Gabriel Garcia Marquez

Gabriel Garcia Marquez

Labai senas žmogus dideliausiais sparnais

Vertė Valdas Petrauskas
iš: „La increible y triste historia de la c?ndida Eréndira y su abuela desalmada“, 1972
paimta iš www.tekstai.lt


       Trečiąją liūties dieną namiškiai primušė tiek krabų, jog Pelajas gavo bėgti per patvinusį kiemą išmesti jų į jūrą, – mat naktį baisiausiai sukarščiavo naujagimis, ir visi pagalvojo, kad bus užsikrėtęs. Nuo pat antradienio orai laikėsi apsiniaukę. Dangus ir jūra liejosi į vientisą pilkšvą masę, o smėlis paplūdimyje, kovo mėnesį žaižaravęs nelyginant žarijos ugniakure, dabar virto dumblo ir pūvančių vėžiagyvių tyre. Popiečio saulė švietė taip blausiai, jog Pelajas vos įžiūrėjo kažką krutant ir vaitojant kiemo gale, kai, išmetęs krabus, ėjo atgal į trobą. Tik žengęs artyn pastebėjo senuką, kuris gulėjo kniūpsčias ištižusiame purve ir, kad ir kaip stengėsi, nevaliojo pasikelti, nes jam trukdė dideliausi sparnai.
       Išvydęs tą kraupų reginį, Pelajas išsigandęs nubėgo pas Elisendą, savo pačią, tuo metu dėjusią kompresus sergančiam vaikui, ir nusivedė ją į kiemo galą. Netardami nė žodžio, apstulbę juodu įsistebeilijo į tysantį kūną. Drabužiai buvo perdėm sudriskę. Ant pliko kiaušo styrojo keli išblukę kuokšteliai plaukų, burnoje – vienas kitas dantis, ir apskritai tas purvuose išsivoliojęs senis atrodė pasigailėtinas, netekęs bet kokio orumo. Nešvarūs, apipešioti, tarytum gigantiško grifo sparnai klimpsojo beviltiškai susmegę į dumblą. Taip juodu stebeilijo į jį, ir taip įdėmiai, jog neilgai trukus atsitokėjo ir pagaliau pripažino jį savu. Tuomet ryžosi užkalbinti, ir jis atsakė nesuprantama šnekta seno jūreivio balsu. Juodu pagalvojo, kad žmogui lyg ir nederėtų turėti sparnus, ir priėjo teisingą išvadą, jog tai bus koks svetimšalis, išsigelbėjęs iš sudužusio laivo. Vis dėlto pasikvietė kaimynę, gerai išmanančią visus šio ir ano pasaulio dalykus, ir toji, vos metusi žvilgsnį, išsyk įrodė juos klydus.
       – Čia angelas, – tarė. – Veikiausiai atėjo vaiko, o kad vargšelis toks senas, tai ir nugriuvo, lietaus parblokštas.
       Kitą dieną visi žinojo, kad Pelajas pagavęs tikrų tikriausią angelą. Niekas namuose neklausė išmintingosios kaimynės, kuriai šiuolaikiniai angelai atrodė gyvi išlikę maištininkai, įvelti į kokį sąmokslą dausose, ir kratėsi minties užbakinti jį pagaliais. Visą popietę Pelajas saugojo jį iš virtuvės, apsiginklavęs sargo kuoka, o vakare vargais negalais išplėšė iš dumblo ir uždarė kartu su vištomis. Vidurnaktį lietus nuščiuvo, o Pelajas ir Elisenda vis mušė krabus. Netrukus pabudo vaikas, suvis be karščio, ir paprašė valgyti. Tuomet, sukilus tauriems jausmams, juodu nutarė pasodinti angelą ant plausto, įduoti gėlo vandens ir maisto atsargų trim dienoms ir paleisti likimo valiai į atvirą jūrą. Tačiau, paryčiais išėję į kiemą, priešais vištidę pamatė būrį kaimynų, kurie be jokio dievobaimingumo erzino angelą ir pro sienos plyšius mėtė vidun maistą, lyg tai būtų buvęs ne koks antgamtinis padaras, o paprasčiausias cirko gyvis.
       Prieš septynias pasirodė tėvas Gonsaga, sujaudintas negirdėtos naujienos. Beveik tuo pat metu susirinko ir daugiau žioplių, tiesa, jie elgėsi kur kas padoriau už anksčiau atėjusius ir svarstė, kaip toliau klostysis pagautojo gyvenimas. Naivuoliai galvojo, kad jis būsiąs paskelbtas pasaulio seniūnu. Kiti, ne tokie patiklūs žmonės sakė, jog būsiąs pakeltas į generolus ir gausiąs antpečius su penkiomis žvaigždėmis, kad imtų viršų visuose karuose. Kai kurie pranašiškų polėkių žmonės tikėjosi, kad būsiąs paliktas veislei, idant žemėje išaugtų karta sparnuotų išminčių, kurie užkariautų visatą. Tėvas Gonsaga, prieš eidamas į kunigus, buvo lemtas miško kirtėjas. Prisikišęs prie vištidės, akies mirksniu mintimis perbėgo katekizmą ir paprašė atkelti vartelius – norįs iš arčiau apžiūrėti tą – pasigailėk jo, viešpatie! – žmogų, veikiau panašų į dideliausią iškaršusią vištą apsnūdusių perekšlių būryje. Tysojo kampe tarp lupenų ir išėdų, kuriomis žmonės mėtė į jį nuo pat ankstaus ryto, ir džiovino prieš saulę išskėstus sparnus. Abejingas šios žemės negandams, vos kilstelėjo antikvarines akis ir kažką suniurzgė savo šnekta, kai tėvas Gonsaga įėjo į vidų ir pasisveikino lotyniškai. Kunigui kilo įtarimas, jog čia gali būti koks vylius, kai tik jis pamatė, kad pagautasis nesupranta dievo žodžio ir nemoka pasveikinti jo tarno. Vėliau pastebėjo, kad iš arti tasai atrodo be galo panašus į žmogų: nepakenčiamai smirda nešvarumais, sparnai aptekę parazitais, plunksnos nudraskytos žemės vėjų ir apskritai visa jo vargana povyza neturi nieko bendra su iškilnia angelų didybe. Tuomet išėjo iš vištidės ir trumpu pamokslu perspėjo susirinkusius, kur gali nuvesti patiklumas. Priminė, jog velnias, gundydamas neapdairius žmones, turi bjaurų įprotį dangstytis karnavalo kaukėmis. Įrodė, jog angelai atpažįstami toli gražu ne iš sparnų, nes sparnuoti ir paukščiai, ir lėktuvai, o kaip jie skiriasi vieni nuo kitų. Vis dėlto pažadėjo kreiptis raštu į vyskupą, kad tas kreiptųsi raštu į primą, kad tas kreiptųsi raštu į šventąjį tėvą, idant galutinį sprendimą paskelbtų aukščiausioji instancija.
       Bergždžiose širdyse neįsidiegė jo išmintis. Žinia apie pagautą angelą akies mirksniu aplėkė kraštą, ir po kelių valandų kieme sukosi toks siautulingas verpetas, jog teko iškviesti žandarus, ir tie, atkišę durtuvus, šiek tiek apramdė minią, vos nesugriovusią Pelajo trobos. Elisendai, kuri net sukumpo, šluodama šiukšles toje, sakytum, mugėje, staiga dingtelėjo išganinga mintis užkelti kiemo vartus ir imti po penkis sentavus nuo kiekvieno, kas nori užeiti ir pamatyti angelą.
       Atvažiavo smalsuolių net iš pačios Martinikos. Atvažiavo klajojantis cirkas su skrajojančiu akrobatu, kuris keletą kartų pralėkė viršum minios, tik niekas nekreipė į jį dėmesio, nes buvo ne su angelo, o su paprasčiausio žvaigždžių šikšnosparnio sparnais. Ieškodami sveikatos, iš visų Karibų atvažiavo bėdiniausi ligoniai: vargana moterėlė, nuo mažumės skaičiavusi širdies dūžius ir pristigusi skaičių; ligonis iš Jamaikos, kol gyvas nesumerkęs akių dėl žvaigždžių brazdėjimo; lunatikas, kėlęsis nakčia ir laužęs dieną pasigamintus daiktus, ir daug šiaipjau menkesnių ligonių. Ir vidury tos maišaties, sakytum kilusios skęstančiame laive, to grumdymosi, nuo kurio drebėjo žemė, Pelajas ir Elisenda slankiojo laimingi iš nuovargio, nes per nepilną savaitę užpylė pinigais miegamąjį, o piligrimų eilutė vis dar driekėsi nuo vartų iki pat kito regimojo ploto krašto.
       Tik vienas angelas nesikišo į visa tai, kas dėjosi aplink. Leido laiką, stengdamasis kuo patogiau susirangyti jam pataisytame lizde; apdujęs nuo pragariško karščio, žiopsojo į
       alyvines lempeles ir aukų žvakes, piligrimų sustatytas pasieniais. Iš pradžių norėta jį maitinti kamparo kristalais, išmintingosios kaimynės žiniomis, pagrindiniu angelų valgiu, bet jis gręžėsi nuo jų su panieka, taip pat nė akies nekreipė į gardžiausius patiekalus, kuriuos nešė jam atgailojančios paleistuvės. Niekas nesuprato, kodėl – ar kad buvo senas, ar kad buvo angelas – valgė tiktai aguročių tyrę. Vienintelis antgamtinis jo bruožas buvo kantrybė. Ypač iš pat pradžių, kai kapojo jį vištos, medžiodamos žvaigždžių kirmėlaites, apnikusias jo sparnus, ir kai luošiai plėšė plunksnas, norėdami pridėti jas prie nesveikų sąnarių, ir kai netgi dievobaimingiausi mėtė į jį akmenis, kad jis atsikeltų ir pasirodytų visu stotu. Tiktai kartą pavyko išjudinti jį iš vietos; nusvilino jam šoną įkaitintu žymekliu veršiams įdaguoti, nes kiauras valandas gulėjo nekrutėdamas, tad visiems pasirodė, kad miręs. Pabudo išsigandęs, ašarų sklidinomis akimis, sunarnėjo kažką savo nesuprantama šnekta ir suvasnojo sparnais, keldamas debesis vištų mėšlo ir mėnulio dulkių ir įvarydamas šioje žemėje neregėtą baimę. Nors daugelis manė, jog pašoko iš skausmo, ne pykčio perimtas, vis dėlto nuo tos valandėlės stengėsi jam nebeįkyrėti, nes diduma piligrimų suprato, kad jis tyso veikiau prislėgtas ištikusios nelaimės, negu laukia patogios progos sukelti kokį kataklizmą.
       Tėvas Gonsaga kaip išmanydamas bandė užkirsti kelią minios savavaliavimui ir nekantriai laukė lemiamo sprendimo apie belaisvio kilmę. Tačiau Romos paštas, matyt, buvo praradęs laiko nuojautą. Dienos bėgo, o anie vis teiravosi, ar kardomasis turi bambą, ar jo kalba bent kiek panaši į aramėjų, kiek tokių kaip jis telpa ant smeigtuko smaigalio, ar jis kartais nėra pats paprasčiausias sparnuotas norvegas1. Tie laiškai būtų klaidžioję ten ir atgal iki amžių pabaigos, jei apvaizda nebūtų pasirūpinusi atsiųsti dar vieną įvykį ir padaryti galą ilgaskvernių galvosūkiui.
       Taip jau nutiko tomis dienomis, jog iš visų atrakcionų, rodomų Karibų mugėse, miestelin buvo atvežtas pats sopulingiausias: moteris, paversta voru už tai, kad neklausė tėvų. Svarbiausia, galėjai ją ne tik pamatyti pigiau negu angelą, bet ir klausinėti, kaip tai atsitiko, ir tikrinti kiek širdis geidžia, kad nekiltų kokių abejonių to kraupaus įvykio tikrumu. Buvo tai tarantulas didumo sulig avinu su sopulingos mergelės galva. Vis dėlto gailiausia buvo matyti ne tiek jos neregėtą pavidalą, kiek nuoširdų sielvartą, kurio perimta pasakojo kuo smulkiausiai apie savo nelaimę: dar jaunutė būdama, pabėgo iš namų į vakarėlį, o kai grįžo per mišką, visą naktį prašokusi be tėvų žinios, griausminga perkūnija pusiau perskėlė dangų, iš to plyšio tvykstelėjo siera tvoskiąs žaibas, kuris ir pavertė ją voru. Maitinosi ji vien maltos mėsos gumulėliais, kuriuos gailestingos širdys maloningai kišo jai į burną. Išvydus tokią siaubingą bausmę, sklidiną didžios tiesos apie žmogų, akys nejučia gręžėsi nuo išpuikėlio angelo, net nesiteikiančio žvilgtelėti į mirtinguosius. Kita vertus, tie keli angelui priskiriami stebuklai iškėlė aikštėn tam tikrą jo proto sutrikimą, kad ir stebuklas su neregiu, kuriam išdygo trys nauji dantys, bet regėjimas nėmaž nepasitaisė, su paralitiku, kuris negalėjo vaikščioti, bet užtat vos nelaimėjo loterijoje, ir su raupsuotuoju, kuriam iš žaizdų išaugo saulėgrąžos. Tie stebuklai, užuot teikę kokią viltį, atrodė veikiau žaismingas pokštas ir temdė angelo šlovę, o voru paversta moteris visiškai padarė jai galą. Štai šitaip tėvas Gonsaga suvis išsigydė nuo nemigos, o Pelajo kiemas vėl buvo tuščias, kaip ir tada, kai tris dienas lijo ir po miegamąjį šliaužiojo krabai.
       Pelajas su pačia neturėjo kuo skųstis. Už surinktus pinigus pasistatė dviaukštį namą su balkonais, su tokiais aukštais slenksčiais, kad žiemą neįsiropštų krabai, ir su grotomis apkaltais langais, kad vidun neįsigautų angelai. Pelajas įsirengė už miestelio triušyną ir visiems laikams atsisakė menkos sargo vietos, Elisenda nusipirko aukštakulnius satino batelius ir devynias galybes taftos suknelių, tokių, kokias anuo metu sekmadieniais vilkėjo dailiausios ponios. Tik į vištidę niekas nekreipė dėmesio. Jei kartais ir laistė ją kreolinu bei smilkino miros sakais, tai anaiptol ne todėl, kad gerbė angelą, – tiesiog norėjo užkirsti kelią užkratui, kuris sparnuoto senio pavidalu slankiojo pakampėmis ir dergė naujus namus. Iš pradžių, kai vaikas išmoko vaikščioti, tėvai žiūrėjo, kad jis iš tolo lenktųsi vištidės. Paskiau užmiršo visus būgštavimus ir pamažu apsiprato su užkratu; kol mažiui kalėsi dantukai, jis žaidė vištidėje, kurios sienos trešo ir virto trūnimis. Angelas žiūrėjo į vaiką taip pat abejingai kaip ir į kitus mirtinguosius ir nuolankiai it šuo, praradęs bet kokias iliuzijas, kentė jo bjauriausius pokštus. Juodu drauge susirgo vėjaraupiais. Gydytojas, atėjęs pas vaiką, nepajėgė atsispirti pagundai apžiūrėti angelą ir išgirdo jo širdyje tiek ūžesių, o inkstuose tiek keistų garsų, jog negalėjo atsistebėti, kaip tas dar gyvena. Bet labiausiai jį apstulbino sparnai. Jie taip natūraliai pritiko tam, rodos, suvis žmogiškam organizmui, jog gydytojas negalėjo suprasti, kodėl visi kiti žmonės ne sparnuoti.
       Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, saulė ir lietūs jau seniai buvo niekais pavertę vištidę. Angelas klaidžiojo šen bei ten it dvasia be vietos. Išveji jį su šluota iš miegamojo, o jis, žiūrėk, jau virtuvėje. Atrodė, kad jis būna išsyk keliose vietose, tad kilo mintis, jog angelas dvejinasi, užpildo visus namus savo esybe. Galiausiai Elisenda, netekusi kantrybės, prapliupo šaukti, kad, girdi, kokia čia laimė gyventi tame pragare, kur neįmanoma apsiginti nuo angelų. O jis beveik nieko nebevalgė, išblukusios antikvarinės akys taip aptemo, jog vargšelis klupinėjo lygioje vietoje, nusišėręs, su vienu kitu kuokštu aptriušusių plunksnų. Pelajas užmetė jam ant pečių gūnią ir maloningai leido miegoti pašiūrėje, ir tada tik pastebėjo, kad naktimis jis karščiuoja ir kliedėdamas kažką vapa savo senąja norvegų kalba. Tai buvo viena iš nedaugelio valandėlių, kai juodu sunerimo, pagalvojo, kad ims ir pasimirs, išmintingoji kaimynė, ir ta nežinojo, ką daryti su negyvais angelais. Vis dėlto jis ne tik pergyveno tą sunkiausią jam žiemą, bet sulig pirmaisiais kaitriais saulės spinduliais lyg ir pasijuto geriau.
       Daugel dienų gulėjo jis nuošaliame kiemo kampelyje, kur niekas jo nematė, o gruodžio pradžioje ant sparnų pradėjo dygti tvirtos, didelės plunksnos, amžių paukščio plunksnos. Turbūt jis žinojo, kas jam darosi, nes slapstėsi, kad niekas jo nepastebėtų ir neišgirstų jūreiviškų dainų, kurias niūniuodavo po žvaigždėtu dangumi. Vieną rytą, Elisendai bepjaustant pietums svogūną, virtuvėn pūstelėjo lyg iš atviros jūros atskriejęs vėjo gūsis. Elisenda persisvėrė pro langą ir pamatė angelą bandant pakilti. Buvo jis toks nerangus, jog išrausė gilią vagą tarp daržovių lysvių ir vos nenugriovė pašiūrės, modamas sparnais, kurie tik mirgėjo saulėje, neužgriebdami oro. Staiga jis pakilo, Elisenda lengviau atsikvėpė – tiek dėl savęs, tiek ir dėl jo, – išvydusi, kaip jis skrenda viršum galinių trobų, sunkiai it senas grifas plasnodamas sparnais. Matė jį, kol pjaustė svogūną, matė net tada, kai jo negalėjo matyti, nes tuomet jis buvo jau nebe gėdos dėmė jų gyvenime, o tik įsivaizduojamas taškelis jūros toliuose.

       1 Viduramžių Ispanijoje Norvegija buvo laikoma pasaulio kraštu. (Atgal)