Edgaras Alanas Po


Varnas


Kartą vėlią naktį žvarbią, kolei aš mąsčiau pavargęs
Virš neįprasto ir keisto mokslo knygos užmirštos -
Pasigirdo, kol knapsėjau, lyg staiga kur suklapsėjo,
Ar nuo durų sutrinksėjo mano kambario skliautuos.
- Tai svetys kažkoks, - tariau aš, - girdis kambario skliautuos -
         Nieks daugiau čia nesustos.

Ak, menu gerai tą niaurų gruodžio mėnesį atšiaurų;
Blėstančios žarijos mėtė atšvaitus grindų kraštuos.
Laukiau nekantrus rytojaus; - veltui knygų sau ieškojaus -
Liūdesio jos neatstos jau dėl Linoros prarastos -
Dėl skaisčios, retos merginos, angelų vardu šauktos -
         Čia bevardės visados.

Ir šilkinės, liūdnos vėrės tykiai purpuro portjeros,
Įbauginę - ginę dvasion baimės niekad nejaustos;
Širdžiai plakti nenustojus atsistojęs aš kartojau:
- Tai svetys prie durų stovi, ieško velkės užsklęstos -
Tik svetys vėlus čia stovi, ieško velkės užsklęstos; -
         Nieks be jo čia nesustos.

Greit man siela sutvirtėjo ir daugiau nebespurdėjo.
- Ser, - tariau, - ar ledi, jūsų aš maldauju atlaidos,
Mat mane dar miegas valdė, šitaip švelniai jūs pabeldėt,
Taip silpnai klebeno velkė duryse manos valdos,
Abejojau, kad girdžiu jus. Ir - už velkės atšautos -
         Niekio, be tamsos juodos.

Žvelgdamas į tamsą gilią aš stovėjau nusivylęs,
Abejojau ir svajojau, kaip neteko niekados;
Bet tyla nesutrupėjo r man ženklo nepadėjo,
Vien "Linora" sušnabždėjo - žodį grįžusi aiduos,
Aš ir ištariau tą vardą, kur sugrįžo man aiduos
          Ir daugiau nesikartos.

Sugrįžau į savo celę, nors visa liepsnojo siela,
Veikiai vėl girdėjau stuksint, kiek garsiau nei iki to.
- Taip, - tariau, - gal kas iš tikro su langinėmis nutiko,
Žvilgtelsiu už lango stiklo priežasties mįslės šitos,
Savo širdį nuraminsiu priežasčia mįslės šitos, -
         Vėjas beldžia nuolatos!

Vos atšovus lango sklendę, jį stumte sparnais atsklendęs
Įžengė didingas Varnas lyg iš praeities šventos;
Pasisveikint nepanūdęs, nepalaukęs nė minutės;
Tartum lordas pasipūtęs, kilo jis virš manųjų durų toks -
Ant Paladės biusto tūpė virš manųjų durų toks -
         Nutūpė ten be klastos.

Vos įskrido paukštis juodas, skausmą man pamainė juokas
Iš rimtų griežtų manierų, jom didybės išreikštos.
- Nors jau kuodas tau nuslinkęs, tu, - tariau, - bijot nelinkęs,
Varne senas ir siaubingas, lekiantis nakties kraštuos -
Koks taurusis tavo vardas šiuos plutoniškuos kraštuos?
         Tarė Varnas: - Niekados.

Nustebau sulaukęs žodžio šito nevikraus sparnuočio,
Nors nedaug čia buvo ryšio ir mažai prasmės tvirtos;
Kas galėtų patikėti, kad ir jam pavyks regėti
Paukštį, kurs virš durų sėdi ant skulptūros iškeltos -
Paukštį tupint arba žvėrį ant skulptūros iškeltos,
         Pavadintą "Niekados".

Bet nuo savo šalto biusto tik tą vieną žodį rūstų
Ištarė vienišius varnas - jis gal sielą jam atstos.
Neišgirdęs žodžio kito - nė plunksnelė neiškrito -
Burbtelėjau: - Taip išskrido ir bičiuliai kitados -
J i s  rytoj mane paliksiąs, kaip Viltys kitados.
         Paukštis tarė: - Niekados.

Krūptelėjau aš, pro tylą atsaką išgirdęs tyrą.
- Jis tikrai, - tariau, - nutvėrė šitą žodį iš kalbos
kaži kokio nelaimingo iškankinto šeimininko,
Kam Bėda negailestinga tedainavo visados -
Lyg jo Vilčiai pakasynoms tedainavo visados
         Šitą "Niekad - niekados".

Bet prieš Varną vėl išsklaido man šypsnys liūdnumą veido
Ir link paukščio, kurs virš durų, su visa kėde slenkuos;
Taip, velvetais apkaišytas, aš ėmiau savy maišytis
Bei mąstyti, ką gi šitas paukštis praeities šventos -
Ką gūdus, šiurpus, grėsmingas paukštis praeities šventos
         Sako savo "Niekados".

Taip sėdėjau tarp dvejonių, netariau žodelio jokio
Paukščiui, kurio akys virto man liepsna širdies karštos;
Taip spėliodamas aš sėdėjau, kad nors galva prišlietau
Prie apmušalų velveto, lempos šviesoje baltos,
Kur velveto violeto lempos šviesoje baltos,
         Ji nelies, ak, niekados!

Oras lyg tirštesnis tapo nuo slaptų smilkyklių kvapo,
Rodės, žingsniai serefimų skamba kambario kutuos.
- Vargše, - sakau aš, - su palyda Dievas taus atsiunčia šitą
Atilsį - užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
Gerk, vai gerk užsimiršimą nuo Linoros prarastos!
         Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Kokios audros ar pagundos benublokštų šiuos krantuos,
Vienišas, tačiau bebaimis, dykrų burtų nesibaidęs -
Šiuos namuos, lankytuos baimės - tark, meldžiu, man be klaidos -
T a i  balzamas Gilaedo? - tark man - tark man be klaidos!
        Tarė Varnas: - Niekados.

- Pranaše, - tariau, - nedoras! - paukštis būtum ar šėtonas! -
Dėl dangaus, kuris virš mūsų, dėl mūs Dievo bei maldos -
Tark, ar siela nusiminus nors danguj liks apkabinus
Atvaizdą šventos merginos, mūs Linoros prarastos -
Nuostabios, šviesios merginos, mūs Linoros prarastos.
         Tarė Varnas: - Niekados.

- Teišskirs mus šitas žodis, paukšti, - sušukau pašokęs. -
Ar šėtone! grįžk į audrą bei kraštus nakties juodos!
Plunksnos nepalik ant kelio, tartum savo sielos melo,
Ir apleisk vienatvę mano - skriski biustui nuo kaktos!
Ir širdies man trauki snapą, siluetą - nuo kaktos!
         Tarė Varnas: - Niekados!

Varnui skristi neberūpi, jis vis tupi, v i s  d a r  t u p i
Ant blyškaus Paladės biusto, viršum durų nuolatos;
Ir jo akys neužsnūsta, mena demoną miegūstą,
Lempos ugnys kūnu plūsta, krinta ant grindų lentos;
Mano siela iš šešėlio, kurs ant tų grindų lentos
         Nepakils jau - niekados!

Vertė: K. Navakas


The Raven Edgar Allan Poe (1845) Once upon a midnight dreary, while I pondered, weak and weary, Over many a quaint and curious volume of forgotten lore, While I nodded, nearly napping, suddenly there came a tapping, As of some one gently rapping, rapping at my chamber door. "Tis some visitor," I muttered, "tapping at my chamber door - Only this, and nothing more." Ah, distinctly I remember it was in the bleak December, And each separate dying ember wrought its ghost upon the floor. Eagerly I wished the morrow; - vainly I had sought to borrow From my books surcease of sorrow - sorrow for the lost Lenore - For the rare and radiant maiden whom the angels name Lenore - Nameless here for evermore. And the silken sad uncertain rustling of each purple curtain Thrilled me - filled me with fantastic terrors never felt before; So that now, to still the beating of my heart, I stood repeating, "'Tis some visitor entreating entrance at my chamber door - Some late visitor entreating entrance at my chamber door; - This it is, and nothing more." Presently my soul grew stronger; hesitating then no longer, "Sir," said I, "or Madam, truly your forgiveness I implore; But the fact is I was napping, and so gently you came rapping, And so faintly you came tapping, tapping at my chamber door, That I scarce was sure I heard you" - here I opened wide the door;- Darkness there, and nothing more. Deep into that darkness peering, long I stood there wondering, fearing, Doubting, dreaming dreams no mortals ever dared to dream before; But the silence was unbroken, and the stillness gave no token, And the only word there spoken was the whispered word, "Lenore!" This I whispered, and an echo murmured back the word, "Lenore!" - Merely this, and nothing more. Back into the chamber turning, all my soul within me burning, Soon again I heard a tapping somewhat louder than before. "Surely," said I, "surely that is something at my window lattice: Let me see, then, what thereat is, and this mystery explore - Let my heart be still a moment and this mystery explore; - 'Tis the wind and nothing more." Open here I flung the shutter, when, with many a flirt and flutter, In there stepped a stately raven of the saintly days of yore; Not the least obeisance made he; not a minute stopped or stayed he; But, with mien of lord or lady, perched above my chamber door - Perched upon a bust of Pallas just above my chamber door - Perched, and sat, and nothing more. Then this ebony bird beguiling my sad fancy into smiling, By the grave and stern decorum of the countenance it wore. "Though thy crest be shorn and shaven, thou," I said, "art sure no craven, Ghastly grim and ancient raven wandering from the Nightly shore - Tell me what thy lordly name is on the Night's Plutonian shore!" Quoth the Raven, "Nevermore." Much I marvelled this ungainly fowl to hear discourse so plainly, Though its answer little meaning - little relevancy bore; For we cannot help agreeing that no living human being Ever yet was blest with seeing bird above his chamber door - Bird or beast upon the sculptured bust above his chamber door, With such name as "Nevermore." But the raven, sitting lonely on the placid bust, spoke only That one word, as if his soul in that one word he did outpour. Nothing further then he uttered - not a feather then he fluttered- Till I scarcely more than muttered, "other friends have flown before- On the morrow he will leave me, as my hopes have flown before." Then the bird said, "Nevermore." Startled at the stillness broken by reply so aptly spoken, "Doubtless," said I, "what it utters is its only stock and store, Caught from some unhappy master whom unmerciful Disaster Followed fast and followed faster till his songs one burden bore - Till the dirges of his Hope that melancholy burden bore Of "Never - nevermore". But the Raven still beguiling all my fancy into smiling, Straight I wheeled a cushioned seat in front of bird, and bust and door; Then upon the velvet sinking, I betook myself to linking Fancy unto fancy, thinking what this ominous bird of yore - What this grim, ungainly, ghastly, gaunt and ominous bird of yore Meant in croaking "Nevermore." This I sat engaged in guessing, but no syllable expressing To the fowl whose fiery eyes now burned into my bosom's core; This and more I sat divining, with my head at ease reclining On the cushion's velvet lining that the lamplight gloated o'er, But whose velvet violet lining with the lamplight gloating o'er, She shall press, ah, nevermore! Then methought the air grew denser, perfumed from an unseen censer Swung by Seraphim whose footfalls tinkled on the tufted floor. "Wretch," I cried, "thy God hath lent thee - by these angels he hath sent thee Respite- respite and nepenthe, from thy memories of Lenore! Quaff, oh quaff this kind nepenthe and forget this lost Lenore!" Quoth the Raven, "Nevermore." "Prophet!" said I, "thing of evil! - prophet still, if bird or devil! - Whether Tempter sent, or whether tempest tossed thee here ashore, Desolate yet all undaunted, on this desert land enchanted - On this home by horror haunted - tell me truly, I implore - Is there- is there balm in Gilead? - tell me - tell me, I implore!" Quoth the Raven, "Nevermore." "Prophet!" said I, "thing of evil - prophet still, if bird or devil! By that Heaven that bends above us - by that God we both adore- Tell this soul with sorrow laden if, within the distant Aidenn, It shall clasp a sainted maiden whom the angels name Lenore - Clasp a rare and radiant maiden whom the angels name Lenore." Quoth the Raven, "Nevermore." "Be that word our sign in parting, bird or fiend," I shrieked, upstarting - "Get thee back into the tempest and the Night's Plutonian shore! Leave no black plume as a token of that lie thy soul hath spoken! Leave my loneliness unbroken! - quit the bust above my door! Take thy beak from out my heart, and take thy form from off my door!" Quoth the Raven, "Nevermore." And the Raven, never flitting, still is sitting, still is sitting On the pallid bust of Pallas just above my chamber door; And his eyes have all the seeming of a demon's that is dreaming, And the lamplight o'er him streaming throws his shadow on the floor; And my soul from out that shadow that lies floating on the floor Shall be lifted - Nevermore!
Eldorado Pasipuošęs, smagus, Kunigaikštis šaunus Saulės karšty, šešėlių kaskadom Jojo priekin ilgai Ir dainavo linksmai, Ir ieškojo šalies Eldorado. Bet paseno jisai, Ir šešėlių sparnai Širdį pridengė, kai nesurado Vietos žemės kraštuos, Nors bent kiek panašios Į regėtą svajoj Eldorado. Prasibastęs ilgai Ir paliegęs visai, Piligrimo šešėlį terado. - Ei, šešėli, šįsyk, - Tarė jis, - pasakyk, Kur yra ta šalis Eldorado? - Virš mėnulio kalnų Ir jo slėnių tamsių, Žemiau saulės šešėlių kaskadų Joki priekin šauniai, - Jam atsakė tasai, - Jei tu ieškai šalies Eldorado. vertė Vytautas Mačernis Šarnelė, 1944.II.9