- Žemaitijoje nebeliko kadagių (lašiniams rūkyti iškirsti ir supleškinti). Dabar žemaičiai sodininkai rauna Dzūkijos miškų kadagius, vežasi ir sodina savo soduose. Tik kadagys nemėgsta persodinimo, nugeibsta. Kaip gi žemaitis bus be kadaginės! Jūs rodos žemaitis...
- Taip, kitados ir aš buvau žemaitis. Bet išgirdęs, kad ne tik Lietuva, bet ir rimta, padori Žemaitija išėjo Europon, tautybę užkasiau po beržu, tą vietą pašventinau ir kas vakarą meldžiuos: sugrįšk, Tėvyne!
Žemaičiai užsispyrę. Tas man patinka. Mat jei neužsispirsi pats, po kurio laiko būtinai įspirs kitas. Bet ir baugu: žemaičiai taip užsispyrę maukia degtinę, kad išmaukia beveik tiek pat, kaip kokie lenkai ar lietuviai. Ir ne tik kadaginės. Vidutinis žemaitis paprastai būna visutinio girtumo laipsnio, o tokiam ne tik žygiuoti Europon, bet ir apskritai pajudėti iš vietos nevalia.
Pakaitalo pačiam kadagiui nežinau, bet nuo kadaginės gerai padeda guminė lazda (namų sąlygomis tinka ir samtis, lygintuvas, iš bėdos - nedidelis kompiuteris).
- Pakalbėkim apie selekciją....
- O kas tai yra?
- Žmonių gyvenime tai vadinama paleistuvavimu, augalų pasaulyje - selekcija. Kopūstas intymiau pabendravo su rope - štai ir nauja daržovė - kaliaropė. Ką su kuo dar būtų galima supiršti?
- Ką ten kažkokios kaliaropės! Visai kas kita - durnaropės, Kiek jų nūnai priviso! Durnarope, deja, tampa kiekvienas, ilgiau intymiai pabendravęs su valdžia (silpnesnio būdo lietuviui pakanka savaitės). < . . . >
O gražiausiai mūsų platumose kryžminasi pareigūnai ir pašlemėkai, o naujos veislės būna tikrai geros kokybės. Štai gatvės banditas intymiai pabendrauja su policininku ir tampa garbingu verslininku. Seimo narys - su "šeimos" nariu ir tampa, kuo tik širdis geidžia... Po piršlybų jie išteka į kanalizacijos vamzdį ir dvokia ten iki kadencijos pabaigos.
Juozas Erlickas, gimęs 1953 metais Tarybų Lietuvoje, ten yra sukūręs šeimą ir 8 knygas
Motina atmintyje išsaugojo Juozo gimimo aplinkybes, nors šiais
savo prisiminimais nesidalijo net su pačiu sūnumi. Juozas gimė 1953-iųjų kovo 3-iąją - Stalino mirties dieną. Žinią apie
didžiojo vado mirtį Stefanija Erlickienė išgirdo ligoninėje - Juozukas jau
beldėsi į šio pasaulio duris.
Sūnaus gimimo valandos S.Erlickienė jau
nebeprisimena, tik žino, kad tai įvyko šviesiu paros metu. Į gimdyklą įėjęs
gydytojas pranešė apie Stalino mirtį ir šiam reikšmingam faktui pagerbti
paskelbė tylos minutę. Jos metu daktaras stovėjo šalia gimdyvių pagarbiai
susikaupęs. Netrukus po tylos minutės gimė Juozas, kuriam tėvai davė jo dėdės
vardą.
Juozui apie jo gimimo ji nėra pasakojusi - tiesiog nebuvo progos apie
tai pakalbėti. Kita vertus, rašytojas jos apie tai niekada ir nėra
klausinėjęs.
Juozo Erlicko, rašytojo dėdės, giminaičiai gyvena Mažeikių
rajone. Dviejuose - Akmenės ir Mažeikių - rajonuose Erlickų registruota net
penkiolika.
Vaikystė prabėgo vienkiemyje
Iš Viekšnių ligoninės Juozą Erlicką tėvai parsivežė į Svirkančių kaimo
vienkiemį, kuriame jau lakstė jo brolis Antanas. Šiame vienkiemyje užaugo Juozo
Erlicko motina. Erlickų šeima čia gyveno iki 1975-ųjų. Čia pat tekėjo Virvytė,
kuri buvo berniukų vasaros maudynių ir žaidimų vieta.
Naikinant vienkiemius,
šeima persikėlė i kolūkio pastatytą mūrinį namą Užventėje, penki kilometrai nuo
buvusio vienkiemio.
Pirmagimio Antanuko nuotrauką savo albume S.Erlickienė
turi daugiausia. Juozas, pasak motinos, fotografuotis nemėgęs, be to, daugumą
vaikystės nuotraukų jis perkėlė į savo albumą. Dėl vienos vaiko nuotraukos
motina suabejojo: ar čia Antanas, ar Juozas, mat berniukai visada buvo išoriškai
panašūs. Šis panašumas liko ir jiems suaugus.
Nuo Svirkaičių vienkiemio iki
mokyklos Viekšniuose - apie penkis kilometrus. Kai pradėjo sportuoti Juozas į
mokyklą nubėgdavo bėgte, o maršrutinis autobusas, važiuodavęs į Viekšniu, jį
pralenkdavęs.
Motina prisimena, kad, be bėgiojimo, būsimasis rašytojas
mėgdavo treniruotis, kilnodamas įvairius sunkius daiktus. Yra išlikusi
nuotrauka, kurioje Juozas nufotografuotas rungtyniaujantis prie šaškių lentos
viename iš mokyklos turnyrų.
Jau vaikstėje Juozas, anot motinos, buvo tarytum
užsisvajojęs ir nekalbus. Mokyklos šokius lankęs, tačiau, kad būtų turėjęs
panelę, motina nežinanti. Namuose Viekšniuose mokyklos mokiniui teko dirbti
visus ūkio darbus. Jis čia išmoko beveik visko, tik karvės nemelžė.
J.Erlickas baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Mokyklos direktorius A.Gedvilas
prisimena, kad literaūros mokytojas mokinio J.Erlicko rašinių ištraukėles
cituodavo savo kolegoms mokytojų kambaryje. Jau tada Juozas mokėjo kalbėti
poteksčių kalba.
Buvęs mokyklos direktorius A.Gedvilas yra užrašęs atmintiną
atsitikimą, kai J.Erlickas į šeštadienio talką atsinešė žaislinį kibirėlį ir
kastuvėlį. Su šiais darbo įrankiais vaikinas stovėjo rikiuotėje šalia savo
klasės draugų, o jo laikysena ir veidas rodė didelį susikaupimą. To užteko, kad
visi pajustų nekaltą opoziciją tuometinei talkų organizavimo pompastikai ir
mobilizuojančioms kalboms.
Politinių žaidimų absurdą Juozas Erlickas įžvelgė
dar mokykloje. Vėliau tai virto subtilia valdžios kritika, kuri rusena beveik
kiekvieno mirtingojo širdyje. Daugiapakopėse klasiko potekstėse, tiesa, nelieka
saugus ir smulkus valdžios kritikuotojas, kuris irgi turi silpnybių. Ir šiame
J.Erlicko kritikuojamame pasaulyje rašytojui artimi žmonės, atrodo, randa tam
tikrą dermę ir jaučiasi savo vietoje.
"Lietuvoje yra tik du švyturiai -
vienas Klaipėdoje, kitas Juozas Erlickas, o trečias čia visai nereikalingas", -
apie savo padėtį pasaulyje ramiai ir su humoru postringauja rašytojo brolis
Antanas.