Klifford D. Simak


Aptvaras

Jis nulipo laiptais žemyn ir sekundei stabtelėjo, laukdamas kol akys pripras prie tamsos. Pro šalį praėjo robotas-padavėjas nešantis ant padėklo aukštus, sklidinus alaus, bokalus.
- Laba diena, misteri Kreigai.
- Sveikas, Germanai.
- Ko nors pageidausite, sere?
- Ne, dėkui, aš jau eisiu.
Kreigas ant pirštų galiukų perėjo patalpą ir netikėtai pastebėjo, kad jis visą laiką pro šią vietą stengdavosi eiti kuo tyliau. Leisdavo sau tik kostelti ir tai kuo tyliausiai, kuo mandagiausiai. Garsus pokalbis poilsio kambario ribose atrodė didžiulė prabanga.
Aparatas, kaip visada, stovėjo čia, dirbdamas visai be garso. Juosta išlysdavo iš tarpo ir leisdavosi į krepšį, kurį pastoviai prižiūrėjo, netgi pakeisdavo tam, kad juosta niekada, niekada nenukristų ant kilimo.
Jis pakėlė juostą, greitai atrinkinėdamas pirštais, akimis susirado raidę K ir sutelkė į ją visą dėmesį. Koksas - 108,5; Kolfildas - 92; Kotonas - 97;
Kratčfildas - 111,5; Kreigas - 75…
Kreigas - 75!
Vakar buvo 78, o užvakar 81, tris dienas atgal net 83. Praėjusį mėnesį buvo 96 ir prieš metus - 120.
Vis dar spausdamas rankoje juostą jis akimis perbėgo tamsų kambarį. Štai ant krėslo atkaltės ilsisi kažkieno liemenė, štai smilksta nematomo cigaro dūmai. Kažkas sėdi veidu į jį, Kreigą, bet beveik neatskiriamas, susiliejantis su krėslu, tik juodi batai blizga, baltuoja marškiniai ir veidą uždengiančio laikraščio nugarėlė.
Kreigas lėtai pasuko galvą ir žemė pradėjo slysti jam iš po kojų. Kažkas sėdėjo jo krėsle, trečiame nuo židinio. Prieš mėnesį to nebūtų buvę, prieš metus niekas net nebūtų drįsęs apie tai pagalvoti. Tada jo pasitenkinimo indeksas buvo labai aukštas.
Bet jie žinojo. Žinojo, kad jis ritasi žemyn. Jie matė juostą ir be jokios abejonės aptarinėjo tai, niekino jį, nekreipiant dėmesio į saldžias jų kalbas.
- Vargšas Kreigas. Geras vaikinas. Ir toks jaunas. - Kalbėjo jie savimi patenkintais balsais, su absoliučiu įsitikinimu, kad su jais tai niekada taip nebus.

Patarėjas buvo geras ir dėmesingas, ir Kreigas iš karto suprato, kad jis mėgsta savo darbą ir yra labai patenkintas.
- Septyniasdešimt penki…- pakartojo patarėjas. - Ne taip jau ir gerai.
- Na, taip…- sutiko Kreigas.
- Jūs kuo nors užsiimate? - Nušlifuota, profesionali šypsenėlė leido suprasti, kad jis dėl šito jaučiasi visiškai užtikrintas ir klausia tik iš pareigos. - O, koks dėmesio vertas dalykas. Aš pažinojau keletą džentelmenų, kurie aistringai domėjosi istorija.
- Čia mano specialybė, - patikslino Kreigas, - vieno akro tyrinėjimui.
- Vieno akro tyrinėjimui? - pasitikslino visiškai nenustebintas patarėjas. - Aš ne visai…
- Vieno akro istorija. - paaiškino Kreigas. - Reikia tirti jo dieną po dienos, valandą po valandos, per televizorių, viską detaliai registruoti, visus įvykius, kurie nutinka tame akre, pridėti reikalingus pastebėjimus ir komentarus.
- Stulbinančiai sudominantis užsiėmimas, misteri Kreigai. Na ir kaip, radote ką nors tokio ypatingo tame savo… akre?
- Aš sekiau medžių augimą. Į atvirkščią pusę. Nuo seniausių gigantų iki jaunučių ūglių, nuo ūglių iki sėklų. Gudrus išradimas tas atbulas stebėjimas. Iš pradžių stipriai išmuša iš vėžių, bet po kiek laiko apsipranti. Netgi galvoti pradedi atbulai… Be to, aš rašau lizdų ir pačių paukščių istoriją. Taip pat, aišku, gėlių. Registruoju orus. Turiu sukaupęs neblogą pastarųjų tūkstančių metų orų apžvalgą.
- Kaip įdomu, - nesusilaikė nepastebėjęs patarėjas.
- Buvo ir žmogžudystė, - lyg niekur nieko tęsė Kreigas, - Bet ji įvyko už akro ribų, o aš negaliu jos įrašyti į savo tyrinėjimus. Žmogžudys po nusikaltimo perbėgo per mano teritoriją.
- Žmogžudys, misteri Kreigai?
- Visiškai teisingai. Suprantate, vienas žmogus užmušė kitą.
- Siaubinga. Kas nors dar?
- Kol kas ne, - atsakė Kreigas. - Nors turiu šiokių tokių vilčių. Aš radau senus griuvėsius.
- Pastato?
- Taip. Aš stengiuosi pasiekti tuos laikus, kai jie dar nebuvo griuvėsiais. Manau, kad netgi juose galėjo gyventi žmonės. - O jūs šiek tiek pasiskubinkite, - tęsė patarėjas. - Pereikite tą dalį greičiau.
Kreigas lėtai palinksėjo galva.
- Tam, kad tyrinėjimas neprarastų savo vertės, reikia registruoti visas smulkmenas. Aš negaliu per jas peršokti, tam kad greičiau pasiekčiau tikslą.
Patarėjas suvaidino užuojautą.
- Aukščiausiame lygyje įdomus uždavinys, - pasakė jis. - Man tiesiog į galvą neateina kodėl jūsų indeksas krenta.
- Aš žinau, - pratarė Kreigas, - viskas visiems vienodai. Aš įdedu į savo tyrinėjimus metų metus darbo, paskelbiu rezultatus, keletą egzempliorių padovanoju draugams ir pažįstamiems, ir jie man dėkoja, o po to padeda knygą į lentyną ir niekada jos nebeatverčia. Aš išsiuntinėju savo darbus į visas bibliotekas, bet jūs juk žinot, kad niekad ten dabar nebevaikšto. Aš būsiu vienintelis, kuris kada nors skaitė tas knygas.
- Bet misteri Kreigai, - pastebėjo patarėjas, - yra daugybė žmonių, kurie yra atsidūrę tokioje pat situacijoje kaip jūsų. Ir visi jie, palyginus su jumis, laimingi.
- Aš irgi taip sau sakiau, - prisipažino Kreigas. - Nepadeda.
- Kol kas geriau nenuklyskime į smulkmenas, aptarkime tai, kas svarbiausia. Sakykite, misteri Kreigai, jūs visiškai esate tikras, kad negalite būti labiau laimingas, kai dirbate su savo akru?
- Taip, - tvirtai pareiškė Kreigas. - Visiškai.
- O dabar pažvelkime į tai, ką mums sako jūsų pareiškimas, sakykite, jūs niekada negalvojote apie kitas galimybes?
- Apie kitas?
- Žinoma. Aš žinau keletą džentelmenų, kurie pakeitė savo užsiėmimą ir nuo to laiko jaučiasi tiesiog puikiai.
- Ne, - prisipažino Kreigas. - Netgi negaliu įsivaizduoti, kuo aš dar galėčiau užsiimti.
- Na, tarkim, galėtumėte stebėti gyvates. - tęsė patarėjas.
- Ne. - tvirtu balsu atsakė Kreigas.
- Arba kolekcionuoti pašto ženklus. Arba megzti. Daugelis džentelmenų mezga ir mano, kad tai yra labai malonus ir raminantis užsiėmimas.
- Aš nenoriu megzti.
- Tai pradėkite užsidirbinėti pinigus.
- O kam?
- Šito aš ir pats nesugebu suprasti, - prisipažino patarėjas. - Juk iš jų jokios naudos, užtenka nueiti į banką. Nors kai kurie žmonės dėl jų kraustosi iš proto ir stengiasi jų gauti pasitaikius menkiausioms galimybėms, aš netgi drįsčiau pasakyti, labai abejotinai galimybėms. Bet, kaip ten bebūtų, jie tame atranda savo laimę.
- O ką jie po to daro su pinigais? - paklausė Kreigas.
- Nežinau. - atsakė patarėjas. - Vienas žmogus juos užkasė, o po to pamiršo kur. Visą savo likusį gyvenimą jis buvo labai patenkintas užsiimdamas jų paieška, su kastuvu ir žibintuvėliu rankose.
- O kam žibintuvėlis?
- Jis ieškodavo tik naktimis.
- Na ir kaip, rado?
- Manau, kad ne.
- Manau, kad manęs pinigai netraukia. - tyliai pasakė Kreigas.
- Jūs galėtumėte įstoti į klubą.
- Aš jau senai esu klubo narys. Vieno iš pačių geriausių ir turinčių gerą reputaciją. Jo šaknys…
- Ne, - pertraukė patarėjas, - Aš turiu omenyje kitokį klubą. Žinote, grupės žmonių, kurie kartu dirba, turi bendrus interesus ir susitinka tam, kad patirtų malonumą kalbėdamiesi jiems įdomiomis temomis.
- Abejoju, kad toks klubas išspręstų mano problemas. - pratarė Kreigas.
- Galite vesti. - tęsė patarėjas.
- Ką? Jūs turite omeny… vieną moterį?
- Na taip.
- Ir susilaukti krūvos vaikų?
- Daugelis vyrų tuo užsiiminėjo ir buvo labai patenkinti.
- Žinote, - pareiškė Kreigas, - mano manymu tai kažkaip nepadoru…
- Yra daugybė kitų dalykų, - nepasidavė patarėjas. - aš jums galiu paskaityti…
- Ne, ačiū. - Kreigas palinksėjo galva. - Kitą kartą. Man dabar reikia viską gerai apgalvoti.
- Jūs esate tikras tuo, kad praradote susidomėjimą istorija? Daug lengviau yra atgaivinti seną užsiėmimą, negu susirasti naują.
- Taip, aš praradau susidomėjimą, - atsakė Kreigas. - Mane vemti verčia vien pagalvojus apie tai.
- Gerai pailsėkite, - pasiūlė patarėjas. - Poilsis ateis jums į naudą.
- Kiek aš jums skolingas?- pasiteiravo Kreigas.
- Šimtą. - ramiai atsakė patarėjas. - Bet man tas pats - sumokėsite jūs ar ne.
- Žinau. - atsiduso Kreigas. - Jūs tiesiog mėgstate savo darbą.

Ant nedidelio tvenkinio kranto, atsirėmęs nugara į medį sėdėjo žmogus. Jis rūkė nenuleisdamas akių nuo plūdės. Šalia stovėjo grubiai nulipdytas molinis krepšelis.
Žmogus pakėlė galvą ir pamatė ateinantį Kreigą.
- Prisėskit, pasilsėkit. - pasakė jis. Kreigas priėjo ir atsisėdo greta.
- Šiandien kepina. - pastebėjo jis šluostydamasis kaktą nosine.
- Čia vėsu. - atsiliepė vyras. Dieną sėdžiu su meškere. O vakare, kaip karštis pasitraukia, kapstausi sode.
- Gėlės, - mąsliai pratarė Kreigas. - O juk tai puiki mintis. Aš ir pats kartais pagalvodavau, kad tai verta dėmesio - išauginti visą sodą gėlių.
- Ne gėlės, - pertraukė jo mintį vyras. - Daržovės, aš apie jas kalbėjau.
- Jūs norite pasakyti, kad dirbate tam, kad galėtumėte prasimaitinti?
- Aha. Aš kaupiu ir purenu žemę, ruošiu ją sėjai. Po to aš sodinu sėklas, ir prižiūriu, kad iš jų išaugtų daržovės. Vėliau aš nurenku derlių. Maistui man užtenka.
- Tai juk milžiniškas darbas!
- Manęs tai nė kiek netrikdo.
- Jūs galėtumėte pasiimti robotą. - patarė Kreigas.
- Ko gero, bet kam? Darbas nuramina mano nervus. - pasakė žmogus.
Plūdė paniro po vandeniu, jis griebė meškerykotį, bet jau buvo vėlu.
- Nutrūko. - pasiskundė žvejys. - Aš jau ne be pirmą taip paleidžiu. Niekaip negaliu susikaupti.
Jis tylėdamas užmovė ant kabliuko slieką, užmetė meškerę ir vėl atsirėmė į medį.
- Namas mano nedidelis, bet patogus. Po derliaus dažnai lieka nedidelis kiekis pasėlio ir kai mano atsargos baigiasi aš jį raugiu. Laikau šunį, dvi kates ir nervinu kaimynus.
- Nervinate kaimynus? - Kreigas nepatikėjo savo ausimis.
- Na, taip. - patvirtino pašnekovas. - Jie mano, kad aš kvaištelėjęs.
Jis iš krepšelio išsitraukė butelį neaiškaus gėrimo ir pasiūlė jį Kreigui. Kreigas pasiruošė blogiausiam, gurkštelėjo. Visai nieko.
- Šį kartą šiek tiek perrauginau, - kaltai pratarė žmogus. - Bet šiaip neblogas.
- Sakykite. - atsargiai paklausė Kreigas, - jūs patenkintas?
- Žinoma.
- Jūsų PK turėtų būti labai aukštas.
- BK kas?
- Ne BK, o PK. Pasitenkinimo koeficientas.
Žmogus pakratė galvą.
- Aš tokio iš viso neturiu.
Kreigas iš nuostabos išsižiojo.
- Bet kaip?…
- Iki jūsų irgi vienas buvo atėjęs, senai… Pasakojo apie tą PK, bet man kažkodėl atrodė, kad jis sakė BK. Įtikinėjo mane, kad ir aš tokį privalau turėti ir labai nuliūdo, kai pasakiau, kad nesiruošiu to daikto įsigyti.
- Kiekvienas turi savo PK, - tarė Kreigas.
- Kiekvienas išskyrus mane. - jis atidžiai nužvelgė Kreigą. - Klausyk, sūnelį, gal tau kas nors nutiko?
Kreigas linktelėjo.
- Mano PK ritasi žemyn. Aš viskam praradau susidomėjimą. Aš jaučiu, kad pas mus kažkas negerai, neteisingai. Aš jaučiu tai, bet niekaip negaliu suprastai kas tai.
- Jiems viską duoda dykai, - tarė žmogus. - Jie ir piršto nepajudina, o vis tiek gauna ir maistą, ir pastogę, ir rūbus, ir prabangą, jeigu tik panori. Tai reikia pinigų? Prašom, eik į banką ir pasiimk tiek, kiek reikia. Parduotuvėje pasiimk visas prekes, kurių tau reikia, pardavėjui nusispjauti - sumokėsi tu jam ar ne. Jam tai nieko nekainuoja, jam viską davė. Iš tiesų jis tik žaidžia parduotuvę, Taip pat, kaip visi kiti žaidžia kitus žaidimus. Iš nuobodulio. Dirbti, kad galėtum pragyventi, niekam nebereikia, viskas ateina savaime. O šitas išmislas su PK? Taškų rinkimo sistema viename dideliame žaidime.
Kreigas negalėjo atplėšti nuo jo akių.
- Didelis žaidimas, - pratarė jis. - Būtent. Štai kas tai yra.
Žmogus šyptelėjo.
- Niekada apie tai nesusimąstei? Tame ir bėda, niekas nemąsto. Visi taip smarkiai stengiasi įtikinti save esamos padėties gerumu ir laime, kad niekam kitam paprasčiausiai nelieka laiko. Man, - pridūrė, - laiko pakanka viskam.
- Aš visada laikiau mūsų gyvenimo būdą, - pratarė Kreigas, - paskutine ekonominio išsivystymo stadija. Taip mus mokino mokykloje. Tu esi viskuo apsirūpinęs ir laisvas, gali daryti ką tik nori.
- Štai jūs, greičiausiai, prieš pasivaikščiojimą papusryčiavote, - po trumpos pauzės pratarė žmogus, - vakare papietausite, nedaug išgersite. Rytoj pasikeisite batus ir užsivilksite naujus marškinius…
- Taip. - atsakė Kreigas.
- Tai va, ką aš ir noriu pasakyti, iš kur jūs gaunate visus tuos daiktus? Marškinius ar porą batų galėtų padaryti tie, kuriems patinka tuos daiktus daryti. Rašymo mašinėlę, kuria jūs naudojatės, taip pat galėjo pagaminti koks nors mechanikas - mėgėjas. Bet juk iki to ji buvo tik paprastas metalo gabalas žemėje! Sakykite, kas surenka derlių, kas augina medžius, kas ieško ir kasa rūdą?
- Nežinau, - prisipažino Kreigas, - aš niekada apie tai negalvojau.
- Mus laiko tam. - vėl prašneko vyras. - Taip, taip, mus kažkas tam laiko. Bet aš nenoriu būti išlaikomas.
Jis ištraukė meškerę ir pradėjo dėtis daiktus į krepšį.
- Karštis šiek tiek nurimo. Laikas eiti dirbti.
- Malonu buvo su jumis pašnekėti. - keldamasis tarė Kreigas.
- Nusileiskite šiuo takeliu žemyn, - patarė žmogus. - Nuostabi vieta. Gėlės, šešėliai, vėsuma. Jeigu paėjėsite toliau prieisite parodą. - jis žvilgtelėjo į Kreigą. - Jūs domitės menu?
- Taip. - atsakė Kreigas. - Bet aš ir nežinojau, kad kažkur čia, netoliese yra muziejus.
- Yra. Ir netgi labai neblogas. Gražūs paveikslai, keletas padorių medinių skulptūrų. Labai įdomus pastatas, tik neišsigąskite jo keistumo. Pats aš ten labai dažnai lankausi.
- Būtinai ten nueisiu, - pasakė Kreigas. - Ačiū.
Žmogus pasikėlė ir nusivalė kelnes.
- Jeigu užtruksite - užeikite pas mane, pernakvosite. Mano lūšna šalia, dviems vietos tikrai užteks. - Jis pakėlė nuo žemės krepšį. - Mano vardas Šermanas.
Jie paspaudė vienas kitam ranką.
Šermanas nuėjo į savo sodą, o Kreigas patraukė takeliu žemyn.

Pastatas atrodė esąs visai šalia ir vis dėlto tiksliai nusakyti atstumą buvo sunku.
"Viskas dėl kažkokio tai beprotiško architektūrinio principo", - pagalvojo Kreigas.
Jos buvo rožinės iki tol, kol jis nenusprendė, kad jos visai ne rožinės, o žydros, o kartais jos atrodydavo visai ne rožinės ar žydros, o greičiau žalios, nors iš tiesų, tai tokios spalvos negalima pavadinti žalia. Jos buvo gražios, be abejo, bet šis grožis trikdė ir jaudino - visiškai nepriimtinas ir nepažįstamas grožis. Pastatas, kaip pasirodė Kreiguis, yra už penkių minučių kelio nuo lauko. Jis ėjo penkiolika minučių, bet pasiekė tik tai, kad žiūrėjo į jas kitu kampu. Buvo sunku pasakyti, atrodė, kad pastatas keičia savo formą. Tai, žinoma, buvo ne daugiau kaip optinė iliuzija.
Tikslas nepriartėjo ir dar po penkiolikos minučių, nors jis galėjo prisiekti, kad ėjo tiesiai. Tada jį persmelkė baimė. Atrodė, kad eidamas į priekį jis grįžta atgal, lyg kažkas slidus ir lygus neleido jam eiti pirmyn. Kaip riba, riba kurios neįmanoma pamatyti ir pajausti. Jis sustojo ir jame tūnojusi baimė peraugo į siaubą.
Ore kažkas sumirgėjo. Viena akimirką jam pasirodė, kad jis išvydo akį, vieną vienintelę akį, žiūrinčią tiesiai į jį. Jis sustingo, o jausmas, kad jį kažkas seka, dar labiau sustiprėjo ir žolėje, kitoje neregimos sienos pusėje, šmėkštelėjo kažkokie šešėliai. Lyg ten stovėtų kažkas ir su pašaipa stebėtų jo bergždžias pastangas prasiskverbti pro sieną. Jis pakėlė ranką ir ištiesė ją prieš save. Jokio sienos ten nebuvo, bet ranka nuslydo į šoną, nepasistūmėdama į priekį nė per pėdą. Ir tą akimirką jis pajautė, kaip į jį žiūrėjo tas nematomas sutvėrimas, su gerumu, užuojauta ir begaliniu pasigėrėjimu. Jis apsisuko ir puolė bėgti.

Kreigas įgriuvo į Šermano namą ir klestelėjo ant kėdės, klausiamai žiūrėdamas į šeimininko akis.
- Jūs žinojote, -pratarė jis. - Jūs žinojote ir pasiuntėte mane ten.
Šermanas linktelėjo.
- Jūs nebūtumėte patikėjęs.
- Kas jie? - drebančiu balsu paklausė Kreigas. - Ką jie ten veikia?
- Aš nežinau, - atsakė Šermanas.
Jis priėjo prie krosnies, nuėmė dangtį, pažvelgė į katiliuko vidų, iš kurio tuoj pat pakvipo kažkuo skaniu. Po to jis grįžo prie stalo, čirkštelėjo degtuką ir užžiebė senovinę žibalinę lempą.
- Mano namuose viskas senoviškas, - tarė Šermanas. - Elektros nėra. Nieko nėra. Bet vakarienė - pirštus aplaižysite.
Jis žiūrėjo į Kreigą per lempos stiklą, liepsna užstojo jo kūną ir silpnoje, mirgančioje šviesoje atrodė, kad ore plaukioja vien tik galva.
- Kas tai per aptvaras? - beveik sušuko Kreigas. - Už ką juos uždarė?
- Sūneli, - tarė Šermanas, - ne jie atitverti.
- Ne jie?..
- Atitverti mes, - pasakė Šermanas.- Negi nematai? Mes esame aptvare.
- Jūs dieną sakėte, kad mus kažkas laiko. Tai jie?
Šermanas linktelėjo.
- Aš taip manau. Jiem mums viską duoda, rūpinasi mumis, stebi mus. Jie duoda mums viską ko mes norim.
- Bet kodėl?
- Nežinau. - tarė Šermanas. - Galbūt tai zoologinis sodas. Galbūt tai rezervatas, saugantis paskutinius iš išnykusios rūšies. Jie nenori mums nieko blogo.
- Taip, - tvirtai pasakė Kreigas,.- Aš tai pajutau. Štai kas mane išgąsdino.
Jie tyliai sėdėjo klausydamiesi kaip krosnyje ūžia liepsna ir žiūrėjo kaip šoka lempoje ugnelė.
- Ką gi mums daryti? - pašnibždomis paklausė Kreigas.
- Reikia spręsti, - tarė Šermanas. - O galbūt mes nieko ir nenorim daryti.
Jis nuėjo prie katiliuko, nuėmė dangtį ir pamaišė jo turinį.
- Ne jūs pirmas, ne jūs paskutinis - ateidinėjo ir dar ateis daug kitų. - jis pasisuko į Kreigą. - Mes laukiam. Jie negali kvailioti ir laikyti mūsų šiame aptvare amžinai.
Kreigas sėdėjo tylėdamas, prisimindamas žvilgsnį, pilną gerumo ir gailesčio.

Iš anglų kalbos vertė Elvinas Karalis