Bruno Ferrero


"Ratilai vandenyje"



Tik viena uoga

Nedidukas tvenkinys ramiai snūduriavo kaitriame vasaros karštyje. Tingiai tupėdamas ant vandens lelijos lapo, varliūkštis stebėjo ilgakojį vabzdį, nerūpestingai čiuožiantį vandens paviršiumi. Čiuožikas greitai artėjo, tad varliūkštis rengėsi jį praryti vienu ypu, be didelių pastangų. Netoliese kitas mažytis vandens vabzdys, lašalas, nenuleido akių nuo grakščios lašalės: neturėjo drąsos prisipažinti jai meilėje, tad vien iš tolo apžiūrinėjo gražuolę geismingu žvilgsniu.

Ant kranto, tik už kelių milimetrų nuo vandens, mažutėlė, vos įžiūrima gėlė merdėjo iš troškulio. Ji niekaip nepajėgė pasiekti vandens, nors šis buvo taip arti. Gėlės šaknys jau nebeturėjo jėgų ilgiau kovoti.

Tuo pat metu vandenyje skendo muselė.

Ji per išsiblaškymą įkrito į tvenkinį. Permerkti sparnai vis labiau niro į vandenį, ir muselė niekaip ne-įstengė pakilti į orą. Vargšelė vos gaudė kvapą.

Virš tvenkinio plačiai driekėsi laukinės slyvos šakos. Ant pačios ilgiausios, siekusios tvenkinio vidurį, kabojo prisirpusi, tamsi, sultinga uoga. Staiga ji bumbtelėjo į vandenį.

Pasigirdo duslus "p1iumpt", kurio per vabzdžių dūzgimą beveik niekas neišgirdo.

Tačiau aplink nukritusią uogą - ramiame, stovinčiame vandenyje - ėmė sklisti vandens ratilai. Pirmas, antras, trečias, ketvirtas... Tarsi besiskleidžianti gėlė Kilusi bangelė pagavo ilgakojį vabzdį ir nusviedė jį tolyn nuo prasižiojusio varliūkščio.

Lašalą banga stumtelėjo prie lašalės. Šis, netyčia į ją atsitrenkęs, mandagiai atsiprašė, ir nuo tada jie vienas kitą įsimylėjo.

Pirmasis vandens ratilas nuvilnijo iki pat kranto. Tamsaus vandens banga užliejo ir atgaivino mirštančią gėlę.

Antrasis vandens ratilas pakėlė skęstančią muselę ir nusviedė ją ant pakrantėje augusios žolės stiebelio, kur jos sparnai galėjo išdžiūti.

Kiek daug gyvenimų pasikeitė dėl vos pastebimų vandens ratilų.

Šios knygelės pasakojimai - tai maži vandens ratilai, ir kas žino...


Staliaus akimis

Prieš daugelį metų nedideliame kaime stalius įkūrė dirbtuvę. Vieną dieną, kai šeimininko nebuvo namie, darbo įrankiai susirinko į svarbų pasitarimą.

Ginčijosi ilgai ir karštai, net audringai. Mat buvo sprendžiamas klausimas dėl kai kurių narių pašalinimo iš garbingos bendruomenės.

Vienas rėžė:

- Turime pašalinti mūsų brolį Pjūklą, nes jis kandžiojasi taip garsiai, kad net ima mausti dantis. Jo charakteris - kandžiausias visame pasaulyje.

Įsiterpė kitas:

- Negalime čia ilgiau laikyti brolio Obliaus: jis nuolat dejuoja ir labai jau aštraus būdo. Diria odą kiekvienam, kuris jam pasimaišo po ranka.

Ėmė protestuoti kitas:

- Brolio Plaktuko charakteris nepalyginamai bjauresnis ir ūmus. Jis tikras mušeika. Neįmanoma pakęsti jo nuolatinio kalimo, tai gadina nervus visiems. Išmeskime jj lauk!

- O Vinys? Ar įmanoma kartu gyventi su tokiomis būtybėmis, kurios nemoka nieko daugiau, tik skaudžiai gelti? Joms nėra čia vietos! Taip pat Dildei ir Bružikliui. Su šiais gyvenimas – nuolatinė trintis. Išmeskime ir Švitrinį Popierių, kurio vienintelė gyvenimo prasmė, regis, draskyti artimą!

Staliaus įrankių ginčas įsiliepsnojo. Šaukė vienas per kitą. Plaktukas norėjo pašalinti dildę ir pjūklą, pastarieji norėjo išmesti vinis ir plaktuką ir taip toliau. Galiausiai visi išmetė visus.

Susibūrimą staiga nutraukė grįžęs stalius. Įrankiai kaipmat užsičiaupė, išvydę šeimininką, besiartinantį prie darbastalio. Žmogus paėmė lentą ir pradėjo ją pjauti kandžiuoju Pjūklu. Po to nuobliavo Obliumi, kuris trupina viską, ką paliečia. Žiauriai žeidžiantis Brolis Kirvis, nepraustaburnis brolis Brūžiklis, visus draskantis ir gremžiantis brolis Švitrinis popierius taip pat gavo darbo.

Galiausiai stalius paėmė į rankas geliančias seseris Vinis ir nenuoramą mušeiką Plaktuką.

Panaudojo visus bjauraus būdo įrankius, kad pagamintų nuostabų lopšį. Kūdikiui, kuris netrukus turėjo gimti.

Lopšį naujam besiskleidžiančiam Gyvenimui.

Dievas į mus žvelgia staliaus akimis.


Ranka

Vaikas įžengė į maisto prekių parduotuvę. Norėjo nupirkti tai, ko buvo prašiusi mama. Užduotį atliko atidžiai ir atsakingai. Bakalėjininkas, gėrėdamasis vaiko pareigingumu, nusprendė jį apdovanoti. Nukėlė nuo lentynos didelę karamelių dėžę ir atidarė ją vaikui prieš akis.

- Prašau, mažyli!

Vaikas išsitraukė vieną saldainį, tačiau pardavėjas jį padrąsino:

- Imk visą saują.

Berniukas pakėlė į ją dideles savo akis.

- Jei taip... tuomet tu paimk už mane!

- Kodėl?

- Nes tavo ranka didesnė.

Kai meldžiamės, nematuokime maldos prašymų mažu savo tikėjimu. Tiesiog prisiminkime, jog Dievo ranka yra didesnė.


Eik vietoj manęs

Kiekvieno sekmadienio rytą žmogelis ragindavo žmoną:

- Eik į bažnyčią ir pasimelsk už mus abu.

Draugams sakydavo:

- Man nebūtina eiti bažnyčion: mano žmona meldžiasi ir už save, ir už mane.

Vieną naktį žmogelis susapnavo sapną. Atsidūrė su žmona prie Rojaus vartų ir laukė eilės įeiti.

Vartai iš lėto atsivėrė ir pasigirdo balsas, kreipiantis į žmoną:

- Tu gali įeiti už abu!

Moteriai įžengus vidun vartai užsivėrė.

Žmogelis pasijuto taip nejaukiai, kad net nubudo.

Galima įsivaizduoti, kaip nustebo jo žmona, kai kitą sekmadienį jai besiruošiant į bažnyčią priėjo vyras ir tarė:

- Šiandien eisiu į bažnyčią su tavim.


	Tai man, tai man, tai man, o Viešpatie,
	reikia melstis, tai man, tai man, tai man, o Viešpatie,
	reikia melstis;
	Ne mano motinai, ne mano tėvui, bet man, o Viešpatie,
	reikia mebtis. ne mano motinai, nemano tėvui, bet man, o Viešpatie,
	reikia melstis.
	Ne diakonui ar mano viršininkui, bet man, o Viešpatie
	reikia melstis, ne diakonui ar mano viršininkui, bet man, o Viešpatie,
	reikia melstis.
	Tai man, tai man, tai man, o Viešpatie,
	reikia melstis, tai man, tai man, tai man, o Viešpatie,
	reikia melstis.

(Juodaodžių spiričiuelis)


Kodėl bėgi?

Pro savo langą, žvelgiantį turgaus aikštės pusė Mokytojas išvydo vieną savo mokinių, Haikelį, žingsniu besibraunantį pro minią.

Rankos mostu pakvietė jį prieiti. Paklausė:

- Haikeli, ar šįryt matei dangų?

- Ne, Mokytojau.

- O gatvę, Haikeli? Ar matei šį rytą gatvę?

- Taip, Mokytojau.

- O dabar ar ją tebematai?

- Taip, Mokytojau, matau.

- Papasakok, ką matai.

- Matau arklius, vežimus, nenustygstančius prekeivius, besišildančius valstiečius, vyrus ir moteris, kurie ateina ir nueina, štai ką matau.

- Haikeli, Haikeli, - geraširdiškai papriekaištavo Mokytojas, - po penkiasdešimties metų, po šimto metų čia bus kita panaši gatvė ir kitas turgus, panašus į šį. Kiti vežimai veš kitus prekeivius pirkti ir parduoti kitus arklius. Bet manęs čia nebus, tavęs čia nebus. Todėl tavęs ir klausiu, Haikeli, kodėl bėgi, jei net neturi laiko pažvelgti į dangų?

Ar matei šįryt dangų ?


Skola

Turtuolis turėjo daug skolininkų. Kai paseno, kvietė kelis iš jų ir tarė:

- Jei šiandien negalite man grąžinti, ką esate pasiskolinę, iškilmingai prisiekite tą padaryti būsimame gyvenime, ir aš sudeginsiu jūsų pasirašytus skolų raštus.

Pirmasis buvo skolingas nedidelę sumą. Prisiekė, kad būsimame gyvenime taps skolintojo arkliu ir jį nešios ant nugaros ten, kur šis panorės.

Turtuolis sutiko ir sudegino jo skolos raštus.

Antrasis buvo skolingas didesnę sumą. Prižadėjo:

- Esu pasiryžęs būsimame gyvenime tapti tavo jaučiu. Tempsiu arklą, ardamas tavo laukus, tempsiu šieno vežimus ir išmokėsiu skolą.

Turtuolis sutiko ir sudegino antrojo skolininko skolos raštus.

Galiausiai atėjo žmogus, kuris buvo skolingas pačią didžiausią sumą.

- Kad išmokėčiau savo skolą, - tarė, - būsimame gyvenime tapsiu tavo tėvu.

Turtuolis įniršo, pačiupo lazdą ir jau norėjo užvožti nepagarbiam skolininkui. Tačiau šis jį sustabdė. Tarė:

- Prieš pakeldamas ranką, leisk paaiškinti. Mano skola milžiniška, todėl negalėčiau jos grąžinti tapdamas vien tavo arkliu ar jaučiu. Esu pasiryžęs tapti tavo tėvu. Dirbsiu dieną naktį dėl tavęs, saugosiu t kai būsi mažas, globosiu tol, kol užaugsi. Aukosiu viską, net gyvybę, kad tau nieko nestigtų, o savo mirties valandą paliksiu tau visą savo turtą. Ar tai ne daug daugiau, nei tapti arkliu ar jaučiu? Ar tai nėra tinkamiausias atlygis?

Duktė, staigiai pasisukusi į motiną, metė: "Jei aš taip trukdau, tai kodėl mane gimdei?"

Motinai buvo skaudu išgirsti tokius žodžius, tačiau duktė buvo teisi.

Nuspręsti turėti vaiką - tai sudaryti su juo pačią didžiausią skolos sutartį, kokią tik žmogaus protas gali įsivaizduoti. Ar gali būti kas nors daugiau, kaip pasakyti asmeniui, kurio dar nėra: "Nuo dabar tu egzistuoji, nes aš taip noriu“?


Progresas

Pietų Amerikos tyrinėtojas keliavo Amazonės džiunglėmis.

Ieškojo naftos telkinių ir labai skubėjo. Vietiniai gyventojai, kuriuos keliautojas buvo pasamdęs nešikais, pirmąsias dvi kelionės dienas taikstėsi su nervingu baltaodžio skubotumu.

Tačiau trečios dienos rytą jie sustojo nebylūs, tarsi suakmenėję.

Buvo akivaizdu jog neturėjo nė mažiausio noro žygiuoti toliau.

Nekantrus tyrinėtojas ėmė baksnoti į laikrodį, duodamas nešikų vadovui suprasti, kad reikia kuo greičiau leistis į kelią, nes laikas bėga.

- Tai neįmanoma, - ramiu balsu atsakė vadovas. - Šie žmonės pernelyg skubėjo, todėl dabar laukia, kol juos pasivys jų siela.

Mūsų epochos žmonės skuba vis labiau ir labiau. Jie neramūs, pasimetę ir nelaimingi. Nes jų siela liko kažkur toli už nugaros ir nebepajėgia jų prisivyti.


Šešėlis

Pirmosios mokslo metų dienos ankstyvą rytą, suspindus ryškiems saulės spinduliams, nedideliame kaimelyje vaikas ėjo j mokyklą. Jį lydėjo mama.

Berniukas atidžiai stebėjo ilgus savo ištįsusio šešėlio žingsnius. Jautėsi it trisdešimties metrų milžinas. Staiga mama sustojo. Pažvelgė berniukui tiesiai į akis ir tarė: - Sūnau, iš ryto nežiūrėk į savo šešėlį. Žiūrėk į jį vidudienį.

Lapė, apžiūrinėdama savo šešėlį tekant saulei, nusprendė: "Šiandien pietums suėsiu kupranugarį". Visą rytą kamuojama alkio ieškojo kupranugarių. Vidudienį, vėl pažvelgusi į savo šešėlį, pasakė: "Bus gerai ir pelė".

(K. Gibran)

Vertink save tada, kai plieskia skaisti vidudienio saulė.


Dievo hobis

Romos imperatoriaus duktė paklausė rabino:

- Ką Dievas veikia kiaurą dieną?

Rabinas atsakė:

- Supažindina žmonių poras. Sprendžia, kas su kuo turi susituokti. Tas vyras su ta moterimi, anas su ana ir taip toliau.

- Anokia čia veikia, - patraukė pečiais imperatoriaus duktė. - Tą padaryti galiu ir aš. Per vieną dieną galėčiau sutuokti tūkstantį porų.

Rabinas Josi nutilo.

O ką darė imperatoriaus duktė? Grįžo į savo rūmus ir, sukvietusi tūkstantį vergų ir vergių, juos sutuokė, rodydama pirštu: "Šis turi vesti šią, o toji turi tekėti už ano!"

Ištisą naktį visos poros tarpusavyje vaidijosi ir net susimušė iki kraujų. Ryte sugužėjo pas imperatoriaus dukterį.

Vieno galva buvo perskelta, kitos veidą puošė mėlynė, kai kam buvo sulaužyta nosis.

Imperatoriaus duktė liepė pašaukti rabiną Josį. Viską jam papasakojusi nusprendė:

- Tu buvai teisus. Dabar suprantu, kad tik Dievas gali vienam žmogui paskirti kitą.

Tada pasigirdo balsas iš dangaus:

- Tai nelengva ir man.

Niekas tuo neabejoja.


Žodis

Šurmulingame miesto centre ant fontano atbrailos sėdėjo ministras. Per neatsargumą paslydo ir įkrito į vandenį. Prisiartino keli praeiviai. - Duokite ranką, - pasiūlė jie. Tačiau politikas nenorėjo apie tai nė girdėti ir nė vienam neištiesė rankos.

Tuo metu pro minią skynėsi kelią kitas praeivis, garsiai aiškindamas:

- Mielieji, mūsų ministras nuo gimimo yra išmokęs tik žodį imti;jis nežino, ką reiškia žodis duoti. Tada ištiesė ranką, kreipdamasis: - Laba diena, jūsų ekscelencija; paimkite mano ranką.

Ministras iškart į ją įsikibo ir išlipo iš vandens.

Žmonės dažnai painioja žodžius. O Dievas žino tik žodį "duoti".


Dievo rankos

Mokytojas keliavo smėlingomis vietovėmis su mokiniu, kurio pareiga buvo rūpintis kupranugariu. Vakare, pasiekus užeigą, mokinys buvo mirtinai išvargęs, tad nepririšo gyvulio.

"Mano Dieve, - meldėsi ropšdamasis nuo kupranugario, - pasirūpink kupranugariu: patikiu jį tau" Išaušus rytui kupranugaris buvo dingęs. - Kur jis? - paklausė mokytojas. - Nežinau, - patraukė pečiais mokinys. - Verčiau paklausk Dievo! Vakar vakare buvau leisgyvis, tad patikėjau saugoti mūsų dvikupri jam. Tikrai ne mano kaltė, kad jis pabėgo arba kas nors jį pavogė. Aš Dievo labai aiškiai paprašiau jį saugoti. Dievas už tai atsakingas. Juk ir tu visuomet mane mokei besąlygiškai pasikliauti Dievu, ar ne taip?

- Visuomet pasitikėk Dievu, bet pirmiausia pririšk kupranugarį, - atsakė mokytojas. - Nes Dievas neturi kitų rankų, kaip tik tavąsias.

Tik Dievas gali duoti tikėjimą; tačiau tu gali tikėjimą liudyti.

Tik Dievas gali suteikti viltį; tačiau tu gali skleisti pasitikėjimą tarp brolių.

Tik Dievas gali dovanoti meilę; tačiau tu gali išmokyti mylėti kitą žmogų.


Obuolys

Kiekvieną rytą galingą ir turtingą Bengodi šalies karalių sveikindavo jo pavaldiniai. Valdovas turėjo visa, ką buvo galima turėti, tad kartais nuobodžiaudavo. Kartu su kitais pavaldiniais karaliaus sveikinti ateidavo ir vienas mažakalbis elgeta. Padovanojęs karaliui obuolį, tyliai pasitraukdavo.

Valdovas, pripratęs gauti nepalyginamai brangesnes dovanas, nekantriu judesiu paimdavo obuolį, tačiau elgetai nuėjus į šalį imdavo iš jo šaipytis. Kartu juokdavosi ir susirinkusieji. Tačiau varguolio tai negąsdino. Kiekvieną rytą jis grįždavo įteikti karaliui į rankas savo dovanos.

Obuolius valdovas mechaniškai kraudavo į krepšį, stovintį šalia sosto.

Krepšys vis pilnėjo, kol galiausiai obuoliai ėmė byrėti per kraštus.

Vieną dieną karaliaus numylėtinė beždžionėlė pačiupo obuolį, atsikando ir viską išspjovė karaliui po kojomis. Nustebęs valdovas išvydo obuolio viduje žvilgantį perlą.

Liepė nedelsiant prapjauti visus pintinėje gulinčius obuolius. Kiekviename rado po perlą.

Netekęs žado karalius įsakė pakviesti keistąjį elgetą ir ėmė jo klausinėti.

Šis atsakė:

- Nešiau tau obuolius tam, kad suprastum: kiekvieną rytą gyvenimas tau dovanoja stebuklingą dovaną, apie kurią tu pamiršti ir išmeti lauk, nes tave supa didelė prabanga. Ši dovana - tai nauja prasidedanti diena.


	Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
	Bet šiandien būsiu patenkintas:
	kas iš to, jei liūdėsiu, kas iš to ?
	Kodėl pučia atšiaurus vėjas?
	Kodėl turėčiau šiandien sielvartauti dėl rytojaus?
	Gal rytojus išauš geras ir šviesus.
	Gal rytoj dar spindės saulė.
	Ir neliks jokios priežasties liūdėti.
	Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
	Bet šiandien, - šiandien būsiu patenkintas;
	Ir kiekvieną karčią dieną tarsiu:
	nuo rytojaus būsiu liūdnas.
	Šiandien ne.

(Vaikino eilėraštis, 1941 metais rastas žydų gete)


Kiekvieno širdyje glūdi tai, kas gali išgelbėti gyvybę.

Gerumas, meilė ir laimė daugelyje pavirtę užgesusiais dagčiais.

Tačiau pakanka mažos žiežirbos, kad jie suliepsnotų.

Galbūt ir šios knygelės pasakojimai įžiebs bent nedidelę liepsnelę skaitytojo širdyje.