Mike Resnick


Manamuki

[ Manamouki ] Hugo 1991

---

   Prieš daugelį amžių pirmojo Kikuji protėvio Gikuji vaikai įsikūrė šventojo Kirinijagos kalno, dabar vadinamo Kenijos Kalnu, papėdėje.
   Jo šlaituose veisėsi daugybė gyvačių, tačiau Gikuji vaikams bei vaikaičiams jos pasirodė bjaurios, ir jie netrukus pastarąsias išnaikino. Gyva liko tik viena.
   Vieną dieną toji gyvatė atšliaužė į jų kaimą ir, nutvėrusi mažytį vaikelį, surijo jį. Gikuji vaikai kreipėsi į savo gydytoją ir kerėtoją - mundumugu - prašydami pašalinti grėsmę.
   Mundumugu išmetė magiškuosius kauliukus, paaukojo ožką ir galiausiai paruošė nuodus gyvatei sunaikinti. Jis perskrodė pilvą dar vienai ožkai, jos viduriuose paslėpė nuodus ir viską paliko po medžiu. Jau kitą dieną gyvatė, prarijusi radinį, nugaišo.
   - Dabar, - tarė mundumugu, - sukapokite gyvatę į šimtą gabalėlių ir išmėtykite juos ant šventojo kalno, idant joks demonas nebegalėtų jos atgaivinti.
   Gikuji vaikai viską padarė, kaip buvo liepta, ir išbarstė gyvatės gabalus Kirinijagos šlaituose. Tačiau naktį tie gabalai atgijo ir virto gyvatėmis, tad netrukus visi kikuji išsigandę nebedrįso peržengti savo boma slenksčių.
   Mundumugu pakilo į kalną ir, pasiekęs jo viršukalnę, kreipėsi į Ngai.
   - Mus užplūdo gyvatės, - tarė jis. - Jeigu tu nesunaikinsi jų, Kikuji tauta tikrai žus.
   - Aš sukūriau gyvatę, o taip pat Kikuji bei visa kita, - atsakė Ngai, sėdėdamas savajame auksiniame soste Kirinijagos viršūnėje. - Tai, ką aš sukūriau: ar tai būtų žmogus, ar gyvatė, medis ar netgi mintis - man nėra šlykštūs. Šį kartą aš jus išgelbėsiu, nes esate jauni ir nepatyrę, tačiau nevalia pamiršti, jog negalima naikinti vien to, kas atrodo šlykštu. Jei bandysite šitą sunaikinti, susilauksite šimtąkart didesnės nelaimės.
   Štai kodėl Kikuji žmonės nusprendė dirbti žemę, o ne medžioti džiunglių žvėris, kaip Vakamba gentis ar kariauti su kaimynais kaip Masajai - nenorėjo, kad juos nusiaubtų, ką jie tarėsi jau sunaikinę. Šią tiesą savo tautai skiepijo kiekvienas mundumugu, net ir po to, kai išvykę iš Kenijos, mes persikėlėme į naujai sukurtą Kirinijagos pasaulį.
   Per visą mūsų genties istoriją tik vienas mundumugu pamiršo Ngai pamokymą, tą tolimą dieną gautą šventojo kalno viršūnėje.
   Ir tas mundumugu buvau aš pats.

---

   Pabudęs išvydau hienos mėšlo krūvelę prie savo trobelės kampo. Turėjau susivokti, jog ta diena buvo prakeikta, nes tai pats blogiausias ženklas. Be to, sausas ir karštas brizas, keldamas dulkių kamuolius, pūtė iš vakarų, o juk visi gerieji vėjai paprastai dvelkia iš rytų.
   Tą dieną turėjo atvykti mūsų pirmieji imigrantai. Jau nuo seno aršiai ginčijomės, nes nenorėjome jokiems atvykėliams leisti apsistoti Kirinijagoje. Gyvenome pagal senuosius mūsų tautos papročius ir nepageidavome, kad kokia nors išorinė jėga sugadintų visuomenę, kurią buvome sukūrę. Tačiau mūsų valdžia pareiškė, jog bet kuris kikuji, pažadėjęs paklusti mūsų įstatymams ir sumokėjęs mokesčius Eutopijos Tarybai, gali emigruoti iš Kenijos. Todėl po visų įmanomų ir neįmanomų vilkinimų, sutikome priimti Tomą Nkobę su žmona.
   Iš visų kandidatų Nkobė atrodė tinkamiausias. Gimęs Kenijoje, jis užaugo šventojo kalno šešėlyje, o baigęs mokslus užsienyje, grįžo ir tapo didelės fermos, kurią jo šeima įsigijo iš vieno paskutiniųjų europiečių, valdytoju. O svarbiausia - jis buvo tiesioginis Jomo Keniatos, didžiosios Liepsnojančios Kenijos Ieties, atvedusio mus į nepriklausomybę, palikuonis.
   Aš, lydimas tik savo jaunojo padėjėjo Ndemi, iškeliavau per sausą išdegusią savaną link nedidelės nusileidimo aikštelės Havene pasitikti atvykstančiųjų. Du kartus kelią mums pastojo buivolas, o kartą Ndemi teko akmenimis nuvyti hieną, kol galiausiai mes pasiekėme tikslą ir išgirdome, jog transportinis Aptarnavimo Tarnybos laivas, turėjęs atskraidinti Nkobę ir jo žmoną, dar neatvykęs. Atsisėdau akacijos pavėsyje, o netrukus ir Ndemi įsitaisė šalia.
   - Jie vėluoja, - pasakė mano mažasis palydovas, įsistebeilijęs į akinančiai mėlyną dangų. - Gal jie apskritai neatvyks.
   - Atvyks, - atsakiau. - Visi ženklai tą pranašauja.
   - Bet tai blogi ženklai, nors galbūt Nkobė yra geras žmogus.
   - Pasaulyje esama daug gerų žmonių, - ištariau aš, - ir ne visi jie iš Kirinijagos.
   - Tu susirūpinęs, Koriba? - paklausė Ndemi tuo metu, kai netoliese, per sausą, traškančią žolę nustypsėjo kuoduotųjų gervių porelė.
   - Man neramu, - tepasakiau.
   - Kodėl?
   - Kadangi aš nežinau, kodėl jis nori čia apsigyventi.
   - O kodėl gi ne? - paklausė Ndemi, pagriebęs sausą šakelę ir nesąmoningai trupindamas ją į smulkius gabalėlius. - Ar tai ne Utopija?
   - Yra daug skirtingų nuomonių apie Utopiją, - atsakiau. - Kirinijaga priklauso Kikuji genčiai.
   - O Nkobė yra kikuji, taigi jo vieta čia, - ryžtingai baigė Ndemi.
   - Aš svarstau.
   - Kodėl?
   - Kadangi jam beveik keturiasdešimt metų. Kodėl jis taip ilgai delsė prieš atvykdamas čia?
   - Galbūt jis neturėjo už ką atskristi.
   Aš papurčiau galvą.
   - Jis kilęs iš labai turtingos šeimos.
   - Ar jie turi daug galvijų? - paklausė Ndemi.
   - Daug, - patvirtinau.
   - Ir ožkų?
   Linktelėjau galvą.
   - Ar jis atsigabens juos su savimi?
   - Ne. Jis atvyks tuščiomis rankomis, kaip mes visi. - Minutei nutilau ir susiraukiau:
   - Mane štai kas jaudina: kodėl žmogus, turintis didžiulę fermą ir daug traktorių bei samdinių, turėtų viso šito atsisakyti?
   - Tu kalbi taip, tarytum jo gyvenimo būdas anoje žemėje buvo geresnis, - tarė Ndemi.
   - Ne geresnis, tiesiog kitoks.
   Jis trumpam nutilo.
   - Koriba, kas yra traktorius?
   - Mašina, kuri nudirba laukuose daugelio žmonių darbą.
   - Tai iš tikro nuostabiai skamba, - nusprendė Ndemi.
   - Jis palieka gilias žaizdas žemėje ir dvokia benzinu, - pasakiau, nemėgindamas paslėpti paniekos.
   Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Pasirodęs Aptarnavimo Tarnybos laivas ėmė leistis, sukeldamas didžiulį dulkių debesį bei paukščių ir beždžionių, įsitaisiusių netoliese augančiuose medžiuose, sąmyšį.
   - Ką gi, - tariau, - greitai sužinosime atsakymus.
   Likau stovėti medžio šešėlyje tol, kol laivas palietė žemės paviršių ir iš jo salono išlipo Tomas Nkobe su žmona. Tai buvo aukštas, gerai sudėtas vyras, apsirėdęs įprastais vakarietiškais drabužiais, o ji - liekna, gracinga, elegantiškai sušukuota, mūvinti būtent jai tinkančias aptemptas chaki spalvos kelnes ir dėvinti medžioklinį švarką.
   - Sveiki! - tarė Nkobė angliškai, kai aš prisiartinau. - O aš
būgštavau, kad mums patiems teks ieškoti kelio į kaimą.
   - Jambo, - atsakiau suahili kalba. - Sveiki atvykę į Kirinijagą.
   - Jambo, - pasitaisė jis, pereidamas į suahili, - ar tu esi Koinagė?
   - Ne, Koinagė yra mūsų didysis vadas. Tu gyvensi jo kaime.
   - O tu esi...
   - Aš esu Koriba, - atsakiau.
   - Jis yra mundumugu, - išdidžiai pridūrė Ndemi. - Aš esu
Ndemi. - Jis trumpam nutilo. - Kada nors aš taip pat tapsiu mundumugu.
   Nkobė jam nusišypsojo:
   - Tikiu, kad tapsi. - Staiga jis prisiminė žmoną. - O štai Vanda.
   Ji žengtelėjo priekin, nusišypsojo ir ištiesė ranką:
   - Tikrų tikriausias mundumugu! - ištarė ji suahili kalba su ryškiu akcentu, - labai jaudinausi prieš šį susitikimą!
   - Tikiuosi, kad jums patiks naujasis gyvenimas Kirinijagoje, - atsiliepiau, spausdamas jai ranką.
   - O, esu tuo įsitikinusi, - šūktelėjo ji entuziastingai, o tuo metu, palikęs bagažą, laivas spėriai pakilo aukštyn. Vanda apžvelgė sausą savaną ir pamatė trejetą gandrų bei šakalą, kantriai laukiantį, kol hiena pasisotins laukiniu veršiu, kurį ji sumedžiojo tą rytą.
   - Man čia jau patinka! - Ištarusi tuos žodžius, ji nutilo, o po to konfidencialiai pridūrė:
   - Tai aš priverčiau Tomą atvykti čia.
   - Iš tikrųjų?
   Ji linktelėjo galvą:
   - Tiesiog nebegalėjau pakęsti Kenijos tokios, kokia ji tapo. Visos tos gamyklos, tas užterštumas! Kai tik sužinojau apie Kirinijagą, iš karto panorau persikelti čionai, sugrįžti į gamtą ir gyventi taip, kaip turėtume gyventi. - Ji įkvėpė pilna krūtine:
   - Pauostyk šį orą, Tomai! Jis prailgins tavo gyvenimą dešimčia metų.
   - Tau nebereikia manęs įtikinėti, - nusišypsojo jis, - aš jau čia... argi ne taip?
   Pasisukau į Vandą Nkobe.
   - Jūs pati nesate kikuji, tiesa?
   - Dabar esu, - atsakė ji, - kai tik ištekėjau už Tomo. Tačiau atsakydama į tavo klausimą, galiu patvirtinti, kad ne. Aš gimiau ir užaugau Oregono valstijoje.
   - Oregone? - pakartojo Ndemi, ranka vydamas nuo veido kelias museles.
   - Amerikoje, - paaiškino ji. Ir po akimirkos pridūrė:
   - Beje, kodėl mes kalbame suahili, o ne kikuji kalba?
   - Kikuji - mirusi kalba, - pasakiau. - Daugelis mūsiškių jos jau nebemoka.
   - O aš tikėjausi, kad ji dar vartojama čia, - aiškiai nusivylusi ištarė ji. - Aš jos mokiausi keletą mėnesių.
   - Nuvykusi Italijon, jūs nekalbėtumėte lotyniškai, - atsakiau. - Mes tebevartojame tam tikrus kikuji kalbos žodžius, kaip kad italai vartoja lotyniškus.
   Ji patylėjo minutėlę, o po to gūžtelėjo pečius:
   - Ką gi, tuomet bent turėsiu progą patobulinti suahili.
   - Stebiuosi, kad jūs norite iškeisti amerikoniškąsias gėrybes į Kirinijagą, - tariau, atidžiai ją stebėdamas.
   - Apie tai svajoju jau daugelį metų, - atsakė Vanda. - Ir ne mane, o Tomą reikėjo įtikinti atvykti čionai. - Ji patylėjo. - Be to, aš išsižadėjau daugelio tų taip vadinamų gėrybių, kai persikėliau iš Amerikos į Keniją.
   - Net Kenijoje esama šiokios tokios prabangos, - pastebėjau. - Mes neturime nei elektros, nei vandentiekio, nei...
   - Mes apsistojame, kur tik galima, - tarė ji, ir aš suskubau uždėti ranką ant Ndemi peties, kol pastarasis nesubarė jos už tai, kad pertraukė mundumugu kalbą. - Aš esu pripratusi prie sunkumų.
   - Tačiau tu visada turėjai namus, į kuriuos galėjai sugrįžti. Šypsodamasi ji klausiamai pažvelgė į mane:
   - Ar tik tu nebandai įkalbėti mane išvykti?
   - Ne, - atsakiau, - tačiau norėčiau pabrėžti, jog nieko nekintamo nėra. Jei bet kuris mūsų bendruomenės narys pasijunta nelaimingas ir pageidauja išvykti -jam tereikia pranešti Aprūpinimo tarnybai, ir laivas atvyks į uostą po valandos.
   - Tik ne mums, - tarė ji, - mes čia ilgam įmerksime uodegas.
   - Įmerksite uodegas? - pakartojau.
   - Ji turi omenyje, kad mes pasiliksime čia, - paaiškino Nkobė, apkabindamas žmoną per pečius.
   Mums bestovint, karštas vėjas pakėlė dulkių kamuolius.
   - Manau, laikas palydėti jus į kaimą, - pasakiau, delnu prisidengdamas akis. - Jūs, be abejonės, esate pavargę ir pageidautumėte pailsėti.
   - Visai ne, - atšovė Vanda Nkobe. - Tai visiškai naujas pasaulis. Aš noriu apsidairyti. - Jos žvilgsnis nukrypo į Ndemi, kuris įdėmiai žiūrėjo į ją. - Kas nors ne taip? - pasidomėjo ji.
   - Tu esi labai stipri ir tvirta, - pritariamai ištarė Ndemi. - Tai gerai. Galėsi pagimdyti daug vaikų.
   - Tikiuosi, kad ne, - atsakė ji. - Jei Kenijoje ir yra ko nors per daug, tai vaikų.
   - Čia ne Kenija, - pataisė Ndemi.
   - Aš rasiu kitų būdų būti naudinga visuomenei.
Ndemi akimirksnį tyrinėjo ją žvilgsniu:
   - Ką gi, - pagaliau tarė jis, - tikiuosi, kad tu galėsi nešioti malkas.
   - Džiaugiuosi, jog mums pavyko susitarti, - pasakė ji.
   - Tačiau tau reikės naujo vardo, - tęsė Ndemi, - Vanda - europietiškas vardas.
   - Tai tik vardas, - tariau, - kurį pakeitus, ji netaps kikuji.
   - Neprieštarauju, - įsiterpė Vanda, - aš pradedu naują gyvenimą, todėl man būtinas naujas vardas.
   Aš gūžtelėjau pečius:
   - Kokio vardo norėtum?
   Ji nusišypsojo Ndemi:
   - Tu man jį išrink, - pasakė.
   Ndemi ilgam suraukė kaktą, po to dar kartą nužvelgė moterį:
   - Mano motinos sesuo, praėjusiais metais mirusi gimdymo metu, buvo vardu Mvangė, ir dabar kaime niekas taip nebesivadina.
   - Tuomet tebūnie Mvangė, - pasakė ji, - Mvangė va Ndemi.
   - Bet aš nesu tavo tėvas, - paprieštaravo Ndemi.
   Ji nusišypsojo jam:
   - Tu esi mano naujojo vardo tėvas.
   Ndemi išdidžiai išpūtė krūtinę.
   - Na, o dabar, kai viskas jau nuspręsta, - tarė Nkobė, - ką darysime su mūsų bagažu?
   - Jums jo neprireiks, - pasakiau.
   - Ne, jis mums bus reikalingas, - atšovė Mvangė.
   - Jums buvo liepta nieko neimti iš Kenijos.
   - Aš atsivežiau keletą kikois, kuriuos išaudžiau pati, - pasakė ji, - tai, be abejo, turėtų būti leistina, kadangi aš pati sau ausiu audinį ir siūsiu drabužius Kirinijagoje.
   Išklausęs ir trumpai apsvarstęs jos paaiškinimą, pritariamai linktelėjau galvą:
   - Aš atsiųsiu vieną iš vaikų paimti lagaminus.
   - Jie nėra sunkūs, - paprieštaravo Nkobė, - galiu pats juos panešėti.
   - Kikuji vyrai nieko nerenka ir nenešioja, - paaiškino Ndemi.
   - O kikuji moterys? - paklausė Mvangė, aiškiai nenorėdama palikti bagažo likimo valiai.
   - Jos nešioja malkas ir grūdus, o ne lagaminus su rūbais, - atsiliepė Ndemi. - Šį darbą, - ištarė jis, su panieka rodydamas į du odinius lagaminus, - dirba vaikai.
   - Tuomet galime keliauti, - tarė Mvangė, - čia nėra vaikų.
   Ndemi, švytėdamas iš pasididžiavimo, nuskuodė pirmyn.
   - Leiskite jį į priekį, - tariau. - Jo akys jaunos ir šviesios. Jis sugeba įžiūrėti gyvates bei hienas, besislapstančias aukštoje žolėje.
   - Ar čia yra nuodingų gyvačių? - paklausė Nkobė.
   - Keletas rūšių.
   - Kodėl neišnaikinate jų?
   - Todėl, kad čia ne Kenija, - atsakiau.
   Žengiau paskui Ndemi, o Nkobė su žmona ėjo už mūsų, dalindamiesi įspūdžiais apie pastebėtus gyvūnus bei juos supantį kraštovaizdį. Nukeliavę kokį pusmylį, priartėjome prie ant takelio stovinčio impalos patino.
   - Argi jis ne puikus? - sušnabždėjo Mvangė. - Pažiūrėk, kokie jo ragai!
   - Gaila, kad neturiu fotoaparato! - pasakė Nkobė.
   - Kirinijagoje fotoaparatai yra uždrausti, - tariau.
   - Aš žinau, - atsakė Nkobė. - Tačiau, atvirai kalbant, nesuprantu, kaip toks paprastas daiktas galėtų pakenkti tavo bendruomenei.
   - Turint fotoaparatą, reikia fotojuostos, vadinasi, reikalinga gamykla, gaminanti fotoaparatus ir juostas. Ryškinti filmą reikia chemikalų, o po to - rasti vietą nepanaudotoms atliekoms. Nuotraukoms spausdinti reikia fotopopieriaus, o mums vos užtenka medžio ugniakurams.
   Atsikvėpęs tęsiau:
   - Kirinijaga tenkina visus mūsų troškimus. Štai kodėl mes atvykome čia.
   - Kirinijaga tenkina visus jūsų poreikius, - tarė Mvangė. - Tai nėra visai tas pats.
   Staiga Ndemi sustojo ir atsisuko į ją:
   - Tai jūsų pirmoji diena čia, todėl šitoks neišmanymas atleistinas, - paaiškino jis. - Tačiau jokiai manamuki nevalia ginčytis su mundumugu.
   - Manamuki? - pakartojo ji. - Kas yra manamuki?
   - Tai tu, - atsakė Ndemi.
   - Esu girdėjęs šį žodį anksčiau, - tarė Nkobė, - manau, kad jis reiškia "žmona".
   - Tu klysti, - atsakiau, - manamuki reiškia moterišką giminę apskritai.
   - Tu kalbi apie moterį? - paklausė Mvangė.
   Aš papurčiau galvą:
   - Apie bet kokią moteriškos giminės nuosavybės rūšį, - paaiškinau, - moterį, karvę, kiaulę, avį, kalę.
   - Ir Ndemi mano, kad aš esu viena nuosavybės rūšių?
   - Tu esi Nkobės manamuki, - patvirtino Ndemi.
   Ji minutėlei susimąstė, po to linksmai gūžtelėjo pečius:
   - Velniai nematė, - pratarė ji angliškai. - Jei Vanda tebuvo vardas, manamuki tėra tik žodis. Aš tą iškęsiu.
   - Tikiuosi, - atsakiau suahili kalba, - nes tau teks su šituo susitaikyti.
   Ji atsisuko į mane:
   - Žinau, kad mes esame pirmieji imigrantai, atvykę į Kirinijagą, ir jūs, ko gero, dvejojate dėl mūsų, tačiau tai yra būtent tas gyvenimas, kurio aš visada troškau. Esu pasiryžusi būti geriausia manamuki, kokią tu esi kada matęs, velniai rautų.
   - Tikiuosi, - pasakiau, tačiau tuo pačiu metu pastebėjau, kad vėjas tebepučia iš vakarų.

---

   Aš supažindinau Nkobę ir Mvangę su jų kaimynais, parodžiau jų šambą, kurioje jie augins daržoves, atskyriau šešetą jiems priklausančių galvijų bei dešimt ožkų ir pasiūliau nakčiai uždaryti juos savojoje boma tam, kad apsaugotų nuo hienų; paaiškinau, kaip pasiekti upę pasisemti vandens ir palikau abudu prie trobelės slenksčio. Mvangė atrodė viskuo labai sužavėta ir netrukus ėmė gyvai šnekučiuotis su moterimis, atėjusiomis apžiūrėti jos keisto apdaro.
   - Ji labai daili, - pastebėjo Ndemi, kartu su manimi vaikščiodamas po laukus, kur aš laiminau kaliauses. - Galbūt tavo perskaityti ženklai buvo klaidingi.
   - Galbūt, - pasakiau.
   Jis įsistebeilijo į mane:
   - Tačiau tu taip nemanai?
   - Ne.
   - Na, bet man ji patinka, - tarė jis.
   - Tai tavo teisė.
   - Vadinasi, tu jos nemėgsti?
   Aš patylėjau, apgalvodamas atsakymą:
   - Ne, - pagaliau atsakiau, - aš jos bijau.
   - Tačiau ji tik manamuki, - paprieštaravo jis, - ji negali padaryti nieko blogo.
   - Susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, kiekvienas gali padaryti daug blogo.
   - Aš tuo netikiu, - pasakė Ndemi.
   - Tu abejoji savojo mundumugu žodžiais? - paklausiau aš.
   - Ne, - atsakė jis susigėdęs, - jei tu jau ką nors sakai, tai turi būti teisybė, bet aš nesuvokiu, kodėl.
   Aš kreivai nusišypsojau:
   - Nes tu dar nesi mundumugu.
   Jis stabtelėjo ir ranka parodė į grupę impalos patelių, besiganančių už kokių trijų šimtų pėdų.
   - Nejaugi ir jos gali padaryti ką nors bloga? - paklausė jis.
   - Taip.
   - Bet kaip? - paklausė Ndemi susiraukdamas. - Kilus pavojui, jos nesipriešina, o stengiasi pabėgti nuo jo. Ngai nedavėjoms ragų, todėl jos negali apsiginti. Jos nėra pakankamai didelės, kad nuniokotų mūsų pasėlius. Jos net negali įspirti užpuolikui, kaip zebrai. Aš nesuprantu.
   - Aš papasakosiu tau istoriją apie Bjauriąją Buivolę, ir tuomet tu suprasi, - tariau aš.
   Ndemi laimingas nusišypsojo, nes labiau už viską mėgo įvairiausius pasakojimus, todėl aš nusivedžiau jį akacijos šešėlin, kur mes abu susėdome vienas prieš kitą.
   - Vieną dieną buivolė klaidžiojo po savaną, - pradėjau aš. - Tąkart hienų auka tapo jos pirmagimis veršelis, todėl ji labai sielvartavo. Netikėtai ji išvydo impalos mažylę, kurios motiną tą patį rytą sudraskė hienos.
   - Aš norėčiau priglausti tave, - tarė buivolė, - nes esu labai vieniša, o mano širdis kupina meilės. Bet tu nesi buivolė.
   - Ir aš jaučiuosi labai vieniša, - pasakė impalos jauniklė. - Jei tu paliksi mane čia vieną ir beginklę, aš jokiu būdu neišgyvensiu iki ryto.
   - Bėda yra ta, - tarė buivolė, - kad tu esi impala, o mes esame buivolai. Tu nesi mūsiškė.
   - Aš būsiu pati geriausia buivolė, - pažadėjo impala, - aš ėsiu, ką jūs ėdate, gersiu, ką jūs geriate ir eisiu ten, kur eisite jūs.
   - Kaip gi tu pavirsi buivole? Tau net ragai neauga.
   - Tada aš nešiosiu ant galvos medžių šakas.
   - Tu nesivolioji purve, kad apsaugotum odą nuo parazitų, - pastebėjo buivolė.
   - Pasiimk mane kartu, ir aš išsiterliosiu purvu labiau už bet kurį buivolą, - pasakė impala.
   - Taip impalos jauniklė sugebėjo atremti visus buivolės argumentus, todėl galiausiai ši sutiko pasiimti ją kartu. Dauguma kaimenės narių nusprendė, jog impala yra pati bjauriausia buivolė, kokią jiems yra tekę kada nors regėti, - Ndemi tai išgirdęs sukikeno, - bet impala labai stengėsi elgtis kaip buivolė, tad jie leido našlaitei pasilikti.
   - Ir štai vieną kartą keletas jaunų buivolų, besiganiusių atokiau nuo kaimenės, priėjo gilią, klampaus purvo sklidiną pelkę, užtvėrusią jiems kelią.
   - Mums teks grįžti atgal prie bandos, - tarė vienas jaunas buivolas.
   - Kodėl gi? - paklausė impala. - Kitoje pelkės pusėje auga vešli jauna žolė.
   - Mus įspėjo, jog tokia gili pelkė kaip ši, gali įtraukti gilyn ir pražudyti.
   - Aš tuo netikiu, - atšovė impala ir, būdama narsesnė už savo bendrus, nustriksėjo į patį pelkės vidurį.
   - Matote? - pasakė ji. - Pelkė neįtraukė manęs, čia visai saugu.
   Pagaliau trys jauni buivolai įsidrąsinę žengė pirmyn, tačiau visi jie tučtuojau įklimpo ir nuskendo.
   - Tai bjauriosios buivolės kaltė, - nusprendė bandos vedlys, - ji paragino juos bristi į pelkę.
   - Bet ji nenorėjo nieko bloga, - gynė ją įmotė. - Tai, ką ji pasakė, buvo tiesa, nes jai pelkė nekėlė pavojaus. Ji tetrokšta gyventi su mumis ir būti buivolė; prašau, nebauskite jos.
   Vedlio išmintį nusvėrė geraširdiškumas, tad jis atleido bjauriajai buivolei.
   - O po savaitės bjaurioji buivolė, galinti iššokti aukštyn ligi krūmų viršūnių, stryktelėjusi pastebėjo būrelį hienų, besislapstančių žolėje. Palaukusi, kol jos visai priartėjo, impala įspėjamai šūktelėjo. Buivolai puolė bėgti, tačiau hienos spėjo sučiupti bjauriosios buivolės įmotę ir ją sudraskė.
   - Daugelis buivolų buvo dėkingi bjauriajai buivolei už perspėjimą, tačiau naujasis bandos vedlys, po savaitės pakeitęs senąjį, buvo išmintingesnis.
   - Tai bjauriosios buivolės kaltė, - tarė jis.
   - Kaip gi gali būti? - paklausė vienas senesniųjų buivolų. - Ji mus įspėjo, kad artinasi hienos.
   - Tačiau perspėjo per vėlai, - atsakė vedlys. - Jei ji būtų įspėjusi jus vos tik išvydusi hienas, jos motina tebebūtų su mumis. Tačiau ji užmiršo, jog mes negalime bėgti taip spėriai, kaip ji, todėl jos motina nebegyva.
   - Ir naujasis vedlys, nors jo širdis buvo kupina liūdesio, nusprendė, kad bjaurioji buivolė privalo palikti bandą, nes būti buivolu ir norėti juo būti toli gražu ne tas pats.
   Baigęs savo pasakojimą, atsilošiau į medžio kamieną.
   - Ar bjaurioji buivolė liko gyva? - paklausė Ndemi.
   Aš gūžtelėjau pečius ir nubraukiau dilbiu ropojantį vabzdį:
   - Tai jau kita istorija.
   - Ji nelinkėjo niekam bloga.
   - Tačiau, nepaisant šito, padarė daug žalos.
   Ndemi, svarstydamas mano atsakymą, pirštu braižė dulkėse ženklus, po to pažvelgė į mane:
   - Bet jei jos nebūtų buvę kaimenėje, hienos vis tiek būtų sudraskiusios jos motiną.
   - Galbūt.
   - Vadinasi, tai ne jos kaltė.
   - Jei aš užsnūsčiau po šiuo medžiu, o tu, pamatęs juodąją mambą, šliaužiančią per žolę link manęs, manęs nepažadintumei, o mamba nužudytų mane, ar būtum kaltas dėl mano mirties? - paklausiau aš.
   - Taip.
   - Net ir tada, jeigu ji mane nužudytų, tau čia nebūnant?
   Ndemi susiraukė:
   - Tai sunkus klausimas.
   - Taip, iš tikro.
   - Su pelke kur kas paprasčiau, - tarė jis. - Tuomet be abejonės, buvo bjauriosios buivolės kaltė, nes, jos neparagintas, joks buivolas nebūtų ten įžengęs.
   - Tai tiesa, - pasakiau.
   Ndemi išsėdėjo keletą akimirkų nekrutėdamas, vis dar narpliodamas papasakotos istorijos niuansus:
   - Tu tvirtini, kad yra daug įvairių būdų padaryti žalą, - pareiškė jis.
   - Taip.
   - Ir reikia daug išminties, norint suprasti, kas kaltas, kadangi kvailas vedlys neįžvelgė bjauriosios buivolės kaltės, o protingas vedlys suprato, kas nusipelnė bausmės už neveiklumą.
   Linktelėjau galvą.
   - Supratau, - tarė Ndemi.
   - O kaip visa tai siejasi su manamuki? - paklausiau aš.
   Jis vėl patylėjo:
   - Jei kaime atsitiks kas nors bloga, tau teks pasinaudoti savo išmintimi ir nuspręsti, ar Mvangė, kuri tenori būti kikuji, bus dėl to kalta.
   - Teisybė, - patvirtinau atsistodamas.
   - Tačiau aš vis dar nežinau, kuo ji gali mums pakenkti.
   - Ir aš, - atsakiau.
   - Ar tu suprasi, kada šitai įvyks? - paklausė jis. - O gal tai bus iš pažiūros teisingas poelgis, kaip impalos perspėjimas, išvydus hienas?
   Aš nutylėjau.
   - Kodėl tyli, Koriba? - pagaliau paklausė Ndemi.
   Aš sunkiai atsidusau:
   - Todėl, kad esama klausimų, į kuriuos nežino atsakymo net mundumugu.

---

   Išaušus penktajam rytmečiui nuo tos įsimintinos dienos, Ndemi, kaip paprastai, laukė manęs išeinančio iš savo trobelės.
   - Jambo, Koriba, - pasisveikino jis.
   Burbtelėjimu atsakęs į pasveikinimą, nuklibinkščiavau prie ugnies, kurią spėjo pakurstyti Ndemi ir tol sėdėjau sukryžiavęs kojas, kol atšilo mano seni kaulai.
   - Ko mokysimės šiandien? - paklausė jis pagaliau.
   - Šiandien aš mokysiu tave, kaip paprašyti Ngai gausaus derliaus, - atsakiau.
   - Bet šitą mes mokėmės praėjusią savaitę.
   - Ir mokysimės kitą savaitę, ir dar daug kitų savaičių, - atsakiau.
   - O kada aš išmoksiu užkalbėjimus ligoniams gydyti arba paversti priešus vabzdžiais, idant galėčiau po to sutraiškyti juos?
   - Kai būsi vyresnis, - tariau aš.
   - Aš jau pakankamai suaugęs.
   - Ir subręsi.
   - Kaip tu sužinosi, kad aš subrendau? - atkakliai teiravosi Ndemi.
   - Aš įsitikinsiu tuo tada, kai praeis mėnuo, o tu nė karto nepaklausi manęs apie užkalbėjimus ar burtus, nes kantrybė - viena svarbiausių vertybių, kurias privalo įgyti mundumugu. - Aš atsistojau. - O dabar nueik prie upės ir prisemk moliūgus vandens, - paliepiau, mostelėdamas ranka į du tuščius indus vandeniui.
   - Taip, Koriba, - atsakė susikrimtęs Ndemi.
   Belaukdamas jo, aš nuėjau į savo trobelę, įsijungiau kompiuterį ir per jį paprašiau Aprūpinimo Tarnybą truputį pakoreguoti orbitą taip, kad vakarinių lygumų rajone kiek palytų ir atvėstų oras. Tai padaręs, pasikabinau ant kaklo krepšelį ir grįžau į boma pažiūrėti ar jau parėjo Ndemi, tačiau savo jaunojo pagalbininko vietoje išvydau belaukiančią Vambu, vyresniąją Koinagės žmoną, kuri vos tramdė įniršį.
   - Jambo, Vambu, - tariau.
   - Jambo, Koriba, - atsakė ji.
   - Tu nori pasikalbėti su manimi?
   Ji linktelėjo.
   - Apie tą moterj iš Kenijos.
   - Taigi?
   - Taip, - tarė Vambu. - Tu turi priversti ją išvykti!
   - Ką gi padarė Mvangė? - paklausiau aš.
   - Aš esu vyresnioji vyriausiojo vado žmona, tiesa? - pareikalavo patvirtinti Vambu.
   - Tai tiesa.
   - Ji nerodo man deramos pagarbos.
   - Kuriuo atžvilgiu? - pasidomėjau.
   - Ogi visais!
   - Pavyzdžiui?
   - Jos khanga yra žymiai dailesnė negu mano: spalvos ryškesnės, audinio raštai įvairesni, o pati medžiaga švelnesnė.
   - Ji išaudė khangą savomis staklėmis senoviniu būdu, - paaiškinau aš.
   - Na ir kas? - atkirto Vambu.
   Aš susiraukiau.
   - Ar tu nori, kad aš paprašyčiau ją atiduoti tau šitą khangą? - paklausiau, mėgindamas suprasti jos įtūžio priežastį.
   - Ne!
   - Tuomet aš nesuprantu, - prisipažinau.
   - Tu visiškai nesiskiri nuo Koinagės! - atsakė ji, aiškiai nusivylusi, kad aš nesuprantu jos skundo. - Net ir būdamas mundumugu, tu išlieki tik vyras!
   - Gal tu galėtum daugiau papasakoti, - pasiūliau aš.
   - Kibo buvo kvaila it vaikas, - pradėjo ji, turėdama omenyje jauniausią Koinagės žmoną, - bet aš mokiau ją tapti gera žmona. O dabar ji nori būti panaši į moterį iš Kenijos.
   - Tačiau moteris iš Kenijos, - pasakiau aš, kalbėdamas jos žodžiais, - nori būti panaši į jus.
   - Ji negali būti tokia kaip aš! - Vambu beveik rėkė ant manęs. - Aš esu vyriausioji Koinagės žmona!
   - Aš turiu omenyje, kad ji nori pritapti prie mūsų bendruomenės.
   - Neįmanoma! - iškošė Vambu. - Ji pasakoja apie daugybę keistų dalykų.
   - Pavyzdžiui?
   - Tai nesvarbu! Tu turi priversti ją išvykti!
   - Už tai, kad ji dėvi dailią khangą ir padarė gerą įspūdį Kibo? - paklausiau aš.
   - Tfu! - Ji suplojo rankomis. - Tu esi toks pat kaip Koinagė! Apsimeti nesuprantąs, bet pats žinai, jog ji turi išvykti!
   - Aš iš tiesų nesuprantu, - pasakiau.
   - Tu esi mano, o ne jos mundumugu. Aš atginsiu tau dvi riebias avis, jeigu tu panaudosi prieš ją thahu.
   - Aš nesiruošiu prakeikti Mvangės dėl tavo išvardintų priežasčių, - atsakiau tvirtai.
   Ji ilgai spoksojo į mane, po to nusispjovė, apsisuko ant kulno ir nukurnėjo vingiuotu takeliu žemyn, kaimo link, visą laiką kažką nirtulingai murmėdama panosėje, vos nepargriovusi Ndemi, grįžtančio su vandens sklidinais moliūgais.
   Per kitas dvi valandas aš mokiau Ndemi derliaus užkalbėjimų, o po to paprašiau jį nueiti į kaimą ir pakviesti Mvangę.
   Po valandos, lydima Ndemi, Mvangė, apsirėdžiusi tviskančia khanga, užkopė į mano kalvą ir įžengė į mano boma.
   - Jambo, - pasveikinau ją.
   - Jambo, Koriba, - atsakė ji. - Ndemi sako, kad tu nori pasikalbėti su manimi.
   - Tai tiesa, - linktelėjau aš.
   - Kitos moterys berods manė, jog aš turėčiau dėl to išsigąsti.
   - Neįsivaizduoju, kodėl, - atsakiau.
   - Galbūt dėl tavo sugebėjimų iššaukti žaibus, paversti hienas vabzdžiais ir nudobti priešus, esančius už daugelio mylių, - pakišo mintį Ndemi.
   - Galbūt, - pritariau aš.
   - Kodėl gi tu pasikvietei mane? - paklausė Mvangė.
   Aš truputį patylėjau svarstydamas, kaip geriau pradėti kalbą.
   - Yra šiokių tokių problemų dėl tavo drabužio, - ištariau pagaliau.
   - Bet aš dėviu khangą, kurią pati išsiaudžiau, - atsakė ji, akivaizdžiai sugluminta.
   - Aš žinau, - atsakiau, - tačiau audeklo kokybė ir spalvų subtilumas sukėlė tam tikrą... - nutilau, ieškodamas tinkamo žodžio.
   - Priešiškumą? - pasiūlė ji.
   - Būtent, - patvirtinau, jausdamasis dėkingas už tai, kad ji taip greitai susivokė. - Manau, geriausia būtų, jei tu nusiaustum ne tokius spalvingus aprėdus.
   Aš beveik tikėjausi sulauksiąs pasipriešinimo, tačiau ji nustebino mane, iš karto sutikdama su mano pasiūlymu.
   - Iš tikro, - atsakė ji, - aš nenoriu įžeisti savo kaimynų. Ar galėčiau sužinoti, kam nepatiko mano khanga?
   - Kodėl?
   - Aš norėčiau padovanoti jai šį rūbą.
   - Tai buvo Vambu, - atsakiau.
   - Man derėjo numanyti, kokią reakciją sukels mano drabužiai. Aš iš tikro labai apgailestauju, Koriba.
   - Suklysti gali bet kas, - tariau, - kuo greičiau klaida ištaisoma, tuo mažiau ji žalinga.
   - Tikiuosi, kad tu teisus, - nuoširdžiai atsakė ji.
   - Jis yra mundumugu, - įsiterpė Ndemi, - jis visada teisus.
   - Nenorėčiau nuteikti prieš save moterų, - tęsė Mvangė. - Galbūt aš sugebėsiu kokiu nors būdu parodyti savo gerus ketinimus. - Ji patylėjo. - O jeigu aš pasisiūlyčiau pamokyti jas kikuji kalbos?
   - Jokia manamuki negali būti mokytoja, - paaiškinau. - Tik vadai ir mundumugu gali mokyti.
   - Tai nėra labai protinga, - tarė ji, - kas nors kitas, be vadų ir tavęs taip pat gali kuo nors pasitarnauti.
   - Taip gali būti, - sutikau aš. - O dabar leisk tavęs paklausti.
   - Ko?
   - Ar tu atvykai į Kirinijagą tam, kad būtum naudinga?
   Ji atsiduso.
   - Ne, - prisipažino. Minutėlę patylėjusi, ji paklausė:
   - Tai viskas?
   - Taip.
   - Tuomet verčiau grįšiu atgal ir pradėsiu austi naują audinį.
   Aš pritariamai linktelėjau, ir ji pasuko atgal į kaimą, leisdamasi žemyn ilgu vingiuotu takeliu.
   - Kai aš tapsiu mundumugu, - pastebėjo Ndemi, žiūrėdamas į tolstančią jos figūrą, - neleisiu jokioms manamuki ginčytis su manimi.
   - Mundumugu turi būti dar ir pakantus, - tariau aš. - Mvangė yra naujokė, todėl jai reikia daug ką išmokti.
   - Apie Kirinijagą?
   Aš papurčiau galvą:
   - Apie manamuki.

---

   Gyvenimas slinko ramiai beveik šešias savaites, kol neprasidėjo trumpi lietūs.
   Tą rytą aš ruošiausi leistis žemyn į kaimą šventinti kaliausių, kai išvydau trejetą moterų, kylančių takeliu į mano boma. Tai buvo senojo Kadamu našlė Sabo, antroji Sabana žmona Bori bei Vambu.
   - Mundumugu, mums reikia pasikalbėti su tavimi, - tarė Vambu.
   Sukryžiavau kojas, atsisėdau prie savo trobelės ir palaukiau, kol jos įsitaisys priešais.
   - Galite pradėti, - pasakiau.
   - Mes atėjome dėl moters iš Kenijos, - tarė Vambu.
   - Nejaugi? - nustebau aš. - Maniau, kad ši problema jau išspręsta.
   - Ji nėra išspręsta.
   - Ar ji tau padovanojo savo khangą? - paklausiau.
   - Taip.
   - Tu jos nenešioji, - pastebėjau.
   - Ji man netinka, - atsakė Vambu.
   - Tai tik audeklo gabalas, - nustebau, - kaip jis gali netikti?
   - Netinka, - užsispyrus pakartojo ji.
   Aš gūžtelėjau pečiais:
   - Kokia ta nauja problema?
   - Ji pamynė Kikuji tradicijas, - pasakė Vambu.
   Aš pasisukau į kitas moteris:
   - Ar tai tiesa? - paklausiau.
   Sabo linktelėjo:
   - Ji ištekėjusi moteris, tačiau nenusiskuto galvos plikai.
   - Ir savo trobelėje ji laiko pamerktas gėles, - pridūrė Bori.
   - Kenijoje moterys nesiskuta galvų, - atsakiau. - Aš patarsiu jai nusiskusti. O gėlės, ką gi, tai nėra mūsų įstatymų pažeidimas.
   - Bet kodėl ji jas augina? - primygtinai klausė Bori.
   - Galbūt ji mano, kad tai malonu akiai, - mėginau spėti.
   - Tačiau dabar mano duktė pasišovė auginti gėles ir priešgyniauja man, kai imu tvirtinti, jog kur kas svarbiau yra auginti augalus maistui.
   - O dar moteris iš Kenijos padirbo sostą savo vyrui Nkobei, - įsiterpė Sabo.
   - Sostą? - pakartojau.
   - Ji pritaisė atlošą ir ranktūrius jo suoliukui, - paaiškino Sabo. - Kuris gi vyras, išskyrus vadą, sėdi soste? Gal ji mano, kad Nkobė pakeis Koinagę?
   - N i e k a d a! - iškošė Vambu.
   - O kitą sostą ji pasidirbo sau, - tęsė Sabo. - Net Vambu nesėdi soste.
   - Tai ne sostai, tai - kėdės, - paaiškinau.
   - Kodėl gi ji negali sėdėti ant suoliukų, kaip kiti bendruomenės nariai? - pareikalavo atsakymo Vambu.
   - Aš manau, kad ji yra ragana, - pasakė Vambu.
   - Kodėl tu taip sakai? - paklausiau.
   - Tik pažvelk į ją, - atsakė Vambu, - ji regėjo trisdešimt penkias didžiąsias liūtis, o jos nugara tebėra tiesi, oda nesusiraukšlėjusi ir ji tebeturi visus dantis.
   - Jos daržovės auga geriau nei mūsų, - pridūrė Sabo, - nors ji skiria mažiau laiko joms sodinti ir prižiūrėti, - Sabo nutilo, atsipūtė ir baigė, - aš manau, jog ji, ko gero, ragana.
   - Ir nors ją slegia pats blogiausias tahu - nevaisingumas - ji elgiasi taip, tarytum iš viso nebūtų prakeikta, - pasakė Bori.
   - O jos naujieji rūbai vis tiek dailesni nei mūsų, - niūriai sumurmėjo Sabo.
   - Tai tiesa, - sutiko Bori. - Dabar Sabanas nepatenkintas manimi, nes jo kikoji ne toks ryškus ir minkštas kaip Nkobės.
   - Ir visos mano dukterys užsimanė sostų, o ne suoliukų, - pridūrė Sabo. - Aš aiškinau joms, kad mums vos pakanka medžio prakuroms, o jos tvirtina, jog sostai yra svarbiau. Ji susuko mergaitėms galvas. Jos nebegerbia vyresniųjų.
   - Visos jaunos moterys jos klauso, tarytum ji būtų vado žmona, o ne bergždžia manamuki, - guodėsi Vambu. - Tu turi išsiųsti ją iš čia, Koriba.
   - Vambu, tu man nurodinėji? - paklausiau švelniai, ir kitos dvi moterys tučtuojau nutilo.
   - Ji yra pikta ragana, todėl privalo išsinešdinti, - atkakliai tebetvirtino Vambu, kurios pyktis įveikė baimę nepaklusti savajam mundumugu.
   - Ji nėra ragana, - tariau, - nes jeigu būtų, aš, jūsų mundumugu, tą žinočiau. Ji tiesiog manamuki, trokštanti pritapti prie mūsų gyvenimo ir, kaip pastebėjote, pasmerkta baisiausiam tahu - nevaisingumui.
   - Jei ji ir nėra ragana, ji vis tiek kažkas daugiau, negu manamuki, - nenusileido Sabo.
   - Kaip tai daugiau? - paklausiau.
   - Daugiau, ir tiek, - niūriai atsakė ji.
   Tai apibendrino problemą.
   - Aš dar kartą pasikalbėsiu su ja, - pažadėjau.
   - Ir priversi ją nusiskusti galvą? - pareikalavo Vambu.
   - Taip.
   - Ir išmesti iš trobelės gėles?
   - Mes apsvarstysime ir šitą.
   - Gal tu galėtum paprašyti Nkobės, kad jis retsykiais ją apkultų, - pridūrė Sabo, - tuomet ji nesielgtų kaip kokia vado žmona.
   - Man jo labai gaila, - pasakė Bori.
   - Nkobės? - paklausiau.
   Bori linktelėjo:
   - Juk tai prakeikimas turėti tokią žmoną, o dar neturėti vaikų.
   - Jis yra geras vyras, - sutiko Sabo, - vertas geresnės moters.
   - Man atrodo, kad jis visiškai laimingas su Mvange, - tariau.
   - Štai dar viena priežastis gailėti jo dėl tokio kvailumo, - pasakė Vambu.
   - Jūs atėjote čia pasikalbėti apie Mvangę ar apie Nkobę? - paklausiau aš.
   - Mes išsakėme viską, dėl ko atėjome, - atšovė Vambu atsistodama. - Tu privalai kažką daryti, mundumugu.
   - Aš pasistengsiu įsigilinti, - pažadėjau.
   Vambu, lydima Sabo, pradėjo leistis takeliu žemyn į kaimelį. Tuo tarpu Bori, sulinkusi nuo visą gyvenimą nešiojamų malkų svorio, nukarusiu pilvu po pagimdytų trejeto sūnų ir penketo dukterų, teturinti vos devynis dantis, kreivomis kojomis po vaikystėje persirgtos ligos, ši Bori, palydėjusi tik trisdešimt keturias didžiąsias liūtis, dar minutėlę pastovėjo priešais.
   - Ji iš tikro ragana, Koriba, - tarėji. - Tau tereikia tik pažvelgti į ją, kad suprastum.
   Po to ji taip pat paliko mano kalvą ir grįžo į kaimą.

---

   Dar kartą iškviečiau Mvangę j savo boma.
   Ji pakilo į kalvą grakščia jaunos merginos eisena, lanksti, liekna ir kupina energijos.
   - Kiek tau metų, Mvange? - paklausiau, kai ji prisiartino.
   - Trisdešimt aštuoneri, - atsakė ji, - nors paprastai žmonėms aš sakau, kad esu tik trisdešimt penkerių, - pridūrė nusišypsodama. Ji minutėlę patylėjo, o po to paklausė:
   - Ar tu dėl šito kvietei mane ateiti čia? Pasikalbėti apie mano metus?
   - Ne, - atsakiau. - Sėskis, Mvange.
   Ji klestelėjo ant mano rytinės laužavietės pelenų, o aš atsisėdau priešais.
   - Kaip tau sekasi pritapti prie kitokio gyvenimo Kirinijagoje? - paklausiau pagaliau.
   - Labai gerai, - entuziastingai atsakė ji, - aš įsigijau daug draugų ir supratau, kad man visai netrūksta Kenijos prabangos.
   - Tai tu čia laiminga?
   - Labai.
   - Papasakok man apie savo draugus.
   - Ką gi, mano artimiausia draugė yra Kibo, jauniausia Koinagės žmona. Aš taip pat pagelbėjau Sumi bei Kalenai sutvarkyti jų sodus, ir...
   - Ar tu neturi vyresnių draugių? - pertraukiau.
   - Nelabai... - prisipažino ji.
   - Kodėl gi taip? - paklausiau aš. - Juk jūs beveik vienmetės.
   - Mes neturime apie ką kalbėtis.
   - Gal jos nedraugiškos? - pasidomėjau.
   Ji susimąstė:
   - Ndemi motina visada man labai maloni. Kitos galėtų būti draugiškesnės, tačiau, mano nuomone, taip yra todėl, jog daugelis jų yra vyriausios žmonos, tad labai užimtos namų ūkyje.
   - Ar tu niekada nepagalvojai, kad gali būti ir kita nedraugiškumo priežastis? - paklausiau.
   - Kurlink tu suki? - sukluso ji.
   - Atsirado problema, - tariau.
   - Och?!
   - Kai kurios vyresnės moterys piktinasi tavo buvimu.
   - Todėl, kad esu imigrantė? - paklausė ji.
   - Ne, - papurčiau galvą.
   - Tai kodėl gi? - primygtinai paklausė ji, nuoširdžiai nustebusi.
   - Kadangi mes laikomės labai griežtų elgesio taisyklių, o tu dar ne visada nori joms paklusti.
   - O aš maniau, kad viską darau labai gerai, - gynėsi ji.
   - Tu klydai.
   - Pateik man pavyzdį, - paprašė Mvangė.
   Aš pažvelgiau į ją:
   - Tu žinai, kad kikuji žmonos turi nusiskusti galvas, o tu iki šiol dar nenusiskutai.
   Ji atsiduso ir palietė ranka plaukus.
   - Aš žinau, - atsakė ji, - ir ruošiausi, bet aš taip jais didžiuojuosi. Nusiskusiu galvą šįvakar, - pažadėjo ji, akivaizdžiai atsipalaidavusi. - Tai viskas?
   - Ne, - atsakiau, - tai tik išorinė problemos pusė.
   - Tuomet aš visai nieko nesuprantu.
   - Sunku paaiškinti, - pasakiau aš, - tavo khangos dailesnės už jų, tavo sodas veši geriau. Tu Vambu vienmetė, o atrodai jaunesnė už jos dukteris. Jų manymu, visa tai tave skiria nuo jų - tu esi kažkas daugiau už paprastą manamuki. Esmė, kurios jos dar nesuprato, tačiau aiškiai pajuto, jog jei tu esi kažkas d a u g i a u, jos yra kažkas m a ž i a u.
   - Ko tu tikiesi iš manęs? - paklausė ji. - Aš turiu dėvėti skarmalus ir leisti sunykti savo sodui?
   - Ne, - atsakiau, - aš to nenoriu.
   - Tai ką gi aš galiu padaryti? - tęsė ji. - Tu sakai man, kad jos jaučia grėsmę dėl mano išsilavinimo. - Ji trumpam nutilo. - Tu taip pat esi išsilavinęs žmogus, Koriba. Tu mokeisi Europoje ir Amerikoje, moki rašyti ir skaityti bei naudotis kompiuteriu. Aš matau, kad tu nė nemanai slėpti savo sugebėjimų.
   - Aš esu mundumugu, - ištariau. - Gyvenu vienas ant kalvos, gentainiai mane stebi su pagarba ir baime. Tokios yra mundumugu pareigos. Tai ne manamuki pareigos, nes ji privalo gyventi kaimelyje ir surasti vietą genties socialinėje hierarchijoje.
   - Štai tą aš ir mėginu padaryti, - nusivylusi atsakė ji.
   - Nereikia taip labai stengtis.
   - Jeigu tu neliepi man tapti nemokša, tai aš vis dar tavęs nesuprantu.
   - Žmogus nepritampa, kai jis yra per daug skirtingas, - pasakiau. - Pavyzdžiui, aš žinau, kad savo namuose tu augini gėles. Be abejo, jos kvapnios ir mielos akiai, tačiau jokia kita kaimelio moteris nepuošia gėlėmis savo trobelės.
   - Tai netiesa, - mėgino paprieštarauti ji, - Sumi puošia.
   - Jei taip, ji tik mėgdžioja tave, - pabrėžiau aš. - Argi tu nesupranti, jog tai dar labiau gąsdina vyresnes moteris, nes kelia grėsmę jų autoritetui?
   Ji žiūrėjo į mane, mėgindama suprasti.
   - Jos nugyveno gyvenimą tam, kad užsitikrintų kažkokią vietą genties viduje, - tęsiau aš, - o štai dabar atvykai tu ir užėmei tą vietą, nepaisydama jų valios ir nuomonės. Mes turime apgyvendinti naują pasaulį: tu esi bevaisė, tačiau nejauti dėl to gėdos ar skausmo ir elgiesi taip, tarytum šis dalykas nebūtų baisus tahu. Toks požiūris prieštarauja jų gyvenimiškai patirčiai, kaip ir tavo būsto puošimas gėlėmis ar įmantrių raštų tavosioms khangoms kūrimas, todėl jos jaučia grėsmę.
   - Tačiau aš vis dar nesuprantu, kaip turėčiau šitą pakeisti, - paprieštaravo ji. - Aš atidaviau savo pirmąsias khangas Vambu, tačiau ši atsisakė jas dėvėri. Pasisiūliau pamokyti Bori, kaip užauginti gausesnį derlių soduose, tačiau ji nė klausytis nepanoro.
   - Žinoma ne, - atkirtau. - Vyresniosios žmonos neklausys manamuki, kaip vadas nepaklausytų ką tik apipjaustyto jaunuolio patarimo. Tau tiesiog reikia, - čia aš pratęsiau mintį angliškai, kadangi Suahili kalboje nėra panašaus termino, - išlaikyti žemesnį lygį. Jei tai padarysi, problemos išnyks savaime.
   Ji minutėlę patylėjo, apmąstydama mano žodžius.
   - Aš pamėginsiu, - galų gale ištarė ji.
   - Ir jei tau reikia padaryti kažką, atkreipiantį j tave dėmesį, - tęsiau aš, vėl pereidamas į Suahili, - pasistenk neįžeisti aplinkinių.
   - Aš net nemaniau kažką įžeidus, - pasakė ji. - Argi aš kalta, kad atkreipiu į save dėmesį?
   - Yra būdų, - atsakiau, - štai, pavyzdžiui, kėdė, kurią tu padirbai.
   - Daugelį metų Tomui skauda nugarą, - tarė ji. - Aš sukaliau tą kėdę, kadangi ant suoliuko jam sunku sėdėti. Nejaugi turėjau leisti savo vyrui kentėti vien todėl, kad kai kurioms moterims nepatinka kėdės?
   - Ne, - atsakiau, - bet tu galėjai pasakyti jaunesnėms moterims, jog suręsti kėdę liepė Nkobė; tuomet niekas tavęs nekaltintų.
   - Tačiau kaltintų jį.
   Aš papurčiau galvą:
   - Vyrai čia turi kur kas daugiau teisių nei moterys. Niekas nesipiktins, jeigu jis lieps savajai manamuki patenkinti jo užgaidas. - Aš nutilau pakankamai ilgam, kad būtų apsiprasta su šia mintimi. - Ar tu supranti?
   - Taip, - atsiduso ji.
   - Ir tu pasielgsi taip, kaip aš tau patariu?
   - Manau, privalau, jei noriu taikiai sugyventi su savo kaimynais.
   - Visada yra alternatyva, - pasakiau.
   Ji energingai papurtė galvą:
   - Visą gyvenimą svajojau apie tokią vietą kaip ši, todėl niekas neprivers manęs iš čia išvykti. Aš padarysiu viską, ką turiu padaryti.
   - Gerai, - tariau atsistodamas - norėjau tuo parodyti, kad pokalbis baigtas, - vadinasi, problema netrukus bus išspręsta.
   Bet, aišku, taip neatsitiko.

---

   Kitas dvi savaites aš praleidau kaimyniniame kaimelyje, kurio vadas netikėtai mirė. Kadangi jis neturėjo nei sūnų, nei brolių, iškilo abejonių dėl paveldėtojų. Aš išklausiau visų pretendentų į sostą, aptariau susidariusią padėtį su Seniausiųjų Taryba. Pagaliau radom visiems tinkantį sprendimą, tad man teko vadovauti vado rengimo ir šukavimo ceremonijai, o po to grįžti į savo kaimą.
   Kopdamas takeliu į savo boma, aš išvydau moters figūrą, įsitaisiusią prie pat mano trobelės. Prisiartinęs pamačiau, jog tai buvo Šima, Ndemi motina.
   - Jambo, Koriba, - pasisveikino ji.
   - Jambo, Šima, - atsakiau.
   - Tikiuosi, tu jautiesi gerai.
   - Taip gerai, kaip begali jaustis senas žmogus, didesniąją dienos dalį ėjęs pėsčiomis, - atsakiau, įsitaisydamas priešais. Po to apžvelgiau savo boma. - Aš nematau Ndemi.
   - Po pietų aš išsiunčiau jį į kaimą, nes norėjau pasikalbėti su tavimi akis į akį.
   - Ar tai siejasi su Ndemi? - paklausiau.
   Ji papurtė galvą:
   - Ne, su Mvange.
   Aš sunkiai atsidusau:
   - Ką gi, tęsk.
   - Aš ne tokia kaip kitos moterys, Koriba, - pradėjo ji. - Aš visada buvau gera Mvangei.
   - Ji man sakė.
   - Jos elgesys man nekelia nerimo, - tęsė ji. - Galų gale aš kada nors tapsiu mundumugu motina, o, kaip žinia, nors yra ir daug vyresnių žmonų, tačiau kaime tegali būti tik vienas mundumugu ir tik viena mundumugu motina.
   - Tai tiesa, - pritariau, laukdamas, kol ji prabils apie savo apsilankymo tikslą.
   - Todėl aš susidraugavau su Mvange, parodydama jai daug nuoširdumo, ir ji man atsimokėjo tuo pačiu.
   - Malonu girdėti.
   - O kadangi aš su ja susidraugavau, - tęsė Šima, - man jos labai pagailo, kadangi, kaip tau žinoma, ją slegia nevaisingumo tahu. Pamaniau, kad jei Nkobė toks turtingas žmogus, jis galėtų pasiimti sau antrają žmoną, kuri padėtų Mvangei darbuotis Šamboje ir gimdyti sūnus bei dukteris. - Ji trumpam nutilo. - Mano dukra Šuni, kaip tu žinai, bus apipjaustyta prieš pat trumpųjų liūčių sezoną, todėl aš kreipiausi į Mvangę kaip draugė ir kaip būsimojo mundumugu motina, norėdama pasiūlyti, kad Nkobė sumokėtų nuotakos mokestį už Šuni. - Čia ji vėl nutilo, piktai suraukdama antakius. - Ji labai įniršo ir pradėjo ant manęs rėkti. Tau reikia su ja pasikalbėti, Koriba. Toks turtuolis kaip Nkobė neturėtų būti priverstas gyventi vienas ir dar su bergždžia žmona.
   - Kodėl tu vadini Nkobę turtuoliu? - paklausiau. - Jo šamba nedidelė, ir jis teturi tik šešetą galvijų.
   - Jo šeima turtinga, - konstatavo ji. - Ndemi man pasakojo, kad jie turi daug žmonių ir mašinų, padedančių išdirbti laukus ir nuimti derlių.
   "Ačiū tau už meškos paslaugą, mažasis Ndemi", - pagalvojau susierzinęs, o garsiai tariau:
   - Visa tai liko ten, Žemėje. Čia Nkobė yra vargšas.
   - Net jeigu jis ir vargšas, - nenurimo Šima, - taip bus neilgai, kadangi Mvangės javai ir daržovės auga daug geriau nei kitur, tarytum tai būtų Ngai atpildas už jo paties lemtą nevaisingumo
tahu Mvangei. - Ji pažiūrėjo į mane. - Koriba, tau reikia su ja pasikalbėti. Tai būtų geras sandėris. Šuni yra labai paklusni bei darbšti ir jai jau dabar labai patinka Mvangė. Mes nereikalausime didelio nuotakos mokesčio, nes aišku, kad mundumugu šeima niekada nebadaus.
   - Kodėl gi tu, kaip liepia paprotys, nenori laukti, kol pats Nkobė kreipsis į tave? - pasiteiravau.
   - Aš tikėjausi, kad Mvangė, išgirdusi mano pasiūlymą, įsitikins jo išmintingumu ir pati perduos jį Nkobei, kadangi jis klauso jos labiau nei dauguma vyrų savo žmonų. Ir kad mintis apie vaisingą moterį, padedančią namų ruošoje, turėtų pasirodyti jai patraukli.
   - Ką gi, tu jai išdėstei savo pasiūlymą, - tariau aš, - ir dabar belieka laukti, kol Nkobė pats nuspręs, kaip jam pasielgti.
   - Bet ji tvirtina, kad neleis Nkobei vesti jokios kitos moters, - atsakė Šima, labiau nustebusi, nei įširdusi, - tarytum manamuki galėtų neleisti vyrui įsigyti kitą žmoną. Ji nežino mūsų papročių, Koriba, todėl tu turi pasikalbėti su ja. Privalai jai įrodyti, jog ji turėtų džiaugtis, turėdama greta kitą moterį, su kuria galėtų paplepėti ir pasidalinti darbais. Ir jai nederėtų leisti, jog Nkobė mirtų bevaikis tik dėl to, kad ji yra prakeikta. - Akimirką padvejojusi, Šima užbaigė: - Be to, galėtum jai priminti, jog Šuni ateityje bus mundumugu sesuo.
   - Džiaugiuosi, kad rūpiniesi Mvangės ateitimi, - ištariau pagaliau.
   Mano balse ji pajuto sarkazmo gaidelę.
   - Ar taip jau blogai yra rūpintis mano mažosios Šuni ateitimi? - reikliai paklausė ji.
   - Ne, - sutikau, - ne, tai nėra blogai.
   - Ach! - šūktelėjo Šima, tarytum staiga būtų prisiminusi kažką svarbaus. - Kai tu kalbėsiesi su Mvange, primink jai, kad ji nešioja mano sesers vardą.
   - Aš visai neketinu kalbėtis su Mvange.
   -Ką?
   - Ne, - pakartojau. - Kaip tu pati pastebėjai, tai ne jos rūpestis. Aš pasikalbėsiu su Nkobe.
   - Bet tu užsiminsi apie Šuni? - prisispyrusi klausė ji.
   - Aš pakalbėsiu su Nkobe, - išsisukinėdamas atsakiau neapibrėžtai.
   Ji pakilo ir pasisuko eiti.
   - Tu gali man padėti, Šima, - pasakiau.
   - Nejaugi?
   Aš linktelėjau:
   - Paprašyk Ndemi tučtuojau ateiti pas mane į boma. Aš turiu jam daug darbų.
   - Iš kur tu žinai, jei ką tik grįžai?
   - Žinau, - atsakiau tvirtai.
   Ji apžvelgė boma rūpestingos motinos žvilgsniu:
   - Aš nematau nepadarytų darbų.
   - Tada aš surasiu, - pažadėjau.

---

   Tą popietę aš nusileidau žemyn į kaimą, nes senajam Siboki reikėjo užkalbėti maudžiančius sąnarius, o Koinagė prašė išspręsti ginčą tarp Njoro ir Sangoros, kilusį dėl veršio, kurį atsivedė jų bendrai auginama karvė.
   Atlikęs čia savo pareigas, aš apkerėjau keletą kaliausių, o po to, jau vėlyvą vidudienį, prisiartinau prie Nkobės šambos, kur užtikau jį ganantį galvijus.
   - Jambo, Koriba! - pasisveikino jis, mojuodamas ranka.
   - Jambo, Nkobe, - atsakiau, eidamas artyn.
   - Ar nenorėtum užeiti į mano trobą paragauti pombe? - pasiūlė jis. - Mvangė tik vakar ją išvirė.
   - Dėkoju už pasiūlymą, tačiau aš nesu linkęs gerti šiltą pombe tokią karštą dieną kaip ši.
   - Iš tiesų gėrimas gana vėsus, - tarė jis. - Mvangė įkasa moliūgą į žemę, kad išlaikytų šaltai.
   - Tuomet paragausiu, - sutikau, žengdamas su juo į vidų.
Mvangė mūsų laukė ir pakvietė užeiti į vėsų trobelės vidų,
įpylė mums pombe ir jau ruošėsi išeiti, kadangi manamuki negali klausytis vyriškų pokalbių.
   - Pasilik, Mvange, - paprašiau.
   - Iš tikro? - paklausė ji.
   - Taip.
   Ji gūžtelėjo pečius ir atsisėdo ant grindų, nugara atsiremdama į trobelės sieną.
   - Kas atvedė tave čia, Koriba? - paklausė Nkobė, atsargiai sėsdamasis j kėdę, ir aš pastebėjau, kad jį vargina nugaros skausmai. - Anksčiau tu pas mus neužeidavai.
   - Mundumugu retai aplanko tuos, kurie yra pakankamai sveiki, kad patys galėtų jį aplankyti, - atsakiau.
   - Vadinasi, tai yra ypatingas atvejis, - konstatavo Nkobė.
   - Taip, - patvirtinau, siurbčiodamas pombe. - Tai ypatingas atvejis.
   - Kas nutiko šį kartą? - pavargusius balsu paklausė Mvangė.
   - Ką tu turi omenyje, sakydama "šį kartą"? - aštriai nukirto Nkobė.
   - Buvo atsiradę keletas nedidelių problemų, - atsakiau, - tačiau jos neturėjo su tavim nieko bendra.
   - Visa, kas siejasi su Mvange, siejasi ir su manimi, - atkirto Nkobė. - Aš nesu aklas ar kurčias, Koriba. Žinau, kad vyresniosios moterys nenori jos pripažinti, tad aš imu dėl to vis labiau pykti. Ji daug ko atsisakė, trokšdama pritapti čia, o iš jų nesulaukė jokio atsako.
   - Aš čia atėjau ne dėl Mvangės, - tariau.
   - Hm? - įtariai krenkštelėjo jis.
   - Tu nori pasakyti, kad kilo problema dėl jo? - susierzinusi paklausė Mvangė.
   - Dėl jūsų abiejų, - atsakiau, - štai kodėl aš atėjau čia.
   - Gerai, Koriba, kas gi nutiko? - paklausė Nkobė.
   - Tu iš tikro pasistengei pritapti prie bendruomenės, kad galėtum gyventi kaip kikuji, Nkobe, - pradėjau aš, - bet yra dar vienas dalykas, kurio visi tikisi iš tavęs. Atėjau su tavimi pasitarti.
   - Kas gi?
   - Tikimasi, jog anksčiau ar vėliau tu paimsi į žmonas dar vieną moterį.
   - Taip ir maniau! - tarė Mvangė.
   - Aš esu labai laimingas su savo dabartine žmona, - atsakė Nkobė su neslepiamu priešiškumu.
   - Galimas daiktas, - atsakiau, susipildamas paskutinius pombe lašus, - tačiau jūs neturite vaikų, o kai Mvangė pasens, jai prireiks pagalbos.
   - Dabar tu paklausyk manęs! - pareikalavo Nkobė. - Aš atvykau čia manydamas, kad Mvangė bus laiminga. Iki šiol ji buvo išbraukta iš gentainių tarpo, jos šalinosi, ją apkalbinėjo. Dabar tu siūlai man priimti į savo namus dar vieną moterį, o kitos ir toliau drabstys Mvangę purvais? Koriba, mums to nereikia! Aš buvau visai laimingas, gyvendamas savo fermoje Kenijoje. Galiu grįžti ten, kada tik panorėsiu.
   - Jei tu taip manai, gal tau iš tikrųjų būtų geriau grįžti j Keniją, - pasiūliau aš.
   - Tomai, - ištarė Mvangė, įdėmiai žvelgdama į sutuoktinį, ir jis nutilo.
   - Iš tiesų niekas jūsų neverčia pasilikti, - tęsiau aš. - Bet jūs esate kikuji, gyvenantys Kikuji pasaulyje, tad jei liksite, bus tikimasi, kad jūs ir elgsitės kaip kikuji.
   - Nėra įstatymo, verčiančio kikuji vesti antrą žmoną, - niūriai ištarė Nkobė.
   - Iš tikro tokio įstatymo nėra, - sutikau, - kaip ir įstatymo, jog kikuji vyras turi būti tėvas. Tačiau tokios mūsų tradicijos, todėl jūs privalėsite joms paklusti.
   - Velniop jas! - sumurmėjo jis angliškai.
   Mvangė ramindama paėmė jį už rankos.
   - Už miško gyvena nedidelė jaunų karių bendruomenė, - pasakė ji, - kodėl gi jie neima į žmonas jaunų moterų? Kodėl kaimelio vyrai mėgina jas visas savintis?
   - Jie negali išlaikyti žmonų, - atsakiau, - štai kodėl jie gyvena vieni.
   - Tai jau jų problema, - atrėžė Nkobė.
   - Aš daug ką paaukojau bendruomenės harmonijos vardan, - tarė Mvangė, - tačiau šį kartą tu prašai per daug. Šitaip gyvendami mes esame laimingi, todėl neketiname ką nors keisti.
   - Jūs nebūsite laimingi.
   - Ką tai reiškia? - paklausė ji.
   - Kitą mėnesį įvyks apipjaustymo ritualas, - tariau aš, - jam pasibaigus, bus daug tinkamų tekėti merginų, todėl žinant, kad tu nevaisinga, akivaizdu, jog daugelis šeimų pasiūlys Nkobei sumokėti nuotakos mokestį už jų dukteris. Jis gali atsisakyti vieną
kartą, antrą kartą, tačiau nuolat atsisakydamas, įžeis daugumą kaimo gyventojų. Jie nuspręs, kad atvykėliui iš Kenijos vietinės moterys atrodo per prastos, o dar labiau juos užgaus tas dalykas, jog jis atsisako turėti vaikų, kurie apgyvendintų mūsų tuščią planetą.
   - Aš jiems paaiškinsiu savo motyvus, - tarė Nkobė.
   - Jie to nesupras, - atsakiau.
   - Taip, jie nesupras, - liūdnai sutiko Mvangė.
   - Tada jie turės su tuo susitaikyti, - tvirtai tarė Nkobė.
   - O tau teks gyventi tylos ir priešiškumo atmosferoje, - pridūriau. - Ar tokį įsivaizdavai gyvenimą, atvykęs į Kirinijagą?
   - Žinoma, ne! - atšovė Nkobė. - Bet niekas neprivers manęs...
   - Mes pamąstysime, Koriba, - pertraukė Mvangė.
   Nkobė apstulbęs pasisuko į žmoną:
   - Ką tu sakai?
   - Aš sakau, kad mes apie tai pagalvosime, - pakartojo Mvangė.
   - Tai viskas, ko aš prašau, - ištariau atsistodamas ir eidamas durų link.
   - Tu labai daug reikalauji, - karčiai tarė Mvangė.
   - Aš nieko nereikalauju, - atsakiau, - aš tik siūlau.
   - Koks skirtumas, jeigu tai sklinda iš mundumugu lūpų?
   Aš nieko jai neatsakiau, nes, tiesą pasakius, iš tikro nebuvo jokio skirtumo.

---

   - Koriba, tu atrodai nelaimingas, - pasakė Ndemi.Jis ką tik baigė lesinti mano viščiukus ir šerti ožkas, o dabar įsitaisė priešais mane akacijos pavėsyje.
   - Taip ir yra, - patvirtinau.
   - Mvangė, - nusprendė jis, linktelėdamas galvą.
   - Mvangė, - sutikau aš.
   Praėjo dvi savaitės po mano apsilankymo pas ją ir Nkobę.
   - Aš mačiaują šį rytą, nuėjęs prie upės pripildyti jūsų moliūgus, - pasakė Ndemi, - ji taip pat neatrodo laiminga.
   - Ji nelaiminga, - pasakiau, - ir aš nieko negaliu padaryti.
   - Bet tu esi mundumugu.
   - Aš žinau.
   - Tu pats galingiausias iš žmonių, - tęsė Ndemi. - Tu tikrai gali numalšinti sielvartą.
   Aš atsidusau:
   - Mundumugu yra pats galingiausias, bet, tuo pačiu, ir pats silpniausias iš žmonių. Mvangės atveju aš bejėgis.
   - Nesuprantu.
   - Mundumugu yra pats galingiausias, kada reikia paaiškinti įstatymus, - pasakiau aš, - tačiau jis ir pats silpniausias, nes tik jį vieną iš visų tie įstatymai supančioja. - Atsikvėpiau minutėlei. - Aš turėčiau leisti jai būti savimi. Jeigu jai nepavyktų tapti manamuki, turėčiau priversti ją palikti Kirinijagą ir grįžti į Kenįją. - Aš dar kartą atsidusau. - Ji privalo elgtis kaip manamuki, jei nori likti gyventi čia, o jei ne - kad ir jokio įstatymo Mvangė nepažeistų - aš turėčiau priversti ją išvykti.
   Ndemi susiraukė.
   - Būti mundumugu gali būti daug sunkiau, negu aš galvojau.
   Aš nusišypsojau ir uždėjau rankąjam ant galvos.
   - Rytoj pradėsime mokytis užkalbėjimų ligoniams gydyti.
   - Tikrai? - pasitikrino jis nušvitusiu veidu.
   Aš linktelėjau galvą.
   - Tavo paskutinis teiginys rodo, kad tu jau nebe vaikas.
   - Aš buvau nebe vaikas jau prieš daugelį liūčių, - paprieštaravo jis.
   - Nieko daugiau nebesakyk, - tariau jam, kreivai šyptelėjęs, - antraip grįšime prie maldelių derliui pagausinti.
   Jis tučtuojau nutilo, o aš pažvelgiau į savanos tolį, kur per atvirą lygumą vėjas ginė dulkių verpetą, įtemptai, gal kokį tūkstantąjį kartą svarstydamas, ką daryti dėl Mvangės. Nežinau, kiek laiko aš išsėdėjau šitaip nejudėdamas, kol staiga pajutau, kaip Ndemi truktelėjo anklodę, kuria buvau apsisiautęs pečius.
   - Moterys, - sušnibždėjo jis.
   - Ką? - paklausiau nesuprasdamas.
   - Iš kaimo, - tarė jis, mostelėdamas ranka takelio, vedančio į mano boma, pusėn.
   Pažvelgiau ten, kur jis rodė ir išvydau besiartinant keturias moteris iš kaimelio. Tai buvo Vambu, Sabo ir Bori, o prie jų šiuokart prisijungė Morina, antroji Kimodos žmona.
   - Ar man pasitraukti? - paklausė Ndemi.
   Aš papurčiau galvą.
   - Jei tu ketini tapti mundumugu, pats laikas pradėti pažinti mundumugu problemas.
   Ketvertas moterų sustojo per kokį dešimt pėdų nuo manęs.
   - Jambo, - pasisveikinau, žiūrėdamas į jas.
   - Kenijos ragana turi išvykti! - pasakė Vambu.
   - Mes kalbėjomės apie tai anksčiau, - atsakiau.
   - Tačiau dabar ji pažeidė įstatymą, - tarė Vambu.
   - Iš tikro? - nustebau. - Kaip?
   Vambu sučiupo Moriną už rankos ir stumtelėjo ją arčiau manęs.
   - Papasakok jam, - triumfuodama liepė ji.
   - Ji apkerėjo mano dukterį, - pasiskundė Morina, aiškiai nejaukiai jausdamasi mano akivaizdoje.
   - Kaip Mvangė apžavėjo tavo dukterį? - paklausiau.
   - Mano Muri buvo geras ir klusnus vaikas, - pasakė Morina. - Ji visada padėdavo man malti grūdus, rūpestingai prižiūrėdavo savo du jaunesniuosius brolius, kai aš triūsdavau laukuose ir niekuomet nepalikdavo nakčiai pravirų spygliuotų vartų, nes hienos galėtų įsigauti į mūsų boma ir išskersti ožkas bei galvijus. - Ji nutilo. Mačiau, kad vos tramdo ašaras. - Nuo paskutiniųjų liūčių ji tekalbėjo tik apie būsimą apipjaustymo ritualą ir apie tą, kuris, kaip ji tikėjosi, sumokės už ją nuotakos mokestį. Ji buvo puiki duktė, duktė, kuria galėtų didžiuotis kiekviena motina. - Moters skruostu nusirito ašara. - Kai pasirodė moteris iš Kenijos, Muri visas dienas praleisdavo su ja, o dabar... - Netikėtai vieniša ašara virto tikru potvyniu. - ...Dabar ji sako nebenorinti būti apipjaustoma. Ji niekuomet netekės - mirs sena ir bevaisė!
   Morina nebegalėjo daugiau ištarti nė žodžio ir pradėjo kumščiais daužytis į krūtinę.
   - Dar ne viskas, - pridėjo Vambu. - Muri nenori būti apipjaustyta todėl, kad moteris iš Kenijos taip pat neapipjaustyta. Nepaisant šito, moteris iš Kenijos ištekėjo už Kikuji genties vyro ir mėgina gyventi tarp mūsų kaip jo manamuki. - Ji įsistebeilijo į mane. - Ji pažeidė įstatymą, Koriba! Mes turime ją išvyti!
   - Aš esu mundumugu, - atsakiau rūsčiai. - Aš nuspręsiu, ką reikia daryti.
   - Tu žinai, ką reikia daryti! - įtūžusi ištarė Vambu.
   - Pakaks, - pasakiau, - daugiau nieko nenoriu girdėti.
   Vambu pažvelgė į mane, tačiau neišdrįso man nepaklusti ir galiausiai, apsisukusi ant kulno, nukurnėjo takeliu žemyn į kaimą, lydima Sabo bei vis dar raudančios Morinos.
   Bori kiek pastovėjo, o po to pasisuko į mane.
   - Yra taip, kaip aš sakiau tau anksčiau, Koriba, - lyg atsiprašydama pratarė šioji, - ji iš tikro ragana.
   Ir taip pat patraukė atgal į kaimą.
   - Ką tu darysi, Koriba? - paklausė Ndemi.
   - Įstatymas aiškus, - tariau pavargusiu balsu, - jokia neapipjaustyta moteris negali būti Kikuji genties vyro sutuoktinė.
   - Ir tu priversi ją išvykti iš Kirinijagos?
   - Aš pasiūlysiu jai pasirinkti, - atsakiau. - Tikiuosi, kad ji nuspręs išvykti.
   - Tai labai blogai, - pasakė Ndemi. - Ji taip stengėsi tapti gera manamuki.
   - Aš žinau, - ištariau.
   - Tai kodėl gi Ngai suteikia jai tiek sielvarto?
   - Kadangi kartais vien pastangų nepakanka.

---

   Mvangė, Nkobė ir aš stovėjome Havene, laukdami atvykstant Aptarnavimo Tarnybos laivo.
   - Man iš tiesų gaila, kad jums nepavyko, - pasakiau nuoširdžiai.
   Nkobė dėbtelėjo į mane, bet nieko nepasakė.
   - Šitaip neturėjo baigtis, - karčiai pastebėjo Mvangė.
   - Nebuvo kitos išeities, - atsakiau. - Jei mes norime sukurti Kirinijangoje Utopiją, privalome laikytis jos taisyklių.
   - Vien tas, jog egzistuoja taisyklė, nereiškia, kad ji teisinga, Koriba, - tarė Mvangė. - Aš atsisakiau beveik visko tam, kad galėčiau čia gyventi, tačiau neleisiu joms žaloti savęs kažkokių kvailų papročių vardan.
   - Be mūsų tradicijų mes nebūtume kikuji, o tik Kenijos gyventojai - pastarieji gyvena visai kitame pasaulyje, - pabrėžiau.
   - Tarp tradicijos ir stagnacijos yra skirtumas, Koriba, - pasakė ji. - Stengdamasis užgniaužti bet kokį skonio ar elgesio pakeitimą pirmosios vardan, tu suformuosi tik antrąją. - Ji trumpam nutilo. - Aš būčiau buvusi gera bendruomenės narė.
   - Tačiau niekam tikusi manamuki, - pasakiau. - Leopardas gali būti sumanus medžiotojas ir bebaimis žudikas, tačiau vis tiek nepritaps prie liūtų būrio.
   - Liūtai ir leopardai išnyko prieš daugelį metų, Koriba, - atsakė ji, - mes kalbame apie žmones, ne apie žvėris, tad visai nesvarbu, kiek taisyklių tu besukurtum ir tradicijų bepaskelbtum, remdamasis savais įstatymais, vis tiek nepriversi visų žmonių galvoti, jausti ir elgtis vienodai.
   - Jau atvyksta, - paskelbė Nkobė, kai Aprūpinimo Tarnybos laivas išniro pro ploną debesų sluoksnį. 
  - Kvaheri, Nkobe, - tariau, ištiesdamas ranką.
   Jis akimirksnį paniekinančiai žvilgterėjo į mano ranką, po to nusigręžė ir toliau stebėjo nusileidžiant Tarnybos laivą.
   Aš pasisukau į Mvangę.
   - Aš stengiausi, Koriba, - pasakė ji, - tikrai stengiausi.
   - Kaip niekas kitas, - užtikrinau. - Kvaheri, Mvange.
   Jos veidas netikėtai virto bejausme kauke.
   - Sudie, Koriba, - atsakė ji angliškai. - O mano vardas yra
Vanda.

---

   Kitą rytą Šima atėjo skųstis, kad Šuni atsakė jaunuoliui, siekiančiam jos rankos.
   Po dviejų dienų Vamba man pasiguodė, kad Kibo - jauniausioji Koinagės žmona - išdabino savo trobelę spalvotais kaspinais ir liovėsi skustis plaukus.
   O kitą rytą Kimi, auginusi tik vieną sūnų, paskelbė, jog ji nebenori turėti daugiau vaikų.
   - Aš maniau, kad ta velniava pasibaigs, - pasakiau sunkiai atsidusęs, stebėdamas kaip Sangora, sielvartaujantis Kimi vyras, leidžiasi takeliu žemyn į kaimą.
   - Taip yra todėl, kad tu suklydai, Koriba.
   - Kodėl taip sakai?
   - Tu įtikėjai neteisinga istorija, - atsakė Ndemi su jaunystei būdingu pasitikėjimu.
   - O! Kaip tai?
   Jis linktelėjo.
   - Tu įtikėjai pasakojimu apie Bjauriają Buivolę.
   - O kuria istorija aš turėjau įtikėti?
   - Istorija apie mundumugu ir gyvatę.
   - Kodėl tu manai, kad viena istorija labiau vertesnė už kitą? - paklausiau jo.
   - Argi mundumugu ir gyvatės istorija neperspėja, jog mes negalime atsikratyti to, ką sukūrė Ngai tik todėl, kad mums tas bjauru ar trikdo mus?
   - Tai tiesa, - pripažinau.
   Ndemi nusišypsojo ir parodė tris pirštus.
   - Šuni, Kibo, Kimi, - išvardino jis. - Trys gyvatės jau paršliaužė. Devyniasdešimt septynios dar turi pasirodyti.
   Ir staiga mane apėmė baisi nuojauta, jog jis yra teisus.

vertė Lina Radišauskienė