Johannes Bobrowski


J.Bobrowskis gimė 1917-ais Tilžėje anapus Nemuno. Nuo vaikystės jam prieš akis tyvuliavo Nemunas, Rambynas. Karaliaučiaus universitete studijavo menų istoriją, kol naciai nesugalvojo nukariauti pasaulio. Nyi 1938-ų vermachto narys, karo metu paimtas į rusų nelaisvę. Po karo dar ketverius metus vargo Donecko šachtose. Grįžęs į Vokietiją rašė eiles ir prozą: Rytai, Lietuva,jos gamtovaizdis, vokiečių agresija, kaltė ir atgaila. Mirė tesulaukęs 48-ių.

      Klopštokui

Kai aš tikrovės
nenorėjau, šitos: sakiau
upė ir miškas,
bet minty aš turėjau
sujungti tamsą,
balsą skubančio paukščio, šviesos
strėlę į skardį.

Ir skambančius vandenis -
kaip troškau
tarti tavo vardus,
kad truputį šlovės sau
atrasčiau - aš turėjau
prikelti, ką praėjau,
šešėkių pasaką apie kaltę
ir atgailą:
taip tarsi žygiais
tikėjau - tavaisiais - tikėjau
užmirštųjų kalbą,
tariau aš žiemai,
besparnei, iš nendrynų
jos žodį.

          Žaibas

Kas bloškia mane
ar vienišai kriauklei,
medžiui
ar sraigei
ant virpančio lapo,
puolu į žiogų spiečių,
visai šalimais
praneriu paukščių skrydį,

tai teikia man
miegą tarsi ugny,
alsavimą iš sniegų,
kuris parodo tarpeklį
per dangų žemyn.

Nušvitęs lekiu
girių virš, nekalbus.
Negirdžiu,
kalbantysis negirdi.
Paduok man vandens aukštyn,
sako jis,
aš degu.

   Nakties žvejys

Žavioj lapijoj
ramybė
atskaudėjus.
Šviesa
su rankom
viršum mūro sienų.
Smėlys išeina iš šaknų.
Smėly, praslink rausvai
pro vandenį,
slink pėdsakais balsų,
tamsa praslink,
gulk po žūklės į rytą.
Balsai sidabriškai dainuoja,
atsuk,
tikrovei,
ausis lapijai žaviai,
balsai dainuoja:
tai, kas mirė mirė.


Vertė Sigitas Geda