Robert Shekly


Ideali moteris

Misteris Morčekas prabudo jausdamas nemalonų, keistą, šiek tiek rūgštelėjusį skonį burnoje. Paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė iš vakar vakarėlio, suorganizuoto Triados Morgano, buvo užkrečiantis Džordžo Oveno Klarko juokas. Ech, koks puikus buvo pobūvis! Visos žemės gyventojai šventė naujo tūkstantmečio pradžią. Atėjo 3000 metai. Visas pasaulis kaip išmanydamas džiaugėsi gyvenimu.

- Jūs laimingas? - su gudria šypsenėle veide paklausė Ovenas Klarkas ir iš karto patikslino - Aš norėjau pasakyti, ar jūs lamingas su savo miela žmona?

Koks neatleistinas netaktiškumas! Visi žinojo, kad Ovenas Klarkas yra primitivizmo šalininkas, bet tai jam dar nesuteikė teisės kištis į tokius dalykus vien dėl to, kad jis pats buvo vedęs labai paprastą moterį, kurias dabar vadina Primityviomis.

- Aš myliu savo žmona, - su pasididžiavimo atsakė Morčekas. - Ji daug švelnesnė ir rūpestingesnė, nei ta neurotikė, kurią jūs vadinate savo žmona.

Bet žinoma, primityvistus sunku išvesti iš kantrybės: kietakakčiai. Primityvistai mėgsta savo žmonų trūkumus labiau nei jų privalumus - jie tiesiog dievina jų kaprizus.

Oveno Klarko šypsenėlė pasidarė dar paslaptingesnė ir jis tarė:

- Žinote, senasis Morčekai, man atrodo, kas jūsų žmona reikia dispanserizacijos. Sakykite, jūs paskutiniu metu neatkreipėte dėmesio į jos refleksus?

Nepakenčiamas idiotas! Prisiminęs visą šita bjaurų pokalbį misteris Morčekas, markstydamasis nuo rytinės saulės spindulių, Išlipo iš lovos. Refleksai, kad juo kur velniai… Tame, ką pasakė Ovenas Klarkas buvo kruopelė tiesos. Paskutiniu metu Mira buvo kaip nesava.

- Mira! - pašaukė Morčekas. - Kur mano kava?

Kurį laiką iš pirmo aukšto niekas neatsiliepė, paskui pasigirdo malonus moteriškas balsas:

- Minutėlę…

Morčekas greitai įšoko į kelnes, vis dar negalėdamas nuvyti miego nuo akių. Ačiū Dievui, kad kitos trys dienos paskelbtos šventėmis. Per tą laiką jis sugebės atsigauti po vakarykščio vakarėlio.

Nusileidęs laiptais, Morčekas išvydo betriūsiančią Mirą, kuri pylė kavą, dėliojo servetėles ir pristūmė jo fotelį. Jam atsisėdus ji pabučiavo jo plikę.

- Kaip mano žmonelė jaučiasi šiandien? - pasiteiravo jis.

- Puikiai, mano brangusis, - po sekundės pridūrė, - šiandieną tau paruošiau bifšteksą, tu jį taip mėgsti.

Morčekas paragavo bifštekso, jis pasirodė kažkoks sudžiūvęs, todėl jis jį užgėrė kava.

- Taip kaip tavo savijauta? - dar kartą paklausė jis. Mira užtepė sviesto ant riekės keptos duonos ir padavė vyrui.

- Puikiai! Žinai, vakarykštis vakarėlis buvo nuostabus. Man ten taip patiko!

- Aš šiek tiek pagiriotas. - prisipažino Morčekas, bandydamas suformuoti veide kažką panašaus į šypseną.

- Man patinka, kaip tu toks. - atsakė Mira. - Tada tavo balsas tampa panašus į angelo, žinoma, kaip labai protingo angelo. Aš galėčiau tavęs klausytis ištisas valandas.

Ji užtepė sviesto ant dar vieno duonos riekės ir padavė ją vyrui. Misterio Morčeko veidas sušvito kaip saulė, bet tuoj pat vėl apsiniaukė. Jis pastūmė nuo savęs lėkštę su bifšteksu ir pasikasė skruostą.

- Žinai, aš vakar šiek tiek apsižodžiavau su Ovenu Klarku. Jis skleidė eilinę savo propagandą apie primityvias moteris.

Mira nieko neatsakė, ji "konstravo" vyrui penktą duonos su sviestu gabalėlį. Ant stalo jau išaugo nemaža sumuštinių krūvelė. Ji jau ruošėsi daryti šeštą, bet Morčekas lengvai palietė jos ranką. Jis pasilenkė ir švelniai pakštelėjo lūpomis jam į nosies galiuką.

- Primityvios moterys! - su pasibjaurėjimu pratarė ji. - Kas galėtų pagalvoti… Šitos neurotikės? Tau juk su manimi geriau, ar ne mano meile? Na ir kas čia tokio, kad aš modernizuota? Nei viena Primityvi Moteris nemylės tavęs taip, kaip aš! O aš tave tiesiog dievinu!

Tai, ką jis sakė buvo visiška tiesa. Per visą žmonijos istoriją vyras niekada nebuvo visiškai laimingas su paprasta Primityvia Moterimi. Egoistiška, išpaikusi natūra, jos reikalavo, kad jomis būtų rūpinamasi visą gyvenimą ir troško didžiulio dėmesio. Visus trikdė tokie dalykai, kaip kad Oveno Klarko žmona vertė jį plauti indus. Ir jis, kvailys, su tuo taikstėsi! Primityvioms moterims pastoviai reikėjo pinigų, už kuriuos jos pirkdavo sau skudurus ir kitokius menkniekius, joms reikėdavo atnešti pusryčius į lovą, jos galėdavo išeiti iš namų pažaisti bridžo, valandomis pliurpdavo telefonu, ir dar darė velnias žino ką. Jos stengėsi atimti iš vyrų jų privilegijas. Ir galų gale jos įrodydavo savo lygybę jiems. Kai kurie silpnapročiai, tokie, kaip Ovenas Klarkas, sutiko su tuo, kad tokios moterys niekuo nenusileidžia vyrams.

Po tokių, nenuginčiajamų žmonos meilės įrodymų jam, misteris Morčekas pajuto, kad vakar patirti nemalonumai atslūgsta. Mira, tuo metu, nieko nevalgė. Jis žinojo, kad ji mėgsta greitai užkąsti viena, vien tam, kad galėtų sutelkti visą savo dėmesį į vyro pamaitinimą. Štai tokios, taip sakant, smulkmenos, ir darė šiuos namus ypatingais.

- Ovenas Klarkas sakė, kad tavo reakcija sulėtėjo.

- Nejaugi? - paklausė Mira, kiek palaukus tarė. - Tie primityvistai mano, kad jie žino absoliučiai viską.

Tai buvo teisingas atsakymas, bet jautėsi, kad jis šiek tiek pavėlavo. Misteris Morčekas uždavė žmonai dar keletą klausimų. Reakcijos greitį jis matavo pagal sekundinę sieninio laikrodžio rodyklę. Abejonių nebuvo - jos reakcija vėlavo.

- Paštą jau atnešė? - greitai paklausė jos. - Kas nors skambino? Aš dar nevėluoju į darbą?

Po trijų sekundžių ji pravėrė burną ir vėl ją užvėrė. Atsitiko kai kas nepataisomo.

- Aš tave myliu… - buvo vienintelė jos ištarta frazė. Misteris Morčekas pajuto, kaip suspurdėjo jo širdis. Juk jis ją myli! Myli beprotiškai aistringai…Bet tas prakeiktas Ovenas Klarkas buvo teisus. Mira reikia gydyti. Atrodė jis perskaitė jo mintis. Ji vėl atgijo ir tarė:

- Aš noriu tik vieno, brangusis, kad tu būtum laimingas. Atrodo aš susirgau.. Ar tu pasirūpinsi tuo, kad aš pasveikčiau? Pasiimsi mane po apžiūros? Ir neleisk jiems manęs pakeisti, aš nenoriu jokių permainų!

Ji užsidengė rankomis veidą ir pravirko, tyliai, kad neįkyrėtų jam.

- Tai bus įprastas patikrinimas, brangioji, - pasakė Morčekas, pats vos sulaikydamas ašaras. Bet taip pat kaip ir Mira, jis žinojo, kad ji serga.

"Kokia neteisybė" - pagalvojo jis - "Primityvi Moteris, su jos grubia mąstysena, beveik niekada negalėtų susirgti tokiomis ligomis. Šiuolaikinė Moteris, su savo švelnumu ir jausmingumu yra kur kas labiau pažeidžiama. Kokia siaubinga neteisybė! Todėl Šiuolaikinė moteris turėjo visas labiausiai vertinamas moters savybes. Jei trūksta tik ištvermės."

Mira vėl šiek tiek atgijo. Sunkiai atsistojo ant kojų. Ji buvo labai graži. Jos veide matėsi ligos pėdsakai, o rytinė saulė žaidė jos auksiniuose plaukuose.

- Mielasis. - tarė ji silpnu balsu, - Tu man leisi dar šiek tiek laiko pasilikti? Gal aš savaime pasveiksiu?

Bet jos akis jau aptraukė rūkas…

- Bragusis…

Ji pabandė sukaupti visas jėgas ir įsikibo į stalo kraštą.

- Kai tu turėsi kitą žmoną, nepamiršk kaip aš tave mylėjau…

Ji atsisėdo. Jos veido išraiška tapo bereikšmė.

- Aš atvarysiu mašiną. - burbtelėjo Morčekas ir skubiai pasišalino iš virtuvės. Jis jautė, kad tuoj ir pats pratruks.

Pavargusiu žingsniu jis nukulniavo į garažą. Mira jį paliko. Ir šiuolaikinis mokslas, nepaisant visų jo pasiekimų, niekuo negali padėti! Priėjęs prie garažo jis tarė:

- Atbuliniu bėgiu!

Mašina švelniai truktelėjo atgal ir sustojo tiesiai prie šeimininko.

- Kas nors nutiko, bose? - paklausė mašina. - Jūs dėl kažko nusiminęs? Niekaip neatsigaunate po vakar dienos?

- Ne, tai dėl Miros. Ji sugedo.

Mašina akimirką patylėjo. Po to tyliai tarė:

- Man labai gaila, misteri Morčekai. Aš tikrai norėčiau jums padėti.

- Ačiū, - pasakė Morčekas apsidžiaugęs tuo, kad sunkiu metu šalia yra draugas. - bet bijau, kad man jau niekas negali padėti…

Mašina atbulomis privažiavo prie pat namo durų ir Morčekas padėjo Mirai įsitaisyti ant galinės sėdynės. Mašina švelniai pajudėjo iš vietos. Visą kelią iki gamyklos ji taktiškai tylėjo.

vertė Elvinas Karalis