O'Henris


FARAONAS IR GIESMĖ


Soupis nerimastingai muistėsi ant suolo Medisono aikštėje. Kai naktimis laukinės žąsys klykdamos traukia padange, kai moterys, neturinčios kotikinių apsiaustų, pasidaro meilios savo vyrams, o Soupis ima nerimastingai muistytis ant suolo parke - žinokite, kad žiema jau čia pat.

Suvytęs lapas nukrito Soupiui ant kelių. Tai buvo Senio Šalčio vizitinė kortelė. Senis draugiškai elgiasi su nuolatiniais Medisono aikštės įnamiais - kas metai dorai juos perspėja, kad jau ateina. Gatvių kryžkelėse jis įteikia savo vizitines korteles Šiaurės vėjui, Visų Benamių rūmų šveicoriui, kad tasai praneštų gyventojams, o jie deramai pasiruoštų.

Soupis sumojo, kad jau metas steigti savo paties Priemonių Komitetą apsigynimui nuo artėjančios žvarbos, todėl jis ir muistėsi taip nerimastingai ant suolo.

Soupio žiemojimo planai buvo visai nepretenzingi. Jis nė nesvajojo apie kruizus po Viduržemio jūrą, apie mieguista pietų padangę ar kelionę į Neapolio įlanką.

Tris mėnesius praleisti Ailende* - štai ko troško jo širdis. Trys mėnesiai užtikrinto maisto ir pastogės, padori draugija, priebėga nuo Borėjo ir mėlynšvarkių Soupiui atrodė visų troškimų viršūne.

Jau kiek žiemų jis praleido svetingajame Blekvele. Kiekvienais metais, kai laimingesnieji jo tėvynainiai perka bilietus iš Niujorko į Palmių Krantą ir į Rivjerą, Soupis kukliai ruošiasi savo kasmetiniam pažygiui į Ailendą. Ir dabar laikas jau buvo atėjęs. Pereitą naktį net trys sekmadieniniai laikraščiai, vienas po švarku, kiti apvynioti apie šlaunis ir apie kelius, jau nebepajėgė apginti jo nuo šalčio, miegant ant suolo ties trykštančiu fontanu senojoje aikštėje. Todėl Ailendas šiuo metu Soupiui atrodė toks viliojantis. Jis niekino tą paramą, kurią labdariai teikė miesto neturtėliams. Soupio nuomuone, įstatymas mielaširdingesnis už filantropiją. Jis žinojo begalę visokių įstaigų - tiek miesto savivaldybės išlaikomų, tiek ir privačių - kur būtų galėjęs kreiptis ir tikrai gavęs valgio bei pastogę, visiškai atitinkančią jo kuklius potroškius. Tačiau tokios išdidžios dvasios žmogų kaip Soupis mielaširdystės dovanos tik slėgė. Už kiekvieną auką, gautą iš filantropų, reikėjo atsilyginti - tegul ne pinigais, bet nusižeminimu. Kaip Cezaris turėjo rūtą, taip ir šiuo atveju kiekvienas labdarybės guolis turėjo savo nemalonią maudyklę, už kiekvieną kepalėlį duonos reikėjo atkentėti visokius klausinėjimus apie grynai asmeninį gyvenimą. Todėl geriau svečiuotis kalėjime, kur taisyklės, žinoma griežtos, tačiau be reikalo nesikišama į asmeninius džentelmeno reikalus.

Ir Soupis, nusprendęs keliauti į Ailendą, tuoj ėmėsi įgyvendinti savo troškimą. Jis žinojo dugybę lengvų būdų patekti į kalėjimą. Bet maloniausias iš visų - ištaikingai papietauti brangiame restorane, o paskui, paskelbus, kad neturi nė cento, ramiai ir be triukšmo pasiduoti į policijos rankas. Viską baigs tvarkyti paslaugus teisėjas.

Soupis pakilo nuo suolo, išėjo iš aikštės ir nužingsniavo lygia asfalto jūra, kaip tik per tą vietą, kur Brodvėjus susilieja su Penktąja aveniu. Jis pasuko į Brodvėjų ir sustojo ties žėrinčia kavine, kurioje vakarais susikaupia visos tos rinktinės gėrybės, kokios tik gali rastis iš vynuogių, šilkaverpių bei protoplazmos.

Soupis buvo pilnas pasitikėjimo savimi nuo apatinės liemenės sagos ligi pačios viršutinės. Jis buvo nusiskutęs, apsivilkęs visai padoriu švarku, ryšėjo dailų juodą, kokarda surištą kaklaraištį, padovanotą vienos labdaringos ponios Padėkos Dienos proga. Jeigu pavyks neįtartam pasiekti stalelį restorane - laimėjimas užtikrintas. Toji kūno dalis, kuri matyti viršum stalo, nesukels padavėjui jokių abejonių. "Sušveisiu keptą antį, - mastė Soupis, - o prie jos butelį sable. Paskui dar kamambero, puodelį juodos kavos ir cigarą. Cigarą kaip tik už dolerį. Bendra suma nebus tiek didelė, kad sukeltų ypatingą keršto geismą kavinės administracijai; šitaip prisivalgęs, sotus ir laimingas, nukeliausiu į savąją žiemos prieglaudą".

Bet vos tik Soupis spėjo įkelti koją į restoraną, vyriausiasis padavėjas permetė akimis jo nutrintas kelnes ir išklypusius batus. Stiprios rankos mikliai apsuko jį atgal, patylom greitai išgrūdo į gatvę ir taip išgelbėjo nuo gėdingo likimo antį, kuriai grėsė toks pavojus.

Soupis pasuko iš Brodvėjaus. Pasirodo, jo kelias į išvajotąjį Ailendą nebus epikurietiškas. Reikės ieškoti kito būdo patekti kalėjimo prieglobstin.

Šeštosios aveniu kampe jo dėmesį patraukė skaisčiai apšviesta krautuvės vitrina su gundomai išdėliotomis prekėmis už stiklo. Soupis paėmė nuo grindinio akmenį ir iškūlė vitriną. Susibėgo žmonės. Policininkas atbėgo pats pirmasis. Soupis stovėjo kaip stulpas, susikišęs rankas į kišenes, ir šypsojosi varinėms sagoms.

- Kieno čia darbas? - uždusęs paklausė pareigūnas.

- O jums neatrodo, kad aš čionai esu pridėjęs ranką? - paklausė Soupis šiek tiek ironiškai, tačiau draugiškai, kaip žmogus, kuriam nusišypsojo laimė.

Tačiau policininkas iš tolo kratėsi minties, kad Soupis būtų kuo nors dėtas. Žmones, kurie daužo langus, nemėgsta šnekučiuotis su įstatymų saugotojais. Paprastai jie tik kulnis parodo. Staiga policininkas pamatė už pusės kvartalo žmogų, bėgantį į tramvajų. Iškėlęs lazdelę, puolė jo vytis. Po šios antrosios nesėkmės Soupis subjurusia širdimi nudulino tolyn.

Kitoje gatvės pusėje buvo restoranas su mažesnėmis pretenzijomis, skirtas didesniems apetitams ir kuklesniai piniginei. Indai jame buvo sunkūs, o staltiesės lengvos, oras tirštas, o sriuba skysta. Čia Soupis be jokių kliūčių įnešė savuosius įtarimą keliančius batus ir iškalbingas kelnes. Jis atsisėdo prie stalo, sutaršė bifšteksą, porciją sklindžių, keletą spurgų ir pyrago gabalą.

Paskui prisipažino padavėjui neturįs jokio ryšio nė su pačia smulkiausia moneta.

- Dabar eikit laukan pašaukti faraoną, - tarė Soupis. - Neverskite džentelmeno laukti.

- Apseisim be faraono, - atsakė padavėjas minkštu kaip sviestinš bandelš balsu, žvelgdamas į jį akimis, primenančiomis vyšnias Manheteno kokteilyje. - Šen, Koni!

Ir du padavėjai vikriai ištrenkė Soupį ant kieto grindinio, tiesiai ant kairiojo šono. Palengvėle, keldamas vieną sanarį po kito, kaip dailidė kad atlenkia savo liniuotę, Soupis atsistojo ir nusipurtė dulkes nuo drabužių. Areštas jam rodėsi rožine svaja. Ailendas buvo nepasiekiamai tolimas kraštas. Policininkas, stovėjęs ties vaistine už kelių namų, nusijuokė ir nužingsniavo šalin.

Soupis perėjo penkis kvartalus, kol vėl išdrįso pabandyti laimę. Dabar jam pasitaikė tokia proga, kurią jis iš paikumo palaikė garantuota. Jauna moteris, kukliai ir dailiai apsitaisiusi, idėmiai apžiūrinėjo vitrinoje išdėstytus skutimosi indelius bei rašalines, o už kelių jardų, atsirėmęs į hidrantą, stovėjo didžiulis, rusčios išvaizdos policininkas.

Dabar Soupis turejo suvaidino pasipiktinanti ir visu smerkiama gatves donzuana. Padori, elegantiska jo aukos isvaizda ir uolaus faraono artumas teike jam vilties netrukus pajusti ant peties malonia pareiguno ranka, kuri visai ziemai uztikrins pastoge issvajotame, jaukiame Ailende.

Soupis pasitaisė labdaringosios ponios dovanotą kaklaraištį, išsitraukė susiglamžiusius rankogalius, atsismaukė skrybėlę ir ėmė gretintis prie jaunosios moters. Jis koketiškai žvilgtelėjo į ją, kostelėjo krenkštelėjo, šyptelėjo, kryptelėjo, žodžiu, beėediškiausiai griebėsi visų akiplėšiškų ir smerktinų donžuaniškų triukų. Akies kampučiu Soupis matė, kad policininkas įdėmiai juos stebi.

Jaunoji moteris pasitraukė keletą žingsnių į šalį ir toliau susidomėjusi žiurėjo į skutimosi indelius. Soupis nesustodamas drąsiai priėjo prie jos, kilstelėjo skrybėlę ir tarė:

- O, pupyte! Gal pasivaikščiosi su manim?

Policininkas tebežiūrėjo į juos. Užpultajai tereikėjo pakelti ranką, ir Soupis iš karto nukeliaus į savąjį Ailendo rojų. Jam jau rodės, kad jaučia jaukią policijos nuovados šilumą. Jaunoji moteris pažvelgė į jį, ištiesė ranką ir truktelėjo už švarko rankovės.

- Žinoma branguti, - linksmai atsakė ji, - tik jei užfundysi bokalą alaus. Aš seniai bučiau tave užkalbinus, bet faraonas iš akių nepaleido.

Su ta jauna moterim, prigludusia prie jo tarytum vijoklis prie ąžuolo, nevilties apimtas Soupis praėjo pro policininką. Atrodė, jog, jis pasmerktas amžinai laisvei.

Tuoj už kampo Soupis atsikratė tos draugužės ir nubėgo. Jis sustojo viename kvartale, kur gatvės vakarais pilnos šviesų, lengvabūdiškiausių širdžių , priesaikų bei dramų. Kailiniuotos moterys ir vyrai šiltais apsiaustais linksmi vaikštinėjo vėjuotame ore. Staigi baimė persmelkė Soupį, kad nuo arešto, matyt, jį sergsti kokie pikti burtai. Šita mintis jį gerokai nugąsdino, ir todėl, priėjęs kitą policininką, didingai dykinėjantį palei šviesomis tviskančio teatro duris, Soupis stvėrėsi šiaudo - "chuliganišku veiksmu".

Kiek tik leido jo kimus balsas, jis ėmė plėšti kažkokią girtuoklių dainą. Jis šokinėjo, bliovė, tauškė niekus ir visokiausiais kitokiais būdais drumstė ramybę.

Policininkas pasukaliojo savo lazdelę, atgręžė Soupiui nugarą ir vienam praeiviui pasakė:

- Čia Jeilio studentas. Šiandien per rungtynes jie davė "sausą" Hartfordo koledžui, tai dabar švenčia. Nieko blogo nedaro, tik triukšmauja. Gavom nurodymą jų neliesti.

Nusiminęs Soupis liovėsi tuščiai kvailiojęs. Nejaugi joks policininkas jo taip ir nesuims? Soupio vaizduotėje Ailendas virto nepasiekiama Arkadija. Jis užsisegiojo plonytį švarką, gindamasis nuo žvarbaus vėjo.

Tabako krautuvėj Soupis pastebėjo gražiai apsirengųsį vyriškį, kuris degėsi cigarą prie plazdančios liepsnelės. Šilkinį lietsargį vyriškis buvo palikęs prie durų. Soupis įslinko vidun, pasiėmė lietsargį ir neskubėdamas nukiūtino gatve. Žmogus su cigaru tuojau jį pasivijo.

- Lietsargis mano, - griežtai tarė jis.

- O nejaugi? - pašaipiai nusijuokė Soupis, pridėdamas prie smulkios vagystės dar įžeidimą. - Tai ko nešaukiate policinko? Aš paėmiau lietsargį. Jūsų lietsargį! Ko nešaukiate faraono? Štai jis stovi palei kampą.

Lietsargio savininkas sulėtino žingsnį. Soupis - taip pat, jau nujausdamas, kad laimė vėl nusigręš nuo jo. Policininkas smalsiai žiūrėjo į juodu.

- Aišku, - pasakė lietsargio savininkas, - kad tai. . . jūs gi žinote, pasitaiko apsirikti. . . aš. . . jeigu lietsargis jūsų, jūs man atleiskite. . . aš jį radau šį rytą restorane. . . jei jūs jį atpažinote, tai. . . aš tikiuosi jūs. . .

- Žinoma jis mano, - tulžingai atsakė Soupis.

Buvęs lietsargio savininkas pasitraukė. Policininkas skubėjo pervesti aukštą blondinę su puošniu manto skersai gatvę, nes už kelių kvartalų pasirodė tramvajus.

Soupis pasuko į rytus gatve, išrausta remontui. Iširdęs nusviedė lietsargį į duobč. Jisai ėmė koneveikti žmones, kurie dėvi šalmus ir nešioja lazdas. Jis troško pakliūti jiems į nagus, o jie, atrodė, laikė jį karaliumi, negalinčiu padaryti nieko blogo.

Galų gale Soupis pasiekė vieną tolimą aveniu, kurioje beveik nebuvo žiburių nei triukšmo. Jis vėl patraukė Medisono aikštės link, nes namų instinktas nugali viską net tada, kai namai tėra parko suolelis.

Tačiau ties vienu neįprastai ramiu kampu Soupis staiga sustojo. Jisai išvydo seną bažnyčia, keistų formų, smailiu stogu. Pro violetinį lango vitražą sruveno švelni šviesa. Matyt, vargonininkas buvo pasilikęs ir kartojo ateinančio sekmadienio giesmę, nes Soupio ausis pasiekė malonūs muzikos garsai ir kaustyte prikaustė jį prie geležinių tvoros pinučių.

Danguje švietė mėnuo, aiškus ir ramus, pėsčiųjų ir važiuotų beveik nebuvo, po karnizais mieguistai čirkšnojo žvirbliai. Iš pirmo žvilgsnio šis reginys priminė bažnytkaimio šventorių. Vargonininko giesmė laikė prikausčiusi Soupį prie geležinės tvoros; tą choralą jis gerai prisiminė iš tų laikų, kai jo gyvenimas buvo susijęs su tokiais dalykais kaip motina ir rožės, siekiai ir draugai, skaisčios svajonės ir baltos apykaklės.

Ta senoji bažnyčia nelauktai sukėlė stebuklingą perversmą sujaudintoje jo sieloje. Staigios baimės apimtas jis pamatė duobę, kurion buvo įsmukęs, tas gėdingas dienas, žemus geismus, žlugusias viltis, pražudytus gabumus ir niekingus polinkius, iš kurių buvo susiklostęs jo gyvenimas.

Ir Soupio širdis virpėdama pasidavė naujai nuotaikai. Ūmus ir galingas impulsas pažadino jį stoti į kovą su savo beviltišku likimu. Jis išsikapstys iš purvo, vėl taps žmogumi, įveiks tą blogį, kuris laiko jį savo naguose. Juk dar nevėlu. Jis palyginti dar jaunas, jis vėl atgaivins savo senas svajones ir nedvejodamas pradės jas įgyvendinti. Tie iškilmingi ir švelnus vargonų garsai sukėlė jo širdyje didžiausią audrą. Rytoj jis nueis į triukšmingą komercinę miesto dalį ir susiras darbo. Vienas kailininkas kartą siūlė jam vežėjo vietą. Rytoj jį susiras ir paprašys tos vietos. Jis taps žmogumi. Jis. . .

Soupis pajuto ant peties kažkieno ranką. Greit atsisuko ir pamatė visai šalia platų policininko veidą.

- Ką čia veiki? - paklausė pareigūnas.

- Nieko, - atsakė Soupis.

- Tuomet eime drauge, - tarė policininkas.

- Trims mėnesiams į Ailendą, - pareiškė teisėjas policijos teisme kitą rytmetį.



* Ailendas - Niujorko kalėjimas, tuo metu buvęs nedidelėje Blekvelzo saloje. Pagal Amerikos įstatymus už valkatavimą baudžiama trimis mėnesiais kalėjimo.