Wislawa Szymborska


Atlantida

Gyveno ar negyveno.
Saloje ar ne saloje.
Vandenynas ar ne vandenynas
prarijo juos arba ne.

Ar kas ten ką mylėjo?
Ar ten kas grūmės su kuo?
Atsitiko viskas ar nieko
ten arba ne ten.

Septynetą miestų skalavo marios.
Ar iš tikrųjų?
Visi norėjo būti nemarūs.
Kas tai įrodys?

Neišrado parako, ne.
Išrado paraką, taip.

Abejotini. Hipotetiški.
Nepalikę ničnieko doro.
Neišsprūdę iš žemės, vandens,
iš ugnies ir oro.

Neįtilpę į akmenį
ir į lašą lietaus.
Nesugebą kaip reikiant
įspėt ir sudraust.

Meteoras nukrito.
Ne meteoras.
Vulkanas išsiveržė.
Ne vulkanas.
Kažkas kažką šaukė.
Niekas nieko.

Toje plius minus Atlantidoje.

Vertė Tomas Venclova

Netikėtas susitikimas Esame labai malonūs vienas kitam, sakome, kaip miela susitikti po tiek metų. Mūsų tigrai laka pieną. Mūsų ereliai vaikšto pėsti. Mūsų rykliai skęsta vandeny. Mūsų vilkai žiovauja prieš atviras narvo duris. Mūsų gyvatės nusimetė žaibus, bezdžionės - įkvėpimą, povai - plunksnas. iksnosparniai jau seniai išskrido iš mūsų plaukų. Nutylame per pusę žodžio beviltiškai šypsodamies. Mūsų žmonės nemoka kalbėti. Vertė Ž.P.
Geriant vyną Tu žvilgsniu davei man grožį, jį pasiėmiau kaip savo ir lyg žvaigždę nurijau. Mielo akyse tapau aš kūriniu jo išgalvotu. Šoku aš, linksmai skrajoju - juk sparnai išaugo man! Stalas - tikras, vynas - irgi, ir taurelė nepakitus stovi ant to stalo tikro. Aš gi mielo išgalvota - lyg šerdies, visa - ir pačiai net juokinga man dėl to. Aš su juo plepu, kaip moka skruzdėlės gražiai mylėtis po gėlės rausvu žvaigždynu, saikstausi, kad baltai rožei kartais tenka padainuot. Ir juokiuos, palenkus kaklą, tarsi paslaptį didžiausią būčiau aš atskleidus; šoku, šviesomis visom žėruoju ir liepsnoju viltimi. Juk Ieva iš vyro kaulo, ir Kipridė - ta, iš putų, išmintingoji Minerva - iš gausios šeimos dievų - buvo už mane tikresnės. Bet kai nusuki tu žvilgsnį, atspindžio ant sienos ieškau; kur kabėjo tas portretas, vien tik vinį aš matau. Vertė Jonas Jakštas.