Bernardas Brazdžionis


Viešpaties žingsniai


VIDUDIENIO LYRA

Po metų kūdikio švelnių,
po pabučiavimo vilnių
ramus ateina subrendimas,
ir tu, poete, vėl imies
skambios vidudienio giesmės
ir sielą sotini vėl rimais.

Tu nebekeiki praeities,
tu vėl kaip pranašas jauties,
skaitai žvaigždžių slaptingą raštą,
ir vėl krūtinė tau rami,
ir vėl kaip milžinas imi
sau ant pečių likimo naštą.

Meni - ją klupdamas nešei,
meni - ramybės sau prašei,
kaip lapas vėtroje blaškeisi,
dabar ir vėl, dievų sūnau,
sau radęs paskirtį, žinau,
drąsus į naują dieną eisi.

Nepasitiks tavęs tenai
nei džiaugsmo dainos, nei sapnai,
nepasitiks ten meilės rytas,
tenai tik skausmas, kur eini,
tik melo žodžiai kruvini
ir vysta gėlės nuraškytos ...

Neklupk, kaip tąsyk neklupai,
bet eik, bet eik, pabėgs kapai,
iškelsi pergalės vainiką, -
ir švies tau saulė danguje,
ir šviesi žemei tu su ja
pro šios dienos pasaulį nykų.

Po metų kūdikio gležnių,
po pabučiavimų švelnių,
po mylimosios mielo veido,
kaip ryto perlas nuo gėlės,
tu vėl nuo žemės šios kelies
ir pasiilgsti lyros aido,

kurį regėjai sutemoj,
kurį girdėjai mylimoj
jaunystės pasakoj šilkinėj,
kai globė atviras dangus
tavas sodybas ir laukus
tėvų ir protėvių gimtinėj.

O lyra, lyra nuostabi,
kai tu pabudusi drebi
visom sidabro savo stygom, -
ir mes suskaldome grabus,
ir mes, ir mes vėl imam bust,
kurie šaltam kape užmigom!

42.III.5.


VIEŠPATIES ŽINGSNIAI

Ant uolos balta gėlė žydėjo -
nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo -
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

43.I.22.


RYTO MALDOJ

Dieve, - tarė lakštingala
	ryto maldoj, -
širdį Tu vienas aukštyn keli,
	tarė žiedai.

Dieve, Tavęs mes ieškojome
	ryto maldoj,
puolėm po Tavo kojomis
	tartum žiedai.

Sviesk mums sava evangelija,
	vesk į Tenai,
Dieve, mus savo šešėlyje
	glausk amžinai.

Dieve, Tu mūs pavasaris, -
	tarė žiedai.
Tarė lakštingala:
	- Tu džiaugsmo ašara
	ryto maldoj.

43.II.17.


ŽYDINTIS AIDAS

Ką ryto paukščiai gieda, -
Tu aidas jų giesmės,
Tu kaip lelijos žiedas
prie trykštančios versmės

lenki į gelmę veidą
ir dangų joj matai
ir savo sielos aidą
ten žydintį baltai.

43.VIII.22.


PASLAPTIES GIESMĖ

Dainuok, pavasario pasauli,
dainuok, pavasario dangau,
aš kaip gėlė į tavo saulę
iš amžių sapno pabudau.

Iš amžių sapno - mūsų dienos,
iš amžių sapno - mūs naktis
ir Tu, sidabro mėnesienos
neišskaityta Paslaptis.

Neišskaitytas Tavo vardas
keliuos vidurnakčio žvaigždžių.
Tyliau! Aš jį širdy girdžiu.

Aš jį giesmėj lelijos žiedo girdžiu.
Jį marių gelmės gieda,
žaibų jis šviečia milijarduos!

42.XII.9.


IR TARĖ VIEŠPATS ...

Ir tarė Viešpats: Teesie! Ir tapo
šviesa, diena, dangus ir žemė.
Praėjo metai - Jis gyvybę lapo,
Jis amžių ąžuolo ir peteliškės lemia.

Ir tarė Viešpats: Teesie!
Ir tapo buitis, mirtis, dangus ir žemė.
Praėjo amžiai - Jis ir tavo kapą,
Jisai, žmogau, ir tavo buitį lemia.

43.II.28.


ŽIEDO GYVYBĖ

Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo,
iš tamsiųjų žemės motinos gelmių,
šilko rūbu rytą ji tave aprėdo,
ryto rasą aš taip pat iš jos semiu.

Iš toli tu ateini, gyvybe žiedo,
tavo upė virpa saulės spinduliuos,
aukso vaisiais vakare tave ji rėdo,
vakare ir aš Tenai sugrįžt viliuos.

43.VII.6.


UPĖS -

jos neša pavasario verdantį kraują,
jos neša gyvybę lankoms ir laukams,
į jų, tartum giesmę, amžiną sraują
įlies saulė purpuro rožių žiedams.

Upės -

jos bėgs šalto ledo vergiją išnešę
iš girių ir klonių, laukų ir kalnų;
ir tu panašus į jų srovės lašą,
ir tu laisvas plauk, siek gelmių amžinų.

43.VIII.21.


ASPERGES ME

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
	ir apiplauk ysopu širdį,
sudegink atgailos ugnia,
	tegu ji Tavo balsą girdi.

Apiplauk, Viešpatie, ir aš
	baltesnis būsiu užu sniegą,
Tau dienos tyra maldą neš,
	man - mano naktys ramų miegą…

Palaistyk, Viešpatie, rasa,
	palaistęs mažą lauko gėlę,
gana jau supo mus tamsa,
	gana jau skausmas sielą gėlė.

Užlieja potvyniai žemes,
	vidur dienos užtemsta saulė, -
o Viešpatie, kur eisim mes,
	kas be Tavęs mus ves pasauly? ..

Tu savo meile apšlakstyk,
	kaip naktį, sąžinę mūs juodą, -
kaip lašas kelsis ji skaisti
	ir nebijos šalnų nei gruodo.

Mačiau, pratryško akmenų
	anuomet tyruos kietos uolos -
po Tavo kojų kruvinų,
	kaip dulkė, Viešpatie, aš puolu.

Tegu užkrinta ant širdies
	nors lašas Tavo švento kraujo,
te jis išganymą žadės
	man, Viešpatie, - išgirsk, maldauju.

Apšlakstyk, Viešpatie, mane
	ir apiplauk ysopu širdį,
sudegink atgailos ugnia,
	tegu ji Tavo balsą girdi.

43.III.3.


PAVASARIS

1. GYVYBĖS BURTININKAS

Pavasari,
ką rudenio pikta ranka nuraškė
ir ką pakando gruodas ir šalna,
pavasari, tau vėl pakvietus, tvaska
nauja gyvybe naujo ryto raštuos,
vėl kiekviena gėlelė bėga saulėn tekina.

Pavasari,
tu beržo širdžiai saldžią sulą duodi,
laukus ir klonius puoši kilimais žaliais,
ir į artojo žemės vagą juodą
tu ateini kaip Viešpaties paguoda
pirmu griausmu, pirmu lietum, pirmaisiais spinduliais.

Pavasari,
tave mes šaukiam ūkanoj paklydę, -
ateik į žemę, į namus, širdin ateik,
tave mes šaukiam, Burtininke didis,
tegu sausa obels šaka vėl žydi,
ir nuo dainų tesuskamba skliautai!

42.XII.17.

2. PAVASARIO KELIONĖ

Eini tu Nemuno krantais gėlėtais,
nerūpestingas, jaunas ir šviesus, -
juodoj gelmėj jo tūkstančiai žvaigždžių tau šviečia,
tavo žingsniai žydi rytmečio gaisuos.

Eini tu nešdamas, kaip rugio daigą, viltį
nemirusią ir gyvą po žiemos speigų,
eini dainuodamas ir griauni ledo tiltus
statytus gruody, puoštus šerkšno vainiku.

Eini tu kviesdamas baltų bijūnų šventėn,
ir daigui - gimk, ir lapui - auk, ir paukščiui - skrisk - tari,
nuo pumpurų kiečiausios luobos krenta,
ir giesmę pradeda pirmasis vyturys.

42.XII.10.

3. VYTURĖLIS

Čyru-vyru, aš grumstelis
	žemės jūs šventos,
te palaukės, te upelis
	dainą ta kartos:

- Čyru-vyru, aš grumstelis,
	žemės jūs šventos ...

Kelkis, kelkis, artojėli,
	po žiemos nakties,
jau saulutė pasikėlė -
	tiesią vaga tiesk.

Čyru-vyru, aš artojo
	rytmečio malda... -
Ir giesmelę tą kartoja
	siela ir gamta:

Čyru-vyru, aš artojo
	rytmečio malda.

42.XII.17.


PAVASARIO ANTITEZĖ

Tu man sakai: Pavasaris. Išėjo Nemunas.
Pavasaris, sakau, ledus jau išnešė Neris.
Užlies tuoj saulė kalnelius ir žemumas...
Ir, lyg girdžiu, toli toli
ilsėdamasis pakely
tėvynei sveikinimą siunčia vyturys.

Nuo tolimų pakalnių kyla tirštas ryto rūkas,
ir krūpsi neramiai širdis tokia viena viena.
- Neverk, - jai sako šventas Jonas Nepomukas,
palinkęs žemiškų linksmybių pakely ...
Ir iš toli, ir iš toli
kaip potvynis atplaukia vasaros daina.

Tu man sakai: Pavasaris. Alyvos supasi.
Pavasaris, sakau, atverkim jam duris.
O skausmas sieloj, o kančia sustingus lūpose,
ir lyg girdžiu, toli toli
parpuolęs šaukia pakely
žmogus - žvėris.

43.III.5.


TRYS ŽINGSNIAI

Praeitis kaip baltas paukštis
	pro tave praskriejo,
nesugausi jos kaip paukščio,
	niekas nesugaus, -
jo sparnuos sidabro žvaigždės
	krito ir žėrėjo
jo sparnuos užgeso saulė
	ir dalia dangaus.

Dabartis kaip baltas sapnas
	tavo širdį supa, -
nusimesk jos sunkų tinklą
	nuo silpnos širdies,
savo laimės prakeikimui
	nepraverki lūpų,
nieko lemčiai nežadėk tu, -
	tau lemtis žadės!

Ateitis kaip baltas bokštas
	tavo toliuos šviečia,
ją, kaip degantį žibintą,
	nešdamas eini, -
kas praeis kelius bedugnių
	ir kelius erškėčių -
amžių amžiams švies jo tako
	žingsniai kruvini!


DANGAUS DOVANOS

Dangus vidudienį tau šviesų davė
ir laimės sapną ir nakties kelius,
jo vakarinė tavo širdį žavi
ir jo girdi tu ryto paukštelius.

Ir jo aušroj tu pasiklydęs stovi,
ir jo šviesos tau krintant nematai,
o ji kaip upė tau pro veidą srovi,
kaip upė dingsta ji, ir lieka tik krantai.

Q krantuose pavargę žemės žingsniai
ir ateitis tava ir dovanos dangaus
be pėdsako, kaip jūroj laivo takas, dingsta,
ir niekas jų, kaip paukščių, nesugaus.

Ir niekas? .. Ne! Tu pats rankas ištiesi,
tu pats jų rinkt ir aukuro uždegt eini,
tu sieloj pats neši, kaip žvaigždę šviesią,
žibintą, uždegtą žilųjų amžių židiny.

Dangus vidudienį tau davė - saulę siekti,
nakties kelius - kad puoštų žemę rytdiena,
priėjęs vakaro kelionės tylų lieptą,
kad tartumei: - Laimėjau. Vesk namo. Gana.

43.II.15.


ŽMOGAUS KELIAS

Pasaulį tu, žmogau, kraujuos panėrei,
pasauly tu žvaigždes užgesinai,
ir nuo tavęs į girią bėgo baisūs žvėrys,
kai tujen motinų ir kūdikių žudyt ėjai...

Pasaulį tu, žmogau, vainikais puoši,
pasauly tu dangaus žvaigždes segi,
tau begalinių marių plotai ošia
ir tau žibutė žydi, neregy...

Tu atėjai, žmogau, kad naktys blėstų,
kad amžina išauštų čia diena,
tu tyruos nemirei, o duonos alkai miestuos
ir, auksą saujom semdamas, šaukei vis - negana!

Pasauliui tu neši stabus, kančias ir mirtį,
pasaulin tu gyvenimą neši,
 ir tau, ką pražudei, prikelt vėl skirta,
idant į saulę būtų žemė panaši.

43.II.16.


SPINDULYS

Pro šalto rudenio bevaisę šaką
jis kaip strėlė auksinė prasimuš,
nušvies kaip žaibas tavo tamsų taką
ir rytmečiui prikels namus.

Jo vėtros, velniškai kvatodamos, jo pūgos
nenusineš bedugnėn, neužpūs,
ką jis palies - gyvenimui pabudins,
ir mirčiai pasmerktus praves jis gyvus pro kapus.

Pro juodą naktį, alkaną, bedugnę
kaip marių paukštis jis praskries!
Iš jo sparnų pabirę žemėn ugnys
kaip amžių žiežirbos žmogaus širdy žėrės.

43.I.25.


ŠALTINIS

I

Saulė. Tvaikas. Dulkės. Ir šešėliai.
O kažkur toli varpelis sidabrinis...
Ieškai jo, kad širdį tau nustotų gėlę,
ir randi: kaip ašara - šaltinis.

Šalnos. Ledas. Pagėla. Ir gruodas.
O kažkur toli varpelis sidabrinis ...
Ieškai jo, gal jis praves pro naktį juodą,
ir randi: kaip ašara - šaltinis.

43.I.29.

II

Sustoja rytą kūdikis pas srovę šaltą, gaivią,
o vakare pro ją grįš milžino galia.
Iš jos atsigeria paklydęs pakeleivis,
ir paukštis trokštantis, ir samana žila.

Ji tūkstančius, viena ji tūkstančius pagirdys
ir vis gyva ir vis jauna srovens.
Iš jos atsigeria paliegę mūsų širdys
ir nebebijo vėtrų nei rudens.

43.I.31.


KELEIVIO MALDA

Priglausk mane, audroj priglaudęs paukštį,
dangaus ir žemės Prieglobsti, priglausk,
prie ko vidur tamsios nakties aš prisiglausiu,
kai vėtros aukštą uosį lauš.

Gaivink mane, kaitroj gaivinęs žiedą,
dangaus ir žemės Atgaiva, gaivink,
o kur sušils sušalę mano pėdos
šaltoj šalnoj, jei ne Tavy...

Ir vesk mane, kaip laivą per marias vedi Tu,
dangaus ir žemės Švytury,
ir vesk, prie ko aš kopsiu kalnus ir uolas granito,
prie ko, o jei ne prie Tavęs...

43.II.17.


ARGI NE TU

O Viešpatie, argi ne Tu tuos kedrus sodinai,
ne iš Tavų gelmių mūs upės srovę semia?
Argi ne Tavo galvą puošia, Viešpatie, kalnai,
argi ne Tu sagstai vainikais mūsų žemę?

Argi ne Tu sausus palaistai vynuogynus,
argi ne Tu giedot lakštingalą išmokei?
Argi ne Tavo Išmintį regiu žvaigždynuos,
ar vasaros džiaugsme girdžiu ne Tavo juoką?

Argi ne Tu laukų lelijoj rytą gyveni,
argi ne Tu jos žiedą tamsia naktį saugai?
Argi ne Tu kaip burtininkas sėdamas eini, -
ir mūsų mažos dienos amžių metuos auga!

O Viešpatie, argi ne Tu jaunystę dovanojai
ir potvynius, kad eitų upės iš krantų?
Danguj atėmęs rojų, žemėje sukūrei rojų
argi ne Tu?

43.IX.


VAIKAI

Vaikai mes amžių upės žydinčioj pakrantėj,
vaikai pasaulių girios glūdumoj -
pasibaigs vidudienio didžioji šventė,
kas liks tuščioj pakrantėje, kas grįšime namo?

Vaikai mes Viešpaties auksiniuos soduos,
vaikai tamsiam kely vidur tamsios nakties,
žaislai - žiedai, žaislai - padangių žvaigždės, rodos,
žaislai - kalnai, žaislai - skausmai širdies.

O Tu, didi Ranka nežinomų kelių likimo,
ir amžių upę, aukso sodus irgi mus laikai...
Iš Tavo meilės čia gyvenimo stebuklas gimė
ir mes, - sugriaut atėję jo - mirties vaikai.

43.VIII.29.


SMILTYS IR METAI

Pro Tavo pirštus, Viešpatie, kaip smiltys srūva laikas,
pro Tavo pirštus, Viešpatie, jis bėga kaip vanduo,
ir aš renku jo trupinius, kaip renka žiedus vaikas,
ir upių aš einu ieškot ir niekur nerandu...

Bėgs baltos smiltys, bėgs ir bėgs, ir žvaigždės degs ir leisis,
o man pakaks tų trupinių, tų spindulių šaltų,
nes Tu juos papuošei dienos žiedais stebuklingaisiais,
ir vakaro šviesa esi, o mano Dieve, Tu.

Bėgs Tavo upės, bėgs ir bėgs, kaip bėga mūsų metai,
o man pakaks sroves dainos, lietaus lašų šaltų,
nes Tu esi mirties tvane viršūnė Ararato
ir amžina gelmė esi, o mano Dieve, Tu.

4.IX.4.


PO VIEŠPATIES DANGUM

Ar upė ten, ar medis ten dainuoja? ..
Ir vis balsiau, ir vis balsiau...
Sustojau aš po vasaros dangum aukštuoju
ir laukiu - ir klausau.

Ar paukštis ten, ar girios vėjas šaukia
mane vardu?
Einu ir ieškau jo - ne upė, ne; ne paukštis, ne; ne obelis palaukėj;
einu ir ieškau jo - ir nerandu.

Sutemsta. Vakaras. Naktis. Ir žvaigždės didelės ir mažos
užsidega platybėse dangaus.
- Tenai, tenai!.. Ir ištiesiau rankas - miražas ...
O nepaliauja šaukt manęs, o nepaliauja gaust.

Ir vėl diena - ir upė ten, ir medis ten dainuoja,
ir paukštis, irgi vėjas, irgi vis balsiau...
Sustojau aš po Viešpaties dangum aukštuoju:
klausau - klausau - ir neatsiklausau.

43.I.15.


APVAIZDA

Kad nenukristų lapas jauno žiedo,
kad nepaklystų žvaigždės danguje,
ir paukštis ilgesį ir džiaugsmą giedantis
kad giesmę baigtų, lauko lelija

kad ryto rasą po lapeliais glaustų
tvankiam vidudieniui klajonių ir kaitros,
ir ant uolų kad nesudužtų plaustas,
kaip baltas pūkas po sparnais audros, -

Jis Vienas budi visą žemės naktį,
Jis Vienas vaikšto kloniais ir kalnais ...
Ir tau širdis kad nenustotų plakti,
Jis Vienas dengs ją dieviškais delnais

nuo ūkanų. nuo saulės ir nuo vėjo,
nuo darganų rudens, nuo pamotės žiemos,
klaidžiam kely kelionėje rugsėjo,
pagairių plėšomuos pusiaukelės namuos,

kad nenukristum, kaip nukrinta žiedas,
kad baigtum giesmę, sėdant saulei danguje,
kad Jojo rūpesty priglustų tavo pėdos,
kaip nakčiai glaudžias lauko lelija.

43.I.26.


DAINIUS

Po baltu nuometu žaliam gegužy
ties mano langu dvijen vyšnios lūžo,
kaip dvijen seserys greta,
pas mano langą lauko obelėlė
sunkaus žiedų vainiko nepakėlė,
kaip motina, kaip motina balta ...

Po šelmeniu dvi kregždės susisuko
gūžtelę molio, samanų ir pūko,
ir kaip upelis plaukė jų giesmė - - -
Kaip tie šviesaus pavasario paukšteliai,
kaip ta giesmė ant amžinojo kelio,
ir aš šiame pasaulyje esmi.

Ir aš anų baltųjų vyšnių brolis
iš skausmo eisiu į gyvybės tolius,
ir aš sūnus anos senos obels
ir taikoje, ir karo vėtros žingsniuos
savos tautos aruodan derlių rinksiu,
kol šalnos kojas ir rankas sugels,
kol po žiedų našta širdis pabals ...

1942.


PIRMAS ŽIBURYS

Bemiegės, sunkios naktys susirinko
prie mano slenksčio pravirų namų,
kaip juodos burės supas jos aplinkui
ir migdo širdį man, ir aš imu

užmiršt vidudienį, užmiršt kelionę
pro rytmečio vartus ir pro laukų gėles,
pro kalnus ir pro lygumas žalias
į paskutinio sapno klonį...

O jis jau čia. jau veria mano langus
ir, kaip pailsę žemės skausmo bangos,
tyliai sudūžta pas duris.

Ir, kaip paguodos pilnas Kristaus žodis,
sublyksi tąnakt Getsemani pasirodęs
pirmas Žiburys.

42.XII.9.


ATEINA RUDENYS...

Ateina rudenys - tamsių dienų vienuoliai,
ir gieda requiem jų žingsnių eisena.
Žvaigždynai gesta į juodas miglas nupuolę,
ir vysta gėlės - laimės pasaka sena.

Ateina rudenys - ir tavo žiedo grožį
jie nuraškys ir, neapverkę jo, numes,
o tu paika, o išdidžioji žemės rože,
o tu, jaunyste, o tu, motin nuodėmės!

43.IX.27.


KELIONĖS ELEGIJA

Nuo jauno rytmečio lig rytmečio jis eina,
nuo juodo vakaro lig vakaro tamsaus,
ir kai apglobs naktis jo paskutinę žingsnių dainą, -
kita diena kitam krante jam, nebegrįžtančiam, išauš.

- Kur dingo dienos, rubinais papuoštos,
kur dingo dienos - meile ir nuodais?
Kur dingo skausmas - mylimųjų uostas,
tiek kartų širdį glausdavęs kadais?

Kur dingo vėjas? Kur pūkelis pienės?
Kur begalinės marios? O kur viešpačiai kalnai? -
Ar bepaklaus jo balsas mūsų iš Tenai?

Ką atsakysim jam, mes, sielos šiokiadienės,
apneštos dulkių, tartum juodalksniai prie vieškelių plačių,
su paskutinio kelio kryžiais ant pečių?

43.I.4.


VARPAI

Kelias, kryžkelė, šventorius, koplytėlė -
kiek vilčių į aukštą bokštą jos įkėlei,
kai pavargęs čia laukais ėjai, klupai,
kai širdy skambėjo šaukiantys varpai:

- Din-dan-dan,
skubink, eik iš čia,
kur mirtis, kančia ...
Viešpaties vardan
Din-dan-dan ...

Ima gaust vargonai giesmę graudžią,
ir dangus ir žemė gaudžia gaudžia,
ir "Libera me" juodų mišių gaida
tavo giesmei pritaria varpų malda:

- Din-dan-dan,
ko tu lauki čia,
kur mirtis, kančia ...
Eik tėvų naman,
Din-dan-dan ...

Kelias, kryžkelė, palaukė, ežerėlis,
o pakrantėj jo - berželiai, gluosniai, gėlės,
o pakrantėn jo žalion kai ateini,
žalvarinis varpas suskamba dugne:

- Din-dan-dan,
ko tu ieškai čia,
kur mirtis, kančia,
plauk kitan krantan,
Din-dan-dan...

Vakaras, saulėleidžiai auksiniai,
ir taip gera, taip ramu krūtinėj,
kai mažan luotelin tyliai sėdi tu,
tiktai aidas atsišaukia nuo krantų:

- Din-dan-dan,
viskas liko čia -
mirtys ir kančia...
Viešpaties vardan

Din-dan-dan ...

43.II.24.


ŽEMĖS UŽMIRŠTAJAM

Kur tu ėjai, ten blankios pėdos liko,
kur tu buvai, tik sapnas, praeitis,
kur tu eini, ten žvaigždės ir vainikai
tavas dienas ir tavo vardą nusagstys.

Tenai sutiks tave kaip lauktą svečią,
tenai po sodus žydinčius vedžios,
amžinai regėsi sielos saulę šviečiant,
kam tu meldeis ir aš kam tartum kūdikis meldžiuos.

Užeis pūga, kur blankios pėdos liko,
vienon gelmėn nupuls sapnai ir praeitis,
tik amžių sosto žvaigždės ir vainikai
šios žemės užmirštąjį perlais dangiškais sagstys.

42.II.9.


PRAEINA METAI

Praeina metai, kaip šešėliai nykūs,
praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, -
tik tu, tik tu su baime juos sutikus,
tik tu lieki, silpna žmogaus širdie ...

Žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
kiek daug, kiek daug tu garbini stabų!
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
o nebijai nei vėtrų, nei žaibų.

Į vėtrą puoli, kaip balta plaštakė,
pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė,
kol amžių ryto saulė patekės.


VAKARO VARPAS

Žemės prieblandoj baltų dienų ieškojau,
neradau,
o po kojų krito gėlės, o po kojų
sidabru sutviskusių žvaigždelių kritu daug.

Krito žvaigždės, krito lapai, krito gėlės,
kris diena,
ir kaip mažas, mažas ryto vyturėlis
suskambės tyli kitos buities daina.

"Renkis, renkis" - suskambės pabudęs varpas
vakaruos,
dalgiui rudenio palinks pribrendę varpos,
juodos girios juodą reguiem sugros.

Amen - laukas, Amen - upė, Amen - pievos,
Amen - Amen... - visata visa pritars.
Ir paims tada tave už rankos Tėvas
geras, geras.

43.I.22.


PAVARGĘ SPARNAI 
EPIFORA

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
sutemo vieškelis, upelis, kalnas, klonis,
sugrįžo paukščiai iš vidudienio kelionės
ir lizduose be rūpesčių užsnūs,
ir nereges žvaigždžių šviesiųjų pro sapnus,
tik tu maldoj jų degantį sidabrą rinksi,
tik tavo skųsis be ramybės žingsniai: -
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
ir žemė savo kelio sūnus šaukia:
"Padėkit sandalus ir nusiimkit kaukę ..."
O tu sakai: - Ne tavo, žeme, aš sūnus,
uždegęs židinius išblėsusius, senus
į amžių aukurą nešu troškimų ugnį!..
Ir praeini pro verdančią bedugnę,
diena nors suglaudė pavargusius sparnus.

Diena jau suglaudė pavargusius sparnus,
nutilo tolumos, laukai, kalnai ir tyrai,
tik pranašingai skamba tavo lyra
ir aidi aidas jos didingas ir agnus: -
Tik tas gyvens, kas siekt aušrų panūs!
Tik tavo giesmės kels mus nenutilę,
kai tarsi tu: - O Viešpatie, priglausk vaidilą,
diena jau suglaudė pavargusius sparnus.

43.II.20.


GULBĖS DAINA

Toli toli, girdžiu, varpai suskambo,
ką šaukia jie - tave, mane, ar juos?
Ar tuos, kur sutemoj paklydo ir paskendo
ir amžinai tenai klajos ...

Toli toli, girdžiu, griaustinis griaudžia,
ką verčia jis - medžius? namus? kapus?
Ar tuos, kur metė nešę dalia graudžią,
jis raško blaško, it lapus ...

Toli toli, girdžiu, mirtis ateina,
ką vesis ji - tave? mane? ar juos?
Ar tuos, kur baigė žemėj gulbės dainą
ir visą dieną laukė jos? ..

Toli toli, girdžiu, kaip rasą, maldą, ką ji -
žaizdas ar kelio dulkes plaus?
Ar tie, kuriuos ji glaudžia ir numaldo,
ar tik ne tie tenai keliaus ...

43.II.15.


Į JŪRĄ

Į ją, į jūrą šaltas vėjas neša
mane, pakilusį nuo žemės dulkių, lašą.

Greičiau, greičiau į jos pakrantę šviesią,
kol vakaro pašvaistės neišblėsę,
greičiau į gelmę, atilsį, ramybę, -
jau dega žvaigždės aukštumoj sužibę,
tamsoj jau ima šviest sodybų žiburėliai,
ir Dievo Angelas ramybę neša gėlei.


O aš ramybės niekur neradau čia,
nei ryto saulėj, nei vidudienio kaitroj,
visur manuos keliuos žvangėjo griaučiai
ir saulė nešvietė tyrai...

Nebuvo man ramybės žemės kloniuos,
nebuvo jos aukštų kalnų snieguos,
po darganoj ir po rudens dumble klajonės
tik ji, tik ji viena sugrįžusį paguos.

Į ją, Į jūra plačią, didelę, galingą,
be pabaigos ir be pradžios krantų!
Visų dienų akimirkos kaip aidas dingo,
į jos, į jūros amžiną alsavimą krentu.

Krentu, nes amžių valios
sugrįžt ten rytą lemta,
greičiau, kad žemės kelias
prieš naktį nesutemtų!..

Į ją, į jūrą, vieną. begalinę,
į ją, į jūrą grįžt ir susiliet,
iš ištrėmimo į visų tėvynę,
į buitį iš mirties ir nebuities.

43.II.25.


NAKTIS

Kai paskutinis saulės spindulys užgęsta,
kai paskutinis vario varpo dūžis,
aukštų pušų viršūnėse palūžęs,
pasineria į vakaro žarų auksinį raštą,

ateina ji liekna, kaip topolių viršūnės,
tamsi, kaip marių gelmės gilios,
tyli, kaip girių giesmės tylios,
sunki, kaip skausmo valandos bekūnės.

Ateina ji suglaust lelijos žiedo,
ateina ji našlaičių nuraminti, -
ir paskutinė ašara nukrinta,
ir "Labą naktį, Jėzau ..." žemė gieda.

Ateina ji, žvaigždžių palikus sostą,
kalnai suklumpa, keliasi pakalnės,
ir kaip malda, jos rankos geros,
švelnios žmogaus pavargusią krūtinę glosto.

Ir kaitrios dulkės, dieną pasikėlę,
vėl prie pilkų arimų glaudžias,
ir tyla aimanos, ir gyja žaizdos skaudžios,
ir, einant tau, nebeseka šešėliai.

43.I.8.


KAPŲ VARTAI

Mes regėjom - daug nuvyto čia vainikų,
mes regėjom - prakeliavo daug pro mus,
mes regėjom. kaip jų žemės sapnas nyko
ir kaip rado jie čia amžinus kapus.

Mes girdėjom - verksmą kūdikio nekalto,
mes girdėjom - raudą mylinčių širdžių,
mes girdėjom - duslūs dūžiai naktį šaltą
ir raudojimas nualpusių žvaigždžių ...

Grįžta žingsniai tų, kurie viešėjo,
grįžta žingsniai mylimųjų ir našlių,
grįžta žingsniai morų mirusio nešėjo,
koplytėlės sargo, daug čia laisčiusio gėlių

Tik negrįši tu, čia ramų atilsį suradęs,
nepraeisi niekad atgalios pro mus,
kaip šalta mirtis, bejausmis ir bežadis,
radęs dieną savo Ten, o čia - namus..

43.II.24.


AVE CRUX

Kai juodą naktį kelias pasibaigia
ir kai audros sparnuos žibinto nerandi,
esi tu rankoj Jo kaip žemėn kritus snaigė,
tu, vargo ašara pasaulio šio veide.

Kai praraja prasiveria po kojų,
ir nebūtis, kaip liepsnos, ima širdį siaust,
Jis vienas tau aukštoj viršūnėj moja
ir sklaido debesis vidurnakčio tamsaus.

Kaip vergas grįžtum rinkt žiedų, kur rytą
kaip karalaitis mynei ir barstei,
o ten, kur kaip žiedai, nuvytę dienos krito,
nebežydės. pavasario žiedai...

- Praėjo pasaka... - tari skausme suklupęs
- Praėjo auksas, vynas, meilė žemės dukterų -

- - - - - - - - - - - - - -

Ir iškeli rankas krantan anapus upės,
ir vieną maldą betaria sustingę lūpos:
- Ave, Crux!..

43.II.14.


PRABĖGANTIS ŠEŠĖLIS

- Eiva, - Tu man tarei, -
į aukštumas iš tų pakalnių ir iš pelkių. -
Nematoma ranka atstūmei durų velkę,
ir pasirodė žiburiai.

Ir pasirodė tolimas dangus,
kaip Tavo vardas - didis, stebuklingas,
ir pasirodė, koks aš nelaimingas
ir koks suvargęs - lyg žmogus, lyg nežmogus…

- Eiva, - Tu man kaip Tėvas pakartojai.
- Eiva, - atsiliepė šilai, pakalnės, gojai.
- Einu, - tariau

ir langines namelio tuščio uždariau.
Ir liko žemė, liko gruodas, liko gėlės,
ir mano dienos - kaip prabėgantis šešėlis.

43.I.6.


PAVASARIO NAKTIS

Naktis ateina per pavargusį pasaulį
ir neša miego kvepiančias taures.
Kaip tulpės žiedas užsimerkia saulė,
naktin ir tu, keleivi varganas, iries.

Kaip angelų laimingos akys, mirga žvaigždės
ir lig kitos dienos apyaušrio mirgės.
Dar nuo sunkios kelionės dega tavo kojų žaizdos,
o tu kaip kūdikis rankas į dangų tiesi ir džiaugies.

Ir tavo džiaugsmo upė netelpa krūtinėj,
jo sklidina visa pavasario naktis,
visi jauni žiedai pavasariniai,
visa, kaip sapnas, žydinti buitis.

43.IX.28.


APREIŠKIMAS

Girdėjau balsą Viešpaties, kaip tolimą griaustinį,
ateis diena, ir vėl baisiu balsu jis žemėj griaus,
mačiau puolimą angelų, mačiau aš cherubinų,
mačiau šėtoną krintantį, kaip žaibą iš dangaus!

Girdėjau balsą Viešpaties jus klausiantį "Quo vadis?",
ir jūs tylėjot kaip tušti pabaltinti grabai,
neprasivėrė lūpos jūsų teisintis, bežadės,
o vienąkart sutems, sutems - ir kelias pasibaigs.

-  Jūs, - tars Anas, - po dešinei, jūs eikit, - tars, - po kairei,
ir niekas žemėn, ką užmiršo, pasiimt negrįš.
Ims baltus žiedus kraut ir skleist kelionėj likę gairės,
ims liūdesys džiaugsmu žydėt, kaip deimantas žėrįs.

Girdėjau balsą Viešpaties - jo niekas nesiklausė.
Ateis diena, "kur Tu buvai, kur?" milijonai klaus ...
Mačiau triumfo Jo dienas, mačiau aš pjūtį gausią,
baimė apėmė mane, ir su jumis dalaus.

42.XII.11.


AURORA

Tenai kalnai, o čia pakalnės žalios,
tenai dangus, o čia bedugnės baisios,
ten iš mirties jauna gyvybė kelias,
o čia mirtis ir po žiedais baltaisiais.

Kas len, kas čia? Kas ten, kas čia? - tu klausi,
ir tavo balsą nuneša be aido
sunkių dienų sparnai į aukštą skliautą,
ir ranką uždeda naktis ant tavo veido.

Ir tu matai tenai balčiausius kalnus,
ir tu mini šią ištrėmimo žemę,
ir tu girdi "sūnau, ateik" šaukimą švelnų,
ir švinta švinta akys rytmetį sutemę.

43.IX.22.


ŽIEDAI, ŽVAIGŽDĖS IR SAPNAI

Visi žiedai nukrito, niekas niekas
jų nesurinks.
Visų pušų viršūnės - sniegas! sniegas! -
vaitos ir links.

Ir tam baltam pasauly būsi vienas,
toks vienas tu,
kaip naktys dienos bus, kaip dienos - mėnesienos
baltų naktų.

Kaip sidabrinės žvaigždės Paukščių Kelio,
sapnai žėrės,
ir akys rymančio šalikelėj smūtkelio
žiūrės, žiūrės.

Žiūrės, žiūrės į žiedlapius po sniegu ir į tavo
gelmes, dangau,
ir kris žiedų, ir degs žvaigždžių, ir bus sapnų krūtinėj tavo
daugiau, daugiau ...

43.IX.9.


ŽVAIGŽDŽIŲ ŽVEJYS

Bežvaigždės sutemos, o tu po juodą upę
braidai ir vakar čia žvaigždes sukritusias renki.
Pakrantės gluosnyje maža paukštelė tupi,
o jos giesmė pavargusi, sunki...

Joje girdėjai tu savos širdies plakimą
ir ilgesį bekraščių vandenų,
joje regėjai tu pavasario dvelkimą
ir skundą žemės palaužtų sparnų.

Joje atsiliepė balsai iš Paukščių Tako,
joje atsišvietė Sietynas iš dangaus,
joje Kažkas ir tau širdin prašneko
balsu ne paukščio, ne gėlės ir ne žmogaus ..

Ir tu eini, keli rankas į dangų,
ir ne žvaigždžių jos kupinos šviesių -
jas juodas upės dugno dumblas dengia,
o veidą - plėnys vakaro gaisų.

Ir iš pakrantės gluosnio išbaidai tu
paukštelę mažą į nakties gelmes... -
Ir tu skubi ten greitai, greitai, greitai,
kaip aidas jos nutilusios giesmės.


IŠEINANTIEMS

Išeinat jūs. Ir nebegrįšit.
Ir niekas niekas nebegrįš,
ar soduos skleisis baltos vyšnios,
ar žemę sveikins vyturys.

Išeinat jūs, kai upės plaukia,
ir kai ruduo, ir kai žiema,
žiedų gegužio nepalaukia
jus iš čionai išvesdama

lemtis. Ne, ne lemtis - kelionė.
Ne, ne kelionė - nebuitis.
Ne nebuitis, o Viešpaties Valia.

Jo rankoj kyla miestai, žydi kloniai,
Jo rankoj keliasi mirtis
ir stoja prie tavęs šalia.

43.III.15.


ESU MIRTIS

Esu mirtis, kuri tave lydėjo
nuo mažo kūdikio sapnų,
esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo
ir vasaros žvaigždynuos gyvenu.

Esu mirtis, kuri gėles aplanko
ir žemės viešpatysčių karalius,
esu aš motina, kuri beturčius renka,
ir karalienė - auksą ir perlus...

Daug sužadėtinių į mano glėbį puolė.
kaip jauno rytmečio rasa, skaisčių,
daug kunigų, daug emeritų ir vienuolių
išliejo ašarų, juos išvedant, karčių.

Daug išvedžiau iš skurdo ir iš bado,
daug iš kalėjimų tamsių išvadavau,
daug pavergtųjų mano rankoj laisvę rado,
ir daugeliui laivų ramiausias uostas aš buvau.

42.IX.21.


KAUKOLĖ

Aušros take sidabro rasos
kaip brangūs deimantai žėrės,
o ji, nakties žvaigždėms užgesus,
į tavo taką vis žiūrės.

Kaitriam vidūdienį nei svėrei
mirtis nei diemedžiui negrės,
o ji ir saulei auksu žėrint
į tavo taką vis žiūrės.

Gelsva žara į žemę liesis
iš vakaro juodos taurės,
o ji ir sutemoms išblėsus
į tavo taką vis žiūrės.

Ir kai danguj ims žvaigždės degti,
ir kai bus mirusi diena,
sutikę savo sesę naktį
jos žvilgsniai daug kam tars: gana!

43.VIII.12.


KALĖDOS

1. RAROTŲ GIESMĖ

Rasokit, dangūs, ir išlykit Atpirkėją,
raudoki, žeme, sielvarto rauda...
Šaukei Jį lūpom pranašų - Jis neatėjo,
aukei burnojimais ir skundais ir malda.

Rasokit, dangūs, - puolam - trokštam - mirštam -
sukepo mūsų širdys, kaip sausa žolė,
tik Tu per potvynius gali išvest mus, Kristau,
tik Tu sausroj pagirdyt mus gali.

Tik Tu, į mūsų klaikią naktį žengęs,
išvesi mus iš ūkanų, karų,
pakelsi skliautą mirštančios padangės,
žvaigždes nauju papuoši sidabru.

Rasokit, dangūs, nuodėmę nuplaukit,
rasokit, dangūs, teatgis širdis,
te amžių upės pasikėlęs sriautas
mus neš Tavan krantan, kaip Nemunas žydįs.

42.XII.14.


2. UŽGIMIMO GLORIA

Naktis. Miegojo Rašto Šventojo žinovai.
Naktis. Miegojo ciesoriaus sargyba ir kariai.
Naktis. Miegojo skausmas žemėje visoj plačiojoj,
ir slėniuos - kaimenės, ir kloniuos - vyturiai.

Tamsoj užmigo kedrai, tamarisai.
Tamsoj pabudo mirštantis žmogus.
Ir tapo kūnu Žodis Viešpaties didysis,
ir žemėn nužengė dangus.

Ir kaip griaustinis "Gloria" sugriovė,
prašvito Viešpaties pirmoji žemės šios diena,
 ir puolė piemens ir karaliai Jam po kojų,
ir puolė pragaro gelmėn pasaulio dargana.

"In terra pax..." pro griausmą balsas tarė, ,
"In terra pax ..." atsiliepė kalnai.
"In terra pax..." kiečiau už akmenį ir varį
te, žeme, Kristaus vardas švies tau amžinai.

42.XII.18.


DIEVO MOTINOS LOPŠINĖ

Tyliau, tyliau, naktie, dvelkimą švelnų
nešk čia pro palmių miegančius lapus,
ir vėjas tenepūs čia nuo Libano kalno,
ir ant Jordano te rasa lig ryto bus.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, -
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Po nuodėmės Adomo ir po Kaino
te savo sėklos pragaras daugiau nesės,
tegu tyloj viena šventa naktis praeina,
te Jis prieš pirmą savo žemės dieną pasilsės.

Sustokit, vandenys, upeliuose Jordano,
Gelboės šaltos versmės, neišduokit jų,
ir jūs, kur Ezdreliono lygumose bandą ganot,
tyliau ten šūkaukit avis paklydusias, ir jūs

tyliau, tyliau giedokit, serafimai.
ir žvaigždės, jūs plazdenkite tyliau,
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išauš.

Balsai nutilkite Baalo ir Elijo,
ir tau, Saliamono vėlė, gana raudų,
sveika. viršukalne Ermono, tu Leliją
išugdžius mano Jėzaus, mano Viešpaties vardu ...
.        .
Nežadinkit širdies Jo po kelionės,
"Išganymo!" - nešaukit pasmerkti,
jus, alkanieji, neraudokit "Duonos!.."
"Stebuklo ..." - jūs nemelskit, fariziejai papirkti.

Vadai, nešaukit - "Keršto!", "Laisvės..." - pavergtieji,
"Mum - gyvasties, o jiem - mirties!" - kariai,
ir tu be reikalo, ir tu, parpuolus Galilėja,
be atgailos be reikalo pakilsianti tarei.

Nežadink meilės Jo, šventasis Asyžieti,
ateis diena, ir ji pabus, ji saule švies!
Tu neieškok manęs, šventoji Bernadeta,
ir tu, don Bosko, nevadink Jo, dar nekviesk ...

Tepailsės Jo mažos kojos po kelionės,
po tiekos amžių, tiek juodų sunkių dienų,
nešaukit jūs, aukšti kalnai Ermono,
širdies nežadinkit iš dangiškų sapnų.

Tyliau, tyliau giedokit, serafimai,
ir žvaigždės, jūs, plazdenkite tyliau, -
ir aš be atdūsio prie Jo, prie mano džiaugsmo rymau,
kol rytmečio šviesi žara išaus.


ĄŽUOLAS

Prieš šimtmečius įaugo mano šaknys šiton žemėn,
ir šimtmečių juoda audra jų neišraus, -
ar išdidi viršūnė tėviškės padangę ramią remia,
ar ūkanose prošvaisčių dairaus.

Esu pagairėj aš šiaurinio šalto vėjo,
esu aš kryžkelėj rytų ir vakarų,
daug Nemunu vandens, daug rytmečių šviesių tekėjo,
ir daug užgeso neprabrėškusių žarų ...

Ir sirpo vasaros, ir aukso saulė švietė,
ir klydo gervių klyksmas rudenio takuos,
visų pavasarių padangėj mano rankos plėtės,
ir paukštis svetimas žemyn nenulenkė šakos.

Girdėjau giriose aš Gedimino ragą,
girdėjau aidą jo aukštajam panery,
mačiau, kaip laužai, šaukdami kovon lietuvį, dega,
ir kaip krūtinėse negęsta jų liepsna skaidri.

Mačiau, kaip griuvo akmenio statytos pilys,
mačiau, kaip upės seko ir kalnai,
mačiau, kaip piliakalnius milžinams supylė,
kad jie gyventų čia kaip žemė, amžinai!

Po mano kojom Romuvos šventa ugnis ruseno,
po mano kojom geso plėnys pelenų senų,
aš prie širdies glaudžiu Smūtkelio koplytėlę seną
paguodą temstančių ir viltį švintančių dienų.

.. Manų šaknų žaliam, gyvam pavėsy
vaidilų kanklės nešė dainą kloniams ir laukams,
mano galvos vainikan naktį krito žvaigždės šviesios,
ir tarė žemė: - Rink, jos rytą lems!

Į juodą žemę sunkės ašaros ir kraujas,
ir aš, kaip deimantus, slėpiau jas tarp šaknų,
ir aš, lapus iš skausmo plėšdamas, rinkau jas
vergų, baudžiauninkų, tremtinių, kankinių...

Ir tarė dangūs: - Ąžuole, stovėk, kai vėtros plėšys,
ir nedrebėk, kai duobkasiai sueis iškast tavęs -
manų skliautų Apvaizdoje tu amžiais čia stovėsi,
kas neš manas kalvarijas, tas mano šventę švęs.

Ir brangų lobį ašarų, žvaigždžių, kančios ir kraujo
glaudžiu ir saugau dienai gyvą po žeme.
kai po visų naktų užgims pasaulis naujas,
iš jų kad gaustų Viešpačiui šviesi garbės giesmė!

43.III.2.


TOPOLIAI

Ak, kiek kartų, kaip maldoj, šlamėjot,
ašarą ištraukę iš širdies,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs, sargybiniai vidurnakčio žvaigždės.

Ak, kiek kartų sunkų lažą ėjo
mano protėviai, likimo užmiršti,
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jūs jų liūdesio ramintojai aukšti...

Ak, kiekkart pakilę upės liejos,
laužiant ledo tiltus, iš krantų,
jūs, pakluonių topoliai aukštieji,
neužmiršot, neužmiršot tų naktų.

Ak, kiek kartų lenkė rūstūs vėjai
išdidžiąsias jūsų viršūnes, -
čia pro jus, pakluonių topoliai aukštieji,
jie pavasarį ir jums ir mums atneš.

43.1.2.


TĖVŲ NAMAI

Kai tave menu aš, tėviške senoji,
su tavim kai atminimuose esu, -
sningant - gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj,
lyg tavam sodne - šviesu, šviesu.

Kai tave menu. tėvų namų ugnele,
mano šaltos rankos šyla vėl,
vėl gyventi tavo dienai širdį kelia
amžinos gyvybės žydinti srovė.

43.II.17.


KAUNO KATEDRA

Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai,
pro ją - kaip ledo ižas Nemune -
pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai,
kaip maldininkų giedanti minia.
O ji kaip motina gera ten tebestovi
mūs, klystančių vaikų - ramybei, Dievo - šlovei.

Prieš Tabernakulą maldaudamas paguodos
kai suklumpu ant akmenio senų šaltų grindų,
tarp pėdų elgetų, tarp kanauninkų, rodos,
ir vyskupo Valančiaus pėdą likusią randu...
Ir rodos man, girdžiu, lyg tartų ji ramiai čia;
- Einu lankyt našlaičių ir našlių žemaičių.

Einu papasakot apie Izidorių artoją
ir apie daugelį krikščionių kankinių,
palaimintų nuog žemės dulkių ir linksmybių Sutvertojo,
pagarbintų nuog daugelio tyros širdies žmonių.
Ir rodos, jį šventų skliautų aukštybėj
mučelninkų pulkai ir netekėjusios mergaitės lydi.

O pro kolonų marmurą ir auksą,
o pro sietynų žiburius šviesius
ateina vyskupas Antanas Baranauskas
su palme rankose, kaip palmė pats tiesus.
Ir rodos man, girdžiu jo žingsnį lėtą,
ir rodos, sako jis: - Einu lankyt poetų ...

Einu lankyt Adomo Jakšto ir Maironio,
sustojusių iš Katedros Bazilikos šalių,
nešu pasveikinimą tėviškės jų klonių
ir viltį grįžtančių pavasario balsų ...
Ir rodos man, šventų skliautų aukštybėj
jį angelų baltų pulkai kaip tėvą lydi.

Pro ją praėjo šimtmečiai besieliai,
pro ją - kaip ledo ižas Nemune -
pro ją skaistaus rugpjūčio debesėliai,
kaip maldininkų giedančių minia.
O ji kaip motina gera ten tebestovi
mūs, klystančių vaikų - ramybei, Dievo - šlovei.

43.II.22-3.


PAGUODA

Į tenai, kur žydi mėlynos alyvos,
kur upeliai skamba sidabriniai,
debesėliai supasi mėlynėj,
tartum vėlės prosenelių gyvos,
ten, kur prie seklyčios lango rymo
jazminų nusvirę baltos kekės,
į tenai vis grįžta mūsų akys
sapnuose senų atsiminimų

iš kelių, kur raudam pasiklydę.
iš kelių, kur visos viltys gęsta,
iš kelių, kur, kaip belaisviai naštą,
nešėm sunkų žemės vargo kryžių ...
Iš kelių, kur saulė nebešviečia,
ir iš prieblandų, kur juodą naktį žada,
iš kelių ant plono plono ledo,
iš kelių tarp rožių ir erškėčių

į tenai, kur aukso saulėj krykščia
vaiko žingsniai pagirių takeliuos,
kur Pirmos Komunijos laimingas kelias,
kur šaltinis, kaip malonė Dievo, trykšta,
ten, kur motinos daina lopšinė aidi,
kur senelio pasakos klajoja,
į tenai tave, bedali, moja
pirmos ryto gėlės prasiskleidę.

Iš dienų, puoštų mirties ir kraujo,
iš dienų, kur chaosan paskendo
praeitis be balso ir be gando,
kur krankliai suskridę tepuotauja,
kur nei mirt nelemta, nei gyventi,
kur apokalipsio šoka griaučiai,
iš tamsos, kur visą žemę siaučia,
 iš tamsos į pirmo ryto šventę,

į tenai vis grįžta mūsų akys.
Tilkit, requiem, ir geskit, geskit, žvakės.

43.II.5.


LIETUVOS SŪNUI

Dar žydi vasarų šviesių laukai ir lankos,
aukštuos pagojuose dar ošia ąžuolai,
ir netušti mažų paukštelių inkilai,
ir rūpestingosios laukų Rūpintojėlio rankos

dar laimina bevaisę varpą vasarojaus -
ir ji palinksta po grūdų našta.
Ir svyra usnė kelio dulkių apnešta,
ir ją sumindo pakeleivio sunkios kojos.

O Nemunas dar teka kaip tekėjęs!
O duburėliai Pyvesoj dar gilūs vis!
O velniakalnio naktys dar prašvis!

Ir tu, iš amžių glūdumos į čia atėjęs,
per amžius saugok Nemuną, tėvų namus
jo krantuose, ir Pyvesą, ir vasarojų mūs.

43.I.4.


LEMTIS

Tave kalnų viršūnės šaukia,
tavęs pakalnės žalios laukia,
o tu, kaip vergas vakarais,
čia stovi, lauki ir dairais.

Tau čia žiema kelius užpustė,
praleidai čia tu naktį rūsčią-
ir amžių amžiams likt tau čia
su sielvartu ir su kančia.

43.II.16.


MYLIMIEJI

Tavim tikėjau, kai buvai parpuolus,
tavim tikėjau, kai buvai laisva,
ir kai po kojų griuvo aštrios uolos,
likai nemirusi, gyva.

Tu man tarei: - Čia veda mano takas -
mirties, ir sielvarto, ir vargo puoštas jis…
Ir man, o mylima, to tavo kraičio teko
dangaus palaiminta dalis.

Kai tu verkei, ir aš verkiau parpuolęs,
kai tu meldeis, ir aš kartu meldžiaus,
kad ryto rožėm virstų kietos uolos
kely užgesusios kančios.

43.II.16.


ŽIEMOS LOPŠINĖ

Giliam sniege paskendę miega girios,
sodybų obelys, klevai ir ąžuolai,
giliam sapne ir tu, tarytum mirus,
manoji žeme, nutilai...

Po baltu nuometu, kaip nuotakos, pušelės.
po baltu nuometu senoji Šatrija,
bet ryto aušrą kai pažadins Paukščių Kelias,
manoji žemė žengs su ja.

Miegokit, obelys, miegokit lygios lankos,
aukšti milžinkapiai, miegokit po sniegu,
ir kol sūnaus - pavasario tave pažadins rankos,
o žeme - motina, miegok.

Tegu tavuos sapnuos dienos gyvybė bręsta
ir amžiaus žygių eisena jauna ...
Miegok tu po sniegu, budėk žvaigždynų raštuos,
o žeme - motina mana.

43.II.2.


TU IŠĖJAI...

Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom.
Miškuos paliko sunkios uogų kekės.
Ir mes miškų tamsiųjų nebelankom,
usnim ir kadugiais apaugo takas.

Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom.
Laukuos paliko sunkios kviečių varpos.
O mes ne sau su ašara jas renkam
ir su malda, kai šaukia Agnus Dei varpas.

Tu išėjai. Tuščiom, beturtėm rankom.
O širdyje paliko tuščia, tuščia.
 Ir kol pasauly gaus mirties patrankos,
nebus tavęs čia ir gyvenimo nebus čia.

43.II.19.


KAS SAVO ŽEMĖS ŠIRDĮ JAUČIA

Kas savo žemės širdį jaučia
iš juodžemio vagų gimtinių,
kas savo žemės širdį jaučia
srovėj upelių sidabrinių,
kas savo žemės širdį jaučia
mažam laiškely rugio daigo,
kas savo žemės širdį jaučia
gyvoj gėlėj po gruodžio speigo,
kas savo žemės širdį jaučia
bangoj melsvųjų marių lino,
kas savo žemės širdį jaučia,
kai vargo pėdos dirvą mina,
kas savo žemės širdį jaučia
kai žydi rožės ir kai sninga, -
galybių Viešpats maloniausias
palaimins derlių jo duosningai.

43.IX.20.


ŽMOGAUS GOLGOTA

Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai,
niekas jų mirties nakty nesiklausys,
veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą,
veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys ...

Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas
ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai
į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas,
į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj.

Skyla uolos ir granito sienos trupa,
ir kaip lapas dreba žemė nebylė,
nepravers ji skausmo skundui lūpų
ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely.

Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.

kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.


AMŽIŲ KELEIVIS

Kas tu esi, kur tu eini, keleivi -
į nežinią, į naktį ar audras,
ar rytmečio padangės nusiblaivę
kely tik tavo liūdną kapą ras?

- Esu aš tas, kurį išugdė žemė,
esu aš tas, kur laimino dangus,
kam naktys blaivosi, kai dienos jau sutemę -
esu aš tas, esu aš tas žmogus.

Aš iš saulėleidžių renku rytojaus ugnį,
aš iš vidurnakčių šviesias žvaigždes renku,
aš gyvas pereinu marias, gelmes, bedugnę,
upes - be tiltų, kalnus - be takų.

Esu aš tas, kuris pamynė mirtį juodą,
esu aš tas, kurio audra nenusineš,
ir kad lydėčiau jus, ne vaišių soduos,
tautoj, audroj, dainoj ieškokite manęs.

43.VIII.22.


ARTOJŲ MALDA KALĖDŲ KRISTUI

Juoda naktis. O žemėj balta, balta...
Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės.
Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą
iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.

Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,
ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės
giesmės aidan pabudę šaukia širdys - - -

- Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
 mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, -
tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį...

Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą,
palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę,
te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,
te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.

Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą,
ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią,
ir amžių palikimo didį testamentą,
ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių...

Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų,
pagriovėlio baltąją ramunę,
baudžiavoj parpuolusį artoją,
amžių amžiais gyvą panemunę!

Palaimink, Kristau, dobilo atolą,
Gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią,
pjūties gubų ledai teneužpuola,
ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių...

Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją,
ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo,
sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, -
išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.

- - - Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, -
ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų ištiesia ranką
ir tyliai laimina visų artojų širdis ...

42.XI.29.


DE PROFUNDIS

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu tavęs, vidurnakčio Žvaigždės!...

	Bedaliai stovime,
	išgirsk vaitojimą,
	klausyk raudojimo
	vaikų Tavų -
	Tave tikėjome,
	Tavy sudėjome
	Tavin tekėjimą
	dienų savų...

Karčiais nuodais apkarto mūsų žemės vaisiai,
mūs rankų drebančių nelaisvėj nuskinti...
Pražudėm praeitį, praradom dabartį, beteisiai,
kaip skurdūs lauko paukščiai, drebam nevilty.

	Bedaliai stovime,
	išgirsk vaitojimą,
	klausyk raudojimo
	vaikų Tavų -
	Tave tikėjome,
	Tavy sudėjome
	Tavin tekėjimą
	dienų savų.

Tik Tu, kuris gyvent pažadini leliją,
Kuris laukus šilkais, o kalnus sidabru apdalinai,
kurio alsavime numirę kelias ir ligonys gyja, -
tik Tu, o Viešpatie, tik Tu tark Žodį iš Tenai…

	Bedaliai šaukiame,
	ateik arčiau, ramink,
	stebuklo laukiame
	vaikai Tavi.
	Tamsoj uždusome,
	bet ne, nežūsime,
	Tavy vėl būsime
	gyvi, gyvi!..

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies,
einu Tavęs, Paguodos Žodžio, ieškoti,
einu Tavęs, vidurnakčio Žvaigždės.
Kaip kalnuose upelį, Viešpatie,
			grąžink belaisvius mūsų!
Kaip tyruos karavaną, Viešpatie,
			grąžink belaisvius mūsų!
Kaip savo gūžton paukštę, Viešpatie,
			grąžink belaisvius mūsų!
kaip nulaužtą šaką, Viešpatie,
			grąžink belaisvius mūsų!

	Bedaliai šaukiame,
	ateik arčiau, ramink,
	stebuklo laukiame
	vaikai Tavi.
	Tamsoj uždusome,
	bet ne, nežūsime,
	Tavy vėl būsime
	gyvi, gyvi!..


Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti,
ir kris karaliai, kaip vergai žemi, po kojų,
Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios,
ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų ...

Tu stosi, Viešpatie -
			jų bombos kris kaip rūkas,
Tu tarsi, Viešpatie -
			kaip lapai jie drebės,
Tu mosi, Viešpatie -
			ir vėl diena bus Dzūkuos,
Tu šauksi, Viešpatie -
			pakils jie iš duobės -
šiurpiam biržely kritę Pravieniškiuos,
ir Zarasuos, ir Petrašiūnuos, ir Panevėžy,
Rainių miškelio kankiniai, kaip kraujo žvaigždės blykčios,
kad liautųs tėviškė skausme rankas grąžyt!
Ir bus Aukštaičiuose,
ir bus Žemaičiuose
dvasia jų amžių amžiais vis gyva,
ir žengs į ateitį,
ir bus gyva tauta,
kad šviestų amžiais Lietuva laisva!

Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie,
iš gilumos susopusios širdies, -
ateik, ateik į tamsų mūsų vargo vieškelį,
ir mūsų rytdieną nušviesk, šviesi Žvaigždė!

43.I.27.


ŠV. IZIDORIUS

1. Ryto malda

-Palaimink, Viešpatie, pakol į vagą stosiu,
Tu rankoj mano jaučių vadeles turi...
Ir sveikina atskridus jį pirmoji kuosa,
varnėnas "Padėk, Dieve" švilpia pagiry.

- Padėk man, Dieve, te paukšteliai sotūs
Tau už mane skrajodami giedos,
mielaširdingas Tavo Majestotas
žaliems laukams te giedrią dieną duos.

Kaip Ostija už miško saulė kyla,
upelis, vėjas ir giria nutyla,
atverčia debesys dangaus skliautų mišiolą -

ir šventasai Izidorius artojas
suklumpa ir ekstazėje žegnojas,
ir ryto maldai jaučių jungas puola.

2. Šeštadienio vakarinė

Juodų vagų atriektos šiltos riekės
toli toli per lygų lauką tiesias,
noragų kieto plieno nebesiekia
saulėleidis ramus, išblėsęs ...

"Jesu dulcis memoria ..." šiurena vėjas,
paukšteliai grįžta savo gūžton,
tiktai kaip motina prieš pirmgimį,
prieš sėją pabudus žemė atsidūsta.

- Į Tavo, Viešpatie, rankas aš atiduodu
ir savo poilsį, ir dirvą juodą, -
galulaukėje šventasai Izidorius artojas

ant kelių klumpa tardamas. Arimą peržegnoja…
Ir atilsio maldaudamas kai jaučių jungas puola,
užverčia debesys dangaus skliautų mišiolą.


ŠV. ANTANAS IŠ PADUVOS

1. Gyvenimas

Jo balsas Viešpaties galybę gyrė,
jam, pasninkus užlaikant ten kalnuos ...
Jo klausė debesys ir prasiskyrė
ir ant pamokslo klausančios minios

nė lašas, tarus "prasiskirkit". neužkrito;
nė lašas ant širdžių tų neužkris,
kas, tarnui Jo iš Paduvos "atverkit" tarus rytą,
atvers jo Viešpačiui, vidudienį ateinančiam, duris.

Biblijos Arka ir Limoges kustos,
teguodžia mus tavasis Brives būstas,
ir tavo regulos negęstanti šviesa

nuo Paduvos lig Kretingos tešviečia.
Ir kaip prikėlei širdis albigiečių,
prikelk ir mus, palaistęs dangiška rasa.

2. Mirtis

O gloriosa Domina, excelsa...
O Motina mana danguos,
išgirsk sugrįžtančio keleivio balsą
ir paskutinę valandą paguosk.

Matau aš savo Viešpatį, matau Jį
ateinantį ir šaukiantį mane,
nuo žvilgsnio Jo sustingo mano kraujas,
ir nebegrįžt man į Camposampiero, ne ...

Netepkit, broliai, jūs aliejais mano kojų -
Jis patepė, su Juo aš išeinu
už priemiesčio Capo di Ponte, už kalnų...

Ir susirinkę minios kai raudojo
ir kai stebuklo meldė karstą nešdami,
jis tarė: - Broliai, melskitės, bus amžinai gyva gelmė

43.II.26-7.


ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

1. Alvernos vienuolyno maldininkai

- O salutaris Hostia, o ryto Saule,
o amžinų dienų šviesi versmė,
Tau pasimelst aš atėjau į šį pasaulį
ir pasidžiaugt tava žiedų žeme.

Ir kai rankas sudėjau džiaugsmo maldai,
Parcinkulėn keliaudamas kalnais,
iš negyvos uolos žiedų dvelkimą saldų
Tu leidai man, o Viešpatie, tenais...

Ir apie šventą galvą jo baltų balandžių,
kaip Viešpaties apaštalų būrys,
"O salutaris Hostia" kartu burkuot pabando,

ir kaip varpelis ima skambint vyturys.
"Per saeculorum. Amen", - krankia juodos varnos,
ir kaip bažnyčia ima gaust kalnai Alvernos.

43.XI.22.

2. Pamokslas paukščiams

- Garbė būk Jėzui Kristui, Bastijos, Asyžiaus,
Battonos ir kitų apylinkių gyventojai linksmi,
netūpkit niekad jūs ant švento medžio kryžiaus,
kad ir gražiausia jūsų bus giesmė!

Ir ant šakelės Jėzui tinka jūsų tyras balsas,
ir tavo, strazde, kaip malda, ir tavo, varna, negražus,
iš rankų Viešpaties visiems grūdeliai byra skalsūs,
kad pepenėtų didelius - vis alkanus - ir - sočius vis - mažus.

Puikus balandi, šventą Tėvą Inocentą garbink,
gi tu, lakštingala, šventam Honorijui giedok,
o sesė Klara laukia tavo, vytury, maldos...

O mes visi, ereliai, kuosos, Dievui duokim garbę, -
kas aukštumoj, kas vabalus berinkdami po žemę...
Ir visi paukščiai Umbrijos jam tarė: "Amen! Amen!"

43.XI.25.


ROŽIŲ LIETAUS ŠVENTOJI 
Šv. Teresėlė

1. Aš siųsiu Rožių lietų ...

Bus daug nuo Viešpaties nutolusių vaikų
ir daugelis Betliejaus mažą kūdikį užmirš,
daug netikės, ir daug tikės, bijodami pasisakyt "tikiu",
ir, kaip uoloj pasėtas kviečio grūdas, mirs.

Ir tarė ji: - Leisk, Viešpatie, aš siųsiu Rožių lietų,
kad atsigautų vargstanti žmogaus širdis,
kad ji, ko amžiais netikėjo, įtikėtų,
kad atsivertų jai stebuklo paslaptis.

Ir tarė ji: - o Mylimas, visur visur esi Tu -
Esi Tu, Jėzau, danguje, esi prastam Lisieux,
Esi Tu savo mylimosios širdyje ...

Iš Tavo sodo man lapeliai rožių krito,
į Tavo sodus aš giedodama einu
pasaldint žemėj likusiems karčių dienų.

2. Karmelio Gėlei

Tylumoj tamsaus Karmelio
tu kaip žiedas sušvitai, -
šviesk, šventoji Teresėle,
žemėj, Dievo užmirštoj.

Amžių kalno kiparisas,
slėnių lauko lelija,
pažiūrėk daubon Dubysos
ir žiedais palaimink ją.

Pro dangaus skliautus aukštuosius,
pilnus Viešpaties žvaigždžių,
te stebuklo tavo rožės

kris ant mūs silpnų širdžių.
Ir pavasariu dangaus
šaltos širdys atsigaus.

43.III.26-8.


VALLIS UMBROSA 
Šv. Bernardas - neturtėlis ir atgailotojas

"Bernardai, ko čia atėjai?" paklausė žemė, ,
,Bernardai, ko čia atėjai?" dangus paklausė.
- Į žilą samaną pasižiūrėt, kol nesutemę,
ir Viešpaties didžiuos dienos darbuos paliaupsint.

"Ko atėjai į girių gelmę, į giliausią?
Kas iš pasaulio tavo liūdną sielą tremia?"
- Aš atėjau cistersų kelio pasiklausti
ir žemės laimei ir džiaugsmams ištarti amen.

Ateikit, šaukia čia ir jus vallis umbrosa,
ateikit, šaukia ąžuolai ir pušys žalios,
ar kunigaikštis Akvitanijos, ar brolis tu karaliaus.

Palikit rudeniui puokštes akacijų ir rožių ...
Kaip čia atėjom, taip išeit bus ar ne džiaugsmas,
kai Jėzaus rožių Karalienė pasišauks mus?!

43.III.26.