Bernardas Brazdžionis


Šaukiu aš tautą

1941
ŠAUKIU AŠ TAUTĄ

Šaukiu aš tautą, GPU užguitą
ir blaškomą it rudenio lapus,
į nauja vieškelį, į nauja buitį,
kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs.

Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio
ir gyva širdį prie gyvos širdies,
kad tamsiame vidurnakty nežuvę
pakiltų rytmečiui gyventi ir žydėt.

Iš sutemų, iš prieblandų išeikit,
uždekit nauja ugnį širdyse,
vergams palikit vargo naktį klaikią! -
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.

Šaukiu aš tautą, žemės pėdoj gyvą
ir vyturėlio rytmečio maldoj
ir žydinčią, kaip žydinčių alyvų
papyvesio sodybose žiedai.

Šaukiu pavasario pilkų vagų artoją -
tegu lig saulės kyla jo daina!
Tegu laukai, tegu miškai kartoja:
Gana tulžies, gana mirties, gana!..

Šaukiu aš darbo rankų milijonus
įsupt naujam darbymečiui varpus,
į naujo džiaugsmo klėtis, naujo darbo kluonus,
ne kalinio namus, ne liūnus, ne kapus.

Šaukiu vardu aš jūsų vargo žemės,
balsu piliakalnių, ir pievų, ir miškų -
nekeršykit, kad karštos kraujo dėmės
 nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų vaikų.

Šaukiu iš amžių: ateities nevertas,
kas dabarties nedrįso tautai nešt,
kas posūnių žaizdas širdy atvertas
išdegino liepsna veidmainiškos ugnies.

Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės
ir jūsų krikšto atgaila šviesia:
stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! -
šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia.


KELEIVIUI

Žemės sutemų pilkas keleivi,
ko į kalnus ieškot tu keliausi,
nepalik savo tėviškės kloniuos
to, kas širdžiai tau buvo brangiausia.

Nepalik švento kryžkelių kryžiaus,
nepalik svyruonėlio berželio,
nepalik čia sapnų kūdikystės, -
ko tu eisi į tolimą kelią? ..

Nepalik meilės pirmojo žodžio,
nepalik tų maldų, kur sudėjai,
kai žiema baltus žiedus nuskynė
ir padangėje stūgavo vėjai.

Nepalik, nepalik tų rytojų,
kur Dubysa laisva subangavo,
nepalik to pavasario saule,
auksu svyrančio rudenio javo.

Nepalik mylimųjų ir genčių
tau gyvenimą nešusio kapo, -
tavo dienai naktin jie nuėjo,
tavo dainai žodžiu gyvu tapo ...

Žemės sutemų pilkas keleivi,
čia radai savo motinos vygę, -
čia sugrįžk čia sutikt paskutinio
 į Anapilį šaukiančio žygio.


LAPKRIČIO DISONANSUOS

Praėjo vasara. Žiedai nuvyto.
Ir žalios liepos numetė lapus.
Einu į rudenio miglotą rytą,
einu į ateitį, o rodos, į kapus.

Kur pažadai, kur viltys, kur svajonės?
Ar jos su liepų lapais nenukris,
ar liksiu aš pusiaukely kelionės
į pilkas tolumas, kaip vergas bežiūrįs?

Ne! Ne! Regiu dar saulės skliautą tyrą,
pavasaris ne vienas dar tenai pakils.
Žiauriuos žiemos speiguos skambėjus lyra
ir disonansuos lapkričio netils ...


IŠ TAVO RANKOS

Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,
iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena,
iš Tavo rankos man ir laimė mano krito,
ir praeitis, ir dabartis, ir rytdiena.

Ant Tavo delno mūsų tėviškės sodybos,
ir mūsų sodai, ir šilojai, ir laukai,
ir mūs maža širdis tik tol, tik tol rami bus,
kol savo rankoj kaip balandį ją laikai.

Tol ji neskris, nepasikels nuo žemės veido,
kol nepaleis Tava valia į laisvę jos ...
Pastogėj Tavo jokie paukščiai nesibaido,
ar bus šviesu, ar be vilties dangus pajuos.

Ir man ramu, ir mano motinai, ir sesei,
ir mūs tėvų, ir mūsų protėvių kapams ..
Iš Tavo rankos mūsų meilė žemės dvasiai
ir turtai dangiški mums, bėdiniems vaikams.


KUR TĄ VĖLŲ RUDENĮ EINI...

Rūškana. Sutemę. Nesiblaivo.
Žemėj klykia paukščiai alkani.
Nepažįstamas, nežinomas keleivi,
kur tą vėlų rudenį eini?

Vėtros. Lietūs. Lapai blaškos, gėlės ...
O tėvų senos pirkelės židiny
Gabijos šventos vis degs tau žiburėlis. -
Kur tą vėlų rudenį eini?

Grįžk pro sentėvių kapus, pro aukštą kryžių,
vėl žaliuos beržai pakluonėje jauni,
grįžk, kur knygnešiai tremtiniai mirt sugrįžo,
kur ta vėlų rudenį eini?

Alksim, lauksim, vargą vargsim, krisim,
bet tėvynė bus gyva širdy,
gyvas bus Rūpintojėlis mūsų - Kristus...
Kur tą vėlų rudenį eini?


TĖVŲ SODYBOS ŽIBURĖLIS

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,
prieš amžius uždegtas senajam židiny,
pro piktą negandą, pro neviltį tu vėlei
mane naujų dienų rytojun vadini.

Tavęs neužpūtė Sibiro taigų vėjai,
tavęs nei vėtros šimtametės neužpūs,
daug pavydėdami gyvybės tau praėjo
ir rado tai, ką nešė tūkstančiams - kapus.

Praėjo metai pro tave - tu vis čia švieti,
praėjo naktys pro tave - tu vis esi,
esi, ugnele, tu auksinėj varpoj kviečio,
malda - varge, viltis - skausme, kaip džiaugsmo ašara šviesi.

Žibėk, žėrėk, tėvų sodybos žiburėli,
ugnelė tavo te per amžius neužges,
seniai sudilo tie, kaip pėdsakas šešėlio,
kas tavo dirvas mynė, pievas ir vagas.

Iš tų vagų, iš tų arimų, iš tų pievų
šaukei artoją žemės derliaus pažadais,
šaukei vardu dangaus ir žemės vieno Tėvo,
šviesaus apyaušrio žydėdamas žiedais.

Praėjo metai, ir naujų dienų rytojun
Šiandieną vėlei iš nakties šauki tu mus:
Į vieną židinį, sūnai ir dukterys artojų,
į vienus meilės ir darbymečio namus!


RUDUO

Ruduo. Ruduo. O vasaros pasilgau.
Šalna. Šalna. O vasarą šaukiu.
Ir ašara, kaip deimantas, blakstieną vilgo,
ištryškusi iš saulėn pakeltų akių.

Išpuolė kanklės su rauda iš rankų,
nutilo žodis laimę lemiančios dainos.
Ir kas esu, ir kur esu, - taip visa menka, menka -
tiktai lašelis amžių upės amžinos ...

Kančia, rauda, malda, viltis - tik kurtūs žodžiai,
tik aidas, kritęs prarajon juodų kalnų.
Ruduo. Ruduo.
Šalna. Šalna.
Ir gruodas, gruodas.
O aš pavasarį čia šaukdamas einu!


SVEČIAM PASAULY
JAUNAMARTEI

Ir ten žydės žiedai, ir saulė
ir ten aukštoj padangėj švies,
o tu visam žiedų pasauly
nenuraminsi sau širdies.

Ir ten gal supsis debesėliai
plačioj mėlynėje dangaus,
o slėgs jie širdį kaip šešėliai
ir džiaugsmą ūkanom apgaubs.

Skardi varpų malda vakarė
kaip kirvis širdį skels pusiau,
kalnų viršūnėse žais žaros,
o akyse bus vis tamsiau ...

Sumigs žiedai... Už marių saulė
kaip meilė motinos nusės,
o tau širdis - viena svečiam pasauly
nepasilsės, nepasilsės ...

Ir auksas verš rankas kaip pančiai,
ir šilko skaros slėgs pečius,
ir šilko siūlai kojas pančios,
ir niekad ašaros nedžius! ..

- O tėviške, o mylimoji,
bent mano kaulus tu priglausk
Ir kai parpulsi, "ko ieškojai?"
ir niekas "ko šaukei?" neklaus.

Tiktai miegos žiedai, ir saulė
aukštam šaltam danguj nešvies,
tik tu visam plačiam pasauly
nenuraminsi sau širdies.


AMŽIŲ LIEPTAS

Į vieną upę bėga mūsų upės,
į vieną žiedą pinas mūs laukų žiedai,
vienu keliu ir tau eit nesuklupus
ieškot, ką vakar naktį praradai.

Pro amžių sūkurius, pro kalnus ir pro alkus
kas eis ieškodamas gyvos tautos širdies,
ateis daina, ateis jam pasaka į talką
ir lig žilųjų amžių liepto palydės, -

drąsus kad eitum be raudos ir be pavėsių,
kad nenuklystum girion šuntakiais siaurais,
kad rastum protėvių gyvybės gelmę šviesią
ir nesutemusią juodžiausiais vakarais.

Kad jos ugnis uždegtų širdį tavo šaltą,
kaip degė tūkstančių tautos sūnų senų,
kad neštum priesaiką, kaip žiburį iškeltą -
puošt vainiku ją žygių, rankų ir dainų.

Pro milžinų kapus, kur ūkanos tedūli,
kur ši diena greičiau nei sapnas sudūlės,
kad neštum žodį žemei - saulėtą krivulę,
kad neštum žiedą aisčių žydinčios gėlės.

Į vieną jūrą bėga visos mūsų upės,
į vieną dieną - mūsų dienos ir takai,
vienu žodžiu užburtos laukia lūpos
sutikt rytoj, ko vakar naktį netekai.


AR TU SU TAIS

Ar tu verkei su tais, kur žemėj verkė
ne duonos... - laisvės, saulės ir žiedų? ..
Diena, kaip kūdikis, pailsus užsimerkė,
ir liko šalta, juoda juoda ir gūdu.

Ar tu ėjai su tais, kur žemėj ėjo,
kaip kryžių, naštą svetimųjų nešdami? ..
Po kryžium puolė girios ir laukai žalieji,
kad juos pagirdytų apyaušrio versmė ...

Ar tu su tais, kur tėviškę išdavę,
ir motiną, ir seseris išduos
ir bėgs bailiam būry, kaip pasiklydę avys,
be skausmo ašaros ir be gyvų akių veiduos? ..

Ar tu su tais, kur praeitį prakeikę,
namus prakeikia ir kapus tėvų,
klaikiam sapne pabudę gieda giesmę klaikią
stabam naujų dienų dievų? - - -

Ar tu su tais? .. Bet kam, bet kam aš klausiu.
Neatsakyk. Tylėk. Neverk. Ir nesiskųsk.
Tik toj naktyj, tik šitoj pūgoj pasiučiausioj
išauš rytojus vėl kaip ašara vaiskūs ...

1940.XII.


GARBĖS HIMNAS

Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką
nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių,
garbė už saulę, kur kas rytą teka,
ir už didybę mūs mažų širdžių.

Garbė už kalnus, kur žmogus nesiekia,
garbė už marių paslėptas gelmes,
garbė Tau, Viešpatie, kad esam niekas
prieš Tavo veidą, o prieš nieką - viskas mes!

Garbė Tau, Viešpatie, už vardą, kur nešioju,
ir už sodybas mūs tėvų tėvų,
už žemę, kur mana tauta sustojo,
už siela, gyvą tik alsavimu Tavu.

Garbė už lopšį kūdikio nekalto,
garbė už kapą laisvės milžinų,
už praeitį, sunkių skausmų sugeltą,
už ateitį - be nuodėmių senų.

Garbė Tau, Viešpatie, nuo amžių iki amžių,
garbė nuo mirštančios ir nuo gyvos tautos,
garbė - vardu Jehovos, Dzeuso ir Praamžiaus
te minios meilės maldose kartos!

Garbė už išmintį plačiuos takuos žvaigždynų,
ir už menkiausią rūbą rudenio gėlės,
už žemės viešpačių vėjelio nešamą likimą,
už tvirtą šaknį mažo daigo pakelės!

Garbė Tau, Viešpatie, šviesi garbė tebūnie,
galingas Dieve, didis, nemarus,
garbė už giedrą tyliąją, garbė Tau už perkūną,
už mirtį mirštančią ir už gyvenimą dalinančius karus.

Garbė patrankų dundesy baisiajam,
garbė taikos palaimintam šauksme,
garbė Tau griūvančioj vergų tautų prarajoj,
garbė laisvų padangių aukštume!

Garbė Tau, Viešpatie, tegieda chorų chorai
archangelų, šventųjų, angelų!
Garbė ant auksu papuošto altoriaus,
garbė prastoj pastogėj žemės vabalų!..


ATSIŠAUKIMAS Į ŽMOGŲ

Tavęs, žmogau, aš praeity ieškojau,
senus vartydamas istorijos lapus,
ir kur prie tavo vardo tik sustojau,
radau kapus, radau tiktai kapus ...

Radau piliakalnius tau, mirusiam, supiltus,
radau paminklus vario, akmenų,
radau svyruojančius į tavo garbę tiltus,
tartum iš vortinklio, iš trupančių dienų.

O aš maniau, kad tu ten amžiais gyvas,
o aš maniau, kad milžinas buvai...
Deja! Deja! Tik antkapis vėlyvas
tave pagarbino, kai žemei šiai žuvai.

Tavęs, žmogau, aš dabarty ieškojau
tautos, genties ir gyvasties kovoj,
ir kai prie tavo žemės žygių tik sustojau,
radau tik dulkes prieblandoj žalsvoj.

Radau, it kirminą, įnikusį į žemę,
it kurmį, aklą saulės takuose,
radau tėvynę tavo raudančią, neramią
ir klausinėjančią: - Kur ji? diena šviesi?

O aš maniau, kad busit jūs kaip plienas,
o aš maniau, kad bus gana klaidų ...
Deja! Deja! Dar tūkstančiams blakstienos
užspaustos ūkanų piktų, senų, juodų!

Tavęs, žmogau, aš ieškau ateityje
ir rytdienos rytuos kaip saulę rast tikiu,
kur želmenys, žiemos nualinti, atgyja,
ir keliasi laukai be usnių, be dagių!

Ir rast tikiu be keršto, be pavydo,
ir rast tikiu be melo, be klastos
keliaujantį į vieną taką didų
vienų darbų, vienos minties, vienos savos tautos!

Tikiu aš dieną, didelę ir šviesią,
tikiu - ne amžiais žemėj siaus ruduo!
Pakilk, žmogau, iš dulkių ir puvėsių,
pakilk, žmogau, ir žmogui ranką duok!


PAVASARIO PUMPURUI

Iš amžių rūko atėjai tu šiton žemėn,
iš amžių sosto ją ir vardą sau gavai, -
ir kiekviena naktis tau nauja ryta lemia,
ir rudenio šalnoj ne amžiams tu žuvai.

Iš pilko peleno, iš skausmo, iš griuvėsių
tu kaip pavasario žalia šaka
kelies į Dievo saulę didelę ir šviesią
likimui ąžuolo, ne žiedo pakelės!

Žvarbių žiemos speigų ir vėtrų nepabūgęs,
o žemės pumpure, mūs džiaugsmui prasiskleisk.
Po debesim ir po mirties juodžiausiais smūgiais
būk gyvas prošvaisčių auksiniais spinduliais.


BEPROČIŲ DAINA

Ėjo tautos į naktį, į tamsią, į klaikią,
o jų dainiai dainavo į laimę einą ...
Kruvinų, alkanų minių minios juos keikė -
tai bepročių keliai, tai bepročių daina!

Kerštą, smurtą ir mirtį bloškė amžiai sukaupę -
tegu pragaru bus kiekviena jų diena.
Negirdėjo dangus, o mes verkėm ir šaukėm ...
Tai bepročių keliai, tai bepročių daina!

Ne raupais, ne stabu, ne maru sirgo širdys -
tam košmarui visų, jų visų negana.
Rodės, kalnus nukels, rodės, klonius pravirkdys
tie bepročių keliai, ta bepročių daina.

Ėjo tautos į naktį, į tamsią, į klaikią,
o jų dainiai dainavo į laimę einą...
Kruvinų, alkanų minių minios juos keikė:
- Tai bepročių keliai, tai bepročių daina!


TREMTINIO MALDA

Deja, tėvynės ilgesy didysis,
deja mums, Dievo rankos užmirštiems,
deja sodyboms krantuos Dubysos,
deja man, tremtiniui, deja, kur liko, tiems ...

Deja, kaip ryto rūkas, žemės garbei,
deja tuštiems tuščių dienų vardams, -
ne jie ištvers rudens nebuitį žvarbią,
ne jie, ne jie mūs gyvastį nulems!

Kalnuos Altajaus pušys, pasilenkit,
aukštyn tu debesis pakelk, sunkus dangau,
tyliau fronte, patrankos, taip netrenkit,
nestokit kelio balsui meldžiančio žmogaus ...

Atgal atgręžk sparnus, vakari vėjau,
į Baltijos pakrantę baltą grįžk,
laukuos pavasario kur brolis grūdą sėja,
sesuo kur ievų kvapsniui veria langus ir duris.

Garsiau už garsą mirtį nešančių mortyrų,
netilę tūkstančio perkūnijų garse,
aidėkit žodžiai lig tėvynės mano girių,
gyvi lietuvio gyvo gauskit širdyse: -

Deja, tėvynės ilgesy didysis,
deja mums, Dievo rankos užmirštiems,
deja sodyboms krantuose Dubysos,
jei jos vergaut išeitų svetimiems!

Kas Gedimino seną pilį saugos,
kalne kas vėliava pakels ir kas nuleis,
jei jūs paliksit žemę, kur užaugot,
po vargo atdūsiais, kaip Nemunas giliais ...

Kas užrakins rudens aruodų klėtį,
kas motina, kas seserį paguos,
kai jos per ūkaną, per vėtrą ir per lietų
lauks laisvės ryto rymančios languos?

Kas aptvers kapą savanorių, gėlę
kas kas pavasarį ankstyvą pasodins,
kas Baltijos pakrantėj gintarėlį
bangų išplautą iš smilties išrinks? ..

O Dieve, niekas, jei ir jūs išeisit,
tais pat keliais, kur tėvas knygnešys,
kur mes anamet, skurdžiai ir beteisiai...
O Dieve, niekas, jei ir jūs visi...

Vartus atkels kas, tėviškėn kai grįšim,
kas žiburį uždegs, kas alkanus pavalgydins,
kas kas pavasarį po baltą vyšnią
mūs, ištremtųjų, atminimui pasodins? ..

O Dieve, niekas... Ne, nevesk jų iš tėvynės,
už mūsų nuodėmes iš tėviškės netremk,
tiek rudenų globojęs mus ir gynęs,
nunešt nedavęs vėjui atšiauriam.

Rūpintojėli, kas tave prie kelio,
skausme kas vienišą, kas užmirštą lankys,
kas Motiną Mariją žydinčių berželių
per Sekmines vainikais apkaišys?

O niekas, Dieve, ne! Nuimk šią lemtį rūsčią
ir mūs mažų už svetimas didžių kaltes nebausk. -
 Nuo amžių mūsų žemė ta - ir amžiais ji bus čia
gyva pakėlus smūgius viesulo žvarbaus.


YRA KUR NORS ... 
TARP NAKTIES IR DIENOS

Yra kur nors
dabar naktis juoda kaip skausmas juodas,
ir žemėje, ir sieloj, ir danguj šalna ir gruodas,
ir amžina mirtis ten bus.

Yra kur nors
dabar visų tautų gyvybės pasmerkimas,
ir tie balsai bedugnėj dingsta kimūs,
ir neregės jie ryto pro grabus.

Yra kur nors
dabar diena skambi kaip varpo aidas,
šviesi kaip pasakoj šviesios svajonės veidas,
ir pasitikt aš jos einu, einu ...

Yra kur nors
dabar baltai pražydęs visas sodas, -
ir čia žydės pavasaris, man rodos,
ir čia skambės daug vasaros dainų.


LAISVĖS PAUKŠTIS

Esu aš paukštis, vėtroj nepaklydęs
ir niekad neišleidęs žemės iš akių,
skrendu viršūnėn, kur kaip saulė žiedas žydi,
regiu jį rytdienoj galingą, šviesų, didį
ir pro perkūnijų aidėjimą šaukiu:

Esu aš paukštis, ūkanoj pabudęs,
skrendu žvaigždžių pakalnėn šion atnešt,
širdies kad nesuėstų laiko rūdys,
žiedų kad nepakąstų skausmo rudens,
žmogus kad mestų pančių grandines.

Esu aš paukštis, kurs bedugnėj nardo,
kurs nei prieš mirtį, nei prieš naktį nedrebės,
kas tars kaip burto žodį mano vardą, -
pro lemtį viešpačių ir pro teisybę kardo
kaip talismanas jam, parpuolusiam, skambės:

Esu aš paukštis, lanke nepašautas,
nesuviliotas aukso narvo, deimanto grūdų,
iš ten, kur liko mirčiai lizdas krautas,
į ten, manan balsan kur kyla tautos, -
gyvent! gyvent jus šaukdamas skrendu.


KAS IŠ NAKTIES ATEINA...

Kas iš nakties ateina - naktį neša,
kas iš mirties - tik juodą mirtį lems
ir balto rytmečio rasos auksiniam lašui,
ir milžinų ir viešpačių keliams.

Kas iš rudens ateina - liūtį, šalną
per lygumas ir per žalias pakalnes neš
ir nuraškys lelijos žiedą švelnų
ir džiaugsmo rožių puokštes ugnines.

Kas iš žiemos ateina - speigą, ledą
tesės ant upių, ant sodybų, ant žiedų, -
numirs gyvenimas be žiedo ir be žado,
numirs ir siela, ir svajonės po ledu.

Kas iš kapų ateina - juodą kapa neša
ir ryto giesmei, ir vidudienio varpams,
savam kely pamins po kojų jis visus kaip trąšą
ir be atodairos visus laukus sutremps.

Kas iš nakties, kas iš šaltos mirties ateina,
kas iš rudens, kas iš žiemos, kas iš kapų -
užgniauš ir tavo jauno ryto šviesią dainą,
ir tavo broliams reguiem aidėjimą varpų ...

O tų ir jo sunkiam take turi likt gyvas,
kaip amžių ūkanoj ir vėtroj palikai,
o tu kaip žiedas po šalnos sparnu vėlyvas
savų šaknų gelmėj gyvenimą laikai.

Tu ir pro naktį, ir pro mirtį, ir pro rudenį praeisi,
ir pro kapus - ir pro kapus - ir pro kapus ...
Ir tavo žemė puošis vėl žiedais ir vaisiais,
ir tavo vardas amžinų vardų padangėj bus!


PILIAKALNIŲ BALSAS

Kas skaudaus negirdi mūsų žemės skundo,
kas maldos nesiunčia, siekiančios žvaigždes,
nepabus jis kito ryto saulei bundant,
ir dangus jo balso niekad negirdės...

Kas praeis nenešęs juodo jos likimo,
kryžkelių našlaitės jos kas nepaves,
nepriglaus jo kūno tėviškės arimai,
niekad amžių saulė sielai jo nešvies!


IR MAŽA KREGŽDUTĖ

Ir maža kregždutė pasigenda
savo gimtojo lizdelio,
per Atlantą nepavargus skrenda -
ilgesys jai rodo kelią.

Už kalnų, už girių ir už klonių
alpsta jos maža krūtinė,
atsikvėps jinai tiktai kelionėj,
tik mieloj, savoj gimtinėj.

Svetimieji debesys persunkūs,
svetimų pastogės - žemos,
tik tėvų žemelėj Dievo ranką juntam,
ir tyloj, ir vėtroj ramūs.

Ir maža kregždutė čia nebijo
nei kalnų aukštųjų aro,
ir be saulės žydi čia laukų lelijos,
ir gyvent ir mirt tėvynėj gera!


MAŽOJI MOTINA

Niekur nemini jie tavo mažo vardo,
o esi tu, mano Motina, esi.
Niekur jie nemato tavo mažo vardo,
o šviesi tu, mano Motina, šviesi!

Išraškys jie tavo sodus ir sodybas,
ir beturtė, ir bekraitė būsi tu,
išvarys tave iš sodų ir sodybų, -
liks našlaitei tik dalia kapų šaltų...

Ne!

Tavo gyslom gyvas teka mano kraujas,
tavo skausmas - ir mana širdies žaizda,
mano gyslom teka gyvas tavo kraujas,
tavo džiaugsmas - ir mana širdies daina!

Jei tu mirtum, aš tavam kely dar gyvas,
jei aš mirčiau, liktum, Motin, tu gyva!
Amžiai nešė, amžiai neš dar tavo sielą gyvą
tu mažoji, tu didžioji Lietuva.

1940.IX.15.


NERAMIOS ŽVAIGŽDĖS

Aš priglaudžiau prie žemės ausį
ir jos nerimstančios širdies
skausmų ir sielvartų klausausi,
ko niekas niekas negirdės ...

Aš priglaudžiau prie žemės ranką, -
ruduo, o ji dar nešalta,
jos karštas kraujas nesukrenka,
ir žvaigždėm spindi jos kakta.

Aš priglaudžiau prie žemės širdį,
prie motinos tėvų tėvų, -
ir aš žinau, kas ją pravirkdė,
skausmu ko skundžias nesavu.

Aš priglaudžiau prie savo žemės
ir savo džiaugsmą, ir dejas, -
ir ėmė žvaigždės krist neramios,
ir ėmė naktys švist pro jas!..