Laura Sintija Černiauskaitė


Trys paros prie mylymosios slenksčio

Skiriu Klinzorui

Pajutęs vienumos skausmą, Ramas dvi paras klaidžiojo po spengiančią miesto dykumą, vis nesiryždamas grįžti namo. Viskas, ką matė aplinkui, regėjosi Ramui taip gražu, tačiau tolima!.. Žvelgdamas į tekančias žmonių upes gatvėse, Ramas juto nenumaldomą laiko bėgsmą viena kryptimi, ir buvo skaudu ir baisu, kad saldžiausi šio gėrimo lašai jį aplenkia. Ramo vienuma užliejo tamsiai violetinis perštėjimas, kurį jis nešiojo kaip didelį akmenį. Namų langai jam atrodė kažkur matyti, žolės kupsteliai skveruose žadino prerijų ilgesį, tarp nebylių žmonių Ramo mintys nesulaukdavo aido. Buvo vėlyvas ilganaktis ruduo. Kiekvienoje kavinėje, pasistatę paltų apykakles, tūnojo Ramo bičiuliai, už kiekvieno kampo jo laukė Pijus Nėjus, pro kiekvieną langą mojo padauža Tovė. Bet jį traukė naujos vietos, nauji tamsūs užkampiai ir dar nematyti veidai, kurie nusigręždavo nuo Ramo, palikdami jį. Jis norėjo į kitą, tolimą ir mielai nepažįstamą miestą, kur atsisėdęs ant gatvės grindinio pūstų ir pūstų fleitą kaip Dafnis, o pro šalį eitų liūdna negraži mergaitė. Pažvelgęs į ją, Ramas išvystų, kad ji tokia gražuolė, kokios jis dar nėra sutikęs, o ji pažvelgtų į Ramą ir išsyk suprastų, kad jis jos artimasis. Nuo šių gražių, patrauklių žmonių, kurie taip ilgai stebino ir žavėjo Ramą, staiga ėmė plėstis šalta tuštuma, ir nė vienas nepažvelgė į Ramą artimo akimis. Spengiančioj miesto dykumoj Ramas staiga sustojo priešais nematytą kavinukę, kurios plačiame žydrame lange vieniša kaip vėjo malūnėlis gėrė kavą nepažįstama mergaitė. Ilgais lelijiniais vienos rankos pirštais ji liūdnai laikė kavos puodelį, kita pasirėmusi azijietiškai išgaubtą skruostikaulį, nemirksėdama žvelgė į stalo raštuotą tamsiomis kaip du juodo rašalo lašai akimis. Bet plaukai, taip nerūpestingai išsipešę iš pastatyto juodo palto apykaklės, buvo ilgi ir netikėtai šviesūs... Ramas stabtelėjo priešais tokį nelauktą žydrą paveikslą, ir pirma mintis, trenkusi jam į smegenis tarsi aštriu kūjeliu buvo priešais jį negyva, bet tobulai pagaminta manekenė, antroji mintis tučtuojau išstūmė pirmąją, nes mažasis mergaites pirštelis - tos rankos, kuri laikė puoduką, - vos pastebimai virpčiojo, ir kai kažkas, įeidamas į kavinę, plačiai atlapojo duris, jos permatoma plaukų sruoga, paklusus vėjo gūsiui, prigludo prie skruosto. Tada mergaitė staiga sumirksėjo, iš negyvos lėlės pavirsdama drugeliu, ir klausiančiomis rašalo akimis pažvelgė i Ramą pro lango stiklą. Jos klausimas buvo naivus ir netikėtai skaidrus! Ir isimylėjęs Ramas ižengė i kavinukę, ir atsisėdo prie tuščio kampinio stalelio, nes staiga tapo labai nedrąsus ir gležnas, neatėjo į galvą nė vienas tinkamas žodis, kuriuo būtų galėjęs užkalbinti rnergaitę. Jis ilgai žiūrejo į šviesų mergaitės profilį, kuris žydroje stalinių lempų šviesoje atrodė tarsi aptrauktas plonu ledo sluoksniu, negilioje akiduobėje kaip upeliukas po skaidriu ledo kupolu suvirpėdavo vyzdys, kai, staiga nutraukus minties rezginį, ji pri- glausdavo prie burnos puodelį. Ramui rodėsi, kad jis jaučia jos minčių ritmą. Jis žiūrėjo žiūrėjo, kol įsiminė mergaitės veidą, kaip gražiausią rytietiško eilėraščio posmą. Tada ji staiga atsisuko i Ramą, pakėlė vieną antakį, pastūmė nuo saves tuščią puodelį, persimete per petį studentišką krepšiuką, vėl gana abejingai nužvelge Ramą ir išėjo į gatvę, palikdama vėjo gūsį, suskambėjusi baro taurių ir puodelių stiklinėse širdyse. Ramas lyg karščiuodamas išsekė iš paskos. Visą jo kūną perliejo karštos versmės, į smegenis beldėsi ilgai lauktos vizijos, jis užmiršo viską viską, kas nutiko per paskutines valandas, dienas ar tūkstantmečius, nes dabar, o širdis buvo laisva, didelė ir daužėsi taip smarkiai, kad net žemė sudrebėjo po Ramo kojomis. Mergaite žingsniavo gerai apsviesta lapkričio vakaro gatve, ir jos juodo palto skvernai plaikstėsi pažeme kaip šešėliai, o plaukų gūsiai plevesavę ant nugaros, virsdamas ugniniais kamuoliais, raidėmis, svastikomis ir sparnuotais drakonais!.. Mergaitė žengė gana spačiai, ir Ramas, atsilikes nuo jos gal penkiasdešimt metrtų, meldėsi, kad tik ji nepasuktų į kokį tamsų skersgatvį, kad tik neišnyktų! Jis negalvojo, kas bus po to, ir kam taip skuba, ir ką jai sakys ir koks to pamišėliško sekiojimo tikslas. Netrukus Ramas prisiminė turys giliojoje palto kišenėje savo mylimą fleitą, talismaną, kuris taip praversdavo svarbiausiom šio gyvenimo akimirkomis. Jis išsitraukė fleitą ir prisidęs prie lūpų, švelniu kaip švelniausia medžiaga, mėlynu šauksmu pašauke skubančią lapkričio mergaitę, kilrios plaukuose lyg ežere atsispindejo gatvės žibintai. Ji, nelėtindama žingsnio, atsisuko į Ramą. Plaukų šuoras tarsi ugnis uždengė akis, o po to ji pasileido vis sparčiau ir sparčiau, kone tekina!.. Ramas nuliūdo taip ją išgąsdinęs!.. Ir jo žingsniai ėmė nevalingai platėti. Mergaitė staiga šmurkštelėjo i vieną iš senų seno miesto laiptinių. Ramo širdis suplakė ir nukrito kažkur giliai giliai - kaip sustojęs laikrodis, - ir jis pats nei gyvas, nei miręs atvėrė sunkias laiptinės duris. Mergaitė stovėjo pirmajame aukšte ant laiptų atsirėmusi sieną, garsiai neramiai alsavo ir žvelgė į Ramą.

- Klausyk! - sušuko jis, žvelgdamas į mergaitę iš apačios. - Aš tave išgąsdinau! Atleisk!

- Ko tau reikia? - paklausė ji, neatgaudama kvapo ir baugšti.

- Tu čia gyveni?

Ji pagalvojo.

- Taip.

- Matai, aš lydėjau tave namo, o tu pusę kelio net nežinojai, kad tave lydžiu, o kitą pusę kelio galvojai, kad noriu tave nuskriausti, - pasakė Ramas švelniai.

Mergaitė įtariai pašnairavo į jį. Plikos elektros lemputės šviesos nutvieksta, ji atrodė kaip sparnus suglaudęs drugelis.

- Tu girtas, - suabejojo ji.

- Taip, bet ne nuo vyno. Aš tave myliu.

- Tu išprotėjęs kažkoks, - pasakė ji.

- Aš pamačiau tave toje kavinėje. Tu gėrei kavą, aš ėjau pro šalį... Taip atsitinka. Aš tave myliu. Tikėk arba netikėk. Ir Ramas, prisidėjęs prie lūpų fleitą, išpūtė į erdvę kutenantį, viliojantį ir kartu sklidina, tiršto mėlyno ilgesio maldavimą, o mergaitė tik žiūrėjo į Ramą, palenkus galvą, ir klausėsi, dar ne iki galo atlapomis akimis, ne iki galo atlapa širdžia.

- Kaip tau įrodyti? - paklausė Ramas, nuleidęs savo mylimą fleitą. - Sugalvojau.

- Ką gi? - Čia tavo durys? - jis parodė aukštas juodas seno namo duris su liūdnu bronziniu angelu ant rankenos.

- Taip. O ką?..

- Nori, tris paras būsiu prie tavo durų, niekur nepasitraukdamas, nieko nevalgydamas ir negerdamas? - drąsiai ir viltingai pasiūle Ramas.

Mergaitė dar labiau pakreipė galva, šyptelėjo, užburta kažkokios linksmos minties ir pažvalėjusi nužvelgė Ramą.

- Tikrai? Ir ištversi?

- Taip! O kai tau prireiks išeiti, tu praeisi pro mane, mudu pasisveikinsim, ir aš...

- Ne, tu manęs nematysi. Čia yra kitas išėjimas į kiema. Tyčia tau nesirodysiu! Bet kaip aš žinosiu, kad tu tikrai čia esi?

- Mano fleita! - parodė Ramas.

- Tikrai. Tik neįsismagink, nes gali įgrysti kaimynams.

- O aš pūsiu fleitą labai tyliai, kad girdėtum tik tu ir suprastum, jog vis dar esu čia, su tavimi... Po trijų parų bus penktadienis, ir... kiek?.. Devynios valandos vakaro. Kai mano laikrodis rodys devynias, aš pabelsiu į duris... Tu gyveni viena?

- Ne, su senele. Bet ji beveik kurčia ir niekur neišeina iš savo kambario.

Jiedu nutilę pažvelgė vienas į kitą, iš mergaitės akių pliūptelėjo kažkas šviesaus, ji vos nusišypsojo plačiomis virptelėjusiomis lūpomis ir dar kartą paklausė:

- Tu tikrai pasiryžai?

- Tikrai. Pamatysi, - tvirtai atsakė įsimylėjęs Ramas.

- Tada gerai. Pasimatysim po trijų parų.

- Pasimatysim, - sušnibždėjo Ramas karštligiškai stebėdamas, kaip mergaitė atveria duris ir išnyksta anapus jų visiškoje tamsoje, tarsi baltas lašelis juodoje prarajoje.

Ramas įsitaisė prie juodųjų durų sukryžiavęs kojas, prisidėjo prie lūpų fleitą, ir nuo to akimirksnio trys paros pavirto kitokiu laiku, apverstu pasauliu - ilga balta valanda, giliu atodūsiu. Kartais Ramui atrodydavo, kad mergaitė stovi anapus durų ir klausosi, jis net girdėdavo gaivų kaip skersvėjis kvėpavimą, atsklindantį pro juodųjų durų plyšelius. Ji taip norėdavo pašaukti Ramą, - jis žinojo! Jis priglausdavo skruostą prie šaltos durų staktos ir snausdavo, laukdamas, kol karšti malonūs sapnai pritykins ir nutrauks padrikų minčių srautą. Už durų vėl pasigirsdavo ilgai laukti prislopinti žingsniai, tada durys, kai Ramas atsiremdavo į jas pakaušiu, įsielektrindavo ir užsiliepsnodavo kaip saulės kamuolys, ir jis sakydavo silpnu balsu: "Labas, mieloji. giandien graži diena, graži naktis. Tu čia! Ką galvoji? Kokius drabužius vilki? Kas verčia tave džiaugtis, o kas - liūdėti? Palauk, greit ir aš sugrįšiu į tavo laiką." Ji neatsakydavo. Pastovėdavo, pastovėdavo anapus, rami ir paslaptinga kaip ežeras, o jai nuėjus durys imdavo pamažėle vėsti - taip dangus atšąla pries vakarą, ir Ramas, išvargintas jos nebylaus vizito, užsnūsdavo iki kito karto. Sapnai! Viskas jais virto. Žmonės, to namo gyventojai, kurie kartais išeidavo, kartais įeidavo pro lauko duris, taip pat buvo sapnai. Ramas neįsiminė nei jų veidų, nei drabužių. Visi tie gražūs geri tolimi žmonės vienodai smalsiai ir įtariai apeidavo jį, palaikę valkata. Bet jų nebuvo daug. Kartą kažkas spigiu moterišku balsu prie pat Ramo ausies pasidomėjo, ką jis čia veikiąs. Jis vos apvertė liežuvį.

- Girtas? - pajudino moteriškė.

Ramas atvėrė akis, nusišypsojo ir vėl užsimerkė. Jam pasirodė, kad ta moteriškė serga. Ji pasitraukė. Į pabaigą, kai trijų parų laukimas jau buvo tapęs gyvenimu, Ramas jautėsi visai ramus. Artėjo sutarta valanda. Ji atėjo. Ramas pabeldė į duris, kaip jau tūkstančius kartų buvo beldęs vaizduotėje, tačiau durys kaip buvo, taip ir liko šaltos. Jis pabeldė vėl, vėl ir vėl. Prisidėjo prie lūpų savo mylimą fleitą, bet ir ji nepermaldavo tylos anapus durų. Tada Ramas uždėjo lengvą perregimą ranką ant bronzinio angelo, ir durys staiga atsivėrė...Tamsa už jų atrodė tokia pat negailestinga, kaip ir tyla. Ramas įžengė į tuščią buto dėžę, kurios kampuose nuo skersvėjo virpėjo tamsos pritvinkę voratinkliai, plikose sienose pulsavo šešėlių kraujagyslės, ir viskas čia atrodė taip graudžiai išsiilgę žmogaus! Kažkas staiga trekštelėjo nuskaidrėjusiame Ramo viduje ir perskilo pusiau. Ramas iš lėto prislinko prie išdaužto lango, pro kurį įsisukęs vėjas alsuodavo į pakauši, nors jis manydavo čia esant ką kitą... Į kvadratinį vidinį kiemelį jaukiai švietė viršutinių aukštų langai, už kurių gyveno saugūs žmonės. Ramas išėjo ten pro galinio kambario duris, nusileido į vėsią, sutemusią vakaro žolę, pakėlė galvą į dangų. Naktis staiga nukrito ant jo kaip akmuo. Netekęs jėgų, Ramas grimzdo į tamsius žolės sūkurius, naktis jį prislėgė, dabartis jį prislėgė. Pro juodą tylų tunelį, kurio gale toli toli pražydo dangus, į Ramą pribyrėjo gausybė gyvų žvaigždyčių, ir jis virto didele sidabro ašara, virpančia vidinio kiemelio žolėje tarp paliktų žaislų. Jis, tris savo gyvenimo paras atidaves išnykusiam beveidžiui kažkieno atspindžiui, visą laiką, kol išbluks žvaigždės, praleido iliuzijų agonijoj. Bet, kai rytas su šviesiu vilties nimbu apie galvą ėmė kopti įšalusiu dangumi, ir paskutinė žvaigždytė atsiuntė Ramui paskutini gęstanti sudie, jo skausmas staiga sumažėjo, susimezgė krutinės narvelyje į mazgą. Ramas nusijuokė aukštai aukštai, plačiai išskleidęs gajus džiaugsmo sparnus, ir suvirpėjo, ir suprato, kad pastarosios valandos buvo pačios tikriausios valandos jo gyvenime. Jis juokėsi - giliai, giliai - tarsi apsivalydamas nuo nuoskaudos, jausdamas artinantis kažką netikėtai naują, nes Ramą, kuris atiduodavo savo didelę širdį viskam, ką bedarydavo, traukė jau kitos vietos, šaukė kiti žmonės!..

1993 m. ruduo