Jaroslavas Hašekas


 

Praktikanto Bachuros kyšio byla

Bachura - magistrato praktikantas, neprityręs jaunikaitis, - nežinojo, kad jo sukirpimo žmonių tyko tūkstančiai pavojų ir kad reikia tvirto charakterio, idant nepasiduotum pagundoms ir drauge su savo viršininkais arba be jų neįsipainiotum į kokius nors reikalus, susijusius su kyšiais.

Praktikantas Bachura nežinojo, kad savanaudiškumo hidra niekada nesnaudžia ir taip pat tyko trapių magistrato praktikantų sielų, norėdama jas praryti, kaip jau prarijo daugelį pražilusių senolių iš miesto savivaldybės.

Visos stambios kyšininkavimo rotušėje bylos, kurios sujaudindavo visuomenę, nė iš tolo negali prilygti praktikanto Bachuros bylai.

Nūnai parsidavėlis Bachura klajoja po margą  pasaulį kaip Judas, nes vėlei švarią  rotušės vėliavą sumurkdė į purvą  ir visiškai ją  sutepė.

Kad iki galo suprastume šią  šlykščią istoriją , savo pasakojimą  turime pradėti nuo Mažosios šalies.

Reikalas tas, kad Mažojoje šalyje, senovinių gatvelių ir skersgatvių voratinklyje, stovi pono Čedivo smuklė.

Čedivas - vienas iš tų geraširdžių seniokų, kurie nepaisė Prahos magistrato sanitarinių nurodymų ir, galimas dalykas, ištisus dešimtmečius jo ventiliacijos vamzdžiai buvo išvesti į pisuarą .

Smuklės lankytojai dėl to niekada nesiskundė: alus buvo stiprus, o pisuare visada tvyrojo tamsa.

Tame pisuare, kuris atliko lemiamą vaidmenį praktikanto Bachuros byloje, nebuvo jokio lango, jokios kiaurymės, per kurią  šviesa galėtų nors šiek tiek prasiskverbti į niūrią  drėgną  patalpą , kad ji atrodytų nors truputį patrauklesnė ir linksmesnė.

Taųiau Čedivo smuklės lankytojai nekreipė į tai jokio dėmesio. Konservatyvioji Mažoji šalis, apimta akmeninio sąstingio, nėmaž neprotestavo, ir ponas Liubošas Eržabekas, žinoma, tuo galėjo tik pasidžiaugti.

Vis dėlto atėjo laikas, kai dabartinio gyvenimo pažanga pagaliau pasiekė ir pono Čedivo pisuarą .

Statybos komisija konstatavo du pasibaisėtinus faktus: ventiliacijos vamzdžiai išeina į pisuarą  (apie tai tuojau pat buvo pranešta sanitarijos komisijai), o į neapšviestą pisuarą  visiškai nepatenka grynas oras.

Štai taip magistrato praktikantas Bachura, statybų komisijos raštininkas, pirmą  kartą  ir susipažino su ponu Čedivu.

Rūsčiu žvilgsniu jis stebėjo smuklininko judesius, o šis atkakliai ir karingai įrodinėjo, kad tada, kai dar nė vieno gerbiamos statybos komisijos nario šiame pasaulyje nebuvo, pisuare jau atlikdavo savo mažą jį reikalą smuklės lankytojai, ir viskas visada klodavosi kuo puikiausiai. Tiems dalykėliams, kurių nedera matyti, pakanka ir nutekamojo kanalo, o kad čia patektų oras, visiškai užtenka durų.

- Nusiraminkite, - sakė jam, - neįžeidinėkit oficialių asmenų. Jūs manote, kad mums labai malonu landžioti po pisuarus?

Visa tai buvo rytą , o dieną  atvyko sanitarinė komisija. Ji pasiūlė smuklės šeimininkui ventiliacijos vamzdžius išvesti per angą , kurią  reikės išmušti sienoje žibinto pusėn.

Čedivas vos iš proto neišsikraustė. Pagal nurodymus iš aukščiau jis turįs pramušti sieną , bet tuo pat metu prašyti tam leidimo ir parodyti pakeitimų planą , o ventiliacijos vamzdžius sanitariniais sumetimais išvesti žibinto pusėn, kur išeina viso namo dailininkų langai.

Smuklininkas neužmigo visą  naktį, o rytą  išėjo pas akmenskaldžių rangovą , kad tas sudarytų reikalaujamų atlikti darbų planą , paskui vieno raštininko iš Hradčanų padedamas, - pastarasis kurpdavo būtent tokius popierius, - atnešė prašymą  į magistratą . Čedivas prašė garbųjį magistratą  kuo greičiau pritarti pertvarkos planui ir leisti pramušti langą  į pisuarą , o už tai jis, Čedivas, senatvėje žada atsidėkoti nepriekaištingu elgesiu.

Praėjo trys sekmadieniai, o atsakymo į prašymą  vis nebuvo. Tada smuklininkas Čedivas, idant kaip nors išjudintų šį reikalą , pats patraukė į magistratą . Statybos skyriuje rado tik praktikantą  Bachurą . Visi kiti sėdėjo restorane "Pas Kobintus" ir ten pusryčiavo nuo devintos ryto. O dabar jau seniai po dvyliktos.

- Ko jums reikia? - oriai pasiteiravo praktikantas Bachura.

- Taigi aš dėl to pisuaro, jaunuoli, Čedivo pisuaro, kuris yra Mažojoje šalyje, jeigu dar atsimenate.

- Taip taip, atsimenu, - iškilmingai tarė Bachura, - atrodo, atsimenu. Tai ko gi jums reikia?

- Suprantate, praėjo jau trys sekmadieniai, manau, nepakenktų šį reikaliuką  truputėlį paspartinti. Mano svečai jau džiaugiasi tuo langu kaip maži vaikai, o pas jus viskas nė iš vietos, šit kur šuo pakastas.

Bachura atsiminė, kad prašymas seniai patenkintas, o popierius guli ana ten, stalčiuje. Belieka išsiųsti, bet skyriaus vedėjas pasakė: "Neskubėkit siųsti, tegu tas smuklininkas palaukia. Taip taip, magistratas tokius žmones privalo laikyti kietai."

Kiek patylėjęs Bachura atsainiai tarė:

- Na, mes dar pažiūrėsim, ką  čia galima padaryti.

Po dviejų savaičių smuklininkas Čedivas atėjo dar kartą . Bachura vėl atsakė jam oriai ir pasipūtėliškai:

- Na, mes pažiūrėsim, ką  pasiseks padaryti.

Po šio vizito praėjus maždaug savaitei, Bachura savo reikalais skubėjo Františkovos krantine. Ten buvo paskyręs pasimatymą  vienai panelei, kuri labai džiaugėsi, kad jos kavalierius - ponas iš magistrato.

Dienelė pasitaikė puikutėlė - giedra, saulėta. Bachura stabtelėjo prie kiosko su vaisvandeniais, išgėrė stiklinę aviečių gėrimo, dar stiklinę limonado ir patraukė toliau, kupinas būsimo susitikimo su savo mergina džiugesio.

Horizonte - Hradčanai, Peršinas, visas paskendęs žalumoje, žydintys kaštonai Stršelecko saloje - viskas buvo puiku. Tačiau visa ta palaima dingo - Bachurai ūmai ėmė skaudėti pilvą . Prieš išeidamas iš namų jis suvalgė stiklinę jogurto - bulgariško rūgpienio, o aviečių gėrimas ir limonadas galutinai užbaigė tą  nenumaldomą  procesą praktikanto žarnyno labirintuose.

Priešais Hradčanus, krantinės soduose, stovi namelis. Mažutis, tačiau svarbesnis už visus kitus namus. ("Dažnai piemens lūšnelė gali reikšti daugiau negu stovykla, kurioje kovėsi Žižka", - štai ką  visuomet prisimena, eidamas pro tą  namelį.) Ant jo - dvi iškabos. Iš krantinės pusės parašyta: "Vyrams". Iš vaikų aikštelės, įsikūrusios skvere netoli krantinės - užrašas intymesnis: "Damoms".

Kaip liūtas įsiveržia Bachura į namelio vidų, kaip ištroškęs arabas oazėje puola prie šaltinio, kaip naujokų šaukimo komisija - ant rekrutų.

- Pirmą  ar antrą ?

- Antrą , - kukliai, bet negaišuodamas atsako Bachura.

- O aš jus, jaunuoli, kažkur esu mačiusi.

Ji išplėšė iš knygutės bilietėlį. Bachura išsitraukė piniginę ir persigandęs sušuko:

- Tai neįmanoma! Aš maniau, kad man dar liko visa penkinė!

Senė pažvelgė į jį dar sykį ir ištarė lėtai, su pauzėmis, dar labiau apsunkindama ir taip beviltišką Bachuros padėtį:

- Žinote, kur aš jus mačiau? Pas savo brolį Čedivą , smuklininką  iš Mažosios šalies. Aš buvau namie, kai jūs atvykote su ta komisija dėl to pisuaro. Imkite gi talonėlį, juk jūs neliksite skolingas.

Bachura įšoko į mažą  kabiną . Kai laimingas ir linksmas išėjo iš jos, senutė šūktelėjo jam įkandin:

- Ir nepamirškite, jaunuoli, mano brolis nori gauti - ir kuo greičiau - atsakymą  dėl tos savo išvietės.

Jau kitą  dieną  Bachura, neatsiklausęs viršininkų, išsiuntė ponui Čedivui prašymą ir planą , po patvirtinimo išgulėjusius magistrate beveik mėnesį, ir patenkintas atsikvėpė.

Kiekvieną  rytą  devintą  valandą magistrato patarėjas ponas Stanekas sustodavo Františkovos krantinėje, tame pastatėlyje, kur praktikantas Bachura leidosi taip niekšingai paperkamas. Ponas patarėjas sustodavo čia paplepėti su senute ir išpešti iš jos informacijos apie visuomenės nuomonę dėl miesto ūkio, kadangi ta senė viešojoje išvietėje jam atrodė liaudies balsas. Tai buvo jo silpnybė.

- Taip, jūsų malonybe, tie kyšiai ir papirkinėjimai jau pasiekė ir visokią  smulkmę, - plepėjo senutė. - Taip, taip, tie žmoneliai iš rotušės palieka čia nemokamai tą  patį... o paskui iš karto ima pilti vandenį ant kieno nors malūno, kaip antai ant mano brolio, neapšnekant.

Ir ji smulkiai papasakojo ponui patarėjui visą  bjaurią  kyšio, kurį čia gavo praktikantas Bachura, istoriją .

Dabar Bachuros vietoje jau sėdi kitas praktikantas.

Baigiant tirti smuklininko Čedivo bylą , nustačius kyšio ėmimo faktą  Bachura kaipmat buvo atleistas iš magistrato.

Dabar jis tarsi Judas Iskarijotas bastosi po Europą , o paskutinį kartą  jį matė Hamburge, kažkaip įtartinai spoksantį į juodus kanalo vandenis.

Kažkas nugirdo jo pokalbį su pačiu savimi:

- Kad nors abonementą  būčiau paėmęs visiems metams... Taip taip! Smulkius nusikaltėlius karia...

Vertė Edvardas Vaitkus