Nuotaika +4, bet vis dėlto žiema ir tarsi būčiau šaltakraujis gyvis - varlėkas baloje - neaukštas lygis, nedidelė gyvenimo drama - bet vis dėlto... +4, o kas temperatūrą sieloj išmatuotų? kas varlę pabučiuotų? išvaduotų nesveiką galvą remiančias rankas? 1994
ars poetica
Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.
Kas dieną
tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam
suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo
šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai
religijos.
Reikia rašyti eilėraščius
net ir sekmadieniais,
nes
tai yra šventė, tai yra darbas,
prilygstantis kunigo
darbui.
Nes pasaulis baigias diena po dienos,
pasaulis baigias netgi
sekmadieniais.
Todėl reikia rašyti eilėraščius,
reikia statyti
namus, jei juose ir nebus kam gyventi,
reikia kantriai pamatą
ręsti,
diena po dienos, nes galas,
jei Dievas numirs anksčiau nei
kalba,
ir kalba anksčiau nei
pasaulis.
aš sėdėjau prie knygos
Aš sėdėjau prie knygos ir gal taip užsnūdau šiek
tiek,
tartum Edgar'as Poe, kai per langą įskrido jo varnas,
dar
girdėjau po langu balsus, bet man buvo vis tiek,
kai staiga pajutau,
kad esu šeimininkas ir tarnas.
Viskas ėmė mirgėti, susilieję vaizdai ir
garsai
pakitėjo erdvėj, žodžiai liko anapus, ir vėjo
gūsiai siautė
aplink, o giliai suliepsnojo gaisrai
karalysčių, kuriom velnias gundė
kadai Atpirkėją...
Ne ėjau, o skridau... Miestai driekės po mano
sparnais,
mano kūnas, netekęs prasmės, pasiliko prie stalo,
aš
skridau su savo broliais, juodaisiais varnais,
ir nebuvo seselės, ir
niekas manęs nevadavo
nepažįstamoj žemėj, kurios, regis niekur
nėra...
Net vaizdžiausiai vaizduotei nevyks pakartoti šio tūrio:
nei
pilis, nei griuvėsiai, virš jų nei tamsa, nei žara -
ši vietovė tokia,
kad jos, rodėsi, niekas nekūrė.
Kas poezija man? Kas minties ir mirties
vienuma?
Nebūta praeitis, paskutinė vilties metastazė?
Ten giliausia
gelmė ir sekliausia tenai sekluma -
Žemės, oro, ugnies ir vandens
vienalytė ekstazė.
Pažiūrėki giliau, ten pro medžių lapus
pamačiau
baltą kerintį sodą, paukščius nuostabius, vienaragį...
Jei
pakaktų drąsos ir šiek tiek nusileistum arčiau,
pamatytum mergelę - ją
šypsančią mirštantys regi.
Ji tarp rožių žiedų tyliai vaikšto liūdna,
išdidi,
vienaragis ją seka kinkuodamas galvą nuleistą,
seka vėjas
lengvutis, lakštingalos trėlė graudi...
... Ji atleido seniai. Dar
negimus mums buvo atleista.
Bet užslinko migla, puolę žodžiai, eilučių
svara,
ir mintis, kur staiga, lyg palietus erškėtrožę, dūrė:
vėl
pilis, vėl griuvėsiai... Virš jų nei tamsa, nei žara...
Ir vietovė,
kurios regis, niekas ligi šiol nesukūrė
Aš gyvensiu pily. Nebegrįšiu į
žemę daugiau...
Liks prie knygų palinkęs, atkutęs ir senstantis
kūnas.
Aš mokinsiuos kalbėti. O dabar savo kalbą baigiau.
Kas
poezija man? Laikinumas terbos ir karūnos.
fata morgana
Kai paskutinis saulės spindulys
per žolę liečia mirusiųjų kaulus
-
išdidūs slegiantys rudens šešėliai
į slėnį nusileidžia
palengva.
Gegutės balsas prieblandoj nutyla
pušų viršūnės
suliepsnoja auksu,
kuris taip pat išblėsta, išsisklaido...
Kaip
tyliai aidi sutemų žingsneliai!
Tai pasitinka mus Fata
Morgana,
išnyranti iš mūs beprasmių žodžių:
velionių Dievas ir
velionis Dievas,
ir tai, ką mes vadiname Dievu.
Naktis arti.
Rugpjūtis vos alsuoja,
pakibęs viršum tvenkinio tamsaus -
jame
įspįsta virpantis žvaigždynas,
kurio danguj atrasti
nepavyksta.
Tenai jau sukasi aukštieji Grigo Ratai,
o pro pušis
atsiveria bedugnė, -
Paukščiu taku keliaujantys dievai
į Žemę sėja
meteorų lietų.
Aš pasmerktas šiam vaizdui, šiai vienatvei
kiekvieną
dieną einančiai į mirtį,
ir rudeniui, kuris su manim
į šitą vasaros
gamtovaizdį alsuoja.
Ką prisimint turėčiau, drauge mano?
Šviesa
greit vėl nutvieks tuščius lizdus,
ir saulės spindulys ieškos vandens
paviršiaus,
ir glamonės negilų dugno smėlį.
Maža žuvytė
blykstelės žvynais,
kai klevo sėkla savo atspindį palies
nei
palaimingą pabaigą kelionės -
nors ją srovė pagaus ir nusineš...
Tad
ką gi prisimint patartum?
Šermukšnio medį priešais mano langą?
Gal
mano miesto gundantį baroką,
ar stingdantį baroką debesų?
Te
visa plaukia - debesys ir miestai,
vanduo ir vaizdas, plaunantis
akis,
ir už giraitės kylantis mėnulis
ir per pasaulį ošianti
tyla...
Tegul iš lėto plaukia mūsų Žemė
savu keliu ir abejingas
laikas
tegul skandina mus į savo tamsą,
į prieglobstį numirusios
gamtos.
Te visa kinta, mainosi, aštrėja
rega ir pojūčiai, ir ši
naktis
prisirpusi lengvai apleidžia krantą,
ir rytuose lai keliasi
žara.
- Jau švinta...
grįžtantis
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam
namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir
vanduo
iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems
jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę
savinas mirtis
kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos
ištirpsta kalnuose
net tas kuris gyvenimo išvengia
vis tiek ateina
mūsų sapnuose
pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta
girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl
išnyktų laiko tankmėje
alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir
Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar
dulkėmis pavirsta planeta
ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir
nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai
mirkteli bežiūrintis į mus
kaitri ugnis išdegina
vietovę
tvirtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis
atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų
ir virš visų
teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata
skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia
grįžtančiam namo.
Lietaus uždanga
Birželis
įpusėja, kol kalbu.
Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti.
Tamsa ir langas.
Nepaliauja lyti.
Nemyliu nieko... Irgi nesvarbu.
Atsimeni...
Nereikia, pamiršau, -
tamsos gelmėn neįrašysi nieko.
Išspręsta
viskas. Tai, kas pasilieka,
teprimena tik kvailą kaukių šou.
Už
uždangos prasideda žiema.
Langai užšalę, aikštės
užpustytos.
Sustingęs laikas. Neišaušęs rytas.
Vienatvės šaltis.
Šalčio vienuma.
Girti barai ir netikri draugai.
Mirties artumas,
skolos begalinės.
Degtukų skundai: Neturi tėvynės.
Tikėki Dievą,
pasibaigs vargai.
Baisu ir juoda, ir jokios vilties,
peties ar
balso, artimo paguodos, -
lietus ir langas... Bet už lango
sodas.
Lašai stuksena... Ir ūmai išties,
lyg iš dangaus kas
drąsintų balsu -
girdžiu: Lietus plonom stiklinėm kojom
po
visą sodą bėginėja... Loja
nakty šunelis. Ir nebebaisu.
Tarytum
brėkšta... Baigiasi naktis.
Aprimsta mintys ir lietaus
ošimas.
Mirtis yra kvailiausias išrišimas, -
už uždangos
nelaukia paslaptis.
Naktis ši buvo spąstai. Štai lietus
taip pat
pasibaigė. Tad nieko naujo.
Lietus ir balsas tiek gyvybės
kraujo
gyvenus trisdešimt trejus
metus.
Metai be žiogo
Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.trumpas sutojimas lietuje
per dieną žemę lietų godžiai plempia
kuriam kas valandą
mažiau erdvės
stotis bažnyčia kapinaitės plentas
ir autobusas kur
tuoj pat judės
bet mano sapno struktūras suardo
tartum
eschatologinė žara
miestelis be šviesos gal net be vardo
kurio
jokiam žemėlapy nėra
kažkas gyvena sutemose sausio
degtinę geria
už vargus žmonių
už sausio lietų ir kad aš klausausi
barbenimo nei
vakaro žinių
nieks neišlydi moteries ir vaiko
nepasitinka motinų
žmonų
bobelė savo turto maišą laiko
tuoj viskas vėl nugrims gelmės
sapnų
miestelis lietuje - namai ir kryžiai
aš veik ir atsibudęs
nebuvau
minkštam krėsle va šitaip ir palydžiu
vietas kuriom nelyg
lietus sruvau>
Trupantis miestas
1.
Mėlynas aušta pasaulis
balsas protėvių
paukščio.
Laikas apsukęs ratą,
pasikartoja dar sykį.
Daiktai,
tartum svorį praradę,
imas į šitą rytą,
miestas rūke
paskendęs,
bokštai nelyg amalgamoj.
Vyzdy iškreiptas vaizdas,
ar
iškreipta realybė?
Viskas keičiasi, mainos,
skleidžiasi iš
atpažinto.
Tartum šokėjos šoka
tekančioj saulės bažnyčios,
formos
prieš tiesą suvoktą
trupa ir virsta į dulkes.
Girdisi laikrodžio
dūžiai,
suokalbis laiko ir vietos,
kyla pulkai balandžių
maudos
srautuos fotonų.
Laukusiam tūkstantį metų
vartai
atidaryti!
Drąsiai su juo įeina
tas, kuris laukė
sekundę.
2.
Nelyg gėlė į saulę
atveria
žiedo taurelę,
šitaip savin žingeidusis
atkreipia klausą ir
regą.
Tarytum fantastiškos žuvys
iš gelmenų okeano,
jam prieš
akis išplaukia
dulkėmis virtę pasauliai.
Toliuose žydinčių
pievų
švytinčios kaimenės ganos
tartum žiūrėtų nuo kalno,
visa po
kojom jam driekias.
Mato jis tolimą krantą,
nelyg pažadėtąją
žemę,
viešintį sodą ir auksu
spindintį jūros paviršių.
Visa yra
pažadėta,
visa yra padalinta,
visa sueina į vienį,
visa nelieka
atskirta.
Ritasi bangos į krantą,
krantas nutolsta į sodą,
sodas
į pievas nužengęs,
pievose kaimenės
ganosi.
3.
Vaizdas ant vaizdo
klojas,
garsas į garsą pinas,
plokštumos tūrin subėga,
tamsa su
šviesa susilieja.
Tartum iš sėklos medis,
auštantis bunda
pasaulis,
veržiasi ir kunkuliuoja,
stingsta ir vėl
atgyja.
Miestas tarytum iš sapno
kyla prie tekančių upių,
skamba
aukštais kontraforsais
gniaužiančios kvapą bažnyčios.
Dievas niekur
nestovi
žengdamas tapsmo vietom.
Ten, kur Jis buvo vakar,
ryt tu
jau Jo neberasi.
Lieka tik ženklas pasauly
amžino Dievo
buvimo,
žino tasai, kas budi -
šiandien tėra
Esantysis.
Žemės apleistos ir skurdžios
vietos, kur klystantis
laukia.
Jo šviesoje raibuliuoja
dulkėmis virstantis
miestas.
4.
Viską ką mes
sugalvojam,
tūkstantį kartų jau buvę,
formos, pavirtę į
dulkęs,
vėlei į formas sugrįžta.
Skiriasi gal tik detalės,
arba
žiūrėjimo taškas,
nors visa kiečiais ir mainos,
kintame mes - ne
pasaulis.
Šitaip vaikai ant kranto
stato pilis iš smėlio,
viską
paskui pamiršę
ima buvot beprasmybėj.
Tartum staiga
atsibudę,
patys nežinom, kur estim,
trupantį miestą
išvydę,
nustėram prieš stingdantį grožį.
Klausia ir klausia
poetas:
kam aš esu šioj pakrantėj?
Tam, kad statytum iš
smėlio
pilis, kurias bangos nuplauna.
Tam, kad krantas į
sodą
nutoltų, o sodas į pievas
nužengtų, kur kaimenės
ganos.
Vėlinės,
1990
Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie
audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: Viešpatie, esu
tik balsis
vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo
likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos
purslelis, žiedas chrizantemos.
Tamsa nuo kopų slysta. Į
mane
vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.
Šviesotamsa. Ir linija
delne.
Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja
rudenė jūra. Ir su ja
kartu
bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.
Tamsos ribas
apskriedamas ratu,
suklinka paukštis. Bet many nutyla
stichijų
gausmas. Kurčias, nebylus,
ramus nei krantas. Jūra susilieja
su
manimi. Ir vaizdas šis gilus
spengioj tyloj. Ir dar labiau
gylėja.
Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė
kurčiam ką šaukti, nebylio
klausytis?
Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.
Ir čia riba. Ir jau
pakaks dairytis.
Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu
tirštėja
vaizdas. Ir prapliumpa lyti.
Ir kažkodėl man darosi neramu,
kada
matau, kaip prietemoje švyti
negyvas paukštis, plakamas bangų.
Žvejų
vėlėms palieka mano pėdos.
Pakrantėj žvakę vėjuose degu.
Dar lis
ilgai... Ir taip ateis Kalėdos.
Kaip pavadinti? vadink rugsėju mėnuo sveria šaką bergždžios obels apstulbusios akies planetoje kamputy paukščių tako skaidrėjant sielai virpančiai šnekies su klausančiu alsavimu ir gal tik nemokančiu paliudyti mums ką tyloj bylojai su šalna įšaldyk išlaisvink šaką stingstančia ranka
Jūros liga
iš lengvo brizo į galingą štormą -
iš keturiolikos eilučių ir iš
saiko
grakštus laivelis dar išlaiko formą,
laivelio forma laiką dar
atlaiko
pamok, Petrarka, šyptelėk, Šekspyre,
nuo jūsų kranto vandenų
visatoj
mane toli į ateitį nuyrė,
bet taip toli, kad veik
nebesimato
kokia jėga galėjo šitaip sviesti?
kokia prasmė? ilgai garbingai
dvėsti?
ar negarbingai, čia? ak, artimieji
gyvenimas nemylimas, bet geistas:
sonetą baigus - pykina; ir
keista
gale pridurt - du tūkstančiai pirmieji
2001.IV.13
Perimetrija
gandras kantriai virš ežero suka ratus
taip, kad liepa beveik
įpusėja,
Europa vakarėja, ryte i batus
pripūstys pietrytėjančio
vėjo
ir visuos kibiruos prisigrūs debesų,
ir iš tų debesų
prisipūsiu
sau arkliuką Nebūsiu-buvau, o esu
iš dūzgimo kamaniškų
musių
iš dangaus ežere, įsitvėręs tavęs,
mano kreivas buvimas augina
rieves
į suspengsiančią tobulą natą
o kol kas vis giliau - jau beveik pas vartus
gandras gręžia, mažėja
- jis suka ratus
pakraštėliais koncentrinių ratų
2001.VII.11
Vietoje atgailos
o dažniausiai rašau kaip nenoriu;
nekaltai pasileidus,
keista
jėga tempias prie savo altorių -
intelekto jėga suknista?
o norėčiau lengvai, kaip Serioža -
palcy v rot i vesiolyj
svist,
verksmingiau - kaip lietuvių berioza,
kreivas beržas
Pauliukas Širvys
bet tikrai negalvok, jog dėl masių
taip dažnai ligi šiolei
pilkąsias
sprogdinau smegenų ląsteles
iš giliau šis teroras diktuotas -
aš norėjau rašyt vien
rimuotas
ir vien tau dedikuotas eiles
2001.VIII.6
Bičiulėnui užsieniečiui
for ever young - nereiškia suvaikėti,
bet mirt jaunam - kaip
andai hipiai mokė,
aš ten kadais buvau pasigėlėti,
buvai ir tu,
dabar abu senoki
dabar iš ten - tik sniego telegramos
balandžių kojom taikiai
pripėduotos,
vaikėjame kasryt po lengvą gramą,
po sunkų gramą -
vakarinės puotos
ir ne stočių peronuose nubundant
man kartais traukiniai į Rygą
dunda
nuo mano gatvės ligi tavo ielos
o kartais mus kažkas atsirakina
ir vertina, nelyg Felinio kiną:
-
senukų suvaikėjimas gan mielas
2001.VIII.7
Nubudęs kėkštas
nubudęs kėkštas jaunoje lapijoj
saulėteky pagavo auksu šviesti
-
gali paliesti, bet geriau neliesti -
tai kas, kad prisileidžia ir
nebijo
gūdžioj puikybėj sodo susapnuoto,
kur atsitinka tai, kam
atsitikti
nebederėtų, linksma susitikti -
į čia ir išsikraustykim iš
proto
gražiai gyvenkim pasakai prašepus,
anapus prasilenkdami, o
šiapus
ilgai turėkim vienas kitą, kol mus
išskirs netobula tikrovė, lėkštas
gyvenimas, sugirgždantis kaip
kėkštas -
geri sapnai taip pat soneto formos
2002.I.15
Viduržiemis
šlaitu Nerin, kur pagiriom įraudęs
koks grafas vaikės šerną, grafą -
šernas, -
kaire prie dešinės ausies priglaudęs
mobilų telefoną kreta
bernas
kokiom žiniom ausies būgnelį bangos
kutena jam, kad šitaip kraupiai
juokias
gamtovaizdin, sudūžtančiam kaip langas
į erdveles, kurios
šiek tiek kitokios
mažiau ryškumo ir daugiau pastelės,
o danguje rugpjučio
debesėlis
viduržiemį, du tūkstančiai antraisiais
ligi aiškumo neprabudęs rytas
iš gan gėdingo sapno užmaišytas
su
viltimi, kad ši žiema greit baigsis
2002.I.16
Lukštas
išauginti svogūną lengviau nei iš lukšto - sonetą!
pavykęs - ir
ašarą spaudžia, ir atima skaitančiam amą,
už kulno paėmęs pamurkdo - į
Stiksą ar Letą?
ir gražiai suvaidina nevykusią autoriaus dramą
jei sudėtas gerai, tai lengvai ima naivią merginą,
nes išmokęs
meluoti išmano įstatymo raidę,
o laikydamas kulną - ne Leton, į Stiksą
nardina -
ir nėra užmaršties, ir iš požemių vandenys aidi
ir išdyla riba, ir vienoda, ar valsas, ar trešas,
ir pagauna banga,
ir pagavus į nebūtį nešas -
taip džiaugsmingai, lengvai - tartum
Vytautui neštų karūną
tartum keistųsi viskas, bet liktų taip pat, kaip nenori,
kas svarbu?
kad saldu, išauginus sonetą kaip korį,
bet svarbiausia - ne tai!
pamėgink išauginti svogūną
2001.VIII.12