James Morrow


Biblijos istorijos suaugusiems Nr.17: Tvanas

NEBULA 1989

---

   Pasiimk savąją taurę ir keliauk prie Kaspijos jūros. Panardink vandenin ir atsigerk. Jūra ne visuomet buvo tokia sūri. Galbūt Jahvės surengtos mirtinos maudynės ir galėjo apvalyti žemę, tačiau jos atnešė pragaištį jūroms, į kurias plūstelėjo nekrikštų kraujas ir sūrios nedorų našlaičių ašaros.
   Šeila ir jo gentainiai žino, kad artinasi tvanas. Jahvė kalba jiems per jų nuodėmes. Vagis nupjauna pinigų kapšą, šekeliai skimbčioja lyg varpai, kviečiantys atgailauti. Kunigas klaupiasi priešais Dagono atvaizdą antkapyje, o statula praveria savo marmuro nasrus, pro kuriuos veržiasi paties Jahvės įspėjimai. Kekšė kišasi vidun dygų vijoklį, išplėšia taip nenorimą dalelę savęs, ir Dievo balsas pasigirsta iš kraujuojančio embriono:
   - Jūs – pagedusi rasė, - ištaria Jahvė. – Krislas akyje. Mano lietūs nugremš jus nuo žemės paviršiaus.
   Jahvė tęsi savo žodį. Prasideda audra. Šaltiniai virsta upėmis, upės – kriokliais. Ežerai išsilieja į banguojančias, įtūžio kupinas jūras.
   Taip. Anomis dienomis Šeila buvo visiškai puolusi. Jos sieloje rado prieglaudą įvairiausio plauko ydos, o nuodėmių susikaupė tiek, kad jų ritinys savo ilgiu prilygtų Arakaso upei. Ji - besotė suveltais plaukais, pardavinėjanti savo kūną. Vienuolika kartų darėsi abortus. "Reikėjo pasidaryti dvyliktą", - pagalvoja Šeila prasidėjus tvanui. Bet jau per vėlu. Ji ištvėrė, nors teko iškentėti tai, kas sekino labiau nei abortai: krūtys subliūško ir prarado formą. Greitai berniukui sukako septyneri.
   Jis buvo atletiškai sudėtas, gražaus veido, protingas… Tačiau šiandien eikliosios kojelės įstrigę tarp alyvmedžio šaknų, sumaniosios rankelės nebejuda, o gražusis veidelis paniręs vandenin.
   Šeila girdėjusi, jog motina savo vaikui turinti būti tarsi laivas, gelbstintis per potvynius ar audras. O dabar reiškia, kad Semas gelbsti ją. Ji gi kelia jo kūną kiek išgalėdama aukščiau, vildamasi, jog mirtinas vanduo paliks plaučius. Staiga ji pastebi prošal plaukiančią mažutę savo berniuko kanoją. Tai viso labo tik išskaptuotas rąstas ir nieko daugiau. Bet tai ir mėgstamiausias Semo žaislas. Jam patiko irstytis po Araksą ir gaudyti vėžlius pelkėje. Šeila įsiropščia kanojon, palikdama sūnaus kūną rykliams.

---

   Kapitono dienoraštis.
   1057 metai po Pasaulio sukūrimo, birželio 10 diena

   "Žvėrys ėda per daug. Jeigu vartojimo tempai nesumažės, maisto atsargos išseks per aštuonias savaitės.
   Žolėdžiams: per dieną 4540 svarų avižų, 6780 svarų šieno, 2460 svarų daržovių ir 3250 svarų vaisių.
   Mėsėdžiams: 17620 svarų jako ir elnio mėsos per dieną. Neteksime visų atsargų, jei nerasime būdo, kaip jas užšaldyti".

---

   Jahvės nepasitenkinimas plūsta žemėn sūkurių kaskadomis, tarsi visas pasaulis būtų patekęs milžiniško krioklio nelaisvėn. Šeila irkluoja be jokio noro, be jokio tikslo, be prasmės gyventi. Bauginantys vėjai plaka jūrą. Žaibai raižo dangaus skliautą. Potvynio vandenyse apstu ant nugarų plūduriuojančių ir jau yrančių nusidėjėlių kūnų. Jų liulančiose akyse sustingę maldaujantys žvilgsniai. Tarsi melstų Dievą leisti pamėginti dar kartą.
   Pasaulis dvokia. Šeila springsta nuo garų. Įdomu, ar pūvantys netikėliai labiau smirdi nei pūvantys teisuoliai? Ar po mirties jos dvokas atbaidys net muses ir grifus? Šeila norėtų mirti, tačiau kūnas nesutinka – jis priverčia burną pakilti aukštyn ir nuryti troškulį malšinantį lietaus gurkšnį. Nugalėti alkį bus sunkiau – baisiai maudžia; skorpionas, tūnantis pilve, gelia taip skaudžiai, jog vargšelė nusprendžia į savo repertuarą įtraukti ir kanibalizmą. Bet tąsyk kanojos dugne ji pastebi susispietusių draugėn, sumišusių, išsigandusių vėžlių porelę. Viena jų Šeila suvalgo žalią: pradeda nuo galvos, kramto oda aptrauktą mėsą, geria sūrų kraują.
   Migloje ima ryškėti tamsūs kalno pavidalo kontūrai.
   "Jūros pabaisa", - nusprendžia Šeila. – "Ir dar įtūžusi, aštriadantė, alkana…"
   Įsikūnijęs Jahvė, nekantraujantis išvaduoti žemę nuo Šeilos. Nuostabu! Gerai! Amen. Varstoma skausmo, ji pakelia sunkų lyg girnapusę irklą ir pro krūvon susimetusius paskendusius princus bei jų išpampusius arklius nusiiria tiesiai prie gremėzdiškos dievybės.
Dabar jau Dievas stovi priešais. Smūgis - ir kanoja subliūkšta – tarsi krokodilas uodega būtų sutraiškęs kiaušinį. Potvynio vandenys pasiglemžia Šeilą. Aplink srūva šalta tamsa. Su paskutiniu atodūsiu ji spjauna skreplį į niūrų ir bebruožį Jahvės veidą.

---

   Kapitono dienoraštis.
   1057 metai po Sukūrimo, birželio 20 diena

   "Jahvė nė žodžiu neužsiminė apie išsigelbėjusius. Tačiau šiandien iš ryto užtikom du.
Testudo marginata nekėlė jokių rūpesčių. Turime daugybę vežlių. Tiesą sakant, visų dviejų šimtų dvidešimt penkių rūšių atstovus: Testudinidae, Chelydridae, Platysternidae, Kinosternidae, Chelonidae ir taip toliau. Nevalgomi, nevalyvi ir nenaudingi gyvūnai. Palikome marginata vandenyje. Greitai jis mirtinai nusiplaukios.
   O štai Homo spiens – kitas reikalas. Išsigandusi, klejojanti ji buvo įsikibusi į savosios kanojos nuolaužas tarsi apglėbęs medį tinginys.
   - Jahvė aiškiai pasakėm, - persisvėręs per laivo "Edenas II" bortą ir spoksodamas į pliaupiantį lietų, pratarė Hemas. – Visi nepriklausantys mūsų šeimai nusipelno mirties.
   - Ji iš tos pagedusios kartos, - pridūrė jo žmona. – Paleistuvė. Palikite ją.
   - Ne, - paprieštaravo Jafetas. – Turime ištiesti jai pagalbos ranką, kaip pasielgtų bet kuris garbingas žmogus.
   Jo jaunoji nuotaka neturėjo savo nuomonės.
   Semui ir Tamarai kekšės atsiradimas virto dar viena proga susirieti.
   - Jafetas teisus, - tvirtino Semas. – Lai pasilieka su mumis, tėve.
   - Tegul Jahvė pats daro su ja ką nori, - paprieštaravo Tamara. – Tegul potvynis pasiima, kas jam priklauso.
   - O ką tu manai? – paklausiau Rjumos.
   Švelniai nusišypsojus mano žmona parodė į valtį.
   Paliepiau nuleisti valtį. Jafetas ir Semas įsėdo jo ir nusiyrė per negandingą jūrą. Ištraukė iš kanojos kekšę ir besispyriojančią įvilko valtin. Po gan ilgos kovos ji atsidūrė laive ir lyg mėsos kalnas susmuko be sąmonės priekiniame denyje. Ji buvo panaši į šlykštų, storą ir išskydusį ruonį. Ant trumpo kaklo karojo žiurkių kaukolių vėrinys. Kai Jafetas spustelėjo jo krūtinę, iš burnos čiurkštelėjo vanduo, ir visu kūnu nubangavo kosulys, primenantis jako maurojimą.
   - Kas tu? – paklausiau griežtai.
   Ji įsistebeilijo į mane apsiblaususiomis akimis ir nualpo. Nunešėme ją žemyn ir įkurdinome tarp kiaulių, kaip ir derėjo tokiai nevalai. Rjuna nuplėšė veik suirusius atklydėlės drabužius, ir aš krūptelėjau, išvydęs ligos susuktą kūną.
   - Nusidėjėlė ar ne, bet Jahvei ji pasirodė verta pasigailėti, - pasakė mano žmona, įsupdama kekšę į sausus drabužius. – Mes – tik jo gailesčio vykdytojai.
   - Galbūt, - atsakiau. Žodis nuskambėjo lyg rimbo kirtis.
Žinoma, paskutinį žodį tarsiu aš. Ne mano sūnūs ar jų žmonos. Ar toji kekšė – koks išbandymas? Ar tikrasis Dievo išpažintojas nuskandintų šią žmonijos atplaišą net nesuabejojęs?
   Mūsų atvykėlė net miegodama atrodo šlykščiai: plaukai – utėlių knibždėlynas, kvėpavimas – teršiantis vėjas."

---

   Šeilą pažadina kiaulių kriuksėjimas. Ji pasijunta atsidūrusi milžiniškame tamsos dubenyje, drėgname ir varvančiame tarsi pelkėn panardintas krepšys. Šnervės degina šimtai įvairiausių smarvių. Ji net neabejoja, jog Jahvė ją prarijo ir dabar Šeila yra įkalinta jo skrandyje.
   Palengva į Šeilos akis sunkiasi šviesa. Priešais, sukdamiesi ant odos vyrių, sugirgžda mediniai varteliai. Pasirodo jaunas vyriškis,nešinas maišu vyno ir kepta avies koja.
   - Ar mes Dievo viduriuose? – klausia Šeila ir alkūnėmis paremia savo storą liemenį. Kažkas apvilko ją sausais drabužiais. Pokalbis vargina, tad ji vėl atsigula į kiaulėmis kvepiantį šieną.
   - Ar tai Jahvė?
   - Paskutinieji iš jo sutvertųjų, - atsako jaunuolis. – Mano tėvai, broliai, mūsų žmonos, paukščiai, žvėrys ir aš, Jafetas. O dabar imk! Valgyk!
   Jafetas prispaudžia avies koją jai prie lūpų.
   - Po septynetą iš kiekvienos švarių gyvūnų rūšies. Tokia buvo mums skirta dalis. Po mėnesio atsargos išseks. Mėgaukis, kol gali.
   - Aš noriu numirti. – Tačiau ir šį kartą didžiulis Šeilos kūnas galvoja kitaip, todėl ji ėmė šlamšti avieną bei siurbti vyną.
   - Jei būtum geidusi numirti, - sako Jafetas, - nebūtum taip įsitvėrusi tos kanojos. Sveika atvykusi laivan!
   - Laivan? – klausia Šeila. Jafetas – ypač patrauklus. Jo trumputė juoda barzda pažadina geismą.
   - Tai mes – laive?
   Jafetas linkteli:
   - "Edenas II ". Iš riešutmedžio. Nuo pirmagalio iki laivagalio. Pasaulis dabar yra čia. Daugiau nieko nebeliko. Jahvė panoro, kad atsidurtum čia.
   - Labai abejoju. – Šeila žino, kad jos atvykimas tėra nevykęs pokštas. Jos paprasčiausiai nepastebėjo. Niekas nenori, kad ji būtų čia. Juolab Dievas.
   - Šį laivą pastatė mano tėvas, - aiškina jaunuolis. – Jam šeši šimtai metų.
   - Įspūdinga, - tarsteli Šeila ir išsiviepia. Tokius ji gerai pažįsta. Iškvaišęs, sudžiuvęs patriarchas, kliūvantis už savo barzdos. Tie paskutinieji penki šimtai metų nieko nereiškia žmogui, įstengiančiam savo odą paversti standžia, o kūną lanksčiu.
   - Tu šliundra, tiesa?
   Laivas trūkčioja ir siūbuoja, Šeilos pilvas – taip pat. Ji pakelia prie lūpų vyno maišą ir pripildo gėrimu savo sukritusius skruostus.
   - Be to, pati sau darau abortus, esu girtuoklė, vagilė, - šypsnys iškreipia bedantę burną, - ir seksualinė iškrypėlė.  - Apglėbusi delnu kairiąją krūtį, ima ją sūpuoti vis trūkteldama vienon pusėn. Jafetas žiobtelėjęs pasišalina. Galbūt kitą dieną jie suguls. O kol kas Šeila išsekusi ir apsvaigusi nuo vyno. Knapsinti galva nusvyra ant šiaudų ir Šeila užmiega.

---

   Kapitono dienoraštis.
   1057 metai po Sukūrimo, birželio 25 diena

   "Atkirtome ledyno atplaišą ir atsigabenome į laivą. Trisdešimt tonų ledo. Bent jau kol kas mėsos atsargos nevirs dvėseliena; mūsų leopardai, vilkai ir karnozaurai klestės.
   Kartą mačiau, kaip stabmeldžiai pasielgė su atstumtuoju. Jo kulkšnis pririšo prie vieno jaučio, o riešus – prie kito. Vieną gyvulį ginė šiaurėn, gi kitą – pietus.
   Dalelė manęs tiki, jog turime priimti šią moterį. Išties, argi užmušę ją nepavirsime tokiais pat žmonėmis, kokius Jahvė užsimojo išnaikinti? Jei mes esame tokie nuodėmingi, ar nesutepsime tos genties, kurios pradininkai ketiname būti. Mano sūnų papilvėse slypi ateitis. Tik mes galime išsaugoti žmonių giminę. Jahvė pasirinko mus dėl švarios sėklos, o ne dėl įgimto teisingumo jausmo. Vargu ar mums verta dėl to nerimauti.
   Bet kita mano dalelė maldauja grąžinti ją potvyniui. Tikra kekšėm, anot Jafeto. Alkoholikė, plėšikė ir negimusių vaikų žudikė. Ji privalėjo mirti su visais kitais. Negaliu, kad jos sunykusios įsčios vėl atsigautų ir jose vėl kada nors užsimegztų vaisius."

---

   Šeila vėl nubudo pažadinta kiaulių. Tik šįkart ji pasijuto atsigavusi ir sustiprėjusi. Dabar ji nebenori mirti.
   Popiet jau kitas brolis įžengia kiaulių aptvaran. Sakosi esąs Semas. Jis dar patrauklesnis nei Jafetas. Įėjo nšinas stikline arbatos; indo dugne – trys permatomi akmenėliai.
   - Ledas, - paaiškina jis. – Sustingęs vanduo.
   Šeila geria. Šalta arbata nuvalo teršalus nuo liežuvio ir atgaivina gerklę. "Ledas. Puikus dalykas", - nusprendžia ji. – "Tie žmonės moka gyventi…"
   - Ar čia yra išvietė? - klausia Šeila, ir Semas nuveda ją prie mažutės, nendrių sienomis apsuptos pertvaros. Atvykėlei nusilengvinus, Semas vedžioja ją po laivą, aprodinėja, drauge laipioja kopėčiomis, jungiančiomis vidinius denius. "Edenas II" kiauras lyg suplyšusi palapinė: nuolat girdėti neraminantis "Tekšt! Tekšt! Tekšt!".
   Laivas primena zoologijos sodą. Žinduoliai, reptilijos, paukščiai. Vien poromis. Šeila išvysta mažučius juodus žvėrelius, turinčius akivaizdžiai per daug galūnių bei ilgus cilindro formos gyvūnus, kuriems berods kažkas pašykštėjo dar keleto kojų. Čiaumojimas, riaumojimas, maurojimas, čepsėjimas, prunkštimas ir cypimas drebina permirkusias laivo sijas.
   Šeilai patinka Semas, bet tik ne šitas plaukiojantis žvėrynas ar ši beprotiška kelionė. Visa tvarka ją erzina. Čia apgyvendintos kobros. Širšės, paruošusios geluonis puolimui. Tiranozaurų jaunikliai ir alozaurų mažyliai, nekantraujantys sudoroti gazeles, uždarytas viršutiniame denyje. Tarantulai, žiurkės, krabai, žebenkštys, šarvuočiai, kandantys vėžliai, dygliakiaulės, bakterijos, virusai: Jahvė pasigailėjo visų.
   "Mano draugai buvo ne ką blogesni už tarantulus", - dingteli Šeilai. - "Mano kaimynai - tokie pat svarbūs kaip ir žebenkštys. Bet mano vaikas reiškia kur kas daugiau nei kokia piktvotė".

---

   Kapitono dienoraštis.
   1057 metai po Sukūrimo, liepos 14 diena

   "Lietus liovėsi. Plūduriuojame be tikslo. Rjuma susirgo jūros liga. Nors ir turime ledo, atsargos vis tiek senka. Negalime išsimaitinti. Ką jau kalbėti apie veik milijoną gyvūnų rūšių.
Šįvakar kalbėjomės apie savo keleivę. Nesunku nuspėti, jog Jafetas ir Semas pasisakė už išteisinimą, kai tuo tarpu Hemas prieštaravo, tvirtindamas, jog kekšė turinti mirti.
   - Neišvengiamas blogis? – paklausiau Hemo.
   - Jokio blogio, - atsakė jis. – Juk pasiutusį šunį užmuša, kol jis neužkrėtė kitų. Tos moters kūne tūno ateities vagys, iškrypėliai ir stabmeldžiai. Neleiskime jai suardyti naująją tvarką. Išnaikinkime maro židinį, kol tai įmanoma.
   - Neturime teisės, - tvirtina Jafetas.
   - Jeigu dievas galėjo taip žiauriai nuteisti milijonus piktadarių, - atsikerta Hemas, - tai aš tikrai galiu šitaip pasielgti su viena.
   - Tu – ne Dievas, - sako Jafetas.
   Aš taip pat ne Dievas. Tačiau esu šio laivo šeimininkas, šios mažos genties vadas. Pasisukau į Hemą ir tariau:
   - Žinau, jog sakai tiesą. Visuomet reikia rinktis didžiausią gėrį, o ne akimirkos gailestį.
   Hemas sutiko būti tos moters budeliu. Greitai jis atsikratys kekšės, pasinaudojęs tuo pačiu peiliu, kuriuo, vos pamatę sausumą, pjovėme ir nuleidinėjome kraują nusipenėjusiems ėriukams".

---

   Jie davė Šeilai darbo. Ji ir Hemas turi prižiūrėti reptilijas. Pythoninae nieko nevalgys, nebent patys nužudytų auką. Šeila praleidžia popietę besigalynėdama su katėmis, medžiojančiomis laivo žiurkes, bei suėmusi pastarąsias už uodegų, svaido į pitonų užtvarus.
Hemas tebėra patraukliausias iš sūnų, bet Šeilai jis nepatinka. Jame yra kažkas žema ir slidu. Todėl, rodos, jis tiesiog sutvertas prižiūrėti gyvates.
   - Ką tu manai apie Jahvę? – klausia Šeila.
   Vietoj atsakymo Hemas gašliai nužvelgia ją.
   - Kai tėvas priekabiauja, - Šeila nepasiduoda, - vaikas paprastai neigia, jog tai vyksta ir netgi padvigubina savo pastangas, idant sužadintų meilę.
   Hemas tyli. Glamonėja ją akimis.
   Šeila nepasiduos.
   - Kai sunaikindavau savo netrokštamus vaikus, tai buvo žmogžudystė. Kai tą patį padarė Jahvė, tai virto geradaryste. Ar tu apskritai viskam pritari, Hemai?
   Hemas tylėdamas mesteli žiurkę pitono patelei.

---

   Kapitono dienoraštis.
   1057 meati po Sukūrimo, liepos 17 diena

   "Išsilaipinome sausumon. Semas mūsų įkalinimo vietą pavadino Araratu. Šįryt pasiuntėme Corvus corax, tačiau paukštis negrįžo. Abejoju, ar kada vėl ji pamatysime. Liko dar du varnai, bet aš atsisakau išskirti porą. Kitą sykį pamėginsime išsiųsti Columbidae.
   Po valandos šliundra mirs. Hemas perrėš jos pilvą peiliu, praliedamas purviną kraują ir išversdamas pašvinkusius organus. Visi kartu atiduosime jos skeletą potvyniui.
   Kodėl Jahvė nė žodžio nepasakė apie išlikusiuosiuos?"

---

   Hemas tyliai įslenka į kiaulių gardą, užgriūva Šeilą lyg nakties košmaras ir prispaudžia jai prie gerklės šaltus peilio ašmenis.
   Šeila laukė jo. Jafetas išdavė visą sumanymą. Staigus judesys ir Hemo pasaulis apvirsta aukštyn kojom. Šeila atsiduria viršuje, o jos užpuolikas – po ja. Ji – ginkluota, jis – beginklis. Šeilos kūnas banguoja, spausdamas Hemą gilyn į šieną. Jos suvelti plaukai kutena jam skruostus. Šeila – puiki prievartautoja: kai kurie geriausi jos klientai nieko kito ir nenorėtų.
   Ji vikriai darbuojasi peiliu, plėšydama Hemo drabužių siūles – nurenginėja jį tarsi luptą apelsiną.
   - Sukietink, - pareikalauja Šeila, glamonėdama Hemo kapšelį; patyrusi ranka slydinėja jo varpą.
   - Sukietink arba mirsi!
   Hemas dreba ir prakaituoja. Baimė perkreipia lūpas, bet nespėjus jam sušukti, Šeila perbraukia peiliu per gerklę lyg smičiumi per smuiką, švelniai skiria odą, kol sulaukia mažučių kraujo karoliukų. Šeila profesionalė. Grasindama peiliu, ji gali priversti susijaudinti tiek paprastus vyrus, tiek eunuchus, tiek homoseksualistus.    Pasikėlusi drabužio kraštus, ji atsisėda ant sukietėjusios Hemo varpos, mėgaujasi jam jokio malonumo neteikiančiu geismu, gėrisi savo padėtimi. Keletas minučių palaimingo bangavimo ir pasklinda šiluma, užpildanti nepasotinamąją nepriekaištinga ir dora Hemo sėkla.
   - Noriu pamatyti tavo brolius, - sako Šeila.
   - Ką? - Hemas paliečia savo gerklę; vėl atsiveria grasi įmantri žaizda.
   - Semas ir Jafetas irgi turi suvaidinti šiame spektaklyje.

---

   Kapitono dienoraštis.
   1507 metai po Sukūrimo, liepos 24 diena

   "Dingo valtis. Gal ta šliundra sugebėjo atrišti ją dar prieš egzekuciją? Nesvarbu. Šįryt aš paleidau balandį. Jis grįžo, snape nešdamas kažkokią šakelę. Greitai mūsų sandalai palies sausą žemę.
   Sūnūs neleido man pažvelgti į kekšės lavoną. Puiku. Per šešetą gyvenimo amžių aš pakankamai prisižiūrėjau mirusių nusidėjėlių. Šįvakar mes dainuosime, šoksime ir dėkosime Jahvei. Šįvakar nuleisime kraują geriausiam ėriukui".

---

   Gyja pasaulio žaizdos. Šalti ir ramūs vėjai kedena Šeilos plaukus, saulės spinduliai kaitino jos veidą. Priešais per giedrą dangų plaukia balti išskydę debesys. Kažkur tolumoje – judanti dėmelė. Šeila žiūri ir iriasi per bekraščius potvynio vandenis. Ta dėmelė atsirado neperseniausiai. Atsargų iš "Edeno II" neužteks nė savaitei, ypač kai šitaip supa ir kai toks apetitas.
   Penketas savaičių valtyje, o ciklas dar neprasidėjo.
   - Ir Hemo vaikas tėra pradžia, - sumurma Šeila, kreivai nusišypsodama molio katiliukui. Ledas jame kol kas netirpsta. Semo ir Jafeto gyvybę nešantys syvai, ištryškę užplūdusio geismo ir gresiančios mirties akimirką, tebėra užšaldyti. Šeila pasigrobė pakankamai sėklos, idant visą pasaulį pripildytų kūdikių. Jeigu viskas vyks, kaip suplanuota, Jahvei teks sukelti antrą potvynį. Dėmelė didėja, pavirsdama į paukštį Corvus corax, kaip būtų jį pavadinęs senis.
   Šeila pripažins, jog jos užmačios – ir didingos, ir net pompastiškos. Ji pasiryžusi surasti išdidžią, įžūlią tautą – žmones, pasirengusius ištirpdyti ledą ir apsisaugoti nuo saulės, žmones, tokius nepaklusnius, kaip ir ji pati. Jie klajos po vandenų pasaulį tol, kol suras nepriekaištingą kraštą, amžinos šviesos ir šilko žolės žemę. Pavadins ją taip, kaip bet kuri rasė pavadintų savo namus: "Formosa". Nuostabioji.
   Varnas puola žemyn, nusileidžia ant indo su sperma, o Šeilą užplūsta gerumo banga, kai ji ištiesusi ranką, paima iš aštraus ir rusvo paukščio snapo šakelę.

vertė Linas Ruzgys