Eduardas Mieželaitis



poezija

Testamentas

Aš, Eduardas Mieželaitis, Benjamino s., gimes 1919m. spalio 3 d., Pakruojo valsciuje, Kareiviškiu km., palikdamas ši neidomu pasauli ir išeidamas gal i idomesni, kuriame gal busiu paliktas šventoje ramybeje, noreciau pirmiausia padekoti visiems gausiems mano priešams ir pavyduoliams, kurie savo nuodingu geluoniu padare mane maištingu poetu, o draugams, kurie ne tik kad manes negyne, bet padejo mano priešams tik dar labiau mane niekinti ir trypti, atrodo, padekoti, lyg ir neturiu už ka. Padariau savo gyvenime tik viena klaida: buvau per didelis idealistas-humanistas, aklai mylejau žmogu. Už tai man ir buvo „atlyginta”. Jeigu buciau buves eilinis karjeristas, mano gyvenimas gal butu pakrypes palankesne kryptimi – kaip ir visu karjeristu, kurie, isitikinau, sudaro vadinamojo „nacionalinio elito” dauguma. Nelengva buvo donkichotiškame kailyje, taciau ne kiek ir nesigailiu jame pabuves. Idomiau eiti prieš veja negu vilktis pavejui. Gyvenima turejau nors ir nelengva, bet idomu, kupina nuotykiu, suklupimu, prisikelimu ir paradoksu. O paradoksas visada idomesnis už bespalvi rusenima. Jis man kainavo daug nervu, bet teisingai sakoma: už viena mušta duodama dešimt nemuštu. Nelengva buvo visus mušimus, intrigas, pavyda pakelti, bet pakeliau ir padariau savo. Niekada nenorejau buti i niekša panašus epigonas, visada ejau savo avangardiniu keliu. Dižiausia mano meile buvo Poezijai, riteriškai jai tarnavau, visa kita mano veikla buvo tik balastas.

Lietuvoje gimiau ir užaugau, Lietuva man visada buvo ir liko širdyje valstybe. Valstybe ji turetu išlikti ir ateityje. Jos dvasini augima isivaizdavau ir dabar isivaizduoju tik vertikalini – i aukšti. Tada jai negres nei unifikacija, nei denacionalizacija, nei niveliacija, nei supertechnizuotos civilizacijos pavojai. Ir jau jokiu budu Lietuva neturetu likti kokio giganto periferija, saugotis reikia provincializmo, nepilnavertiškumo, gerbti liaudiškas demokratines tradicijas. Kuriau gražiausia man lietuviu kalba.

Ar mano knygos kada nors bus, ar nebus leidžiamos – dabar man ypatingos reikšmes jau nebeturi. Tegu sprendžia tie, kurie ateis po musu. Pasauly visi mes reikalingi tik tol, kol esame reikalingi. Padariau, ka galejau, o gal ir daugiau: kursciau žmogu, neleidau jam sustingti dvasiniu snauduliu. Istorija viska subalansuoja. Viskas teka – viskas keiciasi. Teisingai pasakyta. Aš dažnai tai kartojau, bet šia proga labiau tik noreciau pabrežti žodi „viskas”. Taigi – ne tik aš pavirsiu dulke, dulke pavirs ir visi kiti – taigi „viskas”. Nesitikekite ir nelaukite kito ir jus, visi teisieji!

Dvasios milžinai ir genijai gal ir nebuvome gime, bet ši ta gal butume ir geriau padare, jeigu ne dvasinis genocidas, kuris gerokai stabde kurybini darba. Kiekviena karta buvo pavojus, kad galva lengvai gali nusiristi nuo peciu. O kritikos vezdas nuolatos ja pašventindavo. Ir vis delto, nežiurint buko dogmatizmo ir kitu komplikaciju, literaturoje vyko intensyvus gyvenimas: daug buvo daroma; rizikuojama, eksperimentuojama, ieškoma modernesniu, novatorišku, tobulesniu priemoniu. Ir todel buvo atradimu. Literatūra prisikėlė. Dariau viska, kad ji prisikeltų...

Palaidotas galiu buti bet kur ir bet kaip, tik be veidmainišku kalbu. Plikas atejau i ši pasauli, plikas iš jo ir iškeliauju.