Herman Hesse


"Stiklo karoliukų žaidimo" [ Das Glasperlenspiel ]

Raidės

	Mes kartkartėm į ranką plunksną imam,
	Baltam lakšte prirašom ženklų,
	Visiems suprantamų, - juk tas žaidimas
	Susaistytas taisyklių nuoseklių.

	Jei taip laukinis ar marsietis
	Į lakštą šį, į rašmenų vagas
	Įsmeigs smalsias akis - koks neregėtas
	Pasaulis atsivers prieš jį staiga
	Lyg burtų karalystė. Jam atrodys,
	Kad A ir B - tai žmonės, gyvuliai,
	Tai akys, rankos, tai liežuviai godūs,
	Čia ramūs, ten - įniršę gaivalai.

	Jis puls skaityt tuos pėdsakus sniege,
	Bėgios, kentės, skraidys su jais drauge,
	Už tų juodų ženklų ir ornamentų
	Tarsi už grotų jam visa gyvybė
	Vaidensis plaukianti, regėsis šventės
	Ir meilės karštis, ir skausmų gilybė.
	Jis verks ir juoksis, nuostabos pagautas,
	Nes jam pasaulio siautulingas srautas,
	Įkalintas už rašmenų tylių,
	Užburtas rodysis, sumenkintas, mažytis,
	Negyva tapęs virtine ženklų,
	Kurie tokie panašūs viens į kitą,
	Kad jau kaip brolius vos gali atskirti,
	Kančias ir džiaugsmą, gyvastį ir mirtį.

	Galų gale ims rėkti tas laukinis,
	Suspaustas baimės, puls jis laužą pūsti,
	Giedodamas vis mušis į krūtinę,
	Ir, liepsnai ryjant ženklą paskutinį,
	Jau snausdamas galbūt suspės pajusti,
	Kaip tas pasaulis, iškreiptas toksai,
	Tie siaubo karalystės burtai klaikūs
	Nebūtyje pradingsta suvisai...
	Jis atsibus ir šyptelės pasveikęs.

	vertė Dominykas Urbas


Buchstaben

Gelegentlich ergreifen wir die Feder Und schreiben Zeichen auf ein weisses Blatt, Die sagen dies und das, es kennt sie jeder, Es ist ein Spiel, das keine Regeln hat. Doch wenn ein Wilder oder Mondmann kaeme Und solches Blatt, solch furchig Runenfeld Neugierig forschend vor die Augen naehme, Ihm starrte draus ein fremdes Bild der Welt, Ein fremder Zauberbildersaal entgegen. Er saehe A und B als Mensch und Tier, Als Augen, Zungen, Glieder sich bewegen, Bedaechtig dort, gehetzt von Trieben hier, Er laese wie im Schnee den Kraehentritt, Er liefe, ruhte, litte, floege mit Und saehe aller Schoepfung Moeglichkeiten Durch die erstarten schwarzen Zeichen spuken, Durch die gestabten Ornamente gleiten, Saeh Liebe gluehen, saehe Schmerzen zucken. Er wuerde staunen, lachen, weinen, zittern, Da hinter dieser Schrift gestabten Gittern Die ganze Welt in ihrem blinden Drang Verkleinert ihm erschiene, in die Zeichen Verzwergt, verzaubert, die in steifem Gang Gefangen gehn und so einander gleichen, Dass Lebensdrang und Tod, Wollust und Leiden Zu Bruedern werden, kaum zu unterscheiden... Und endlich wuerde dieser Wilde schreien Vor unertraeglicher Angst, und Feuer schueren Und unter Stirnaufschlag und Litaneien Das weisse Runenblatt den Flammen weihen. Dann wuerde er vielleicht einschlummernd spueren, Wie diese Un-Welt, dieser Zaubertand, Dies Unertraegliche zurueck ins Niegewesen Gesogen wuerde und ins Nirgendland, Und wuerde seufzen, laecheln und genesen.