Mike Resnick


Vaiduoklis Frenkis

[ Frankie The Spook ]

---

   "Plėšomas neišsipildžiusio geismo traukė ją prie savęs ir sunkiai šnopavo; jo ranka nuslydo nuo jos mažo užpakaliuko aukštyn, per šonkaulius ir tolyn..." 
   Sero Frencio Beikono atvaizdas monitoriaus ekrane nustojo skaityti ir susiraukė.
   - Tai siaubinga, - ryžtingai pareiškė jis.
   - Iš tiesų? - nutaisęs nelaimingą veidą ir žvelgdamas į kompiuterį, paklausė Marvinas Pilčas.
   Beikonas linktelėjo.
   - Dar prastesnis už paskutinįjį bandymą.
   Marvinas atsiduso.
   - Šito aš ir bijojau.
   - Ir ta užuomina apie papą, - tęsė Beikonas. - Kas, tiesą sakant, yra tas "papas"?
   - Tešmuo.
   - Atsiprašau?
   - Moters krūtinė.
   - Jeigu ji taip vadinama, tuomet lyginant su mano programoje esančiu žodynu, tai turėtų būti velnioniškai vulgari krūtinė. 
   - Ką gi, - vėl patraukęs pečiais, tarė Marvinas, - geriau pagalvojus, taip, ko gero, ir yra...
   - Nesąmonė, - tęsė Beikonas. - Kaip vadini alkūnę? Ar ją galima pavadinti ne taip kvailai?
   - Ne, - prisipažino Marvinas.
   - Taigi, - pasakė Beikonas. - tu manai, jog alkūnė yra vertesnė už krūtinę.
   Marvinas vėl patraukė pečiais.
   - Prisipažįstu, jog paskutiniu metu tuo ypatingai nesidomėjau. 
   - Žinau. Aišku viena, kad jeigu kažkuo šiek tiek ir pasidomėjai, tas tikrai neatsispindi tavo rašliavoje.
   - Ir vis dėlto šiuo metu sprendžiau vieną klausimą.
   - Ak, - nusistebėjo Beikonas ir kilstelėjo vieną antakį.
   - Kokį?
   Marvinas nusišypsojo.
   - Galvojau apie tave.
   - Žinojau, jog kalba pakryps būtent šia linkme, - sarkastiškai pasakė Beikonas.
   - Vadinasi, numanai, ko noriu paprašyti?
   - Suprantama.
   Palinkęs priekin Marvinas įdėmiai stebeilijosi į Beikono atvaizdą kompiuteryje.
   - Ar padarysi tai?
   - Ar žinomiausias žmonijos istorijoje rašytojas vietoj tavęs parašys tą apgailėtiną apysaką? - šaipėsi Beikonas. - Jokiu būdu ne.
   - O Šekspyrui tai rašei, - paprieštaravo Marvinas. - Todėl kompiuteriui ir liepiau sumodeliuoti būtent tave.
   - Marvinai, eik ir kurk savo šimto gramų įrangą, o mane palik ramybėje.
   - Tai vadinasi PROGRAMŲ įranga.
   - Koks skirtumas. Man aišku viena - esi sutvertas dirbti kompiuteriais. Tavasis pasaulio neišmanymas prilygsta vien anglų kalbos nemokėjimui.
   - Todėl man ir reikia tavęs. 
   - Ne.
   - Bet aš pasirašiau sutartį.
   - Ne.
   - Ir už kiekvieną uždelstą dieną mokėsiu baudą.
   - Tuomet laiku atiduok apysaką.
   - Jeigu leidėjas jos nepriims, turėsiu grąžinti avansą.
   - O kuo čia dėtas aš?
   - Jeigu būsiu priverstas grąžinti avansą, reikės užstatyti kompiuterį - kad gaučiau pinigų.
   - Puiku, - tarė Beikonas. - Netrukus po to aš bendrausiu su kažkuo, kas rimtai nori keistis sumanymais, o ne vogti juos. 
   - Aš nieko nepavogiau, - atšovė Marvinas.
   - Marvinai, man labai apmaudu tai sakyti, tačiau savo beverčiame gyvenime tu nesugalvojai nieko originalaus, - nusišaipė Beikonas. - Šekspyras bent žinojo, jog nori rašyti dramas. 
   - Ir tu jam padėjai.
   - Padėjau? - įniršęs pakartojo Beikonas. - Kaip manai, kas parašė visus tuos kūrinius?
   Sero Frencio atvaizdas kompiuteryje vos ne vos susitvardė. 
   - Tas žmogus buvo kvailys, visiškas ir beviltiškas kvailys! Iki pat mirties jis nesugebėjo suprasti, kodėl nepanorau rašyti apie Henriką IX! Tas prietranka, pasinaudojęs mano darbu, mano talentu, mano genijumi, skina laurus net ir dabar, po tiekos amžių! O tu dar drįsti prašyti, jog vėl  kažkam rašyčiau?
   - Nežinojau, kad tu toks pagiežingas, - pasakė Marvinas.
   - Ar bent įsivaizduoji, jog tasai kretinas Troilą ir Kresidą norėjo apgyvendinti Romoje?
   - Man pasakojo, kad Roma - gražus miestas, - pareiškė Marvinas. 
   - Oi! - aiktelėjo Beikonas. - Išjunk mane.
   - Negaliu, - tarė Marvinas. - Po poros savaičių privalau atiduoti knygą.
   - Man pasakojo, kad Roma - gražus miestas, - sarkastiškai pakartojo Beikonas. - Gal ten tau pavyks pasislėpti nuo kreditorių.
   - Vadinasi, nenori man padėti? - sudejavo Marvinas.
   - Žinau, jog teks gailėtis, tačiau norėčiau žinoti, kaip tau, tokiam literatūros darkytojui, pavyko išpešti užsakymą rašyti knygą?
   - Mano buvusios žmonos pusbrolis yra leidėjas. Tą užsakymą gavau dar prieš skyrybas.
   - Kiekvienas iš tavęs perkantis neparašytą kūrinį nusipelno to, ką gaus, - pasakė Beikonas. - Remiantis mano - profesionalo - nuomone, tai reiškia, jog negaus nieko.
   - Bet aš negaliu grąžinti avanso, - sumelavo Marvinas.   - Nes jau visą išleidau.
   - Šekspyro verta tragedija, - nusišaipė Beikonas. 
   - Ko tu nori?
   - Tylos ir ramybės.
   - Ko nori už tai, kad parašysi tą knygą?
   - Pasitrauk ir palik mane vieną.
   - Negaliu. Neturiu daugiau į ką kreiptis.
   - Reikėjo gerai pagalvoti prieš imantis šio reikalo. Ne kiekvienas menininkas sugeba įkopti į geidžiamas literatūros aukštumas... beje, kaip vadinasi tavasis opus magnum?
   - "Merginos vakarui".
   Beikonas plačiai nusišypsojo.
   - Linkiu smagiai pasilinksminti.
   - Maldauju! - sielvartingai šūktelėjo Marvinas.
   - Nesutinku.
   - Sakyk kainą.
   - Kam man pinigai, kai esu tokioje būsenoje?
   - Tai ko norėtum?
   - Kad paliktum mane ramybėje. Išjunk kompiuterį.
   - Negaliu. Pasiūlyk ką nors kita.
   Beikonas prisimerkęs ilgokai stebeilijosi į Marviną ir kažką mąstydamas plonais pirštais trynė skruostą.
   - Jeigu sutiksiu už tave parašyti tą knygą, mainais pareikalausiu paslaugos...
   - Prašyk ko nori, - apsidžiaugė Marvinas.
   - Rengiuosi parašyti autobiografiją, kurioje pagaliau paaiškės, kam priklauso Šekspyro veikalų autorystė. Turi man pažadėti, jog prižiūrėsi, kad knyga būtų išleista bei išplatinta  visame pasaulyje. Ir kad kiekviename pakartotiname Šekspyro veikalų leidinyje būtų rašoma mano - tikrojo autoriaus - pavardė.
   - Tai gali tęstis metų metus.
   - Man jau daugiau nei penki šimtai metų, - atsakė Beikonas. - Galiu palaukti dar keletą dešimtmečių.
   - Bet aš negaliu, - paprieštaravo Marvinas.
   - Ką gi, Marvinai, buvo malonu susipažinti. Išeidamas iš kambario nepamiršk užgesinti šviesą.
   - O gal tau pakaks elegantiško biusto vietos meno muziejuje? 
   - Lik sveikas, Marvinai.
   - O ką manai apie holografinius plakatus? Mano draugas juos gamina.
   Beikonas pažvelgė į Marviną, tačiau net nesiteikė atsakyti. 
   - Na, gerai, gerai, - giliai atsidusęs, sutiko Marvinas.
   - Sutariam.
   - Aš negaliu tavęs priversti, kad išpildytum savo pažadą, - atsakė Bekonas, - tačiau prisiekiu Viešpačiu aukštybėse - jeigu netesėsi duoto žodžio, iki pat tavo dienų galo, dieną ir naktį kankinsiu tave.
   - Aš ištesėsiu pažadą.
   - Gerai, - atsakė Beikonas. - Prieš pradėdamas rašyti, noriu šį bei tą sužinoti.
   - Tai tik knyga apie seksą.
   - Kai baigsiu rašyti, ji tokia nebebus.
   Marvinas gūžtelėjo pečiais.
   - Pirmyn, klausk ko nori. Jeigu tos medžiagos neturėsiu, tuomet gausiu.
   - Pradėkime nuo pradžių...
   - Tai yra?..
   - Kas tos "Merginos vakarui"?

---

   Po devyneto dienų Beikono rankraštis buvo baigtas. Marvinas pakeitė vienuolika žodžių, kurių nesuprato. Ir tik tuos vienuolika žodžių pataisė apstulbęs redaktorius, prieš atiduodamas apysaką spaustuvėn. Po to Marvinas - prieš pradėdamas ieškoti naujų būdų užsidirbti bei sumokėti skolas - nusprendė mėnesį pailsėti.
   Tačiau paaiškėjo, jog laukti tereikėjo viso labo devyniolika dienų.

---

   - Tai hitas!
   - Dainos būna hitai. Knygos yra bestseleriai, - pataisė jį Beikonas.
   - Ką gi, kad ir kas tai bebūtų - mes turtingi! - Marvinas kelias akimirkas patylėjo. - O tarp mūsų kalbant, iš kur, po perkūnais, žinai tokį žodį, kaip "bestseleris"? Tavo laikais nieko panašaus nebuvo.
   - Dieną ir naktį esu uždarytas su begale programų, kuriose yra tekstų redaktoriai, - atsakė Beikonas. - Neturėdamas ką veikti, skaitinėju žodynus.
   - Ak, - tarė Marvinas. - Paskutinė naujiena - apie mus rašo "Niujork Taims". Apysaką jie pavadino "karalienės Elžbietos laikų erotinio kūrinio šedevru". Ir dar pridūrė, jog ji kandesnė nei "Kandidas".
   - Nuo pat pirmojo puslapio ji šmaikštesnė už "Kandidą", - didžiuodamasis tarė Beikonas. - Ir ten nėra nieko panašaus į parodiją. 
   Šiek tiek patylėjęs, seras Frencis paklausė:
   - Kas dar?
   - Jie rašo, jog esu genijus ir kad aš - tai yra, mes - erotikoje pasiekėme tokias aukštumas, kurių niekas lig šiol nesugebėjo įveikti. Tie keli kritikai, neminėję Šekspyro, - Beikono atvaizdas suvirpėjo, - lygina mane su Volteru!
   - Neabejotinai antrarūšis talentas, - prunkštelėjo Beikonas. - Tiesą sakant, ką tie kritikai išmano?
   - Mes esame pirmoje skaitomiausių knygų sąrašo vietoje. Per dvi savaites pasirodė šeši pakartotiniai mūsų kūrinėlio leidimai. 
   - Tik šeši? - nustebo Beikonas. - Pervertinau amerikiečių skaitytojų intelektą.
   - Argi? - atšovė Marvinas. - Veik trys milijonai žmogelių pakratė pinigines, norėdami perskaityti pirmąjį Marvino Pilčo kūrinį!
   Staiga Marvinas sunerimo ir ėmė mindžikuoti vietoje.
   - Suprantama, parašytą šiek tiek padedant serui Frenciui Beikonui.
   - Šiek tiek padedant! - sustūgo Beikonas. - Tu egocentriškas, egoistiškas...
   - Pagalvok apie savo kraujospūdį, - įsiterpė Marvinas.
   - Tu, kvaily neraliuotas, man nereikia galvoti apie jį, - įniršo Beikonas. - Aš esu tik modelis kompiuteryje...
   Seras Frencis nutilo, norėdamas atgauti savo elektroninį kvėpavimą.
   - Koks nedėkingumas! Net Šekspyras savais ėmė vadinti tik penktąjį ar šeštąjį mano kūrinį.
   - Atsiprašau.
   - Tikrai derėtų, po perkūnais!
   - Atsiprašau.
   - Nuolankiausiai, - pareikalavo Beikonas.
   - Nuolankiausiai, - sutiko Marvinas.
   - Jau geriau.
   - Ar mes vis dar draugai?
   - Mes niekada nebuvome draugai.
   - Bet ir priešai nesame?
   - Manau, ne, - atsakė Beikonas.
   - Tai gerai, - tarė Marvinas. - Nes mūsų laukia darbas.
   - Manęs laukia darbas.
   - Būtent tą ir turėjau omenyje.
   - Tačiau, rašant autobiografiją, man neprireiks pagalbos.
   Marvinas vėl ėmė mindžikuoti vienoje vietoje.
   - Ooo...
   - Klausau?
   - Bijau, jog autobiografiją keletui savaičių turėsi pastatyti į šalį.
   - Pastatyti?
   - Atidėti.
   - Anglų kalba yra gan lanksti, tačiau tai dar nereiškia, jog ji neturi tam tikrų ribų, - tarė Beikonas. - Pasistenk jų neperžengti. 
   - Noriu pasakyti, kad leidyklai mes esame skolingi dar vieną knygą.
   - Ką čia paistai? 
   - Sutartyje buvo papildoma išlyga. Žmonos pusbrolis nusprendė priversti mane įvykdyti tą išimtiną sąlygą.
   - Absurdas. Jis negali tavęs priversti parašyti dar vieną knygą.
   - Ką gi, - sumišęs atsakė Marvinas, - tai ne visai prievarta... 
   - Prašau, paaiškink, - šaltai pareikalavo Beikonas.
   - Jis man pasiūlė milijoną dolerių avanso, penkiolika procentų autoriaus honoraro, šešiasdešimt procentų už visas papildomas teises ir...
   - Tu paėmei pinigus už būsimą knygą?
   Marvinas linktelėjo galvą.
   - Ką gi, nuoširdžiai viliuosi, jog tau bus labai smagu ją rašyti.
   - Aš... pamaniau, kad mes galėtume vėlei bendradarbiauti. 
   - Pirmąjį kartą mes drauge nedirbome.
   - Juk tu supranti, ką aš turiu omenyje.
   - Puikiausiai suprantu, - bjaurėdamasis atsakė Beikonas. - Nori, kad parašyčiau "Skautės odos rūbais".
   - Puikus pavadinimas, - tarė nustebęs Marvinas. - Bet ne tą norėjau pasakyti.
   - Man neįdomu, kad ir kas tai bebūtų.
   - Nusiramink, - tarė Marvinas. - Sutartis yra sutartis.
   - Apie ką čia šneki? - atkirto Beikonas. - Aš įvykdžiau savąją sutarties dalį.
   - Na, ne visai.
   - Aš parašiau knygą.
   - Turėjai man padėti įvykdyti sutarties sąlygas, - tęsė Marvinas. - Taigi sutartyje kalbama apie naują knygą.
   - Neužsiminei apie tai nė puse lūpų, - ėmė priekaištauti Beikonas. - Prašei, kad parašyčiau apysaką. Aš ją parašiau: puikiai, kaip sugebėdamas geriau. Aš tau neskolingas.
   - Įtariau, jog imsi kibti prie žodžių, - tarė Marvinas.
   - O aš žinojau, kad tu neištesėsi pažado. Vadinasi, kiekvienas gavo tai, ko tikėjosi, - atšovė Beikonas.
   - Ką gi, - lyg susitaikęs su ta mintimi, atsiduso Marvinas. - Tai ir taip, ko gero, ne tavo jėgoms.
   - Kas?
   - Ta knyga, kurią turiu parašyti.
   - Neįžeidinėk manęs. "Merginos vakarui" įrodė, jog nėra tokio žanro, kurio neįveiktų ir nesutaurintų mano talentas.
   - Sutinku, tačiau šįkart turėtų būti mokslinė fantastika. 
   - Mokslinė fantastika?
   - Nesvarbu, gali būti ir fentezi. Tai pasakojimas apie alternatyvią visatą.
   - Kas ta alternatyvi visata?
   - Vieta, kur istorija pakrypo visai kita vaga, - paaiškino Marvinas. - Tai gali būti pasaulis, kuriame vokiečiai laimėjo Antrąjį pasaulinį karą arba, pavyzdžiui, Šekspyras pats parašė visus tavo kūrinius.
   - Kad tas rupūžgalvis rašė mano kūrinius? - negalėdamas patikėti, pakartojo Beikonas. - To jau per daug! 
   Staiga jis įsistebeilijo į Marviną.
   - Ar būtent apie tai man siūlai parašyti?
   - Ne.
   - Tu įsitikinęs?
   - Tvirčiausiai.
   Beikonas nepatikliai žvelgė į Marviną.
   - Tai apie ką gi turi būti tavo apysaka?
   - Supranti, girdėjau tave kalbant, tad toji mintis pirmiausiai ir šovė galvon...
   - Apie ką?
   - Apie karaliaus Henriko IX gyvenimą.
   - Kvaily, tai ne mano sumanymas, - riktelėjo Beikonas, - o to prietrankos Šekspyro!
   - Ką gi, jeigu jauti, kad nesugebėsi...
   - Ne todėl, jog nesugebėsiu, bet todėl, kad nenoriu. 
   Beikonas įsmeigė akis į tolimą, tik jam vienam tepastebimą tašką ir akimirką net nekrustelėjo.
   - ...Nes iš istorijos knygų turėčiau išbraukti karalienę Elžbietą.
   Po to prunkštelėjo ir pridūrė:
   - Aš ir taip jos niekad nemėgau.
   Kurį laiką jis, rodos, klaidžiojo savo mintyse.
   - Tiesą sakant, galėčiau susidoroti greičiau, nei su ankstesniąja knyga, kadangi tai būtų mano įprastas millieu...
   - Sutinki?
   - Ne.
   - Koks skirtumas - dešimtmetis šen ar ten, pameni? - kaitino atmosferą Marvinas. - Tad nejaugi gaila draugui paaukoti savaitėlę?
   - Mes - ne draugai!
   - Tuomet - bendradarbiai.
   - Bendradarbiai? - atrėžė Beikonas. - Gal tu, mažarašti antropoide, manai, jog leisiu tau parašyti bent vieną žodį apie Henriką IX?..

---

   Knyga visame pasaulyje buvo išleista septyniolikos milijonų egzempliorių tiražu. Ekranuose pasirodė kaipmat  išpopuliarėjusi kino juosta, kurioje Henriką IX suvaidino Žarltonas Hestonas III, o Beti Džin Plantagenetę - Babls Vankuver (šis vaidmuo buvo parašytas specialiai filmui).
   Knygą įvertino puikiai: ji buvo apdovanota "Hugo", "Nebula", "Nova", "Supernova", "Pulitzerio" ir netgi prestižine Haroldo Robinso premija.
   - Tik paklausyk, - įbedęs akis į ekraną, kuriame skaitė recenziją, džiūgavo Marvinas. - "Niujork Taims" rašo: "...atrodo, tarytum pats garsusis bardas paėmė plunksną į ranką..."
   - Galvojau, kad laikui bėgant, kritikai šio to išmoks, - sumurmėjo Beikonas. - Berods tik aš vienas pastebiu, jog esu ignoruojamas. 
   - O "Satedei Reviu" sako, kad "čia yra keletas eilučių, kurių galėtų pavydėti pats Šekspyras", - tęsė Marvinas.
   - Ir vėl Šekspyras, - prunkštelėjo Beikonas. - Tas prietranka nesugebėtų rišliai paklausti kelio į tualetą.
   - Nekreipk į tai dėmesio.
   - Penki amžiai prabėgo, o visi nuopelnai už mano darbą tebepriskiriami jam. Kaip tu jaustumeis?
   Marvinas patraukė pečiais.
   - Nežinau. Kodėl tau neparašius ko nors, kas būtų visai nepanašu į Šekspyrą.
   - Kiekvienas sklandus sakinys yra nepanašus į Šekspyro sakinį!
   - Tuomet parašyk ką nors visai priešinga savo stiliui.
   - Nuoširdžiai dėkoju, tačiau daugiau niekada gyvenime nerašysiu. 
   - Ką gi, jei manai, jog nesugebi pakeisti stiliaus...
   - Suprantama, kad sugebu, - įsižeidė Beikonas.
   Marvinas netikėdamas pakraipė galvą.
   - Abejoju. Tu parašei erotikos apysaką ir fentezi knygą, o kritikai tebelygina tave su Šekspyru.
   - Jie neišmanėliai.
   - Tai tavo skaitytojai, - pataisė jį Marvinas. - Ir nuo jų tu niekur nepasislėpsi.
   - To aš nusipelniau pirmiausia todėl, kad rašau vietoj ko nors. Jeigu tragedijas būčiau ir kūręs, ir pasirašinėjęs pats...
   - Bet nerašei. 
   - Taigi kad nerašiau, - atsiduso Beikonas.
   - Jeigu dabar, - atsargiai tęsė Marvinas, - nepavyks įtvirtinti tavo sukurto naujojo rašytojo įvaizdžio, visa, ką parašysi - amžinai bus vadinama "Šekspyro įtaka". 
   - Tai nebepakenčiama.
   - Taip ir maniau, jog šitaip susijaudinsi, - tarė Marvinas. - Todėl pasirašiau dar vieną sutartį...
   - Daugiau jokios fantastikos ir erotikos, - užsiplieskė Beikonas. - Tai privalo būti kažkas visai priešinga.
   - "Juodasis" detektyvas, - pasufleravo Marvinas.
   - Nemanau, jog esu skaitęs ką nors panašaus...
   - Prieš eidamas miegoti, nustatysiu skenerį į Hemetą, Keiną ir Žendlerį.
   - Ar tai trys stiliaus pavyzdžiai?
   - Ne. Tai trys detektyvų meistrai.

---

   Kūrinys "Kietai virti" buvo įvertintas "Edgaro", "Šamiu", "Marlou" ir net geidžiamiausia - "Žaklin Siuzan Atminimo" premija (už indėlį į Amerikos kultūrą). Parduota dvidešimt vienas milijonas knygų, sukurtas filmas, televizijos serialas, kompiuterinis ir stalo žaidimas, atidaryta galybė to paties pavadinimo viešo maitinimo įstaigų.
   - "Veik tobulas elitinės Šekspyro tragedijos ir žemiškos Žendlerio dramos junginys", - atsivertęs "Niujork Reviu of Buks", skaitė Marvinas.
   - Ir vėl?! - sušuko Beikonas. - Nejaugi niekada neatsikratysiu to landaus kvailio?!
   - Imi mane erzinti, - pasakė Marvinas. - Aš esu perkamiausias šio dešimtmečio autorius, na, nebent Fricas Haueris lenkia mane. O tu sugebi tik priekaištauti. 
   - Skaičiau Frico Hauerio knygas, - atšovė Beikonas. - Tai niekalas, tikras niekalas. Jų neįmanoma net palyginti su tuo, ką parašiau aš!
   - Tai kodėl neatsipalaiduoji ir nesidžiaugi, o be perstojo pliauški apie Šekspyrą? - ėmė priekaištauti Marvinas.
   - Argi tu nieko nesupranti? Mane, o ne jį turėtų garbinti. Mano kūriniai garsūs visame pasaulyje, tačiau vertinamas jo vardas - ne manasis. Negi nesuvoki, ką tai reiškia jautriai menininko sielai?
   - Praėjusį mėnesį "Kietai virtų" tiražas buvo penkiskart didesnis, nei visų jo kūrinių kartu paėmus. Ar ir tai tau nieko nereiškia?
   - Ne, jeigu jo įtaka įžvelgiama kiekviename mano rašytame žodyje, kiekviename sakinyje, - atsakė Beikonas.
   - Tu mane siutini, - suirzo Marvinas.
   - Bet kada gali išjungti mane ir pats pradėti rašyti, - piktdžiugiškai nusišaipė Beikonas.
   - Neperlenk lazdos, bičiuli. Nes vieną gražią dieną taip ir padarysiu.
   - Būsiu nepaprastai dėkingas. Grįšiu į tą palaimingą tuštumą, kur niekada neminimas Šekspyro vardas.
   - Ne taip greitai, - atsakė Marvinas. - Kaip sykis sutariau parašyti sagą.
   - Sagą? Ar tai panašu į detektyvą?
   Marvinas pakratė galvą.
   - Ne. Pasirenki kokį nors miestą ar kraštą, trijuose šimtuose puslapių aprašai jo istoriją, o po to pasakoji apie penkias ar šešias pasirinktos šeimos kartas. Tai labai madinga. 
   - Žinau! - šūktelėjo Beikonas. - Aprašysiu savąją šeimą ir tuomet visas pasaulis sužinos, kas iš tiesų buvo Šekspyras.
   - Tikėjausi, kad šitai tave sudomins, - gudriai šypsodamasis atsakė Marvinas.

---

   "Bardas ir šmėkla" buvo vienintelė kūrybinė Marvino nesėkmė, nors trys pirmieji leidimai buvo išpirkti dar prieš tai, kai knyga oficialiai pasirodė prekyboje.
   "Pernelyg pritempta", - rašė "Pablišer Vykli".
   "Jau skaitant "Henriką IX" buvo sunku susitapatinti su herojais", - antrino "Kerkus Reviu", - "tačiau kai ponas Pilčas reikalauja, jog mes patikėtume jo absurdišku sumanymu, kad tai seras Frencis Beikonas rašė visus Šekspyro veikalus..."
   "Neįtikėtina", - trumpiausioje recenzijoje pareiškė "Niujork Taims".
   Beikonas neįstengė paslėpti nusivylimo. Vienintelė jo pokalbių tema buvo Šekspyro niekinimas, tad, neilgai trukus, seras Frencis tapo toks, jog Marvinas mielai būtų pakvietęs jam psichiatrą - jeigu tik žinotų specialistą, gydantį monomaniakų simuliacijas kompiuteryje.

---

   Ir tada atėjo ta lemtingoji diena, kai, norėdamas pakurstyti savo gęstančios šlovės aukurą, Marvinas sutiko pasirodyti televizijos laidoje "Pokalbių šou" drauge su vieninteliu rimtu priešininku literatūros dirvonuose - Fricu Haueriu, taip pat užkopusiu į skaitomiausių knygų sąrašo viršūnę.
   Marvinas stovėjo prie studijos durų, kai įėjo jaunuolis, vilkintis rudą prasto kirpimo kostiumą, pasirišęs žydrą suglamžytą kaklaraištį. Ant vaikino nosies pūpsojo akiniai storais stiklais, o iš pigių batų kyšojo baltos puskojinės. Akimirką jis apžiūrinėjo Marviną, po to priėjo ir abejodamas paklausė:
   - Marvinas Pilčas?
   - Taip.
   - Man pasirodė, jog pažinau šiuos sportinius marškinėlius - tai tie patys, kuriuos vilkėjote nuotraukoje "Taim" viršelyje. 
   Jaunuolis ištiesė ranką.
   - Aš esu Fricas Haueris.
   - Malonu susipažinti, - tarė Marvinas.
   - Ar galiu sėstis?
   - Prašau.
   Haueris, įdėmiai žvelgdamas į Marviną, atsisėdo.
   - Gal kas ne taip? - pasidomėjo Marvinas.
   - Ne. Man tik rūpi sužinoti...
   - Ką?
   Haueris greitai žvilgtelėjo į duris ar šios uždarytos. 
   - Ką gi, jei nepaklausiu - nesužinosiu. Tarp mūsų kalbant - kas yra tavasis vaiduoklis?
   - Mano kas? - nustebo Marvinas.
   - Tavo vaiduoklis.
   - Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.
   - Marvinai, nusiramink, - patikino Haueris. - Tu - mano vienintelis varžovas literatūros arenoje. Kiaurai tave permatau. Viską žinau apie tave, tavo gyvenimą, šeimą, išsilavinimą, tradicijas. Tu, kaip ir aš, nerašai klasikos. Mes abu esame kompiuteristai, o ne rašytojai.
   - Kalbėk apie save, - gynėsi Marvinas.
   - Gerai, - tarė Haueris. - Pasitikėjimas turi būti abipusis. 
   Jis valandėlę patylėjo.
   - Ar žinai, kiek žmonių šneka, jog mano humoras - lygiai kaip Rablė. Ir tas sąmojis jaučiamas net mano vesternuose, - Haueris plačiai nusišypsojo. - Tai todėl, kad savo dėžėje turiu Rablė. 
   - Tikrai?
   Haueris linktelėjo galvą.
   - O kas tavasis? Šekspyras?
   - Ar paskaičius susidaro toks įspūdis?
   - Kam skaityti knygas? Visi kritikai tą rašo.
   - Tiesą sakant, tai - Frencis Beikonas, - prisipažino Marvinas. - Jis parašė visus Šekspyro veikalus.
   - Tau rašo patyręs vaiduoklis, - atsakė Haueris. - Ech, vaikine, norėčiau, kad ir manasis, po paraliais, būtų toks! Jis labai nepatenkintas savo padėtimi.
   - Nejaugi? - susidomėjęs paklausė Marvinas.
   - Taigi. Jam vis knieti į istorijas apie kaubojus prikaišioti orgijų aprašymų.
   - Frencis rašo tik tą, ką liepiu aš, - tarė Marvinas.
   - Pavydžiu tau, - pasakė Haueris.
   - Neverta. Su juo sunku bendrauti. Kaskart, kai kritikai mano knygas palygina su Šekspyro, Beikonas pasiunta.
   - Atrodytų - turėjo priprasti, nes šitiek amžių rašė kitam it vergas, - tarė Haueris. 
   - Reikalai vis prastėja, -atsakė Marvinas. - Pasakysiu tau atvirai: galvoju pasitraukti. Net nežinau, kiek dar knygų jis man parašys.
   - Ar kas yra girdėjęs apie nenorintį kurti rašytoją?
   - Ak, jis nori rašyti, tačiau jį persekioja Šekspyras. Kaskart, kai noriu Beikoną priversti dirbti, turiu apeliuoti į jo tuštybę.
   - Suprantu tavo rūpestį, - užjausdamas tarė Haueris. - Tačiau... Šmėkla, norinti aprašinėti bet ką, tik ne orgijas... Tai turėtų būti nuostabu!
   - Tiktų ir orgijos, kad tik jis būtų patrauklesnis.
   - Kam to reikia? Uždaryk jį kambaryje ir - terašo. Rablė, velniai jį griebtų, tiek laiko iššvaisto pasakodamas įvairius nešvankius juokelius, jog pavėlavau atiduoti du paskutinius užsakymus.
   - Ar jis simpatiškas?
   - Mielas kaip šimtas velnių, - atsakė Haueris. - Tik tinginys. 
   Patylėjęs Haueris pridūrė:
   - Supranti, tarsi be sėdėjimo toje sumautoje dėžėje jis dar turėtų begales darbo.
   Marvinas įdėmiai stebeilijosi į Hauerį, kuris elgėsi taip pat. 
   - Ar tu galvoji tą patį, ką ir aš? - pagaliau pasidomėjo Marvinas. 
   - Mainai? - nusišypsojęs pasiūlė Haueris.
   - Kodėl gi ne? Tos šmėklos - rašytojai. Kas gi kitas gali tai žinoti?
   - Tegul skradžiai! Sutarta!
   - Puiku, - šypsodamasis tarė Marvinas. - Tegul dabar pabando priekaištauti, kad rašau karalienės Elžbietos laikų stiliumi.

---

   - Labas, Frenkai, - tarė Haueris. - Būk pasveikintas savo naujuose namuose.
   Beikonas įtariai nužvelgė jį.
   - Viskas tvarkoje, - nuramino serą Frencį Haueris. - Marvinas man viską apie tave papasakojo. Manau, jog rasime bendrą kalbą.
   - Kažkodėl netikiu.
   Haueris prie ekrano prikišo popieriaus lapą:
   - Tai gal malonėtum pažvelgti štai čia? Ir ar patikėtum gera mano valia?
   - Kas tai?
   - Sutartis romanui apie profesionalų futbolą.
   - Nieko apie tai nenutuokiu.
   - Visai kaip Šekspyras.
   - Kvaily, aš esu Šekspyras!
   - Noriu pasakyti: kadangi tu visiškai nežinai, kas yra tas futbolas, o medžiaga, kurią gausi, yra parašyta dvidešimtojo amžiaus kalba, reiškia šitai turėtų tau padėti visiems laikams atsikratyti Šekspyro - tai yra, savojo - šešėlio. Ir tapti pripažintu originaliu literatūros genijumi.
   - Žinai, toje iškrypusioje logikoje kažkas yra, - susimąstė Beikonas.
   - Vadinasi, parašysi romaną?
   - Pagalvosiu.

---

   - Atnešei recenziją? - paklausė Beikonas.
   - Taip, - tarė Haueris.
   - Ar šįkart manęs nelygina su Šekspyru?
   - Ne.
   - Pagaliau!
   - O... Frenkai...
   - Nebegaliu ilgiau laukti. Noriu tai išgirsti.
   - Ar tikrai?
   - Suprantama, taip, - atsakė Beikonas. - Penketą šimtų metų laukiau pripažinimo.
   - Gerai, - tarė Haueris.
   - Pradėk nuo "Niujork Taims".
   - "Naujasis Frico Hauerio romanas "Skerdynės Gryn Bėjuje" prasideda nuostabiai, tačiau netrukus virsta nevalinga puikaus Amerikos rašytojo, neprilygstamojo Marvino Pilčo kūrinių imitacija". 
   - Kąąą?
   - Na, bent jau nebevadina tavęs Šekspyru.
   - Užsičiaupk!
   - Ar nori išgirsti pabaigą?
   - Ne. Skaityk, ką rašo "Niujork Reviu of Buks".
   - "Skerdynės Gryn Bėjuje" - nevykęs Frico Hauerio reveransas Marvino Pilčo kūrybai..."
   - To negali būti! - sušuko Beikonas.
   Haueris lyg ir užjausdamas žvelgė į Beikono atvaizdą, tačiau numojo ranka.
   - Velniai nematė - juk tai viso labo tik vaiduoklis, - eidamas link durų, tarė jis.
   Dar ilgai po to, kai Haueris išėjo pas savąjį leidėją pasirašyti naujos sutarties, dulkėtame kambaryje aidėjo paskutinis graudus Beikono riksmas.

vertė Rasa Liaugaudaitė