Aidas Marčėnas


eilės

  1. Nuotaika
  2. Ars poetika
  3. Aš sėdėjau prie knygos
  4. Fata morgana
  5. Grįžtantis
  6. Lietaus uždanga
  7. Metai be žiogo
  8. Trumpas sustojimas lietuje
  9. Vėlinės
  10. Kaip pavadinti?

Sonetai nuo sienos

paimta iš www.tekstai.lt
  1. Jūros liga
  2. Perimetrija
  3. Vietoje atgailos
  4. Bičiulėnui užsieniečiui
  5. Nubudęs kėkštas
  6. Viduržiemis
  7. Lukštas

Nuotaika +4, bet vis dėlto žiema ir tarsi būčiau šaltakraujis gyvis - varlėkas baloje - neaukštas lygis, nedidelė gyvenimo drama - bet vis dėlto... +4, o kas temperatūrą sieloj išmatuotų? kas varlę pabučiuotų? išvaduotų nesveiką galvą remiančias rankas? 1994

ars poetica

Pasaulis baigias, todėl
reikia rašyti eilėraščius.

Kas dieną tvirtai pasiryžus,
lyg dirbtum kokį prasmingą,
tik tau vienam suprantamą darbą:
statytum namus, laivą
nykstančiai savo šeimynai,
arba restauruotum šventyklą
numirusios andai religijos.

Reikia rašyti eilėraščius
net ir sekmadieniais, nes
tai yra šventė, tai yra darbas,
prilygstantis kunigo darbui.
Nes pasaulis baigias diena po dienos,
pasaulis baigias netgi sekmadieniais.

Todėl reikia rašyti eilėraščius,
reikia statyti namus, jei juose ir nebus kam gyventi,
reikia kantriai pamatą ręsti,
diena po dienos, nes galas,
jei Dievas numirs anksčiau nei kalba,
ir kalba anksčiau nei pasaulis.


aš sėdėjau prie knygos

Aš sėdėjau prie knygos ir gal taip užsnūdau šiek tiek,
tartum Edgar'as Poe, kai per langą įskrido jo varnas,
dar girdėjau po langu balsus, bet man buvo vis tiek,
kai staiga pajutau, kad esu šeimininkas ir tarnas.
Viskas ėmė mirgėti, susilieję vaizdai ir garsai
pakitėjo erdvėj, žodžiai liko anapus, ir vėjo
gūsiai siautė aplink, o giliai suliepsnojo gaisrai
karalysčių, kuriom velnias gundė kadai Atpirkėją...
Ne ėjau, o skridau... Miestai driekės po mano sparnais,
mano kūnas, netekęs prasmės, pasiliko prie stalo,
aš skridau su savo broliais, juodaisiais varnais,
ir nebuvo seselės, ir niekas manęs nevadavo
nepažįstamoj žemėj, kurios, regis niekur nėra...
Net vaizdžiausiai vaizduotei nevyks pakartoti šio tūrio:
nei pilis, nei griuvėsiai, virš jų nei tamsa, nei žara -
ši vietovė tokia, kad jos, rodėsi, niekas nekūrė.
Kas poezija man? Kas minties ir mirties vienuma?
Nebūta praeitis, paskutinė vilties metastazė?
Ten giliausia gelmė ir sekliausia tenai sekluma -
Žemės, oro, ugnies ir vandens vienalytė ekstazė.
Pažiūrėki giliau, ten pro medžių lapus pamačiau
baltą kerintį sodą, paukščius nuostabius, vienaragį...
Jei pakaktų drąsos ir šiek tiek nusileistum arčiau,
pamatytum mergelę - ją šypsančią mirštantys regi.
Ji tarp rožių žiedų tyliai vaikšto liūdna, išdidi,
vienaragis ją seka kinkuodamas galvą nuleistą,
seka vėjas lengvutis, lakštingalos trėlė graudi...
... Ji atleido seniai. Dar negimus mums buvo atleista.
Bet užslinko migla, puolę žodžiai, eilučių svara,
ir mintis, kur staiga, lyg palietus erškėtrožę, dūrė:
vėl pilis, vėl griuvėsiai... Virš jų nei tamsa, nei žara...
Ir vietovė, kurios regis, niekas ligi šiol nesukūrė
Aš gyvensiu pily. Nebegrįšiu į žemę daugiau...
Liks prie knygų palinkęs, atkutęs ir senstantis kūnas.
Aš mokinsiuos kalbėti. O dabar savo kalbą baigiau.
Kas poezija man? Laikinumas terbos ir karūnos.


fata morgana

Kai paskutinis saulės spindulys
per žolę liečia mirusiųjų kaulus -
išdidūs slegiantys rudens šešėliai
į slėnį nusileidžia palengva.
Gegutės balsas prieblandoj nutyla
pušų viršūnės suliepsnoja auksu,
kuris taip pat išblėsta, išsisklaido...
Kaip tyliai aidi sutemų žingsneliai!
Tai pasitinka mus Fata Morgana,
išnyranti iš mūs beprasmių žodžių:
velionių Dievas ir velionis Dievas,
ir tai, ką mes vadiname Dievu.

Naktis arti. Rugpjūtis vos alsuoja,
pakibęs viršum tvenkinio tamsaus - 
jame įspįsta virpantis žvaigždynas,
kurio danguj atrasti nepavyksta.
Tenai jau sukasi aukštieji Grigo Ratai,
o pro pušis atsiveria bedugnė, -
Paukščiu taku keliaujantys dievai
į Žemę sėja meteorų lietų.
Aš pasmerktas šiam vaizdui, šiai vienatvei
kiekvieną dieną einančiai į mirtį,
ir rudeniui, kuris su manim
į šitą vasaros gamtovaizdį alsuoja.

Ką prisimint turėčiau, drauge mano?
Šviesa greit vėl nutvieks tuščius lizdus,
ir saulės spindulys ieškos vandens paviršiaus, 
ir glamonės negilų dugno smėlį.
Maža žuvytė blykstelės žvynais,
kai klevo sėkla savo atspindį palies
nei palaimingą pabaigą kelionės -
nors ją srovė pagaus ir nusineš...
Tad ką gi prisimint patartum?
Šermukšnio medį priešais mano langą?
Gal mano miesto gundantį baroką,
ar stingdantį baroką debesų?

Te visa plaukia - debesys ir miestai,
vanduo ir vaizdas, plaunantis akis,
ir už giraitės kylantis mėnulis
ir per pasaulį ošianti tyla...
Tegul iš lėto plaukia mūsų Žemė
savu keliu ir abejingas laikas
tegul skandina mus į savo tamsą,
į prieglobstį numirusios gamtos.
Te visa kinta, mainosi, aštrėja
rega ir pojūčiai, ir ši naktis
prisirpusi lengvai apleidžia krantą,
ir rytuose lai keliasi žara.
- Jau švinta...


grįžtantis

aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo
ir visa tai ką nešasi jis saujoj
ugnis ir oras žemė ir vanduo

iš kūno kūnan iš vilties į viltį
visur namai kuriems jisai svetys
ir visa tai ką tenka jam patirti
kaip amžių duoklę savinas mirtis

kalnai į lygumas išdidūs žengia
o lygumos ištirpsta kalnuose
net tas kuris gyvenimo išvengia
vis tiek ateina mūsų sapnuose

pradžia nokina pabaiga jos vaisiai
nukritę dūžta girios tankmėje
kur viskas skleidžias tobulai ir baisiai
kad vėl išnyktų laiko tankmėje

alsuoja jūros potvyniais ir štormais
ir Dievas žvelgia akimi šalta
kaip dulkės vėl įgauna miestų formas
ar dulkėmis pavirsta planeta

ir nieko nėr ko jau nebūtų buvę
ir nieko nėr ko kada nors nebus
ir nušvitimas būna slėptuvė
kai mirkteli bežiūrintis į mus

kaitri ugnis išdegina vietovę
tvirtovė virsta kalnų pelenų
paskui ir vėl ugnis atsikartoja
mielom liepsnelėm židiniuos namų

ir virš visų teisybių ir apgaulių
išsprogsta tartum visata skiemuo
aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių
praeiti reikia grįžtančiam namo.


Lietaus uždanga

Birželis įpusėja, kol kalbu.
Ir nesvarbu, ką noriu pasakyti.
Tamsa ir langas. Nepaliauja lyti.
Nemyliu nieko... Irgi nesvarbu.
”Atsimeni...” Nereikia, pamiršau, -
tamsos gelmėn neįrašysi nieko.
Išspręsta viskas. Tai, kas pasilieka,
teprimena tik kvailą kaukių šou.

Už uždangos prasideda žiema.
Langai užšalę, aikštės užpustytos.
Sustingęs laikas. Neišaušęs rytas.
Vienatvės šaltis. Šalčio vienuma.
Girti barai ir netikri draugai.
Mirties artumas, skolos begalinės.
Degtukų skundai: “Neturi tėvynės.”
”Tikėki Dievą, pasibaigs vargai”.

Baisu ir juoda, ir jokios vilties,
peties ar balso, artimo paguodos, -
lietus ir langas... Bet už lango – sodas.
Lašai stuksena... Ir ūmai – išties,
lyg iš dangaus kas drąsintų balsu - 
girdžiu: “Lietus plonom stiklinėm kojom
po visą sodą bėginėja...” Loja
nakty šunelis. Ir nebebaisu.

Tarytum brėkšta... Baigiasi naktis.
Aprimsta mintys ir lietaus ošimas.
Mirtis yra kvailiausias išrišimas, - 
už uždangos nelaukia paslaptis.
Naktis ši buvo spąstai. Štai lietus
taip pat pasibaigė. Tad nieko naujo.
Lietus ir balsas – tiek gyvybės kraujo
gyvenus trisdešimt trejus metus.


Metai be žiogo

Šalta naktis. Bet dieną dar atšyla.
Greta mirtis, todėl gyvybė kaupias
prieš pirmą šalną. Vasara jau traukias, -
greit amžiną mirties – gyvybės bylą
išspęs ruduo. Laiškai neparašyti
sudegs. Taip parkuos deginami lapai.
Vienutėn iš vienutės – šie etapai.
Be žiogo – metai. Bandymai išgyti.

“Iš nervų visos. Tik viena – iš meilės.”
”Kas nemylėjo – tas ir negyveno.”
”Tremčių ir kryžių! Tautai reikia meno
suprantamo.” “Ką reiškia šitos eilės?”
Žiogeli, griežk. Nesigailėk kojelių!
Aš negirdžiu, bet gal išgirs koks glušas?
Rudens liūtis – blaivyklos šaltas dušas, -
išleis, ir eik neklausinėjęs kelio.

Nubusk ir melskis: “Tėve nebe mūsų,
neduok daugiau jiems duonos kasdieninės, -
pyrago duok.” Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas,o giesmė užduso.
Juokinga skųstis. Giedrą keičia lietūs,
tad saulės blyksniai skaudūs kaip patyčios.
Joks šventraštis neišaugins garstyčios, -
todėl esu. Ir tik todėl – poetas.

Todėl kiekvienas laiškas – paskutinis.
Išspaustas vynas neraškytų vaisių.
Todėl esu. Ir tik todėl išeisiu
užrašęs turtą – rudenį auksinį.
Rugsėjo auksas – visos brangenybės.
Diena trumpyn, bet ir naktis trumpėja.
”Gimimo dienai dovanok man vėją.
Gimimo nakčiai – dar šiek tiek gyvybės.”


trumpas sutojimas lietuje

per dieną žemę lietų godžiai plempia
kuriam kas valandą mažiau erdvės
stotis bažnyčia kapinaitės plentas
ir autobusas kur tuoj pat judės

bet mano sapno struktūras suardo
tartum eschatologinė žara
miestelis be šviesos gal net be vardo
kurio jokiam žemėlapy nėra

kažkas gyvena sutemose sausio
degtinę geria už vargus žmonių
už sausio lietų ir kad aš klausausi
barbenimo nei vakaro žinių

nieks neišlydi moteries ir vaiko
nepasitinka motinų žmonų
bobelė savo turto maišą laiko
tuoj viskas vėl nugrims gelmės sapnų

miestelis lietuje - namai ir kryžiai
aš veik ir atsibudęs nebuvau
minkštam krėsle va šitaip ir palydžiu
vietas kuriom nelyg lietus sruvau>


Trupantis miestas

1.

Mėlynas aušta pasaulis
balsas protėvių paukščio.
Laikas apsukęs ratą,
pasikartoja dar sykį.
Daiktai, tartum svorį praradę,
imas į šitą rytą,
miestas rūke paskendęs,
bokštai nelyg amalgamoj.
Vyzdy iškreiptas vaizdas,
ar iškreipta realybė?
Viskas keičiasi, mainos,
skleidžiasi iš atpažinto.
Tartum šokėjos šoka
tekančioj saulės bažnyčios,
formos prieš tiesą suvoktą
trupa ir virsta į dulkes.
Girdisi laikrodžio dūžiai,
suokalbis laiko ir vietos,
kyla pulkai balandžių
maudos srautuos fotonų.
Laukusiam tūkstantį metų
vartai atidaryti!
Drąsiai su juo įeina
tas, kuris laukė sekundę.

2.

Nelyg gėlė į saulę
atveria žiedo taurelę,
šitaip savin žingeidusis
atkreipia klausą ir regą.
Tarytum fantastiškos žuvys
iš gelmenų okeano,
jam prieš akis išplaukia
dulkėmis virtę pasauliai.
Toliuose žydinčių pievų
švytinčios kaimenės ganos
tartum žiūrėtų nuo kalno,
visa po kojom jam driekias.
Mato jis tolimą krantą,
nelyg pažadėtąją žemę,
viešintį sodą ir auksu
spindintį jūros paviršių.
Visa yra pažadėta,
visa yra padalinta,
visa sueina į vienį,
visa nelieka atskirta.
Ritasi bangos į krantą,
krantas nutolsta į sodą,
sodas į pievas nužengęs,
pievose kaimenės ganosi.

3.

Vaizdas ant vaizdo klojas,
garsas į garsą pinas,
plokštumos tūrin subėga,
tamsa su šviesa susilieja.
Tartum iš sėklos medis,
auštantis bunda pasaulis,
veržiasi ir kunkuliuoja,
stingsta ir vėl atgyja.
Miestas tarytum iš sapno
kyla prie tekančių upių,
skamba aukštais kontraforsais
gniaužiančios kvapą bažnyčios.
Dievas niekur nestovi
žengdamas tapsmo vietom.
Ten, kur Jis buvo vakar,
ryt tu jau Jo neberasi.
Lieka tik ženklas pasauly
amžino Dievo buvimo,
žino tasai, kas budi - 
šiandien tėra Esantysis.
Žemės apleistos ir skurdžios
vietos, kur klystantis laukia.
Jo šviesoje raibuliuoja
dulkėmis virstantis miestas.

4.

Viską ką mes sugalvojam,
tūkstantį kartų jau buvę,
formos, pavirtę į dulkęs,
vėlei į formas sugrįžta.
Skiriasi gal tik detalės,
arba žiūrėjimo taškas,
nors visa kiečiais ir mainos,
kintame mes - ne pasaulis.
Šitaip vaikai ant kranto
stato pilis iš smėlio,
viską paskui pamiršę
ima buvot beprasmybėj.
Tartum staiga atsibudę,
patys nežinom, kur estim,
trupantį miestą išvydę,
nustėram prieš stingdantį grožį.
Klausia ir klausia poetas:
kam aš esu šioj pakrantėj?
Tam, kad statytum iš smėlio
pilis, kurias bangos nuplauna.
Tam, kad krantas į sodą
nutoltų, o sodas į pievas
nužengtų, kur kaimenės ganos.


Vėlinės, 1990

Šviesotamsa. Ir lyg kažkas balsu
mane viliotų prie audrotos jūros.
Šnabždu į vėją: “Viešpatie, esu
tik balsis vienadienės konjunktūros,
tik žodžių tarnas, Sąskambių piemuo.
Akmuo likimų kryžkelėj. Golemas.
Tik aido aidas. Netgi ne skiemuo,
bangos purslelis, žiedas chrizantemos.”

Tamsa nuo kopų slysta. Į mane
vos atsimušus, dar šiek tiek dvejoja.
Šviesotamsa. Ir linija delne.
Ir horizontas. Progiesmiu dejuoja
rudenė jūra. Ir su ja kartu
bekryptis vėjas. Krantas veik sudyla.
Tamsos ribas apskriedamas ratu,
suklinka paukštis. Bet many nutyla

stichijų gausmas. Kurčias, nebylus,
ramus nei krantas. Jūra susilieja
su manimi. Ir vaizdas šis gilus
spengioj tyloj. Ir dar labiau gylėja.
Ką šaukiat man? Kokia yra prasmė
kurčiam ką šaukti, nebylio klausytis?
Tamsa ir vėjas. Vėjas ir giesmė.
Ir čia riba. Ir jau pakaks dairytis.

Kaip greitai temsta! Po dangumi žemu
tirštėja vaizdas. Ir prapliumpa lyti.
Ir kažkodėl man darosi neramu,
kada matau, kaip prietemoje švyti
negyvas paukštis, plakamas bangų.
Žvejų vėlėms palieka mano pėdos.
Pakrantėj žvakę vėjuose degu.
Dar lis ilgai... Ir taip ateis Kalėdos.


Kaip pavadinti? vadink rugsėju – mėnuo sveria šaką bergždžios obels – apstulbusios akies planetoje – kamputy paukščių tako – skaidrėjant sielai virpančiai – šnekies su klausančiu alsavimu – ir gal tik  nemokančiu paliudyti mums – ką tyloj bylojai – su šalna įšaldyk – išlaisvink šaką stingstančia ranka

Sonetai nuo sienos

Publikuoti ant LRS kavinės "Trečias brolis" sienų.

Jūros liga

iš lengvo brizo į galingą štormą -
iš keturiolikos eilučių ir iš saiko
grakštus laivelis dar išlaiko formą,
laivelio forma laiką dar atlaiko

pamok, Petrarka, šyptelėk, Šekspyre,
nuo jūsų kranto vandenų visatoj
mane toli į ateitį nuyrė,
bet taip toli, kad veik nebesimato

kokia jėga galėjo šitaip sviesti?
kokia prasmė? ilgai garbingai dvėsti?
ar negarbingai, čia? ak, artimieji

gyvenimas nemylimas, bet geistas:
sonetą baigus - pykina; ir keista
gale pridurt - du tūkstančiai pirmieji

2001.IV.13


Perimetrija

gandras kantriai virš ežero suka ratus
taip, kad liepa beveik įpusėja,
Europa vakarėja, ryte i batus
pripūstys pietrytėjančio vėjo

ir visuos kibiruos prisigrūs debesų,
ir iš tų debesų prisipūsiu
sau arkliuką Nebūsiu-buvau, o esu
iš dūzgimo kamaniškų musių

iš dangaus ežere, įsitvėręs tavęs,
mano kreivas buvimas augina rieves
į suspengsiančią tobulą natą

o kol kas vis giliau - jau beveik pas vartus
gandras gręžia, mažėja - jis suka ratus
pakraštėliais koncentrinių ratų

2001.VII.11


Vietoje atgailos

o dažniausiai rašau kaip nenoriu;
nekaltai pasileidus, keista
jėga tempias prie savo altorių -
intelekto jėga suknista?

o norėčiau lengvai, kaip Serioža -
palcy v rot i vesiolyj svist,
verksmingiau - kaip lietuvių berioza,
kreivas beržas Pauliukas Širvys

bet tikrai negalvok, jog dėl masių
taip dažnai ligi šiolei pilkąsias
sprogdinau smegenų ląsteles

iš giliau šis teroras diktuotas -
aš norėjau rašyt vien rimuotas
ir vien tau dedikuotas eiles

2001.VIII.6


Bičiulėnui užsieniečiui

for ever young - nereiškia suvaikėti,
bet mirt jaunam - kaip andai hipiai mokė,
aš ten kadais buvau pasigėlėti,
buvai ir tu, dabar abu senoki

dabar iš ten - tik sniego telegramos
balandžių kojom taikiai pripėduotos,
vaikėjame kasryt po lengvą gramą,
po sunkų gramą - vakarinės puotos

ir ne stočių peronuose nubundant
man kartais traukiniai į Rygą dunda
nuo mano gatvės ligi tavo ielos

o kartais mus kažkas atsirakina
ir vertina, nelyg Felinio kiną:
- senukų suvaikėjimas gan mielas

2001.VIII.7


Nubudęs kėkštas

nubudęs kėkštas jaunoje lapijoj
saulėteky pagavo auksu šviesti -
gali paliesti, bet geriau neliesti -
tai kas, kad prisileidžia ir nebijo

gūdžioj puikybėj sodo susapnuoto,
kur atsitinka tai, kam atsitikti
nebederėtų, linksma susitikti -
į čia ir išsikraustykim iš proto

gražiai gyvenkim pasakai prašepus,
anapus prasilenkdami, o šiapus
ilgai turėkim vienas kitą, kol mus

išskirs netobula tikrovė, lėkštas
gyvenimas, sugirgždantis kaip kėkštas -
geri sapnai taip pat soneto formos

2002.I.15


Viduržiemis

šlaitu Nerin, kur pagiriom įraudęs
koks grafas vaikės šerną, grafą - šernas, -
kaire prie dešinės ausies priglaudęs
mobilų telefoną kreta bernas

kokiom žiniom ausies būgnelį bangos
kutena jam, kad šitaip kraupiai juokias
gamtovaizdin, sudūžtančiam kaip langas
į erdveles, kurios šiek tiek kitokios

mažiau ryškumo ir daugiau pastelės,
o danguje rugpjučio debesėlis
viduržiemį, du tūkstančiai antraisiais

ligi aiškumo neprabudęs rytas
iš gan gėdingo sapno užmaišytas
su viltimi, kad ši žiema greit baigsis

2002.I.16


Lukštas

išauginti svogūną lengviau nei iš lukšto - sonetą!
pavykęs - ir ašarą spaudžia, ir atima skaitančiam amą,
už kulno paėmęs pamurkdo - į Stiksą ar Letą?
ir gražiai suvaidina nevykusią autoriaus dramą

jei sudėtas gerai, tai lengvai ima naivią merginą,
nes išmokęs meluoti išmano įstatymo raidę,
o laikydamas kulną - ne Leton, į Stiksą nardina -
ir nėra užmaršties, ir iš požemių vandenys aidi

ir išdyla riba, ir vienoda, ar valsas, ar trešas,
ir pagauna banga, ir pagavus į nebūtį nešas -
taip džiaugsmingai, lengvai - tartum Vytautui neštų karūną

tartum keistųsi viskas, bet liktų taip pat, kaip nenori,
kas svarbu? kad saldu, išauginus sonetą kaip korį,
bet svarbiausia - ne tai! pamėgink išauginti svogūną

2001.VIII.12