Česlovas Gedgaudas


"Mūsų praeities beieškant"


TURINYS / I DALIS / II DALIS / III DALIS / IV DALIS / V DALIS / VI DALIS

I DALIS:

NUTYLIMI KLAUSIMAI

KODĖL MES MAŽAI TEŽINOME
APIE SAVO DIDINGĄ PRAEITĮ?

LIETUVOS VARDO KILMĖS BEIEŠKANT

LIETUVOS VALSTYBĖS KILMĖS BEIEŠKANT

SLAVŲ KILMĖS BEIEŠKANT

LIETUVIŲ TAUTOS KILMĖS BEIEŠKANT


I DALIS:
NUTYLIMI KLAUSIMAI


ĮŽANGOS VIETOJE


* "Suteiki man išgalės" senuoju mūsų raštu - runomis.


   Žemaičių ir Aukštaičių Dieve, Prūsų, Galindų, Kuršių Valdove, Liauduvių, Sėsnų, Tautonių, Touringių, Varulių Viešpatie, Vanduolių Globėjau, Eisčių ir Upeningių Vadove, Vyčių-Gudų Karaliau, Jotvingių, Varingių ir visų Rasų Didysis Kunige, senovės Aukštrikių Teisėjau, Krivių-Krivaičių Pone, Vyties Vėliavų Karvedy, Lielos Taurojos Kūrėjau!
   Tavęs nuolankiai meldžiu, duok žinių iš Tavo sklidino praeities aruodo , išminties ir mokslo, kuriais buvo laiminami mūsų pirmtakai, tinkamo balso, nusakant užmirštų laikų bylas.
   
   Šventoji Amžina Ugnie,
   Šventasis Vėjau iš tolimų užjūrių,
   Šventasis Vandenie, Gyvybės Saltini,
   Šventoji mano Motinėle Žeme, -
         ateikite man talkon, o Viešpačiai!
   
   Nesgi sumaniau grąžinti Gemalėms Šventoms, Europos žemyno nemirtingoms Dvasioms, joms priklausantį Gintaro Vainiką, o Baltų karoliams jų karūnas, o jų palikuonims garbę.
   Nesgi ryžausi silpnais mano šiandieniais žodžiais priminti pilkapių milžinų žygius, žvaigždžių stebėtojų mokslą, aiškiaregių protą, mūsų šviesios Tautos darbščias ir kūrybingas rankas, - o kas gi man bepadės toje plačiausioje pradalgėje?
   
   Nors jau praėjo daugel amžių,paslaptingo Gyvybės Žalčio kūnas, sukapotas smuIkiausiais gabalėliais,vis dar tebesirango, apsigaubdamas kraujo puta; ir dreba kryžiuočio ranka, ir kyla nerimas jo širdy: "Rasi dar negana suaižytas,- o gal dar atsigaus?"
   Vis dar išdidžiai tebespindi mūsų kalbos paminklai, pažerti it brangakmeniai trijuose kontinentuose , liudydami laikus, kada pusdieviai vaikščiojo žemėje ir suteikė pirmuosius pavadinimus miestams ir upėms, kalnams ir jūrai.
   Vis dar tebepelėja archyvų pakampėse seniausieji raštai, nors mūsų kultūros priešų nuolat neigiami ir, kur tik proga, naikinami.
   Vis dar tebeiškyla iš bočių kapinynų jų vartoti ginklai ir padargai,kuriuos dabartiniai tų žemių gyventojai stengiasi savo naudai išaiškinti.
   Pagelbėk man, Kautynių Pone,tais ginklais atstatyti Tiesą.
   Viešpatie, atmink ir pagailėk savo Tautą, nors jinai Tave seniai pamiršo...


   3462-ais Taurojos metais,
   Naujajame Pasaulyje.


KODĖL MES MAŽAI TEŽINOME
APIE SAVO DIDINGĄ PRAEITĮ?


   "Norėjau, įsėdęs kūrybos laivelin, praplaukti ramiai pakraščiu ir, kaip kažkas pasakė, gaudyti smulkias žuveles bočių stovinčiuose vandenyse, o Tu, brolau Kastaliau, priverti mane, iškėlus visus žėglius, išeiti atviron jūron..."
   (Girdonis, "Gudų Kilmės ir Žygdarbių" įžanga.)

   
   Kodėl mūsų istorijos vadovėliai pradeda jos rimtą aprašymą tik nuo vytautinių laikų, Mindaugą laikydami "žiliausia senove", kai Vakarų Europa tuo laiku jau turėjo 5-10 amžių didžiulius archyvus?
   Kodėl mūsuose tiems lengvai atsekamiems amžiams skiriama tik pora miglotai romantiškų puslapių, kai galima, pasirėmus Vakarų, Rasų, Bizantijos, Arabų, Skandinavų ir kitais lobai gausiais ir ne kieno neginčijamais šaltiniais atstatyti 3000 metų mūsų praeitin?
   Kodėl knygose ir periodikoje ta senovė apeinama tylomis,o jei kada ir pasirodo koks lyg ir praeities vaizdelis, tai jis skiriamas "vaikučiams"ir pilnas nuvalkiotų šablonų, o jei kiek rimtesnis,vis dėlto nieko bendra neturi su buvusia aplinka,nes tėra šių dienų žmonių elgsenos ir galvosenos fotografija papuošta tik "lokalinės spalvos" vardais?
   Juk priešvytautinė mūsų istorija tiek sudėtinga ir taip giliai siekia senovėn, jog tinkamai jai nušviesti ir dvylikos storų tomų nebūtų perdaug.Tat kodėl?


RELIGINIS TABU


   P.Klimas savo prūsų istorijoįe mini mūsų anksčiausių karalių dinastijų genealoginius sąrašus.Kryžiuočiai,juos sustatę, pavadino "Liber filiorum Belial" - Velnio vaikų knyga.
   Paties bažnyčios vado nė kiek nė geresnis leksikonas.Popiežius Honorijus III laišku iškolioja Pamario kunigaikštį Šventupuolį,grasindamas ekskomunika, kam susidėjęs "cum infernali lithuanorum" - su pragariškais lietuviais. Kryžiuočiai, po ilgų kovų numalšinę prūsų sukilimą ir klasta pagavę jo vadą karalių Paupinį (Pipin, pal. vyčių-gudų Pepin) perskrodė jam pilvą ir prikalę žarnas prie šventojo ąžuolo, gainiojo nelaimingąjį aplink, kol jisai, savo viduriais keleriopai apjuosęs medį, pagaliau mirė. (Script. Rerum Pruss. Die Aeltere Chronik von Oliva, vol. l, p. 677, taip pat Dusburg ibid., p. 88, Wigand ibid., vol .ll, p. 505.)
   Apie Galyčiaus kunigaikštį Danylą patys slavai praminė patarlę:
   "Danylo, plocho živeši, litvoju oreši" - Blogai gyveni,Danyla, lietuviais ardamas. Lenkų karalius Kazimieras paskelbė jotvingiams mirties bausmę už atsisakymą krikštytis. Retai kuris tenusileido,- tokia buvo jų tautinė savigarba,- ir ištisais kaimais, ištisomis apskritimis jie tapo be amžiaus ar lyties skirtumo išžudyti. (Dlugošas ir kit.)
   Tuo tarpu popiežius už tuos žygdarbius skirdavo iš anksto pilną nuodėmių atleidimą, kaipo didžiai nusipelniusiems platinant katalikybę. Galima būtų tų žiaurumų pripasakoti tiek jog skaitytoją kelias naktis neimtų miegas.
   Tasai teroras-genocidas buvo sąmoningai, nuosekliai suplanuotas ir vykdomas, prisidengiant religija; jis nė kiek nesiskyrė nuo ispanų konkistadorų metodų, Vidurinėje bei Pietų Amerikoje. Aišku, jog pastatyti tokioje šviesoje mūsų praeities santykius su bažnyčia vos tik atsikūrusios Lietuvos atsakingi organai neišdrįso. Giliai ir nuoširdžiai religingoje šalyje tai būtų privedę prie riaušių ir "netikėlių vyriausybės" nuvertimo. Liaudis tiesiog atsisakytų patikėti, jog jos gerbiama bažnyčia taip elgėsi. Todėl visa kaltė,vos paviršutiniškai tepaminėta, buvo suversta kryžiuočiams, bet tie juk tebuvo popiežiaus kardu ginkluota, dešinioji ranka.
   Vienas Tysliava šiurpiu, kraujais pasruvusiu prūsiškuoju "Tėve mūsų" apraudojo savo bočių likimą, bet ar daug kas tai paskaitė?
   Išvadoje, tuos visus nemalonius dalykus buvo nutarta apeiti tylom, kad neužgavus oficialios tikybos organų ir nekiršinus tautos. Bet kai pradedama nutylėti, vienas faktas užkliudo kitą, susidaro ilgėjanti melo grandis, ir palaipsniui vis didesnė mūsų istorijos dalis lieka tamsoje, o likusioje sunku besusigaudyti. Taip prisitaikant bažnyčiai, prabočių Arijų tikyba, daug tauresnė ir didingesnė už krikščioniškąją, buvo nužeminta ligi "tamsių pagonių žalčių garbinimo" lygio.
   Tačiau atvertus "Encyclopedia of Religion and Ethics", randame Arijų tikybos nagrinėjimui pašvęstus net keturiasdešimts smulkių rašmenų didelius puslapius ir visą puslapį bibliografijos, o pačiame straipsnyje kas trečiame sakinyje minimos baltų, senovės graikų bei sanskrito kultūros, ir skundžiamasi tuo klausimu baltų kalbotyros studijų stoka.


POLITINIS TABU


   G.Orvell savo "1984" apokalipsinio vaizdo knygoje pajuokia visagalį komunistų cenzūros aparatą, nes jo motto esąs: "kas valdo praeitį, valdo dabartį". Visur ir visada valdžios organai bandė kištis istorikų darbuosna, stengdamiesi "priderinti" praeitį prie jų varomos politines linijos. Štai J.Švaistas, kaip vienas dalyvių pasakoja įdomų nevykusios Vytauto apoteozes anekdotą, kai buvo sušauktas kultūros srities aukščiausių veiksnių posėdis aptarti būdus jam sudievinti, bet, išklausius istoriko Jonyno blaiviai pateiktą Vytauto visos veiklos aprašymą, skubiausiai buvo nuo tos minties atsisakyta.
   Iš A.Voldemaro vėl gi teko nugirsti K.Būgos "atgailos" užkulisius. Mūsų šviesus kalbininkas, išstudijavęs 120 upių pavadinimus buvusios senovės Rytų Galindų žemės, sudarė proistorinį aisčių žemėlapį, nusitęsiantį ligi Maskvos, bet vėliau buvo priverstas "pasitaisyti", oficialiems sluoksniams išsigandus. Būgos žemėlapis tačiau, po vėlesnių archeologinių studijų ir pačių rusų kalbininkų vėliausių patikrinimų, dabar visiškai patvirtintas ir net praplatintas.
   Taigi, ir mūsų istorija neišvengė valdžios spaudimo, "gudriai" aplenkiant lenkų, baltgudžių, latvių, rusų ir vokiečių skaudamas vieteles. Lapas po lapo buvo braukiojamos tos mūsų garbingos istorijos dalys, kurios galėtų suerzinti Ivaną ar Fritzą.
   Kad neužgautume galingų vokiečių kaimynų (pasirinkusių kanuoles vietoj sviesto), atlietuvinant jų sostinę į senovės Varulyną, lengva Širdimi išsigynėme savo brolių varulių (herulli, gerulli, erulli), skelbiant, jog jųjų lietuviškasis "Tėve mūsų" buvo kažkokio 14-to amžiaus provokatoriaus iš piršto išlaužtas. Koks nevykęs melas! Tų varulių kalbos žodžių juk galima apsčiai pririnkti visai nesiremiant tuo vargšu neteisingai apkaltintu Hartknochu, tad pasirodo, tos karštos pastangos jį "atremti" vistiek nuėjo niekais. (Žiūr. Angelo Roca, Appendix de Bibl.Vatic.-dialectis, Romo 1591, Mesiger - 'Thesaurus Polygloticus Froncfort 1593, Jean Richter Riga 1662, Andre Muller-Barminus, Hagins Berlin 1680, S.G.Starkius-Nouvelle edition olphabet, Berlin 1703, Jean Chamberloyne-Amst'elodami 1715, Benjamin Schultze Leipzig 1748, Pallas-vocabulaire polyglotte, Petersbourg 1786-89 ir dar daugel kitų...)
   Stengdamiesi šventai laikytis taikos sutarties su SSSR, nė žodelio nebeužsimindavome apie Baltgudijos ir Kijevo Rasos žemes, mūsų buvusios imperijos Širdį, o ypač, Dieve saugok, apie Rytų Galindų plotus, siekusius Maskvos priemiesčius.
   Brolių latvių ir baltgudžių proistorė ir net vėlesnė Polocko kunigaikštijos raida, neatjungiamai surišta su mūsiške, kaip tos pat valstybės palikuonių, buvo visiškai ignoruojama, tartum tai būtų buvęs kokių tolimų balkanų tautelių privatus reikalas.
   Daugiausia betgi mūsų istorija nukentėjo nuo mūsų šviesuomenės dalies ultraseparatistinio nusistatymo ir noro izoliuoti besikuriančią demokratiją nuo pašalinių įtakų. Norėta apsivalyti nuo svetimybių, įneštų kalbon, socialinėn struktūron ir kitosna sritysna. Išsivystė griežtai priešbajoriška, priešlenkiška, priešrusiška politinė linija. Atsimename klasišką Konrado kavinės anekdotą, kai mūsų prezidentas, patekęs dangun, pastebėjo į jį besikreipiančiam lotyniškai Viešpačiui: "prašau kalbėti lietuviškai". Visa tai buvo reikalinga ir net gyvybiškai būtina reakcija, mūsų savitos kultūros bei tautinės savigarbos atstatymo besiekiant.
   Tačiau kas per daug, tas nesveika, sako mūsų kaimas. Nedraugiškoje aplinkoje gimstanti bendruomenė, atkirtus visas ją rišusias gijas su aplinkiniu pasauliu, atsidūrė Robinzono būklėje, vien tik iš savęs bekuriant tą naują lietuviškai kaimišką civilizaciją. Šalia labai nuoširdžios ir naudingos veiklos, ugdančios jaunąsias kartas laisvės ir lietuvybės dvasioje, atsirado tam tikra "bažnytkaimio patriotizmo" pakraipa, kuri smerkdavo ir įžiūrėdavo "svetimybes" net ten, kur iš tiesų būta mūsų didingos praeities liekanų, ir lyg ežys susiriesdavo į aštrų kamuolį, vien tik užsiminus apie mūsų praeities ryšius su bet kuo. Taip, tyriausių norų vedami, "bažnytkaimio patriotai" patys stipriausiai griovė jų siekiamą tikslą - Lietuvos vardo iškėlimą.
   Per mažai su kalbotyra susipažinę asmenys pasibaisėdami ėmė smerkti ir mėtyti lauk iš mūsų žodyno nieku dėtus, senoviškiausius mūsų palikimo perlus, nusikaltusius tik tuo, jog jie tariamai "slaviškai" skambėjo. Tie mūsų kultūros spinduliavimo ikonoklastai nė sapnuote nesapnavo, jog jų prielaida "mažytė, mažytė Lietuvytė galėjusi slavus ko nors pamokyti. Jie laikė savaime suprantama, neginčytina tiesa, kad jei kuris žodis slavams ir mums yra bendras, tai jis būtinai mums atėjo iš slavų,o niekad priešingai.
   Kiti griebėsi istorijos "perplovimo" darbo. Jiems Kijevo Rasos atrodė slavų slibinu, vis tebegrasinančiu praryti mūsų savitumą. Jiems nė galvon netilpo, jog tai buvo mūsų tūkstantmetės kultūros židinys, tik labai vėlai, vienuoliktame amžiuje pakrikštytas bei suslavintas. Tačiau tą didingą praeitį neginčijamai tebeliudija patsai ankstesnis Kijevo vardas-Kaunogardis (Koenugard).
   To fakto neberasite mūsų istorijos vadovėliuose. Nuo 3000 metų besitęsiančios imperijos istorija negailestingai ir kategoriškai buvo iš mūsų praeities išcenzūruota, ir mes, vienintelė tauta Europoje, neturime tariamai jokių žinių, kas dėjosi mūsų plotuose prieš krikštą. Nukirtus ryšį su "slavais", mūsų istorikai nugrimzdo į kažkokias miglotas pelkes, neva mūsų tautos lopšelį, o tryliktame amžiuje Kijevo Rasai griuvus, Lietuva staiga iššoksta "iš nežinios" su ta pačia Kijevo karūna ant galvos, nepamirškim, ir tuojau elgiasi ne kaip vos gimęs kūdikis, o kaip milžinas galiūnas, gebąs valdyti imperiją nuo jūros ligi jūros. Juk jei iš tiesų Lietuva išlindo tuo laiku iš poros pelkėtų valsčių, tai kaip ta saujelė taikingų žemdirbių (tokiais mūsų senoliai vaizduojami) staiga užvaldė ir paskui sugebėjo išlaikyti 1 milijono kv.km.plotą su 30-40 mil. gyventojų?
   Tai pasaulinio dydžio nesąmonė.


MOKSLINIS TABU


   Faktas, jog mūsų senovė nepaprastai didinga,buvo musų tauriausių atgimimo patriarchų gerai žinomas. Daukantas, Basanavičius, Šliūpas, Kudirka, Jaunius, o vėliau Maironis, Būga, Voldemaras, Klimas, Savickis, - visų nesuminėsi, - buvo plataus akiračio ir sveikai protaują nepaperkami patriotai. Buvimas jųjų, pusėje kiekvienam tyrinėtojui turėtų. daryti didelę garbę, nes pažymi, jog nesekama aklai svetimšalių porinimais.
   Tačiau mūsų pirmųjų "milžinų" pranašų moksliškai kartais nepakankamai paremtos pastangos mūsų praeičiai atstatyti davė progos "nykštukų" frakcijai anų teisingus išvedžiojimus puldinėti ir griauti.
   Daukantas, pririnkęs didžiai vertingų žinių tuo laiku, kada jos dar buvo prieinamos folklore ir dokumentuose, vėliau kažkur "dingusiuose", retai tepažymėdavo šaltinį ar datą, rašydamas ūkininkijai.
   Šliūpas ir Basanavičius, iš profesijos gydytojai, kalbotyroje ir istorijoje, aišku, neturėjo gilaus patyrimo. Tačiau įpratę sekti bendra moksliška disciplina, jie pririnko daug svarbių faktų, o toks Basanavičiaus straipsnis apie jotvingius nesugriaunamai tebegalioja ir šiandien.
   Voldemaras, puikus viduramžių istorikas, pats privačiai prisipažindavo, jog kalbotyra esanti ne jo sritis. Todėl savo milžiniškos dokumentacijos negalėjo jos šviesoje mūsų studijoms visapusiškai pritaikyti, bet vis dėlto jo knyga "La Lithuanie et ses problemes" lieka vieninteliu rimtu įnašu mūsų senovės istorijai, jei neskaityti Klimo prūsų istorijos rankraščio.
   Jaunius, geriausias mūsų kalbotyros žinovas, deja, nepaliko nieko; lituanistikos mokslui tai didelis nuostolis, nes, anot Voldemaro, kuris su juo draugavo, jis buvo sudaręs visos mūsų praeities atlietuvintą schemą, pasiremdamas vietovardžiais ir istoriniais vardais. Šioje knygoje aš toliau einu jo užsibrėžtu keliu.
   Būga, matėme, tapo "sutvarkytas", o Klimą ir Savickį ištiko nelaimė iškilti į aukščiausią valdžios ratą, ir jų moksliški darbai dėl laiko stokos bei politinės linijos prisilaikymo prievolės tapo drastiškai suvaržyti. Betgi jų lituanistiniai rinkiniai, pilni vertingos istorinės medžiagos, kuria ir man teko pasinaudoti, savaime įrodo, jog jie puikiai pažino tą senovę.
   Numizmatas dr. A.Račkus, parašęs istorinę knygą apie "Gudonus" (vyčius-gudus), nors ir nebūdamas kalbininku, didesnę dalį jų vardų atlietuvino visai teisingai, remdamasis senoviškų monetų užrašais. Jis pirmasis griežtai pareiškė ir įrodė, jog jie buvo lietuviais. Jo darbo nežinodamas, aš kitais keliais ir šaltiniais priėjau tos pačios išvados, užtikęs Pietų Prancūzijoje jų paliktus vietovardžius.
   Gabrys. Štai atskiros faunos egzempliorius. Gerų norų kupinas žmogus, pašventęs daug metų Lietuvos senovės tyrimui, išstudijavęs net tam tikslui hetitų kalbą bei parašęs knygą apie tų kalbų sutapimus, o vis dėlto beviltiškas kalbotyros ignorantas. Kaip tie du dalykai susiderino, neturiu supratimo, todėl tiesiog laikau jį neišaiškinamu gamtos prajovu. Jo "įnašas lituanistikai didžiąja dalimi neigiamas, nes savo vaikiškais išvedžiojimais ir pseudomokslišku lietuvių žodžių beatodairišku derinimu vargšams hetitams, kur reikia nereikia, kuriam laikui buvo sukompromitavęs pagrinde teisingą mintį mūsų kultūros santykiavimo su Anatolija, kurią Šliūpas pirmasis jau buvo iškėlęs.
   Belieka aptarti mėgėjų pastangas, dažniausiai anoniminių brošiūrėlių forma, kaip tai – "Dalyva", "J.K.G." ir pan. Čia jau mažiausiai turime mokslinės medžiagos, o rašymo lygis nusmunka ligi gimnazijos popierėlių. L.Mikšys, prirašęs 700 puslapių, įrodyti, jog visų mūsų nelaimių priežastis esanti ta nelemta ė su tašku, klastingai mums Jablonskio primesta, vertas gal tik... atsidusimo!
   Vis dėlto tų geros valios mėgėjų pastangų išdava gaunasi priešingi jų užsibrėžtiems rezultatai. Skaitytojas tokiais kūriniais netik apviliamas, bet ir ateičiai atbaidomas nuo tolimesnių to reikalo tyrinėjimų ir numoja į juos ranka, kaip į beverčius.
   Blogiausia, kad priaugančioje tyrinėtojų kartoje išsivysto stiprus "mažavertiškumo kompleksas", nedrąsa ir nepajėgumas užginčyti mums nedraugiškus užsienio ekspertus, visai priešingai išaiškinusius tuos mums taip opius klausimus. Mat, mes atėjome tyrimo arenon patys paskutinieji, kai šaukštai jau senai buvo po pietų. Radome mūsų praeitį "sutvarkytą", išaiškintą be mūsų žinios ir sutikimo, išsidalintą po visą Europą, ir vis dėlto didelėms valstybėms jos atiteko po didelį gabalą.
   Žiauriausias ir gėdingiausias tos užsienių mokovų veiklos pavyzdys, tai lenkų pastangos urmu aneksuoti visą mūsų praeitį žemiau demarklinijos. Nesidrovima mokslininkams nederančių suktybių, netiesos užuominų, netgi įžūlaus melo per akis, kad tik kaip nors įrodyti, jog buvome, tebesame ir toliau liksime tamsuoliais mužikais, reikalingais nuolatinės "proše panų" šviesos ir globos. Tą liūdną reiškinį esu iškėlęs spaudoje ("Mokslinė Želigowskiada", Dirva, 1968), ir volens nolens* prie jo teks šioje knygoje pakartotinai grįžti.
   ---
   * norom nenorom


DEMOKRATINIS TABU


   Pilkalnių tautos proseneliai nužymėjo savo praeitį jų supiltais stebuklingais paminklais. Eidami nuosekliai atgal tais praeities laiptais, kaip juos gražiai pavadino B.Girčys, per 3000 metų nusekame jų nenutrūkstančią grandį iš Pabaltės, Gintaro keliu, per visą Ukrainą ligi Persijos gilumos, iš kur jie buvo pradėję tą ilgą kelionę.

1. Pilkalnių tautos išsiplėtimas (iš M. Gimbutienės "The Bronze Age", p. 22)



Štai naujausių archeologinių duomenų santrauka, paremta tūkstančiais po karo atliktų kasinėjimų, kurie be to patvirtina ir ankstesnius. Jų nebeginčija joks rimtas pasaulinis mokslininkas, ir jie netgi pripažįstami, kad ir nenoromis, rusų bei lenkų.
Tačiau tų pagrindinės svarbos mūsų proistorės žinių nerasime jokiame Lietuvos istorijos vadovėlyje, — jie vis dar tebesiremia 1918 metų laidomis...


   Pirmieji pasaulyje, išmokę balnoti bėrus žirgelius,(žiūr. il. 2, 3), šventąsias Ašvas, jie tapo sanskrito ir latvių "Ašviniais" (riteriais), graikų "Kintavyriais" (kentaurais), ir buvo jų vadų, kunigų aristokratinė, feodalinė santvarka rikiuojami. Toji santvarka, jiems sugriovus Romos imperiją ketvirtame šimtmetyje po Kr., jų buvo įvesta visoje Europoje ir išsilaikė ligi renesanso, o pas mus beveik ligi nepriklausomybės atstatymo. Fuero Juzgo teisė Ispanijoje, Frankų Saulėnų teisė Prancūzijoje ir Lietuvos Statutas yra tos santvarkos "Konstitucija". Per visus viduramžius, daugiau kaip tūkstantį metų, Europos kultūra buvo mūsų ženkle.

2. Pilkalnių tauta "skitai" pančioja ir balnoja žirgus
Detalė elektrum (aukso-sidabro) didelės vertės meno indo, rasto Čertomlyk pilkalnyje (4 šimt. prieš Kr. iškasena).
(iš Talbot-Rice, "Early Russians", p. 34.)



Reikia įsivaizduoti kilpines virves (lasso), kurias laiko įtempę proseneliai gaudai-gaučiai: matomai jos nelabai tvirtai buvo uždėtos pažangiu inkrustacijos būdu (centrinė aukštutinė grupė ir žemutinės šonai). Tačiau žavaus dinamiško judesio perdavimu galėtų drąsiai pasididžiuoti ir mūsų dienų grafikas.


3. Graikų hoplitas-pėstininkas perduriamas Vyties raitelio

Corpus of Ancient eastern seals, Vol. 1 (Ward Cylinders, 1055)



Pėstininkų ginklas nuo žmonijos pradžios iki akmens amžiaus pabaigos buvo smogiamąja mūšio jėga, graikų, o po jų romėnų ištobulinta falangos santvarka ligi mašinos tikslumo.
Pilkalnių tautos raitija, žirgą prijaukinus, sudarė nepalyginamai pranašesnį ginklą, kuriuo buvo užkariauti Europos upynai 20-12 amžiuje prieš Kr. Vėliau, geležimi apkaustyta Vytis išvarė Romos legionus ir lėmė žmonijos istorinius mūšius ligi parako atradimo.


   Demokratiniu uolumu naikinant savo praeitį (lietuvio būdas amžiais pasižymėjo aklu tikėjimu jam primestais madingais šūkiais), siekiant "apsivalyti" nuo bajorybės ir perrašant mūsų istoriją "iš liaudies taško", tą mūsų kultūrinį įnašą pasaulio civilizacijos raidon stengtasi užmiršti ir nuslėpti, o tos santvarkos reiškėjus - bajorus pavaizduoti dievažin kokiom išgamom-baidyklėm.
   Tačiau yra istorinis faktas, jog po Lietuvos krikšto didesnė pusė, jei ne trys ketvirtadaliai, mūsų bajorų patriotų atsisakė priimti naują tikybą ir to pasekoje, einant Jogailos 1387 metų vasario 20 aktu, jų žemės tapo konfiskuotos, o jie patys priversti bėgti užsienin arba pasipriešinus, - išžudyti. Padėtis priėjo tokią krizę, kad Jogailos dvare nebeliko nė vieno lietuvio aukštesnio pareigūno, nei ištikimo dvariškio, ir vieną iš tų nelemtų savo parėdymų karalius buvo priverstas liepti pasirašyti - virėjui!
   Tasai pataikūnas, vardu Vaidila, iškilo malonėje ligi karaliaus patarėjo ir ilgainiui gavo net jo seserį vesti. (žiūr. H.Paszkiewicz ir kiti). Būkite tikri, to nerasite jokiame mūsų vadovėlyje.
   Taip Jogaila nukirto senos mūsų kultūros, papročių ir tikybos karščiausių gynėjų viršūnę, o lenkų vietininkai, užvaldę jų dvarus, mūsų liaudies akyse bajoro vardą surišo su engėjo ir tautos atsižadėjusio asmens sąvoka. Matome, jog labai paplitusi "bajorų.sulenkėjimo" pasakėlė neturi pagrindo: lavono sulenkinti nėra kaip.
   Pagaliau tų "sulenkėjusių" pavardės pačios geriausiai nušviečia, kokių lizdų tie paukščiai atėjūnai —grafai: von Plater, Zubov, de Choiseul-Gouffier, Chruščev, Faria e Castro, de Chaude. Bet įsidėmėkite ypač tokius —hrabiowie: Tyszkiewicz, Michalowski (marquis de Utena)! Chrapowicki, Przelgowski, Puzyna de Kozielsk; panowie szlachta: Czyczynski, Staniszewski, Zablocki, Chrząstowski; Želigowski, Pilsudzki, Glowacki, Bykowski, Nastopka ir t.t. be galo...
   Prikišti tiems "proše panams", jog jie "sulenkėjo", lygiai taip išmintinga, kaip prikišti lydekai, jog ji "sužuvėjo". Bet jei tai aiški nesąmonė, nes jie, kaip atėję, taip ir liko lenkais, tada iškyla dar vienas iš aibės nutylimų klausimų: kur ilsisi kauleliai tų mūsų bočių kultūrininkų ir patriotų, kurių žemes tie atskridę paukšteliai smurtu užgrobė, nes juk buvo kruvinai pasipriešinta?
   Jų nė vardų nebeliko — ištrinti nuo žemės paviršiaus,o jųjų anūkėliai demokratai reiškia jiems savotišką padėką, urmu apkaltindami visą lietuvių bajorų luomą "sulenkėjimu"...
   Penktoje knygos dalyje matysime, jog mūsų kultūrinio lobio palikimas toks milžiniškas, kad net, tūkstančiams metų praslinkus vis dar tebeužtinkame jo aidus stiprius kaip griausmas. Jogailos įvykdytas mūsų aukštojo luomo ir jo neštos kultūros genocidas šiuose rėmuose įgyja baisią Trojos gaisro pašvaistę, kurioje nublunka net carų ir komunistų vežimai Sibiran.
   Inteligentija tai indas, kuriame talpinama ir brandinama visos tautos kultūra. Mūsų mokovų nevykę bandymai surasti mūsų praeities kultūra visad baigiasi pilnu fiasko. Ligi šiol nė vienos knygos, net nė vienos studijos tuo klausimu neturime, nors jau praėjo virš penkiasdešimts atgimimo metų. Kodėl? Mat, mokovai nusistatę surasti tą kultūrą nepriklausomai nuo jos nešėjų, — kitaip tariant, prašo stiklo arbatos, tik duokite jiems be stiklo...
   Kol mūsų demokratai nesusitaikys su mintimi,kad ne jie vieni geri lietuviai, kad jų bočiai aristokratai nė kiek nemažiau vertino savo tautą ir nemenkiau kovojo jos išlaikymui, tol klamposime tose legendarinėse "pelkėse" ir "samanotose bakūžėse", apsiavę klumpes. Laikas prabusti ir įsisąmoninti, kad visos kitos civilizuotos tautos senai persirgo tą vaikišką ligą ir gerbia savo praeitį, nežiūrint kokioje santvarkoje vystėsi jos raida.
   Norint išvengti kultūrinio genocido, tenka tad patiems paimti į rankas senuosius originalus ir persijoti juos per lietuvišką sietą, visai nekreipiant dėmesio į draudimus, nukalbėjimus ir skeptikų vaitojimus.
   Toksai bus šios knygos tikslas.


LIETUVOS VARDO KILMĖS BEIEŠKANT


   "... Lietuvos vardas etimologiškai, be abejonės, sietinas su veiksmažodžiu lieti ir jo vediniais...
   ... iš Lietaukos raisto išteka du to vardo upeliukai...
   ... Pradžioje Lietuva buvo tik sritinis pavadinimas vienos "lietuvių" gyvenamos žemės..."
   (Iš A. Salio paskaitos II-jame Lituanistikos Instituto suvažiavime.)


DRAMBLYS PRO MIKROSKOPĄ.


   Mėgindami išnagrinėti ir atsekti žodžio "Lietuva" kilmę, iš karto susidursime su stiprokais tabu.
   Mums kliudys mūsų būdo kuklumas, nusistatymas neišeiti iš savo dabartinės valstybės ribų, neužgrobti, kas svetima, ir apskritai, neapsijuokinti, besiekiant per toli.
   Tačiau mokslo srityje toks nusistatymas prilygs akių užsirišimui, prieš pradedant šaudyti. Iš kitos gi pusės, nusižeminimas slogsna* padarys mus šališkais: būsime patys sau priešais, visur besirikiuodami grobikų palydovais ir papūgomis.
   ---
   * "inferiority complex"
   
   Kaip to išvengti, nenuklystant į fantaziją?
   Reikės nusikratyti asmeniško iš anksto susidaryto nusistatymo "už" ar "prieš" kokį nemalonų faktą ar teigimą. Reikės prisiversti žiūrėti į praeityje pasitaikančius, kad ir garbingiausius ar skaudžiausius mums įvykius, vienodu šaltumu, nebandant jų nei paslėpti, nei išpūsti. Visiško bešališkumo pasieksime tik tada, kai užmiršime viską, ką ligi šiol "tikrai" žinojome (kas mums buvo kalama galvon nuo mokyklos suolo) ir ką buvome priėmę be kritikos.
   Svarbiausia gi turime išsižadėti noro "ką nors įrodyti", ką mes patys iš anksto suplanavome. Tai būtų šventvagystė, — mūsų garbingos praeities niekinimas ir kraipymas ranka rankon su mūsų priešais.
   Bešališkas tyrinėtojas pasižymi tuo, kad jis savo aptinkamos medžiagos neskirsto, nerūšiuoja į "gerą" ir "blogą", į priimtiną ir atmestiną. Jis yra faktų vergas, o ne jų žiaurus tironas; faktai veda jį kur norėdami, o ne tyrinėtojas juos stumdo, kur tinkamas. Jisai seka dažnai vos beįžiūrimais senolių pėdsakų vingiais, nesipriešindamas ir nesirūpindamas, kur jie nuves, nes tik tuo keliu tegali surasti pamažu iškylančią tiesą.
   Negrįžtamai praėjo tie laikai, kada Bizantijos scholastai tris dienas diskutuodavo, kiek milijonų angelų galima sutalpinti adatos smaigalyje. Lygiai taip pat niekas jau nebetiki sausu, scholastiniu nagrinėjimo metodu, kai autorius paskęsta nereikšmingų detalių milijone, iš kurių nesuseksi nei pradžios, nei galo kokios nors logiškos minties, - o išpylęs keliasdešimts nuobodžių puslapių, staiga pareiškia: štai kas ir reikėjo įrodyti. Kaip cirko magikas, jisai stengiasi paskandinti žuvytę - norimą paslėpti didelės reikšmės faktą - neutralios dokumentacijos jūroje, kuri su tuo faktu nieko bendra neturi. Kol tyrinėtojas tik beria ir beria visą enciklopediją datų ir įvykių, jų nesurikiavęs ir neįvertinęs, jis tėra tik archyvaras-eruditas, o ne istorikas, nes nemoka suvaldyti savo atminties, kuri įsivyrauja išminties sąskaiton.
   Pagaliau dar viena pasenusi priemonė, kada 20 amžiaus antroje pusėje griebiamasi gudriausių, painiausių, migločiausių filosofavimų tik retais protarpiais paremtų vienu kitu faktu. Tai kitas kraštutinumas lygiai nemoksliškas. Ypač negrįžtamai praėjo laikas akiplėšiško senų dokumentų ginčijimo, juos nuneigiant be skrupulų, kur tik jie prieštarauja a priori* nusistatytai "linijai". Vien iš to jau pastebime, jog kažkas netvarkoje, o juo daugiau ginčų su šaltiniais, tuo esame tikresni, kad vyksta bandymas ką nors nuslėpti.
   ---
   * savo iš anksto susidarytu šališku nusistatymu
   
   Be to, modernus proistorikas jau nebesiremia vien rašytais, kartais labai retais dokumentais. Jis kviečiasi pagalbon viską, kas tik įmanoma: gamtos ir gyvių evoliuciją, hidrografiją, hidronimiją, kalbotyrą, toponimiją, ekonomiką, senovės prekybą, susisiekimą, etnologiją, archeologiją, mitologiją, paleografiją, kartografiją, datavimą, pasirėmus ledynų amžių periodais, - arba ledynų metinėmis nuosėdomis, ar medžio kamienų metiniais žiedais, ar pagaliau pačiais moderniškiausiais metodais: molinių puodų magnetinės krypties analizė, proistorinių židinių tokia pat analizė, anglies 14 radiacijos analizė ir t.t., ir t.t.
   Susirinkęs apsčiai įvairiausių sričių faktų užrašų, visai jų nevertindamas, nerūšiuodamas ir nebandydamas a priori paaiškinti, tyrinėtojas imasi antros darbo dalies - tų visų duomenų sintezės.
   Laimingas, jei suranda kokį vedamą siūlą, ir visi faktai susiklosto, paaiškina, vienas antrą papildo. Jeigu ne, jei nors vienas fizinis veiksnys ar senovės šaltinių užrašas nesiderina, - tyrinėtojas nulenkęs galvą grįžta prie rašomo stalo ir peržiūri visą darbą iš naujo, bandydamas nustatyti, kodėl atsirado prieštaravimas.
   Tokius mokslinio tyrimo dėsnius privalome taikyti ir šios knygos puslapiams, norėdami atstatyti nežmoniškai sujauktą ir iškraipytą mūsų praeities istoriją, kuri, būdama visų seniausia, kliudo daugelio kitų veiksnių šališkumams.
   Pradėkime tad nuo Lietuvos vardo kilmės klausimo. Užsimojome ištirti vieną seniausių Baltų kalbos šaknų, kalbos, kuri savo ruožtu yra seniausia Europoje, - na, tai tirkime iš pagrindų, nieko nerūšiuodami ir nepraleisdami. Kitaip neapsimoka nė pradėti. Teisingai didžiuojamės savo kalbos senove, bet, susidūrus su to teigimo konkrečiais įrodymais, argi mums pritrūks drąsos "iš praeities stiprybės pasisemti"?
   Galiausiai, apsiėmę tokį platų darbą, naudokime mūsų tyrimo objekto dydžiui pritaikytas priemones, nes, jei imtume dramblį tyrinėti mikroskopu, geriausiu atveju rastume tik blusų...
   0 Lietuvos vardas tai mastodontas, kuris vos išsitenka Europos žemyne. Jo kilmės iš Lietaukos raisto neišvesi, nors ir tokių bandymų būta. Jei 1918 metų Lietuvos ribose dar galima būtų šiaip taip aiškinti tą vardą iš kokios pelkės ar upelio, tai susidursime su visišku fiasko, norėdami, kad tas pats upelis pateisintų LITOVIA vardą šiaurės Prancūzijoje.
   "Tikimumo spragą" galėsime moksliškai pašalinti, tik suradę tokią prošaknį, kuri tą senovinį vardą pateisintų ne tik šių dienų Lietuvos teritorijoje, bet visur, kur tik jis aptinkamas, ir visuose amžiuose. Be to, turime griežtai skirti tyrimo plotmes. Negalima juk suplakti Lietuvos tautos, Lietuvos vardo ir Lietuvos valstybės. Tai trys atskiros sritys, kartais visai nieko bendra neturinčios. Todėl jas čia atskirai paeiliui nagrinėsime.
   Laikas jau mums atsikratyti šablonų ir nemoksliškų mūsų istorijos traktavimų. Faktų, tyrimo disciplinoje nepakanka paimti žiupsnelį senai žinomų citatų ir jas pavartoti žaliu pavidalu, nesurišant ir nepaaiškinant jų tiriamo objekto požiūriu. Faktas, sako Pirandello, yra lyg tuščias maišas: kad stovėtų, reikia jį prikimšti prasmės.