Marcelijus Martinaitis


Sugrįžimas

paimta iš http://rugelis.night.lt/martinaitis/index.html

eilėraščiai


iš "Poetinio Druskininkų Rudens" / 1998 metų Jotvingių premijos laureatas


apie autorių

Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 balandžio 1 Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 dėsto Vilniaus Universitete. 1989 nuo Sąjūdžio išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1992-1997 Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas. Nacionalinės premijos laureatas(1998). Eilėraščių rinktinėse Balandžio sniegas (1992), Debesų lieptais(1966), Saulės grąža(1969) pasirodė kaip vienas svarbiausių 1968 - 1970 lietuvių lyrikos atsinaujinimą formavusios generacijos atstovų. Besikeičiančią meno sampratą plačiai skleidė "Poezijos pavasario" renginiuose ir leidiniuose, periodinėje spaudoje ir kt. Eseistinėje knygoje Poezija ir žodis (1977) akcentavęs raiškos dalykus kaip svarbiausius kūryboje, atkreipęs dėmesį į klišės ir butaforijos gajumą eilėraščiuose, Martinaitis padėjo pagrindus meno autonomiškumui ir kultūriniam daugiasluoksniškumui suprasti. Poetas save suvokia kaip agrarinės kultūros atstovą, išgyvenusį tos kultūros žlugimą. Eilėraščių rinkiniuose Akių tamsoj, Širdies šviesoj (1974), Tie patys žodžiai (1980), Toli nuo rugių (1982), Gailile raso (1990), pasiremdamas archetipiniu mąstymu, iš buities detalių bando rekonstruoti senąją baltų pasaulėjautą ar žemdirbių civilizacijos kontūrus ir pagrindinius jos ženklus ( žemė, namai, Dievas, ryšys su mirusiais ), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą. Naivia sąmone prisidengus, intelektualiai apmąstoma gyvenimo vertė ir prasmė, kuriama savita, liaudiškąja etika pagrįsta vertybių sistema: vertę gauna naivumas, sugebėjimas pagailėti, ašara, skaudėjimas. Folkloro personažas - žemaitis Kukutis (Kukučio baladės, 1977, papildytas leidimas 1986) yra archajinės sąmonės fenomenas, depersonalizuota keistuolio figūra šiuolaikiniame pasaulyje ir išreiškia dvejopą poeto pasirinkimą: archetipinės išminties ir psichologinio rezervato apsiginti nuo režimo. Agrarinė kultūra suvokiama ne tik kaip etikos normų, bet ir kaip tautos savimonės pagrindas. Rinkinyje Atrakinta (1996) kalba apie asmens, genties ir tautos sąsają, ypač išryškėjančią išbandymų metu. Martinaičio poezijos kalbantysis susilieja su praeitim, nuolat gręžiasi į savo valstietišką   kultūrą ir istoriją, mylėdamas, gerbdamas, įsisąmonindamas. Žodžio atmintis nuolat gaivinama senųjų folkloro žanrų (rauda, melų pasaka, sakmė, baladė, mįslė, humoristinė dainelė) bei ankstesnės lietuvių poezijos stilizacija, paprastumo siekiu ir primityvumo poetika, knygos- maldaknygės paralele. Rinkinyje Atmintys (1986) albuminis meilės lyrikos žanras prisodrinamas Europos kultūros ženklų, Biblijos reminiscencijų. Martinaičio poezijoje ryškus atsiribojimas nuo spontaniškos saviraiškos, orienuojamasi į epinę tradiciją. Jo poezijai būdinga pasakos logika, tikroviškumo ir netikroviškumo samplaika. Paradokso principas, grotesku ir alogizmais pagrįsta poetika atsiranda iš nuolatinių civilizacijos, intelekto, moderno ir archaikos, naivumo, klasikos sandūrų.

Mokslo darbuose Martinaitis tyrinėja folkloro ir profesionaliosios poezijos santykį, stebi mito atšvaitus folklore. Rekonstruojama archajinė sąmonė, dorovinės normos, papročiai, šventės. Ryškus į erdvinius, vaizduojamuosius menus orientuotas interesas (Senoji lietuvių skulptūra, 1994; Ipolitas Užkurnys, 1987 ), atida kūrybiškiems kaimo žmonėms, šviesuoliams. Folklorinė, etnografinė ir kultūrinė nuostata išlaikoma pasirinktų tekstų interpretacijose ("Folklorinė "Paskenduolės" fabula", Pergalė, 1982, Nr.4), kino scenarijuje (filmas Vakar ir visados, scenarijus G.Lukšo ir M.Martinaičio, 1985). Eseistikos knygose Papirusai iš mirusiųjų kapų: atgimimo ir vilties knyga (1991), Prilenktas prie savo gyvenimo (1998) sovietinės sąmonės modelio ir laisvės aspektais apmąstoma lietuvių tautos patirtis ir dabartis Europos istorijos kontekste. Mažoje tautoje funkcionuoja "archetipinis laikas", leidžiąs gyventi "su visais mirusiais ir tais, kurie dar ateis" ir pasijusti didele tauta. Žodis pristatomas kaip dorovinis aktas. Tuo būdu poezija gali pavaduoti išnykstančią etninę kultūrą.

Vilniaus Universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį Kukutynė (1989), Vilniaus "Lėlės" teatras - pjeses vaikams Pelenų antelė (past. 1971), Avinėlio teismas (past.1976), Žemės duktė (past. 1981, 1982).

Poetas vertė Ch. Marti, P.Nerudos, Ch.R.Chimeneso, M.Cvetajevos, E.P.Rumo, ir kt. eilėraščius. Martinaičio poezijos knygos išleistos anglų, švedų, norvegų, prancūzų, lenkų, rusų, latvių, estų, ukrainiečių kalbomis; stambesnės publikacijos - ispanų, vokiečių, italų, čekų, slovakų, rumunų, baltarusių kalbomis.

Iš knygos "Kūrybos studijos ir interpretacijos: Marcelijus Martinaitis".
Biografijos autorė Rita Tūtlytė.

paimta iš http://rugelis.night.lt/martinaitis/index.html


Daina neparašytam eilėraščiui

Bėki, eilute,
galan gyvenimo,
galan gyvenimo -
per visą knygą.

Bėki per knygą
lapas po lapo,
lapas po lapo -
galan gyvenimo.

Palaidi žodžiai
vėjas per knygą,
veja mažąsias
didžiosios raidės.

Bėki, eilute,
lapas po lapo,
o pabėgėjus -
dar palūkėki.

Žodžių užvyta
sustok pabėgus -
mes dar pabūsim
vidury knygos.

Mes dar pabūsim
vidury knygos,
vidury knygos
susimąstysim.

Po to pabėgsi
mane palikus
galan gyvenimo
nepalūkėjus.



Jaunavedžiai Užsirakinę duris, nuleidę užuolaidas, pritemdytame kambaryje. Užsidarę dviese nuo miesto, bažnyčių, nuo valstybės, nuo bibliotekų, teatrų, - kad nieko neįžvelgtų praeiviai, klasiko paminklas skvere pro aptemdytą langą, kur vyksta meilės grumtynės. Jie vengia enciklopedijų, peizažų ant sienos, senos tėvų fotografijos, papuošalų, dokumentų. Miestas pritemęs - vienas kitas praeivis, šuva, automobilis, žibinto šviesa, palieta ant asfalto, klasikas, labiau įsikniaubęs į bronzinę knygą, ir dar vienišesnis. Tik šičia tamsu - nuo visų pasitraukę už aptemdyto lango dviese repetuoja agoniją.

iš Poetinio Druskininkų Rudens

Nuorašai

Eilėraščius nusirašinėju nuo anksčiau parašytų,
nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo,
nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus,
nuo medžio lapų. 

Nusirašinėju nuo bokštų, šventovių,
nuo giesmynų, nuo mirusiųjų,
nuo iškelto Viešpaties piršto. 

Nusirašinėju nuo to, ką liečiau,
nuo lūpų, krūtų, nuo prisiminimų,
laiškų, gražių užmirštų niekniekių,
nuo segių, apyrankių. 

Nusirašinėju nuo paukščių, nuo gyvulių, 
kuriuos glosčiau, šėriau, mušiau, 
nuo peilio kriaunų, nuo kraujo, 
pasiliejusio asloj. 

Nusirašinėju nuo automatų, 
kulkosvaidžio rankenų,
nuo žaizdų, nuo gaisraviečių, 
nuo tuščių puslapių, nuo to, 
kas buvo neparašyta. 


Paukščių takas

Laukai pakeitė šukuosenas. 
Už miškų, karevinėse
graudžios naujokų dainos
apie brangią tėvynę ir mylimą. 

Po žvaigždėmis
trumpai pakirptose ražienose
stoviu kaip užmirštas dalgis –
po rugiapjūtės. 

Lyg turėčiau kažkur išvykti, 
būti apkaltintas ar ištremtas. 

Tas atsisveikinimas rudenį su tuo, 
kur esi ir kur visada liksi,
kai tokie gervių verksmai naktį
Paukščių take –
palieka mus Lietuva,
sparnuota. 

Jie žiemą praleis dausose,
prie šiltų vandenų. 
Paukščiai – jie dar prisimena
iš kur kažkada atkeliavom:
į ten juos kas rudenį išveda Paukščių taku 
mūsų protėvių vėlės. 

O likti per daug man, 
per daug spalio naktį žvaigždžių. 
Kas metai po jom esi vis mažesnis, 
lyg užmirštas ant kažkieno didelio delno – 
kad tiktai nesugniaužtų.