Antanas A. Jonynas


iš "Poetinio Druskininkų Rudens"

1997 metų Jotvingių premijos laureatas

Kelionė į Tadmorą

Pajėgdamas išlikti savyje
ir tuo pačiu ištirpti savo meilėj
kai kalinys klaidingam kelyje
kurio nušiurusiam ryšulyje
neišdirbti ėriuko kailiai
kamuojamas ir troškulio ir alkio
vilkau minčių klastingą naštą
kaltes ir kančią ir bijojau atsigręžti
ir savo kruvinom akim pažvelgti
į nusiaubtą prisiminimų kraštą. 

tikėjaus laukiau miesto pasirodysiant
smėlėto vėjo degintose akyse
tikrovė uždaryta spengia žodžiuose
kai neišsakomais atodūsiais
mus užtaria pati Dvasia. 
o ant akmens sužėrusi geležtė
suraikius paskutinį duonos nuodą
vėl pasiryžus įsirėžusi pragręžti
bent menką angą – į prabangų kraštą
kurio pasiekti Viešpaties neduota

aš neturiu jėgų tikėti
aš neturiu jėgų tačiau tikiu
bet net tikėdamas imu regėti
kaip antefiksų akroterijų palmetės
vos pasirodę dingsta iš akių
akmuo po galva peilis po ranka
o ant geležtės blyksi kraujo dažas
o meilės pažadus žarstąs miražas
o amžinatvės metais praslenką
ir gulantys – kaip antkapis
– ant sąžinės


Gaisras

Suplėšau drobę rėmus į dalis suskaldau
skutus ir šipulius metu į židinį
ar dar pajėgsiu pasiruošti tau kaip maldai
tik atsivert ir nieko neprašyti

liepsna atliepia slėpiniams neišsakytiems
lauke užkimęs vakaro kaukimas
pro tamsų langą primerktom akytėm
įdėmiai žvelgia nuolankus laukimas

ar dar pajėgsiu pasiruošti tau
kaip maldai
nuraudę sienos ir raudoni baldai
aplink tarytum kraujo lytys švyti

kokia beprotiška aistra užvaldo
vilties mažytę taurę sudaužyti –
tik atsivert ir nieko neprašyti