James KAVANAUGH


"Ar tu būsi mano draugu"

      Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
      Aš jau buvau triušio kapu ir krepšinio lanku garaže, agurkų lysve, slyvų krūmais ir pelargonijomis, po kurias ropojo skruzdėlės. Aš žingsniavau per akmenis ir paslaptingą cisterną, rūkstančią žolę ir stalo tenisą pusrūsyje. Aš buvau tvoros kuoliuku, lova klevo stalčiais, kuriais naudojausi kartu su broliais, šunimi Sendi, kuris šoko. Buvo lengva rasti draugą. Mes karstėmės medžiais, iš žolės statėm palapines, gaudėm gyvates ir – svajojom be galo.
      Ar tu būsi mano draugu?
Po vaikystės. 
      Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
      Aš jau buvau nuspėjamas iš anksto. Aš buvau auklėjamas, mokomas, mylimas – nors ne aš pats, bet tas, kuris manimi atrodė. Mano vaidmuo buvo saugaus pasislėpimo būdas. Priežasčių keistis nebuvo. Aš buvau viešai pripažintas. Buvau patenkintas. Bet po to aš staiga pasikeičiau. Dabar aš ne toks tikras dėl savęs, bet labiau esu pačiu savimi. Mano vaidmuo beveik išnyko. Mano šaknys nėra mano bažnyčioje, mano darbe, mano mieste, net ir mano pasaulyje. Jos yra manyje pačiame. Nebe taip lengva rasti draugą – o aš svajoju be galo.
      Ar tu būsi mano draugu?
Nevaidinant.
      Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras.
Dabar aš vienišesnis, nei buvau anksčiau. Iš dalies esu gyvulys, tačiau neapsaugo manęs jo instinktai ir nevaržo jo matymas. Iš dalies esu ir dvasia, tik ne visiškai laisva, apribota skonio, lytėjimo ir laiko – nuolat trokštanti visko gyvenime. Čia nėra apsaugos. Apsauga reiškia baimę ir vienodumą, kai gyvenimas atidedamas. Apsauga reiškia lūkesčius ir kalėjimą bei ankstyvą mirtį. Aš gyvenu nežinomybėje. Bet juk yra kalnai, kad į juos koptum, debesys, kad juos pasikinkytum, žvaigždės, kad jas tyrinėtum, o draugai, kad juos rastum. Aš visiškai vienišas. Teturiu tik save ir – svajoju be galo.
      Ar tu būsi mano draugu?
Nesisaugant.
      Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. 
Aš ieškau ne tuštumoje bei poreikyje, bet augančioje pilnatvėje ir aistroje. Tuštuma siekia, kad bet kuris balsas užpildytų ertmę, bet kuris veidas išsklaidytų tamsą. Tuštuma atveda minias ir šešėlius, kuriuos lengva pakeisti. Pilnatvė atveda draugą – nepakartojamą, nepakeičiamą. Aš jau ne toks tuščias, kaip kažkada buvau. Juk yra vėjas ir vandenynas, knygos ir muzika, stiprybė ir jos džiaugsmas, ir yra naktis. Draugystė yra ne tiek prašymas, kiek šventė, ne tiek ritualas, kiek realybė, ne tiek poreikis, kiek noras. Draugystė yra – tu ir aš, o aš svajoju be galo.
      Ar tu būsi mano draugu?
Nepaisant to, kad reikia.
      Kas aš esu? Aš nesu tuo tikras. 
      Kas tu esi? Aš noriu tai sužinoti. 
      Mes nepardavinėjome kartu pagalbos Koolui ir netranzavome drauge į mokyklą. Mes ne iš to paties miesto, ne to paties Dievo, kažin, ar ir pasaulio to paties. Nėra vaidmenų atlikimui, nėra apsaugos užtikrinimui, nėra kalėjimo uždarymui. Aš viliuos, kad joks atsakymas neatstos tavo buvimo, tavo akių, tavo esybės. Draugystė yra laisvė, yra skrajūnė, yra retenybė. Jai nereikia stimulo, ji pati yra stimulas. Ji pasitiki, supranta, auga, tyrinėja, ji šypsosi ir verkia. Ji nereikalauja ir nesikabina, ji nesitiki ir nereikalauja. Ji yra – ir to užtenka. 
      Dažnai aš būnu per daug rimtas, retai nuspėjamas iš anksto. Kartais šaltas ir nutolęs, tikriausiai aš visuomet keisiuos. Aš triukšmauju ir giriuos, kaip vaikas siekdamas dėmesio. Aš mąstau ir atrodau sugižęs, o mano pyktis gali būti netramdomas. 
      Bet aš prajuokinsiu tave
      Ir tikriausiai tave mylėsiu,
      Ir būsiu šalia, kai tau bus baisu.
      Beveik kasdien aš šiek tiek drebu,
      Kadangi bijau labiau, nei gali žinoti nepažįstami,
      Ir jeigu kartais aš atskleisiu savo drebančią pusę
      (išsigandusią pusę aš slapstau)
      Ar tuomet
      Tu būsi mano draugu?
      Draugu,
      Kuris matydamas, kaip aš bijau jo artumo ir stumiu jį nuo
      Savęs, vis tiek užsispyrusiai pasiliktų pasidalinti dienos
      Likučiu, o kai niekas nežino mano vardo ir neskambina
      man telefonu.
      Kai niekam aš neberūpiu – ką padariau, ar ko nepadariau – 
      O tie, kuriems aš padėjau ir tikėjausi to paties iš jų
      Taip vikriai pabėgo, palikdami mane vienišą,
      Netekusį bet kokio žavesio ir subtilumo,
      Vis dėlto pasiliktų.
      Ar tu būsi mano draugu?
      Aš nežinau , kodėl, 
      Tiesiog to noriu.
      Ar tu būsi draugu?
      Ar tu būsi mano draugu?
      Juk yra priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
      Kartais aš būnu mišrus, dažnai būnu drovus ir labai jautrus, 
      Mano baimė išsilieja pykčiu, nors man dėl to ir sunku,
      Apie save aš kalbu tuomet, kai bijau,
      O dieną dažnai praleidžiu, neištaręs nė žodžio.
      Bet aš prajuokinsiu tave 
      Ir tikriausiai tave mylėsiu,
      Ir būsiu su tavimi, kai tau bus liūdna.
      Aš paverkšlenu truputį beveik kasdien,
      Kadangi aš trokštu daugiau dėmesio, o to visiškai nežino nepažįstami.
      Tad jeigu aš kartais atskleisiu savo malonią pusę
      (švelnesnę ir šiltesnę pusę aš slepiu)
      Ar tuomet
      Tu būsi mano draugu?
      Draugu, 
      Kuris nepaisydamas bet kokių glebių įžadų,
      Paliestų tą slaptą vietą, kur aš esu pačiu savimi
      Ir sužinotų, kaip skauda lūpas prašant ir akis verkiant,
      Kuris nenueis šalin, suradęs mane vienišą gulint gatvėje
      Ir meluojantį, nes pralaimėjimai mane sugniuždo.
      Bet sustotų šalia ir pasiliktų, kad primintų man tą dieną, kai
      Buvau gražus.
      Ar tu būsi mano draugu?
      Juk yra tiek priežasčių, kad nesutiktum juo būti:
      Joja be galo.
      Ar tu būsi mano draugu?
      Kai tik pamatau
      tave
      Kai tik pamatau tave
      Vėl sugrįžta tas skausmas,
      Ir man suspaudžia krūtinę
      Visai prie pat širdies.
      Man labiau patiktų, jei tokia 
      Įtampa būtų pilve,
      Kad galėčiau ją numalšinti
      Ar suvilioti martiniu.
      Kančia krūtinėje nesuvedžiojama,
      Ji tenori tavo rankų,
      Bet tai neįmanoma,
      Nes tu man pasakei,
      Jog meilė negali nieko reikalauti.
      Gal galėtum retkarčiais pasikalbėti su mano širdimi?
      Ji nesupranta. 

vertė T.Marcinkevičiūtė