Edgar Lee Masters


Spūn Riverio antologija

Epitafijos


Robertas Fultonas Taneris

Kad žmogus galėtų įkąsti didelę ranką,
kuri jį sugriebia ir gniaužia.
taip, kaip man įkando žiurkė,
demonstruojant mano paties išrastus spąstus
geležies parduotuvėj.
Tačiau žmogus niekuomet negali atsilyginti
tam apgaulingam žmogėdrai Gyvenimui.
Įžengi į kambarį – tai gimimo vieta,
čia turėsi gyvent, kamuodamas sielą,
oho, štai ir masalas, kurio trokšti:
turtinga moteris, nori ją vesti,
prestižas, valdžia, padėtis visuomenėj.
Tačiau visas tavo darbas ir tavo laimėjimai –
O, taip! Vielos tinklas, skiriantis nuo tavęs masalą.
Pagaliau įėjai – tačiau girdi žingsnius:
žmogėdra Gyvenimas sliuogia į kambarį
(laukė kol išgirs kaukštelint spyruoklę)
ir žiūri, kaip tu grauži savo nuostabų sūrį,
stebeilija į tave degančiom akimis,
vaipos ir šaipos, priekaištauja ir keikia,
tave, lakstantį spąstuose,
kol pabos jam tavoji kankynė.


Noultas Hoheimeris

Buvau pirmas tarp kritusių ties Misionierių Perėja.
Pajutęs kulką einant per širdį,
gailėjaus, kad nelikau namie, nesėdau kalėjiman
už Kerlo Trenario kiaulių vagystę,
užuot pabėgęs ir užsirašęs savanoriu.
Geriau tūkstantį kartų kalėjimo sienos,
nei gulėt po sparnuota figūra iš marmuro,
su granitiniu cokoliu
ir užrašu: „Pro patria“,
Ką, tiesą sakant, tai reiškia?


Margareta Fuler Slek

Galėjau išgarsėti kaip Džordžas Eliotas,
jei ne permaininga lemtis.
Pažvelkite į nuotrauką, darytą Penivito:
smakras, paremtas delnu, gilios akys,
tokios pat pilkos ir skvarbios.
Bet išlindo sena problema:
mergauti, tuoktis ar ieškoti laisvų ryšių?
Džonas Slekas, turtingas vaistininkas, piršos,
žadėdamas, neva bus laiko ir rašyti.
Aš ištekėjau, pagimdžiau aštuonetą,
rašyti laiko nebuvo.
Vis vien, viskam jau buvo per vėlu,
kai įsidūriau adata į ranką,
skalbdama vaikiškus rūbelius
ir numiriau stablige, kvaila mirtim.
Klausykite jūs, ambicingos sielos,
lytis – tai prakeikimas!


Vilardas Flukas

Žmona prarado sveikatą,
sudžiūvo į skiedrą.
Tuomet toji moteris, kurią vyrai
praminė Kleopatra, atsibastė čionai.
Ir mes visi, vedusieji,
išvien laužėm santuoką, aš sykiu su kitais.
Bėgo metai, ir vieną po kito
juos rijo liga kažkokiu šlykščiu būdu.
Aš raminaus, įsikalęs,
jog Dievas rodo man išskirtinę malonę,
ir rašiau, vis rašiau ir rašiau, lakštas po lakšto,
apie antrąjį Kristaus atėjimą.
Vienądien Viešpats man pasirodė ir tarė:
„Eik bažnyčion ir stok prieš parapijiečius,
išpažink savo nuodėmę“.
Tačiau kada stojau ir ėmiau išpažinti,
pamačiau savo dukrelę, sėdinčią pirmam suole –
savo dukrą, aklą iš prigimimo!
Tada man viskas aptemo!


Diakonas Teiloras

Priklausiau bažnyčiai
ir sauso įstatymo šalininkams,
visi manė, kad miriau suvalgęs arbūzą.
Iš tikrųjų turėjau kepenų cirozę,
nes trisdešimt netų kiekvieną vidurdienį
įsliuogdavau už pertvaros
Trainoro vaistinėj
ir patraukdavau gerą gurkšnį
iš butelio su užrašu
„Spiritus frumenti“.


Nelė Klark

Tada buvau vos aštuonerių,
ir kol nepaaugau, negalėjau suprast, ką tai reiškia,
nemokėjau ir apsakyt, ir tik
vėliau pilna išgąsčio pasipasakojau motinai;
tėvas griebėsi pistoleto
ir norėjo nušaut Čarlį, ištysusį pusbernį,
penkiolikmetį visiems, išskyrus jo motiną.
Ta bėda vilkosi man iš paskos.
Bet tasai, už kurio ištekėjau, trisdešimt penkerių metų našlys,
buvo kilęs iš kitur ir gerus pora metų
po sutuoktuvių nieko nenutuokė.
Kai išgirdo, pasijuto apgautas.
Miestelis patvirtino: buvau be vainiko.
Taigi metė mane, ir miriau
ateinančią žiemą.


Kubilius Grifis

Kubilius turi išmanyti rėčkas.
Tačiau aš išmanau ir gyvenimą,
o jūs blūdinėjantys tarp karstų,
manot, kad pažįstat gyvenimą,
manot, kad aprėpiat plačius horizontus, galbūt,
tačiau iš tikro regite tik rėčkos dugną.
Nepajėgiat pakilti virš graižo,
kad aprėptumėt visą pasaulį
ir suprastumėt, kad esat iš tikro.
Jūs patys sau esat rėčka –
Tos jūsų taisyklės, draudimai, dorovė –
Suskaldykit jas ir liaukitės
klejoję, esą jūsų rėčka – tai gyvenimas!
Ir kad pažįstat gyvenimą!


Fransis Terneris

Būdamas vaikas
negalėjau lakstyt, išdykauti.
Jau suaugęs
negalėjau gert, tiktai siurbčiojau iš taurės –
skarlatina sugadino man širdį.
Ilsiuosi čia.
guodžiamas paslapties, kurią žino vien tik Merė:
yra toks parkas, kur auga akacijos,
katalpmedžiai ir vynuogienojai –
vieną popietę, birželį,
ėjau ten su Mere –
bučiavau tarsi siela plasnotų,
ir ūmai nuplasnojo.


Franklinas Džounsas

Jeigu būčiau gyvenęs dar metus,
būčiau užbaigęs savo skraidantį aparatą
ir tapęs turtingu bei gerbiamu.
Neatsitiktinai akmentašys.
norėjęs iškalti man balandį,
padarė jį panašų į vištą.
Nes kas gi visa tai, jei ne prasikalimas iš lukšto,
lakstymas po kiemą,
kol tau nenukirto galvos?
Laimingas žmogus, turįs angelo protą –
mato kirvį nuo pat pradžių!


Rodžeris Hestonas

Kiek kartų Ernestas Haidas ir aš
diskutavome apie valios laisvę.
mano mėgstama metafora buvo Priketo karvė,
pririšta ir laisva
kiek leidžia virvė.
Vienądien tebevirė ginčas, o karvė
tampė virvę, mėgindama išsiveržti iš plikai
nugraužtos žolės rato.
Ūmai ji išlupo kuoliuką ir pakėlusi galvą
metės mūsų link.
„Kas tai, laisva valia ar..?“ – suriko bėgdamas Ernestas.
O aš parkritau, mirtinai pervertas rago.


Ponia Sibli

Žvaigždžių paslaptis – gravitacija.
Žemės paslaptis – akmenų sanklodos.
Dirvos paslaptis – priimt grūdą.
Grūdo paslaptis – gemalas.
Vyro paslaptis – sėjėjas.
Moters paslaptis – dirva.
mano paslaptis – kauburėlis, po juo nieko nerasi.


Ričardas Bounas

Vos atsikėlęs į Spūn Riverį,
nežinojau, kas iš to, ką girdėjau,
yra tiesa, o kas melas.
Žmonės atnešdavo man epitafijų
ir susispietę aplink, kur aš dirbau,
kartodavo: „Buvo toks geras“, „Buvo nuostabus“,
„Švelniausia iš moterų“, „Tikras krikščionis“.
Iškaldavau jiems viską, ko pageidavo,
nežinodamas, kas teisybė.
Paskui, pagyvenęs tarp jų,
įsitikinau, kaip vaiposi tie užrašai,
kuriuos užsakydavo mirusiems.
Bet ir toliau kaliau tai, už ką buvo mokama,
sykiu su jais rašiau melagingą antkapių
kroniką,
kaip istorikas, kuris rašo,
tiesos nežinodamas,
arba slepia ją kažkam spaudžiant.


Laimanas Kingas

Gali manyti sau, praeivi, jog lemtis
yra spąstai ne tau,
jog juos aplenti gali įžvalgus
ir išmintingas.
Taip manei, stebėdamas kitus,
kaip tas, kurs tarsi Dievas lenkiasi prie skruzdėlyno
ir regi, kaip galima išvengti skruzdžių rūpesčio,
bet grįžki į Gyvenimą:
laikui bėgant, likimas prisiartins prie tavęs
tavo veido pavidalu veidrody;
arba sėdėsi vienas sau prie židinio
ir ūmai šalimais ant kėdės sėsis viešnia,
ir atpažinsi tą atvykėlę,
ir skaitysi jos akyse neišvengiamą žinią.


Šolfildas Hakslis

Dieve! Neprašyk, kad vardinčiau tavo stebuklus,
atpažįstu žvaigždes ir saules
ir pasaulių daugybę.
Bet aš išmatuodavau tarp jų nuotolius
ir palygindavau juos, ir atrasdavau dėmenis.
Išgalvojau sparnus skristi oru,
laivo skiauterę vandeny,
geležinius žirgus žemėj.
Žvilgsnį tą, kur davei, prailginau milijonus kartų,
klausą tą, kur davei, sustiprinau milijonus kartų,
kalba peršokau erdvę,
iš oro paėmiau ugnį ir šviesą.
Pastačiau didelius miestus ir nukasiau kalnus,
permečiau tiltus per majestotišką vandenį.
Sukūriau Iliadą ir Hamletą.
Ištyriau tavo paslaptis,
ieškojau Tavęs nepailsdamas
ir surasdavau vis iš naujo, kai būdavau pametąs
nuovargio valandą.
Ir klausiu tavęs:
kaip jaustumeis, sukūręs saulę,
o kitądien sliekai
šliaužiotų šen ir ten tavo tarpupirščiuos?

Vertė Sigitas Geda