Laura Sintija Černiauskaitė


Ramas ežero vidury


Dienos slinko kupinos neblėstančios nuostabos ir klajonių. Būdavo tokių, kad Ramas virpėdavo dėl kiekvieno medžio ir šviesiam lange sudūlavusio silueto, nuo kiekvieno lietaus, katės tarpuvartėje. Styga trūko, kai kartą girtas jis įsėdo į traukinį ir po dviejų valandų išlipo kažkokioje miško stotelėje. Norėjo eiti. Ramas, ilgai nesvarstydamas, įsibrovė į mišką ir pasileido šia nakties vieta, ir tokia sekli, kad dugnas bolavo tamsoj kaip milžiniškos žuvies pilvas, o išlipus iš valties, vanduo siektų tik iki pusės blauzdų. Vieną naktį, pasiėmęs į rankas žibintą, Ramas išlipo seklumoj ir dairydamasis patraukė per ajerus. Netrukus jo kojos užkliuvo už žemos siauros valtelės, o toliau, juodoj ajerų tankmėj, apvalus žibinto atšvaitas sugavo siaurą jaunos moters veidą pravira burna. Veidas nesuvirpėjo kaip vandens raibulys, ir neišnyko, tik burna, plati ir gili kaip ola, tyliai užsivėrė. Valandėlę Ramas žvelgė į moterį, o moteris žiūrėjo į Ramą skaidriom ir sustingusiom lyg ledo taurės akim. Paskui jos veidas užsidengė ilgų, tamsių plaukų gūsiu, - papūtus vėjui, - ir ji pasipurtė, vėl atblokšdama juos nuo akių ir lūpų, akių, kurios skrodė tamsą, kaip peilis.

- Kas tu? - paklausė Ramas.

- O kas tu? - savo ruožtu paklausė ji žemu maloniu balsu, ir sumirksėjo, gyvybe už-liedama sidabrines akis.

- Aš čia plaukioju, - paaiškino Ramas. - Ir pamažu kraustausi iš proto.

- Mačiau.

- Ką?..

- Kaip kraustaisi iš proto... Ar galima į tavo valtį?

- Žinoma, - sutiko Ramas. Kai ji visu ūgiu išniro iš juodų ajerų ir atsargiai nubrido link Ramo valties, jis pamatė, kad tai visai ne jauna moteris, o greičiau sužvarbusi mergaitė šviesiu šonuose iki šlaunų prakirptu drabužiu, vandens žolėmis apsipynusiomis kojomis. Ramas laukė stebuklo - tarsi sapno. Jiedu susėdo Ramo valtelėje.

- Paplukdysi mane? - paklausė mergaitė, ir jie išplaukė.

Sapnas augo, plėtėsi, kiekvienas judesys, kiekvienas atšvaitas įgijo savo prasmę.

- Nebijai? - paklausė Ramas.

- Ko? Tavęs?.. Jau septinta naktis, kai tave beplaukiojantį regiu, ir, man atrodo, tu visai nepavojingas.

- Tai tu tada iš ajerų žiūrėjai?

Ji tik supynė rankas tarp kelių ir, palen-kusi galvą, žiūrėjo į vandenį. Į Ramą ji nė karto nepažvelgė.

- Kur gyveni? - paklausė Ramas, jausdamas, kaip jo kūnu sklinda vis karštesni virpesiai.

- Ten, - mostelėjo mergaitė į vakarus, vis dar nežiūrėdama į Ramą, tarė. - Ko tu čia atsidanginai? Ko užklydai į šitą gūdų už-kampį? Matai pilką ir sidabrinį vandenį? Aš buvau tokia pat rami. Matai tą raibulį?.. Tai tu. - Ir ji krūptelėjo nuo šaltų vandens purslų, kurie užtiško ant jos skruostų ir plaukų, kai Ramas smarkiau pliaukštelėjo irklu per vandenį.

- Jauti lašus?.. - tyliai nusijuokė Ramas. -Tu nusileidai kaip jie, ir kiekviename iš jų - po mažytį mėnulio ir sapno atspindį. Ką man daryti?

Mergaitė nepatikliai žvilgterėjo į Ramą, pagalvojo ir nusišluostė veidą ranka.

- Tai, ką aš padariau, - tarė ji.

- Negaliu. Ir tu negali.

- Aš galiu. Išvydau tave prieš septynetą naktų, užsigeidžiau į tavo valtį, ir štai aš čia. Bet ne! Aš moku būti tik viena. Tai mano ežeras, mano naktis. Tavo ežeras ne čia, ir naktis kitur. O aš... Iš tavo nakties kaip lašas ir išgaruosiu.

Ji atsidūsėjo, giliai ir sodriai, Iyg žolelė, po to, kažką sugalvojus, suėmė rankom Ramo delną, kuris jau pats į ją tiesėsi.

- Uždėk man ranką ant paties viršugalvio, štai taip, ir pakalbėkim, - paprašė ji, nusliuogdama ant valties dugno ir spaus-dama jo didelį delną sau prie plaukų. - Ar tu to senio, kur trobelėj gyvena ant kranto? Pažinau jo valtelę. Pasidirbo ją, kad mėnesienos naktimis, kai ežeras šviesus šviesus, mane pasigautų. Mėnuliui patekėjus išplaukia į ežero vidurį ir šaukia: undine! Priplaukia taip tyliai tyliai prie seklumos, kur, žino, slepiuosi, bet bijo ten žengti, tai šaukia, šaukia mane, lyg ką svarbaus pasakyti norėdamas, kol man įgrysta klausytis, ir aš imu dainuoti vieną dainelę... Visad tą pačią. O širdis taip plyšta... Kaipgi dabar įtikinsi tą pusprotį atsiskyrėlį, kad jis klysta... Aš negaliu... Ir neateiti čia negaliu, šaukia kažkas... Ar tai senis... Ar tai ežeras. Ar abu... Tiesiog jaučiu to senio skausmą, taip ilgai jam geliantį, jaučiu jo mintį, ūka-notais vakarais rezgamą tarpdury, kur jis sėdi ir rūko lapus... Ką tas senis nori man pasakyti?..

- Nežinau, mes nešnekam. Galvojau, jis kurčnebylys.

Mergaitė papurtė galvą mėnesienoje.

- Nuo to laiko, kai tu čia, jis nebeplaukioja. Žinoma, tu užėmei jo vietą... Pirmą kartą aš net pagalvojau... Kaip kvaila, bet man pasirodė, kad tai senis, trumpam susigrąžinęs savo jaunystę, plaukia atverti man paslapties... Bet ne.

- Tai buvo labai puiki mintis. Gal senis ko tikisi iš manęs.

- Nežinau. Sunku jį suprasti. Mano motiną žmonės vadina ragana, kai kurie tarpusavy šneka, kad ji to atsiskyrėlio senio duktė..- Aš nežinau. Ji ir pati nežino. Jie galėjo sukurti tą istoriją iš smalsumo, juk mudvi gyvename atokiau nuo kaimo, per pelkes iki čia nebus net kilometro, grybaujame sau per dienas. Sutikę miške žmonės mūsų lenkiasi, nežinau, kodėl jie mūsų vengia... Prie ežero ateiti irgi bijo... O ežeras... Aš jį net sapnuoju. Sapnai tokie tikroviški, lyg niekuo nesiskirtų nuo realybės, jie mane iškamuoja. Dažnai matau, kad šnekuosi su atsiskyrėliu, bet pabudus niekad neatsimenu ką, o kai nerimas tampa visai nepakeliamas, tai pabundu nakčia ir bėgu prie ežero, ir krentu į jo sidabrinį vandenį, ir plaukioju, kol jėgos visai išsenka, o auštant grįžtu namo!.. Tas ežeras didelis ir vėsus kaip bejausmė širdis. Jis neduoda man ramybės, klajūne. Jis - kaip aš.

- O senis? Ką tu dar žinai?..

- Žmonės šneka, jis atsirado šiose vietose kartu su ežeru, su ežeru ir išnyks. Niekas pas jį neina. O aš, ypač keičiantis vėjui, jaučiu kvietimą... Stiprų, nenumaldomą, nerimastingą tokį... Vieną vakarą neištvėrus tyliai nuplaukiau prie senio trobelės per visą ežerą, be valties, nes vandenyje jaučiuosi kaip žuvis ir galiu ilgai plaukti nepavargdama. Pasislėpusi melduose, ėmiau stebėti, kas bus. Senis susisuko iš lapų suktinę ir atsisėdo ant slenksčio parūkyti. Paslaptis!.. Ko gero jau daug metų nė vienas žmogus nebuvo priėjęs prie jo taip arti, nes jis kažką pajuto, staiga apsidairė, išplėtė nosies šnerves ir suurzgė, matytum, kaip laukinis vilkas!.. Aš taip išsigandau! Negalvodama, ką darau, šokau iš meldų ir vos spėjau nuplaukti toliau nuo kranto. Tada atsigręžiau pasižiūrėti. O senis stovi prie pat vandens ir prisidėjęs delną prie kaktos žiūri žiūri žiūri... Ilgai ilgai! O kai pamatė, kad toliau nebeplaukiu, staiga pašaukė mane, vadindamas undine, ir aš supratau, kad pamišęs senis palaikė mane kažkuo labai išsiilgtu, tarsi būčiau kitos padermės... ir kartu... Kad tu suprastum... Ir kartu supratau, kaip ilgai to laukiau, nes staiga pasijutau tokia tikra, ilgesys išnyko, staiga pažinau vandenį, žuvis, vabzdžius ore, labai labai trumpam, bet tas naujas vardas pažadino manyje tikrumą, nutolo ta nesvarumo būsena, lydinti mane visą gyvenimą, ir aš daugiau nebuvau miražas... Supranti... Kažkas mane pažino... - tai pajutau pirmiausia. O paskui šviesios durys vėl užsivėrė, aš išsigandau, ėmiau galvoti, vėl pakibau tarp žemės ir dangaus, vėl nebežinojau nieko... Bet nuo tada kiekvieną naktį mane traukia čionai, visada, visada traukia, ypač naktimis... Ir senis nemiega. Laukia. Aš nežinau, kaip pas jį ateiti. Tegu jis pats. Tegu randa. Kaip galvoji?.. Gal jis teisus? Gal pažino mane, savęs nepažįstančią?.. Juk jis skaidrus nuo vienumos, jam lengviau...

Ramas palietė mergaitės veidą, apglėbė jos kūną - iš vandens ir lelijų, iš šaltų žuvies pabučiavimų, iš nužydinčių į vandenį žie-dų, iš mėnulio ir nerimo, ir tarė:

- Nueik pas jį.

- Klajūne! - šūktelėjo ji. - Aš negaliu! Turi būti kitaip. Aš negaliu taip paprastai. Nuėjus ten, paliestum nepaliečiamą. O man baisu.

- Tada neik. Tu pati esi viskas. Viskas, kas kvaitina mane ir verčia bastytis, viskas, ką turi tas senis, kas čia yra, regima ir neregima. Ne, niekad dar nesu išsyk regėjęs tiek ilgesio...

- Ilgeys! - šūktelėjo mergaitė, atmesdama už galvos vieną ranką. - Štai kas sieja mane su šiomis vietomis!.. Su viskuo!.. Ar mes vis atsinešame jį su savimi? Iš kur?.. Manyje vien žalia ir mėlyna nuo ilgesio, ir tai taip gražu, kaip viskas, kas čia. Kaip vandens tyla!.. Klajūne, - ji prisislinko ar-čiau Ramo, paskęsdama visa plaukuose ir šešėliuose, - žiūrėk į mane, žiūrėk į mane, žiūrėk. Man taip patinka! Aš laiminga! Tegul tai trunka iki begalybės, iki mirties, kol užsidegs rytas. Žiūrėk į mane! Tai pirmas ir paskutinis kartas. Nei tau, nei man, taip daugiau nebus. Supranti?

- Suprantu, - atsakė Ramas, akies kampeliu regėdamas, kaip dangaus pakrašty jau plečiasi artėjančio ryto kupolas. Netekties baimė staiga užplūdo Ramą, ir jis išbučiavo nuostabų, taisyklingai išgaubtą ežero mergaitės viršugalvį.

- Skubėkim, rytas jau artimas, - kalbėjo ji neramiai.

Švintant, kai saulės gijos, jau regimos, išsiliejo po dangų, senis Dziedulskis pabudo savo trobelėj ir, genamas neaiškaus nerimo, išėjo ant kranto. Netoliese susisaisčiusios rūke viena prie kitos suposi dvi valtelės, ant vandens krito šalti šalti atspindžiai. Pasilypėjęs ant kupsto, senis išvydo savo valtelės dugne du miegančius žmones. Vieno drabužiai buvo jam kažkur matyti, bet tas kitas, antrasis... kuris staiga sujudėjo, įsikibo ilgais, pernelyg blyškiais neregėtais pirštais valtelės galo, atsisėdo, ir išsigandęs atsisuko į senį... Mergaitė!.. Valandėlę ji, žado netekusi, žvelgė į senį, o senis - į ją, po to ji staiga kaip lūšis peršoko į antrąją valtį, vos neapversdama abiejų, susirado irklus ir puolė skubiai irtis tolyn, palikdama vandenyje platų raibulių šleifą, vis kažkaip skausmingai pro petį pašnairuodama į senį ant kranto. Ašaros, didelės ir perregimos kaip ežerai, krito į valtelės dugną. O senis dar ilgai taip stovėjo ant kranto, atrodo, nieko negalvodamas, bet netrukus jo akys ir burnos plyšys, apaugęs plačia bespalve barzda, persikreipė, ir jis nuožmiai pažiūrėjo į antrąją valtį, kurioje jau pabudęs ir sutrikęs sėdėjo Ramas. Juoda rūstybe užsiliejo Dziedulskio veidas. Iškėlęs abi rankas, jis puolė grasinti Ramui kaip žvėris, žvėrių, o ne žmonių kalba, ir Ramas gūžėsi nuo tų gūdžių laukinių garsų, o kartu ir virpėjo, apimtas kažkokios su siaubu sumišusios ekstazės. Dziedulskis netrukus pradingo trobelėje, kuri atrodė tokia mažytė ir ramutė, palyginus su jo verdančia rūstybe, ir staiga, ilgai baladojęsis ir riaumojęs viduje, išdygo tarpdury su kirviu rankose, ir pasileido prie Ramo. Ramas tik spėjo pačiupti irklus ir nuplaukti kiek tolėliau nuo kranto! Senis brido paskui jį, iškėlęs virš galvos kirvį, ir vis giliau grimzdamas, brido taip, lyg to be galo plytinčio ežero ir nebūtų, brido, kol pagaliau virš vandens kyšojo tik jo galva ir virš jos iškeltos rankos su kirviu! Po to Ramas numetė irklus į valties dugną, atsigręžė į senį Dziedulskį, likusį už poros metrų.

- Ką tu, seni, toliau neik, - sušuko Ramas mirtinai išsigandęs. - Seni, kaip aš galėjau žinoti tavo paslaptį? Atleisk! Grįžk atgal! Paskęsi.

Bet senis tik riaumojo ir judino vandenį, mosuodamas rankomis, o jam iš akių veržėsi vanduo - kaip medžių sula - ir maišėsi su žemės vandeniu. Ramas nedrįso toliau plaukti, bijodamas, kad senis, protui aptemus, seks paskui jį tol, kol neteks jėgų ir visiems laikams liks ežere. Jis žiūrėjo tiesiai seniui į akis, o šis žvelgė i akis Ramui, ir verkė, verkė, ir šaukė, bet jau ne Ramui, o kažkam tolimam. Toliau senis nėjo. Taip ir liko jo akys Ramo atminty kaip du išdaužti langai, pro kuriuos skersvėjis išpučia laukan saugaus prasmingo gyvenimo palaikus, kaip vakarienės trupinius. Dziedulskis staiga apsigręžė ir lėtai nubrido atgal į krantą, o Ramas dar sušuko jam pavymui:

- Būk ramus, aš negrįšiu! Atleisk man, seni !

Jis ilgai lyg karščiuodamas stebėjo, kaip senis lėtai išlipa į krantą, ir niekas daugiau jam nerūpi, tik savas skausmas, - kaip sėdasi ant žolės kupsto prie vandens ir tvirčiau suspaudžia kirvį rankose. Laukia! Ramas apsigręžė ir nuplaukė lygiausiu ežeru, tarsi viduramžiškos salės grindimis, į patį vidurį, pas sidabraakę. Nėra jos ten! Ko gero, spėjo išlipti kitam ežero gale ir jau eina i kaimą, palikusi Ramą vieną. Jis išsiblaškęs apžiūrėjo ežero krantus, tačiau nė vienas netiko - visi tokie netvirti, apgaulingi, kojos iki kelių grimztų į žolių kupstelius ir purvą. Bepigu mergaitei, pažįstančiai šias vietas kaip savo penkis pirštus, o ką daryti Ramui? Vienoje iš mažyčių žalių įlankėlių, atokiau nuo senio kranto, jis rado pririštą prie liepos tuščią mergaitės valtelę, neregėtai apsidžiaugė, tačiau netrukus pasirodė, kad ir ten baisu išlipti - po kojomis siūbavo ir skyrėsi žemė, toliau plytėjo klastingos juodos pelkės. Tad sugrįžo atgal į savo seklumą ir ėmė laukti, vis įsižiūrėdamas į senio krantą tolumoje, kur juodavo rūstus taškelis. Tamsios, negeros mintys užplūdo Ramą, kaltės jausmas ir nerimas. Vėjas drumstė ir gainiojo vandens raibulius, ajerai kalbėjosi tarpusavy, miškas, iš visų pusių žiedu juosiąs ežerą, skleidė balzganą dienos dūzgesį. Atrodė, kad Ramas smarkiai nutolo nuo tos vietos, kur buvo. Dienai įpusėjus - tai galėjai suprasti iš saulės, - nuo mergaitės kranto staiga atitrūko valtelė, ir ėmė lėtai artėti link Ramo. Jis pašoko, ir kilstelėjo delną prie akių.

- Klajūne, ką mes padarėm!.. - pravirko mergaitė dar iš tolo.

Ramas sugavo jos valtelę, įstūmė į seklumą, prie savosios ir, apkabinęs mergaitę, pravirko. Tą kartą jie nedaug kalbėjo. Ji atsigulė savo valties dugne, užsikišo rankas už galvos ir užverktom akim įsižiūrėjo į viršų, ir akys jos veide atrodė taip, tarsi ant jų būtų ką tik nukritęs dangus.

- Išvesk mane iš čia, - paprašė Ramas. -Man jau laikas grįžti į miestą.

- Kodėl? - paklausė mergaitė įsigalvojusi.

- Noriu atgal, pas žmones. Noriu vėl matyti bažnyčių bokštus ir minias.

- Klajūne, palieki mane.

- Aš visai tavęs nepalieku. Aš tik išeinu, - tarė Ramas, gniauždamas savyje skaus-mą.

Ji papurtė galvą.

- Nesvarbu, koks žodis. Pats žinai, bet kitaip ir negali būti, klajūne. Iš pradžių viską sugriovei, o dabar išeini. Ką gi.

- Ką gi, - sumurmėjo Ramas vos tverdamas.

- Bet be manęs tu iš čia neišeisi, - staiga nusijuokė mergaitė ir pažiūrėjo į Ramą pragaištingom akim.

- Žinau, todėl ir prašau, kad padėtum. - Matai, koks. O tu lik čia. Aš atnešiu tau maisto. Aš tave globosiu.

- Ne.

- Taip, - atšovė ji staiga beveik nuožmiai. - Tu net nesupranti, ką padarei. O dabar nori taip paprastai viską mesti. Aš neleisiu. Būk čia ir galvok, kol nebeištversi. O aš atnešiu tau maisto, kad nemirtum badu. Paikas žmogau!..

- Nekvailiok, - Ramas sugriebė mergaitę už rankų, - Aš seksiu paskui tave.

- Nespėsi, - nusišaipė ji.

- Spėsiu!

- Aš sumėtysiu pėdas.

- Tada prisirišiu tave, ir tu niekur nedingsi. Mergaitė pašnairavo į Ramą su karčia šypsena.

- Prisirišk.

Ir Ramas, visai nejuokaudamas, išsitraukė iš kelnių diržą, tvirtai apvyniojo juo abu mergaitės riešus, kitu diržo galu aprišęs savo dešinį riešą. Tada jiedu iššaukiamai pažvelgė vienas kitam į akis ir patogiai įsitaisė valties dugne. Tik mergaitės akyse jau nuo pat pradžių švysčiojo dar kažkas, ką ji bandė nuslėpti nuo Ramo. Laikas sustojo tarsi senkanti bala, ir buvo labai sunku sitaip sėdėti be jokios nuovokos. Kiekvienas akimirksnis, niekuo nesiskiriantis nuo buvusio, įliedavo į Ramo kuną vis daugiau silpnumo, ir, tik didėjant silpnumui jis juto, kad laikas slenka. Ramas norėjo valgyti. Netrukus saulė nusigręžė į vakarus.

- Plaukiame pas senį kartu, - staiga pasiūlė Ramas, bet mergaitė tik krestelėjo galva, nes žinojo daugiau.

- Ne. Jo ten nėra, - pasakė ji

- Kur?..

- Trobelėj. Rytą, kol čia kiurksojai, as tyliai prisėlinau prie trobelės ir, pasislėpus už medžių, ilgai laukiau, kol jis iseis. Bet jis neišėjo. Nei ant kranto, nei melduose jo nesimatė. Tada isidrąsinusi aš prislinkau dar arčiau ir pažvelgiau pro languti vidun. Ten buvo tuščia. Įėjau pro duris - tikrai... Daiktai liūdni ir tamsūs. Jo ten nėra.

- Gerai, o kas tada juoduoja ant kranto?

- Ten gi kelmas, - atsakė mergaitė atlaidžiai, nužvelgdama Ramą ilgu skaidriu žvilgsniu.

- Senis kažką rezga?

- Nerezga, jo niekur nėra, - papurtė ji galvą dar liūdniau.

- Ką žinai?

- Jis mirė. As jaučiu.

- Negali buti!.. - sušuko Ramas vos neapversdamas valtelės. Jo akys patamsėjo kaip neramus dangus, ir jis nejučia prislinko prie mergaitės, norėdamas padėti pavargusią galvą jai ant kelių.

- As tiesiog jaučiu, - pakartojo ji, nedrįsdama atsiliepti į Ramo judesį. - Pusė nuostabiausių dalykų staiga kažkaip pradingo, jaučiu jie negrįš. Kažkas manyje užgeso. Aš nenorėjau tau sakyti. Tu jau žinai.

Jiedu ilgai ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis, ir Ramas, pats stebėdamasis, pajuto kaip jam saugu. Tačiau jis tarė:

- Aš nužudžiau.

- Ne. Kam tu tai sakai, - virptelėjo mer-gaitė, trapi kaip liūdesys. - Ir ko tu čia atsidanginai, klajūne?..

Bet dar prieš tamsą ji išvedė Ramą iš didelio gaudžiančio miško, pilno laukinių žvėrių pėdsakų ir gūdaus stovinčio vandens žliugsėiimo. Miško pakrašty Ramas atrišo jai rankas, ir abu, iš karto pajutę artėjant išsiskyrimą, ilgai ilgai žiūrėjo vienas į kitą.

- Ar turi žmoną, klajūne? - paklausė mergaitė užgniaužus kvapą.

- Ne, - atsakė jis.

- Tau reikia kantrios moters.

- Nežinau.

- Man apsuko galvą tavo paukštiškas būdas. Skrisk kuo toliau nuo čia ir niekad nesugrįžk, supratai?

- Bet dalis mano širdies lieka su tavimi, -pasakė Ramas.

- Klajūne, man jos nereikia. Per daug skaudu - jau būtų - sušuko mergaitė nueidama.

Ji išsuko iš kelio ir lengvai nubrido per pievą, tarsi vėliavą nešdama plaukus blės-tančioj vėlyvos vasaros dienoj. Stovėdamas ant kelio Ramas ilgai neatitraukė akių nuo jos tolstančios siaurutės nugaros, kuri, atrodė, tuoj nusimes visą apgaulingą tvirtybę, ir ims krūpčioti pratrūkus raudai. Ramas negalėjo patikėti, kad pabaiga gali būti tokia... Neišsakyti žodžiai ir troškimai tvyrojo virš kelio ir pievos. Mergaitė su motina gyveno atokiau kaimo ir negalėjo priglausti Ramo nakčiai, tai jis patraukė keliu ten, kur tolumoj į vakarą jau lojo šunes ir galinėse kaimo trobose švytėjo geltoni langai.

1993 m. ruduo