Kerry Shawn Keys


Kelionė į Lietuvą

Nuovargio parašytos kronikos

Tad štai ta Neringa, gintarinė Kaliningrado atauga, įsismelkianti į Lietuvą. Baltų Deivė, nužudyta krikščionių, plaukiojanti Baltijos jūroje tarp rusų plūdurų, sutrešusių šiaurės elnių kaulų, tapnojama vokiečių turistų, ieškančių savo šaknų. Dėl viso pikto. Kraujo versmių žiotis užkemša sugedę laikrodžiai. Aš pasilenkiu ir pakeliu kryžiaus formos medžio gabaliuką. Randu ežį. Pasilenkiu bato. Kai juos pjovė, jų akys iššoko tarsi rožinio karoliukai, spustelti besimeldžiant. Atsimenu, kaip poetas Bložė prieš valgydamas karį sukalba savo Krišnos rožinį. Tamsiai mėlynas dievas jau pakeliui. Tikriausiai Thomas Mannas čia planavo savo Faustą, nors tiksliai įvykių sekos neatsimenu. Jo vasarvietė, iš kurios matyti mėlynų bangų valsas ir mažos prie jūros iškylaujančios Grėtės, jų kojų pirštai rausinėja smėlį. Sėdėdami kopose virš miesto mes gėrėme vyną bei midų ir į burnas kimšome akmens kietumo keptos česnakinės duonos gabaliukus. Mašalų ir uodų batalionai dūzgiančiais debesimis leidosi ant mūsų antklodžių. Iš alaus skardinių kyšantis bevardis paukščio kaulas įsuka kalbas apie žuvėdras ir keptus viščiukus, ir greitai pokalbis nuklysta prie Davido Livingstone'o, Conrado, Kentukio ir to, kokią įtaką Ayn Rand padarė aulus aptempiančių antsiuvų puošmenoms. Žinoma, impresionizmas buvo girtumo forma, ir visiškai nėra abejonės, kad ant tolimiausios kopos klajojo siluetas, tarsi ieškotų naujų stacijų savo kryžiui. Tiksi. Tiksi. Ir nekaltos atostogos sustingo nukritus geležinei uždangai, nugramzdinusiai į hipnotišką dienos paralyžių, miegą, kurį dirgino tik pasieniečių sekimo radaro blerbtelėjimai – improvizuotoje mėnesienoje pasienio sargybinis pasistiebęs stovėjo ant reto grožio smėlio pilies ir pamatęs prie kranto prisiplaunant išblukusius litvako kaulus kilstelėjo vodkos butelį. Turistas. Vandens lelija. Tais laikais jūra buvo nepaprastai rami, galėdavai keliasdešimt žingsnių bristi į šaltą, teškenantį vandenį, pamažu susigyvendamas su savo mirtim. Tais laikais bangos šėldavo kitą rytą, spjaudydavo į vaikų vežimėlius, gracingas soliariumų moteris ir pavargusius vyrus. Tada ir dabar visus supo pušys. Dabar, kaip ir tada, aš nuobodžiaudamas atsilošiau ant medinio suolo, stebėjau pasivaikščioti išėjusį šunį, kuris išlindęs iš krūmų pasiuto staugti į mėnulį, tarsi tai būtų atimtas kaulas. Klegėdamos prabėgo mergaitės, jos šūkaudamos vadino save gėlėmis. Norėjau nuraškyti geriausiųjų ir protingiausiųjų širdies stygas...„Mano akių šviesa...“
Prieš atsigręžiant, kai išgirdau kopos šešėlyje besišlapinančios moters garsus, man dingtelėjo, kad tai mano mama šnibžda „tyliau“, kaip anąkart Pein Grouve, kai temstant mes glūdėdami laukėm paparčių pakramsnoti atslenkančio elnio. Šuo nusičiurškė ant suoliuko kojos ir nuslinko į naktinį klubą ant kampo pratęsti pokalbio su kitu šunimi. Bliuzas ir Dylanas. Gėlės. 13 nušautų prie televizijos bokšto Vilniuje vis tvinksi mano galvoje. Gėlės ant jų kapų ir su lavonais palaidoti ąžuolo lapai. Vėliau – Vytauto Kavolio laidotuvės – Marvinas Israelis, nedalyvaujantis, priešingų pažiūrų mokinys. Du atsiskyrėliai Dikinsone, vienas herojus Vilniuje. Žmogiška rankų grandinė, sujungusi tautas, ilgesio vėrinys. Šalia jūros tupi vienišas Kaliningradas, prūsų atminimas, rusiška usnis, tvirtovė lagamine. Ilgainiui nuvytusi bomba. Mes gulime susirangę kopose, saulė nusileidusi, mėnulis pakilęs, įsivaizduodami žydrąją grandinę, „traukinuką“ kaip mūsų ilgesio vėrinį, artėjančio dekadanso ir kitokios nevilties mokiniai. Aš pripučiu kelis balionus, paleidžiu pavėjui, jie skrenda, kol įsipainioja, užstringa aštriuose žolių kuokštynuose, centimetras po centimetro kantriai trūkčioja į priekį, kol staiga sprogsta. Ar pokšteli. Taip, kaip pokšteli žmonės, atsitrenkę į blogio sienas ir spygliuotas banalumo vielas. Taip girdėjau. Prisimenu piñata*, kabėjusią Meksikos bare, kurią į šipulius sudaužė iš El Salvadoro importuotas Fort Beningo** smogikas. Mes kasamės į kopas rydami savo šešėlius, išsijodami tai vieną, tai kitą lapės olą. Pavargęs Kanados laikraščio reporteris pastebėjo, kad susprogęs balionas primena Holivudo prezervatyvą. Dienai į Lietuvą pabėgęs neetatinis korespondentas maskvietis man burbėjo apie Sankt Peterburgo didybę, Estijos kriptografiją ir slaviškas krūtis. Apsvaigusi jo sultinga draugė pasileido nuo kopos žemyn gelbėti baliono, ji kvatojosi iš idėjos pastatyti malūnus, pučiančius radiaciją į maištingesnes Vakarų gentis. Taigi deja vu, vėliau Varšuvoje mėginant suklijuoti pokalbio su Cervanteso instituto bibliotekininku fragmentus. Mes nusileidome į diskoteką krantinėje ir pasiklydome melsvoje spalvų krušoje, palubėje sukosi ryškiaspalvėmis Kalėdų lemputėmis apkaišyta ruletė. Išgirdęs savo vaidmens signalą, Charlie Chaplinas iššoko iš begarsės juostos ir nufotografavo pavyzdinį namą, su rožiniu kilimu ir rožiniu klozetu, įsikūrusį aukščiau, priešvėjui nuo Thomo Mano muziejaus. Aš šlubuodamas atsilikau ir Logoso kūniškumui ir Babelio sienoms bei užkardoms uždegiau kelias žvakeles. Vis supainioju smėlio laikrodį šalia šachmatų lentos su moterimi, kuri kadaise šoko su manimi prie Daugpilio upės.

Vertė Edgaras Platelis

____________
* Piñata – vaikų žaidimas, kai užrištomis akimis lazda bandoma pataikyti į ant šakos kabantį daiktą (puodą), jį sudaužyti ir gauti prizą – jo turinį (saldainius, pinigus etc.).
** Fort Beningas – JAV karinė bazė, kurioje įsikūrusi „Amerikų mokykla“ (School of Americas). Joje apmokomi Pietų Amerikos karininkai. Ši mokykla paruošė daug nusikaltimais žmonijai kaltinamų asmenų: Panamos diktatorių Manuelį Noriegą, Salvadoro smogikų vadą Roberto D'Aubuissoną, taip pat 10 su A. Pinocheto perversmu susijusių karininkų, kuriems JT yra pareiškusios oficialius kaltinimus (vert. past.).