Salomėja Neris


Prie didelio kelio


"Mes nesimatysim per daugel metelių,
nesusirašysim margom gromatėlėm."


MAIRONIUI Sako, mirdamas mane tu keikei, O numiręs surūstėjai dar labiau. Ligi šiol aš negaliu vis atsipeikėt: Juk tave mylėjau ir gerbiau. Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? Ar galėjau - tais pačiais keliais? Gena, gena pikto dievo rykštė, - Atgalion ir atsigręžt neleis. Aplink žemę skridusi su vėtrom, Vėl išgirsiu. mylimus vardus. Tik akmuo, paduotas duonos vietoj, Bus man atpildas skurdus. Ir nenoriu sau geresnio nieko, Tik prie žemės prisiglaust brangios, Būti tėviškės arimų slieku, Mėlyna rugiagėle rugiuos. Ufa, 1942.I.15. AR ŽIBURĖLIS LAUKS Atimkit iš manęs tą skurdųjį peizažą, - dirvonų tuos laukus padangės svetimos. Palikit man tik beržą ir tą žiedelį mažą, prigludusį prie žemės mylimos. Tas beržas - tai jisai - svyruoja vėtroj vienas. Tas lino žiedas - žvilgsnis jo ramus. Aš, rodosi, basa stabčioju per rugienas į tolimus, į paliktus namus. Ar žiburėlis lauks tą vakarą rudenį, - pro eglių sutemas man draugiškai mirgsės? Ar šaltis gal nusmelks: čia nieks nebegyvena... Tik gervių virtinės padangėmis girgsės. Penza, 1941.IX.11. "PARNEŠKI, JUODAS VARNE, ŽINIĄ Į MANO GIMTINIUS NAMUS..." Jei aš nesugrįžčiau, jei likčiau gulėti toj žemėj derlingoj, šaltoj, svetimoj... Kodėl aš ne rykštė, linguojanti vėtroj, ar Nemuno žvirgždas gelmių sutemoj? Kuo nori, ten būčiau: pakopa prie slenksčio, - tegu mano veidą bedildo kančia. Nameliai namučiai, aš jums nusilenkčiau kaip elgeta aidams pro šalį vagčia. Jei niekad negrįžtau... Ir mano kapelio suminto bedalio draugai čia nerastų, - per gūdųjį mišką, per svetimą šalį tu skriski, dainele, į mylimą kraštą! Penza, 1941.X.19. DAGILĖLIS Žvarbūs lietūs raižo tartum peiliai. Dargana rudenė - klampios pelkės. Dagilėli, ko taip čypsi gailiai? Ai netekęs draugo, ar išalkęs? Sibiro jau taigos vėjai kelias, Greit supūs ledinių snaigių pusnį. Be pastogės - permirkę plunksnelės. Kur nakvosi. kur tu svečias būsi? Aš pakviestau mažąjį paukštelį Į namelio šilumą pro langą... Dagilėli, nebturiu namelių, Svetima padangė mane dengia. Penza, 1941.X.28. RUGSĖJO ŽVAIGŽDĖS Pro šėmą sunkų debesį Padangių akys žiūri: Rugsėjo žvaigždės stebisi, Kur mudu atsidūrėm. Palikom tėviškę, namus, Tėtuką savo brangų... Nūnai ištįso akys mūs, Žiūrėdamos į dangų. Kur tėviškė, kur Lietuva? Ten žvaigždės - ir tos pačios. Ir žemė ten šilta - sava... O, kad ją dar pamačius! Penza, 1941.IX. VĖL SNIEGTI Prie Baltijos - gimtinės jūros, Lyg veidą glosto man banga... Ne - ašaros vien teka sūrios: Tėvynės ilgesio liga. Tu vėl sukaustyta, vėl pančiuos, Nelaisvėn išvežti vaikai... Man drasko širdį tavo kančios, Nors tu ir nieko nesakai. Toli... Tavęs man nepasiekti Ir tavo balso negirdėt. Vėl svetima žiema, vėl sniegti... Ir neatskris laisva kregždė. Gyvenimo atsisakyti? - Tik nevergaut, tik nevergaut! Jei nepagysiu, pasakykit, Kaip ja, vienintele, sirgau. Maskva, 1942.XI.5. ODISĖJA Žuvėdra supasi ant stiebo. O jūra - svetima, plati... Baltoji paukšte, pasistiebus Pažvelk į tolį. . . Nematyt? Tą žemę širdyje nešiojuos Dienas ir nemigo naktis.. . Ir bangos man charibdėm žiojas. O, rodos, kraštas taip arti: Žydrioji Nemunėlio juosta Ir ta baltapilė kalva... Ak, pamatyt brangiausią uostą, Kuris vadinas Lietuva! Ar duotą žodį aš tesėjau, Kaip gali jį tesėt žmogus? Tu pasakyk man, Odisėjau, Koks kraujo skonis? Ar svaigus? Tu, rodos, gėrei jį kaip vyną Ir keršto svaiguly svaigai? Tu mindei priešus į purvyną, Užsimaskavęs neblogai. Aš moteris - tik Odisėja, Manęs Homerai neminės. Bet aš mokėsiu būt teisėja Skriaudikams mano giminės. Maskva, 1943. TROŠKULYS Skaudžia maudžia troškulys krūtinėj - Lyg žaizda, išdeginta žarijom. Jei atrasčiau avinėlio pėdą Gimtame takelyje išmintą... Sklidiną rasos tulpelės žiedą, Troškulį galėčiau nuraminti. Buvo ten kalneliai, pievos, miškas, Mano rudenio aušra išblyškus... Sėmėm vandenį šaltinio žalio Pro geltonus lapelius berželio. Ir tada, tada nepažinojau Aš tavęs, o širdgėla juodoji! Rodos, ir manęs ten pasigenda, - Dūsauja saulėlydžiu motutė... Girdžiu - gervės į dausas jau skrenda. Rytmečiais tenai šalna baltutė, Ten į vandenį šaltinio žalio Byra šaltos ašaros berželio. 1944. KUR BALTAS MIESTAS Vilties gėlelė į saulę stiepės, Jos nepakando rudenio šalnos, Pučia ir pučia vėjas iš stepės... Pustė supustė pusnynų kalnus. Kaip juos išbristi, kaip juos išplaukti? Pavasarėlio kaip besulaukti? Juodasai varne, vėjo broleli, Duok savo sparną, juodą sparnelį! Dieną ir naktį - tartum šešėlis Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu. Kur baltas miestas, kur Nemunėlis, Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu. Ufa, 1942.1.9. LAIŠKELIS Varputys laiškelį kelia Saulėn iš po sniego. Nesulaukiu aš laiškelio, - Mėnesiai prabėgo. Galiu verkti iki valiai, Verkti ar dainuoti: - Atkirsti keliai takeliai, Minom užminuoti. Nemunais gyvybė plūsta, Kur ledai stovėjo. . . Juodą juodvarnį pasiųstau Arba ryto vėją. Varputys laiškelį kelia Į saulutę brangią. .. Sužaliuos širdies šakelė Tik savoj padangėj. Ufa, 1942.IV.22. AŠ TAU PAVYDŽIU Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. Juodoji širdgėla gelia, Ir mintys eina sunkyn. Kaip ten gyvena motutė, Mylimas draugas, sesuo? Eidama gulti, saulute, Spinduliu jiems pamosuok. Aš tau pavydžiu, saulele, Kai vakaruosna suki. O gal jau želia žolelė Ant mielo kapo? Sakyk! Ufa, 1942.IV.1. KAIP TAVE MYLĖTAU O, jei pamatyti Dar kada galėtau, Kaip tave mylėtau, Kaip tave mylėtau! Kad nuo akmenėlių Kojelės nevargtų, Aš būtau žolelė Po tavo kojelių. Kad kaitri saulelė Tau neįkyrėtų, Būtau debesėlis Virš tavo galvelės. Kad nepūstų vėjai, Lietūs neužlytų, Saulele tekėtau, Žvaigždele žibėtau. Žeme Žemynėle, Juodoji močiute, Kodėl tu prislėgei Mylimą širdelę? Maskva, 1942.XI.14. NAMO Baltas rūkas jau kelias Ties tamsia pakalne. Šiltą mažą rankelę Spaudžiu savo delne. Iš tylos atsiduso: - Aš nakties nebijau. Šitas kelias juk mūsų, Ir namelis tuojau?.. Mus tėtukas sutinka, Šunė Margis su juo... Kregždės narstys aplinkui, Ir špokai nusijuoks. Ar tikrai, mamutėle? - Netikrai, netikrai... Gęsta nuostabiai tyliai Tolimi vakarai... Šaltas vėjas Uralo Beria dulkėm akis... Ar tas kelias be galo? Ar be galo naktis? Paukštė mažą paukštelį Šildo plunksna švelnia... Šiltą mielą rankelę Spaudžiu savo delne. Ufa, 1942.V.28. PRIE ŠALTINIO Žydi tulpės, ir dilgėlės želia… Kas uždraus, kas uždraus? Susipynė žilvyčiai, berželiai Prie šaltinio skaidraus. Šiltas vakaras, obelys klausos, - Nekuždėk, nekuždėk! Tyli vėjas. Padangė nublausus Sumirgėjo žvaigždėm. Taip ramindavo mane sesutė... Ilgesy, ilgesy! Gal ir tu. ne pilkoji lakštutė, - Gal seselė esi? Iš tėvynės gal? - Nuostabų trelį Pakartok, pakartok! Man akyse balta obelėlė Iš pavasario to... 1943. ATEIK! Daug mėnesių karo praėjo, Dienų daug lyg tankai sunkių. Aš dieną ir naktį ilgėjaus Saulelės tavo akių. Lyg vakar - prie kiemo vartelių. Žvilgsniu palydėjai mane... Nė karto, nė vieno kartelio Tavęs neregėjau sapne. Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, - Aš džiaugsiuos tavim ir tokiu. Tėvynės oro man trūksta, Saulelės tavo akių. 1941. ŠIRVINTA Upė šaltuonėlė - Mano Širvinta Rudenio lapelių Mirga priberta... Kabo liepos medy Mėnuo pilnatis, Tylųjį namelį Saugo per naktis... Mano ten vaikystė Kaip gėlė trapi Dūdeles žilvyčio Suko paupy... Žvaigždės ten byrėjo Vasaros naktim, Ten vanduo žiūrėjo Tamsžalėm akim... Kur gi ta upelė - Mano Širvinta? Kur baltų takelių Žemė suminta? 1943. TOLIMAS SAPNAS Tarp žydinčių kaštanų Raudona bažnytėlė. - Juk čia vaikystė mano! Nejau ji grįžo vėlei? Aš nedrąsi stovėjau Pilioriun prisiglaudus, - O žmonės trankiai ėjo Ir prie altoriaus spaudės. Manęs čia nepažįsta Pro gedulingą šydą. Bet kojos žengt nedrįsta - Tiek daug, tiek daugel klydę. Sakykloj kalba - keista! - Jisai - iš Galilėjos: - Tebūna jai atleista, Nes daug jinai mylėjo! Ir man be galo graudu - Malda širdy netilpo. Vargonai gaudė, gaudė... Ir žvakės tirpo, tirpo... Maskva, 1943.I.2.
"Naktis temsta. Žvakė gęsta. Plunksnelė nulūžo…"
PRIE DIDELIO KELIO Prie didelio kelio stovėjom - žiūrėjom. .. O liūdesiai gūdūs kelių didelių! Nuėjo, nuėjo... žiūrėkit! - nuėjo Pavasaris mūsų didžiuoju keliu! Už kalno, už juodo pavasaris nyko Su gęstančia saule, su balta diena. .. Ištįso prieš mus be dainų, be vainikų Nutilus pakalnė - šalta ir liūdna. Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio, Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios. Ir svyra mums šakos, n krinta lapeliai, Ir veria mus speigas lig šėrdies pačios. Maskva, 1942.XII.21.
PARTIZANAI MIŠKUOS Dengia sniegas gatves, Dengia sniegas namus, Dengia sniegas našlaičio galvelę. Kur tos gatvės nuves? Kas priglaus čionai mus? Kada baigsime tremtinio kelią? Aš milinę velkuos: Gruodas karo laukuos, Priešų kraujas į gruodą sušalęs. Mūs broliukai miškuos, Partizanai miškuos. Partizanas ir tavo tėvelis. Penza, 1941.IX.27. SAKALAI BROLELIAI Sakalai broleliai - kur jūs? Girios ąžuolėliai - kur jūs? Ar baltoj smiltelėj trūnit? Girių glūdumėlėj tūnit? Čia ruduo jau - aukso šarvais apsidengęs. Gervių virvės nuringavo per padanges. Vidur lauko iškerojo varnalėša. Mano gimtą brangią žemę priešai plėšia. Rudenėlis ir tėvynėj: Aitriai kvepia šile viržiai... Vilkis karišką milinę, Susijuoski standų diržą. Atklajūnai vakariniai vėjai plėšos. Užkerojo mano kraštą varnalėšos. Salta, šalta - be ugnelės, be namučių. Atklajūnai vakariniai vėjai pučia. Sakalai broleliai mano! Ąžuolai žalieji mano! Oi, keliai - šakom šakoti! Sesė brolių eis ieškoti. Vilko takas - kelias mano, Jį geltoni lapai dengia, - Juo nuskriejo partizanai, Ir šalta mirtis juo žengia. Penza, 1941. RUDENS NAKTYS Naktys rudenio - tamsios ir vėsios. Mirčiai kelias - be galo, be galo. Rymo šmėklomis niaurus griuvėsiai. Tyli žemė, ir akmenys šąla. Kur nameliai mūs? - Kelio nerandam. Kur šermukšniai, berželiai ir uosiai? Tartum varpas skenduolis paskendo Kraujo mariose, karo gaisruose. Šaukia dieną ir naktį jis šaukia, Kaip žaizda neužgyjama skauda. Tartum keikia jis tuos, kurie traukias, Tartum karžygių žuvusių rauda. 1942. VĖLINĖS Šaltuos miškuos numirę lapai šlama. Į skurdų apsiaustą supiesi. Ir medžiai - toki pat benamiai Išdžiūvusias rankas tau tiesia. Gyvenimas - daina žiogelio Į purvą kruviną suminta. Todėl ir beržui širdį gelia, Ir ašaros pušelei krinta. Sugrįžta jie - į žemę kantrią... Ir tiek jų daug - prie kūno kūnas... Kada ir kur sutiksim vienas antrą? Ak, neįskaitomos žvaigždyno runos! Nejau gyvenimas sugriautas? Širdy- perdėm žaizda ir skausmas. Ir neša, neša kraujo sriautas... Koki krantai kada priglaus mus? Penza, 1941.X. STEPĖS Man vaidenas šviesios tavo akys Ir plaukai už varno juodesni... Vėtrų vėliavos po stepę plakas. Gūžias krūmai pakelėm kresni. Lygumos nepjautom viksvom šiuža, Nepaslėps nuo viesulų manęs. Stepių viesulai per naktį ūžaus, Saldins kraują, šaižiai glamonės. Ir matysiu tik bežvaigždį dangų, - Juodą juodvarnį viršum savęs. . . Apie seserį ir draugą brangų Vėtra savo liūdną dainą tęs. Mėgau Grygą ir Čiurlionį mėgau... Kaip nemėgti viesulų dainos? Girdžiu traukinį skubiai prabėgant. .. O negreit, negreitai dar dienos. Man vaidenas ašarotos žvakės... Garvežys ir vėl nušvilps laukais. Stepių akys - tavo pilkos akys. Stepių vėtra mėlynais plaukais. Ufa, 1942.I.2. PUSNYS Ak, pusnys, pusnys! Įkyri įos. Bet kam gi, kam čia guostis? Uralo saulė - Baškirijos Tau ašarų nešluostys. Sustings jos šaltu krištolu Bestyrančiai prie kelio. . . Kur atvedėt, jūs kryžkelės, Lietuvišką smūtkelį? Ufa, 1941.XII.30. UŽPUSTYTI KELIAI Užpustyti keliai ir takeliai, - Kur ėjai žygiavai - nežymu. Pusnimis horizontai nubalę Dvelkia šaltu nauju gaivumu. Mano žemė - įmigusi lokė, - Rytmetį nieks pėdų neatras. Baltos pusnys, mane jūs užklokit, Suvynioję į sniego skaras. Maskva, 1944. DIDELIAM NAME Dideliam name maži našlaičiai, Svetimose gatvėse paklydę. O namelis mūsų prie pašlaičių, Kur pro sniegą palazdžiukai žydi. Oi, žydėk, žydėki, obelėle! Tu sausa žydėki, be lapelių! O kaip man žydėt užmirštuolėlei? O kaip man sugrįžti tokį kelią? Pučia pučia vėjas vakarinis, Neša lietų, debesėlį rūstų. Aš prašau jį, kad nors kokią žinią, Kad žodelį vieną man atpūstų. Maskva, 1942.XI.6. BENDRAKELEIVIS (Sūnui) Kai glaudžiu galvelę tavo švelnią Prie krūtinės savo neramios, Tartum atramą jaučiu aš delne, - Tavimi gyvenime remiuos. Juk per tokią vėtrą, tokią naktį, Tokią nykumą be pabaigos Man keliauti valios nepakaktų, Kovai nepakaktų man jėgos. Dezertyras! - skamba negarbingai… Tegu smerkia, barasi tegu! Bet kaip gera: akmeniu sustingai, Išsiplėšęs iš buities nagų. O švelni galvelė - tarsi plunksnos Glostomo balandžio ar kregždės... Tolumoj tėvynė mano dunkso - Lyg pro debesį vilties žvaigždė... Maskva, 1944.V.1. BETEISĖ Akys man temsta nuo ašarėlių - Tokia beteisė... Ar beateisi, pavasarėli? Ar beateisi? Mieli šnekučiai, ar man besuoksit, Draugai sparnuoti? Noriu šypsotis, noriu aš juoktis, Noriu dainuoti. Trūksta žodelių tau pasiskųsti, Krašte gimtinis. Balta snaige norėtau priglusti Tau prie krūtinės... Maskva, 1943.I.2. SAVĘS AŠ GAILIUOS Neilsėjos, neėdė, negėrė, - Vilkė bėgo laukais klupdama. Baimės genamą, sergantį žvėrį Saukė miško žalia glūduma. Sutema samanų aksominė Amžinuoju miegu užliūliuos... Kad mane - taip sutiktų tėvynė! Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos. 1944 PELĖDA Išdžiūvusiame gluosny mėnuo pasikorė. Pelėda ūkauja. Gėla krūtinėj gori. Paimsiu peilį, šautuvą ar lanką, Paimsiu šaltą brauningą į ranką, - Nudėsiu aš pelėdą tą padūkėlę, Kam ji krūtinėj mano ūkauja.
"Kas pramynė juodus takus Per tėvelio sodą?"
UŽ GYVYBĘ TU BRANGESNĖ Rieda traukinys gyvatė, - Lik sveika, Lietuva! Pamatysim, ko nematę; Būsim, kur nebuvę. Palšos miglos raistuos guli, Žalią slėnį juosia. Kas mums pavaduos motulę, Kas mums pavaduos ją? Skrendame per tylų šilą Tuo keliu plačiuoju. Iš pušyno saulė kyla, Mus šiltai bučiuoja. Ežeras skaidrus. Dugnu jo Akmenėliai rieda. Lanko bitė raudonųjų Dobilėlių žiedą. Ir skambus dangaus varpelis Mažas vieversėlis, - Ir šnekus sriaunus upelis, Ir jo baltas smėlis,- Ir tas beržas palei kelią, Ir pušis paniurus, - Dūzgianti maža bitelė, - Žalio javo jūros, - Ir tos pilkos kaimo pirkios, Soduose sutūpę, - Ir iš ilgesio pravirkęs Gluosnis palei upę, - Šviesūs miestai ir miesteliai, Gatvės įprastinės... Kaip šilta gūžta paukšteliui - Židinys gimtinis. Ir tas oras toksai lengvas... Ir daina krūtinėj. Baltijos plieninės bangos... Juk tai tu - Tėvynė! Už gyvybę tu brangesnė, Širdyje kur plaka. Tas tegali pasigesti, Kas tavęs neteko. 1943.
LIETUVAI Iš negandingų vakarų Audrų perkūnijų prikrauti Lingavo debesų laivai. Tada graži, graži buvai, Akim tyliųjų ežerų... Lyg eidama linelių rauti. Dangus įkaito nuo žarų, Gaisravietės žėravo baisios. Ties vieškeliu, ties vėjuotu Nustebusi stovėjai tu Akim tyliųjų ežerų, Upelių kaspinais žydraisiais. Negaila juodbėrių bėrų, Jaunų dienų jaunam negaila. Man gaila tik tavęs vienos Įsigalvojusios, liūdnos - Akim tyliųjų ežerų... Tavęs man begaliniai gaila Ir tavo ašarų tyrų... Jom dulkių vieškelio nelaistyk. Neverk daugiau ir neliūdėk, Kovon mane tu. palydėk Akim tyliųjų ežerų... Tau dovanų parnešiu laisvę. Maskva, 1944. KAS PRIESPAUDĄ ŠITĄ PAKELS Pavasarių daug, Lietuva, Regėjai baltų, žydinčių. O šiandie pražilus galva Tau svyra nuo švino minčių. Ramina giedriais rytmečiais Lakštutė. Bet tu nerami, - Kad vieškeliais tavo plačiais Linguoja būriai svetimi. Ištrems tavo brangius vaikus, Ištuštins miestus ir sodžius. Tik vėjai laisvi po laukus Tau šermenis švilpaus graudžius. Išskristi bitelė bijos Į saulę, į žiedą obels, - Gal tyko nelaisvė ir jos? Kas priespaudą šitą pakels? Kalba mylimoji klajos - Lyg ta tremtinė be namų, - Klegės svetima vietoj jos Įnirtusio šuns lojimu. Te akmeniu duona pavirs Ir dienos - bežvaigždėm naktim, Juoduoju. maru teišmirs, Kas nori mums laisvę atimt. 1943 TĖVYNEI Sukruvinta ir apiplėšta Ji stovi man akyse... Šimtus aš mylių eisiu pėsčia, Kol gyvą pamatysiu. Žydės ten sodai, svyros vaisiai, Ar lapai kris pageltę, Aš keliais į tave pareisiu Per lietų, gruodą, šaltį... Mane - kaip lauko žolę - girdė Gimtosios žemės syvai... Aš saugojau tau savo širdį - Žėruojančią ir gyvą. Nepardaviau tavęs aš niekad, Neišdaviau, mieloji! Audra praūžia, miškas lieka... Širdis gi nemeluoja. Penza, 1941.IX.12. MYLI TĖVIŠKĘ LIETUVIS Kur Baltijos banguoja jūros, Kur senas Vilnius ant kalvos, - Milžinkapiai nutilę, niūrūs Ten saugo vardą Lietuvos. Tenai senoliai sėjo javą Ir kūrėsi gražius miestus... Ten platūs vieškeliai keliavo Per kalnus, per miškus, raistus. .. Nuožmus teutonas nuolat kilo Su debesim iš vakarų. Iš atminties mums neišdilo Ugniniai pėdsakai karų. Kiek kartų brangų kraštą mindė Kanopos vokiškų gaujų, Tiekkart kiekvieną žemės sprindį Vadavo karžygiai krauju. Juk myli tėviškę lietuvis Jausmu, kaip Nemunas giliu! Kaip Margiriai, Gražinos žuvę, Byloja pelenas pilių. 1943.
"Mano rašteliai, o vingrieji, Vėjo pučiami dar padūzgėsit…"
DAINUOK, ŠIRDIE, GYVENIMĄ Dainuok, širdie, gyvenimą, Padangę saulėtą ir gryną, Ir debesėlį, vėjo genamą, Ir smėlio taką per pušyną. Dainuok gyvenimą lengvutį, Be rimto, be švininio turinio, - Kaip žvitriai skraidanti kregždutė, Kaip svirtis, girgždanti prie šulinio. Apie galingą karo sriautą Dainuok, širdie, neraginta, Apie gyvenimą sugriautą, Gyvenimą sudegintą... Dainuok, dainuok ir nenutilki, Pralenki vėją, stepėm gaudžiantį. Tegu garsų kolonos pilkos Prarėks kulkosvydžius ir gaubicas. Te neišsenkamo šaltinio ašaros Užlies ugniavietę įkaitusią! Dainuoki, jei gali, be ašarų, Tegu iš skausmo žodžiai raitosi. Tegu plieniniai keršto žodžiai Strėlėm užnuodytom sušvilpia! Tegu skeveldrom priešą skrodžia! Tesmaugia jį mirtingom kilpom! Ką atmeni ir ko neatmeni, Dainuok, širdie, dainuoki nesustojus! Jeigu nutilsi - tapsi akmeniu... Tave sumindys priešo kojos. 1943.
KODĖL TYLI ŽEMĖ - Pasakyk, mamute, kodėl žemė tyli? Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia? Žvaigždėms nesiskundžia, saulei neprabyla, Kad krūtinę slegia jai sunki kančia. - Niekam nesiskundžia, tik ramiai keliauja Lygiu, sau paskirtu, amžinu keliu. Ji baisi - kai geria gyvą karštą kraują, Nuostabi - pražydus puokštėmis gėlių. Kas žemelėn grįžo - amžinai nutilo Ir jau niekad niekad, niekad neprabils. - Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo, Smiltele geltona viesulu pakils. Kodėl tyli žemė, ko saulutei linksi, Nežinau, vaikuti, nežinau - kodėl. Tik žinau: nežūsi, niekada nedingsi, Jei už savo žemę galvą paguldei. 1943. LAKŠTINGALA NEGALI NEČIULBĖTI Kai po šalnų pradės žydėt alyvos, Lakštingala negali nečiulbėti... Tegul griuvėsių akys dar negyvos, Te vieškeliai išmalti ir duobėti, Ir kvapas parako, lavonų Dar tebetvyro ant plikų dirvonų… Išlyginsim kelius, užsėsime laukus. Gimtasis židinys bus vėl jaukus. O aušros vasaros ankstyvos Mūs darbštumu turės stebėtis. Jau šalnos baigiasi. Žydės alyvos... Lakštingala negali nečiulbėti. Maskva, 1944.IV.13. GRĮŽKIT! Tais nudegintais takeliais... Kai žolė žaliuos, Grįžkit, mano dienos žalios, Grįžkit atgalios! Grįžta lapkritys ir gruodis... O gegužis ne? Nors išvargęs, nors pajuodęs, Pilka miline... Apkabins rankas man vėl jis: (Metai jau treji!) - Kokios šaltos letenėlės! - Bet širdis kaitri. Ir neklaus - ko mano plaukus Nubėrė šarma. Lyg ne šimtą metų laukus, Būsiu - kaip pirma. Ir gegužis, ir birželis Kaip pirma žaliuos... Mano dienos, mano žalios Grįžta atgalios! Maskva. 1944.IV.11. AŠ SAKALĖLIS - Girdi? - už lango šlama Pavasario klevai... Aš - sakalėlis, mama, Galiu skrajot laisvai. Nuskrisiu į Palemoną Tėtuko aplankyt, Ir pas tetulę Oną... Manęs tu. nelaikyk! Močiutė buvo gera man, Močiutės pasigendu. Aš - sakalėlis, mama, Skrendu pro langą, skrendu! - O motinėlę, vaike, Ar čia palikt manai? Ar jos tau nebereikia? Oi, liūdna man vienai! - Ne, taip negali būti! - Kur aš, tenai ir tu! Kregžde pavirsk, mamute, Ir skrisime kartu! Maskva, 1944.V.24. "VILTIS" Iš Čiurlionio paveikslo/ Nūnai tu pats prieš mane tiesiai, Ir vilties žvakė rankoj dega. Drugeliai veržiasi į šviesą, Girdžiu, kaip jų sparneliai spraga. Ar tu jautei bemiegę naktį, Kai teptuku prispaudei dėmę, Kad žvakė ta nebaigs jau degti, Kad amžinai jai šviesti lėmei? Nuo žvakės tu akis pakėlei, - Kokios jos šviesios ir bedugnės! Gal ir mane lyg plaštakėlę Sudegins jų galingos ugnys? Tokiom akim bemiegę naktį Čia teptuku prispaudei dėmę... Aš lūpas pajutau prie kaktos - Lyg amžinybės diademą. Ufa, 1942.V.27. SUGRĮŽIMAS Štai ir mes namo sugrįžę... Pirkios nebėra... Baltuoja mediniai kryžiai - Lyg nauja tvora. Spalio pavakarės vėsios. Ryšuliai greta. Tėviškės brangios griuvėsiuos Prieglauda šalta. Dengia slėnį skraistė rūko - Tarsi anuomet, Kai nė vieno mūs netrūko Gimtame name. Juosta baltuoja kelelio Prieblandoj laukų... Čia mes laukdavom tėvelio... Kaip nūnai nyku. Čia sutikdavo motutė, Kvapas šilumos... Svetimi čia vėjai pūtė, Nebėra mamos. Ties saulėlydžiu palūžta Nuovargiu sparnai... Kas išdraskė jūsų gūžtą, Juodvarniai varnai? Šimtą kartų išdraskytą Suksite ir vėl. Saulė juk tekės kas rytą Ir neklaus kodėl. 1943.X.15.
"Oi šlavė šlavė Vėjas kiemužėlį.."
SAULYTĖ Kas gi užuolaidą judina lango? Kieno balta rankelė? - Saulytė savo brolelį brangų, Sauliuką iš miego kelia. Margą drugelį, skambančią bitę Priglaudė liepų skraistė. Baltais takeliais bėga saulytė, Saulutį kalbina žaisti. Skraido po mišką saulės zuikučiai, Grybai - visi kepurėti. Gera, oi, gera mano vaikučiui Tokią seselę turėti. Paukščiai nutilo, medžiai neūžia, Laukai prigludo vagoti. Saulytė labanakt tarė brolužiui Ir nusileido miegoti. Ufa, 1942.1.14.
RUDENĮ Rausta šiluogužė. Debesėlis plaukia, Būrį gervių lydi į saulutės šalį. Tarp dviejų pušelių - beržas geltonplaukis: Mes tave mylėsim - baltąjį brolelį. Vėtrai įsakysim, kad tave aplenktų, Kad nenudraskytų geltonų lapelių. Vėtra tegu drasko jovarą prie plento, Vėtra tegu. dulkes vieškelyje kelia. 1943. DONELAITIS Miestai ir miškai, upelio krantas: Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta - Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas, Kur palaidota narsi tauta. Amžiais trypė vokietis tą kraštą Ir į grendimą sumindė jį tvirtai. Mums gyvi teliko Donelaičio raštai, Skambūs dar lietuviški vardai. Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim, Kurs laimėjo didžią kovą mums. Priešas kirto kumštim geležinėm, O jisai - kalbos gimtosios gražumu. Jo saulelė, kai laukus ji budina, - Geraširdė būriška mama. Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio. Mielo kakalio jaukioji šiluma! Paskui arklą kūprina per pūdymus Ten lietuviai baudžiavos naguos. Būrų būryje, pats būras būdamas, Tegalėjo taip širdingai juos paguost. Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo, Sąmojaus juos čaižė botagu. Mūsų gi karta - kitokio būdo: Lietuvą iš kraugerio nagų Išvaduoti gali ginklas plieno Ir netrukus išvaduos. Suskambės pavasarėlio dienos, Laisvės gėlės pražydės veiduos. 1943.XII.24. ŽANDARAI IŠVEŽĖ MOKYTOJĄ Sniege paliko vėžės rogių, O širdyje gili skriauda... Mūs mokytoją - lyg pavogę Žandarai išvežė tada. Tarp jų sėdėjo juodas Juda - Lyg pragaro tamsi dvasia. Jisai ir miegant man ir budint Ilgai šmėkšojo akyse. Nuo verksmo akys man užputę: Širdis nepakelia skriaudos. Tėvelis geras, nei motutė Draugystės tos nepavaduos. Žemėlapis išbalęs sienoj. Ten visa žemė - kaip gyva: Ten jūros, miestai, upės plieno Ir vargšė mano Lietuva. Dėl jos ir mokytoją brangią Žandarai išvežė tada. Užtemdė tėviškės padangę Nelaisvės plaštaka juoda. Ufa, 1942.IV.4. NELAUKTOJI Stovėjom tylus ir išbalę - Lyg pikto kero užburti. Tai ji, nelauktoji, pro šalį Mums prašliaužė - visai arti. Greta su ja tylus jaunuolis. - Jis nebemato artimų. . . Jo veidas svetimas, įpuolęs, Toks sužavėtas, toks ramus. Lyg susprogdintas griuvo tiltas Tarp mūs ir jo.- Sudie, sudie! O jis dar vakar buvo šiltas, Žvalus ir gyvas - kaip kregždė. Kai juodu apsiaustu jį siautė, Girdėjome - visai arti. . . Ją širdyse - lyg plieną jautėm, Jinai - mūs kūdikio mirtis. Kur jos šešėlis šaltas krito, Ten šerkšnas baltavo tuojaus. Mes glaudėmės prie vienas kito Gyvybės šilumai pajaust. 1944. MOČIUTĖ Ji kas rytmetį kėlė iš miego, Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt. Kaip ratelis ji sukosi, bėgo Tekina iki kapo duobės. Mes jai glostome veidus raukšlėtus, Prašom: - Pasaką ilgą pasek! Seka, seka močiutė iš lėto, Seka pasakas ilgas, baisias. Matom milžinus, kirviais ginkluotus, Kertant priešus - lyg malkas sausas. Matom - ragana skrenda ant šluotos, Kaip kometa -į velnio dausas. - Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip, - Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu! Nuolaidžiai aimanuoja močiutė - Gyvas kodeksas dėsnių griežtų. - Po rugius lando šunes pasiutę: - - Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit! - Tu. nebraidžiok po rasą basutė! - Kas iškapstė man pasėlio lyses? - Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, - - Įsitrauks jus žalioji varlė! - Mat, be galo mes mėgom prie kūdros Ant pilvų atsigulę gulėt. Kartą rytmetį, vos tik nubudus, Prie lovelės stovėjo mama, - Glamonėjo ir glostė abudu, Kažko veidą šalin sukdama. Kas tau, mama, ar uodas įgylė? Ko trini skarele sau akis? Kur močiutė? Kodėl jinai tyli? Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk! Oi, nutvers dabar raganos ražas! Oi, baisu - devyngalvis praris! Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus Į klabenamas vėjo duris. 1944.V.
"Ant mūsų snigo, ant mūsų lijo, Ant mūsų ledai krito. Ant mūsų kojų kurpės supuvo, Ant pečių mandierėlės."
LAUK MANĘS Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. - Parymok, manęs palauk Prie baltos obels. Parugėm gelsvom basa Vasara prabėgs. Mėnesienoje rasa Ašara žibės. Bus ruduo. Atjos šiaurys. Obelys pagels. Lauk manęs pavakary Vėtroj prie obels. Šaltis išrašys languos Tulpes, ramunes. Negyvuos žiemos speiguos Tujen lauk manęs. Jei dar myli, jei brangus, Jei manim tiki, - Drėgnas apkasas man bus Tėviškė jauki. Ir tu būsi taip arti, - Jausiu prie šalies... Ir aplenks mane mirtis, Ir kulka nelies. Tu žiedelio nenumauk, Nenukirpk kasų! Ilgai laukus, dar palauk, - Grįšiu, iš tiesų. Vėliavas nuleistas neš, - Žuvusį minės. Netikėki. Grįšiu aš. Grįšiu.. Lauk manęs. Akmenys paplentėm kauks. Sužaliuos lazda. Lauk manęs, kai nebelauks Niekas niekada... 1942.
TAVĘS AŠ LAUKIAU Debesys sunkus saulę užėjo, Dienelė apsiniaukus. Skrenda laiškelis nuo brolužėlio Iš juodo karo lauko. Tame laiškely apie brolužį Tiek daugel prirašyta: Aplink jį priešai kaip smilgos lūžę, Kaip šaltas rūkas kritę. Gimtąją žemę kaip jis mylėjo, Gal tu, sesel, suprasi? Amžiną dainą švilpauja vėjai Apie kareivio drąsą. Balti laiškeliai - du balandėliai Iš ilgo ilgo kelio.. . Yra vardelis ir pavardėlė, Nėra mano brolelio. Tavęs aš laukiau, savo bernelio, Šį rudenėlį vėlų. . . Kam paguldei tu jauną galvelę Ant kieto akmenėlio? Maskva, 1943.XI.5. NEGESK, ŽIBURĖLI Lyg mirusios jūros aplinkui... Kuo alpstančią širdį paguost? Iš nuovargio keliai sulinko Oriolo pusnynų snieguos. Įsmigusios akys į tolį... Tarytum šviesus žiburys Mirksėdamas šaukia namolio. Ir šautuvą spaudžia karys. Koks tolimas varganas kelias Tėvyne, sugrįžti tavęsp! Žėruoki, mirksėki, ugnele, Negesk, žiburėli, negesk! Maskva, 1943.XII.28. KĄ PASAKYTŲ MOTINĖLĖ Dėl kraujo lašo tik motutė, Kai susižeisdavom maži, Mus glamonėjo, guodė, pūtė: "Neverk, vaikeli, greit užgis." Dabar per smilkinį jis teka… Iš pat širdies versmės gilios.. Ant šalto akmenio, ant tako Dulkėto, ant žolės žalios... Ir gulim pakelėm sumigę, Kovų degėsiais apnešti. Keliaudami per stepę lygią Mus glosto spinduliai karšti. Ką pasakytų motinėlė? Gerai, kad jos čionai nėra. Sunku. juk būtų, kai žodelių Pritrūktų jos širdis gera. Maskva, 1944. V.6. VILNELE! Vilnele, bėk į Viliją, O Vilija - į Nemuną... Sakyk: tėvynę mylime Labiau mes už gyvenimą. Kovas kovoję - kruvini Sugrįžtame, sugrįžtame... Žaizdas nuplausim vandeny, Žaliais šilkais aprišime. Kiekviens akmuo prakalbintas, Koki mes vyrai, pasakys, - Kaip priešų šalmus skaldėme, Mirtis kaip merkė jų akis. Sesuo žydrioji, Vilija, Skubėk, skubėk į Nemuną! Sakyk, kad laisvę mylime Labiau mes už gyvenimą. 1944.VII.10. PRIE STALINGRADO Juodasparniai vėjai skrenda, - Stepėje baugu. Juodvarniai snapus galanda, Ašmenis nagų. Kažkur teka žalias Reinas, Pilys ant kalnų. Tu čionai paklydęs ainis Riterių Sūnų. Tau mirties drobulę storą Kloja sutema. Nepriims, tavęs nenori Žemė svetima. Vėtros nesiliaus tau krykštę, Kol diena išauš. Tarsi žolę tą pernykštę, Plaukus tavo šiauš. Tu ramios nerasi vietos, Žemė nepriglaus. Žvarbios darganos ir lietūs Kaulus tavo plaus. Karo laukas atsimainęs Lauks taikių dienų. Būk tu paskutinis ainis Riterių Sūnų! Maskva, 1943.X.25. MES EILINIAI Po padange nuo dūmų baisia Gęsta akys... Kaip žvaigždės gūdžiai. Lyg stiklai - šaltose akyse Krūpsi krūpsi gaisrų atspindžiai. "Guldėm galvas po tankais sunkiais, Žemę patręšėm gyvu krauju... Jie ateis, mus negyvus pakeis. Mes nebūsim nė vienas tarp jų. Jie ateina gyvent ir mylėt... O ir saulė gyviem tešviesi. Ir ant kapo dygi dilgėlė Laimingesnė - kaip mes čia visi. Vėl ramu. Ir ugnelė jauki Įsikūrė apleistuos namuos. Šaižūs žvirgždai mums graužia akis, Bąla kaulai šaltuos pūdymuos. Mes klampojam per liūnus, raistus, Vos bepavelkam kojas menkas.. . Lydi lydi mus mėnuo skaistus, - Mėnesienoje šildom rankas. Pūsta milas ant mūs nugaros. Mes kalenam plikais dantimis. Nėr pastogės, žeminės geros... Kas dalintųsi ja su mumis? Mes eiliniai - nežymūs kare. Mes be lankų. be kojų, akių. . . Jūs gal bijot išeit vakare Susitikti šešėlių klaikių? Taip, eilinis kare nežymus. Mūs vardų dainose neminės. Bet mūs daug... Ir išeiti prieš mus Nepakaktų naujos giminės. Mūs eilinių dalis paprasta: Ne po vieną - mes kritom pulkais. Aukštus tiltus per upių brastas Mes nugrindome kūnais pilkais. Jie nelaidoti guli tyliai. O dejuoja naktis vien klaiki. Artimieji... jau renkas krankliai, Rengias lesti negyvas akis. 1944. JŲ VELTUI LAUKS Aplinkui žemę eina Pasvirę įkypai Medinių kryžių eilės, - Kapai, kapai, kapai... Mirtis tenai viešėjo Su juodvarnių būriais.. Dainuodami išėjo Ir niekad nepareis. Jų veltui lauks namolio Su ugnele šviesia... Ilsėkis, mielas broli, Kareivių kapuose! 1944. VIRKDO VĖJAS Virkdo vėjas Vėlinių vėles. Vasarėlė mirė per anksti... Mes po tankais guldėm galveles, Ištaškyti mes, nepakasti. Kai ugnis ugniakure jauki Linksminas naujakurio namuos, Šaižūs žvirgždai graužia mums akis, Bąla šąla kaulai pūdymuos. Nulinguos per žemę rudenys, Baltos žiemos, kaitrios vasaros, Trankiais vėjais nepabudinęs, Per kapus mūs žengs pavasaris. Gal paklaus rugiuos melsva gėlė, Gal paklaus per šventę vėliava: Ar tau gera smėlyje gulėt? Ar žemelė tėviškės lengva? 1944.