Sunku pasakyti, kas pirmas pastebėjo, kad Miau (Panteros
sūnus) stengiasi išvengti nereikalingų gentainių suėdimo.
Aišku, kad ne Chriapas. Chriapas (arba Mirtinas smūgis) buvo
genties vadas ir viską sužinodavo pats paskutinis. Ir visada
iš Uvau (Kalės Vaiko). Taip buvo ir šį kartą.
- Bjauriesi? - niūriai pasidomėjo Chriapas.
- Ne, - atsiduso Miau, - Tiesiog tai neetiška.
Jis labai mėgo išradinėti naujus žodžius (jaunystė, vienok :).
- O neetiška - tai kaip?
- Na, tai reikštų negerai....
Chriapas susimąstė. Kai jis ką nors suėsdavo, jam buvo
etiška. Kartais net labai etiška, nes Chriapui visada
tekdavo pats didžiausias gabalas.
- Na, na... - jis neaiškiai suurzgė, bet su Miau
nesiginčijo. O veltui.
Nes greitai jam pranešė, kad Panteros Sūnus Miau atsisako
ėsti priešiškos genties atstovus.
- O šitus kodėl neetiška?! - užriaumojo Chriapas.
- Tai kad irgi žmonės, - paaiškino Miau. - Mąsto, jaučia...
Gyvent nori.
Chriapas sušnopavo, pasikasė antakius, bet vėl nieko nesiėmė.
Naujienos netruko apsireikšti. Po kelių dienų Miau pasiskelbė
vegetaru.
- Neetiška, - aiškino jis. - Mamuto ėst negalima. Jis gyvas
- jis mąsto, jis jaučia ..
Čia Chriapo kantrybė trūko - Miau nebuvo suėstas tik todėl,
kad smarkiai sulyso nuo vegetariškos dietos. Bet iš genties
jį išvarė.
Įsikūręs žalioj pievelėj, jis iškasinėdavo šaknis ir bandė
kramsnoti lapus. Gyveno pusbadžiu, bet etiškai.
O aplink pievele šlamėjo krūmai. Ten slėpėsi Uvau (Kalės
Vaikas). Jis laukė, kada vegetaras taip nusilps, kad būtų
galima nebaudžiamam juo užkasti.
Tada Miau padarė siaubingą atradimą: augalai irgi jaučia! Ir,
gal būt, masto! (Tremtinys netyčia užsirovė ant jautriosios
mimozos... :).
Ir kas dabar daryt? Akmenų niekas neėda. Ir Miau nusprendė
mirti badu, bet savo principų neatsisakyti.
Tris dienas jis išdidžiai galavosi badu. O ketvirtą dieną
neištvėrė - pagavo Kalės Vaiką ir sočiai juo papusryčiavo.
Po to sugryžo pas gentainius ir daugiau nekvailiojo.
O po kelių metų, kai Chriapą subadė raganosis, tapo genties
vadu.
Ratą išrado Miau. Iš smalsumo ir būdamas nepilnametis. O
rato niekam nereikėjo. Kaip ir amžinojo variklio, kurio
dalimi jis buvo.
Chriapui išradimas nepatiko. Išlindęs iš urvo, jis ilgai
stebeilijosi į ratą. Ratas girgždėjo ir krypavo.
- Tu padarei?
- Aš, - išdidžiai atsakė jaunasis Panteros Sūnus.
Chriapas nuėjo prie artimiausios vėjovartos ir šnarpšdamas
pradėjo rauti sunkiausią rastą.
- Atsargiau, - išsigando Miau. - Jis, šitaa... amžinas!
Chriapas nieko neišmanė apie amžinybę. Didžiausias iš
keturių skaičių, kuriuos jis žinojo, vadinosi "daug-daug".
Todėl vadas paprasčiausiai priėjo prie rato ir sugrūdo į jį
rastą iki pat kelmo.
Ratas sustojo. Po to rastas su triukšmu subyrėjo, o viena
atplaiša žiebė Chriapui tarpuakin.
Miske Miau slėpėsi kelias dienas. Ir vėliau jam tekdavo tai
dažnokai daryti - po kiekvieno nesėkmingo Chriapo bandymo
sustabdyti ratą.
O kai vadu tapo pats Miau, ant jo nuolaidžių galingų pečių
iškart užriuvo daug rūpesčių, apie kuriuos jis anksčiau
net neįtarė - tame tarpe ir kova su amžinuoju varikliu. Tik,
priešingai Chriapui, Panteros Sūnus pasižymėjo plačiu
požiūriu į problemas. Nesismulkindamas jaunasis vadas savo
genties jėgomis išjudino ir nuvertė ant savo išradimo
bazalto luitą, kabėjusį ant šlaito.
Didžiulės uolos masės ir amžinojo variklio susidūrimo
pasekmės buvo tikrai katastrofiškos. Net dabar, pažvelgus į
Mėnulį per teleskopą, galima pastebėti kataklizmo pėdsakus -
gigantiškus kraterius; tai uolos skeveldros,
milžinišku greičiu išsilakstė į visas puses. Smulkūs
gyvūnai, jų tarpe ir žmogus, dalinai išsigelbėjo, bet
mamutai... Mamutų mes netekom.... :-(
Pateisinant Miau, reikia pasakyti, kad savo žygdarbio
pakartot jis nebandė ir surado puikią išeitį, su visa gentim
persikėlęs per upę pas Bizonų Motiną.
O amžinasis variklis vis dar veikė... Du milijonus metų
ratas, krypuodamas ir girgždėdamas sukosi, ir sustojo visai
neseniai - 1775 metais, tą dieną, kai Prancūzijos Mokslų akademija oficialiai
pranešė, kad jokių amžinųjų variklių nėra ir būti negali.
O rėmėsi ji pirmuoju ir antruoju termodinamikos dėsniais :)
Jaunystėj dauguma kuria eileraščius, ir Miau
čia nebuvo išimtimi. Jis buvo išimtimi visai kita prasme -
iki Miau eilių niekas nekūrė.
Pradėjo jis, kaip įprasta, nuo lyrikos.
Pirmojo eilėraščio - nuoširdaus ir paprasto - įvertinimas
ilgai netruko: jį išmetė iš urvo tiesiog į liūtį. Čia jis
greit įsisavino satyrą ir štai jau visa gentis, pasigriebusi
kirvukus, išlėkė paskui jį lietun...
Chriapas gaudynėse nedalyvavo. Sulaukęs liūties pabaigos, jis
išėjo iš urvo ir čia ish kart pamatė už krūmo drebantį
Miau.
- Gaudo? - užjautė Chriapas.
- Gaudo, - liūdnai atsakė jam Miau.
- Pats kaltas, - pastebėjo Chriapas. - O apie ką kūrei?
- Tai kad apie visus iš karto...
- O apie mane gali?
... Tas, kuris nors kartą buvo persekiojamas, iškart supras
visus jaunojo Panteros Sūnaus krūtinę užplūdusius jausmus.
Miau pašoko, ir pamiškėj suskambo pirmi čia pat kuriamos
odės žodžiai.
Mirksėdamas iš nustebimo, Chriapas sužinojo, kad savo
įniršiu jis panašus į raganosį, jėga - į mamutą, kad jo
krūtinė - bazalto uola, ir kad išmintim savo jis, Chriapas,
pranoksta buivolą, krokodilą ir kuilį, paimtus kartu.
Gentis pamiškėn sugrįžo tą akimirką, kai Miau skambiu balsu
paskelbė, kad Chriapui pabandžius smogti į galvą akmeniniu
kirvuku - akmuo suskils, kotas nulūš, ranka nudžius, o
smogusysis vietoj kris iš nustebimo.
Chriapas suriaumojo ir iškėlęs galingus kumščius nusivijo
greitai persiorientavusius gaudytojus.
Gentis miškuose slėpėsi kelias dienas, kurios labai
teigiamai paveikė jų mąstymą. Dabar, norėdami organizuoti
Panteros Sūnaus medžioklę (po jo eilinio šedevro), pradžioje
išsiaiškindavo, kaip kūrinį vertina Chriapas....
Ankstų rudens rytą aš sėdėjau ant suolelio ir skaičiavau
viščiukus.
- Manęs neskaičiuot! - kategoriškai pareiškė keturioliktas.
Man net žandikaulis atvėpo.
- Kodėl? - galų gale kvailokai paklausiau.
- O aš ne vietinis, - sucypsėjo tas ir įšoko į permatomą
daiktą, kurį aš pradžioj palaikiau kefyro buteliu. Žalsvas
blyksnis, ir keturioliktasis prapuolė.
Man net šalta pasidarė - aš gi jį, kvailą paukštį, vos
nešhkepiau.
Dabar vis spėlioju: gal tai ateivis, o gal pats tą daiktą
sukonstravo.
Iš jų, inkubatorinių, dabar visko gali tikėtis! :-)
Ponai teisėjai! Ponai prisiekusieji!
Nagrinėjama čia baudžiamoji byla ne tokia paprasta, kaip gali
atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Aš tvirtinu, kad jokio nusikaltimo nebuvo. Buvo tik
neįvykdytas sumanymas. Nes jei buvo nusikalsta, tai kur
nusikaltimo pasekmės? Kur padaryta žala? Galų gale, kur
nusikaltimo auka?
Taip, mano teisiamasis nuvyko į neolitą ir kromanjoniečiams
išaiškino kvantinės mechanikos pagrindus. Ir ką gi? Kaip
parodė ekspertizė, istorijos eiga nepasikeitė. Taip, ponai,
nepasikeitė! Viskas vyko taip pat nuosekliai ir tuo pat metu.
Buvo Babilonas, buvo Sparta, buvo Senovės Roma! Ir Julijus
Cezaris su pasigėrėtinu tikslumu - sekundė į sekundę - buvo
suokalbininkų papjautas senate!
O tai, kad jį pjaustė lazeriu ... Koks jam buvo
skirtumas, kuo jį pjaustė!