Rafal A. Ziemkiewicz


Gražu ten, slėnyje

[ Pięknie jest w dolinie ] 1993

---

   Bepigu mirti, kai nuveikta, patirta ir matyta tiek, kiek nuveikė, matė ir patyrė Indzerilja. Mirė ne pavargęs gyventi ar nusivylęs gyvenimu. Mirė pasisotinęs gyvenimu.

(iš mafijos teismo proceso stenogramos)

---

   Krizė užėjo praslinkus kelioms valandoms po Potapovo mirties, kai laukdamas dono Lučijaus atsakymo sėdėjau Kaizerio klube Novara ir Cirko gatvių sankryžoje. Kaip visada, pirmieji simptomai buvo staigiai apėmęs raumenų silpnumas ir sąnarių skausmas, lyg kas žnyplėmis traiškytų mano kaulus. Po to užplūdo atgrasi ir slegianti banga. Pašėlusiai aiškiai suvokiau, jog visas mano kūnas nevertas nė skatiko. Jog donas Lučijus, informuotas apie mano skambutį, gūžtelės pečiais ir tiek. Jog, jeigu ir teiksis mane priimti bei susidomės pasiūlymu, viršūnės vis tiek niekada nesiryš investuoti tokių sumų į projektą, kuris po kelerių metų gali sukelti naują karą. Netgi jei užsinorėtų investuoti, vis vien nesutarsime su musulmonais, o jeigu, sakykime, ir sutartume, tuos, su kuriais rastume bendrą kalbą, po kelių mėnesių išskerstų koks nors eilinis į valdžią prasibrovęs pamišėlis - ir viską reiktų pradėti iš naujo. Tuo metu, palinkęs virš rausva fluorescencija žėrinčio staliuko, žinojau - buvau visiškai tikras - jog nebesurasčiau savyje jėgų pradėti ką nors iš naujo.
   Akyse vis stovėjo tai, kas liko iš Potapovo, bet aš nejaučiau džiaugsmo. Nejaučiau nieko. Tik visišką sąstingį. Kam gi visa tai, Skrebecai? - nebyliai klausiau vaiduokliško savo atspindžio glotniame žvilgančiame paviršiuje. - Šiandien ponas, rytoj lavonas - veltui švaistysi laiką didingiems planams, amžių nugyvensi, o vieną dieną vis tiek viskas subyrės, aidint piktam juokui iš dangaus. Ak nusilakti, nusilakti - rusiškai, niūriai, be žodžio ir iki visiško apspangimo...

---

   Kai mano skydliaukė, ilgametės hormoninės stimuliacijos išderinta, užliedavo organizmą paralyžiuojančiu cheminiu kokteiliu, o basteriu dėl kokių nors priežasčių negalėdavau pasinaudoti, kaskart imdavau svarstyti, kaip visa tai prasidėjo. Kurią akimirką peržengiau ribą. Karčiuose apmąstymuose vis giliau grįždavau į savo praeitį - ir visada pasiekdavau tą pačią akimirką: aš - mažas berniukas, sėdintis didžiuliame kambaryje ant kilimo priešais televizorių, ir mirgantis ekranas, kuriame iš spalvingų dėmelių ir brūkšnelių susidėlioja seniai praėjusių laikų žemėlapis. Po tą žemėlapį klajoja įvairiaspalvės strėliukės, klajoja, auga ir varžosi tarpusavyje, perstumdydamos frontų ir sienų linijas - o aš ryju visa tai akimis, įsitempęs iki skausmo, klausydamasis iš už kadro sklindančios diktoriaus šnekos. O po to per pamokas keverzoju sąsiuvinyje, leisdamas mintims laisvai raizgytis. Languotame popieriuje piešiu šratinuku, visada tą patį: štabų strėliukes. Baltas ir juodas strėliukes, kvadratėlius, ištisines ir punktyrines linijas - įstabiausius neegzistuojančių armijų mūšius. Visi sąsiuvinių viršeliai, ištisos šūsnys lapų išmarginta štabų strėliukėmis. Jos įsismelkė į mano širdį, išleido ūglius vaikiškose svajonėse - ir visa, kas įvyko vėliau, visa, kas dar tik turėjo įvykti, jau tuomet buvo man nulemta.

---

   Gi tuo tarpu visą klubo sieną užimančiame teleekrane tiesiog priešais mane senutė Europa šventė išsiilgtąją taiką. Valstybinėje Operoje, vidur didžiulės scenos, savo sėdmenis ir šlaunis glamonėjo Švenčiausioji Mergelė, tuo pat metu alsuodama ir vaitodama į ritmą beprotiško tembro skambesiui, kurį atkakliai pulsavo aukštaūgio negro bosas. Mergelė neturėjo jokio rūbo, išskyrus plačiabrylį vienuolės kyką ir kūną aptempusius diržus iš juodos žvilgančios odos; tarp tešmenų kabantis sidabrinis krucifiksas tviskėjo ryškios šviesos spinduliuose, į visas puses taškydamas įvairiaspalvius atšvaitus. Stanicų vyrukai mėgo spoksoti į Švenčiausiąją Mergelę ir jos šventvagiškus scenos numerius. Kunigas Kovaliukas niršo ir plūdo visus, esą, išdvėsią be nuodėmių atleidimo - bet tiek jis ir tevaliojo. Kokie jau buvo tie vyrukai - tokie buvo, bet visgi, jei ne jie, į rytus nuo Bugo nebūtų išlikę nė vienos bažnyčios.
   Ir vis dėlto šaunus buvo kunigėlis. Žinojau, kad išbaręs mane dėl Potapovo, jis galų gale atsidus: aš viską suprantu, sūnau, bet argi tu, kuriam derėtų būti pavyzdžiu tiems vyrukams, argi tu privalėjai p a t s tai padaryti?! O aš garsiai nusijuoksiu - kaip visada, kai kunigas Kovaliukas imasi mane mokyti - ir tėkšiu į klausyklos groteles - ė, maloningasis tėve, ką jūs suprantate!

---

   Žinoma, privalėjau. Vaikinams derėjo sutvarkyti Savkos Potapovo apsaugą, gi jis pats priklausė man. O kad sutvatijau į jį iš kalašnikovo visą apkabą adatinių kulkų, kurių ir vienos pakaktų paversti žmogų kraujais paplūdusia, gličia maita, dar anaiptol nereiškė kokio ypatingo įniršio. Tas, kuriam atrodo kitaip, niekada nesupras Laukinių Stepių. Viena kulka į kaktą pas šventą Petrą galima pasiųsti kokį nors smulkų mėgėją ar eilinį galvažudį, bet tik ne tą, kuris daugelį metų drebino šalį, kurio visi neapkentė ir bijojo, kurio klausė ir kurį garbino - bijojo ir klausė taip, kaip Potapovo, garbino taip, kaip Potapovą. Tiesiog kai prie taurelės bus pasakojama apie tai, kaip prakeiktasis Liankas paleido žarnas Kruvinajam Savkai, tas pasakojimas, velniai rautų, turi skambėti taip, kaip Kruvinajam Savkai bei prakeiktajam Liankui ir pridera.
   Vis dėlto reikia pripažinti: kad ir koks bebūtų kalės vaikas, tokių legendų jis išties nusipelnė. Net jeigu pusė viso to, ką pasakodavo savo tėtušį įsimylėję reketininkai, buvo išlaužta iš piršto. Per tuos keletą metų prisiveisė šitiek atamanų, vadeivų, bosų, komandierių, bėjų - ar kaip ten juos dar vadina - ir kiekvienas, užuot trūnijęs skurde ir laukęs negarbingos mirties, kaip įmanydamas stengėsi sutelkti aplink save būrelį šalininkų ir veikti su jais išvien. O juk nė apie vieną tokių vadukų legendos nebyloja: jis skaitydavo mintis, įspėdavo ateitį, o vos į ką nors pažvelgdavo - esą, kiaurai permatydavo. Nebuvo tokio stipruolio, kuris įstengtų atsispirti šitokiam dėbtelėjimui, net jeigu Savka įsakytų: imk, šunsnuki, virvę ir pasikark. Tas, kuris pasielgė su Savka taip, kaip pasielgiau aš, rusams galėjo tapti dar aukštesniu dievu nei jis. Štai kas žmonėms buvo svarbiausia - o ne tai, kad buvo jis niekšas, kokio reikėjo dar gerai paieškoti netgi tais padugnėms itin palankiais laikais.
   Pažinojau tą tipą tik iš lavonų, bet, patikėkite, tai buvo geriausias būdas perprasti Savką Potapovą. Jie visada būdavo be akių, o šias paprastai galėdavai surasti lavonų skrandžiuose. Liežuviai būdavo išilgai perkertami pusiau - Savkos berniukai vadino tai "paversti gyvate" - o į kiaušus prikalama vinių. Pastarąjį įtikinėjimo būdą reketininkai itin mėgo ir, atrodo, buvo pasiekę tobulybę. Sugebėdavo kiekvieną vinį kalti ištisas valandas - praslinkdavo viena, antra diena, o žmogus vis dar tebebūdavo gyvas ir tik melsdavo, kad jį pagaliau pribaigtų.
   Žinoma, islamo fundamentalistai irgi sugeba kaip reikiant iš tavęs pasityčioti prieš išsiųsdami pas Alachą; ir doniečiai, kalės vaikai, užuot nudobę paprastai, tašo iš peties, kad ir kiek rėktum... Kare išvis nėra ko vaidinti nekaltą mergelę. Kadaise ir man buvo pakrikę nervai, kai pačioje panosėje galvažudžiai sudegino kaimą. Bet tai - įprasta istorija. Su vykdomųjų organų - šunsnukiai, pasivadino taip iš nostalgijos šlovingai praeities imperijai - veikla tokių normalių, įprastų dalykų neverta nė lyginti. Rusų tarpe sklido gandas, jog, Savkai dar dirbant KGB, bandyta atleisti jį iš smogikų būrio, nes buvo pernelyg jau įsimylėjęs savo darbą. Bet KGB tada jau traukė šunims šėko pjauti, taigi Savka pačiu laiku dingo, o vėliau su šėtono lavašu išniro pas kaukaziečius. Šėtono lavašas iškėlė jį į carus, bet galų gale ir pražudė.

---

   Švenčiausioji Mergelė Valstybinėje Operoje pagaliau baigė dainuoti ir tik lankstėsi pirmyn atgal, leisdama gilius, iš pačios gimdos sklindančius, ekstazės persmelktus garsus. Kamera protarpiais suko ratus žiūrovų salėje, keliskart režisierius priartino garbės ložę, už kadro be paliovos aidint vaitojimui ir boso pulsui. Akimirkai sutelkiau žvilgsnį, ieškodamas mūsų kacapo, bet tokie svečiai pirmosiose eilėse nesėdi; kadras apėmė tik aukštų Europos Tarybos pareigūnų žiles bei dažytas garbanas ir, žinoma, arabų veidus - šie atrodė taip, lyg būtų ką tik iškalti iš akmens. Pagaliau artistė ir juodaodis jos bosininkas sėkmingai užbaigė numerį. Juos berte užbėrė pritarimo šūksmais. Ir kaip tik tada pastebėjau Dileičaną.
   Dileičanas gurkšnojo prie baro palei pat įėjimą į salę, po striuke slėpdamas visą reglamentu leidžiamą ekipuotę. Jis informavo mane, kad link klubo durų artinasi tipas su besivelkančia iš paskos uodega - ir dėl visa ko mes abu iš karto pakeitėme dažnius.

---

   Visgi kada nors dar reikės grįžti į Vieną ir kaip reikiant apžiūrėti šį miestą - senuosius jo mūrus, senovines bažnyčias bei rūmus, kol musulmonai dar nepavertė viso to triukšmingomis prekyvietėmis. Mėgstu istoriją, o šis miestas istorijos tiesiog kupinas. Taip norėtųsi kada nors pasivaikščioti po jį, be ginklo, be visos tos elektronikos, ramiai ir atsipalaidavus.
   Bet šį kartą niekam neturėjome laiko. Tik begalė darbo ir lakstymo. Atvažiavome į Vieną beprotiškai skubėdami. Kita vertus, skubėdavome visur ir visada. Jau pats Rytų taikos palaikymo pajėgų statusas buvo vienas iš labiausiai pašėlusių dalykų po Europos saule.
   Oficialioji sąjungos ginkluotųjų pajėgų dalis, kurią ji pati ir aprūpindavo, logiškai buvo Respublikos žinioje. Tikrovėje tai reiškė, kad apie reguliarų atlyginimą ar ekipuotės papildymą nevertėjo nė svajoti. Lenkų intendantūra čia rėmėsi kažkokiu Briuselio pažadu - kaip vėliau paaiškėjo, atitinkama europarlamento rezoliucija, tik šiek tiek netiksliai suformuluota. Tuomet, prieš ketvertą metų, jiems svilo užpakaliai, tad buvo pasiryžę viskam, kad tik galėtų ką nors išsiųsti už Bugo. Bet vos tik situaciją ten normalizavome, prioritetai pasikeitė.
   Dabar gi operatyvinės "Rytų Pajėgos" buvo pavaldžios Vakarų Ukrainos generaliniam štabui, kuris vis dėlto privalėjo strateginius veiksmus derinti su Atlanto komitetu. Išimtis šioje taisyklėje buvo "skubūs veiksmai ginant humanitarinę pagalbą ir taikius gyventojus". Labai panorėjus, tokiems veiksmams buvo galima priskirti absoliučiai viską, ką darėme. Iš esmės su Briuseliu nebuvo įmanoma nieko suderinti, o Ukrainos respublikos generalinis štabas buvo fikcija, taip pat, kaip ir pati Ukrainos respublika, jos vyriausybė ir ginkluotosios pajėgos. Iš tikrųjų prezidentas Bulbasas Kijevo centre vis dar ėjo pareigas, tačiau priemiesčiuose jau klestėjo nebe jo, o gangsterių valdžia. Valstybė, kurią jis atstovavo Saugumo Taryboje ir Europos Komisijoje, egzistavo vien tik popieriuje, vien tik jo iššvaistyto maišo ekiu dėka ir vien tik todėl, kad niekam neužteko drąsos pripažinti, kas iš tikrųjų vyksta. Visa tai reiškia, jog kiekvieną sritį siaubė vis kas nors kitas: čia - doniečiai, ten - Savka, anava ten - musulmonai, o dar kur nors - koks nors vietos komendantas arba banditų vadeiva, kas dažniausiai būdavo tas pats asmuo. Ir šitaip iki paties Uralo: kažkokios vyriausybės, kažkokios valdžios - visa tai formaliai dar egzistavo, bet buvo jau tik plonytis, kur tik pažvelgsi eižėjantis luobas, iš po kurio brovėsi į laisvę vienvaldystės šimtmečių subrandinti gaivalai. Tuo tarpu Europoje žilstelėję ponai, užsikabinę akinius auksiniais rėmeliais, braižė tarptautinių protektoratų padalijimo planus, organizavo humanitarinės pagalbos transportą, vieną po kitos rengė, šaukė, kvietė konferencijas ir nė už ką nenorėjo net girdėti, kad pasaulis neišvengiamai keičiasi. Šituo nesugebėta patikėti Varšuvoje, tad ko benorėti iš Briuselio.
   Bet tuo metu visa tai buvo man paranku - netgi tas nuolatinis atlyginimų bei tiekimo vėlavimas. Mat susiklostė taip, kad kasmetinių sausrų išdegintoje ir lėtai, lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, virstančioje tyrlaukiais Respublikoje pagaliau prasidėjo tai, kas anksčiau ar vėliau tiesiog privalėjo prasidėti - ir ko laukiau jau keletą metų. Vėlgi - ko gero, nė gyva dvasia dar nenutuokė, kad šįkart viskas baigsis ne kokių nors popiergalių pasirašymu. Gi aš ir neketinau leisti, kad baigtųsi šitaip.
   Paprasti žmonės anaiptol nėra tokie kvaili, kaip atrodo visokiems diplomatams, ministrams ir žurnalistams. Apmulkinti juos žymiai sunkiau nei kokius tikrus kiaušingalvius. Televizija nepaliaujamai rėkė jiems, kad už visus vargus turį būti dėkingi mums, taikos palaikymo pajėgoms, kurias liaudis ir išlaikanti - nors iš tikrųjų tam, kad pasiųstų armiją į Ukrainą, visa ta niekšų šutvė iš Vakarų pasiglemžė tokius pinigus, kad neduokdie. (Žinoma, šie pinigai taip ir nepateko į valstybės iždą, bet tai jau atskira istorija.) Gi žmonės ir patys žinojo kas ir kaip - vos atsikratę jungtinės valdžios nomenklatūrininkų, tuoj pat sugrįžo pas mus.
   O aš delsiau atsakyti. Kitaip ir negalėjau elgtis. Šiaurėje grūmiausi įnirtingame, nepaskelbtame kare su Potapovu. Rytuose tęsėsi suirutė, nuo kurios nevalia buvo nuleisti akių, o iš pietų bet kurią akimirką galėjo vėl užplūsti musulmonų ordos. Tarsi viso šito būtų maža, dar ir mūsų konfliktas su Europos komisijos biurokratais vis labiau panėšėjo į vaikščiojimą peilio ašmenimis. Biurokratai veikė lėtai, tačiau nenuilstamai, vis artindami dieną, kai teks liautis laviravus. Dieną, apie kurią vien pagalvojęs Laričius tiesiog sunegaluodavo ir imdavo svarstyti dimisijos galimybę, nuo ko aš jį nenuoširdžiai atkalbinėdavau.
   Prieš porą metų visur, kur tik pavyko, vėluojančių atlyginimų išieškojimo pretekstu užblokavome bet kokių valstybinių mokesčių rinkimą. Pas mus siuntinėjo komisijas, prašė, gąsdino, mokėjo avansu, mes pasirašinėdavome kažkokius popierius, po to jais nusišluostydavome užpakalius - juk iš tikrųjų nei valdžia ketino mums mokėti, nei aš ketinau atiduoti jai nors centą. Visoje mūsų dislokacijos teritorijoje, nuo Lvovo iki Žerkasų ir Tiraspolio, nebeliko jokių mokesčių. Išskyrus mokamus mums, bet kaip tik juos žmonės mokėjo labai noriai - tai buvo saugaus gyvenimo kaina, ir ne tokia jau didelė. Kijevas siuntė kažkokius skundus į Briuselį, iš ten plaukė raštai į Varšuvą, iš Varšuvos - mums; šitaip viskas ir sukosi. Dabar gi pasitaikė proga tą pat nuveikti ir Respublikoje. Vien išgirdę žodį "Europa", žmonės pašėldavo daužyti snukius, ir vietinė administracija būtų noriai pripažinusi mūsų valdžią, žinoma, be jokio pasipriešinimo. Gi priešintis ir nepatarčiau - su įniršusiais žmonėmis menki juokai, o Respublikoje net ir be klimatinės katastrofos ar sausros normaliam žmogui pakako priežasčių niršti.
   Atrodo, Varšuvoje tuo nelabai tikėjo, betgi iš Varšuvos visada buvo prastai matyti - ten atkakliai manyta, jog, jei tik iš kur nors išspausi pinigų ir pažadėsi žmonėms bet ką, kad ir ko jie bepareikalautų, galų gale kaip nors jau stos šventa ramybė. Vis dėlto ten niekam neužteko proto susivokti, vyriausybei buvo pareikštas nepasitikėjimo votumas, ir ji tebefunkcionavo tik todėl, kad nebuvo kitos.
   Kol nevėlu, reikėjo nepraleisti progos.
   Kita vertus, negalėjau panaudoti nė vienos kuopos iš tų, kurios saugojo pietines sienas. Taip pat negalėjau panaudoti nė vienos kuopos iš tų, kurios buvo dislokuotos rytuose.
   Ir jau jokiu būdu negalėjau atitraukti nė vieno kareivio iš šiaurės tol, kol šiaurėje buvo Potapovas.
   O laikas bėgo.
   Bet pagaliau sulaukiau Aukščiausiojo malonės.
   Apie tai, kad Savka Potapovas ruošiasi į Vieną, į konferenciją, tvarkyti savo reikalų, sužinojau anksčiau nei jo parankiniai. Kadaise Vitkovskis, vėliau musulmonų nušautas netoli Zveglo, sugebėjo įpiršti Savkai savo sekretorių. Jo dėka ir žinojau, kad savo aplinkoje Potapovas nepasiekiamas, net gerai organizuotas antpuolis negalėjo užtikrinti sėkmės. Dabar gi aplinkybės ėmė klostytis kaip reta palankiai. Laričius net nebandė kiek ilgiau priešintis, nė pats dorai to nesuvokdamas jau seniai ištarė "A" - gi aš, nelaukdamas, kol šefas įveiks sąžinės graužatį, su delegacija išskridau į sostinę priminti Respublikai apie neišmokėtus mums pinigėlius. Pasiunčiau kapitonus bergždžioms diskusijoms su ministrais, o pats nusibaladojau pas Meškį.
   Meškis buvo URM sekretoriaus pavaduotojas, su juo mes turėjome įvairių bendrų reikalų. Buvo išties naudingas tipas, hungry to be rich 1, kaip sako pederastai. Tai jis pasirūpino, kad visas benzinas, skirtas taikos palaikymo pajėgoms, būtų parduodamas lengvatinėmis kainomis kaip kuras sausros ištiktiems žemdirbiams. Šitaip visiško, nuolatos karaliaujančio Ukrainoje, degalų bado sąlygomis mes užkaldavome dvigubą trigubą pelną, kurio liūto dalis, žinoma, priklausė Meškiui. Vienu žodžiu, suradus aukso gyslą, mūsų santykiai pašlijo. Meškis, nekvailas tipas, kažką rezgė. Pokalbis buvo labai ilgas, labai nemalonus, bet vaisingas. Nupasakojau jam, kuo maždaug verčiasi Potapovas, ir pažadėjau atsiųsti žmonių, jei jis suorganizuotų tą patį, tik stambesniu mastu. Buvo sutarta dėl trisdešimties procentų ir neatidėliotino avanso į leteną. Po dviejų dienų jau Chorticoje faksu gavome iš jo žinią, jog turime į Taikos Korpusą pasiųsti būrį, formaliai - garbės eskortą Vakarų Sibiro respublikos delegatui. Pastaroji, būdama šviežiai iškeptu tarptautiniu protektoratu, neturėjo savų ginkluotųjų pajėgų. Oficialiai.

---

   Dono Lučijaus pasiuntinys buvo aukštas, sleiveriams 2 būdingu anemiko veidu. Tarp įvairiaspalvių stroboskopo žaibų ir besisukančių hologramų, augančių prietemoje tiesiog iš Kaizerio klubo parketo, jis atėjo judėdamas taip užtikrintai ir energingai, tarsi būtų valdomas radaru. Vos tik, artindamasis prie mano staliuko, jis perkirto magnetinę uždangą, skiriančią šokių salę nuo kabinų, kairiojoje jo akiduobėje pastebėjau silikarboninį implantą.
   Atsisėdo tvirtai, nesidairydamas, nė akimirkos nesvarstydamas, tarytum jie apie mane jau žinotų absoliučiai viską. Ko gero, jie iš tiesų taip manė.
   Kurį laiką tylėjome. Galų gale pasilenkiau virš stalo ir prie jo krašto prispaudžiau juodą teisterį. Akimirksniu mus apgaubė ir nuo šurmulio atkirto jėgos lauko sfera, kurios viduje ryškėjo tik fosforinis stalviršio atspindys. Nežinau, kodėl man šovė į galvą tokia idiotiška mintis - taip pat sėkmingai būčiau galėjęs prisidengti laikraščiu. Tokiais dalykais buvo galima pasinaudoti nebent norint paišdykauti su kokia nors atsitiktine viso gyvenimo meile, tačiau bet kokio diapazono bangas, išskyrus regimąsias, sfera praleido kuo puikiausiai.
   Bemaž jaučiau, kaip mano organizme dirba siurbliai, pumpuojantys į kraują adrenaliną. Nėra geresnio vaisto nuo depresijos; tiesa, chemikalai iš basterio veikia greičiau, bet po poros valandų tampa atbukimo priežastimi.
   Žmogus su silikarboniniu implantu sėdėjo įsmeigęs į mane akis, nejudėdamas lyg indėnas. Jo akyse tai blykstelėdavo nenatūrali žalia kibirkštėlė tarsi mikroskopinis diodas, tai vėl jos atrodydavo tuštesnės už išdžiūvusį šulinį. Prie stalo briaunos priglausta dešinioji sleiverio plaštaka ritmingai krusčiojo, tai susigniauždama į kumštį, tai vėl atsileisdama, vis greičiau ir greičiau. Tą jo dėbsojimą ištvėriau tik keletą sekundžių.
   - Turiu pasiūlymą, donai Lučijau, - pradėjau, stengdamasis išlaikyti akmeninį veidą ir ramų balsą. - Tai trisdešimčia procentų padidins trejų pastarųjų metų jūsų apyvartą mainais už garantuotą klientūrą ir porą smulkių investicijų.
   Anapus stalo dunksantis gyvasis manekenas tebesmeigė į mane visiškai bereikšmį žvilgsnį. Įspūdis buvo gana šiurpus. Sleiveriai išvis palieka gana šiurpų įspūdį, ypač tiems žmonėms, kurie retai turi su jais reikalų.
   - Gana keblu bendradarbiauti su tuo, kas turi tiek daug priešų, - jo balsas skambėjo piktai, bet intonacija buvo tarsi ir mandagi.
   - Donai Lučijau, jums leidus atskleisiu savo požiūrį į tam tikrus dalykus. Toksai Savka Potapovas, kurį, kaip atsitiktinai sužinojau, nepelnytai pagerbėte savo dėmesiu, - jau lavonas. Jūs esate verslininkas. O aš esu kareivis. Lavonams būdinga tai, kad jie neprisikelia. Verslininkams - kad jie nepasiduoda emocijoms, kai lošiama iš pinigų. O kareiviams - tai, kad jie nebijo rizikuoti.
   - Be to, - tęsiau po valandėlės, - šiuo metu niekas man negrasina, bent jau velionio Potapovo parankiniai - tikrai ne. Jūs mane apsaugosite nuo jų.
   Prie stalo briaunos prispausta plaštaka staiga liovėsi gniaužytis.
   - Kodėl manote, kad mes taip elgsimės?
   - Donai Lučijau, didžiųjų kaimenių laikai jau praėjo. Šitaip nieko nebeuždirbsi. Reikia ieškoti naujų plotų. Argi ne?
   - Ką jūs žinote apie didžiąsias kaimenes? - sleiverio balsas tapo šaltas ir sausas.
   - Tą patį, ką ir kiti. Viską. Velionis Savka nesugebėjo ničnieko bent kiek ilgiau išlaikyti paslaptyje. Kaip tik tai ir patrumpino jo gyvenimą.
   Akimirka tylos. Tiktai akimirka.
   - Prašau kalbėti toliau.
   - Donai Lučijau, siūlome jums tokį pat paslaugų tinklą kaip ir rusai, tik žymiai palankesnėmis sąlygomis. Be to, geros plėtimosi perspektyvos, bet apie tai vertėtų pakalbėti atskirai. Firma, kurią atstovavo Potapovas, galima sakyti, nebeegzistuoja, donai Lučijau. Ji nesilaikė tam tikrų taisyklių, kurios galioja mūsų teritorijoje, ir užsitraukė pernelyg didelės konkurentų dalies nepalankumą. Gal čia ir esama dar galingesnių, bet visus kelius į rytus nuo Karpatų kontroliuoja Taikos palaikymo pajėgos.
   - Žinoma, - pridūriau po akimirkos, gurkštelėjęs iš taurės, - jums nėra nė menkiausio pagrindo patirti nuostolių dėl mūsų kivirčų. Todėl jaučiamės privalą perimti visus velionio Potapovo įsipareigojimus.
   Šį kartą tyla užsitęsė ilgėliau.
   - Yra dar viena priežastis, dėl kurios norėčiau susitikti su jumis, donai Lučijau, - pridūriau. - Ticianas.
   - Ticianas?
   - Taip. Žinoma, ne koks nors after 3 ar circle 4, o pats master 5. Kiek žinau, tas paveikslas laikomas amžiams dingusiu antrojo karo metu, kai hitlerininkai išvežė jį iš Tryro. Ieškojome žmogaus, kuris kaip ir jūs, donai Lučijau, būtų žinovas, vertas šio kūrinio. Noriu, kad jis taptų didelės kolekcijos užuomazga. Tulčinskovo zavoda 6 kolekcijos.
   Vėl ilga tyla. Pagaliau sleiveris atsistojo.
   - Automobilis laukia jūsų priešais įėjimą, tačiau kolegą prašau palikti čia. Prašau nebijoti. Jums niekas negresia, kol laikau jus savo svečiu.
   Nesižvalgydamas jis įžengė į juodą sferą ir dingo man iš akių.

---

   Dar kurį laiką sėdėjau, sunkiai pasirėmęs į stalą, jausdamas, kaip iki skausmo įtemptais nervais plūsta nuovargio banga. Galų gale deaktyvavau staliuką gaubiančią sferą; į ausis trenkė užeigos šurmulys ir sitarų brazdenimas. Sieniniame ekrane tęsėsi didžiojo koncerto transliacija iš Valstybinės Operos - Švenčiausioji Mergelė jau buvo dingusi nuo scenos, dabar joje keliolika į baltas paklodes susisupusių barzdočių nemokšiškai birbino kažkokią indišką sferų muziką.

---

   Beje, tos paklodės ir sitaros visko vos nesužlugdė. Sal-ed-Dino delegacija palaikė tai provokacija ir paliko ložę paskelbdama, jog nutraukia derybas ir išskrenda iš Vienos tuojau pat, kai tik bus pripildyti jų lėktuvo kuro rezervuarai. Tik po to, kai iškilmių organizatoriai daugybę kartų atsiprašė, konfliktą pavyko užgesinti, o gerbiamus svečius sugrąžinti į Valstybinę Operą. Savaime aišku, naujausiose žiniose apie šiuos nesklandumus neužsiminta nė žodžiu. Tik po kurio laiko tą istoriją išgriebiau iš kongreso santraukų InterNet News - ir mane net šiurpas nupurtė pagalvojus, kad dėl tokio šūdniekio visas ilgų metų darbas tik per plauką nenuėjo šuniui ant uodegos.

---

   Laikrodukas ant mano kairiojo riešo skimbčiojo tyliai, raudonos pulsuojančios skaitiklio dėmelės ritmu. Kilstelėjau jį prie akių - 190 ir 110. Jau slūgo. Nuo kairiojo raktikaulio, kur basteris į arteriją lašino atpalaiduojančius preparatus, po visą kūną sklido malonaus šaltuko banga. O gal man taip tik atrodė. Atsistojau nelaukdamas, kol basteris baigs procedūrą, ir nėriau į prieblandą, sproginėjančią šimtais atspalvių.
   Toje prietemoje Dileičano veidas spindėjo blyškiu violetu ir spalva ne ką tesiskyrė nuo mundurą slepiančios simpateksinės striukės su salotiniu užrašu "Green Bay Packers". Mieste, dunksančiame vos už keliasdešimt kilometrų nuo zonos, kur nesiliaujančius susirėmimus tik protarpiais nutraukia trapių paliaubų valandėlės, uniformuotas žmogus dirgina aplinkinius, jeigu ne sukelia atvirą jų priešiškumą. Dar vienas yrančio pasaulio beprotybės ženklas.
   - Pajutau tave, - pasakiau veizolams, blizgantiems violetiniame veide.
   - Priešais įėjimą stovi mašina, prikimšta aparatūros tarsi sunkusis tankas, - jis neatrodė itin nustebintas šio fakto.
   - Grįžk į viešbutį. Maždaug po valandos paimk paveikslą ir atvažiuok prie dono Lučijaus vartų. Tik jokio chamizmo! Jeigu patys jūsų nepakvies, palaukite, kol išeisiu. O jeigu neišeisiu, grįžkite į viešbutį.
   Patraukiau prie išėjimo, jam net nesuskubus ištiesti man ranką.

---

   Dileičanas buvo manosios sekcijos porininkas. Kažkuo artimesnis nei brolis, sesuo ar žmona - mano antroji pusė. Tikrąja to žodžio prasme. Mūšio sąlygomis visi kontakto būdai yra pernelyg lėti, ir tenka griebtis tiesioginio ryšio basteriais. Jeigu Dileičanas mano pussferėje pastebėdavo atlekiančią kulką ar pasirodžiusį taikinį, aš pajusdavau tai raumens spazmu, nukreipiančiu ginklą reikiamon pusėn, kompiuteriui dar nė nespėjus suveikti. Ir atvirkščiai. Nelengva taip puikiai suderinti abiejų partnerių veiksmus, kad bet kurią akimirką būtų įmanoma laiku pastebėti ir sunaikinti priešą. To neišmoksi nepavojingose pratybose - tik mūšyje, tik tais akimirksniais, kai lošiama iš gyvybės.
   Todėl sykį jau parinkta sekcija niekada neišformuojama, ji smogiamųjų pėstininkų grupių struktūroje yra tas pat, kas ir atomas molekulės struktūroje. Dvi sekcijos - skyrius. Du skyriai - būrys. Du būriai - pusė kuopos. Dvi kuopos - batalionas. Ir taip toliau - pulkas, pusė brigados, brigada, divizija, korpusas, smogiamieji būriai, artimosios ir tolimosios paramos grupės ir pagaliau - tos svarbiausiosios iš svarbiausiųjų, visos armijos nervinės skaidulos - vadovaujančios sekcijos. Jeigu vienas iš sekcijos narių kopia aukštyn, jis traukia su savimi ir antrąjį. Šitaip ir aš tempiau Dileičaną, kildamas nuo artimosios paramos kuopos nario iki vyriausiojo vado pavaduotojo. Tuo tarpu Dileičanas iš tikros žudymo mašinos virto vadovybės centro tarnautoju - kiek prisimenu, išorėje ir periferijoje reguliuojančiu informacijos apykaitą tarp kovinių ir vadovybės sekcijų.
   Nepaisant viso to, Dileičanas, su kuriuo, rodos, buvau pečiais suaugęs, puoselėjo šį tą be galo tolima, šį tą tarsi ne iš mūsų pasaulio - meilę Merilinai Monro. Savo kambario sienas jis buvo išklijavęs jos nuotraukomis. Merilina apsirengusi ir nuoga, besišypsanti ir užsisvajojusi, gundančiai pasilenkusi į objektyvus ir fotoreporterio užklupta pilko, kasdieninio nuovargio akimirką, Merilina viliokė ir susimąsčiusi... Tačiau pačioje matomiausioje vietoje, sienos viduryje, Dileičanas buvo išskleidęs didžiulę spalvotą nuotrauką su mirusia Merilina, nublokšta ant prozektoriumo stalo. Mirties pakirsta Merilina, neatpažįstamai išpurtusia ir pamėlusia, su išryškėjusiais pirmaisiais irimo požymiais. Vienas Dievas težino, iš kur Dileičanas tą nuotrauką išpešė, bet ji buvo išties autentiška. Nieko panašaus neįmanoma suklastoti.
   Nepaisant šito, Dileičanas visiškai nebuvo panašus į iškrypėlį. Tiesą sakant, sunku ir atskirti, kas šiame beprotiškame pasaulyje yra iškrypėlis, o kas - ne. Aš nesiryžtu vertinti. Galbūt šioje rusų žemėje slypi kažkokios misticizmo bacilos, kurios sielas ir protus čia užvaldo lengviau nei kur nors kitur. O gal Dileičanas ta beprotybe užsikrėtė žymiai anksčiau ir atsivežė ją į Ukrainą.

---

   Iš išorės visai neatrodė, kad dono Lučijaus atsiųstoji mašina būtų prigrūsta aparatūros. Ji panėšėjo į brangų, liukso tipo limuziną, priklausantį pašėlusia jaunyste besimėgaujantiems paaugliams iš labai turtingų namų - prašmatniai apsirengusiems berniukams, naktimis besismaginantiems vėlyvų praeivių kankinimu.
   Bet trys automobilyje sėdintys šūdžiai - iš pažiūros ne vyresni nei dvylikos metų vaikai tipiškomis kūno formomis, anksčiau laiko pripumpuoti jėgos chirurginiais bei hormoninių procedūrų būdais. Šie vaikai žudydavo anaiptol ne dėl pramogos. Jeigu reikėtų kautis akis į akį, kumščiais ir peiliais, be įprastos kovinės įrangos - priešininkais nedvejodamas rinkčiausi vykdomųjų organų banditus. Pastaruosiuose būdavo mažiau implantų ir daugiau artimo meilės.
   Tiksliai neprisimenu, bet tai, kad idealiausi žudikai yra vaikai, pirmieji suvokė, ko gero, bolševikai. Banderą - ukrainiečių nacionalistų vadą - nužudė NKVD dirbantis aštuonmetis. Niekas kitas nebūtų valiojęs pakankamai prisiartinti - tą vienintelį kartą apsauginiui sudrebėjo ranka.
   Be to, vaikai neturi nė vieno iš tūkstančio įpročių, kuriuos suaugusiems tenka įveikti per daugelį sunkių treniruočių metų. Jie nebijo, nejaučia sąžinės graužaties - tiesiog smaginasi iš peties. Juo labiau, kad fizinė jų kondicija pagerinama chirurginiu būdu, jie pripumpuojami augimo hormonų, o endokrininės liaukos paveikiamos mutavusiu retrovirusu, kuris, prisodrindamas jų DNR naujų sekvencijų, nekaltus paprastų žmogiškų išskyrų fabrikėlius paverčia siurbliais, varančiais į kraujagysles gryniausios agresijos, šalto žiaurumo ir mirties kokteilį. Teenage Mutant Heroes 7. Nežmoniškai brangūs apsauginiai šunys dono Lučijaus padermės tipams - aukščiausia evoliucijos stadija, kurioje, praslinkus ištisiems bendrų pastangų amžiams, pagaliau pavyko įsiviešpatauti žmogaus mokslui.
   Visiškai neketinu apsimesti, kad jų nebijojau. Žinojau, jog jie nieko negali man padaryti - dar negali, kol donas Lučijus neišsiaiškins reikalo ir neapsispręs. Bijojau paties tų nežmonių artumo, jų vabzdiškos svetimybės. Bet nejausti baimės - joks menas, kiekvienas psichas tai sugeba, o kitiems pakanka tiesiog ją užslopinti arba basteriu padidinti adrenalino dozę. Menas yra sulaikyti baimę savyje. Nesmirdėti ja.
   Ankstesnysis prislėgtumas ir rezignacija dingo be menkiausios žymės, į raumenis sugrįžo įprasta jėga, mintys praskaidrėjo. Net nesinaudodamas basteriu vėl atvirtau tuo Skrebecu, paskui kurį kareiviai eitų į ugnį.
   Ir kuriam šūdžiai automobilyje jautė tam tikrą pagarbą.
   O gal veikiau jautė ją pasienio superkareivio įvaizdžiui, tokiam, kokį kadaise paskleidė palydovinė televizija.
   Įsispraudžiau ant galinės sėdynės, be ceremonijų nustumdamas vieną iš jų, nešiojamame ekranėlyje žiūrintį kažkokį susišaudymų prikimštą filmą. Ramiausiai pasaulyje paėmiau televizoriuką jam iš rankų ir, netaręs nė žodžio, nustačiau pirmuoju Vienos kanalu. Šuniūkštis neišdrįso protestuoti.
   Jaučiau viduriuose burbuliuojantį jaudrų ir karštligišką norą kažką nuveikti - tučtuojau, dabar, nedelsiant. Automobilis pajudėjo siaura ir tamsia Novara gatve link Prateršterno - ilgesniu keliu, kad išvengtų taikos maršų, žvaigždės formos kolonomis kaip tik žygiuojančių į Hofburgą.

---

   Prieš valandą mudu su Dileičanu tą patį kelią matavome pėstute, moklindami miesto centro triukšmo pakraščiais, tarp daugybės apsileidusių arabių, įkyrių ir rėksmingų lyg katinai per morčių. Į šiaurę nuo Novara gatvės retai kada galėjai pastebėti baltąjį, o juo labiau - vaiką. Toliau, kur kadaise buvo žydų rajonas, teritoriją tarpusavyje pasidalijo musulmonai ir juodžiai. Tai reiškia, kad musulmonai užėmė išlikusius pastatus, o juodžiai, daugiausia naujieji imigrantai iš Afrikos, glaudėsi smarkiau ar menkiau apgriautuose. Tiesą sakant, dauguma pastatų ir buvo tie smarkiau ar menkiau apgriautieji.
   Žemė pernelyg ankšta, kad joje sutilptų dvi išrinktosios tautos - ir dar to paties Dievo išrinktosios. Buvo laikotarpis, kai kasdien sprogdavo po keliolika bombų, o InterNetas pampo nuo trumpų sausų pranešimų apie padegimus, linčo teismus ir skerdynes. Tai tęsėsi tol, kol žydai suprato, kad Europoje vietos jiems nebėra.
   Suprato greitai. Nuovoki tauta.

---

   Pirmasis Vienos kanalas kaip tik tarškėjo apie susišaudymą netoli Zenta aikštės - ir tarškėjo neeilines kvailystes. Patį Potapovą supainiojo su Tafirovu iš Vakarų Sibiro ir atkakliai vadino jį tarptautinės deimantų prekyba besiverčiančios gangsterių gaujos šefu. Nežinojo nė ką manyti: ar jį nukirto kuri nors iš kiniškų triadų, jakudza ar kalabriečiai - nors N'draghetta prie deimantų niekad nekišo nagų. O viso to fone įsikarščiavusios idiotės iš kaimyninių namų zaunijo apie tikrų tikriausią mūšį tarp tunto užsimaskavusių ninja ir Savkos apsaugos. Neįtikėtina, kokiais mastais žmonės garbina visokius pramanus. Esu tikras: bet kuri iš tų bobų net kankinama būtų prisiekusi, jog iš tikrųjų matė smarkų susišaudymą. Gi iš tikrųjų šioje akcijoje be manęs ir Dileičano sudalyvavo tik keturi žmonės. Potapovą saugojo ketvertas gorilų, faktas, išties žavingų, tačiau jis pats nieko tokio Vienoje nesitikėjo, matyt, manė, kad niekas išvis nežino apie jo atvykimą. Visus tris berniukus nuėmėme pirma salve, ir per kokias aštuonias minutes su tais paukšteliais buvo baigta.
   Tuo tarpu kas keliolika minučių visą ekraną užtvindydavo tai, kas buvo likę iš papachos savininko. Toji maita laikinai tapo žymiausia miesto persona, ją rodė visais rakursais pačioje žinių laidų pradžioje, netgi pirmiau už pranešimus iš kongreso.
   Ir ne be reikalo - dėl kongreso nutarimų galėjai būti tikras iš anksto lyg kokiame banke, jau pats tokio cirko organizavimas su svečiais iš visų kontinentų ir populiariausių artistų elito pasirodymais akivaizdžiai bylojo, jog viskas sutarta itin negausioje draugijoje. Tuo tarpu Savkos palaikų vaizdas, per palydovus keliaujantis į dešimtis parabolinių antenų, kūpsančių ant stanicų, į bunkerius panašių vilų, administracinių dangoraižių ir masyvių, postsovietinių gremėzdų stogų, kiekviename iš tų pastatų kėlė audrą. Ten jau susigaudė, kas buvo velionis, kas galėjo jį nukepti ir ką visa tai reiškia. O tai reiškė, kad, trumpai šnekant, jau trejetą metų trukusios trapios paliaubos galutinai nutrūko, ir dabar, kas nepasiskubins paremti atitinkamų personų ir pareikšti joms savo lojalumo, tas galės padaryti tai asmeniškai šventam Petrui. Kone regėjau tai - visus tuos vietinius karaliukus, vadus, direktorius: kaip jie rangosi iš už stalų, nors jiems ką tik patiekta garuojančio kvapnaus ėdesio, kaip šoka iš už darbo stalų arba iš baseinų ir apimti panikos puola skambinti, bandydami susigaudyti, už ko gi užsikabinti, kad išgelbėtų gyvybę ir verslą. Savkai buvo nė motais, kas dėsis po jo mirties, savo aplinkoje jis netoleravo jokių talentų ir iki pat galo rūpinosi, kad kiekvienas jo parankinis jaustų likusiųjų grėsmę. Dabar visa ta brolija turėjo kibti vieni kitiems į gerkles kaip vilkų ruja, tad galėjau būti tikras: kol kuris nors vienas neišskers visų kitų, mane jie paliks ramybėje.
   Tačiau be visų tų smulkesnių ir stambesnių karaliukų į ekranus žiūrėjo ir šimtai tūkstančių paprastų pilkų žmogelių, kurie, nepaisant nieko, norėjo gyventi, paprasčiausiai normaliai gyventi, mylėtis, turėti vaikų ir kurti jų ateitį. Ir kurie jau net nebeturėjo jėgų pasidžiaugti Potapovo mirtimi, nes jiems visų pirma tai buvo tik dar vienas rūpestis ir dar viena priežastis bijoti. Bijoti alkio, eilių prie šulinio, dienų, prašvilptų aludėse, ir vis naujų banditų, ponų bei valdovų apsilankymų - vienas Dievas težino, iš kur ir kieno jie siųsti, juk nė nemano prisistatyti, tik paims ką norės, duos į snukį, išniekins žmoną ir dukterį, išsives sūnų - ir dar padėkok jiems, kad bent gyvastį paliko. Tada, automobilyje, nė akimirkai nepamiršau visų tų žmogelių, karštligiškai svarstančių, kaip sukaupti miltų, kruopų ir cukraus atsargas ir kur jas paslėpti nuo įsibrovėlių. Tų žmogelių, niekaip negalinčių apsispręsti, ar rytoj dar eiti į darbą na zavod, ar jau iš anksto sprukti, kol neprasidėjo. Aš iš tikrųjų juos prisiminiau, ir tai buvo vienas iš tų dalykų, kurių joks karaliukas niekad nesupras.

---

   Tas mūsų kacapas vadinosi Stepanas Nikolajevičius Burgailovas. Paaiškėjo besąs putlus neaukštas plikis, gana smagus ir geraširdis, suplota bulvine nosimi. Rusai išvis dažnokai būna geraširdžiai, jei arti nėra kitų rusų. Gi jeigu jų yra, tuomet nesusikalbėsi - tai vienas iš daugelio dalykų, išlikusių šioje tautoje nuo seno.
   Tipas, be abejo, puikiai žinojo, kad Vienoje jis reikalingas kaip dantys užpakalyje ir kad važiuoja ten vien tik kaip dekoracija. Kongresas turėjo būti tinkamai dekoruotas - šiaip ar taip ten juk buvo numatyta pasirašyti taikos sutartį; jos dėka taika įsigaliosianti amžiams, kartą ir visiems laikams užsibaigsią bet kokie vaidai tarp Europos ir arabų pasaulio - sunku patikėti, bet šita avinų banda, ko gero, išties taip manė. Taigi sukvietė delegatus iš visų įmanomų ir neįmanomų pasaulio šalių, o dalis pastarųjų atsiuntė po dvi ar tris konkuruojančias misijas, besiėdančias tarpusavyje ir nuolatos griežiančias dantį ant organizatorių. Logiška, kad visi prisistatė anksčiau ir laukė atvykstant pagrindinių derybų tarpininkų. Taip pat pasielgė ir jauna Vakarų Sibiro Respublikos delegacija, susidedanti iš Stiopos Burgailovo, jo personalo ir mano būrio.
   Taigi atsidanginome į Vieną vos vos ankstėliau. Mieste jau knibždėte knibždėjo policijos, žandarų ir iš visur suvežtų atsitiktinių žmonių, kurie vėliau gatvėse kiauras dienas demonstravo savo džiaugsmą ir meilę taikai. Viešbutyje buvo ankšta, gatvėse triukšminga, degtinė ir moterys - už kažkokius nenormaliai menkus pinigus, o visi televizijos kanalai graudeno šlykščių baltųjų patinų persekiojamų musulmonų istorija nuo kryžiaus žygių iki Bosnijos bei turkų mažumų Bulgarijoje - nors sėsk ir verk. Stiopos personalas turėjo pakankamai savų reikalų ir dingdavo ištisoms dienoms, bet jis pats tvirtino, kad jam, diplomatui, nedera verstis smulkia prekyba. Todėl nuolat kvaršino mums galvas. Takto jausmo gerokai stokojąs kacapas girdė mus konjaku, nesiliaudamas pasakojo apie save, savo firmą ir Vakarų Sibirą, klausinėjo - ir tik po poros dienų prasismelkė į kažkokią kitą draugiją, ką palaikiau tikru išgelbėjimu, nes pribrendo laikas aplankyti poną Zeneką.
   Ponas Zenekas šiame reikale buvo svarbi figūra. Prieš trisdešimt metų elektriniu traukinuku šaudė po Praterį, vežiodamas turistus nuo velnių malūno iki baseino ir atgal. Dabar gi buvo trijų ekomaisto restoranų, Channel atstovų agentūros ir tantristinio sekso mokyklos savininkas. Reikia pripažinti: išsimiklino deramoje srityje - new age ir narkotikai. Degeneravusius Nibelungų ainius farširavo šūdu iš karto dviem būdais: per smegenis ir per skrandžius, o jie už tai sunešė jam kalnus pinigų. Tiesą sakant, vienas dalykas tetrikdė pono Zeneko laimės svaigulį - būtinybė dalintis tuos pinigus su vykdomaisiais organais. Dalybos, žinoma, buvo broliškos - jie imdavo septyniasdešimt procentų nė nemirktelėdami. Ponas Zenekas būtų atkišęs mums Potapovą dykai, dar net primokėjęs. Bet aš norėjau, kad jis gautų už tai padorų skatiką. Brendo dideli dalykai, žymiai stambesni nei tradicinės mažmenos, ir man Vienoje reikėjo žmogaus su deramais įgaliojimais, o jeigu jis - dar ir lenkas, tai jau išvis dangaus dovana.
   Ponas Zenekas ir sužinojo Firmos telefono numerį, tą, kuriuo paskambinus turėjo atsiliepti Potapovas, jei nebūčiau suskubęs pasiųsti jį į užtarnautą poilsį. Organizuoti susitikimą arba asmeniškai jame dalyvauti ponas Zenekas griežtai atsisakė. Nemygiau jo. Baimė būna naudinga, ir ne visiems reikia ją gydyti. Pakako, kad dono Lučijaus biure vietoj Kruvinojo Savkos pasigirdo "Rytų Pajėgų" vado padėjėjo balsas, sausai pareiškęs, jog kaip tik pavaduoja velionį Potapovą ir registruoja trumpiems pokalbiams. Po to man jau beliko tik sėdėti fosforinėje Kaizerio klubo prieblandoje ir laukti, rungiantis su savo paties išderintu organizmu.

---

   Donas Lučijus buvo trisdešimt šešerių metų, senstelėjusio jupie 8 išvaizdos - tamsūs akiniai storais, besimainančių visų vaivorykštės spalvų rėmeliais, į laisvai krintančias ankštis kruopščiai sušukuoti plaukai ir įdegęs veidas. Iš pažiūros kūne neturėjo jokios elektronikos - bet argi esama žmogaus apsukresnio už jį?
   Mane priėmė vilos sode, keliolika kilometrų į pietus nuo Šionbruno pilies, kurioje buvo įsikūręs jo Vienos biuras. Vilkėjo pašėlusiai spalvingus laisvus marškinius, šortus iš maišo medžiagos, avėjo romėniškus, aukštai užraišiojamus sandalus. Ir nesugebėjo teisingai ištarti mano pavardės.
   - Skrebecas, - pataisiau jį. - Kietai: Skrebecas.
   - Tai - ne lenkiška pavardė, tiesa? Ukrainietiška?
   - Kazokiška.
   - Pseudonimas? Ar ir jūs jaučiatės esąs donietis?
   - Greičiau zaporožietis, jei jums tai smalsu, donai Lučijau. Dono kazokai visada buvo tik Rusijos carų belaisviai, ir gana vidutiniški, turint omeny jų karinę vertę. O zaporožiečiai tvarkėsi patys, neprašė niekieno malonės ir rusus mušė taip pat dažnai, kaip ir totorius ar turkus.
   - Bet galų gale buvo rusų išnaikinti. Tiesa?
   - Taip. Jūs teisus. Carienė Jekaterina II įsakė ištrinti Zaporožę iš žemėlapių. Po Lenkijos padalijimo ji tapo nebereikalinga. Nemaniau, donai Lučijau, kad domitės kazokų istorija.
   Nusišypsojo ir pakėlė veidą į saulę, besileidžiančią už sodą supančių medžių eilių. Tarsi užčiuopė manyje įtampą ir mėgavosi ja. O paskui vos vos nusmaukė ant nosies akinius ir per jų viršų įsmeigė į mane tuščią persisotinusio žmogaus žvilgsnį, visiškai netinkantį jo tuo momentu palankiai besišypsančiam veidui.
   - Būsiu atviras, - pradėjo, - truputį susidomėjau jūsų asmeniu, pone. Ir jūsų šalimi, kur po daugelio metų atsiranda pražuvę meno kūriniai.
   - Kaip tik dėl to ir norėjau su jumis pasimatyti.
   Donas Lučijus siektelėjo dešinėje stovinčio miniatiūrinio bariuko ir, iškilmingai ištęsdamas šį veiksmą iki begalybės, dar kartą pripildė pilvotas taureles, primenančias tulpių žiedus. Gėrėme aliejingą skystį, užliejantį gerklę pelkių dumblu ir draskantį lyg akėčios. Donas Lučijus pylė jį iš pilvoto tamsaus buteliuko, labiau derančio senovinei vaistinei negu multimilijardieriaus barui. Baltoje etiketėje buvo matyti tik skaičiai: 34.10.
   - Ayley! - ištariau, pakeldamas pripildytą stiklą. Dono Lučijaus akių išraiška nepasikeitė, tik šypsena tapo keliais milimetrais platesnė.
   - Maniau, kad tik iš įprastinio drovumo neklausiate, ką geriame. Sunku patikėti, bet nejaugi priešais mane sėdi specas?
   - Nemanau, donai Lučijau. Bet nesu drovus. Aš...
   - Dar ne tokiems drebėdavo kinkos, kai pakeldavau balsą, - numetė lyg tarp kitko, tiesiog nė pats neišgirsdamas savo žodžių. - Taigi viskis. Tik tiek, nieko daugiau?
   - Gana stiprus viskis.
   Pasitaisė akinius, akimirką atidžiai pauostydamas savojo stiklo turinį. Tas jo nosing 9 buvo dar panašesnis į ritualą, dar pamaldesnis nei taurelių pripildymas.
   - Nėra investicijų be bankų, - pagaliau ištarė dalykišku, konkrečiu tonu, reiškiančiu, kad pereiname į business - talk 10.
   - Centrinis Kijevo bankas. Du filialai, abu pripažinti pasaulio banko ir valiutos fondo, ir abu mūsų globojami.
   - O jeigu Ukrainos Respublika... - jo delno judesys buvo pakankamai iškalbingas.
   - Bet kuriuo atveju kas nors užims jos vietą. Pasaulio bankas kaip tik dabar mums atidarė naują kreditinę liniją, įformintą kaip pagalba sausros ir pilietinio karo aukoms. Būtinu atveju operacijas gali perimti bankai Lenkijos teritorijoje. Nors aš asmeniškai norėčiau, kad tai būtų Kijevo bankas.
   Vėl nutilo ir sustingo, apmąstydamas mano žodžius, o gal bandydamas kažką prisiminti ar tardamasis su savo konsultantais. Nepriekaištingos manieros, geriausios mokyklos - naujoji mafijos karta. Beturinti tik vieną bendrą bruožą su senąja - norintysis prasibrauti į viršų, užimti svarbų postą, privalo nužudyti savo pirmtaką. Natūralioji atranka. Todėl buvo nenugalimi. Taip pat, kaip ir sovietų NKVD buvo neįveikiamas, kol kiekvienas paskesnysis šefas privalėdavo pats nugalabyti viršininkus anksčiau, nei jie suskubdavo iššauti į jo paties palenktą sprandą. Bet vėliau komunistai apteko taukais - Brežnevas, besmegenis aparatininkas, pernelyg kvailas, kad stalinistai norėtų juo atsikratyti, leido sukriošėlių gaujai susidoroti su jaunais vilkais, išmokyti juos pagarbos vyresnybei ir pastatyti į eilę prie paaukštinimų. Kaip tik todėl imperija turėjo sugriūti. Ne dėl ekonominės krizės. Už Kobą irgi dvėsė iš bado, žemes rijo - bet pilnais tų žemių žabtais vis tiek liaupsino savo valdovą.
   Dono Lučijaus firmai toks galas dar negrėsė. Jis pats, trisdešimt šešerių metų capo mandamento 11, buvo puikiausias įrodymas. Jau nebe tas apsukrus mažaraštis, gudrus, bet iš esmės primityvus banditas, maždaug toks kaip Rina, Indzerilja ar kiti imperijos įkūrėjai. Jau nebe lankytojas su nupjautavamzdžiu, lupantis u'pizzu 12 iš bordelių ir kazino, ne heroino kontrabandininkas, netgi ne tas, kuris organizuoja stambią tarptautinę prekybą viskuo, be ko demokratinės valstybės apsieiti negalėjo, bet oficialiai prekiauti nedrįso. Naujoji mafijos karta niekuo nesiskyrė nuo senųjų aristokratų giminių palikuonių - susiliejo su jais. Tapo elitiniais menedžeriais, suko milijardus, kontroliavo tarpvalstybinius kartelius, lankėsi kviestinėse audiencijose pas svarbiausius valstybės veikėjus, besirūpinančius jų palankumu. Viršijus tam tikras sumas, nusikaltimai liaujasi egzistuoti - lieka tik politika.
   Vis dėlto, kas gi buvo Karolis Didysis? Negailestingas nemokša kaip ir Toto Rina, visomis išgalėmis kovojantis, kad pagausintų giminės turtus. Kas tokie, po galais, buvo Narsusis arba Kreivaūsis? Godūs tipai, be menkiausio skrupulo lieję svetimą kraują, pasiryžę žudyti tikrus brolius ir išbadyti jiems akis, kad tik kuo daugiau prisigrobtų. Jiems priskiriami didingi ir kilnūs motyvai gimė po ilgų amžių. Tikriausiai jie patys iš savęs kaip reikiant pasijuoktų.
   - Nepatikima teritorija, - pagaliau atsiduso donas Lučijus, žvelgdamas į šešėlio kraštą, lėtai slenkantį link tos vietos, kur sėdėjome. - Labai rizikinga...
   Kaip tik šitam buvau pasiruošęs.
   - Donai Lučijau, nesiimsiu rodyti jums apskaičiavimų. Pats disponuojate dar tikslesniais ir puikiai žinote, ką siūlau. Jeigu norite atsiųsti žmones, kad savo akimis įsitikintų, kokių nedidelių išlaidų šiuo metu reikia, siekiant atnaujinti gamybą Tulčine - tokiu atveju širdingai kviečiu. Žinoma, galite kur nors pasaulyje pastatyti visiškai naujas urano sodrinimo gamyklas. Kur nors Gajanoje arba Pitkerno salose. Jūsų firma gali sau tai leisti. Bet kokios išlaidos! Ir kokie nepatogumai gabenant žaliavas! Aš siūlau jums rimtą paslaugą, donai Lučijau.
   Nuo šiol susikaupęs stebėjo tik jam vienam teregimą vaizdą, demonstruojamą storų tamsių akinių. Tuo pat metu raukėsi vis labiau, lyg nuo ekomėsainio iš kapotų atliekų ir durpių - tokie patiekiami pono Zeneko restoranuose.
   - Kur nors Gajanoje arba Pitkerno salose man negresia staigi situacijos permaina. Sakote, transportas. Ką gi - jau ketveri metai visoje Ukrainoje nebėra geležinkelių tinklo. Nepastatysite gi kas šimtas metrų žmogaus, kad saugotų dėžutę su vairo detalėmis, kontaktais, variniais kabeliais ir traukos įrengimais. Ar įsivaizduojate urano rūdos gabenimą Union Pacific garvežiu, lydint kavalerijos eskortui, kaip Laukiniuose Vakaruose? Žinoma, protingiausia būtų pasikliauti Vakarų Sibiro kasyklų produkcija, bet tarp jūsų ir Vakarų Sibiro šiuo metu tvyro didžiulė sumaištis, o apie tai, kas ten bus rytoj, matyt, net ponas Dievas iš savo ekspertų gauna absoliučiai prieštaringus raportus. Kraštutiniu atveju būtų galima pasinaudoti oro tiltu, betgi, - jis linktelėjo mano pusėn, - jūs sėdite kaip kamštis tarp dviejų musulmoniškų galybių: tos, kuri Balkanuose, ir tos, kuri Kaukaze. Jei jie panorės užveržti žiedą aplink Juodąją jūrą, tai jus, ponas Skrebecai, iššaus tiesiai į lubas kaip iš gerai supurtyto šampano butelio. Kuo jūs disponuojate? Dviem pėstininkų korpusais, silpna tankų brigada ir pora divizijų smogiamųjų helikopterių. O strateginė priešlėktuvinė gynyba, ankstyvo aptikimo sistemos, perimantieji naikintuvai? Pats žinote, apie kokias sumas kalbama. Praeis daug metų, kol ta šalis sutvirtės tiek, kad įstengtų savarankiškai išlaikyti tokią armiją, kokią jūs, pone, turite šiuo metu, užtikrinti lengvosios ginkluotės papildymą ir valdymo sistemų modernizaciją. Su tokiomis pajėgomis, be abejo, galėtumėte išsmaugti gaujas, išvyti doniečius ir rusus, o tada kartkartėmis išlupti kailį kokiam bėjui, užsimaniusiam pasilinksminti Padniestrėje. Bet jeigu kurią dieną Sal-ed-Dinas nuspręstų pakelti reguliariąją armiją...
   Numojo ranka, tarsi sakydamas, jog daugiau neverta apie tai ir kalbėti.
   - O kas jus saugo čia, donai Lučijau? - atrėmiau. - Tos kelios amerikiečių homikų divizijos, kartu su VI laivynu ir aviacija, Jungtinių Tautų atsiųstos į Balkanus, kad atliktų garbingą humanitarinę misiją? Po pusmečio, vėliausiai - po metų Naujosios Afrikos, Oklahomos, Ekotopijos ir dar kokios nors ten netikėtai išdygusios vyriausybės griebsis už galvų ir pačios reikalaus tos armijos. Kam Europai mūsų kariuomenės, sakys, jeigu jau pasirašė tokią taikos sutartį, jei pagaliau susivienijo su arabų pasauliu kartą ir visiems laikams? Tiesa? Paliks mums europietiškąsias ginkluotąsias pajėgas, pakankamai gausias, kad atliktų žandarų priedermes. Be to, kone pusė jų kareivių - spalvotieji, o mažiausiai ketvirtis kadaise buvo užverbuoti, sugundant uždarbiais, tik dėl to, kad tvirtai tikėjo niekada istorijoje nebebūsiant jokio karo. Žinote, donai Lučijau, tai tiesa, jei Sal-ed-Dinas įsigeis užimti Kijevą, šis nepajėgs ilgai jam priešintis. Bet Sal-ed-Dinas tikrai turės truputėlį daugiau rūpesčių, nei imdamas Londoną ar Paryžių. Nors, žinoma, ten turėtų rimtai skaitytis su taikos demonstracijomis bei intelektualų protestais.
   - Gali būti, - sutiko donas Lučijus. - Bet tai niekuo nepadidina jūsų galimybių.
   Gal klausė manęs ir į mane žvelgė, o gal tuose savo akiniuose žiūrėjo videoklipus arba pranešimus iš Kongreso. Siaubingai nemėgstu kalbėti statulai.
   - Esu armijos vadas, ne kompanijos. Strategas. Nėra verslo be rizikos, bet reikia matyti ir šansus, ne tik kliūtis, - nurijau pelkių viskio likučius. Nudegino. Pastačiau taurelę.
   - Niekam iki šiol nepavyko suvienyti islamą ilgam, - pridūriau po valandėlės. - Pernelyg jau jie prieštaringi gaivalai. Jūs teisus, sėdžiu tarp dviejų galybių. Bet pamiršote, jog į Balkanus įžengė sirijiečiai sunitai, o Kaukazas lieka šiitų rankose. Tai smarkiai pagerina mano situaciją. Vis dėlto pabandykite įsivaizduoti save Sal-ed-Dino vietoje. Viena vertus, turite Afriką, ir svarbiausia jūsų užduotis - galutinai priversti paklusti visą šį kontinentą, susieti Sudano, Žado, Kongo ir Somalio gentis vienu tikėjimu, nustumti jas toliau, iki pat komunistų nusiaubtų pietų su visomis aukso ir deimantų kasyklomis. Tai reikalauja laiko, didžiulių karinių bei ekonominių pastangų, gigantiškų investicijų užimtose teritorijose. Kita vertus, jei jums kas nors gresia, tai ta grėsmė slypi rytuose. Indijoje. Indusų yra keli šimtai milijonų, ir jie kausis su musulmonais, kol visų neišpjaus, o tai vis dėlto turėtų šiek tiek užtrukti. Be to, už indusų plyti Kinija, o tai jau galybė. Tik dėl branduolinio ginklo, kurį laiko nutaikytą viena į kitą, abi valstybės negali pradėti atviro karo. Bet jos kiekviename žingsnyje nuodys viena kitai gyvenimą, kurstys lokalius partizaninius karus, stengsis po gabalą atplėšti ginčijamas teritorijas iš priešo įtakos zonos - visai kaip kadaise elgėsi sovietai ir Amerika. Nagi tik pagalvokite, donai Lučijau, kuriam galui Sal-ed-Dinui šioje situacijoje liesti griūvančią Europą, kuri pati atsiduoda jo valiai?
   - Jau žinote kongreso posėdžių rezultatus?
   - O jūs nežinote?
   Donas Lučijus pasiekė manąją taurelę, pastatė ją šalia savosios, o iš baro gelmės ištraukė buteliuką, identišką ankstesniajam, tik šį kartą baltąją etiketę puošė skaičiai 15.03.
   - Taip, visa tai - teatras, - atsiduso. - Tie posėdžiai, nuolaidos, vargais negalais pasiekiami kompromisai... Be abejo, seniai žinau kas bus pasirašyta. Privalau žinoti. Galų gale nuo tos naujosios pasaulinės santarvės priklausys ir mūsų reikalai. Bet jūs teisus: atsisakome bet kokių įtakų už kontinento ribų ir įsipareigojame suteikti trečiojo pasaulio šalims civilizacinę bei technologinę paramą - nes šitaip skamba gražiau nei duoklė. Ir pasirašome musulmonų tikėjimo laisvės Europoje chartiją. O mainais mūsų spalvotieji bičiuliai padeda mums pagaliau įveikti rasizmą, fašistus, separatizmą ir kitas gėdingas baltosios civilizacijos rykštes. Na ir, savaime suprantama, liaujasi mus žudę. Jūsų, kaip kareivio ir žmogaus, kupino ambicijų valdyti, požiūris šia tema yra vienoks, o manasis - kitoks. Žinote, ką man reiškia šita sutartis? Man ji reiškia, kad kapitalo vertė kyla, o žmonių, kurie sugeba jį sukti, vertė kyla dar labiau.
   - Neabejoju, kad pritaręs mano pasiūlymui ir palankiai jį rekomendavęs kompetentingiems asmenims, susilauktumėte didžiulės sėkmės.
   - Gal užbaigtumėte savo mintį? Sakėte, islamas nesileis suvienijamas ilgam. Tai reiškia?..
   - Tai reiškia, kad Sal-ed-Dinas vieną gražią dieną pasitrauks, ir tada iš Damasko valdoma imperija gali sugriūti. Bet jeigu jo įpėdiniai netgi ir pradės ekspansiją, ji bus nukreipta ten, kur pasipriešinimas silpniausias. Ne į Ukrainą, kol mes ten įsitvirtinę, tikriausiai - ne. Greičiausiai - į šiaurę, per Dono kazokų žemes - į Rusiją... arba per Balkanus - į Europą. Nors čia greitai savaime viską sutvarkys imigracija ar demografija. Po dvidešimties metų baltasis prie Senos bus tokia pat retenybė, kaip ir laukinė lūšis.
   Šįkart skystis taurelėje buvo kriaušių ir viržių skonio. Šeris, bet toks pat stiprus kaip ir ankstesnysis gėrimas, matyt, daugiau nei 50%.
   - Barbarai valiojo užplūsti Romos imperiją, - atsiliepė donas Lučijus, vis taip pat keistai šypsodamasis, luktelėjęs, kad spėčiau kaip reikiant įvertinti jo gėrimo skonį. - Bet nesugebėjo jos valdyti. Ar žinote tą juodąją istorijos skylę, tuos keturis amžius, skiriančius Romos žlugimą nuo Karolio Didžiojo? Suprantu, kareiviai turi kitų užsiėmimų, bet radus laisvą valandėlę - rekomenduoju pasidomėti. Tos gotų, vandalų, frankų karalystės, kuriose po senovei visa ko pagrindas buvo senoji, romėnų administracija. Tik Romos aristokratai mokėjo sutarti su valdžiomis. Tai jie skendėjo gausoje, jais rėmėsi barbarų karalių valdžia. Betgi palyginus su dabartiniais laikais, anuomet viskas buvo taip paprasta...
   - Tačiau galų gale romėnai išmirė.
   Antrą kartą per šį pokalbį donas Lučijus numojo ranka.
   - Tiek šimtmečių... Ką gi, nieko nėra amžina. Tautos išmiršta. Sensta, netenka jėgų, valios išgyventi. Ką padarysi...
   - Taip praeina pasaulio šlovė, - pasakiau aš.
   - Taip praeina pasaulio šlovė, - pakartojo jis. - Gražiai suformulavote, Skrebecai. Kaip gaila...
   "Tai ne aš", - norėjau prisipažinti, bet nusprendžiau luktelėti, kol donas Lučijus paaiškins, ko jam taip smarkiai gaila. Tuo tarpu jis staiga pakėlė savąją taurelę prieš šviesą ir tiesiog nušvito stebėdamas, kaip auksiniame skystyje žaidžia paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. Kol kalbėjomės, ji spėjo visiškai pasislėpti už medžių, bekyšojo tik viršutinis disko kraštelis.
   - Heavenly dram 13, - sumurmėjo donas Lučijus pats sau. - Žinote, ponas Skrebecai, iš visų klausimų, kuriuos iškelia sau žmonija, tik vienas yra iš tiesų sudėtingas: ar naktį geriau praleisti su moterimi, ar su viskiu. - Išgėrė likučius ir nuleido plaštaką su stikliuku ant kelių.
   - Juk tai, ko turėjote progą pas mane paragauti, - tęsė, - kaip tik ir yra viskis. Tikras viskis iš Ailėjaus, tiesiai iš varyklos, nupilamas iškart po to, kai dangus atsiima savąją "dalį angelams". Turėtumėte laikyti save likimo išrinktuoju. Nedaugelis žmonių gali sau leisti tokį gėrimą. Net nebūtina sugalvoti jam pavadinimą ar etiketę. Kiaulių srėbalas, kurį jums parduoda krautuvėse, išskyrus pavadinimą, nieko bendra su viskiu neturi. Apgailėtinos sampilos, kaip pakliuvo imamos iš įvairių statinių, skiedžiamos iki 40 procentų ir padažomos karamele.
   Sunkiai atsiduso.
   - Džiaugiuosi su jumis susipažinęs, Skrebecai. Mėgstu padūkėlius. Neturiu su jais reikalų, bet mėgstu juos.
   Kiek luktelėjęs, ar ką sakysiu, pagaliau vėl prašneko:
   - Ar žinote tą legendą apie Ikarą? Tai štai, pasvajojote, o dabar metas tėkštis snukiu žemyn. Reikia žinoti savo galimybes. Jūs nesate ir niekada nebūsite kuo nors pranašesnis už Potapovą. Degtinė, papirosai, smulkūs reikalai su arabais - taip. Prekyba narkotikais - taip. Meno kūrinių ir senienų kontrabanda, duoklės lupimas iš vietinių gyventojų - savaime suprantama. Bet nereikia kliedėti tokiais sumanymais kaip gamyklų statyba Tulčine. Ne, Skrebecai, čia jau įžengiate į didžiąją politiką. O įžengus į didžiąją politiką belieka dvi išeitys: nugalėti arba pražūti. - Tylėjau, nors po kiekvieno sakinio jis tikėjosi mano atsakymo. - Bet tik nemanykite, kad toks triukas kada nors galėjo išdegti. Sal-ed-Dinui nereikia staigių permainų Europoje, čia jūs teisus. Bet juo labiau jam nereikia, kad kas nors pačioje panosėje atkurtų sovietų branduolinę galią. Iš tiesų manėte, kad arabai gali šitai leisti?
   - Neprivalėjo žinoti, - atsiliepiau po ilgos tylos.
   Donas Lučijus atmetė galvą ant fotelio atlošo ir prapliupo juoktis. Sakyti jau nebebuvo ką. Pajutau ant pečių kažkieno plaštakas ir nereikėjo nė atsisukti, kad atpažinčiau jo paauglius sargybinius. Atsistojau, paklusęs toms plaštakoms.
   - Man nemalonu, Skrebecai. Bet žinokite, jog esame garbinga firma. Neimsiu to paveikslo. Gaila, būtų buvę malonu turėti su jumis reikalų. Nebus... tulčinskovo zavoda kolekcijos. Dar ilgai nebus. Nebent...
   Staiga nutilo, plaštakos judesiu sulaikydamas savo gorilas.
   - Ar tikite Dievą, Skrebecai?
   - Užtikrinu jus, donai Lučijau, jeigu pats Marksas būtų galėjęs pamatyti tai, ką aš mačiau Rusijoje ir Ukrainoje, irgi būtų įtikėjęs.
   - Gerai. Pasimelskite. Pasimelskite, Skrebecai, nes šito jums pasiutusiai prireiks. Jums ir apskritai mums visiems.
   Pakėlė taurelę prie lūpų ir daugiau jau nieko nekalbėjo, tik susimąstęs skanavo tą savo grynąjį viskį iš Ailėjaus. Gal spoksojo priešais save tuščiu žvilgsniu, gal peržiūrinėjo vidinėje akinių stiklų pusėje kompiuteriu išryškintas biržos kursų skiltis arba žiūrėjo animacinius filmus, o gal verkė. Aš galėjau matyti tik storus juodus akinius besimainančių vaivorykštės spalvų rėmeliais. Taip jį ir palikau atslenkančioje prieblandoje.

---

   Sargybiniai manęs nei tąsė, nei stumdė. Girdėjau tik jų kvėpavimą iš užnugario, kai juoda skara rišo man akis ir kaustė rankas. Po to jau egzistavo vien tik tarsi geležiniai gniaužtai ant dilbių, kontroliuojantys mano judesius. Įvedė į pastatą. Nulipome kažkokiais laiptais. Tada plonas piktas balsas liepė sėstis ant žemės ir įspėjo, kad nebandyčiau bėgti. Išgirdau dar kažką, kas galėjo būti užrakinamų durų spynos trakštelėjimas, ir stojo tyla.
   Minutės tęsėsi ištisą amžinybę. Buvau ramus. Nuostabiai ramus. Basteris buvo nuslopintas iki minimumo, bet kažkokiu stebuklu organizmas funkcionavo tiksliai, lyg mūšio metu. Pastarųjų valandų susierzinimo neliko nė pėdsako. Mintys buvo tiesiog neįtikėtinai žvalios. Tik tiek, kad nebeliko ties kuo jas sutelkti. Niekas nuo manęs nebepriklausė.
   Prisimenu, mąsčiau apie šėtono lavašą. Darkytu rusų - arabų - persų dialektu, vartojamu Vidurinės Azijos prekeivių, tai ir reiškė "šėtono duona". Duona baltiesiems. Tegul nuodijasi ja ir dvesia kuo greičiau, bukai spoksodami į malonias narkotines vizijas, kurias ji ir sukeldavo. Matyt, tiems pojūčiams neprilygo jokių iki šiol žinotų narkotikų poveikis, turėjo taip būti, jeigu jau šėtono lavašas šitaip lengvai išstūmė iš rinkos heroiną ir kokainą. Ne, tai ne aš neužaugau iki didingų planų. Tai donas Lučijus buvo pernelyg menkas žmogus, kad jo mintis siektų pakankamai toli. Atsidūrė ten, kur ir atsidūrė, dėl to, kad šitaip susiklostė aplinkybės. Gimė tokioje, o ne kitokioje šeimoje, taigi turėjo lankyti geriausias mokyklas, turėjo išmokti žiaurumo, išmokti rūpintis mafijos interesais, turėjo kautis su kitais dėl gyvybės ir padėties hierarchijoje. Bet jam į galvą neateidavo tokios mintys, kokios neateina ir kitiems. Neturėjo pakankamai drąsos, kad ištrūktų iš schemų. Jam nelemta kada nors pakilti aukščiau to, ką jau pavyko pasiekti. Tai jis buvo Potapovo arba Meškio padermės tipelis. Jis, o ne aš. Puikiausiai tiktų tampyti iš Kaukazo narkotikus, plastiko maišeliuose kimšti juos į karvių skrandžius ir prižiūrėti, kad reikiamos bandos pasiektų reikiamus kontrahentus, kad reikiami asmenys laiku gautų savo dalį, o reikiami - kulką.
   Ir niekam daugiau.
   Prisimenu, dar galvojau apie Zveglą, apie paskutinį savo mūšį - tada dar majoro Skrebeco mūšį. Vedžiau rombą. Su kulkų nepramušamais šarvais, su nušveistu ringrafu 14 kairiojoje krūtinės pusėje, spindinčiu lyg pati saulė, ir su išgaubtu, elektronikos prikimštu šalmu buvau panašus į didžiulį vabalą. Aklą vabalą su pusiau skaidriu kompiuterio displėjumi, nuo šalmo gaubto nuleistu ant akių. Patamsintame stikle griežtos baltos linijos demonstravo mūšio planą ir rodė taikinius. Priešais mane buvo susitelkęs Agi-Bėjaus pajėgų branduolys, besistengiantis atkirsti mane nuo Pasgrato, o užnugaryje - mano paties kuopos koviniai rombai. Pėstininkai visada kaunasi išsidėstę rombais, kiekviena sekcija eina įstriža linija, kairysis sekcijos narys per trisdešimt metrų į šoną nuo dešiniojo ir per tiek pat jo užnugaryje, o antroji sekcija - simetriškai už jų. Apšaudymo kampas - 360 laipsnių. Tokia ketveriukė, jei nepritrūksta amunicijos ir neapvilia technika, sudoroja visą būrį - žinoma, jei priešas nedisponuoja tinkama vadovybe bei ryšiais. Tada mūšis tampa grynu malonumu, vikrumo, greičio ir reflekso paradu. Kaip gigantiškas kompiuterinis žaidimas, puikus žaidimas be pause funkcijos, dėl "chaltūros" nutrūkstantis iš tikrųjų. Kartais į rikiuotę dar įsipina tankai - važiuoja tarp rombų, visados kartu su juos vedančiais skyrių vadais. Bet, mano nuomone, šitai retai kada tepasiteisina - ir tik palankioje vietovėje. Tankų laikai jau praėjo. Labai jau lengva į juos pataikyti, o bokštelio apsisukimas, net produktyviausiomis sąlygomis, trunka ištisas sekundes per ilgai. Nuo to meto, kai mūšio lauke prigijo kompiuterinės valdymo sistemos, o rankiniai ginklai įgijo senovinių pabūklų smogiamąją jėgą, nebeliko didžiulių, masinių armijų ir į mūšių laukus metamų tonų metalo. Karas vėl tapo negausių išrinktųjų veiklos sritimi - tokių, kurie galėjo visą gyvenimą skirti tobulinimuisi joje. Donas Lučijus klydo manydamas, jog neišlaikysiu savo armijos. Paprasčiausiai kiekviena bendruomenė privalės išlaikyti ir aprūpinti ekipuote vieną kareivį. Šitaip žmonėms bus žymiai lengviau, nei išlaikyti visą valstybinę biurokratiją, kaip Vakaruose. Buvo šimtai tokių išeičių, kurių dažnas, išmokytas mąstyti schemomis, dažnas, ištikimas pasenusioms žinioms, išsineštoms iš mokyklos - kaip kad donas Lučijus - niekada nesugebėtų surasti. O aš surasdavau.
   Šitaip sėdėjau, kol pagaliau ir tos mintys sudegė, atslūgo, užleisdamos vietą dar senesniems prisiminimams - iš tų laikų, kai reikėjo gyventi sukandus dantis, laikų, kai bedarbis vaikinas iš mažo miestelio, nepriklausantis jokiai sistemai, nieko nepažįstantis, niekur neužsikabinęs, žodžiu, neturintis toje naujojoje, laisvoje Lenkijoje jokių, net ir pačių menkiausių šansų, galėjo tik kramtyti lūpas ir patyliukais kartoti: palaukite, kalės vaikai, aš jums dar parodysiu. Ir laukti. Kantriai laukti, kol Dievas pritardamas linktelės galva ir pasakys: na gerai, parodyk.
   Ir laukiau. Tikėjau. Laukiau visą gyvenimą, trindamas nuospaudas, kad patekčiau ten, kur kiti patekdavo tiesiai iš mokyklos, ir tikėjau, kad lemtingoji akimirka neišvengiamai ateis. Nepraradau to tikėjimo. Nepraradau netgi tada, kai už nugaros nuaidėjo minkštas atrakinamų durų paukštelėjimas, o po jo - žingsniai, tylūs besiartinantys žingsniai, kažkieno, kas pagaliau sustojo čia pat man už pečių. Nesimeldžiau, nelaukiau tos paskutiniosios kulkos į sprandą, tik kupinas įsiūčio vis tebekartojau mintyse tarsi magišką užkeikimą: palaukit, kalės vaikai. Palaukit, supisti meškiai, zdiskos ir ryškos su visais savo kodeksais, ministerijomis, bendrovėmis, su savo kontrolės tarybomis, su savo procentinėmis normomis ir globos fondais, su savo bankais, ryšiais, holdingais, konsultingais, palaukit jūs, apsišikę pasaulio šeimininkai, jūs, suknistas elitas, jūs, nebaudžiami, įžūlūs vagys, visados comme il faut, visados viršūnėje - palaukit, kalės vaikai, aš jums dar parodysiu! Palaukit, tariu ir kartoju tą savąjį bejėgio įniršio užkeikimą, aš, kuris jums ir sėdintiems jūsų kišenėje mėšliams iš televizijos, laikraščių redaktorėliams ir paslaugioms kekšėms iš spaudos ložės visada būsiu tik trenktas frustratas, jums dar parodysiu, palaukit, kalės vaikai! - vis tebekartojau beveik jau užeinant isterijos priepuoliui, sukandęs dantis - kol kažkas už manęs pasilenkė ir timptelėjo ant mano pakaušio suveržtą skaros mazgą.

---

   Sėdėjau vidur ilgo, ryškiai apšviesto vestibiulio, akylai stebimas palubėje besisukiojančių kamerų. Luktelėjau, kol nepažįstamasis atlaisvins man rankas, o tada staigiai pašokau ir atsigręžiau.
   Už manęs stovėjo bulvinis, dorasis Stiopa Burgailovas. Stovėjo ir linkčiojo galva, nė nežinau, užjausdamas ar džiaugdamasis, kad atsidūrė čionai pačiu laiku.
   - Nagi, - pasakė tvokstelėdamas konjako kvapu. - Pasisekė tau, salaga. Patikai jam. Nori su tavim pasimatyti.
   Ėjo priekyje, vesdamas mane į liftą ir jau nieko daugiau nebesakydamas, nė nežvilgtelėdamas į mano pusę. Tik kai liftas sustojo kažkuriame aukšte, tyliai sumurmėjo: "Tik nebūk durnas, kareivi." O tada kabinos durys prasiskyrė ir išėjome į didelę dono Lučijaus svetainę, įrengtą kaip Viktorijos laikų admirolo biblioteka, su gausybe raudonmedžio spintų, kvepiančių senove, popieriumi ir indiškais prieskoniais, su politūruotu sekreteriu ir didžiuliu senovišku gaubliu. Ėjau Stiopai įpėdžiui ir taip pat kaip jis po kelių žingsnių priklaupiau ir prispaudžiau kaktą prie parketo.
   Man atrodė, kad praslinko ištisos valandos, kol sėdintis stilingame fotelyje arabas leido mums atsistoti. Netardamas nė žodžio, dūrė pirštu į Stiopą ir prieštaravimų nepakenčiančiu plaštakos judesiu liepė jam išsinešdinti.
   Jo veidą beveik galėjai palaikyti europietišku, tik labai įdegusiu ir ypatingai tamsių plaukų. Nosis, kiek ilgesnė nei įprasta musulmonams, ir iš prigimties plonos lūpos, dabar dar ir kietai suspaustos piktame veide, bylojo, jog jis kilęs iš maišytos giminės. Vilkėjo baltą dželabiją, o ant galvos ryšėjo tradicinį arabišką tiurbaną; jo rangą liudijo tik du dalykai: auksiniai žiedai, puošiantys besiilsinčius ant ranktūrių pirštus, ir juodais rūbais vilkįs žmogus, sustingęs lyg medinė skulptūra už savo pono pečių.
   Žvelgė į mane skvarbiu žvilgsniu, be ypatingo priešiškumo, veikiau susidomėjęs.
   - Stokis, nadžesai, - pratarė pagaliau. Gal tai nebuvo itin mandagu, bet šiaip jau reiškė daugiau, nei galėjau tikėtis netgi pažindamas aukštus arabų pareigūnus tik iš cenzūruotų palydovinės televizijos naujienų.
   Atsistojau priešais jį. Prieš Mustafą Abu-Dalimą, apie kurį buvo kalbama, jog Europos klausimais Sal-ed-Dinas daro viską, ką šis jam pasiūlo. Prieš priešą. Prieš valdovą. Prieš viltį.
Atvirai kalbant, anksčiau su musulmonais manęs nesiejo kokie nors tvirtesni ryšiai. Pažinojau, be abejo, apsčiai kišenvagių, kai kuriuos fundamentalistų vadeivas, kai kuriuos bėjus. Su pora buvau užmezgęs draugystę. Su kitais suvažiuodavome į taikos derybas. Nerami Alacho garbintojų stichija menkai domėjosi tartautinėmis sutartimis, o serbų ir kroatų skerdynių istorinio revanšo skonis buvo jau išsivadėjęs, ir arabams ėmė kažko stigti. Kartkartėmis didesnės ar mažesnės gaujos suplūsdavo iš Balkanų pasiautėti manajame Dniestro krante. Paliaubos su Sal-ed-Dinu laikėsi todėl, kad jis ginklu neužstodavo nė vienos iš tų gaujų, jeigu man pavykdavo kurią nors laiku užklupti ir išpjauti. O jeigu ką nors įkalbėdavau prisiekti, kad niekada daugiau nedrums mano vandenų, pasitenkindami Austrija, Žekija ir Vengrija, sulaukdavau Sal-ed-Dino pasiuntinio su firmanu, reiškiančiu pritarimo ženklą spręsti ginčus taikiais metodais.
   Vis dėlto Abu-Dali buvo žymiai viršesnis nei visi bėjai ir fundamentalistai. Alžyrietis, prisiekusio socialisto, pulkininko, susijusio su tenykšte chunta, sūnus, nuo mažens lavintas didžiu valstybės veikėju, jaunystę leido geriausiose Prancūzijos mokyklose ir universitetuose. Su pagyrimu baigė ekonomikos ir administravimo mokslus College de France, keletą metų gaudavo stipendiją Jungtinėse Valstijose, kaip reikiant apsitrynė Tolimuosiuose Rytuose. Tik vienu atžvilgiu jis apvylė savo tėvą - iš tų studentiškų klajonių sugrįžo būdamas uolus musulmonas ir, užuot rėmęs raudonąją, "europietiškąją" valdžią, šelpė fundamentalistus, greitai tapdamas didžiai reikšmingu jų tarpe ir asmeniškai nusipelnydamas šventojoje islamo suvienijimo veikloje. Iš savo šaltinių žinojau, kad musulmonų tarpe jis buvo kompromisinis politikas. Matyt, kaip tik dėl to ir tapo delegacijos vadovu Vienos Taikos Kongrese.
   - Kalbėk, tik atvirai. Ir trumpai. Neturiu laiko ilgiems pašnekesiams. Kam tau uranas?
   - Pinigai, - atsakiau. - Man reikia pinigų.
   Plaštakos judesiu sulaikė savo gorilą, kai tas žingtelėjo mano pusėn.
   - Patarčiau nebepakelti į mane akių, kol to neleidau. Aš žinau jūsų papročius, o Hasanas - ne. Taigi pinigai. Pasakyk man. Kam tau tiek pinigų, nadžesai? Kontroliuojate beveik visą kontrabandą iš Azijos į Europą. Dėl pašėlusiai didelių akcizo mokesčių Sąjungoje neblogai uždirbate iš alkoholio ir rūkalų. Apie narkotikus jau nė nekalbėsiu. Prekiaujate ir su tikratikiais, tiekiate jiems degtinę ir moteris - nebandyk išsisukinėti, apie tai puikiai žinome ir leidžiame. Daug ką jums leidžiame. Svarstau, ar ne per daug. Bet tu, matau, besotis.
   - Man reikia pinigų, - pasakiau, žvelgdamas į parketo lenteles, - kad tapčiau nepriklausomas nuo Briuselio.
   Stojo tyla. Ilga tyla. Abu-Dali nemačiau, girdėjau tik žingsnius ir durų trinktelėjimą.
   - Nepriklausomas? - perklausė arabas.
   Pakėliau galvą. Priešais mane bebuvo tik jis. Juodarūbis sargybinis dingo.
   - Taip. Noriu atplėšti Ukrainą nuo Europos. Paskelbti tai, kas ir šiaip yra tiesa: ten valdau aš.
   Jis nusijuokė.
   - Nauja valstybė? Brigados vado Skrebeco valstybė? - jis surimtėjo, o žvilgsnis sustingo, įsmeigtas į mano veidą. - Kas nors panašaus galėjo ateiti į galvą nebent pamišėliui... Na gerai, tarkime, Skrebecas paskelbė savo valdžią Ukrainoje. Ir kas tą valdžią pripažins?
   - Jūs. - Akimirką luktelėjau, kol Abu-Dali suvoks šį pasiūlymą. - Aš nesu kvailys. Jeigu Sal-ed-Dinas įvertins mano ištikimybę, tai niekas Europoje neišdrįs pasakyti, jog Skrebecas nėra toks pat legalus valdovas kaip kad prezidentai sąjungoje. O jeigu tai pripažins Europa - pripažins ir amerikiečiai. Kita vertus, valdžia nereikalauja pripažinimo. Valdžia tiesiog yra kieno nors. Ji yra mano. Turiu kariuomenę. Turiu bankus. Turiu savo policiją ir savo administraciją...
   - Kupiną žydų, - nutraukė mane kaltinančiu tonu.
   Aš tik linktelėjau galva.
   - Taip, tai tiesa. Man jie nėra našta. Laiduoja man pinigus, moteris, investicijas, kvalifikuotus administracijos kadrus ir finansininkus. Jie lojalūs, nes žino, kad jų likimas priklauso nuo mano užgaidos. Galų gale, kur jiems dėtis? Jūs jų neapkenčiate. Negrai jų neapkenčia. Kiniečiai, jeigu juos ir toleruoja, tai tik todėl, kad paerzintų jus. Iš Izraelio beliko tik skeveldros. Europoje kol kas niekam neužtenka drąsos garsiai prisipažinti - bet ir čia jų neapkenčia...
   Prisiartino prie manęs ir pažvelgė į akis.
   - Tau gaila jų?
   - Ne. Tiesiog tokios aplinkybės man naudingos.
   Abu-Dali grįžo į savo fotelį ir atsisėdo.
   - O ar žinai, - pagaliau atsiliepė, - kad Sal-ed-Dinas kaip tik įsipareigojo iškilmingai atsisakyti visų teritorinių pretenzijų?
   - Jis neturės su tuo nieko bendra, - atšoviau, linguodamas galvą. - Tai - aš. Tik aš. Jūsų valdovas tiesiog pripažins mano suverenitetą.
   Ir staiga pajutau, kad vėl užeina krizė. Prakeikta, nenugalimoji organizmo chemija. Sutrikusios liaukos vėl turėjo išmesti į kraujagysles porciją bjaurasties, ir nebuvo kaip tai suvaldyti - žinojau, kad greitai apims sąnarių skausmas, raumenų silpnumas, o paskui - ta prakeikta depresija, kaina už lankstumą kaunantis ir vadovaujant, už proto skaidrumą šešias aštuonias valandas per parą. Depresija, kurią įveikti gali tik basterio chemikalų injekcija ir kurią apramdyti gali alkoholis. Bet tą akimirką negalėjau nei išgerti, nei įsistatyti basterio. Galėjau tik melstis, kad musulmonas pagaliau apsispręstų. Kuo skubiau.
   Ir buvau išklausytas.
   Abu-Dali pakėlė galvą ir dar kartą nusijuokė, trumpai, trūksmingai, kaip žmogus, tik ką iškrėtęs neapkenčiamam priešui tokį puikų pokštą, kokį tik įmanoma sugalvoti.
   - Grįši namo, nadžesai, - pareiškė jis man. - Grįši ir lauksi mafijos žmonių. Verčiau jau tegul ji apdirba savo uraną čia pat, šalia mūsų, o ne kitame pusrutulyje. O dabar, - jo balsas staiga paaštrėjo, - prieik arčiau.
   Atsigręžė per petį ir arabiškai pasišaukė savo juodąjį parankinį.
   Ką gi, apie tai neverta ir kalbėti. Musulmonai mėgsta reginius. Ypač tokius, kurie liudija jų šlovę, beribį jų išdidumą ir įsitikinimą, esą, tik jie vieni yra tikrojo Dievo vaikai. O regėti nusižeminusį Skrebecą, nė vieno mūšio niekada nepralaimėjusios armijos vadą, Skrebecą, pasliką ant žemės prisiekiantį paklusnumą ir bučiuojantį musulmonui jo nusususias kojas - ką gi, matyt, dėl tokio reginio vertėjo sukviesti visus, esančius netoliese: doną Lučijų, jo patikėtinius, gorilas, na ir, žinoma, Stiopą Burgailovą, kuris vėliau sėdo už vairo ir tūkstančiais šviesų nutviekstoje naktyje vežė mane į viešbutį "Uranija".
   Ir, kaip tikras rusas, jautė poreikį pasiteisinti. Plepėjo ir plepėjo, kad turėčiau jį suprasti - jie ten, Vakarų Sibire, vos spėjo išsikapstyti iš po sovietų bato, o štai jau ir kiniečiai per sieną tiesia letenas - ir kas apgins, kas išgelbės?
   Nesąmoningai linkčiojau galva - pažemintas, jausdamas, kaip dega skruostai, atsėlina mintys apie savižudybę, vokų kampučiuose tvenkiasi ašaros. Apsvaigintas basterio, kurį pagaliau galėjau nustatyti iki full, injekcijų, visgi buvau visiškai įsitikinęs: negalėjau, nors užmuškite, kitaip pasielgti negalėjau, jei jau rusena viltis prikelti tą kraštą.

---

   Kai po dviejų dienų keliavome iš Vienos, Stiopa jau nieko neprisiminė ar bent jau elgėsi taip, tarsi neprisimintų. Stiklinėmis pylė į gerklę konjaką, žarstė sąmojus, pasakojo berniukams vis tas pačias kongreso paskalas. Dileičanas miegojo, per pastarąsias dienas išvargęs ne mažiau nei aš, kiti vaikinai garsiai plepėjo, juokėsi iš Potapovo lavono ir pliekė kortomis ant atlošų staliukų. Bet nė vienas neišdrįso prieiti prie manęs ir paklausti, kodėl neprisidedu prie jų, kodėl sėdžiu tylus ir išsiblaškęs žvelgiu į skriejančius po lėktuvo pilvu laukus, pievas ir saulės kaitros išdegintus miškus.
   Ten, tūkstančiai metrų po mumis, žmonės bandė gyventi. Toje nusiaubtoje, tyrlaukiais paverstoje žemėje, tarp griuvėsių ir senojo pasaulio atliekų. Kokios jėgos slypi žmoguje, jei, kad ir kas benutiktų, jis visada pasiryžęs imtis griuvėsių valymo? Kaip tos dykumų kerpės - surizgusių spyglių gumulėliai, kuriuos vėjas metų metais blaško kairėn ir dešinėn, bet vos tik jie pajunta lašelį drėgmės, vos tik bent akimirkai prisiliečia derlingos žemės, žiūrėk, jau ir leidžia atžalas, šaknelėmis gaudo dirvos grumstelius, siurbia į save iš jų gyvybę - ir skubiai, kol dar laikosi švelnus, palankus lietingas metas, stengiasi išleisti naujus dygliuotus ūglius, kurių varginga dalia - irgi lėkti pavėjui. Lygiai taip pat ir žmonės. Vos tik liovėsi kariauti - jau ir traukia prie tos iškankintos žemės. Statyti namus, susirasti moterį, rūpintis ja - kovoti dėl gyvenimo.
   Tai buvo ta banga - ta banga, kuri mane nešė. Ar paprasti, normalūs žmonės pasiryžę kliautis mano globa, mano valdžia? Gi aš nesmaugsiu jų mokesčiais, neganysiu jiems ant sprando savo valdininkų, dvariškių, nebandysiu prisigrobti ir pabėgti su vogtu geru kaip demokratiniai politikai. O ne! Žinojau - ta žemė sužydės. Pakako paskelbti, jog kiekvienas, čia įsikūręs, bus laisvas, įsipareigojęs tik lojalumu ir visiems vienoda rinkliava armijai - ir žmonės jau patraukė čionai iš visur. Vertėjo ištverti viską. Netgi nusižeminti prieš musulmonus, netgi rizikuoti. Reikėjo nusilenkti, kad nugalėtum.
   O kai šitaip sėdėjau krėsle lėktuvo priešakyje, tuoj už pertvaros, skiriančios keleivių saloną nuo pilotų kabinos, kai žvelgiau į žemę apačioje, visi rūpesčiai pasiliko kažkur toli, tapo nereikšmingi - vėjas apsiautė sparnus ir nešė, nešė mane vis aukštyn. Tegul tik praeina tie keletas metų, tegul atsistato Tulčinas, kariniai fabrikai - ir kad tik būtų pinigų strateginei aviacijai, greitojo reagavimo sistemoms... Tegul susiranda savą valdžią Lenkija, juk žmonės apie tai ir tesvajoja, pasiryžę sveikinti ją lyg išsigelbėjimą - tada musulmonai pamatys, kokia nauda iš priesaikų ir ištikimybių. Taip, čia dar daugybė darbo. Sukurti visą valstybinį aparatą, parengti šitiek įstatymų, įsteigti šitiek tarnybų... Bet jeigu beraštis Karolis Didysis sugebėjo tai padaryti, jei sugebėjo Narsusis ir Kreivaūsis - kodėl nesugebėčiau ir aš, kai štai pasaulis vėl apsisuka ir keičiasi?
   Šitaip nešamas virš žemės, pastebėjau žydrą Dniestro siūlelį, o už jo jau prasidėjo mano valdos, mano žemė, iškankinta sausros, paversta stepe, degėsiais ir rusenančiomis gaisravietėmis, išniekinta bėjų, komandierių, potapovų - bet vis dar žavinga, nusėta daubomis, laukais ir kalvomis, vis dar tebesišypsanti man. O ten, už kito melsvo siūlelio, jau laukė Chortica ir mano štabas, ir rezignuojantis Laričius, paskutiniąsias dienas einantis savo pareigas, ir moteris, kuri padovanos man ir šiai žemei įpėdinį.
   Giliai įkvėpiau, nešamas vėjo, nešamas svajonės, keliamas vis aukščiau ir aukščiau, lyg pats Dievas norėtų, kad pažvelgčiau į šitą žemę iš tokių aukštybių, iš kokių žvelgia Jis pats, ir išvysčiau, ir amžiams liktų mano sieloje, kaip ten, apačioje, tarp pilkų, mažyčių kaip skruzdėlytės, triūsiančių žmogelių - kaip ten, apačioje, tiesiog siaubingai, šiurpiai, neįtikėtinai gražu...


1 godus turto (angl.) [ atgal ]

2 vykdytojas (angl. žarg.) [ atgal ]

3 pasekėjas (angl.) [ atgal ]

4 ratas, mokykla (angl.) [ atgal ]

5 meistras (angl.) [ atgal ]

6 Tulčino gamyklos (rus.) [ atgal ]

7 populiaraus amerikietiško komikso pavadinimas. [ atgal ]

8 jaunas kylantis karjeros laiptais profesionalas, socioekonominės grupės, vienijančios profesijas turintį miesto jaunimą, narys (amer. žarg.) [ atgal ]

9 uostymas (angl.) [ atgal ]

10 dalykinis pokalbis (angl.) [ atgal ]

11 teisminės apygardos viršininkas (it.) [ atgal ]

12 duoklė (it.) [ atgal ]

13 dangiškas gurkšnelis (angl.) [ atgal ]

14 metalinė plokštelė su šventojo atvaizdu, kurią riteriai nešiojo ant krūtinės (istor.) [ atgal ]