Janas Bulhakas


Vyturėlis

Šiemet žiema pasibaigė staiga - šiluma atėjo apie šventą Juozapą, vos įpusėjus kovui. Per kelias dienas nuo laukų pradingo sniegas, tik keliuose bei patvoriais purvinomis dėmėmis dar glaudėsi jo likučiai. Kieme ir sode sukietėjo ir pradėjo džiūti žemė, vis dar pasruvusi klegančiais upeliukais. Užuovėjoje saulė kaitino vis karščiau, ir kažkurį šiltesnį pusdienį Jacekui leido vienam išeiti į sodą prigrasinę, kad per toli nenutoltų nuo namų ir nenusirištų skarelės, kuria dėl viso pikto apmuturiavo galvą. Tiesą sakant, ta parišta po kepure, "bobiška" skarelė kėlė didelį pasipiktinimą, kurį kiek apmaldė tvirtai suveržtas mazgas, o už durų jo laukiančios pavasario vilionės visiškai užglostė patirtą pažeminimą. Jacekui buvo be galo malonu matyti, kaip į priebutį atsidaro įstiklintos prieškambario durys, ir džiugu girdėti stiklų skambčiojimą bei vyrių girgždėjimą. Norėjosi kuo greičiau peržengti tą iki šiol uždraustą slenkstį, už kurio laukė laisvė, žaidimai ir erdvė... Pagaliau Jacekas išspruko į kiemą. Pirmas įspūdis, kurį patyrė, buvo į veidą trenkęs ir iškart apkvaitinęs aštrus, kvapnus oro gaivumas. Kartu su vėjo gūsiais atskrieja šviežias, bangomis atplaukiantis dvelkimas. Tie gūsiai stiprėja ir sukuria begalinio džiaugsmo atmosferą. Grynas, gaivus oras vibruoja, kviečia ir vilioja, sukrečia ir uždega. Jame juntamas neseniai suartos žemės kvapas, dygstanti žolės žaluma, įšilusių pumpurų lipnumas, blyškios saulės prošvaistės, pirmosios paukščių trelės, atgimstanti gyvybė ir pavasarinio pasaulio veržlumas! Šakotose, dar plikose topolių viršūnėse kaip kovos trimitas linksmai gaudžia vėjas, o apačioje kvepia ir dvelkte dvelkia nenusakomu, begaliniu džiaugsmu. Reikia bėgti nuo malonių jo glamonių ir pasidairyti naujų įspūdžių. Ant gelsvų darželio lysvių jau rikiuojasi šviesiai žali, vyšniniai, rusvai pilki daigų šeriai, drąsiai besižvalgantys iš po pernykščių lapų. Vejos pilkumą pagyvina dygstančių jaunų želmenėlių lengvutės apnašos. Alyvų krūmai nusėti besiruošiančiais sprogti pumpurais. Tarp jų šakų žvirbliai rengia barningas sueigas ir rėksmingu debesiu kas akimirką purpsi ant žemės. Jacekas jaučiasi kaip kalinys, iš belangės išleistas į didžiąją dienos šviesą, ir iš pradžių pasitenkina bėgiojimu kieme. Tačiau netrukus pamiršta draudimą ir patraukia į sodo gilumą. Terasomis nusileidžia prie tvenkinio, ten, kur už eglių eilės per griovį permestas lieptelis veda į pievą. Čia vėjas dar šaižiau švilpauja, grėsmingai aidi tęsiamas, tačiau savaip melodingas jo kaukimas. Kartu su vėju atsklinda kažkokių tolimų vandenų ūžesiai, pavasarinių potvynių aidai ir pabudusio gyvenimo atgarsiai. Griovio krantuose kliuksi ir putoja geltoni, drumzlini upeliukai, o duburėliuose klega nematomos iš visur besisunkiančio vandens srovelės. Žemė ir dangus sklidini judėjimo, tekėjimo ir nesibaigiančio triukšmo. Tačiau nelauktai į tą balsų gausybę įsilieja nerūpestingas, veržlus, ausį rėžiantis čiulbėjimas. Tai kažkur virš laukų gieda vyturėlis. Jacekas jo dar niekada nematė, tačiau iš vyresniųjų žino, kad taip vadinasi pirmas pavasarį skelbiantis paukštelis. Todėl tuoj pat nusprendžia jį pamatyti ir leidžiasi ieškoti. Vaikas drąsiai, nekreipdamas dėmesio į sušlapusius, šlepsinčius batukus, brenda per klampią pievą, greitai pasiekia tvirtą dirvoną, sustoja ir žvalgosi į visas puses. Tačiau viskas veltui. Vyturėlis čiulba nematomas dangaus aukštybėje, visiškai susiliejęs su retais, opaliniais debesimis. Melodijoje girdėti džiaugsmas, išsiliejantis tai įkyriomis vaikiško prašymo trelėmis, tai aukštais angeliškos maldos ekstazės akcentais. Giesmelė pažadina Jaceko širdyje padėką ir susijaudinimą, o veidas nušvinta džiugia šypsena. Kurgi yra tas nuostabus, gražiai tarsi pats pavasaris giedantis paukštelis? Truputį pastovėjęs Jacekas klampoja dirva toliau, ištiesia kaklą ir žvalgosi į padangę. Dabar jau būtinai turi pamatyti vyturėlį. Jį veda ne tik smalsumas, bet ir sunkiai apibūdinamas šiltas tarpusavio supratimo jausmas, atsiliepiantis širdyje nenugalimu pažinimo šauksmu. Tačiau giedojimas vis dar aidi aukštai žydroje padangėje kaip erzinanti paslaptis. Ir staiga - čia pat iš po Jaceko kojų, nuo drėgnų, rudų rudeninio arimo vagų purpteli mažas paukštelis, plazda pilkais sparneliais, kyla aukštyn, kaip mažas mirguliuojantis taškelis pakimba danguje ir garsiai, skubėdamas pradeda savo pasveikinimo giesmelę, lyg nuoširdžiai pasakotų mielam draugui apie tai, kas susikaupė jų abiejų širdyse ir pripildė jas tokios didelės, neapsakomos laimės. Jacekas stovi nustėręs, žiūri ir klausosi. Pirmą kartą gyvenime jis kažką išgyvena savarankiškai. Pirmą kartą, būdamas taip toli nuo namų, laukų platybėje, akis į akį su gamta, jis patiria smarkų jausmų antplūdį. Būdamas vienui vienas bičiuliško jos didumo akivaizdoje nejaučia baimės, bet susilieja su gamta į vieną visumą ir noriai atsiduoda maloningai jos galiai. Girdi valdingą, meilų jos šauksmą, daug stipresnį už balsus sunerimusių tėvų, kurie jo jau ieško sode. Jacekas išgyvena pirmąją akimirką susibroliavimo su žeme, išlenktu, kalvotu horizontu, plačiais laukais, kurių vandens pilnose vagose atsispindi dangus, su tuo namu, kuris, pasislėpęs sodo tankmėje, boluoja pro aukštų medžių sieną... Vyturėlis jau seniai nutilo ir čiulba kitoje žydrynės vietoje, o Jacekas vis stovi ir klauso sieloje atsiliepiančio aido.

Iš lenkų kalbos vertė Stanislovas Žvirgždas