Mike Resnick


Žiemos saulėgrįža

[ Winter Solstice ]

  Nelengva gyventi, kai laikas ima slinkti atgalios. Net esant Merlinu Didinguoju. Jūs pamanysite, jog turėtų būti priešingai: privalėčiau prisiminti visus ateities stebuklus, tačiau tie prisiminimai blanksta ir išnyksta greičiau nei galima tikėtis. Žinau, kad Galahadas laimės rytojaus dvikovą, bet neatmenu jo sūnaus vardo. Beje, ar jis apskritai turi sūnų? Ar išgyvens tiek, kad pratęstų savo kilmingą giminę? Manau, jog taip. Rodos, laikiau jo anūką pasisodinęs ant kelių, nors nesu tuo įsitikinęs. Viskas tarytum slysta iš rankų. Anuomet žinojau visas Visatos paslaptis, mintimi įstengdavau sustabdyti Laiką. pakeisti jo tėkmę, apvynioti jį aplink pirštą lyg siūlo galą. Vien valios pastangomis keliavau po žvaigždes ir galaktikas. Galėjau sutverti gyvybę iš nieko, o gyvus, alsuojančius pasaulius paversti dulkėmis.
   Bėgo laikas - nors ne taip, kaip jis bėga jums - ir aš praradau šiuos sugebėjimus. Tačiau vis dar mano galioje buvo išskirti DNR molekulę ir atlikti su ja mikromanipuliacijas; sukurti formules, leidžiančias skersai ir išilgai tyrinėti Kosmoso platybes; nubrėžti elektrono orbitą.
   Praslinko dar daugiau laiko, o aš nors ir vėl netekęs dalies galių, vis dar mokėjau sukurti peniciliną iš duonos pelėsių, bei suvokdamas reliatyvumo teorijos principus, galėjau skrajoti tarp žemynų.
   Bet visa tai irgi dingo. Pamenu lyg kokį sapną. Retkarčiais galiu prisiminti viską. Taip, kaip dabar... Tai buvo - kada nors atslinks, gali užklupti - senatvė, kuri pasiglemžia jūsų nuovoką, jūsų praeities skiautes, mintis, kurias puoselėjote. Galiausiai visa kas lieka tėra pirmapradis id, tyliai klykiantis šilumos ir valgio. Stebite savo nykimą: dalelė po daleles mėginate jas išgriebti iš užmaršties gniaužtų, tačiau bergždžiai, o kol susivokiate kas vyksta, jau greitai imate ir šito nebesuprasti. Apraudosiu jus kitame tūkstantmetyje, mat dabar pasimetę veidai gęsta mano atmintyje. Jūsų neviltis palieka mano minčių sceną, greitai nieko apie jus neprisiminsiu. Viską ant savo sparnų išsineša vėjas, niekais paversdamas mano pašėlusias pastangas pačiupti jį ir susigrąžinti atgal.
   Užrašinėju visa tai todėl, kad kada nors kažkas - galbūt netgi jūs - perskaitys ir sužinos, jog buvau geras ir dorovingas žmogus, kad padariau ką galėjau net ir tada, kai Dievas tikrai galėtų būti gailestingesnis. Aš nevengiau savo pareigų ir tarnavau žmonėms tiek, kiek įstengiau netgi tuomet, kai įvykiai ir vietos išblėso mano atmintyje. Jie ateina pas mane, mano žmonės, ir sako: "Man labai skauda, Merlinai!". Jie sako: "Ištark burtažodį ir numalšink skausmą". Jie sako: "Mano kūdikis karščiuoja, o aš nebeturiu pieno. Padaryk ką nors, Merlinai", - sako. - "Juk tu garsiausias iš visų kada nors gyvenusių. Tu tikrai gali pagelbėti!"
   Netgi Artūrui reikalinga mano pagalba: "Kare mums nesiseka", - prisipažįsta jis, - "pagonys priešinasi krikštui, riteriai pradėjo kovoti tarpusavy". Jis nepasitikįs savo karaliene. Primena man, kad esu jo asmeninis burtininkas, patikimiausias draugas; kad tai aš atskleidęs jam Ekskalibūro paslaptį (bet lai nutiko prieš daugelį metų, ir, aišku, aš jau nieko nežinau apie tai). Žiūriu į jį dėmesingai, ir, nors pažįstu tą metų naštos prislegtą ir Lemties užgaidų įveiktą Artūrą, praradusį savąją Gvineverę ir Apvalųjį stalą bei visas svajones apie Kamelotą, nejaučiu nei užuojautos, nei gailesčio šiam jaunuoliui, kalbančiam su manimi. Jis - nepažįstamasis, kaip bus vakar, arba praėjusią savaitę.
   Anksti ryte mane aplanko kažkokia senė. Visa jos ranka išdraskyta ir jau kažkokios keistos spalvos. Nuo sklindančio tvaiko man ašaroja akys. Ją lydi musių debesis.
   - Nebegaliu daugiau kentėti, Merlinai, - rauda ji. - Šitas skausmas primena gimdymo sąrėmius, tik jis nepraeina. Tu mano vienintelė viltis, Merlinai. Ištark burtažodį, prašyk ko nori, bet numalšink skausmą!..
   Žiūriu į jos ranką, kurią barsukas perrėžė savo iltimis, ir taip noriu, pasitraukęs šalin, išsivemti. Galų gale prisiverčiau ją apžiūrėti. Jaučiu, kad man kažko reiktų, nežinau ko, kažko pritvirtinamo prie veido, o jeigu ne prie viso veido, tai bent jau prie nosies ar burnos; bet negaliu prisiminti, kas tai yra.
   Ranka ištinusi veik dvigubai, ir nors žaizda tvyro tarp alkūnės ir peties, senė klykia iš skausmo, kai švelniai lankstau jos pirštus. Noriu duoti kokį nors daiktą, malšinantį skausmą. Neryškūs vaizdai iškyla sąmonėje, akyse lyg sušmėžuoja plono, į adatą panašaus daikto kontūrai. Tikriausiai kažkaip galiu jai padėti, duoti kažką, kokį stebuklą, kurį darydavau, kai buvau jaunesnis, o visas pasaulis - žymiai senesnis. Deja, nebegaliu prisiminti, koks tai stebuklas.
   Tačiau numalšinti skausmą nepakaks, turiu padaryti kai ką daugiau, nes užkrėtimas jau prasidėjęs. Tiek aš dar žinau.
Tyrinėju žaizdą, ir dvokti ima dar labiau. Senė klykia. Staiga pagalvoju: "gang-", - žodis, įvardijantis jos būseną prasideda skiemeniu "gang-". Bet yra dar du skiemenys, ir aš negaliu jų prisiminti. Jei ir prisiminčiau, vis tiek nesugebėčiau jos išgydyti. Turi egzistuoti kažkoks būdas sustabdyti agoniją: senė tiki mano galiomis ir kenčia, o mano širdis veržias prie jos. Sumurmu kažką pusiau pašnibždom, pusiau progiesmiais. Ji galvoja, kad kviečiu pagalbon savo nematomus tarnus iš Anapus, griebiuosi magijos. Kadangi vargšė turi kažkuo tikėti, bet kuo, nes skausmas veik nepakeliamas. Aš nesakau jai, jog iš tikrųjų šnabždu maldą: "Dieve! Tik šį vienintelį kartą... Leisk man prisiminti! Kadaise, prieš milijardus metų, būčiau galėjęs ją išgydyti; tik vienai valandai, grąžink man žinias! Tik vienai minutei! Neprašau, kad laikas imtų slinkti atgalios. Tai mano prakeikimas, ir aš jį nuolankiai kenčiu - bet neleisk dėl to numirti šiai vargšei senutei. Leisk man ją išgydyti. Po to galėsi nusiaubti mano protą ir pasiimti atmintį"...
   Bet Dievas neatsako, o senė tebeklykia, ir aš galų gale švelniai uždrebiu ant žaizdos purvo. Kad musės nepultų. Turėtų būti ir vaistų, jie laikomi buteliukuose (Buteliukuose? Ar teisingą žodį parinkau?) - bet aš nežinau kaip juos pagaminti, net nepamenu jų spalvos ar formos, anei sudėties. Paduodu moteriai šaknį, kurią pašnibždom užkeriu. Liepiu miegoti įsikišus tą šaknį tarp krūtų ir tikėti jos gydančiomis galiomis. Šitaip skausmas greitai nuslūgsiąs.
   Senė tiki manimi - nors tam nėra nė menkiausios priežasties, bet matau iš jos akių, kad tiki - po to puola bučiuoti man rankas, ir galiausiai prispaudusi šaknį prie krūtinės, iškeliauja. Kažkodėl man atrodo, jog jai tikrai palengvėjo. Jai išvykus, aplink dar tvyro žaizdos tvaikas. Dabar Lanseloto eilė. Kitą savaitę ar kitą mėnesį jis nukaus Juodąjį riterį, bet pirmiausia turiu palaiminti jo kardą. Lanselotas kalba apie tai, ką pasakėme vienas kitam vakar. Aš neprisimenu, ir todėl galvoju apie tuos dalykus, kuriuos pasakysim vienas kitam rytoj.
   Spoksau į jo tamsias rudas akis, nes tik aš vienas žinau Lanseloto paslaptį, ir svarstau, ar nepasakius visko Artūrui. Žinau, kad dėl to kils karas, bet neprisimenu ar tai aš paspartinsiu įvykius, ar pati Gvineverė prisipažins esanti neištikima, tad nežinau baigties. Susikaupiu ir mėginu pamatyti ateitį, bet regiu tik dangų remiančių plieno ir stiklo pastatų miestą. Niekur neįžiūriu nei Artūro, nei Lanseloto... Staiga vaizdas išnyksta, o aš vis dar negaliu apsispręsti: keliauti pas Artūrą su ta paslaptimi ar laikyti liežuvį už dantų.
   Suvokiu, jog visa jau nutiko: Apvalusis stalas, jo riteriai ir netgi Artūras greitai pavirs dulkėmis, nesvarbu ką besakyčiau ar bedaryčiau. Bet jų gyvenimo Laikas bėga į priekį; tai kažkas labai reikšminga, nors aš savo akimis regėjau kaip viskas ėmė ir išnyko.
   Lanselotas dabar samprotauja apie savo tikėjimo tvirtumą, doros tyrumą. Jį drasko abejonės. Jis nebijąs numirti ant Juodojo riterio rankų, bet bijąs stoti akistaton su savo Dievu, jeigu dėl mirties kaltas jis pats. Nepaliauju stebeilytis į šį vyrą, kurs kasdien jaučia stiprėjant mūsų draugystę; aš kasdien suvokiu pažįstąs jį vis mažiau ir mažiau, galiausiai uždedu ranką jam ant peties ir patikinu, jog jis būsiąs nugalėtojas. Sakausi matęs savo reginiuos Juodajį riterį negyvą gulintį mūšio lauke, o Lanselotą - pergalingai iškėlusį kruviną kardą.
   - Ar tu įsitikinęs, Merlinai? - klausia dvejodamas.
   Sakau - taip. Galėčiau jam papasakoti ir daugiau. Apie tai, kad mačiau ateitį, kad prarandu tą gebėjimą taip pat greitai, kaip ir galią pažvelgti praeitin. Bet Lanselotas turi savų rūpesčių. Kaip suprantu, aš jų irgi turiu: kadangi žinau vis mažiau ir mažiau, privalau nutiesti kelią tam jaunikliui Merlinui, kuris visiškai nieko neprisimins.
   Jis dabar ir turi suktis mano galvoje. Kalbu trečiuoju asmeniu, nes nieko apie nežinau, o jis vargiai begali prisiminti mane. Anei jis pažinos Artūrą ar Lanselotą, anei paslaptingąjį bei suktą Mordredą. Nes mano dienos bėgs, Laikas slinks atgalios, o jis vis mažiau ir mažiau gebės suvokti, įvardyti tas kliūtis, su kuriomis susidurs. Privalau įduoti jam ginklą, kuriuo galėtų apsiginti. Ginklą, kuriuo pasinaudotų ir puikiai valdytų, net visiškai manęs neprisimindamas. Tas ginklas, kurį pasirenku yra prietaringumas. Jei anksčiau griebdavausi stebuklų pilnų knygų ir gamtos dėsnių, tai dabar, kai tos paslaptys nyksta viena po kitos, turiu jas pakeisti stebuklais, kurie būtų pribloškiantys ir stingdantys kraują. Tik apsaugodamas praeitį, galiu užtikrinti ateitį, o ateitį aš jau nugyvenau. Tikiuosi, buvau geras žmogus (norėčiau taip manyti), bet, tiesą sakant, nežinau. Tyrinėju savo protą, stengiuosi nustatyti silpnąsias vietas, tarsi apžiūrinėčiau ligonių kūnus, ieškodamas užkrato šaltinių, bet esu viso labo bendra savo patirties visuma. O ta patirtis išnyko. Turėsiu su tuo susitaikyti, vildamasis, kad neužtraukiau gėdos nei sau, nei savo Dievui. Lanselotui išėjus, pakylu ir einu pasivaikščioti po pilį. Mano sąmonė užtvindyta keistų reginių, plevenančių paveikslų, kurie iš pažiūros lyg ir turi prasmę. Bet kai atidžiau įsistebeiliju, suvokiu, jog jie - beprasmiški. Kaunasi milžiniškos kariuomenės, skaitlingesnes už visus Artūro karalystės gyventojus. Žinau, kad tikrai jas regėjau, tiesą sakant, stovėjau mūšio lauke, galbūt netgi koviausi vienoje ar kitoje pusėje. Bet nepažįstu spalvų mundurų, kuriais jie vilki. O jų ginkluotė man atrodo kaip tikra magija.
   Prisimenu didžiulius erdvę skrodžiančius laivus. Laivus, kurie plaukia žvaigždžių keliais be jokių burių ar stiebų, ir vieną mirksnį pagalvoju, kad tai tikriausiai sapnas, o po to lyg ir atsiduriu prie mažo langelio. Žvelgiu pro jį į žvaigždes, slystančias prošal, matau tolimų pasaulių uolėtus paviršius ir raibuliuojančias spalvas. Paskui aš jau vėl pilyje, apimtas neaprėpiamo sielvarto ir praradimo jausmo, tarsi žinočiau, kad net sapnas niekad neaplankys manęs.
   Nusprendžiu susikaupti, prisiversti atminti, bet jokie vaizdai neiškyla, ir pasijuntu lyg būčiau kvaištelėjęs senis. Kažin, kodėl aš visa tai darau? Tai buvo sapnas, o ne prisiminimas, nes kiekvienas žino, jog žvaigždės tėra šviesos, kuriomis Dievulis apšviečia nakties dangų. Jos prisegtos prie juodo aksomo apsiausto. Ir staiga, kai aš visa tai suprantu, nebegaliu daugiau prisiminti netgi kaip tie žvaigždžių laivai atrodė. Žinau, jog greitai net neprisiminsiu kadaise juos sapnavęs.
   Toliau klaidžioju po pilį, lytėdamas pažįstamus objektus, kad patikrinčiau save: šis piliorius stovėjo čia ir vakar, jis bus čia rytoj. Jis amžinas, jis stovės čia per amžius. Fizinių daiktų pastovumas ramina mane. Jie ne tokie efemeriški, kaip mano prisiminimai; jų neatplėši nuo Žemės paviršiaus, kaip kad praeitis buvo išplėšta iš manęs. Sustoju priešais bažnyčią ir skaitau užrašą lentelėje. Parašyta prancūziškai: "Ši bažnyčia buvo" - neaišku - "Artūro, bretonų karaliaus". Ketvirtasis žodis nesuprantamas, ir tai mane vėlgi liūdina, nes anksčiau visuomet galėdavau perskaityti šią lentelę. Tada prisimenu, kad ryt iš ryto paklausiu serą Ektorą ar tas žodis reiškia "pastatyta", ar "sutverta", o jis atsakys. kad tas žodis reiškia "pašvęsta'', ir aš jį atsiminsiu iki pat gyvenimo pabaigos.
   Bet dabar mane apima panika, kadangi netenku ne tik reginių bei prisiminimų. Aš, tiesą sakant, pamirštu žodžių reikšmes. Mąstau, ar ateis tokia diena, kai žmonėms prakalbus į mane, aš nieko nesuprasiu, tik spoksosiu į juos tyliai sumišęs, o mano akys bus tokios didelės ir švelnios, be kruopelytės proto. Visai kaip karvės. Žinau, jog kol kas pamiršau tik vienintelį prancūzišką žodį, bet dėl to man liūdna, nes ateityje kalbėsiu vienodai laisvai prancūziškai, vokiškai, itališkai ir... ir žinau, kad yra dar viena kalba, kuria galėsiu bendrauti, skaityti ir rašyti, bet staiga pamirštu ir ją. Suprantu, jog dar vienas gebėjimas, dar vienas prisiminimas, dar viena sudedamoji dalelė manęs nukrito j bedugnę ir jau niekad jos neatgausiu.
   Nusigręžiu nuo lentelės ir vėl grįžtu į savo kambarius, nesižvalgydamas nei dešinėn, nei kairėn iš baimės, kad pamatysiu pastatą, kažkokį artefaktą, kuriam nėra vietos mano atminty, kažką dvokiantį ilgaamžiškumu ir vis dėlto nežinomą man.
   Randu manęs belaukiančią virtuvės patarnautoją. Ji jauna ir labai žavi. Žinosiu jos vardą rytoj, ritinėsiu po savo burną ir žavėsiuos jo garsų sukelta melodija netgi tada, kai jis išsiverš iš mano susenusių lūpų. Žiūriu į ją ir man lyg nušvinta, jog negaliu prisiminti, kas ji tokia. Tikiuosi, nemiegojau su ja - mane apninka jausmas, kad vis jaunėdamas, tikrai nebūsiu santūrus - mat nenoriu įžeisti, nes nesugebėsiu logiškai paaiškinti, jog negaliu jos prisiminti. Kad praėjusios nakties ir praėjusios savaitės, ir praėjusių metų kūniškos palaimos tebėra man nežinomos. Bet ji atėjo čionai ne kaip meilužė. Ji - prašytoja. Turinti vaiką, sūnų, kuris stovi patamsy už mano durų. Moteris šūkteli jam, liepdama užeiti vidun, ir šis atklibinkščiuoja prie manęs. Žvelgiu į jį ir matau, kad jis - luošys: kojų keliai deformuoti, pėdos pasisukę į vidų. Berniukas akivaizdžiai gėdijasi savo luošumo.
   - Ar galite jam padėti? - klausia virtuvės patarnautoja. - Ar galite padaryti taip, kad jis bėgiotų kaip visi kiti berniukai? Atiduosiu viską, ką turiu, viską ko beprašytumėt, jei tik jūsų galioje padaryti jį tokį kaip kiti vaikai.
   Pažvelgiu į berniuką, į jo motiną, o po to dar kartą į berniuką. Jis toks jaunas, dar visai nepažinęs pasaulio. Norėčiau jam padėti, bet jau nebežinau kaip. Buvo laikai, kai žinojau, jog ateis diena, ir joks vaikas nešlubčios per gyvenimą, kęsdamas skausmą ir pažeminimą. Žinau, kad taip bus. Žinau, kad vieną dieną galėsiu išgydyti daug baisesnes ligas nei luošumas. Bent jau manau žinąs. O tikrai žinau tik viena: berniukas gimė šlubas, jis gyvens ir mirs luošys - aš čia visiškai bejėgis...
   - Jūs verkiate, Merlinai, - sako virtuvės patarnautoja. - Ar mano berniukas jus užgavo?
   - Ne, - sakau. - Jis manęs neužgavo.
   - Tai kodėl jūs verkiat? - klausia ji.
   - Verkiu todėl, kad daugiau nieko ir nebesugebu - tik verkti, - atsakau. - Verkiu dėl to gyvenimo, kurio tavo sūnus niekad nepažins ir dėl to, kurį aš pamiršau.
   - Aš nesuprantu, - ištaria ji.
   - Aš irgi, - sakau.
   - Ar tai reiškia, jog nepadėsite mano sūnui? - klausia moteris.
   - Nežinau, ką tai reiškia.
   Matau kaip jos veidas sensta, liesėja ir įgauna dar skausmingesnę išraišką. Todėl žinau, kad ji mane vėl aplankys. Dar ne kartą. Bet sūnaus aš negaliu įžiūrėti. Nežinau, ar jam padėsiu. O jeigu ir padėsiu, tai, tiesą sakant, kaip? Užsimerkiu ir susikaupiu. Mėginu prisiminti ateitį. Ar yra koks vaistas? Ar žmonės ir Mėnulyje šlubčioja? Ar seniai vis dar rauda, nes negali padėti? Mėginu, tačiau vėl viskas išslysta.
   - Turiu pagalvoti apie šį tavo rūpestį, - galiausiai ištariu. - Sugrįžk rytoj. Galbūt atsiras ir išeitis.
   - Turi galvoj burtažodį? - klausia ji viltingai.
   - Taip, - sakau, - burtažodį.
   Moteris pasišaukia vaiką, ir jie abu išeina. Suprantu, kad ji grįš šįvakar viena, nes esu įsitikinęs (na, beveik įsitikinęs), kad žinosiu jos vardą rytoj. Tai bus Mariana arba Miranda, kažkas iš M raidės. O galbūt ir Elžbieta. Bet aš veik įsitikinęs, kad ji sugrįš, nes jos veidas dabar daug aiškesnis nei tuomet, kai ta moteris stovėjo priešais mane. O gal ji dar nestovėjo priešais mane? Vis sunkiau ir sunkiau atskirti įvykius nuo prisiminimų. O prisiminimus nuo sapnų.
   Sutelkiu dėmesį į jos, tos - Marianos ar Mirandos veidą. Ir matau visai ką kita: blyškias mėlynas akis ir aukštai išsišovusius skruostikaulius, tvirtą burną bei ilgus raudonus plaukus. Kadaise man tai kažką reiškė. Šis veidas... Kai jį matau, užplūsta šilumos, meilės ir praradimo jausmas. Nežinau, kodėl. Nuojauta kužda, kad šis veidas man reiškė, reikš, daugiau nei visi kiti, kad suteiks dar nepatirtos milžiniškos laimės ir neaprėpiamo liūdesio. Su veidu iškyla ir vardas, o tai nėra Mariana ar Miranda (o gal yra?). Beviltiškai stengiuosi įsitverti jo ir kuo įnirtingiau stveriu, tuo greičiau jis pasitraukia.
   Ar aš mylėjau ją, šio veido savininkę? Ar suteiksime džiaugsmą ir palaimą vienas kitam? Ar susilauksime tvirtų, sveikų vaikų, kurie paguostų mus senatvėje?..
   Nežinau, kadangi mano senatvė prabėgo, o jos dar tik ateis. Aš jau spėjau pamiršti tai, ko ji dar nežino. Vėl sukaupiu dėmesį į jos veidą. Kaip mes susitiksime? Kas mane traukia prie tavęs? Tikriausiai bus šimtas gudrybių, silpnybių ar dorybių, kurios mane masins. Kodėl negaliu prisimint nė vienos iš jų? Kaip tu gyvensi ir kaip tu numirsi? Ar būsiu šalia, kad paguosčiau, o kai tavęs neteksiu, kas paguos mane? Ar tai geriau už mano nesugebėjimą prisiminti atsakymus į šiuos klausimus? Jaučiu, jog labai susikaupęs, galėčiau viską susigrąžinti. Dar niekad nė vienas veidas man nebuvo toks svarbus. Net Artūro. Todėl užblokuoju visas kitas mintis, užsimerkiu ir iššaukiu jos veidą (taip, iššaukiu; juk aš Merlinas, ar ne?), tačiau dabar aš jau nesu įsitikinęs, jog tai būtent tas veidas. Jos burna buvo tokia ar šitokia? Ar akys išties tokios blyškios, o plaukai tokie raudoni. Aš apniktas dvejonių. Imu įsivaizduoti ją su tamsesnėmis mėlynomis akimis, su šviesesniais ir trumpesniais plaukais, dailesne nosimi... Man topteli, jog anksčiau niekad nemačiau šio veido, jog protą aptemdė nepasitikėjimas savimi, jog atmintis manęs dar visiškai neapleido ir dar kartą mėginu nutapyti jos portretą savo sąmonės drobėje. Tačiau neįstengiu: proporcijos neteisingos, spalvos ne tokios. Vis dėlto įsikimbu šio neapibrėžtumo. Nes jei kartą ją prarasčiau, pamirščiau amžiams. Sutelkiu dėmesį į jos akis, "piešiu" jas didesnes, žydresnes, blyškesnes, kol galų gale esu patenkintas darbu. Tikrasis jos veidas dabar išskydęs ir neryškus. Kaip ir jos vardas bei gyvenimas. Atsilošiu kėdėje ir atsidūstu. Nežinau, kiek laiko jau čia sėdžiu, mėgindamas prisiminti tą veidą - kiek suprantu, moters veidą, nors jau nesu tuo įsitikinęs. Išgirstu kosulį, pažvelgiu į tą pusę ir matau priešais mane stovintį Artūrą.
   - Reikia pasišnekėti, mano senasis drauge ir mokytojau, - sako jis, prisistumdamas artyn kėdę ir atsisėsdamas šalia.
   - Ar tikrai reikia? - klausiu.
   Jis tvirtai linkteli galvą.
   - Apvalusis stalas byra, - sako jis susirūpinusiu balsu. - Karalystėje chaosas.
   - Tu privalai tvirtai apsispręsti ir įvesti tvarką, - sakau, mėgindamas suvokti kurlink jis kreipia šneką.
   - Tai ne taip paprasta, - sako Artūras.
   - Niekad nėra paprasta, - tarsteliu.
   - Man reikia Lanseloto, - tęsia jis. - Jis šauniausias iš jų visų. Po tavęs, jis - geriausias mano draugas ir patarėjas. Lanselotas galvoja, jog aš nežinau, ką jis išdarinėja, bet aš žinau. Nors ir apsimetu, kad ne.
   - O ką tu siūlai daryti, - klausiu.
   Jis pasisuka į mane, akyse - kančia.
   - Nežinau, - sako. - Aš myliu juos abu. Nenoriu jų įskaudinti. Tik čia svarbus ne aš, ne Lanselotas ar karalienė, bet Apvalusis stalas. Sutvėriau jį, kad gyvuotų per amžius, ir jis turi išlikti.
   - Niekas negyvuoja per amžius, - sakau.
   - Idealai amžini, - atsako jis tvirtai. - Yra Gėris ir yra Blogis. Tie, kurie tiki Gėriu privalo stoti kovon ir laimėti.
   - Argi tu šito jau nepadarei, - klausiu.
   - Taip, - sutinka Artūras. - Tačiau iki šios dienos pasirinkimas buvo labai paprastas. Dabar gi aš nežinau, kurį kelią pasirinkti. Jei nebeapsimetinėsiu, jog man nusispjaut, tuomet turėsiu nužudyti Lanselotą ir sudeginti ant laužo karalienę. Šitai tikrai sunaikins Apvalųjį stalą.
   Padelsęs jis pažvelgia į mane.
   - Pasakyk teisybę, Merlinai, - vėl prabyla. - Ar Lanselotas būtų geresnis karalius nei aš? Privalau žinoti. Nes jeigu tai išgelbės Apvalųjį stalą, aš pasitrauksiu, o jis galės pasiimti viską: sostą, karalienę, Kamelotą. Tik turiu būti tuo įsitikinęs.
   - Niekas negali pasakyti, kas laukia ateityje, - atsakau.
   - Tu gali, - atkerta jis. - Bent jau, kai buvau jaunuolis, tu sakei man, kad gali.
   - Nejaugi? - klausiu susidomėjęs. - Tikriausiai suklydau.
Ateitis tokia pat nepažini kaip ir praeitis.
   - Bet juk kiekvienas žino praeitį, - sako jis. - Žmones gąsdina ateitis.
   - Žmonės bijo nežinomybės, kad ir kur ji betūnotų, - ištariu.
   - Aš manau, jog tik bailiai bijo nežinomybės, - sako Artūras. - Kai buvau jaunas ir kūriau stalą, degiau iš nekantrumo, norėdamas sulaukti ateities. Nubusdavau valandą prieš saulėtekį ir gulėdavau lovoje, virpėdamas iš susijaudinimo, nekantraująs pamatyti, kokias naujas pergales man atneš kita diena...
   Staiga jis atsidūsta ir po mąslios tylos vėl prabyla:
   - O dabar aš bijau ateities. Bijau dėl Gvineverės ir dėl Lanseloto, ir dėl Apvaliojo stalo.
   - Tu ne to bijai, - sakau.
   - Ką tu turi galvoje? - klausia Artūras.
   - Bijai to, ko ir visi žmonės, - tęsiu aš.
   - Nesuprantu tavęs, - sako jis.
   - Ne! Tu supranti, - atsakau. - O dabar bijai net prisipažinti bijąs.
   Artūras giliai atsidūsta ir nemirksėdamas žiūri man į akis, nes iš tiesų jis drąsus ir garbingas žmogus.
   - Gerai, - ištaria pagaliau. - Aš bijau dėl savęs.
   - Tai natūralu, - sakau.
   Jis krato galvą.
   - Tai nėra natūralu, Merlinai, - tvirtina.
   - Ak! - išsprūsta man.
   - Man nepavyko, Merlinai, - tęsia jis. - Viskas aplink mane byra - Apvalusis stalas ir jo prasmė. Stengiausi nugyventi gyvenimą kaip galima geriau, bet, matyt, nelabai stengiausi. Dabar visa, kas man beliko... tėra mirtis, - jis pasimuisto ir nutyla. - Bijau, jog numirsiu ne ką geriau nei gyvenau.
    Mano širdis veržias link jo, šito jauno žmogaus, kurio aš nepažįstu, bet vieną dieną pažinsiu, todėl padrąsindamas uždedu jam ranką ant peties.
   - Aš - karalius, - tęsia jis, - o jeigu karalius daugiau nieko nebeveikia, jis turi gražiai ir garbingai numirti.
   - Jūs mirsite garbingai, mano valdove, - sakau.
   - Tikrai? - klausia jis dvejodamas. - Ar mirsiu mūšyje, kovodamas už tai, kuo tikiu, kai visi kiti nusigręš nuo manęs? Ar mirsiu kaip silpnas, kretantis senis, jau nebesuvokiantis jį supančios aplinkos?
   Nusprendžiu dar kartą pažvelgti ateitin, kad tik nuraminčiau jo protą. Užsimerkiu ir pasvyru priekin, mėgindamas prasiskverbti pro tamsą. Ir pagaliau matau. Bet ne beprotį švebeldžiuojantį senį, o dar nemąstantį inkščiantį kūdikį. Ir tas kūdikis esu aš pats.
   Artūras stengiasi žvelgti pirmyn į ateitį, kurios jis bijo, o aš, keliaujantis priešingon pusėn, žvelgiu j ateitį, kurios irgi bijau. Nes suprantu, kad nėra jokio skirtumo. Ta pati žeminanti būsena, kurioje žmogus ir patenka į šį pasaulį ir palieka jį. Ar nevertėtų išmokti labiau puoselėti tą tarpinį laiką, nes tai viskas, ką jis turi.
   Vėl sakau Artūrui, jog jis mirs ta mirtimi, kurios trokšta. Pagaliau jis išeina, o aš lieku vienas su savo mintimis. Tikiuosi, kad galiu pasitikti savo lemtį taip pat drąsiai, kaip ją pasitiks Artūras. Nors abejoju, ar sugebėsiu. Artūras gali tik spėlioti apie savąją, o aš matau ją gąsdinančiai aiškiai. Stengiuosi prisiminti, kaip iš tikrųjų baigiasi Artūro gyvenimas, bet tas reginys dingęs, išsisklaidęs Laiko ūkuose. Todėl suprantu, kad manęs beliko visai nedaug. Dar tik keletas dalelių, ir pavirsiu tuo verkiančiu, nemąstančiu kūdikiu. Padaru, kuriame kirbėte kirbės įvairiausi norai ir baimės. Tačiau mane baugina ne pabaiga, o pabaigos žinojimas, siaubingas jos suvokimas ištinka mane, kai visiškai bejėgis, veik pašalinio žmogaus akimis, stebiu Merlino irimo procesą.
   Jaunuolis, praeidamas pro mano duris, pamojuoja. Neprisimenu, kad anksčiau būčiau jį kur matęs.
   Seras Pelinoras sustoja padėkoti. Už ką? Aš neprisimenu. Jau beveik sutemo. Kažko laukiu. Regis, tai moteris. Daugmaž galiu įžiūrėti jos veidą. Manau, reiktų sutvarkyti miegamąjį prieš jai ateinant. Staiga persmelkia mintis, jog nepamenu, kur yra tas miegamasis. Reikia užsirašyti, kol dar nesu beraštis. Viskas tarytum slysta iš rankų; viską ant savo sparnų išsineša vėjas.
   Prašau, padėkite man kas nors.
   Aš bijau.

vertė Linas Ruzgys