Gabrielis Garsija Markesas

Gabriel Garcia Marquez

Šviesa – lyg vanduo

iš ispanų kalbos vertė Evaldas Galvanauskas
paimta iš www.tekstai.lt

   Per Kalėdas vaikai ir vėl paprašė irklinių valčių.
   – Gerai, – sutiko tėvas. – Nupirksime valtis, kai grįšime į Kartageną.
   Tačiau devynerių metų Toto ir septynerių Choelas šiuo klausimu buvo apsisprendę tvirčiau, nei manė tėvai.
   – Ne, – ištarė choru. – Mums reikia čia ir dabar.
   – Deja, – pradėjo motina, – vienintelis plaukiojimui tinkamas vanduo šiuose namuose teka tik iš dušo.
   Ir ji, ir jos vyras buvo teisūs. Prie namų, esančių Indijų Kartagenoje, buvo kiemas su prieplauka įlankoje, taip pat ir puiki vietelė dviem didžiulėms jachtoms. O čia, Madride, Kastejanos alėjos 47-ojo namo penktajame aukšte, jie gyveno susispaudę kaip silkės statinėje. Tačiau nei jis, nei ji negalėjo prieštarauti vaikams, nes buvo pažadėję valtį su sekstantu ir kompasu, jeigu jie taps trečiųjų metų pirmūnais pradinėje mokykloje. Taip ir atsitiko. Tėtušis nupirko viską, nieko nesakęs savo žmonai, kuri užsispyrus reikalavo apmokėti žaidimų skolas. Tai buvo graži aliuminio valtis su paauksuota vielute skendimo linijoje.
   – Valtis garaže, – per pietus prisipažino tėvas. – Bėda ta, kad jos neįmanoma pakelti nei liftu, nei laiptais, o ir pačiame garaže vietos daugiau neliko.
   Visgi kito šeštadienio pavakarę vaikai prispyrė tėvus užtempti valtį laiptais ir padėti tualete.
   – Šaunuoliai, – ištarė tėvas. – O dabar ką?
   – O dabar nieko, – atsakė vaikai. – Mes tenorėjome turėti valtį namie, ir tiek.
   Trečiadienio naktį, kaip įprasta, tėvai išėjo į kiną. Vaikai, palikę vieninteliai namų šeimininkai, uždarė duris bei langus ir didžiajame kambaryje sudaužė degančią šviestuvo lemputę. Iš jos pasipylė auksinės ir gaivios it vanduo šviesos srovė, kuri tekėjo tol, kol kambarį pripildė iki keturių delnų aukščio. Tuomet vaikai sustabdė tėkmę, ištraukė valtį ir ėmė plaukioti tarp namie pūpsančių salų.
   Šis pasakiškas nuotykis gimė iš lengvumo, kurį pajutau dalyvaudamas seminare apie namų apyvokos daiktų poeziją. Toto manęs paklausė, kodėl šviesa įsijungia vos paspaudus mygtuką. Ilgai nedvejojęs atsakiau:
   – Šviesa – lyg vanduo. Atsuki čiaupą – ir bėga.
   Taigi tą trečiadienio naktį jie plaukiojo mokydamiesi naudotis sekstantu bei kompasu, kol galiausiai iš kino grįžę tėvai rado juos įmigusius kaip angelus. Po kelių mėnesių vaikai nusprendė žengti dar toliau – paprašė povandeninės žūklės įrangos. Su viskuo: kaukėmis, plaukmenimis, deguonies balionais ir suspausto oro muškietomis.
   – Negerai, kad tualete laikote valtį, – pasakė tėvas. – Tačiau dar blogiau, kad užsimanėte nardymo įrangos.
   – O jeigu pirmąjį semestrą laimėsime auksinę gardeniją, nupirksite? – paklausė Choelas.
   – Ne, – pareiškė persigandusi motina. – To tikrai nebus.
   Tėvas tyliai paprieštaravo jos kategoriškam pareiškimui.
   – Šitie vaikai nė spyglio nelaimėtų taip dirbdami, – skundėsi motina. – Bet dėl kažin kokio kaprizo galėtų net magistrą gauti.
   Tačiau tėvai nepasakė nei taip, nei ne. Toto ir Choelas, kurie dvejus metus iš eilės vilkosi sąrašo gale, liepą laimėjo dvi auskines gardenijas, o rektorius juos netgi viešai pagyrė. Tos pačios dienos popietę, nors tėvų dar kartą neprašė, savo miegamajame vaikai rado pakuotes su nardymo įranga. Kitą trečiadienį, kai tėvai žiūrėjo "Paskutinį tango Paryžiuje", berniukai pripildė namus šviesos iki dviejų rankų aukščio ir tarsi būtų švelnūs rykliai nardė tarp baldų ir po lovomis. Iš šviesos dugno ištraukė daiktų, kurie ilgus metus gulėjo pamiršti tamsoje.
   Per paskutinius mokyklos apdovanojimus abu broliukus paskelbė pavyzdingiausiais mokiniais ir kiekvienam įteikė po diplomą. Šįkart nieko nereikėjo prašyti – tėvai patys paklausė vaikų, ko šie norėtų. Berniukai buvo tokie supratingi, kad norėjo tiktai šventės namuose, linksmai praleisti laiką su draugais.
   Tėvas, priešingai nei jo žmona, švytėjo.
   – Tai tikras jų brandos įrodymas, – džiaugėsi jis.
   – Kad tave Dievas išgirstų, – tepaskė motina.
   Dar kitą trečiadienį, kai tėvai žiūrėjo "Archelio mūšį", žmonės, vaikščiodami Kastejanos alėja, regėjo šviesos krioklį, krintantį nuo seno pastato, pasislėpusio tarp medžių. Šviesa tekėjo per balkonus, srovėmis pylėsi per fasadą ir suko į prospektą auksiniu upeliu, kuris apšvietė miestą iki pat Gvadaramos.
   Skubiai iškviesti gaisrininkai išlaužė penktojo aukšto duris ir rado namus iki pat stogo užtvindytus šviesos. Sofa ir leopardo kailiu dengti foteliai plūduriavo didžiajame kambaryje įvairiame aukštyje tarp baro butelių ir didelio pianino. Iki pusės sušlapęs raštuotas šilkinis šalikas sklandė kaip aukso skara. Sparnuoti namų apyvokos daiktai su visu savo poezijos žavesiu plasnojo virtuvės padangėje. Karinės grupės instrumentai, kuriuos vaikai naudodavo šokiams, nardė slėpdamiesi tarp spalvotų žuvyčių, išlaisvintų iš motinos akvariumo, jos vienintelės buvo gyvos ir laimingos šioje didžiulėje švytinčioje pelkėje. Vonios kambaryje plaukiojo dantų šepetėliai, tėčio prezervatyvai, kremo buteliukai bei atsarginiai mamos dantų protezai, o čia pat ir ant šono pasviręs televizorius, vis dar rodantis paskutinį filmo, uždrausto vaikams, epizodą.
   Koridoriaus gale vandenyje ant laivo galo tupėjo Toto tvirtai laikydamas irklus, jis ieškojo uosto švyturio, iki kurio jam turėjo užtekti balionuose esančio daguonies, o Choelas plūduriuodamas ties valties pirmgaliu ieškojo su sekstantu šiaurinės žvaigždės. Visuose namuose kybojo trisdešimt septyni draugai, sustingę įvairiomis pozomis – besišlapinant į pelargonijų vazoną, dainuojant mokyklos himną su pakeistais, rektorių išjuokiančiais žodžiais, pasislėpus geriant tėvo brendžio butelį. Vienu metu atsivėrė tiek daug šviesų, kad visa Šventojo Juliano Svetingojo mokyklos ketvirtųjų metų pradinukų laida paskendo Kastejanos alėjos 47-ojo namo penktajame aukšte. Ispanijos Madride, mieste, kuriame neapsilanko nei deginančios vasaros, nei lediniai vėjai, kur nerasi nei jūros, nei upės ir kur sausos žemės gyventojai niekada nebuvo plaukiojimo šviesoje meistrai.

1978 gruodis