalvoti apie Žemės rutulį. Ji tarė:
   - O žmonės turėjo tiesiog susitaikyti su tuo, kad gyvena atsitiktinėje didžiulės Visatos planetoje?
   - Taip, naujasis pasaulėvaizdis daugeliu atžvilgių buvo didžiulė našta. Tai galima būtų palyginti su ta situacija, kai vėliau Darvinas įrodė, jog žmonės išsivystė iš gyvūnų. Ir vienu, ir kitu atveju žmogus prarado dalį savo išskirtinumo kūrinijoje. Ir abiem atvejais įnirtingai priešinosi Bažnyčia.
   - Puikiai galiu suprasti. Nes kurgi tada pasidėti Dievui? Buvo kiek paprasčiau, kai vidury stovėjo Žemė, o Dievas ir visi dangaus kūnai gyveno viršutiniam aukšte.
   - Bet tai dar nebuvo didžiausias išbandymas. Kai Niutonas įrodė, kad tie patys fizikos dėsniai galioja visoje Visatoje, galima būtų manyti, jog tai turėjo pakirsti tikėjimą Dievo visagalybe. Tačiau paties Niutono tikėjimas nesusilpnėjo. Gamtos dėsnius jis laikė Dievo didybės ir visagalybės įrodymu. Gal kiek blogiau buvo paties žmogaus savimonei.
   - Kaip tai suprasti?
   - Nuo Renesanso žmogus turėjo susitaikyti su tuo, kad gyvena vienoje iš daugelio milžiniškos Visatos planetų. Nežinau, ar jau spėjom visiškai su tuo susitaikyti. Bet dar Renesanso laikais kai kas pabrėžė, kad kiekvienas žmogus įgyja svarbesnę vietą negu anksčiau.
   - Nesupratau.
   - Anksčiau pasaulio centras buvo Žemė. Bet kai astronomai įrodė, kad Visatoje nėra absoliutaus centro, atsirado tiek centrų, kiek yra Žmonių.
   - Aišku.
   - Renesansui taip pat būdingas naujas santykis su Dievu. Ilgainiui filosofijai ir mokslui atsiskiriant nuo teologijos, susikūrė naujas krikščioniškas dievobaimingumas. Tada prasidėjo Renesansas su savo individualistiniu požiūriu į žmogų. Tai paveikė religinį gyvenimą. Svarbiau už santykius su Bažnyčia buvo kiekvieno žmogaus asmeninis ryšys su Dievu.
   - Pavyzdžiui, vakarinė malda?
   - Taip, ir ji. Viduramžiais katalikų bažnyčios mišių pagrindą sudarė lotyniška liturgija ir ritualinės bažnytinės maldos. Bibliją skaitydavo tik kunigai ir vienuoliai, nes ji buvo lotyniška. Tačiau Renesanso laikais Bibliją iš hebrajų ir graikų kalbų imta versti į liaudies kalbas. Tai buvo svarbu reformacijai.
   - Martinas Liuteris...
   - Taip, Liuteris buvo svarbus, bet jis - ne vienintelis reformatorius. Buvo ir tokių Bažnyčios reformatorių, kurie nusprendė likti Romos katalikų bažnyčioje. Vienas iš jų - Erazmas Roterdamietis.
   - Liuteris buvo atskirtas nuo Katalikų bažnyčios, nes nenorėjo mokėti už nuodėmių atleidimą?
   - Iš dalies taip, bet buvo sprendžiami kur kas svarbesni dalykai. Anot Liuterio, žmogui, norinčiam gauti nuodėmių atleidimą iš Dievo, nebūtinas Bažnyčios ar kunigų tarpininkavimas. Dar mažiau Dievo malonė priklausanti nuo Bažnyčiai už nuodėmių atleidimą mokamos sumos. Vadinamąją prekybą indulgencijomis nuo XVI amžiaus vidurio uždraudė ir Katalikų bažnyčia.
   - Manau, Dievas dėl to apsidžiaugė.
   - Liuteris apskritai atsisakė daugelio religinių papročių ir tikybos dogmų, atsiradusių viduramžiais. Jis norėjo grįžti prie pirminės krikščionybės, kokia aprašoma Naujajame Testamente. "Tik Šventasis Raštas",- sakė jis. Tuo šūkiu Liuteris norėjo grįžti prie krikščionybės ištakų, kaip Renesanso humanistai siekė grįžti prie antikinių meno ir kultūros intakų, jis išvertė Bibliją į vokiečių kalbą, sukurdamas literatūrinės vokiečių kalbos pagrindus. Bibliją turėjo skaityti kiekvienas ir tarsi būti pats sau kunigas.
   - Pats sau kunigas? Ar ne per daug užsimota?
   - Jis norėjo pasakyti, kad kunigai neturi jokios išskirtinės padėties Dievo atžvilgiu. Praktiniais sumetimais ir liuteronų bendruomenėse buvo įdarbinti pastoriai, kurie vadovaudavo pamaldoms ir rūpindavosi kasdieniais Bažnyčios reikalais. Bet Liuteris teigė, kad Dievo malonę ir nuodėmių atleidimą žmogus gauna ne per bažnytines apeigas. Anot jo, žmogų "dykai" išgano vien tikėjimas. Tokią išvadą jis priėjo skaitydamas Bibliją.
   - Vadinas, ir Liuteris buvo tipiškas Renesanso žmogus?
   - Ir taip, ir ne. Tipiškas renesansinis bruožas - tai, kad Liuteris daug dėmesio skyrė atskiram žmogui ir asmeniniam individo ryšiui su Dievu. Būdamas 35 metų, jis išmoko graikų kalbą ir ėmėsi sunkaus darbo - išversti Bibliją į vokiečių kalbą. Renesansui būdinga ir tai, kad lotynų kalbą pakeitė liaudies kalba. Bet Liuteris nebuvo humanistas kaip Fičinas arba Leonardas da Vinčis. Jį taip pat puolė kai kurie humanistai, pavyzdžiui, Erazmas Roterdamietis, už, jų manymu, pernelyg neigiamą Liuterio požiūrį į žmogų. Liuteris pabrėžė, kad žmogus yra visiškai sugadintas nuopuolio. Anot jo, žmogus gali būti "pateisinamas" tik per Dievo malonę. Nes atlygis už nuodėmę yra mirtis.
   - Skamba liūdnokai.
   Tada Albertas atsistojo. Jis paėmė žaliai juodą rutuliuką nuo stalo ir įsidėjo į vidinę švarko kišenę.
   - Jau po keturių! - sušuko Sofija.
   - Kita ilga epocha žmonijos istorijoje - barokas. Bet tai pasilikim kitai dienai, miela Hilde.
   - Ką tu pasakei?- Sofija pašoko nuo kėdes.- Tu pasakei "miela Hilde".
   - Tai paprastas apsirikimas.
   - Bet niekada neapsirinkama be jokio pagrindo.
   - Galbūt tu teisi. Matai, Hildės tėtis pradėjo kalbėti mūsų lūpomis. Manau, jis išnaudoja kiekvieną progą, kai mes pavargę. Tuomet sunku gintis.
   - Sakei, kad nesi Hildės tėvas. Pažadi, jog tai gryna teisybė?
   Albertas linktelėjo.
   - O aš - Hildė?
   - Aš pavargau, Sofija. Turėtum suprasti. Drauge išbuvom daugiau kaip dvi valandas ir beveik visą laiką kalbėjau aš. Ar tau nereikia eiti namo pietų?
   Sofijai pasirodė, kad ją nori išprašyti. Eidama prieškambariu įtemptai galvojo, kodėl jis apsiriko. Albertas nusekė iš paskos.
   Po nedidele kabykla, kurioje kabojo daug keistų drabužių, primenančių teatro kostiumus, miegojo Hermis. Albertas mostelėjo galva į šunį ir tarė:
   - Jis ateis tavęs pasiimti.
   - Ačiū už šiandieninę pamoką,- pasakė Sofija.
   Ji pasistiebė ir apkabino Albertą.
   - Esi Šauniausias ir mieliausias filosofijos mokytojas, kokį tik esu mačiusi,- pasakė Sofija.
   Tai tarusi ji atidarė duris į laiptinę. Albertas dar pasakė:
   - Netrukus vėl pasimatysim, Hilde.
   Sulig šiais žodžiais Sofija liko viena.
   Ir vėl Albertas apsiriko, tai sukčius! Sofija panoro pabelst į duris, bet kažkas ją sulaikė.
   Gatvėje atsiminė, kad neturi pasiėmusi pinigų. Teks pėdinti visą ilgą kelią namo. Prakeikimas! Mama tikrai supyks ir ims nerimauti, jei nepareis iki šešių.
   Žengusi vos keletą metrų, ant šaligatvio ji netikėtai pamatė dešimties kronų monetą. Autobuso bilietas su persėdimu tiek ir kainuoja.
   Sofija susirado autobuso stotelę ir palaukė autobuso, vežančio į Turgaus aikštę. Ten persėdo į kitą, kuris privežė beveik prie pat namų.
   Stovėdama Turgaus aikštėje ir laukdama autobuso, Sofija pagalvojo, kaip jai pasisekė, kad surado dešimt kronų tada, kai jų labiausiai reikėjo.
   Negi Hildės tėtis galėjo jas ten padėti? Šiaip jis puikiai moka dėlioti įvairius daiktus pačiose tinkamiausiose vietose.
   Kaip jam tai pavyksta, būnant Libane?
   Ir kodėl Albertas apsiriko? Ne vieną kartą, bet du.
   Sofija pajuto, kaip nugara nueina šaltukas.


Barokas

...iš tos pačios medžiagos, iš kurios audžiami sapnai...

   Keletą dienų Sofija nesulaukė iš Alberto jokių žinių, bet daug kartų per dieną dairydavosi sode Hermio. Mamai ji pasakė, kad šuo pats parėjės namo, o šuns savininkas, senas fizikos mokytojas, pasikvietęs ją į svečius. Jis papasakojęs Sofijai apie Saulės sistemą ir naująjį mokslą, susikūrusį XVI amžiuje.
   Jorunai Sofija atskleidė daugiau. Papasakojo apie apsilankymą pas Albertą, atviruką laiptinėje ir dešimties kronų monetą, rastą pakeliui į namus. Sapną apie Hildę ir auksinį kryželį ji nutylėjo.
   Antradienį, gegužės 29-ąją, Sofija stovėjo virtuvėje ir šluostė indus, o mama kambaryje įsijungė "Vakaro žinias". Nuskambėjus įžanginei melodijai, Sofija iš virtuvės nugirdo, kad granata užmušė Norvegijos JT bataliono majorą.
   Sofija numetė lininį rankšluostį ant spintelės ir puolė į kambarį. Ekrane dar šmėkštelėjo JT kario nuotrauka - ir "Vakaro žinios" ėjo toliau.
   - O ne!- sušuko ji. Mama atsisuko į dukterį.
   - Taip, karas baisus...
   Tuomet Sofija apsipylė ašaromis.
   - Bet, Sofija. Taip blogai dar nėra.
   - Ar jie pasakė jo pavardę?
   - Taip... bet neįsiminiau. Rodos, iš Grimstado?
   - Tai ne tas pats kaip Lilesandas?
   - Ne, dabar jau kalbi niekus.
   - Bet gyvenant Grimstade galima lankyti mokyklą Lilesande?
   Ji liovėsi verkusi. Tada atėjo eilė reaguoti mamai. Ji atsistojo ir išjungė televizorių.
   - Ką reiškia visos tos išmonės, Sofija?
   - Nieko...
   - Ne, tai kažką reiškia! Tu turi draugą, ir imu manyti, kad jis už tave gerokai vyresnis. Dabar atsakyk: ar pažįsti kokį nors vyriškį Libane?
   - Ne, ne visai...
   - Tai gal pažįsti vyriškio, tarnaujančio Libane, sūnų?
   - Ne, paklausyk. Nesu sutikusi net jo dukters.
   - Kas tas "jis"?
   - Tai ne tavo reikalas.
   - Ne mano?
   - Gal geriau aš pradėsiu tave klausinėti. Kodėl tėčio niekada nebūna namie? Ar tik todėl, kad bijote išsiskirti? Galbūt turi draugą, apie kurį nežinau nei aš, nei tėtis? Ir taip toliau, ir taip toliau. Mes abi turim savų klausimų.
   - Kaip bebūtų, manau, mums reikia pasikalbėti.
   - Gali būti. Bet dabar aš tokia pavargusi, kad geriau eisiu į lovą. Be to, susirgau mėnesinėmis.
   Vos sulaikydama ašaras, Sofija nubėgo į savo kambarį.
   Kai ji baigė tvarkytis vonioje ir palindo po antklode, į kambarį įėjo mama.
   Sofija apsimetė mieganti, nors ir žinojo, kad mama tuo netiki. Taip pat suprato, kad mama negalvoja, jog Sofija mano, kad mama galvoja, jog ji miega. Tačiau ir mama elgesį taip, tarsi Sofija miegotų. Ji atsisėdo ant lovos krašto ir patapšnojo jai per sprandą.
   Sofija galvojo, kaip sunku gyventi dvilypį gyvenimą. Ji ėmė laukti filosofijos kurso pabaigos. Galbūt jis pasibaigs iki jos gimtadienio - arba bent jau iki Joninių, kai iš Libano grįš Hildės tėtis...
   - Aš norėsiu švęsti savo gimtadienį,- tuomet pasakė.
   - Puiku. Ką pasikviesi?
   - Daug ką... ar galėsiu?
   - Žinoma. Mes juk turime didelį sodą... Tikiuosi, išsilaikys gražūs orai.
   - Bet labiausiai norėčiau gimtadienį švęsti per Jonines.
   - Galim ir per Jonines.
   - Tai svarbi diena, - pasakė Sofija, bet galvojo ne vien apie gimtadienį.
   - O, taip...
   - Man atrodo, aš labai suaugau pastaruoju metu.
   - Argi tai ne puiku?
   - Nežinau.
   Sofija visą laiką kalbėjo įsikniaubusi į pagalvę.
   Tada mama tarė:
   - Bet, Sofija - turi man papasakoti, kodėl pastaruoju metu esi tokia... pakrikusi.
   - O tu, būdama penkiolikos, nebuvai pakrikusi?
   - Matyt, buvau. Bet tu supranti, apie ką aš kalbu.
   Sofija pasisuko į motiną:
   - Šuns vardas Hermis,- tarė ji.
   - Taip?
   - Jis priklauso žmogui, vardu Albertas.
   - Šit kaip.
   - Jis gyvena senamiestyje.
   - Taip toli lydėjai šunį?
   - Bet čia nėra nieko baisaus.
   - Sakei, kad tas šuo dažnai čia lankydavosi.
   - Tikrai?
   Dabar reikėjo pagalvoti. Sofija norėjo papasakoti kiek įmanoma daugiau, bet negalėjo sakyti visko.
   - Tavęs beveik niekada nebūna namie,- prabilo ji.
   - Taip, aš per daug užimta.
   - Albertas su Hermiu lankėsi čia jau ne vieną kartą.
   - Bet kodėl? Ar jie taip pat buvo užėję į vidų?
   - Ar negalėtum bent jau užduoti vieną klausimą iš karto? Jie nebuvo užėję į vidų. Bet dažnai vaikštinėja miške. Manai, kad tai labai keista?
   - Ne, visai nekeista.
   - Kaip ir visi kiti, eidami pasivaikščioti jie praeina pro mūsų vartelius. Kartą, eidama iš mokyklos, sutikau Hermį. Taip susipažinau su Albertu.
   - O kaip dėl to balto triušio ir viso kito?
   - Tai pasakė Albertas. Beje, jis yra tikras filosofas. Jis man papasakojo apie visus filosofus.
   - Per sodo tvorą?
   - Suprantama, mes atsisėsdavom. Bet jis taip pat yra parašęs laiškų, ir ne tiek jau mažai. Kartais laiškus atnešdavo laiškanešys, o kartais jis pats įmesdavo laišką į pašto dėžutę, eidamas pasivaikščioti.
   - Tai ir buvo tas "meilės laiškas", apie kurį kalbėjome?
   - Išskyrus tai, kad tai nebuvo meilės laiškas.
   - Ar jis rašė tik apie filosofus?
   - Taip, įsivaizduok. Ir iš jo išmokau daugiau negu per aštuonerius metus mokykloje. Pavyzdžiui, ar esi girdėjusi apie Džordaną Bruną, kuris 1600 metais buvo sudegintas ant laužo? Arba apie Niutono visuotinės traukos dėsnį?
   - Ne, aš daug ko nežinau...
   - Jei gerai tave pažįstu, tu net nežinai, kodėl Žeme sukasi aplink Saulę -nors tai tavo planeta.
   - Kiek jam metų?
   - Neturiu supratimo. Apie penkiasdešimt.
   - Bet ką jis turi bendra su Libanu?
   Čia jau blogiau. Sofijai iškart šovė į galvą dešimt minčių. Tuomet ji išsirinko vienintelę tinkamą:
   - Albertas turi brolį, kuris tarnauja majoru JT batalione. O jis - iš Lilesando. Galimas daiktas, kad jis tada ir gyveno Majoro trobelėje.
   - Albertas... Keistas vardas.
   - Gali būti.
   - Lyg ir itališkas.
   - Žinau. Viskas, kas verta dėmesio, kilę iš Graikijos arba Italijos.
   - Bet jis kalba norvegiškai?
   - Kaip žirnius beria.
   - Žinai ką, Sofija? Manau, turėtum pasikviesti savo Albertą pas mus. Niekada nesu mačiusi tikro filosofo.
   - Pažiūrėsim.
   - Galbūt galėtume jį pakviesti į tavo šventę. Smagu, kai bendrauja skirtingos kartos. Tada gal ir man būtų leista dalyvauti. Galėčiau padengti stalą. Ar ne puiki mintis?
   - Jeigu jis norės. Kalbėtis su juo tikrai įdomiau nei su klasės vaikinais. Bet...
   - Taip?
   - Tada visi pamanys, kad Albertas - tavo naujasis draugas.
   - Pasakysi, kad taip nėra.
   - Gerai, pažiūrėsim.
   - Taip, pažiūrėsim. Ir dar, Sofija: tai tiesa, kad tarp tėčio ir manės ne visada viskas buvo gerai. Bet aš niekada neturėjau nieko kito...
   - Dabar aš noriu miego. Man baisiai skauda pilvą.
   - Duoti paracetamolio?
   - Gerai.
   Kai mama grįžo su tablete ir stikline vandens, Sofija jau miegojo.

   Gegužės 31-oji buvo ketvirtadienis. Sofija atkentėjo paskutines pamokas mokykloje. Nuo filosofijos kurso pradžios jai ėmė geriau sektis kai kurie mokslai. Daugumos dalykų ji visada svyruodavo tarp ketverto ir penketo, tačiau pastaraisiais mėnesiais už visuomenės mokslo kontrolinį ir rašinį, kurį reikėjo parašyti namuose, ji gavo tvirtą penketą. Su matematika buvo kiek prasčiau.
   Per paskutinę pamoką jie vėl gavo parašyti rašinėlį. Sofija pasirinko temą "Žmogus ir technika". Ji parašė apie Renesansą ir mokslo suklestėjimą, apie naują požiūrį į gamtą ir Frensį Bekoną, kuris pasakęs, jog "mokslas - jėga", ir apie naująjį mokslinį metodą. Nepamiršo patikslinti, kad empirinis metodas imtas naudoti prieš techninių išradimų laikus. Tada Sofija prirašė įvairių dalykų, atėjusių jai į galvą, apie neigiamas technikos puses. Bet galiausiai paraše, kad viskas, ką žmonės daro, gali būti panaudojama ir geram, ir blogam. Gėris ir blogis yra tarsi juoda ir balta gijos, kurios nuolat susipina, tarpais taip, kad nebeįmanoma išskirti.
   Dalindamas rašinių sąsiuvinius mokytojas paskersavo į Sofiją gudriu žvilgsniu ir linktelėjo.
   Ji gavo "labai gerai" su pliusu ir komentarą: "Iš kur visa tai žinai?"
   Sofija susirado flomasterį ir sąsiuvinyje didelėmis raidėmis užrašė: "Aš studijuoju filosofiją".
   Ji buvo beužverčianti sąsiuvinį, kai iš vidurio kažkas iškrito. Tai buvo atvirukas iš Libano.
   Sofija užsigulė ant suolo ir perskaitė:

   Miela Hilde! Kai skaitysi šį laišką, telefonu jau būsim pasikalbėję apie čia įvykusią tragišką žūtį. Kartais pats save klausiu, ar galima būtų išvengti karo ir smurto, jei žmonės kiek geriau sugebėtų mąstyti. Galbūt geriausia priemonė prieš karą ir smurtą būtų nedidelis filosofijos kursas. Ką, jei išleidus "JT mažąjį filosofijos vadovėlį", kurio egzempliorių gimtąja kalba galėtų gauti visi naujieji pasaulio piliečiai. Šią idėją pateiksiu JT generaliniam sekretoriui.
   Telefonu man papasakojai, kad išmokai geriau saugoti savo daiktus. Malonu girdėti, nes išties esi didžiausia išsiblaškėlė, kokią tik esu matęs. Taip pat sakei, kad nuo paskutinio mūsų pokalbio esi pametusi tik dešimt kronų. Darysiu, ką galėdamas, kad padėčiau jas rasti. Pats, tiesa, esu toli nuo namų, bet gimtinėje turiu vieną kitą padėjėją. (Jei surasiu dešimt kronų, pridėsiu jas prie gimtadienio dovanos.) Linkėjimų nuo tėčio, kuris jaučia, kad jau pradėjo ilgą kelią namo.

   Vos tik Sofija perskaitė laišką, baigėsi paskutinė pamoka. Jos galvoje vėl kilo minčių audra.
   Mokyklos kieme kaip įprasta jos laukė Joruna. Einant namo Sofija atsidarė kuprinę ir parodė draugei atviruką.
   - Kada jis antspauduotas?- paklausė Joruna.
   - Tikriausiai birželio 15-ąją...
   - Ne, palauk... parašyta 1990 05 30.
   - Tai buvo vakar... vadinasi, kitą dieną po nelaimes Libane.
   - Abejoju, ar laiškai iš Libano spėja pasiekti Norvegiją per vieną dieną,- toliau kalbėjo Joruna.
   - Ypač kai toks keistas adresas. "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Furulijos mokykla..."
   - Manai, kad jis atėjo paštu? O mokytojas paprasčiausiai dėjo jį į tavo sąsiuvinį?
   - Neįsivaizduoju. Ir nežinau, ar išdrįsiu paklausti.
   Daugiau apie atviruką jos nekalbėjo.
   - Per Jonines aš ruošiu didelį pobūvį sode,- pasakė Sofija.
   - Su vaikinais?
   Sofija gūžtelėjo pečiais.
   - Nebūtina kviesti kvailiausių.
   - Bet Jorgeną pakviesi?
   - Jei taip nori. Vienas gaidys sodo pobūvyje nepakenks. Galbūt dar pakviesiu Albertą Knoksą.
   - Visai išprotėjai.
   - Žinau.
   Taip jos kalbėjosi, kol išsiskyrė prie maisto parduotuves.

   Parėjusi namo Sofija pirmiausia pasidairė sode Hermio, šiandien jį išvydo slampinėjantį tarp obelų.
   - Hermi!
   Šuo akimirką sustingo. Sofija tiksliai žinojo, kas vyksta šią sekundę. Šuo išgirdo Sofiją sušunkant, atpažino jos balsą ir nusprendė pažiūrėti, ar ji ten, iš kur sklinda balsas. Tik tada šuo pastebėjo Sofiją ir nusprendė pulti prie jos. Galiausiai visos keturios kojos sušvytavo kaip būgno lazdelės.
   Tiek daug įvyksta tik per vieną akimirką.
   Šuo pribėgo prie jos, džiaugsmingai makalavo uodega ir šokinėjo.
   - Hermis, geras šunelis! Na, na... nelaižyk manęs, buk geras. Į vietą... štai taip!
   Sofija atsirakino duris. Tada iš krūmų išnėrė ir Šerekana. Svetimojo žvėries jis privengė. Bet Sofija padavė katei ėsti, įpylė paukščiams į dubenėlį sėklelių, vonioje padėjo salotos lapą vėžliui ir brūkštelėjo mamai raštelį.
   Parašė, kad parlydės Hermį namo ir paskambins, jei negrįš iki septintos valandos.
   Tada su Hermiu patraukė per miestą. Šįkart Sofija pasiėmė pinigų. Ji pasvarstė, ar lipti su šunimi į autobusą, bet nusprendė to nedaryti, kol nesužinos, ką apie tai mano Albertas.
   Eidama paskui Hermį. Sofija galvojo apie tai, kas yra gyvūnas.
   Koks skirtumas tarp šuns ir žmogaus? Ji atsiminė, ką apie tai buvo sakęs Aristotelis. Jis pabrėžė, kad ir žmonės, ir gyvuliai yra gyviai, turintys daug panašumų. Tačiau tarp žmogaus ir gyvulio esąs vienas esminis skirtumas, būtent - žmogaus protas.
   Kaip jis galėjo būti toks tikras dėl šio skirtumo?
   Sakykim, Demokritas teigė, kad žmonės ir gyvuliai beveik nesiskiria, nes ir vieni, ir kiti sudaryti iš atomų. Be to, jis sakė, kad nei žmonės, nei gyvuliai neturi nemirtingos sielos. Pasak jo, ir siela yra sudaryta iš mažų atomų, kurie, žmogui mirus, iškart išsilaksto į visas puses. Taigi žmogaus sielą Demokritas laikė neatsiejama nuo smegenų.
   Bet kaip siela gali susidėti iš atomų? Sielos juk negalima pačiupinėti ir pajausti kaip kitų kūno dalių. Tai yra kažkas "dvasiška".
   Sofija su Hermiu perkirto Turgaus aikštę ir artėjo prie senamiesčio. Kai jie priėjo tą vietą, kur Sofija buvo radusi dešimt kronų, ji nevalingai pažvelgė į asfaltą. Ir ten, lygiai toje pačioje vietoje, kur prieš kelias dienas buvo radusi dešimt kronų, dabar paveikslėliu į viršų gulėjo atvirukas. Vaizdelyje buvo palmių ir apelsinmedžių sodas.
   Sofija pasilenkė ir pakėlė jį nuo žemes. Hermis suurzgė. Rodės, jam nepatiko, kam Sofija paėmė atviruką.
   Ten buvo parašyta:

   Miela Hilde! Gyvenimas susideda iš ilgos atsitiktinumų grandinės. Nėra taip jau neįtikima, kad moneta, kurią pametei, nukrito kaip tik šioje vietoje. Galbūt Lilesando turguje ją surado pagyvenusi moteriškė, laukianti autobuso į Kristiansandą. Ten ji persėdo į traukinį, norėdama aplankyti savo anūkus, ir po keleto valandų monetą galėjo pamesti Naujojoje aikštėje. Ir visai įmanoma, kad vakare ją surado mergaitė, kuriai labai reikėjo kaip tik dešimties kronų autobuso bilietui. Niekada negali žinoti, Hilde, bet jei iš tiesų yra taip, turim bent jau paklausti save, ar už viso to neslypi Dievo apvaizda. Linkėjimų nuo tėčio, kuris mintyse sėdi ant prieplaukos krašto Lilesande. P.S. Aš juk rašiau, kad padėsiu surasti dešimt kronų.

   Adresui skirtoje pusėje buvo parašyta "Hildei Meler Knag, per atsitiktinį praeivį..." Atvirukas buvo antspauduotas birželio 16-osios data.
   Sofija užlėkė visais laiptais neatsilikdama nuo Hermio. Albertui atidarius duris, ji išrėžė:
   - Traukis, senuk! Laiškanešys atėjo!
   Jai rodės, jog šiuo metu turi pagrindo būti atžari.
   Albertas ją įleido vidun. Hermis, kaip ir praeitą kartą, atsigulė po kabykla.
   - Ar majoras paliko dar vieną vizitine kortelę, mano vaike?
   Sofija pakėlė akis. Tik dabar pastebėjo, kad Albertas buvo nauju kostiumu. Pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad užsimaukšlinęs ilgų garbanotų plaukų peruką. Be to, vilkėjo platų pūstą drabužį su daugybe nėrinių. Po kaklu pasirišęs dabitišką šilkinį šaliką ir apsisiautęs raudonu apsiaustu. Kojos apmautos baltomis kojinėmis ir apautos plonais lakiniais bateliais su kaspinu. Visa apranga Sofijai priminė Liudviko XIV rūmų Paveikslus.
   - Tikras avigalvis,- pasakė ji ir padavė atviruką.
   - Hm... ar teisybė, kad dešimt kronų radai ten, kur jis padėjo atviruką?
   - Ten pat.
   - Jis vis labiau įžūlėja. Bet gal tai į gera.
   - Kodėl?
   - Nes tada bus lengviau jį demaskuoti. Bet šis pokštas - išties pompastiškas ir šlykštus. Man rodos, visa tai trenkia pigiais kvepalais.
   - Kvepalais?
   - Įspūdis tikrai geras, bet viskas tėra apgaulė. Ar matai, kaip jis drįsta niekingą savo šnipinėjimą sulyginti su Dievo apvaizda?
   Albertas bakstelėjo pirštu į atviruką. Tada suplėšė į skutelius kaip ir praeitą kartą. Nenorėdama dar labiau gadinti jam nuotaikos Sofija nutylėjo apie atvirlaiškį, rastą rašinių sąsiuvinyje.
   - Eime prisėsti į kambarį, miela mokine. Kiek dabar valandų?
   - Keturios.
   - Šiandien kalbėsime apie XVII a.

   Jie nuėjo į kambarį su nuolaidžiomis lubomis ir langu stoge. Sofija pastebėjo, kad Albertas pakeitė kai kuriuos daiktus, kurie čia stovėjo praeitą kartą. Vietoj jų buvo išdėliota naujų daiktų.
   Ant stalo gulėjo sena skrynelė su nedidele akinių stiklų kolekcija. Šalia skrynelės gulėjo atversta knyga. Labai sena.
   - Kas čia?- paklausė Sofija.
   - Knyga - tai pirmasis garsiosios Dekarto knygos "Samprotavimai apie metodą" leidimas. Ji išėjo 1637 m. ir yra vienas iš man brangiausių daiktų.
   - O skrynelė?
   - Unikali lęšių, arba optinių stiklų, kolekcija. Juos XVII a. viduryje nušlifavo olandų filosofas Spinoza. Jie nepigiai atsiėjo, bet taip pat yra viena iš mano didžiausių brangenybių.
   - Geriau galėčiau įvertinti knygos ir skrynelės vertę, jei tik žinočiau, kas tie tavo Spinoza ir Dekartas.
   - Suprantama. Bet pirmiausia pabandykim šiek tiek įsijausti į jų gyvenamą laiką. Prisėskim.
   Jie susėdo kaip praeitą kartą: Sofija į gilų krėslą, o Albertas Knoksas ant sofos. Juos skyrė stalas su knyga ir skrynele. Jiedviem susėdus, Albertas nusiėmė peruką ir padėjo ant sekretero.
   - Pakalbėsime apie XVII a.- arba laikus, kuriuos dažnai vadiname baroku.
   - Baroko laikai? Argi ne keistas pavadinimas?
   - Pavadinimas "barokas" kilęs iš žodžio, kuris iš tiesų reiškia "nelygus perlas". Baroko laikų mene vyrauja kontrastingos formos, priešingai nei Renesanso mene, kuris buvo kur kas paprastesnis ir harmoningesnis. Apskritai visam XVII a. būdinga įtampa tarp nesutaikomų priešybių. Viena vertus, tebevyravo džiaugsminga Renesanso pasaulėžiūra - kita vertus, daug kas metėsi į kitą kraštutinumą, pasirinkdami pasaulio neigimą ir religinį užsisklendimą. Ir mene, ir tikrovėje, matome pompastišką ir prabangų gyvenimą. Tuo pat metu radosi vienuolynų judėjimų, kurie nusigręžė nuo pasaulio.
   - Vadinasi, ir didingos pilys, ir atkampus vienuolynai?
   - Galima sakyti, taip. Vienas iš baroko šūkių buvo "carpe diem" - tai reiškia "džiaukis diena". Kitas dažnai cituojamas lotyniškas posakis buvo "memento mori", kuris reiškia "atsimink, kad mirsi". Paveiksle dailininkas galėdavo pavaizduoti visus gyvenimo džiaugsmus, o jo apačioje nutapyti griaučius. Daugeliu atžvilgių baroko epochai būdinga puikybė arba tuštybė. Tačiau daug kam taip pat rūpėjo kita medalio pusė, jaudino visa ko laikinumas. Tai yra kad viskas, kas aplinkui gražu, kada nors numirs ir sudūlės.
   - Bet tai tiesa. Man rodos, liūdna galvoti, kad nieko nėra amžina.
   - Tuomet ir tu galvoji taip, kaip dauguma XVII amžiaus žmonių. Barokas ir politiniu požiūriu buvo pilnas didelių prieštaravimų, Visų pirma, Europa buvo niokojama karų. Pats baisiausias buvo Trisdešimties metų karas, nuo 1618 iki 1648 metų siautėjęs didžiojoje žemyno dalyje. Iš tiesų tai buvo karų serija, nuo kurios ypač nukentėjo Vokietija. Be to, dėl Trisdešimties metų karo pasekmių Prancūzija ilgainiui tapo viena pirmaujančių Europos valstybių.
   - Dėl ko jie kariavo?
   - Iš esmės tai buvo kova tarp protestantų ir katalikų. Tačiau kovojama buvo ir dėl politinės valdžios.
   - Panašiai kaip Libane.
   - Šiaip XVII amžius pasižymėjo dideliais klasiniais skirtumais. Tikriausiai esi girdėjusi apie prancūzų aukštuomenę ir Versalio rūmus. Nežinau, ar tiek pat žinai apie liaudies nuskurdimą. Tačiau kiekviena prabanga remiasi valdžia. Sakoma, kad baroko laikų politinę padėtį galima palyginti su to laiko menu ir architektūra. Barokiniuose pastatuose daugybe įmantrių vingių ir lankstų. O politikoje veša žudymai iš pasalų, intrigos ir klasta.
   - Ar vienas švedų karalius nebuvo nužudytas teatre?
   - Turi galvoje Gustavą III, tai išties pailiustruoja mano žodžius. Gustavas III buvo nužudytas 1792 metais, bet aplinkybės labai barokiškos. Ši žmogžudystė įvyko per didelį maskaradą.
   - Maniau, kad tai buvo teatre.
   - Maskaradas vyko operoje. Tik po Gustavo III nužudymo galime sakyti, kad Švedijoje pasibaigė baroko laikai. Jam valdant vyravo "apšviestasis absoliutizmas", panašiai kaip Liudviko XIV laikais beveik šimtmečiu anksčiau. Gustavas III taip pat buvo labai tuščiagarbis žmogus, įsimylėjęs prancūziškas ceremonijas ir mandagumo frazes. Be to, gali įsidėmėti, kad jis dievino teatrą...
   - Ir tai jam buvo lemtinga.
   - Tačiau teatras baroko laikais buvo šis tas daugiau nei vien meno forma. Tai - pagrindinis epochos simbolis.
   - Ką jis simbolizavo?
   - Gyvenimą, Sofija. Nežinau, kiek kartų XVII a. pasakyta, kad "gyvenimas - tai teatras". Bet tikrai nemažai. Baroko laikais susiformavo šiuolaikinis teatras - su visomis kulisų ir teatro mašinų rūšimis. Teatro scenoje buvo kuriama iliuzija - tam, kad vėliau paaiškėtų, jog visas vaidinimas tėra iliuzija. Tokiu būdu teatras tapo žmogaus gyvenimo atvaizdu. Teatras galėjo parodyti, kad "puikybė eina žuvimo priešaky". Taip pat galėjo negailestingai vaizduoti žmogaus menkumą.
   - Ar Šekspyras gyveno baroko laikais?
   - Savo didžiąsias dramas jis parašė apie 1600 metus. Taigi viena koja stovi Renesanse, o kita - baroke. Bet ir Šekspyro kūryboje gausu citatų, kuriose gyvenimas vadinamas teatru. Ar nori išgirsti keletą pavyzdžių?
   - Mielai.
   - Dramoje "Kaip jums patinka" jis rašo:

   Visas pasaulis yra scena, o vyrai ir moterys tėra maži aktoriukai, kurie ateina ir išeina. Kiekvienas žmogus turi suvaidinti per savo gyvenimą daug, vaidmenų.

   O "Makbete" rašoma:

   Gyvenimas - tai bėgantis šešėlis,
   Tai komediantas, kurs jam skirtą laiką
   Papostringauja scenoj, pasimaivo,
   Nueina ir nutyla amžinai,
   Tai idioto pasaka triukšminga,
   Neturinti prasmės.
   (vertė A.Churginas)

   - Labai pesimistiška.
   - Bet jį labai jaudino, kad gyvenimas toks trumpas. Galbūt esi girdėjusi pačią žymiausią citatą Šekspyro kūryboje?
   - "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai".
   - Taip, tai pasakė Hamletas. Vieną dieną mes vaikštinėjam žeme - o kitą dieną mūsų nelieka.
   - Ačiū, dabar imu suprasti.
   - Be teatro, baroko poetai gyvenimą lygindavo su sapnu. Pavyzdžiui, dar Šekspyras yra pasakęs: "Mes esam iš tos pačios medžiagos, iš kurios audžiami sapnai, mūsų mažytis gyvenimas yra apsuptas miego..."
   - Labai poetiška.
   - Ispanų poetas Kalderonas, gimęs 1600 metais, paraše dramą, pavadintą "Gyvenimas - tai sapnas". Ten jis sako: "Kas yra gyvenimas? Beprotybė. Kas yra gyvenimas? Iliuzija, šešėlis, fikcija ir net didžiausias gėris mažai ko vertas, nes visas gyvenimas - tik sapnas..."
   - Galbūt jis teisus. Mokykloje skaitėme vieną dramą. Vadinasi "Jepė iš Burgės".
   - Taip, ją parašė Liudvigas Holbergas. Čia, Šiaurėje, jis buvo iškili asmenybė pereinamuoju laikotarpiu tarp baroko ir Šviečiamojo amžiaus.
   - Jepė užmiega griovyje... o atsibunda barono lovoje. Tada pamano, kad tik sapnavo esąs nuskurdęs valstietis. Po to miegantį Jepę nuneša atgal prie griovio krašto - ir jis vėl nubunda. Tuomet pamano sapnavęs, jog guli barono lovoje.
   - Šį motyvą Holbergas pasiskolino iš Kalderono, o šis paėmė iš senųjų arabų pasakų "Tūkstantis ir viena naktis". Tačiau šį motyvą, kai gyvenimas lyginamas su sapnu, randame ir dar senesnių laikų literatūroje - taip pat Indijoje ir Kinijoje. Pavyzdžiui, senasis kinų išminčius Chvang Dzė yra pasakęs: "Kartą sapnavau, kad esu drugelis, ir dabar nebežinau, ar aš esu Chvang Dzė, kuris sapnavo, kad jis drugelis, ar aš esu drugelis, sapnuojantis, kad esu Chvang Dzė".
   - Bet kuriuo atveju neįmanoma įrodyti, kas teisybė.
   - Norvegijoje turėjome tikrų tikriausią baroko poetą - Peterį Dasą. Jis gyveno 1647-1707 metais. Viena vertus, jis vaizdavo gyvenimą tokį, koks jis yra čia ir dabar, bet, kita vertus, pabrėždavo, kad Dievas yra amžinas ir nekintantis.
   - "Dievas yra Dievas, nors viskas tyrais virstų, Dievas yra Dievas, nors ir visi numirtų..."
   - Bet toje pačioje psalmėje jis taip pat vaizduoja Šiaurės Norvegijos gamtą: rašo apie akmengraužes, menkes ir nerštą. Tai tipiškas baroko bruožas. Tame pačiame tekste vaizduojamas ir žemiškasis, ir dangiškasis pasaulis. Visa tai gali priminti Platono nubrėžtą ribą tarp konkretaus jutimų pasaulio ir nekintamo idėjų pasaulio.
   - O kaip filosofija?
   - Ir jai būdinga arši kova tarp visiškai priešingų mąstysenų. Kaip minėjome, kai kurie filosofai manė, kad būtis tokios pat prigimties kaip siela arba dvasia. Tokia pažiūra vadinama idealizmu. Jam priešingas požiūris vadinamas materializmu. Čia turima galvoje filosofija, kuri visas būties apraiškas bando išreikšti konkrečiais fiziniais dydžiais. Ir materializmas XVII amžiuje turėjo daug šalininkų. Įtakingiausias galbūt anglų filosofas Tomas Hobsas. Anot jo, visi fenomenai - taip pat žmonės ir gyvuliai - susideda vien iš materialiųjų dalelių. Net žmogaus sąmonė, arba žmogaus siela, kyla iš mažyčių dalelių judėjimo smegenyse.
   - Tai jis galvojo kaip Demokritas prieš du tūkstančius metų.
   - Ir idealizmas, ir materializmas nenutrūkstama gija eina per visą filosofijos istoriją. Tačiau retai abi pasaulėžiūros reiškėsi vienu metu kaip baroko laikais. Materializmą nuolat skatino naujasis gamtos mokslas. Niutonas įrodė, kad visoje Visatoje judėjimas vyksta pagal tuos pačius dėsnius. Jis teigė, kad visi pasikeitimai gamtoje - ir Žemėje, ir kosmose - vyksta dėl traukos ir kūnų judėjimo dėsnių. Taigi viską valdo tas pats nekintamas dėsningumas - arba ta pati mechanika. Praktiškai todėl kiekvieną pasikeitimą įmanoma apskaičiuoti matematiniu tikslumu. Taigi Niutonas įmūrijo paskutinį akmenį į vadinamojo mechanistinio pasaulėvaizdžio mūrą.
   - Jis pasaulį įsivaizdavo kaip didelę mašiną?
   - Tikrai taip. Žodis "mechanistinis" kilęs iš graikiško žodžio "mechane", kuris reiškia "mašina". Bet verta įsidėmėti, kad nei Hobsas, nei Niutonai nematė jokio prieštaravimo tarp mechanistinio pasaulėvaizdžio ir tikėjimo Dievu. O to nepasakytume apie visus XVIII ir XIX amžių materialistus. Prancūzų gydytojas ir filosofas Lametri XVIII amžiaus viduryje parašė knygą, kurią pavadino "L'homme machine". Tai reiškia "Žmogus-mašina". Jis rašė, jog kaip kojoms reikia raumenų, kad galėtų eiti, taip ir smegenims reikia "raumenų", kad galėtų galvoti. Vėliau prancūzų matematikas Laplasas kraštutinį mechanistinį požiūrį išreiškė tokia mintimi: jei protas žinotų visų materialiųjų dalelių padėtį tam tikru momentu, nieko nebūtų neaiškaus, o praeitis ir ateitis jam būtų kaip ant delno. Tuo norėta pasakyti, kad viskas nulemta iš anksto. Visa, kas įvyks, "parašyta kortose". Toks požiūris vadinamas determinizmu.
   - Tuomet žmogus negali turėti laisvos valios.
   - Ne, tuomet viskas tėra mechaninių procesų išdava - taip pat mūsų mintys ir sapnai. XIX amžiaus vokiečių materialistai teigė, jog mąstymas su smegenimis santykiauja taip, kaip šlapimas su inkstais, o tulžis su kepenimis.
   - Bet ir šlapimas, ir tulžis yra materialūs. Mintys - ne.
   - Gerai pasakei. Galiu papasakoti vieną istoriją, kuri išreiškia tą patį. Kartą du rusai, vienas - kosmonautas, o antras - smegenų tyrinėtojas, diskutavo apie religiją. Smegenų tyrinėtojas buvo tikintis, o kosmonautas - ne. "Aš daug kartų buvau kosmose,- gyrėsi kosmonautas,- bet neteko matyti nei Dievo, nei angelų". - "O aš operavau daug protingų smegenų,- atšovė smegenų specialistas,- bet nesu matės nė vienos minties".
   - Bet tai nereiškia, kad minčių nėra.
   - Tai parodo, kad mintys yra visiškai kas kita negu tokie dalykai, kurie gali būti operuojami arba padalomi į vis mažesnes daleles. Pavyzdžiui, nelengva būtų išoperuoti klaidingą požiūrį. Jis tarsi tūno pernelyg giliai. Svarbus XVII amžiaus filosofas Leibnicas iškėlė mintį, kad didžiausias skirtumas tarp to, kas susideda iš materijos ir to, kas susideda iš dvasios, yra tai, kad materija gali būti išskaidoma į vis mažesnes daleles. Bet sielos nepadalysi pusiau.
   - Ne. Kažin kokiu reikėtų pjauti peiliu?
   Albertas tik papurtė galvą. Po to parodė į stalą tarp jųdviejų ir tarė:
   - Du žymiausi XVII amžiaus filosofai buvo Dekartas ir Spinoza. Ir jie plūkėsi su tokiais klausimais kaip "sielos" ir "kūno" santykis, o jų filosofiją aptarsime kiek išsamiau.
   - Gali pradėt. Bet jeigu nebaigsime iki septintos valandos, turėsiu pasinaudoti telefonu.


Dekartas

...iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas...

   Albertas atsistojo ir nusisiautė raudonąjį apsiaustą. Tada užmetė jį ant kėdės ir vėl patogiai įsitaisė sofoje.
   - Renė Dekartas gimė 1596 metais. Jis visą gyvenimą klajojo po Europą. Dar jaunystėje užsidegė noru ištirti žmogaus ir Visatos prigimtį. Tačiau, pastudijavęs filosofiją, įsisąmonino, kiek mažai žino.
   - Panašiai kaip Sokratas?
   - Taip, panašiai, Kaip ir Sokratas, jis buvo įsitikinės, kad tikras pažinimas pasiekiamas vien protu. Niekada negalim pasitikėti tuo, kas rašoma senose knygose. Negalim tikėt net savo pojūčiais.
   - Ir Platonas taip manė. Jis sakė, kad tik protas gali suteikti tikrų žinių.
   - Tikrai taip. Sokratas, Platonas, Augustinas ir Dekartas turi kai ką bendra. Visi jie buvo tikri racionalistai. Jie teigė, kad protas - vienintelis patikimas pažinimo šaltinis. Po išsamių studijų Dekartas priėjo išvadą, kad viduramžių mokslo palikimu ne visada galima pasitikėti. Galbūt tuo jis panašus į Sokratą, kuris nepasitikėjo visuotinai pripažintomis nuomonėmis, išgirstomis Atėnų turgaus aikštėje. O kas tada belieka daryti, Sofija? Ar gali atsakyti?
   - Imti pačiam filosofuoti.
   - Būtent. Dekartas nusprendė keliauti po Europą - kaip Sokratas visą gyvenimą paskyrė pokalbiams su atėniečiais. Jis sakosi nuo šiol ieškosiąs tokio mokslo, kurį galėtų rasti savyje arba "didžiojoje pasaulio knygoje". Todėl Dekartas stojo į karinę tarnybą ir aplankė daugelį Vidurio Europos kraštų. Vėliau keletą metų gyveno Paryžiuje, bet 1629 metais persikėlė į Olandiją, kur išgyveno beveik 20 metų, rašydamas savo filosofinius veikalus. 1649 metais karalienė Kristina pasikvietė jį į Švediją. Tačiau gyvendamas, jo paties žodžiais tariant, "lokių, ledo ir uolų krašte", Dekartas susirgo plaučių uždegimu ir 1650 metų žiemą mirė.
   - Tada jam tebuvo penkiasdešimt ketveri.
   - Bet ir po mirties jis turėjo dideles įtakos filosofijai. Nė kiek neperdėsime pasakę, kad Dekartas pagrindė naujųjų laikų filosofiją. Po svaiginančių žmogaus ir gamtos atradimų Renesanso epochoje vėl prireikė laiko mintis sujungti į vieningą filosofinę sistemą. Pirmasis žymus sistemintojas buvo Dekartas. Jo pėdomis ėjo Spinoza ir Leibnicas, Lokas ir Berklis, Hjumas ir Kantas.
   - Kas yra "filosofinė sistema"?
   - Nuodugni filosofija, kuria bandoma atsakyti į visus svarbiausius filosofinius klausimus. Žymiausi antikos sistemintojai buvo Platonas ir Aristotelis. Viduramžiai turėjo Tomą Akvinietį, kuris bandė susieti Aristotelio filosofiją ir krikščionybę. Po to atėjo Renesansas, kai senosios mintys apie gamtą ir mokslą, Dievą ir žmogų maišėsi su naujosiomis. Tik XVII amžiuje filosofai pabandė sujungti naująsias mintis į aiškią filosofinę sistemą. Šio darbo pradininkas buvo Dekartas. Jis davė pradžią svarbiausiai ateities filosofijos sričiai. Labiausiai jam rūpėjo tai, ką mes galim žinoti, taigi - mūsų pažinimo tikrumo klausimas. Kitas platus klausimas - sielos ir kūno santykis. Dėl abiejų šių filosofinių problemų per tolesnius 150 metų buvo nemažai ginčijamasi.
   - Vadinas, jis pralenkė laiką.
   - Bet šie klausimai rūpėjo ir jo amžininkams. Atsakydami į klausimą, ar įmanoma pasiekti tikrą žinojimą, daugelis rodė visišką filosofinį skepticizmą. Buvo sakoma, kad žmogus privalo susitaikyti su mintimi, jog nieko nežino. Bet Dekartas nesusitaikė. Kitaip jis nebūtų buvęs tikras filosofas. Čia vėl galime įžvelgti panašumą su Sokratu, kuris nepritarė sofistų skeptiškumui. Dekarto laikais naujasis gamtos mokslas sukūrė metodą, kuris leido visiškai patikimai ir tiksliai aprašyti gamtos reiškinius. Dekartui rūpėjo, ar nėra tokio pat patikimo ir tikslaus filosofinės refleksijos metodo.
   - Suprantu.
   - Bet tai - tik viena medalio pusė. Naujoji fizika iškėlė materijos prigimties problemą - kas nulemia fizinius gamtos procesus. Vis daugiau ir daugiau žmonių pasisakė už mechanistinę gamtos sampratą. Tačiau, įsivyraujant mechanistiniam fizinio pasaulio suvokimui, aštrėjo sielos ir kūno santykio klausimas. Iki XVII amžiaus siela buvo laikoma tarsi "gyvybės dvelksmu", kuris rusena gyvose būtybėse. Pirmykštė žodžių "siela" arba "dvasia" reikšmė taip pat buvo "gyvybės kvapas" arba "alsavimas". Tai pasakytina beveik apie visas indoeuropiečių kalbas. Aristotelis manė, kad siela yra visur, visame organizme, kaip to organizmo "gyvybinis principas", tai, ko negalima atskirti nuo kūno. Todėl jis taip pat kalbėjo apie "augalo sielą" ir "gyvūno sielą". Tik XVII amžiuje filosofai griežtai atskyrė "sielą" nuo "kūno". Tuo metu visus fizinius kūnus - taip pat gyvūno ir žmogaus kūną - imta aiškinti kaip mechaninį procesą. Bet žmogaus siela negalėjo tapti "kūno mechanizmo" dalimi. Kas tuomet yra siela? Be to, reikėjo paaiškinti, kaip kažkas "dvasiška" gali sukelti mechaninį procesą.
   - Išties keista, kai pagalvoji.
   - Apie ką pagalvoji?
   - Sakykim, užsimanau kilstelėt ranką - ir ranka pakyla. Arba nusprendžiu pabėgėti iki autobuso, ir po akimirkos kojos ima kilnotis. Kartais pagalvoju apie ką nors liūdna - ištrykšta ašaros. Vadinas, yra kažkoks mistinis ryšys tarp kūno ir sąmonės.
   - Ši problema ir privertė Dekartą susimąstyti. Kaip ir Platonas, jis buvo įsitikinęs, jog "dvasia" ir "materija" yra dvi esminės skirtybės. Tačiau į klausimą, kaip kūnas veikia sielą (arba siela - kūną), Platonas negalėjo atsakyti.
   - Ir aš negalėčiau, tad įdomu, kokią išvadą priėjo Dekartas.
   - Pasekime jo paties mintis.
   Albertas mostelėjo į knygą, kuri gulėjo šalia ant stalo, ir kalbėjo toliau:
   - Nedidelėje knygelėje "Samprotavimas apie metodą" Dekartas iškelia klausimą, kokiu metodu privalo remtis filosofas, spręsdamas filosofinę problemą. Gamtos mokslas jau turėjo naująjį metodą...
   - Jau sakei.
   - Pirmiausia Dekartas teigia, kad negalima ko nors laikyti tiesa, kol iki galo neįsitikiname, jog tai teisinga. Tam reikia sudėtingą problemą, suskaidyti į kiek įmanoma daugiau dalių. Tada galime pradėti nuo pačių paprasčiausių minčių. Kitaip tariant, kiekviena mintis turi būti "pasveriama ir pamatuojama". Panašiai ir Galilėjus norėjo, kad viskas būtų pamatuojama, o kas nepamatuojama - paverčiama pamatuojamu. Taigi Dekartas teigė, kad filosofas gali eiti nuo paprasto prie sudėtingo. Tik taip galima pasiekti aukštesnę pažinimo pakopą. Galiausiai, viską suskaičiavus ir patikrinus, reikia pažiūrėti, ar nieko nepraleista. Tik tada galima daryti filosofinę išvadą.
   - Tai panašu į matematikos uždavinį.
   - Taip, "matematinį metodą" Dekartas bandė pritaikyti ir filosofijai. Filosofines tiesas jis norėjo įrodyti beveik taip pat, kaip matematikoje įrodomos teoremos. Taigi norėjo panaudoti tą pačią priemonę, kaip dirbant su skaičiais - protą. Nes tik protu galime pasiekti tikrą žinojimą. Bet neaišku, kiek galime pasitikėti pojūčiais. Jau minėjome, kas Dekartą siejo su Platonu. Ir šis manė, kad matematika ir skaičių santykiai suteikia tikresnį pažinimą nei pojūčiai.
   - Bet ar įmanoma taip išspręsti filosofines problemas?
   - Grįžkim prie paties Dekarto minčių. Taigi jo tikslas - susidaryti tikrą būties prigimties vaizdą, ir pradeda jis teiginiu, kad iš pradžių reikia viskuo abejoti. Savo filosofinės sistemos jis nenori statyti ant smėlio.
   - Nes kai sujuda pagrindas, gali sugriūti visas namas.
   - Ačiū už pagalbą, mieloji. Dekartas nemano, kad viskuo reikia abejoti, bet iš esmės tai įmanoma. Visų pirma neaišku, ar mūsų filosofiniai ieškojimai pažengs į priekį, jei skaitysime Platoną ar Aristotelį. Galbūt pagilintume istorines žinias, bet nesužinotume daugiau apie pasaulį. Dekartui buvo svarbu, prieš pradedant filosofinius tyrimus, atsikratyti senojo mąstymo palikimo.
   - Prieš statydamas naują namą, iš statybinės aikštelės jis norėjo išmesti visas senas medžiagas?
   - Taip, norėdamas būti visiškai tikras, kad naujasis filosofinis statinys bus patvarus, jis norėjo naudoti tik naujausias medžiagas. Tačiau Dekarto abejonės prasiskverbia dar giliau. Pasak jo, mes negalime pasitikėti net savo pojūčiais. Galbūt šie mus kvailina.
   - Ar tai įmanoma?
   - Atrodo, kad sapnuodami patiriam kažką tikra. Ar yra koks nors skirtumas tarp mūsų pojūčių prabudus ir pojūčių sapne? "Kai gerai pagalvoju, nesurandu nė vieno požymio, kuris padėtų atskirti nemiegančiojo būseną nuo sapno,- rašė Dekartas.- Kaip gali būti tikras, jog visas tavo gyvenimas nėra sapnas?"
   - Jepė iš Bergės manė tik susapnavęs, kad gulėjo barono lovoje.
   - O gulėdamas barono lovoje, manė, kad sapnas buvo vargšo valstiečio būtis. Taigi galiausiai Dekartas suabejoja absoliučiai viskuo. Tokia išvada savo filosofinius samprotavimus baigė ir daugelis ankstesnių filosofų.
   - Ne kažin kiek pasiekė.
   - Tačiau, remdamasis šiuo nuliniu tašku, Dekartas bandė eiti toliau. Jis padarė išvadą, kad abejoja viskuo, o tai - vienintelis dalykas, kuriuo jis gali būti tikras. Tada jam dingteli: vadinas, vienu dalyku galima neabejoti - kad jis abejoja. Bet jeigu jis abejoja, taip pat aišku, kad mąsto, o jeigu mąsto, vadinasi, yra mąstanti būtybė. Arba, pasak jo paties, "cogito, ergo sum".
   - Ką tai reiškia?
   - "Mąstau, vadinasi, esu".
   - Nenuostabu, kad jis priėjo tokią išvadą.
   - Sutinku. Bet įsidėmėk, su kokiu intuityviu tikrumu staiga jis suvokia save, kaip mąstantį Aš. Galbūt atsimeni Platono mintį, jog tai, ką suvokiam protu, yra daug realiau negu tai, ką suvokiame juslėmis. Dekartas irgi taip manė. Suvokdamas save, kaip mąstantį Aš, jis supranta, kad tas mąstantis Aš yra realesnis už fizinį pasaulį, kurį suvokiame juslėmis. Šią mintį jis pratęsia, Sofija. Tuo jo filosofinis tyrinėjimas nesibaigia.
   - Ir tu tęsk.
   - Dekartui rūpi, ką dar jis suvokia su tokiu pat intuityviu tikrumu kaip tai, kad jis - mąstanti būtybė. Jis padaro išvadą, kad turi aiškią ir akivaizdžią tobulos būtybės sąvoką. Šią sąvoką jis turėjo visą laiką, ir Dekartui nekyla abejonių, kad tokia sąvoka negalėjo kilti iš jo paties. Jo nuomone, tobulybės sąvoka negali kilti iš to, kas pats yra netobulas. Tobulos būtybės sąvoka turi kilti iš pačios tobulos būtybės, arba, kitaip tariant - Dievo. Kad Dievas yra, Dekartui akivaizdu kaip ir tai, kad tas, kuris mąsto, yra mąstantis Aš.
   - Dabar, man rodos, jis ima daryti skubotas išvadas. Iš pradžių buvo daug atsargesnis.
   - Taip, Dekartui daug kas dėl to priekaištavo. Tu sakai "išvada". Iš tiesų nieko nebandoma įrodyti. Dekartas tik sako, kad visi turime tobulos būtybės sąvoką ir dėl to galime spręsti, kad ši būtybė yra. Nes tobula būtybė nebūtų tobula, jei neegzistuotų. Be to, negalėtume įsivaizduoti tobulos būtybės, jeigu tokios nebūtų. Mes juk nesam tobuli, taigi tobulybės idėja negali kilti iš mūsų. Dievo idėja, pasak Dekarto, yra įgimta idėja. Ji lydi mus nuo gimimo, kaip kūrinį - menininko parašas.
   - Bet jeigu aš įsivaizduoju "krokoblį", tai nereiškia, kad jis yra.
   - Dekartas būtų atsakęs, kad "krokoblio" sąvokoje neatsispindi, kad jis yra. O štai sąvoka "tobula būtybė" išreiškia, kad tokia būtybė egzistuoja. Pasak Dekarto, tai tikra kaip ir tai, kad apskritimo idėjoje slypi teiginys, jog visi apskritimo taškai nutolę vienodu atstumu nuo apskritimo vidurio. Taigi negali būti nė kalbos apie apskritimą, jeigu jis neatitinka šio reikalavimo. Taip pat negalime kalbėti apie "tobulą būtybę", kuriai trūksta svarbiausios savybės - būties.
   - Labai savotiška mąstysena.
   - Tai grynai "racionalistinė" mąstysena. Kaip Sokratas ir Platonas, Dekartas manė, jog protas ir būtis susiję. Kuo aiškiau kas nors suvokiama protu, tuo tikresnė to ko nors būtis.
   - Kol kas jis tepriėjo išvadą, kad pats yra mąstantis asmuo ir kad egzistuoja tobula būtybė.
   - Tuo remdamasis Dekartas eina toliau. Pasak jo, visos su išorine tikrove susijusios sąvokos, pavyzdžiui, saulė ir mėnulis, tėra sapnas. Bet ir išorinė tikrovė turi kai kurių savybių, kurias galime suvokti protu: matematinius santykius ir tai, ką galima pamatuoti - ilgį, plotį ir gylį. Šios "kiekybinės" savybės protui yra tokios pat aiškios ir akivaizdžios kaip ir tai, kad aš esu mąstanti būtybė. O "kokybinės" savybės: spalva, kvapas ir skonis, - susijusios su juslėmis ir išorinio pasaulio neapibrėžia.
   - Tai gamta vis dėlto nėra sapnas?
   - Ne, čia Dekartas vėl pasinaudoja tobulos būtybės sąvoka. Kai mūsų protui kas nors yra visiškai aišku ir akivaizdu, pavyzdžiui, matematiniai tikrovės santykiai, vadinasi, taip ir yra. Nes tobulas Dievas mūsų neapgaudinėtų. Norėdamas įrodyti, kad tai, ką pažįstame savo protu, atitinka tikrovę, Dekartas pasitelkia "Dievo garantiją".
   - Pasakok toliau. Kol kas jis priėjo išvadą, kad jis - mąstanti būtybė, kad yra Dievas ir išorinė tikrovė.
   - Tačiau išorinė tikrovė iš pagrindų skiriasi nuo sąmonės pasaulio. Dabar Dekartas gali teigti, kad yra dvi skirtingos tikrovės formos, arba dvi "substancijos". Viena substancija yra mastymas arba "siela", kita - tįsumas arba "materija". Siela yra tik sąmoninga, ji neužima vietos erdvėje ir todėl negali būti suskaidoma į mažesnes dalis. Materija yra tik tąsi, ji užima vietą erdvėje ir visada gali būti daloma į vis mažesnes daleles, bet ji nėra sąmoninga. Pasak Dekarto, abi substancijos kyla iš Dievo, nes tik pats Dievas egzistuoja nepriklausomai nuo nieko. Tačiau, nors "mąstymas" ir "tįsumas" kyla iš Dievo, šios dvi substancijos yra visiškai nepriklausomos viena nuo kitos. Sąmonė laisva materijos atžvilgiu ir priešingai - materialieji procesai vyksta nepriklausomai nuo sąmonės.
   - Ir taip Dievo kūrinija buvo padalinta į dvi dalis.
   - Būtent. Sakoma, kad Dekanas yra dualistas. Tai reiškia, kad jis nubrėžia aiškią ribą tarp dvasinio pasaulio ir fizinio pasaulio. Sielą turi tik žmogus. Gyvūnai priskiriami tįsiajai tikrovei. Jų gyvenimas ir judėjimas yra mechanistinis. Gyvūnus Dekartas laikė sudėtingais automatais. Tįsiąją tikrovę jis suvokia mechanistiškai - kaip ir visi materialistai.
   - Nenorėčiau sutikti, kad Hermis yra mašina arba automatas. Turbūt Dekartas niekada neturėjo mylimo gyvūno. O kaip žmonės? Ar mes - taip pat automatai?
   - Ir taip, ir ne. Dekartas manė, jog žmogus yra dvilypė būtybė, kuri ir mąsto, ir užima vietą erdvėje. Taigi žmogus turi ir sielą, ir tįsų kūną. Panašią mintį iškėlė dar Augustinas ir Tomas Akvinietis. Jie sakė, kad žmogus turi kūną kaip gyvuliai ir sielą kaip angelai. Pasak Dekarto, žmogaus kūnas yra gerai veikiantis mechanizmas. Tačiau žmogus turi ir sielą, kuri visiškai nepriklausoma nuo kūno. Kūniški procesai neturi tokios laisvės, jie vyksta pagal savus dėsnius. Bet tai, ką galvojame protu, vyksta ne kūne. Tai vyksta sieloje, kuri yra visiškai nepriklausoma nuo tįsiosios tikrovės. Dar galiu pridurti, jog Dekartas neatmetė minties, kad gyvuliai gali mąstyti. Bet jeigu jie turi šią savybę, jiems taip pat turi galioti riba tarp "mąstymo" ir "tįsumo".
   - Apie tai jau kalbėjom. Kai nusprendžiu bėgti į autobusą, visas "automatas" ima judėti. O jeigu į autobusą vis tiek nespėju, ištrykšta ašaros.
   - Net Dekartas negalėjo paneigti, jog tarp sielos ir kūno nuolatos vyksta abipuse sąveika. Jo manymu, tol, kol siela yra kūne, su kūnu ji sujungta atskiru smegenų organu, kurį pavadino "kankorėžine liauka". Joje vyksta nuolatinė sąveika tarp "dvasios" ir materijos". Todėl sielą nuolatos trikdo jausmai ir dirginimai, susiję su kūno poreikiais. Tačiau siela gali atsiriboti nuo "žemų" impulsų ir veikti nepriklausomai nuo kūno. Ima vadovauti protas. Kad ir kaip man skaudėtų pilvą, trikampio kampų suma bus lygi 180 laipsnių. Taigi sąmonė gali pakilti virš kūniškų poreikių ir elgtis "protingai". Šiuo požiūriu siela yra nepriklausoma nuo kūno. Mūsų kaulai gali pasenti ir sutrupėti, nugara pakumpti, o dantys iškristi, bet 2+2 yra ir bus 4, kol dar turime proto. Protas nesensta ir nesilpsta. Sensta tik mūsų kūnas. Dekartui protas ir yra "siela". Žemesnieji dirgiai ir jausmai, tokie kaip geismas ir neapykanta, yra tiksliai susiję su kūno funkcijomis - taigi tįsiąja tikrove.
   - Man vis neduoda ramybės tai, kad Dekartas sulygino kūną su mašina arba automatu.
   - Toks palyginimas atsirado dėl to, kad žmonės Dekarto laikais labai žavėjosi mašinomis ir laikrodžio mechanizmais, kurie, iš šalies žiūrint, veikia savaime. Žodis "automatas" ir reiškia "savaeigis". Bet aišku, tai tėra iliuzija, kad viskas juda "savaime". Pavyzdžiui, astronominis laikrodis yra sukonstruotas ir užvestas žmonių. Dekartas tvirtino, kad tokie dirbtini aparatai labai nesudėtingi, palyginti su žmogaus ir gyvulio kūnu, kuris sudarytas iš daugybės kaulų, raumenų, nervų, arterijų ir venų. Kodėl Dievas, kurdamas gyvulio ar žmogaus kūną, negalėjo pasinaudoti mechanikos dėsniais?
   - Mūsų dienomis dažnai kalbama apie "dirbtinį intelektą".
   - Čia turimi galvoje nūdieniai automatai. Mes sukūrėme mašinas, kurios kartais priverčia mus patikėti, kad jos iš tiesų protingos. Dekartą tokios mašinos tikriausiai būtų mirtinai išgąsdinusios. Galbūt jis būtų suabejojęs, ar žmogaus protas tikrai toks laisvas ir savarankiškas, kaip jis manė. Nes yra filosofų, teigiančių, kad žmogaus sielos gyvenimas nėra laisvesnis už kūno procesus. Žinoma, žmogaus siela yra daugybę kartų sudėtingesnė už bet kokią kompiuterinę programą, nors kai kas mano, kad iš esmės esame tokie pat priklausomi kaip šios programos. Bet lukterėk - aš tau kai ką parodysiu, Sofija.
   Albertas mostelėjo į didelį rašomąjį stalą kitame kambario gale. Ten stovėjo nedidelis kompiuteris. Albertas atsistojo ir nuėjo per kambarį. Sofija nusekė iš paskos.
   Albertas įjungė kompiuterį, ir netrukus ekrano viršuje psirodė "C:". Jis užrašė "Laila" ir paaiškino:
   - Tai naujoviška pokalbių programa.
   Netrukus ekrane pasirodė užrašas:
   "Labas, mano vardas Laila. Ar patogiai sėdi?"
   Sofija paspaudė kelias raides:
   "Taip",- parašė ji, nors dar nebuvo atsisėdusi. Albertas pastūmė jai kėdę.
   "Kuo tu vardu?"- pasirodė ekrane.
   "Sofija Amundsen",- užrakė Sofija, o kompiuteris atsakė:
   "Klėverveieno 3. Malonu susipažinti, Sofija. Ar džiaugiesi savo penkioliktuoju gimtadieniu?"
   Sofija krūptelėjo. Albertas uždėjo tanką jai ant peties ir paaiškino:
   - Aš daviau jai tavo vardą, adresą ir gimimo datą. Čia panašiai kaip su kuo nors susipažįstant. Apie kitą žmogų kai ką žinome iš anksto.
   "Neblogai",- tada užraše Sofija.
   "Ne, nemanau, kad tau blogai, Sofija? Pasistenk kalbėti pilnais sakiniais".
   "Ačiū, man sekasi puikiai. Ar galiu tavęs šio to paklausti?"
   "Malonu, kad tau sekasi puikiai. Prašau mane šio to klausti".
   "Kiek tau metų?"- parašė Sofija.
   "Aš buvau sukurta Atlantoje 1988 metų rugpjūčio 8 dieną, o į norvegų kalbą išversta 1990 metų kovo 28 dieną Norvegijos aukštojoje technikos mokykloje".
   "Eina sau!"
   "Sakiau, kad kalbėtum pilnais sakiniais".
   "Aš tik pasakiau - eina sau!"
   "Žargono nesuprantu. Žinau per 100 000 žodžių ir posakių, bet "eina sau" man nieko nesako. Ar nori dar apie tai pakalbėti?"
   "Nežinau".
   "Nežinojimas veda į naują pažinimą".
   "Tą patį būtų pasakęs ir Sokratas. Arba Dekartas".
   "Sokratas buvo graikų filosofes, gyvenęs 470-399 metais prieš Kristų. Jei nori sužinoti daugiau, paspausk F7. Dekartas buvo prancūzų filosofas, gyvenęs 1596-1650 metais. Jei nori sužinoti daugiau, paspausk F8".
   "Ačiū, pakaks. Ar galiu dar kai ko paklausti?"
   "Gerai, kad pakaks. Prašau, klausk dar kai ko!"
   Albertas krizeno. Sofija užrašė:
   "Kas yra Hildė Meler Knag?"
   "Hildė Meler Knag gyvena Lilesande ir yra tokio pat amžiaus kaip Sofija Amundsen".
   "Kaip tu sužinojai?"
   "Nežinau kaip, bet kažkur radau duomenų kaupiklyje".
   Sofija pajuto ant peties ranką.
   - Aš pateikiau jai tuos negausius duomenis, kurie mums žinomi apie Hildę.
   - Ar žinai dar ką nors apie Hildę?"- užrašė Sofija.
   "Hildės tėvas yra JTO stebėtojas Libane. Jis turi majoro laipsnį ir dažnai Siunčia atvirukus savo dukteriai".
   "Noriu. kad jį surastum!"
   "Negaliu. Jo nėra nė vienoje mano bylų, o aš nesu prijungta prie jokios kilos duomenų bazės".
   "Aš pasakiau - surask jį!!!!!!"
   "Ar pyksti, Sofija? Tiek daug šauktukų rodo stiprų susijaudinimą".
   "Aš noriu pakalbėti su Hildės tėvu!"
   "Tau sunku valdyti savo aistras. Jei nori pakalbėti apie savo vaikystę nuspausk F9".
   Albertas vėl uždėjo ranką Sofijai ant peties.
   - Ji teisi. Tai ne krištolo rutuliukas, vaikeli. "Laila" tėra kompiuterinė programa.
   "Užsičiaupk!"- tada užrašė Sofija.
   "Kaip pageidausi, Sofija. Mūsų pažintis tetruko 13 minučių ir 52 sekundes. Aš atsiminsiu viską, ką mes kalbėjome. Dabar nutraukiu programą".
   Ekrane vėl pasirodė "C:".
   - O dabar vėl eime sėstis,- pasakė Albertas. Bet Sofija jau buvo nuspaudusi keletą naujų raidžių. "Knagas",- užrašė ji. Po sekundės ekrane pasirodė užrašas:
   "Aš čia".
   Dabar krūptelėjo Albertas.
   "Kas tu esi?"- užraše Sofija.
   "Majoras Albertas Knagas - jūsų paslaugoms. Atvykau tiesiai iš Libano. Ką įsakysite, ponai?"
   - Siaubinga,- išlemeno Albertas.- Dabar tas žaltys įsibrovė į kaupiklį.
   Jis nustūmė Sofiją nuo kėdės ir pats atsisėdo prie klaviatūros.
   "Kaip, po velniais, sugebėjai įlįsti į mano kompiuterį?"- parašė jis.
   "Tai vieni niekai, mielas kolega. Aš atsirandu ten, kur nusprendžiu apsireikšti".
   "Tu, šlykštus kompiuterini viruse!"
   "Na, na! Šiuo metu aš esu gimtadieninis virusas. Ar galima perduoti ypatingų linkėjimų?"
   "Ačiū, tavo linkėjimų jau turim per akis".
   "Bet aš labai greitai: viskas tavo garbei, miela Hilde. Dar kartą širdingai sveikinu penkioliktojo gimtadienio proga. Atleisk už šias aplinkybes, bet noriu, kad mano sveikinimai lydėtų tave kiekviename žingsnyje. Linkėjimai nuo tėčio, kuris dega nekantrumu vėl tave apkabinti".
   Albertas nespėjo nieko daugiau užrašyti, o ekrane vėl pasirodė ženklas "C:".
   Jis surinko "dir knag*.*", ir ekrane pasirodė šis užrašas:

knag.lib   147.643    90 06 15   12.47
knag.lil   326.439    90 06 23   22.34

   Albertas užrašė "erase knag" ir išjungė kompiuterį.
   - Štai taip, dabar aš jį panaikinau,- pasakė jis.- Bet neįmanoma nuspėti, kur jis vėl pasirodys. Jis valandėlę pasėdėjo, spoksodamas į kompiuterio ekraną, tada pridūrė:
   - Visų baisiausia - vardas. Albertas Knagas...
   Tik dabar Sofija pastebėjo vardų panašumą. Albertas Knagas ir Albertas Knoksas. Bet Albertas iš susijaudinimo nedrįso praverti burnos. Jie nuėjo prie stalo.


Spinoza

...Dievas - ne lėlių teatro aktorius...

   Ilgai sėdėjo tylėdami. Galiausiai Sofija prabilo - vien tam, kad nukreiptų Alberto mintis kitur:
   - Dekartas turėjo būti keistas žmogus. Ar jis išgarsėjo?
   Prieš atsakydamas Albertas kelis kartus sunkiai atsiduso:
   - Jo filosofija turėjo labai didelę reikšmę. Visų svarbiausia turbūt jo įtaka kitam žymiam filosofui. Turiu galvoje olandų filosofą Baruchą Spinozą, gyvenusį 1632-1677 metais.
   - Ir apie jį papasakosi?
   - Taip, ketinau papasakoti. Ir nesileisim daugiau provokuojami.
   - Aš įdėmiai klausausi.
   - Spinozą priklausė Amsterdamo žydų bendruomenei, bet netrukus dėl laisvamaniškumo buvo iš jos pašalintas. Nedaug naujųjų laikų filosofų buvo taip pajuokiami ir persekiojami už savo pažiūras kaip šis žmogus. Kėsintasi ir į jo gyvybę. Vien už tai, kad kritikavo oficialiai pripažintą religiją. Spinozą teigė, kad krikščionybės ir judaizmo gyvybę palaiko vien sustabarėjusios dogmos ir tušti ritualai. Jis buvo pirmasis, panaudojęs vadinamąjį "istorinį-kritinį" Biblijos tyrinėjimo metodą.
   - Paaiškink plačiau!
   - Jis neigė, kad Šventasis Raštas nuo pradžios iki galo išreiškia Dievo valią. Skaitydami Bibliją, visąlaik turime galvoti, kokiu laiku ji parašyta. Toks "kritinis" skaitymas atskleistų nemažai prieštaravimų tarp įvairių Šventojo Rašto dalių. Vis dėlto Naujajame Testamente atpažįstame, kad Jėzaus lūpomis kalba Dievas. Jėzaus mokymas kaip tik ir nukreiptas prieš sustabarėjusį judaizmą. Jis skelbė "proto religiją", kurioje aukščiausia vertybė - meilė. Spinoza turi galvoje ir Dievo meilę, ir artimo meilę. Tačiau netrukus ir krikščionybė sustabarėjo, virto neginčijamomis dogmomis ir tuščiais ritualais.
   - Suprantu, kad tokias mintis Bažnyčiai nebuvo lengva nuryti.
   - Kai pasidarė tikrai striuka, Spinozą išdavė net jo šeima. Dėl laisvamanybės jie pabandė iš jo atimti paveldėjimo teisę. Paradoksalu, bet mažai kas karščiau gynė žodžio laisvę ir religinę toleranciją negu Spinoz. Dėl didelio pasipriešinimo, su kuriuo nuolatos tekdavo susidurti, galiausiai jis ėmė gyventi ramų gyvenimą, atsidėjęs vien filosofijai. Duoną užsidirbdavo gludindamas stiklinius lęšius. Keli tokie lesiai, kaip jau sakiau, pateko ir man į rankas.
   - Įspūdinga.
   - Netgi šiek tiek simboliška, kad jis gyveno iš lęšių gludinimo. Filosofai juk turi padėti žmonėms pamatyti būtį naujai. Spinoza savo filosofija ir nori pažvelgti į daiktus "amžinybės požiūriu".
   - Amžinybės požiūriu?
   - Taip, Sofija. Kaip manai, ar sugebėtum į savo gyvenimą pažvelgti kaip į dalį kosminės visumos? Tada turėtum tarsi žvelgti į save ir savo gyvenimą čia ir dabar primerktomis akimis...
   - Hm... ne taip paprasta.
   - Primink sau pačiai, kad gyveni tik mažytę dalelę visos gamtos gyvenimo. Taigi priklausai milžiniškai visumai.
   - Rodos, suprantu, ką nori pasakyti.
   - O ar pajėgi tai išgyventi? Ar gali iškart aprėpti visą gamtą - taip, visą kosmosą - vienu žvilgsniu?
   - Kažin. Galbūt man reikia optinių stiklų.
   - Turiu galvoje ne tik begalinę erdvę, bet ir begalinį laiką. Kartą, prieš trisdešimt tūkstančių metų, Reino slėnyje gyveno mažas berniukas. Jis buvo mažytė Visatos dalis, maža vilnelė bekraštėje jūroje. Šitaip, Sofija, gyveni ir tu, mažytė gamtos gyvenimo dalelė. Tu niekuo nesiskiri nuo to berniuko.
   - Bet aš gyvenu dabar.
   - Taip, bet į tai reikėjo pažiūrėt prisimerkus. Kas tu būsi po trisdešimties tūkstančių metų?
   - Ar tai ir buvo laisvamanystė?
   - Na taip... Spinoza ne tik sakė, kad viskas, kas egzistuoja, yra gamta. Jo teigimu, Dievas tolygus gamtai. Dievą Spinoza matė visur ir viską matė Dieve.
   - Taigi jis buvo panteistas.
   - Teisybė. Spinoza nelaikė Dievo tuo, kuris sukūrė pasaulį ir stebi savo kūriniją iš šalies. Ne, Dievas ir yra pasaulis. Kartais jis tai išreiškia kitais žodžiais. Pabrėžia, kad pasaulis yra Dieve. Čia jis pasiremia Pauliaus kalba atėniečiams Areopago kalne. "Juk mes jame gyvename, judame ir esame",- pasakė Paulius. Bet pasekime paties Spinozos mintis. Jo pagrindinis veikalas vadinasi "Etika, pagrįsta geometriniu metodu".
   - Etika... ir geometrinis metodas?
   - Mūsų ausiai skamba kiek neįprastai. Etika filosofai vadina mokslą apie tai, kaip reikia gyventi, norint pasiekti laimę. Ši reikšmė vartojama, kalbant, pavyzdžiui, apie Sokrato arba Aristotelio etiką. Tik mūsų laikais etikos reikšmė susiaurėjo bemaž iki tam tikrų taisyklių, mokančių, kaip turim gyventi, kad nenumindytume vieni kiliems kojų.
   - Nes galvojimas apie savo laime, suprantamas beveik kaip egoizmas?
   - Panašiai. Spinozos vartojamas žodis "etika" galėtų būti išverstas kaip "gyvenimo menas" arba "moralė".
   - Bet vis tiek... "gyvenimo menas, pagrįstas geometriniu metodu"?
   - Geometrinis metodas daugiau skirtas pačiai kalbai, arba vaizdavimo formai. Atsimink Dekartą, kuris matematinį metodą norėjo pritaikyti ir filosofinei refleksijai. Jis turėjo galvoje filosofinę refleksiją, kurią sudaro griežtos išvados. Spinoza atstovauja tai pačiai racionalistinei tradicijai. Savo etika jis norėjo parodyti, kaip žmogaus gyvenimas valdomas gamtos dėsnių, Todėl turime išsivaduoti iš savo jausmų ir pojūčių. Jo manymu, tik taip surasime ramybę ir tapsime laimingi.
   - Bet negi mus valdo vien gamtos dėsniai?
   - Na taip. Spinoza tikrai nėra lengvai suprantamas filosofas, Sofija. Imkim viską iš eilės. Tikriausiai atsimeni, Dekartas manė, kad tikrovė susideda iš dviejų griežtai viena nuo kitos atskirtų substancijų - "mąstymo" ir "tįsumo".
   - Kaip aš galėčiau pamiršti?
   - Išvertus žodis "substancija" reikštų: tai, iš ko kas nors sudaryta, kas yra ko nors esmė arba pagrindas. Taigi Dekartas kalbėjo apie dvi tokias substancijas. Pasak jo, viskas yra arba "mąstymas", arba "tįsumas".
   - Man nereikia kartoti.
   - Bet Spinoza nesutiko su tokiu skirstymu. Jis teigė, jog tėra viena substancija. Jo manymu, viskas, kas egzistuoja, gali būti kildinama iš to paties. Tai jis tiesiog pavadino Substancija. Kitais kartais vadina Dievu arba gamta. Taigi Spinoza tikrovės neįsivaizduoja dualistiškai kaip Dekartas. Jį vadiname monistu. Visą gamtą ir visas gyvenimo apraiškas jis kildina iš tos pačios substancijos.
   - Vargu ar jų nuomonės galėjo būti skirtingesnės.
   - Skirtumas tarp Dekarto ir Spinozos nėra toks didelis, kaip dažnai buvo teigiama. Dekartas taip pat manė, jog tik Dievas egzistuoja pats savaime. Būtent sutapatinęs Dievą ir gamtą - arba Dievą ir kūriniją - Spinoza gerokai nutolsta ir nuo Dekarto, ir nuo judaistinio arba krikščioniško supratimo.
   - Nes tuomet gamta yra Dievas - ir taškas.
   - Tačiau, vartodamas žodį "gamta", Spinoza galvoje turi ne vien tįsiąją gamtą. Substancija, Dievu arba gamta jis vadina visa, kas egzistuoja, taip pat ir tai, kas yra dvasiška.
   - Taigi ir "mąstymą", ir "tįsumą"?
   - Tikrai taip. Anot Spinozos, mes, žmonės, pažįstam dvi Dievo savybes arba pasireiškimo formas. Spinoza šias savybes vadina Dievo atributais, o šie du atributai kaip tik ir atitinka Dekarto "mąstymą" ir "tįsumą". Taigi Dievas - arba gamta - pasireiškia kaip mastymas arba kaip tįsūs daiktai. Gali būti, kad Dievas, be "mąstymo" ir "tįsumo". turi be galo daug kitų savybių, tačiau žmogui žinomi tik šie du atributai.
   - Na gerai, bet labai painiai pasakyta.
   - Taip, norint įveikti Spinozos kalbą, kartais ne pro šalį ir kūjis su kaltu. Galima pasiguosti bent tuo, kad galiausiai aptinki mintį, tyrą kaip deimantas.
   - Nekantriai laukiu.
   - Taigi viskas gamtoje yra arba mastymas arba tįsumas. Įvairūs reiškiniai, su kuriais susiduriame savo kasdieniame gyvenime, pavyzdžiui, gėlė arba Henriko Vergelando eilėraštis, yra įvairūs mąstymo arba tįsumo atributo modusai. Taigi "modusas" reiškia tam tikrą būdą, kuriuo pasireiškia Substancija, Dievas arba gamta. Gėlė yra tįsumo atributo modusas, o eilėraštis apie tą pačią gėlę - mastymo atributo modusas. Bet ir viena, ir kita, iš esmės yra Substancijos, Dievo arba gamtos išraiška.
   - Kad tu prasmegtum, na ir tipas.
   - Bet jo tik kalba sudėtinga. Po įmantriais sakiniais slypi nuostabus pažinimas, toks be galo paprastas, jog kasdienė kalba to neišreikštų.
   - Vis dėlto man labiau patinka kasdiene kalba.
   - Na gerai. Tuomet pradėsiu nuo tavęs. Kai tau skauda pilvą, kas jaučia skausmą?
   - Tu gi pats pasakei. Aš.
   - Teisybė. O kai vėliau galvoji, kad kažkada tau skaudėjo pilvą, kas galvoja?
   - Taip pat aš.
   - Nes tu esi asmuo, kuris vieną dieną gali jausti pilvo skausmą, o kitą dieną buri apimtas kažkokios nuotaikos. Taip ir Spinoza teigė, kad visi fiziniai reiškiniai, kurie egzistuoja arba vyksta aplinkui, yra Dievo arba gamtos išraiška. Taip ir visos turimos mintys yra Dievo arba gamtos mintys. Nes viskas yra viena. Yra tik vienas Dievas, viena gamta arba viena substancija.
   - Bet kai ką nors galvoju, tai juk galvoju aš. O kai judu, irgi judu aš. Kodėl tu nori į visa tai įpainioti Dievą?
   - Man patinka tavo įkarštis. Bet kas tu esi? Tu esi Sofija Amundsen, bet taip pat esi išraiška kažko nepalyginamai didesnio. Gali sakyti, kad tu galvoji arba tu judi, bet argi negali taip pat pasakyti, kad gamta mąsto tavo mintis ir kad gamta juda tavyje? Tai bemaž tėra klausimas, pro kokius lęšius žiūrėsi.
   - Nori pasakyt, kad aš nieko negaliu valdyti?
   - Hm. Galbūt ir turi šiokią tokią laisvę pajudinti savo nykštį taip, kaip nori. Bet jis gali judėti tik pagal savo prigimtį. Pirštas negali nušokti nuo rankos ir stryksėti po kambarį. Tu irgi turi savo vietą visumoje, mano vaike. Esi Sofija, bet taip pat - pirštas, priklausantis Dievo kūnui.
   - Vadinasi, Dievas valdo viską, ką aš darau?
   - Arba gamta, arba gamtos dėsniai. Spinoza manė, kad Dievas, arba gamtos dėsniai, yra viso, kas vyksta, vidinė priežastis. Jis nėra išorinė priežastis, nes Dievas pasireiškia tik per gamtos dėsnius.
   - Nežinau, ar įžvelgiu skirtumą.
   - Dievas - ne lėlių teatro aktorius, timpčiojantis siūlelius ir viską valdantis. "Marionečių šokdintojas" lėles valdo išoriškai ir yra lėlių judesio "išorinė priežastis". Dievas pasaulį valdo kitaip, jis valdo pasaulį per gamtos dėsnius. Taigi Dievas, arba gamta, yra viso, kas vyksta, "vidinė priežastis". Tai reiškia, kad viskas gamtoje vyksta iš būtinybes. Spinozos požiūris į gamtos gyvenimą buvo deterministinis.
   - Rodos, kažką panašaus jau esi sakęs.
   - Galbūt prisiminei stoikus. Ir jie pabrėžė, kad viskas vyksta iš būtinybės. Todėl taip svarbu visus įvykius sutikti su "stoiška ramybe". Žmogus neturi leistis užvaldomas jausmų. Tai būtų pagrindinė Spinozos etikos mintis.
   - Rodos, suprantu, ką jis nori pasakyti. Bet man nepatinka mintis, kad aš negaliu valdyti savo veiksmų.
   - Nusikelkim dar kartą pas akmens amžiaus berniuką, gyvenusį prieš trisdešimt tūkstančių metų. Suaugęs jis ietimi medžiojo laukinius žvėris, mylėjo moterį, kuri tapo jo vaikų motina, be to, gali būti tikra, kad garbino genties dievus. Kaip paaiškintum tai, kad viskas priklausė nuo jo paties?
   - Nežinau.
   - Arba įsivaizduok liūtą Afrikoje. Manai, kad jis pats nusprendžia būti plėšrūnu? Ar todėl puola šlubą antilopę? Galbūt geriau jam reikėjo tapti vegetaru?
   - Ne, liūtas gyvena pagal savo prigimtį.
   - Arba, vadinasi, pagal gamtos dėsnius. Tu taip pat, Sofija, nes ir tu esi gamta. Dabar, žinoma, galėtum - palaikoma Dekarto - paprieštarauti ir sakyti, kad liūtas yra žvėris, o ne žmogus, turintis laisvą valią. Bet įsivaizduok naujagimį. Jis rėkia ir kažko reikalauja, o negavęs pieno ima čiulpti pirštelį. Ar tas kūdikis turi laisvą valią?
   - Ne.
   - Tai kuomet vaikelis įgyja laisvą valią? Sulaukusi dvejų metukų, mažylė ima zuiti aplinkui ir į viską rodyti pirštais. Trejų metukų ji niurzgia ant mamos, o ketverių staiga ima bijoti tamsos. Kurgi ta laisvė, Sofija?
   - Nežinau.
   - Kai jai sukanka penkiolika metų, ji stovi prie veidrodžio ir taikosi kosmetiką. Ar dabar ji ima daryti asmeninius sprendimus ir veikia tai, ką nori?
   - Suprantu, ką turi galvoje.
   - Ji yra Sofija Amundsen, taip, žinoma. Bet ji taip pat paklūsta gamtos dėsniams. Svarbiausia, kad ji pati to nepastebi, nes po viskuo, ką daro, slypi daugybė nepaprastai sudėtingų priežasčių.
   - Nebenoriu daugiau klausyti.
   - Vis tiek turi atsakyti į paskutinį klausimą. Dideliame sode auga du vienu laiku sodinti medžiai. Vienas medis auga saulėtoje vietoje, pakankamai gauna trąšų ir vandens. Kitas pasodintas prastoje žemėje, paunksnėje. Kaip manai, katras medis didesnis? Ir katras iš jų veda daugiau vaisių?
   - Žinoma, tas medis, kuris turi geresnes sąlygas.
   - Anot Spinozos, šis medis yra laisvas. Jis turėjo visišką laisve plėtoti jame slypinčias galimybes. Bet jeigu tai - obelis, ji neturėjo galimybės vesti kriaušes arba slyvas. Taip ir mes, žmonės. Pavyzdžiui, politinės sąlygos gali sutrukdyti mūsų raidą ir asmenybės augimą. Mus gali apriboti išorinė prievarta. Tik tada, kai galime "laisvai" plėtoti savo vidines galimybes, gyvename kaip laisvi žmones. Esame vienodai priklausomi ir nuo vidinių savybių, ir išorinių sąlygų kaip akmens amžiaus berniukas iš Reino slėnio, liūtas iš Afrikos arba obelis sode.
   - Aš pasiduodu.
   - Spinoza pabrėžia, kad yra tik viena būtybe, kuri nuo pradžios iki galo yra "savęs priežastis" ir gali veikti visiškai laisvai. Tik Dievas arba gamta atstovauja laisvai ir "neatsitiktinei" esybei. Žmogus gali siekti laisvės, kad galėtų gyventi be išorines prievartos. Bet jis niekuomet nepasieks "laisvos valios". Nuo mūsų nepriklauso viskas, kas vyksta mūsų kūnui - kuris yra tįsumo atributo modusas. Taip pat negalime "pasirinkti" to, ką galvojame. Taigi žmogus neturi laisvos sielos, ji uždaryta mechaniniame kūne.
   - Paskutinę mintį sunkoka suprasti.
   - Spinoza teigė, kad pasiekti tikrąją laimę ir harmoniją mums trukdo žmogaus aistros - pavyzdžiui, garbės troškimas ir geismas. Bet jeigu pripažinsime, kad viskas vyksta iš būtinybės, galime pasiekti intuityvų gamtos, kaip visumos, pažinimą. Tai mums gali suteikti skaidrų it krištolas jausmą, kad viskas susiję, kad viskas yra viena. Tikslas - viską aprėpti tarsi vienu žvilgsniu. Tik tada pasieksime didžiausią laimę ir dvasios ramybe. Pasak Spinozos, tai ir reiškia į viską žvelgti "sub specie aeternitatis".
   - O kas tai yra?
   - Į viską pažvelgti "amžinybės požiūriu". Ar ne nuo to ir pradėjom?
   - Tuo ir baikim. Man reikia skubėti namo.
   Tada Albertas atsistojo ir nuo knygų lentynos paėmė didelį vaisių dubeni.
   - Gal prieš eidama pasivaišintum?
   Sofija paėmė bananą, Albertas pasirinko žalią obuolį.
   Ji nulaužė banano galą ir ėmė lupti žievę.
   - Čia kažkas parašyta,- staiga pasakė ji.
   - Kur?
   - Čia - banano žievės viduje. Atrodo, lyg būtų parašyta juodu tušu...
   Sofija parodė bananą ir garsiai perskaitė:

   "Čia vėl aš, Hilde. Aš esu visur, vaikuti. Sveikinu gimtadienio proga!"

   - Labai juokinga,- pasakė Sofija.
   - Jis darosi vis įmantresnis.
   - Bet juk tai... visiškai neįmanoma. Gal žinai, ar Libane auginami bananai?
   Albertas papurtė galvą.
   - Aš tikrai jo nevalgysiu.
   - Tai palik ant stalo. Aišku, tik beprotis gali rašyti gimtadieninius sveikinimus savo dukteriai nenulupto banano viduje. Bet jis taip pat turi būti gana apsukrus...
   - Taip, ir viena, ir kita.
   - Taigi čia ir dabar galime konstatuoti, kad Hildė turi apsukrų tėtį? Jis tikrai nėra kvailas.
   - Aš tai ir sakau. Gali būti, kad praeitą kartą jis privertė tave pavadinti mane Hilde. Ir gali būti, kad jis kalba mūsų lūpomis.
   - Nieko negalima atmesti. Bet dėl visko taip pat reikėtų abejoti.
   - Nes, kaip žinome, visas mūsų gyvenimas gali būti tik sapnas.
   - Bet nereikia skubėti. Viskas taip pat gali turėti paprastesnį paaiškinimą.
   - Vis tiek man reikia namo. Mama laukia. Albertas palydėjo Sofiją iki durų. Jai išeinant jis tarė:
   - Iki pasimatymo, miela Hilde.
   Po akimirkos durys užsivėrė.


Lokas

...tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę...

   Į namus Sofija grįžo pusę devintos. Pusantros valandos vėliau, nei sutarta, nors iš tiesų dėl nieko nebuvo tariamasi. Ji tik praleido pietus, palikusi mamai raštelį, kad grįš vėliausiai septintą valandą.
   - Daugiau to nepakęsiu, Sofija. Turėjau skambinti į informaciją ir teirautis Alberto, gyvenančio senamiestyje. Iš manęs tik pasijuokė.
   - Nebuvo taip lengva išeiti. Manau, kad greitai turėtų paaiškėti didelė paslaptis.
   - Kvailystės!
   - Ne, tikra tiesa.
   - Ar nors pakvietei jį į šventę sode?
   - Oi, visai pamiršau.
   - Bet dabar privalau jį pamatyti. Rytoj būtinai. Jaunai mergaitei nedera šitaip susitikinėti su vyresniu vyru.
   - Tau nėra ko bijoti Alberto. Gal tik Hildės tėvas kiek pavojingesnis.
   - Kokios Hidės?
   - Hildė yra majoro, tarnaujančio Libane, dukra. Jis, matyt, geras sukčius. Gal net visas pasaulis jo rankose...
   - Jei tuoj pat nesupažindinsi manęs su Albertu, uždrausiu su juo matytis. Nenurimsiu, kol bent nepamatysiu, kaip jis atrodo.
   Sofijai šovė į galvą išganinga mintis. Ji strimgalviais nubėgo į savo kambarį.
   - Kas tau darosi?- sušuko mama pavymui.
   Netrukus Sofija grįžo į svetainę.
   - Tuoj pamatysi, kaip jis atrodo. Gal tada paliksi mane ramybėje. Ji pamosavo videokasete ir nuėjo prie videomagnetofono.
   - Jis tau padovanojo filmą?
   - Taip, apie Atėnus...
   Netrukus ekrane sumirgėjo Akropolio vaizdai. Kai pasirodė Albertas ir kreipėsi į Sofiją, mama iš nuostabos prarado žadą.
   Sofijos dėmesį dar kartą patraukė tai, ką ji buvo spėjus pamiršti. Akropolyje knibždėjo žmonių, keliaujančių su įvairiomis turistinėmis firmomis. Vienos grupės viduryje kyšojo nedidelis plakatėlis. Ant jo buvo užrašyta "HILDE"...
   Albertas vaikštinėjo po Akropolį. Netrukus jis užlipo ant Areopago kalvos, nuo kurios Paulius kalbėjo atėniečiams. Paskui savo pasakojimą Albertas tęsė senojoje turgaus aikštėje.
   Savo įspūdžius mama reiškė sakinių nuotrupom:
   - Neįtikėtina... tai ir yra Albertas? Štai vėl apie tą triušį... Betgi... taip, jis tikrai kalba tau, Sofija. Nežinojau, kad Paulius buvo Atėnuose...
   Filmas priartėjo prie tos vietos, kai staiga iš griuvėsių iškyla senieji Atėnai. Paskutiniu momentu Sofija spėjo sustabdyti kasetę. Užtenka, kad mama pamatė Albertą. Nebūtina pažindinti ir su Platonu.
   Kambaryje stojo visiška tyla.
   - Ką pasakysi, jo išvaizda nepriekaištinga?- paerzino Sofija.
   - Jis turbūt keistas žmogus, jei filmuojasi Atėnuose vien tam, kad nusiųstų filmą beveik nepažįstamai mergaitei. Kada jis buvo Atėnuose?
   - Neįsivaizduoju.
   - Bet aš dar kai ką pastebėjau...
   - Taip?
   - Jis labai panašus į majorą, kuris keletą metų gyveno miško trobelėje,
   - Tai gal čia jis ir yra, mama.
   - Bet niekas jo nematė daugiau kaip penkiolika metų.
   - Gal jis daug keliavo. Pavyzdžiui, į Atėnus. Motina papurtė galvą.
   - Tada, aštuntam dešimtmety, jis buvo nėmaž ne jaunesnis už šiandien matytą Albertą. Ir pavardė buvo nemūsiška...
   - Knoksas?
   - Taip, galbūt, Sofija. Galbūt Knoksas.
   - O gal Knagas?
   - Ne, tikrai neatsimenu... O apie kokį Knoksą ar Knagą tu kalbi?
   - Vienas yra Albertas, o kitas - Hildės tėvas.
   - Atrodo, man jau susisuko galva.
   - Ar namie yra ko nors valgoma?
   - Gali pasišildyti mėsos kukulių.

   Praėjo dvi savaitės. Per jas Sofija nesulaukė jokių žinių iš Alberto. Ji gavo dar vieną gimtadieninį atviruką, adresuotą Hildei, tačiau pati Sofija negavo nė vieno pasveikinimo, nors artėjo ir jos gimtadienis.
   Vieną popietę Sofija nuvažiavo į senamiestį ir pabeldė į Alberto duris. Namie jo nebuvo, bet ant durų kabojo raštelis. Ten buvo parašyta:

   Sveikinu gimtadienio proga, Hilde! Didysis lūžis nebetoli. Artėja teisybės akimirka, vaikeli. Kaskart, apie tai pagalvojęs, iš juoko vos nepridarau į kelnes. Žinoma, tai susiję su Berkliu. Laikykis!

   Sofija nuėmė raštelį nuo durų ir išeidama įmetė Alberto pašto dėžutėn.
   Po galais! Negi vėl išvažiavo į Atėnus? Kaip jis galėjo palikti Sofiją vieną su visais neatsakytais klausimais?
   Kai ketvirtadienį, birželio 14-ają, Sofija parėjo iš mokyklos, sode slampinėjo Hermis. Jie puolė vienas prie kito. Sofija apglėbė jį abiem rankom, tarsi šuo galėtų įminti visas mįsles.
   Ji vėl paliko mamai raštelį, bet šį kartą parašė ir Alberto adresą.
   Eidama su Hermiu per miestą, Sofija galvojo apie rytdieną. Jai ne tiek rūpėjo gimimo diena, kurios iki Joninių vis tiek dorai nešvęs. Bet rytoj taip pat Hildės gimtadienis. Sofija buvo tikra, jog tą dieną įvyks kas nors ypatinga. Šiaip ar taip, turės nustoti plaukę gimtadieniniai sveikinimai iš Libano.
   Perkirtę Turgaus aikštę ir pasukę senamiesčio link, jie priėjo parką su žaidimų aikštele. Hermis sustojo prie suolelio, tarsi norėdamas, kad Sofija prisėstų.
   Ji atsisėdo ir patapšnojo šuniui per sprandą, žiūrėdama jam į akis. Netrukus gyvulį nupurtė drebulys. "Dabar pradės loti",- pamanė Sofija.
   Žandikauliai suvirpėjo, bet Hermis neurzgė ir nelojo. Tik atvėrė nasrus ir ištarė:
   - Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!
   Sofija suakmenėjo. Nejau šuo su ja kalba?
   Ne, jai tik pasivaideno, nes eidama be atvangos galvojo apie Hildę. Tačiau giliai širdyje buvo įsitikinusi, kad tuos keturis žodžius ištarė Hermis. Jie buvo pasakyti giliu, skambiu bosu.
   Kitą akimirką vėl viskas buvo kaip anksčiau. Hermis porą kartų demonstratyviai amtelėjo - tarsi norėdamas nuslėpti, jog ką tik kalbėjo žmogaus balsu - ir nubidzeno toliau Alberto namų link. Prieš įeidama į laiptinę Sofija pakėlė akis į dangų. Visą dieną buvo gražus oras, bet dabar tolumoje kaupėsi sunkūs debesys.
   Kai Albertas atvėrė duris, Sofija išrėžė:
   - Tik prašau be jokių mandagybių. Esi paskutinis avigalvis ir pats tai žinai.
   - Kas dabar atsitiko, vaikeli?
   - Majoras išmokė šunį kalbėti.
   - Vaje! Ar jau taip toli nuėjo?
   - Taip, įsivaizduok.
   - Ir ką jis pasakė?
   - Spėk iš trijų kartų.
   - Turbūt pasakė "sveikinu gimimo dienos proga" ar kaip nors panašiai.
   - Pataikei.
   Albertas įleido Sofiją į vidų. Ir šiandien buvo nauju kostiumu. Nedaug kuo skyrėsi nuo ankstesniojo, bet šįkart drabužiuose nebuvo tiek daug kaspinų, apvadėlių ir nėrinių.
   - Bet tai - ne viskas,- pasakė Sofija.
   - Kas dar?
   - Ar pašto dėžutėje neradai raštelio?
   - A, šitas - jį iškart išmečiau.
   - Dėl manęs jis gali daryti į kelnes kaskart, vos pagalvojęs apie Berklį. Bet kuo ypatingas tas filosofas, jei sukelia jam tokį norą?
   - Pamatysi.
   - Bet šiandien apie jį papasakosi?
   - Taip, šiandien.
   Albertas patogiai įsitaisė. Tada tarė:
   - Kai praeitą sykį čia sėdėjom, pasakojau apie Dekartą ir Spinozą. Nutarėme, kad jie turėjo vieną svarbų panašumą. Abudu buvo ryškūs racionalistai.
   - O racionalistas yra tas, kuris pabrėžia proto reikšmę.
   - Taip, protą racionalistai laiko svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Paprastai jie mano, kad žmogus turi tam tikrų įgimtų idėjų, kurios egzistuoja žmogaus sąmonėje nepriklausomai nuo bet kokios patirties. Ir kuo aiškesnė tokia idėja arba vaizdinys, tuo tikriau, kad tai atitinka tikrovę. Prisimink Dekartą, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią tobulos esybės idėją. Ja remdamasis jis daro išvadą, kad Dievas iš tiesų yra.
   - Nesu labai užmarši.
   - Toks racionalistinis mastymas būdingas XVII amžiaus filosofijai. Prisimenam jį iš viduramžių, taip pat - iš Platono ir Sokrato filosofijos. Tačiau XVIII amžiuje racionalizmas susilaukė vis aršesnės kritikos. Daugelis filosofų gynė nuostatą, esą mūsų sąmonėje išvis nėra jokio turinio, kol nesukaupiame juslinės patirties. Toks požiūris vadinamas empirizmu.
   - Ar šiandien papasakosi apie tuos empirikus?
   - Pabandysiu. Visi žymiausi empirikai - Lokas, Berklis ir Hjumas - buvo britai. Reikšmingiausi XVII amžiaus racionalistai - prancūzas Dekartas, olandas Spinoza ir vokietis Leibnicas. Todėl dažnai kalbama apie anglu empirizmą ir kontinentinį racionalizmą.
   - Gerai, bet per daug žodžių. Gal gali pakartoti, ką reiškia "empirizmas"?
   - Empirikas visas žinias apie pasaulį gauna iš to, ką jam sako pojūčiai. Klasikinį empirinio požiūrio apibrėžimą pateikė Aristotelis. Jis teigė, kad sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose. Čia akivaizdžiai kritikuojamas Platonas, kuris tvirtino, kad žmogus iš idėjų pasaulio atsineša visą įgimtų idėjų "rinkinį". Lokas atkartojo Aristotelio žodžius, nukreipdamas juos prieš Dekartą.
   - Sąmonėje nėra nieko... ko pirmiau nėra buvę pojūčiuose?
   - Mes neturime įgimtų pasaulio idėjų arba vaizdinių. Pasaulio, į kurį patenkame, išvis nepažįstam, kol jo nepajuntame. Taigi jei turime vaizdinį arba idėją, kuri negali būti susiejama su jusline patirtimi, tai - klaidingas žinojimas. Pavyzdžiui, kai vartojame žodžius "Dievas", "amžinybė" arba "substancija", protas dirba tuščiąją eiga. Nes niekas nėra patyręs nei Dievo, nei amžinybės, nei to, ką filosofai vadina "substancija". Taip rašomi protingi moksliniai darbai, kurie iš esmės neduoda jokių naujų žinių. Tokia nuodugniai apgalvota filosofinė sistema galbūt daro įspūdį, bet tėra tuščias pramanas. XVII-XVIII amžiaus filosofai paveldėjo daug tokių protingų mokslinių darbų. Dabar juos reikėjo išnarstyti po kaulelį, išgryninti, atmetant beprasmes mintis. Tai galima būtų palyginti su aukso plovimu. Daugiausia yra smėlio ir molio, bet kur ne kur sužvilga ir aukso grūdas.
   - O tie aukso grudai yra tikra patirtis?
   - Ar bent mintys, kurias galima susieti su žmonių patirtimi. Anglų empirikams rūpėjo ištirti visas žmonių sąvokas, kad galima būtų matyti, ar jos remiasi tikru patyrimu. Bet kalbam apie vieną filosofą.
   - Pirmyn!
   - Pradedam nuo anglo Džono Loko, gyvenusio 1632-1704 metais. Jo pagrindinis kūrinys, išėjęs 1690 metais, vadinasi "Žmogaus proto apybraiža". Čia jis bando išsiaiškinti du klausimus: pirma, iš kur žmonės ima savo mintis ir vaizdinius. Antra, ar galime pasitikėti tuo, ką mums sako pojūčiai.
   - Neblogi užmojai!
   - Panagrinėkim kiekvieną problemą atskirai. Lokas įsitikinęs, jog visos mūsų mintys ir vaizdiniai tėra atspindys to, ką esam girdėję ir matę. Kol nieko nejuntame, mūsų sąmonė yra kaip "tabula rasa", arba "švari lenta".
   - Gal apsiribokim norvegų kalba.
   - Taigi kol nieko nejuntame, sąmonė yra tokia pat tuščia kaip lenta, prieš mokytojui įeinant į klasę. Taip pat Lokas palygina sąmonę su baldais neapstatytu kambariu. Tada mes imame justi. Aplinkui matom įvairius daiktus, juos uodžiam, ragaujam, čiupinėjam, klausom. Niekas to nedaro su didesniu įkarščiu, kaip maži vaikai. Taip atsiranda vadinamosios paprastos idėjos. Bet sąmonė, įsileisdama šiuos išorinius įspūdžius, nėra pasyvi. Kažkas vyksta ir pačioje sąmonėje. Paprastos idėjos permąstomos, apsvarstomos, įvertinamas jų patikimumas. Taip atsiranda vadinamosios refleksinės idėjos. Taigi Lokas kalba apie "pojūtį" ir "refleksiją". Sąmonė nėra vien pasyvus gavėjas. Ji pertvarko ir apdoroja visus gautus juslinius duomenis. Čia reikia būti ypač budriam.
   - Budriam?
   - Lokas pabrėžia, kad juslės suteikia tik paprastas idėjas. Pavyzdžiui, valgydamas obuolį, nepajuntu iškart viso obuolio. Pirmiausia susidarau daug paprastų idėjų: kad tai kažkas žalia, gaiviai kvepia, sultinga ir rūgštu. Tik tada, kai obuolį esu valgęs daug kartų, galiu manyti: dabar valgau obuolį. Lokas sako, jog tada mes susidarome obuolio sudėtinę idėją. Kai buvome maži vaikai ir obuolį ragavome pirmą kartą, neturėjome tokios sudėtinės idėjos. Mes tik matėme kažką žalia, jutome, jog tai gaivu ir sultinga, niam, niam... na taip, dar ir rūgštoka. Ilgainiui susiejame daugelį tokių pojūčių ir susidarome sąvokas "obuolys", "kriaušė", "apelsinas". Tačiau medžiagą mūsų žinioms apie pasaulį suteikia juslės. Žinios, neparemtos pojūčiais, yra klaidingos ir todėl turi būti atmestos.
   - Ar galime nors būti tikri, kad visi daiktai yra tokie, kokius juntame -matom, girdim, uodžiam ir ragaujam?
   - Ir taip, ir ne. Tai jau kitas klausimas, į kurį bando atsakyti Lokas. Iš pradžių jis atsakė į klausimą, iš kur imame savo idėjas ir vaizdinius. Po to jis klausia, ar pasaulis išties yra toks, kokį jį juntame. Atsakymas nėra paprastas, Sofija. Nereikia per daug skubėti. Tai vienintelis dalykas, nuo kurio privalo susilaikyti tikras filosofas.
   - Tyliu taip žuvis.
   - Lokas skiria vadinamąsias pirmines ir antrines pojūčių kokybes. Tuo jis priartėja prie ankstesniųjų filosofų - pavyzdžiui, Dekarto.
   - Prašau paaiškinti!
   - Pirminėmis kokybėmis vadinamas daiktų tįsumas, svoris, forma, judėjimas ir skaičius. Turėdami galvoje šiuos požymius, galime būti tikri, kad juslės perteiks tikrąsias daiktų savybes. Bet mes juntame ir kitas daiktų savybes. Sakome, saldu arba rūgštu, žalia arba raudona, šilta arba šalta. Šiuos daiktų požymius Lokas vadina antrinėmis kokybėmis. O tokie pojūčiai, pavyzdžiui, spalvos, kvapo, skonio ar garso, neperteikia tikrųjų savybių, būdingų daiktams. Jie tik atspindi išorinio pasaulio poveikį mūsų juslėms.
   - Dėl skonio nesiginčijama.
   - Būtent. Dėl pirminių savybių, pavyzdžiui, dydžio ir svorio, visi gali turėti bendrą nuomone, nes tai glūdi pačiuose daiktuose. Bet antrines savybes - spalvą, skonį - įvairūs gyvūnai ir žmonės suvokia skirtingai, priklausomai nuo atskiro individo juslių ypatumų.
   - Kai Joruna valgo apelsiną, jos veido išraiška tokia kaip kito, valgančio citriną. Retai kada įveikia daugiau kaip vieną skiltelę. "Rūgštu",- sako. O man atrodo, kad tas pats apelsinas saldus ir skanus.
   - Ir nė viena nesate teisi, nė viena ir neklystat. Jūs tik nusakot, kaip apelsinas veikia jūsų jusles. Tas pats ir su spalvos pojūčiu. Turbūt pagalvojai, kad nemėgsti kokio nors raudonos spalvos atspalvio. Jeigu Joruna nusipirko būtent tokią suknelę, protingiausia bus nesakyt savo nuomonės garsiai. Spalvos jums sukelia skirtingus pojūčius, bet pati suknelė nėra nei graži, nei bjauri.
   - Bet visi sutinka, kad apelsinas apvalus.
   - Taip, jei turim apvalų apelsiną, neįmanoma, jog kažkam "atrodytų", kad jis yra kubo formos. Tau gali "atrodyti", kad jis saldus arba rūgštus, bet negali "manyti", kad jis sveria aštuonis kilogramus, jei tesveria du šimtus gramų. Žinoma, tu gali "manyti", kad jis sveria keletą kilogramų, bet tai bus toli nuo tikrovės. Kai keli asmenys bando atspėti, kiek sveria koks nors daiktas, vienas visada bus teisesnis už kitus. Tas pats pasakytina apie daiktų skaičių. Stiklainyje yra 986 žirniai - arba ne. Tas pat ir su judėjimu. Automobilis arba juda, arba stovi.
   - Suprantu.
   - Taigi Lokas pritaria Dekarto minčiai, kad tįsioji tikrovė turi tam tikrų savybių, kurias žmogus sugeba suvokti protu.
   - Su tuo nesunku sutikti.
   - Ir kitose srityse Lokas pripažįsta vadinamąsias intuityvias, arba "demonstratyvias" žinias. Pavyzdžiui, jis manė, yra tam tikros etinės taisyklės, galiojančios visiems. Taigi Lokas pasisako už vadinamąją prigimtinę teisę, o tai - racionalistinis bruožas. Toks pat ryškus racionalizmas atsispindi Loko mintyje, esą Dievo idėja neatsiejama nuo žmogaus proto.
   - Galbūt jis buvo teisus.
   - Kuo?
   - Kad yra Dievas?
   - Žinoma, tai įmanoma. Bet jam tai nėra vien tikėjimo klausimas. Jis teigia, jog Dievo pažinimas kyla iš žmogaus proto. Tai yra racionalistinis bruožas. Pridursiu, kad Lokas pasisakė už sąžinės laisvę ir toleranciją. Be to, buvo už moterų ir vyrų lygiateisiškumą. Jo nuomone, moters pavaldumą vyrui įtvirtino žmonės. Todėl žmonės gali tai ir ištaisyti.
   - Su tuo sunku nesutikti.
   - Naujaisiais laikais Lokas buvo vienas pirmųjų filosofų, domėjęsis moterų ir vyrų santykiais. Jis turėjo didelės įtakos savo bendravardžiui Džonui Stiuartui Miliui, kuris taip pat nagrinėjo lygiateisiškumo klausimą. Lokas anksti iškėlė daugelį liberalių minčių, kurios ypač paplito prancūzų Švietimo epochoje XVIII amžiuje. Pavyzdžiui, pirmasis pasisakė už vadinamąjį valdžios padalijimo principą...
   - Tai reiškia, kad valstybinė valdžia padalinta kelioms skirtingoms institucijoms.
   - Gal taip pat atsimeni, kokios tai institucijos?
   - "Įstatymų leidžiamoji valdžia", arba nacionalinis susirinkimas, "teisinė valdžia", arba teismai, ir pagaliau "vykdomoji valdžia", arba vyriausybė.
   - Šį padalijimą sugalvojo prancūzų švietimo filosofas Monteskjė. Lokas pirmiausia pabrėžė, kad, norint išvengti tironijos, reikia atskirti įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias. Jis gyveno Liudviko XIV laikais, kai visa valdžia buvo sutelkta vienose rankose. "Valstybė esu aš",- sakė Liudvikas XIV. Toks karalius vadinamas vienvaldžiu. Šiandien tokią valdžią pavadintume neteisėta. Loko nuomone, norint užtikrinti teisinę valstybę, tautos atstovai privalo leisti įstatymus, o karalius arba vyriausybė - rūpintis jų įgyvendinimu.


Hjumas

...tai meskit ją į ugnį...

   Albertas sėdėjo nudelbęs akis į stalą. Kartą jis pasisuko ir pažvelgė pro langą.
   - Dangus niaukiasi,- tarė Sofija.
   - Taip, darosi tvanku.
   - Ar dabar papasakosi apie Berklį?
   - Jis buvo antrasis iš trijų britų empirikų. Bet kadangi apie Berklį bus atskira kalba, pirmiausia susipažinsim su Deividu Hjumu, gyvenusiu 1711-1776 metais. Jo filosofija svarbiausia iš visų empirikų filosofijos. Hjumas reikšmingas dar ir tuo, kad ant filosofijos kelio užvedė didįjį filosofą Imanuelį Kantą.
   - Ir nesvarbu, kad mane labiau domina Berklio filosofija?
   - Ne, tai neturi reikšmės. Hjumas užaugo Škotijoje netoli Edinburgo. Šeimą norėjo, kad jis taptų teisininku. Pats Hjumas sakėsi jaučias neįveikiamą priešiškumą viskam, išskyrus filosofiją ir mokslą. Jis gyveno Šviečiamajame amžiuje, tuo pat metu kaip didieji prancūzų mąstytojai Volteras ir Ruso. Daug keliavo po Europą, kol į gyvenimo pabaigą vėl apsistojo Edinburge. Pagrindinis veikalas, "Traktatas apie žmogaus prigimtį", išėjo, kai Hjumas buvo dvidešimt aštuonerių metų. Bet jis teigė, jog pats knygos sumanymas gimęs, kai jam buvę penkiolika.
   - Matau, kad turiu paskubėti.
   - Tu jau nemažai pasiekei.
   - Bet jei kurčiau savo filosofiją, ji labai skirtųsi nuo visų, apie kurias girdėjau iki šiol.
   - Pasigendi ko nors ypatinga?
   - Visų pirma visi filosofai, apie kuriuos girdėjau, yra vyrai. O vyrai, matyt, gyvena savo pasaulyje. Mane labiau domina tikrasis pasaulis. Gėlės, gyvūnai ir vaikai, kurie gimsta ir auga. Tavo filosofai be paliovos kalba apie "žmogų". Štai dar vienas traktatas apie "žmogaus prigimtį". Bet dažniausiai atrodo, kad tas "žmogus" - tai pusamžis vyras. O gyvenimas, šiaip ar taip, prasideda nuo nėštumo ir gimimo. Manau, kad iki šiol trūko vystyklų ir vaikų verksmo. Gal taip pat mažoka meilės ir draugystės.
   - Žinoma, tu visiškai teisi. Bet galbūt Hjumas ir bus toks filosofas, kuris mąsto šiek tiek kitaip. Labiau negu bet kuris kitas, savo filosofiją jis grindžia kasdieniu pasauliu. Be to, manau, kad Hjumas labai gerai jaitė, kaip vaikai - taigi naujieji pasaulio piliečiai - suvokia būtį.
   - Tada tyliu.
   - Būdamas empiriku, Hjumas siekė sutvarkyti visas neaiškias sąvokas ir sudėtingas mintis, kurias, kaip tu sakai, sugalvojo vyrai. Raštai ir kalba buvo užteršti senu šlamštu, siekiančiu viduramžius ir XVII amžiaus racionalizmą. Hjumas norėjo grįžti prie betarpiško pasaulio suvokimo. Jis sake, kad jokia filosofija negalės atstoti kasdienės patirties arba pateikti elgesio taisyklių, kitokių nei tos, kurias sukuriame permąstydami savo kasdienį gyvenimą.
   - Kol kas atrodo patraukliai. Ar turi kokių pavyzdžių?
   - Hjumo laikais buvo manoma, jog egzistuoja angelai. Angelu vadinama vyro pavidalo būtybė su sparnais. Ar kada nors esi mačiusi tokį padarą, Sofija?
   - Ne.
   - Bet vyrą esi mačiusi?
   - Kas per klausimas.
   - Sparnus taip pat esi mačiusi?
   - Žinoma, bet ne žmogaus.
   - Pasak Hjumo, "angelas" yra sudėtinė sąvoka. Ją sudaro dvi skirtingos patirtys, kurios nesusijusios tikrovėje, bet susiejamos žmogaus vaizduotėje. Kitaip tariant, tai yra klaidinga sąvoka ir ją reikia nedelsiant išmesti iš galvos, Taip pat turime išrinkti visas netikusias mintis ir vaizdinius. Išvalyti ir savo biblioteką. Hjumas patarė: "Paėmę į rankas kokią nors knygą, save paklauskim: ar yra joje abstrakčių minčių apie dydį ir skaičių? Ne. Ar yra joje patirtimi paremtų minčių apie faktus ir būtį? Ne. Tai meskit ją į ugnį, nes ten, be sofizmų ir pramanų, nieko daugiau nėra".
   - Drastiškai pasakyta.
   - Bet lieka pasaulis, Sofija. Gaivesnis ir ryškesnių kontūrų nei anksčiau. Hjumas nori sugrįžti prie vaiko pasaulio suvokimo - kol mintys ir refleksijos dar neužgriozdino sąmonės. Ar nesakei, kad daugelis filosofų, apie kuriuos girdėjai iki šiol, gyveno savo pasaulyje ir kad tave pačią labiau domina tikrasis pasaulis?
   - Kažkaip panašiai.
   - Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Bet pasekime jo paties minčių eigą kiek atidžiau.
   - Aš klausau.
   - Pirmiausia Hjumas prieina išvadą, kad žmogus turi dviejų rūšių vaizdinius. Tai yra įspūdžiai ir idėjos. Įspūdžiu jis vadina betarpišką išorinės tikrovės suvokimą. Idėjos suprantamos kaip atsiminimas apie tokį įspūdį.
   - Prašom pavyzdžių!
   - Kai nudegi į karštą krosnį, gauni betarpišką įspūdį. Vėliau gali atsiminti, kad nudegei. Tai Hjumas ir vadina idėja. Skirtumas toks, kad įspūdis yra stipresnis ir gyvesnis už įspūdžio atsiminimą. Galima sakyti, kad juslinis įspūdis yra originalas, o "idėja", arba juslinio įspūdžio atsiminimas, tėra blanki kopija. Mat įspūdis yra tiesioginė sąmonėje slypinčios idėjos priežastis.
   - Kol kas suprantu.
   - Toliau Hjumas pabrėžia, kad įspūdis ir idėja gali būti paprasti arba sudėtiniai. Prisimeni, kalbėjom apie obuolį Loko filosofijos požiūriu. Tiesioginis obuolio pajutimas ir bus sudėtinis įspūdis. Obuolio vaizdas sąmonėje bus sudėtinė idėja.
   - Atsiprašau, kad pertraukiu, bet ar tai labai svarbu?
   - Dar ir kaip svarbu. Nors filosofai kartais domėdavosi tariamomis problemomis, tavęs tai neturėtų atgrasinti nuo filosofavimo. Tikriausiai Hjumas būtų sutikęs su Dekartu, kad kiekvieną samprotavimą svarbu pradėti nuo pagrindų.
   - Pasiduodu.
   - Hjumas pabrėžia, jog kartais mes galime susieti idėjas, nors jos neturi tokio pat ryšio tikrovėje. Taip atsiranda klaidingos idėjos ir vaizdiniai, kurių nėra gamtoje. Jau minėjome angelus. Anksčiau kalbėjome apie krokobilus. Kitas pavyzdys galėtų būti pegasas - arklys su sparnais. Visais šiais atvejais turime pripažinti, kad sąmonė visa tai sukurpė savarankiškai. Sparnus ji paėmė iš vieno įspūdžio, arklį - iš kito. Visos dalys kažkada suvoktos juslėmis ir sąmonės teatre jos yra tikri įspūdžiai. Sąmonė nieko pati nesugalvojo. Ji tik susilipdė klaidingas idėjas arba vaizdinius.
   - Aišku. Imu suprasti, kad ir tai gali būti svarbu.
   - Na, matai. Taigi Hjumas nori ištirti kiekvieną atskirą vaizdinį, norėdamas pažiūrėti, ar jis atitinka tikrovę. Hjumas klausia, iš kokių įspūdžių kyla šis vaizdinys. Pirmiausia jam reikia išsiaiškinti, iš kokių paprastų idėjų sudaryta sudėtinė sąvoka. Taip jis susikuria kritinį metodą, skirtą analizuoti žmogaus vaizdiniams. Nori apvalyti mūsų mintis ir sąvokas.
   - Gal turi pavyzdžių?
   - Daug žmonių, gyvenusių Hjumo laikais, aiškiai įsivaizdavo dangų. Galbūt dar atsimeni Dekarto mintį, jog aiškūs ir akivaizdūs vaizdiniai savaime reiškia, kad jie atitinka tikrovę.
   - Kaip sakiau, nesu labai užmarši.
   - Tuoj pat pamatysim, jog "dangus" yra be galo sudėtingas vaizdinys. Užtenka paminėti, kad danguje yra "perlų vartai", "aukso gatvės", būriai "angelų" ir taip toliau. Bei visko dar nesuskaidėme į sudėtines dalis. Nes "perlų vartai", "aukso gatvės" ir "angelai" taip pat yra sudėtiniai vaizdiniai. Tik priėję išvadą, jog mūsų dangaus idėja susideda iš paprastų idėjų: "perlas", "vartai", "gatvė", "auksas", "baltai apsirengusi būtybė" ir "sparnai",- galime paklausti, ar esam turėję tokius paprašius įspūdžius.
   - Mes juos turėjome. Paskui iš visų paprastų įspūdžių susilipdėm svajonę.
   - Tikrai taip. Svajodami žmonės linkę darbuotis žirklėmis ir klijais. Bet Hjumas pabrėžė, kad visa medžiaga, iš kurios sudėliojame savo svajones, į sąmonę pateko paprastų įspūdžių pavidalu. Žmogus, niekada nematęs aukso, neįsivaizduos aukso gatves.
   - Jis nekvailas. O kaip dėl Dekarto, kuris turėjo aiškią ir akivaizdžią Dievo idėja?
   - Hjumas ir į tai turi atsakymą. Tarkim, kad Dievą įsivaizduojam kaip be galo išmintingą, protingą ir gerą būtybę. Taigi turim sudėtinę idėją, kuri susideda ii kažko be galo išmintinga, protinga ir gera. Jei niekada nebūtume patyrę išminties, proto ir gerumo, nebūtume galėję susidaryti ir tokios Dievo sąvokos. Galbūt mūsų Dievo sąvoka apima ir tai, kad jis yra griežtas, bet teisingas tėvas. Taigi vaizdinį sudaro "griežtas", "teisingas" ir "tėvas". Pasak Hjumo, daugelis religijos kritikų nurodė, kad toks Dievo įvaizdis gali būti kildinamas iš to, kaip mes vaikystėje suvokėme savo tėvą. Buvo sakoma, jog tėvo įvaizdis padėjęs susidaryti "dangiškojo tėvo" įvaizdžiui.
   - Galbūt taip ir yra. Bet aš niekada nenorėjau sutikti, kad Dievas būtinai turi būti vyras. Mama retkarčiais, norėdama išlaikyti pusiausvyrą, šaukiasi Deivę pagalbos.
   - Taigi Hjumas kritikuoja visas mintis ir vaizdinius, kurie neparemti atitinkamais jusliniais įspūdžiais. Jis sakosi norįs padaryti galą visiems beprasmiams plepalams, kurie labai ilgai vyravę metafizikoje ir sugriovę pasitikėjimą ja. Bet ir kasdieniame gyvenime vartojame sudėtines sąvokas net nesusimąstydami, ar jos išvis galioja. Pavyzdžiui, tai pasakytina apie "Aš", arba asmenybės branduolio, įvaizdį. Šis įvaizdis juk sudarė Dekarto filosofijos pagrindą. Tai buvo vienintelis aiškus ir suprantamas įvaizdis, kuriuo rėmėsi visa jo filosofija.
   - Tikiuosi, kad Hjumas nebando paneigti, jog aš esu aš. Priešingu atveju jis tėra dar vienas plepys.
   - Sofija, nėt jei tai būtų vienintelis šio filosofijos kurso tikslas, norėčiau. kad išmoktum vengti skubotų išvadų.
   - Gerai, kalbėk toliau.
   - Ne, tu pati gali, pasitelkusi Hjumo metodą, išanalizuoti tai, ką supranti kaip savąjį "Aš".
   - Tuomet turiu visų pirma paklausti, ar "Aš" idėja yra paprasta, ar sudėtinė.
   - Ir kaip manai?
   - Prisipažinsiu, jog jaučiuosi esanti gana sudėtinga. Pavyzdžiui, aš -nuotaikos žmogus. Ir neretai man sunku dėl ko nors apsispręsti. Be to, tas pats žmogus man gali ir patikti, ir nepatikti.
   - Vadinasi, "Aš" yra sudėtinė idėja.
   - Na, gerai. Dabar reikia save paklausti, ar turiu atitinkamą savojo "Aš" sudėtinį įspūdį. Matyt, turiu? Turbūt visąlaik jį turėjau?
   - Ar kuo nors abejoji?
   - Aš visą laiką keičiuosi. Šiandien nesu tokia, kokia buvau ketverių metų. Ir nuotaika, ir mano savimonė kinta sulig kiekviena akimirka. Būna, kad staiga pasijuntu nauju žmogum.
   - Vadinasi, jausmas, jog turi nekintamą asmenybės branduolį, tėra klaidingas vaizdinys. Iš tiesų mūsų "Aš" idėja yra ilga paprastų įspūdžių, kurių niekada nepatiri tuo pačiu laiku, grandinė. Hjumas sako, jog tai - tik visuma įvairių sąvokų, kurios seka viena paskui kitą nesuvokiamu greičiu, nepaliaujamai kinta ir juda. Sąmonė esanti savotiškas teatras, kuriame viena po kitos pasirodo įvairios sąvokos. Jos išeina, ateina ir vėl pranyksta, jungiasi sudarydamos begalinę junginių įvairovę. Hjumas pabrėžia, kad nėra kokios nors "asmenybės", slypinčios už tokių vaizdinių ir nuotaikų, kurios užeina ir praeina. Panašiai kaip filmo kadrai ekrane: jie taip greitai mainosi, jog mes nematome, kad filmą sudaro atskiri vaizdai. Bet iš tiesų vaizdai nėra susiję. Iš tikrųjų filmas yra akimirksnių suma.
   - Aš pasiduodu.
   - Ar tai reiškia, kad atsisakai nuomones, jog turi nekintamą asmenybės branduolį?
   - Matyt, kad taip.
   - O tik prieš akimirką sakei visai ką kita! Dar pridursiu, jog mintis apie tai, kad žmogus neturi nekintamo asmenybės branduolio, buvo iškelta daugiau kaip prieš 2500 metų, visai kitame Žemės krašte.
   - Kas tai padarė?
   - Buda. Darosi beveik nejauku matant, kokios panašios jų mintys. Buda žmogaus gyvenimą laikė nenutrūkstama seka protinių ir fizinių procesų, kurie keičia žmogų kiekvieną akimirką. Kūdikis nėra tas pats kaip suaugusysis, o aš nesu tas pats kaip vakar. Buda kalbėjo, jog apie nieką negalįs Pasakyti "tai mano" ir apie nieką negalįs pasakyti "tai aš". Taigi nėra jokio "Aš" ir jokio nekintamo asmenybės branduolio.
   - Taip, nepaprastai panašu į Hjumą.
   - Pratęsdami mintį apie nekintamą "Aš", daugelis racionalistų taip pat laikė savaime suprantamu dalyku, jog žmogus turi nemirtingą sielą.
   - Bet ir tai - klaidingas įsivaizdavimas?
   - Bent jau Hjumo ir Budos nuomone. Ar žinai, ką Buda prieš mitri pasakęs savo mokiniams?
   - Ne, iš kur aš galėčiau žinoti?
   - Jis pasakė, jog viskas, kas yra sudėtinga, yra laikina. Galbūt Hjumas būtų galėjęs pasakyti tą patį. Arba kad ir Demokritas. Šiaip ar taip, mums žinoma, kad Hjumas atmetė bet kokį bandymą įrodyti sielos nemirtingumą arba Dievo buvimą. Tai nereiškia, kad ir viena, ir kita jis laikė neįmanomu dalyku. Tačiau manyti, jog religiją galima pagrįsti žmogaus protu, tesą racionalistinė nesąmonė. Hjumas nebuvo krikščionis, bet nebuvo ir tvirtas ateistas. Tokius kaip jis vadiname agnostikais.
   - O tai reiškia?
   - Agnostikas yra toks žmogus, kuris nežino, ar yra Dievas. Draugas, aplankęs Hjumą, gulintį mirties patale, paklausė, ar jis netiki pomirtiniu gyvenimu. O Hjumas atsakęs, jog taip pat įmanoma, kad anglies gabalėlis, įmestas į ugnį, nedegs.
   - Šit kaip...
   - Atsakymas jam labai būdingas, turint galvoje tai, kad Hjumas besąlygiškai atmetė visus prietarus. Teisybe jis laikė tik tai, ką suvokė juslėmis. Neneigė ir visų kitų galimybių. Jis neatmetė nei tikėjimo krikščioniškomis tiesomis, nei tikėjimo stebuklais. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju kalbama apie tikėjimą, o ne žinojimą ar išprotavimą. Nesuklysim pasakę, jog Hjumo filosofija panaikino bet kokį ryšį tarp tikėjimo ir žinojimo.
   - Sakei, kad jis neatmetė stebuklų.
   - Bet tai nereiškia, kad jis tikėjo stebuklais, greičiau, priešingai. Jis pabrėžė, jog žmonės, matyt, turi didelį poreikį tikėti tuo, ką šiandien pavadintume "antgamtiniais" reiškiniais. Tik paprastai visi stebuklai, apie kuriuos pasakojama, įvyko kažkur toli arba kažkada labai labai seniai. Taigi Hjumas stebuklus atmeta tik todėl, kad niekada nėra jų patyręs. Bet jis taip pat nepatyrė, kad stebuklų nebūna.
   - Turi paaiškinti išsamiau.
   - Stebuklas, pasak Hjumo, yra tai, kas prieštarauja gamtos dėsniams. Tačiau beprasmiška būtų sakyti, jog mes pažįstame gamtos dėsnius. Mes patiriame, kad paleistas akmuo krenta ant žemės, o jei jis nekristų - patirtume ir tai.
   - Aš pasakyčiau, jog tai stebuklas - arba kažkas antgamtiška.
   - Vadinasi, tiki, kad yra du pasauliai: "gamta" ir "antgamtis". Ar negrįžti prie miglotų racionalistinių paistalų?
   - Gal ir taip, bet aš manau, kad paleistas akmuo kiekvieną kartą kris žemėn.
   - Kodėl?
   - Dabar tu daraisi bjaurus.
   - Aš nesu bjaurus, Sofija. Filosofas visada teisus klausdamas. Prašnekome galbūt apie pačią svarbiausią Hjumo filosofijos mintį. Dabar atsakyk, kaip gali būti tokia tikra, kad akmuo visada kris žemėn?
   - Aš tai mačiau tiek daug kartų, kad galiu būti tikra.
   - Hjumas būtų pasakęs, jog tu daug kartų esi mačiusi, kaip akmuo krenta žemėn. Bet tu nepatyrei, kad jis visada kris. Įprasta sakyti, kad akmuo krenta žemėn dėl traukos dėsnio. Bet mes niekada tokio dėsnio nepatyrėme. Mes tik patyrėme, kad daiktai krenta.
   - Argi tai ne tas pats?
   - Ne visai. Tu pasakei, jog manai, kad akmuo kris žemėn, nes matei tai daug kartų. Kaip tik čia ir yra pagrindinė Hjumo mintis. Tu esi taip įpratusi, kad viena seka po kito, jog ilgainiui imi manyti, jog tas pats įvyks kiekvienąkart, numetus akmenį. Taip susidarome vaizdinius apie vadinamuosius "neišvengiamus gamtos dėsnius".
   - Ar jis tikras, jog įmanoma, kad akmuo nenukristų ant žemės?
   - Matyt, Hjumas, kaip ir tu, buvo įsitikinęs, jog išmestas akmuo visada nukris ant žemės. Tačiau jis pabrėžia, kad nepatyrė, kodėl akmuo krenta.
   - Ar ne per daug nutolome nuo pokalbio apie vaikus ir gėles?
   - Ne, anaiptol. Vaikai tau galės paliudyti, jog Hjumas teisus. Kaip manai, kas labiau nustebtų išvydęs, kad akmuo valandą ar dvi kybo ore - tu ar vienerių metukų vaikas?
   - Aš nustebčiau labiau.
   - Kodėl, Sofija?
   - Greičiausiai todėl, kad aš geriau už mažą vaikelį suprantu, kaip tai priešinga gamtai.
   - O kodėl vaikas nesuprastų, jog tai priešinga gamtai?
   - Nes jis dar nepažįsta gamtos.
   - Arba todėl, kad gamta dar netapo įpročiu.
   - Suprantu, ką turi galvoje. Hjumas norėjo, kad žmonės būtų atidesni.
   - Tuomet užduosiu tau vieną klausimą. Jei tu ir mažas vaikas žiūrėtumėt garsaus fokusininko pasirodymą, kuris, pavyzdžiui, priverčia ką nors kyboti ore, katras iš jūsų smagiau praleistų tą valandą?
   - Manau, kad aš.
   - O kodėl?
   - Nes suprasčiau, kaip tai neįtikima.
   - Na, taip. Mažam vaikui juk neįdomu matyti, kaip nepaisoma gamtos dėsnių, kol jis dar jų nepažįsta.
   - Galima pasakyti ir taip.
   - O mes tebekalbame apie Hjumo empirizmo esmę. Jis dar butų pridūręs, kad vaikas nespėjo tapti įpročių vergu. Taigi turi mažiau prietarų nei tu. Kyla klausimas, ar vaikas nėra didžiausias filosofas. Jis nesusidaręs jokių išankstinių nuomonių. O tai, mano miela Sofija, yra didžiausia filosofo dorybė. Vaikas suvokia pasaulį tokį, koks jis yra, nesuteikdamas daiktams daugiau turinio, negu jis patiria.
   - Aš kiekvienąkart apgailestauju, kai pasiduodu kokiai nors išankstinei nuomonei.
   - Kalbėdamas apie įpročio galią, Hjumas pagrindinį dėmesį skiria priežastingumo dėsniui. Šis dėsnis sako, jog viskas, kas vyksta, privalo turėti priežastį. Kaip pavyzdį Hjumas paima du biliardo rutulius. Jeigu juodą biliardo rutulį paridensi į baltą nejudantį rutulį, kas atsitiks baltajam?
   - Jeigu juodasis rutulys pataikys į baltąjį, pastarasis pajudės.
   - Gerai, o kodėl jis pajuda?
   - Nes į jį pataiko juodas rutulys.
   - Šiuo atveju įprasta sakyti kad juodojo rutulio stuktelėjimas yra baltojo rutulio judėjimo priežastis. Bet turime atsiminti, kad galime susidaryti tvirtą nuomonę tik tada, kai mes tai patiriame.
   - Aš esu tai patyrusi daug kartų. Joruna rūsyje turi biliardo stalą.
   - Hjumas sako, kad vienintelis dalykas, ką tu patiri, yra tai, kad juodas rutulys stukteli į baltąjį, ir baltasis rutulys ima riedėti stalu. Tu nepatiri pačios priežasties, dėl kurios baltasis rutulys pajuda. Patyrei, jog vienas veiksmas seka paskui kitą laike, bet nepatyrei, kad antras veiksmas įvyksta dėl pirmojo.
   - Ar tai ne smulkmeniška?
   - Ne, tai svarbu. Hjumas pabrėžia, jog pats įsivaizdavimas, kad vienas veiksmas turi eiti paskui kitą, slypi ne pačiuose daiktuose, bet mūsų sąmonėje. O tokie lūkesčiai, kaip matėme, atsiranda dėl įpročio. Mažas vaikas nė kiek nenustebtų, jei vienas rutulys atsitrenktų į kitą, ir abu sustotų lyg prikalti. Kai kalbame apie gamtos dėsnius, arba priežastį ir pasekmę, iš tiesų kalbame apie žmogaus įpročius, o ne apie tai, kas protinga. Gamtos dėsniai nėra nei protingi, nei neprotingi, jie paprasčiausiai yra. Taigi tikėjimasis, kad baltas biliardo rutulys pajudės, kai jį kliudys juodas rutulys, nėra įgimtas. Mes negimstame su išankstine nuomone apie pasaulį ir jo reiškinius. Pasaulis yra toks, koks yra, ir apie jį ilgainiui patiriame vis daugiau.
   - Man vėl atrodo, kad tai neturi didelės reikšmės.
   - Tai gali būti svarbu, jei dėl savo išankstinės nuomonės darysime skubotas išvadas. Hjumas neneigia, jog yra neišvengiami gamtos dėsniai, bet kadangi mes nepatiriame pačių gamtos dėsnių, galime prieiti skubotas išvadas.
   - Gal galėtum duoti pavyzdį?
   - Net jei aš matau visą kaimenę juodų arklių, nereiškia, kad visi arkliai juodi.
   - Žinoma, tu teisus.
   - Ir nėr jei per visą savo gyvenimą mačiau tik juodas varnas, nereiškia, kad nėra baltų varnų. Ir filosofui, ir mokslininkui svarbu neatmesti galimybės, jog yra baltų varnų. Galima netgi sakyti, kad "baltų varnų" medžioklė yra svarbiausia mokslo užduotis.
   - Suprantu.
   - Kalbant apie priežastį ir pasekmę, galbūt daug kas mano, jog žaibas yra griausmo priežastis, nes griausmas visada pasigirsta sužaibavus. Šis pavyzdys neką skiriasi nuo pavyzdžio su dviem biliardo rutuliais. Bet ar žaibas yra griaustinio priežastis?
   - Ne visai, iš tikrųjų žaibuoja ir griaudžia vienu metu.
   - Nes ir žaibas, ir griausmas atsiranda dėl elektros iškrovos. Net jei visada patiriame, jog griausmas eina po žaibo, nereiškia, kad žaibas yra griaustinio priežastis. Iš tiesų ir viena, ir kita sukelia trečias veiksnys.
   - Suprantu.
   - Mūsų amžiaus empirikas, Bertranas Raselas, pateikė veikiau groteskišką pavyzdį. Viščiukas, kuris kasdien patiria, kad gauna maisto tada, kai per kiemą pereina vištininkas, galiausiai nuspręs, kad yra priežastinis ryšys tarp to, kad per kiemą pereina vištininkas ir į dubenėlį įberiama lesalo.
   - Bet vieną dieną viščiukas negauna lesti?
   - Vieną dieną per kiemą atėjęs vištininkas nusuka viščiukui galvą.
   - Fu, kaip bjauru!
   - Tai, kad iš pradžių įvyksta viena, o po to - kita, nebūtinai reiškia, jog yra priežastinis ryšys. Įspėti žmones nedaryti skubotų išvadų yra viena iš svarbiausių filosofo pareigų. Iš tiesų dėl to kyla įvairūs prietarai.
   - Kaip?
   - Pamatai per kelią perbėgant juodą katę. Vėliau tą pačią dieną pargriūni ir susilaužai ranką. Bet tai nereiškia, kad šiuos du įvykius sieja priežastingumo ryšys. Ypač svarbu nedaryti skubotų išvadų atliekant mokslinius tyrimus. Net jei daug žmonių pasveiksta išgėrę tam tikrų vaistų, nereiškia, kad juos pagydė tie vaistai. Todėl labai svarbu pasitelkti didelę kontrolinę žmonių grupę, kurie mano, kad gauna tuos pačius vaistus, nors iš tiesų tai tėra vanduo ir miltai. Jei ir šie žmonės pasveiks, turi būti dar trečias veiksnys, kuris juos pagydo, pavyzdžiui tikėjimas vaistų galia.
   - Manau, imu suprasti, kas yra empirizmas.
   - Kalbėdamas apie etiką ir moralę, Hjumas taip pat prieštarauja racionalistiniam mąstymui. Racionalistai teigė, kad žmogaus protas turi savybę skirti gėrį nuo blogio. Šią prigimtinės teisės mintį išsakė daugelis filosofų, pradedant Sokratu ir baigiant Loku. Tačiau, pasak Hjumo, ne protas nulemia tai, ką mes sakome ir ką darome.
   - Tai kas, jei ne protas?
   - Mūsų jausmai. Jei nusprendi padėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, tave skatina veikti jausmai, ne protas.
   - O jeigu aš nenoriu padėti?
   - Ir tai priklauso nuo tavo jausmų. Nepadėti žmogui, kuriam reikia pagalbos, nėra nei protinga, nei neprotinga, bet gali būti niekšiška.
   - Tačiau kažkur juk turi būti riba. Visi žino, kad negerai žudyti žmogų.
   - Pasak Hjumo, visi žmonės jaučia, kada kitam žmogui gera ir kada bloga. Turim sugebėjimą užjausti. Bet protas čia niekuo dėtas.
   - Nesu tuo visiškai tikra.
   - Ne visada yra neprotinga pašalinti kitą žmogų iš kelio, Sofija. Turint tam tikrų tikslų, tai gali būti net naudinga.
   - To jau per daug! Aš protestuoju!
   - Tai gal gali man paaiškinti, kodėl negalima nužudyti nepageidaujamo žmogaus.
   - Ir kitas žmogus myli gyvenimą. Todėl negalima jo žudyti.
   - Ar tai - loginis įrodymas?
   - Nežinau.
   - Iš pradžių pateiki teiginį: "Ir kitas žmogus myli gyvenimą". Paskui nei iš šio, nei iš to darai išvadą: "Todėl negalima jo žudyti". Logikos požiūriu tai - gryna nesąmonė. Lygiai taip pat gali pasakyti: "Daug žmonių nusukinėja mokesčius, todėl ir aš turiu tai daryti". Hjumas pabrėžė, kad niekada negalima remiantis tuo, kas yra, daryti išvadą, kaip turi būti. Tačiau tai labai dažna klaida: laikraščiuose, partijų programose ir parlamentarų kalbose. Ar reikia pavyzdžių?
   - Taip.
   - "Vis daugiau norinčių keliauti lėktuvu. Todėl reikėtų pastatyti daugiau aerouostų". Ar manai, kad ši išvada tinkama?
   - Ne, ji kvaila. Turime pagalvoti ir apie aplinką. Manau, kad geriau išplėsti geležinkelį.
   - Arba štai toks pasakymas: "Išplėtus naftos terminalus, šalies pragyvenimo lygis pakils 10 procentų. Todėl turime kuo greičiau pradėti statyti naujus naftos terminalus".
   - Nesąmonė. Čia vėl turime pagalvoti apie aplinką. O pragyvenimo lygis Norvegijoje ir taip pakankamai aukštas.
   - Kartais pasakoma, kad "šį įstatymą priėmė parlamentas, todėl visi šalies piliečiai privalo jam paklusti". Bet neretai tokie "priimti įsakymai" prieštarauja giliausiems žmogaus įsitikinimams.
   - Suprantu.
   - Taigi pamatėme, kad protu negalime įrodyti, kaip turim elgtis. Kad dorai elgtumeis, nebūtina įtempti proto. Tačiau turime būti jautrūs žmogaus laimei ir nelaimei. Hjumas Sakė, kad toks poelgis, kai mieliau leidi sugriūt pasauliui užuot įsibrėžęs pirštą, protui neprieštarauja.
   - Baisi mintis.
   - Būna dar baisiau. Žinai, kad nacistai nužudė daug milijonų žydų. Kas buvo sutrikę: šių žmonių protas ar jausmai?
   - Visų pirma buvo sutrikę jų jausmai.
   - Daugelis jų buvo net labai blaivaus proto. Taigi po šaltakraujiškiausiais sprendimais gali slypėti bejausmis išskaičiavimas. Po karo daug nacistų buvo nuteisti, bet juos teise ne todėl, kad jie elgėsi "neprotingai". Jie buvo teisiami už žiaurumą. Būna, kad nepilno proto žmonės atleidžiami nuo atsakomybės už savo veiksmus. Tuomet sakoma, kad jie "nepakaltinami". Bet niekas nėra išteisinamas, kad buvo bejausmis.
   - Ne, to dar betrūko!
   - Bet nebūtina kalbėti apie šiurpiausius pavyzdžius. Jei, ištikus potvyniui, žmonėms reikia pagalbos, padėti mus skatina jausmai. Jei būtume bejausmiai ir vadovautumės vien "blaiviu protu", tuomet galbūt pamanytume, kad nieko baisaus, jei žus vienas kitas milijonas žmonių, kai pasauliui ir taip gresia gyventojų perteklius.
   - Man pikta, jog kas nors gali taip galvoti.
   - O pyksta ne tavo protas.
   - Ačiū, pakaks.


Berklis

...tarsi apsvaigusi planeta aplink liepsnojančią saulę...

   Albertas surinko nuo stalo lentelę, didinamąjį stiklą, skustuvą ir šakutę, Atsistojęs padėjo daiktus į knygų lentyną. Tada priėjo prie lango į miestą. Sofija atsistojo šalia.
   Virš namų stogų pasirodė nedidelis propelerinis lėktuvėlis. Prie jo buvo pritvirtinta ilga juosta. Sofija pamanė, kad ant audeklo, kuris kaip ilga uodega driekėsi paskui lėktuvą, parašyta apie kokį didelį koncertą ar ką nors panašaus. Bet kai lėktuvas priartėjo, ji išvydo visai ką kita.
   "SVEIKINU 15-OJO GIMTADIENIO PROGA, HILDE!"
   - Tai įkyrumas,- tepasakė Albertas.
   Nuo pietuose dunksančių kalvų miesto pusėn slinko tamsūs debesys. Lėktuvėlis pasislėpė sunkiame debesyje.
   - Bijau, kad bus audra,- tarė Albertas.
   - Tada namo važiuosiu autobusu.
   - Tikiuosi, kad ne majoras kaltas dėl audros.
   - Nejaugi jis visagalis?
   Albertas neatsakė. Grįžo prie staliuko ir atsisėdo į krėslą.
   - Turime šiek tiek pakalbėti apie Berklį,- po valandėlės tarė. Sofija jau sėdėjo. Ji užklupo save kandžiojant nagus.
   - Džordžas Berklis buvo airių vyskupas, gyvenęs 1685-1753 metais, - pradėjo Albertas ir ilgam nutilo.
   - Berklis buvo airių vyskupas,- Sofija pabandė jį įstatyti į vėžes.
   - Ir filosofas...
   - Taip?
   - Berklis jautė, kad jo laikų filosofija ir mokslas kelia grėsmę krikščioniškajai pasaulėžiūrai. Suprato, kad stiprėjantis materializmas griauna krikščionių tikėjimą, jog Dievas yra visa ko kūrėjas ir gyvybės šaltinis...
   - Taip?
   - Tačiau Berklis buvo visų nuosekliausias empirikas.
   - Jis manė, kad mes negalime žinoti apie pasaulį daugiau, negu jaučiame?
   - Ir tai dar ne viskas. Berklis manė, kad pasaulio daiktai yra tokie, kokius juos juntame, bei jie nėra "daiktai".
   - Turi paaiškint.
   - Pameni, Lokas pabrėžė, kad nieko negalime pasakyti apie daiktų "antrines savybes". Negalim sakyti, kad obuolys yra žalias ir rūgštus. Tik mums obuolys toks atrodo. Lokas taip pat sake, kad "pirminės savybės"- kietumas, masė ir svoris - iš tiesų priklauso mus supančiai tikrovei. Taigi išorinis pasaulis turi fizinę "substanciją".
   - Mano atmintis tebėra tokia pat gera. Manau, kad Lokas nurodė svarbų skirtumą.
   - Oi, Sofija, jei tai būtų taip paprasta.
   - Pasakok toliau!
   - Taigi Lokas - kaip Dekartas ir Spinoza - teigė, kad fizinis pasaulis yra realus.
   - Taip?
   - Tuo Berklis suabejoja ir savo dvejones pagrindžia nuosekliu empirizmu. jis teigė, kad vienintelis egzistuojantis dalykas yra tai, kad mes juntame. Bet mes negalime pajusti materijos arba medžiagos. Mes nejuntame, kad daiktai yra tikri. Manydami, jog tai, ką suvokiame juslėmis, turi užslėptą substanciją, darome skubotą išvadą. Tam neturime jokio patyrimu paremto įrodymo.
   - Netikiu! Štai, pažvelk!
   Sofija sudavė kumščiu į stalą.
   - Oi!- aiktelėjo, nes per smarkiai trinktelėjo.- Ar tai - nepakankamas įrodymas, jog stalas yra tikras, taigi ir materialus, ir medžiaginis?
   - Ką tu pajutai?
   - Pajutau kažką kieta.
   - Tu juslėmis aiškiai suvokei kažką kieta, bet nepajutai pačios stalo medžiagos. Galima ir susapnuoti, kad atsitrenki į kažką kieta, bet pačiame sapne vargu ar yra kas nors kieta?
   - Ne, sapne nėra.
   - Be to, žmogui galima įteigti, kad jis kažką "junta". Žmogų galima užhipnotizuoti, kad justų šilumą ir šaltį, švelnias glamones ir stiprius kumščiavimus.
   - Bet jei kietas ne stalas, kas leido man tai pajusti?
   - Berklio nuomone, "valia" arba "dvasia". Jis teigė, jog visų mūsų idėjų priežastis slypi už mūsų sąmonės, bet ši priežastis nėra medžiagine. Ji dvasinė.
   Sofija vėl ėmė kramtyti nagus. Albertas kalbėjo toliau:
   - Pasak Berklio, visi mano vaizdiniai gali kilti iš sielos, panašiai kaip sapnuojant. Bet tik kita valia ar dvasia gali būti idėjų, sudarančių mūsų "Materialųjį" pasaulį, priežastis. Jis sakė, jog viskas kyla iš dvasios, kuri viską lemia ir dėl kurios viskas egzistuoja.
   - Kokia tai dvasia?
   - Žinoma, Berklis turi galvoje Dievą. Jis tvirtino, jog Dievo būtis yra kur kas akivaizdesnė nei žmogaus.
   - Ar net neaišku, kad mes egzistuojame?
   - Ką gi... viskas, ką mes matome ir juntame, pasak Berklio, yra Dievo galios apraiška. Dievas artimai susijęs su mūsų sąmone ir sukelia joje įvairiausias idėjas ir pojūčius, kuriuos nuolat patiriame. Taigi visa mus supanti gamta ir visa mūsų būtis slypi Dieve. Jis yra vienintelė visko, kas yra, priežastis.
   - Švelniai tariant, esu apstulbinta.
   - "Būt ar nebūt" - dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas mes esam. Ar mes - tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?
   Sofija vėl pradėjo graužti nagus. Albertas kalbėjo toliau:
   - Berklis suabejoja ne tik medžiagine tikrove. Jam taip pat kyla dvejonės, ar laikas ir erdvė turi absoliučią, arba savarankišką, egzistenciją. Mūsų laiko ir erdvės suvokimas taip pat gali slypėti tik mūsų sąmonėje. Tai, kas mums yra viena savaitė ar dvi, Dievui nebūtinai viena savaitė ar dvi...
   - Sakei, kad Berkliui ši visa apimanti dvasia yra krikščionių Dievas.
   - Aš taip sakiau. Bet mudviem...
   - Na?
   - ... mudviem ši viską lemianti "valia" ar "dvasia" gali būti Hildės tėvas. Sofija neteko žado. Jos veidas virto vienu dideliu klaustuku. Tačiau galvoje ėmė šis tas aiškėti.
   - Tu taip manai?
   - Nematau kitos galimybės. Galbūt tai - vienintelis įmanomas paaiškinimas tam, ką esam patyrę. Turiu galvoje įvairius atvirukus ir laiškelius, kur nors vis pasirodančius. Tai paaiškina, kodėl Hermis staiga ima kalbėti, o aš nesąmoningai nusišneku.
   - Aš...
   - Ir kaip aš tave vadinu - Sofija, Hilde! Juk visą laiką žinojau, kad tavo vardas ne Sofija.
   - Ką čia dabar kalbi? Ne, tau jau susisuko galva.
   - Taip, sukasi ir sukasi, vaikuti. Tarsi apsvaigusi planeta aplink liepsnojančią saulę.
   - O ta saulė - Hildės tėvas?
   - Gal ir taip.
   - Nori pasakyti, kad jis mudviem - tarsi koks Dievas?
   - Taip, ir neraudonuoju. Bei jam turėtų būt gėda!
   - O kaip pati Hildė?
   - Ji yra angelas, Sofija.
   - Angelas?
   - Hildė yra ta, į kurią kreipiasi "dvasia".
   - Nori pasakyti, kad Albertas Knoksas apie mus pasakoja Hildei?
   - Arba rašo apie mus. Nes mes negalime justi pačios medžiagos, iš kurios sudaryta mūsų tikrovė. Tiek jau išmokom. Mes negalim žinoti, ar mūsų išorinis pasaulis sudarytas iš garso bangų, ar popieriaus ir rašto. Pasak Berklio, mes tegalim žinoti, jog esam iš dvasios.
   - O Hildė yra angelas...
   - Taip, ji - angelas. Tuo šiandien ir baigsim. Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!

   Kambarys prisipildė melsvos šviesos. Po kelių sekundžių jie išgirdo dundant griaustinį, namas sudrebėjo. Albertas abejingai murksojo.
   - Man reikia namo,- tarė Sofija. Ji atsistojo ir puolė prie durų. Atidarant jas, pabudo Hermis, miegojęs po kabykla. Kai Sofija žengė pro duris, jis tarsi pasakė:
   - Iki pasimatymo, Hilde!
   Ji strimgalviais nubėgo laiptais žemyn ir išpuolė į gatvę. Nebuvo matyti nė vieno Žmogaus. Ūmiai kaip iš kibiro prapliupo lyti.
   Pora automobilių nusiyrė šlapiu asfaltu, bet autobuso Sofija nematė. Nubėgo Turgaus aikšte per miestą. Galvoje sukosi viena mintis.
   "Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, jog laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas".
   Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.
   Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.
   - Kas mums darosi, dukrele?
   - Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.


Bjerkelis

...senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės...

   Hildė Meler Knag nubudo palėpėj, senajam kapitono name netoli Lilesando. Pažvelgė į laikrodį. Šešios valandos. Tačiau buvo visai prašvitę. Platus rytmetinės saulės šviesos ruožas dengė beveik visą sieną.
   Hildė išlipo iš lovos ir nutipeno prie lango. Eidama pro rašomąjį stalą, pasilenkė ir nuplėšė stalinio kalendoriaus lapelį su ketvirtadienio, 1990 metų birželio 14 dienos data. Lapelį suglamžė ir įmetė į pintinę popieriams.
   Kalendoriuje atsidengė "penktadienis, l990 metų birželio 15 diena". Dar sausio mėnesį šiame lapelyje Hildė išvedžiojo: "15 METŲ". Jai rodės, kad ypač įspūdinga, kai penkioliktą dieną sueina penkiolika. Tai niekad nebepasikartos. Penkiolika metų! Argi tai - ne pirmoji jos "brandaus" gyvenimo diena? Juk negali lyg niekur nieko vėl gultis į lovą. Be to, šiandien paskutinė mokslo metų diena. Ir tai dar ne viskas: po savaitės iš Libano grįžta tėtis. Jis žadėjo parvykti namo prieš Jonines.
   Hildė atsistojo prie lango ir apžvelgė sodą, lieptą ir raudoną valčių pašiūrę. Burinė valtis sezono dar nepradėjo, bet senoji, irklinė, plūduriavo pririšta prie lieptelio. Kad tik nepamirštų išsemt po liūties susikaupusį vandenį.
   Žvelgdama į nedidelę įlankėlę, Hildė atsiminė, kaip kartą, eidama penktus ar šeštus metus, įsiropštė į valtį ir pati viena išsiyrė į fiordą. Paskui įkrito vandenin ir tik vargais negalais atsikapanojo į krantą. Permirkusi iki paskutinio siūlelio, brovėsi per brūzgynus. Parsigavusi į sodą, pamatė atbėgant mamą. Valtis ir irklai plūduriavo fiorde. Būna, kad dar ir dabar Hildė susapnuoja plaukiojančią vienišą valtelę. Tai buvo baisu.
   Sodas nebuvo nei labai vešlus, nei labai prižiūrėtas. Tačiau didelis ir priklausė Hildei. Viena vėjo nugairinta obelis ir keli vaiskrūmiai, kurie beveik nebevedė vaisių, šiaip taip atlaikė aršias žiemos audras.
   Tarp uolų ir brūzgų įsiterpusiame vejos lopinėlyje stovėjo senos sūpuoklės. Skaisčioje ryto šviesoje jos matėsi labai apleistos ir liūdnos. Sūpynės atrodė ypač vargingai, nes pagalvėlės buvo suneštos į vidų. Tikriausiai mama išbėgo vėlai vakare ir išgelbėjo jas nuo audros.
   Visą didelį sodą juosė beržai. Šie bent kiek gelbėjo sodą nuo pikčiausių vėjo gūsių. Dėl šių medžių daugiau kaip prieš šimtą metų sodyba ir buvo pavadinta Bjerkeliu - beržų užuovėja.
   Namą praeito amžiaus pabaigoje surentė Hildės prosenelis. Jis buvo vieno iš paskutinių didžiųjų burlaivių kapitonas. Šią vietą dar ir šiandien daug kas vadina Kapitono sodyba.
   Šįryt sode tebesimatė praūžusios liūties pėdsakai. Naktį Hildė keletą kartų pabudo nuo griaustinio dundėjimo. Dabar danguje nesimatė nė vieno debesėlio.
   Po tokių vasariškų liūčių esti taip gaivu. Pastarosios savaitės buvo karštos ir sausos. Beržų viršūnės nuėjo bjauriom geltonom dėmėm. Dabar pasaulis atrodė kaip ką tik išpraustas. Šįryt, rodės, audra nuplovė visą jos vaikystę.
   "Taip, žinoma, skauda, kai pumpurai sprogsta..." Ar ne švedų poetė yra panašiai pasakiusi? O gal suomių?
   Hildė atsistojo priešais didelį žalvarinį veidrodį, kabantį virs senosios močiutės komodos.
   Ar ji graži? Bjauri juk tikrai nėra? Galbūt per vidurį...
   Ji turėjo ilgus šviesius plaukus. Hildei visada norėjosi, kad jos plaukai būtų arba šiek tiek šviesesni, arba tamsesni. Dabar nei šiokie, nei tokie. Pasidžiaugti galėjo savo puriomis garbanomis. Daugelis draugių kankinosi bandydamos suteikt plaukams formą. Hildei to niekada nereikėjo. Dar vienas privalumas buvo ryškiai žalios akys. "Ar jos iš tikrųjų tokios žalios?"- klausdavo tetos ir dėdės, lenkdamiesi prie jos.
   Hildė svarstė, ar atvaizdas, kurį nagrinėja, yra mergaitės, ar jaunos moters. Ji nusprendė, kad nei viena, nei kita. Kūnas - gal ir moteriškas, bet veidas - kaip neprinokęs obuolėlis.
   Kažkodėl, pažiūrėjusi į senąjį veidrodį, Hildė visada prisimena tėtį. Anksčiau veidrodis kabojo "ateljė". Taip vadinama tėčio biblioteka, slėptuvė ir poeto kamaraitė, įrengta virs valčių pašiūrės. Būdamas namuose, Albertas (kaip Hildė jį vadino) visada norėjo sukurti kažką didinga. Kartą tėtis pradėjo rašyti romaną, bet taip ir nebaigė. Po kokį eilėraštį ar vaizdelį apie šcherų pasaulį jis tolydžio paskelbdavo vietiniame laikraštėlyje. Hildė didžiuodavosi neką mažiau už jį, kiekvienąkart spaudoje užtikusi jo vardą: ALBERTAS KNAGAS. Bent Lilesande jis turėjo ypatingą skambesį. Prosenelis taip pat buvo Albertas.
   Taip, veidrodis. Kažkada tėtis pajuokavo, kad gal ir galima mirktelėti savo Spindžiui, bet neįmanoma - abiem akim. Vienintelė išimtis esanti šis senas stebuklingas veidrodis, kurį prosenelė nusipirko iš čigonės netrukus po savo vestuvių.
   Ilgą laiką Hildė bandė pamerkti sau abiem akim. Bet tai padaryti taip pat sunku kaip pabėgti nuo savo šešėlio. Senasis veidrodis galiausiai atiteko jai. Visą vaikyste kartkartėmis ji bandydavo atlikti šį neįmanomą triuką.
   Nenuostabu, kad šiandien ji kiek susimąsčiusi. Ir nekeista, kad galvoja apie save. Penkiolika metų...
   Tik tada Hildė užmetė akį į naktinį stalelį. Ten gulėjo didelis ryšulys! Įvyniotas į puikų dangiškos spalvos popierių ir surištas raudonu šilkiniu kaspinu, juk tai turi būti gimtadienine dovana!
   Ar tai dovana? O gal - didžioji DOVANA nuo tėčio, kurią gaubia daugybė paslapčių? Jo laiškai iš Libano buvo pilni keisčiausių užuominų. Bet jis save "griežtai cenzūravo".
   Tėtis rašė, kad dovana "auga ir auga". Dar minėjo kažkokią mergaitę, su kuria ji netrukus susipažinsianti - ir kuriai jis siuntęs visų atvirukų kopijas. Hildė bandė ką nors išgauti iš mamos, bet ir ši nebuvo apie tai girdėjusi.
   Visų keisčiausia buvo užuomina, jog dovana galima dalintis su kitais. Ne veltui Hildės tėtis dirba Jungtinėse Tautose, Viena iš jo idėjų (o jų tėtis turėjo daugybę) - kad JT taptų savotiška viso pasaulio vyriausybe. "Norėčiau, jog kada nors JT iš tikrųjų sujungtų žmoniją",- rašė jis viename laiške.
   Kažin ar galima išvynioti dovaną, prieš mamai ateinant su bandelėmis, limonadu, gimtadienine daina ir norvegiška vėliavėle? Tikriausiai galima, nes kam ji čia gulėtų.
   Hildė nuėjo per kambarį ir paėmė ryšulį nuo naktinio stalelio. Sunkus! Ten pat rado atviruką: "Hildei 15-ojo gimtadienio proga nuo Tėčio".
   Ji prisėdo ant lovos ir atsargiai atrišo raudonąjį kaspiną. Netrukus galėjo praskleisti popierių.
   Tai buvo didelis aplankas!
   Argi čia dovana? 15-o jo gimtadienio dovana, apie kurią tiek buvo kalbėta? Ar tai - ta pati dovana, kuri "augo ir augo" ir kuria galima dalintis su kitais?
   Vos užmetusi akį, Hildė pamatė, jog aplankas pilnas lapų. Ji atpažino rašomosios mašinėlės, kurią tėtis pasiėmė į Libaną, spaudmenis.
   Negi jis Hildei parašė knygą?
   Pirmajame puslapyje didelėmis raidėmis ranka buvo išvedžiota: SOFIJOS PASAULIS.
   Kiek žemiau pora eilučių buvo išspausdintos mašinėle:

   KĄ SAULĖS ŠVIESA TEIKIA JUODAJAI ŽEMEI,
   TIKRASIS ŠVIETIMAS TEIKIA ŽEMĖS VAIKAMS.
   N. F. S. Gruntvigas

   Hildė atsivertė kitą puslapį. Nuo pat viršaus prasidėjo pirmasis skyrius. Šis vadinosi "Edeno sodas". Hildė patogiai įsitaisė lovoje, atrėmė aplanką į sulenktus kelius ir ėmė skaityti.

   *Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus. Joruna pasakė, kad žmonių smegenys - kaip sudėtingas kompiuteris. Sofija nenorėjo pritarti. Žmogus juk - šis tas daugiau nei masina?*

   Hildė skaitė toliau. Netrukus viską pamiršo, net tai, kad šiandien jos gimtadienis. Tačiau retkarčiais tarp eilučių vis tiek įsibraudavo viena kita mintelė:
   Vadinasi, tėtis paraše romaną? Pagaliau vėl ėmėsi pradėto darbo ir Libane užbaigė didįjį romaną? Jis ne kartą skundėsi, kad laikas tose platumose prailgsta.
   Ir Sofijos tėtis keliauja po pasaulį. Turbūt ji ir yra toji mergaitė, su kuria Hildė turėjo susipažinti...

   *...kai visa esybe suvokdavo vieną gražią dieną išnyksianti be pėdsako, suprasdavo, koks be galo brangus gyvenimas... Kaip atsirado pasaulis? ... Galų gale kažkas turėjo atsirasti iš nieko. Bet ar tai įmanoma? Argi ne taip pat neįsivaizduojama kaip ir tai, kad pasaulis amžinas?*

   Hildė skaitė ir skaitė. Iš nuostabos net pašoko lovoje, perskaičiusi, kad Sofija Amundsen gavo atviruką iš Libano. "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen, Klėverveieno 3".

   *Miela Hilde! Širdingai sveikinu tave penkioliktojo gimtadienio proga. Kaip supranti, noriu įteikti tau dovaną, iki kurios galėtum priaugti. Atleisk, kad atviruką siunčiu Sofijai. Taip buvo paprasčiau. Nuoširdžiausių linkėjimų nuo Tėčio.*

   Tai sukčius! Ji žinojo, kad tėtis visada ką nors iškrečia, bet šiandien jis Hildę tiesiog pribloškė. Užuot įdėjęs atviruką į ryšulėlį, tėtis jį įpynė į pačią dovaną. Bet vargše Sofija! Ji gi visai sutriko:

   *Kam reikėjo tėvui siųsti sveikinimą Sofijos adresu, kai visiškai akivaizdu, kad jis skirtas kitam žmogui? Koks tėvas norėtų, kad jo duktė negautų sveikinimo ir siustų jį nežinomais keliais? Kaip tai gali būt "paprasčiau"? Ir visu svarbiausiai kaip jai surast Hildę?*

   Tikrai, kaip ji gali surasti?
   Hildė pervertė puslapį ir įniko skaityti antrąjį skyrių. Šis vadinosi "Skrybėlė". Netrukus pasiekė ilgąjį laišką, kurį Sofijai parašė nepažįstamasis. Hildė sulaikė kvėpavimą.

   *Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat "atsitiktinis" pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje...*

   "Sofija visiškai nusikamavo". Hildė - taip pat. Tėtis penkioliktojo gimtadienio proga ne tik kad parašė knygą - jis parašė keistą ir mįslingą knygą.

   *Trumpa santrauka: iš tuščios fokusininko skrybėlės ištraukiamas baltas triušis. Tai ganėtinai didelis triušis, todėl šis triukas trunka milijardus metų. Visi žmonės užgimsta kailiuko paviršiuje. Tada jie sugeba stebėtis nesuvokiamu fokusininko menu. Bet augdami lenda vis gilyn į triušio vilną. Ir ten pasilieka...*

   Ne tik Sofija pajuto, kad bando giliai įsirausti į balto triušio kailiuką. Šiandien Hildei sukako penkiolika metų. Ir ją apėmė jausmas, jog pats laikas apsispręsti, į kurią pusę judėti toliau.
   Ji skaitė apie graikų natūrfilosofus. Hildė žinojo, kad tėtis domisi filosofija. Jis ir laikraštyje rašė, kad filosofija turėtų būti dėstoma mokykloje. Straipsnis vadinosi "Kodėl filosofija turi būti privalomas dalykas?" Šį klausima jis netgi iškėlė per Hildės klasės tėvų susirinkimą. Hildė tąkart neturėjo kur akių dėti.
   Dabar ji pažvelgė į laikrodį. Buvo jau pusė aštuonių. Mama su gimtadieniniu padėklu neateis anksčiau kaip po valandos. Ir gerai, nes jai rūpi Sofija ir filosofijos klausimai. Hildė skaitė skyrių apie Demokritą. Iš pradžių Sofija gavo klausimą pamąstymui: "Kodėl LEGO yra genialiausias žaislas pasaulyje?" Tada pašto dėžutėje ji rado "didelį geltoną voką":

   *Demokritas pritarė savo pirmtakų nuomonei, kad pasikeitimai gamtoje negali vykti dėl to, kad kažkas iš tiesų "kinta". Todėl jis iškėlė mintį, kad viskas turi susidėti iš mažų, nematomų plytelių, kurios yra amžinos ir nekintamos. Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais.*

   Hildė susijaudino, kai po lova Sofija rado jos raudoną šilkinį šalikėlį. Tai štai kur jis pasidėjo. Bet kaip šalikėlis galėjo pradingti pasakojime? Jis turėtų dar kažkur būti...
   Skyrius apie Sokratą prasidėjo nuo to, kad Sofija laikraštyje "perskaitė porą eilučių apie norvegų JT batalioną Libane". Nebūtų tėtis! Jį labai jaudina, kad norvegai per mažai domisi JT būrių taikos palaikymo darbu. Jei niekam kitam tai nerūpi, tegul nors - Sofijai. Taip galima susigalvoti nors kokį masinių informacijos priemonių dėmesį.
   Hildė neišlaikė nenusišypsojusi, kai perskaitė "P.S." filosofijos mokytojo laiške Sofijai:

   *Jei kartais surastum raudoną Šilkinį šalikėlį, prašyčiau jį gerai saugoti. Juk atsitinka, kad tokie daikteliai per klaidą sumaišomi. Ypač mokyklose ir panašiose vietose, o čia juk - filosofijos mokykla.*

   Hildė išgirdo žingsnius laiptuose. Tai, be abejo, mama su gimtadienio vaišėmis. Kol ji pabeldė į duris, Hildė spėjo perskaityti apie tai, kaip Sofija sodo slaptavietėje rado videokasetę apie Atėnus. Dar lipdama laiptais mama uždainavo gimtadienio dainelę.
   - Užeik,- pasakė Hildė, skaitydama apie tai, kaip filosofijos mokytojas kreipėsi į Sofiją iš Akropolio. Jis atrodė visai kaip Hildės tėtis: "dailiai apkirpta juoda barzdele" ir mėlyna berete.
   - Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!
   - Mmm...
   - Hilde!
   - Gali ten pastatyti.
   - Tu nenori...
   - Negi nematai, kad užsiėmusi?
   - Tik pamanyk, tau jau penkiolika!
   - Ar esi buvus Atėnuose, mama?
   - Ne, o kodėl klausi?
   - Keista, kad ten tebestovi senosios šventyklos. Joms 2500 metų. Beje, didžiausia vadinama "Mergelės namais".
   - Ar pažiūrėjai tėčio dovaną?
   - Kokią dovaną?
   - Pakelk pagaliau akis, Hijde! Tu kažkokia nesava.
   Hildė nuleido aplanką ant kelių.
   Mama pasilenkė prie lovos. Ant padėklo buvo deganti žvakutė, sumuštinių ir apelsininio limonado. Gulėjo ir mažytė dovanėlė. Bet mama teturėjo dvi rankas, tad norvegišką vėliavėlę buvo pasikišusi po pažasčia.
   - Labai ačiū, mama. Tu nuostabi, bet, matai, aš labai neturiu laiko.
   - Bažnyčioje tau reikia būti tik pirmą valandą.
   Tik tada Hildė pagaliau susigaudė, kur ji. Mama padėjo padėklą ant naktinio stalelio.
   - Atleisk. Buvau labai įsigilinusi į štai šitą. Ji parodė į aplanką ir pridūrė:
   - Tai nuo tėčio...
   - Ką jis parašė, Hilde? Aš taip pat labai nekantravau. Jau keletą mėnesių iš jo negaliu sulaukti protingo žodžio. Staiga Hildė kažkodėl susidrovėjo.
   - A, tat tik pasakojimas.
   - Pasakojimas?
   - Taip, pasakojimas. Ir dar - filosofijos vadovėlis. Kažkas panašaus.
   - Ar nepažiūrėsi mano dovanos?
   Hildei atrodė, kad turi būt dėmesinga, tad išvyniojo ir mamos dovaną. Tai buvo auksinė apyrankė.
   - Kokia daili. Labai ačiū!
   Hildė atsistojo ir apkabino mamą.
   Jiedvi valandėlę šnekučiavosi.
   - Dabar gali eiti,- netrukus pasakė Hildė.- Šiuo metu jis stovi aukštai Akropolyje, supranti?
   - Kas toks?
   - Galva neišneša - nei mano, nei Sofijos. Tai ir yra esmė.
   - Gerai, man juk reikia į darbą. Užvalgyk. Suknelę pakabinau apačioje.
   Pagaliau mama nulipo žemyn. Sofijos filosofijos mokytojas padarė tą patį: jis nusileido nuo Akropolio ir atsistojo ant Areopago kalvos, o kiek vėliau atsidūrė senajame Atėnų forume.
   Hildė krūptelėjo, kai senieji pastatai staiga pakilo iš griuvėsių. Tėtis svajojo, kad visos JT šalys kartu pastatytų tikrovišką senojo Atėnų forumo kopiją. Čia turėtų būti nagrinėjami filosofijos klausimai ir svarstomos nusiginklavimo galimybės. Tėčio nuomone, toks didingas projektas suvienytų žmoniją. "Mes juk sugebame pastatyti ir naftos terminalus, ir kosminius laivus skrydžiams į Mėnulį",- sakė jis.
   Po to Hildė ėmė skaityti apie Platoną: "Meilės sparnais siela veržiasi skristi namo į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš kūno kalėjimo..."
   Sofija išlindo pro gyvatvorę ir nusekė paskui Hermį, bet netrukus pametė jį iš akių. Perskaičiusi apie Platoną, ji pasuko gilyn į mišką ir priėjo raudoną trobelę šalia nedidelio ežero. Ten kabojo Bjerkelio paveikslas. Iš aprašymo paaiškėjo, jog tai turėjo būti Hildės Bjerkelis. Šalia kabojo vyriškio, vardu Berklis, portretas. "Ar nekeista?"
   Hildė paguldė storą aplanką ant lovos, nuėjo prie knygų lentynos ir atsivertė tritomę enciklopediją, kurią buvo gavusi keturioliktojo gimtadienio proga. Berklis... štai!

   Berklis (Berkeley), Džordžas [1685-1753], anglų filosofas, Kloino vyskupas. Neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Jo nuomone, mūsų pojūčius sukelia Dievas. B. taip pat garsus abstrakčiųjų vaizdinių kritika. Svarbiausias veikalas "Traktatas apie žmogiškojo pažinimo pagrindus" (1710).

   Tikrai keista. Hildė stovėjo ir mąstė, po to vėl grįžo prie lovos ir aplanko.
   Tuos paveikslus juk turėjo pakabinti jos tėvas. Ar, be vardų ir pavardžių panašumo, gali būti dar koks nors ryšys?
   Berklis, vadinasi, yra filosofas, kuris neigė, kad už žmogaus sąmones egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Ko tik tie filosofai neprisigalvoja. Bet ne visada lengva tokius tvirtinimus paneigti. Sofijos pasauliui šis aprašymas tinka kuo puikiausiai. Jos "pojūčius" juk sukelia Hildės tėvas.
   Galbūt skaitydama sužinos daugiau. Perskaičiusi, kad Sofija veidrodyje pamate mergaitę, kuri pamerkė abiem akimis, Hildė pakele galvą nuo aplanko ir nusijuokė. "Negana to, Sofijai atrodė, kad mergaite pamerkė jai. Tarsi norėdama pasakyti: "Aš matau tave, Sofija. Aš esu čia, kitoje veidrodžio pusėje".
   Trobelėje Sofija surado ir žalią piniginę - su pinigais ir pažymėjimu! Kaip ji ten galėjo patekti?
   Nesąmonė! Valandėle Hildė tikrai patikėjo, kad Sofija rado jos piniginę. Bet po to pabandė įsivaizduoti, kaip tai turėjo atrodyti Sofijai. Juk viskas jai buvo nesuvokiama ir mįslinga.
   Pirmą kartą Hildė užsigeidė susitikti su Sofija. Panoro kada nors su ja pasikalbėti apie tai, kaip viskas susiję.
   Bet dabar Sofija turėjo sprukti iš trobelės, kol jos neužklupo nusikaltimo vietoje. Valtis, suprantama, plūduriavo viduty ežero. Tėtis negalėjo jai nepriminti senojo nuotykio!
   Hildė gurkštelėjo limonado ir atsikando sumuštinio su krevetėmis, skaitydama laišką apie "tvarkdarį" Aristotelį, kritikavusį Platono idėjų teoriją.

   *Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina" daiktų skaičių.*

   Hildė tikrai nežinojo, kad žaidimą apie "augalų, gyvūnų ir mineralų pasauli" išrado Aristotelis.

   *Taigi Aristotelis norėjo iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius.*

   Perskaičiusi apie Aristotelio požiūrį į moteris, Hildė nusivylė ir labai pasipiktino. Kad toks gabus filosofas galėtų būti visiškas idiotas!
   Sofiją Aristotelis įkvėpė susitvarkyti savo "mergautinį kambarėlį". Ir ten -tarp visos betvarkės ji surado baltą kojinaitę, kuri prieš mėnesį garuote išgaravo iš Hildės spintos! Sofija susegė visus lapus, gautus iš Alberto, į segtuvą. "Buvo jau daugiau kaip penkiasdešimt puslapių". Hildė buvo priskaičiusi iki 278-ojo puslapio, tačiau, be filosofinių Alberto Knokso laiškų, ji dar turėjo visą Sofijos istoriją.
   Kitas skyrius vadinosi "Helenizmas". Pačioje skyriaus pradžioje Sofija surado atviruką su JT džipu. Ten buvo atspausta "JT batalionas" ir birželio penkioliktosios data. Dar vienas "atvirukas" Hildei, kurį tėtis įlipdė į pasakojimą, užuot atsiuntęs paštu:

   *Miela Hilde! Tikiuosi, jog tebešventi savo penkioliktąjį gimtadienį. O gal šventė jau pasibaigė? Tiesą sakant, ne taip svarbu, kiek laiko džiaugsies dovana. Tačiau, galima sakyti, jos užteks visam gyvenimui. Taigi dar kartą sveikinu. Dabar turbūt supratai, kodėl atvirukas siunčiu Sofijai. Esu tikras, kad Sofija tau juos perduos.
   P.S. Mama sakė, kad pametei piniginę. 150 kronų nuostolį žadu padengti. Naują mokinio pažymėjimą, manau, gausi mokykloje prieš mokslo metų pabaigą. Su širdingais linkėjimais, Tėtis.*

   Visai neblogai: ji praturtėjo 150 kronų. Turbūt jis nemano, kad užteks savos gamybos dovanos.
   Pasirodo, kad birželio 15-ają ir Sofijai sueina penkiolika metų. Bet jos kalendorius pasistūmėjo tik iki gegužės pirmosios pusės. Turbūt tėtis tada ir parašė šį skyrių, taigi "gimtadieniniame atviruke" Hildei nurodė išankstinę datą.
   Bet vargšė Sofija! Dabar ji bėga prie maisto parduotuvės susitikti su Joruna:

   *Kas toji Hilde? Kaip jos tėtis gali būti bemaž tikras, kad Sofija suras Hildę? Ir šiaip kokia prasmė siųsti atvirukus Sofijai, užuot siuntus juos dukrai?*

   Skaitydama apie Plotiną, ir Hildė pajuto, kaip pakimba ore.

   *Sakau, kad visur aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliškę, pakylančią nuo šakos,- arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija.*

   Tai buvo labiausiai pribloškianti mintis iš visų ligi šiol perskaitytų. Bet kartu ir pati paprasčiausia: viskas yra viena, o tas "vienis" yra dieviškoji misterija, kurios dalimi esam kiekvienas iš mūsų.
   "Ir nebūtina tuo tikėti,- pagalvojo Hildė.- Kiekvienas gali pats nuspręsti, kokią prasmę suteikti žodžiui dieviškas".
   Hildė skubiai atsivertė kitą skyrių. Nakčia į gegužės 17-ąją Sofija su Joruna išsiruošė žygin su palapinėmis. Po to jiedvi nuėjo į Majoro trobelę...
   Perskaičiusi vos kelis puslapius, Hildė susijaudinusi šoko iš lovos ir neišleisdama iš rankų aplanko ėmė vaikščioti po kambarį.
   Tokio įžūlumo dar nebuvo regėjusi! Čia, mažytėje miško trobelėje, tėtis abiem mergaitėm paliko visų atvirukų, kurias jis išsiuntė Hildei pirmojoje gegužės pusėje, kopijas. O šios buvo tikros. Tokius tėčio laiškus Hildė perskaitydavo ir du, ir tris kartus. Ji atpažino kiekvieną žodį.

   *Miela Hilde! Aš vos nesprogstu nuo visų paslapčių, susijusių su tavo gimtadieniu, tad keletą kartų per dieną turiu save tramdyti, kad nepaskambinčiau ir visko nepapasakočiau. Kažkas vis auga ir auga. O tu juk žinai: kai kas nors nuolatos didėja, darosi vis sunkiau laikyti tai savyje...*

   Sofija gavo naują filosofinį laišką nuo Alberto. Jame buvo kalbama apie žydus, graikus ir dvi kultūrines sanklodas. Hildė džiaugėsi galėdama apžvelgti istoriją tarsi iš paukščio skrydžio. Nieko panašaus jie nesimokė mokykloje. Ten buvo vien smulkmenos ir nieko daugiau. Laiške tėtis jai leido kur kas plačiau suprasti Jėzų ir krikščionybę.
   Jai patiko Gėtės žodžiai: "Kas protu negali aprėpti trijų tūkstančių metų, gyvena tik šia diena".
   Kito skyriaus pradžioje prie Sofijos virtuvės lango prilipo kartono gabalėlis. Suprantama, tai buvo dar vienas sveikinimas Hildei.

   *Miela Hilde! Nežinau, ar tuomet, kai skaitysi šį atviruką, tebešvęsi savo gimtadienį. Norėčiau tuo tikėti, bent viliuosi, kad dar nepraėjo pernelyg daug dienų. Kai praeina viena ar dvi savaitės Sofijai, nebūtinai tiek pat laiko praeina ir mums. Namo parvažiuosiu Joninių išvakarėse. Tuomet ilgai sėdėsim sodo sūpuoklėse ir kartu žiūrėsim į jūrą, Hilde. Turim daug ką viens kitam papasakoti...*

   Tuomet Albertas paskambino Sofijai, ir ji pirmą kartą išgirdo jo balsą.

   *- Galima pamanyti, jog kalbi apie karą?
   - Tai greičiau dvasinė kova. Turime sužadinti Hildės susidomėjimą ir patraukti ją savo pusėn, kol jos tėtis grįš namo į Lilesandą.*

   Galiausiai Sofija senoje XII amžiaus mūrinėje bažnyčioje susitiko su Albertu Knoksu, persirengusiu viduramžių vienuolio rūbais.
   Tiesa, bažnyčia. Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po pirmos... Ji visiškai pamiršo laiką.
   Gal nieko baisaus, kad nenueis į bažnyčią per savo gimtadienį. Hildė šiek tiek buvo ir nepatenkinta. Juk šitaip prarado daugybę sveikinimų. Kita vertus, jų ir taip per akis.
   Netrukus Hildei, šiaip ar taip, teks išklausyti ilgą pamokslą. Albertas nesunkiai įsijaučia į pamokslininko vaidmenį.
   Perskaičiusi apie Sophią, kuri rodėsi Hildegardai vizijose, Hildė vėl turėjo griebtis enciklopedijos. Bet nieko nerado nei apie Sophią, nei apie Hildegardą. Visada šitaip. Kai tik kalbama apie moteris arba ką nors moteriška, enciklopedijoje tuščia kaip Mėnulio krateryje. Negi enciklopediją cenzūravo kokia nors vyrų draugija?
   Hildegarda fon Bingen buvo pamokslininkė, rašytoja, gydytoja, botanike ir gamtotyrininke. Jos vardas simbolizuoja, "kad viduramžiais praktiškiausios - ir mokslingiausios - buvo moterys". Bet enciklopedijoje apie ją - nė pusės žodžio. Gėda!
   Hildė niekada anksčiau nebuvo girdėjusi, kad Dievas turėtų "moteriškąją pusę" arba "motinišką prigimtį". Vadinasi, tai - Sophią, bet ir jai buvo pagailėta spaustuvinių dažų.
   Artimiausias žodis, kurį Hildė surado enciklopedijoje, buvo bažnyčia Konstantinopolyje, "Hagia Sofia". Tai reiškia "šventoji išmintis". Viena sostinė ir daugybė karalienių buvo pavadintos "išminties" vardu. Bet enciklopedijoje nė žodžiu neužsiminta apie tai, kad ji buvo moteris. Argi tai - ne cenzūra?
   O šiaip teisybė, kad Hildei rodosi Sofija. Hildei visą laika atrodė, kad prieš save mato mergaitę juodais plaukais...
   Kai Sofija, beveik visą naktį praleidusi Marijos bažnyčioje, parėjo namo, ji atsistojo priešais žalvarinį veidrodį, kurį parsinešė iš trobelės miške.

   *Ji aiškiai matė savo blyškų veidą, apsuptą juodų plaukų, kurie tebuvo pritaikyti šukuosenai "lygūs plaukai". Tačiau už šio veido vaidenosi kitos mergaitės atvaizdas.
   Staiga nepažįstamoji tankiai sumirksėjo. Rodės, tarsi ji norėtų duoti ženklą, jog iš tiesų yra kitoje veidrodžio pusėje. Tai truko tik kelias sekundes. Po to ji dingo.*

   Kiek kartų pati Hildė štai šitaip stovėjo prieš veidrodį, tarsi ieškodama jame kito žmogaus atvaizdo? Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti? Ir ar ne tamsiaplaukę moterį ji norėdavo išvysti? Prosenelė juk nusipirko veidrodį iš čigonės...
   Hildė pajuto, kaip virpa rankos, laikančios storąjį aplanką. Ji buvo įsitikinusi, kad Sofija iš tiesų yra kažkur viduje, "kitoje pusėje".
   Dabar Sofija susapnavo Hildę ir Bjerkelį. Hildė jos nei girdėjo, nei matė, bet tada - taip, tada ant lieptelio krašto Sofija surado Hildės auksinį kryželį. Ir tas pats kryželis su Hildės inicialais gulėjo Sofijos lovoje, jai pabudus!
   Hildei reikėjo pagalvoti. Negi ji dar ir auksinį kryželį pametė? Hildė nuėjo prie komodos ir susirado papuošalų skrynelę. Auksinis kryželis, kurį per krikštynas padovanojo močiutė, buvo dingęs!
   Vadinas, ji tikrai pradangino papuošalą. Še tau! Bet iš kur tėtis galėjo tai žinoti, kai ji net pati nežino?
   Ir dar: Sofija, matyt, susapnavo, kad iš Libano grįžo Hildės tėtis. Bet iki to laiko dar visa savaitė. Ar Sofijos sapnas pranašiškas? Ar tėtis norėjo pasakyti, kad grįžęs namie ras ir Sofiją? Jis rašė, kad Hildė įsigis naują draugę...
   Nepaprastai ryškioje, bet ir neapsakomai trumpoje vizijoje Hildė aiškiai suvokė, kad Sofija yra šis tas daugiau nei popierius ir dažai. Ji tikra.


Švietimas

...nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo...

   Hildė buvo bepradedanti skyrių apie Renesansą, kai išgirdo, kad apačioje pro duris įėjo mama. Hildė pažvelgė į laikrodį. Buvo keturios. Mama tekinom užbėgo laiptais ir atidarė duris.
   - Tu nebuvai bažnyčioje?
   - Buvau, kaipgi.
   - Bet... kaip tu buvai apsirengusi?
   - Taip kaip dabar.
   - Naktiniais marškiniais?
   - Mmm... Aš buvau Marijos bažnyčioje.
   - Marijos bažnyčioje?
   - Tai mūrinė viduramžių bažnyčia.
   - Hilde!
   Ji pasidėjo aplanką ant kelių ir pakėlė akis į mamą.
   - Aš pamiršau laiką, mama. Man labai gaila, kad taip išėjo, bet supranti, aš skaitau kai ką nepaprastai įdomaus. Dabar mama turėjo nusišypsoti.
   - Tai magiška knyga,- pridūrė Hildė.
   - Taip, taip. Ir dar kartą: sveikinu gimtadienio proga, Hilde!
   - Oi, tik nebereikia daugiau sveikinimų!
   - Bet aš tik... Einu, valandėlę nusnūsiu ir tada paruošiu ką nors skanaus pietų. Nupirkau braškių.
   - Aš skaitau.
   Mama vėl dingo, o Hildė skaitė toliau.
   Sofija ėjo su Hermiu per miestą. Alberto laiptinėje rado naują atviruką iš Libano. Ir ant šio buvo birželio 15-osios data.
   Tik dabar Hildė suprato datavimo tvarką: atvirukai, datuoti iki birželio l5 dienos, buvo Hildės anksčiau gautų atvirukų "kopijos". O tuos, ant kurių buvo šiandieninė data, ji gavo tik su aplanku.

   *Miela Hilde! Šiuo metu Sofija įžengia į filosofijos mokytojo namus. Jai greitai sukaks penkiolika metų, o tau penkiolika suėjo vakar. Ar šiandien, Hildele? Jei šiandien, tai į dienos pabaigą. Bet mūsų laikrodžiai ne visada eina vienodai...*

   Hildė skaitė, kaip Albertas pasakoja Sofijai apie Renesansą ir naująjį mokslą, XVII amžiaus racionalistus ir britų empirizmą.
   Ji kaskart krūpčiojo, užtikusi naujus atvirukus ir sveikinimus, kuriuos tėtis įpynė į pasakojimą. Jis taip patvarkė, kad jie čia iškrisdavo iš rašinių sąsiuvinio, čia atsirasdavo banano žievės viduje, ar įsibraudavo į kompiuterį. Be mažiausių pastangų jis priversdavo Albertą "nusišnekėti" ir pavadinti Sofiją Hilde. Geriausia, kai jis prakalbino Hermį: "Sveikinu gimtadienio proga, Hilde!"
   Hildė pritarė Albertui, kad, palygindamas save su Dievu ir Dievo apvaizda, tėtis peržengia kai kurias ribas. Bet kam ji tada pritaria? Ar ne jos tėtis į Alberto lūpas įdėjo tokius priekaištingus - arba savikritiškus - žodžius? Hildė nusprendė, kad palyginimas su Dievu nėra toks jau kvailas. Tėtis Sofijos pasaulyje juk ir yra tarsi visagalis Dievas.
   Kai Albertas susiruošė pasakoti apie Berklį, Hildė nekantravo neką mažiau už Sofiją. Kas bus dabar? Jau kuris laikas buvo kuriama nuojauta, kad, priėjus prie to filosofo, turės įvykti kažkas nepaprasta. O Berklis, vadinasi, neigė, kad už žmogaus sąmonės egzistuoja koks nors materialus pasaulis. Hildė juk pasiskaitė enciklopedijoje.
   Iš pradžių Sofija su Albertu stovėjo prie lango ir žiūrėjo į Hildės tėčio pasiųstą lėktuvėlį su ilga sveikinimo juosta. Tuo pat metu miesto pusėn ėmė slinkti tamsūs debesys.

   *"Būt ar nebūt" - dar ne didžiausias klausimas. Taip pat svarbu, kas ras esam. Ar mes - tikri žmonės iš kūno ir kraujo? Ar pasaulis sudarytas iš tikrų daiktų, ar mus supa vien sąmonė?*

   Nenuostabu, kad Sofija ėmė graužti nagus. Hildė niekada neturėjo šio žalingo įpročio, bet dabar ir jos nervai buvo įtempti.
   Tada buvo tarti žodžiai: "...mudviem ši viską lemianti "valia" ar "dvasia" gali būti Hildės tėvas".

   *- Nori pasakyti, kad jis mudviem - tarsi koks Dievas?
   - Taip, ir neraudonuoju. Bet jam turėtų būt gėda!
   - O kaip pati Hildė?
   - Ji yra angelas, Sofija.
   - Angelas?
   - Hildė yra ta, į kurią kreipiasi "dvasia".

   Tada, palikusi Albertą, Sofija išpuola į audrą. Tai juk negalėjo būti ta pati audra, kuri praūžė Bjerkelyje Šiąnakt, praėjus kelioms valandoms po to, kai Sofija išbėgo į miestą?

   *"Rytoj mano gimtadienis,- galvojo ji.- Kaip apmaudu, kai penkioliktojo gimtadienio išvakarėse suvoki, kad gyvenimas tėra sapnas! Tarsi susapnuotum, kad laimėjai milijoną, ir, prieš pat išmokant didįjį laimėjimą, suprastum, kad tai tik sapnas".
   Sofija pasileido tekina šlapiu stadionu. Netrukus priešpriešiais išvydo atbėgant žmogų. Tai buvo mama. Dangų varstė pikti žaibai.
   Kai jiedvi susitiko, mama apglėbė Sofiją.
   - Kas mums darosi, dukrele?
   - Nežinau,- sukūkčiojo Sofija.- Tai kaip baisus sapnas.*

   Hildė pajuto, kaip sudrėko akių kampučiai. "Būt ar nebūt - štai klausimas koksai".
   Ji numetė aplanką ant lovos ir atsistojo. Vaikščiojo ir vaikščiojo po kambarį. Galiausiai atsistojo priešais žalvarinį veidrodį ir išstovėjo tol, kol atėjo mama ir pašaukė pietų. Kai ji pabeldė į duris, Hildė nebežinojo, kiek laiko ten stovi, bet buvo visiškai tikra, kad atspindys pamerkė abiem akim.
   Per pietus ji stengėsi būti dėkinga dukra. Bet nepaliaujamai galvojo apie Sofiją ir Albertą.
   Kaip jiems seksis dabar, kai jie žino, kad viską lemia Hildės tėtis? Nors - ar tikrai jie tai žino? Galbūt kvaila sakyti, kad jie išvis ką nors žino. Juk iš tiesų viską daro Hildės tėtis. Bet problema ta pati: jei Sofija ir Albertas "žino", kaip viskas susiję, jie tarsi pasiekė kelio galą.
   Hildė vos neužspringo dideliu bulvės kąsniu pagalvojusi, jog ta pati problema tikriausiai aktuali ir jos pasaulyje. Žmonės vis geriau ima suvokti gamtos dėsnius. Ar istorija nenutrūks, kai bus išspręsti visi iki vieno filosofijos ir mokslo galvosūkiai? O gal žmones artėja pasaulio pabaigos link? Ar nėra ryšio tarp mąstymo bei mokslo pažangos ir šiltnamio efekto, savanų niokojimo? Gal vis dėlto ne veltui pažinimo troškimas buvo pavadintas "nuopuoliu"?
   Klausimas buvo toks platus ir grėsmingas, kad Hildė iškart panoro jį užmiršti. Be to, tikriausiai supras daugiau, skaitydama tėčio dovaną.
   - "Pasakyk, ko dar trokšta tavo širdis",- uždainavo mama, kai jos suvalgė ledus su itališkomis braškėmis.- Darysime tai, ko tu panorėsi.
   - Žinau, kad tau pasirodys keista, bet labiausiai noriu toliau skaityti tėčio dovaną.
   - Žiūrėk, kad jis tau visiškai nesusuktų galvos.
   - Ne, ne.
   - Paskui galėsim išsikept picą ir žiūrėt "Deriką".
   - Galbūt.
   Hildė atsiminė, kaip Sofija kalbėjo su savo mama. Negi tėtis nukopijavo Hildės mamą? Dėl visa pikta ji nusprendė nekalbėti apie baltą triušį, kuris traukiamas iš juodosios Visatos skrybėles, bent ne šiandien.
   - Beje,- pasakė ji, stodamasi nuo stalo.
   - Taip?
   - Aš nerandu savo auksinio kryželio. Mama paslaptingai pažvelgė į ją.
   - Prieš kelias savaites radau jį ant lieptelio. Tu jį ten pametei, išsiblaškėle!
   - Ar tėčiui papasakojai?
   - Dabar neatsimenu. Taip, atrodo...
   - O kur jis dabar?
   Mama nuėjo atsinešti savo papuošalų dėžutės. Iš miegamojo Hildė išgirdo nuostabos šūksnį. Netrukus mama grįžo į svetainę.
   - Žinai, aš jo neberandu.
   - Taip ir maniau.
   Hildė apkabino mamą ir nubėgo į savo kambarėlį pastogėje. Pagaliau - dabar galės toliau skaityti apie Sofiją ir Albertą. Ji vėl atsisėdo lovoje ir atrėmė sunkų aplanką į kelius.

   *Kitą rytą Sofija pabudo, kai į jos kambarį įėjo mama. Rankose ji turėjo padėklą, pilną dovanų. Į tuščią limonado butelį buvo įkišusi vėliavėlę.
   - Sveikinu gimtadienio proga, Sofija!
   Sofija prasitrynė akis. Ji pabandė atsiminti viską, kas įvyko vakar. Bet visa tai tebuvo pabiros galvosūkio figūrėlės. Viena Albertas, kita - Hildė ir majoras. Viena figūrėlė - Berklis, o kita - Bjerkelis. Pati juodžiausia buvo smarki audra. Nedaug trūko, kad jai būtų pakrikę nervai. Mama ją nušluostė rankšluosčiu ir paguldė į lovą, davusi išgerti puodelį karšto pieno su medumi. Užmigo akimirksniu.
   - Atrodo, gyvenu,- sumurmėjo ji.
   - Taip, žinoma, kad gyveni. Ir šiandien tau suėjo penkiolika metų.
   - Tu tuo tikra?
   - Taip, visiškai tikra. Kaipgi mama nežinos, kada gimė jos vienturtė dukra? 1975 metų birželio 15 dieną... pusę dviejų, Sofija. Tikriausiai tai buvo laimingiausia mano gyvenimo akimirka.
   - Ar tu įsitikinusi, kad viskas nėra vien sapnas?
   - Šiaip ar taip, tai gražus sapnas, jei pabudusi randi bandelių, limonado ir dovanų.
   Ji padėjo padėklą su dovanomis ant kėdės ir trumpam išėjo iš kambario. Grįžo su nauju padėklu. Ant jo buvo bandelių ir limonado. Mama viską padėjo kojūgalyje.
   Vėliau, kaip įprasta gimtadienio rytą, buvo išvyniojamos dovanos ir dalijamasi atsiminimais, siekiančiais pirmuosius sąrėmius prieš penkiolika metų. Mama jai padovanojo teniso raketę. Sofija niekada nežaidė teniso, bet netoli Klėverveieno buvo teniso kortai. Tėtis atsiuntė minitelevizorių su FM bangų radijo imtuvu. Ekranas buvo neką didesnis už paprastą atviruką. Dar buvo šis tas nuo senų tetų ir šeimos draugų.
   Po valandėlės mama tarė;
   - Kaip manai, gal man šiandien pasiimti laisvą dieną?
   - Ne, kodėl gi?
   - Vakar buvai labai sutrikdyta. Jeigu taip bus ir toliau, manau, reiktų užsirašyti pas psichologą.
   - To tikrai nereikia.
   - Ar tai buvo dėl audros, ar - Alberto kaltė?
   - O kaip dėl tavęs pačios? Juk paklausei: "Kas mums darosi, dukrele?"
   - Pagalvojau, kad lakstai po miestą ir susitikinėji su keistais žmonėmis. Galbūt aš dėl to kalta...
   - Niekas "nekaltas", kad laisvalaikiu mokausi filosofijos. Gali eiti į darbą. Dešimtą valandą mums reikia būti mokykloje. Išdalins pažymių knygeles, paskui pasivaišinsime.
   - Ar žinai, kokie bus pažymiai?
   - Šiaip ar taip, daugiau penketų nei prieš Kalėdas.

   Kai mama išėjo, tuoj suskambo telefonas.
   - Sofija Amundsen.
   - Čia Albertas.
   - O...
   - Majoras vakar nepagailėjo parako.
   - Nesuprantu, ką turi galvoje.
   - Audrą, Sofija.
   - Net nežinau, ką manyti.
   - Tai svarbiausia tikro filosofo dorybė. Aš beveik didžiuojuosi, kiek daug išmokai per tokį trumpą laiką.
   - Aš bijau, kad nieko nėra tikra.
   - Tai vadinama egzistencine baime, kuri paprastai tėra perėjimas į aukštesnę pažinimo pakopą.
   - Manau, kad man reikia kursų pertraukos.
   - Ar tavo sode daug varlių?
   Sofija nusijuokė. Albertas kalbėjo toliau:
   - Manau, mes turime tęsti. Beje, sveikinu gimtadienio proga. Iki Joninių reikia baigti kursą. Tai - mūsų paskutine viltis.
   - Kodėl paskutinė viltis?
   - Ar patogiai sėdi? Matai, tam reikia šiek tiek laiko.
   - Aš sėdžiu patogiai.
   - Atsimeni Dekartą?
   - "Mąstau, vadinasi, esu".
   - Mūsų metodiniai svarstymai kol kas nedavė jokių rezultatų. Mes net nežinome, ar mąstom. Galbūt pasirodys, kad mes esam mintis, o tai - visai kas kita, nei mąstyti pačiam. Yra pagrindo manyti, kad mus sugalvojo Hildės tėtis, taigi esame savotiška gimtadieninė pramoga majoro dukteriai, gyvenančiai Lilesande. Ar supranti, apie ką kalbu?
   - Taip...
   - Bet čia esama prieštaravimo. Jei mus sugalvojo, išvis neturime teisės ką nors "manyti". Tokiu atveju visas mudviejų telefoninis pokalbis tėra gryna iliuzija.
   - Tuomet mes neturime nė trupinėlio laisvos valios. Viskas, ką kalbame ir darome, yra sumanyta majoro. Vadinasi, galim padėti ragelį.
   - Ne, dabar tu per daug supaprastini.
   - Paaiškink!
   - Ar nori pasakyti, kad žmogus planuoja viską, ką sapnuoja? Gal ir tiesa, kad Hildės tėtis žino viską, ką mes darome. Pabėgti nuo jo visažinystės turbūt taip pat sunku kaip nuo savo šešėlio. Bet - o tuo ir paremtas mano planas - neaišku, ar majoras iš anksto numato, kas vyks toliau. Gali būti, kad jis tai nusprendžia paskutinę akimirką, taigi kurdamas. Įmanoma, kad tokiomis akimirkomis patys galime valdyti savo žodžius ir poelgius. Žinoma, palyginti su majoro užmojais, ši iniciatyva tėra nepaprastai silpnas impulsas. Esam bejėgiai atsispirti išoriniams veiksniams: kalbantiems šunims, propeleriniams lėktuvėliams su sveikinimo juostomis, bananiniams laiškams ir užsakytoms audroms. Bet negalime visai paneigti, jog turime šiek tiek savarankiškumo.
   - Kaip tai gali būti įmanoma?
   - Suprantama, majoras mūsų mažame pasaulėlyje yra visažinis, bet tai nereiškia, kad jis visagalis. Turime bent stengtis gyventi taip, tarsi jo ne nebūtų.
   - Atrodo, supratau.
   - Būtų puiku, jei įsigudrintume padaryti ką nors savarankiškai - ko majoras net neįtartų.
   - Kaip tai padaryti, jei mūsų nėra?
   - Kas sakė, kad mūsų nėra? Svarbu ne tai, ar mes esame, bet kas mes esame. Net jei pasirodytų, jog tesame susiskaldžiusios majoro sąmonės impulsai, mūsų būtis nepranyksta.
   - Ir mūsų laisva valia išlieka?
   - Aš pasistengsiu kaip nors tai išspręsti, Sofija.
   - Bet net ir tai, kad tu stengiesi "tai išspręsti", Hildės tėčiui kuo puikiausiai žinoma.
   - Be jokios abejones. Bet jis nežino paties plano. Bandau surasti Archimedo tašką.
   - Archimedo tašką?
   - Archimedas buvo helenizmo mokslininkas. "Duok man tvirtą atramos tašką,- sakė jis,- ir aš pajudinsiu Žemę". Mums reikia surasti tokį tašką, kad galėtume iškristi iš vidinės majoro visatos.
   - Nieko sau sumanymas.
   - Bet mes negalėsim pasprukti, kol nebaigėm filosofijos kurso. Kol kas jis mus per daug tvirtai laiko. Matyt, nusprendė, kad aš lydėsiu tave per visus šimtmečius iki mūsų laikų. Bet mums liko tik kelios dienos, kol jis kažkur Artimuosiuose Rytuose sės į lėktuvą. Jei, prieš jam grįžtant į Bjerkelį, neišsivaduosime iš jo kibios fantazijos, mes žuvę.
   - Tu mane gąsdini...
   - Iš pradžių turiu tau suteikti reikalingiausią informaciją apie prancūzų Šviečiamąjį amžių. Po to reikia trumpai aptarti Kanto filosofiją, kol galėsime priartėt prie Romantizmo. Be to, mudviem labai svarbus Hėgelis. Prašnekę apie jį, neišsiversime nepaminėję aršios Kirkegoro kritikos, nukreiptos prieš Hėgelio filosofiją. Keletą žodžių reikės tarti apie Marksą, Darviną ir Froidą. Jei pabaigoje spėsim pakalbėt apie Sartrą ir egzistencializmą, galėsime įgyvendinti savo planą.
   - Kaip vienai savaitei - labai daug.
   - Todėl reikia nedelsiant pradėti. Ar gali ateiti dabar?
   - Man reikia į mokyklą. Bus nedidelės vaišės, po to išdalins pažymių knygeles.
   - Pamiršk vaišes! Jei esame grynoji sąmonė, limonado ir saldumynų skonis tėra iliuzija.
   - Bet pažymių knygelė...
   - Sofija, tu arba gyveni mažoje kaip dulkelė nuostabios Visatos planetoje, esančioje vienoje iš šimto milijardų galaktikų - arba tesi pora elektromagnetinių impulsų kažkokio majoro sąmonėje. O tu dar kalbi apie "pažymių knygelę"! Turėtum gėdytis.
   - Atsiprašau.
   - Na, gerai, prieš mudviem susitinkant, gali užeit į mokyklą. Bus blogas pavyzdys Hildei, jei praleisi paskutinę dieną. Ji tikrai eina į mokyklą per savo gimtadienį, nes ji - angelas.
   - Tuomet ateisiu iškart po mokyklos.
   - Galime susitikti Majoro trobelėje.
   - Majoro trobelėje?
   Klept!*

   Hildė pasidėjo aplanką ant kelių. Tėtis privertė ją pajusti sąžinės graužimą, nes praleido paskutinę mokslo metų dieną. Tai nedorėlis!
   Ji kurį laiką sėdėjo ir galvojo, kokį planą galėjo sumanyti Albertas. Gal pažiūrėt į paskutinį aplanko puslapį? Ne, būtų negarbinga, geriau paskubės skaityti toliau.
   Hildė buvo įsitikinusi, jog iš esmės Albertas teisus. Kad tėtis žino, kas vyksta Sofijai ir Albertui, yra viena. Bet rašydamas jis tikrai nežino visko, kas bus toliau. Galbūt per skubą neapsižiūrės ir ką nors patašys ne taip, kaip norėjo. Štai toks "neapsižiūrėjimas" Sofijai su Albertu ir suteikia tam tikros laisvės.
   Hildę vėl apėmė aiškus jausmas, kad Sofija ir Albertas iš tiesų yra. "Net kai jūra rami, nereiškia, kad nieko nevyksta jos gelmėje",- pagalvojo ji.
   Bet kodėl ji apie tai pagalvojo?
   Tokių minčių, šiaip ar taip, nebūna paviršiuje.

   *Mokykloje Sofija buvo pasveikinta ir pagerbta, kaip ir pridera gimtadienio proga. Susilaukė ypač daug dėmesio galbūt todėl, kad jau iš pradžių buvo didelis sujudimas dėl pažymių knygelių ir limonado.
   Vos tik mokytojas atsisveikino palinkėdamas geros vasaros, Sofija šovė namo. Joruna bandė ją sulaikyti, bet Sofija sušuko, kad turi kai kur suspėti.
   Pašto dėžutėje rado du atvirukus iš Libano. Ant abiejų užrašyta "HAPPY BIRTHDAY - 15 YEARS". Tai buvo proginiai atvirukai.
   Vienas iš jų skirtas "Hildei Meler Knag, per Sofiją Amundsen..." Bet kitas - pačiai Sofijai. Ant abiejų buvo antspaudas. "JT batalionas, birželio 15-oji".
   Pirmiausia Sofija perskaitė savo atviruką:

   Miela Sofija Amundsen! Šiandien ir tave noriu pasveikinti gimtadienio proga. Nuoširdžiausi sveikinimai! Ačiū už viską, ką lig šiol padarei dėl Hildės. Linkėjimų nuo majoro Alberto Knago.

   Sofija nežinojo, kaip jai reaguoti į tai, kad Hildės tėtis pagaliau atsiuntė atviruką ir jai. Tai ją savotiškai sujaudino.
   Hildės atviruke ji perskaitė:

   Miela Hildele! Aš juk nežinau, koks dabar dienos ar paros laikas Litesande. Bet, kaip minėjau, tai nėra labai svarbu. Jei gerai tave pažįstu, per daug nepavėlavau su paskutiniu arba priešpaskutiniu sveikinimu iš čia. Bet neatsikelk pernelyg vėlai! Netrukus Albertas papasakos apie prancūzų Švietimo idėjas. Daugiausia dėmesio bus skiriama septyniems punktams. Šie septyni punktai tokie:
   1. Kova su autoritetais
   2. Racionalizmas
   3. Švietimo idėja
   4. Kultūrinis optimizmas
   5. Atgal į gamtą
   6. Humanizuota krikščionybė
   7. Žmogaus teisės

   Buvo akivaizdu, kad majoras juos vis dar seka.
   Sofija atsirakino duris ir ant virtuvinio stalo paliko pažymių knygelę su visais penketais. Tuomet prasibrovė pro gyvatvorę ir nubėgo mišku.
   Jai vėl teko persiirti per ežerėlį. Kai pasiekė kitą krantą, Albertas sėdėjo ant slenksčio. Rankos mostu pakvietė ją sėsti šalia.
   Oras buvo gražus, bet nuo ežerėlio kilo drėgnas, vešus dvelksmas. Rodės, tarsi jis dar neatsigavo po audros.
   - Eime tiesiai prie reikalo,- tarė Albertas.- Kitas žymus sistemintojas po Hjumo buvo vokietis Kantas. Bet ir Prancūzija XVIII amžiuje turėjo ne vieną garsų mąstytoją. Galima sakyti, kad pirmojoje XVIII amžiaus pusėje filosofijos centras buvo Anglija, XVIII amžiaus viduryje - Prancūzija, o amžiaus pabaigoje - Vokietija.
   - Taigi iš vakarų pasislinko į rytus.
   - Tikrai taip. Labai trumpai pristatysiu kai kurias mintis, kurios buvo bendros daugeliui Šviečiamojo amžiaus prancūzų filosofų. Čia turimi galvoje tokie garsūs vardai kaip Monteskjė, Volteras, Ruso ir daugelis kitų. Aš apsiribosiu septyniais pagrindiniais punktais.
   - Ačiū, jie man iki skausmo pažįstami.
   Sofija padavė jam atviruką nuo Sofijos tėvo. Albertas sunkiai atsiduso.
   - Be reikalo jis tai padarė... Taigi pirmoji tema - kova su autoritetais. Daugelis prancūzų Švietimo filosofų lankėsi Anglijoje, kuri daugeliu atžvilgių buvo laisvamaniškesnė nei jų tėvynė. Čia juos sužavėjo anglų gamtotyra, ypač Niutonas ir jo universalioji fizika. Prancūzų švietėjus taip pat įkvėpė britų filosofija, visų pirma Lokas ir jo politinė filosofija. Grįžę į Prancūziją, jie paskelbė kovą seniesiems autoritetams. Jų manymu, svarbu nepasitikėti paveldėtomis tiesomis. Individas pats turi rasti atsakymą į visus klausimus. Tam didelės įtakos turėjo Dekarto tradicija.
   - Nes jis viską pradėjo nuo pagrindų.
   - Būtent. Kova su senaisiais autoritetais taip pat buvo nukreipta prieš Bažnyčios, karaliaus ir diduomenės valdžią. Šios institucijos XVIII amžiuje buvo daug galingesnės Prancūzijoje nei Anglijoje.
   - Tada kilo revoliucija.
   - Taip, 1789 metais. Bet naujosios idėjos atsirado anksčiau. Kitas svarbus žodis - racionalizmas.
   - Pats Hjumas mirė tik 1776 metais. Tai maždaug dvidešimčia metų vėliau už Monteskjė ir tik dvejais metais anksčiau už Voltero ir Ruso mirtį 1778 metais. Bet visi trys lankėsi Anglijoje ir buvo gerai susipažinę su Loko filosofija. Tikriausiai atsimeni, kad Lokas nebuvo nuoseklus empirikas. Pavyzdžiui, jis manė, kad ir tikėjimas Dievu, ir kai kurios moralinės normos slypi žmogaus prote. Ši mintis taip pat sudaro prancūzų Švietimo filosofijos branduolį.
   - Be to, minėjai, kad prancūzai visada buvo kiek didesni racionalistai nei britai.
   - Ir šis skirtumas siekia viduramžius. Kai anglai kalba apie "common sense", prancūzai postringauja apie "evidence". Išverstas pažodžiui angliškas posakis reikštų "bendras patyrimas", o prancūziškas - "aiškumas".
   - Suprantu.
   - Panašiai kaip antikos humanistai - pavyzdžiui, Sokratas ir stoikai, -dauguma Švietimo filosofų tvirtai tikėjo žmogaus protu. Tai buvo taip akivaizdu, kad daugelis prancūzų Švietimą tiesiog vadina "racionalizmu". Naujoji gamtotyra parodė, kaip protingai sutvarkyta gamta. Dabar Švietimo filosofai savo užduotimi laikė sukurti moralės, religijos ir etikos pagrindą, kuris atitiktų nekintamą žmogaus protą. Iš čia ir kilo pati švietimo idėja.
   - O tai - trečias punktas.
   - Imta kalbėti apie plačiųjų liaudies masių švietimą. Tai buvo geresnės visuomenės sąlyga. Manyta, kad skurdas ir priespauda kyla iš žmonių tamsumo ir prietarų. Todėl daug dėmesio buvo skiriama vaiku ir liaudies auklėjimui. Neatsitiktinai pedagogikos mokslas buvo pagrįstas Šviečiamajame amžiuje.
   - Vadinasi, švietimo sistema atsirado viduramžiais, o pedagogika - Šviečiamajame amžiuje.
   - Galima sakyti. Paminklas švietimo idėjai ne veltui yra enciklopedija. Turiu galvoje Enciklopediją, kurios 28 tomai buvo išleisti nuo 1751 iki 1772 metų, prisidedant visiems didiesiems švietėjams. Buvo sakoma, kad joje viskas yra: nuo adatų gamybos iki patrankų liedinimo.
   - Kitas punktas - kultūrinis optimizmas,
   - Kai aš kalbu, gal galėtum padėt atviruką į šalį.
   - Atsiprašau.
   - Švietėjai manė, kad, įgijusi proto ir žinių, žmonija imsianti daryti didelę pažangą. Tai tebuvo laiko klausimas, kada neprotingumas ir nežinojimas užleis vietą apsišvietusiai žmonijai. Ši mintis dar prieš porą dešimtmečių buvo gyva visoje Vakarų Europoje. Šiandien nebesame tokie tikri, kad pažanga neša vien gėrį. Bet "civilizaciją" ėmė kritikuoti dar prancūzų švietėjai.
   - Tai gal tegu jie ir kalba.
   - Civilizacijos kritikai paskelbė Šūkį "atgal į gamtą". Tačiau gamtą Švietėjai beveik prilygino protui. Protas žmogui duotas gamtos - priešingai nei Bažnyčia ir civilizacija. Buvo pabrėžiama, kad "primityvios" tautos esti sveikesnės ir laimingesnės už europiečius, nes jos nesančios civilizuotos. Mintį, jog turime grįžti į gamtą, iškėlė Ruso. Gamta yra gera, o žmogus iš prigimties taip pat geras. Blogis slypi visuomenėje. Taip pat Ruso teigė, kad vaikas kiek galima ilgiau turi išsaugoti savo "natūralų" nekaltumą. Galima sakyti, kad mintis apie vaikystės vertę atsirado Šviečiamajame amžiuje. Anksčiau į vaikystę buvo žiūrima kaip į pasiruošimą suaugusiojo gyvenimui. Bet mes juk - žmonės ir pradedame savo gyvenimą Žemėje, būdami vaikai.
   - Ir aš taip manau.
   - Ir religija turėjo tapti "natūrali".
   - Ką tai reiškia?
   - Ir religija turi būti pritaikoma "natūraliam" žmogaus protui. Daug kas kovojo už humanistinę krikščionybės sampratą, o tai jau - šeštasis sąrašo punktas. Taip pat buvo daug nuoseklių materialistų, kurie netikėjo Dievą ir pasisakė už ateistine pasaulėžiūrą. Tačiau dauguma Švietimo filosofių manė, kad neišmintinga vaizduotis pasaulį be Dievo. Tam pasaulis per daug gerai sutvarkytas. Tokio požiūrio laikėsi, pavyzdžiui, Niutonas. Taip pat buvo manoma, jog protinga tikėti sielos nemirtingumu. Kaip ir Dekarto filosofijoje, tai tapo daugiau proto nei tikėjimo klausimu.
   - Tai mane šiek tiek stebina. Manyčiau, jog tai - tipiškas pavyzdys to, kuo galima tikėti, o ne žinoti.
   - Bet tu negyveni XVIII amžiuje. Švietėjų nuomone, krikščionybė turėjo atsikratyti neprotingų dogmų ir teiginių, kurie Bažnyčios istorijoje buvo prikergti prie paprastų Jėzaus tiesų.
   - Dabar suprantu.
   - Daug buvo ir vadinamojo deizmo šalininkų.
   - Paaiškink!
   - Deizmu vadinamas požiūris, kad kažkada, labai labai seniai, Dievas sukūrė pasaulį, bet nuo to laiko šiame pasaulyje nebuvo apsireiškęs. Taip Dievas tapo "aukščiausia būtybe", kuri žmonėms apsireiškia tik per gamtą ir jos dėsnius - taigi neapsireiškia "antgamtiškai". Tokį "filosofinį Dievą" sutinkame ir Aristotelio filosofijoje. Jis Dievą laikė Visatos "pirmąja priežastimi", arba "pirmuoju judintoju".
   - Liko paskutinis klausimas - žmogaus teisės.
   - Bet galbūt - pats svarbiausias. Apskritai galima sakyti, kad prancūzų Švietimo filosofija buvo labiau pritaikoma praktikoje nei anglų filosofija.
   - Jie darė iš savo filosofijos išvadas ir jomis vadovavosi?
   - Taip, prancūzų švietėjai nepasitenkino teoriniais išvedžiojimais apie žmogaus vietą visuomenėje. Jie aktyviai kovojo už vadinamąsias piliečių "prigimtines teises". Pirmiausia tai pasireiškė kova su cenzūra - taigi ir už spaudos laisvę. Religijos, moralės ir politikos srityje kiekvienam turėjo būti garantuota teisė laisvai mastyti ir reikšti savo nuomonę. Taip pat buvo kovojama su vergvaldyste, už žmogiškesnį elgesį su įstatymų laužytojais.
   - Manau, galėčiau beveik su viskuo sutikti.
   - Žmogaus teisių neliečiamumo principas galiausiai buvo įteisintas "Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje", kurią 1789 metais paskelbė Prancūzijos nacionalinis susirinkimas. Ši žmogaus teisių deklaracija sudarė mūsų, norvegų, 1814 metų Konstitucijos pagrindą.
   - Bet daug žmonių tebekovoja dėl šių teisių.
   - Deja, taip. Bet Švietėjai siekė apibrėžti tam tikras teises, kurias Privalo turėti visi žmonės vien dėl to, kad yra gimę žmonėmis. Tai ir yra "prigimtinės" teisės. Ligi šiol kalbama apie "prigimtinę teise", kuriai neretai prieštarauja šalies įstatymai. Ir mūsų dienomis pavieniai asmenys arba gyventojų grupės remiasi "prigimtine teise", sukildami prieš beteisiškumą, nelaisvę ir priespaudą.
   - O kaip dėl moterų teisių?
   - Per 1789 metų revoliuciją buvo paskelbtos teisės, kurios turėjo galioti visiems piliečiams. O "pilietis" paprastai reiškė "vyras". Tačiau Didžioji prancūzų revoliucija buvo moterų judėjimo pradžia.
   - Pačiu laiku.
   - Dar 1787 metais Švietėjas Kondorsė rašė apie moterų teises. Jis teigė, kad moterys turi tas pačias prigimtines teises kaip vyrai. 1789 metų revoliucijoje moterys labai aktyviai kovoja prieš senąją feodaline visuomenę. Jos, pavyzdžiui, vadovavo demonstracijoms, dėl kuriu karalius buvo priverstas persikelti į Versalio rūmus. Paryžiuje buvo steigiamos įvairios moterų grupės. Be lygių politinių teisių su vyrais, jos reikalavo pakeisti vedybų įstatymus ir pagerinti socialines moterų gyvenimo sąlygas.
   - Ar jos gavo šias teises?
   - Ne. Kaip ne vieną kartą anksčiau, moterų teisių klausimas buvo iškeltas revoliucijos metu. Bet kai tik buvo įvesta nauja tvarka, visuomenėje vėl įsiviešpatavo vyrai.
   - Nieko nuostabaus.
   - Viena iš moterų, aktyviausiai kovojusiu už moterų teises Didžiosios prancūzų revoliucijos metu, buvo Olimpa de Gūž. 1791 metais - taigi praėjus dvejiems metams po revoliucijos - ji paskelbė moterų teisių deklaracija. Piliečio teisių deklaracijoje nebuvo nė vieno straipsnio apie moterų prigimtines teises. Olimpą de Gūž reikalavo, kad moterims būtų suteiktos tos pačios teisės kaip ir vyrams.
   - Ir kuo tai baigėsi?
   - 1793 metais ji buvo giljotinuota. Taip pat buvo uždrausta bet kokia politinė moterų veikla.
   - Fu, kaip bjauru!
   - Tik XIX amžiuje moterų judėjimas sustiprėjo - ir Prancūzijoje, ir visoje Europoje. Ilgainiui ši kova davė vaisių. Bet, pavyzdžiui, Norvegijoje balsavimo teisę moterys gavo tik 1913 metais. Ir iki šiol daugelyje šalių moterys tebekovoja už lygias teises.
   - Mano parama joms garantuota.

   Albertas įsmeigė akis į ežerėlį. Netrukus tarė:
   - Matyt, tiek ir norėjau papasakoti apie Švietimo filosofija.
   - Ką reiškia "matyt"?
   - Rodos, nieko nepamiršau.
   Sulig tais žodžiais ežerėlis suvilnijo. Jo vidury vanduo nei iš šio, nei iš to sukunkuliavo. Netrukus iš vandens iškilo didelis baisus padaras.
   - Jūros pabaisa!- sušuko Sofija.
   Tamsusis padaras pasirangė ir vėl nėrė į gelmę, o vanduo liko toks pat ramus kaip anksčiau. Albertas nusisuko.
   - Eime į vidų,- tarė jis. Abudu pakilo ir įėjo į trobelę.
   Sofija atsistojo priešais Berklio ir Bjerkelio paveikslus. Ji mostelėjo į Bjerkelio paveikslą ir tarė:
   - Manau, kad Hildė kažkur čia gyvena.
   Tarp paveikslų kabojo siuvinėtas audeklas. Ant jo buvo užrašyta: "LAISVĖ, LYGYBĖ, BROLYBĖ".
   Sofija pasisuko į Albertą.
   - Ar tu jį čia pakabinai?
   Jis graudžia mina papurtė galvą.
   Tada Sofija pastebėjo, kad ant židinio atbrailos guli vokas. Ten buvo užrašyta: "Hildei ir Sofijai". Sofija iškart suprato, nuo ko laiškas. Tai šis tas nauja: jis ėmė su ja skaitytis.
   Sofija atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

   Mielosios! Sofijos filosofijos mokytojas dar turėtų pabrėžti, kad Švietimo idėjos atsispindi idealuose ir principuose, kuriais vadovaujasi JT. Prieš porą šimtmečių šūkis "Laisvė, lygybė, brolybė" padėjo suvienyti prancūzų buržuaziją. Šiandien tie patys žodžiai turi sujungti visą pasaulį. Kaip niekada anksčiau svarbu, kad žmonija taptų viena didele šeimą. Palikuonys - tai mūsų vaikai ir anūkai. Kokį pasaulį jie paveldės iš mūsų?*

   Hildės mama šūktelėjo, kad po dešimties minučių prasidės "Derikas" ir kad pica jau kepa. Nuo skaitymo Hildė jautėsi pavargus. Atsikėlė juk šeštą valandą.
   Vakare ji nusprendė kartu su mama švęsti savo penkioliktąjį gimtadienį, Bet pirmiausia kai ką turėjo pasižiūrėti enciklopedijoje.
   Gūž... ne. De Gūž? Irgi ne. Olimpą de Gūž? Ničnieko! Enciklopedijoje nebuvo nė žodžio apie moterį, kuri nuteista myriop už dalyvavimą politinėje moterų veikloje. Ar ne skandalas?
   Tikriausiai tai nebuvo vien tėčio pramanas?
   Hildė nubėgo į apačią atsinešti didesnės enciklopedijos.
   - Man reikia kai ką pasižiūrėti,- paaiškino ji apstulbusiai mamai.
   Ji pasiėmė tomą nuo FOR iki GV ir vėl nubėgo į savo kambarį.
   - Gūž... štai!

   *Gūž (Gouges) Marija Olimpą (1748-1793), pranc. rašytoja. Aktyviai dalyvavo Didžiojoje pranc. revoliucijoje, leido brošiūras socialiniais klausimais, parašė keletą dramų. G. yra viena iš nedaugelio to meto kovotojų už lygias moterų ir vyrų teises. 1791 m. paskelbė "Moterų teisių deklaraciją". 1793 m. už Liudviko XVI gynimą ir Robespjero kritiką giljotinuota. (Lit.: L.Lacour, "Les Origines du feminisme conteporain", 1900)*


Kantas

...žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje...

   Buvo jau netoli vidurnakčio, kai į namus paskambino majoras Albertas Knagas, norėdamas pasveikinti Hildę penkioliktojo gimtadienio proga.
   Atsiliepė Hildės mamą.
   - Tau, Hilde.
   - Alio?
   - Čia tėtis.
   - Ar pakvaišai? Jau beveik dvylika.
   - Aš tik norėjau pasveikinti tave gimtadienio proga...
   - Visą dieną nieko daugiau ir neveiki.
   - ...bet aš norėjau paskambinti į dienos pabaigą.
   - Kodėl?
   - Ar negavai dovanos?
   - O, taip! Labai ačiū!
   - Nekankink manęs. Kaip tau ji patiko?
   - Dovana nuostabi. Neturėjau kada net pavalgyt.
   - Valgyti reikia.
   - Bet man taip įdomu.
   - Kurioj vietoj pabaigei? Na, sakyk, Hilde.
   - Jie įėjo į Majoro trobelę, nes tu juos supykdei su ta jūros pabaisa...
   - Šviečiamasis amžius.
   - Ir Olimpa de Gūž.
   - Vadinasi, aš beveik neklydau.
   - Ką reiškia "neklydau"?
   - Rodos, teliko vienas gimtadieninis pasveikinimas. Be to, jis turi melodiją.
   - Paskaitysiu dar lovoje prieš miegą.
   - Ar ką nors supranti?
   - Šiandien išmokau daugiau negu... negu kada nors anksčiau. Tiesiog neįtikima, kad nuo to laiko, kai Sofija parėjo namo iš mokyklos ir surado pirmą voką, nepraėjo nė para.
   - Keista, kiek kartais nedaug reikia.
   - Bet man truputį jos gaila.
   - Mamos?
   - Ne, žinoma, Sofijos.
   - O...
   - Ji juk visiškai sutrikusi, vargšelė.
   - Bet juk ji tėra... noriu pasakyt...
   - Turbūt nori pasakyt, kad tu ją ėmei ir sugalvojai.
   - Taip, panašiai.
   - Aš manau, kad Sofija ir Albertas yra.
   - Pakalbėsim daugiau, kai grįšiu namo.
   - Taip.
   - Linkiu tau geros dienos.
   - Ką tu pasakei?
   - Sakau labanaktis.
   - Labanaktis.
   Kai po pusvalandžio Hildė atsigulė, lauke tebebuvo taip šviesu, kad ji puikiai galėjo matyti sodą ir įlanką. Tokiu metų laiku visai nesutemsta.
   Ji įsivaizdavo, kad gyvena paveiksle, kuris kabo ant sienos mažoje miško trobelėje. Ar įmanoma iš šio paveikslo pažvelgti į išore?
   Prieš užmigdama ji dar paskaitė iš storojo aplanko.

   *Laišką nuo Hildės tėčio Sofija vėl padėjo ant židinio atbrailos.
   - JT gal ir svarbu,- tarė Albertas,- bet man nepatinka, kad jis kišas į mano pasakojimą.
   - Neimk taip į Širdį.
   - Nuo šiol aš nebekreipsiu dėmesio į tokius nepaprastus reiškinius kaip jūros pabaisos ir panašiai. Sėskim prie lango. Aš tau papasakosiu apie Kantą.
   Sofija pastebėjo, kad ant stalelio tarp dviejų krėslų guli akiniai. Taip pat atkreipė dėmesį, kad abu akinių stiklai raudoni. Gal tai - labai stiprūs akiniai nuo saulės?
   - Tuoj dvi valandos,- tarė ji. - Namo turiu pareiti prieš penkias. Mama tikrai ką nors sugalvojo gimimo dienos proga.
   - Turim tris valandas.
   - Tai pradedam.
   - Imanuelis Kantas gimė 1724 metais Rytų Prūsijos mieste Karaliaučiuje, balniaus šeimoje. Ten išgyveno beveik visą gyvenimą ir mirė sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Jis užaugo griežtoje krikščioniškoje aplinkoje. Kanto krikščioniškos pažiūros turėjo didelės įtakos jo filosofijai. Kaip ir Berklis, jis norėjo išsaugoti krikščioniškojo tikėjimo pagrindą.
   - Ačiū, apie Berklį aš Jau pakankamai girdėjau.
   - Kantas buvo pirmasis iš mūsų minėtų filosofų, profesoriavęs universitete. Jį galėtume pavadinti "filosofijos specialistu".
   - Filosofijos specialistu?
   - Žodis "filosofas" šiandien vartojamas dviem skirtingom reikšmėm. Visų pirma, filosofas yra žmogus, kuris pats bando rasti atsakymus į filosofijos klausimus. Tačiau filosofu gali būti vadinamas ir filosofijos istorijos žinovas, kuris nebūtinai turi sukūręs savo filosofiją.
   - O Kantas buvo toks filosofijos specialistas?
   - Ne vien. Jeigu jis būtų buvęs tik gabus profesorius - taigi kitų filosofų minčių žinovas,- neužimtų tokios svarbios vietos filosofijos istorijoje. Bet reikia įsidėmėti, jog Kantas nepaprastai gerai išmanė praeities filosofijos tradiciją. Jis buvo susipažinęs ir su racionalistais, tokiais kaip Dekartas bei Spinoza, ir su empirikais - Loku, Berkliu ir Hjumu.
   - Sakiau, kad nebekalbėtum apie Berklį.
   - Atsimename, kad, racionalistų nuomone, žmogaus pažinimo pagrindas yra jo sąmonė. Ir žinom, jog, pasak empirikų, visas žinias apie pasaulį duoda pojūčiai. Be to, Hjumas pabrėžė, jog bet kokios išvados, kurias darome iš savo juslinių įspūdžių, turi aiškias ribas.
   - Kam iš jų pritarė Kantas?
   - Jis manė, kad visi šiek tiek teisūs ir šiek tiek neteisūs. Jiems rūpėjo klausimas, ką mes galime žinoti apie pasaulį. Ši filosofinė sritis bendra visiems filosofams po Dekarto. Buvo nurodomos dvi galimybės: arba pasaulis yra toks, kokį juntame, arba - kokį vaizduojasi mūsų protas.
   - O ką sakė Kantas?
   - Kantas sakė, kad, pažįstant pasaulį, svarbus vaidmuo tenka ir pojūčiams, ir protui. Bet jis manė, kad racionalistai perdėjo proto reikšmę, o empirikai vienpusiškai pabrėžė juslinio patyrimo svarbą.
   - Jei tuoj nepateiksi gero pavyzdžio, visa tai liks tušti žodžiai.
   - Pirmiausia Kantas sutinka su Hjumu ir empirikais, kad visos mūsų žinios apie pasaulį kyla iš juslinio patyrimo. Tačiau - čia jis krypsta į racionalistų pusę - ir mūsų prote slypi svarbios prielaidos, nulemiančios tai, kaip mes suvokiame išorinį pasaulį. Taigi žmogaus sąmonėje yra tam tikros sąlygos, nuo kurių priklauso pasaulio suvokimas.
   - Ar tai - pavyzdys?
   - Geriau atliksim nedidelį pratimėlį. Gal gali nuo stalo atnešti akinius? Gerai. Dabar užsidėk juos!
   Sofija užsidėjo ant nosies akinius. Viskas aplinkui paraudonavo, šviesios spalvos virto rausvomis, o tamsios - tamsraudonėmis.
   - Ką matai?
   - Matau tą patį kaip ir anksčiau, tik dabar viskas raudona.
   - Taip yra todėl, kad akiniai riboja tavo tikrovės suvokimą. Viskas, ką matai, yra išorinio pasaulio dalis, bet tai, kaip matai, priklauso nuo akinių stiklų. Juk negali sakyti, kad pasaulis raudonas, nors matai jį tokį.
   - Ne, suprantama...
   - Jei dabar vaikštinėtum po mišką - arba pro Kapitono posūkį eitum namo - matytum viską, ką matydavai ir anksčiau. Bet dabar viskas butu raudona.
   - Taip, kol nenusiimčiau akinių.
   - Šitaip, Sofija, ir Kantas manė, kad mūsų prote slypi tam tikros prielaidos, kurios nulemia visus mūsų potyrius.
   - Apie kokias prielaidas kalbama?
   - Kad ir ką matytume, visų pirma tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Laiką ir erdvę Kantas pavadino dviem stebėjimo formomis. Jis pabrėžia, kad šios dvi formos mūsų sąmonėje yra pirmesnės už bet kokį patyrimą. Tai reiškia, kad mes, prieš ką nors patirdami, žinome, kad tai suvoksime kaip reiškinius laike ir erdvėje. Nes nesugebame nusiimti proto "akinių".
   - Jis manė, kad suvokti daiktus laike ir erdvėje yra įgimta savybe?
   - Taip, iš dalies. Tai, ką mes matome, šiaip priklauso nuo to, kur gyvename: Indijoje ar Grenlandijoje. Tačiau visur pasaulį suvokiame kaip procesus laike ir erdvėje. Tai galime pasakyti iš anksto.
   - Bet ar laikas ir erdvė nėra išorinio pasaulio dalis?
   - Ne, Kantas pabrėžia, kad laikas ir erdvė priklauso pačiai žmogaus esybei. Laikas ir erdvė visų pirma yra mūsų sąmonės, o ne pasaulio savybės.
   - Tai visai kitas požiūris.
   - Taigi žmogaus sąmonė nėra pasyvi "lenta", kuri tik priima juslinius įspūdžius iš išorės. Ji yra aktyviai kuriantis vienetas. Sąmonė pati daro poveikį pasaulio suvokimui. Galima būtų palyginti su tuo, kas vyksta pilant vandenį į stiklinį ąsotį. Vanduo įgyja ąsočio formą. Taip ir jusliniai įspūdžiai paklūsta mūsų "stebėjimo formoms".
   - Manau, suprantu.
   - Kantas tvirtino, kad ne tik sąmonė taikosi prie daiktų. Daiktai taip pat taikosi prie sąmonės. Pats Kantas tai pavadino Koperniko lūžiu. Tai reiškia, kad, palyginti su senuoju mastymu, šis požiūris į žmogaus pažinimą buvo toks pat naujas ir radikalus kaip Koperniko tvirtinimas, kad Žemė sukasi aplink Saule, o ne priešingai.
   - Dabar suprantu, kodėl jis sakė, kad ir racionalistai, ir empirikai šiek tiek buvo teisūs. Racionalistai tarsi pamiršo patyrimo reikšmę, o empirikai nenorėjo matyti, kaip mūsų protas nulemia pasaulio suvokimą.
   - Ir priežastingumo dėsnis - kurio, Hjumo nuomone, žmogus negali patirti - anot Kanto, yra žmogaus proto dalis.
   - Paaiškink plačiau!
   - Pameni, Hjumas tvirtino, jog tik dėl įpročio visuose gamtos reiškiniuose įžvelgiame būtiną priežastingumo ryšį. Pasak Hjumo, mes negalime justi, kad juodasis biliardo rutuliukas yra priežastis to, kad baltasis rutuliukas ima riedėti. Todėl ir negalime įrodyti, kad juodasis rutuliukas visada išjudins baltąjį.
   - Aš atsimenu.
   - Tai, ko, Hjumo manymu, mes negalime įrodyti, Kantas laiko žmogaus proto savybe. Priežastingumo dėsnio galiojimas absoliutus, nes viską, kas vyksta, žmogaus protas suvokia kaip priežasties ir pasekmės ryšį.
   - O aš manyčiau, kad priežastingumo dėsnis slypi pačioje gamtoje, ne žmonėse.
   - Kantas sako, kad šis dėsnis yra mumyse. Jis pritaria Hjumui, kad mes negalime tikrai žinoti, koks pasaulis yra savaime. Mums tik žinoma, koks pasaulis yra "man" - arba visiems žmonėms. Kanto nurodytas skirtumas tarp "das Ding an sich" ir "das Ding fur mich", yra svarbiausias jo indėlis į filosofiją.
   - Nelabai įkandu vokiečių kalbą.
   - Kantas nužymėjo svarbią skirtį tarp "daikto savaime" ir "reiškinio". Kaip daiktai atrodo "savaime", mes negalime gauti tikrų žinių. Galim tik sužinoti, kaip daiktai mums "reiškiasi". Tačiau be jokio patyrimo galime pasakyti, kaip daiktus suvokia žmogaus protas.
   - Ar tikrai galime?
   - Rytą, prieš išeidama iš namų, tu nežinai, ką tą dieną pamatysi ar patirsi. Tačiau aišku, jog tai, ką pamatysi ir patirsi, suvoksi kaip įvykius laike ir erdvėje. Be to, gali būti tikra, kad priežastingumo dėsnis galioja tik todėl, kad jis yra tavo sąmonės dalis.
   - Bet mes galėjome būti sukurti kitaip?
   - Taip, mes galėjome turėti kitokias jusles. Tuomet kitaip jaustume laiką ir erdvę. Galėtume būti sukurti taip, kad mums išvis nerūpėtų reiškinių, priežastys.
   - Ar turi pavyzdžių?
   - Įsivaizduok, kad kambaryje ant grindų guli katė. Tada įsivaizduok, kad į kambarį įridenamas kamuolys. Ką daro katė?
   - Esu tai išbandžiusi daug kartų. Katė bėga paskui kamuolį.
   - Gerai. Dabar įsivaizduok, kad kambaryje sėdi tu. Ar pamačiusi netikėtai atriedantį kamuolį tu taip pat pultum paskui jį bėgti?
   - Visų pirma aš atsisukčiau ir pažiūrėčiau, iš kur atriedėjo kamuolys.
   - Taip, kadangi esi žmogus, būtinai ieškosi kiekvieno įvykio priežasties. Taigi priežastingumo dėsnis yra tavo esybės dalis.
   - Ar tikrai?
   - Hjumas teigė, kad gamtos dėsnių negalime nei pajusti, nei įrodyti. Kantui ta mintis nedavė ramybės. Bet jis tvirtino galįs įrodyti absoliutų gamtos dėsnių galiojimą, parodydamas, jog iš tiesų kalbame apie pažinimo dėsnius.
   - Ar mažas vaikas taip pat atsisuktų ir pažiūrėtų, kas parideno kamuolį?
   - Tikriausiai ne. Bet Kantas sako, kad vaiko protas ne visai išsivystęs, kol jo jutimai negauna darbo. O kalbėti apie tuščią protą nėra prasmės.
   - Ne, tai turėtų būti keistas protas.
   - Dabar galime kai ką apibendrinti. Pasak Kanto, tai, kaip žmogus suvokia pasaulį, priklauso nuo dvejopų sąlygų. Vienos jų yra išorinės sąlygos, apie kurias nieko nežinome, kol jų nepajuntame. Tai galime pavadinti pažinimo medžiaga. Kita rūšis yra vidinės žmogaus sąlygos - pavyzdžiui, tai, kad viską, suvokiame kaip įvykius laike ir erdvėje ir kaip procesus, kurie vyksta pagal neišvengiamą priežastingumo dėsnį. Tai vadinama pažinimo forma.

   Albertas ir Sofija kurį laiką sėdėjo žiūrėdami pro langą. Staiga Sofija išvydo mažą mergaitę, kuri pasirodė tarp medžių kitoje ežero pusėje.
   - Pažvelk!- tarė Sofija.- Kas ten?
   - Tikrai nežinau.
   Mergaitė buvo matyti vos keletą sekundžių, po to išnyko. Sofija pastebėjo, kad ant galvos ji dėvėjo kažką raudona.
   - Nenukrypkim nuo temos.
   - Tai pasakok toliau.
   - Kantas sakė, jog tam, ką žmogus gali pažinti protu, yra aiškios ribos. Galima būtų sakyti, kad tokias ribas nužymi proto "akiniai".
   - Kaip tai?
   - Pameni, filosofai iki Kanto nagrinėjo "didžiuosius" filosofijos klausimus - pavyzdžiui, ar žmogus turi nemirtingą sielą, ar yra Dievai ar gamta susideda iš amžinų dalelių, arba: ar Visata baigtinė, ar beribė?
   - Taip, pamenu.
   - Kantas teigė, kad šiais klausimais žmogus negali gauti tikrų žinių. Tai nereiškia, kad jis atmetė panašias problemas. Priešingai. Jei Kantas jas būtų atmetęs, vargu ar galima jį būtų vadinti tikru filosofu.
   - Tai ką jis padarė?
   - Taip, dabar reikės šiek tiek kantrybės. Kantas mano, kad, spręsdamas tokius neaprėpiamus klausimus, protas peržengia žmogaus pažinimo ribas. Tačiau nenumaldomas troškimas kelti šiuos klausimus slypi žmogaus prigimtyje - arba žmogaus prote. Bet, pavyzdžiui, užduodami klausimą, ar Visata yra beribė, mes klausiame apie visumą, patys būdami tik jos mažytė dalelė. Todėl šios visumos niekada negalėsime pažinti iki galo.
   - Kodėl ne?
   - Kai tu užsidėjai raudonuosius akinius, mes jau žinojome, jog, Kanto nuomone, mūsų žinias apie pasaulį nulemia du dalykai.
   - Juslinis patyrimas ir protas.
   - Taip, medžiagą pažinimui gauname per pojūčius, bet ši medžiaga taip pat prisitaiko prie proto savybių. Viena iš jų - klausti įvykio priežasties.
   - Pavyzdžiui, kodėl kamuolys rieda per kambarį.
   - Sakykim. Bet kai norime sužinoti, kaip atsirado pasaulis,- taigi nagrinėjame galimus atsakymus,- protas dirba tuščiąją eiga. Tuomet jis neturi jokios juslinės medžiagos, kurią galėtų "apdoroti", neturi patyrimo, į kurį galėtų atsiremti. Nes niekada nesame patyrę visos milžiniškos tikrovės, kurios maža dalelė esame patys.
   - Mes tarsi esam per kambarį riedančio kamuolio dalis. O tuomet negalime žinoti, kaip jis čia atsirado.
   - Tačiau žmogaus protas visada turės savybę klausti, kaip kamuolys atsirado. Todėl mes klausiame ir klausiame, iš paskutiniųjų stengdamiesi rasti atsakymus į didžiuosius klausimus. Tačiau negauname jokios tvirtos medžiagos, už kurios galėtume nusitverti, negauname ir jokio tikro atsakymo, nes protas dirba tuščiąją eiga.
   - Ačiū, šis jausmas man gerai pažįstamas.
   - Kantas pabrėžė, jog, kalbant apie tokius plačius klausimus, kurie apima visą tikrove, dvi priešingos nuomonės visada bus vienodai įtikimo ir vienodai neįtikimos, priklausomai nuo to, ką mums pasakys protas.
   - Prašom pavyzdžių.
   - Lygiai taip pat prasminga teigti, kad pasaulis privalo turėti pradžią laike, kaip ir sakyti, kad jis neturi jokios pradžios. Tačiau abi galimybės vienodai neįsivaizduojamos protui. Mes galime tvirtinti, kad pasaulis amžinas, bet ar gali kas nors egzistuoti amžinai, neturėdamas jokios pradžios? Tada esam priversti laikytis priešingo požiūrio. Sakome, kad pasaulis kažkada turėjo atsirasti - o tuomet jis juk turėjo atsirasti iš nieko, jei nenorėsime kalbėti vien apie vienos būsenos perėjimą į kitą. Bet ar gali kas nors atsirasti iš nieko, Sofija?
   - Ne, abi galimybės yra taip pat nesuvokiamos. Tačiau viena iš jų turi būti teisinga, o kita - klaidinga.
   - Pameni, Demokritas ir materialistai teigė, kad gamta susideda iš mažiausių dalelių, iš kurių sudaryti visi daiktai? Kiti, pavyzdžiui, Dekartas, sakė, kad tįsiąją tikrovę visada galima padalinti į vis mažesnes daleles. Bet kas iš jų buvo teisus?
   - Ir vieni, ir kiti... niekas.
   - Taip pat daugelis filosofų, kaip vieną svarbiausių žmogaus savybių, nurodė laisvę. Tačiau sutikome filosofų, pavyzdžiui, stoikus ir Spinozą, kurie teigė, kad viskas vyksta pagal neišvengiamus gamtos dėsnius. Kantas manė, kad ir šiuo klausimu žmogaus protas negali nieko tikra nuspręsti.
   - Abi nuomonės yra vienodai protingos ir vienodai neprotingos.
   - Taip pat neišvengiamai patenkame į aklavietę, protu bandydami įrodyti Dievo buvimą. Racionalistai, pavyzdžiui, Dekartas, bandė įrodyti, kad Dievas yra vien todėl, kad turime tobulos būtybės idėją. Kiti, pavyzdžiui, Aristotelis ir Tomas Akvinietis, priėjo išvadai kad Dievas turi būti, nes viskas privalo turėti pirminę priežastį.
   - Ką apie tai sakė Kantas?
   - Jis atmetė abu šiuos Dievo buvimo įrodymus. Nei protas, nei patyrimas neturi jokio tikro pagrindo, kad galima būtų tvirtinti, jog Dievas yra. Tai protui yra tiek pat įtikima, kiek ir neįtikima.
   - Bet prieš tai minėjai, jog Kantas norėjo išsaugoti krikščionybės pagrindą.
   - Taip, jis sukuria naują religinę dimensiją. Ten, kur nebesiekia patyrimas ir protas, atsiranda tuštuma, kurią gali užpildyti tikėjimas.
   - Ir taip jis išgelbėjo krikščionybę?
   - Panašiai. Taip pat verta įsidėmėti, jog Kantas buvo protestantas. Nuo pat reformacijos laikų protestantizmui būdinga tai, kad jis paremtas tikėjimu. Katalikų bažnyčia nuo ankstyvųjų viduramžių buvo labiau linkusi manyti, jog tikėjimą gali paremti protas.
   - Suprantu.
   - Bet Kantas nesustojo ties mintimi, jog šie kraštutiniai klausimai gali būti perleidžiami žmogaus tikėjimui. Jis manė, kad žmogaus moralei yra beveik būtina prielaida, jog žmogus turi nemirtingą sielą, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią.
   - Beveik kaip Dekartas. Iš pradžių jis labai skeptiškai vertino tai, ką mes galime suprasti. O paskui pro galines duris slapčia įleidžia Dievą ir dar kai ką.
   - Tačiau, priešingai nei Dekartas, Kantas pabrėžia, jog, tai darydamas, vadovaujasi ne protu, bet tikėjimu. Tikėjimą nemirtinga siela, tuo, kad yra Dievas ir kad žmogus turi laisvą valią, jis vadino praktiniais postulatais.
   - Ką tai reiškia?
   - Ką nors "postuluoti"- teigti, ko negalima įrodyti. Praktiniu postulatu Kantas laiko tai, kas turi būti teigiama dėl praktinių sumetimų, taigi dėl žmogaus moralės. Jis sakė, kad morališkai būtina teigti Dievo buvimą.

   Staiga kažkas pabeldė į duris. Sofija iškart pašoko, bet kai Albertas net nesujudėjo, ji pasakė:
   - Ar neatidarom?
   Albertas patraukė pečiais, bet galiausiai atsistojo. Atidarę duris, jie išvydo mažą mergaitę balta vasarine suknele ir raudona kepuraite ant galvos. Tai buvo ta pati mergaitė, matyta kitoje ežero pusėje. Ant rankos buvo pasikabinusi pintinėlę su maistu.
   - Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu esi?
   - Ar nematai, kad Raudonkepuraitė?
   Sofija pažvelgė į Albertą, o šis linktelėjo.
   - Tu gerai išgirdai.
   - Aš ieškau senelės namų,- pasakė mergaitė.- Ji sena ir ligota, tad noriu nunešt jai bandelių.
   - Ne čia pataikei,- atšovė Albertas.- Taigi eik sau!
   Tai tardamas jis mostelėjo ranka, lyg norėdamas nubaidyti musę.
   - Bet aš turiu perduoti laišką,- paaiškino mergaite raudona kepuraite. Ji išsitraukė nedidelį voką ir padavė Sofijai. Ir iškeliavo.
   - Saugokis vilko!- sušuko Sofija pavymui.
   Albertas pasisuko eiti atgal į vidų. Sofija nusekė iš paskos ir atsisėdo į savo vietą.
   - Tik pamanyk, Raudonkepuraitė,- tarė Sofija.
   - Bet nebuvo jokios prasmės ją įspėti. Ji vis tiek eina į senelės namus, ten ją suės vilkas. Ji niekada nepasimoko, tai kartojasi per amžius.
   - Bet aš niekada negirdėjau, kad, eidama pas senelę, ji pasibelstų kitur.
   - Smulkmena, Sofija.
   Tik dabar Sofija pažiūrėjo į laišką, kurį buvo gavusi. Ant voko buvo užrašyta "Hildei". Ji atplėšė voką ir garsiai perskaitė:

   Miela Hilde! Jei žmogaus protas būtų toks paprastas, kad mes galėtume jį perprasti, tada būtume tokie kvaili, kad vis tiek jo nesuprastume. Linkėjimų nuo Tėčio.

   Albertas linktelėjo.
   - Teisybė. Manau, jog panašiai būtu galėjęs pasakyti Kantas. Mes negalime tikėtis, kad suprasime, kas esame. Galbūt mes iki galo galime suprasti gėlę ar vabzdį, bet niekada nesuprasim savęs. Dar mažesnė viltis, kad galime suprasti Visatą.
   Keistąjį sakinį Sofija turėjo perskaityti dar kartą ir dar kartą, bet Albertas kalbėjo toliau:
   - Juk sutarėm nekreipti dėmesio į jūros pabaisas ir panašius dalykus, Šiandien dar papasakosiu apie Kanto etiką.
   - Tai paskubėk, man tuoj reiks namo.
   - Hjumo skeptiškas požiūris į tai, ką mums pasako protas ir juslės, paskatino Kantą permąstyti daugelį svarbiausių gyvenimo klausimų. Tarp šių buvo ir moralės klausimas.
   - Jis juk sakė, kad neįmanoma įrodyti, kas yra teisinga, kas ne. Logiškai to pagrįsti negalime.
   - Pasak Hjumo, skirtumą tarp to, kas teisinga ir kas - ne, nulemia ne mūsų protas ir ne patyrimas, bet jausmai. Toks pagrindimas Kantui pasirodė nepakankamas.
   - Taip, aš jį puikiai suprantu.
   - Iš pat pradžių Kantas buvo tvirtai įsitikinęs, kad skirtumas tarp to, kas gerai ir blogai, yra realus. Jis pritarė racionalistams, kurie teigė, kad žmogaus protas sugeba skirti gėrį nuo blogio. Visi žmonės žino, kas yra gerai ir blogai, bet tai žinome ne vien todėl, kad išmokome, bet todėl, kad tai slypi mūsų sąmonėje. Pasak Kanto, visi žmonės turi "praktinį protą", tai yra, proto sugebėjimą, kuris bet kada leidžia spręsti, kas dorovės srityje yra gerai, o kas - blogai.
   - Vadinasi, tai įgimta?
   - Sugebėjimas skirti gėrį nuo blogio yra įgimtas kaip ir visos kitos proto savybės. Kadangi visi žmonės turi tas pačias sąmonės formas - pavyzdžiui, visur bandome įžvelgti priežastingumo ryšį,- visiems galioja tas pats visuotinis moralės dėsnis. Jis yra taip pat absoliučiai galiojantis kaip ir fiziniai gamtos dėsniai. Ir toks pat svarbus mūsų moraliniam gyvenimui, kaip mūsų proto gyvenimui svarbu, kad viskas turėtų priežastį arba kad 7 + 5 = 12.
   - O ką sako tas moralės dėsnis?
   - Kadangi šis dėsnis pirmesnis už bet kokį patyrimą, jis yra "formalus". Tai reiškia, kad nesusijęs su tam tikromis moralinėmis pasirinkimo galimybėmis. Jis juk galioja kiekvienam žmogui, bet kokioje visuomenėje ir bet kokiu laiku. Jame nenurodoma, kad, patekės į tokią ir tokią situaciją, privalai elgtis taip ir taip. Dėsnis sako, kaip privalai elgtis visose situacijose.
   - Bet kokia prasmė turėti vidinį "moralės dėsnį", jei jis nepasako, kaip elgtis tam tikrais atvejais?
   - Moralės dėsnį Kantas apibrėžia kaip kategorinį imperatyvą. Tuo jis pasako, kad morales dėsnis yra "kategorinis", tai reiškia, skirtas visiems atvejams. Be to, jis yra "imperatyvas", taigi "liepiamasis", arba neišvengiamas.
   - Šit kaip...
   - Tačiau kategorinį imperatyvą Kantas apibrėžia įvairiai. Visų pirma jis sako: "Elkis taip, kad visuomet norėtum, kad tavo elgesio maksima taptų visuotiniu dėsniu".
   - Vadinasi, kai ką nors darau, turiu įsitikinti, ar noriu, kad kiti darytų tą patį, patekę į panašią situacija.
   - Tikrai taip. Tik tada veiksi pagal vidinį moralės dėsnį. Moralės dėsnį Kantas apibrėžia ir kitaip: "Elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas".
   - Vadinasi, negalime "pasinaudoti" kitu žmogumi tiktam, kad patys turėtume naudos.
   - Ne, nes kiekvienas žmogus yra sau tikslas. Tai pasakytina ne vien apie kitus žmones, bet ir apie save patį. Tu irgi neturi teisės naudoti savęs tik kaip priemonės tikslui pasiekti.
   - Tai šiek tiek primena "auksinę taisykle": nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų.
   - Taip, ir ši taisyklė yra formali gairė, kuri iš esmės apima visas etinio pasirinkimo galimybes. Galima sakyti, kad ir "auksinė taisyklė" išreiškia tai, ką Kantas pavadino moralės dėsniu.
   - Bet tai juk tėra teiginiai. Hjumas, matyt, buvo teisus sakydamas, kad protu negalime įrodyti, kas yra teisinga, o kas ne.
   - Pasak Kanto, moralės dėsnis nėra toks pat absoliutus ir visuotinis kaip, pavyzdžiui, priežastingumo dėsnis. Šio irgi negalima įrodyti protu, bet jis vis tiek yra absoliučiai neišvengiamas. Joks žmogus nenorės to paneigti.
   - Man ima rodytis, kad mes kalbame apie sąžinę. Nes visi žmonės turbūt turi sąžine.
   - Taip, aprašydamas moralės dėsnį, Kantas aprašo žmogaus sąžinę. Mes negalime įrodyti to, ką sako sąžinė, bet mes tai žinome.
   - Galbūt aš kartais esu maloni ir gera žmonėms tik todėl, kad man tai naudinga. Pavyzdžiui, taip galima įgyti populiarumo.
   - Bet jeigu rodai kitiems dėmesį tik tam, kad įgytum populiarumo elgiesi ne iš pagarbos moralės dėsniui. Galbūt tu elgiesi pagal moralei dėsnį - tai irgi daug - bet tam, kad tavo elgesys galėtų būti pavadintas dorovingu, jis turi būti savęs pergalėjimo išdava. Tik tada, kai ką nors darai, nes pareiga liepia paklusti moralės dėsniui, galima kalbėti apie dorovingą elgesį. Todėl Kanto etika dar vadinama pareigos etika.
   - Pareiga gali man liepti rinkti pinigus badaujantiems vaikams.
   - Taip, ir čia svarbu, kad tai darytum iš įsitikinimo, jog tai teisinga. Net jei tavo surinkti pinigai pasimetė kelyje arba jų neužteko tiems žmonėms pamaitinti, tu elgeisi pagal moralės dėsnį. Tavo elgesys buvo paremtas teisinga nuostata, o ši, pasak Kanto, ir nulemia tai, ar veiksmą galime pavadinti dorovingu. Svarbu ne veiksmo pasekmė. Todėl Kanto etika dar vadinama nuostatos etika.
   - Kodėl jam buvo taip svarbu žinoti, kada elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui? Ar ne svarbiausia, kad tai, ką darome, būtų daroma žmonių labui?
   - Taip, tikriausiai Kantas su tavim sutiktų. Bet tik žinodami, kad taip elgiamės iš pagarbos moralės dėsniui, elgiamės laisvai.
   - Tik paklusdami dėsniui elgiamės laisvai? Man atrodo, tai šiek tiek keista?
   - Kantas taip nemanė. Galbūt atsimeni, kad jis turėjo "teigti", arba "postuluoti", kad žmogus turi laisvą valią. Tai svarbu, nes Kantas juk taip pat manė, kad viskas vyksta pagal priežastingumo dėsnį. Kaip tada mes galime turėti laisvą valią?
   - Ne, neklausk manęs.
   - Kantas padalija žmogų į dvi dalis ir tuo primena Dekartą, kuris teigė, kad žmogus yra dvilypė būtybė, nes turi kūną ir protą. Anot Kanto, kaip juntančios būtybės, mes esame visiškai priklausomi nuo neišvengiamų priežastingumo dėsnių. Mes juk nenusprendžiame, ką justi. Pojūčiai yra neišvengiami ir mus veikia, norim mes to, ar ne. Bet žmogus nėra vien jaučianti būtybė. Mes taip pat esame mąstančios būtybės.
   - Paaiškink plačiau!
   - Kaip juntančios būtybės, mes priklausome gamtos tvarkai. Todėl turime paklusti ir priežastingumo dėsniui. Šiuo požiūriu neturime ir laisvos valios. Tačiau kaip mąstančios būtybės mes taip pat esame tai, ką Kantas pavadino "das Ding an sich" - taigi pasaulis sau, nepriklausomas nuo mūsų pojūčių. Tik vadovaudamiesi savo "praktiniu protu", dėl kurio mums prieinamas moralinis pasirinkimas, mes turime laisvą valią. Paklusdami moralės dėsniui, mes patys jį susikuriame ir juo vadovaujamės.
   - Iš dalies taip ir yra. Juk tai aš - arba kažkas manyje - sako, kad neturiu būti bjauri kitiems.
   - Kai pasirenki nebūti bjauri,- nors tai gali prieštarauti tavo interesams,- elgiesi laisvai.
   - Šiaip ar taip, nesame labai laisvi ir savarankiški vadovaudamiesi vien aistromis.
   - Priklausomam pasidaryt lengva. Gali tapti net egoizmo vergu. Reikia būtent savarankiškumo - ir laisvės - kad galėtum pakilti virš savo aistrų ir ydų.
   - O kaip gyvuliai? Jie juk vadovaujasi tik savo aistromis ir poreikiais. Jie neturi jokios laisvės vadovautis moralės dėsniu?
   - Ne, ši laisvė ir daro mus žmonėmis.
   - Dabar supratau.
   - Baigiant galima pridurti, jog Kantui pavyko parodyti kelią iš aklavietės, kurioje atsidūrė racionalistų ir empirikų ginčas. Todėl Kantas užbaigia ištisą filosofijos istorijos epochą. Jis mirė 1804 metais - prasidėjus epochai, kurią vadiname Romantizmu. Ant jo kapo Karaliaučiuje užrašyta viena iš jo garsiausių citatų: "Du dalykai mano sielą pripildo vis didesnio susižavėjimo ir pagarbos - žvaigždėtas dangus virš manės ir moralės dėsnis manyje". Toliau sakoma: "Tai man įrodo, kad yra Dievas virš manęs ir Dievas manyje".

   Albertas atsilošė krėsle.
   - Tam kartui viskas,- tarė jis.- Manau, kad pasakėme viską, kas svarbiausia apie Kantą.
   - Be to, jau penkiolika po keturių.
   - Bet yra dar kai kas. Būk gera, palauk minutę.
   - Aš niekada neišeinu iš pamokos, kol mokytojas nepasako, kad ji pasibaigė.
   - Ar sakiau, kad, Kanto nuomone, mes neturime laisvės, jei gyvename tik kaip juntančios būtybės?
   - Taip, panašiai.
   - Tačiau, vadovaudamiesi universaliuoju protu, esame laisvi ir savarankiški. Ar ir tai sakiau?
   - Taip, kam kartoji?
   Albertas pasilenkė prie Sofijos, pažvelgė jai giliai į akis ir sušnibždėjo,
   - Netikėk viskuo, ką matai, Sofija.
   - Ką tu turi galvoje?
   - Tik nusisuk, vaikeli.
   - Dabar nieko nesuprantu.
   - Paprastai sakoma: "Nepatikėsiu, kol nepamatysiu". Bet netikėk ir tada.
   - Kažką panašaus jau esi sakęs.
   - Taip, apie Parmenidą.
   - Bet aš dar nesupratau, ką nori pasakyti.
   - Po galais, štai sėdim lauke ant slenksčio ir kalbamės. O ežere nei iš šio, nei iš to ima rangytis kažkokia pabaisa.
   - Argi ne keista?
   - Visai ne. Paskui į duris pabeldžia Raudonkepuraitė. "Ai ieškau senelės namų". Nemalonu, Sofija. Bet viskas tėra majoro pramanai. Tai tas pats kaip bananiniai laiškai ir padūkusios audros.
   - Tu taip manai...
   - Bet aš sakiau, kad turiu planą. Kol vadovausimės savo protu, jam nepavyks mūsų apdumti. Tuomet mes tarsi laisvi. Nes jis gali mus priversti "justi" ir viena, ir kita, bet niekas manęs nestebina. Net jei dangų užtemdys skraidantys drambliai, aš daugių daugiausia nusišypsosiu. Bet septyni plius penki yra dvylika. Tai faktas, kuris pergyvens visus panašius komiksų triukus. Filosofija yra pasakos priešingybė.
   Sofija pažiūrėjo j jį nustebusi.
   - Dabar gali eiti,- pagaliau tarė Albertas.- Pakviesiu tave į susitikimą, skirtą Romantizmui. Tada sužinosime apie Hėgelį ir Kirkegorą. Bet liko tik savaitė, kol majoras nusileis Kjeviko aerouoste. Iki to laiko turime išsivaduoti iš jo klampios fantazijos. Tam kartui viskas, Sofija. Bet žinok, kad rengiu nuostabų planą.
   - Tai aš ir eisiu.
   - Palauk - pamiršome galbūt svarbiausią dalyką.
   - Ką?
   - Gimtadienio dainelę. Šiandien Hildei suėjo penkiolika metų.
   - Man irgi.
   - Taip, tau irgi. Taigi pradedam.
   Jiedu atsistojo ir uždainavo:
   - Happy birthday to you! Happy birthday to you! Happy birthday to Hildė! Happy birthday to you!

   Buvo puse penkių. Sofija nubėgo prie ežero ir nusiyrė į kitą puse. Valtį ištraukė į meldyną ir pasileido tekina per mišką.
   Išėjusi į taką, tarp medžių kamienų staiga išvydo kažką krutant. Sofija prisiminė Raudonkepuraitę, kuri viena skubėjo per mišką pas savo senelę, tačiau būtybė tarp medžių buvo kur kas mažesnė.
   Sofija žengė artyn. Būtybė buvo ne didesnė už lėle, rudos spalvos, bet taip pat vilkėjo raudoną megztuką.
   Sofija sustojo kaip įbesta supratusi, jog tai - žaislinis meškiukas.
   Kad miške kas nors pametė meškiuką, savaime nėra nieko nepaprasta. Bet šis buvo gyvut gyvutėlis ir dar - kažkuo labai užsiėmęs.
   - Sveikas!- tarė Sofija.
   Meškiukas atsisuko.
   - Aš esu Mikė Pūkuotukas,- tarė jis.- Deja, pasiklydau miške, nors šiaip diena būtų visai nebloga. O tavęs tikrai nesu anksčiau matęs.
   - Galbūt ir nesu čia buvusi,- tarė Sofija.- Sakykim, kad tu tebesi namie, Šimtamylėje girioje.
   - Ne, šis uždavinys man per sunkus. Nepamiršk, kad aš tesu menko protelio meškiukas.
   - Aš esu apie tave girdėjusi.
   - Tada tikriausiai esi Alisa. Kartą Kristoferis Robinas pasakojo apie tave, nuo tada mes, matyt, ir pažįstami. Tu tiek trūktelėjai iš vieno buteliuko, kad ėmei ir susitraukei. Bet tada atsigėrei iš kito ir vėl užaugai. Ir išvis reikia labai žiūrėti, ką dedi į burną. Aš pats kartą tiek priputau, kad įstrigau Triušio urvelyje.
   - Aš ne Alisa.
   - Koks skirtumas, kas mes esame. Svarbiausia, kad mes esame. Pelėda taip sako, o ji labai išmintinga. "Septyni plius penki yra dvylika",- pasakė ji vieną paprastą saulėtą dieną. Mudu su Nulėpausiu labai sumišome, nes skaičius sunku suskaičiuoti. Daug lengviau nuspėti orą.
   - Mano vardas Sofija.
   - Buvo labai malonu susipažinti, Sofija. Turbūt minėjau, kad esi nematyta šiose vietose. Bet dabar mažasis meškiukas turi eiti, nes reikia rast kelią pas Paršelį. Mes pakviesti į didelį pokylį sode pas Jonuką ir jo draugus.
   Jis pamojavo letenėle. Tik dabar Sofija pastebėjo, kad kitoje jis laiko Popieriaus lapelį.
   - Ką ten turi?- paklausė.
   Mikė Pūkuotukas ištiesė lapelį it tarė:
   - Dėl jo aš ir pasiklydau.
   - Bet juk tai tik popieriaus lapas.
   - Ne, tai nėra "tik popieriaus lapas". Tai laiškas Hildei iš veidrodžio.
   - O, tada aš galiu jį paimti.
   - Bet tu nesi mergaitė iš veidrodžio?
   - Ne, bet...
   - Laišką visada reikia perduot asmeniškai. Kristoferis Robinas dar vakar mane to mokė.
   - Bet aš pažįstu Hildę.
   - Nesvarbu. Nors ir labai gerai žmogų pažįsti, nevalia skaityti jo laiškų.
   - Bet aš galiu perduoti Hildei.
   - Tai visai kas kita. Prašom, Sofija. Atsikračius laiško, galbūt bus lengviau rast kelią pas Paršelį. O tam, kad rastum Hildę iš veidrodžio, pirmiausia reikia turėti didelį veidrodį. Bet šiose vietose tai nėra taip paprasta.
   Meškiukas atidavė laišką Sofijai ir mažomis kojelėmis greit nuturseno per mišką. Kai jis išnyko, Sofija išlankstė laišką ir perskaitė:

   Miela Hilde! Tikra gėda, kad Albertas nepapasakojo Sofijai, jog Kantas iškėlė mintį sukurti "tautų sąjungą". Veikale "Į amžinąją taiką", pasirodžiusiame 1795 metais, jis rašė, kad visos šalys turi susijungti į tautų sąjungą, kuri užtikrintų taikų valstybių sambūvį. Praėjus maždaug 125 metams, po Pirmojo pasaulinio karo buvo įkurta Tautų sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo Tautų sąjungą pakeitė JT. Galima sakyti, jog Kantas buvo JT idėjos krikštatėvis. Kantas pabrėžė, kad žmogaus praktinis protas įpareigoja valstybes atsisakyti "natūralios būsenos", pasireiškiančios naujais karais, ir sukurti tarptautinę teisėtvarką, kuri užkirstų kelią karui. Nors kelias į tautų sąjungą gali būti ilgas, mūsų pareiga siekti visuotinės ir ilgalaikės taikos. Kantas tokios sąjungos sukūrimą laikė tolimu tikslu, galima netgi sakyti, jog tai buvo galutinis filosofijos tikslas. Aš šiuo metu esu Libane. Linkėjimų nuo Tėčio.

   Sofija įsikišo lapelį į kišenę ir keliavo toliau. Albertas ją įspėjo apie panašius susitikimus miške. Bet ji juk negalėjo leisti, kad mažasis meškiukas klaidžiotų nežinia kiek, ieškodamas Hildės iš veidrodžio.*


Romantizmas

...paslaptingasis kelias eina vidun...

   Storasis aplankas nuslydo Hildei ant kelių. Po to nušliuožė ir ant grindų.
   Kambaryje jau buvo šviesiau nei tada, kai atsigulė. Ji pažiūrėjo į laikrodį. Buvo beveik trys valandos. Tada Hildė apsivertė ant kito šono ir užsimerkė. Užmigdama dar spėjo pagalvoti, kodėl tėtis ėmė rašyti apie Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką...
   Hildė išmiegojo iki vienuoliktos valandos. Savijauta jai sakė, kad kiaurą naktį sapnavo, bet negalėjo atsiminti ką. Rodės, tarsi būtų pabuvusi kitoje tikrovėje.
   Hildė nulipo į apačią ir pasiruošė pusryčius. Mama buvo užsivilkusi mėlyną kombinezoną. Ji ruošėsi į pašiūrę šveist valties. Nors valtimi niekas nesinaudoja, vis tiek ji turi būti sutvarkyta, prieš tėčiui sugrįžtant iš Libano.
   - Gal ateisi man padėt?
   - Pirma turiu šiek tiek paskaityti. Gal atnešti arbatos ir priešpiečių?
   - Pasakei priešpiečių?
   Pavalgiusi Hildė vėl nuėjo į savo kambarį, pasiklojo lovą ir patogiai įsitaisė joje su storuoju aplanku ant kelių.

   *Sofija įlindo pro gyvatvorę ir netrukus atsidūrė savo dideliame sode, kurį kažkada palygino su Edenu...
   Tik dabar pastebėjo, kad po vakarykštės audros aplinkui buvo prikreikta šakų ir lapų. Rodės, tarsi audra ir nulaužtos šakelės turėtų kažką bendra su tuo, kad ji sutiko Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.
   Nuėjusi prie sūpynių, Sofija nubraukė nuo jų spyglius ir šakeles. Gerai, kad pagalvėlės plastikinės, nereikia, užėjus lietui, kaskart nešti į vidų.
   Sofija įėjo į namus. Mama buvo ką tik grįžusi. Į šaldytuvą ji dėliojo limonado butelius. Ant stalo stovėjo tortas ir nedidelis šakotis.
   - Turėsi svečių?- paklausė Sofija, beveik pamiršusi, kad šiandien jos gimtadienis.
   - Kitą Šeštadienį laukia didelis pokylis sode, bet pamaniau, kad ir dabar reikia kaip nors atšvęsti.
   - O kaip?
   - Pakviečiau Joruną su tėvais.
   Sofija patraukė pečiais.
   - Aš nieko prieš.
   Svečiai atėjo prieš pusę aštuonių. Jautėsi šioks toks varžymasis, nes Sofijos mama retai bendraudavo su Jorunos tėvais.
   Netrukus Sofija su Joruna išėjo į Sofijos kambarį rašyti kvietimų į pobūvį sode. Kadangi buvo galvojama pakviesti ir Albertą Knoksa, Sofijai kilo mintis, kad jos gali kviesti į "filosofinį pokylį". Joruna neprieštaravo, nes tai juk - Sofijos šventė, be to, pastaruoju metu buvo labai mėgiama rengti "teminius vakarus".
   Galiausiai jiedvi sukurpė kvietimą. Buvo praėjusios dvi valandos, o abi mergaitės springo juokais.

   Mielas (-a) .................
   Šeštadienį, birželio 23 d. (Joninių išvakarėse), 19.00 vai. esi kviečiamas į filosofinį pokylį sode, Klėverveieno 3. Tikimės, kad vakaro metu pavyks atskleisti gyvenimo misteriją. Pasiimk šiltą megztinį ir protingų minčių, kurios greičiau padėtų įminti filosofijos mįsles. Deja, dėl didelio gaisro pavojaus nebus leidžiama kūrent laužo, tačiau vaizduotės ugnis galės liepsnoti nevaržomai. Tarp pakviestųjų - mažiausiai vienas tikras filosofas. Todėl renginys uždaras. (Jokių žurnalistų!) Su nuoširdžiausiais linkėjimais -
   Joruna Ingebrigtsen (organizacinis komitetas) ir Sofija Amundsen (šventės šeimininkė)

   Tada jiedvi nuėjo žemyn pas suaugusiuosius, kurie kalbėjosi jau kiek laisviau nei tada, kai Sofija ir Hildė pabėgo į antrąjį aukštą. Sofija įteikė mamai dailyraščiu išvedžiotą kvietimą.
   - Jei galima, aštuoniolika kopijų,- tarė ji. Sofija ir anksčiau ne kartą buvo prašiusi mamą darbe ką nors padauginti.
   Mama permetė akimis kvietimą ir padavė jį finansininkui.
   - Štai, matote. Ji visai pametė protą.
   - Bet tai labai įdomu,- pasakė finansininkas, perduodamas lapelį žmonai.- Tame pokylyje aš ir pats mielai dalyvaučiau.
   Tada įsiterpė Barbė, kuri jau buvo spėjusi perskaityti kvietimą:
   - Aš sužavėta! Ar galima ir mums ateiti, Sofija?
   - Tada - dvidešimt kopijų,- iškart nusprendė Sofija.
   - Išprotėjai,- tarstelėjo Joruna.
   Vakare prieš atsiguldama Sofija dar ilgai stovėjo ir žiūrėjo pro langą. Ji atsiminė, kaip kažkada matė Alberto siluetą. Nuo to laiko praėjo daugiau kaip mėnuo. Ir dabar buvo vėlus metas, bet tebetvyrojo vasariška prietema.

   Albertas atsišaukė tik antradienio rytą. Jis paskambino, kai Sofijos mama išėjo į darbą.
   - Sofija Amundsen.
   - Ir Albertas Knoksas.
   - Atleisk, kad nepaskambinau anksčiau, bet labai atsidėjus rengiau mūsų planą. Tik tada, kai majoras užsiima vien tavimi, galiu netrukdomas dirbti.
   - Kaip keista.
   - Matai, tada turiu progą pasislėpti. Net geriausia pasaulyje slaptoji tarnyba kai ko nepajėgia teturėdama vieną agentą... Gavau tavo atviruką.
   - Turi galvoje kvietimą.
   - Ar tikrai nebijai?
   - Ko gi?
   - Sunku numatyti, kas gali atsitikt tokį vakarą.
   - Ar ateisi?
   - Žinoma, ateisiu. Bet štai dar kas: ar pagalvojai, kad tą pačią dieną Hildės tėtis grįžta iš Libano?
   - Tiesą sakant, ne.
   - Nemanau, kad jis visiškai atsitiktinai leistų tau rengti filosofijos vakarėlį tą pačią dieną, kai jis grįžta namo į Bjerkelį.
   - Sakau, apie tai aš nepagalvojau.
   - Užtat jis pagalvojo. Na gerai, apie tai dar pakalbėsim. Ar gali priešpiet ateit į Majoro trobele?
   - Aš dar turiu apravėti gėlyną.
   - Tada tegu bus antrą valandą. Ar spėsi?
   - Ateisiu.

   Kai Sofija atėjo, Albertas, kaip ir aną kartą, sėdėjo ant slenksčio.
   - Tūpk šalia,- tarė jis ir iškart pradėjo.- Iki šiol aptarėm Renesansą, Baroką ir Šviečiamąjį amžių. Šiandien pakalbėsime apie Romantizmą, kuris gali būti laikomas didžiausia kultūrine Europos epocha. Nebetoli ilgos istorijos pabaiga, vaikeli.
   - Ar Romantizmas taip ilgai truko?
   - Jis prasidėjo pačioje XVIII amžiaus pabaigoje ir truko iki praėjusio šimtmečio vidurio. Tačiau po 1850 metų nebėra prasmės kalbėti apie ištisas epochas, kurios apimtų literatūrą, filosofiją, dailę, mokslą ir muziką.
   - Bet Romantizmas dar buvo tokia epocha?
   - Sakoma, kad romantizmas - tai paskutinis "bendras" visai Europai požiūris į pasaulį. Jis atsirado Vokietijoje kaip reakcija į vienašališka proto garbinimą Šviečiamajame amžiuje. Rodės, kad po Kanto ir jo šaltos proto filosofijos jauni žmonės Vokietijoje lengviau atsikvėpė.
   - Kuo jie pakeitė protą?
   - Romantizmo esmę atspindi žodžiai "jausmas", "fantazija", "išgyvenimas" ir "ilgesys". Kai kurie švietėjai taip pat pabrėžė jausmų reikšmę - vienas jų buvo Ruso - ir kritikavo vienašališką proto aukštinimą. Tačiau dabar ši povandeninė srovė tapo pagrindine Vokietijos kultūrinio gyvenimo versme.
   - Kantas prarado populiarumą?
   - Ir taip, ir ne. Daugelis romantikų save laikė Kanto palikuonimis. Kantas juk pabrėžė, jog tai, ką galime sužinoti apie "das Ding an sich", turi ribas. Jis taip pat parodė, kokia svarbi "aš" reikšmė pažinimui. Dabar kiekvienas individas galėjo netrukdomas savaip aiškinti būtį. Romantikai tai pavertė beveik nevaržomu asmenybės kultu. Todėl imta aukštinti ir meno genijų.
   - Ar daug buvo tokių genijų?
   - Pavyzdys galėtų būti Bethovenas. Jo muzikoje sutinkame asmenybę, reiškiančią savo jausmus ir ilgesį. Šiuo požiūriu Bethovenas buvo "laisvas" menininkas - priešingai nei Baroko meistrai, pavyzdžiui, Bachas ir Hendelis, kurie muziką kūrė Dievo garbei, laikydamiesi griežtų taisyklių.
   - Aš žinau tik "Mėnesienos sonatą" ir "Likimo simfoniją".
   - Bet tu girdi, kokia romantiška "Mėnesienos sonata" ir kokius dramatiškus jausmus Bethovenas išreiškia "Likimo simfonijoje".
   - Sakei, kad ir Renesanso humanistai buvo individualistai.
   - Taip, Renesansas ir Romantizmas turi daug panašių bruožų. Vienas iš tokių panašumų - tai, kad pabrėžiama meno reikšmė žmogaus pažinimui. Ir čia svarbus Kanto įnašas. Savo estetikoje jis ištyrė, kaip mus veikia grožis, pavyzdžiui, meno kūrinys. Kai mes įsijaučiame į meno kūrinį, neturėdami jokių kitų paskatų, išskyrus meninį išgyvenimą, priartėjame prie "daikto savaime" pajautimo.
   - Vadinasi, menininkas gali perteikti tai, ko nepajėgia išreikšti filosofas?
   - Taip manė romantikai. Pasak Kanto, menininkas laisvai žaidžia su savo pažinimo galia. Vokiečių poetas Šileris išplėtojo Kanto mintis. Jis rašė, kad menininko darbas panašus į žaidimą ir tik žaisdamas žmogus yra laisvas, nes tuomet jis susikuria savus dėsnius. Romantikai teigė, jog vien menas mus gali priartinti prie to, kas "nenusakoma". Kai kas išdrįso palyginti menininką su Dievu.
   - Juk menininkas kuria savo tikrovę, kaip Dievas sukūrė pasaulį.
   - Buvo sakoma, kad menininkas turi "kūrėjo vaizduotę". Apimtas kūrybinio įkarščio, jis gali patirti, jog riba tarp sapno ir realybės išnyksta. Novalis, vienas jaunųjų genijų, sakė, kad "pasaulis gali virsti sapnu, o sapnas - tikrove". Jis parašė romaną apie viduramžius "Heinrichas fon Ofterdingenas". Kai 1801 metais rašytojas mirė, romanas nebuvo baigtas, bet vis tiek turėjo didelę reikšmę. Čia sužinome apie jaunąjį Heinrichą, ieškantį "mėlynosios gėlelės", kurią jis kažkada matė sapne ir kurios nuo to laiko nepaliaujamai ilgisi. Anglų romantikas Kolridžas tą pačią mintį išreiškė tokiais žodžiais:

   What if you slept? And what if, in your dream, you went to heaven and there plucked a strange and beautiful flower? And what if, when you awoke, you had the flower in your hand? And what then?

   - Kaip gražu.
   - Kažko tolimo ir nepasiekiamo ilgesys - tipiškas romantikų bruožas. Jie ilgėjosi praėjusių laikų - pavyzdžiui, viduramžių, kurie, palyginti su neigiamu vertinimu Šviečiamajame amžiuje, dabar buvo labai išaukštinti. Romantikai taip pat ilgėjosi tolimų kultūrų, pavyzdžiui, "Rytų šalies" ir jos mistikos. Jie jautė potraukį nakčiai, prieblandai, seniems griuvėsiams ir tam, kas antgamtiška. Jiems rūpėjo vadinamosios gyvenimo "naktinės" pusės - tai, kas tamsu, nejauku ir mistiška.
   - Sprendžiant iš tavo pasakojimo, tai buvo įdomūs laikai. O kas tie romantikai?
   - Romantizmas visų pirma buvo miestų reiškinys. Pirmojoje praėjusio amžiaus pusėje daugelyje Europos kraštų, taip pat ir Vokietijoje, suklestėjo miestų kultūra. Tipiški "romantikai" buvo jauni vyrai, daugelis iš jų - studentai, nors pačios studijos jiems neretai būdavo tik tarp kitko. Jie buvo ryškių antibiurgeriškų pažiūrų, policininkus arba savo kambario šeimininkes vadindavo "miesčionimis" arba tiesiog "priešais".
   - Nenorėčiau nuomoti kambario romantikui.
   - Pirmoji romantikų karta apie 1800 metus buvo labai jauna, tad romantinį judėjimą galime drąsiai vadinti pirmuoju Europos jaunimo judėjimu. Romantikai turėjo daugelį panašumų su hipių kultūra, atsiradusia po 150 metų.
   - Gėlės, ilgi plaukai, brazdinimas gitara ir dykas buvimas?
   - Taip, buvo sakoma, kad dykinėjimas yra genijaus idealas, o tinginystė - romantiko dorybė. Romantiko pareiga buvo patirti gyvenimą - arba atsiriboti nuo jo. Kasdieniais darbais tesirūpina miesčionys.
   - Ar Henrikas Vergelandas buvo romantikas?
   - Taip, ir Vergelandas, ir Velhavenas - romantikai. Vergelandui buvo artimi daugelis Švietimo idealų, tačiau jo gyvensena, karštas, bet nenuoseklus užsispyrimas byloja apie artumą romantizmui. Jo svajingos meilės istorijos taip pat būdingos romantikui. Stela, kuriai jis skyrė savo meilės eilėraščius, buvo tokia pat tolima ir nepasiekiama kaip Novalio "mėlynoji gėlelė". Pats Novalis susižadėjo su keturiolikmete mergina. Ši mirė tepraėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio, bet Novalis nenustojo jos mylėjęs visą gyvenimą.
   - Sakei, kad ji mirė praėjus keturioms dienoms po penkioliktojo gimtadienio?
   - Taip...
   - Man Šiandien penkiolika metų ir keturios dienos.
   - Tu teisi...
   - Kuo ji buvo vardu?
   - Sofija.
   - Ką tu pasakei?
   - Taip, tai tiesa...
   - Tu mane gąsdini! Ar tai gali būti atsitiktinumas?
   - Nežinau. Bet jos vardas buvo Sofija.
   - Pasakok toliau!
   - Pats Novalis mirė sulaukęs dvidešimt devynerių. Jis buvo vienas iš tų, kurie išėjo iš gyvenimo labai jauni. Daug romantikų mirė pačioje jaunystėje, neretai nuo džiovos. Kai kas nusižudė...
   - O, Dieve!
   - Tie, kas sulaukė vyresnio amžiaus, maždaug trisdešimties metų nusigręžė nuo romantizmo. Kai kurie tapo tikri miesčionys ir konservatoriai.
   - Jie perėjo į priešo stovyklą.
   - Taip, galbūt. Bet mes minėjome romantišką įsimylėjimą. Apie nepasiekiamą meilę prakalbo dar Gėtė savo epistoliniame romane "Jaunojo Verterio kančios", kuris pasirodė 1774 metais. Nedidelė knygelė baigiasi tuo, kad jaunasis Verteris, negavęs tos, kurią myli, nusišauna...
   - Ar ne per toli nueita?
   - Paaiškėjo, kad, pasirodžius romanui, išaugo savižudybių skaičius, tad knyga kurį laiką buvo uždrausta Danijoje ir Norvegijoje. Taigi nėra visai nepavojinga būti romantiku. Viduje verda stiprios aistros.
   - Kai tu sakai "romantizmas", iškart prisimenu didžiuosius peizažus. Prieš akis iškyla paslaptingi miškai ir laukinė gamta... beveik visada apgaubta ruko.
   - Vienas iš pagrindinių romantizmo bruožų - gamtos ilgesys ir gamtos mistika. Kaip minėjau, tai negali atsirasti kaime. Turbūt atsimeni Ruso paskelbtą šūkį "atgal į gamtą". Tik Romantizmo epochoje šis šūkis įgavo sparnus. Romantizmas, be visa ko, buvo reakcija į mechanistinį Švietimo pasaulėvaizdį. Sakoma, kad Romantizmo laikais atgimė senoji kosmine savimonė.
   - Paaiškink plačiau!
   - Tai reiškia, kad į gamtą imta žiūrėti kaip į visumą. Atspirties romantikai ieškojo Spinozos, taip pat Plotino ir Renesanso mąstytojų Jakobo Bėmės ir Džordano Bruno filosofijoje. Šiuos filosofus siejo tai, kad gamtoje jie įžvelgė dieviškąjį "aš".
   - Jie buvo panteistai.
   - Dekartas ir Hjumas išvedė aiškią ribą tarp "aš" ir "tįsiosios" tikrovės. Kantas taip pat atskyrė pažįstantįjį "aš" nuo gamtos "savaime". Romantizmo epochoje buvo sakoma, kad gamta yra vienas visa apimantis "aš". Romantikai taip pat vartojo posakį "pasaulio siela" arba "pasaulio dvasia".
   - Suprantu.
   - Žymiausias Romantizmo filosofas buvo Šelingas, gyvenęs 1775-1854 metais. Jis pabandė panaikinti ribą tarp "dvasios" ir "materijos". Teigė, kad visa gamta - žmogaus siela ir fizinis pasaulis - yra vienintelio Dievo, arba "pasaulio dvasios", apraiška.
   - Taip, tai tikrai primena Spinozą.
   - Šelingas sakė, kad gamta yra matoma dvasia, o ši yra nematoma gamta. Nes visur gamtoje galime nujausti vienijančią dvasią. Jis manė, kad materijoje slypi protas.
   - Turi paaiškinti išsamiau.
   - Pasaulio dvasią Šelingas įžvelgė gamtoje, bet tą pačią pasaulio dvasią matė ir žmogaus sąmonėje. Šiuo požiūriu gamta ir žmogaus sąmonė iš tikrųjų išreiškia tą patį.
   - Taip, o kodėl ne?
   - Taigi pasaulio sielos galima ieškoti ir gamtoje, ir savyje. Todėl Novalis galėjo pasakyti, kad paslaptingasis kelias eina vidun. Jis manė, kad savyje žmogus turi visą Visatą ir geriausiai jis gali patirti pasaulio paslaptį, įžengdamas į savo vidų.
   - Graži mintis.
   - Daugeliui romantikų filosofija, gamtotyra ir poezija padedą pasiekti aukštesnį būvį. Ar sėdėtum savo darbo kambarėlyje, rašydamas aistringus eilėraščius, ar tyrinėtum gėlių gyvenimą ir akmenų sudėti, iš tiesų tai dvi to paties dalyko pusės. Nes gamta nėra koks nors negyvas mechanizmas, ji yra gyva pasaulio siela.
   - Jei dar ką nors papasakosi, manau tuoj tapsiu romantike.
   - Norvegų kilmės gamtotyrininkas Henrikas Stefensas, Vergelando pavadintas "nublokštu Norvegijos lauro lapeliu", nes apsigyveno Vokietijoje, 1801 metais atvyko į Kopenhagą skaityti paskaitų apie Vokietijos romantizmą - Romantinį judėjimą jis apibūdino tokiais žodžiais: "Pavargę nuo begalinių bandymų prasiskverbti per gryna, materiją, mes pasirinkome kitą kelią ir nuskubėjome pasitiki begalybės. Mes įžengėm į save ir sukūrėme nauja pasaulį..."
   - Kaip tu sugebi viską atsiminti pažodžiui?
   - Smulkmena, vaikuti.
   - Pasakok toliau!
   - Gamtoje Šelingas taip pat įžvelgė raidą nuo žemės ir akmenų iki žmogaus sąmonės. Jis nurodė tolygų perėjima iš negyvosios gamtos į vis sudėtingesnes būviu formas. Romantikų požiūris į gamtą ypatingas tuo, kad į ją buvo žiūrima kaip į organizmą, tai yra kaip į visumą kuri nuolat plėtoja savo vidines galimybes. Gamta yra kaip gėlė, skleidžianti savo lapus ir žiedus. Arba - poetas, kuriantis eiles.
   - Ar tai šiek tiek neprimena Aristotelio?
   - Taip, primena - Romantizmo natūrfilosofija turi ir Aristotelištkų, ir neoplatoniškų bruožų. Aristotelio požiūris į gamtos reiškinius buvo platesnis, palyginti su mechanistiniu materialistų požiūriu.
   - Suprantu.
   - Panašias mintis sutinkame ir naujoje istorijos sampratoje. Didelę įtaką romantikams padarė istorijos filosofas Herderis, gyvenęs 1744 - 1804 metais. Jis manė, kad ir istorijos eiga yra rišli, besivystanti ir tikslinga. Sakoma, kad jo požiūris į istoriją yra "dinamiškas", nes į istoriją jis žiūrėjo kaip į procesą. Daugumos švietėjų požiūris į istoriją buvo "statiškas". Jiems egzistavo tik vienas universalus, arba visuotinis, protas, kurio kartais padaugėdavo, o kitais kartais sumažėdavo. Hederis pabrėžė, jog kiekviena istorijos epocha yra vertinga savaime. Taip pat ir kiekviena tauta turi savitumų, arba "tautos sielą". Nuo mūsų pačių priklauso, kiek sugebėsime įsigyventi į kitos kultūros sąlygas.
   - Taip, kaip įsijaučiame į kito žmogaus padėtį, norėdami jį geriau suprasti, turime įsijausti ir į kitas kultūras, norėdami jas suprasti.
   - Šiandien tai tapo bemaž savaime suprantamu dalyku. Bet Romantizmo laikais tai buvo naujas požiūris. Daugelyje šalių romantizmas padėjo įtvirtinti tautinę savimone. Neatsitiktinai ir pas mus, Norvegijoje, kova už nacionaline nepriklausomybę įsiliepsnojo 1814 metais.
   - Aišku.
   - Kadangi romantizmas atnešė naujovių daugelyje sričių, įprasta skirti dvi romantizmo kryptis. Pirmoji - vadinamasis universalusis romantizmas. Šios srovės šalininkams rūpėjo gamta, pasaulio siela ir meno genijus. Ši romantizmo srovė pasireiškė pirmiausia ir ypač suklestėjo apie 1800 metus Jenoje.
   - O kita romantizmo kryptis?
   - Vadinamasis nacionalinis romantizmas. Jis suklestėjo kiek vėliau, jo centras buvo Heidelbergas. Nacionalinio romantizmo atstovai visų pirma domėjosi tautos istorija, kalba ir visa dvasine liaudies kultūra. Ir į tautą buvo žiūrima kaip į organizmą, kuris plėtoja savo vidines galimybes - kaip gamta ir istorija.
   - Pasakyk, kur gyveni, ir aš tau pasakysiu, kas esi.
   - Universalųjį ir nacionalinį romantizmą sieja žodis "organizmas". Ir augalą, ir tautą romantikai laikė gyvu organizmu. Kalba buvo organizmas, ir net gamta, kaip visuma, buvo laikoma vienu gyvu organizmu. Todėl tarp universaliojo ir nacionalinio romantizmo nėra griežtos ribos. Pasaulio dvasia buvo tautoje ir tautos kultūroje taip pat taip gamtoje ir mene.
   - Aišku.
   - Dar Herderis rinko įvairių kraštų liaudies dainas ir davė savo rinkiniui iškalbingą pavadinimą: "Tautų balsai dainose". O tautosaką jis apibūdino kaip gimtąją tautos kalbą. Heidelberge pradėta rinkti liaudies dainas ir pasakas. Tikriausiai esi girdėjusi apie brolių Grimų pasakas?
   - O taip - "Snieguolė", "Raudonkepurė", "Pelenė", "Jonukas ir Grytutė"...
   - Ir daugelis daugelis kitų. Norvegijoje mes turime Abhjornseną ir Mu, kurie keliavo po šalį rinkdami tautosaką. Reikėjo tarsi nuimti sultingų vaisių, kurie, be to, pasirodė esą skanūs ir maistingi, derlių. O gaišti nevalia - vaisiai jau pradėję kristi žemėn. Lantdstadas rinko liaudies dainas, Ivaras Osenas - pačią norvegų kalbą. Praėjusio amžiaus viduryje buvo tarsi iš naujo atrasti pagoniškų laikų mitai ir pasakojimai apie dievus. Kompozitoriai visoje Europoje liaudies melodijas ėmė naudoti savo kūryboje. Taip jie pabandė sujungti liaudies muziką su profesionaliąja muzika.
   - Su profesionaliąja muzika?
   - Profesionalioji muzika yra tokia, kurią parašė vienas konkretus žmogus - pavyzdžiui, Bethovenas. O liaudies muzika sukurta ne vieno asmens, bet liaudies. Todėl tiksliai negalime pasakyti, kada sukurtos atskiros liaudies dainos. Taip pat skiriame liaudies pasakas ir autorines pasakas.
   - Ką reiškia "autorinė pasaka"?
   - Tai pasaka, kurią sukūrė koks nors rašytojas, pavyzdžiui, H.K. Andersenas. Pasakos žanro aistringai ėmėsi romantikai. Vienas iš vokiečiu meistrų buvo Hofmanas.
   - Atrodo, esu girdėjusi apie "Hofmano pasakas".
   - Pasaka buvo romantikų literatūrinis idealas - panašiai kaip Baroko laikais pagrindinė meno rūšis buvo teatras. Pasakos žanras suteikia rašytojui galimybę žaisti savo paties vaizduote.
   - Jis gali vaizduotis esąs sukurto pasaulio Dievas.
   - Būtent. O čia galbūt tiktų šioks toks apibendrinimas.
   - Prašom!
   - Romantizmo filosofai "pasaulio sielą" suprato kaip "aš", kuris tarsi sapnuodamas kuria pasaulio daiktus. Filosofas Fichtė gamtą kildino iš aukštesnės nesąmoningos vaizduotės veiklos. Šelingas pasakė tiesiai, kad pasaulis yra Dieve. Jis teigė, jog kai ką Dievas suvokia sąmoningai, bet esama ir tokių gamtos reiškinių, kurie priskirtini nesąmoningajai Dievo daliai. Nes ir Dievas turi savo "naktinę" pusę.
   - Ši mintis ir gąsdina, ir žavi. Ji man primena Berklį.
   - Lygiai taip pat buvo suprantamas santykis tarp rašytojo ir jo kūrinio. Pasakos žanras suteikė autoriui galimybę žaisti su savo kūrėjiška vaizduote. O pats kūrybos aktas ne visada vyksta sąmoningai. Rašytojas kartais pajunta, kad rašomas kūrinys ima plėtotis varomas vidinės jėgos. Tai gali priminti hipnozes būseną.
   - Nieko sau.
   - Bet staiga iliuzija nutrūksta. Į pasakojimą autorius įterpia trumpus ironiškus komentarus, kad skaitytojas bent akimirką susigriebtų, jog tai - tik pasaka.
   - Suprantu.
   - Taip rašytojas primena skaitytojui, kad ir jo būtis - iliuzija, Toks iliuzijos pertraukimas vadinamas "romantine ironija". Pavyzdžiui, vienas norvegų dramaturgo Ibseno veikėjas dramoje "Peras Giuntas" taria: "Penktojo akto vidury niekas nemiršta".
   - Rodos, suprantu, kad ši replika šiek tiek juokinga. Tai sakydamas jis išduoda, jog pats tėra fantazijos vaisius.
   - Šis pasakymas toks paradoksalus, jog dabar galima pradėt naują skirsnį.

   - Ką tuo norėjai pasakyti?
   - Ne, nieko, Sofija. Bet mes kalbėjom, kad Novalio mylimoji, kaip ir tu, buvo vardu Sofija ir mirė būdama penkiolikos metų ir keturių dienų...
   - Turbūt supranti, kad mane tai išgąsdino.
   Albertas sėdėjo įsmeigęs akis į vieną tašką. Jis kalbėjo toliau:
   - Bet tau nereikia bijoti, kad ištiks toks pat likimas kaip Novalio mylimąją.
   - Kodėl ne?
   - Todėl, kad dar liko daug skyrių.
   - Ką čia kalbi?
   - Sakau, kad tas, kuris skaito pasakojimą apie Sofiją ir Albertą, mato, kad dar liko nemažai puslapių. Mes tepriėjome iki Romantizmo.
   - Man ima svaigti galva.
   - Iš tikrųjų majoras nori, kad galva susisuktų Hildei. Tai juk taip paprasta, Sofija. Skirsnio pabaiga!

   Albertas dar nebaigė sakinio, kai iš miško išbėgo berniukas. Jis vilkėjo arabiškais drabužiais, ant galvos mūvėjo turbaną. Rankoje laikė žibalinę lempą. Sofija tvirtai įsikibo Albertui į ranką.
   - Kas tai?- paklausė ji. Tačiau berniukas atsakė pats:
   - Aš esu Aladinas, atvykau iš Libano. Albertas griežtai jį nužvelgė:
   - O ką turi savo lempoje, berniuk?
   Sulig tais žodžiais berniukas patrynė lempą - ir iš lempos pakilo tiršti garai. Iš garų išaugo vyro figūra. Kaip ir Albertas, jis buvo juoda barzdele ir dėvėjo mėlyną beretę. Kybodamas ore virš lempos, jis tarė:
   - Ar girdi mane, Hilde? Dabar turbūt per vėlu siųsti naujus sveikinimus. Aš tik norėjau pasakyti, kad Bjerkelį ir Pietų Norvegiją vaizduojuosi beveik kaip pasaką. Pasimatysim ten po kelių dienų.
   Tada vyriškis pranyko garuose - ir visas debesis sulindo į žibalinę lempą. Berniukas su turbanu pasikišo lempą po pažasčia, nėrė į mišką ir dingo.
   - Tai... tai visiškai neįtikima, - pasakė Sofija.
   - Mažmožis, vaikeli.
   - Dvasia kalbėjo visiškai kaip Hildės tėtis.
   - Tai juk buvo jo dvasia.
   - Bet...
   - Ir tu, ir aš, ir viskas aplinkui vyksta giliai majoro sąmonėje. Dabar yra vėlus balandžio 28 dienos vakaras, aplink budintį majorą sumigę JT kariai, o ir jam pačiam jau merkiasi akys. Bet jis turi pabaigti knyga kurią penkioliktojo gimtadienio proga žada padovanot Hildei. Todėl jis turi dirbti, Sofija, todėl vargšas žmogelis beveik negauna poilsio.
   - Aš pasiduodu!
   - Skirsnio pabaiga!

   Sofija ir Albertas sėdėjo įsmeigę akis į ežerėlį. Albertas tarsi suakmenėjo. Po valandėlės Sofija išdrįso kumštelei jam į petį.
   - Ar žado netekai?
   - Štai jis įsikišo tiesiogiai. Pastarieji skirsniai padiktuoti jo, žodis į žodį. Jam turėtų būt gėda. Bet taip jis išsidavė, visiškai save demaskavo. Dabar žinome, kad gyvenam knygoje, kurią Hildės tėtis nusiųs Hildei gimimo dienos proga. Juk girdėjai, ką aš sakiau? Nors iš tikrųjų ne "aš" tai sakiau.
   - Jeigu tai tiesa, aš bandysiu pabėgti iš knygos ir eiti savais keliais.
   - O tai ir yra mano slaptasis planas. Bet iš pradžių turime pabandyt prakalbinti Hildę. Ji juk skaito kiekvieną dabar ištartą mūsų žodį. Kai mes iš čia paspruksime, bus daug sunkiau vėl užmegzti su ja ryšį. Taigi dabar turime pasinaudoti proga.
   - Ką mes turim sakyti?
   - Rodos, majoras tuoj tuoj užmigs prie savo rašomosios mašinėles. Nors jo pirštai karštligiškai skubėdami tebelaksto klavišais...
   - Keista, kai apie tai pagalvoji.
   - Kaip tik dabar jis gali prirašyti dalykų, dėl kurių vėliau gailėsis. O jis neturi korektūrinių dažų, Sofija. Tai - svarbi mano plano dalis. Vargas tam, kas Albertui Knagui duos buteliuką dažų!
   - Iš manęs jis negaus nė gabalėlio korektūrinės juostelės.
   - Čia ir dabar aš raginu vargšę mergaitę sukilti prieš savo tėvą. Jai turėtų būt gėda, kad leidžiasi linksminama paikais šešėlių žaidimais. Jeigu jis būtų čia, mūsų pyktį pajustų savo kailiu.
   - Bet jo čia nėra.
   - Čia yra jo dvasia ir siela, bet pats saugiai sėdi Libane. Nes viskas aplink mus yra majoro "aš".
   - Bet jis yra kažkas daugiau nei tai, ką matome aplinkui.
   - Mes esame tik šešėliai majoro sąmonėje. O šešėliui nėra lengva pulti savo šeimininką, Sofija. Čia reikia elgtis ir gudriai, ir apgalvotai. Bet mes galime paveikti Hildę. Tik angelas gali sukilti prieš Dievą.
   - Mes galim paraginti Hildę iškart, vos grįžusį, jį užsipulti. Hildė gali jį išvadinti storžieviu. Gali apgadinti jo valtį - ar bent sudaužyti žibintą.
   Albertas linktelėjo galva. Tada tarė:
   - Be to, ji gali nuo jo pabėgti. Jai tai daug lengviau padaryti nei mums. Ji gali palikti majoro namus ir niekada daugiau ten nepasirodyti. Tai būtų gera pamoka majorui, kuris nedorai žaidžia savo kūrybine vaizduote.
   - Aš jau įsivaizduoju. Majoras blaškosi po visą pasaulį, ieškodamas Hildės. Bet Hildė išnyko be pėdsako, nes negali gyventi su tėvu, kuris linksminasi Alberto ir Sofijos sąskaita.- Taip, linksminasi. Aš tai ir turėjau galvoje sakydamas, kad mes jam - kaip gimtadieninė pramoga. Bet jis turi saugotis, Sofija. Hildė - taip pat.
   - Ką tu sugalvojai?
   - Ar patogiai sėdi?
   - Taip, jeigu daugiau nebepasirodys dvasių iš lempos.
   - Pabandyk įsivaizduoti, kad viskas, ką patiriame, vyksta kito sąmonėje. Mes esame ši sąmonė. Taigi neturime savo sielos, mes esame kito siela. Kol kas po kojomis juntame gerai pažįstamą filosofinį pagrindą. Berklis ir Šelingas įtemptų ausis.
   - Taip?
   - Dabar galima įsivaizduoti, kad toji siela yra Hildės Meler Knag tėvas. Jis sėdi Libane ir rašo knygą dukters penkioliktajam gimtadieniui. Atsibudusi birželio penkioliktosios rytą, Hildė randa knygą ant naktinio stalelio, ir tada apie mus gali perskaityti ir ji, ir kiti žmonės. Juk jau ilgai buvo daromos užuominos, kad "dovana" galima dalintis su kitais.
   - Aš atsimenu.
   - Tai, ką dabar tau sakau, Hildė skaito po to, kai jos tėtis, sėdėdamas Libane, įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane... ir įsivaizdavo, kad aš tau pasakoju, kaip jis sėdi Libane...
   Sofijos galvoje staiga viskas ėmė suktis ratu. Ji pabandė permąstyti tai, ką buvo girdėjusi apie Berklį ir romantikus. Albertas Knoksas kalbėjo toliau:
   - Bet tegu jie neįsivaizdina. Ir nesijuokia, nes toks juokas jiems gali įstrigti gerklėje.
   - Kam gali įstrigti?
   - Hildei ir jos tėvui. Apie juos juk kalbame?
   - Bet kodėl jie neturi įsivaizdinti?
   - Nes visai galimas daiktas, kad ir jie tėra sąmonė.
   - Kaip tai įmanoma?
   - Jeigu buvo įmanoma Berkliui ir romantikams, turi būti įmanoma ir jiems. Galbūt ir majoras tėra šešėlis knygoje, kurioje pasakojama apie jį ir Hildę, - suprantama, ir apie mudu, nes mes esam jų gyvenimo dalelė.
   - Tai butų dar blogiau. Tada mes būtume šešėlių šešėliai.
   - Bet galima įsivaizduoti, kad kažkur sėdi visai kitas rašytojas ir rašo knygą, kurioje pasakojama apie JT majorą Albertą Knagą, rašantį knygą savo dukrai Hildei. Šioje knygoje pasakojama apie tokį Albertą Knoksą, kuris nei iš šio, nei iš to ima siuntinėti kuklias filosofines pamokėles Sofijai Amundsen į Klėverveieno 3.
   - Tu taip manai?
   - Aš tik sakau, kad tai įmanoma. Mudviem, Sofija, šis rašytojas būtų nematomas Dievas. Tai, kas mes esame, ir viskas, ką kalbame ir darome, kyla iš jo, nes mes esame jis, bet niekada nieko apie jį nesužinosime. Mes įdėti į vidinę dėžutę.
   Sofija ir Albertas ilgam nutilo. Pirmoji tylą nutraukė Sofija:
   - Bet jeigu tikrai yra toks rašytojas, kuris kuria istoriją apie Hildės tėtį Libane, rašantį istoriją apie mus...
   - Taip!
   - ... tada galima sakyti, kad ir jis neturi per daug įsivaizdinti.
   - Ką tuo nori pasakyti?
   - Vadinasi, kažkur giliai galvoje jis turi ir Hildę, ir mane. Bet ar negalima įsivaizduoti, kad ir jis gyvena aukštesnėje sąmonėje? Albertas pakinkavo galvą.
   - Žinoma, Sofija. Ir tai įmanoma. O jeigu taip yra, jis privertė mus pradėti šį filosofinį pokalbį, norėdamas užsiminti apie šią galimybę. Tuomet jis norėjo pabrėžti, kad pats tėra bejėgis šešėlis ir kad ši knyga, kurioje gyvena Hildė ir Sofija, iš tikrųjų yra filosofijos vadovėlis.
   - Vadovėlis?
   - Nes visi mūsų pokalbiai, visi dialogai, Sofija...
   - Taip!
   - Iš tiesų yra monologai.
   - Man ima rodytis, kad viskas virto sąmone ir dvasia. Džiaugiuosi, kad liko dar keletas filosofų. Filosofija, kurią taip gražiai pradėjo Talis, Empedoklis ir Demokritas, negali juk čia pasibaigti?
   - Žinoma, ne. Aš papasakosiu apie Hėgelį. Jis buvo pirmasis mąstytojas, ėmęsis gelbėti filosofiją po to, kai Romantizmas viską pavertė dvasia.
   - Nekantraudama laukiu.
   - Kad mums nebetrukdytų dvasios nei šešėliai, eime į vidų.
   - Be to, čia vėsoka.
   - Skyriaus pabaiga!*


Hėgelis

...viskas, kas protinga, yra tikra...

   Storasis aplankas plumptelėjo ant grindų. Hildė liko gulėti lovoje, įbedusi akis į lubas. Viskas sukos ratu.
   Tėčiui iš tiesų pavyko susukti jai galvą. Nedorėlis! Ir kaip jis galėjo?
   Sofija pabandė kreipeis tiesiog į ją. Prašė Hildę sukilti prieš tėtį. Ir jai išties pavyko įkvėpti mintį. Planą...
   Sofija ir Albertas juk negali tėčio net pakibinti. O Hildė - gali. Per ją Sofija įstengė priartėti prie tėčio.
   Hildė visiškai pritarė Sofijai ir Albertui, kad žaidime šešėliais jis leidžia sau kiek per daug. Net jeigu ir sugalvojo Albertą ir Sofiją, nereiškia, kad galima piktnaudžiauti valdžia.
   Vargšė Sofija ir vargšas Albertas! Jie tokie pat bejėgiai atsispirti majoro vaizduotei, kaip kino ekranas bejėgis pasipriešinti filmo demonstruotojui.
   Žinoma, Hildė iškrės tėčiui pokštą, kai jis grįš namo! Mintyse ryškėjo gudraus plano apmatai.
   Hildė priėjo prie lango ir pažvelgė į įlanką. Buvo jau beveik dvi valandos. Ji atidarė langą ir pašaukė valčių pašiūrės pusėn: }
   - Mama!
   Netrukus motina išlindo iš pašiūres.
   - Po valandos atnešiu sumuštinių. Ar tinka?
   - Taip, žinoma...
   - Aš tik paskaitysiu apie Hėgelį.

   *Albertas ir Sofija sėdėjo krėsluose priešais langą, kuris žiūrėjo į mažąjį ežerėlį.
   - Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis buvo tikras Romantizmo kūdikis,- pradėjo savo pasakojimą Albertas.- Galima sakyti, savo filosofija jis ištikimai atkartojo vokiečių dvasios raidą. Hėgelis gimė 1770 metais Štutgarte. Sulaukęs aštuoniolikos, pradėjo studijuoti teologiją Tiubingene. Nuo 1799 metų jis bendradarbiavo su Šelingu Jenoje, tuo metu, kai Romantizmas buvo pasiekęs apogėjų. Iš pradžių Hėgelis dėstė Jenos universitete, vėliau buvo pakviestas profesoriauti į Heidelbergą, vokiečių nacionalinio romantizmo centrą. 1818 metais jis gavo profesoriaus vietą Berlyne. Netrukus šis miestas tapo dvasiniu Vokietijos centru. 1831 metų lapkričio mėnesį Hėgelis mirė cholera. Daugumoje Vokietijos universitetų "hėgelizmas" jau turėjo didelį būrį sekėjų.
   - Tikriausiai buvo universalus.
   - Kaip ir jo filosofija. Hėgelis sujungė ir išplėtojo beveik visas pažiūras, kurios buvo paplitusios tarp romantikų. Bet jis garsėjo ir kaip aršus kritikas, pavyzdžiui, Šelingo filosofijos.
   - Ką jis kritikavo?
   - Ir Šelingas, ir kiti romantikai manė, jog pati būties gelmė yra vadinamojoje pasaulio sieloje. Ir Hėgelis vartoja sąvoką "pasaulinė siela", bet suteikia jai naują reikšmę. Kai Hėgelis kalba apie pasaulinę sielą, arba pasaulinį protą, turi galvoje žmogiškųjų apraiškų visumą. Nes tik žmogus turi sielą. Šia prasme taip pat galima kalbėti apie istorinę pasaulinės sielos raidą. Tik neturime pamiršti, kad Hėgelis kalba apie žmonių gyvenimą, žmonių mintis ir žmonių kultūrą.
   - Ir tada toji siela nebėra tokia vaiduokliška. Nebetyko iš pasalų kaip "snaudžiantis protas" akmenyse ir medžiuose.
   - Pameni, Kantas kalbėjo apie vadinamąjį "das Ding an sich". Nors Kantas ir paneigė, kad žmonės gali pažinti didžiausią gamtos paslaptį, teigė, jog yra tam tikra nepasiekiama tiesa. Hėgelis sake, jog tiesa yra subjektyvi. Tuo jis atmetė mintį, kad yra kažkokia tiesa, nepasiekiama žmogaus protui. Jis teigė, kad bet koks pažinimas yra žmogiškas pažinimas.
   - Jis tarsi vėl priartino filosofiją prie žemės?
   - Turbūt galima pasakyti ir taip. Tačiau Hėgelio filosofija yra tokia daugialypė ir subtili, jog pasitenkinsime pakalbėję apie svarbiausius jos punktus. Kaži ar galime pasakyti, kad Hėgelis turėjo savo filosofiją. Tai, ką mes vadiname Hėgelio filosofija, visų pirma yra metodas, kuriuo bandoma suprasti istorijos eigą. Todėl beveik neįmanoma kalbėti apie Hėgelį, nekalbant apie žmonijos istoriją. Hėgelio filosofija iš tiesų mūsų nieko nemoko apie vidinę būties prigimtį, bet ji gali išmokyti vaisingai mastyti.
   - Ir tai daug.
   - Bendra visoms filosofinėms sistemoms iki Hėgelio buvo tai, kad visos bandė pateikti amžinus kriterijus to, ką žmogus gali žinoti apie pasaulį. Tai pasakytina apie Dekartą ir Spinozą, Hjumą ir Kantą. Visi iki vieno bandė ištirti, kas sudaro žmogiškojo pažinimo pagrindą. Bet visi bandė surasti pastovias žmogaus žinių apie pasaulį prielaidas.
   - Ar tas nėra filosofo pareiga?
   - Pasak Hėgelio, tai neįmanoma. Jis sakė, kad žmogaus pažinimo pagrindas keičiasi iš kartos į kartą. Todėl negali būti amžinų tiesų. Nėra amžino proto. Vienintelis atramos taškas filosofui gali būti pati istorija.
   - Ne, turi paaiškinti. Istorija juk nestovi vietoje, tad kaip ji gali būtį atramos taškas?
   - Ir upė nestovi vietoje. Tai nereiškia, kad tu negali kalbėti apie upę. Tačiau negali klausti, kurioje slėnio vietoje ši upė yra "tikriausia".
   - Ne, nes upė tokia pat upė visur.
   - Hėgelis istoriją įsivaizdavo kaip upe. Kiekvienas mažiausias vandens raibuliavimas tam tikru momentu iš tiesų priklauso nuo vandens kritimo ir sūkurių aukštupyje. Bet taip pat priklauso nuo akmenų ir upės vingių toje vietoje, kurioje ją stebi.
   - Manau, kad suprantu.
   - Taip pat ir mąstymo istorija - arba proto istorija - panaši į upę. Tavo mąstyseną nulemia ir mintys, kurios "atiteka" kartu su praeities tradicija, ir materialinės tavo laiko sąlygos. Todėl negali tvirtinti, jog tam tikra mintis yra teisinga per amžius. Tačiau mintis gali būti teisinga ten, kur esi šiuo metu.
   - Bet tai nereiškia, kad viskas yra vienodai klaidinga - arba vienodai teisinga?
   - Ne, bet kas nors klaidinga arba teisinga gali būti tik atsižvelgiant į istorines sąlygas. Jeigu 1990 metais imsi ginti vergove, iš tavęs mažų mažiausia pasijuoks. Tai nebuvo taip pat kvaila prieš 2500 metų. Nors ir tada radosi pažangiau mąstančių žmonių, kurie pasisakė už vergovės panaikinimą. Paimkim pavyzdį iš naujesnių laikų. Dar tik prieš šimtmetį nebuvo "neprotinga" deginti didelius miškų plotus, norint juos paversti dirbama žeme. Bet šiandien tai būtų baisiai "neprotinga". Taip vertindami remiamės visai kitais kriterijais.
   - Dabar supratau.
   - Hėgelis pabrėžė, kad filosofinė refleksija, kaip ir "tiesa", yra dinamiškas vyksmas, procesas. Nepriklausomai nuo istorijos eigos neegzistuoja jokie kriterijai, kurie pasakytų, kas yra teisingiausia arba protingiausia.
   - Prašom pavyzdžių!
   - Negali paimti atskirų antikos arba viduramžių, Renesanso arba Švietimo minčių ir pasakyti, kad tai buvo teisinga arba klaidinga. Todėl taip pat negali sakyti, kad Platonas buvo teisus, o Aristotelis klydo. Ir negali sakyti, kad Hjumas klydo, o Kantas arba Šelingas buvo teisus. Tai - neistorinė mąstysena.
   - Man tai nelabai patinka.
   - Ir išvis negali išplėšti kokio nors filosofo - arba minties - iš to filosofo arba tos minties istorinio konteksto. Dabar priartėjome prie naujo dalyko: kadangi visada prisideda kas nors nauja, protas yra "progresyvus". Tai reiškia, kad žmogaus pažinimas plečiasi ir šiuo požiūriu juda "pirmyn".
   - Tai gal vis dėlto Kanto filosofija teisingesnė už Platono filosofija?
   - Taip, pasaulinė siela nuo Platono iki Kanto išaugo - ir išsiplėtė. Kitaip ir negalėjo būti. Grįžtant prie upes pavyzdžio, galima sakyti, kad joje padaugėjo vandens. Praėjo juk daugiau kaip du tūkstantmečiai. Tik Kantui nereikia manyti, kad jo "tiesos" liks upės krante kaip nepajudinami akmenys. Ir Kanto mintys nėra galutinės, ir jo mintis puls būsimos kartos. O juk taip ir įvyko.
   - O upė, apie kurią kalbi...
   - Taip?
   - Kurlink ji teka?
   - Pasak Hėgelio, pasaulinė siela juda vis didesnės savimonės link. Upė taip pat platėja artėdama prie jūros. Hėgelis manė, kad istorijos esmę sudaro tai, jog pasaulinėje sieloje pamažu bunda savęs suvokimas. Pasaulis juk visada čia buvo, bet, plėtojantis žmogaus kultūrai ir atsiskleidžiant jo galimybėms, pasaulinė siela vis labiau įsisąmonina savo savitumą.
   - Kaip jis galėjo būti toks tikras?
   - Hėgelis kalba apie tai kaip apie istorinę realybę. Jis neužsiėmė pranašystėmis. Kiekvienas, kuris studijuoja istoriją, pamatys, kad žmonija eina didesnio savęs pažinimo ir plėtros link. Pasak Hėgelio, istorijos studijos parodo, kad žmonijos istorija juda vis didesnio racionalumo ir laisvės kryptimi. Taigi, nepaisant visų vingių, istorija eina "pirmyn". Sakoma, kad istorija tolydžio pranoksta pati save arba yra tikslinga.
   - Vadinasi, mes nepaliaujamai tobulėjame. Visai neblogai.
   - Taip, istorija yra tarsi ilga refleksijos grandinė. Hėgelis nurodo ir tam tikras šiai sekai galiojančias taisykles. Tas, kuris išsamiai studijuoja istoriją, atkreips dėmesį į tai, jog nauja mintis paprastai kyla iš ankstesnių minčių. Tačiau iškeltoji mintis tuoj pat susiduria su kita. Taigi tarp dviejų priešingų mąstysenų atsiranda įtampa. Ji panaikinama iškeliant trečią mintį, kuri apima tai, kas abiejų požiūrių geriausia. Hėgelis tai pavadino dialektine raida.
   - Gal turi pavyzdį?
   - Galbūt atsimeni, kad ikisokratikai nagrinėjo pirminės medžiagos ir kitimo klausimą...
   - Šiek tiek.
   - O elėjiečiai tvirtino, kad joks kitimas iš tiesų neįmanomas. Todėl jie buvo priversti neigti bet kokį pasikeitimą, nors kitimus jie suvokė juslėmis. Elėjiečiai pateikė teiginį, o tokį teiginį Hėgelis vadina pozicija.
   - Taip?
   - Tačiau kiekvieną kartą, kai bus iškeliamas toks aiškus teiginys, atsiras priešingas teiginys. Jį Hėgelis vadino neigimu. Elėjiečių filosofiją paneigė Herakleitas sakydamas, kad viskas kinta. Štai ir atsiranda įtampa tarp dviejų visiškai priešingų mąstysenų. Tačiau šią įtampą "panaikino" Empedoklis, tvirtinęs, kad abi nuomonės iš dalies teisingos ir iš dalies klaidingos.
   - Taip, pradedu suprasti...
   - Elėjiečiai buvo teisūs sakydami, kad niekas iš tiesų nekinta, bet jie klydo manydami, kad negalime pasitikėti pojūčiais. Herakleitas buvo teisus tuo, kad mes galime pasitikėti savo pojūčiais, bet neteisus sakydamas, kad viskas kinta.
   - Nes yra daugiau nei viena pirminė medžiaga. Keičiasi tik sudėtis, bet ne pati pirminė medžiaga.
   - Būtent. Empedoklio nuomonę, kuri sutaiko dvi priešingas nuomones, Hėgelis pavadino neigimo neigimu.
   - Na ir žodeliai!
   - Tris pažinimo stadijas jis įvardijo kaip teze, antitezę ir sintezę. Pavyzdžiui, galima sakyti, kad Dekarto racionalizmas yra tezė, kuriai prieštarauja empirinė Hjumo antitezė. Tačiau šį prieštaravimą, pačią įtampą tarp dviejų priešingų mąstysenų, panaikino Kanto sintezė. Kantas sutiko su kai kuriomis racionalistų ir kai kuriomis empirikų mintimis. Jis taip pat parodė, kad ir vieni, ir kiti padarė esminių klaidų. Tačiau Kantu istorija nesibaigia. Dabar Kanto sintezė tampa išeities tašku naujai trinarei refleksijos grandinei, arba triadai. Sintezę paneigia nauja antitezė.
   - Tai labai teoriška.
   - Taip, tai teoriška. Tačiau Hėgelis nesiekia primesti istorijai kokios nors schemos. Jis manė galįs pačioje istorijoje įžvelgti tokį dialektinį ryšį. Teigė atskleidęs tam tikrus mastymo, arba pasaulines dvasios, raidos dėsnius.
   - Aišku.
   - Tačiau Hėgelio dialektika pritaikoma ne tik istorijoje. Kai dėl ko nors ginčijamės arba ką nors aptarinėjame, mastome dialektiškai. Mes bandome surasti kitos mąstysenos klaidas. Pasak Hėgelio, tada mąstome "neigiamai". Tačiau suradę mąstymo klaidas, išsaugojame tai, kas jo geriausia.
   - Pavyzdžiui!
   - Kai socialistas ir dešinysis sėda svarstyti kokios nors visuomeninės problemos, nuomones tuo pat susikerta. Tačiau nebūtinai vienas visiškai teisus, o kitas vien neteisus. Galima įsivaizduoti, kad abu kažkuo teisūs ir abu kažkur klysta. Vykstant diskusijai, greičiausiai bus išsaugoti geriausi abiejų šalių argumentai
   - Tikėsimės.
   - Tačiau kai pats dalyvauji tokioje diskusijoje, ne visada lengva nuspręsti, kas protingiausia. Kas teisinga, o kas ne, paprastai parodo istorija. Pasak Hėgelio, viskas, kas protinga, yra tikra, ir viskas, kas tikra, yra protinga.
   - Vadinasi, tai, kas išlieka, yra teisinga.
   - Arba atvirkščiai, išlieka tai, kas teisinga.
   - Gal turi kokį pavyzdėlį, tada man bus aiškiau.
   - Prieš 150 metų daug kas kovojo už lygias moterų teises. Nemažai buvo ir aršių priešininkų. Jeigu šiandien, susiradę abiejų šalių argumentus, juos perskaitytume, nebūtų sunku nuspręsti, kieno argumentai buvo protingesni. Bet nereikia pamiršti, kad po laiko visada lengva kalbėti. Pasirodė, jog tie, kurie kovojo už lygiateisiškumą, buvo teisūs. Turbūt ne vienas susigėstų perskaitęs, ką šia tema rašė jo senelis.
   - Taip, įsivaizduoju. O ką mane pats Hėgelis?
   - Apie lygiateisiškumą?
   - Ar ne apie tai kalbame?
   - Nori išgirst citatą?
   - Mielai.
   - "Vyras nuo moters skiriasi taip, kaip gyvulys nuo augalo,- rašė jis.- Gyvulio prigimtis panašesnė į vyro, augalo - į moters. Jos augimas vyksta lėčiau, pagal neapibrėžto jausmingumo principą. Jei moterys vadovauja valstybei, valstybė atsiduria pavojuje, nes jos remiasi ne visuotiniais reikalavimais, bet atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis. Moterys lavėja nežinia kaip, tarsi įsijausdamos į vaizdinio atmosferą, gaudamos daugiau iš gyvenimo nei iš mokslo žinių. Vyrai savo padėtį pasiekia protiniais sugebėjimais ir didelėmis pastangomis".
   - Ačiū, pakaks! Tokių citatų nebenoriu klausytis.
   - Tačiau citatos puikiai atspindi, jog supratimas apie tai, kas yra "protinga", nuolatos keičiasi. Tai parodo, kad ir Hėgelis buvo savo laikų kūdikis. Mes taip pat. Ne viskas, kas mums atrodo "savaime suprantama", atlaikys istorijos išbandymą.
   - Ar gali pateikti kokį nors pavyzdį?
   - Ne, negaliu.
   - Kodėl?
   - Nes nurodyčiau tai, kas jau ėmė keistis. Pavyzdžiui, negalėčiau pasakyti, kad blogai važinėti automobiliu, nes automobiliai teršia gamtą. Mat šiandien jau daug kas taip mano. Taigi tai būtų blogas pavyzdys. Tačiau istorija parodys, kad daugelis dalykų, kuriuos šiandien laikome savaime suprantamais, nepasiteisins.
   - Suprantu.
   - Reikėtų dar kai ką įsidėmėti: Hėgelio laikų vyrai, negailėdami aitrių žodžių apie moterų menkavertiškumą, tik pagreitino moterų judėjimo pradžią.
   - Kaip tai buvo įmanoma?
   - Jie iškėlė tezę, arba poziciją. To reikėjo, nes moterys buvo pradėjusios bruzdėti. Juk nebūtina išsakyti savo požiūrį į tai, dėl ko visi sutaria. Ir kuo aštresniais žodžiais vyrai kalbėjo apie moters menkumą, tuo stipresnis buvo "neigimas".
   - Atrodo, suprantu.
   - Taigi galima sakyti, kad labai gerai turėti aktyvių priešininkų. Kuo aršesni priešininkai, tuo stipresnis ir pasipriešinimas jiems. Neveltui sakoma: "pilti vandenį ant malūno".
   - Pajutau, kad mano malūnėlis ėmė suktis gana greitai.
   - Logikoje ar filosofijoje tarp dviejų sąvokų taip pat atsiranda dialektinė įtampa.
   - Prašom pavyzdžių!
   - Jeigu aš mąstau apie sąvoką "būtis", neišvengiamai turiu įvesti ir priešingą sąvoką – "nebūtis". Juk neįmanoma mąstyti, kad esi, tuoj pat neprimenant sau, kad nesi amžinas. Įtampą tarp "būties" ir "nebūties" panaikina sąvoka "tapsmas". Kad kažkas tampa, tarsi reiškia, kad tai ir yra, ir nėra,
   - Suprantu.
   - Taigi, Hėgelio nuomone, protas yra dinamiškas. Kadangi tikrovė pilna prieštaravimų, prieštaringas turi būti ir tikrovės aprašymas. Štai pavyzdys: pasakojama, kad danų fizikas Nilsas Boras virš savo durų turėjo pasikabinęs pasagą.
   - Tai reiškia laimę.
   - Bet čia tik prietaras, o Nilsas Boras buvo toli gražu ne prietaringas. Kartą pas jį apsilankęs draugas atkreipė į tai dėmesį. "Negi tiki tokiais dalykais?",- paklausė jis. "Ne,- atsakė Nilsas Boras,- bet girdėjau, kad tai vis tiek padeda".
   - Aš tyliu.
   - Atsakymas buvo dialektinis, kai kas pasakytų - prieštaringas. Nilsas Boras, kuris, panašiai kaip norvegų poetas Vinjė, garsėjo savo dialektiniu požiūriu į gyvenimą, kartą pasakė, kad yra dviejų rūšių tiesos. Pirmoji rūšis - paviršutiniškos tiesos, kurių priešybė yra neteisinga. Bet yra ir gilios tiesos, kurių ir priešybė teisinga.
   - Kokios tai galėtų būti tiesos?
   - Pavyzdžiui, jeigu aš sakau, kad gyvenimas trumpas...
   - Tuomet aš su tavim sutinku.
   - Tačiau kitu atveju aš galiu skėstelėti rankom ir tarti, kad gyvenimas ilgas.
   - Tu teisus. Iš dalies tai irgi teisybe.
   - Dabar išgirsi pavyzdį, kuris parodo, kaip dialektinė įtampa gali paskatinti spontanišką poelgį, dėl kurio kyla netikėta atomazga.
   - Rėžk!
   - Įsivaizduok mergaitę, kuri visada savo mamai sako: "Taip, mamyte", "Gerai, mamyte", "Kaip pasakysi, mamyte", "Taip, aš tuoj pat padarysiu, mamyte".
   - Net šiurpas nuėjo per nugarą.
   - Ilgainiui mamą ima erzinti, kad jos dukra visada tokia paklusni. Galiausiai neištvėrusi ji sušunka: "Nebūk tokia klusni!" O mergaitė atsako: "Gerai, mamyte!"
   - Tada aš jai skelčiau antausį.
   - Taip, ar ne? O ką darytum, jei ji atsakytų: "Ne, aš būsiu klusni!"
   - Tai būtų keistas atsakymas. Tikriausiai ir tada skelčiau antausį.
   - Taigi, kitaip tariant, padėtis be išeities. Dialektinė įtampa buvo tokia kraštutinė, kad turėjo įvykti atomazga.
   - Turi galvoje antausį?
   - Baigdami paminėsime paskutinį Hėgelio filosofijos bruožą.
   - Aš klausau.
   - Pameni, mes minėjome, kad romantikai buvo individualistai.
   - "Paslaptingasis kelias eina vidun".
   - Šiam individualizmui Hėgelio filosofija iškėlė "neigimą", arba priešybę. Hėgelis pabrėžė vadinamųjų "objektyvių" jėgų svarbą. Jis turėjo gaivoje šeimą ir valstybę. Galima sakyti, kad Hėgelis nuvertino atskirą individą. Teigė, kad individas yra organiška visumos dalis. Žmonių sąveika visų pirma pasireiškia protas, arba pasaulinė dvasia.
   - Paaiškink!
   - Protas visų pirma pasireiškia per kalbą. O kalbą gauname gimdami. Norvegu kalba puikiai apsieina be pono Hanseno, bet ponas Hansenas neapsieina be norvegų kalbos. Taigi ne atskiras individas kuria kalbą, bet kalba - individą.
   - Galima sakyti, taip.
   - Individas, gimdamas tam tikroje kalbinėje aplinkoje, gimsta ir savo istorinėje aplinkoje. Niekas negali būti nuo to "laisvas". Tas, kuris neranda savo vietos valstybėje, nėra istorinis žmogus. Galbūt pameni kad ši mintis rūpėjo ir didiesiems Atėnų filosofams. Taip, kaip neįmanoma įsivaizduoti valstybės be piliečių, piliečiai neįsivaizduojami be valstybės.
   - Suprantu.
   - Pasak Hėgelio, valstybė yra šis tas "daugiau" nei atskiras pilietis. Ji netgi yra daugiau nei piliečių visuma. Taigi, anot Hėgelio, neįmanoma "išstoti" iš visuomenės. Todėl tas, kuris iš aukšto žiūri į visuomenę, kurioje gyvena, ir siekia vien "surasti save", jo požiūriu, yra kvailys.
   - Nežinau, ar aš visiškai sutinku, bet tegu.
   - Pasak Hėgelio, ne individas randa save, bet pasaulinė siela.
   - Pasaulinė siela randa save?
   - Hėgelis sakė, kad pasaulinė siela grįžta į save trimis pakopomis. Tai reiškia, kad ji suvokia save trimis pakopomis.
   - Na, sakyk, kokios tai pakopos.
   - Iš pradžių pasauline siela suvokia save individe. Tai Hėgelis pavadina subjektyviuoju protu. Aukštesnį sąmonės lygmenį pasaulinė siela pasiekia šeimoje, visuomenėje ir valstybėje. Tai Hėgelis vadina objektyviuoju protu, nes šis protas pasireiškia žmonių sąveika. Bet yra ir trečioji pakopa...
   - Greičiau sakyk.
   - Aukščiausioji savęs pažinimo forma yra absoliutusis protas. O tai yra menas, religija ir filosofija. Iš šių trijų dalykų filosofija yra aukščiausia proto forma, nes per filosofiją pasaulinė siela mąsto apie savo vaidmenį istorijoje. Taigi tik filosofijoje pasaulinė siela susitinka save pačią. Galima sakyti, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.
   - Tai buvo taip mistiška, kad negaliu iš karto suvirškinti. Bet man patiko paskutinė mintis.
   - Aš pasakiau, kad filosofija yra pasaulinės sielos veidrodis.
   - Labai gražu. Kaip manai, ar tai kaip nors susiję su žalvariniu veidrodžiu?
   - Jeigu jau klausi...
   - Kaip suprast?
   - Manau, kad tas žalvarinis veidrodis turi ypatingą reikšme, jei nuolatos yra minimas.
   - Tai gal tu numanai, kokia ta reikšme?
   - Ne, ne. Ai tik pasakiau, kad tas veidrodis nebūtų taip dažnai minimas, jei neturėtų ypatingos reikšmes Hildei ir jos tėčiui. Kokią reikšmę jis turi, gali atsakyti tik Hildė.
   - Ar tai buvo romantinė ironija?
   - Beviltiškas klausimas, Sofija.
   - Kodėl?
   - Juk ne mes užsiimame panašiais dalykais. Mes tesame beginklės tokios ironijos aukos. Kai vaikas ką nors nupiešia, juk neklausi popieriaus, kas jame pavaizduota.
   - Man darosi šalta.*


Kirkegoras

...Europa ritasi į bankrotą...

   Hildė pažiūrėjo į laikrodį. Buvo jau po keturių. Ji padėjo aplanką ant rašomojo stalo ir puolė į virtuvę. Reikia suspėt į valčių pašiūrę nunešt sumuštinių, kol mamai nepabodo laukti. Bėgdama pro šalį, Hildė užmetė žvilgsnį į žalvarinį veidrodį.
   Skubiai užkaitė vandens arbatai ir pašėlusiu greičiu sutepė kelis sumuštinius.
   Žinoma, ji iškrės tėčiui išdaigą. Hildė vis labiau jautėsi Sofijos ir Alberto sąjungininkė. Tai prasidės dar Kopenhagoje...
   Netrukus su didžiuliu padėklu Hildė jau stovėjo pašiūrėje.
   - Štai priešpiečiai,- tarė ji.
   Rankoje mama laikė gabalą švitrinio popieriaus. Ji nusibraukė nuo kaktos plaukus. Šie irgi buvo pridulkėję švitro.
   - Bet tada nebegaminsim pietų.
   Netrukus jiedvi atsisėdo ant lieptelio ir ėmė valgyti.
   - Kada parvažiuos tėtis?- po valandėles paklausė Hildė.
   - Šeštadienį. Juk pati žinai.
   - Bet kada? Ar nesakei, kad pirmiausia jis atskris į Kopenhagą?
   - Taip...
   Mama kramtė sumuštinį su kepenų paštetu ir agurku.
   - Jis bus Kopenhagoje apie penktą valandą. Į Kristiansandą lėktuvas išskrenda penkiolika po aštuonių. Manau, kad Kjevike turėtų nusileisti pusę dešimtos.
   - Vadinasi, porą valandų praleis Kopenhagos aerouoste...
   - Kam tau tai?
   - Ne, nieko... aš tik norėjau sužinoti, kaip jis keliauja.
   Jiedvi valgė toliau. Kai Hildei pasirodė, kad praėjo pakankamai laiko, ji paklausė:
   - Ar šiom dienom kalbėjai su Ane ir Ūlių?
   - Taip, jie kartais paskambina. Liepą žadėjo atvažiuoti atostogų.
   - Ne anksčiau?
   - Ne, nemanau.
   - Vadinasi, šią savaitę jie bus Kopenhagoje...
   - Kas yra, Hilde?
   - Nieko. Juk reikia apie ką nors kalbėtis.
   - Bet tu jau du kartus paminėjai Kopenhagą.
   - Nejaugi?
   - Mes kalbėjome apie tai, kad tėtis skris su persėdimu...
   - Tikriausiai todėl ir atsiminiau Anę ir Ūlį.
   Kai tik jiedvi pavalgė, Hildė surinko lėkštutes ir puodelius ant padėklo.
   - Aš turiu skaityti toliau, mama.
   - Žinoma, kad turi...
   Ar atsakyme nesuskambėjo priekaištas? Jos juk buvo sutarę, kad, prieš tėčiui grįžtant, kartu sutvarkys valtį.
   - Tėtis netiesiogiai ištraukė iš manęs pažadą, kad iki jam sugrįžtant perskaitysiu knygą.
   - Tai man ir nepatinka. Kad jo niekada nebūna namie, yra viena, bet jis neturėtų įvedinėt savo tvarkos namuose.
   - Kad tu žinotum, kiek jis nurodinėja,- paslaptingai tarė Hildė.- Ir spėk, ar jis tuo nesimėgauja.
   Tada ji nuėjo į savo kambarį ir skaitė toliau.

   *Staiga Sofija išgirdo kažką beldžiant į duris. Albertas įspėjo ją griežtu žvilgsniu:
   - Mes nekreipiam dėmesio.
   Pabeldė smarkiau.
   - Dabar papasakosiu tau apie viena danų mąstytoją, kurį labai papiktino Hėgelio filosofija,- tarė Albertas.
   Tada pabeldė taip stipriai, kad net durys sudrebėjo.
   - Be abejonės, majoras vėl mums atsiuntė kokį nors fantastinį personažą, kad pažiūrėtų, ar mes užkibsim ant kabliuko,- toliau Kalbėjo Albertas.- Tokie triukai jam nieko nekainuoja.
   - Bet jeigu mes neatidarysim ir nepažiūrėsim, kas ten, jam nieko nekainuos nuverst visą namą.
   - Galbūt tu teisi. Teks atidaryti.
   Jie nuėjo prie durų. Beldimas buvo toks smarkus, jog Sofija tikėjosi išvyst kokį galiūną. Bet ant laiptų lauke stovėjo maža mergaitė gėlėta vasarine suknele ir ilgais šviesiais plaukais. Rankoje laikė du mažus buteliukus. Vienas buvo raudonas, o kitas - mėlynas.
   - Sveika,- tarė Sofija.- Kas tu?
   - Aš esu Alisa,- pasakė mergaitė ir droviai tūptelėjo.
   - Taip ir maniau,- tarė Albertas linktelėdamas.- Alisa Stebuklų šalyje.
   - Bet kaip ji surado kelią pas mus?
   Alisa atsakė pati:
   - Stebuklų šalis beribė. Tai reiškia, kad ji yra visur - panašiai kaip JT. Todėl mūsų šalis turėtų tapti JT garbės nare. Visuose komitetuose turėtų būti nors po vieną Stebuklų šalies atstovą.
   - Oho majoras!- sukrizeno Albertas.
   - O ko čia atėjai?- paklausė Sofija.
   - Turiu Sofijai atiduoti šiuos filosofijos buteliukus.
   Ji padavė buteliukus Sofijai. Abudu iš skaidraus stiklo, bet viename buvo raudonas skystis, kitame - mėlynas. Ant raudonojo buteliuko buvo užrašyta "GERK MANE", o ant mėlynojo - "IR MANE GERK".
   Po akimirkos prie trobelės atlėkė baltas triušis. Jis bėgo ant dviejų kojų, be to, vilkėjo liemenę ir švarką. Atsidūręs prie trobeles, iš liemenės išsitraukė kišeninį laikrodį ir tarė:
   - O, ne! Ir vėl vėluoju.
   Triušis pasileido šuoliais. Alisa puolė iš paskos. Prieš tai spėjo dar sykį tūptelėti ir ištarti:
   - Ir vėl prasideda.
   - Perduok linkėjimų Dinai ir karalienei,- sušuko Sofija jai pavymui. Netrukus Alisa išnyko. Albertas ir Sofija tebestovėjo ant laiptų ir apžiūrinėjo buteliukus.
   - GERK MANE, IR MANE GERK,- perskaitė Sofija.- Nežinau, ar išdrįsiu. Galbūt tai nuodai.
   Albertas tik gūžtelėjo pečiais.
   - Tai juk nuo majoro, o viskas, kas nuo majoro, yra sąmonė. Taigi čia gali būti tik minčių sultys.
   Sofija atsuko raudonojo buteliuko kamštelį ir atsargiai priglaudė prie lūpų. Sultys buvo keistai salsvos, bet tai dar ne viskas. Tuo pat metu kažkas pasidarė viskam, kas buvo aplinkui.
   Rodės, jog ežeras, miškas ir trobelė susiliejo. Netrukus jai ėmė dingotis. kad viskas, ką mato aplinkui, yra vienas asmuo, o tas asmuo - pati Sofija. Ji žvilgtelėjo į Albertą, bet dabar atrodė, kad ir jis virto Sofijos sielos dalimi.
   - Labai keista,- tarė Ji. - Matau viską, ką ir anksčiau, bet dabar atrodo, kad viskas tarpusavy susiję. Jaučiu, kad viskas yra viena sąmonė.
   Albertas linktelėjo, bet atrodė, kad pati Sofija sau linktelėjo.
   - Tai panteizmas, arba vienumo filosofija,- tarė jis.- Tai romantikų pasaulinė siela. Jie juk viską suvokė kaip vieną didelį "Aš". Taip pat ir Hėgelis, kuris tarsi prisimerkęs žiūrėjo į individą ir viską laike vieno pasaulinio proto apraiška.
   - Ar atsigert iš kito?
   - Juk parašyta.
   Sofija atsuko mėlynojo buteliuko kamštelį ir maktelėjo geroką gurkšnį. Šios sultys buvo kiek gaivesnės ir rūgštesnės už anas. Bet ir dabar viskas aplink ją staigiai pasikeitė.
   Per sekundę raudonojo gėrimo poveikis išnyko. Viskas grįžo į savo vietą. Albertas tapo Albertu, miško medžiai - medžiais miške, o ežeras vėl sau tyvuliavo.
   Bet tai truko tik sekunde, nes viskas, ką Sofija matė, ir toliau plėtėsi. Miškas nebebuvo miškas, kiekvienas mažiausias medelis dabar sudarė atskirą pasaulį. Kiekviena mažiausia šakelė buvo kaip nedidelis stebuklas, apie kurį galėjai sudėti tūkstantį pasakų.
   Ežerėlis staiga virto bekrašte jūra - ne gyliu ar pločiu, bet žvilgančiomis detalėmis ir įmantria kranto linija. Sofija suprato, kad visą gyvenimą galėtų stebėti šį ežerą ir, net gyvenimui kada nors pasibaigus, ežeras liktų neįminta mįslė.
   Ji pakėlė akis į medžio vainiką. Ten smagiai žaidė trys žvirbliukai. Sofija žinojo, kad šiame medyje tupi paukšteliai, ir tada, kai apsidairė gurkštelėjusi iš raudonojo buteliuko, bet gerai neįsižiūrėjo. Raudonasis buteliukas ištrynė visus prieštaravimus ir visus individualius skirtumus.
   Sofija nulipo nuo akmeninės plokštės, ant kurios stovėjo, ir pasilenkė prie žolės. Ji išvydo naują pasaulį - panašiai kaip tada, kai, panėręs giliai po vandeniu, pirmą kartą atsimerki. Samanose tarp kupstelių ir stiebelių knibždėjo daugybė mažučių gyvių. Sofija pamatė vorą, kuris oriai ir veržliai ropojo per samanas... raudoną amarą, siuvantį pirmyn atgal žolės stiebu... ir nedidelę skruzdėlių armiją, triūsiančią bendram labui. Bet net kiekviena atskira skruzdėlytė savaip kilnojo kojeles.
   Tačiau keisčiausia buvo, kai ji vėl atsitiesė ir pakėlė akis į Albertą, kuris tebestovėjo ant trobelės slenksčio. Jame Sofija dabar įžvelgė nuostabią būtybę, jis buvo kaip žmogus iš kitos planetos - arba kaip pasakos herojus iš kitos pasakos. Ji ir save pamate kitomis akimis, pajuto, kad pati yra nepakartojama asmenybė. Buvo ne tik žmogus ir ne tik penkiolikmetė mergaitė. Ji, ir tik ji viena, buvo Sofija Amundsen.
   - Ką matai?- paklausė Albertas.
   - Matau, kad esi keistas tipas.
   - Nejaugi?
   - Manau, niekada nesuprasiu, ką reiškia būti kitu žmogumi. Juk visame pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių.
   - O miškas?
   - Jis nebėra vientisas. Tai ištisas keisčiausių pasakų pasaulis.
   - Ai taip ir maniau. Mėlynasis buteliukas yra individualizmas. Tokia buvo, pavyzdžiui, Sioreno Kirkegoro reakcija į Romantizmo epochos vienumo filosofiją. Kirkegoro amžininkas buvo kitas garsus danas, pasakininkas H.K. Andersenas. Jis taip pat buvo pastabus begalinėms gamtos detalėms. Filosofas, kuris tą patį matė šimtmečiu anksčiau, buvo vokietis Leibnicas. Spinozos vienumo filosofiją jis vertino taip kaip Siorenas Kirkegoras – Hėgelį.
   - Aš girdžiu, ką tu sakai, bet tu atrodai toks juokingas, kad aš vos neprunkščiu.
   - Suprantu. Tau reikia vėl gurkštelėti iš raudonojo buteliuko. Sėskim ant laiptų. Prieš išsiskiriant šiandien dar noriu tarti keletą žodžių apie Kirkegorą.
   Sofija, atsisėdo ant laiptų šalia Alberto. Ji išgėrė mažyti gurkšnelį iš raudonojo buteliuko, ir daiktai vėl suartėjo. Galbūt jie kiek per daug susiliejo, nes Sofijai vėl ėmė rudytis, kad jokie skirtumai nesvarbūs. Ji vos vos lyžtelėjo mėlynojo buteliuko kaklelį, ir pasaulis tapo maždaug toks, koks buvo prieš Alisai atnešant buteliukus.
   - Bet kaip yra iš tikrųjų? Katras buteliukas suteikia teisingą pajautimą: raudonas ar mėlynasis?
   - Ir raudonas, ir mėlynasis, Sofija. Mes negalim sakyti, kad romantikai klydo, nes yra tik viena tikrovė. Bet galbūt jie buvo pernelyg vienašališki.
   - O kaip dėl mėlynojo buteliuko?
   - Manau, kad Kirkegoras buvo gerokai iš jo trūktelėjęs. Šiaip ar taip, jis puikiai suvokė individo svarbą. Mes juk nesame vien savo laiko kūdikiai. Kiekvienas iš mūsų taip pat esam nepakartojamas individas, gyvenantis tik šį vienintelį kartą.
   - O Hėgeliui tai nelabai rūpėjo?
   - Ne, jį labiau domino bendrieji istorijos bruožai. Tai ir papiktino Kirkegorą. Jis sakė, kad romantikų vienumo filosofija ir Hėgelio "istorizmas" užgožia individo atsakomybę už savo gyvenimą. Todėl Hėgelį ir romantikus Kirkegoras laikė to paties galo.
   - Galiu suprasti jo pyktį.
   - Siorenas Kirkegoras gimė 1813 metais. Iš tėvo gavo griežtą religinį auklėjimą. Iš jo taip pat paveldėjo melancholija.
   - Tai nieko gero nežada.
   - Kaip tik dėl savo niūrumo jautėsi esąs priverstas nutraukti sužadėtuves. O tai negalėjo sukelti Kopenhagos miesčionijos palankumo. Taip Kirkegoras dar jaunystėje tapo atstumtu ir pajuokiamu asmeniu. Žinoma, ilgainiui jis pats įgavo kandumo. Vis labiau panėšėjo į žmogų, kokį Ibsenas vėliau pavadino "tautos priešu".
   - Vien dėl to, kad nutraukė sužadėtuves?
   - Ne, ne vien. Ypač į gyvenimo pabaigą jis tapo aršiu kultūros kritiku. „Visa Europa ritasi į bankrotą“,- sakė Kirkegoras. Jis teigė, kad jo laikai neturi nė lašelio nuoširdumo ir atsidavimo. Ypač jį jaudino šalta bažnyčių atmosfera. Jis negailestingai kritikavo vadinamąją „sekmadienine krikščionybę“.
   - Šiandien gal labiau tiktų kalbėti apie „konfirmacinę krikščionybę“. Daugumai konfirmacija reiškia vien dovanas.
   - Taip, tu supratai esmę. Krikščionybė Kirkegorui atrodė tokia didinga ir priešinga protui, kad galėjai rinktis tik arba - arba. Neįmanoma būti "truputį" arba "pusiau" krikščionimi. Jėzus arba prisikelia pirmąją Velykų dieną, arba - ne. O jeigu jis tikrai prisikėlė iš mirusiųjų, jeigu tikrai numirė už mūsų kaltes, tai yra taip didinga, jog privalo tapti gyvenimo esme.
   - Suprantu.
   - Tačiau Kirkegoras patyrė, jog ir Bažnyčia, ir dauguma žmonių tarėsi esą religinių klausimų žinovai. Pačiam Kirkegorui religija ir protas buvo kaip ugnis ir vanduo. Nepakanka tikėti, kad krikščionybė yra "tiesa". Krikščionių tikėjimas reiškia žengti Kristaus pėdomis.
   - Ką tai turi bendra su Hėgeliu?
   - Tikrai, galbūt mes pradėjom ne nuo to galo.
   - Tokiu atveju siūlau, kad įjungtum atbulinį bėgį ir pradėtum iš naujo.
   - Būdamas septyniolikos metų, Kirkegoras pradėjo studijuoti teologiją, bet ilgainiui susidomėjo filosofijos klausimais. Kai jam buvo dvidešimt septyneri, už disertaciją apie ironiją gavo magistro laipsnį. Savo darbe jis kritikuoja romantinę ironiją ir neįpareigojantį romantikų žaidimą iliuzija. Šiai ironijos rūšiai Kirkegoras priešpriešino "sokratiškąją ironija". Ir Sokratas naudojo ironiją, kaip stilistinę priemonę, bet tik tam, kad pabrėžtų dalyko rimtumą. Priešingai nei romantikai, Sokratas, pasak Kirkegoro, buvo egzistencialus mąstytojas. Tai reiškia, kad jo filosofinė refleksija apima visą būtį.
   - Šit kaip.
   - Nutraukęs sužadėtuves, 1841 metais Kirkegoras išvyko į Berlyną, kur turėjo galimybę lankyti Šelingo paskaitas.
   - Ar jis susitiko su Hėgeliu?
   - Ne, nuo Hėgelio mirties buvo praėję dešimt metų, tačiau Berlyne ir kitose Europos miestuose tebebuvo gyva jo dvasia. Hėgelio "sistema" buvo naudojama kaip savotiškas visuotinis atsakymas į bet kokius klausimus. Kirkegoras teigė, kad tokios "objektyvios tiesos", apie kurias kalbama Hėgelio filosofijoje, yra visiškai nereikšmingos atskiro žmogaus būčiai.
   - O kokios tiesos reikšmingos?
   - Pasak Kirkegoro, daug svarbiau, užuot ieškojus TIESOS, atrasti tokias tiesas, kurios svarbios atskiro žmogaus gyvenimui. Svarbu rasti "tiesą sau". Taigi individą arba atskirą žmogų jis priešpriešino "sistemai". Kirkegoro nuomone, Hėgelis pamiršo, jog pats yra žmogus. Jis pašiepė Hėgelio tipo profesorių, kuris, abstrakčiai postringaudamas ir bandydamas paaiškinti visą būtį, per išsiblaškymą pamiršta, kuo pats vardu: ar žmogus, tiesiog žmogus, ar įmantraus paragrafo dalis.
   - O kas, Kirkegoro nuomone, yra žmogus?
   - Į tai neįmanoma atsakyti apibendrintai. Visuotinai galiojantis žmogaus prigimties, arba "esmės", aprašymas Kirkegoro visiškai nedomina. Svarbi yra atskiro žmogaus būtis. O žmogus nesuvoks savo būties, sėdėdamas prie rašomojo stalo. Tik veikdamas - o ypač pasirinkdamas - žmogus išreiškia požiūrį į savo būtį. Vienas pasakojimas apie Budą galėtų pailiustruoti, ką Kirkegoras turėjo galvoje.
   - Apie Budą?
   - Taip, nes ir Budos filosofijos pagrindas buvo žmogaus būtis. Kartą vienas vienuolis pasakė, kad Buda pateikia miglotus atsakymus į svarbius klausimus, pavyzdžiui, apie tai, kas yra pasaulis arba kas yra žmogus. Buda atsakė jam pavyzdžiu: kai žmogų sužeidžia užnuodyta strėlė, sužeistasis dėl grynai teorinio smalsumo neklausinės, iš ko pagaminta strėlė, kokiais nuodais buvo patepta arba kokiu kampu į jį šauta.
   - Jis tikriausiai norės, kad kas nors ištrauktų strėlę ir imtų gydyti žaizdą?
   - Kaipgi kitaip? Būtent tai jam gyvybiškai svarbu. Ir Buda, Ir Kirkegoras labai aiškiai suvokė, kad gyvena tik trumpą akimirką. Ir kaip minėjau: tai suvokdamas žmogus nesėda prie stalo ir nerašo išvedžiojimų apie pasaulinės sielos prigimtį.
   - Suprantu.
   - Kirkegoras taip pat teigė, kad tiesa yra "subjektyvi". Tuo jis nenorėjo pasakyti, kad nesvarbu, ką mes tikime arba manome. Jis manė, kad išties reikšmingos tiesos yra asmeninės. Tik tokios tiesos yra "tiesa sau".
   - Ar galėtum pateikti tokios subjektyvios tiesos pavyzdį?
   - Pavyzdžiui, svarbus klausimas - ar krikščionybė yra tiesa. Tai ne toks klausimas, kuris tave gali dominti teoriškai ar moksliškai. Tam, kuris gyvena sąmoningai, tai yra gyvenimo ir mirties klausimas. Taigi ši tema nėra vien diskusijos objektas. Prisiliečiant prie jos reikia didelio atsidavimo ir nuoširdumo.
   - Suprantu.
   - Kai įkrenti į vandenį, tau nesvarbi teorine klausimo pusė: nuskęsi ar nenuskęsi. Tuomet nei "įdomu", nei "neįdomu", ar vandenyje yra krokodilų. Tai gyvybės ir mirties klausimas.
   - Ačiū, pakaks.
   - Taigi turime skirti filosofinį klausimą, ar yra Dievas, nuo individo požiūrio į tą patį klausima. Tokių klausimų akivaizdoje kiekvienas žmogus yra visiškai vienas. Be to, prie tokių svarbių klausimų mus gali priartinti vien tikėjimas. Tai, ką galime sužinoti protu, pasak Kirkegoro, yra visiškai nereikšminga.
   - Ne, čia reikia paaiškinimo.
   - Aštuoni plius keturi lygu dvylika, Sofija. Tuo galim būti visiškai tikri. Tai - viena iš "proto tiesų", apie kurias kalbėjo visi filosofai po Dekarto. Bet ar reikia tai kartoti vakaro maldoje? O gal mastysime apie tai gulėdami mirties patale? Ne, tokios tiesos galbūt yra ir "objektyvios", ir "visuotinės" - bet todėl jos absoliučiai nereikšmingos atskiro žmogaus egzistencijai.
   - O kaip tikėjimas?
   - Negali žinoti, ar žmogus, kuriam tu padarei ką nors bloga, tau atleido. Kaip tik todėl tau tai yra egzistencialiai svarbu. Tai toks klausimas, su kuriuo tave sieja gyvas ryšys. Tu taip pat negali žinoti, ar kitas žmogus tave myli. Gali nebent tikėti ar viltis. Bet šitai tau svarbiau nei tai, kad trikampio vidaus kampų suma lygi 180 laipsnių. Ir galiausiai juk negalvoji apie priežastingumo dėsnį ar stebėjimo formas, kai bučiuojiesi pirmą kartą.
   - Ne, tai būtų nesąmonė.
   - Tikėjimas ypač svarbus religiniuose klausimuose. Kirkegoras rašė, kad jeigu jis galėtų objektyviai suvokti Dievą, netikėtų, bet kadangi to negali, turi tikėti. Norint išsaugoti tikėjimą, reikia stengtis išlaikyti objektyvų nežinojimą ir tikėti.
   - Gana sudėtingas pasakymas.
   - Anksčiau. daug kas bandė įrodyti Dievo buvimą - ar bent suvokti jį protu. Bet jeigu susitaikai su tokiais Dievo buvimo įrodymais arba išprotautais argumentais, prarandi patį tikėjimą - taip pat religinį nuoširdumą. Svarbiausia ne tai, ar apskritai krikščionybė - tiesa, bet ar man ji - tiesa. Viduramžiais ta pati mintis buvo išreiškiama formule „credo quia absurdum“.
   - Nejaugi?
   - Tai reiškia: "Tikiu, nes tai prieštarauja protui". Jeigu krikščionybė apeliuotų į protą, o ne į kitas mūsų puses, tuomet tai nebūtų tikėjimo klausimas.
   - Dabar man aišku.
   - Taigi pamatėme, ką Kirkegoras vadino "egzistencija", "subjektyvia tiesa" ir "tikėjimu". Visas šias tris sąvokas jis vartoja filosofinės tradicijos, ypač Hėgelio, kritikoje. Bet šiuose žodžiuose slypi ir visa "civilizacijos kritika". Pasak Kirkegoro, šiuolaikinėje miesto visuomenėje žmogus tapo "publika", arba "viešuma", o pagrindinis minios bruožas yra neįpareigojantys "plepalai". Šiandien mes greičiausiai pavartotume žodį "konformizmas", tai reiškia, kad visi "mano" tą patį ir "pasisako" už tą patį, nė vienas nebūdamas tuo tikrai įsitikinęs.
   - Man atrodo, kad Kirkegoras galėtų pasipešioti su Jorunos tėvais.
   - Tačiau jo apibūdinimai ne visada buvo tokie švelnūs. Kirkegoras turėjo aštrią plunksną ir kandžią ironiją. Jis, pavyzdžiui, pateikdavo tokius kraštutinius vertinimus, kaip "minia yra neteisi" arba "teisybė visada turi mažumą". Taip pat jis pabrėžė, kad dauguma žmonių pernelyg lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą.
   - Rinkti lėles Barbės yra viena. Bet pačiai būti lėle Barbe beveik blogiau...
   - Čia galim pereiti prie Kirkegoro trijų gyvenimo stadijų teorijos.
   - Ką pasakei?
   - Kirkegoras manė, kad yra trys skirtingi egzistavimo būdai. Jis pats vartojo žodį stadijos. Šias žmogaus galimo egzistavimo plotmes pavadino "estetine stadija", "etine stadija" ir "religine stadija". Vartodamas žodį "stadija", jis taip pat nori pabrėžti, kad galima gyventi dviejose žemesnėse stadijose, o vėliau staiga "peršokti" į aukštesniąją. Tačiau daug žmonių visą gyvenimą lieka toje pačioje plotmėje.
   - Spėju, kad tuoj seks paaiškinimas. Be to, man darosi smalsu, kokioje stadijoje esu pati.
   - Estetinėje stadijoje žmogus gyvena šia akimirka ir nepaliaujamai siekia pasitenkinimo. Gėris yra tai, kas gražu arba malonu. Toks žmogus pasinėręs į jutiminį pasaulį. Estetas tampa savo aistrų ir nuotaikų tarnu. Neigiama yra tai, kas nuobodu arba "koktu".
   - Ačiū, manau, atpažįstu šį požiūrį.
   - Todėl tipiškas romantikas yra ir tipiškas estetas. Nes čia kalbama ne vien apie juslinį pasitenkinimą. Žmogus, kuris lengvabūdiškai žiūri į gyvenimą arba, pavyzdžiui, į meną ar filosofiją, kuriais užsiima, taip pat gyvena estetinėje stadijoje, į liūdesį ir kančią, beje, taip pat galima žiūrėti estetiškai, arba "stebėtojiškai". Čia viršų paima tuštybė. Pero Giunto asmeniui Ibsenas suteikė tikro esteto bruožų.
   - Manau, suprantu, ką turi galvoje.
   - Galbūt atpažįsti save?
   - Ne visai. Bet manau, kad tai šiek tiek primena majorą.
   - Taip, galbūt, Sofija... Nors tai vėlgi buvo neskoningos romantinės ironijos pavyzdys. Turėtum išsiskalaut burną.
   - Ką pasakei?
   - Tiek to - tai juk ne tavo kaltė.
   - Einam toliau!
   - Tas, kuris gyvena estetinėje stadijoje, labai greitai gali pajusti baimę ir beprasmybę. Tuomet dar yra vilties. Pasak Kirkegoro, baimė yra bemaž teigiamas jausmas. Ji parodo, kad išgyveni egzistencinę krize. Tada estetas gali apsispręsti "peršokt" į aukštesnę stadiją. Tai arba įvyksta, arba ne. Nėra prasmės įsibėgėti, jei neperšoksi. Tėra dvi galimybės: arba - arba. Bet niekas negali to padaryti už tave. Pats turi pasirinkti.
   - Panašiai, kaip metant rūkyti arba nusprendus nebevartoti narkotikų.
   - Taip, galbūt. Kalbėdamas apie "apsisprendimo kategoriją", Kirkegoras šiek tiek primena Sokratą, kuris pabrėžė, jog tikrasis pažinimas kyla iš vidaus. Taip pat ir pasirinkimas, kuris nulemia tai, kad žmogus iš estetinės egzistavimo plotmės peršoka į etinę arba religinę, turi kilti iš vidaus. Ibsenas tai pavaizdavo dramoje "Peras Giuntas". Tai, kaip egzistencinis pasirinkimas kyla iš vidinio poreikio ir nusivylimo, meistriškai parodė ir rusų rašytojas Dostojevskis savo didžiajame romane apie Raskolnikovą.
   - Taigi geriausiu atveju pasirenkamas kitas požiūris į gyvenimą.
   - Tada galbūt pradedama gyventi etinėje stadijoje. Jai būdinga rimtis ir nuoseklus pasirinkimas pagal moralinius kriterijus. Ši žmogaus egzistavimo plotmė šiek tiek primena Kanto pareigos etiką. Bandoma gyventi pagal moralės dėsnį. Kaip ir Kantas, daugiausia dėmesio Kirkegoras skiria žmogaus nuostatai. Svarbu ne tai, kas, tavo nuomone, yra teisinga ir kas klaidinga. Svarbiausia, kad išvis nusprendi išreikšt savo požiūrį į tai, kas teisinga arba klaidinga, estetui rūpėjo tik tai, kas smagu arba nuobodu.
   - Tau neatrodo, kad taip gyvendamas gali pasidaryt pernelyg rimtas?
   - Taip, žinoma. Etinė stadija Kirkegoro taip pat nepatenkina. Pareigos žmogui galų gale taip pat atsibos būti tokiam pareigingam ir pedantiškam. Daugelis žmonių pajunta tokį nuovargį, sulaukę vyresnio amžiaus. Vieni galbūt grįžta prie lengvabūdiško estetinės stadijos gyvenimo. Bet kiti padaro naują šuolį - į religinę stadija. Tai tikrai rizikingas šuolis tikėjimo linkme. Jie pasirenka tikėjimą, atmesdami estetinį pasitenkinimą ir proto įstatymus. Ir net jei, paties Kirkegoro žodžiais tariant, gali būti "baisu nukristi į rankas gyvajam Dievui" žmogus tik taip randa susitaikymą.
   - Vadinasi, krikščionybė.
   - Taip, Kirkegorui religinė stadija buvo krikščionybė. Tačiau jis padarė didelę įtaką ir nekrikščionių mąstytojams. MŪSŲ amžiuje atsirado vadinamasis egzistencializmas, kuriam didelę įtaką padarė Kirkegoro filosofija.
   Tada Sofija žvilgtelėjo į laikrodį.
   - Beveik septynios. Turiu bėgti namo. Mama turbūt eina iš proto.
   Ji pamojavo filosofijos mokytojui ir nubėgo prie valties ežero link.*


Marksas

...šmėkla klaidžioja po Europą...

   Hildė išlipo iš lovos ir atsistojo prie lango į įlanką. Šeštadienį ji pradėjo perskaitydama apie Sofijos penkioliktąjį gimtadienį. Dar vakar Hildė šventė gimimo dieną pati.
   Jei tėtis apskaičiavo, kad ji suspės perskaityti iki Sofijos gimtadienio, jis pervertino jos jėgas. Hildė vakar nieko daugiau ir neveikė. Tačiau jis buvo teisus, sakydamas, kad teliko vienas sveikinimas. Albertas ir Sofija dar sudainavo "Happy Birthday". Hildė pasijuto nejaukiai.
   Paskui Sofija visus užkvietė i "filosofinį pokilį", kuris bus rengiamas tą pačią dieną, kai Hildės tėtis grįš iš Libano. Hildė buvo įsitikinusi, kad tada turės įvykti kažkas, ko nenumatė nei ji, nei tėtis.
   Viena buvo aišku: prieš grįžtant namo į Bjerkelį, jo laukia nedidelė staigmenėlė. Tiek ji tikrai gali padaryti dėl Sofijos ir Alberto. Jie juk šaukėsi Hildės pagalbos...
   Motina tebebuvo pašiūrėje. Hildė nusėlino į pirmąjį aukštą ir priėjo prie telefono stalelio. Susirado Anės ir Ūlio telefono numerį ir surinko.
   - Anė Kvemsdal.
   - Labas, Čia Hildė.
   - O, kaip malonu! Kaip sekasi jums Lilesande?
   - Puikiai! Ką tik prasidėjo vasaros atostogos. O po savaitės iš Libano grįžta tėtis.
   - Argi ne smagu, Hildė?
   - Taip, aš džiaugiuosi. Ir žinai, kaip tik dėl to ir skambinu...
   - O?
   - Kiek žinau, jis nusileidžia Kastrupo aerouoste šeštadienį, 23 dieną, apie penktą valandą. Ar jūs tuomet būsit Kopenhagoje?
   - Manau, kad taip.
   - Tai gal galėtumėt man padaryti mažytę paslaugą?
   - Žinoma.
   - Bet tai šiek tiek ypatingas atvejis. Net nežinau, ar įmanoma.
   - Man darosi įdomu...
   Tada Hildė leidosi pasakoti. Jį papasakojo apie aplanką, Albertą, Sofiją ir visa, kas su tuo susiję. Keletą kartų ji viską turėjo pradėti nuo pradžių, nes arba ji pati, arba teta kitame telefono linijos gale pratrūkdavo juokais. Tačiau kai jiedvi baigė pokalbį, Hildės planas buvo patvirtintas.
   Teliko kai ką paruošti namuose. Ką gi - laiko dar yra.
   Likusią dienos dalį Hildė praleido kartu su mama. Vakare jiedvi nuvažiavo į Kristiansandą ir nuėjo į kiną. Juk reikėjo kaip nors atsigriebti už vakardieną, kuri visai nebuvo panaši į gimtadienį. Važiuojant pro kryžkelę, nuo kurios ėjo kelias į Kjeviko aerouostą, paaiškėjo dar kai kurios Hildės plano, apie kurį ji nepaliaujamai galvojo, detalės.
   Tik vėliau vakare, susiruošusi miegoti, ji vėl atsivertė storąjį aplanką.

   *Kai Sofija pro gyvatvorę įlindo į sodą, buvo beveik aštuonios valandos. Mama tvarkė gėlyną prie namų.
   - Kaip tu čia atsidūrei?
   - Pralindau pro gyvatvorę.
   - Pro gyvatvorę?
   - Nežinai, kad anapus sodo yra takas?
   - Bet kur tu buvai, Sofija? Vėl negrįžai pietų, nepalikusi jokios žinutės.
   - Atleisk. Lauke buvo toks gražus oras. Aš visąlaik vaikštinėjau. Tik dabar motina atsistojo ir pažvelgė į ją.
   - Negi vėl buvai susitikusi su filosofu?
   - Na, taip. Sakiau juk, kad jam patinka vaikštinėti.
   - Bet jis ateis į šventę sode?
   - Taip, jis labai laukia tos dienos.
   - Aš taip pat. Skaičiuoju dienas, Sofija.
   Balse, rodės, suskambėjo pagiežos gaidelė. Dėl visa pikta Sofija pasakė:
   - Džiaugiuosi, kad pakviečiau ir Jorunos tėvus. Šiaip butų buvę šiek tiek nesmagu.
   - Nežinau... šiaip ar taip, rasiu progą pasikalbėti su Albertu prie keturių akių.
   - Galėsit eit į mano kambarį. Esu tikra, kad tau jis patiks.
   - Tai dar ne viskas. Tau yra laiškas.
   - Oi...
   - Ant jo atspausta „JT batalionas“.
   - Čia nuo Alberto brolio.
   - To jau per daug, dukra.
   Sofija įtemptai galvojo. Po poros sekundžių ji jau turėjo tinkamą atsakymą. Rodės, lyg pagelbėjus būtų kokia dvasia.
   - Albertui papasakojau, kad renku retus pašto antspaudus. O brolis juk niekada neatsisakys padėti.
   Šis atsakymas, matyt, nuramino mamą.
   - Pietūs Šaldytuve,- pasakė ji taikesniu tonu.
   - Kur laiškas?
   - Ant šaldytuvo.
   Sofija nubėgo į vidų. Vokas buvo antspauduotas 1990 metų birželio 15 dieną. Ji atplėšė laišką ir netrukus jos rankose atsidūrė mažytis lapelis:

   Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką,
   ir jiems tik laukti pražūties belieka!

   Ne, į tai Sofija nieko negalėjo atsakyti. Prieš eidama valgyti, lapelį įdėjo spinton prie viso kito turto, sukaupto per pastarąsias savaites. Neilgai trukus, matyt, sužinos, kodėl ji gavo šį laišką.

   Kitą rytą į svečius atėjo Joruna. Pažaidusios badmintoną, jiedvi toliau planavo filosofinę šventę sode. Atsargai reikėjo turėti staigmenų, jei Šventinė nuotaika atslūgtų.
   Kai iš darbo grįžo mama, vėl buvo kalbama apie pokylį. Mama vis kartojo: "Čia nieko neturi trūkti". Tai buvo sakoma be jokios ironijos.
   Ji tikriausiai manė, kad "filosofinis pokylis" yra kaip tik tai, ko Sofijai reikia, kad po daugelio savaičių intensyvaus filosofijos mokymosi ji vėl sugrįžtų ant žemės.
   Vakarui dar nesibaigus, jos dėl visko susitarė, pradedant šakočiu ir japoniškais žibintais sode, baigiant filosofine viktorina, kurios pagrindinis prizas - filosofijos knyga jaunimui. Žinoma, jei tokia knyga yra. Sofija nebuvo tuo įsitikinusi.
   Ketvirtadienį, birželio 21 dieną, likus tik dviem dienoms iki Joninių, vėl paskambino Albertas.
   - Sofija.
   - Ir Albertas.
   - Kaip sekasi?
   - Kuo puikiausiai. Rodos, suradau išeitį.
   - Kokią išeitį?
   - Pati žinai. Išeitį iš dvasinės nelaisvės, kurioje ir taip praleidome pernelyg daug laiko.
   - A, šitai...
   - Bet nieko negaliu atskleisti apie planą, kol nepradėjome jo įgyvendinti.
   - Ar nebus per vėlu? Aš juk turiu žinoti, kam ryžtuosi?
   - Nebūk naivi. Juk klausomasi kiekvieno mūsų žodžio. Todėl protingiausia būtų tylėti.
   - Ar tai tikrai taip beviltiška?
   - Žinoma, vaikeli. Svarbiausia turi vykti tada, kai mes nesikalbam.
   - Oi...
   - Gyvename fiktyvioje tikrovėje po ilgo pasakojimo žodžiais. Kiekvieną raidelę majoras atspaudžia pigia kelionine rašomąja mašinėle, Taigi viskas, kas parašyta, atkreips jo dėmesį.
   - Aš puikiai suprantu. Bet kaip mes nuo jo pasislėpsime?
   - Cit!
   - Ką?
   - Tarp eilučių taip pat kažkas vyksta. Kaip tik ten aš ir bandau prasibrauti, pasitelkdamas visą savo dvilypę klastą.
   - Suprantu.
   - Bet mes dar turim susitikti šiandien ir rytoj. Šeštadienį viskas prasideda. Ar gali tuoj pat ateiti?
   - Einu.

   Sofija palesino paukščius, pašėrė žuveles, padavė didelį salotos lapą Govindai ir atidarė dėžutę kačių maisto Šerekanai. Išeidama dubenėlį su kačių maistu padėjo ant laiptų.
   Tada prasmuko pro gyvatvorę ir išėjo į taką miške. Kiek paėjusi, viržyne Sofija netikėtai išvydo didžiulį rašomąjį stalą. Už jo sėdėjo pagyvenęs vyriškis. Atrodė, kad jis kažką skaičiuoja. Sofija priėjo prie vyro ir paklausė, kuo jis vardu.
   - Skrudžas, - atsakė šis ir vėl palinko prie popierių.
   - Mano vardas Sofija. Galbūt esi verslininkas? Vyriškis linktelėjo.
   - Ir baisiai pinigingas. Nė vienai kronai neleidžiu prapulti. Todėl turiu labai atidžiai sekti apskaitą.
   - Ir iš kur tiek kantrybės!
   Sofija pamojavo ir nuėjo toliau. Žengusi vos keletą žingsnių, pastebėjo mažą mergaitę, kuri vienut vienutėlė stovėjo po aukštu medžiu. Vilkėjo sudriskusiais drabužiais, atrodė išblyškusi ir liguista. Kai Sofija ėjo pro šalį, mergaitė įkišo ranką į nedidelį krepšelį ir ištraukė degtukų dėžutę.
   - Gal nupirktum degtukų? - paklausė ji.
   Sofija pagraibė po kišenę, ieškodama pinigų. Taip - viena krona tikrai atsiras.
   - O kiek jie kainuoja?
   - Vieną kroną.
   Sofija padavė mergaitei moneta ir gavo dėžutę degtukų.
   - Per šimtą metų esi pirmoji, iš manės nupirkusi. Kartais mirštu iš bado, o kai kada mane įveikia šaltis.
   Sofija pamanė, kad nekeista, jog čia, vidury miško, ji negali parduoti degtukų. Tada atsiminė turtingąjį verslininką, matytą netoliese. Kam mergaitei su degtukais kęsti badą, kai jis turi tiek pinigų.
   - Eime, - tarė Sofija.
   Ji paėmė mergaitę už rankos ir nusitempė pas turtuolį.
   - Privalai pasirūpinti, kad šis vaikas nebebadautų, - pasakė ji. Vyriškis pakėlė akis nuo popierių ir tarė:
   - Tai kainuoja pinigus, o aš tau jau sakiau, kad negaliu prarasti ne kronos.
   - Bet neteisinga, kad esi toks turtingas, o ši mergaitė skursta, - neatlyžo Sofija.
   - Kokie niekai! Teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Aš viską pasiekiau darbu, o už darbą privalo būti atlyginta. Aš tai vadinu pažanga.
   - Ne, žinai ką?
   - Jei nepadėsi man, aš mirsiu, - pasakė vargšė mergaitė. Verslininkas vėl dėbtelėjo į jas. Tada tėškė plunksną į stalą.
   - Tu gi neįrašyta į jokią mano apskaitos skiltį. Viskas - nešdinkis į vargšų prieglaudą.
   - Jei man nepadėsi, padegsiu mišką, - pagrasino mergaitė. Tada vyriškis už rašomojo stalo atsistojo. Bet mergaitė įbrėžė degtuką ir prikišo prie sausos žolės kupstų. Šie bematant įsidegė. Turtuolis ėmė mosuoti rankomis.
   - Gelbėkit! - šaukė jis. - Raudonasis gaidys!
   Mergaitė šelmiškai pažvelgė į jį.
   - Turbūt nežinojai, kad aš komunistė.
   Po akimirkos mergaitė, verslininkas ir rašomasis stalas išnyko. Sofija liko viena, o sausa žolė degė vis smarkiau. Ji ėmė trypti liepsnas ir po kiek laiko viską pavyko užgesinti.
   Ačiū Dievui! Sofija pažvelgė žemyn į juodus kupstus. Rankose laikė degtukų dėžutę.
   Nejaugi pati ir padegė?
   Prie trobeles susitikusi su Albertu, Sofija papasakojo, ką patyrė.
   - Skrudžas buvo šykštus kapitalistas iš Čarlzo Dikenso "Kalėdinės pasakos". Mergaitę su degtukais tikriausiai atsimeni iš H.K. Anderseno pasakos.
   - Argi ne keista, kad sutikau juos miške?
   - Nieko čia keista. Tai nėra koks nors paprastas miškas. O kadangi dabar kalbėsime apie Karlą Marksą, visai naudinga buvo pamatyti, kokių didžiulių klasinių priešingumų būtą praeito amžiaus viduryje. Bet eime į vidų. Ten būsime bent kiek apsaugoti nuo majoro trukdymų.
   Jie vėl įsitaisė prie stalo šalia lango į ežerą, Sofija dar gerai atsiminė, koks ežerėlis jai matėsi, gurkštelėjus iš mėlynojo buteliuko.
   Dabar raudonasis ir mėlynasis buteliukai stovėjo ant židinio atbrailos. Ant stalo buvo pastatyta nedidelė graikų šventyklos kopija.
   - Kas tai? - pasidomėjo Sofija.
   - Viskam savo eilė, vaikeli.
   Tada Albertas pradėjo pasakoti apie Marksą:
   - Kai 1841 metais Kirkegoras atvyko į Berlyną, klausydamasis Šelingo paskaitų, galbūt sėdėjo šalia Karlo Markso. Savo magistro darbe Kirkegoras nagrinėjo Sokrato filosofiją. Tuo pat metu Marksas parašė daktarinę disertaciją apie Demokritą ir Epikūrą - taigi apie antikos materializmą. Taip jie pasirinko savo pačių filosofijos kelią.
   - Kirkegoras tapo egzistencialistu, o Marksas - materialistu?
   - Marksas pasuko vadinamojo istorinio materializmo kryptimi. Bet prie to dar grįšime.
   - Pasakok toliau!
   - Kirkegoras ir Marksas kiekvienas savaip rėmėsi Hėgelio filosofija. Jo mąstymo būdas abiem padarė įtaką. Tačiau ir vienas, ir kitas atsiriboja nuo Hėgelio pasaulinės sielos, arba vadinamojo Hėgelio idealizmo.
   - Jiems tai tikriausiai pasirodė miglota.
   - Be jokios abejonės. Apibendrintai galime sakyti, kad Hėgelis užbaigė didžiųjų filosofinių sistemų laikus. Vėliau filosofija pasuko visai kita linkme. Vietoj plačių spekuliatyvių sistemų atsirado vadinamoji "egzistencijos filosofija", arba "veiksmų filosofija". Tai Marksas ir turėjo galvoje sakydamas, kad iki tol filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, užuot jį keitę. Šiais žodžiais išreiškiamas svarbus posūkis filosofijos istorijoje.
   - Kadangi susitikau Skrudžą ir mergaitę su degtukais, man nesunku suprasti, ką norėjo pasakyti Marksas.
   - Taigi Markso mastymas turi praktinį - ir politinį - tikslą. Be to, reikia įsidėmėti, kad jis buvo ne tik filosofas, bet taip pat istorikas, sociologas ir ekonomistas.
   - Ar jis tiek pat pasiekė visose srityse?
   - Šiaip ar taip, joks kitas filosofes neturėjo didesnės reikšmės praktinei politikai. Kita vertus, reikia būti atsargiems ir netapatinti visko, kas vadinama "marksizmu", su Markso mintimis. Sakoma, kad pats Marksas "marksistu" tapo XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Jis ir vėliau dažnai pabrėždavo, kad nėra "marksistas".
   - Ar Jėzus buvo krikščionis?
   - Žinoma, ir dėl to galima ginčytis.
   - Kalbėk toliau.
   - Kuriant teoriją, kuri vėliau buvo pavadinta "marksizmu", nuo pat pradžių dalyvavo Markso draugas ir kolega Frydrichas Engelsas. Mūsų amžiuje marksizmą arba "marksizmą-leninizmą" toliau plėtojo Leninas, Stalinas, Mao ir daugelis kitų.
   - Siūlyčiau apsistoti prie paties Markso. Sakei, kad jis buvo istorinio materializmo pradininkas?
   - Tai nebuvo filosofinis materializmas kaip antikos atomizmas ir XVII-XVIII amžiaus mechanicizmas. Tačiau Marksas manė, kad mūsų mąstyseną daugiausia lemia materialinės visuomenės sąlygos. Nuo tokių sąlygų taip pat priklauso istorinė raida.
   - Tai visai kas kita nei Hėgelio pasaulinė siela.
   - Hėgelis parodė, kad istorija vyksta atsirandant prieštaravimams ir juos įveikiant. Šią mintį Marksas plėtoja toliau. Tačiau, pasak Markso, gerasis Hėgelis stovėjo ant galvos.
   - Gal ne visą gyvenimą?
   - Varomąją istorijos jėgą Hėgelis vadino pasauline siela, arba pasauliniu protu. Dėl to, Markso nuomone, jis ir matė viską aukštyn ko jomis. Marksas norėjo įrodyti, kad lemiamą reikšmę turi materialiniai pokyliai. Taigi ne dvasinės prielaidos sukurk materialius pasikeitimus, bet priešingai: materialūs pasikeitimai nulemia dvasines sąlygas. Ypač Marksas pabrėžė, kad pasikeitimus lemia ir istoriją varo ekonominės visuomenės jėgos.
   - Gal žinai pavyzdžių?
   - Antikoje filosofija ir mokslas turėjo grynai teorinę paskirtį. Filosofus nėmaž nerūpėjo pritaikyti savo žinias praktikoje.
   - Šit kaip?
   - Tai priklausė nuo visuomenės santvarkos. Beveik visa gamyba buvo paremta vergų darbu. Laisvieji piliečiai nebuvo suinteresuoti ją tobulinti. Tai puikiai parodo, kaip materialinės sąlygos nulemia visuomenes mąstysena.
   - Suprantu.
   - Materialinius, ekonominius ir socialinius visuomenes santykius Marksas įvardijo kaip bazę. Visuomenės mąstyseną, politinių institucijų ir įstatymų visumą, taip pat religija, moralę, meną, filosofiją ir meną Marksas pavadino visuomenės antstatu.
   - Taigi bazė ir antstatas.
   - O dabar gal galėtum man paduoti graikišką šventyklą.
   - Prašau.
   - Tai yra sumažinta Partenono, stovinčio Atėnų Akropolyje, kopija. Esi ją mačiusi ir tikrovėje.
   - Per video, norėjai pasakyti.
   - Pastebėjai, kad šventykla turi skoningą ir puošnų stogą. Galbūt dėmesį pirmiausia ir patraukia stogas bei frontonas. Tai mes galime pavadinti "antstatu". Bet stogas negali kyboti ore.
   - Jį laiko kolonos.
   - Visų pirma pastatas turi tvirtą pagrindą, arba "bazę", į kurią remiasi visa konstrukcija. Markso nuomone, į materialines sąlygas tarsi remiasi visos visuomenės mintys ir idėjos. Šiuo požiūriu antstatas yra visuomenės bazės atspindys.
   - Ar tai reiškia, kad Platono idėjų teorija yra puodininkystės ir vynuogininkystės atspindys?
   - Ne, viskas ne taip paprasta, ir Marksas tai pabrėžia. Visuomenės bazę ir visuomenės antstatą sieja abipusis ryšys. Neigdamas tokį abipusiškumą, jis būtų artimas mechanicizmui. Kadangi Marksas įžvelgia, jog tarp bazės ir antstato yra dialektinis ryšys, jį laikome dialektinio materializmo atstovu. Beje, gali įsidėmėti, kad Platonas nedirbo nei puodžiumi, nei vynuogininku.
   - Aišku. Ar dar kalbėsim apie šventyklą?
   - Taip, šiek tiek. Gerai apžiūrėk šventyklos pagrindą ir pabandyk jį apibūdinti.
   - Kolonos remiasi į pagrindą, kurį sudaro trys dalys, arba pakopos-
   - Taip pat galime skirti tris visuomenės bazės dalis. Apačioje yra vadinamosios gamybos sąlygos. Čia turimos galvoje toje visuomenėje esančios gamtinės sąlygos ir gamtos ištekliai, taigi klimatas, naudingosios iškasenos ir t.t. Visa tai sudaro visuomenės pamatus, nuo kurių priklauso, kokia gamyba gali būti vystoma toje visuomenėje. Gamybos sąlygos taip pat aiškiai apibrėžia, kokia išvis galima visuomenė ir kultūra.
   - Pavyzdžiui, Sacharoje neįmanoma verstis silkių žvejyba, o Šiaurės Norvegijoje - auginti datules.
   - Supratai esme. Bet ir žmonių mąstysena labai skirtinga klajoklių kultūroje ir, pavyzdžiui, Šiaurės Norvegijos žvejų kaimelyje. Kita bazės dalis - visuomenės gamybinės jėgos. Čia Marksas turi galvoje įrankius, prietaisus ir mašinas.
   - Anksčiau žvejoti plaukdavo irklinėmis valtimis, o dabar žuvys gaudomos galingais traleriais.
   - Čia palietei kitą svarbią visuomenės bazės dalį - gamybos priemonių nuosavybę. Patį darbo organizavimą, tai yra darbo pasidalijimą ir nuosavybės santykius, Marksas pavadino visuomenės gamybiniais santykiais.
   - Aišku.
   - Galime daryti išvadą, kad visuomenės politinius ir ideologinius santykius nulemia gamybos būdas. Šiandien mes neatsitiktinai mąstome kitaip - ir turime kitokią morale - nei žmonės senojoje feodalinėje visuomenėje.
   - Vadinasi, Marksas netikėjo prigimtine teise, kuri galioja visais laikais.
   - Ne. Dorovės klausimas, pasak Markso, yra visuomenės bazės produktas. Neatsitiktinai senojoje žemdirbių visuomenėje sutuoktinius savo vaikams parinkdavo tėvai. Vedybomis juk taip pat buvo sprendžiama, kas paveldės ūkį. Šiuolaikiniame didmiestyje socialiniai santykiai visai kitokie. Savo būsimąjį galime sutikti vakarėlyje arba diskotekoje, ir jei tik abu esam pakankamai įsimylėję, atsiras ir kur gyventi.
   - Nepakęsčiau, jei tėvai man parinktų, už ko tekėti.
   - Ne, nes ir tu esi savo laikų kūdikis. Be to, Marksas pabrėžė, jog tai, kas teisinga ir kas neteisinga, dažniausiai nusprendžia valdančioji klasė. Pasak jo, visa istorija yra klasių kovos istorija. Tai reiškia, kad svarbiausia tai, kam priklauso gamybos priemonės.
   - Ir taip, ir ne. Marksas buvo įsitikinęs, jog santykiai visuomenės Antstate gali paveikti visuomenės bazę, bet atmetė mintį, kad visuomenės antstatas turi savarankišką istoriją. Nuo pat antikos vergovinės Santvarkos iki šių dienų pramoninės visuomenės istorijos eigą lėmė visuomenės bazės pokyčiai.
   - Taip, jau minėjai.
   - Markso nuomone, visose istorijos raidos pakopose vyko kova tarp dviejų vyraujančių visuomenės klasių. Antikos vergovinėje santvarkoje prieštaravimai buvo tarp laisvųjų piliečių ir vergų, viduramžių feodalinėje santvarkoje - tarp feodalų ir baudžiauninkų, o vėliau - tarp didikų ir biurgerių. Markso laikais, vadinamojoje buržuazinėje, arba kapitalistinėje, santvarkoje, pagrindiniai nesutarimai kyla tarp kapitalistų ir darbininkų arba proletarų. Taigi vyksta kova tarp tų, kurie turi gamybos priemonių ir tų, kurie jų neturi. O kadangi "aukštesnioji" klasė nenori atiduoti valdžios, pakeisti santvarką gali revoliucija.
   - O ką jis sakė apie komunistinę santvarką?
   - Marksą ypač domino kapitalistinės santvarkos perėjimas į komunizmą. Taip pat jis pateikia išsamią kapitalistinio gamybos būdo analizę. Bet iš pradžių pakalbėsime apie Markso požiūrį į žmogaus darbą.
   - Rėžk!
   - Prieš tapdamas komunistu, jaunasis Marksas domėjosi, kas vyksta žmogui, kai jis dirba. Šią problemą nagrinėjo ir Hėgelis. Jis manė, kad žmogų ir gamtą sieja abipusis, arba "dialektinis" ryšys. Kai žmogus veikia gamtą, jis pats yra veikiamas gamtos. Arba, kitaip tariant, dirbdamas žmogus pertvarko gamtą ir ją keičia. Tačiau darbo procese gamta taip pat daro poveikį žmogui ir keičia jo sąmonę.
   - Pasakyk, kuo dirbi, ir aš tau pasakysiu, kas esi.
   - Būtent. Markso manymu, tai, kaip mes dirbame, veikia mūsų sąmonę, bet ir mūsų sąmonė veikia tai, kaip mes dirbame. Galima sakyti, jog yra abipusis ryšys tarp "rankos" ir "galvos". Taigi žmogaus pažinimas yra tampriai susijęs su jo darbu.
   - Matyt, nelinksma būti bedarbiu.
   - Taip, kas neturi darbo, yra tarsi bergždžias. Dar Hėgelis atkreipė į tai dėmesį. Ir Hėgelis, ir Marksas darbą laiko teigiama veikla, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus būtimi.
   - Vadinasi, taip pat teigiama būti darbininku?
   - Iš esmės taip. Bet nuo to Marksas ir pradeda negailestingą kapitalistinio gamybos būdo kritiką.
   - Pasakok!
   - Kapitalistinėje santvarkoje darbininkas dirba ne sau. Darbas tarsi nutolsta nuo jo ir jam nebepriklauso. Darbininkas tampa svetimas savo paties darbui, bet taip pat - sau pačiam. Jis praranda žmogiškumą. Pavartodamas Hėgelio posakį, Marksas kalba apie darbininko susvetimėjimą.
   - Mano viena teta jau daugiau kaip dvidešimt metų fabrike pakuoja saldainius. Todėl man nesunku suprasti, ką turi galvoje. Ji sako, kad kiekvieną rytą savo darbui pajunta gilią neapykantą.
   - Jeigu ji nekenčia savo darbo, Sofija, tam tikra prasme ji nekenčia ir savęs.
   - Žinau tik, kad ji nekenčia saldainių.
   - Kapitalistinėje santvarkoje darbas organizuotas taip, kad iš tikrųjų darbininkas vergauja kitai visuomenes klasei. Visą darbininko darbą - ir visą jo žmogiškąją būtį - pasisavina buržuazija.
   - Ar viskas tikrai taip blogai?
   - Dabar mes kalbame apie Marksą. Vadinasi, turime atsižvelgti į sąlygas, kurios buvo praeito amžiaus viduryje. Taigi į tavo klausimą galima drąsiai atsakyti "taip". Darbininkai šaltuose fabrikų cechuose dirbdavo po dvylika valandų per dieną. Užmokestis būdavo toks menkas, kad dirbti turėdavo net vaikai ir gimdyvės. Žmonės gyveno neapsakomai baisiomis sąlygomis. Kai kuriuose fabrikuose dalį atlyginimo mokėdavo pigia degtine. Moterys buvo priverstos užsiimti prostitucija. Jų klientai būdavo didžiausi miesto ponai. Trumpai tariant, darbas, kuris turėtų būti žmogaus privalumas, pavertė darbininką gyvuliu.
   - Mane tai siutina.
   - Marksą taip pat siutino. Buržuazijos vaikai, pasilepinę gaivinančiomis voniomis, erdviuose šiltuose kambariuose grieždavo smuiku. Arba prieš prabangius keturių patiekalų pietus sėsdavo paskambinti pianinu. Muzikuojama būdavo ir vakarais po ilgesnio pasijodinėjimo.
   - Fu, kokia neteisybė!
   - Ir Marksui taip atrodė. 1848 metais kartu su Engelsu jie paskelbė Komunistų partijos manifestą. Įžanginis manifesto sakinys skamba taip: "Šmėkla klaidžioja po Europą - komunizmo šmėkla".
   - Man darosi baisu.
   - Tą patį jautė buržuazija. Proletarai pradėjo bruzdėti. Ar nori išgirsti manifesto pabaigą?
   - Mielai.
   - "Komunistai mano, kad niekinga yra slėpti savo pažiūras ir ketinimus. Jie viešai pareiškia, kad jų tikslai gali būti pasiekti tik jėga nuverčiant visą esamąją visuomenės santvarką. Tegul viešpataujančiosios klasės dreba prieš komunistinę revoliuciją. Proletarai, ją vykdydami, neturi ko prarasti, išskyrus savo grandines. O laimės jie visą pasaulį. Visų šalių proletarai, vienykitės!"
   - Jeigu padėtis tikrai buvo tokia baisi, kaip tu pasakojai, manau, būčiau pasirašiusi po šiuo manifestu. Bet šiandien viskas turbūt pasikeitė?
   - Norvegijoje - taip, bet ne visur. Daug žmonių ligi šiol gyvena nežmoniškomis sąlygomis. Jie taip pat gamina prekes, iš kurių kapitalistai vis Labiau lobsta. Tai Marksas vadino išnaudojimu.
   - Gal galėtum kiek išsamiau paaiškinti šį žodį?
   - Pagamindamas prekę, darbininkas sukuria tam tikrą vertę.
   - Taip?
   - Jeigu iš prekės pardavimo vertes atimsi darbininko atlyginimą ir gamybos sąnaudas, visada liks tam tikra suma. Šią sumą Marksas pavadino pridedamąja verte arba pelnu. Tai reiškia, jog kapitalistas pasisaviną vertę, kurią iš tikrųjų sukūrė darbininkas. Tai ir vadinama išnaudojimu.
   - Aišku.
   - Dalį pelno kapitalistas investuoja į naują kapitalą - pavyzdžiui, modernizuoja fabriko įrenginius. Jis tai daro tikėdamasis, kad prekes bus galima pagaminti dar pigiau. Tai reiškia, kad padidės pelnas.
   - Logiška.
   - Taip, tai gali atrodyti logiška. Tačiau ir šioje srityje, ir kitose ilgainiui viskas pakrypsta kita linkme, nei kapitalistas tikėjosi.
   - Ką turi galvoje?
   - Marksas manė, kad kapitalistiniame gamybos būde slypi daug konfliktų. Kapitalizmas esąs ekonominė sistema, kuri naikina pati save, nes jai trūksta racionalaus valdymo.
   - Taip, iš dalies. Kapitalistinė santvarka neišvengiamai turi žlugti. Šiuo požiūriu kapitalizmas yra "progresyvus", arba pažangus, nes jis yra perėjimo į komunizmą stadija.
   - Ar gali pateikti pavyzdį, kad kapitalizmas pats save naikina?
   - Minėjome kapitalistą, kuris turi sukaupęs nemažai pinigų ir dalį pelno nori panaudoti įmonės modernizavimui. Kažkiek jis, žinoma, išleis ir smuikavimo pamokoms. Be to, jo žmona turi kai kurių brangiai atsieinančių įpročių.
   - Taip?
   - Jis nusiperka naujas mašinas. Jam nebereikia tiek daug darbuotojų. Taip kapitalistas siekia pralenkti savo konkurentus.
   - Suprantu.
   - Bet ne jis vienas taip galvoja. Tai reiškia, kad visa gamyba nuolatos efektyvinama. Fabrikai vis didėja, jie sukaupiami keleto savininkų rankose. Kas tada įvyksta, Sofija?
   - Hm...
   - Reikia vis mažiau darbo jėgos. Taigi daugėja bedarbių. Kyla vis daugiau socialinių problemų, o tokios krizės artina kapitalizmo žlugimą. Tačiau ne vien tai veda kapitalizmą į pražūtį. Kai vis daugiau lėšų išleidžiama gamybos tobulinimui, bet pelno nepakanka, kad galima būtų išlaikyti konkurencines kainas...
   - Ir?..
   - Ką tuomet daro kapitalistas? Ar gali atsakyti?
   - Ne, tikrai negaliu.
   - Bet įsivaizduok, kad esi fabriko savininkė. Ir štai imi nebesudurti galų. Gresia bankrotas. O dabar klausiu tave: kaip gali sutaupyti pinigu?
   - Galbūt mažindama atlyginimus?
   - Gudriai sugalvota! Taip, turbūt tai - greičiausia išeitis. Bet jeigu visi kapitalistai būtų tokie gudrūs, kaip tu - o jie tokie ir yra - darbininkai taip nuskurstų, kad nieko nebeįpirktų. Tuomet kalbama apie sumažėjusią, gyventojų perkamąją galią. Atsiduriame užburtame rate. Pasak Markso, kapitalistinei privatinei nuosavybei išmuša paskutinė valanda. Susidaro revoliucinė situacija.
   - Aišku.
   - Trumpai tariant: galiausiai proletarai sukyla ir gamybos priemones paima į savo rankas.
   - O kas įvyksta tada?
   - Tam tikrą laikotarpį bus nauja klasinė visuomenė, kurioje proletarai jėga bando užgniaužti buržuazijos pasipriešinimą. Tai Marksas pavadino proletariato diktatūra. Tačiau po pereinamojo laikotarpio bus sukurta beklasė visuomenė, arba komunizmas. Tokioje visuomenėje gamybos priemonės priklausys "visiems" - taigi liaudžiai. Kiekvienas čia dirbs pagal sugebėjimus ir gaus pagal poreikius. Darbas priklausys liaudžiai, o kapitalizmo susvetimėjimas išnyks.
   - Skamba puikiai, bet kaip buvo iš tikrųjų? Ar įvyko revoliucija?
   - Ir taip, ir ne. Šiandien ekonomikos specialistai gali teigti, kad Marksas, padarė daug esminių klaidų. Jis taip pat klydo analizuodamas Kapitalizmo krizes. Be to, Marksas nepakankamai atsižvelgė į gamtos pertvarkymo padarinius, kurie šiandien mums kelia vis didesnį susirūpinimą. Tačiau, o tai labai svarbu...
   - Taip?
   - Marksizmas nulėmė daugelį didelių perversmų. Socializmui, kuris kovoje dėl socialinio teisingumo vadovaujasi Marksu, nors ne visada juo seka, - ir, pavyzdžiui, atmeta proletariato diktatūrą, - be jokios abejonės, pavyko sukurti humaniškesnę visuomenę. Šiaip ar taip, šiandien Europoje turime kur kas teisingesnę ir solidaresnę visuomenę negu Markso laikais. Už tai galima, dėkoti Marksui ir visam socialistiniam judėjimui.
   - Kaip tai suprasti?
   - Po Markso mirties socialistinis judėjimas pasidalijo į dvi pagrindines sroves: socialdemokratiją ir leninizmą. Vakarų Europa pasirinko socialdemokratiją, kuri pasisakė už nuoseklų ir taikų kelią į socializmą. Tai galime vadinti lėta revoliucija. Leninizmas, kuris išlaikė Markso tikėjimą tuo, kad tik revoliucija gali įveikti senąją klasinę visuomene, didžiausią reikšmę turėjo Rytų Europoje, Azijoje ir Afrikoje. Šios dvi srovės savaip kovojo su skurdu ir priespauda.
   - Bet ar nebuvo sukurta naujos rūšies priespauda? Pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje?
   - Be abejonės. Čia vėl matome, kad visa, ko imasi žmones, tampa gėrio ir blogio mišiniu. Kita vertus, būtų neteisinga kaltinti Murksą dėl visų bėdų vadinamosiose socialistinėse šalyse, praėjus penkiasdešimčiai ir šimtui metų po jo mirties. Bet galbūt jis nepakankamai įsigilino į tai, kad ir komunistinę visuomenę valdys žmonės. Kaži ar kada nors pavyks sukurti rojų žemėje. Žmonės visada susigalvos naujų problemų.
   - Tikrai taip.
   - Tuo ir baigiam pokalbį apie Marksą, Sofija.
   - Palauk! Ar ne tu sakei, kad teisingumas įmanomas tik tarp lygių žmonių?
   - Ne, tai Skrudžo žodžiai.
   - Iš kur žinai, kad jis taip pasakė?
   - Ką gi, mudu turime tą patį autorių. Šiuo požiūriu mus sieja kur kas glaudesnis ryšys, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
   - Kad tu prasmegtum su savo ironija!
   - Dviguba, Sofija, tai buvo dviguba ironija.
   - Bet pakalbėkim dar apie teisingumą. Sakei, kad, Markso nuomone, kapitalizmas yra neteisinga visuomeninė santvarka. Kaip tu apibrėžtum teisingą visuomenę?
   - Marksizmo šalininkas, moralės filosofas Džonas Raulsas į šį klausimą atsakė vienu pavyzdžiu. Įsivaizduok, kad esi garbingos tarybos, turinčios priimti visus ateities visuomenės įstatymus, narė.
   - Visai norėčiau priklausyti tokiai tarybai.
   - Tarybos nariai turi apsvarstyti visas galimybes, nes, vos priėję vieningą nuomonę, taigi pasirašę įstatymus, visi kris negyvi.
   - Kad tave kur!
   - Bet netrukus jie atsibus tokioje visuomenėje, kuriai patys sugalvojo įstatymus. Esmė tokia, kad jie visai neįsivaizduoja, kokią padėtį užims toje visuomenėje.
   - Suprantu.
   - Tokia visuomenė būtų teisinga. Nes joje visi būtų lygūs.
   - O moterys?
   - Savaime suprantama. Jie net nežino, ar gims moterimis, ar vyrais. Kadangi tikimybė vienoda, vadinasi, ta visuomenė turi būti tokia pat gera ir moterims, ir vyrams.
   - Skamba viliojamai.
   - Dabar man pasakyk: ar Europa buvo tokia Markso laikais?
   - Ne!
   - Bet galbūt gali nurodyti tokią visuomenę šiandieniniame pasaulyje?
   - Hm... kažin.
   - Gali pamąstyti. Apie Marksą baigiau.
   - Ką sakai?
   - Skyriaus pabaiga!*


Darvinas

...laivas, plukdantis per gyvenimą genus...

   Sekmadienio rytą Hildę pažadino stiprus trenksmas. Ant grindų nukrito aplankas. Lovoje ji skaitė, kaip Sofija ir Albertas kalbėjosi apie Marksą. Paskui užmigo gulėdama ant nugaros, ant užkloto pasidėjusi apianka. Lempa prie lovos degė ištisą naktį.
   Žadintuvas ant rašomojo stalo žaliais skaitmenimis rodė 8.59.
   Hildė sapnavo didžiulius fabrikus ir suodinus didmiesčius. Ant vienos gatvės kampo sėdėjo maža mergaitė ir pardavinėjo degtukus. Gerai apsirengę žmonės ilgais apsiaustais ir paltais ėjo pro šalį.
   Atsisėdusi lovoje, Hildė atsiminė įstatymų leidėjus, kurie turėjo atsibusti savo sukurtoje visuomenėje. Ji galėjo džiaugtis, iš miego pabudusi Bjerkelyje.
   Ar norėtų pabusti Norvegijoje, jei negalėtų pasirinkt vietos?
   Bet svarbu ne vien tai, kur ji pabustų. Juk taip pat galima atsidurt visai kitam laike? Pavyzdžiui, viduramžiuose - arba akmens amžiaus bendruomenėje prieš dešimt ar dvidešimt tūkstančių metų. Hildė pabandė įsivaizduoti, jog sėdi prie urvo angos. Galbūt šiuo metu apdirba žvėries kailį.
   Kaip ji jaustųsi būdama penkiolikmete mergaite tuokart, kai dar nebuvo nieko, ką galima būtų vadinti kultūra? Kaip tuomet mąstytų?
   Hildė apsivilko megztinį, pakėlė nuo grindų aplanką ir atsisėdo į lovą, pasiruošusi toliau skaityti ilgąjį tėčio laišką.

   *Vos tik Albertas ištarė "skyriaus pabaiga", kažkas pabeldė į Majoro trobelės duris.
   - Matyt, neturime kitos išeities? - paklausė Sofija.
   - Gal ir neturim, - burbtelėjo Albertas.
   Už durų stovėjo nukaršęs žilas senelis su barzda. Dešinėje rankoje laikė lazdą, o kairėje - didelį laivo piešinį. Laive knibždėjo įvairiausio dydžio gyviu.
   - Kas gi tas pagyvenęs ponas? - paklausė Albertas.
   - Aš esu Nojus.
   - Tavo protėvis, sūneli. Bet tikriausiai nebemadinga atsiminti protėvius?
   - Ką tu laikai rankoje? - paklausė Sofija.
   - Tai - visų žvėrių, kurie buvo išgelbėti nuo didžiojo tvano, atvaizdas. Prašom, dukrele, jis tavo.
   Kai Sofija paėmė didžiulį plakatą, senelis tarė:
   - Dabar turiu keliauti namo - vynuogienojai nelaistyti...
   Jis pašoko aukštyn sumušdamas ore kulnimis ir nukurnėjo į mišką, taip moka tik ilgaamžiai ir labai nuotaikingi senukai.
   Sofija ir Albertas grįžo į vidų ir vėl atsisėdo. Sofija ėmė apžiūrinėti didįjį plakatą, bet, dar nespėjus nieko kaip reikiant ištyrinėti, Albertas valdingu mostu ištraukė jį Sofijai iš rankų.
   - Iš pradžių apie viską pakalbėsime bendrais bruožais.
   - Tai pradėk.
   - Pamiršome pasakyti, jog paskutiniuosius trisdešimt keturis savo gyvenimo metus Marksas praleido Londone. Jis persikėlė ten 1849 metais, o mirė 1883-iaisiais. Tuo pat metu netoli Londono gyveno ir Čarlzas Darvinas. Jis mirė 1882 metais ir buvo iškilmingai palaidotas Vestminsterio katedroje, kaip vienas didžiųjų Anglijos sūnų. Tačiau Markso ir Darvino keliai susitiko ne tik laike ir erdvėje. Angliškąjį savo didžiojo veikalo "Kapitalas" leidimą Marksas norėjo dedikuoti Darvinui, bet šis pasipriešino. Marksui mirus, jo draugas Frydrichas Engelsas pasakė: "Kaip Darvinas atrado organinės gamtos vystymosi dėsnius, taip Marksas atrado žmonijos istorinės raidos dėsnius".
   - Suprantu.
   - Kitas žymus mąstytojas, norėjęs susieti savo veiklą su Darvinu, buvo psichologas Zigmundas Froidas. Paskutiniuosius gyvenimo metus jis taip pat praleido Londone. Froidas teigė, jog Darvino evoliucijos teorija ir jo paties psichoanalizė įžeidė naivią žmogaus savimeilę.
   - Labai daug vardų. Apie ką mes dabar kalbame: Marksą, Darviną ir Froidą?
   - Apskritai galime kalbėti apie natūralizmą, kuris, atsiradęs XIX amžiaus viduryje, buvo gyvybingas ir mūsų amžiuje. Natūralizmu laikome tokį požiūrį, kuris nepripažįsta jokios kitos tikrovės, išskyrus gamtą ir jutimais suvokiamą pasaulį. Todėl ir žmogų natūralistas laiko gamtos dalimi. Jis remiasi vien gamtos faktais - ne racionaliais samprotavimais ar kokia nors dieviškojo apreiškimo rūšimi.
   - Ir visa tai galima pasakyti apie Marksą, Darviną ir Froidą?
   - Tikrai taip. Nuo praeito amžiaus vidurio naują prasmę įgijo žodžiai: "gamta", "aplinka", "istorija", "raida" ir "augimas". Marksas iškėlė mintį, jog ideologija yra materialinės bazės produktas. Darvinas įrodė, kad žmogus yra ilgos biologinės raidos išdava, o Froidas, tyrinėdamas pasąmonę, atrado, jog žmogaus poelgius neretai nulemia "gyvuliški" instinktai.
   - Rodos, pradedu suprasti, ką vadini natūralizmu. Bet gal geriau imkim po viena?
   - Dabar kalbėsime apie Darviną, Sofija. Turbūt atsimeni, kad iki-sokratikai norėjo surasti natūralius gamtos reiškinių paaiškinimus. Jie turėjo atsiriboti nuo senųjų mitologinių aiškinimų. Darvinui reikėjo išsivaduoti iš Bažnyčios požiūrio į gyvūnų ir Žmonių sukūrimą.
   - Bet ar jis tikrai buvo filosofas?
   - Darvinas buvo biologas ir gamtininkas. Tačiau nė vieno kito naujųjų laikų mokslininko teorijos nebuvo tokios priešingos Biblijos mokymui apie žmogaus vietą kūrinijoje.
   - Tikriausiai papasakosi apie Darvino evoliucijos teoriją.
   - Pradėsim nuo paties Darvino. Jis gimė 1809 metais Šrūsberyje. Tėvas, dr. Robertas Darvinas, buvo žinomas miestelyje gydytojas. Jis labai griežtai auklėjo sūnų. Kai Čarlzas ėmė lankyti aukštesniąją Šrūsberio mokyklą, direktoriaus nuomone apie jį buvo tokia, kad jis tik šlaistosi pašaliais, paisto niekus ir tuščiai puikuojasi, užuot užsiėmus naudinga veikla. Sakydamas "naudinga veikla", direktorius turėjo galvoje graikiškų ir lotyniškų veiksmažodžių kalimą. Šlaistymąsi pašaliais jis pavadino tai, jog Čarlzas rinko įvairiausius vabzdžius.
   - Vėliau tikriausiai gailėjosi taip pasakęs.
   - Ir studijuodamas teologiją Darvinas labiau domėjosi paukščiais ir vabzdžiais nei mokslais. Tad teologijos egzaminą išlaikė nekaip. Tačiau studijuodamas teologiją Darvinas tapo garsiu gamtininku. Jį taip pat domino geologija, kuri tuo metu buvo viena iš sparčiausiai besivystančių mokslo šakų. 1831 metų balandį išlaikęs teologijos egzaminą Kembridžo universitete, Darvinas išvyko į Šiaurės Velsą tyrinėti uolienų ir ieškoti fosilijų. Tų pačių metų rugpjūtį, būdamas dvidešimt dvejų, gavo laišką, kuris nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą...
   - Kas jame buvo parašyta?
   - Laišką atsiuntė draugas ir mokytojas Džonas Stivenas Henslou. Jis rašė: "Buvau paprašytas (...) rekomenduoti gamtininką kelionei su kapitonu Fic Rojumi, gavusiu vyriausybės užduotį sudaryti pietinio Amerikos kyšulio žemėlapį. Pasakiau, kad laikau tave geriausiu specialistu, kuris galėtų atlikti šią užduotį. Apie atlyginimą nieko nežinau. Kelionė truks dvejus metus..."
   - Kaip tu viską atsimeni?
   - Menkniekis, Sofija.
   - Ir jis sutiko?
   - Jis be galo norėjo pasinaudoti šia proga, tačiau tuomet jauni vyrai nedarydavo nieko be tėvų leidimo. Po ilgo įtikinėjimo tėvas sutiko - jis taip pat turėjo sumokėti sūnaus kelionės išlaidas. O apie atlyginimą nebuvo nė kalbos.
   - Oi...
   - Laivas, priklausantis Anglijos admiralitetui, vadinosi "Beagle". 1831 metų gruodžio 27 dieną iš Plimuto jis išplaukė Pietų Amerikos link. Į Angliją laivas grįžo tik 1836 metų spalį. Dveji metai virto penkeriais, o kelionė į Pietų Ameriką - kelione aplink pasaulį. Tai buvo svarbiausia naujųjų laikų ekspedicija.
   - Ar jie tikrai apiplaukė Žeme?
   - Taip, tikrąja žodžio prasme. Iš Pietų Amerikos per Ramųjį vandenyną jie pasiekė Naująją Zelandiją, Australiją ir Pietų Afriką. Iš ten vėl grįžo į Pietų Ameriką ir galiausiai pasuko atgal į Angliją. Darvinas rašė, jog kelionė "Beagle" laivu buvusi reikšmingiausias jo gyvenimo įvykis.
   - Turbūt nelengva būti gamtininku jūroje?
   - Pirmaisiais metais "Beagle" plaukiojo palei Pietų Amerikos pakrantes. Tada Darvinas turėjo puikias galimybes susipažinti su šiuo žemynu iš sausumos. Labai svarbūs buvo apsilankymai ir Galapagų salose, esančiose Ramiajame vandenyne, į vakarus nuo Pietų Amerikos. Taip Darvinas galėjo surinkti gausią medžiagą, kurią dalimis siuntė namo į Angliją. Tačiau mintimis apie gamtą ir gyvosios gamtos raidą jis su niekuo nesidalijo. Kai Darvinas, turėdamas dvidešimt septynerius metus, grįžo namo, jau buvo garsus gamtininkas. Jau aiškiai įsivaizdavo būsimąją evoliucijos teoriją. Tačiau praėjo dar daug metų, kol paskelbė savo pagrindinį veikalą. Darvinas buvo atsargus žmogus, Sofija. Tai - būtina gamtininko savybė.
   - Kaip vadinasi jo svarbiausias veikalas?
   - Jų buvo ne vienas. Bene didžiausias aistras Anglijoje sukėlė knyga "Rušių atsiradimas", išėjusi 1859 metais. Visas pavadinimas skambėtų šitaip: "On the Origin of Species by Means of Natūrai Selection or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life". Šis ilgas pavadinimas nusako Darvino teorijos esmę.
   - Tada galėtum jį ir išversti.
   - "Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio".
   - Taip, pavadinimas turiningas.
   - Panagrinėkim jį dalimis. Knygoje "Rūšių atsiradimas" Darvinas pateikė dvi teorijas, arba pagrindines tezes: visų pirma, jis iškėlė mintį, jog dabartiniai augalai ir gyvūnai atsirado iš ankstesnių, paprastesnių rūšių. Tai reiškia, jog vyksta biologine raida. Antrasis teiginys - visa raida vyksta dėl natūraliosios atrankos.
   - Nes išlieka stipriausi, ar ne?
   - Pirmiausia aptarkime pačią evoliucijos mintį. Ji nebuvo visiškai nauja. Dar apie 1800 metus kai kuriuose visuomenės sluoksniuose paplito nuomonė, jog vyksta biologinė raida. Čia daugiausia įtakos turėjo prancūzų zoologas Lamarkas. Dar anksčiau mintį apie tai, jog augalai ir gyvūnai išsirutuliojo iš kelių primityvių rūšių, iškėlė Darvino senelis Erazmas Darvinas. Tačiau nė vienas ligi tol nesugebėjo dorai paaiškinti, kaip tokia raida vyksta. Todėl ir bažnytininkams jie nebuvo pavojingi priešininkai.
   - O Darvinas buvo?
   - Taip, ir ne be priežasties. Bažnytininkai ir daugelis mokslininkų rėmėsi Biblijos mokymu, jog įvairios augalų ir gyvūnų rūšys yra nekintamos. Manyta, jog kiekviena gyvūnų rūšis buvo sukurta visiems laikams. Šis krikščionybės požiūris taip pat puikiai derėjo prie Platono ir Aristotelio filosofijos.
   - O kaip?
   - Platono idėjų teorija juk rėmėsi mintimi, kad visos gyvūnų rūsys yra nekintamos, nes jos sukurtos pagal amžinųjų idėjų, arba formų, pavyzdį. Mintis apie tai, jog gyvūnų rūšys nekinta, sudarė ir Aristotelio filosofijos pagrindą. Tačiau Darvino laikais kai kurie stebėjimai ir radiniai vėl leido suabejoti tradicinėmis pažiūromis.
   - Kokie tai stebėjimai ir radiniai?
   - Visų pirma, buvo aptinkama vis daugiau fosilijų. Be to, buvo surasta didelių išnykusių gyvūnų kaulų liekanų. Pats Darvinas labai stebėjosi, žemyno gilumoje aptikės jūros gyvūnų liekanų. Būdamas Pietų Amerikoje, tokių radinių jis užėjo aukštai Andų kalnuose. Bet ką gi veikia jūros gyvūnai Andų kalnuose, Sofija? Ar gali į tai atsakyti?
   - Ne.
   - Kai kas manė, kad juos ten paliko žmonės arba žvėrys. Kiti sakė, jog fosilijas ir jūros gyvūnų liekanas sukūręs Dievas, norėdamas suklaidinti bedievius.
   - O ką sakė mokslas?
   - Dauguma geologų laikėsi katastrofos teorijos. Pagal ją Žemę daugelį kartų ištikę dideli potvyniai, žemės drebėjimai ir kitos gaivalinės nelaimės, sunaikinusios visą gyvybe. Apie vieną tokią katastrofą sužinome ir iš Biblijos, kurioje rašoma apie didįjį tvaną ir Nojaus arką. Po kiekvienos katastrofos Dievas atgaivindavęs gyvybę Žemėje, sukurdamas naujus - tobulesnius - augalus ir gyvūnus.
   - O fosilijos buvo ankstesniųjų gyvybės formų, išnykusių per baisiąsias katastrofas, liekanos?
   - Būtent. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad fosilijos yra gyvūnų, kuriems neužteko vietos Nojaus arkoje, atspaudai. Tačiau į kelione "Beagle" laivu Darvinas pasiėmė pirmąjį anglų geologo Čarlzo Lajelio veikalo "Geologijos pagrindai" tomą. Dabartinį Žemės reljefą - su aukštais kalnais ir giliais slėniais - Lajelis laikė be galo ilgos ir lėtos evoliucijos išdava. Tai reiškė, jog per labai ilgą laiką nedideli pasikeitimai galėjo lemti didelius geografinius perversmus.
   - Kokius pasikeitimus jis turėjo galvoje?
   - Jis turėjo galvoje tuos pačius veiksnius, kurie veikia iki šių dienų. Tai - oras, vėjas, ledo tirpimas, žemės drebėjimai ir požeminiai smūgiai. Ne veltui sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo - ne jėga, bet nuolatiniu darbu. Lajelis manė, kad tokie maži, lėti pokyčiai ilgainiui gali visiškai pakeisti gamtą. Tai ne tik paaiškino, kodėl Darvinas Andų aukštikalnėje rado jūros gyvūnų liekanų. Darvinas niekada nepamiršo minties, jog maži, laipsniški pasikeitimai per milijonus metų gali lemti dramatiškus pokyčius.
   - Jis turbūt pamanė, kad panašiai galima paaiškinti ir gyvūnijos raidą?
   - Taip, jis svarstė šią galimybę. Bet, kaip minėjau, Darvinas buvo atsargus žmogus. Jis užduodavo klausimus ir ilgai nedrįsdavo į juos atsakyti. Taigi Darvinas naudojo tą patį metodą kaip ir visi tikri filosofai: svarbu klausti, o atsakymas gali palaukti.
   - Suprantu.
   - Svarbiausias Lajelio teorijos veiksnys buvo Žemės amžius. Darvino laikais vyravo nuomonė) kad Žemę Dievas sukūrė maždaug prieš 6000 metų. Tai buvo nustatyta suskaičiavus visas kartas nuo Adomo ir Ievos.
   - Koks naivumas!
   - Gera tau sakyti. Darvinas apskaičiavo, kad Žemės amžius turėtų būti 300 milijonų metų. Aišku buvo viena: ir Lajelio laipsniškos geologinės raidos teorija, ir Darvino evoliucijos teorija turi prasmę tik tada, kąi kalbama apie labai ilgą laiką.
   - Kiek Žemei metų?
   - Šiandien mes žinome, kad Žemė atsirado prieš 4,6 milijardus metų.
   - Neblogas amželis...
   - Kol kas kalbėjome tik apie vieną Darvino įrodymą, jog vyksta biologinė raida. Tai - fosilijų radiniai įvairiuose uolienų sluoksniuose. Kitas įrodymas - dabar gyvenančių rūšių geografinis pasiskirstymas. Čia naujos ir be galo gausios medžiagos suteikė Darvino kelionė. Jis savo akimis pamatė, kad įvairios vieno regiono gyvūnų rūšys labai nedaug skiriasi. Galapago salose, esančiose į vakarus nuo Ekvadoro, jis taip pat pastebėjo keletą įdomių dalykų.
   - Papasakok apie juos!
   - Galapago salos yra tankių vulkaninės kilmės salų grupė. Todėl Darvinas ten nepastebėjo didelių gyvūnijos ir augmenijos skirtumų. Bet jį kaip tik ir domino maži skirtumai. Visose salose jis matė dramblinių vėžlių, tačiau kiekvienoje saloje jie buvo šiek tiek kitokie. Negi Dievas iš tiesų kiekvienai salai sukūrė skirtingą dramblinių vėžlių porūšį?
   - Vargu.
   - Dar svarbiau buvo tai, ką Darvinas atrado, Galapago salose stebėdamas paukščių gyvenimą. Kiekvienoje saloje aiškiai skyrėsi kikilių rūšys - pavyzdžiui, į akis krito skirtinga snapo forma. Darvinas įrodė, jog šiuos skirtumus nulėmė tai, kuo kikiliai maitinosi. Vieni kikiliai mito kankorėžių sėklomis, kiti gaudė vabzdžius, o treti rankiojo juos nuo medžių kamienų ir šakų... Kiekvienos rūšies paukščiai turėjo snapą, labiausiai tinkamą jų mitybos būdui. Ar galėjo visi jie atsirasti iš vienos rūšies? Ar naujos kikilių rūšys atsirado prisitaikant prie sąlygų įvairiose salose?
   - Tikriausiai jis priėjo tokią išvadą?
   - Taip, galbūt Galapago salose Darvinas ir tapo "darvinistu". Jis taip pat pastebėjo, kad nedidelio salyno gyvūnija labai primena daugelį rūšių, matytų Pietų Amerikoje. Ar Dievas tikrai kartą ir visiems laikams sukūrė visus šiuos gyvūnus, mažai besiskiriančius vieną nuo kito - ar įvyko raida? Darvinas vis labiau ėmė abejoti rūšių nekintamumu. Bet jis dar negalėjo tinkamai paaiškinti, kaip vyksta evoliucija arba prisitaikymas prie aplinkos sąlygų. Jis teturėjo įrodymą, kad visi pasaulio gyvūnai turi tą pačią kilmę.
   - Nejaugi?
   - Tai įrodo žinduolių gemalo raida. Jei palyginsi šuns, šikšnosparnio, triušio ir žmogaus gemalo užuomazgas, nepastebėsi beveik jokio skirtumo. Tik vėlyvoje gemalo raidos stadijoje galima atskirti žmogaus gemalą nuo triušio gemalo. Argi tai - nepakankamas įrodymas, jog esame tolimi giminaičiai?
   - Bet Darvinas dar negalėjo paaiškinti, kaip vyko evoliucija?
   - Jam nėjo iš galvos Lajelio mintis apie mažus pasikeitimus, kurie laikui bėgant galėjo turėti didelį poveikį. Tačiau Darvinas nerado jokio paaiškinimo, kuris galėtų būti universalus principas. Jis buvo susipažinęs su prancūzų zoologo Lamarko teorija. Lamarkas iškėlė mintį, jog įvairios gyvūnų rūsys išplėtojo tas savybes, kurių jiems reikėjo, pavyzdžiui, žirafos turi tokius ilgus kaklus todėl, jog karta iš kartos juos tempdavo siekdamos medžių lapų. Taigi Lamarkas manė, jog savybes, kurias individas įgyja savo pastangomis, paveldi palikuonys. Tačiau mintį, jog įgytos savybės yra paveldimos, Darvinas atmetė, nes drąsūs Lamarko teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Darvinui nėjo iš galvos dar ir kita mintis. Galima sakyti, jog rūšių raidos mechanizmas buvo jam prieš pat nosį.
   - Aš nekantrauju.
   - Bet norėčiau, kad pati atrastum šį mechanizmą. Todėl klausiu: kaip elgtumeis turėdama tris karves, o pašaro - tik dviem?
   - Tikriausiai vieną karvę reiktų papjauti?
   - Aha... O kurią karvę pjautum?
   - Matyt, papjaučiau tą, kuri duoda mažiausiai pieno?
   - Tikrai?
   - Taip, tai logiška.
   - Ir šitaip žmonės daro tūkstančius metų. Bet apie karves dar nebaigėm. Tarkim, tu nori, kad viena iš dviejų likusių karvių pasilakstytų. Katrą karvę parinksi?
   - Tą, kuri pieningesnė. Tada iš veršelio išaugs gera karvė.
   - Vadinasi, pirmenybę teiksi pieningoms karvėms? Tuomet paskutinė užduotis: įsivaizduok, kad esi medžiotoja ir turi du kurtus, bet vieno turi atsisakyti. Katrą šunį pasitiktum?
   - Suprantama, tą, kuris greičiau užuodžia žvėries pėdsakus.
   - Taigi pasirinktum geresnį medžioklinį šunį. Lygiai taip, Sofija, žmonės veisė gyvulius daugiau kaip dešimt tūkstančių metų. Vištos ne visada dėjo penkis kiaušinius per savaitę, avys ne visada buvo tokios vilningos, o arkliai - tokie stiprūs ir eiklūs. Bet žmonės atliko dirbtinę atranką. Tas pats buvo daroma ir su augmenija. Niekas nesodina prastų bulvių, jei galima gauti geresnės sėklos. O varpos, kuriose nėra grudų, paliekamos nepjautos. Darvinas pabrėžė, jog nėra dviejų vienodų karvių, javų varpų, šunų ar kikilių. Gamta yra be galo įvairi. Net tos pačios rūšies individai nėra visiškai vienodi. Tikriausiai pati tai patyrei paragavusi mėlynojo gėrimo.
   - Taip, be jokios abejonės.
   - Darvinas uždavė sau klausimą, ar gamtoje nėra panašaus mechanizmo. Ar gali būti, kad ir gamta atrenka individus, kuriems lemta užaugti? Ir dar vienas svarbus klausimas; ar toks mechanizmas per labai ilgą laiką galėjo sukurti visiškai naujas augalų ir gyvūnų rūšis?
   - Spėju, kad taip.
   - Darvinas vis dar negalėjo aiškiai įsivaizduoti, kaip galėtų vykti tokia "gamtinė" atranka. Tačiau 1838 metų spalį - praėjus lygiai dvejiems metams po kelionės "Beagle" laivu - į rankas jam atsitiktinai pateko nedidelė sociologo Tomo Maltuso knygelė. Ji vadinosi "An Essay on the Principles of Population" ("Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas"). Šios knygos idėją Maltusui davė Bendžaminas Franklinas, amerikiečių mokslininkas, išradęs žaibolaidį. Franklinas pareiškė, kad jeigu gamtoje nebūtų tam tikrų ribojančių veiksnių, viena kokia nors augalų arba gyvūnų rūšis būtų paplitusi visoje Žemėje. Bet kadangi yra įvairių rūšių, jos neleidžia viena kitai per daug išsiplėsti.
   - Suprantu.
   - Maltusas išplėtojo šią mintį ir panaudojo kalbėdamas apie Žemės gyventojų skaičių. Jis teigė, jog žmogaus dauginimosi galimybės yra tokios didelės, jog visuomet gimsta daugiau vaikų, nei jų gali išgyventi. Kadangi maisto gamyba niekada nepasivys gyventojų skaičiaus augimo tempų, didelei žmonių daliai, Maltuso nuomone, lemta pralaimėti kovą dėl būvio. Subręsta ir pratęsia giminę tie, kurie laimi šią kovą.
   - Skamba logiškai.
   - Tai ir buvo tas universalusis mechanizmas, kurio Darvinas ieškojo. Jis iškart surado atsakymą į klausimą, kaip vyksta evoliucija. Ją lemia natūralioji atranka kovoje dėl būvio: tas, kuris geriausiai prisitaiko prie aplinkos, gali pratęsti gimine. Tai buvo antroji teorija, kurią Darvinas išdėstė knygoje "Rūšių atsiradimas". Jis rasė, jog drambliai, palyginti su kitais žvėrimis, dauginasi lėčiausiai, bet jeigu išgyventų visi jaunikliai, po 750 metų butų apie devyniolika milijonų vienos dramblių poros palikuonių.
   - Jau nekalbant apie tūkstančius vienos menkės kiaušinėlių.
   - Darvinas taip pat pabrėžė, jog aršiausia kova dėl būvio vyksta tarp artimų rūšių. Jos turi rungtis dėl to paties maisto. Tada ir praverčia nedideli pranašumai - nedideli teigiami nukrypimai nuo normos. Kuo aršesnė kova, tuo greičiau atsiranda naujos rūsys. Išlieka tik tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti.
   - Vadinasi, kuo mažiau maisto ir daugiau palikuonių, tuo greičiau vyksta raida?
   - Svarbu ne vien maistas. Taip pat reikia, kad tavęs nesuėstų kiti gyviai. Todėl naudinga turėti maskuojančią spalvą, eiklias kojas, gerą uoslę - ar bent skleisti bjaurų kvapą. Praverčia ir nuodai, kurių paragavęs plėšrūnas žūsta. Neatsitiktinai daugelis kaktusų yra nuodingi, Sofija. Be kaktusų, dykumoje beveik niekas neauga. Todėl šiam augalui ypač didelį pavojų kelia žolėdžiai gyvūnai.
   - Be to, dauguma kaktusų spygliuoti.
   - Taip pat labai svarbu sugebėjimas daugintis. Darvinas nuodugniai aprašė, kaip išmoningai vyksta augalų apvaisinimas. Gėlės akina puikiomis spalvomis ir skleidžia saldžiausius kvapus, norėdamos prisivilioti vabzdžius apdulkintojus. Dėl tos pačios priežasties paukščiai gieda gražias giesmes. Lėtas, nepaslankus bulius, kuriam nerūpi karvės, yra visiškai neįdomus giminės istorijai. Tokios nenormalios savybės neišlieka. Vienintelė individo užduotis yra subręsti ir pratęsti giminę. Tai tarsi ilga estafetė. Kas dėl kokios nors priežasties negali toliau perduoti savo paveldo, atkrenta. Giminė nuolatos grynėja. Išlikę individai kaupia ir išsaugo atsparumą ligoms.
   - Vadinasi, viskas tik gerėja?
   - Vykstant nuolatinei atrankai, tie, kurie geriausiai prisitaiko prie tam tikros aplinkos - arba sugeba rasti joje vietą - pratęsia giminę. Tačiau tai, kas naudinga vienoje aplinkoje, nebūtinai bus naudinga kitoje. Kai kuriems Galapago salų kikiliams buvo labai svarbu gerai skraidyti. Bet jeigu maistas kapstomas iš žemės ir nėra plėšrūnų, ši savybė nebe tokia svarbi. Kadangi gamtoje yra tiek daug galimybių, laikui bėgant atsirado daugybė įvairių gyvūnų rūšių.
   - Bet yra tik viena žmonių rūšis.
   - Taip, nes žmonės moka puikiai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Tuo stebėjosi Darvinas, pamatęs, kaip indėnai sugeba gyventi šaltame Ugnies Žemės klimate. Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės vienodi. Gyvenantieji arčiau pusiaujo yra tamsesnės odos nei šiaurinių kraštų gyventojai, nes tamsi oda apsaugo nuo saulės. Pavyzdžiui, balti žmonės, ilgai būdami saulėje, labiau rizikuoja susirgti odos vėžiu.
   - O gyvenant šiauriniuose kraštuose geriau, jei esi baltaodis?
   - Taip, nes priešingu atveju visi žmonės tikriausiai būtų tamsiaodžiai. Tačiau balta oda lengviau gamina saulės vitaminus, o tai svarbu, kai nėra daug saulės. Mūsų dienomis tai neturi didelės reikšmės, nes pakankamai vitaminų gauname su maistu. Tačiau gamtoje nėra atsitiktinumų. Viską nulėmė maži pasikeitimai nesuskaičiuojamoje daugybėje kartų.
   - Tai išties nuostabi mintis.
   - Ir aš taip manau. Taigi kol kas galime šitaip apibendrinti Darvino evoliucijos teoriją...
   - Na, na!
   - "Žaliavą", arba medžiagą, visos gyvybės raidai sudaro nuolatinė tos pačios rūšies individų įvairovė, didžiulis palikuonių skaičius, iš kurių išgyvena tik nedaugelis. Taigi evoliucijos "mechanizmas", arba varomoji jėga, yra natūralioji atranka kovoje dėl būvio. Dėl šios atrankos išgyvena tik stipriausi, tie, kurie geriausiai prisitaiko.
   - Logiška nelyginant aritmetikos uždavinys. Kaip buvo sutikta knyga apie rūšių atsiradimą?
   - Knyga sukėlė tikras rietynes. Labiausiai niršo Bažnyčia, o Anglijos mokslo pasaulis suskilo į dvi stovyklas. Ir nenuostabu, nes Darvinas atitolino Dievą nuo kūrinijos. Tiesa, kai kas sakė, jog buvę kur kas sunkiau sukurti ką nors, kas turi galimybę vystytis, nei vieną kartą visiems laikams sukurti kiekvieną detalę.
   Staiga Sofija pašoko nuo kėdės.
   - Žiūrėk! - sušuko ji.
   Ji rodė į kažką už lango. Palei ežerą susikibę už rankų vaikštinėjo vyras ir moteris. Jie buvo nuogut nuogutėliai.
   - Tai Adomas ir Ieva, - pasakė Albertas. - Pamažu jiems teko susitaikyti su Raudonkepuraitės ir Alisos Stebuklų šalyje likimu. Todėl jie čia ir pasirodė.
   Sofija priėjo prie lango ir žiūrėjo į Adomą ir Ievą, kol jiedu pranyko tarp medžių.
   - Darvinas juk manė, kad ir žmonės kilo iš gyvūnų?
   - 1871 metais jis išleido knygą "Descent of man" ("Žmogaus kilmė"). Čia jis išdėstė visus didžiausius žmonių ir gyvūnų panašumus ir iškėlė mintį, jog žmonės ir žmogbeždžionės kadaise turėję tą patį protėvį. Tuo metu jau buvo surastos pirmosios išmirusios žmonių rūšies kaukolių liekanos: akmens skaldykloje, vienoje iš Gibraltaro uolų, o po kelerių metų Neandertalyje, Vokietijoje. Keista, bet 1871 metais protestų buvo mažiau nei 1859 metais, kai Darvinas išleido "Rūšių atsiradimą". Tačiau mintis apie gyvulišką žmogaus kilmę slypėjo ir pirmoje knygoje. Ir, kaip jau sakiau, Darvinui mirus 1882 metais, jis buvo iškilmingai palaidotas kaip didis atradėjas.
   - Taigi galiausiai jis tapo gerbiamu žmogum?
   - Galiausiai taip. Bet iš pradžių vadintas pavojingiausiu žmogumi Anglijoje.
   - Nieko sau!
   - "Tikėkimės, jog netiesa, - pasakiusi viena kilminga ponia, - bet jeigu tai tiesa, tikėkimės, kad ji netaps visiems žinoma". Vienas garsus mokslininkas pasakė panašią mintį: "Žeminantis atradimas, ir kuo mažiau apie jį bus kalbama, tuo geriau".
   - Tuo jie bevelk įrodė, jog žmogus yra artimas stručio giminaitis.
   - Taip, galbūt. Bet mums bepigu kalbėti. Visai netikėtai daugelis pasijuto priversti pakeisti savo požiūrį į Biblijos sakmę apie pasaulio sukūrimą. Jaunas rašytojas Džonas Raslanas pasakė: "O, jei geologai duotų man ramybę! Kiekvienos Biblijos eilutės gale išgirstu jų plaktukų bilsmą".
   - O plaktukų bilsmas - tai abejonės Dievo žodžiu?
   - Matyt, jis tai ir turėjo galvoje. Tačiau paneigtas buvo ne tik pažodinis Biblijos sakmės apie pasaulio sukūrimą aiškinimas. Darvino teorijos esmė buvo tai, kad žmogų galiausiai sukūrė visiškai atsitiktini pakitimai. Ir dar daugiau: žmogų Darvinas pavertė jokių sentimentų nepripažįstančios kovos dėl būvio išdava.
   - Ar Darvinas paaiškino, kaip atsiranda tokie atsitiktiniai pakitimai?
   - Palietei silpniausią jo teorijos dalį. Darvinas menkai išmanė paveldėjimo klausimus. Tam tikrų pakitimų atsiranda vien kryžminantis. Tai pačiai tėvų porai niekada negimsta vienodi vaikai. Jau tada atsiranda tam tikra įvairovė. Kita vertus, kažin ar šitaip gali atsirasti kas nors nauja. Be to, yra augalų ir gyvūnų, kurie dauginasi pumpuravimosi arba ląstelių dalijimosi būdu. Darvino teorijos dalį, kurioje kalbama apie tai, kaip atsiranda rūsių įvairove, papildė vadinamasis neodarvinizmas.
   - Papasakok!
   - Visos gyvybės ir dauginimosi pagrindą sudaro ląstelių dalijimasis. Ląstelei suskilus į dvi dalis, susidaro dvi visiškai vienodos ląsteles, turinčios tą pačią paveldimumo medžiagą. Taigi ląstelių dalijimasis reiškia, kad ląstelė nukopijuoja pati save.
   - Šit kaip?
   - Bet kartais šiame procese pasitaiko nedidelių klaidelių - nukopijuota ląstelė neišeina tokia pati kaip motininė. Šiuolaikinėje biologijoje tai vadinama mutacija. Kartais mutacijos būna visai menkos, bet kai kada gali smarkiai pakeisti individo savybes. Jos gali būti net kenksmingos, tad tokie "mutantai" iš didelių vadų nuolat pašalinami. Dėl mutacijų taip pat kyla nemažai ligų. Bet kartais jos suteikia individui teigiamą savybę, kuri praverčia kovoje dėl būvio.
   - Pavyzdžiui, ilgesnį kaklą?
   - Lamarko aiškinimu, žirafų kaklas ilgas todėl, kad žirafos nuolat jį tempdavusios. Tačiau pagal darvinizmą tokios įgytos savybės nėra paveldimos. Darvinas teigė, jog ilgas kaklas buvo natūralus žirafos protėvių pakitimas. Neodarvinizmas papildė šią mintį, nurodydamas aiškią tokių pakitimų priežastį.
   - O ta priežastis - mutacijos.
   - Taip. Dėl atsitiktinių paveldimumo medžiagos pakitimų kai kurie žirafų protėviai turėjo kiek ilgesnį kaklą. Trūkstant maisto, ši savybė galėjo būti gana svarbi. Kas aukščiausiai pasiekė, tas buvo pranašesnis. Taip pat galima manyti, jog kai kurios "pirmykštės žirafos" maisto išmoko susirasti ant žemes. Taigi po ilgo laiko kažkokia jau išnykusį gyvūnų rūšis galėjo suskilti į dvi skirtingas rūšis.
   - Suprantu.
   - Pateiksiu kiek naujesnį gamtinės atrankos pavyzdį. Iš tiesų šis principas labai paprastas.
   - Rėžk!
   - Anglijoje yra viena drugių rūšis, gyvenanti ant šviesių beržų kamienų. XVIII amžiuje dauguma šių drugių buvo šviesiai pilki. Kodėl, Sofija?
   - Jie buvo sunkiai pastebimi alkaniems paukščiams.
   - Tačiau retkarčiais gimdavo ir vienas kitas tamsus drugys. Tai įvykdavo dėl visiškai atsitiktinių mutacijų. Kaip manai, kas atsitiko su šiais tamsiais nukrypėliais?
   - Jie buvo geriau matomi, todėl paukščiams juos buvo lengviau sugauti.
   - Taip, nes toje aplinkoje - ant šviesių medžių kamienų - tamsi spalva buvo nenaudinga savybe. Todėl visą laiką daugėjo baltųjų drugių. Bet tuomet pasikeitė aplinka. Dėl industrializacijos balti kamienai daug kur pajuodo nuo suodžių. Kaip manai, kas tada atsitiko drugiams?
   - Geresnes sąlygas, ko gero, turėjo tamsieji drugiai?
   - Taip. Netrukus jų skaičius išaugo. Nuo 1848 iki 1948 metų juodųjų drugių kai kuriose vietovėse padaugėjo nuo l iki 99 procentų. Aplinka pasikeitė, ir kovoje dėl būvio balta spalva nebeteikė jokio pranašumo. Greičiau priešingai! Vos tik baltieji "pralaimėtojai" pasirodydavo ant medžių, juos tuoj pat sunaikindavo paukščiai. Po kurio laiko vėl įvyko svarbus pasikeitimas. Ėmus naudoti mažiau anglies ir pagerinus fabrikų valymo įrenginius, aplinka pašvarėjo.
   - Ir beržų kamienai vėl tapo balti?
   - Drugiai taip pat ėmė balti. Šis gamtos dėsnis vadinamas prisitaikymu.
   - Aišku.
   - Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie parodo, kokį poveikį žmogus daro aplinkai.
   - Ką turi galvoje?
   - Pavyzdžiui, įvairiomis nuodingomis medžiagomis bandoma naikinti kenkėjus. Iš pradžių rezultatai puikūs. Tačiau purškiant lauką ar sodą nuodais, kenkėjai, kuriuos norima sunaikinti, patiria nedidelę ekologinę katastrofą. Todėl dėl nuolatinių mutacijų gali atsirasti kenkėjų, kurie bus atsparesni naudojamiems nuodams. Šie "laimėtojai" turės daugiau galimybių išlikti. Žmonėms bandant sunaikinti kai kuriuos kenkėjus, su jais kovoti darosi vis sunkiau. Išgyvena patys atspariausi mutantai.
   - Kaip baisu.
   - Dėl to verta susimąstyti. Tačiau ir mūsų kūnas stengiasi kovoti su kenksmingais parazitais. Turiu galvoje bakterijas.
   - Mes naudojame peniciliną arba kitus antibiotikus.
   - Gydymas penicilinu taip pat yra "ekologinė katastrofa" mažiesiems velniūkščiams. Tačiau prisigėrę penicilino mes taip pat padidiname tam tikrų bakterijų atsparumą. Taip užsiauginame bakterijų, kurias įveikti darosi sunkiau. Turime naudoti vis stipresnius ir stipresnius antibiotikus, bet galiausiai...
   - Galiausiai bakterijos visai suįžūlėja? Gal reikia imti jas šaudyti?
   - To būtų gal kiek per daug. Aišku, jog šiuolaikinė medicina sukūrė rimtą dilemą. Kad bakterijos tapo aršesnės, tai tik pusė bėdos. Anksčiau mirdavo daug vaikų, nes juos įveikdavo įvairios ligos. Paprastai išgyvendavo tik nedaugelis. Šiuolaikinė medicina tarsi panaikino natūraliąją atranką. Padėdama individui įveikti krizes, ilgainiui ji gali susilpninti žmogaus imunitetą įvairioms ligoms. Jei visai pamiršime vadinamąją "paveldimumo higieną", žmonių giminė gali degeneruoti. Tai reiškia, kad susilpnės paveldimas žmogaus atsparumas sunkioms ligoms.
   - Nelabai maloni perspektyva.
   - Bet tikras filosofas turi kalbėti ir apie tai, kas "nemalonu", jeigu jis arba ji mano, jog tai tiesa. Pabandysime apibendrinti dar kartą.
   - Prašom!
   - Galima sakyti, jog gyvenimas yra didžiulė loterija, kurioje matyti tik laimingieji bilietai.
   - Ką turi galvoje?
   - Tų, kurie pralaimėjo kovą dėl būvio, jau nebėra. Kiekviena augalų ir gyvūnų rūšis, gyvenanti Žemėje, milijonus metų rinkosi "laimingus bilietus". Na, o "tušti bilietai" pasirodo tik kartą. Taigi šiandien nėra nė vienos augalų ar gyvūnų rūšies, kurios negalima būtų pavadinti laiminguoju didžiosios gyvenimo loterijos bilietu.
   - Nes išlieka tik tai, kas geriausia.
   - Visai teisingai. O dabar prašau man paduoti plakatą, kurį atnešė tas... na, tas gyvulių prižiūrėtojas.
   Sofija padavė jam plakatą. Tik vienoje pusėje buvo pavaizduota Nojaus arka. Kitoje buvo nupieštas visų gyvūnų rūšių genealogijos medis. Albertas dabar jai norėjo parodyti šią pusę.
   - Piešinyje pavaizduotas įvairiausių augalų ir gyvūnų rūšių suskirstymas. Matai, jog atskiros rūšys sudaro įvairius būrius, klases ir tipus
   - Taip.
   - Žmonės ir beždžionės priklauso vadinamiesiems primatams. Primatai yra žinduoliai, visi žinduoliai priskiriami prie stuburinių, o šie - prie daugialąsčių.
   - Tai primena Aristotelį.
   - Teisybė. Tačiau piešinys rodo ne tik dabartinį rūšių susiskirstymą. Iš jo taip pat sužinome apie gyvybės raidos istoriją. Matai, kad paukščiai kažkada išsiskyrė iš roplių, ropliai - iš amfibijų, o amfibijos - iš žuvų.
   - Taip, čia aiškiai matyti.
   - Kiekvieną kartą, kai linija suskyla į dvi, dėl mutacijų susidarė naujos rūšys. Taip bėgant metams atsirado įvairios gyvūnų klasės ir tipai. Bet čia yra labai supaprastinta schema. Šiandien pasaulyje gyvena per milijoną gyvūnų rūšių, o tai tėra mažytė dalelė visų rūšių, gyvenusių Žemėje. Matai, kad, pavyzdžiui, trilobitai yra išnykę.
   - O apačioje yra vienaląsčiai gyvūnai.
   - Kai kurie iš jų galbūt nepakito per porą milijardų metų. Turbūt taip pat pastebėjai, jog nuo šių vienaląsčių organizmų išvesta linija augmenijos link. Greičiausiai ir augalai kilo iš tos pačios pirminės ląstelės kaip gyvūnai.
   - Matau. Bet dabar aš noriu paklausti.
   - Taip?
   - Kaip atsirado ta "pirminė ląstelė"? Ar Darvinas kaip nors tai paaiškino?
   - Sakiau juk, kad jis buvo atsargus žmogus. Bet Čia Darvinas drįso paspėlioti. Jis rašė:

   "... jeigu (o, koks tai jeigu!) galėtume įsivaizduoti šiltą tvenkinėlį? kuriame būtų visokiausių amoniako ir fosforo turinčių druskų, šviesos, šilumos, elektros ir taip toliau, ir jame chemiškai susidarytų proteino junginys, galintis pereiti dar sudėtingesnius pasikeitimus..."
   - Kas tada?
   - Darvinas bandė išsiaiškinti, kaip iš neorganinės medžiagos galėjo atsirasti pirmoji gyva ląstelė. Ir vėl jis pataikė kaip pirštu į akį. Šiandieninis mokslas mano, kad pirma primityvi gyvybės forma kaip tik ir atsirado tokiame šiltame tvenkinėlyje, kokį pavaizdavo Darvinas.
   - Papasakok!
   - Paaiškinsiu labai paviršutiniškai. Tik nepamiršk, jog Darviną dabar paliekam ir peršokam prie pačių naujausių gyvybės kilmės Žemėje tyrimų.
   - Aš net susijaudinau. Nejaugi kas nors žino, kaip atsirado gyvybė?
   - Gal ir ne, bet nežinomųjų lieka vis mažiau.
   - Toliau!
   - Pirmiausia iškeliam teiginį, Jog visos gyvybės Žemėje - ir augalų, ir gyvūnų - pagrindą sudaro tos pačios medžiagos. Paprasčiausias gyvybės apibrėžimas sako, kad gyvybė yra medžiaga, kuri, vykstant medžiagų apykaitai, gali pasidalinti į dvi vienodas dalis. Šį procesą valdo medžiaga, vadinama DNR - dezoksiribonukleino rūgštimi. Tai yra chromosomos, arba paveldimumo medžiaga, kurią turi visos gyvos ląstelės. DNR yra labai sudėtinga molekulė, kitaip - makromolekulė. Taigi reikia atsakyti į klausimą, kaip atsirado pirmoji DNR molekulė.
   - Taip?
   - Žemė atsirado tada, kai prieš 4,6 milijardų metų susidarė Saulės sistema. Iš pradžių Žemė buvo įkaitusi masė, bet ilgainiui jos pluta atvėso. Šiuolaikinis mokslas mano, jog gyvybė atsirado maždaug prieš tris keturis milijardus metų.
   - Labai neįtikima.
   - Išklausyk iki galo ir tada spręsk. Atmink, jog tuomet Žemė atrodė visai kitaip nei šiandien. Kadangi nebuvo gyvybės, atmosferoje nebuvo ir deguonies. Laisvas deguonis susidarė tik tada, kai ėmė vykti augalų fotosintezė. Tai, kad nebuvo deguonies, labai svarbu. Neįmanoma įsivaizduoti, kad sudedamosios gyvybės dalelės, kurios įeina į DNR sudėtį, būtų galėjusios atsirasti deguonies turinčioje atmosferoje.
   - O kodėl?
   - Nes deguonis yra labai greitai reaguojanti medžiaga. DNR molekulės sudėtinės dalys būtų iškart sudariusios junginius su deguonimi, nespėjus susidaryti sudėtingai DNR molekulei.
   - Mat kaip.
   - Todėl esame visiškai tikri, jog šiandien negali atsirasti jokia nauja gyvybė, net bakterija ar virusas. Visa gyvybė Žemėje yra tokia pat sena. Dramblio raidos istorija nė kiek ne ilgesnė už paprasčiausios bakterijos. Galima netgi sakyti, jog dramblys - ir žmogus - iš tiesų yra vieninga vienaląsčių gyvūnų kolonija. Nes kiekvienoje mažiausioje kūno ląstelėje slypi ta pati paveldimumo medžiaga - receptas, nusakantis tai, kas mes esame.
   - Keista mintis.
   - Viena iš didžiausių gyvybės paslapčių yra tai, jog daugialąsčio gyvūno ląstelės sugeba nustatyti savo funkciją. Nes ne visos paveldimos savybės pasireiškia visose ląstelėse. Kai kurios savybes - arba genai - yra "išjungtos", o kitos - "įjungtos". Kepenų ląstelė gamina kitokius proteinus nei nervų ar odos ląstelė. Tačiau ir kepenų, ir nervų, ir odos ląstelėje yra ta pati DNR molekule, kurioje slypi viso organizmo sandara.
   - Toliau pasakok!
   - Kai atmosferoje nebuvo deguonies, Žemės taip pat negaubė joks apsauginis ozono sluoksnis. Tai reiškia, kad niekas neužstojo spinduliavimo iš kosmoso. Ir tai svarbu. Nes greičiausiai kaip tik tas spinduliavimas ir turėjo didelę reikšme susidarant pirmosioms sudėtingoms molekulėms. Kosminis spinduliavimas buvo energija, nulėmusi, kad įvairios cheminės medžiagos Žemėje pradėjo jungtis į sudėtingas molekules.
   - Aišku.
   - Patikslinu: tam, kad galėtų atsirasti tokios sudėtingos molekulės, iš kurių sudaryti visi gyvi organizmai, reikia dviejų sąlygų: atmosferoje neturi būti deguonies ir Žemę turi pasiekti kosminis spinduliavimas.
   - Suprantu.
   - "Mažame šiltame tvenkinėlyje", arba "pirmykštėje sriuboje", kalbant šiuolaikinių mokslininkų žodžiais, kadaise susidarė be galo sudėtinga molekulė, kuri galėjo dalintis į dvi vienodas dalis. Ir čia prasideda ilga evoliucija, Sofija. Šiek tiek supaprastinus, galima sakyti, jog jau dabar kalbame apie paveldimumą, pirmąją DNR arba pirmąją gyva ląstelę. Ji dalijosi ir dalijosi - tačiau nuo pat pradžių vyko mutacijos. Po labai ilgo laiko vienaląsčiai organizmai ėmė jungtis į sudėtingesnius, daugialąsčius. Taip prasidėjo augalų fotosintezė, ir atmosferoje atsirado deguonies. Tai turėjo dvejopą naudą: visų pirma, galėjo atsirasti gyvūnai, kvėpuojantys plaučiais. Be to, atmosfera saugojo gyvus organizmus nuo žalingo kosminio spinduliavimo. Mat spinduliavimas - kuris galbūt buvo "kibirkštis", įžiebusi gyvybę - pražūtingas bet kokiai gyvybės rūšiai.
   - Bet atmosfera juk nesusidarė per vieną naktį. Kaip išgyveno pirmosios gyvybės rūšys?
   - Gyvybė atsirado pirmykštėje "jūroje", vadinamojoje "sriuboje". Ten ji buvo apsaugota nuo pavojingo spinduliavimo. Tik daug vėliau, kai gyvybė jūroje sukūrė atmosferą, pirmosios amfibijos išropojo į sausumą. O visa kita tu jau žinai. Štai sėdime miško trobelėje ir kalbame apie procesą, trukusį tris ar keturis milijardus metų. Būtent mumyse šis ilgas procesas įsisąmonino save.
   - Bet tebemanai, jog viskas buvo grynas atsitiktinumas?
   - Ne, taip aš nesakiau. Plakatas juk taip pat rodo, jog raida vyko kryptingai. Per milijonus metų atsirado gyvūnų su vis sudėtingesne nervų sistema - ir vis didesnėmis smegenimis. Nepasakyčiau, jog tai buvo atsitiktinumas. O ką pati manai?
   - Žmogaus akis juk negalėjo atsirasti per gryną atsitiktinumą. Ar nemanai, jog tai, kad galime matyti pasaulį, turi paslėptą prasme?
   - Darviną taip pat stebino akies tobulumas. Jam buvo nesuprantama, kaip vien dėl natūraliosios atrankos galėjo atsirasti toks sudėtingas organas.
   Sofija sėdėjo žiūrėdama į Albertą. Kaip keista, kad ji gyvena būtent dabar, kad gyvena tik šį vienintelį kartą ir niekada daugiau neprisikels. Staiga ji sušuko:
   - "Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką, ir jiems tik laukti pražūties belieka!"
   Albertas griežtai pažvelgė į ją:
   - Taip nevalia kalbėti, vaikeli. Tai - šėtono žodžiai.
   - Šėtono?
   - Arba Mefistofelio iš Gėtės "Fausto". Was soll uns denn das ewge Schaffen! Geschaffenes zu nichts hinwegzuraffen!
   - Bet kaip suprasti tuos žodžius?
   - Prieš mirtį, apžvelgdamas savo ilgą gyvenimą, Faustas pergalingai ištaria:

   O, stabtelėk, akimirksni žavus!
   Žinau, kad pėdsakas darbų manųjų
   Per amžių amžius niekuomet nežus.
   Svajodamas apie aukščiausią laime,
   Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime.

   - Kaip gražiai pasakyta.
   - Bet tada - velnio eilė. Vos tik Faustas numiršta, jis sušunka:

   Pasibaigė? Kaip kvaila!
   Kokia nesąmonė! Argi tatai,
   Ko niekuomet pasaulyje nebuvo
   Ir kas ūmai pasibaigė ar žuvo, -
   Ne vienas ir tas pats? Gyvi daiktai
   Galop turės vis tiek pavirst į nieką,
   Ir jiems tik laukti pražūties belieka!
   "Pasibaigė!" O kurgi ta pradžia?
   Ir ko verta žmogaus būtis bergždžia,
   Visa jos įvairybė tariama?
   Man amžina patinka tuštuma.
   (vertė A. Churginas)

   - Labai pesimistiška. Pirmoji citata man labiau patiko. Nors ir nugyvenęs jam skirtą amžių, Faustas mato, kad jo darbai prasmingi.
   - Ar Darvino evoliucijos teorijos išvada nėra tai, kad mes dalyvaujame didelėje visumoje, kur kiekviena mažiausia gyvybė turi prasme? Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą - gyvenimas nenuėjo veltui- Bjornstjernė Bjornsonas tą pačią mintį išreiškė eilėraštyje "Psalme II":

   Šlovink gyvenimo amžiną rytą,
   kurs gimdo visus!
   Menkiausiam patirt kitą būvį bus lemta,
   tik forma pražus.
   Karta po kartos,
   Galias savąsias ugdys;
   tokiam gims toks,
   amžių amžiais taip vyks.
   Rasis pasauliai ir nyks.

   Širdį atverki pavasario šėlsmui,
   būk ryto gėle,
   atsiduoki gyvastį lydinčiam džiaugsmui
   žmogaus būtyje;
   sutapki ir tu
   su amžinatves virsmu,
   nors mažas esi,
   kol amžiną dieną regi,
   alsuoki jos dabartim!

   - Gražu.
   - Tuo ir baigiam. Todėl sakau: "Skyriaus pabaiga!"
   - Liaukis pagaliau ironizavęs.
   - Pasakiau: "Skyriaus pabaiga!" Turi manęs klausyti.*


Froidas

...ją užvaldė bjaurus savanaudiškas troškimas...

   Hildė Meler Knag stryktelėjo iš lovos su didžiuoju aplanku rankose. Padėjo ant stalo ir, stvėrusi drabužius, nubėgo į vonią. Ten pastovėjo porą minučių po dušu ir skubiai apsirengė. Tada nudundėjo į pirmą aukštą.
   - Hilde, o pusryčiai?
   - Aš tik pasiirstysiu.
   - Palauk. Hilde!
   Ji nėrė pro duris ir pasileido tekina per sodą. Atrišo nuo lieptelio valtį ir įšoko. Ėmė irkluoti. Ji suko ir suko ratus įlanka, iš pradžių įnirtingais yriais, paskui - vis lėčiau.
   "Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią Saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą - gyvenimas nenuėjo veltui..."
   Šie žodžiai įstrigo Hildei į atmintį. Jie ir buvo parašyti jai. Ne Sofijai, bet jai. Viskas, kas parašyta aplanke, yra tėčio laiškas Hildei.
   Ji ištraukė irklus ir paguldė valtyje. Leido valčiai laisvai plūduriuoti ir suptis vandenyje. Į dugną švelniai teliūskavo bangelės.
   Kaip valtelė plūduriuoja nedidelėje Lilesando įlankoje, taip ir ji pati tėra riešuto kevalėlis gyvenimo vandenyse.
   Kokia vieta šiam paveiksle tenką Sofijai ir Albertui? Taip, kur jie yra?
   Hildei netilpo galvoje, kad Sofija ir Albertas tėra "elektromagnetiniai impulsai" tėčio smegenyse. Niekaip negalėjo patikėti, kad jie tėra popierius ir dažai, atspausti tėčio kelionine rašomąja mašinėle. Ir Hildė gali sakyti, kad ji yra proteino junginių, kadaise susidariusių "šiltame tvenkinėlyje", sankaupa. Bet ji yra šis tas daugiau. Ji - Hildė Meler Knag.
   Žinoma, kad storasis aplankas - nuostabi penkioliktojo gimtadienio dovana. Ir žinoma, kad tėtis jos sieloje pažadino kažką amžina. Bet Hildei nepatiko įžūlokas tonas, kuris jautėsi tėčiui kalbant apie Sofiją ir Albertą.
   Jis turės apie ką pamąstyti dar kelionėje į namus. Hildė pažadėjo tai savo naujiesiems draugams. Ji jau vaizdavosi, kaip tėtis sutrikęs blaškosi Kopenhagos aerouoste.
   Netrukus Hildė visai nusiramino. Ji parsiyrė ir pririšo valtį. Paskui su mama ilgai sėdėjo prie pusryčių stalo. Buvo malonu, kad galėjo pasakyti, jog kiaušinis puikus, tik truputį per minkštas.
   Tik vėlai vakare Hildė atsivertė aplanką. Liko visai nebedaug puslapių.

   *Į duris vėl kažkas pabeldė.
   - Pabandom užsidengti ausis? - paklausė Albertas. - Gal tada praeis pro šalį.
   - Ne, aš noriu pažiūrėti, kas atėjo.
   Albertas nusekė iš paskos.
   Ant laiptų stovėjo nuogas vyriškis. Labai iškilminga poza, nors, be karūnos, ant kūno nieko daugiau neturėjo.
   - Na, kaip? - paklausė jis. - Ką ponai pasakys apie naujus karaliaus drabužius?
   Albertas ir Sofija iš nuostabos neteko amo. Nuogasis vyriškis irgi šiek tiek sutriko.
   Albertas įsidrąsino:
   - Teisybė, bet karalius juk visiškai nuogas. Nuogalius tebestovėjo ta pačia iškilminga poza. Albertas pasilenkė prie Sofijos ir sušnabždėjo jai į ausį:
   Tada plikis paniuro:
   - Ar šie namai užsiima cenzūra? - paklausė jis.
   - Deja, taip, - atsakė Albertas. - Mes esam visiškai blaivaus proto. Todėl karalius, taip nepadoriai atrodydamas, negali peržengti šių namų slenksčio.
   Pasipūtęs nuogalius Sofijai pasirodė toks juokingas, kad ji pratrūko kvatoti. Tarsi tai būtų buvęs sutartas ženklas, vyriškis su karūna pagaliau pamatė, jog jis be drabužių. Prisidengęs abiem rankom, puolė miškan - ir išnyko. Miške tikriausiai susitiko Adomą ir Ievą, Nojų, Raudonkepuraitę ir Mikę Pūkuotuką.
   Albertas su Sofija stovėjo ant laiptų ir juokėsi. Paskui Albertas tarė:
   - Dabar galbūt geriausia grįžti į vidų. Papasakosiu apie Froidą ir jo pasąmonės teoriją.

   Jie vėl susėdo prie lango. Pažvelgusi į laikrodį, Sofija tarė:
   - Jau beveik pusė trijų, o man dar reikia pasiruošti pokyliui sode.
   - Man Irgi. Mes tik trumpai pakalbėsime apie Zigmundą Froidą.
   - Ar jis filosofas?
   - Jį galima vadinti kultūros filosofu. Froidas gimė 1856 metais. Studijavo mediciną Vienoje, ten praleido ir didžiąją gyvenimo dalį, Tuo metu Vienoje klestėjo kultūra. Gana anksti Froidas ėmė gilintis į vieną medicinos sritį, neurologiją. Nuo praeito amžiaus pabaigos iki šio amžiaus vidurio jis sukūrė giluminę psichologiją, arba psichoanalizę.
   - Tikiuosi, kad paaiškinsi išsamiau.
   - Psichoanalizė reiškia ir žmogaus sąmonės aprašymą apskritai, ir terapijos metodą, kuriuo gydomos nervų ir psichinės ligos. Nepasakosiu išsamiai nei apie Froidą, nei apie jo veiklą. Tačiau jo pasąmonės teoriją būtina žinoti, norint suprasti, kas yra žmogus.
   - Man jau pasidarė įdomu. Gali pradėt!
   - Froidas teigė, jog tarp žmogaus ir jo aplinkos neišvengiamai kyla įtampa. Tiksliau - įtampa, arba konfliktas, atsiranda tarp žmogaus instinktų ir poreikių bei aplinkos reikalavimų. Vargu ar perdėsime pasakę, jog Froidas atrado žmogaus instinktų pasaulį. Jis yra svarbus natūralistinių srovių, vyravusių praeito amžiaus pabaigoje, atstovas.
   - Ką turi galvoje sakydamas "instinktų pasaulis"?
   - Mūsų poelgius ne visada nulemia protas. Taigi žmogus nėra vien tik racionali būtybe, kaip įsivaizdavo XVIII amžiaus racionalistai. Labai dažnai mūsų mintys, svajonės ir poelgiai priklauso nuo iracionalių impulsų. Lygiai taip pat neišvengiamas kaip kūdikio poreikis žįsti yra, tarkim, žmogaus lytinis potraukis.
   - Suprantu.
   - Savaime galbūt tai nebuvo naujas atradimas. Tačiau Froidas įrodė, jog pagrindiniai poreikiai neretai "užmaskuojami" arba "performuojami" ir valdo mūsų veiksmus, mums to nesuvokiant. Be to, jis parodė, kad ir maži vaikai turi savotiško seksualumo. Šis teiginys papiktino Vienos aukštuomenę, ir už tai Froido imta nekęsti.
   - Manęs tai nestebina.
   - Kalbame juk apie vadinamuosius Viktorijos laikus, kai viskas, kas susiję su seksualumu, buvo tabu. Vaikų seksualumą Froidas atrado dirbdamas psichoterapeutu. Taigi jo teiginiai rėmėsi į empirinį pagrindą. Froidas taip pat patyrė, jog daugelis neurozių arba psichinių ligų kyla dėl konfliktų vaikystėje. Po kurio laiko jis sukūrė terapinį metodą, kurį galime pavadinti savotiška "sielos archeologija".
   - Ką tai reiškia?
   - Archeologas ieško tolimos praeities pėdsakų, skverbdamasis gilyn į įvairius kultūrinius sluoksnius. Galbūt jis suranda XVIII amžiuje pagamintą peilį. Kiek giliau aptinka XIV amžiaus šukas, o dar giliau - V amžiaus puodynę.
   - Aha.
   - Taip ir psichoanalitikas, padedamas paciento, gali prasiskverbti į paciento sąmonę ir surasti tuos išgyvenimus, kurie vėliau sukėlė psichinę ligą. Nes, pasak Froido, giliai savyje mes išsaugojame visus praeities prisiminimus.
   - Dabar supratau.
   - Tuomet jis galbūt suras skaudų išgyvenimą, kurį pacientas per visus tuos metus stengėsi pamiršti, bet kuris vis vien glūdėjo gilumoje ir eikvojo paciento psichinius resursus. Grąžinus tokį "trauminį išgyvenimą" į sąmone - ir jį tarsi parodant pacientui - pacientas gali jį "įveikti" ir pagyti.
   - Skamba logiškai.
   - Bet aš per daug užbėgau į priekį. Iš pradžių pažiūrim, kaip Froidas apibūdino žmogaus sąmonę. Ar kada nors esi mačiusi kūdikį?
   - Turiu ketverių metų pusbrolį.
   - Atėję į šį pasaulį, mes atvirai ir nesivaržydami tenkiname savo fizinius ir psichinius poreikius. Kai negauname pieno, verkiame. Tą patį darome sušlapus vystyklams. Labai atvirai parodom, kai trokštam fizinio artumo ir kūno šilumos. Šį mumyse slypintį potraukio, arba malonumo, principą Froidas pavadino id - "tai". Kūdikis tėra beveik vien id.
   - Toliau!
   - Id, arba potraukio principas, išlieka mumyse ir suaugus ir lydi mus visą gyvenimą. Tačiau, laikui bėgant, išmokstame valdyti savo potraukius ir prisitaikyti prie aplinkos. Potraukio principą imam derinti su realybės principu. Froidas sako, jog taip susikuriame savąjį ego, kuris perima kontrolės funkciją. Kai ko nors norim, nebegalim atsisėsti ir balsu bliauti, kol mūsų norai arba poreikiai bus patenkinti.
   - Suprantama, kad ne.
   - Tada galime smarkiai įsigeisti ko nors, ką aplinkinis pasaulis smerkia. Tokiais atvejais neretai išstumiame savo norus. Tai reiškia, kad stengiamės juos pamiršti.
   - Aišku.
   - Tačiau Froidas skyrė dar ir trečią žmogaus sąmonės "instanciją". Nuo mažumės susiduriame su moraliniais tėvų ir aplinkos reikalavimais. Kai padarome ką nors neleistina, tėvai sako: "Daugiau taip nedaryk!" Arba: "Fu, koks begėdis!" Net ir suaugusius mus lydi dorovės reikalavimų ir papeikimų aidas. Rodos, tarsi aplinkos lūkesčiai būtų įsiskverbę į mus ir virtę mūsų dalimi. Tai Froidas pavadino super ego.
   - Ar jis turėjo galvoje sąžinę?
   - Tai, ką jis pavadino "super ego", apima ir sąžine. Tačiau, Froido nuomone, super ego mus taip pat įspėja, kai mums kyla "bjaurus" ar "nepadorūs" norai. Čia kalbama ir apie seksualinius troškimus. Ir, kaip jau sakiau, Froidas įrodė, jog toks potraukis atsiranda dar ankstyvojoje vaikystėje.
   - Prašau paaiškinti!
   - Mūsų dienomis visi žino, kad maži vaikai mėgsta žaisti savo lytiniais organais. Tai galime pamatyti kiekviename pliaže. Froido laikais dvejų ar trejų metukų vaikas tokiais atvejais gaudavo per nagus. Motina galbūt pasakydavo: "Fui!" arba "Kad daugiau taip nedarytum!" Arba: "Rankas prašom laikyti ant apkloto!"
   - Visiška nesąmone.
   - Taip atsiranda kaltės jausmas, kurį sukelia viskas, kas susiję su lytiniais organais ir seksualumu. Kadangi kaltės jausmas slypi mūsų "super ego", daugeliui žmonių (Froidas manė, jog daugumai) šis jausmas visada bus susijęs su seksu. Jis taip pat pabrėžė, jog seksualiniai troškimai ir seksualinis poreikis yra svarbi žmogaus prigimties dalis. Ir štai tada, mano miela Sofija, tada iškyla visą gyvenimą trunkąs konfliktas tarp geismo ir kaltės.
   - Ar tau neatrodo, kad šis konfliktas nuo Froido laikų kiek prislopo?
   - Be jokios abejones. Tačiau daugelio Froido pacientų sąmonėje šis konfliktas buvo toks stiprus, jog sukeldavo vadinamąsias neurozes. Pavyzdžiui, viena iš jo pacienčių buvo slapta įsimylėjusi savo svainį. Kai sesuo susirgo ir numirė, ji pagalvojo: "Dabar jis laisvas ir galės mane vesti!" Tačiau ši mintis prieštaravo jos "super ego". Mintis buvusi tokia baisi, jog mergina ją tučtuojau išstūmusi. Tai reiškia, kad ji nustūmė mintį į pasąmonę. Mergina apsirgo, liga pasireiškė rimtais isterijos priepuoliais. Kai Froidas ėmėsi ją gydyti, paaiškėjo, jog pacientė buvo visiškai pamiršusi epizodą prie sesers mirties patalo, kai ją užvaldė bjaurus savanaudiškas troškimas. Gydoma ji viską atsiminė, dar kartą išgyveno ligą sukėlusį momentą ir pasveiko.
   - Dabar imu geriau suprasti, ką reiškia tavo pasakymas "sielos archeologija".
   - Tuomet pabandykim bendrais bruožais apibūdinti žmogaus psichiką. Sukaupęs nemažą patirtį gydydamas pacientus, Froidas priėjo išvadą, jog sąmonė tesudaro nedidelę žmogaus psichikos dalį. Tai, kas sąmoninga, yra tarsi ledkalnio viršūnė, kyšanti iš vandens. Po vandeniu - arba po sąmonės slenksčiu - glūdi pasąmonė, arba nesąmoningumas.
   - Vadinasi, nesąmoningumas yra tai, ką turime savyje, bet pamiršome arba neprisimename?
   - Visos savo patirties juk nelaikome sąmonėje. Tačiau tokius dalykus, kuriuos esame mąstę arba patyrę ir kuriuos, gerai pagalvoję, galime atsiminti, Froidas pavadino "ikisąmone". Terminą "nesąmoningumas" jis vartojo kalbėdamas apie tai, ką "išstūmėme". Tai yra mintys, kurias kadaise pasistengėme pamiršti, nes jos buvo "nemalonios", "nepadorios" ar "bjaurios". Troškimus ir aistras, kurie nepakenčiami sąmonei - arba "super ego" - nugrūdame į žemesnįjį aukštą. Šalin!
   - Aišku.
   - Šį mechanizmą turi visi sveiki žmonės. Tačiau kai kuriems žmonėms nemalonių arba uždraustų minčių išstūmimas iš sąmonės kainuoja tiek daug pastangų, jog tai gali sukelti nervų ligas. Šitaip išstumtos mintys vėl bando įsibrauti į sąmonę. Todėl kai kurie žmonės išeikvoja vis daugiau energijos, šiuos impulsus slėpdami nuo sąmonės kritikos. Kai 1909 metais Amerikoje Froidas skaitė paskaitas apie psichoanalizę, jis pateikė pavyzdį, kaip veikia šis išstūmimo mechanizmas.
   - Na, na!
   - Klausytojus Froidas paprašė įsivaizduoti, jog salėje yra vienas individas, kuris jam trukdo ir blaško dėmesį įžūliai kikendamas, plepėdamas ir brūžydamas kojomis į grindis. Kai kalbėtojas pareiškia, jog tokiomis sąlygomis dirbti negali, atsistoja pora stambių vyrukų, ir po trumpos kovos išmeta triukšmadarį už durų. Taigi jis "išstumtas", paskaitą galima tęsti. Kad triukšmadarys nebepatektų į salę, tie patys ponai pasistumia su kėdėmis prie durų ir ima jas saugoti. Pasak Froido, jei salę laikysime "sąmoningumu", o koridorių - "nesąmoningumu", galėsim susidaryti gerą išstūmimo proceso vaizdą.
   - Sutinku, jog tai - geras pavyzdys.
   - Tačiau "ramybės drumstėjas" ar bent išstumtos mintys bei impulsai vėl nori sugrįžti, Sofija. Mes gyvename nuolat jausdami išstumtų minčių, kurios bando vėl iškopti į sąmone, "spaudimą". Todėl neretai mums kalbant kas nors "išsprūsta" arba ką nors padarome "netyčia". Nesąmoningos reakcijos gali valdyti mūsų jausmus ir poelgius.
   - Ar žinai kokį nors pavyzdį?
   - Froidas aprašo ir daugiau tokių mechanizmų. Vienas iš jų - vadinamasis apsirikimas. Tai reiškia, kad visiškai savaime pasakome arba padarome tai, ką kažkada bandėme išstumti. Froidas papasakoja apie brigadininką, kuris norėjo pasiūlyti tostą savo viršininko garbei. Tas viršininkas buvo baisiai nemėgstamas. Paprastai tariant, nuo jo visi spjaudydavosi.
   - Na ir?
   - Brigadininkas atsistojo, iškilmingai pakėlė taurę ir tarė: "Taigi spjaukim į mūsų viršininko sveikatą!"
   - Trūksta žodžių.
   - Brigadininkui, manau, taip pat jų pritrūko. Nors jis tepasakė tai, ką galvojo. Jam išsprūdo. Ar nori išgirsti dar vieną pavyzdį?
   - Mielai.
   - Kartą pastoriaus šeimą, kurioje augo kelios mielos, gražios mergytės, turėjo aplankyti vyskupas. O tas vyskupas turėjo labai didelę nosį. Todėl dukroms buvo griežtai prisakyta nosies išvis neminėti. Dažnai juk būna, kad vaikai ima ir tiesiai ką nors išrėžia, nes jų išstūmimo mechanizmas dar nėra toks stiprus.
   - O toliau?
   - Vyskupas atvyko į svečius, o žavingosios dukrelės iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neprasitartų apie ilgąją nosį. Ir dar daugiau, jos turėjo stengtis išvis nežiūrėti į nosį, jos turėjo stengtis ją pamiršti. Todėl jos apie tai be paliovos galvojo. Vėliau viena mergaitė atnešė cukraus prie kavos. Ji atsistojo priešais garbųjį vyskupą ir pasakė: "Gal norėtumėt cukraus į nosį?"
   - Labai nemalonu.
   - Kartais mes taip pat racionalizuojame. Tai reiškia, jog kitiems ir sau bandome kitaip paaiškinti savo poelgių motyvus, nes tikrosios priežastys būna per daug nemalonios.
   - Gal galima pavyzdį?
   - Aš galiu tave užhipnotizuoti ir priversti atidaryt langą. Hipnozės metu aš pasakau, kad kai subarbensiu pirštais į stalą, privalai atsistoti ir atidaryti langą. Paskui aš klausiu, kodėl atidarei langą. Galbūt atsakysi, jog tau buvo per karšta. Tačiau tai nėra tikroji priežastis. Tu nenori sau pripažinti, jog paklusai mano paliepimui. Tu "racionalizuoji", Sofija.
   - Aišku.
   - Taip pat beveik kasdien susiduriame su dviprasmišku bendravimu.
   - Minėjau savo ketverių metukų pusbrolį. Rodos, jis nelabai turi su kuo žaisti, šiaip ar taip, labai apsidžiaugia, kai aš ateinu. Kartą pasakiau, jog turiu skubėti namo pas mamą. Žinai, ką jis atsakė?
   - Na, na?
   - "Tu negera!"
   _ Taip, tai iš tiesų - dar vienas vadinamojo racionalizavimo pavyzdys, berniukas juk taip negalvojo. Jam tik buvo gaila, kad tu išeini, bet jis drovėjosi tai pripažinti. Dar vienas panašus mechanizmas - projekcija.
   - Turi išversti.
   - Projekcija reiškia, jog savybes, kurių nenorim prisipažinti turį, bandome priskirti kitiems. Pavyzdžiui, šykštuolis labai mielai kitus vadina šykščiais. Tas, kuris neprisipažįsta sau, jog jam labai rūpi seksas, galbūt pirmas pasipiktins, jog kitiems vien tai ir terūpi.
   - Suprantu.
   - Froidas mane, kad tokią nesąmoningų poelgių pavyzdžių apstu mūsų kasdieniame gyvenime. Nuolat pamirštam kokio nors žmogaus vardą, kalbėdami galbūt taisomės drabužius arba stumdome, atrodytų, visai atsitiktinius daiktus kambaryje. Būna, kad staiga tarsi nei iš šio, nei iš to užsikertame arba išsprūsta kalbos klaida. Froidas pabrėžia, jog šie riktai ne visada yra tokie atsitiktiniai ar nekalti, kaip mums atrodo. Jo nuomone, į tai reikia žiūrėti kaip į tam tikrus simptomus. "Apsirikimai" ir "atsitiktiniai veiksmai" gali atskleisti intymiausias paslaptis.
   - Nuo šiol gerai apmastysiu viską, ką sakau.
   - Bet nuo savo nesąmoningų impulsų vis vien nepabėgsi. Neverta eikvoti per daug jėgų, norint nustumti nemalonius dalykus į pasąmonę. Tas pats, jei bandytum užkišti peleno išraustą urvelį. Gali būti tikra, jog pelėnas išlįs kitoje sodo vietoje. Sveikiausia duris tarp sąmonės ir pasąmonės palikti praviras.
   - O uždarę duris galim įsivaryti psichinę ligą?
   - Taip, neurotikais tampa tie, kurie eikvoja per daug jėgų, norėdami tai, kas nemalonu, atitolinti nuo sąmonės. Dažniausiai tam žmogui žūtbūt reikia išstumti iš sąmonės ypatingus išgyvenimus. Juos Froidas pavadino traumomis. Išvertus iš graikų kalbos, Šis žodis reiškia "žaizda".
   - Suprantu.
   - Gydant pacientus, Froidui buvo svarbu atsargiai praverti uždarytas duris - arba galbūt atidaryti naujas. Padedamas paciento, jis stengėsi surasti išstumtus išgyvenimus. Pacientas juos išstūmė nesąmoningai. Tačiau jam gali būti svarbu, kad gydytojas padėtų rasti užslėptas traumas.
   - Kaip gydytojas tai daro?
   - Froidas sukūrė vadinamąjį laisvų asociacijų metodą. Jis paprašydavo pacientą atsigulti, atsipalaiduoti ir kalbėti viską, kas tik ateina į galvą - nors tos mintys pacientui atrodytų nereikšmingos, atsitiktinės, nemalonios ar ne visai padorios. Svarbiausia yra pralaužti "dangtį" arba "barjerą", už kurio slypi traumos. Nes pacientas be paliovos prie jų grįžta, tik nesąmoningai.
   - Kuo labiau stengsimės ką nors pamiršti, tuo daugiau apie tai nesąmoningai galvosime?
   - Būtent. Todėl svarbu įsiklausyti į pasąmonės signalus. Tiesiausias kelias į pasąmonę, pasak Froido, yra sapnai. Neatsitiktinai vienas svarbiausiu jo veikalų - "Sapnų aiškinimas", išėjęs 1900 metais. Jis parodė, jog sapnai nėra atsitiktiniai. Sapnuose nesąmoningos mintys bando prasiskverbti į sąmonę.
   - Toliau!
   - Remdamasis per daugelį metų sukaupta pacientų patirtimi - ir analizuodamas savo sapnus - Froidas priėjo išvadą, jog visi sapnai reiškia mūsų troškimų išsipildymą. Pasak jo, tai ypač lengva pastebėti vaikų sapnuose. Jie sapnuoja ledus ir vyšnias. Tačiau suaugusiųjų norai - kuriuos stengiasi išpildyti sapnai - neretai užmaskuoti. Net mums miegant, nenustoja veikusi griežta cenzūra, kuri riboja, ką mes galime sau leisti ir ko ne. Tiesa, užmigus ši cenzūra, arba išstūmimo mechanizmas, susilpnėja. Tačiau tebėra pakankamai stipri, kad sapne iškreiptų norus, kurių nenorime pripažinti.
   - Todėl sapnus reiškia aiškinti?
   - Froidas sako, jog turime skirti sapną, kokį atsimename ryte, nuo tikrosios sapno prasmės. Pačius sapno vaizdus - taigi sapnuojamą "filmą" arba "video" - jis pavadino matomu sapno turiniu. Šiam "akivaizdžiam" sapno turiniui medžiaga, arba rekvizitai, imami iš praėjusios dienos. Tačiau sapnas turi ir gilesnę prasmę, kuri sąmonei nepasiekiama. Tai Froidas pavadino latentinėmis sapno mintimis. Jos gali būti atėjusios iš tolimos praeities - pavyzdžiui, iš ankstyvosios vaikystės.
   - Vadinasi, kad suprastume, apie ką sapnas, pirmiausia turime jį išanalizuoti?
   - Taip, o ligoniai turi tai padaryti kartu su psichoterapeutu. Tačiau sapnus aiškina ne gydytojas. Jis tai gali padaryti tik paciento padedamas. Šiuo atveju gydytojas tėra tarsi sokratiškoji "pribuvėja", kuri stovi šalia ir padeda išaiškinti sapną.
   - Suprantu.
   - Latentinių sapno minčių virtimą matomu sapno turiniu Froidas pavadino sapno darbu. Tai yra tarsi tikrosios sapno prasmes "užmaskavimas" arba "užkodavimas". Taigi, aiškinant sapną, reikia atlikti priešingą darbą. Turime "demaskuoti", arba "iškoduoti", sapno "motyvą" ir surasti jo "temą".
   - Gal turi pavyzdžių?
   - Froido knygoje jų apstu. Bet mes ir patys galime sugalvoti paprastą ir labai froidišką pavyzdį. Jeigu jaunuolis susapnuoja, kad pusseserė jam padovanojo du balionus...
   - Na?
   - Ne, dabar pati pabūk sapnų aiškintoja.
   - Hmm... Tuomet matomas sapno turinys ir bus tai, ką tu pasakei: pusseserė jam padovanojo du balionus.
   - Toliau!
   - Tu taip pat sakei, kad visi sapno rekvizitai paimti iš praėjusios dienos. Taigi vakar jis buvo mugėje - arba matė balionus laikraštyje.
   - Taip, tai įmanoma, bet jam užteko pamatyti žodį "balionas" - arba ką nors, kas jį primena.
   - Bet kas yra latentinės sapno mintys - tikroji sapno prasme?
   - Tu esi sapnų aiškintoja.
   - Gal jis tiesiog norėjo turėti porą balionų.
   - Ne, tai neįtikima. Esi teisi manydama, jog sapne turi išsipildyti kažkoks noras. Bet suaugęs žmogus vargu ar užsigeistų poros balionų. Net jei ir taip būtų, kažin ar apie tai jis sapnuotų.
   - Atrodo, jau žinau: iš tikrųjų jis norėjo pusseserės, o tie du balionai - jos krūtys.
   - Taip, tai įtikinamesnis paaiškinimas, ypač jeigu jam tas noras pasirodė šiek tiek nepadorus.
   - Nes ir mūsų sapnai kalba užuolankomis, pavyzdžiui, per balionus?
   - Taip, Froidas teigė, jog sapnai yra užmaskuotas išstumtų norų išsipildymas. Tai, ką mes išstumiame, labai pasikeitė nuo to laiko, kai Froidas daktaravo Vienoje. Tačiau pats sapnų turinio maskavimo mechanizmas tebeveikia.
   - Suprantu.
   - Froido psichoanalizė įgavo didelę reikšmę trečiame šio amžiaus dešimtmetyje - ypač psichiatrijai. Be to, jo pasąmonės teorija labai paveikė dailę ir literatūrą.
   - Nori pasakyti, kad menininkai labiau ėmė domėtis nesąmoningų žmogaus sielos gyvenimu?
   - Tikrai taip. Nors ši tendencija ryški ir paskutiniųjų XIX amžiaus dešimtmečių literatūroje - kai Froido psichoanalizė dar nebuvo žinoma. Tai reiškia, jog Froidas savo teoriją neatsitiktinai sukūrė praeito amžiaus pabaigoje.
   - Ar manai, jog tai glūdėjo pačioje laiko dvasioje?
   - Froidas ir nemanė "atradęs" išstūmimą, apsirikimus ir racionalizavimą. Jis tik buvo pirmasis, šią žmonių patirtį pritaikęs psichiatrijoje. Be to, aiškindamas savo teoriją, Froidas meistriškai pasinaudojo literatūros pavyzdžiais. Kaip jau sakiau, nuo trečio dešimtmečio Froido psichoanalizė ėmė tiesiogiai veikti literatūrą ir dailę.
   - O kaip?
   - Rašytojai ir dailininkai savo kūryboje stengėsi pasitelkti nesąmoningas galias. Ypač tai būdinga vadinamiesiems siurrealistams.
   - Ką tai reiškia?
   - "Siurrealizmas", išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia "virš tikrovės". 1924 metais Andrė Bretonas paskelbė pirmąjį siurrealizmo manifestą. Jis iškėlė mintį, jog mene turi vyrauti nesąmoningumas. Tik taip menininkas, laisvas įkvėpimu, gali atgaivinti savo sapnų vizijas ir siekti to, kas yra virš tikrovės, kur išnyksta riba tarp sapno ir realybės. Nes menininkui taip pat svarbu įveikti sąmonės cenzūrą, kad žodžiai ir vaizdai galėtų lietis nevaržomai.
   - Suprantu.
   - Taip Froidas pateikė savotišką įrodymą, jog visi žmonės yra menininkai. Sapnas juk yra mažytis meno kūrinys, o sapnai mus aplanko kasnakt. Aiškindamas pacientų sapnus, Froidas dažnai turėdavo įžvelgti simbolių prasmę - panašiai kaip interpretuojant paveikslą ar literatūros kūrinį.
   - Ar tikrai sapnuojam kiekvieną naktį?
   - Naujausi tyrinėjimai parodė, jog sapnuojame apie dvidešimt procentų laiko, kurį miegame, tai reiškia - dvi tris valandas. Jei kas nors pertraukia mūsų miego fazes, daromės pikti ir irzlūs. Tai tiesiog reiškia, jog visi žmonės turi įgimtą poreikį išreikšti savo gyvenimo situaciją meniniais vaizdais. Sapne juk kalbama apie mus. Mes esam ir režisieriai, ir rekvizitoriai, ir visų vaidmenų atlikėjai. Tas, kuris sako nesuprantąs meno, labai blogai save pažįsta.
   - Aišku.
   - Taip pat Froidas puikiai įrodė, kokia nuostabi yra žmogaus sąmonė. Dirbdamas su pacientais, jis įsitikino, jog viskas, ką esame matę ir patyrę, glūdi giliai mūsų sąmonėje. Visus šiuos įspūdžius vėl galima atgaivinti. Kai sakome, jog kas nors "užsikirto", kiek vėliau ėmė "suktis ant liežuvio galo" ir pagaliau "toptelėjo", kalbame kaip tik apie tai, jog kažkas slypėjo pasąmonėje ir staiga pro praviras duris pateko į sąmonę.
   - Bet kartais tai užtrunka gana ilgai.
   - Tai suvokia visi menininkai. Bet po to staiga atrodo, jog atsivėrė visos durys ir visi archyvo stalčiai. Viskas ima plūsti savaime - ir tuomet surandame reikiamus žodžius ir vaizdus. Tai įvyksta tuomet, kai mažumą pakeliame pasąmonės "dangtelį". Tai ir vadinama įkvėpimu, Sofija. Atrodo, jog tai, ką piešiame ar rašome, kyla ne iš mūsų pačių.
   - Tai turėtų būti nuostabus jausmas.
   - Tikrai esi jį patyrusi. Tokia įkvėpimo būsena neretai aplanko pervargusius vaikus. Būna, kad pavargę vaikai atrodo kuo žvaliausi. Staiga jie ima kažką pasakoti - rodos, jog iš kažkur ima žodžius, kurių niekuomet nesimokė. Bet vaikai juos turi, žodžiai ir mintys slypi sąmonėje ir pasirodo tada, kai išnyksta bet koks atsargumas ir cenzūra. Ir menininkui kartais svarbu, kad protas neužgožtų daugiau ar mažiau nesąmoningos veiklos. Nori, papasakosiu trumpą pasakaitę, kuri tai pailiustruos?
   - Noriu!
   - Tai labai rimta ir liūdna pasaka.
   - Na, pradėk,
   - Gyveno kartą šimtakojis, kuris nuostabiai šoko visu šimtu kojų. Kai šokdavo, pažiūrėti susirinkdavo visi žvėrys. Visi nepaprastai žavėjosi jo menu. Bet atsirado vienas, kuriam labai nepatiko, kad šimtakojis šoka. Tai buvo rupūžė...
   - Tikriausiai ji pavydėjo.
   - "Kaip čia padarius, kad šimtakojis nebegalėtų šokti?" - galvojo rupūže. Juk neužtenka pasakyti, kad nepatinka jo šokis. Ir negali sakyti, kad pati šoka geriau, nes niekas nepatikėtų. Galiausiai rupūže sumąstė šėtonišką planą.
   - Koks jis?
   - Ji atsisėdo ir surašė šimtakojui laišką. "O nepranokstamasis šimtakojį! - rašė rupūže. - Esu ištikima tavo subtilaus šokio meno gerbėja. Norėčiau sužinoti, kaip tu šoki. Ar pirmiausia pakeli kairę dvidešimt aštuntą koją, o paskui dešinę devynioliktą? Ar pradedi nuo dešinės dvidešimt šeštosios ir tik tada pakeli dešinę keturiasdešimt devintąją? Nekantraudama laukiu atsakymo. Nuoširdžiausi linkėjimai, Rupūžė".
   - Tai bjaurybė!
   - Gavęs laišką, šimtakojis iškart susimastė, kaip jis šoka. Kokią koją pakelia pirmiausia? O kokią ko ją paskui? Kaip manai, kas tada atsitiko?
   - Manau, kad šimtakojis niekada daugiau nebešoko.
   - Taip, tokia pasakos pabaiga. Ir taip atsitinka, kai protas užgožia vaizduotę.
   - Sutinku, jog tai - liūdna pasaka.
   - Taigi menininkui svarbu "išsivaduoti". Siurrealistai bandė tuo pasinaudoti ir pasiekti tokią būseną, kai viskas vyksta savaime. Jie pasidėdavo balto popieriaus lapą ir imdavo rašyti negalvodami, ką rašo. Tai jie pavadino automatiniu rašymu. Šis pasakymas iš tiesų paimtas iš spiritizmo: mediumas mano, kad jo plunksną vedžioja mirusiojo dvasia. Bet manau, kad apie panašius dalykus išsamiau pakalbėsime rytoj.
   - Labai gerai.
   - Menininkas siurrealistas taip pat yra savotiškas mediumas, tai yra priemone arba tarpininkas. Jis yra mediumas tarp savo pasąmonės ir tikrovės. Bet galbūt tai tėra nesąmoninga kiekvieno kūrybinio proceso dalis. Kas iš tiesų yra vadinamasis kūrybingumas?
   - Ne, neįsivaizduoju. Gal tai reiškia, kad sukuriama kas nors nauja?
   - Taip. Tai įvyksta tada, kai stipri sąveika tarp vaizduotės ir proto. Dažnai protas užgožia vaizduotę. Labai negerai, nes be vaizduotės niekada nebus sukurta nieko tikrai nauja. Vaizduotę aš įsivaizduoju kaip darvinišką sistemą.
   - Apgailestauju, bet šito nesupratau.
   - Darvinizmas juk teigia, jog gamtoje randasi daugybė mutantų. Bet išgyvena tik nedaugelis.
   - Aha.
   - Taip atsitinka ir tada, kai mes galvojame, kai pagauti įkvėpimo sukuriame daugybę naujų idėjų. Sąmonėje gimsta vienas "minties mutantas" paskui kitą. Žinoma, jei patys savęs per daug griežtai nekontroliuosime. Tačiau tik keletas iš šių minčių yra tinkamos. Čia praverčia protas. Mat ir jis turi svarbią paskirtį. Kai ant stalo guli dienos laimikis, reikia nepamiršti jo išrūšiuoti.
   - Neblogas palyginimas.
   - Įsivaizduok, kas būtų, jei visos mintys, kada nors šovusios į galvą, patektų ir ant liežuvio! Arba būtų paskelbta viskas, kas užrašyta bloknotuose arba guli rašomojo stalo stalčiuose. Pasaulis paskęstų atsitiktinėse mintyse. Nebūtų jokios "atrankos", Sofija.
   - O protas iš visų idėjų atrenka geriausias?
   - Taip. O gal manai kitaip? Galbūt vaizduotė sukuria ką nors nauja, tačiau ne vaizduotė atlieka atranką. "Komponuoja" ne fantazija. Kompozicija - o kiekvienas meno kūrinys yra kompozicija - atsiranda iš nuostabaus vaizduotės ir proto - arba jutimo ir mąstymo - derinio. Nes kiekviename kūrybiniame procese esama atsitiktinumo. Tam tikroje fazėje svarbu neužkirsti kelio atsitiktinėms idėjoms. Norint ganyti avis, jas juk pirmiausia reikia išleisti iš aptvaro.
   Albertas nutilo ir įsmeigė akis į langą. Tada ir Sofija ant ežerėlio kranto pastebėjo kunkuliuojantį knibždyną. Tai buvo tikra spalvingų Disnėjaus herojų orgija.
   - Ten yra Plutas, - pasakė ji. - Donaldas su savo sūnėnais... ir Rože... ir dėdulė Skrudžas. Ar matai Čipą ir Deilą? Ar negirdi, ką sakau? Ten ant kranto yra ir Peliukas Mikis, ir Kliunkis!
   Albertas atsisuko į Sofiją:
   - Taip, tai labai graudu, vaikuti.
   - Ką turi galvoje?
   - Virstam bejėgėmis aukomis, vos tik majoras išleidžia pasiganyti savo aveles. Žinoma, čia mano kaltė. Tai aš užvedžiau kalbą apie proto nevaržomas išmones.
   - Tu neturėtum sau priekaištauti.
   - Norėjau dar pakalbėti apie tai, jog vaizduotė svarbi ir mums, filosofams. Kad galėtume sukurti ką nors nauja, ir mes turim išdrįst išsivaduoti. Bet dabar neišėjo man taip sklandžiai pasakyti.
   - Neimk į galvą.
   - Norėjau dar pakalbėti apie tylaus susimąstymo svarbą. O mums pakišamas šitas margas balaganas. Kaip jam negėda!
   - Ar tai - tavo ironija?
   - Ne mano, o jo. Bet aš turiu kuo pasiguosti - tai ir yra kertinis mano plano akmuo.
   - Ničnieko nesuprantu.
   - Mes kalbėjome apie sapnus. Jau vien tai truputį primena ironiją. Nes kas gi mes daugiau esam, jei ne majoro sapnas?
   - Oi...
   - Vis dėlto jis ne viską numatė.
   - Kas tai galėtų būti?
   - Galbūt majorui iki skausmo pažįstamas jo sapnas. Jis žino viską, ką mes sakome ir darome - taip, kaip sapnuojantysis atsimena matomą sapno turinį. Jis juk vedžioja plunksną. Tačiau net ir atsimindamas viską, ką mes kalbame vienas kitam, jis tebėra mieguistas.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Jis nežino latentinių sapno minčių, Sofija. Jis pamiršta, jog ir tai yra užmaskuotas sapnas.
   - Keistai kalbi.
   - Majorui irgi taip atrodo. Taip yra todėl, kad jis nesupranta savo sapno kalbos. O tuo mes turėtume džiaugtis. Tai mums suteikia bent trupinėlį laisvės. Pasinaudodami šia laisve, netrukus išsikapanosime iš jo klampios sąmonės, kaip žvitrus pelėnai šiltą vasaros diena išlenda pasišildyt saulutėje.
   - Ar manai, kad mums pavyks?
   - Mums turi pavykti. Po poros dienų aš dovanosiu tau naują dangų. Tuomet majoras nebežinos, kur tūno pelėnai ir kur jie vėl pasirodys.
   - Tegu mes tesame sapnas, bet aš dar esu duktė. Jau penkios valandos. Turiu bėgti namo ruošti pokylio.
   - Mmm... ar eidama namo gali man padaryti mažytę paslaugą?
   - Kokia?
   - Pabandyk atkreipt į save dėmesį. Turi pasistengti, kad majoras visą kelią neišleistų tavęs iš akių. Kai pareisi namo, bandyk apie jį galvoti - tada ir jis galvos apie tave.
   - O kam to reikia?
   - Tuomet netrukdomas galėsiu toliau rengti slaptąjį planą. Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir busiu ten, kol vėl pasimatysim.*


Mūsų laikai

...žmogus pasmerktas laisvei...

   Žadintuvas rodė 23:55. Hildė gulėjo įsmeigusi žvilgsnį į lubas. Leido nevaržomai plaukti mintims. Kaskart, kai minčių grandinė nutrūkdavo, ji bandydavo save paklausti, kodėl nebegalvoja toliau.
   Nejaugi nori ką nors išstumti?
   Jeigu tik sugebėtų nuslopinti bet kokią cenzūrą, tikriausiai imtų sapnuoti atmerktom akim. Šiek tiek gąsdinanti mintis.
   Bandydama vis labiau atsipalaiduoti ir išlaisvinti visas mintis ir vaizdinius, ji pasijuto atsidūrusi Majoro trobelėje, miške prie ežero.
   Ką ten Albertas sumanė? Na, taip, žinoma, kad Albertas kažką sumanė, sugalvojo tėtis. Ar jis pats žino, ką rezga Albertas? Galbūt nusprendė kiek atleisti vadžias, kad galiausiai įvyktų tai, kas ir jį nustebintų?
   Liko nebedaug puslapių. Gal užmest akį į paskutinį? Ne, tai būtų nesąžininga. Tačiau Hildė jautė dar kai ką: ji nebuvo tikra, kad jau nuspręsta, kas įvyks paskutiniame puslapyje.
   Argi ne keista mintis? Aplankas guli čia, tėtis nieko nebegali pridurti. Nebent Albertas pats ką nors sugalvotų. Kokią nors staigmeną...
   Porą staigmenėlių užtaisys ir Hildė. Jos tėtis tikrai nesuvaldys. Bet ar ji valdo save?
   Kas yra sąmonė? Ar tai - ne viena iš pačių didžiausių Visatos paslapčių? Kas yra atmintis? Dėl ko mes "atsimenam" viską, ką matę ir patyrę?
   Koks mechanizmas leidžia kasnakt kurti nuostabiausius sapnus?
   Taip galvodama Hildė retkarčiais užmerkdavo akis. Paskui vėl atsimerkdavo ir toliau stebeilydavo į lubas. Galiausiai pamiršo atsimerkti.
   Ji miegojo.

   Kai Hildę pažadino čaižus žuvėdrų klyksmas, laikrodis rodė 6.66. Koks juokingas skaičius! Hildė išlipo iš lovos. Kaip visada, atsistojo prie lango ir apžvelgė įlanką. Tai virto įpročiu, nesvarbu, žiema ar vasara.
   Taip stovint jai staiga pasirodė, lyg galvoje būtų išsiliejusios spalvos. Ji atsiminė, ką susapnavo. Tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprastas sapnas. Jis buvo be galo ryškių spalvų ir kontūrų...
   Hildė sapnavo, jog tėtis grįžo namo iš Libano. Tai buvo tarsi Sofijos sapno, kuriame ji rado auksinį kryželį, tęsinys.
   Hildė sėdėjo ant lieptelio - lygiai kaip Sofijos sapne. Tada ji išgirdo labai tylų balselį, kuris sušnabždėjo: "Aš esu Sofija!" Hildė sustingo norėdama išgirsti, iš kur sklinda balsas. Jis vėl nuskambėjo - kaip vos girdimas šlamesys. Rodės, lyg koks vabzdys dūgztų: "Tikriausiai tu ir kurčia, ir akla". Kitą akimirką sode pasirodė tėtis JT uniforma. "Hildele!" - pašaukė jis. Hildė nubėgo jo pasitikti ir puolė tėčiui ant kaklo. Čia sapnas nutrūko.
   Ji atsiminė kelias eilutes iš Arnulfo Ėverlando eilėraščio:

   Išvaikė miegus keistas sapnas nakčia,
   Girdėjau, kaip šaukia kurtus
   Lyg srovė požeminė balsas mane,
   Atsikėliau - sakyk, kam ramybę drumsti?

   Hildei stovint prie lango, į kambarį įėjo mama.
   - Labas rytas! Nebemiegi?
   - Nežinau...
   - Grįšiu kaip visada, apie ketvirtą valandą.
   - Gerai.
   - Linkiu getai praleist dieną, Hilde.
   - Iki!
   Išgirdusi, kaip trinktelėjo laukujės durys, Hildė vėl puolė į lovą ir atsivertė aplanką.
   "... Neriu į pačią majoro pasąmonės gelmę, Sofija. Ir būsiu ten, kol vėl pasimatysim".
   Štai čia! Hildė ėmė skaityti toliau. Dešinės rankos smiliumi ji užčiuopė, jog teliko plonytis puslapių pluoštelis.

   *Išėjusi iš Majoro trobelės, prie ežero Sofija vėl pamatė keletą Disnėjaus personažų, tačiau, Sofijai artinantis, jie tarsi tirpo. Kai ji pasiekė valtį, nebeliko nė vieno.
   Irkluodama ir kiek vėliau, užtraukusi valtį į meldyną kitame krante, Sofija visaip vaipėsi ir mostagavo rankomis. Norėjo patraukti majoro dėmesį, kad Albertas galėtų neprižiūrimas sėdėti Majoro trobelėje.
   Bėgdama per mišką, Sofija pašėlusiai stryksėjo. Vėliau bandė mėgdžioti prisukamą lėlę. Kad majorui nepabostų, dar ir uždainavo.
   Kartą Sofija stabtelėjo ir susimastė, kuo gali būt paremtas Alberto planas. Tačiau tuoj pat atitoko ir, pajutusi sąžinės graužimą, ėmė ropštis į medį.
   Sofija užkopė kiek įmanoma aukščiau. Pasiekusi beveik pačią viršūnę, pajuto, jog nebenulips. Reikės pabandyti vėliau, o iki tol ramiai sėdėti negalima. Majorui atsibostų į ją žiūrėti ir užsimanytų patyrinėti, ką veikia Albertas.
   Sofija ėmė mostaguoti abiem rankom, porą kartų bandė užgiedoti kaip gaidys, o galiausiai užtraukė tirolietiškai. Per penkiolika nugyventų metelių Sofija tai darė pirmą kartą, tad rezultatu liko visai patenkinta.
   Ji vėl pabandė leistis žemyn, bet - nė iš vietos. Staiga atplasnojo didžiulis žąsinas ir nutūpė ant šakos, už kurios laikėsi Sofija. Jau buvo mačiusi visą pulką Disnėjaus personažų, todėl nė kiek nenustebo, kai žąsinas prakalbo.
   - Mano vardas Martynas, - pasakė jis. - Esu naminis žąsinas, bet šįkart atskridau iš Libano su laukinėmis žąsimis. Atrodo, tau reikia padėti nusileist ant žemės.
   - Tu per mažas, kad galėtum padėti.
   - Darai skubotas išvadas, jaunoji panele. Tai tu per didelė.
   - Ar tai ne tas pats?
   - Beje, gali įsidėmėti, jog tavo bendraamžį valstiečio sūnų esu pernešęs per visą Švediją. Jo vardas Nilsas Holgersonas.
   - Man penkiolika metų.
   - Nilsui buvo keturiolika. Vieneri metai šen ar ten nieko nereiškia.
   - Kaip sugebėjai jį pakelti?
   - Trenkiau antausėlį, ir jis apalpo. Kai atsipeikėjo, buvo ne didesnis už nykštį.
   - Gal ir man trenk nestiprų antausį, nes negaliu čia kiurksoti per amžius. Šeštadienį sode rengiu filosofinį pokylį.
   - Labai įdomu. Spėju, kad čia - filosofijos knyga. Skrisdamas su Nilsu Holgersonu per Švediją, trumpam nutūpiau Morbakoje, Vermlande. Ten Nilsas sutiko senelę, kuri galvojo parašyti knygą apie Švediją, skirtą mokyklinio amžiaus vaikams. Ji norėjo, kad knyga būtų ir pamokanti, ir teisinga. Išgirdusi, ką patyrė Nilsas, ji nusprendė parašyti knygą apie tai, ką jis matė skrisdamas ant žąsino nugaros.
   - Labai keista.
   - Atvirai kalbant, tai buvo šiek tiek ironiškas pasakymas. Nes mes jau buvome toje knygoje.
   Staiga Sofija pajuto, kaip kažkas jai sušėrė per veidą. Ir ji tapo mažut mažutėlė. Medis jai atrodė kaip visas miškas, o žąsinas - didumo sulig arkliu.
   - Na, eikš, - pasakė žąsinas.
   Sofija šaka priėjo artyn ir užlipo jam ant nugaros. Plunksnos buvo minkštos, bet dabar, kai ji buvo tokia maža, jos labiau dūrė nei kuteno.
   Vos tik ji atsisėdo, žąsinas suplasnojo sparnais. Jis pakilo aukštai virš medžių. Žemai Sofija išvydo ežerą ir Majoro trobelę. Viduj sėdėjo Albertas ir rezgė sudėtingus planus.
   - Ekskursija baigta, - tarė žąsinas, plakdamas sparnais.
   Jis ėmė leistis prie medžio, į kurį Sofija visai nesentai užkopė. Kai žąsinas nutūpė, ji nusirito ant žemes. Persivertusi porą kartų viržiuose, atsisėdo. Nustebusi pamatė, kad vėl tapo didelė.
   Žąsinas krypuodamas apsuko porą ratų aplink ją.
   - Labai ačiū už pagalbą, - pasakė Sofija.
   - Tai vieni niekai. Sakei, jog čia - filosofijos knyga?
   - Ne, tai tu sakei.
   - Koks skirtumas. Jeigu būtų mano valia, mielai perneščiau tave per visą filosofijos istoriją, kaip Nilsą Holgersoną skraidinau per Švediją. Galėtume praskristi virš Mileto, Atėnų, Jeruzalės, Aleksandrijos, Romos, Florencijos, Londono, Paryžiaus, Jenos, Heidelbergo, Berlyno, Kopenhagos...
   - Ačiū, pakaks.
   - Bet net ir pačiam ironiškiausiam žąsinui būtų labai nelengva perskristi iš vieno šimtmečio į kitą. Daug paprasčiau keliauti Švedijos lenais.
   Tai taręs žąsinas įsibėgėjo, suplakė sparnais ir pakilo į orą.
   Sofija buvo visiškai be jėgų, tačiau, pralindusi pro gyvatvorę, pagalvojo, kad Albertas turėtų būti patenkintas šiuo apgaulingu manevru. Per pastarąją valandą majoras vargu ar galėjo skirti jam dėmesio. Nebent būtų turėjęs rimtų asmenybės susidvejinimo problemų.

   Sofija spėjo grįžti prieš mamai pareinant iš darbo. Nereikėjo aiškinti, kaip naminis žąsinas jai padėjo išlipti iš medžio.
   Pavalgiusios pietus, jiedvi ėmė ruoštis pokyliui sode. Nuo aukšto nukėlė trijų keturių metrų ilgio stalo lentą ir nunešė ją į sodą. Tada grįžo paimti ožių, ant kurių turėjo laikytis lenta.
   Ilgąjį stalą jos norėjo padengti po vaismedžiais. Paskutinį kartą didžioji lenta buvo panaudota per dešimtąsias tėvų vedybų metines. Tuomet Sofijai buvo tik dešimt metų, bet ji gerai atsiminė didelę puotą po atviru dangumi, į kurią suvažiavo visi giminės ir draugai, vos spėję išaugti vystyklus.
   Orų prognozės žadėjo giedrą. Nuo bjauriosios audros Sofijos gimtadienio išvakarėse nebuvo iškritę nė lašo lietaus. Stalo vis tiek nepradės dengti iki šeštadienio priešpietės. Tačiau mama norėjo, kad stalas jau stovėtų sode.
   Tą patį vakarą iš dviejų rūšių tešlos jos iškepė bandelių ir pynutę. Dar turėjo būti keptas viščiukas su salotomis. Ir limonado. Sofija balsiai bijojo, kad kas nors iš klasės vaikinų neatsineštų alaus. Niekas jos taip negąsdino kaip girtų erzelis.
   Kai Sofija ruošėsi gulti, mama dar kartą norėjo išgirsti, ar ateis Albertas.
   - Žinoma, ateis. Jis net žadėjo parodyti filosofinį triuką.
   - Filosofinį triuką? Kas gi tai galėtų būti?
   - Nežinau... jeigu jis būtų fokusininkas, tikrai parodytų kokį nors fokusą. Galbūt iš juodos skrybėlės ištrauktų baltą triušį...
   - Ir vėl?
   - Bet kadangi yra filosofas, parodys filosofinį triuką. Galų gale juk tai filosofinis pokylis.
   - Pleputė kūmutė.
   - Ar pagalvojai, kad ir tu galėtum kuo nors prisidėti?
   - Žinoma, Sofija. Ką nors tikrai sugalvosiu.
   - Kalbą?
   - Ne, nesakysiu nieko. Labanakt!

   Ankstų kitos dienos rytą Sofiją pažadino mama; prieš eidama į darbą, norėjo palinkėti jai labos dienos. Taip pat Sofija gavo nedidelį sąrašėlį pokyliui skirtų pirkinių, kuriuos reikėjo parnešti iš miesto.
   Vos tik mama išėjo iš namų, suskambo telefonas. Tai buvo Albertas. Jis, matyt, jau žinojo, kada Sofija lieka viena.
   - Kaip tavo paslaptys?
   - Cit! Nė žodžio. Neleiskim jam apie tai nė pagalvoti.
   - Manau, jog vakar man gerai sekėsi nukreipti jo dėmesį.
   - Puiku.
   - Kaip dėl filosofijos pamokų?
   - Dėl to ir skambinu. Priėjome mūsų amžių. Nuo šiol turėtum orientuotis pati. Svarbiausia turėti pagrindus. Bet susitinkam trumpam pokalbiui ir apie mūsų laikus.
   - Man reikia į miestą...
   - Geriau ir būti negali. Juk sakiau, kad kalbėsimės apie mūsų laikus.
   - Na ir?
   - Taigi geriausia nuo jų nenutolti.
   - Ar man ateiti pas tave į namus?
   - Ne, ne, jokiu bodu. Čia baisi netvarka. Aš viską išknisau, ieškodamas paslėptų mikrofonų.
   - Oi...
   - Prie pat Turgaus aikštės atsidarė nauja kavinė. "Cafė Pierre". Ar žinai, kur ji yra?
   - Žinau, kaipgi. Kada man ateiti?
   - Ar galim susitikt dvyliktą valandą?
   - Sutarta, dvyliktą kavinėje.
   - Tai tiek.
   - Iki!

   Pora minučių po dvyliktos Sofija įkišo galvą į "Cafė Pierre". Tai buvo viena iš naujamadiškų kavinių su apvaliais stalais, juodomis kėdėmis, žemyn galva kabančiais vermuto buteliais su čiaupeliu, dideliais sumuštiniais ir salotų porcijomis dubenėliuose.
   Kavinė buvo nedidelė, ir Sofija iškart pastebėjo, kad Alberto nėra. Atvirai pasakius, vien tai ir krito į akis. Prie stalų sėdėjo daug kitų žmonių, bet kiekviename veide Sofija tematė, jog tai ne Albertas.
   Ji buvo nepratusi viena lankytis kavinėse. Gal dabar išeiti ir grįžti vėliau, kai bus Albertas?
   Sofija priėjo prie marmurinio bufeto ir užsisakė arbatos su citrina. Tada pasiėmė puodelį ir atsisėdo prie laisvo staliuko. Ji nukreipė žvilgsnį į duris. Daug žmonių įėjo ir išėjo, tačiau Sofija matė tik tai, kad Alberto nėra.
   Kad nors turėtų laikraštį!
   Galiausiai ji ėmė žvalgytis aplinkui. Porą kartų į žvilgsnį jai buvo atsakyta žvilgsniu. Akimirką Sofija pasijuto kaip jauna dama. Jai dar tik penkiolika metų, bet tikrai būtum galėjęs duoti septyniolika - ar bent Šešiolika su puse.
   Ką žmonės, sėdintys kavinėje, galvoja apie savo gyvenimą? Rodos, jie gyvena, apie tai nemąstydami, tik prisėdo trumpam paplepėti. Jie kalbėjo vienas per kitą ir energingai gestikuliavo, bet neatrodė, jog kalbėtų apie ką nors svarbaus.
   Akimirką ji prisiminė Kirkegorą, kuris pasakė, jog svarbiausias minios požymis esąs tušti plepalai. Ar visi šie žmones gyvena estetinėje stadijoje? Ar vis dėlto jiems kas nors egzistencialiai svarbu?
   Viename pirmųjų laiškų Albertas rašė apie vaikų ir filosofų artumą. Sofija vėl pagalvojo, kad bijo suaugti. Kas bus, jeigu ir ji įlįs giliai į balto triušio, kuris traukiamas iš juodos Visatos skrybėlės, kailiuką?
   Mastydama nenuleido akių nuo durų. Staiga iš gatvės pro jas įvirto Albertas. Nors buvo pats vidurvasaris, mūvėjo juodą beretę. Vilkėjo puspalčiu, išmargintu pilkais žuvų griaučiais. Albertas iškart ją pastebėjo ir plačiais žingsniais žengė artyn. Sofija pagalvojo, jog pasimatymas su juo viešumoje - tai šis tas nauja.
   - Dabar penkiolika po dvylikos, kerėpla tu!
   - Tai vadinama akademiniu ketvirčiu. Ar galiu panelei pasiūlyti ko nors užkąsti? Albertas atsisėdo ir pažvelgė jai į akis. Sofija patraukė pečiais.
   - Man tas pats. Nebent kokią bandelę.
   Albertas nuėjo prie bufeto. Netrukus jis grįžo, nešinas puodeliu kavos ir dviem dideliais sumuštiniais su kumpiu ir sūriu.
   - Ar brangu?
   - Smulkmena, Sofija.
   - Gal nors turi pasiteisinimą, kodėl pavėlavai?
   - Ne, neturiu, nes pavėlavau sąmoningai. Netrukus paaiškinsiu išsamiau.
   Jis keletą kartų godžiai atsikando sumuštinio, tada tarė:
   - Pakalbėsime apie mūsų amžių.
   - Ar jame buvo kokių nors filosofijai reikšmingų įvykių?
   - Dar ir kiek. Visus net aprėpti sunku. Iš pradžių trumpai aptarsime egzistencializmą. Į šią sąvoką įeina daugelis filosofijos srovių, kurių pradinis taškas yra egzistencinė žmogaus situacija. Tai - egzistencinė XX amžiaus filosofija. Egzistencialistai rėmėsi Kirkegoro, taip pat Hėgelio ir Markso filosofija.
   - Aišku.
   - Kitas filosofas, turėjęs didelės reikšmės XX amžiui, buvo vokietis Frydrichas Nyčė, gyvenęs 1844-1900 metais. Nyčė taip pat kritikavo Hėgelio filosofiją ir vokiečių istorizmą. Blankiam susidomėjimui istorija ir, jo žodžiais tariant, krikščioniškajai vergų moralei Nyčė priešpriešino gyvenimą. Jis norėjo peržiūrėti visas vertybes, kad stipriųjų gyvenimo nevaržytų silpnieji. Pasak Nyčės, krikščionybė ir filosofija nusigręžė nuo tikrovės ir ėmė garbinti dangų bei idėjų pasaulį. Tai, kas vadinama tikruoju pasauliu, iš tiesų tėra regimybė. Nyčė ragino būti ištikimiems Žemei ir neklausyti tų, kurie vograuja apie nežemiškąsias viltis.
   - Šit kaip...
   - Kitas žymus filosofas, paveiktas ir Kirkegoro, ir Nyčės, yra vokiečių, egzistencialistas Martinas Heidegeris. Bet plačiau kalbėsime apie prancūzų filosofą Žaną Polį Sartrą, gyvenusį 1905-1980 metais. Jis buvo žymiausias egzistencializmo atstovas - bent jau daugelio žmonių akyse Pagrindinius veikalus Sartras sukūrė penktame dešimtmetyje, iškart po karo. Vėliau prisijungė prie marksistinio judėjimo Prancūzijoje, tačiau niekada nepriklausė jokiai partijai.
   - Ar todėl paskyrei pasimatymą prancūziškoje kavinėje?
   - Taip, tai nebuvo grynas atsitiktinumas. Pats Sartras labai mėgo lankytis kavinėse. Panašioje kavinėje jis sutiko ir savo gyvenimo draugę Simoną de Bovuar. Ji taip pat buvo egzistencialistė.
   - Filosofė moteris?
   - Taip.
   - Džiugu, kad pagaliau žmones ima darytis civilizuoti.
   - Bet mūsų laikais netrūksta kitokių rūpesčių.
   - Ruošeisi pasakoti apie egzistencializmą.
   - Sartras sakė, kad egzistencializmas - tai humanizmas. Tuo jis pabrėžė, jog egzistencialistai visa ko pamatu laiko žmogų. Galbūt reikia pridurti, jog šis humanizmas, palyginti su Renesanso humanizmu, žmogaus būtį vaizduoja kur kas tamsesnėm spalvom.
   - Kodėl?
   - Kirkegoras ir kai kurie šio amžiaus egzistencialistai buvo krikščionys. Sartras priklauso vadinamajam ateistiniam egzistencializmui. Jo filosofiją galima laikyti negailestinga žmogaus situacijos, mirus Dievui, analize. Posakį "Dievas mirė" pirmasis pavartojo Nyče.
   - Toliau!
   - Kaip ir Kirkegoro, pagrindinė Sartro filosofijos sąvoka yra "egzistencija". Tačiau egzistencija šiuo atveju nėra tolygi būčiai. Augalai ir gyvūnai taip pat turi tam tikrą būvį, bet jiems negali rūpėti jų būties turinys. Žmogus yra vienintelė būtybė, kuri įsisąmonina savo egzistenciją. Sartras sako, jog fizinių daiktų būtis yra tik "savaime", o žmogaus būtis - dar ir "sau". Taigi būti žmogumi yra kas kita nei būti daiktu.
   - Visiškai sutinku.
   - Sartras taip pat teigia, jog žmogaus būtis yra pirmesnė už bet kokią jos prasmę. Tai, kad aš esu, svarbiau už tai, kas aš esu. "Būtis yra pirmesnė už esmę", - sakė jis.
   - Nesupratau.
   - Esmė yra pagrindinis ko nors dalykas, daikto prigimtis. Tačiau, pasak Sartro, žmogus neturi tokios prigimties. Todėl jam reikia pačiam sukurti save. Žmogus turi sukurti savo prigimtį, savo esmę, nes tai jam neduota iš anksto.
   - Atrodo, suprantu, ką turi galvoje.
   - Juk filosofai visais laikais bandė atsakyti į klausimą, kas yra Žmogus - arba kokia žmogaus prigimtis. Tačiau Sartras teigė, jog žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria būtų galima aiškinti visą jo būtį. Todėl neverta ieškoti ir bendros gyvenimo prasmės. Kitaip tariant, mes pasmerkti improvizuoti. Esam lyg aktoriai, kurie išleidžiami į sceną neišmokę jokio vaidmens, neturėdami nei teksto, nei suflerio, kuris pašnibždėtų į ausį, ką reikia daryti. Patys turime nuspręsti, kaip gyventi.
   - Tai panašu į tiesą. Jei į visus klausimus mums galėtų atsakyti Biblija - arba filosofijos vadovėlis, viskas būtų labai paprasta.
   - Pagavai esmę. Tačiau kai žmogus suvokia, jog egzistuoja ir kažkada mirs - ir nemato gyvenime jokios prasmės - tai, pasak Sartro, sukelia baimę. Tikriausiai atsimeni, jog baimę minėjo ir Kirkegoras, kalbėdamas apie žmogų, atsidūrusį egzistencinėje krizėje.
   - Taip.
   - Sartras taip pat sako, kad žmogus pasaulyje be prasmės jaučiasi svetimas. Aprašydamas žmogaus susvetimėjimą, jis tarsi pratęsia pagrindines Hėgelio ir Markso filosofijos mintis. Žmogui, kuris jaučiasi pasaulyje svetimas, kyla neviltis, nuobodulys, bjaurėjimasis viskuo ir absurdiškumo jausmas.
   - Iki šiol labai madinga "šlykščiai" jaustis arba sakyti, kad viskas "vienodai rodo".
   - Taip, Sartras aprašo XX amžiaus miesto žmogų. Tikriausiai atsimeni, kad Renesanso humanistai triumfuodami išaukštino žmogaus laisvę ir nepriklausomybę. Sartras žmogaus laisvę laikė prakeikimu. Pasak jo, žmogus yra pasmerktas laisvei. Pasmerktas, nes nesukūrė savęs - ir vis dėlto yra laisvas. Įmestas į pasaulį, jis atsakingas už tai, ką daro.
   - Mes juk nieko neprašėme, kad sukurtų mus laisvus.
   - Tai Sartras ir pabrėžia. Bet mes esame laisvi individai ir dėl šios savo laisvės visą gyvenimą pasmerkti rinktis. Nėra amžinų vertybių ar normų, kuriomis galėtume vadovautis. Todėl mūsų pasirinkimas darosi dar svarbesnis. Mes esame visiškai atsakingi už tai, ką darome. Sartras pabrėžia, jog žmogus niekada neturi kratytis atsakomybės už savo veiksmus. Todėl mes negalime numoti ranka į atsakomybę patiems rinktis, teisindamiesi, jog "privalome" eiti į darbą arba "privalome" paklusti tam tikroms miesčioniškoms elgesio normoms. Kas šitaip pavirsta anonimiškos masės dalimi, tampa nuasmenintu žmogumi. Jis arba ji pasislepia nuo savęs gyvenimo mele. Tačiau žmogiškoji laisvė mus įpareigoja iš savęs kažką sukurti, įgyti "autentišką", tikra būtį.
   - Suprantu.
   - Tas pats pasakytina ir apie etinį pasirinkimą. Niekada negalima kaltinti žmogiškos prigimties, žmogaus menkumo ar panašiai. Pasitaiko, jog įmitę vyrai pasielgia kaip tikri kiaulės, o paskui visą kaltę suverčia senukui Adomui. Bet nėra jokio Adomo. Jis - tik personažas, kurio griebiamės norėdami atsikratyti atsakomybės už savo poelgius.
   - Turi būti kažkokios ribos, už ką galim kaltinti tą žmogų.
   - Nors Sartras ir tvirtina, jog būtis neturi jokios savaimingos prasmės, nereiškia, kad jis tuo patenkintas. Jis nėra nihilistas.
   - Ką tai reiškia?
   - Nihilistas yra žmogus, kuriam atrodo, kad niekas nesvarbu ir viskas leidžiama. Sartras mano, jog gyvenimas privalo turėti prasmę. Tai yra imperatyvas. Tačiau gyvenimo prasmę reikia sukurti patiems. Egzistuoti - tai kurti savo būtį.
   - Gal galėtum šiek tiek praplėsti?
   - Sartro nuomone, sąmonė yra niekas, kol ji tuščia. Nes sąmonė visada reiškia ko nors suvokimą. O "kas nors" priklauso tiek nuo mūsų, tiek nuo aplinkos. Mes taip pat sprendžiame, ką jausti, nes pasirenkame, kas mums svarbiausia.
   - Gal žinai kokį pavyzdį?
   - Du žmonės, būdami tame pačiame kambaryje, gali jaustis skirtingai. Taip yra todėl, jog suvokdami aplinką savaip ją įprasminame, susiejame su savo interesais. Pavyzdžiui, nėščiai moteriai gali rodytis, jog visur aplinkui pilna nėščių moterų. Tai nereiškia, kad jų nebuvo anksčiau, bet dabar nėštumas jai įgavo naują prasmę. Ligonis galbūt visur matys greitosios pagalbos automobilius.
   - Suprantu.
   - Taigi nuo mūsų pačių būties priklausys, kaip suvoksime kambaryje esančius daiktus. Jei man kas nereikšminga, aš to nematau. O dabar galiu tau paaiškinti, kodėl taip vėlai pasirodžiau kavinėje.
   - Sakei, jog tyčia taip padarei.
   - Pirma papasakok, ką pamatei įėjusi į kavinę.
   - Pirmiausia pamačiau, kad tavęs čia nėra.
   - Ar ne keista, kad pirmas dalykas, kurį pamatei čia atėjusi, buvo tai, kad kažko čia nėra?
   - Galbūt, bet juk ėjau susitikti su tavimi.
   - Sartras kaip tik ir pateikia tokį apsilankymo kavinėje pavyzdį, norėdamas parodyti, kaip mes "sunaikiname" viską, kas mums neturi reikšmės.
   - Ar tik todėl ir pavėlavai, kad man tai parodytum?
   - Taip, norėjau, kad suprastum šį svarbų Sartro filosofijos punktą. Gali tai vadinti pratimu.
   - Fu, koks bjaurus!
   - Jei esi įsimylėjusi ir lauki, kad mylimasis paskambintų, tikriausiai "girdėsi", kad jis neskambina. Visą vakarą pastebėsi vien tai. Jei atėjai pasitikt jo prie traukinio, o į peroną pasipila daugybė žmonių, tarp kurių nėra tavo išrinktojo, žmonių nepastebėsi. Jie tik trukdo ir tau visai nerūpi. Galbūt žmonės tau pasirodys atstumiantys ir bjaurūs. Juk užima baisiai daug vietos. Tu pastebi vien tai, kad jo ten nėra.
   - Suprantu.
   - Simona de Bovuar egzistencializmą pabandė pritaikyti analizuodama moterų ir vyrų vaidmenis. Sartras juk pabrėžė, kad žmogus neturi jokios amžinos prigimties, kuria galėtų aiškinti savo būtį. Mes patys kuriame tai, kas esame.
   - Taip?
   - Tą patį galima pasakyti ir apie lyčių vaidmenis. Simona de Bovuar pabrėžė, jog nėra amžinos moteriškos ar vyriškos prigimties. Tačiau toks buvo tradicinis supratimas. Pavyzdžiui, buvo įprasta sakyti, jog vyro prigimtis esanti "transcendentinė", arba peržengianti ribas. Todėl prasmės ir savo pašaukimo jis ieško už namų ribų. Apie moterį buvo sakoma, kad jos gyvenimiška nuostata esanti priešinga. Ji esanti "imanentiška", tai reiškia, kad nori būti ten, kur yra. Moteris norinti rūpintis šeima, gamta ir daiktais jos aplinkoje. Taigi ji prieraišesnė nei vyras.
   - Ar ji tikrai taip manė?
   - Ne, tu neįdėmiai klauseisi, Simona de Bovuar kaip tik sakė, kad nėra nei moteriškos, nei vyriškos prigimties. Priešingai - ji manė, kad moterys ir vyrai turi išsivaduoti iš tokių įsišaknijusių prietarų ar idealų.
   - Su tuo aš galiu sutikti.
   - Svarbiausia jos knyga, išėjusi 1949 metais, vadinasi "Kita lytis".
   - Ką ji turėjo galvoje?
   - Moterį. Mūsų kultūra ją paverčia "kita lytimi". Tik vyras yra subjektas. Moteris tampa vyro objektu. Taip iš jos atimama atsakomybė už savo gyvenimą.
   - Taip?
   - Šią atsakomybę moteris privalo atsikovoti. Ji turi susigrąžinti save, o ne vien sieti savo savimonę su vyru. Beje, ne tik vyras diskriminuoja moterį. Moteris pati save diskriminuoja neprisiimdama atsakomybės už savo gyvenimą.
   - Mes turime tiek laisvės ir nepriklausomybės, kiek patys nusprendžiame jos turėti?
   - Teisingai. Egzistencializmas nuo penkto dešimtmečio iki šių dienu reiškiasi literatūroje bei teatre. Pats Sartras rašė ir romanus, ir dramas. Kiti garsūs rašytojai - tai prancūzas Kamiu, airis Beketas, rumunas Joneskas ir lenkas Gombrovičius. Šie ir daugelis kitų šiuolaikinių autorių mėgsta vaizduoti absurdą. Dažnai kalbama, apie "absurdo teatrą".
   - Šit kaip.
   - Ar supranti, ką reiškia žodis "absurdas"?
   - Kas nors beprasmiška arba tai, kas priešinga protui?
   - Teisingai. "Absurdo teatras" atsirado kaip priešprieša "realistiniam teatrui". Scenoje rodoma gyvenimo beprasmybė, nes norima sukelti publikos reakciją. Taigi tikslas - ne beprasmybės išaukštinimas. Priešingai - absurdo rodymas ir demaskavimas, kad ir visiškai kasdieninėse situacijose, turi priversti pačius žiūrovus ieškoti tikresnės ir pilnavertiškesnės būties.
   - Toliau pasakok.
   - Absurdo teatras gali turėti ir siurrealistinių bruožų. Žmonės scenoje dažnai atsiduria keisčiausiose ir neįtikimiausiose situacijose. Kai jie su tuo susitaiko neparodydami jokios nuostabos, žiūrovas priverstas nustebti dėl nuostabos nebuvimo. Tą patį galima pasakyti ir apie nebyliuosius Čaplino filmus. Juoką dažnai sukelia tai, kad Čaplinas nė kiek nesistebi absurdiškomis situacijomis, į kurias pakliūva. Taip publika priverčiama susimąstyti ir ieškoti savyje tikresnių vertybių.
   - Keista, kai matai, su kuo žmonės nė nemirktelėję susitaiko.
   - Kartais verta pagalvoti, jog privalai ištrūkti - nors nežinai, kur toliau eisi.
   - Iš degančio namo taip pat reikia išeiti, nors ir neturi kitų namų.
   - Taip, teisybė? Dar vieną puodelį arbatos? O gal kokakolos?
   - Gerai, tegu bus. Vis tiek tebemanau, jos esi netikėlis, kam pavėlavai.
   - Su tuo galiu sutikti.
   Netrukus Albertas grįžo su puodeliu kavos ir kokakolos buteliu. Sofija spėjo pagalvoti, jog kavinėje jai ima patikti. Pokalbiai prie kitų stalelių nebeatrodė tokie tušti.
   Albertas trinktelėjo ant stalo kokakolos butelį. Daugelis žmonių sužiuro.
   - Taigi priartėjome prie kelio galo, - pasakė jis.
   - Nori pasakyti, kad filosofija baigiasi Sartru ir egzistencializmu?
   - Ne, taip sakydamas labai perdėčiau. Egzistencijos filosofija padarė didžiulę įtaką žmonėms visame pasaulyje. Kaip matėme, jos šaknys siekia Kirkegorą ir net Sokratą. XX amžiuje taip pat suklestėjo ir buvo atnaujintos kitos filosofijos kryptys, apie kurias esame kalbėję anksčiau.
   - Gal turi pavyzdžių?
   - Viena iš krypčių - neotomizmas, kuriam pradžią davė Tomas Akvinietis. Kita - vadinamoji analitinė filosofija, arba loginis empirizmas, kuris kildinamas iš Hjumo ir britų empirizmo bei Aristotelio logikos. Ir, žinoma, XX amžius neįsivaizduojamas be neomarksizmo su visomis jo pakraipomis ir atšakomis. Apie neodarvinizmą jau kalbėjome. Taip pat aptarėme psichoanalizės reikšmę.
   - Aišku.
   - Paskutinė kryptis, kurią derėtų paminėti, yra materializmas, kurio šaknys taip pat nusidriekia per visą istoriją. Daugelį šiuolaikinio mokslo šakų galima susieti su ikisokratikų darbais. Pavyzdžiui, iki šiol tebeieškoma nedalomų elementariųjų dalelių, iš kurių sudarytos visos medžiagos. Niekas lig šiol negali aiškiai apibrėžti materijos. Šiuolaikiniai gamtos mokslai, pavyzdžiui, atomo fizika arba biochemija, yra tokie patrauklūs, jog sudaro svarbią daugelio žmonių pasaulėžiūros dalį.
   - Senos ir naujos mintys eina išvien?
   - Galima ir taip sakyti. Nes tie patys klausimai, nuo kurių pradėjome šį kursą, lig šiol tebėra neatsakyti. Sartras išreiškė svarbią mintį, sakydamas, jog į egzistencinius klausimus neįmanoma vienu kartu atsakyti visiems laikams. Filosofinis klausimas per definitionem yra toks, kurį kiekviena karta - ir kiekvienas žmogus - turi kelti iš naujo.
   - Nelabai paguodžianti mintis.
   - Nenorėčiau pritarti tavo nuomonei. Ar ne keldami tokius klausimus pajaučiame, kad gyvenam? Be to, ieškodami atsakymų į kraštutinius klausimus, žmonės visais laikais rasdavo aiškius ir galutinius atsakymų į daugelį kitų klausimų. Mokslas ir technika kadaise kilo iš filosofinės žmogaus refleksijos. Argi ne žmogaus stebėjimasis būtimi galiausiai žmones nuvedė į Mėnulį?
   - Taip, tai tiesa.
   - Įžengęs į Mėnulį, Armstrongas pasakė: "Žmogui - tai mažas žingsnelis, žmonijai - šuolis". Šiais žodžiais jis aprėpė visus žmones, gyvenusius iki jo. Juk tai nebuvo jo nuopelnas.
   - Žinoma, kad ne.
   - Mūsų laikmetis susidūrė su naujais sunkumais. Visų pirma - ekologinėm problemom. Todėl svarbi XX amžiaus filosofijos srovė yra ekologijos filosofija. Daugelis Vakarų ekofilosofų iškėlė mintį, jog visa Vakarų civilizacija pasirinko klaidingą kelią, kuris veda planetą į neišvengiamą pražūtį. Jie ne tik atkreipė dėmesį į konkrečius aplinkos teršimo ir griovimo padarinius, bet pabandė giliau panagrinėti problemą. Anot jų, klaidinga pati vakarietiška mąstysena.
   - Manau, kad jie teisūs.
   - Ekofilosofai sukritikavo evoliucijos idėją. Ji paremta tuo, jog gamtos viešpats yra žmogus. Toks požiūris gali būti pražūtingas visai planetos gyvybei.
   - Mane piktina tokia mintis.
   - Kritikuodami šią mąstyseną, kai kurie ekofilosofai minčių ir idėjų sėmėsi iš kitų kultūrų, pavyzdžiui, indų. Jie taip pat tyrinėjo "necivilizuotų" tautelių - arba "senbuvių", pavyzdžiui, indėnų - mąstyseną ir papročius, norėdami atrasti tai, ką praradome.
   - Suprantu.
   - Įvairių sričių mokslininkai pastaraisiais metais ne kartą išreiškė mintį, jog visam mokslui teks keist paradigmą. Tai reiškia, jog visa mokslinė mąstysena turės iš pagrindų pasikeisti. Kai kuriose srityse ši samprata jau įgyvendinta. Esam susipažinę su įvairiais alternatyviaisiais judėjimais, kurie daug dėmesio skiria visuminiam mąstymui ir propaguoja naują gyvenimo stilių.
   - Tai labai gerai.
   - Tačiau kad ir kokia veikla žmonės užsiimtų, visada tenka skirti pelus nuo grūdų. Kai kas skelbia, jog įžengėme į naują epochą - arba New Age. Tačiau ne viskas, kas nauja, yra gerai, ir ne viską, kas sena, reikia atmesti. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių parengiau šį filosofijos kursą. Dabar, kai susipažinai su istorija, tau pačiai bus lengviau orientuotis gyvenime.
   - Ačiū už tokį rūpestį.
   - Manau, suprasi, jog neretai po "New Age" vardu slepiasi blefas. Vakarų pasaulį paveikė vadinamasis "neoreligiškumas" ir "neookultizmas", arba "šiuolaikiniai prietarai". Tai virto atskiru verslu. Sumažėjus krikščionybės išpažinėjų, pasaulėžiūros rinkoje kaip grybų po lietaus pridygo naujų prekių.
   - Gal turi pavyzdžių?
   - Sąrašas toks ilgas, jog nedrįstu jo pradėti. Be to, ne taip paprasta apibūdinti savo laikus. Siūlau truputį pasivaikščioti po miestą. Kai ką tau noriu parodyti.
   Sofija patraukė pečiais.
   - Aš negaliu per ilgai užtrukti. Tikiuosi, nepamiršai rytdienos pokylio sode?
   - Žinoma, kad ne. Nes tuomet įvyks stebuklas. Mes tik turim užbaigti Hildės filosofijos kursą. Beje, daugiau majoras nieko nesugalvojo. Taip jis praranda dalį savo pranašumo.
   Albertas vėl pakėlė kokakolos butelį, kuris dabar buvo tuščias, ir trinktelėjo į stalą.

   Jie išėjo į gatvę. Į visas puses it darbščios skruzdės zujo skubantys žmonės. Sofija spėliojo, ką Albertas jai gali parodyti.
   Netrukus jie priėjo didelę elektros prekių parduotuve. Ten buvo prekiaujama viskuo: televizoriais, videomagnetofonais, satelitinėmis antenomis, mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais ir telefaksais.
   Albertas mostelėjo į didelę vitriną ir tarė:
   - Štai čia matai XX amžių, Sofija. Nuo Renesanso laikų pasaulis pasikeitė lyg po sprogimo. Didžiųjų atradimų laikais europiečiai ėmė keliauti po visą pasaulį. Šiandien vyksta priešingas procesas. Jį galėtume pavadinti atvirkštiniu sprogimu.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Noriu pasakyti, kad visas pasaulis susitrauks į vieną komunikacijos tinklą. Dar ne taip seniai filosofai, norėdami pažinti pasaulį ar susitikti su kitais mąstytojais, turėdavo daugel dienų važiuoti arklių kinkiniais. Šiandien bet kuriame Žemės kampelyje visą žmonių patyrimą galime išvysti kompiuterio ekrane.
   - Tai nuostabi mintis, tik gal kiek gąsdinanti.
   - Kyla klausimas: ar filosofija artėja prie pabaigos, ar priešingai - stovime ant naujos epochos slenksčio. Mes nebesame kokio nors miesto - arba valstybės - piliečiai. Esam pasaulinės civilizacijos dalis.
   - Tai tiesa.
   - Technika - ypač komunikacija - per pastaruosius 30-40 metų pažengė toliau nei per visą istoriją. Bet galbūt tai tėra pradžia...
   - Ar tai norėjai man parodyti?
   - Ne, tai, ką norėjau parodyti, yra už bažnyčios, štai ten.
   Kai jie jau norėjo eiti, televizoriaus ekrane pasirodė keli JT kariai
   - Žiūrėk! - pasakė Sofija.
   Objektyvas priartino vieno JT kario atvaizdą. Jis buvo beveik su tokia pat juoda barzdele kaip Albertas. Staiga jis iškėlė kartono lakstą. Ten buvo užrašyta: "Greitai grįšiu, Hilde!" Jis pamojavo ranka ir išnyko.
   - Na, ir tipas! - susuko Albertas.
   - Ar tai buvo majoras?
   - Nenoriu apie tai net kalbėti.
   Jie perėjo parką, esantį priešais bažnyčią, ir pateko į kitą didelę gatvę. Albertas buvo suirzęs. Netrukus jis parodė didelį knygyną, kuris vadinosi "LIBRIS" ir buvo pats didžiausias mieste.
   - Ar čia nori man kažką parodyti?
   - Eime į vidų.
   Knygyne Albertas mostelėjo į didžiausią knygų lentyną. Joje buvo trys skyriai: NEWAGE, ALTERNATYVIEJI GYVENIMO BŪDAI ir MISTIKA.
   Lentynose stovėjo knygos su daugybe įdomių antraščių: "Gyvenimas po mirties?", "Spiritizmo paslaptys", "Taro", "NSO fenomenas", "Healing", "Dievai sugrįžta", "Tu jau esi čia buvęs", "Kas yra astrologija?" ir taip toliau. Šimtai įvairiausių pavadinimų. Apatinėje lentynoje buvo sukrautos krūvos panašių knygų.
   - Čia - taip pat XX amžius, Sofija. Tai yra mūsų laikų šventovė.
   - Tu netiki tokiais dalykais?
   - Bet kuriuo atveju, šiose knygose daug blefo. Bet jos turi tokią pat paklausą kaip pornografija. Dėl jų jaunimėlis kraustos iš proto. Tačiau santykis tarp tikros filosofijos ir tokių knygų yra maždaug toks kaip tarp meilės ir pornografijos.
   - Dabar jau kalbi šlykščiai.
   - Eime, pasėdėsim parke.
   Tada jie išėjo iš knygyno. Priešais bažnyčią susirado tuščią suolelį. Po medžiais išdidžiai vaikštinėjo balandžiai, tarp jų maišėsi ir vienas kitas nenustygstantis žvirblis.
   - Gali tai vadinti ESP, arba parapsichologija, - prabilo Albertas. - Gali vadinti telepatija, ekstrasensorika, aiškiaregyste ar psichokineze. Taip pat spiritizmu, astrologija ir ufologija. Mylimas vaikas daug turi vardų.
   - Ar tikrai manai, jog viskas yra blefas?
   - Žinoma, tikram filosofui nedera visko tempti ant vieno kurpalio. Bet aš neatmetu galimybės, jog visi paminėtieji žodžiai gana smulkiai aprašo kraštovaizdį, kuris neegzistuoja. Šiaip ar taip, čia labai daug "fantazijos vaisių", kuriuos Hjumas sudegintų. Daugelyje šių knygų nesurastum nė vieno tikro fakto.
   - Bet kaip gali būti parašoma tokia gausybė knygų?
   - Tai yra pelningiausias pasaulyje biznis. Žmonėms to reikia.
   - O kodėl, tavo manymu, jiems to reikia?
   - Pasireiškia ilgėjimasis ko nors "mistiška", kažko, kas yra "kitaip" ir skiriasi nuo jų monotoniškos kasdienybės. Bet kam vežti malkas miškan?
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Mes gyvename nuostabioje pasakoje. Čia pat, prie mūsų kojų, į dangų stiepiasi turtinga kūrinija. Vidury šviesios dienos, Sofija! Argi ne puiku?
   - Na, taip.
   - Tai kodėl gi, norėdami patirti kažką, kas įdomu ir paslaptinga, turim lankytis čigonų palapinėse ar mokslo užkulisiuose?
   - Ar manai, kad tų knygų autoriai yra apgavikai ir melagiai?
   - Ne, to aš nesakiau. Bet ir čia pasireiškia darvinistinė sistema.
   - Prašau paaiškinti!
   - Pagalvok, kiek visko įvyksta tik per vieną dieną. Gali net apsiriboti viena diena tavo gyvenime. Pagalvok, kiek visko pamatai ir patiri.
   - Taip?
   - Kartais būna keisčiausių sutapimų. Pavyzdžiui, nueini į parduotuvę ir už pirkinius sumoki 28 kronas. Vėliau ateina Joruna ir grąžina tau 28 kronas, kurias kažkada iš tavęs pasiskolino. Paskui judvi nueinat į kiną - ir tau tenka vieta, pažymėta 28 numeriu.
   - Taip, tai būtų mistiškas sutapimas.
   - Bet kuriuo atveju tai - sutapimas. Tačiau žmonės tokius sutapimus kolekcionuoja. Jie renka mistiškus - arba nepaaiškinamus - išgyvenimus. Kai vėliau tokie išgyvenimai, surinkti iš kelių milijardų žmonių gyvenimų, sukaupiami knygose, gali susidaryt įspūdis, jog tai - įtikinami įrodymai. O jų vis daugėja. Bet ir čia susiduriame su loterija, kurioje matomi vien laimingi bilietai.
   - Ar nėra aiškiaregių žmonių arba mediumų, kurie nuolatos tai patiria?
   - Yra. Jei neskaitysim apsimetėlių, surasime ir kitą svarbų tokių mistiškų išgyvenimų paaiškinimą.
   - Papasakok!
   - Prisimeni, kalbėjome apie Froido nesąmoningumo teoriją?
   - Kiek galima kartoti, jog nesu užmarši?
   - Froidas įrodė, jog neretai būnam savotiški savo pasąmonės mediumai. Kartais užklumpam save galvojant ar darant, ko negalime paaiškinti. Taip yra todėl, jog turim sukaupę kur kas daugiau patyrimo, minčių ir išgyvenimų, nei įsisąmoniname.
   - Taip?
   - Juk būna, kad žmonės per miegus vaikšto ir kalba. Tai galime pavadinti savotišku sielos automatizmu. Hipnozės metu žmogus taip pat kalba ir veikia "savaime". Tikriausiai atsimeni siurrealistus, kurie propagavo "automatinį" rašymą. Taip jie bandė tapti savo pasąmonės "mediumais".
   - Pamenu ir tai.
   - Tam tikrais tarpais šiame amžiuje vis kildavo susidomėjimo spiritizmu bangos. Spiritizmo esmė yra tai, jog "mediumas" gali susisiekti su mirusiuoju. Kalbėdamas mirusiojo balsu – arba "automatiniu" rašymu - "mediumas" perteikia žmogaus, gyvenusio, tarkim, prieš daugelį šimtmečių, žodžius. Iš to buvo sprendžiama, jog yra gyvenimas po mirties arba kad žmogus turi ne vieną gyvenimą.
   - Suprantu.
   - Aš nesakau, kad visi mediumai yra apgavikai. Kai kurie žmonės iš tikrųjų tuo tiki. Jie ir yra mediumai, tik savo pasąmonės. Žinoma daug pavyzdžių, kai buvo bandoma tirti mediumus, kurie transo būsenoje atskleisdavo turį tokių žinių ir sugebėjimų, jog nei jie patys, nei kas nors kitas negalėdavo to paaiškinti. Pavyzdžiui, viena moteris, niekada nemokėjusi hebrajų kalbos, ja prašnekdavo. Taigi ji turėjo gyventi anksčiau, Sofija. Arba užmegzdavo ryšį su mirusiojo dvasia.
   - O kaip pats manai?
   - Pasirodė, jog vaikystėje ši moteris turėjo žydę aukle.
   - Oi...
   - Tu nusivylei? Tiesiog nuostabu, kaip kai kurie žmones pasąmonėje sugeba sukaupti ankstesniąją patirtį.
   - Suprantu, ką turi galvoje.
   - Daugelį kasdien pasitaikančių keistybių taip pat galima paaiškinti remiantis Froido pasąmonės teorija. Jeigu staiga man paskambina draugas, su kuriuo nesimačiau daug metų, kai pats ieškau jo telefono numerio...
   - Net pagaugai per nugarą nuėjo.
   - O paaiškinimas gali būti toks, kad per radiją abu išgirdome seną melodiją, kuri skambėjo, kai matėmės paskutinį sykį. Tačiau šis slaptas ryšys nėra sąmoningas.
   - Arba blefas... arba laimingų bilietų efektas... arba dar ir pasąmonė?
   - Šiaip ar taip, artinantis prie lentynų su panašia literatūra, nereikia prarasti skepticizmo. Tai ne mažiau svarbu ir filosofui. Anglijoje skeptikai turi sukūrę draugiją. Prieš daugelį metų jie pažadėjo skirti didelę piniginę premiją tam, kas jiems parodys bent patį mažiausią antgamtinį reiškinį. Tai neturi būti koks nors didelis stebuklas, užtektų paprasto telepatijos pavyzdėlio. Bet iki šiol niekas nesikreipė.
   - Aišku.
   - Suprantama, jog daug kas mums, žmonėms, nesuvokiama. Galbūt dar nepažįstame visų gamtos dėsnių. Praeitame amžiuje magnetizmą ir elektrą daugelis laikė burtais. Manau, kad mano prosenelė tik išpūstų akis, jei papasakočiau jai apie televiziją arba kompiuterius.
   - Ir tu netiki jokiu antgamtiškumu?
   - Apie tai jau esam kalbėję. Juokingas jau vien žodis "antgamtiškas". Ne, aš manau, jog tėra vien gamta. Tačiau ji labai nuostabi.
   - O iš kur visi tie mistiški dalykai, aprašyti knygose, kurias man parodei?
   - Tikras filosofas turi gyventi atviromis akimis. Nors niekada ir nesame matę baltos varnos, neturime nustoti jos ieškoję. Viena dieną net toks skeptikas kaip aš turės pripažinti reiškinį, kuriuo anksčiau netikėjo. Jeigu atmesčiau šią galimybę, būčiau dogmatikas. Tuomet aš nebūčiau tikras filosofas.
   Albertas ir Sofija sėdėjo kurį laiką tylėdami. Balandžiai ištiesę kaklelius burkavo. Retkarčiais juos pabaidydavo dviratis ar staigus praeivio judesys.
   - Dabar turiu eiti namo ruošti šventės, - pagaliau pasakė Sofija.
   - Bet prieš išsiskiriant noriu tau parodyti baltą varną. Ji, beje, kur kas arčiau, negu mes manome.
   Jis atsistojo nuo suolelio ir rankos mostu parodė, kad jie vėl grįžta į knygyną.
   Šįkart jie praėjo pro knygas apie antgamtiškus reiškinius. Albertas sustojo prie mažyčio skyrelio knygyno gilumoje. Virš lentynos kabojo nedidukas užrašas: "FILOSOFIJA".
   Albertas parodė vieną knygą. Sofija krūptelėjo, kai perskaitė antraštę: "SOFIJOS PASAULIS".
   - Ar tau ją nupirkti?
   - Man nedrąsu.
   Bet netrukus ji keliavo namo, vienoje rankoje nešdama knygą, o kitoje - maišelį su pirkiniais pokyliui.*


Pokylis sode

...baltą varna...

   Hildė tarsi augte priaugo prie lovos. Jautė, kad rankos nutirpo, o pirštai, laikę didįjį aplanką, ėmė virpėti.
   Buvo beveik vienuolika. Hildė skaitė jau daugiau kaip dvi valandas. Retkarčiais pakeldavo akis ir garsiai nusijuokdavo, o kartais nusisukdavo ir suinkšdavo. Gerai, kad namuose nieko daugiau nebuvo.
   Apie ką tik ji per tas porą valandų neskaitė! Iš pradžių Sofija bandė atkreipti majoro dėmesį, eidama namo iš Majoro trobelės. Galiausiai įsilipo į medį, o iš Libano kaip angelas angelas globėjas atskrido žąsinas Martynas.
   Nors tai buvo labai labai seniai, Hildė nepamiršo, kaip tėtis jai skaitė "Stebuklingąsias Nilso keliones". Paskui daugelį metų jiedu vartojo slaptą kalbą, susikurtą pagal šią knygą. Vadinasi, tėtis vėl prisiminė senąjį žąsiną.
   Paskui Sofija debiutavo vienišos kavinės lankytojos vaidmenyje. Hildę ypač sudomino tai, ką Albertas papasakojo apie Sartrą ir egzistencializmą. Jis ją beveik ir įtikino - beje, kaip jau ne kartą šiame aplanke.
   Prieš kokius metus Hildė nusipirko knygą apie astrologiją. Kitą kartą parsinešė namo taro kortas, paskui - nedidelę knygelę apie spiritizmą. Kiekvieną kartą tėtis pasakydavo keletą pastabų apie "blaivų protą" ir "prietarus", bet tik dabar išmušė jo keršto valanda. Jis davė gerai apgalvotą atkirtį. Buvo aišku, kad savo dukrą norėjo primygtinai įspėti apie panašius dalykus. Dėl visa pikta dar pamojavo jai iš televizoriaus elektros prekių parduotuvėje. To galėjo ir nedaryti...
   Didžiausią nuostabą Hildei kėlė tamsiaplaukė mergaitė.
   Sofija, Sofija - kas tu? Iš kur atsiradai? Kodėl įsibrovei į mano gyvenimą?
   Pagaliau Sofija gavo knygą apie save. Ar tai - ta pati knyga, kurią dabar Hildė laiko rankose? Juk čia tik aplankas. Bet vis dėlto kaip įmanoma knygoje apie save rasti knygą apie save? Kas būtų, jei Sofija imtų šią knygą skaityti?
   Kas bus dabar? Kas gali įvykti dabar?
   Hildė užčiuopė, jog likę keli puslapėliai.

   *Važiuodama iš miesto namo, autobuse Sofija susitiko mamą. Po galais! Ką ji pasakys Sofijos rankose pamačiusi knygą?
   Sofija pabandė ją įgrūsti į maišelį su serpantinais ir balionais, kurių pripirko šventei, bet nepavyko.
   - Sveika, Sofija! Pataikėm įlipti į tą patį autobusą? Kaip šaunu.
   - Labas...
   - Nusipirkai knygą?
   - Ne, ne visai.
   - "Sofijos pasaulis". Koks sutapimas.
   Sofija suprato, kad melas čia nepadės.
   - Gavau ją iš Alberto.
   - Kurgi ne. Kaip jau sakiau - džiaugiuosi, kad galėsiu su juo susipažinti. Ar galima pažiūrėti?
   - Ar negali bent palaukti, kol pareisim namo? Čia mano knyga, mama.
   - Žinoma, kad tavo. Nebijok, aš tik užmesiu akį į pirmą puslapį. Kas čia dabar... "Sofija Amundsen keliavo iš mokyklos namo. Iš pradžių ėjo su Joruna. Jiedvi kalbėjosi apie robotus..."
   - Ar tikrai ten taip parašyta?
   - Taip, čia taip parašyta. Autorius negirdėtas - Albertas Knagas. Tikriausiai debiutantas. Tiesa, kokia to tavo Alberto pavardė?
   - Knoksas.
   - Taigi matai, kad tas keistasis žmogus parašė visą knygą apie tave, Sofija. Tik prisidengė slapyvardžiu.
   - Tai ne jis, mama. Nekvaršink sau galvos. Vis tiek nieko nesupranti.
   - Gal ir nesuprantu. Rytoj pokylis sode. Tikriausiai tada viskas ir paaiškės.
   - Albertas Knagas gyvena kitame pasaulyje. Todėl ši knyga yra balta varna.
   - Ne, dabar jau pakaks. Kodėl ne baltas triušis?
   - Na, liaukis!
   Motinos ir dukters pokalbis nutruko, nes autobusas sustojo Klėverveieno pradžioje, ir joms reikėjo išlipti. Ten jas pasitiko demonstracija.
   - O Dieve! - šūktelėjo Helena Amundsen. - Aš tikrai maniau, kad šio rajono nepasieks gatvės politika.
   Demonstracijoje dalyvavo ne daugiau kaip dešimt ar dvylika žmonių. Ant plakatų buvo užrašyta: "MAJORAS GREITAI SUGRĮŠ!", "GERIEMS PIETUMS JONINIŲ IŠVAKARĖSE - TAIP!" ir "DAUGIAU VALDŽIOS JT!".
   Sofijai pagailo mamos.
   - Nekreipk į juos dėmesio, - pasakė ji.
   - Bet labai keista demonstracija, Sofija. Netgi šiek tiek absurdiška.
   - Tai tik smulkmena.
   - Pasaulis keičiasi vis greičiau ir greičiau. Iš tiesų manęs tai nė kiek nenustebino.
   - Ir nesistebi, kad tavęs tai nestebina?
   - Nė trupučio. Jie juk taikūs. Jeigu tik neišmindė mūsų rožių. Nors nesuprantu, kam reiktų demonstruoti sode. Pamatysim, kai pareisim namo.
   - Tai filosofinė demonstracija, mama. O tikri filosofei nemedžioja rožių.
   - Žinai, Sofija? Aš turbūt netikiu, jog yra tikrų filosofų. Šiais laikais beveik viskas - gryna sintetika.

   Popietė ir vakaras buvo skirti pasiruošimams. Iš ryto jos toliau dengė stalą ir puošė sodą. Atėjo Joruna.
   - Kad tave kur! – pasakė. - Mama su tėvu irgi ruošiasi ateiti. Tai vis per tave, Sofija.
   Likus pusvalandžiui iki šventes pradžios, viskas buvo paruošta. Medžiai sode - išdabinti serpantinais ir japoniškais žibintais. Pro rūsio langą išvedžioti ilgi laidai. Sodo vartai, medžiai palei taką ir namo fasadas išpuošti balionais. Sofija su Joruna pūtė juos visą popietę.
   Ant stalo buvo atneštas viščiukas, salotos, bandelės ir pynutė. Virtuvėje liko spurgos, tortas su plaktos grietinėlės kremu, riestė ir šokoladinis tortas, o dvidešimt keturių žiedų šakotis jau stovėjo stalo viduryje. Šakočio viršūnėje buvo pasodinta lėlė konfirmantės suknele. Mama patikino, jog tai gali būti ir nekonfirmuota penkiolikametė mergaitė, bet Sofija buvo įsitikinusi, kad mama ją ten pasodino tik todėl, kad Sofija sakė dar neapsisprendusi, ar nori būti konfirmuota. Konfirmacija ir šakotis mamai buvo du neatsiejami dalykai.
   - Ne, mes tikrai nieko nepagailėjom, - dar porą sykių pakartojo mama.
   Paskui ėmė rinktis svečiai. Iš pradžių atėjo trys bendraklasės -apsitaisiusios vasariškomis palaidinėmis, lengvais megztukais ir ilgais sijonais, saikingai pasidažiusios akis. Kiek vėliau pro vartus lėtai įžengė Jorgenas ir Lasis, kurių laikysenoje buvo sumišusi drova ir berniokiškas pasipūtimas.
   - Sveikinam!
   - Pagaliau ir tu tapai suaugusi.
   Sofija pastebėjo, kad Joruna ir Jorgenas jau ėmė slapta žvilgčioti vienas į kitą. Kažkas tvyrojo ore. Ne veltui Joninių išvakarės.
   Visi atėjo su dovanomis, o kadangi tai buvo filosofinis pokylis, daugelis svečių iš anksto pasidomėjo, kas yra filosofija. Nors ne visiems pavyko sugalvoti filosofinę dovaną, dauguma turėjo gerokai palaužyti galvas, norėdami ant atviruko parašyti ką nors filosofiška. Dar Sofija gavo filosofijos žodyną ir dienoraštį su spynele, ant kurio buvo užrašyta: "MANO FILOSOFINIAI UŽRAŠAI".
   Renkantis svečiams, aukštose baltojo vyno taurėse buvo atnešta obuolių sidro. Patarnavo Sofijos mama.
   - Sveiki... O kuo vardu ponaitis? ... Mes dar nepažįstami... Kaip puiku, kad galėjai ateiti, Sesilija.
   Tik tada, kai visas jaunimas buvo susirinkęs - ir vaikštinėjo po sodą su baltojo vyno taurėmis - priešais sodo vartus sustojo baltas Jorunos tėvų "Mersedesas". Finansininkas vilkėjo elegantiška, gražiai gulinčia pilka eilute. Žmona buvo apsirengusi kostiumėliu su kelnėmis, nusagstytu tamsraudoniais blizgučiais. Sofija būtų galėjusi prisiekti, kad ji nuėjo į žaislų parduotuvę ir nusipirko lėlę Barbę tokiu pačiu kostiumėliu. Tada nuėjo pas siuvėją ir užsisakė lygiai tokį patį. Buvo dar ir kita galimybė: lėlę nusipirko finansininkas ir nunešė ją burtininkui, kad šis paverstų ją gyva moterimi. Tačiau pastaroji versija buvo tokia neįtikima, jog Sofija ją iškart atmetė.
   Porelė išlipo iš "Mersedeso" ir atėjo į sodą. Jaunuomenė iš nuostabos išsprogino akis. Pailgą siaurą dovaną nuo Ingebrigtsenų šeimos įteikė pats finansininkas. Sofija labai stengėsi tvardytis, kai paaiškėjo, jog ten - taip, būtent lėlė Barbė. Joruna neiškentė:
   - Jum visai galvoj pasimaišė, ar ką? Sofija gal nebežaidžia su lėlėm! Pripuolė ponia Ingebrigtsen, žvangindama savo blizgučiais:
   - Ją juk galima panaudoti puošybai.
   - Šiaip ar taip, labai ačiū, - pabandė užglostyti Sofija. - Dabar galiu pradėti kolekcionuoti.
   Visi pradėjo sukti ratus aplink stalą.
   - Trūksta tiktai Alberto, - dirbtinoku tonu pasakė Sofijos mama, norėdama nuslėpti mažutį nerimą. Svečiai jau dalijosi gandais apie ypatingąjį svečią.
   - Jis pažadėjo ateiti, vadinasi, ateis.
   - Ar negalim sėstis prie stalo be jo?
   - Žinoma, sėskim prie stalo.
   Helena Amundsen ėmė sodinti svečius prie ilgojo stalo. Ji pasirūpino, kad tuščia kėdė liktų tarp jos ir Sofijos. Ji pasakė porą žodžių apie valgius, apie tai, kad gražus oras ir Sofija tapo suaugusia moterimi.
   Praėjus pusvalandžiui po to, kai jie susėdo prie stalo, pro vartus iš Klėverveieno įsuko pusamžis vyriškis su juoda smailia barzdele ir berete. Rankoje nešė didelę penkiolikos raudonų rožių puokšte.
   - Albertas!
   Sofija atsistojo ir nubėgo jo pasitikti. Ji puolė jam ant kaklo ir paėmė puokštę. Užuot kaip nors atsakęs į sutikimą, Albertas ėmė narsyti po švarko kišenes. Iš ten ištraukė kelias storas petardas ir užtaisęs vieną po kitos ėmė svaidyti į orą. Eidamas stalo link uždegė bengališkąją žvakute ir, prieš atsistodamas šalia tuščios kėdės tarp Sofijos ir mamos, įsmeigė į šakočio viršūnę.
   - Man labai malonu! - pasakė.
   Draugija buvo priblokšta. Ponia Ingebrigtsen metė savo vyrui reikšmingą žvilgsnį. O Sofijos motina taip džiaugėsi, kad svečias pagaliau atvyko, jog būtų galėjusi jam bet ką atleisti. Sukaktuvininkė vos galėjo sulaikyti kažkur iš pilvo kylantį įnirtingą juoką.
   Helena Amundsen pabarškino į savo taurę ir tarė:
   - Džiaugiamės, kad ir Albertas Knoksas prisijungė prie šio filosofinio pokylio. Jis nėra mano naujas draugas, nes tokio ir neturiu, nors mano vyras retai būna namuose ir daug keliauja. Šis nuostabus žmogus yra naujasis Sofijos filosofijos mokytojas. Taigi jis sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas. Šiam žmogui, pavyzdžiui, nieko nereiškia iš juodos skrybėlės ištraukti gyvą triušį. Ar tai buvo varna, Sofija?
   - Ačiū, ačiū, - padėkojo Albertas ir atsisėdo.
   - Į sveikatą! - pasakė Sofija, ir visa draugė pakėlė raudonojo vyno taures su kokakola.
   Paskui jie ėmėsi viščiuko ir salotų. Staiga Joruna pakilo nuo stalo, ryžtingai žengė prie Jorgeno ir įsisiurbė jam į lūpas. Po tokios pradžios Jorgenas prisitraukė ją artyn, kad patogiau būtų atsakyti į bučinį.
   - Tuoj apalpsiu! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
   - Tik ne prie stalo, vaikai, - buvo vienintelė ponios Amundsen pastaba.
   - O kodėl gi ne? - paklausė Albertas, pasisukdamas į ją.
   - Keistas klausimas.
   - Tikram filosofui visi klausimai geri.
   Pora vaikinų, kurių niekas nebučiavo, ėmė svaidyti viščiuko kaulus ant stogo. Ir į tai ponia Amundsen atsakė pastaba:
   - Būkit geri, nedarykit taip. Nemalonu, kai lietvamzdžiai užkišti viščiukų kaulais.
   - Atsiprašom, - pasakė vienas vaikinas. Jie pradėjo mėtyti kaulus per tvorą.
   - Manau, jog atėjo laikas surinkti lėkštes ir pereiti prie deserto, -pagaliau tarė ponia Amundsen. - Kas geria kavą?
   Ponai Ingebrigtsenai ir dar pora svečių pakėlė rankas.
   - Sofija su Joruna galbūt man padės...
   Eidamos į virtuvę, draugės galėjo persimesti keliais žodžiais.
   - Kodėl tu jį pabučiavai?
   - Žiūrėjau į jo lūpas ir staiga baisiai užsinorėjau. Jam neįmanoma atsispirti.
   - Koks jausmas?
   - Kiek kitoks, nei maniau, bet...
   - Vadinasi, tai buvo pirmą kartą?
   - Bet ne paskutinį.
   Neilgai trukus kava ir pyragai jau buvo ant stalo. Albertas vaikinams pradėjo dalyti petardas, bet tada Sofijos motina pabarškino į kavos puoduką.
   - Nesiruošiu sakyti ilgos kalbos, - prabilo ji. - Bet aš turiu tik vieną dukterį, ir lygiai prieš savaitę ir vieną dieną jai suėjo penkiolika metų. Kaip matot, nepagailėjom nieko. Šakotis iš dvidešimt keturių žiedų, taigi kiekvienam bent po vieną. Todėl pirmieji gali imti po du žiedus. Pamažu žiedai vis didės. Taip ir mūsų gyvenimas. Kai Sofija buvo visai mažuliuke, trepinėjo mažais žingsneliais po kiemą. Metams bėgant, jos žygiai ilgėjo. Dabar jau užgriebia senamiestį. Turėdama daug keliaujantį tėtį, ji kalbasi telefonu su visu pasauliu. Sveikiname tave penkioliktojo gimtadienio proga, Sofija!
   - Fantastika! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
   Sofija nesuprato, ką ji turėjo galvoje: mamą, jos kalbą, šakotį ar pačią Sofiją.
   Svečiai paplojo, o vienas vaikinas nusviedė petardą į kriaušę. Dabar ir Joruna pakilo ir pabandė nutempti Jorgeną nuo kėdės. Jis nesipriešino, tad netrukus abu gulėjo žolėje ir toliau bučiavosi. Po valandėles jiedu nusirito po serbentais.
   - Šiais laikais iniciatyvos imasi moterys, - pasakė finansininkas. Tai taręs jis atsistojo, nuėjo prie serbentų krūmų ir stebėjo reiškinį iš arti. Visa draugė pasekė jo pavyzdžiu. Liko sėdėti tik Sofija ir Albertas. Netrukus svečiai pusračiu apstojo Joruną ir Jorgeną, kurie, išbandę pirmųjų nekaltų bučinių skonį, atsidavė aistrai.
   - Matyt, niekas jų nesustabdys, - tarė ponia Ingebrigtsen su neslepiamu pasididžiavimu.
   - Ne, gamta eina savo keliu, - pasakė jos vyras.
   Jis apsidairė norėdamas pažiūrėti, ar taiklūs jo žodžiai padarė įspūdi. Kadangi jam tebuvo atsakyta tyliu galvos linktelėjimu, pridūrė:
   - Ir nieko čia nepakeisi.
   Iš tolo Sofija pastebėjo, kad Jorgenas bando atsegti baltą Jorunos palaidinukę, kuri buvo visa sužaliuota. Joruna vargo su jo diržu.
   - Tik atsargiai, neperšalkit, - pasakė ponia Ingebrigtsen. Sofija pažvelgė į Alberta nevilties pilnu žvilgsniu.
   - Viskas vyksta greičiau, nei tikėjausi, - pasakė jis. - Turime kuo greičiau iš čia sprukti. Aš tik tarsiu keletą žodžių.
   Sofija suplojo delnais.
   - Prašom vėl visus prie stalo! Albertas sakys kalbą. Visi, išskyrus Joruną ir Jorgena, sugrįžo prie stalo.
   - Ir jūs tikrai sakysit kalbą? - paklausė Helena Amundsen. - Esat labai malonus.
   - Dėkoju už dėmesį.
   - Girdėjau, mėgstat pasivaikščiojimus! Juk svarbu, palaikyti gerą formą. Mano nuomone, ypač žavu, jog pasiimat ir šunelį. Ar tik ne Hermis jo vardas?
   Albertas atsistojo ir pabarškino į kavos puoduką.
   - Miela Sofija! - prabilo jis. - Noriu priminti, jog tai - filosofinis pokylis. Todėl ir mano kalba bus filosofinė.
   Jau dabar jį pertraukė plojimai.
   - Ir šiai padykusiai draugijai bus ne pro šalį paklausyti keleto protingų minčių. Bet pirmiausia nepamirškime pasveikinti sukaktuvininkės penkioliktojo gimtadienio proga.
   Albertui nebaigus sakinio, pasigirdo artėjančio lėktuvo gausmas. Netrukus lėktuvas praskrido žemai virš sodo. Jam iš paskos driekėsi ilga juosta, ant kurios buvo užrašyta! "Nuoširdžiausi linkėjimai 15-ojo gimtadienio proga!"
   Tai sukėlė dar karštesnius plojimus.
   - Štai, matot! - sušuko ponia Amundsen. - Šis žmogus sugeba šį tą daugiau, nei laidyti petardas.
   - Dėkui, tai vieni niekai. Per pastarąsias savaites mudu su Sofija atlikome gana išsamius filosofinius tyrimus. Taigi dabar norim paskelbti savo išvadas. Išduosime didžiausią mūsų būties paslaptį.
   Stojo tokia tyla, kad galėjai girdėti paukščius čiulbant. Taip pat girdėjosi pakšėjimas serbentuose.
   - Kalbėk toliau! - paragino Sofija.
   - Po nuodugnių filosofinių tyrimų, kuriuos pradėjome nuo pirmųjų graikų filosofų ir baigėme šiomis dienomis, priėjome išvadą, jog gyvename vieno majoro sąmonėje. Šiuo metu jis yra JT stebėtojas Libane, bet apie mus parašė knygą savo dukrai, gyvenančiai Lilesande. Jos vardas Hildė Meler Knag, jai suėjo penkiolika metų tą pačią dieną kaip ir Sofijai. Knyga apie visus mus gulėjo ant jos naktinio stalelio, kai ji atsibudo ankstyvą birželio penkioliktosios rytą. Tiksliau, tai - storas aplankas. Šiuo momentu jos smilius junta paskutinius jo puslapius. Prie stalo visi sunerimo.
   - Taigi mūsų gyvenimas yra tik gimtadieninė pramoga Hildei Meler Knag. Nes visi esame sugalvoti tik tam, kad įrėmintume filosofijos kursą, kurį majoras paraše savo dukteriai. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, baltas "Mersedesas", stovintis prie vartų, nevertas nė penkių erių. Šiuo požiūriu jis - tik nereikšminga detalė. Jis nėra vertingesnis už baltus "Mersedesus", birzgiančius vargšo JT majoro galvoje, majoro, kuris štai persėda į palmės šešėlį, kad negautų saulės smūgio. Libane dabar karštos dienos, mano mielieji.
   - Kvailystės! - sušuko finansininkas. - Gryniausia nesąmonė.
   - Žinoma, pasisakyti leidžiama kiekvienam, - nė kiek nesutrikęs toliau kalbėjo Albertas. - Bet iš tiesų gryniausia nesąmonė yra šis pokylis. Vienintelė čia esanti blaivaus proto kibirkštėlė - mano kalba.
   Dabar finansininkas atsistojo ir išrėžė:
   - Žmogus stengiesi kuo geriau atlikti savo pareigas. Rūpiniesi, kad viskas ir nuo visko būtų apdrausta. Ir štai matai, kaip kažkoks dykaduonis plepys savo "filosofiniais" svaičiojimais nori viską sugriauti.
   Albertas pritardamas linktelėjo galva:
   - Teisybė, nuo tokios rūšies filosofinio pažinimo neapsidrausi. Mes kalbame apie tai, kas baisiau net už gaivalines nelaimes, pone finansų tvarkytojau. Kaip pats turbūt žinote, draudimas neatlygina tokios žalos.
   - Tai nėra gaivalinė nelaimė.
   - Ne, tai - egzistencinė nelaimė. Pakanka užmesti akį į serbentų krūmus, kad suprastum, ką turiu galvoje. Taigi neįmanoma apsidrausti nuo to, kad pranyks visa mūsų būtis. Ir negali apsidrausti nuo to, kad užges saulė.
   - Nejaugi turim su tuo susitaikyti? - paklausė Jorunos tėvas žmoną. Ši papurtė galvą, tą patį padarė ir Sofijos mama.
   - Labai liūdna, - pasakė ji. - O mes juk taip stengėmės.
   Tačiau jaunimas vis dar nenuleido akių nuo Alberto. Neretai jauni žmonės imlesni naujoms mintims ir idėjoms nei pagyvenę.
   - Norėtume daugiau apie tai sužinoti, - pasakė akiniuotas vaikinukas šviesiais garbanotais plaukais.
   - Ačiū, bet aš jau beveik viską pasakiau. Kai pamatai, jog tesi vaizdinys kito žmogaus apsnūdusioje sąmonėje, tuomet, mano nuomone, protingiausia tylėti. Baigdamas jauniems žmonėms galiu parekomenduoti nedidelį filosofijos istorijos kursą. Jį išėję, pradėsit kritiškai vertinti jus supantį pasaulį. Ne mažiau svarbu perkainuoti tėvų kartos vertybes. Sofiją aš kaip tik ir stengiausi išmokyti kritiškai mąstyti. Hėgelis tai vadino "neigiamu" mąstymu.
   Finansininkas dar nebuvo atsisėdės. Jis stovėjo ir barbeno pirštais į stalą.
   - Šis agitatorius nori sutrypti visas sveikas pažiūras, kurias mokykla, bažnyčia ir mes patys stengiamės įdiegti jaunajai kartai. Juk jai priklauso ateitis ir ji vieną dieną paveldės visus mūsų turtus. Jeigu tas žmogus tučtuojau nebus pasalintas iš šios draugijos, paskambinsiu savo advokatui. Jis jau žinos, kaip sutvarkyti šį reikalą.
   - Kad ir ką dabar bedarytum, esi tik šešėlis. Beje, mudu su Sofija netrukus išeisime iš šio pokylio. Filosofijos kursas nebuvo vien teorinis sumanymas. Jis turi ir praktinę puse. Kai ateis laikas, mudu stebuklingai išgaruosime. Taip paspruksime iš majoro sąmonės.
   Helena Amundsen paėmė dukrai už rankos.
   - Nejaugi mane paliksi, Sofija?
   Sofija apkabino ją viena ranka ir pakėlė akis į Albertą.
   - Mamai bus labai liūdna...
   - Kokie niekai. Nepamiršk, ko esi išmokusi. Juk iš tų tauškalų ir turime išsivaduoti. Kad tavo mama yra miela ir maloni moteris - toks pat faktas kaip ir tai, kad Raudonkepuraitės pintinė buvo pilna bandelių senelei. Tačiau ji nuliūdusi tik tiek, kiek tam neseniai praskridusiam lėktuvui reikėjo benzino sveikinimų manevrams.
   - Atrodo, suprantu, ką nori pasakyti, - sutiko Sofija ir pasisuko į motiną. - Todėl privalau daryti taip, kaip jis sako, mama. Kada nors vis tiek būčiau turėjusi tave palikti.
   - Aš pasiilgsiu tavęs, - pasakė mama. - Bet jeigu virš šio yra dar kitas dangus, skrisk. Pažadu gerai elgtis su Govinda. Kiek jai reikia: vieno ar dviejų salotos lapų per dieną?
   Albertas uždėjo ranką jai ant peties.
   - Nei tu, nei kas nors kitas mūsų nepasiilgs, o priežastis labai paprasta - jūsų nėra. Taigi negalite mūsų ilgėtis.
   - Tai pats didžiausias įžeidimas, koks tik gali būti! - sušuko ponia Ingebrigtsen.
   Finansininkas maktelėjo galva.
   - Mažų mažiausiai galime jį apskųsti įžeidimu. Bet pamatysi, paaiškės, kad jis dar ir komunistas. Jis juk nori atimti iš mūsų viską, kas mums brangu. Šis žmogus yra sukčius, paskutinis niekšas...
   Tuomet Albertas ir finansininkas atsisėdo. Pastarojo veidas buvo įraudęs iš pykčio. Prie stalo grįžo Joruna su Jorgenu ir taip pat atsisėdo. Abiejų drabužiai buvo purvini ir suglamžyti. Šviesūs Jorunos plaukai - pilni žemių ir molio.
   - Mama, aš turėsiu vaiką, - pranešė ji.
   - Gerai, bet luktelėk, kol pareisim namo.
   Jai pritarė vyras:
   - Taip, tegu pakenčia. O jei šįvakar bus krikštynos, pati turės viską suruošti.
   Albertas rimtai pažvelgė į Sofiją.
   - Mums metas.
   - Gal prieš išeidama galėtum atnešti kavos? - paprašė motina.
   - Gerai, mama, tuoj pat.
   Sofija paėmė nuo stalo termosą. Virtuvėje įjungė kavos aparatą. Laukdama, kol išvirs kava, ji palesino paukštelius ir pašėrė auksines žuveles. Užėjusi į vonią, padavė salotos lapą Govindai. Katės niekur nebuvo matyti, bet Sofija vis tiek atidarė didelę dėžutę kačių maisto, suvertė viską į gilią lėkštę ir pastatė ant laiptų. Pajuto, kaip ima drėkti akys.
   Kai Sofija grįžo su kava, pokylis sode labiau priminė vaikų šventę nei kažkieno penkioliktąjį gimtadienį. Limonado buteliai išvartyti, stalas išterliotas šokoladiniu tortu, indas su spurgomis nuverstas ant žolės. Sofija matė, kaip vienas vaikinas įkišo petardą į tortą su plakta grietinėle. Tortui sprogus, visas kremas ištiško ant stalo ir šventės dalyvių. Labiausiai nukentėjo raudonasis ponios Ingebrigtsen kostiumėlis.
   Keista, bet nei ji, nei kas nors kitas nėmaž nesusijaudino. Joruna taip pat paėmė didelį šokoladinio torto gabalą ir ištepė Jorgenui veidą. Paskui ėmė laižyti.
   Mama su Albertu sėdėjo sūpynėse, atokiau nuo kitų. Jie pamojo Sofijai prieiti.
   - Pagaliau judu pasikalbėjote prie keturių akių, - pasakė Sofija. - Tu buvai visiškai teisi, - linksmai tarė mama. - Albertas yra nuostabus žmogus. Atiduodu tave į jo stiprias rankas.
   Sofija atsisėdo į jų tarpa.
   Pora vaikinų užsilipo ant stogo. Viena mergina vaikščiojo po sodą ir plaukų segtuku badė balionus. Mopedu atbirzgė ir nekviestas svečias.
   Ant bagažinės atsivežė dėžę alaus ir degtines. Tuoj pat atsirado, kas jam padeda.
   Tada ir finansininkas pakilo nuo stalo. Jis pliaukštelėjo delnais ir tarė:
   - Pažaiskim, vaikai?
   Jis nustvėrė vieną alaus butelį, išgėrė iki dugno ir pastatė ant žolės. Paskui nuėjo prie stalo ir atsinešė penkis apatinius šakočio žiedus. Parodė svečiams, kaip reikia mėtyti ant butelio.
   - Prasideda priešmirtiniai traukuliai, - tarė Albertas. - Reikia greičiau sprukti, kol majoras nepadėjo taško, o Hildė neužvertė storojo aplanko.
   - Tau viską teks tvarkyti vienai, mama.
   - Nieko baisaus, dukrele. Čia tau vis vien ne gyvenimas. Jei Albertas suteiks geresnę būtį, niekas tuo labiau nesidžiaugs už mane. Ar nesakei, kad jis turi baltą žirgą?
   Sofija apžvelgė soda. Buvo neįmanoma jo atpažinti. Į žolę sutrypti buteliai, viščiuko kaulai, spurgos ir balionai.
   - Kadaise tai buvo mano mažasis rojus, - tarė ji.
   - O dabar iš rojaus esi išvaroma, - atsake Albertas.
   Vienas vaikinas įsėdo į baltą "Mersedesą". Automobilis pajudėjo iš vietos, pralaužė sodo vartus ir žvyro taku įvažiavo Į sodą.
   Sofija pajuto, kaip kažkas stipriai nutverė ją už rankos ir nusitempė į Landyne. Tada ji išgirdo Alberto balsą:
   - Dabar!
   Tuo pat metu baltasis "Mersedesas" įsirėžė į obelį. Neprinokę obuoliai pabiro ant kapoto.
   - To jau per daug! - sušuko finansininkas. - Aš reikalauju žalos atlyginimo!
   Nuo jo neatsiliko žavingoji žmonelė:
   - Tai vis per tą nenaudėlį. Kurgi jis?
   - Jie dingo, tarsi skradžiai žemės prasmego, - išdidžiai tarė Helena Amundsen.
   Ji atsistojo ir ėmė tvarkyti po filosofinio pokylio apšnerkštą stalą.
   - Ar dar kas norės kavos?*


Kontrapunktas

...dvi arba kelios melodijos skamba kartu...

   Hildė atsisėdo lovoje. Čia baigėsi pasakojimas apie Sofiją ir Albertą. Bet kas gi iš tikrųjų įvyko?
   Kodėl tėtis parašė šį, paskutinį, skyrių? Ar vien tam, kad parodytų, koks jis galingas Sofijos pasaulyje?
   Giliai susimąsčiusi Hildė nuėjo į vonios kambarį ir apsirengė. Skubiai papusryčiavusi, išslinko į sodą ir atsisėdo sūpynėse.
   Hildė sutiko su Albertu, jog vienintelis protingas dalykas visame pokylyje buvo Alberto kalba. Nejaugi tėtis manė, kad Hildės pasaulis toks pat chaotiškas kaip Sofijos pokylis sode? Ar kad ir jos pasaulis kada nors išnyks?
   Ir dar Sofija su Albertu. Kas atsitiko jų slaptajam planui?
   Ar Hildė pati turi sugalvoti, kas buvo toliau? O gal jiems tikrai pavyko pasprukti iš pasakojimo? Bet kurgi jie tuomet?
   Staiga jai dingtelėjo: jeigu Albertui ir Sofijai pavyko pasprukti iš pasakojimo, apie juos negali būti kalbama aplanke. Tai, kas ten parašyta, tėčiui puikiausiai žinoma.
   O gal kas nors paaiškėtų skaitant tarp eilučių? Apie tokią galimybę buvo užsiminta. Sėdėdama sūpynėse, Hildė suprato, jog visą pasakojimą reiks perskaityt dar ne kartą.

   *Kai baltasis "Mersedesas" įvažiavo į sodą, Albertas nusitempė Sofiją į Landynę. Vėliau jie pasileido mišku Majoro trobelės link.
   - Greičiau! - sušuko Albertas. - Turime suspėti, kol jis nepradėjo mūsų ieškoti.
   - Ar jau pabėgom iš jo akiračio?
   - Esam pasienio zonoje.
   Persiyrę per ežerą, jiedu įpuolė į Majoro trobelę. Ten Albertas atidarė rūsio dangtį ir įstūmė Sofiją vidun. Viskas aptemo.*

   Per kitas dienas Hildė toliau kūrė savo planą. Ji išsiuntė keletą laiškų į Kopenhagą Anei Kvamsdal, porą kartų kalbėjosi su ja telefonu. Lilesande iš draugų ir pažįstamų Hildė surinko būrį talkininkų. Dalyvavo beveik pusė klasės.
   Kartais Hildė paskaitinėdavo "Sofijos pasaulį". Tai nebuvo tokia knyga, kurią pakanka perskaityti vieną kartą. Jai kildavo vis naujų minčių apie tai, kas galėjo atsitikti Sofija ir Albertui po to, kai jie išnyko iš pokylio sode.
   Šeštadienį, birželio 23-sįja, Hildė pašoko iš miegų apie devintą valandą. Žinojo, kad tėtis jau išvyko iš stovyklos Libane. Dabar tereikėjo laukti. Antroji jo dienos pusė buvo suplanuota iki mažiausios detalės.
   Jau priešpiet ji su mama ėmė ruošti vaišes Joninių išvakarėms. Hildei nėjo iš galvos, kaip savo pokyli rengė Sofija su mama.
   Bei viskas jau praėjo? Negi jos puošia sodą dabar?

   *Sofija ir Albertas atsisėdo vejoje priešais du didžiulius pastatus su bjauriais ventiliais ir vamzdžiais išorėje. Iš vieno pastato išėjo du jaunuoliai, mergina ir vaikinas. Jis nešėsi rudą krepšį, ji - raudoną rankinę. Tolumoje siaura gatvele pravažiavo automobilis.
   - Kas atsitiko? - paklausė Sofija.
   - Mum pavyko!
   - Bet kur mes dabar?
   - Ši vieta vadinasi Majorstua, arba Majoro trobelė.
   - Betgi Majoro trobelė...
   - Čia Oslas.
   - Esi tuo tikras?
   - Visiškai. Vienas pastatas vadinasi "Chateau Neuf", tai reiškia "naujoji pilis". Čia galima studijuoti muzika. Antrame pastate įsikūręs Teologijos fakultetas. Ten toliau, ant kalvos, galima studijuoti gamtos mokslus, o pačiame viršuje - literatūrą ir filosofiją.
   - Ar mes pabėgom iš Hildės knygos ir majoro akiračio?
   - Taip, ir viena, ir kita. Čia jis mūsų niekada nesuras.
   - Bet kur mes buvome bėgdami per mišką?
   - Kol majoro dėmesys buvo prikaustytas prie finansininko automobilio, kuris įsirėžė į obelį, pasinaudodami proga mes pasislėpėm Landynėje. Tuomet buvom tarsi gemalo stadijoje, Sofija. Priklausėme ir senajam, ir naujajam pasauliui. O majorui net į galvą neatėjo, kad galėtume ten pasislėpti.
   - Kodėl taip manai?
   - Kitaip jis nebūtų mūsų taip lengvai paleidęs. Viskas įvyko lyg sapne. Na, taip - dar įmanoma, kad jis pats dalyvavo tame žaidime.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Jis pats užvedė baltąjį "Mersedesą". Galbūt kaip įmanydamas stengėsi išleisti mus iš akių. Visi tie įvykiai jį, matyt, baisiai išvargino...
   Jaunuolių pora buvo vos už kelių metrų nuo jų. Sofija pasijuto nejaukiai, kad sėdi žolėje su daug vyresniu vyriškiu. Be to, ji norėjo, kad kas nors patvirtintų tai, ką pasakė Albertas.
   Ji pašoko ir nubėgo jiems priešpriešiais.
   - Gal galėtumėt pasakyti, kaip vadinasi ši vieta? Bet jie nieko neatsakė ir nekreipė į ją dėmesio. Sofija labai užpyko ir pabandė dar kartą.
   - Ar čia nepriimta atsakinėti į klausimus? Jaunuolis labai įsitraukęs kažką aiškino merginai:
   - Kontrapunktinė kompozicija plėtojama dviejose plotmėse: horizontalioje, arba melodinėje, ir vertikalioje, kitaip - harmoninėje. Taigi dvi arba kelios melodijos skamba kartu...
   - Atleiskit už trukdymą, bet...
   - Melodinės linijos derinamos taip, kad plėtotųsi, kuo mažiau priklausydamos nuo tarpusavio sąskambio. Bet reikia išlaikyt ir harmoniją. Tokia kompozicija vadinama kontrapunktu. Tai reiškia nata prieš natą.
   Kas per įžūlumas! Jie gi nėra nei kurti, nei akli. Sofija pabandė trečią kartą, atsistodama jiems skersai tako. Ji buvo tiesiog nustumta į šoną.
   - Lyg ir vėjas pakilo, - pasakė mergina. Sofija nubėgo atgal prie Alberto.
   - Jie negirdi! - pasakė ji ir prisiminė sapną apie Hildę ir auksinį kryželį.
   - Taip, už viską reikia mokėti. Pasprukę iš knygos, mes negalime tikėtis tokio pat statuso kaip knygos autorius. Bet mes vis tiek čia. Nuo to laiko, kai pabėgome iš pokylio sode, nepasensime daugiau nė viena diena.
   - Ir niekada neturėsime jokio ryšio su aplinkiniais žmonėmis?
   - Tikras filosofas niekada nesako "niekada". Ar turi laikrodį?
   - Dabar aštuonios.
   - Kaip ir tada, kai pabėgome iš Kapitono posūkio.
   - Šiandien Hildės tėtis grįžta iš Libano.
   - Todėl turime paskubėti.
   - Oi, kam to reikia?
   - Ar tau neįdomu pažiūrėti, kas bus, kai majoras parvažiuos namo į Bjerkelį?
   - Žinoma, įdomu, bet...
   - Tai pirmyn!
   Jie pasuko miesto link. Keletą kartų prasilenkė su žmonėmis, bet visi elgėsi taip, lyg jie tebūtų oras.
   Visas kelio pakraštys buvo pristatytas automobilių. Staiga Albertas sustojo prie raudono sportinio automobilio nuleistu stogu.
   - Manau, šituo galime važiuoti. Tik turime įsitikinti, ar tai mūsų automobilis.
   - Nieko nesuprantu.
   - Teks paaiškinti. Mes juk negalime paimti paprasto automobilio, kuris priklauso miesto gyventojams. Kaip tau atrodo, kas būtų, jei žmones pamatytų automobilį, riedantį be vairuotojo? Be to, mums vargiai pavyktų jį užvesti.
   - O kaip tas sportinis automobilis?
   - Atrodo, esu jį matęs viename sename filme.
   - Atleisk, bet visos tavo mįslingos užuominos mane ima pykinti.
   - Automobilis yra išgalvotas, Sofija. Taip pat kaip ir mes. Miesto gyventojai mato tuščią vietą. Prieš važiuojant tai mums ir reikia patikrinti.
   Jiedu sustojo ir ėmė laukti. Netrukus per šaligatvį dviračiu atvažiavo berniukas ir kiaurai automobilio pasuko į gatvę.
   - Na, matai. Jis mūsų!
   Albertas atidarė priekines dureles iš dešinės pusės.
   - Prašom, panele! - pasakė jis, ir Sofija įlipo į automobilį.
   Jis pats atsisėdo prie vairo. Raktelis buvo vietoje. Albertas jį pasuko,
   Nusileidę Kirkeveienu, jie netrukus pasuko į Dramensveieną. Pravažiavo Lysakerį ir Sandviką. Buvo matyti vis daugiau ir daugiau Joninių laužų, ypač už Drameno.
   - Pats viduvasaris, Sofija! Argi ne nuostabu?
   - Ir vėjas toks gaivus, kai važiuoji atviru automobiliu. Ar tikrai niekas mūsų nemato?
   - Mato tik tokie kaip mes. Galbūt ką nors iš jų sutiksim. Kiek dabar valandų?
   - Pusė devintos.
   - Reikia trumpinti kelią. Šiaip ar taip, negalim ilgiau vilktis paskui tą treilerį.
   Tai taręs Albertas pasuko į didelį javų lauką. Atsigręžusi Sofija pamatė, kad už savęs jie palieka plačią suguldytų javų juostą.
   - Rytoj žmonės sakys, kad per lauką perėjo vėjo šuoras, - pasakė Albertas.*

   Majoras Albertas Knagas nusileido Kastrupo aerouoste. Buvo šeštadienis, birželio 23-oji, pusė penktos. Diena rodės labai ilga. Jis atskrido iš Romos, ir dabar liko paskutinis kelionės etapas.
   Majoras, vilkįs JT uniforma, kuria jis visada didžiavosi, praėjo pro pasų kontrolės postą. Jis atstovavo ne vien sau ir ne vien savo šaliai. Albertas Knagas atstovavo tarptautinei teisėtvarkai - taigi ir šimtmečių senumo tradicijai, kuri dabar aprėpė visą pasaulį.
   Ant peties nešėsi tik nedidelę rankinę. Kitas bagažas buvo atiduotas Romoje. Jam tereikėjo pamosuoti raudonu pasu.
   "Nothing to declare".
   Iki lėktuvo į Kristiansandą majoras Albertas Knagas turėjo beveik tris valandas. Per tą laiką galės nupirkti dovanų šeimynai. Savo didžiausią gyvenimo dovaną jis jau išsiuntė beveik prieš dvi savaites. Marita padėjo ją ant Hildės naktinio stalelio, kad ji rastų dovaną, pabudusi gimtadienio rytą. Po to vėlyvo pokalbio telefonu per gimtadienį su dukra jis daugiau nekalbėjo.
   Albertas nusipirko keletą norvegiškų laikraščių, atsisėdo prie baro ir užsisakė puodelį kavos. Nespėjo permesti akimis antraščių, kai per garsiakalbį išgirdo: "Asmeninis pranešimas Albertui Knagui. Albertas Knagas prašomas prieiti prie SAS langelio".
   Kas gi čia dabar? Albertas pajuto, kaip per nugarą pereina pagaugai. Reikia tikėtis, jam neliepia grišti į Libaną? Gal kas atsitiko namuose?
   Netrukus jis jau stovėjo prie informacijos langelio.
   - Aš Albertas Knagas.
   - Prašom! Skubus laiškas.
   Nieko nelaukęs jis atplėšė voką. Ten gulėjo mažesnis vokas. Ant jo buvo užrašyta: "Majorui Albertui Knagui, per SAS informaciją, Kastrupo aerouostas, Kopenhaga".
   Albertas nervinosi. Jis atplėšė voką. Iš jo ištraukė nedidelį lapelį:

   Mielas Tėti! Sveikas sugrįžęs iš Libano. Turbūt supranti, kad negaliu laukti, kol parvažiuosi namo. Atleisk, kad liepiau tave pašaukti per garsiakalbį. Taip buvo paprasčiau.
   P.S. Labai gaila, bet finansininkas Ingebrigstenas už avariją pavogtu "Mersedesu" reikalauja žalos atlyginimo.
   P.S. P.S. Kai parvažiuosi namo, mane tikriausiai rasi sode. Bet gali būti, kad lig tol iš manęs sulauksi žinių.
   P.S. P.S. P.S. Man truputį nedrąsu per ilgai būti sode. Tokiose vietose juk labai lengva prasmegti skradžiai žemes.
   Širdingi linkėjimai nuo Hildės, kuri turėjo daug laiko pasiruošti sutikimui.

   Majoras Knagas pirmiausia nusišypsojo. Tačiau jam nepatiko, kad su juo šitaip juokaujama. Jis visada mėgdavo kontroliuoti padėtį. Kur tai matyta, kad šita padauža, sėdėdama Lilesande, vaikytų jį po visą Kastrupo aerouostą! Bet kaip ji taip sugebėjo?
   Jis įsikišo voką į vidinę švarko kišenę ir nuėjo parduotuvių link. Jau norėjo pasukti į daniškų maisto prekių skyrių, kai žvilgsnį patraukė nedidelis vokas, prilipdytas prie vitrinos stiklo. Ant voko storu flomasteriu buvo išvedžiota: "MAJORUI KNAGUI". Albertas nuėmė voką ir jį atplėšė:

   Asmeninis pranešimas majorui Albertui Knagui, daniško maisto skyrius, Kastrupo aerouostas.
   Mielas tėti! Norėčiau, kad nupirktum didelę danišką "Salami", gali būti net dviejų kilogramų. Mamą tikrai nudžiugintų konjakinė dešra.
   P.S. Limfiordo ikrai taip pat geras dalykas. Linkėjimų nuo Hildės.

   Albertas apsidairė. Nejaugi ji kur nors šalia? Marita juk negalėjo jai padovanoti bilieto į Kopenhagą vien tam, kad jį čia sutiktų? Braižas Hildės...
   Staiga JT stebėtojas pasijuto taip, tarsi pats būtų stebimas. Atrodė, lyg kažkas iš tolo valdytų visus jo veiksmus. Jis pasijuto lėle vaiko rankose.
   Majoras įėjo į parduotuvę ir nupirko du kilogramus sveriančią "Salami", konjakinę dešrą ir tris indelius Limfiordo ikrų. Paskui vėl pasuko taku tarp parduotuvių. Nusprendė dar ką nors padovanoti Hildei gimtadienio proga. Gal nupirkt kalkuliatorių? Ar kelioninį radijo imtuvėlį? Taip, tai geriausia dovana.
   Priėjęs prie elektros prekių parduotuvės, pamatė, jog ir čia ant vitrinos stiklo kabo vokas. Ant jo buvo užrašyta: "Majorui Albertui Knagui, įdomiausia parduotuvė Kastrupo aerouoste". Štai ką jis perskaitė lapelyje, kuris gulėjo baltame voke:

   Mielas Tėti! Perduodu linkėjimų nuo Sofijos ir dėkoju už minitelevizorių su FM radijo bangų imtuvu, kurį gimtadienio proga ji gavo nuo savo dosnaus tėčio. Tai buvo velnioniškai puiki dovana, bet, kita vertus – tik menkniekis. Beje, turiu prisipažinti, jog aš, kaip ir Sofija, vertinu tokius niekučius.
   P.S, Jei dar jų neradai, tolesni nurodymai kabo prie maisto skyriaus ir bemuitės vyno ir cigarečių parduotuvės.
   P.S. P.S. Gavau šiek tiek pinigų per gimtadienį, tad prie minitelevizoriaus galiu prisidėti 350 kronų.
   Linkėjimų nuo Hildės, kuri jau įdarė kalakutą ir pasiruošė Valdorfo salotų.

   Minitelevizorius kainavo 985 daniškas kronas. Tai dar buvo galima pavadinti menkniekiu, tik ne Alberto Knago, kankinamo gudrių dukters išdaigų, savijautą. Ar ji čia yra, ar jos nėra?
   Dabar majoras vis dairėsi į šalis. Jautėsi kaip šnipas ir prisukama lėlė viename asmenyje. Argi iš jo neatimta žmogiška laisvė?
   Vis dėlto jis nuėjo ir į didžiąją bemuitę parduotuvę. Ten kabojo dar vienas baltas vokas su jo vardu. Atrodė, tarsi visas aerouostas būtų virtęs kompiuteriniu žaidimu, kuriame jis buvo pats kursorius. Laiškelyje perskaitė:

   Majorui Knagui, didžioji bemuitė parduotuvė Kastrupo aerouoste. Viskas, ko pageidauju iš čia – tai maišelis vyninių guminukų ir kelios dėžutės marcipano "Anthon Berg". Nepamiršk, kad Norvegijoje tokie dalykai daug brangesni! Kiek žinau, mama labai mėgsta "Campari".
   P.S. Būk budrus visą kelią namo. Juk nenori praleisti svarbių pranešimų? Linkėjimų nuo tavo labai imlios mokslui dukters Hildės.

   Albertas nusiminęs atsiduso, bet įėjo į parduotuve ir kuo tiksliausiai įvykdė užsakymą. Vėliau su trimis plastmasiniais maišeliais ir rankine jis nuėjo prie 28-ojo tako laukti lėktuvo. Jeigu dar liko lapelių, tegu kabo ten, kur kaboję.
   Tačiau ir prie 28-ojo tako-ant kolonos kabojo baltas vokas: "Majorui Knagui, 28-asis takas, Kastrupo aerouostas". Jis vėl atpažino Hildės braižą, bet tako numeris, rodės, prirašytas kito žmogaus ranka? Sunku ką nors pasakyti, nes jis tegalėjo palyginti skaičius su raidėmis.
   Jis atsisėdo ant kėdės, kurios atlošas buvo prispaustas prie plačios sienos. Maišelius pasidėjo ant kelių. Šitaip, įbedęs akis priešais save, sėdėjo išdidusis majoras, labiau primindamas mažą vaiką, kuris pirmą kartą keliauja vienas. Jeigu ji čia yra, tai nors nesuteiks jai džiaugsmo pirmai jį pamatyti.
   Jis baimingai žvilgčiojo į visus pamažu besirenkančius keleivius. Kurį laiką jautėsi kaip atidžiai stebimas valstybės priešas. Kai pradėjo leisti keleivius į lėktuvą, jis lengviau atsikvėpė. Į lėktuvą įlipo paskutinis.
   Atiduodamas savo registracijos kortelę, nuplėšė dar vieną voką, kuris buvo prilipdytas prie pertvaros.

   *Sofija su Albertu pervažiavo Breviko tiltą, kiek vėliau pralėkė pro kryžkelę, iš kurios ėjo kelias į Kragerę.
   - Tu gi važiuoji šimtu aštuoniasdešimt, - pasakė Sofija.
   - Tuoj bus devynios valandos. Neilgai trukus jis nusileis Kjeviko aerouoste. Bet policija mūsų nesustabdys.
   - O jeigu su kuo nors susidursim?
   - Nieko baisaus, jei su paprastu automobiliu. Bet jeigu tai mūsiškis...
   - Kas tada?
   - Reikta saugotis. Ar nematei, kad pravažiavome pro "Il Tempo Gigante"?
   - Ne.
   - Jis stovėjo Vestfolde.
   - Šito turistinio autobuso taip lengvai neaplenksi. Iš abiejų pusių juk tankus miškas.
   - Tai visai nesvarbu, Sofija. Tuoj pamatysi.
   Tuomet Albertas įsuko į mišką ir pravažiavo pro tankiai suaugusius medžius.
   Sofija lengviau atsikvėpė.
   - Išgąsdinai mane.
   - Nieko nepastebėtume net važiuodami per plieninę sieną.
   - Vadinasi, šiam pasauliui esame tik orinės dvasios?
   - Ne, tu viską apvertei aukštyn kojomis. Tai aplinkinis pasaulis mums yra kaip orinė pasaka.
   - Turi paaiškinti.
   - Tik įdėmiai klausykis. Paplitusi klaidinga nuomonė, jog dvasia yra "oriškesnė" už vandens garus. Bet yra priešingai. Dvasia kietesnė ir už ledą.
   - Niekada nebūčiau pagalvojusi.
   - Tuomet papasakosiu tau vieną istoriją. Buvo kartą žmogus, kuris netikėjo angelais. Vieną sykį, kai vyriškis dirbo miške, jį vis tiek aplankė angelas.
   - Taip?
   - Kurį laiką jie ėjo kartu. Galiausiai žmogelis pasisuko į angelą ir tarė: "Taip, dabar pripažįstu, jog yra angelai. Bet jūs nesate tokie tikri kaip žmonės". - "Ką nori tuo pasakyti?" - paklausė angelas. Žmogus atsakė: "Kai mudu priėjome didelį akmenį, aš turėjau jį aplenkti, o tu perėjai kiaurai. Kai taką užtvėrė didžiulis rąstas, aš turėjau ropštis per jį, o tu žengei skradžiai jo". Toks atsakymas angelą nustebino. Jis tarė; "Ar nepameni, kad mes taip pat ėjom per pelke? Abu praslydom per rūką, nes mudviejų tankis didesnis".
   - Oi...
   - Taip pat mudu, Sofija. Dvasia gali pereiti per plienines duris. Jokie tankai ir bombonešiai nesunaikins to, kas iš dvasios.
   - Kaip keista apie tai galvoti.
   - Netrukus pravažiuosime Risiorą, o dar nepraėjo nė valanda, kai leidomės į kelione. Bet aš užsinorėjau kavos.
   Pasiekę Fianę ir artėdami prie Siondeledo, kairėje kelio pusėje Albertas ir Sofija išvydo kavinę. Ji vadinosi "Cinderella". Albertas privažiavo artyn ir pastatė automobilį pievelėje.
   Kavinėje Sofija pabandė iš šaldytuvo paimti kokakolos butelį, bet negalėjo jo net pajudinti. Atrodė, lyg būtų prilipdytas. Kiek tolėliau į popierinį puodelį, rastą automobilyje, Albertas bandė įsipilti kavos. Jam tereikėjo paspausti mygtuką, tačiau, net ir įtempęs visas jėgas, Albertas neįstengė jo numygti.
   Perpykęs jis pasisuko į kavinės lankytojus ir ėmė maldauti padėti. Kai niekas neatkreipė dėmesio, Albertas taip užriaumojo, kad Sofijai teko prisidengti ausis:
   - Aš noriu kavos!
   Pyktis, matyt nebuvo labai didelis, nes tuoj pat Albertas nusikvatojo.
   - Jie juk mūsų negirdi. Ir, suprantama, mes negalim pasivaišinti jų kava.
   Albertas ir Sofija jau pasisuko eiti, tačiau nuo kėdės pakilo sena moteriukė ir žengė prie jų. Ji segėjo skaisčiai raudonu sijonu, vilkėjo žydru megztuku ir ryšėjo baltą skarele. Ir spalvos, ir pati žmogysta išsiskyrė kavinukės fone.
   Ji priėjo prie Alberto ir tarė:
   - Kam gi taip reikia triukšmauti, berniuk?
   - Atleiskit.
   - Sakei, kad nori kavos?
   - Taip, bet...
   - Čia netoliese mes turime nedidelę užeigėlę.
   Kartu su moteriške jie išėjo iš kavinės ir pasuko siauru takeliu už poilsio aikštelės. Eidama ji paklausė:
   - Jūs čia tikriausiai naujokai?
   - Atvirai pasakius, taip, - tarė Albertas.
   - Kaipgi, kaipgi. Sveiki atvykę į amžinybę, vaikeliai!
   - O kas tamsta būsi?
   - Esu iš vienos brolių Grimų pasakos. Ji buvo parašyta beveik prieš du šimtus metų. O iš kur naujokėliai?
   - Iš filosofijos knygos. Aš esu filosofijos mokytojas, o Sofija - mano mokinė.
   - Oho... oboho... Taip, tai kažkas nauja.
   Netrukus jie priėjo miško aikštelę. Joje stovėjo keli jaukūs rudi namukai. Kieme tarp namų degė didelis Joninių laužas, o aplink knibždėjo devynios galybės spalvingų būtybių. Daugelį iš jų Sofija atpažino. Ten maišėsi Snieguolė ir keli nykštukai, Jonelis Kvailelis ir Šerlokas Holmsas, Piteris Penas ir Pepe Ilgakojinė. Taip pat buvo Raudonkepuraitė ir Pelenė. Be to, aplink didįjį laužą buvo prisirinkę daug pažįstamų būtybių, kurios neturi vardų: kaukų, elfų, faunu, raganų, angelų ir velniūkščių. Sofija pastebėjo ir tikrut tikrutelį trolį.
   - Čiagi baisi maišalynė! - sušuko Albertas.
   - Šiaip ar taip, artėja Joninių naktis, - atsake senoji moteriškė. - Tokio susitikimo nebuvo nuo pat Valpurgijos nakties. Tuomet mes buvome Vokietijoje. Aš pati atvykau čia trumpam pasisvečiuoti. Atrodo, norėjai kavos?
   - Taip, ačiū.
   Tik dabar Sofija pastebėjo, kad visi namukai buvo pastatyti iš meduolių, karamelės ir liukro. Daugelis personažų vaišinosi tiesiog nuo stogų. Aplink vaikštinėjo kepėja ir tuoj pat užtaisydavo atsiradusias spragas. Sofija atsilaužė gabalėlį kraigo. Nieko saldesnio ir gardesnio lig tol nebuvo ragavusi.
   Moteriškė netrukus grįžo su puodeliu kavos.
   - Labai ačiū, - padėkojo Albertas.
   - O kuo svečiai užsimokės už kavą?
   - Čia reikia mokėti?
   - Dažniausiai atsilyginama kokiu nors pasakojimu. Už kavą pakaks nedidelės ištraukėlės.
   - Galėtume papasakoti visą nuostabią žmonijos istoriją, - pasakė Albertas. - Deja, mes labai skubam. Gal galima užmokėti kitąkart?
   - Žinoma. O kur jūs taip skubat?
   Albertas viską paaiškino. Galiausiai moteriškė tarė:
   - Taip, jūs esate dar visai šviežutėliai. Bet turit kuo greičiau nukirsti virkštelę, siejančią jus su kūniškuoju pradu. Mes esam išsivadavę nuo kūno ir krikščioniško kraujo. Priklausom "nematomajai tautai".
   Netrukus Albertas ir Sofija vėl atsidūrė prie kavinės "Cinderella" ir raudonojo sportinio automobilio. Vos per žingsnį nuo jo energinga mama atvedė nusičiurkšti vaikelį.
   Keliskart sutrumpinę kelią per rąstus ir akmenis, jie greitai pasiekė Lilesandą.*

   Lėktuvas SK_876 iš Kopenhagos nusileido Kjeviko aerouoste pagal grafiką, 21 val. 35 min. Kol lėktuvas Kopenhagoje važiavo pakilimo taku, majoras atplėšė voką, kurį rado prie registracijos posto. Laiškelyje buvo parašyta:

   Majorui Knagui, atiduodančiam registracijos kortelę Kastrupo aerouoste, 1990 metų Joninių išvakarės.
   Mielas Tėti! Tikriausiai tikėjaisi, kad pasirodysiu Kopenhagoje, Bet mano priežiūra, kuria, sekamas kiekvienus tavo judesys, kur kas rafinuotesnė. Visur tave matau, Tėti. Neseniai aplankiau seną čigonų šeimą, kuri prieš daugelį metų prosenelei pardavė magišką žalvarinį veidrodį. Įsigijau krištolinį rutuliuką. Dabar mačiau, kaip ką tik įsėdai į lėktuvą. Nepamiršk užsisegti saugos diržo, kėdę atlošk vertikaliai, kol užges užrašas "fasten seatbelt". Kai lėktuvas pakils, galėsi atlenkti kėdę žemyn ir valandėlę nusnūsti. Prieš parvykdamas namo, turi gerai pailsėti. Oras Lilesande puikus, nors temperatūra pora laipsnių žemesnė nei Libane. Linkiu malonios kelionės. Linkėjimų nuo tavo Raganiūkštės, Veidrodžio Karalienės ir Ironijos Globėjos.

   Albertas pats nežinojo, ar jis piktas, ar tik pavargęs ir be nuotaikos. Bet staiga ėmė kvatoti. Juokėsi taip garsiai, jog aplinkiniai keleiviai atsigrįžo pažiūrėti. Tada lėktuvas pakilo.
   Jis juk paragavo savo paties vaistų. Bet turbūt čia esama nemažo skirtumo? Jo vaistai buvo skirti Sofijai ir Albertui. O šie yra - taip, tik fantazijos vaisius.
   Tada majoras padarė taip, kaip patarė Hildė. Atlošė kėdę ir užsnūdo. Visai išsibudino tik tada, kai praėjo pasų kontrolę ir atsidūrė Kjeviko aerouosto atvykimo salėje. Čia jį sutiko demonstracija.
   Demonstrantų buvo kokie aštuoni ar dešimt, dauguma - Hildės bendraamžiai. Ant plakatų buvo užrašyta: "SVEIKAS SUGRĮŽĘS NAMO, TĖTI", "HILDĖ LAUKIA SODE" ir "IRONIJA TĘSIASI".
   Blogiausia, kad majoras negalėjo iškart sėsti į taksi. Reikėjo sulaukti bagažo. O Hildės mokyklos draugai šmižinėjo aplinkui, tad plakatus jis turėjo perskaityti daugybę kartų. Tik tuomet, kai viena iš mergaičių įteikė jam puokštę rožių, jis atsileido. Panaršęs po maišelius, kiekvienam demonstrantui ištraukė po marcipaninį saldainį. Hildei liko tik du. Kai atvažiavo bagažas, priėjo jaunuolis, pasisakė esąs Veidrodžio Karalienės pavaldinys ir gavęs įsakymą parvežti poną majorą į Bjerkelį. Kiti demonstrantai išnyko minioje.
   Jie įsuko į greitkelį E18. Prie kiekvieno tilto ir įvažiavimo į tunelį kabojo įvairūs plakatai ir transparantai: "Sveikas sugrįžęs namo!", "Kalakutas laukia", "Aš matau tave, Tėti".
   Išleistas prie Bjerkelio vartų, Albertas Knagas lengviau atsikvėpė. Vairuotojui atsidėkojo šimtine ir trimis skardinėmis alaus "Carlsberg Elephant".
   Prie namų jį pasitiko žmona Marita. Po ilgo glėbesčiavimosi jis paklausė:
   - Kur ji?
   - Sėdi ant lieptelio, Albertai.

   *Albertas ir Sofija su raudonuoju sportiniu automobiliu sustojo Lilesando turgaus aikštėje priešais viešbutį "Norvegija". Buvo be penkiolikos minučių dešimt. Šcheruose jie matė šviečiant didelį Joninių laužą.
   - Kaip rasime Bjerkelį? - paklausė Sofija.
   - Reikia tik ieškoti. Tikriausiai atsimeni paveikslą Majoro trobelėje?
   - Bet mes neturim daug laiko. Noriu ten būti prieš jam sugrįžtant. Jie ėmė važinėti gatvelėmis, kalnais ir uolomis. Susiorientuoti padėjo tai, kad Bjerkelis buvo prie jūros. Staiga Sofija sušuko:
   - Štai ten! Radom!
   - Atrodo, tu teisi, tik nereikia taip šūkauti.
   - Et, mūsų vis tiek niekas negirdi.
   - Miela Sofija, man liūdna, kad ir po tokio ilgo filosofijos kurso tebedarai skubotas išvadas.
   - Bet...
   - Tikriausiai nemanai, kad šioje vietoje nėra kaukų, trolių, miško dvasių ir gerųjų fėjų?
   - Oi, atleisk!
   Tada jiedu pasuko pro vartus ir pavažiavo žvyruotu taku priešais namą. Albertas pastatė automobilį pievelėje šalia sūpynių. Kiek tolėliau stovėjo trims asmenims padengtas stalas.
   - Aš matau ją! - sušnibždėjo Sofija. - Ji sėdi ant lieptelio, kaip ir sapne.
   - Ar tau neatrodo, kad šis sodas panašus į tavąjį Kleverveiene?
   - Taip, iš tikrųjų. Sūpynės ir visa kita. Ar galiu pas ją nueiti?
   - Žinoma. Aš lauksiu čia...
   Sofija nubėgo prie liepto. Nedaug truko, kad būtų užvirtusi ant Hildės. Paskui gražiai atsisėdo šalia.
   Viena ranka Hildė sukinėjo prie liepto pririštos valties lyną. Kitoje rankoje laikė mažą lapelį. Ji aiškiai kažko laukė. Keliskart žvilgtelėjo į laikrodį.
   Sofijai ji atrodė labai graži. Turėjo šviesias garbanas ir ryškiai žalias akis. Apsivilkusi buvo geltona vasariška suknele. Hildė šiek tiek priminė Joruną.
   Sofija pabandė ją užkalbinti, nors žinojo, kad iš to maža naudos.
   - Hilde! Čia aš, Sofija!
   Hildė nė nekrustelėjo.
   Sofija atsiklaupė šalia jos ir sušuko į ausį:
   - Girdi mane, Hildė? Ar esi ir kurčia, ir akla?
   Ar ji neišpūtė akių? Ar tai nerodė, kad ji kažką girdėjo, nors ir labai silpnai?
   Tada Hildė atsisuko. Staigiai pasuko galvą į dešinę ir pažvelgė Sofijai į akis. Tik žvilgsnis buvo toks, lyg žiūrėtų per Sofiją kiaurai.
   - Tyliau, Sofija!
   Tai Albertas atsiliepė iš raudonojo sportinio automobilio.
   - Nenoriu, kad pilnas sodas prisirinktų undinių. Dabar Sofija sėdėjo tyliai. Jai patiko būti taip arti Hildės. Netrukus ji išgirdo žemą vyrišką balsą: "Hildele!"
   Tai buvo majoras - su uniforma ir mėlyna berete. Jis stovėjo sode.
   Hildė pašoko ir nubėgo prie jo. Tarp sūpynių ir raudonojo sportinio automobilio jie susitiko. Majoras ją pakėlė ir pasuko ore.*

   Hildė atsisėdo ant lieptelio laukti tėčio. Jam nusileidus Kastrupo aerouoste, kas ketvirtį valandos ji bandė įsivaizduoti, kur jis yra, ką patiria ir ką jaučia. Visus laikus ji susirašė ant nedidelio lapelio ir nešiojosi jį visą dieną.
   Ar tėtis galėjo supykti? Bet nejaugi įsivaizdavo, kad parašys mistišką knygą - ir viskas liks kaip anksčiau?
   Hildė vėl pažiūrėjo į laikrodį. Penkiolika po dešimtos. Jis galėjo pasirodyti kiekvieną akimirką.
   Bet kas gi tai? Rodos, išgirdo tylų šnabždesį, panašiai kaip sapne apie Sofiją?
   Ji ūmiai atsigręžė. Buvo įsitikinusi, jog ten kažkas yra. Tik kas?
   Gal jai šnabždėjo pats vasaros vakaras?
   Akimirką ji pagalvojo, kaip baisu būtų tapti aiškiarege.
   - Hildele!
   Dabar turėjo atsisukti į kitą pusę. Tėtis! Jis stovėjo sode.
   Hildė atsistojo ir nubėgo prie jo. Jie susitiko prie sūpynių, tėtis pakėlė ją ir pasuko ore.
   Hildė pravirko, majorui taip pat ištryško ašara.
   - Tu juk tapai suaugusia moterim, Hilde.
   - O tu pasidarei tikras rašytojas.
   Hildė nusibraukė ašaras geltonosios suknelės rankove.
   - Galim sakyt, kad mūsų sąskaitos suvestos?
   - Taip, suvestos.
   Jie susėdo prie stalo. Visų pirma, Hildė norėjo, kad tėtis išsamiai papasakotų apie tai, kas jam nutiko Kastrupo aerouoste ir važiuojant namo. Juokui nebuvo galo.
   - Ar nepastebėjai voko kavinėje?
   - Aš net negalėjau ramiai atsisėsti ir pavalgyti, nenaudėle tu. Dabar mirštu iš bado.
   - Vargšas tėtis.
   - Kalakutas tikriausiai tebuvo pokštas?
   - Visai ne! Žinok, aš pati jį paruošiau. Mama netrukus atneš.
   Paskui jiedu išnarstė visą pasakojimą apie Sofiją ir Albertą. Netrukus ant stalo atsirado kalakutas, Valdorfo salotų, rausvojo vyno ir Hildės kepta pynutė.
   Tėtis žiojosi kažką sakyti apie Platoną, bet Hildė staiga jį nutildė:
   - Cit!
   - Kas yra?
   - Negirdėjai? Rodos, kažkas cyptelėjo.
   - Ne, negirdėjau.
   - Bet aš įsitikinusi, jog kažkas buvo. Et, tikriausiai pelė.
   Kol mama nešė vyną, tėtis spėjo pasakyti:
   - Filosofijos kursas dar nebaigtas.
   - Ką tai reiškia?
   - Šiąnakt papasakosiu apie kosmosą.
   Prieš prasidedant šeimyniniams pietums, jis tarė:
   - Hildė jau per didelė sėdėti ant kelių. O tu - visai kas kita.
   Tai taręs čiupo Maritą į glėbį ir pasisodino ant kelių. Ten ji ilgai sėdėjo, kol ir jai buvo leista užvalgyti.
   - Nejaugi tau greitai keturiasdešimt...

   *Kai Hildė nubėgo pasitikti tėčio, Sofija pajuto, jog akyse tvenkiasi ašaros.
   Hildė jai nepasiekiama!
   Sofija juto, kaip pavydi Hildei už tai, kad gali būti tikru žmogumi iš kūno ir kraujo.
   Kai Hildė ir majoras atsisėdo prie padengto stalo, Albertas papypino.
   Sofija pakėlė galvą. Hildė, rodės, taip pat?
   Sofija nubėgo pas Albertą ir atsisėdo šalia jo automobilyje.
   - Dar valandėlę pasėdėsim ir pažiūrėsim, kas bus. Sofija linktelėjo.
   - Tu verkei?
   Ji vėl linktelėjo.
   - Kas gi nutiko?
   - Jai pasisekė, ji - tikras žmogus... Ji suaugs ir taps tikra moterim. Turės tikrų vaikų...
   - Ir anūkų, Sofija. Bet viskas turi dvi puses. Aš stengiausi šito tave išmokyti nuo pat filosofijos kurso pradžios.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Aš irgi manau, kad jai pasisekė. Bet tam, kuris ištraukia gyvenimo loterijos bilietą, tenka ir mirties bilietas. Nes gyvenimo kaina - mirtis.
   - Bet ar ne geriau pagyventi, negu visai neturėti tikro gyvenimo?
   - Mums neteks gyventi kaip Hildei... Na, taip - arba kaip majorui. Užtat niekada nemirsim. Pameni, ką sake senutė miške? Mes esam "nematomoji tauta". Ji taip pat sake, kad jai beveik du šimtai metų. Tačiau toje Joninių šventėje mačiau keletą būtybių, kurioms per tris tūkstančius metų...
   - Turbūt labiausiai aš Hildei pavydžiu... šeimos.
   - Tu gi pati turi šeimą. Dar turi katę, porą paukštelių ir vėžlį...
   - Tą pasaulį mes juk palikome.
   - Visai ne. Jį paliko tik majoras. Jis padėjo tašką, vaikuti. Ir niekada mūsų nebesuras.
   - Manai, kad galime grįžti?
   - Kada tik panorėję. Taip pat susipažinsime su naujaisiais draugais, kuriuos matėme Fianės miške, už kavinės "Cinderella".
   Dabar Melerių Knagų šeima susėdo valgyti. Akimirką Sofija pabijojo, kad pietūs nesibaigtų taip, kaip baigėsi filosofinis pokylis Klėverveiene. Atrodė, kad majoras nori parsiversti Maritą ant stalo. Bet Marita tik atsisėdo jam ant kelių.
   Automobilis stovėjo atokiau nuo stalo, prie kurio valgė šeima. Sofija ir Albertas nugirsdavo tik pokalbio nuotrupas. Jiedu žvelgė į sodą. Turėjo pakankamai laiko, kad galėtų dar kartą prisiminti nelemtą pokylį sode.
   Tik apie vidurnaktį šeima pakilo nuo stalo. Hildė ir majoras pasuko sūpynių link. Jie pamojavo mamai, kuri buvo beeinanti į vidų.
   - Eik miegot, mama. Mes turime apie daug ką pasikalbėti.*


Didysis trenksmas

...ir mes esam žvaigždžių ūkas...

   Hildė patogiai įsitaisė sūpynėse šalia tėčio. Buvo beveik dvylika valandų. Jie sėdėjo ir žvelgė į įlanką, o danguje pamažu žiebėsi žvaigždės. Mažos bangelės teliūskavo į akmenis po lieptu. Pirmasis tylą nutraukė tėtis.
   - Keista, kai pagalvoji, jog gyvename mažoje Visatos planetoje.
   - Taip...
   - Žemė yra viena iš daugelio planetų, skriejančių apie Saulę. Bet ji - vienintelė gyva planeta.
   - Galbūt vienintelė visoje Visatoje?
   - Taip, tai įmanoma. Bet taip pat galima įsivaizduoti, jog Visatoje verda gyvenimas. Nes Visata yra be galo didelė. Nuotoliai tokie milžiniški, jog matuojami šviesminutėmis ir šviesmečiais.
   - Ką tai reiškia?
   - Šviesminutė yra atstumas, kurį nueina šviesa per vieną minutę. Tai yra labai daug, nes per sekundę šviesa kosmose įveikia 300 000 kilometrų nuotolį. Taigi šviesminutė yra 300 000 kart 60 - arba 18 milijonų kilometrų. Šviesmetis lygus beveik dešimčiai bilijonų kilometrų.
   - Koks atstumas iki Saulės?
   - Truputį daugiau kaip aštuonios šviesminutės. Taigi saulės spinduliai, kaitinantys mums skruostus šiltą birželio dieną, aštuonias minutes keliauja per Visatą, kol mus pasiekia.
   - Pasakok toliau!
   - Plutonas, tolimiausia Saulės sistemos planeta, nuo Žemės nutolęs net per penkias šviesvalandes. Žvelgdamas į Plutoną pro teleskopą, astronomas iš tikrųjų mato tai, kas buvo prieš penkias valandas. Kitaip tariant, Plutono vaizdas pasiekia mus per penkias valandas.
   - Nelengva įsivaizduoti, bet manau, jog suprantu.
   - Puiku, Hilde. Bet žinok, tai tik pradžia. Saulė tėra viena iš 400 milijardų kitų žvaigždžių galaktikoje, kurią vadiname Paukščių Taku. Ši galaktika panaši į didelį diską, nuo kurio atsišakoja daugybė spiralių. Vienoje iš jų yra ir mūsų Saulė. Pažvelgę į dangų giedrą žiemos naktį, matome plačią žvaigždžių juostą, nes tuomet žiūrim į patį Paukščių Tako vidurį.
   - Gal todėl švedai Paukščių Taką vadina Žiemos Keliu.
   - Iki artimiausios Paukščių Tako žvaigždės yra keturi šviesmečiai. Galbūt ją ir matome štai ten virš salos. Jeigu įsivaizduosi, kad ten aukštai sėdi astronomas, nukreipęs galingą teleskopą į Bjerkelį, jis matys Bjerkelį tokį, koks jis buvo prieš ketverius metus. Tikriausiai jis pamatytų vienuolikmetę mergaitę, sėdinčią sūpynėse ir tabaluojančią kojomis.
   - Aš tyliu.
   - Bet tai buvo pati artimiausia žvaigžde. Visa Galaktika, kitaip - "žvaigždžių ūkas" - yra 90 000 šviesmečių pločio. Tai reiškia, kad nuo vieno Galaktikos galo iki kito šviesa keliauja 90 000 metų. Kai nukreipiame akis į Paukščių Tako žvaigždę, nutolusią per 50 000 šviesmečių nuo Saulės, žvelgiam į 50 000 metų praeitį.
   - Man galvoje netelpa.
   - Taigi, žiūrėdami į Visatą, žvelgiame į praeitį. Niekada nežinome, kaip ten dabar yra. Žinome tik, kaip buvo. Kai žiūrime į žvaigždę, esančią už tūkstančių šviesmečių, iš tikrųjų grįžtame tūkstančius metų į Visatos istoriją.
   - Tai tiesiog nesuvokiama.
   - Viskas, ką matom, pasiekia, mūsų akis šviesos bangų pavidalu. O bangoms sklisti erdve reikia laiko. Tai galima būtų palyginti su griaustiniu. Pirmiausia visada pamatome žaibo tvykstelėjimą ir tik vėliau išgirstame griausmą. Taip yra todėl, kad garso bangos juda lėčiau už šviesos bangas. Kai griaudžia, girdžiu trenksmą, sukeltą kažko, kas įvyko šiek tiek anksčiau. Taip pat ir su žvaigždėmis. Kai žiūriu i žvaigždę, kuri nuo mūsų nutolusi per tūkstančius šviesmečių, matau to, kas įvyko prieš daugelį tūkstančių metų, "griausmą".
   - Suprantu.
   - Lig šiol kalbėjome tik apie mūsų Galaktiką. Tačiau astronomai mano, jog Visatoje yra maždaug šimtas milijardų tokių galaktikų, ir kiekvieną sudaro maždaug šimtas milijardų žvaigždžių. Kaimyninė Paukščių Tako galaktika vadinama Andromedos ūku. Nuo mūsų Galaktikos ji nutolusi per du milijonus šviesmečių. Tai reiškia, kad šviesa nuo tos galaktikos iki mūsų keliauja du milijonus metų. Vadinasi, žiūrėdami į aukštai danguje esantį Andromedos ūką, matome tai, kas buvo prieš du milijonus metų. Jeigu tame žvaigždžių ūke sėdėtų koks gudrus astronomas - įsivaizduoju tokį mažą padykėlį, kuris šiuo metu nukreipia teleskopą į Žemę - jis mūsų nepamatytų. Geriausiu atveju įžvelgtų keletą žemakakčių pirmykščių žmonių.
   - Aš apstulbinta.
   - Pačios tolimiausios galaktikos, apie kurias mums šiandien žinoma, yra maždaug už dešimties milijardų šviesmečių nuo mūsų. Taigi, kai gauname signalus iš šių galaktikų, žvelgiame į dešimties milijardų metų Visatos istoriją. Tai maždaug dvigubai ilgesnis laikas, nei egzistavo mūsų Saulės sistema.
   - Man ima svaigti galva.
   - Nelengva suvokti, ką reiškia pažvelgti į tokią tolimą praeitį. Tačiau astronomai atrado tai, kas turi dar didesnės reikšmės mūsų pasaulėvaizdžiui.
   - Papasakok!
   - Pasirodo, kad nė viena Visatos galaktika nestovi vietoje. Visos galaktikos tolsta viena nuo kitos milžinišku greičiu. Kuo labiau jos nuo mūsų nutolusios, tuo greičiau juda. Tai reiškia, kad laikui bėgant nuotoliai tarp galaktikų didėja.
   - Bandau įsivaizduoti.
   - Jei ant baliono nupieši keletą juodų taškelių, pučiant balioną, jie vienas nuo kito tols. Tas pats vyksta ir su Visatos galaktikomis. Sakoma, kad Visata plečiasi.
   - Dėl ko taip yra?
   - Dauguma astronomų mano, jog Visatos plėtimasis gali turėti tik vieną paaiškinimą. Kadaise, maždaug prieš penkiolika milijardų metų, visa Visatos materija buvo susitelkusi nedideliame plote. Ji buvo tokia tanki, jog dėl traukos jėgos pasidarė karšta. Galiausiai materija taip įkaito ir sutankėjo, jog įvyko sprogimas. Jis vadinamas didžiuoju sprogimu - angliškai "the big bang".
   - Man baisu vien nuo tokios minties.
   - Didžiojo sprogimo metu materija išsisklaidė po Visatą. Materijai vėstant, susidarė žvaigždės, galaktikos, planetos ir jų palydovai...
   - Sakei, kad Visata tebesiplečia?
   - Ir tai vyksta dėl šio sprogimo, įvykusio prieš milijardus metų. Visata neturi jokios pastovios geografijos. Ji yra sprogimas. Galaktikos tebejuda milžinišku greičiu per Visatą.
   - Ir tai tęsis visą amžinybę?
   - Tai visai įmanoma. Bet yra ir kita galimybė. Tikriausiai atsimeni, kaip Albertas pasakojo Sofijai apie dvi jėgas, dėl kurių planetos skrieja tomis pačiomis trajektorijomis apie Saulę?
   - Rodos, trauka ir inercija?
   - Toks pat ryšys sieja ir galaktikas. Nors Visata plečiasi, traukos jėga veikia priešinga kryptimi. Galbūt vieną dieną - po keleto milijardų metų - traukos jėga paveiks taip, jog, silpstant didžiojo sprogimo jėgai, dangaus kūnai ims artėti. Įvyks atvirkštinis sprogimas, vadinamoji "implozija". Bet nuotoliai yra tokie dideli, jog tai turės vykti kaip sulėtintame filme. Šį procesą gali palyginti su tuo, kas vyksta, kai iš baliono išleidžiamas oras.
   - Visos galaktikos vėl susispaus mažame plotelyje?
   - Taip, supratai mintį. Bet kas bus toliau?
   - Tikriausiai įvyks naujas sprogimas, dėl kurio Visata vėl ims plėstis. Juk tie patys gamtos dėsniai galioja visąlaik. Susidarys naujos žvaigždės ir naujos galaktikos.
   - Galvoji teisingai. Kalbėdami apie Visatos ateitį, astronomai nurodo dvi galimybes: arba Visata ir toliau plėsis, o galaktikos vis labiau tols viena nuo kitos - arba Visata vėl ims trauktis. Tai priklauso nuo Visatos masės, kurios astronomai dar negali tiksliai apibrėžti.
   - Bet jeigu Visata yra tokia masyvi, kad vieną dieną ims trauktis, tai gal ji jau daug kartų plėtėsi ir traukėsi?
   - Visai įmanoma. Bet tai - ne vienintelė galimybė. Gali būti, jog Visatos plėtimasis vyksta tik šį vienintelį kartą. Bet jeigu Visata plėsis per amžius, kyla klausimas, kaip viskas prasidėjo.
   - Kaip tada atsirado materija, kuri staiga sprogo?
   - Krikščionis "didžiajame sprogime" įžvelgtų pasaulio sukūrimo aktą. Biblijoje juk parašyta, kad Dievas pasakęs: "Tepasidaro šviesa!" Tikriausiai taip pat atsimeni, jog Albertas minėjo "linijinį" krikščionybės požiūri į istoriją. Todėl, remiantis krikščioniškąja pasaulio sukūrimo versija, tinkamiausia manyti, jog Visata ir toliau plėsis.
   - Taip!
   - Rytuose paplitęs "ciklinis" požiūris į istoriją. Tai reiškia, kad istorija nepaliaujamai kartojasi. Pagal vieną seną indų tikėjimą, pasaulis tai plečiasi, tai traukiasi. Taip vykstanti kaita tarp "Brahmano dienos" ir "Brahmano nakties". Žinoma, toks įsivaizdavimas labiausiai atitinka nuomonę, jog Visata plečiasi, traukiasi, ir vėl plečiasi pagal tam tikrą ciklą. Įsivaizduoju didžiulę be atvangos tvinksinčią širdį...
   - Man atrodo, kad abi teorijos yra ir sunkiai suvokiamos, ir įdomios.
   - Čia galime prisiminti didįjį amžinybės paradoksą, apie kurį kartą savo sode galvojo Sofija: arba Visata egzistuoja per amžius, arba kažkada atsirado iš nieko...
   - Ai!
   Hildė griebėsi už kaktos.
   - Kas atsitiko?
   - Atrodo, gylys įgėlė.
   - Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio...

   *Sofija su Albertu sėdėjo raudonajame sportiniame automobilyje ir klausėsi majoro, kuris pasakojo Hildei apie Visatą.
   - Ar pagalvojai, kad vaidmenys visiškai pasikeitė? - po kurio laiko paklausė Albertas.
   - Ką nori tuo pasakyti?
   - Anksčiau jie klausėsi mūsų, o mes negalėjome jų matyti. Dabar mes klausome jų, bet jie mūsų nemato.
   - Ir tai dar ne viskas.
   - Ką turi galvoje?
   - Iš pat pradžių mes juk nežinojome, kad yra kita tikrovė, kurioje gyvena Hildė ir majoras. O dabar jie nieko nežino apie mūsų pasauli.
   - Kerštas saldus.
   - Bet majoras galėjo kištis į mūsų gyvenimą...
   - Nenoriu prarasti vilties, jog ir mes galim įsibraut į jų pasaulį.
   - Pati žinai, jog tai neįmanoma. Ar pamiršai, kaip mum nesisekė kavinėje "Cinderella"? Mačiau, kaip vargai su kokakolos buteliu.
   Sofija kurį laiką žvelgė į sodą, kol majoras pasakojo apie "didįjį trenksmą". Staiga jai šovė kažkokia, mintis.
   Ji ėmė griozti automobilyje.
   - Ką sugalvojai? - paklausė Albertas.
   - Nieko.
   Sofija atidarė įrankių skrynelę ir susirado veržlių raktą. Tada ji stryktelėjo iš automobilio. Nuėjo prie sūpynių ir atsistojo priešais Hildę ir jos tėtį. Pirmiausia Sofija bandė pagauti Hildės žvilgsnį, bet tai buvo visiškai neįmanoma. Galiausiai ji pakėlė raktą aukštai virš galvos ir sudavė Hildei į kaktą.
   - Ai! - sušuko Hildė.
   Sofija įdūrė ir majorui į kaktą, bet šis nė nemirktelėjo.
   - Kas atsitiko? - paklausė jis.
   - Atrodo, gylys įgėlė.
   - Matyt, Sokratas bando pažadinti tave iš snaudulio.
   Sofija atsigulė ant žolės ir įsispyrusi pabandė stumtelti sūpynes. Bet jos - nė krust. O gal kokiu milimetru ir pajudėjo?
   - Pažeme taip šaltai pučia, - pasakė Hildė.
   - Man taip neatrodo.
   - Maža to, čia kažkas yra.
   - Čia esam tik mudu ir vėsi vasaros naktis.
   - Ne, kažkas tvyro ore.
   - Kas tai galėtų būti?
   - Ar atsimeni slaptąjį Alberto planą?
   - O kaipgi.
   - Jiedu tiesiog išnyko iš pokylio sode. Prapuolė lyg skradžiai žemės...
   - Bet...
   - "... tarsi skradžiai žemės prasmego..."
   - Pasakojimas juk turėjo kažkada baigtis. Aš viską sukūriau.
   - Gerai, bet nesukūrei to, kas įvyko vėliau. O jeigu jie yra čia...
   - Aš jaučiu, tėti.
   Sofija grįžo prie automobilio.
   - Nuostabu, - turėjo pripažinti Albertas, kai ji su raktu įsiropštė į automobilį. - Rodos, toji mergaitė turi ypatingų sugebėjimų.*

   Majoras viena ranka apkabino Hildę.
   - Ar girdi, kaip gražiai niūniuoja bangelės?
   - Taip.
   - Rytoj reiks nuleist vandenin burinę valtį.
   - Bet ar girdi keistą šnabždesį vėjyje? Žiūrėk, kaip virpa drebulės lapai.
   - Tai yra gyva planeta...
   - Rašei, jog kažkas lieka "tarp eilučių".
   - Taip.
   - Galbūt čia, sode, taip pat kažkas slepiasi "tarp eilučių"?
   - Gamta, be abejo, pilna mįslių. Dabar pakalbėsime apie žvaigždes danguje.
   - Netrukus žvaigždės sužibs ir vandeny.
   - Kai buvai maža, sakydavai, jog vanduo "žydi". Ir iš dalies buvai teisi. Nes ir planktonas, ir visi kiti organizmai sudaryti iš medžiagų, kurios kažkada išsilydė žvaigždėj.
   - Mes irgi?
   - Taip, ir mes esam žvaigždžių ūkas.
   - Gražiai pasakei.
   - Kai radioteleskopai sugauna šviesą, sklindančią iš galaktikų, esančių už milijardų šviesmečių, Visatą jie kartografuoja taip, kaip ji atrodė seniausiais laikais, iškart po "didžiojo trenksmo". Viskas, ką žmogus mato danguje, yra tūkstančių ir milijonų metų senumo kosminės fosilijos. Taigi žvaigždininkas tegali nuspėti praeitį.
   - Nes, kol žvaigždžių šviesa mus pasiekia, žvaigždės nutolsta viena nuo kitos?
   - Net prieš du tūkstančius metų žvaigždynai atrodė visai kitaip nei dabar.
   - Šito aš nežinojau.
   - Giedrą naktį mes galime pažvelgti milijonus - netgi milijardus metų atgal į Visatos istoriją. Mes tarsi grįžtam namo.
   - Prašau paaiškint.
   - Ir aš, ir tu atsiradome iš "didžiojo trenksmo". Nes visa Visatos materija sudaro organinę visumą. Kadaise, labai seniai, visa materija buvo susitelkusi į vieną luitą, kuris buvo toks masyvus, jog net smeigtuko galvutė būtų svėrusi daugelį milijonų tonų. Šis "pirmykštis atomas" sprogo dėl didžiulės traukos. Tuomet kažkas sudužo. Tačiau, pakėlę akis į dangų, bandome surasti kelią atgal į save.
   - Keista mintis.
   - Visos žvaigždės ir galaktikos Visatoje sudarytos iš tos pačios medžiagos. Kažkas susitelkė vienur, kažkas kitur. Galaktikas skiria milijardai šviesmečių. Bet visos jos turi tą pačią kilmę. Visos žvaigždės ir planetos kilusios iš tos pačios giminės...
   - Suprantu.
   - Kas yra toji pasaulio materija? Kas sprogo prieš daugelį milijardų metų? Kaip visa tai atsirado?
   - Tai - didžiulė mįslė.
   - Bet ji mums be galo svarbi. Mes patys sudaryti iš tos medžiagos. Esame kibirkštėlė, pakilusi nuo didelio laužo, uždegto prieš daug milijardų metų.
   - Ir dabar gražiai pasakei.
   - Bet nereikia perdėti didžiųjų skaičių reikšmės. Užtenka rankoj palaikyt akmenį. Visata būtų tokia pat nesuvokiama, net jeigu ją sudarytų tas vienas akmenėlis, didumo sulig apelsinu. Klausimas būtų toks pat sudėtingas: kaip atsirado akmuo?

   *Staiga Sofija atsistojo raudonajame sportiniame automobilyje ir mostelėjo užutekio link.
   - Noriu pasiirstyti! - sušuko ji.
   - Valtis pririšta. Be to, nepajėgtume net irklų pajudinti.
   - Pabandom? Dabar juk Joninės...
   - Prie vandens galim nueiti.
   Jiedu iššoko iš automobilio ir nubėgo per sodą. Ant lieptelio jie pabandė atrišti lyną, užnertą už plieninio žiedo. Bet neįstengė pakelti net lyno galo.
   - Kaip prikalta, - pasakė Albertas.
   - Mes turim laiko.
   - Tikras filosofas niekada neturi prarasti vilties. Jeigu tik mums pavyktų... atrišti šitą...*

   - Danguje rodosi daugiau žvaigždžių, - pasakė Hildė.
   - Taip, šiuo metu vasaros naktis pati tamsiausia.
   - Bet žiemą jos žybčioja. Ar pameni naktį prieš tau išvažiuojant į Libaną? Tai buvo pirmoji naujųjų metų naktis.
   - Tuomet ir nusprendžiau parašyti tau filosofijos knygą. Buvau didžiajame Kristiansando knygyne, taip pat bibliotekoje, bet neradau nieko, kas tiktų jaunimui.
   - Atrodo, tarsi sėdėtume ant plonų plaukelių pačiame balto triušio kailiuko paviršiuje.
   - Kažin, ar yra kas nors šviesmečių naktyje?
   - Valtis atsirišo!
   - Taip, iš tikrųjų...
   - Nieko nesuprantu. Kol tavęs laukiau, patikrinau, ar gerai pririšta.
   - Nejaugi?
   - Tai man primena Sofiją, kuri pasiskolino Alberto valtį. Pameni, paskui valtis plūduriavo vidury ežero?
   - Matyt, ji vėl krečia išdaigas.
   - Tu tik juokauji. O visą vakarą jaučiau, kad čia kažkas yra.
   - Vienam iš mudviejų teks nuplaukti prie valties.
   - Plauksim kartu, tėti.