Sigitas Parulskis


iš "Mirusiųjų" / Baltos lankos, 1994. Vilnius

Mylėk, Dieve

mylėk, Dieve, slyvų kisielių -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą

mylėk, Dieve, prie kelio ievą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą

mylėk, Dieve, žmogelį mielą -
ir ne tik, ne tik - ir mano sielą

mylėk, Dieve, ir mano burną
Kristaus kūno smirdančią urną -
ir ne tik, ne tik - ir mane durną



Šaltis su motina kartu su motina žengiau į požemius į rūsį raugtų agurkų statinėj sudrumstųsi vandenį pelėsiais apėjųsi skystį motina sake ale šaltas vanduo šaltas vanduo sakiau aš ir iš kur šitoks šaltis toks šaltis kad atima ranką gal iš tamsos iš nakties ar iš žemės iš žemės po žeme bus šalčiau

Tarpininkai po karo mudu su tėvu prisirinkome daugybę rankos plaštakų: skiedrų stogas jau buvo sudegęs o kalant šiferiu - nuolat banguojančia medžiaga - reikia ką nors padėti kad vinių galvos nesmegtų kiaurai

Pervertas rytas kasdamas iš krosnies pelenus sukrešėjusius šlako gurvuolius radau kruviną vinį šitiek amžių šildžiausi tavo kančia šalta

Aidas rubuilis angelas praskrido virš kopų mėlynųjų nidoj kvatojo angelas debilo veidu ir tartum kardas kirto aidas per mano burną vapančią žodžius ak Viešpatie aš nieko negirdžiu

Ištikimybė tupi gipso balandžiai Dievo namų pastogėj ateina javų pirklys paberia aukso grūdų krenta pajuodę balandžiai ir dūžta pirkliui po kojų

Dvikova. Švelnu Medžioju žiurkę - ji gudresnė, makaronus surijo, kruopas perlines. Gal vegetarė, jei nerūpi kąsnis dešros. Gal nori paragaut manęs. Nebylios ir atkaklios kovos, nesuteptas krauju kautynių laukas. O naktį: palinksta viršum lovos, be galo švelniai kramsnoja plaukus.

Subjektyvi kronika Visi jau mirę. César Vallejo Mirė galvijų šėrikas Julius, jaučiai užbadė, girtas gyvulys nemėgsta iš gardo pabėgusių žmonių mirė Daktariūnas, jį vadindavo Debesėliu, nes kūrendamas krosnis buvo visiškai juodas mirė Vytautas Norkūnas, gyveno vienas, žiemą vasarą avėjo guminiais batais mirė šlubis Liudvikas Trumpa, jaunas nenorėjo eit į kariuomenę, buvo įsikalęs į kojos sanarį vinį mirė Valerka, užsimušė važiuodamas motociklu, dar matyt kojos pėdsakas ant stulpo mirė pusbrolis Vidas, mėgo žvejot, kai jį laidojo per bulviasodį, ežeru plaukė dvi gulbės mirė sunkumų kilnotojas Valdas, buvo įpratęs važinėt krovininiais traukiniais, nukrito po ratais mirė draugo sūnus, jis gimė negyvas mirė Dievo sūnus, jis irgi mirė negyvas mirė ir tie, kurių nepažinojau, su kuriais nesisveikinau net neįtariau esant mirė namai ir šventyklos, mirė sėklos ir vaisiai knygos ir maldos, mirė užuojauta artimui ir gailestis sau mirė – viskas svarbu mirė – nieko nėra reikšmingo

Gražiai prisigėrusiam Mikui mažam miestely aukštoj lietuvoj gyvena angelas mikas jeigu pripiltum stiklinę vyno išgėręs jis tau parodys kaip į jo kūną lenda lengvai stiklinė – pro skylę po dvyliktu šonkauliu aukštam miestely gyvena nuskendęs angelas mikas jeigu įpilsi ežero vandenio jis tau parodys kad ir angelai kartais susižavi šio pasaulio niekingais daiktais mažam ežere aukštai stiklinėj gyvena angelas mikas jeigu įpilsi jam savo gyvybės parodys pro kur į skrandį įžengs amžinybė

Vidurnaktis iš užmušto priešo šonkaulių padariau savo mylimajai šukas ji prišukavo iš savo plaukų mėnulį ir saulę ir buvo mūsų nakvynė šviesesnė už pakasynas

Ledo laikas pjovėme malkas, lentos nugriauto tvarto, rąstai, storos kaladžių knygos, lapas po lapo rievė po rievės, dėdė prie pjūklo šventas antanas, mudu su tėvu tik patarnavom, iš kairės, dešinės snigo, pirštinės šlapios, snigo pjuvenom, pripjovėme pilną pašiūrę, atėjo mama, šventa ona iš dangaus nusileido, sakė paimsiu pagalį kokį, prakūrom šventas antanai, imk ir ne vieną matai, kiek jau prapjovėm, matau juokėsi motina, juokėsi dėdė juokėsi šventas tėvas, pjūklas žado neteko, ėmė baubt gyvuliai nustojo ežeras plakęs, kai mus ėmė į dangų

Vakaras su pelėkautais Kornelijaus maniera po vakarienės paspendęs pelėkautus laukiu virtuvės tamsoj kada tvirtas plieno rėmelis stuburą pertrėkš pelytei sugundytai mažo kąsnelio dešros kvepiančios šio pasaulio tuštybe kantriai stypsau jausdamas kaip bunda manyje medžioklio aistra ir kaip grumiasi ji su kita daug kilnesne kuri tyko manęs jaukiam guoly šalia mylimosios

Žemės darbai. Atpirkimas I ruduo buvo rudinas kasėme apkasus Dievo laukuos tinkluose pasiklydome žemė slidi, apvali apaugus žvynais, sprudo mums iš akių, mūsų galvos svyravo bus lengva mus atpažinti iš mūsų darbų – kasame duobę artimui savo, esame sau artimi, aštriabriauniai ridename vienas į kitą kvadratines širdis, kubais pakeltus balsus rudinas buvo ruduo dvokė šlapimu ir krauju dvokiame žuvimi, rytais ištekėdami sau į delnus, pro pirštus ištekėdami virstam į duoną į mėsą, į makaronus, į išmatas vėl grįždami į duobes žemei pasvirus, iškrentame iš guolių, iš apkabų, aptvarų, rėkdami šūdinas buvo ruduo gražūs buvo plaukai išdžiaustyti vėjuje Dievas anapus tinklų mojavo anapus paveikslų, anapus duobės dugne, kuris atsirado, išleidžiame vandenį kanalizacijų burnos išspjauna atgal slidinėjame lapuose, rankiojam savo akis, kapuose, sproginėjančias iš kaštonų II ne lapai užantspaudavo tavo akiduobes ir ne Dievo piršto ženklai ant tavo vokų ant žemėtų dantų atvirukų tarp moterų pagerbti mes tarp kirmėlių pagerbtas tu tarp ieškančių dvėselienos tarp kasančių žemės nugarą mes tarp duonos ir kraujo pateptas tu sprogusi mina vienam iš būrio nuplėšė rankų pirštus, kad negalėtų prasikrapštyti išdraskytų kaštonų, akių, obuolių, slyvų mirusį suvystėme į palapinę, kad aklas nepraregėtų, neatpažintų vieno iš mūsų žemę nukrėtė šiurpas, drugys ją plakė sparnais mūsų sparnais, mes plasnodami kasėme apkasus laukuose, varvėjome vienas kitam iš burnų su seilėmis, ašaromis, su prakaitu priemirčio traukuliais, slidinėdami, įkliuvę į plaukus, o ruduo buvo nupirktas, rudinas padalintas su džiūvėsiais ir pienu ruduo akmuo sakėme rudens vandens atsikandome rudeniu rūdimis verkėme rudinas šūdinas keikėmės šūdini bet gyvi – išsigynėme

Laukimo mantra sūnui Mykolui šaltam vandeniui šalta šalto vandens juodai žemei juoda žemės juodos aštriems ašmenims aštru ašmenų aštrių kietam akmeniui kieta kieto akmens trapiam kaului trapu kaulo trapaus ryškiems griuvėsiams ryšku griuvėsių ryškių minkštiems puvėsiams minkšta puvėsių minkštų tampriam voratinkliui tampru tampraus voratinklio akloms kalboms akla aklų kalbų svetimam miestui svetima svetimo miesto kruvinam kūdikiui kruvina kruvinos motinos plyštančiai mėsai plyšu plyštančio audinio bundančiai sielai seklu bundančio kūno žaizdotam tėvui žaizdu sūnaus žaizdų šventajai dvasiai šalta šventosios bažnyčios alkanai mirčiai alkana gyvybės sočios pilnam pasauliui tuščia gyvo žmogaus

Metamorfozė moteris bėganti stotelėje trumpam sustojusio autobuso link, skubanti moteris tąsoma į šalis sunkių ryšulių, nerangi panaši į karvę, veržiamą balno išsidraikę plaukai, pro iškirptę sprūstančios krūtys, klišos, venom išvirtusios blauzdos baimės iškreiptos lūpos: štai nuvažiuos transporto priemonė, o ji pavėluos su sunkiais ryšuliais prie alkūnėm jau ramstomo stalo nesuspėja nutrenkia ryšulius pastebėjusi pašaliečio žvilgsnį ūmai susidrovi, atsitiesusi ima žiūrėti kažkur virš melsvai nuteptų alyvų laukianti susikaupusi Pirkėjo motinos provaizdis