Juozas Erlickas



poezija


interviu

- Žemaitijoje nebeliko kadagių (lašiniams rūkyti iškirsti ir supleškinti). Dabar žemaičiai sodininkai rauna Dzūkijos miškų kadagius, vežasi ir sodina savo soduose. Tik kadagys nemėgsta persodinimo, nugeibsta. Kaip gi žemaitis bus be kadaginės! Jūs rodos žemaitis...

- Taip, kitados ir aš buvau žemaitis. Bet išgirdęs, kad ne tik Lietuva, bet ir rimta, padori Žemaitija išėjo Europon, tautybę užkasiau po beržu, tą vietą pašventinau ir kas vakarą meldžiuos: sugrįšk, Tėvyne!

Žemaičiai užsispyrę. Tas man patinka. Mat jei neužsispirsi pats, po kurio laiko būtinai įspirs kitas. Bet ir baugu: žemaičiai taip užsispyrę maukia degtinę, kad išmaukia beveik tiek pat, kaip kokie lenkai ar lietuviai. Ir ne tik kadaginės. Vidutinis žemaitis paprastai būna visutinio girtumo laipsnio, o tokiam ne tik žygiuoti Europon, bet ir apskritai pajudėti iš vietos nevalia.

Pakaitalo pačiam kadagiui nežinau, bet nuo kadaginės gerai padeda guminė lazda (namų sąlygomis tinka ir samtis, lygintuvas, iš bėdos - nedidelis kompiuteris).

- Pakalbėkim apie selekciją....

- O kas tai yra?

- Žmonių gyvenime tai vadinama paleistuvavimu, augalų pasaulyje - selekcija. Kopūstas intymiau pabendravo su rope - štai ir nauja daržovė - kaliaropė. Ką su kuo dar būtų galima supiršti?

- Ką ten kažkokios kaliaropės! Visai kas kita - durnaropės, Kiek jų nūnai priviso! Durnarope, deja, tampa kiekvienas, ilgiau intymiai pabendravęs su valdžia (silpnesnio būdo lietuviui pakanka savaitės). < . . . >

O gražiausiai mūsų platumose kryžminasi pareigūnai ir pašlemėkai, o naujos veislės būna tikrai geros kokybės. Štai gatvės banditas intymiai pabendrauja su policininku ir tampa garbingu verslininku. Seimo narys - su "šeimos" nariu ir tampa, kuo tik širdis geidžia... Po piršlybų jie išteka į kanalizacijos vamzdį ir dvokia ten iki kadencijos pabaigos.


apie autorių

Juozas Erlickas, gimęs 1953 metais Tarybų Lietuvoje, ten yra sukūręs šeimą ir 8 knygas

Motina atmintyje išsaugojo Juozo gimimo aplinkybes, nors šiais savo prisiminimais nesidalijo net su pačiu sūnumi. Juozas gimė 1953-iųjų kovo 3-iąją - Stalino mirties dieną. Žinią apie didžiojo vado mirtį Stefanija Erlickienė išgirdo ligoninėje - Juozukas jau beldėsi į šio pasaulio duris.
Sūnaus gimimo valandos S.Erlickienė jau nebeprisimena, tik žino, kad tai įvyko šviesiu paros metu. Į gimdyklą įėjęs gydytojas pranešė apie Stalino mirtį ir šiam reikšmingam faktui pagerbti paskelbė tylos minutę. Jos metu daktaras stovėjo šalia gimdyvių pagarbiai susikaupęs. Netrukus po tylos minutės gimė Juozas, kuriam tėvai davė jo dėdės vardą.
Juozui apie jo gimimo ji nėra pasakojusi - tiesiog nebuvo progos apie tai pakalbėti. Kita vertus, rašytojas jos apie tai niekada ir nėra klausinėjęs.
Juozo Erlicko, rašytojo dėdės, giminaičiai gyvena Mažeikių rajone. Dviejuose - Akmenės ir Mažeikių - rajonuose Erlickų registruota net penkiolika.

Vaikystė prabėgo vienkiemyje

Iš Viekšnių ligoninės Juozą Erlicką tėvai parsivežė į Svirkančių kaimo vienkiemį, kuriame jau lakstė jo brolis Antanas. Šiame vienkiemyje užaugo Juozo Erlicko motina. Erlickų šeima čia gyveno iki 1975-ųjų. Čia pat tekėjo Virvytė, kuri buvo berniukų vasaros maudynių ir žaidimų vieta.
Naikinant vienkiemius, šeima persikėlė i kolūkio pastatytą mūrinį namą Užventėje, penki kilometrai nuo buvusio vienkiemio.
Pirmagimio Antanuko nuotrauką savo albume S.Erlickienė turi daugiausia. Juozas, pasak motinos, fotografuotis nemėgęs, be to, daugumą vaikystės nuotraukų jis perkėlė į savo albumą. Dėl vienos vaiko nuotraukos motina suabejojo: ar čia Antanas, ar Juozas, mat berniukai visada buvo išoriškai panašūs. Šis panašumas liko ir jiems suaugus.
Nuo Svirkaičių vienkiemio iki mokyklos Viekšniuose - apie penkis kilometrus. Kai pradėjo sportuoti Juozas į mokyklą nubėgdavo bėgte, o maršrutinis autobusas, važiuodavęs į Viekšniu, jį pralenkdavęs.
Motina prisimena, kad, be bėgiojimo, būsimasis rašytojas mėgdavo treniruotis, kilnodamas įvairius sunkius daiktus. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Juozas nufotografuotas rungtyniaujantis prie šaškių lentos viename iš mokyklos turnyrų.
Jau vaikstėje Juozas, anot motinos, buvo tarytum užsisvajojęs ir nekalbus. Mokyklos šokius lankęs, tačiau, kad būtų turėjęs panelę, motina nežinanti. Namuose Viekšniuose mokyklos mokiniui teko dirbti visus ūkio darbus. Jis čia išmoko beveik visko, tik karvės nemelžė.

J.Erlickas baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Mokyklos direktorius A.Gedvilas prisimena, kad literaūros mokytojas mokinio J.Erlicko rašinių ištraukėles cituodavo savo kolegoms mokytojų kambaryje. Jau tada Juozas mokėjo kalbėti poteksčių kalba.
Buvęs mokyklos direktorius A.Gedvilas yra užrašęs atmintiną atsitikimą, kai J.Erlickas į šeštadienio talką atsinešė žaislinį kibirėlį ir kastuvėlį. Su šiais darbo įrankiais vaikinas stovėjo rikiuotėje šalia savo klasės draugų, o jo laikysena ir veidas rodė didelį susikaupimą. To užteko, kad visi pajustų nekaltą opoziciją tuometinei talkų organizavimo pompastikai ir mobilizuojančioms kalboms.
Politinių žaidimų absurdą Juozas Erlickas įžvelgė dar mokykloje. Vėliau tai virto subtilia valdžios kritika, kuri rusena beveik kiekvieno mirtingojo širdyje. Daugiapakopėse klasiko potekstėse, tiesa, nelieka saugus ir smulkus valdžios kritikuotojas, kuris irgi turi silpnybių. Ir šiame J.Erlicko kritikuojamame pasaulyje rašytojui artimi žmonės, atrodo, randa tam tikrą dermę ir jaučiasi savo vietoje.
"Lietuvoje yra tik du švyturiai - vienas Klaipėdoje, kitas Juozas Erlickas, o trečias čia visai nereikalingas", - apie savo padėtį pasaulyje ramiai ir su humoru postringauja rašytojo brolis Antanas.