Dmitrij Skiriuk


"Taupyklė"



Skambutis į duris, ilgas ir įkyrus, lėtai traukė mane iš tamsios pagirių nebūties į realų gyvenimą. Pramerkiau vieną akį. Nurijau seilę. Pasaulis buvo kupinas saulės šviesos, vaikų krykštavimo, o taip pat - rėmens ėdimo ir galvos skausmo; grįžti į jį visiškai nenorėjau. Įsirausiau į pagalvę ir pasistengiau nekreipti dėmesio į triukšmą. Galų gale, jam kada nors nusibos stypsoti prie durų.

Tačiau skambutis ir toliau tilindžiavo. Atsisėdau, pasitryniau veidą, luktelėjau, kol galva liovėsi suktis, tuomet vis dėlto nusivilkau atidaryti durų, pakeliui užsitempdamas marškinėlius.

- Einu! - šūktelėjau.

Skambutis tebetilindžiavo.

Laikrodis rodė pusę vienuolikos. Sprendžiant pagal mano "dienotvarkę", prabudau ne taip jau ir vėlai. Netgi, galima sakyti, anksti. Išsvaidęs tuščius "vienkartinių" makaronų, traškučių ir kitokio nieko pakelius, aš praeidamas paspyriau į palovį tuščią butelį ir pagaliau nusikapanojau iki durų.

- Einu gi! - vėl šūktelėjau, nes skambutis nė nemanė nutilti.

Tai velnias! Kas gi čia galėtų būti?

Durų akučių aš nepripažįstu - labai jau lengva jas pridengti delnu. Netgi vienu pirštu - lengva. Arba, pavyzdžiui, prisiglausti prie sienos - gerai dar jei tik vardan pokšto. O tu pamėgink, atspėk, kas atėjo. Atidaryti vis vien teks. Man labiau patinka sena gera durų grandinėlė. O-ho-ho...

Aš kiek priglosčiau styrančius į visas puses plaukus, užkabinau grandinėlę ir pravėriau duris.

- Na, kas ten dar?

Skambutis nutilo. Už durų stovėjo kažkoks vaikinas su lagaminėliu. Toks šiaip sau vaikinas, kokių dvidešimties metų. Nemūsiškis, tačiau apsirėdęs normaliai - džinsai, marškiniai nesubrukti į kelnes. Marškiniai taip pat normalūs - languoti. Jokių tau maišų, beisbolo kepurėlių. Snukis nuskustas, plaukai nei trumpi, nei ilgi. Sutiksi tokį gatvėje - neatkreipsi dėmesio, o po to ir neprisiminsi. Rankose lagaminėlis, žinote, toks, kokius nešioja klerkai - plokščias. Džono Lenono stiliaus akinukai. Ir šypsosi, niekšelis.

- Sveikas.

Ir balsas toks... Bespalvis toks balsas.

- Sveikas, - burbtelėjau. - Kas tu toks?

- Atleisk, kad pažadinau, - jis pasitaisė akinukus, - bet Maikas man patarė skambinti ilgai, kitaip tu neatidarysi...

- Na, velniop, - susiraukiau, - atidariau, tai atidariau.

- Tu juk Venderis? Timas Venderis?

- Na, aš Timas Venderis. Ko tau reikia?

- Aš čia turiu diskų, - jis kilstelėjo lagaminėlį. - Nori pažiūrėti? Man pasakė, kad tave tai gali sudominti.

Ak, štai kas... Na, žinoma! Kaip gi aš išsyk nesuvokiau: vienas iš tų "komių", kurie vaikšto po butus ir įpiršinėja žmonėms visokį šlamštą. Beje, dar ir brangiai. Pajutau, kad pradedu žvėrėti. Rado, kam akis dumti! Och, Maikai, prisidirbsi tu kada nors su savo juokeliais...

- Ša, vaikine, - atšaldžiau aš jį ir demonstratyviai paplekšnojau per kišenes. - Ne priėmimo diena. Nieko neperku, esu visai ant ledo.

Ir pamėginau uždaryti duris. Jis skubiai įkišo koją į plyšį tarp durų ir staktos. Aš krenkštelėjau. Profesionalas visgi...

- Luktelk, - greitai išbėrė jis. - Mes galime apsikeisti. Maikas sakė, jog tu keitiesi diskais. Aš čia turiu neblogų dalykėlių. Iš tikrųjų neblogų. Pirmieji perleidimai, butlegai. Rėjaus Voeno koncertas Italijoje, "Rolling Stones" Vokietijoje, neišleisti "The Beatles"...

Sudvejojau. Žinojo, šunsnukis, kuo užkabinti... Jeigu, žinoma, nemeluoja.

- Bent pasižiūrėk.

Ir stebeilijasi, supranti, per savo akinius man į veizolus. Ir žvilgsnis toks... Tarsi viską kiaurai matytų. Štai tie akiniai mane galutinai ir palaužė. Lėtai atsidusau ir atkabinau grandinėlę.

- Tiek to, velniai tavęs nematė. Užeik.

Kol jis kambaryje atidarinėjo savo lagaminėlį, aš atsukau vonioje čiaupą, šliūkštelėjau į veidą vandens ir pažvelgiau į veidrodį. Taip, na, ir snukis gi mano šiandien... Visų snukių snukis. "Absoliutus". Ta prasme - po degtinės "Absolutte". Alaus buteliukas man dabar nepakenktų. Nors, šiaip jau, geriau nereikia, tuo labiau, jei vaikinas iš tiesų atsinešė ką nors vertingo, verčiau ant pečių turėti blaivą galvą. Nors ir pagiringą, bet blaivą. Pačiupinėjau barzdos šerius, nesiryžau nusiskusti, nusivaliau snukį rankšluosčiu ir patraukiau į kambarį.

Aš jau nusiteikiau, kad vaikinas bus išklojęs ant lovos savo prekes. Ant lovos, nes stalas užverstas visokiais žurnalais, nešvariomis lėkštėmis ir išdraskytais stiprintuvo, kurio vakar taip ir nesutvarkiau, viduriais. O nesutvarkiau todėl, kad įvirto Laris su buteliuku ir eiline savo istorija, mes nusilakėm, užsidėjome "Seržantą Peperį" ir nugrimzdome į girtuokliavimo liūną. Margas "Seržanto" vokas tebegulėjo išskleistas ant grotuvo - aš taip ir neišėmiau disko. Kur buvau naktį, nelabai bepamenu, tačiau gitara buvo čia, vadinasi, pagroti mes taip ir nepasiryžom.

Tuo tarpu vaikinas stovėjo vidury kambario ir dairėsi. Net nejaukiai pasijutau - taip įdėmiai jis viską apžiūrinėjo. Ko čia žiūrėti - butas kaip butas. Pigus nuomojamas butukas. Gitara su stiprintuvu kampe, senas mano CD grotuvas, neveikiantis televizorius, ir išblukęs senųjų "Pink Floyd" plakatas su piramidėmis. Vienintelis pasididžiavimas - stovas su kompaktais, ir tai ten ne visi; vertingiausius laikau spintoje. Netvarka, žinoma, tačiau nuo to laiko, kai mane paliko Melinda, viskas krenta iš rankų. Ir dainos nesirašo, ir koncertuojame rečiau, ir apskritai.... O čia dar draugui problemos prasidėjo...

- Na, rodyk, ką turi.

Vaikinas apsižvalgė. Pasitaisė akinius. Keistokas gestas - akinius jis pasitaisė ne smiliumi, o didžiuoju pirštu, sakytum rodytų... na, patys žinote, ką. O jis kiek padelsė ir sako:

- Prieš tai, kai aš atidarysiu lagaminėlį, turiu tau kai ką pasakyti.

Na, prasideda! Iš pradžių įsibrovė į butą, dabar dar išsidirbinėja, šunsnukis. Kvaišalai tame jo lagaminėlyje, ar kokio velnio? Tai kad aš šiandien nenusiteikęs. Iki pilnos laimės tik ir trūksta susileisti mėšlo.

- Gerai, - sakau. - Varyk.

- Mano prekės neįprastos. Galbūt jos tave nustebins... Na, tu iš pradžių pažiūrėk, paskui gali klausinėti. Aš atsakysiu.

Ir spragteli spynele. Spynelė kodinė. Geras lagaminėlis. O viduje kompaktų eilutė, raibuliuoja plastikas. Na, aš kyštelėjau ranką, tingiai taip pirštais prabėgau, vieną išsitraukiau, kitą... Staiga jaučiu - kažkas čia ne taip. O kas - pats nesuvokiu. Ir štai išsitraukiau iš tos krūvelės bitlų "Seržantą", varčiau, varčiau jį rankose, staiga mano širdis kad dunkstels - ir pasileido... Pakeliu akis į vaikiną, o jis taip rimtai žvelgia pro savo akinius, nieko nesako, tik į grotuvą šnairuoja. Girdi, užsidėk, paklausyk...

Čia, ko gero, teks paaiškinti, kitaip nesuprasite. Jums turbūt irgi taip būna. Svajoji, arba, sakykim, sapną susapnuoji: vaikštai po parduotuvę ar turgelį, o ten įvairiausi mėgstamų muzikantų albumai. Pavadinimų šimtai, ir visi - nežinomi. Ir tik sugriebi tokį diską, namo parsineši - tuoj pat nubundi. Ir pyksti - tai mėšlas, nespėjai paklausyti!

Taigi. Žiūriu aš, reiškia, į tą lagaminėlį ir nė velnio nesuprantu. Jūs pasakysite, pamanykit tik, "Vienišų širdžių klubas". Na, ir kas, perleidimas, "raritetas". Iš pradžių ir aš taip pagalvojau. Tačiau tame ir esmė, kad albumas, kurį aš laikiau rankose, buvo... dvigubas!

Aš kažkaip neišsyk suvokiau. Kodėl - nesunku suprasti. Kai visur dar karaliavo vinilas, albumas "Sgt. Pepper's Lonely Hearts Club Band" buvo išleistas viename diske, o voką padarė dvigubą - su visų bitlų portretais. O čia staiga po vienu viršeliu - du kompaktai, ir pusė dainų - visai nežinomos! "Within You, Without You" diske nėra, tačiau yra "Penny Lane" ir "Strawberry Fields Forever", kažkokios "Sgt. Pepper's Blues", "Christmas Song" ir dar bent penkios dainos, kurių bitlai niekuomet niekur negrojo ir neišleido! Nuslimpinau, tarsi sapne, iki grotuvo, ištraukiau savo diską, įdėjau vieną iš tų, ir pirmiausiai įjungiau vieną negirdėtą dainą.

Iš tikrųjų - "The Beatles", ir dar kokie "The Beatles"! Senukai-auksinukai! Žvilgtelėjau į etiketę: daina vadinosi "Broken Glass" ir buvo kaip tik toje vietoje, kur man visuomet dingojosi, kad kažko trūksta - iškart po "Lovely Rita". Džordžas dainuoja, Džonas su Polu pritaria. Klavišiniai, gitara, Ringo talžo tamtamus; daina lyg ir apie Indiją. Turbūt Džordžo išsidirbinėjimai. Garsas nenusakomas. Sėdžiu, klausau, o pats galvoju - tuoj prabusiu, va tuoj prabusiu... Gerai būtų bent melodiją įsiminti...

Paklausyti dar sykį, ar ką?

Įgnybau sau. Akim pašnairavau. Galvą papurčiau. Ir staiga kad pašokau, kad užbaubiau, kad užsipuoliau tą vaikiną: "Iš kur?!" O jis žvelgia į mane taip liūdnai ir šypsosi. Siektelėjo grotuvo.

- Neišjunk, - sakau, - tegul groja!

- Gerai, - atsako ir sėdasi tiesiog ant grindų. - Paaiškinimo klausysies?

Pagalvojau ir prisėdau šalia, arčiau lagaminėlio.

- Klausysiuos.

Įsitaisėme, aš dar kavinuką užkaičiau, sausainių suradau. O bitlai dainuoja...

Gal penkiolika minučių jis man viską dėstė. Nuodugniai, protingai, matyt, kad pats žino, ką aiškina. Ir po truputį viskas ėmė aiškėti.

Pasak jo, Visata sudaryta iš daugelio pasaulių, sukrautų vienas ant kito it blynų krūva ir persmeigtų šakute, kad nenuslystų. Ir visas mūsų pasaulis, kuriame gyvename ir egzistuojame - štai toks "blynas". Na, tiek mes ir patys suprantame, irgi retsykiais fantastiką skaitome - paraleliniai pasauliai ir taip toliau. Tačiau mano rytinis svetys aiškino, jog sugalvojo būdą, kaip slysti ta pačia "šakute" aukštyn bei žemyn iš vieno pasaulio į kitą. Pasigamino tuo tikslu mašiną ir iškeliavo. O kadangi kaimyniniai pasauliai panašūs, bet nelabai, kažkur egzistuoja pasaulis, kuriame "The Beatles" neiširo, kažkur - pasaulis, kuriame išsiskirstė, bet paskui vėl susirinko, o kažkur - pasaulis, kuriame jie iširo galutinai, tačiau bent jau Džono nenušovė. Kadangi keliauninkas buvo, pasak jo paties, "baisus melomanas", tai jis, žinoma, neatsispyrė pagundai ir ėmė rinkti tokių štai "paralelinių" albumų kolekciją.

"Kliedesys!" - galvoju, o pats viena akimi į jį žiūriu, kita - į lagaminėlį dairausi. Ir matau, kad ne kliedesys, ir galva nuo viso to ne tai kad ratu, o kažkokiu kvadratu sukasi. Rokenroliniu, kuriuo garsiakalbiuose Makartnio bosinė skamba. Žiūriu - lagaminėlyje iš tikrųjų "The Beatles" diskai. Bent trisdešimt albumų, jeigu solinių neskaičiuosime. O kartais užrašyta ne "The Beatles", o tiesiog "Beatles" arba "The Beetles". Kartais - "The Silver Beatles", "John Silver & The Beatles", "Long Jonny & The Moon Dogs", ir netgi - "Beat Legs". Tačiau vis vien tai - Džonas, Polas, Džordžas ir Ringo; blogiausiu atveju - Džonas, Polas, Džordžas ir Pitas*. Ir visiškai nežinomi albumai... Vienas apipavidalintas nuostabiai, kažkaip avangardiškai: keturi jų portretai kubizmo stiliumi. Žvilgteliu į nugarėlę - taip ir yra - "Viršelio dizainas - Stiuarto Satklifo"**.

- Štai "Juodas albumas", - tuo tarpu komentavo mano nekviestas svečias. - Jį įrašė trys likusieji bitlai pasaulyje Nr.15, skaičiuojant į viršų nuo mūsiškio, kai žuvo Džonas Lenonas. O šitas - "The Beatles Come Back", iš penktojo į apačią, šį įrašinėjo tuomet, kai čia buvo padarytas "Let It Be". Joko tuomet pranešė Džonui, kad pastojo, ir Polas tą proga jį įkalbėjo sugroti keliuose koncertuose. Šis iš džiaugsmo nesipriešino. Po to jie pykosi, susitaikydavo, vėl išsiskirdavo, tačiau ne taip baisiai, kaip čia... Šie du diskai - Harisono soliniai su Ravi Šankaru. O čia - "Milk and Honey", tačiau ne toks, koks jis išėjo, o toks, koks turėjo būti. Ten Lenonui padėjo Haris Brukeris...

O pats vis traukia ir traukia iš lagaminėlio. Vieną diską po kito. Ir gerai, jei tai būtų vien bitlai! Žinojo, šunsnukis, ką aš mėgstu. Penki ar šeši Džimio Hendrikso "The Band of Gipsies" albumai. Trigubas pinkų "The Wall" variantas ir dar dvylika jų diskų, įgrotų kartu su Sidu Baretu. Nesusitvardžiau, tuoj pat užsidėjau vieną paklausyti. Įjungiau ir suaimanavau. O Viešpatie, iš tikrųjų Sidas - jo beprotiška gitara! Ar jūs girdėjote bent vieną normalų Sido Bareto solo po "Astronomy Domine"? O štai aš - girdėjau! Ir tai, aš jums pasakysiu, toks solo!.. Toliau - dar gražiau. Dženis Džoplin - bent penki diskai, "Iggie Pop and Stugees" - visiškai man nežinomas albumas "Relax" (Ne, nieko sau! "Atsipalaiduok"! Mano galvoje tuoj pat suskambo trenktas Eštono solo, norėjosi tuoj pat griebti diską ir pasiklausyti). Markas Bolanas ir "T.Rex" (jau nepamenu, kiek jų ten buvo), bendras Džagerio ir Makartnio solinukas (šakės!). "Black Sabbath" su Oziu visiems laikams, "Led Zeppelin" gyvi ir sveiki - "Eastern Front", "Villain's Diary", plius dar kokie penki albumai ir jokio sumauto "Coda"! Ir netgi - jergurtėliau! - jau visai nesenas velionis "Nirvana": "White Album" ir "Madness Day"...

Atrodo ir man šiandien - beprotybės diena.

Stop! - staiga pagalvojau; o kokio gi velnio tam bičui reikia iš manęs?

- Na, gerai, - sakau. - Sumanymas geras, noriu su tavim draugauti. Tačiau ko tu nori iš manęs?

Vos aš to paklausiau (o vaikinas nė atsakyti nespėjo), išsyk užgriebiau ir išsitraukiau dar vieną kompaktą. Išsitraukiau ir nustėrau: "The Venders" - "Just Do It".

Prisipažinsiu, iki šio momento aš kažkaip nelabai visu tuo tikėjau. Na, maža kas, surinko keletą talentingų vyrukų, įgrojo keletą dainų bitlų stiliumi, iškepė porą piratinių kompaktų... Žodžiu, nusprendė pajuokauti. Su šiuolaikinėmis technologijomis - kaip du pirštus apmyžti. Tačiau ne su maniške grupe! Na, mes su vaikinais grojame kartu... klubuose bei garažuose. Prieš pusmetį netgi ketinome išleisti kompaktą, tik nepavyko - vadybininkas, kuris mus nusižiūrėjo, pateko į avariją ir nukeliavo į ligoninę. Ten ir šiandien dar voliojasi. Gerai, kad nors gyvas liko! Mes dabar dirbame studijoje, tačiau kažkodėl nesiseka, kažkokius niekalus grojam. O čia... Viskas taip, kaip buvome sumanę - net ir tualetinio popieriaus ritinėlis, su atspausdintu ant jo prezidento portretu viršelyje. Žvilgtelėjau į nugarėlę. "Stiff Records", 60 minučių. Ir mūsų snukiai ant nugarėlės. Iš viso trylika dainų plius bonusas - maniškis Morisono "The End" variantas. Viskas, kaip buvome sumanę, beveik kaip mūsų demonstracinėse juostose! Tik nežinau kas tai per daina - "Ateivis", ir kas tokia ta Eši Bel - pritariantis balsas. Tačiau vis vien - kaip vėzdu per galvą. Išleido! Kur?

- Kur... - tiek teišspaudžiau. Jaučiu: balsas užkimo, rankos virpa, akyse aptemo. Gurkštelėjau iš puodelio. - Kur tu jį radai?

- Aš vis laukiau - kada gi tu iki jo prisikapstysi, - sako tuo tarpu vaikinukas. Akinius pasitaiso. - Nusipirkau jį ketvirtajame pasaulyje į viršų nuo čia. Ten Edis Bernas nepakliuvo po motociklu, suorganizavo jums kontraktą ir studiją. Štai ir įrašėte.

Na, aš pakilau ir iš žemo starto pozicijos roviau link grotuvo. O jis taip neįkyriai man įkandin: "Tu įsitikinęs, kad nori tai padaryti?"

Ar noriu? Žinoma!

Nors luktelėk... Dainas aš ir taip žinau, ir jei mums pasiseks, aš tokių kompaktų turėsiu - nors tvorą tverk. O taip, tiesiog pasiklausyti... tarsi pavogtum ką. O kam? Stoviu, kompaktą rankose drebinu, vėl galvoju - kam jis visa tai daro?

- Klausyk, - sakau atsigręždamas. - Juk tu šituo, kuo gero, žiaurius pinigus užkali. O aš išskyrus gitarą bei nepasirašytą kontraktą nieko ir neturiu, netgi mergina mane paliko. Neįsivaizduoju, kiek tu už tokius dalykus gali užprašyti. Ko tu nori?

- Matai, Timai, - atsako jis (velnias, net nepasiklausiau, kuo jis vardu!). - Mano mašina reikalauja didelių išlaidų, pernelyg jau daug ryja energijos. Štai aš ir prekiauju muzika įvairiuose pasauliuose. Galėčiau spekuliuoti technologijomis, vežioti pirmyn atgal išradimus, tačiau supranti, atradimai ir taip visur padaromi beveik vienu metu - mokslinė visų pasaulių bazė labai panaši. Be to, jie beveik visi įslaptinti. O muzika - tai kažkas efemeriško, kam reikia įkvėpimo... Štai aš ir prekiauju "įkvėpimo" produktu, parduodu artimiems draugams. Savotiškas elitinis klubas.

- Luktelk, - sakau. - Kaip gi čia yra? Nusipirksi albumą, o po to jį į stalčių paslėpti, taip? Nei su draugais pasiklausyti, nei merginai savo pagroti? Ne, taip aš nenoriu.

- O jei pagalvojus? - klausia jis.

O jei pagalvojus...

Jei pagalvojus - noriu! Nusakyt negaliu, kaip noriu visa tai turėti! Viską, ką jis čia atvilko, ir dar daug ką. Nors imk ir trenk tam bičui per marmūzę bei atimk lagaminėlį - štai kaip noriu. Na, pasikasiau pakaušį ir skėstelėjau rankomis: nežinau, girdi. O jis atsiduso ir vėl - į lagaminėlį. Išsitraukia iš ten, iš kišenėlės ant dangčio (velnias, taip ir jaučiau, kad ten dar kažkas yra!) - "Rolling Stoune" numerį. Ne naujausią, tiesa, - gegužės mėnesio. Ir duoda man: "Imk". O ant viršelio vėl mes ir užrašas: "The Venders" - troškimų žlugimas?" Kas čia per velniava? Atsiverčiu. Taip, kur čia mes... Aha, štai: dvidešimt penktas puslapis - to paties pavadinimo straipsnis. Pasigerėjimai, hit-paradai, "...nauji vėjai....", "...debiutas, neregėtas nuo "The Doors" laikų..." ir taip toliau, ir tra-lia-lia.... Tačiau... Stoviu ir jaučiu, kad mano fizionomija nevalingai išsivepia kuo plačiausia šypsena. Mano gitarą giria, dainas taip pat giria, velniai griebtų! "Įstatymas ir tvarka", "Čikita-pop" ir "Tiesiog padaryk tai" - paprasčiausiai giria, o "Tęsinį" ir "Vėlu/Niekada" - visai į padebesius kelia. Tiesa, kiek užsipuolė "Ateivį", keikia "Dievas Tėvas ir Co.", tačiau tai juk normalu. Netgi epitetą mums parinko: "Psichodelinis džiaz-pankas".

Velnias, negi mums iš tiesų pavyko prasibrauti per visą tą šokių mėšlą? Juk nė oro per jį neįkvėpsi.

Stop, stop... O čia kas?

"...deja, Timo Venderio mirtis nuo per didelės heroino dozės sužlugdė karjerą grupei, jau pasirengusiai užimti naujų alternatyviosios muzikos lyderių poziciją. Viskas, ką galima apie tai pasakyti, jau seniai ištarta, tačiau..."

Žurnalas iškrito iš mano rankų, ir aš nustėręs klėstelėjau ant lovos.

O vaikinas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir kalba, ir kalba...

- Aš aplankiau aštuoniolika pasaulių į abi puses - daugiau mano mašina kol kas negali. Džimis Hendriksas žuvo daugumoje jų, tačiau dviejuose sugebėjo nušokti nuo adatos, o viename tebesibado iki šiol ir vis dar gyvas. Na, kaip pas mus Džeris Garsija iš "Gratefull Dead". Su senute Džoplin sudėtingiau - Dženis mirė beveik visur, tik viename pasaulyje liko gyva ir liovėsi dainavusi. Lengviau buvo su Džonu Lenonu - maniakas nenuspėjamas, o ir pats Džonas irgi geras... Dviejuose man žinomuose pasauliuose bitlai išvis nebuvo susirinkę.

- O kaip "The Doors"? - klausiu.

- Štai su Džimiu, - atsako, - sudėtingiausia. Visuose pasauliuose, kur jis nemirė (o tokių yra tik trys), jis metė muziką, įsikūrė Paryžiuje ir rašo eiles. Markas Bolanas, tai jis apskritai laimės kūdikis, jei taip, žinoma, galima sakyti - prisitrėškė tik šiame pasaulyje, visuose kituose gyvas ir maudosi šlovės spinduliuose.

Štai dabar dantračiai mano galvoje ima suktis.

- O aš... O mes?! - šaukiu. - O kaipgi mes?!

O jis linguoja galvą.

- O štai tavęs, Timai, nebeliko gyvo beveik niekur. Štai tik ten, penktajame pasaulyje ir... čia. Tačiau ten, penktajame, kaip matai, tavęs taip pat nebėra. Taigi badykis ir toliau, jei nori. Tik atsimink, kad tavo naujam diskui aš turėjau daugiausia užsakymų. Supratai?

- Supratau, - sakau. - O tu? Kodėl nepasinaudoji ta muzika ir pats netampi žvaigžde?

- Klausos neturiu, - liūdnai atsako jis. - Visai. Be to, mano pasaulyje taip niekuomet ir neatsirado rokenrolas. Tik džiazas ir bliuzas, tačiau ir tuos galop uždusino.

Na, patylėjom mes. Pakyla jis, daiktus renkasi. Aš net nesipriešinu - kažkaip staiga pasijutau nejaukiai. O jis atsisuka jau prie durų ir taria:

- Štai ką tau noriu pasakyti. Nereikia manęs ieškoti. Liksi gyvas ir praturtėsi - pats tave susirasiu. Tuomet ir pasikalbėsim. O aš turiu, ką tau pasiūlyti.

- Kur gi, - sakau. - Žinoma.

- Na, jei taip, tuomet - sudie, o gal - iki pasimatymo.

Ir išėjo. Nors "Seržantą" iš padorumo būtų palikęs... Ožys.

Gal pusvalandį prasėdėjau ant lovos - užbūrė jis mane, ar ką? - po to pakilau ir nušliaužiau į vonią. Nusiprausiau po dušu, kavos išgėriau. Sėdžiu. Galvoju, ką daryti. Ir toks pyktis apėmė. Kokio velnio, galvoju, kam man to reikia, net jei jis sugrįžtų - diskus po lova klausytis?! Jeigu taip, tai ir daryti nieko nereikia - pasivažinėk po pasaulius ir rasi viską, ko nori. Pagalvojau dar truputį, nuėjau į virtuvę, palindau po kriaukle, išsitraukiau paketėlį su kvaišalais ir išverčiau visus į unitazą. Pagalvojau, ir ten pat nukeliavo tabletės. Ir užsilikusį pusbutelį viskio ten pat išpyliau. Och, pamaniau, na, ir palaužys mane po dviejų trijų dienelių... A, tiek to. Kaip nors iškęsiu. Ne pirmas kartas.

Tuo metu suskambo telefonas. Net pašokau. Pakeliu ragelį: Vikas.

- Timai, tu? - šaukia. - Kur prapuolei?

- Ai, - sakau, - buvo vienas toks pusgalvis atėjęs. Aš jį pasiunčiau...

- Ko tavo balsas dreba? Paklausyk, aš čia tokį gabalėlį parašiau, tau būtinai reikia paklausyti. O dar mane su tokia mergiote supažindino, šauni mergička, o dainuoja - užsikaifuosi. Vienu žodžiu, liaukis lakęs ir ateik. Ateisi?

- Ateisiu, - sakau.

Padėjau ragelį, įsijungiau gitarą - pirštai taip ir šokinėja - ir pradėjau groti.

Tyčia ne taip padarysiu. "Ateivis", cha! Aš geriau sukursiu. Ir vaikinai mūsų grupėje šaunūs. Vikas - bosistas, turintis Dievo dovaną, dviejų vertas, visa laiką stengiasi iš manęs solinę partiją atimti. Na, ir tegul atiminėja, taip net geriau bus. "Psichodelinis džiaz-pankas" - aiški jo įtaka... O Viljamas tokias eiles rašo - fantastika, veltui tik aš su juo vakar susipykau. Nieko, šiandien susitaikysiu.

Velnias, tai užkursim pirtį!

O Larį - velniop. Su visomis jo kvailystėmis. Tegul vienas geria. Arba tegul blaivėja, šunsnukis. Tuomet pakalbėsim.

O tas vaikinas, keliauninkas... joks jis ne kolekcionierius, o taip... kolektorius. Taupyklė. Kol nesudaužysi, niekam ji ir nereikalinga. Ir štai aš taip groju, ir įsivaizduoju mūsų Visatą ne kaip blynus, o kaip kompaktus, suvertus ant strypo. O strypu aukštyn žemyn šmirinėja tarakonas ir vagia muziką. Tik muzika vis vien lieka, o tarakonas nudvės, jei tik jo anksčiau kas nors nesutraiškys. Kada nors tie pasauliai suras bendrą kelią ir tuomet....

Nors, velniai jo nematė, tegul ateina. O neateis - irgi nesvarbu. Juk jei aš šios muzikos nesukursiu - niekas nesukurs.

Teisingai aš galvoju, ar ne?

Na ir užčiaupkite žabtus.



*Pitas - Piteris Bestas, pirmasis "The Beatles" būgnininkas, 1962-aisiais pakeistas Ringo Staru. (ATGAL)

**Stiuartas Satklifas - dailininkas, pačioje "The Beatles" karjeros pradžioje grojęs grupėje bosine gitara, miręs 1962 m. (ATGAL)

PABAIGA

© D.Skiriuk, 2000
Vertimas © G.K.Ivanickas, 2001