L.Lukina ir E.Lukinas

• Spiralės vija Urvinė kronika 001
• Amžinasis judėjimas Urvinė kronika 002
• Prie literatūros ištakų Urvinė kronika 003



• Keturioliktas
• Paklausk Cezario Iš ciklo "Suraizgytas laikas"

Spiralės vija

Sunku pasakyti, kas pirmas pastebėjo, kad Miau (Panteros sūnus) stengiasi išvengti nereikalingų gentainių suėdimo. Aišku, kad ne Chriapas. Chriapas (arba Mirtinas smūgis) buvo genties vadas ir viską sužinodavo pats paskutinis. Ir visada iš Uvau (Kalės Vaiko). Taip buvo ir šį kartą.
- Bjauriesi? - niūriai pasidomėjo Chriapas.
- Ne, - atsiduso Miau, - Tiesiog tai neetiška.
Jis labai mėgo išradinėti naujus žodžius (jaunystė, vienok :).
- O neetiška - tai kaip?
- Na, tai reikštų negerai....
Chriapas susimąstė. Kai jis ką nors suėsdavo, jam buvo etiška. Kartais net labai etiška, nes Chriapui visada tekdavo pats didžiausias gabalas.
- Na, na... - jis neaiškiai suurzgė, bet su Miau nesiginčijo. O veltui.
Nes greitai jam pranešė, kad Panteros Sūnus Miau atsisako ėsti priešiškos genties atstovus.
- O šitus kodėl neetiška?! - užriaumojo Chriapas.
- Tai kad irgi žmonės, - paaiškino Miau. - Mąsto, jaučia... Gyvent nori.
Chriapas sušnopavo, pasikasė antakius, bet vėl nieko nesiėmė.
Naujienos netruko apsireikšti. Po kelių dienų Miau pasiskelbė vegetaru.
- Neetiška, - aiškino jis. - Mamuto ėst negalima. Jis gyvas - jis mąsto, jis jaučia ..
Čia Chriapo kantrybė trūko - Miau nebuvo suėstas tik todėl, kad smarkiai sulyso nuo vegetariškos dietos. Bet iš genties jį išvarė.
Įsikūręs žalioj pievelėj, jis iškasinėdavo šaknis ir bandė kramsnoti lapus. Gyveno pusbadžiu, bet etiškai.
O aplink pievele šlamėjo krūmai. Ten slėpėsi Uvau (Kalės Vaikas). Jis laukė, kada vegetaras taip nusilps, kad būtų galima nebaudžiamam juo užkasti.
Tada Miau padarė siaubingą atradimą: augalai irgi jaučia! Ir, gal būt, masto! (Tremtinys netyčia užsirovė ant jautriosios mimozos... :).
Ir kas dabar daryt? Akmenų niekas neėda. Ir Miau nusprendė mirti badu, bet savo principų neatsisakyti.
Tris dienas jis išdidžiai galavosi badu. O ketvirtą dieną neištvėrė - pagavo Kalės Vaiką ir sočiai juo papusryčiavo. Po to sugryžo pas gentainius ir daugiau nekvailiojo.
O po kelių metų, kai Chriapą subadė raganosis, tapo genties vadu.

Ratą išrado Miau. Iš smalsumo ir būdamas nepilnametis. O rato niekam nereikėjo. Kaip ir amžinojo variklio, kurio dalimi jis buvo.
Chriapui išradimas nepatiko. Išlindęs iš urvo, jis ilgai stebeilijosi į ratą. Ratas girgždėjo ir krypavo.
- Tu padarei?
- Aš, - išdidžiai atsakė jaunasis Panteros Sūnus.
Chriapas nuėjo prie artimiausios vėjovartos ir šnarpšdamas pradėjo rauti sunkiausią rastą.
- Atsargiau, - išsigando Miau. - Jis, šitaa... amžinas!
Chriapas nieko neišmanė apie amžinybę. Didžiausias iš keturių skaičių, kuriuos jis žinojo, vadinosi "daug-daug". Todėl vadas paprasčiausiai priėjo prie rato ir sugrūdo į jį rastą iki pat kelmo.
Ratas sustojo. Po to rastas su triukšmu subyrėjo, o viena atplaiša žiebė Chriapui tarpuakin.
Miske Miau slėpėsi kelias dienas. Ir vėliau jam tekdavo tai dažnokai daryti - po kiekvieno nesėkmingo Chriapo bandymo sustabdyti ratą.
O kai vadu tapo pats Miau, ant jo nuolaidžių galingų pečių iškart užriuvo daug rūpesčių, apie kuriuos jis anksčiau net neįtarė - tame tarpe ir kova su amžinuoju varikliu. Tik, priešingai Chriapui, Panteros Sūnus pasižymėjo plačiu požiūriu į problemas. Nesismulkindamas jaunasis vadas savo genties jėgomis išjudino ir nuvertė ant savo išradimo bazalto luitą, kabėjusį ant šlaito.
Didžiulės uolos masės ir amžinojo variklio susidūrimo pasekmės buvo tikrai katastrofiškos. Net dabar, pažvelgus į Mėnulį per teleskopą, galima pastebėti kataklizmo pėdsakus - gigantiškus kraterius; tai uolos skeveldros,
milžinišku greičiu išsilakstė į visas puses. Smulkūs gyvūnai, jų tarpe ir žmogus, dalinai išsigelbėjo, bet mamutai... Mamutų mes netekom.... :-(
Pateisinant Miau, reikia pasakyti, kad savo žygdarbio pakartot jis nebandė ir surado puikią išeitį, su visa gentim persikėlęs per upę pas Bizonų Motiną.
O amžinasis variklis vis dar veikė... Du milijonus metų ratas, krypuodamas ir girgždėdamas sukosi, ir sustojo visai neseniai - 1775 metais, tą dieną, kai Prancūzijos Mokslų akademija oficialiai pranešė, kad jokių amžinųjų variklių nėra ir būti negali.
O rėmėsi ji pirmuoju ir antruoju termodinamikos dėsniais :)

Jaunystėj dauguma kuria eileraščius, ir Miau čia nebuvo išimtimi. Jis buvo išimtimi visai kita prasme - iki Miau eilių niekas nekūrė.
Pradėjo jis, kaip įprasta, nuo lyrikos.
Pirmojo eilėraščio - nuoširdaus ir paprasto - įvertinimas ilgai netruko: jį išmetė iš urvo tiesiog į liūtį. Čia jis greit įsisavino satyrą ir štai jau visa gentis, pasigriebusi kirvukus, išlėkė paskui jį lietun...
Chriapas gaudynėse nedalyvavo. Sulaukęs liūties pabaigos, jis išėjo iš urvo ir čia ish kart pamatė už krūmo drebantį Miau.
- Gaudo? - užjautė Chriapas.
- Gaudo, - liūdnai atsakė jam Miau.
- Pats kaltas, - pastebėjo Chriapas. - O apie ką kūrei?
- Tai kad apie visus iš karto...
- O apie mane gali?
... Tas, kuris nors kartą buvo persekiojamas, iškart supras visus jaunojo Panteros Sūnaus krūtinę užplūdusius jausmus. Miau pašoko, ir pamiškėj suskambo pirmi čia pat kuriamos odės žodžiai.
Mirksėdamas iš nustebimo, Chriapas sužinojo, kad savo įniršiu jis panašus į raganosį, jėga - į mamutą, kad jo krūtinė - bazalto uola, ir kad išmintim savo jis, Chriapas, pranoksta buivolą, krokodilą ir kuilį, paimtus kartu.
Gentis pamiškėn sugrįžo tą akimirką, kai Miau skambiu balsu paskelbė, kad Chriapui pabandžius smogti į galvą akmeniniu kirvuku - akmuo suskils, kotas nulūš, ranka nudžius, o smogusysis vietoj kris iš nustebimo.
Chriapas suriaumojo ir iškėlęs galingus kumščius nusivijo greitai persiorientavusius gaudytojus.
Gentis miškuose slėpėsi kelias dienas, kurios labai teigiamai paveikė jų mąstymą. Dabar, norėdami organizuoti Panteros Sūnaus medžioklę (po jo eilinio šedevro), pradžioje išsiaiškindavo, kaip kūrinį vertina Chriapas....

Ankstų rudens rytą aš sėdėjau ant suolelio ir skaičiavau viščiukus.
- Manęs neskaičiuot! - kategoriškai pareiškė keturioliktas.
Man net žandikaulis atvėpo.
- Kodėl? - galų gale kvailokai paklausiau.
- O aš ne vietinis, - sucypsėjo tas ir įšoko į permatomą daiktą, kurį aš pradžioj palaikiau kefyro buteliu. Žalsvas blyksnis, ir keturioliktasis prapuolė.
Man net šalta pasidarė - aš gi jį, kvailą paukštį, vos nešhkepiau.
Dabar vis spėlioju: gal tai ateivis, o gal pats tą daiktą sukonstravo.
Iš jų, inkubatorinių, dabar visko gali tikėtis! :-)