Kahlilis Džibranas

Kahlil Jibran

"Pranašas"



...apie meilę

Ir jisai pakėlė galvą ir apžvelgė žmones; visi aplinkui nuščiuvo. Ir prabilo jis aidingu balsu:
Kai meilė pamos jums, sekite paskui,
Nors jos keliai rūstūs ir statūs.
Okai ji savo sparnais apglėbs jus, nesipriešinkite,
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali sužeisti.
Ir kai ji kalba, tikėkite,
Nors jos balsas gali išblaškyti jūsų svajas, kaip kad šiaurės vėjas nusiaubia sodą.

Meilė jus karūnuoja, bet ji ir nukryžiuoja.
Ji jus augina, bet ir apgeni.
Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja švelniausias jūsų šakas, virpančias saulėje,
Bet ji nusileidžia ir iki jūsų šaknų žemėje ir išjudina jas.

Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.
Ji kulia jus, kad apnuogintų.
Ji sijoja, kad nubyrėtų pelai.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus, kol suminkštėjat.
O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt šventąja duona šventajai Dievo puotai.
Visa tai patirsit iš meilės, idant pažintumėt savo širdies paslaptis, o pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.

Tačiau jei pabūgęs ieškosit vien meilės ramybės ir meilės malonumo,
Tada geriau jums pridengti savo nuogumą ir, palikus meilės klojimą,
Išeiti į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet ne lig soties, ir verksit, bet ne į valias.

Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi;
Nes meilei pakanka meilės.

Mylėdamas nesakyk, “Dievas mano širdy”, geriau sakyk, “Esu Dievo širdy”.
Ir nemanyk, kad gali nuspręsti meilės kelią, nes meilė, jei laiko tave vertu, pati rodo kelią.

Meilė teturi vieną troškimą - išsipildyti.
Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tai būna šitokie troškimai:
Ištirpt ir bėgančiu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą.
Pažinti besaikio švelnumo skausmą.
Būt žeidžiamam savo meilės suvokimo;
Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują.
Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai, ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
Ilsėtis dienovidžio valandą ir medituoti meilės ekstazę;
Sugrįžt vakare namo dėkingumo sklidina širdžia;
Ir pagaliau užmigti, širdy besimeldžiant už mylimąjį, o lūpomis šnabždant pagyrimo giesmę.


...apie vedybas

Jūs gimėt kartu ir kartu būsit visada.
Jūs būsit kartu, kai balti mirties sparnai išblaškys jūsų dienas.
Taip, jūs būsit kartu netgi nebylioj Dievo atminty.
Tačiau tegu lieka ir erdvės tarp jūsų,
Ir tegu tenai šoka dangaus vėjai.

Mylėkit vienas kitą, bet meilės nepaverskit pančiais:
Geriau tebūna jinai jūra, skalaujanti jūsų sielų krantus.
Pripilkit vienas kitam taures, bet negerkit iš vienos.
Atlaužkit viens kitam savo duonos, bet nekąskit tos pačios riekės.
Dainuokit ir šokit kartu ir džiaukitės, bet tegu kiekvienas lieka ir atskiras,
Kaip po vieną yra ir liutnės stygos, nors virpa ta pačia muzika.

Atiduokit savo širdis, tik ne vienas kito nuosavybėn.
Nes tik Gyvenimo ranka gali valdyti jūsų širdis.
Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito:
Nes juk šventovės kolonos stovi atskirai,
O ąžuolas ir kiparisas neauga viens kito šešėlyje.


...apie vaikus

Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie - savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.
Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse negalit aplankyti.
Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit juos padaryti panašius į save.
Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykščioj dienoj.
Jūs - lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį kelyje į begalybę ir savo galia Jis įtempia jus, idant Jo strėlės lėktų greitai ir toli.
Džiugiai leiskitės įtempiami lankininko rankos;
Nes, mylėdamas lekiančią strėlę, Jis myli ir pasiliekantį lanką.


...apie dovanas

Jūs duodate tik truputėlį, kai duodate iš savo turtų.
Tik kai duodate iš paties savęs, jūs iš tikro duodate.
Nes kas yra jūsų turtas, jei ne daiktai, kuriuos laikote ir saugote iš baimės, kad jų gali jums prireikti rytoj?
O rytojus? Ką atneš rytojus pernelyg apdairiam šuniui, kuris, sekdamas paskui maldininkus į šventąjį miestą, užkasa kaulą beribiuos smėlynuos?
O vargo baimė argi pati savaime jau ne vargas?
Argi troškulio baimė, kai šulinys pilnas, nėra nenumalšinamas troškulys?

Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to, ką turi, ir duoda dėl pripažinimo, ir tas slaptas troškimas daro jų dovanas žalingas.
Ir yra tokių, kurie turi mažai ir atiduoda viską.
Jie tiki į gyvenimą ir į dosnią jo širdį, ir jų skrynia niekad neištuštėja.
Yra tokių, kurie duoda su džiaugsmu, ir džiaugsmas - atpildas jiems.
Yra tokių, kurie duoda su širdgėla, ir širdgėla, yra jų krikštas.
Ir yra tokių, kurie duoda ir nei širdgėlos dėl to jaučia, nei džiaugsmo ieško, nei rūpinasi, ar tai dorybė;
Jie duoda taip, kaip mirta slėnyje skleidžia savo aromatą.
Tai per jų rankas prabyla Viešpats, tai jų akimis Jis šypsosi žemei.

Bepigu duoti paprašytam, bet geriau yra duoti neprašomam, pačiam susiprasti;
Ir dosniajam dar didesnis džiaugsmas nei duoti yra ieškoti to, kuris priimtų jo dovanas.
Ir sakykit, ar yra daiktų, kurių vertėtų pagailėti?
Visa, ką turit, kada nors bus atiduota;
Todėl duokit dabar, idant dovanos būtų jūsų, o ne jūsų įpėdinių.

Dažnai jūs sakote, “Aš duočiau, bet tik vertam”.
Vaismedžiai jūsų sode ir kaimenės jūsų ganyklose šito nesako.
Jie duoda, kad gyventų, nes pašykštėti, vadinasi pražūti.
Be abejo, tas, kuris vertas gauti savo dienas ir naktis, vertas gauti iš jūsų visa kita.
Ir tas, kuris nusipelnė gerti iš gyvenimo vandenyno, nusipelno pripildyti savo taurę iš jūsų upelio.
Ir koks nuopelnas didesnis, jei ne drąsiai ir pasitikimai, net labdaringai priimti?
Ir kas jūsų esat, kad žmonės turėtų atverti jums savo krūtinę ir parodyti savo išdidžią širdį apnuogintą, bet nesugėdintą?
Pirmiausia pažiūrėkit, ar patys nusipelnėt duoti ir būti įnagiu duodančiojo rankose.
Nes iš tikrųjų tai gyvenimas duoda gyvenimui - tuo tarpu jūs, laiką save duodančiais, tesate liudininkai.

O jūs, priimantys dovanas, - juk visi jūs priimate - neužsikraukit dėkingumo naštos, kitaip uždėsite jungą sau ir duodančiam.
Geriau pakilkit kartu su duodančiuoju jo dovanų dėka lyg su sparnais;
Nes pernelyg rūpintis savo skola - tai abejoti kilnumu to, kurio motina - dosnioji žemė, o tėvas - Viešpats.


...apie valgymą ir gėrimą

O, kad jūs galėtumėt gyventi vien žemės aromatu ir kad jus, lyg nesvarius augalus, maitintų šviesa!
Bet jeigu turite žudyti, kad pasisotintumėt, ir atimti iš naujagimio pieną, kad numalšintumėt troškulį, tebūnie tai pagarbinimo aktas.
O jūsų stalas teesie altorius, ant kurio švari ir nekalta miškų bei laukų gyvastis paaukojama tam, kas dar švaresnis ir nekaltesnis yra žmoguje.

Kai užmušate žvėrį, tarkit jam savo širdyje,
“Ta pati jėga, kuri nužudo tave, nužudys ir mane; ir aš būsiu prarytas.
Nes įstatymas, atiduodantis tave man į rankas, atiduos mane į dar galingesnes rankas.
Tavo kraujas ir mano kraujas tėra tik syvai, maitinantys dangaus medį”.

O kai atkandate obuolio, tarkite jam širdyje,
“Tavo užuomazgos gyvens mano kūne,
Ir tavo rytojaus pumpurai pražys mano širdyje,
Ir aš iškvėpsiu tavo aromatą,
Ir taip kartu mes džiaugsimės visais metų laikais”.

O rudenį, kai savo vynuogynuose renkate vynuoges, kad paskui išspaustumėt iš jų sultis, tarkit savo širdyje,
“Ir aš - vynuogė, ir mano vaisius nuskintas pateks į vynspaudę,
Ir lyg jaunas vynas būsiu laikomas amžinuose induose”.
O žiemą, kai ragaujate vyno, tegu su kiekviena taure suskamba jūsų širdyje daina,
Ir tegu dainoj išlieka rudens dienų, vynuogių ir vynspaudės atminimas.


...apie džiaugsmą ir liūdesį

Jūsų džiaugsmas - tai jūsų liūdesys be kaukės.
Ir tas pats šulinys, iš kurio sklinda jūsų juokas, dažnai būdavo pilnas jūsų ašarų.
Ir nejau gali būti kitaip?
Kuo giliau į jūsų esybę įsismelkia liūdesys, tuo daugiau džiaugsmo galit savyje sutalpinti.
Argi jūsų vyną laikantis indas - tai ne tas pats indas, kurį puodžius išdegė krosnyje?
Ir argi liutnia, glostanti jums dvasią, - tai ne tas pats medžio gabalas, tik išpjaustytas?
Kai džiaugiatės, pažvelkit gilyn sau į širdį ir suvoksit, jog dabar jus džiugina tai, kas anksčiau liūdino.
Kai liūdite, vėl pažvelkit sau į širdį ir pamatysit, kad iš tikrūjų verkiate dėl to, kas anksčiau jus linksmino.

Kai kurie iš jūsų šneka, “Džiaugsmas stipresnis už liūdesį”, o kiti sako, “Ne, liūdesys stipresnis”.
O aš sakau jums - jie neperskiriami.
Kartu jie ateina, ir kai vienas iš jų sėdi su jumis prie stalo, atminkit, kad kitas miega jūsų lovoje.

Iš tikro jūs it svarstyklės svyruojant tarp savo liūdesio ir savo džiaugsmo.
Ir tik tada, kai jūs tušti, esat ramūs ir pusiausvyroje.
O kai brangenybių saugotojas paima jus, kad pasvertų savo auksą ir sidabrą, jūsų džiaugsmas ar liūdesys būtinai kyla ar leidžiasi.


...apie namus

Pastatykite iš savo vaizdinių altaną tyruose, prieš statydami namą mieste.
Nes kaip jūs sugrįžtate namo savo sutemose, taip jumyse grįžta ir klajoklis, visada tolimas ir vienišas.
Jūsų namas - tai didesnysis jūsų kūnas.
Jis auga saulėje ir miega nakties tyloje; ir jį laiko sapnai. Argi jūsų namas nesapnuoja? O sapnuose argi neiškeliauja į giraitę ar kalvos viršūnę?

O, kad galėčiau surinkti jūsų namus į saują ir kaip sėjėjas išbarstyti juos po miškus ir pievas!
O, kad taip slėniai būtų jūsų gatvės, žali takai - jūsų alėjos, kad jūs galėtumėt ieškoti vienas kito tarp vynuogynų ir sugrįžti su žemės aromatu drabužiuose!
Tačiau šito dar nėra.
Iš baimės jūsų protėviai subūrė jus per arti vienas kito. Ir dar kurį laiką ta baimė išliks. Dar kurį laiką miesto sienos skirs jūsų židinius nuo jūsų laukų.

Ir pasakykit man, Orfaleso žmonės, ką jūs turite šituose namuose? Ir ką jūs saugote anapus užsklęstų durų?
Gal turite ten ramų, taikų siekimą, atskleidžiantį jūsų galią?
Gal atsiminimus - mirgančius lankus, kurie sujungia proto viršūnes?
Gal grožį, kuris nuo medinių ir akmeninių daiktų veda širdį į šventąjį kalną?
Pasakykit man - ar turite visa tai savo namuose?
O gal teturite vien paguodą, ir dar paguodos geismą, tą pasalūną, kuris ateina į namus kaip svečias, paskui virsta šeimininku ir pagaliau - ponu?

Taip, ir virsta jis ramdytoju, kuris kilpa bei botagu kaip nori tvarko jūsų aukštesniuosius troškimus.
Nors jo rankos šilkinės, bet širdis - iš geležies.
Jis užliūliuoja jus vien tam, kad atsistotų prie jūsų lovos ir tyčiotųsi iš prigimties kilnumo.
Jis pajuokia jūsų sveikatą ir lyg trapų indą guldo jį į pūkus.
Iš tikro, paguodos geismas užmuša sielos įkarštį, o paskui per laidotuves vaikšto išsišiepęs.

Bet jūsų, erdvės vaikai, nerimstantys netgi ramybėje, jūsų niekas neįvilios į spąstus ir nenuramdys.
Ne inkaras, o stiebas tebus jūsų namas.
Tebus jis ne blizganti plėvelė, užtraukianti žaizdrą, o vokas, saugantis akį.
Jūs nesuglausit sparnų, kad praeitumėt pro duris, ir nepalenksit galvos, kad neatsitrenktumėt į lubas, ir nesulaikysit kvapo iš baimės, jog sienos gali įskilti ir sugriūti.
Jūs negyvensite kapuos, kuriuos gyviesiems įrengė mirusieji.
Kad ir koks didingas ir prašmatnus būtų jūsų namas, jis neišlaikys jūsų paslapties ir nepaslėps jūsų geismo.
Nes tai, kas jumyse neturi ribų, gyvena dangaus rūmuose, kurių durys - ryto migla, o langai - nakties dainos ir tylumos.


...apie drabužius

Jūsų drabužiai slepia daug jūsų grožio, bet nepaslepia bjaurumo.
Ir nors jūs ieškote drabužiuos vienumos laisvės, tačiau terandate jungą ir grandines.
O, kad jūs saulę ir vėją pasitiktumėt kuo daugiau oda ir kuo mažiau apdaru,
Nes gyvenimas alsuoja saulės šviesoje, o ranką jis tiesia vėjui.

Kai kurie iš jūsų sako, “Tai šiaurės vėjas išaudė mūsų drabužį”.
O aš sakau, Taip, tai šiaurės vėjas,
Bet gėda buvo jo staklės, o sausgyslių gležnumas - jo siūlas.
Ir baigęs savo darbą, jis juokėsi miške.
Nepamirškit, jog padorumas - tai skydas nuo ištvirkėlio akies.
O kai ištvirkėlių nebus, kuo, jei ne pančiais ir proto tarša, taps padorumas?
Ir nepamirškit, kad žemei džiugu justi jūsų basą pėdą, o vėjas geidžia kedenti jūsų plaukus.


...apie šneką

Jūs šnekat, kai nebesutariat su savo mintimis;
Ir kai nebeįstengiate ilgiau išbūti savo širdies vienatvėje, jūs gyvenate savo lūpose, ir garsas tampa pramoga bei žaidimu.
Daugelyje jūsų šnekų mintis beveik nužudyta.
Nes mintis - erdvių paukštis, kuris žodžių narve gal ir išskleidžia sparnus, bet negali skristi.

Esti jūsų draugėje tokių, kurie ieško pašnekovo iš vienišumo baimės.
Vienumos tyloje jiems atsiskleidžia jų nuogas Aš, ir jie bėga šalin.
Ir yra tokių, kurie šneka ir nesąmoningai atskleidžia tiesą, kurios jie patys nesupranta.
Ir yra tokių, kurie nešioja tiesą savyje, bet neišsako jos žodžiais.
Tai tokių krūtinėj dvasia gyvena ritminga rimtim.

Kai kelkraštyje ar turgaus aikštėje sutinkate draugą, tegu jūsų dvasia praveria jums lūpas ir veda jūsų žodžius.
Tegu jūsų dvasios balsas kalba draugo dvasios klausai;
Nes jo siela išlaikys jūsų širdies tiesą taip, kaip gomurys mena vyno skonį,
Kai spalva jau pamiršta ir nebėra indo.


...apie laiką

Jums knieti išmatuoti laiką - begalinį ir neišmatuojamą.
Jums norisi tvarkyti savo veiklą, netgi dvasios kelionę pagal valandas ir metų laikus.
Laiką jums maga paversti upe, kurios krante sėdėtumėt ir stebėtumėt ją tekančią.

Tačiau amžinoji jūsų Aš dalis suvokia, jog gyvenimas nepriklauso nuo laiko,
Ir žino, jog vakarykštė diena tėra šiandienos atmintis, o rytojus - šiandienos svajonė.
Ir dainuojanti bei mąstanti jūsų esmė tebeišgyvena tą akimirką, kai erdvėje buvo pažertos žvaigždės.
Kas iš jūsų nejaučia, jog turi neribotą galią mylėti?
Ir vis dėlto kas gi nejaučia, jog pati meilė, nors ir beribė, telkiasi jo esybės centre, o ne blaškosi nuo vienos meilės minties prie kitos ar nuo vieno meilės poelgio prie kito?

Ir argi laikas nėra kaip meilė - nedalomas ir bekraštis?
Bet jei mintyse turit matuoti laiką pagal metų laikus, tegu kiekvienas jų apima likusius,
Ir tegu šiandiena apglėbia praeitį atmintimi, o ateitį - aistringu potraukiu!


...apie gėrį ir blogį

Apie gėrį galiu kalbėti, bet ne apie blogį.
Nes argi blogis - tai ne alkio ir troškulio kankinamas gėris?
Iš tiesų, kai gėris alkanas, jis ieško maisto netgi tamsiuose urvuose, o ištroškęs geria net padvisusį vandenį.

Jūs geri, kai esat santarvėje su savimi.
Bet ir kai nesat santarvėje su savimi, jūs nesat blogi.
Nes padalintas namas - ne vagių guolis; tai tik padalintas namas.
Ir laivas be vairo gali tuščiai klaidžioti tarp pavojingų uolų ir vis dėlto nenuskęsti.

Jūs geri, kai stengiatės duoti nuo širdies.
Tačiau jūs nesat blogi, kai ieškote sau naudos.
Nes kai siekiat pasipelnyti, jūs - tik šaknis, besikabinanti į žemę ir žindanti jos krūtinę.
Aišku, vaisius negali pasakyti šakniai, “Būk kaip ir aš - prisirpus ir sultinga ir visad tiekianti iš savo pertekliaus”.
Nes vaisiui duoti - poreikis, kaip gauti - šaknies poreikis.
Jūs geri, kai kalbate visiškai pabudę,
Bet nesat blogi, kai miegate, o jūsų liežuvis tuščiai mala.
Netgi mikčiojimas gali sustiprinti silpną liežuvį.

Jūs geri, kai tvirtai ir drąsiai žengiate į tikslą.
Bet nesat blogi ir tada, kai šlubčiojate link jo.
Netgi šlubčiojantys juda pirmyn.
Tačiau jūs, stiprieji, neapsimeskit raišais prieš šlubį, laikydami tai gerumu.

Jūs geri atvejų atvejais, bet nesat blogi ir tada, kai nesat geri,
Jūs tik gaištat ir tingit.
Gaila, kad elnias negali išmokyt vėžlių vikrumo.

Didžiojo Aš ilgesys ir yra jūsų gerumas: ir šis ilgesys glūdi kiekviename iš jūsų.
Tačiau vienuose jis - galingas srautas, kuris veržiasi jūron ir neša pakalnių paslaptis bei miško dainas.
O kituose jis - sekus upelis, kuris nyksta savo vingiuose bei kilpose ir išdžiūsta prieš pasiekdamas jūros krantą.
Bet stipriai trokštantis tegu nesako menkai trokštančiam, “Kodėl tu delsi ir svyruoji?”
Nes tikrai geras žmogus nepaklaus nuogo, “Kur tavo drabužiai?” ir nepaklaus benamio, “Kas atsitiko tavo namams?”


...apie maldą

Jūs meldžiatės, kai kenčiat ir vargstate; o, kad jūs melstumėtės ir savo džiaugsmo pilnaty bei pertekliaus dienomis.

Nes kas yra malda, jei ne įsiliejimas į gyvą eterį?
Ir jei jums paguoda - lieti erdvėn savo tamsą, tai džiaugsmas jums - skleisti savo širdies aušrą.
Ir jei jūs tegalit verkti, kai jūsų siela kviečia jus maldai, tai ir verkiantį ji jus ragins tol, kol imsit juoktis.
Kai meldžiatės, jūs pakylat, kad erdvėje susitiktumėt su tais, kurie meldžiasi tą pačią valandą ir su kuriais kitaip negalit susitikti.
Todėl jūsų apsilankymo toje nematomoj šventovėj tikslas tebūnie vien ekstazė ir mielas bendravimas.
Nes jei įžengsit šventovėn vien prašydami, jūs negausit:
Ir jei įžengsit tenai nusižeminti, jūs nebūsit pakelti:
Ir netgi jei įžengsit tenai melsti gerovės kitiems, jūs nebūsit išklausyti.
Pakanka to, kad įžengiat nematomon šventovėn.

Aš negaliu jūsų išmokyti melstis žodžiais.
Dievas neklauso jūsų žodžių, nebent Jis Pats prabiltų jūsų lūpomis.
Ir negaliu jūsų išmokyti jūsų, miškų ir kalnų maldos.
Bet jūs, pagimdyti kalnų, girių ir jūrų, atrasit jų maldą savo širdyje,
Tereikia įsiklausyti nakties tylumoj, ir išgirst juos tyliai sakant,
“Dieve mūsų, sapnuotasai mūsų Aš, tai tavoji valia mumyse - mūsų valios šaltinis.
Tai tavo troškimu mes trokštam.
Tai tavo raginimas mūsų naktis, kurios yra tavosios, pavers dienom, kurios irgi tavosios.
Mes nieko negalim tavęs prašyti, nes tu žinai mūsų reikmes dar prieš joms mumyse gimstant:
Tu - mūsų reikmė; ir, duodamas daugiau savęs, tu duodi mums viską”.


...apie malonumą

Malonumas - laisvės daina,
Bet ne laisvė.
Tai jūsų troškimų žydėjimas,
Bet ne jų vaisius.
Tai giluma, kviečianti į aukštumą,
Bet ne pati gelmė ir ne pati viršūnė.
Tai iš narvo išskrendąs belaisvis,
Bet ne apglėbta erdvė.
Taip, tikra tiesa, kad malonumas - laisvės daina.
Ir aš mielai klausyčiau jūsų iš visos širdies ją dainuojančių; tik nenoriu, kad dainuodami netektumėt širdies.

Kai kurie jūsų jaunuoliai ieško malonumo, tartum jis būtų viskas, ir juos už tai teisia ir bara.
Aš jų nei teisčiau, nei barčiau. Tegu ieško.
Nes jie atras malonumą, bet ne vien jį;
Septynias seseris jis turi, ir net pati mažiausia iš jų šaunesnė už malonumą.
Argi nesat girdėję apie žmogų, kuris ieškojo po žeme šaknų, o rado lobį?

O kai kurie jūsų vyresnieji prisimena malonumus gailėdamies - tartum nuodėmes, padarytas apgirtus.
Tačiau gailėtis - protą temdyti, o ne drausminti.
Jie turėtų prisiminti malonumus dėkingi, tartum atmindami vasaros derlių.
Na, bet jei juos paguodžia gailestis, tegu pasiguodžia.

Ir yra jūsų draugėje tokių, kurie ne tokie jauni, kad malonumų ieškotų, bet ne tokie seni, kad minėtų juos;
Bijodami ir ieškoti, ir prisiminti, jie vengia visų malonumų, kad tik neapleistų dvasios ar jos neįžeistų.
Tačiau net susilaikymas teikia jiems malonumo.
Taip ir jie randa lobį, nors, drebančiom rankom kasinėdami žemę, ieško tik šaknų.
Tačiau pasakykit man, kas gali įžeisti dvasią?
Argi lakštingala įžeis nakties tylą arba jonvabalis - žvaigždes?
Argi jūsų liepsna arba dūmai - sunkenybė vėjui?
Nejaugi manot, jog dvasia - ramus tvenkinys, kurį galit sudrumsti lazda?

Atsisakydami malonumo, dažnai jūs tik slepiat troškimą savo esybės kertėse.
Kas žino, gal tai, kas atrodo praleista šiandieną, laukia rytojaus?
Net jūsų kūnas žino, kas yra įgimta bei ką teisėtai turi įgyti, ir jo neapgausi.
Jūsų kūnas - jūsų sielos arfa.
Ir nuo jūsų priklauso, ar iš jos gims švelni muzika, ar nedarnūs garsai.

Ir štai širdy jūs klausiat, “Kaip mums atskirti, kas malonume gera ir kas ne?
Eikit į savo laukus bei sodus ir patirsit, jog bitei malonu rinkti iš gėlių medų,
Bet ir gėlei malonu atiduoti jį bitei.
Nes bitei gėlė - gyvenimo šaltinis,
O gėlei bitė - meilės pranašautojas,
Ir abiem - bitei ir gėlei - teikti ir priimti malonumą yra poreikis ir ekstazė.


...apie grožį

Kur jūs ieškosit grožio ir kaip jį rasit, jeigu jis pats nebus jums kelias ir vadovas?
Ir kaip kalbėtumėt apie jį, jeigu jis pats neaustų jūsų kalbos?

Nuliūdinti ir užgauti žmonės pasako, “Grožis geras ir švelnus.
Kaip jauna motina, šiek tiek besidrovinti savo puikumo, jis vaikšto tarp mūsų”.
O smarkuoliai taria, “Ne, grožis stiprus ir bauginantis.
Kaip audra supurto jis po mumis žemę ir sudrebina dangų virš mūsų”.

Nuvargėliai ir išsekę taria, “Grožis panašus į švelnų šnabždesį. Jis kalba mūsų dvasioje.
Jo balsas nusilenkia mūsų tylėjimui lyg silpna šviesa, virpanti iš baimės prieš šešėlį”.
Tačiau nenuoramos pasako, “Girdėjom jį šaukiantį kalnuos,
Ir su jo šauksmais atsklido kanopų bilsmas, sparnų plazdesys ir liūtų riaumojimas”.

Naktį miesto sargybiniai taria, “Grožis pakils auštant iš rytų”.
O vidudienį darbininkai ir keliautojai sako, “Mes matėm jį palinkstant prie žemės saulėlydžio languos”.

Žiemą sako sniego užpustytieji, “Jis kalvom atskubės pavasarėjant”.
O per vasaros kaitrą pjovėjai taria, “Mes matėm jį šokant su rudens lapais, regėjom jo plaukuose sniego tumulus”.
Visa tai jis pasakė apie grožį,
Tačiau iš tikrųjų jūs kalbėjot ne apie jį, bet apie savo nepatenkintus poreikius,
O juk grožis - ne poreikis, bet ekstazė.
Tai ne trokštančios lūpos ir ne išmaldai ištiesta ranka,
O greičiau suliepsnojusi širdis ir užburta siela.
Tai ne atvaizdas, kurį norėtumėt išvysti, ir ne daina, kurią girdi net užsikimšę ausis.
Tai ne sakuota žievė ie ne naguotas sparnas,
O greičiau visad žydintis sodas ir visad skrendąs angelų būrys.

Grožis yra gyvenimas, nuimąs skraistę nuo savo švento veido.
Tačiau tai jūs - gyvenimas ir jūs - skraistė.
Grožis yra į save veidrodyje žvelgianti amžinatvė.
Tačiau tai jūs - amžinatvė ir jūs - veidrodis.


...apie religiją

Argi ne religija - visi darbai ir apmąstymai,
Ir tai, kas nėra darbas nei apmąstymas, o nuostaba ir stebuklas, nuolat gimstąs sieloje, netgi rankoms tašant akmenį ar prižiūrint stakles?
Kas gali savo tikėjimą atskirti nuo poelgių arba savo įsitikinimus - nuo darbų?
Kas gali savo valandas išdėlioti priešais save ir tarti, “Šitos Dievui, o šitos man; šitos mano sielai, o šitos kūnui”?
Visos jūsų valandos - sparnai, skrodžiantys erdvę nuo Aš prie Aš.
Tas, kuris užsivelka savo dorovę kaip išeiginį drabužį, geriau telieka nuogas.
Vėjas ir saulė nepadarys žalos jo odai.
Ir tas, kuris elgiasi vien pagal etikos normas, įkalina savo paukštį giesmininką.
Laisviausia daina nesklinda pro virbus ir vielas.
Ir tas, kam pamaldumas - langas, kurį galima atverti, bet galima ir užverti, dar neaplankė savo sielos namų, kurių langai atverti nuo aušros ligi aušros.

Kasdienis jūsų gyvenimas - jūsų šventykla ir jūsų religija.
Kada tenai bežengtumėt, pasiimkit su savimi visa, kas jūsų.
Pasiimkit arklą ir žaizdrą, ir plaktuką, ir liutnią,
Daiktus, kuriuos padarėt iš būtinybės ar savo džiaugsmui.
Nes ir svajodami jūs negalit pakilt virš savo žygdarbių nei kristi žemiau už savo nesėkmes.
Ir veskitės su savim visus žmones:
Nes, pagarbindami Viešpatį, jūs negalit nuskristi aukščiau už jų viltis nei pulti žemiau už jų neviltį.

Ir jei norit pažinti Dievą, nėra ko jums minti mįsles.
Verčiau apsižvalgykit aplinkui ir jūs išvysit Jį žaidžiant su jūsų vaikais.
Ir žvelkit į erdvę; jūs regėsit Jį vaikštant tarp debesų, tiesiant rankas žaibuose ir leidžiantis su lietumi.
Jūs pamatysit, kaip Jis šypsosi gėlėse, paskui pakyla ir moja ranka medžiuose.


...apie mirtį

Jūs norit sužinoti mirties paslaptį.
Bet kaip jūs ją rasit, jei ne gyvenimo širdy ieškosit?
Pelėda, kuri nakties užrištom akim neregi dienos, negali atskleisti šviesos paslapties.
Jei jūs iš tiesų norint įžvelgti mirties dvasią, plačiai atverkit širdį gyvenimo kūnui.
Nes gyvenimas ir mirtis vieningi, kaip vieningos upė ir jūra.

Jūsų vilčių ir troškimų gelmėse glūdi tylus žinojimas apie anapus;
Ir lyg po sniegu miegančios sėklos jūsų širdys sapnuoja pavasarį.
Pasitikėkit sapnais, nes juose slypi vartai į amžinybę.
Jūsų mirties baimė tėra virpulys piemens, stovinčio priešais karalių, kuris netrukus pagerbdamas uždės jam ant paties ranką.
Argi piemuo virpėdamas nesidžiaugia, kad nešios karaliaus prisilietimo žymę?
Ir visi dėlto argi jis neatmena virpulio dar aiškiau?

Nes ką gi reiškia mirti, jei ne atsistoti nuogam vėjyje ir ištirpti saulėje?
Ir ką reiškia liautis kvėpavus, jei ne išvaduoti kvapą iš neramių potvynių ir atoslūgių, kad jis pakiltų, išplistų ir nekliudomas ieškotų Dievo?

Tik tada, kai atsigersit iš tylos upės, jūs iš tikrųjų uždainuosit.
Ir tik pasiekę viršukalnę pradėsit kopti.
Ir kai žemė pareikalaus jūsų kūno, tik tada sušoksit tikrą šokį.