Herman Hesse


Viduje ir išorėje

GYVENO KARTĄ ŽMOGUS, VARDU FRYDRICHAS, STUDIJAVĘS DVASINIUS DALYKUS IR DAUG VISKO ŽINOJĘS. TAČIAU ŽINIOS JAM BUVO NELYGU ŽINIOMS IR MINTYS MINTIMS. JIS MĖGO TAM TIKRĄ MĄSTYMO KRYPTĮ, O KITAS NIEKINO IR DERGĖ. JIS MĖGO IR GARBINO LOGIKĄ, TĄ NUOSTABŲ METODĄ, IR IŠVIS TAI, KĄ JIS VADINO "MOKSLU".

- Dukart du yra keturi, - mėgo sakyti jis, - tuo aš tikiu, ir žmogus turi mąstyti remdamasis tokia tiesa.

Kad esama kitokio mąstymo ir suvokimo, jis, aišku, žinojo, tačiau jam tai buvo "nemokslas", ir jam tai neegzistavo. Nors ir būdamas laisvamanis pakenčiamai žiūrėjo į religiją. Tai buvo paremta tyliu susitarimu su mokslu. Mokslas jau daug amžių tyrinėjo tai, kas žemėje egzistavo ir ką buvo verta žinoti, išskyrus vieną vienintelį dalyką - žmogaus sielą. Ilgainiui įsigalėjo įprotis palikti ją religijai ir rimtai nežiūrėti į jos samprotavimus apie sielą, tačiau jų nekvestionuoti. Taigi į religiją Frydrichas žiūrėjo pakančiai, tačiau iš visos širdies neapkentė ir bjaurėjosi tuo, ką laikė prietarais. Tegu kitos, neišsilavinusios ir atsilikusios, tautos tuo tiki, tegu žiloje senovėje būta mistinio ar magiško mąstymo, - tačiau nuo to laiko, kai egzistavo mokslas ir logika, nebebuvo prasmės naudoti tokius pasenusius ir abejotinus instrumentus.

Taip sakė jis ir taip manė, ir jeigu jo aplinkoje pasitaikydavo kokių nors prietarų žymių, jis supykdavo ir pasijusdavo susidūręs su priešišku dalyku.

Tačiau labiausiai pykdavo, kai tokių žymių pastebėdavo tarp sau lygių, tarp išsilavinusių žmonių, susipažinusių su mokslinio mąstymo pagrindais. Ir jo niekas labiau neskaudino ir nepykino už vieną bjaurią mintį, kurią kartais girdėdavo sakant ir aptarinėjant didžiai mokytus žmones, už tokią absurdišką mintį: kad "mokslinis mąstymas", galimas daiktas, nėra aukščiausias, nepriklausomas nuo laiko, amžinas, nulemtas ir nepajudinamas mąstymo būdas, o tik vienas iš daugelio, laikinas, neapsaugotas nuo permainų ir žlugimo. Tokia nepagarbi, naikinanti, nuodijanti mintis gyvavo, to negalėjo paneigti ir Frydrichas, ji pasireikšdavo tai vienur, tai kitur, išvydus karo, permainų ir bado visame pasaulyje sukeltą vargą, iškildavo kaip perspėjimas, kaip vaiduoklių šūkis, balta ranka užrašytas ant baltos sienos.

Kuo labiau Frydrichas kentėjo dėl to, kad tokia mintis egzistuoja ir jį taip labai jaudina, tuo aistringiau jis nekentė jos ir tų, kuriuos jis įtarė slapta ja tikint. Kadangi atvirai ir tiesiai tą naująjį mokymą pripažino tiktai labai nedaugelis iš tikrai mokytų žmonių rato, mokymą, kuris, jeigu būtų paplitęs ir įsigalėjęs, atrodė, galėjo sunaikinti žemėje visą dvasinę kultūrą ir paskleisti chaosą. Kol kas dar to nebuvo, ir tų atskirų individų, kurie atvirai jį rėmė, buvo taip nedaug, kad juos buvo galima laikyti keistuoliais ir juokingais originalais. Tačiau tų nuodų lašas, tos minties atspindžiai tai šen, tai ten pasirodydavo. Tarp žmonių iš liaudies ir šiek tiek pamokytų ir taip gyvavo daugybė naujų mokymų, slaptų mokymų, sektų ir mokyklų, jų buvo pilnas pasaulis, visur reiškėsi prietarai, mistika, dvasių kultai ir kitos tamsios jėgos, su kuriomis būtų reikėję kovoti, tačiau mokslas, tarsi pajutęs slaptą negalią, kartais tylomis leido jiems reikštis.

Kartą Frydrichas atėjo pas vieną savo draugą, su kuriuo buvo studijavęs vieną kitą dalyką. Dabar jis to draugo jau ilgai, kaip kartais pasitaiko, nebuvo matęs. Lipdamas jo namo laiptais stengėsi prisiminti, kur ir kada paskutinįsyk su tuo draugu buvo. Jis niekaip negalėjo to prisiminti, nors niekad nesiskundė savo atmintimi. Jis nejučia paniuro ir suirzo ir per jėgą stengėsi to nusikratyti stovėdamas priešais draugo duris.

Vos tiktai jis pasisveikino su Ervinu, savo draugu, jo maloniame veide jam tuojau krito į akis savotiška atlaidi šypsena, kurios anksčiau tarėsi niekada nepastebėjęs. Vos tiktai pamatė tą šypseną, kurią, nepaisant to, jog draugas elgėsi išties maloniai, tučtuojau palaikė pašaipia ar priešiška, kaipmat prisiminė, dėl ko ką tik veltui kamavo savo atmintį, savo paskutinį susitikimą su Ervinu, prieš nemaža laiko, ir kaip jie tada išsiskyrė, nesusipykę, tačiau viduje nesutardami ir nepatenkinti vienas kitu, nes Ervinas, kaip jam atrodė, per mažai parėmė jo išpuolius prieš prietarų imperiją.

Kaip jis galėjo tai pamiršti! Ir dabar suprato, kad tik dėl to taip ilgai neaplankė savo draugo, tik dėl to susinervino ir kad tai visąlaik puikiai žinojo, nors pats sau nurodydavo daugybę kitų priežasčių, kodėl vis atidėlioja tą vizitą.

Dabar juodu stovėjo priešais vienas kitą, ir Frydrichui atrodė, jog ta nedidelė andainykštė praraja ir plyšys per tą laiką baisingai padidėjęs. Tarp jo ir Ervino tą akimirką nebuvo, kaip jis juto, kažko, kas visuomet būdavo, bendrystės jausmo, betarpiško supratimo ir netgi simpatijos. Vietoj to žiojėjo tuštuma, plyšys, svetima šalis. Jis pasisveikino, pakalbėjo apie metų laiką, pažįstamus, kaip jie gyvena, - ir, dievai žino kodėl, sulig kiekvienu žodžiu Frydrichas vis labiau baimindamasis juto, kad visiškai nesupranta draugo, kad anas jo dorai nepažįsta, kad jo žodžiai atšoka nuo jo, kad jie neranda apie ką kalbėti. Be to, Ervino veide visąlaik spindėjo ta šypsena, kurios Frydrichas jau buvo bepradedąs neapkęsti.

Tam sunkiam pokalbiui trumpam nutrūkus Frydrichas apsidairė gerai pažįstamame kabinete ir ant sienos pamatė prismeigtą popieriaus lapą. Tas vaizdas jį keistai paveikė ir pažadino senus prisiminimus, nes tuojau prisiminė, kad Ervinas seniai, dar studijų laikais, turėjo įprotį taip laikyti prieš akis kokio nors mąstytojo mintį ar poeto posmą. Jis atsistojo ir priėjo prie sienos, kad perskaitytų, kas ten parašyta.

Lape Ervinas savo dailiu braižu buvo parašęs: "Nieko nėra išorėje, nieko nėra viduje, nes tai, kas yra išorėje, yra viduje".

Jis blykšdamas akimirką stovėjo prieš tą lapą. Na štai! Dabar stovi prieš tai, ko bijojo! Kitu metu būtų nekreipęs dėmesio į tą lapą, būtų jį atlaidžiai pakentęs, kaip kaprizą, kaip nekaltą ir pagaliau kiekvienam leidžiamą aistrą, galbūt kaip menką sentimentą, kurį reikia pakęsti. Bet dabar buvo kas kita. Jis juto, kad tie žodžiai užrašyti ne užėjus laikinai lyrinei nuotaikai, kad Ervinas prie savo jaunystės įpročio grįžo ne dėl kaprizo. Tai, kas tenai buvo parašyta kaip pripažinimas, kas jo draugą tuo metu domina, buvo mistika! Ervinas buvo išdavęs mokslinio mąstymo kryptį.

Frydrichas lėtai pasisuko į draugą, kurio veide vėl švietė toji šypsena.

- Paaiškink man tai! - pareikalavo Frydrichas.

Draugas maloniai linktelėjo.

- Ar tu niekad nesi skaitęs šio posakio?

- Kaipgi, - sušuko Frydrichas, - žinoma, kad esu! Tai mistika, gnosticizmas. Galbūt skamba ir poetiškai, bet... Na, aš prašau tavęs, paaiškink man tą posakį ir pasakyk, kodėl jis kabo ant tavo sienos.

- Mielai, - tarė Ervinas. - Tas posakis yra pats pirmas pažinimo mokslo įvadas, mokslo, kurį aš šiuo metu studijuoju ir kuriame esu aptikęs nemaža džiugių dalykų.

Frydrichas suvaldė pyktį. Jis paklausė:

- Naujas pažinimo mokslas? Kaipgi jis vadinasi?

- Ak, - tarė Ervinas, - naujas tiktai man. Jis jau labai senas ir garbingas. Tai magija.

Tas žodis buvo ištartas. Tokio atviro prisipažinimo didžiai sukrėstas ir išgąsdintas Frydrichas baisingai šiurpdamas jautėsi susidūręs akis į akį su didžiausiu savo priešu, kuriuo virto jo draugas. Jis tylėjo. Jis nežinojo, ar jam reikėtų pykti, ar verkti, jis jautė nesugrąžinamo praradimo kartėlį. Ir ilgai tylėjo.

Paskui prabilo dirbtinai juokaujamu tonu:

- Taigi tu dabar nori tapti magu?

- Taip, - atsakė Ervinas nesvyruodamas.

- Savotišku burtininku, ar ne?

- Na taip.

Frydrichas vėl nutilo. Buvo girdėti, kad gretimame kambaryje tiksi laikrodis, tokia įsivyravo tyla.

Paskui pasakė:

- Tu juk žinai, kad tai pasirinkdamas atsižadi visų ryšių su rimtu mokslu... ir ryšio su manimi!

- Manau, kad ne, - atsakė Ervinas. - Bet jeigu jau būtų neišvengiama - tai kas man beliktų?

Ir Frydrichas pratrūko:

- Kas tau beliktų? Ogi visiškai ir visiems laikams baigti tuos žaidimus, nutraukti ryšius su liūdnu ir niekingu tikėjimu stebuklais! Štai kas tau beliktų, jeigu norėtum, kad aš tave gerbčiau.

Ervinas šyptelėjo, nors nebeatrodė, kad jam būtų linksma.

- Tu kalbi taip, - ištarė jis taip tyliai, kad piktas Frydricho balsas dar, rodės, tebeaidėjo kambaryje, - tu kalbi taip, tarsi tai priklausytų nuo mano valios, tarsi aš turėčiau pasirinkimą, Frydrichai. Taip nėra. Aš neturiu pasirinkimo. Ne aš pasirinkau magiją. Ji mane pasirinko.

Frydrichas giliai atsiduso:

- Tada lik sveikas, - sunkiai ištarė jis ir pakilo eiti, nepadavęs draugui rankos.

- Neišeik taip! - garsiai sušuko Ervinas. - Ne, nepalik taip manęs. Įsivaizduok, kad vienas iš mūsų miršta - ir taip yra! - ir mums reikia atsisveikinti.

- Bet kuris gi iš mūsų, Ervinai, yra tas mirštantis?

- Šiandien, matyt, aš, bičiuli. Kas nori atgimti, turi būti pasiruošęs mirti.

Frydrichas darsyk priėjo prie sienos ir perskaitė posakį apie išorę ir vidų.

- Ką gi, gerai, - ištarė jis paskui. - Gerai sakai, kas iš to, jei mes išsiskirsime susipykę. Aš padarysiu taip, kaip tu nori, įsivaizduosiu, kad vienas iš mūsų miršta. Bet ir aš galėčiau būti tas mirštantis. Ir aš noriu prieš tave palikdamas paprašyti vieno dalyko.

- Sutinku, - pasakė Ervinas. - Pasakyk, ką galiu išsiskiriant padaryti tau gero?

- Aš kartoju savo pirmąjį klausimą, kuris kartu yra prašymas: paaiškink man tą posakį, kaip tik gali!

Ervinas trumpai pamąstė ir tada tarė:

- Nieko nėra išorėje, nieko nėra viduje. Religinė posakio prasmė tau žinoma: Dievas yra visur. Jis yra sieloje, ir jis yra gamtoje. Viskas yra dieviška, nes Dievas yra visata. Anksčiau mes tai vadinome panteizmu. O dabar filosofinė prasmė: mąstydami mes įpratę skirti vidų ir išorę, bet tai nereikalinga. Mūsų protas gali peržengti ribą, kurią mes jam esame užbrėžę, gali žengti į anapus. Kitapus priešingybių, iš kurių sudarytas mūsų pasaulis, pasukti nauju kitokio pažinimo keliu. Bet, mielas drauge, nuo to laiko, kai mano mąstymas pasikeitė, man nebeliko vienareikšmių žodžių ir posakių; kiekvienas žodis dabar turi dešimt, šimtą reikšmių. Čia būtent prasideda tai, ko tu bijai: magija.

Frydrichas suraukė kaktą ir norėjo nutraukti draugą, bet Ervinas pasižiūrėjo į jį ramindamas ir jau linksmesniu balsu kalbėjo toliau:

- Leisk duoti tau vieną pavyzdį! Pasiimk ką nors iš manęs, kokį daiktą, ir kartais jį stebėk, ir tada posakis apie išorę ir vidų netrukus atskleis tau kurią nors vieną savo prasmę.

Jis apsidairė, paėmė nuo sienos atbrailos molinę figūrėlę glazūruotu paviršiumi ir padavė ją Frydrichui. Ir pasakė:

- Pasiimk ją kaip atsisveikinimo dovaną. Jeigu tas daiktas, kurį tau duodu, liausis buvęs išorėje ir atsidurs tavyje, tai ateik vėl pas mane! O jeigu jis neatsidurs tavyje, kaip yra dabar, tai mudu daugiau nebepasimatysime!

Frydrichas dar norėjo daug ką pasakyti, bet Ervinas padavė jam ranką, paspaudė jo ranką ir ištarė "sudie" su tokia mina, kuri neleido daugiau nieko sakyti.

Frydrichas išėjo, nulipo laiptais (kaip seniai jis lipo tais laiptais į viršų!), patraukė gatvėmis ir parėjo namo, su ta moline figūrėle rankoje, sutrikęs ir širdyje nelaimingas. Priešais savo namą sustojo, akimirką piktai kratė kumštį, kuriame laikė figūrėlę, ir jam labai magėjo trenkti tą juokingą mažmožį į žemę. Bet jis to nepadarė, sukando lūpas ir žengė į savo butą. Dar niekad nebuvo toks susijaudinęs, taip kamuojamas prieštaringų jausmų.

Jis paieškojo vietos savo draugo dovanai ir pastatė ant vienos knygų lentynos viršaus. Ir ji kol kas stovėjo tenai.

Kartais jis pažvelgdavo į ją, mąstydamas apie ją ir jos kilmę ir kokią reikšmę jam gali turėti tas kvailas mažmožis. Tai buvo žmogaus, dievo ar stabo figūrėlė, dviem veidais, kaip romėnų dievo Januso, gan negrabiai nulipdyta iš molio ir aptraukta deginta, truputį suskeldėjusia glazūra. Figūrėlė atrodė šiurkšti ir menka, ji tikrai nebuvo romėnų ar graikų darbo, greičiau kokios atsilikusios Afrikos ar Pietų jūrų pirmykštės tautelės. Abu veidai, visiškai nesiskiriantys vienas nuo kito, bukai, tingiai, truputį kreivai šypsojosi - buvo tiesiog bjauru žiūrėti, kaip tas nykštukas be perstogės kvailai šypso.

Frydrichas negalėjo priprasti prie tos figūrėlės. Ji buvo jam labai bjauri ir nemaloni, ji jam trukdė, trikdė jį. Jau kitą dieną jis nuėmė ją nuo lentynos ir pastatė ant krosnies, o dar po dienos - ant spintos. Ji vis užkliūdavo jam, lyg tyčia lindo į akis, šaltai ir bukaprotiškai jam šypsojosi, rietė nosį, reikalavo dėmesio. Po dviejų ar trijų savaičių jis paėmė ją ir pastatė prieškambaryje, tarp Italijos fotografijų ir smulkių žaismingų suvenyrų, kurie gulėjo tenai ir į kuriuos niekas nekreipė dėmesio. Dabar jis tą stalą matė tik tomis akimirkomis, kai išeidavo ar grįždavo namo, tada greitai praslinkdavo pro šalį, niekada įdėmiau nepasižiūrėdamas. Be ir čia ta figūrėlė jį trikdė, nors ir nenorėjo to prisipažinti. Sykiu su tuo molio gabalu, su tuo dviveidžiu išsigimėliu į jo gyvenimą įžengė kartėlis ir kančia.

Vieną dieną, po kelių mėnesių, jis grįžo iš trumpos kelionės, - dabar jis vis kur nors vykdavo, tarsi jam kas būtų be perstogės nedavęs ramybės, - įžengė į savo namą, perėjo prieškambarį, pasisveikino su tarnaite, perskaitė gautus laiškus. Bet buvo neramus ir išsiblaškęs, lyg pamiršęs ką nors svarbaus; jo neviliojo nė viena knyga, nė viena kėdė neatrodė patogi. Jis ėmė galvoti, kas jam yra, bandė prisiminti, kodėl taip staiga pasijuto? Gal pamiršo padaryti ką nors svarbaus? Turėjo nemalonumų? Ką nors netinkama suvalgė? Jis spėliojo ir suko galvą, ir tada jam dingtelėjo, kad tas nemalonus jausmas jį užklupo įžengus į butą, į prieškambarį. Jis nulėkė į jį ir nejučia visų pirma ėmė ieškoti žvilgsniu tos molinės figūrėlės.

Jis kažkodėl pašiurpo pamatęs, kad stabuko nebėra. Jis buvo dingęs. Pražuvęs. Negi būtų išėjęs savo mažomis kojytėmis? Išskridęs? Gal jį koks burtas pašaukė tenai, iš kur buvo atėjęs?

Frydrichas susitvardė, šyptelėjo, priekaištaudamas sau, kad išsigando, papurtė galvą. Paskui ėmė ramiai ieškoti po visą kambarį. Nieko neradęs, pasišaukė tarnaitę. Toji atėjo, atrodė sutrikusi ir tuojau prisipažino, kad tas mažmožis jai iškrito iš rankų tvarkantis.

- Kur jis?

Jo nebeesą. Jis atrodęs toks tvirtas, tas niekniekis, ji dažnai laikiusi jį rankoje, bet subyrėjęs į smulkius gabaliukus ir šukes, nebepataisomai; ji parodžiusi jo duženas glazūruotojui, kuris iš jos tiktai pasijuokęs, ir ji viską išmetusi.

Frydrichas paleido tarnaitę. Jis šypsojosi. Jis nepyko. Jam dievaži nebuvo gaila to stabo. Dabar tas baisūnas dingo, dabar jau būsią ramu. O jeigu jis jį tada, pačią pirmą dieną, būtų sudaužęs į šipulius! Kiek jis per tą laiką prisikentėjo! Kaip tas stabas iš jo tingiai, mįslingai, gudriai, piktai, velniškai šaipėsi! Dabar, kai jo nebuvo, galėjo prisipažinti: jis jo bijojo, tikrai ir nuoširdžiai bijojo to molinio dievo! Ar jis nebuvo simbolis ir ženklas visko, ko Frydrichas neapkentė, kas jam buvo bjauru, ką jis visuomet laikė kenksminga, priešiška ir naikintina, kas jam atrodė prietarai, tamsa, sąžinės ir dvasios pančiai? Ar jis nevaizdavo tos šiurpios jėgos, kurią kartais junti nerimstant po žeme, to tolimo žemės drebėjimo, to artėjančio kultūros galo, to gresiančio chaoso? Ar ta niekinga figūra nebuvo atėmusi iš jo geriausio draugo - ne, ne vien atėmusi, o pavertusi priešu! Ir dabar jos nebėr. Dingo. Ji buvo sudaužyta. Sunaikinta. Ir gerai, daug geriau, negu jis pats būtų sukiužinęs.

Taip galvojo jis, ar sakė, ir ėmėsi savo įprastų darbų.

Bet prakeikimas. Dabar, kai buvo daugmaž pripratęs prie tos juokingos figūros, kai matydamas ją įprastoje vietoje pamažu liovėsi nervinęsis ir jaudinęsis, - kaip tik dabar jos nebuvimas ėmė jį kamuoti! Taip, jis pasigedo jos, eidamas per prieškambarį, matė tenai, kur ji anksčiau stovėjo, vien tuščią vietą, ir iš tos vietos dvelkė tuštuma, ir dėl to visas kambarys atrodė svetimas ir negyvas.

Blogos blogos dienos ir dar blogesnės naktys prasidėjo Frydrichui. Jis nebegalėdavo pereiti per kambarį nepagalvojęs apie stabą dviem veidais, jo nepasigesdamas, nejausdamas, kad jo mintys nėra su juo susijusios. Ir tai virto tiesiog kančia. Ir ne vien tada, kai eidavo per tą kambarį, jausdavosi tos prievartos nelaisvėje, kur tau, lygiai kaip ta vieta ant tuščio stalo spinduliavo tuštuma ir nyka, taip ir prievartinės mintys jo viduje spinduliavo tą patį, lėtai išstumdamos visa kita, naikindamos kas yra aplink ir taip pat viską paversdamas tuštuma ir svetimybe.

Jis vis prisimindavo tą figūrėlę su visomis smulkmenomis, vien kad įsitikintų, kaip kvaila graužtis dėl jos netekties. Įsivaizdavo, kokia ji buvo kvaila, bjauri ir barbariška, jos tuščią, o gal klastingą šypseną, jos abu veidus - ir būdavo, kad tarsi kieno verčiamas, piktai perkreipęs burną stengėsi pamėgdžioti tą šypseną. Jam nedavė ramybės klausimas, ar tiedu veidai tikrai buvo visiškai vienodi. Ar kuris nors, galbūt kokiu nors menku nelygumu ar įtrūkusia glazūros vieta, nesiskyrė savo išraiška? Turėjo ką nors klausiama? Ką nors sfinksiška? Ir kokia nemaloni ar, tarkim, keista buvo ta glazūros spalva! Žalia, bet joje būta ir mėlynos, pilkos, net raudonos spalvos, panašumo į tą glazūrą jis aptikdavo kituose daiktuose, priešais saulę blizgančiame lange, drėgno gatvės grindinio veidrodyje.

Apie tą glazūrą jis dažnai galvodavo, net naktimis. Jis taip pat pastebėjo, koks keistas, svetimas ir negerai skambantis, neįprastas, beveik piktas tas žodis: "Glazūra!" Jis skaidė jį, piktai kapojo į dalis, o kartą pasakė atžagariai. Ir išėjo "arūzalg". Velniai žino, iš kur tas žodis atsirado. Be jokios abejonės, tai buvo priešiškas, negeras žodis su daugeliu bjaurių ir trikdančių šalutinių reikšmių. Jis ilgai su juo kamavosi, pagaliau priėjo prie to, kad tas žodis jam priminė vieną knygą, kurią jis prieš keletą metų buvo nusipirkęs ir perskaitęs vienoje kelionėje, ir ji vadinosi "Kunigaikštienė rusalka". Tai buvo tarsi prakeiksmas - viskas, kas buvo susiję su ta figūrėle, su glazūra, su mėlyna, su žalia spalva, su šypsena, buvo priešiška, badė, kankino, buvo nuodinga! Ir kaip keistai tada šypsojosi tas Ervinas, jo buvęs draugas, įduodamas jam tą stabą! Kaip keistai, kaip reikšmingai, kaip priešiškai!

Frydrichas vyriškai ir daug dienų gan sėkmingai gynėsi nuo neišvengiamų minčių. Jis aiškiai juto pavojų - jis bijojo išprotėti! Ne, geriau jau mirti. Protas buvo reikalingas. Gyvenimas nebuvo reikalingas. Ir jam dingtelėjo, kad galbūt būtent tai yra magija, kad Ervinas jį su ta figūrėle užbūrė ir kad jis pasirinktas auka kaip proto ir mokslo gynėjas nuo tamsių jėgų. Bet jeigu jau taip, jeigu jis gali įsivaizduoti, jog tai įmanoma, tai esama ir magijos, esama burtų! Ne, geriau jau mirti!

Gydytojas jam patarė daugiau vaikščioti ir trintis šaltu vandeniu, kad prasiblaškytų, kartais nueidavo į kokią nors smuklę. Tačiau tai mažai ką gelbėjo. Jis keikė Erviną, jis keikė save.

Vieną naktį, tuo metu jam taip dažnai atsitikdavo, gulėjo lovoje per anksti baugščiai pakirdęs. Jis jautėsi labai prastai ir įsibauginęs. Bandė galvoti, bandė ieškoti paguodos, norėjo ką nors pasakyti pačiam sau, ką nors gera, kas ramintų, guostų, kas grąžintų ramybę ir aiškumą, kaip kad frazė "dukart du yra keturi". Jam niekas neatėjo į galvą, tačiau jis vis tiek lemeno, pusiau be ryšio, garsus ir skiemenis, paskui pamažu pakartodavo, nesuprasdamas prasmės, tą pati trumpą sakinį, nežinia kaip susiformavusį jo viduje. Jis lemeno jį, tarsi norėdamas nuo jo apsvaigti, kad laikydamasis už jo tarsi už turėklo vėl apgraibomis grįžtų į miegų karaliją, siauru siauru keliu, šalia kurio žiojėjo bedugnė.

Bet staiga, jam sušnekus truputį garsiau, to sakinio žodžiai pasiekė jo sąmonę. Jis atpažino juos. Jie skambėjo taip: "Taip, dabar tu esi manyje!" Ir jis kaipmat viską suvokė. Jis žinojo, ką tai reiškia, kad jie apie molinį stabą ir kad jis dabar, šią pilką nakties valandą, tiksliai ir laiku įvykdė, ką Ervinas jam buvo išpranašavęs tą nelemtą dieną: kad dabar ta figūra, kurią jis tada paniekinamai laikė rankoje, yra nebe jo išorėje, o viduje! "Nes tai, kas yra išorėje, yra viduje".

Staigiai pašokęs juto, kaip ji varsto ledinis šaltis ir svilinantis karštis. Pasaulis sukosi apie jį, į jį beprotiškai spoksojo planetos. Jis grūste įsigrūdo į drabužius, įjungė šviesą, paliko guolį ir namus ir išlėkė vidury nakties pas Erviną. Jo name jis pamatė už puikiai pažįstamo kabineto langų degant šviesą, durys buvo neužrakintos, tarsi jo būtų laukta. Jis užlėkė laiptais į viršų. Įžengė gąsčiodamasis į Ervino kabinetą, atsirėmė drebančiomis rankomis į jo stalą. Ervinas sėdėjo švelnioje lempos šviesoje, susimąstęs, šypsodamasis.

Jis maloniai pakilo.

- Tu atėjai. Tai gerai.

- Tu manęs laukei? - sušnabždėjo Frydrichas.

- Aš tavęs, kaip žinai, laukiau nuo tos valandos, kai išėjai iš čia ir išsinešei mano mažą dovaną. Ar įvyko tai, ką aš tuomet tau sakiau?

Frydrichas tyliai atsakė:

- Įvyko. Stabas dabar manyje. Aš negaliu to ilgiau tverti.

- Aš tau galiu kuo nors padėti? - paklausė Ervinas.

- Aš nežinau. Daryk, ką nori. Papasakok man daugiau apie savo magiją! Pasakyk, ko reikia, kad stabas iš manęs išeitų.

Ervinas uždėjo savo draugui ranką ant peties. Jis nuvedė jį prie krėslo, pasodino.

Paskui nuoširdžiai prabilo, šypsodamasis ir beveik motinišku balsu:

- Stabas iš tavęs išeis. Pasikliauk manimi. Pasikliauk pačiu savimi. Tu išmokai apie jį galvoti. Dabar išmok jį mylėti! Jis tavo viduje, bet jis dar negyvas, jis tau dar šmėkla. Pažadink jį, pakalbėk su juo, paklausinėk jį! Jis juk tu pats! Liaukis jo nekentęs, nebijok jo, nekankink jo - kaip kankinai tą vargšą stabą, kuris buvai tu pats! Kaip tu kankinai pats save!

- Ar tai kelias į magiją? - paklausė Frydrichas.

Jis sėdėjo giliai nugrimzdęs į krėslą, tarsi pasenęs, jo balsas buvo švelnus.

Ervinas kalbėjo:

- Taip, tai tas kelias, ir sunkiausią žingsnį tu galbūt jau žengei. Tu patyrei: tai, kas yra išorėje, gali pereiti į vidų. Tu buvai kitapus priešingybių. Tau tai atrodė pragaras: pasiek, kad tai taptų dangumi! Kadangi tai, kas tavęs laukia, yra dangus. Įsidėmėk, štai kas yra magija: keisti išorę ir vidų vietomis, ne per prievartą, ne per kančias, kaip kad tu, o laisvai, norint. Šaukis praeities, šaukis dabarties: abi yra tavyje! Iki šiol tu buvai savo vidaus vergas. Išmok būti šeimininkas. Štai kas yra magija.

1919 m.

Iš vokiečių kalbos vertė TEODORAS ČETRAUSKAS