Jonas Biliūnas


Gėlės miršta

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.

Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies
Nežydės, nebežydės, nebežydės.

Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų,
Savo kelio nerandu, neberandu.

Dugne vynas ir košmaras, ir mirtis,
O ant kranto vieno sapno praeitis.

Vienas sapnas man dainuoja širdyje:
Myliu, myliu, myliu meilę, myliu ją.

O po meilės, o po sapno, po dainos
Kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos?

Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.
Gėlės - imkit, numarinkit ir mane.



Ar tu matei?

Ar tu matei,
Kaip, grįžęs iš dirbtuvės
Namo, šeimynos tėvas rado
Vaikus, numirusius iš bado,
Ir kaip mergaitės - paleistuvės,
Nors girtos su svečiais kvatojo,
Širdy jaunų dienų raudojo?
Ar tu matei?

Ar tu matei,
Kaip alkanąją minią
Nuogaikomis kazokai vaikė,
Nevirpo budeliams krūtinė,
Ir jie sau nuopelnu palaikė,
Kad jų širdis nesudrebėjo
Ir gatvę lavonais prisėjo?
Ar tu matei?

Ar tu matei,
Kaip beprotė motušė
Basa bėgiojo vis kas rytą
Į šilą, kur jos sūnūs krito,
Ir verkė apkabinus pušį,
Ir ašaromis žemę šlakstė,
Ir juokdamos po mišką lakstė?
Ar tu matei?

O aš mačiau!..
Kol nemačiau to vaizdo,
Laikiau skaudžia ir savo žaizdą.
Dabar gi supratau, kad mano
Kančia - tai tik kančios šešėlis,
Kad mano skurdas - lašelėlis
Prieš visą skurdo okeaną.
O aš mačiau!