Vytautas Petkevičius


Durnių laivas



Politinių veidų
ir
šaržų
galerija



VILNIUS

UDK 888.2-4
Pe218

Už finansinę paramą

leidžiant šią knygą

autorius dėkoja

šalies firmoms ir verslininkams

ISBN 9986-625-42-4

© Vytautas Petkevičius, 2003
(Autorius prisiima visą atsakomybę
už knygoje išdėstytų faktų tikrumą)
© Petras Petkevičius (viršelis), 2003

OCeRino: Raulas van Gauras

TURINYS


PATRIOTINĖ ŠVENTVAGYSTĖ

Žmogui atmintis duota tam, kad jis nuolat tobulėtų ir
nekartotų praeities klaidų, lygintų jas su dabartimi ir mąs-
tytų apie savo ateitį. Tačiau labai dažnai koks nors pablūdęs
žmogelis persistengia ir užsimiršta kas esąs. Taip sakant,
„perlipa" save ir kokio nors kompleksiuko genamas ima mai-
vytis, kraipyti faktus, taisyti istoriją, kol pagaliau įsimyli sa-
ve ir pradeda vaizduoti Dievo pašauktąjį. Praktiškai toks
veikėjas jau būna pribrendęs psichiatrinei ligoninei, tačiau,
kaip nebūtų keista, pasaulyje dar nebuvo tokios kvailystės,
kuri neturėtų pasekėjų. Nuo to viskas ir prasideda...

Taip gimsta įvairiausio plauko mesijai, pranašai, vadai ir
apsišaukėliai. Sukuriamos neįtikimiausios teorijos, saldžia-
rūgštės legendos apie jų nepaprastą gerumą ir išmintį, eilinis
žmogus atitraukiamas nuo realios tikrovės, apkvailinamas, o
vėliau, su ta įsisiūbavusia melo bakchanalija, įtraukiamas į
kokią nors avantiūrą, su kuria ir prasideda visos kitos jo ne-
laimės: prievarta, karai, žudynės bei dvasinis krachas.

Savo įvade noriu pacituoti pirmąjį Sąjūdžio paskelbtą do-
kumentą, kuris paskui buvo taip iškraipytas, išniekintas ir
apmeluotas, kad trečiajame Sąjūdžio suvažiavime sutilpo į
vieną niekšiškiausią sakinį: „Lietuvoje reikia pastatyti prie
sienos 200000 komunistų... ir bus tvarka." O prasidėjo vis-
kas taip tyrai, taip šventai ir katalikiškai... Cituoju:

Geros valios pareiškimas

Politinė situacija būna palanki arba nepalanki dorai ir gerai
valiai... Mes, Lietuvos gyventojai, savo ruožtu padarėme daug ką,
kad šitos nuostatos įsitvirtintų gyvenime. Mes, Lietuvos persi-


tvarkymo Sąjūdžio dalyviai, suvokdami atsakomybę, kurią užde-
da Šiuo metu vykstantis visuomenės socialinis -politinis atsinauji-
nimas, dorovinis ir tautinis atgimimas, pasisakome:

UŽ VIENYBE - PRIEŠ SKALDYMĄ.

UŽ PASITIKĖJIMĄ ~ PRIEŠ ĮTARUMĄ.

UŽ KŪRIMĄ - PRIEŠ GRIOVIMĄ.

UŽ GAIVINIMĄ - PRIEŠ SLOPINIMĄ.

Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos,
kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos
ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą. Mes pri-
tariame persitvarkymo dvasiai ir žingsniams, suteikiantiems vil-
ties mūsų siekiams. Į kiekvieną konkretų žingsnį, įgyvendinantį
skelbiamą politiką, visada atsakysime geros valios dvasia, nes esa-
me LIETUVA ir mūsų ateitis - UETUVA.

Priimta vienbalsiai."

Čia pateikta pirmoji politinė persitvarkymo deklaracija,
kuri šiandien žmonių ausyse skamba lyg pasityčiojimas, o
pats žodis „Sąjūdis" jau dešimtį metų Lietuvoje tariamas ta-
rytum keiksmažodis. Ta didžiulė patriotinio entuziazmo ban-
ga, kurią jis kažkada sukėlė, lyg galingas cunamis sugriovė
nusistovėjusį žmonių gyvenimą, o virš tų griuvėsių į val-
džios paviršių išmetė tautos laisve spekuliuojančius politi-
kierius ir vėl atslūgo, išnyko, atsitrenkęs į tų persivertėlių
dvasinę negalią, į vis didėjantį skurdą, savižudybes, valdi-
ninkų savivalę bei visą šalį apėmusį banditizmą, o pats Są-
jūdis, su jo garbės pirmininku priešakyje, nusirito nuo po-
etinės J.Marcinkevičiaus politinių atlaidų viršūnės iki bedva-
sių kerosierių satanizmo ir visiško proto užtemimo.

Šiandien nedaug kas iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės na-
rių išdrįsta blaiviai įvertinti savo paties veiksmus ir prisipa-
žinti, kad „Dainuojanti revoliucija" jų dėka mūsų šalies is-
torijoje tapo tik neregėto lietuvių tautos ekonominio, kultū-
rinio ir moralinio nuosmukio pradžia. Humanitariniu po-
žiūriu ji mums visiškai nepavyko, per greit išsigimė ir tapo


nežmoniška. Tai mažumos revoliucija daugumos sąskaita,
atmetusi mus į tarpukario laikus. Landsberginis krakusme-
tis ne tik neįtvirtino taip lengvai atgautos nepriklausomy-
bės, bet ir atėmė iš mūsų piliečių pagrindines jų laisves -
laisvę gyventi, maitintis, laisvę dirbti, kurti ir auginti apsi-
švietusius vaikus. Dvasinis žmonių saugumas, apie kurį mes,
sąjūdininkai, tada net nepagalvojom, šiandienėj Lietuvoj, ne-
paisant jėzuitinių bažnyčios pastangų, yra visiškai sugriau-
tas.

Ieškodami privilegijų, buvę Sąjūdžio veikėjai dabar išsi-
blaškė po visokiausias partijas, klubus ir sąjungas. Jie vis
dar mitinguoja, riečia uodegas, dalinasi nebūtus laimėjimus
ir nuopelnus, svarsto, kas iš ko ir ką pavogė, kuris buvo pir-
masis, kuris antrasis, bet taip ir neišdrįsta vyriškai prisipa-
žinti, kad tikrieji to judėjimo pradininkai buvo ne jie, bet
saugumo generolas E.Eismuntas, sumanęs šią greitomis su-
plaktą organizaciją supriešinti su idėjiškai užgrūdintais di-
sidentais, kurie dainuojančiųjų tučtuojau buvo išjuokti, su-
trypti ir iki šiol dar nepritampa prie to neobolševikinio kur-
so.

Daugelis Sąjūdžio veiklos tyrinėtojų kažkodėl stebisi, iš
kur iniciatyvinėj grupėj taip staiga ir tiek daug atsirado iki
tol niekam nežinomų ir jokioj visuomeninėj veikloj nepaste-
bėtų žmogelių? Kodėl jų veikla buvo tik epizodinė ir kodėl,
jiems išnykus iš politinės arenos, jų niekas net nepasigenda?
Tačiau nė vienas iš jų neatkreipia dėmesio į tai, kokiu būdu
1988-ųjų metų birželio trečią dieną, tarsi įjungus galingą pro-
žektorių, tos vienadienės plaštakėlės netikėtai susispietė į
vieną krūvą? Kodėl iki tol vienas kito net nepažinoję naujai
iškepti tautos žadintojai taip greit susiuostė, taip energingai
vienas kitą rėmė, kėlė į renkamąją grupę arba tyliai braukė
jiems nepatinkančiuosius? Kodėl tame susirinkime sekreto-
riavo ne koks nors garbingas to meto veikėjas, bet iš neži-
nios ištrauktas Zigmutis Vaišvila? Tuo labiau, kad tas susi-


rinkimas vyko Mokslų Akademijoje ir jam vadovavo aka-
demikas E.Vilkas, taip pat ne iš dangaus tenai nukritęs...

Tuo metu panašiems susirinkimams leidimus duodavo
vyriausiasis ideologas L.Šepetys. Kiekvieną prašymą jis su-
derindavo su KGB ir kartu numatydavo datą, kad specialio-
sios tarnybos turėtų laiko pasiruošti. Šiuo atveju susirinki-
mas buvo atidėliojamas kelis kartus, kol pagaliau atsirado
„reikiamas jaunimas" ir būsimai veiklai buvo surastas tin-
kamas pavadinimas. Iš kelių žodžių - draugija, organizaci-
ja, sąjunga, judėjimas, forumas, lyga, - buvo pasirinktas ma-
žiausiai pretenzijų turintis „sąjūdis". Priėjo vėliau buvo lip-
domi politiniai tikslai: sąjūdis visuomenei aktyvinti, partijai
padėti ir pagaliau - Sąjūdis persitvarkymui remti. Judėjimas
turėjo būti ne formalus, visuomeninis ir būtinai nepartinis,
kaip to reikalavo iš Maskvos atsiųsta instrukcija, kai 1987 me-
tais visoje TSRS oficialiai buvo leista steigtis savaveiksmėms
organizacijoms.

K.Prunskienė tą instrukciją, jau detalizuotą Lietuvos są-
lygoms, pavadino „Juoduoju scenarijumi" ir kažkodėl jo au-
torystę perleido V.Landsbergiui, nors puikiai žinojo, kad ši-
tas dokumentas tarp mūsų pasklido slapta, „nusižiūrėjus"
kai kuriuos V.Čepaičio ir A.Čekuolio popierius. Taip, sce-
narijus kelis kartus keitėsi, tačiau pagrindinė jo idėja kas kartą
išlikdavo ta pati: „Saugumas per savo žmones privalo įta-
koti visus naujai atsirandančius judėjimus ir palengva, me-
todiškai perimti jų veiklos iniciatyvą į savo rankas. Galimi
įvairūs žodiniai ir lozunginiai nukrypimai, net perlenkimai,
tačiau tiesioginiai veiksmai turi būti suderinti..."

Šiam darbui buvo pradėta ruoštis dar gerokai prieš pa-
skelbiant visas persitvarkymo laisves. Su E.Eismunto pirm-
tako J.Petkevičiaus parašu į kelias įkalinimo vietas buvo iš-
siuntinėti raštai apie kai kurių disidentų galimybę prieš lai-
ką išeiti laisvėn. Tarp tų laimingųjų pateko P.Pečeliūnas ir
A.Terleckas. Kadangi pastarasis prieš pirmąjį įkalinimą dir-


bo KGB padalinyje „Glavlite", todėl ir buvo numatytas pa-
naudoti planuojamame dvigubame žaidime.

Tokia buvo pradžia, bet tas žinojimas atėjo daug vėliau,
kelerius metus po kruopelytę renkant visas detales, anali-
zuojant įvairius dokumentus, tyrinėjant labai prieštaringus
pačių sąjūdininkų pasisakymus, slaptus ir atvirus pasiple-
pėjimus. Dabar man aišku, kas iš Sąjūdžio iniciatyvinės gru-
pės narių buvo paakintas ir paruoštas iš anksto, kas žinojo į
kokį susirinkimą eina ir ką jame turės daryti. Bet tai istorija.
Šiandien Lietuvoje, įsigalėjus planuotai teisinei anarchijai ir
eilinio žmogaus beteisiškumui, įvykus specialiai organizuo-
tai ekonominei griūčiai, jau niekam neberūpi nei ta pradžia,
nei pabaiga. Pagrindinis tikslas pasiektas: mus ginančios vals-
tybės nebėra ir kiekvienas pilietis grumiasi tik už save. Žo-
džiu, mes jokio realaus suvereniteto taip ir nepasiekėm, nes
savo gyvenimą pasukom pagal „Juodojo scenarijaus" sukur-
tus mitus ir per dešimt metų atsidūrėm eilinės kolonijos pa-
dėtyje.

Net patys didžiausi melagiai šiandien negali susigaudy-
ti, kieno iš jų melas gulėjo šalia tiesos ir kas prasimano viską
iš naujo. Aišku viena: daugiausiai istorijos klastotei pasidar-
bavo V.Landsbergio užnugaris ir jo komanda, kuri, bažny-
čios talkinama, sukūrė vieną iš šlykščiausių asmens kulto
atmainų. Nukentėję nuo Smetonos, Stalino, Hitlerio, Brež-
nevo ir kitų sudievintų avantiūristų, lietuviai staiga viską
pamiršo ir puolė dar į vieną stabmeldystės kraštutinumą.
Masinės psichozės veikiami, jie tarsi alkoholikai ėmė gydy-
tis tais kvaišalais, nuo kurių dar nebuvo kaip reikiant išsipa-
girioję. Jau po pirmų, už Sąjūdžio pinigus samdytų megztų-
jų berečių, klyksmų „Landsbergis-Lietuva!", buvo aišku, kad
to žmogaus kultas neturi jokio tautinio, politinio ar bent re-
liginio turinio, kad jame net su žiburiu nerasi jokios realios
valstybinės programos arba kiek naujesnės atgimimo idė-
jos. To žmogaus pavardė ir asmuo tapo šlykščia avantiūris-


tų ir persivertėlių beidėjiškumo indulgencija, kuri pakeitė
politinę išmintį, pilietinę sąžinę ir atsakomybės jausmą. Pa-
simelsk, pagarbink tą naujai iškeptą dievuką ir daryk ką no-
ri. Žalingesnio reiškinio atgimstančiai Lietuvai net didžiau-
si jos priešai nebūtų sugalvoję.

Net laimėję rinkimus ir prasibrovę į aukščiausią valdžią,
landsbergininkai ir jų vadas vis dar naudojosi slaptais KGB
butais, tos organizacijos informatoriais ir patarėjais. B.Kuz-
mickas, K.Motieka, V.Čepaitis, A.Čekuolis, Z.Vaišvila,
R.Ozolas, A.Butkevičius, L.Sabutis, K.Urba, K.Prunskienė,
V.Tomkus, R.Dapkutė ir daugelis kitų aktyvistų vienaip ar
kitaip buvo susieti su ta galinga, bet jau pradėjusia irti orga-
nizacija.

Gal dešimtį kartų perskaičiau Sąjūdžio steigiamojo susi-
rinkimo magnetofoninį įrašą ir kiekvieną kartą-vis labiau įsi-
tikinu, kad jam pasiruošta iš anksto. Daugelis jį organizavu-
sių žmonių savo siūlymus ir pavardes atsinešė kišenėse bei
perskaitė juos iš raštelių. Galų gale, iš kur tas įrašas? Jį už
nedidelį honorarą man paskolino saugumo pulkininkas, nes
visi iniciatyvinės grupės nariai dar iki šiol dievagojasi tokio
įrašo nedarę, girdi, bijoję. Tokiu būdu mano rankose atsidū-
rė ir „Juodasis scenarijus" arba „Čepaičio maldaknygė", ta-
čiau gyvenimas pasitvarkė kur kas žiauriau, negu specialis-
tų buvo numatyta.

Mes merdim. Šiandien mūsų socialinė degradacija tapo
nebesuvaldoma. Landsbergininkai mūsų gyvenimą pavertė
socialiniu darvinizmu. Mažuose Lietuvos miesteliuose lyg
vivisekciniame poligone nyksta gyvybė. Pakirstas lietuvių
pasitikėjimas savimi. Inteligentija visiškai nusisuko nuo sa-
vo liaudies ir jos gyvenimo problemų, todėl ir pati tapo ne-
reikalinga. Artėja demografinė katastrofa. Kas atsakys už
tuos „didžiulius nuopelnus ir laimėjimus"? Tokių didvyrių
neatsiras. Gal tik vienas A.Juozaitis, eilinį kartą labai susi-
reikšminęs, vėl prisipratins kokį nors politiką, prilips prie jo


ir, neturėdamas jokių teisių, perduos jam Sąjūdžio įgalioji-
mus, o pats jau trečią kartą pateks į didžiausių nevykėlių
dešimtuką ir bus apdovanotas trispalviu bananu.

Įsigalėjo idiotiška nuomonė, kad viską už mus padarys
svetimi: Amerikos pensininkai, Europos Sąjungos klerkai,
bankrutuojančios įmonės žydelis arba šlubas vokietis, todėl
savo pasakojime nesirengiu aiškintis arba tikslinti kiekvieną
Sąjūdžio veiklos faktą ar įvykį, kuriuos kiekvienas skaityto-
jas matė savaip. Taip pat nesiruošiu ieškoti bendros tiesos,
nes jos niekada nebuvo. Mano tikslas - žmonės, kuriuos su-
tikau taip kvailai ir beprasmiškai pabliurusiose ir priderg-
tuose „atgimimo" keliuose bei klystkeliuose. Kartais net ir
labai norėdamas negalėjau prasilenkti su netikėtai iškilusiais
ir blogą kvapelį skleidžiančiais „naujojo elito" atstovais, o
kartais niekaip negalėjau sutarti su padoriais ir mano ger-
biamais žmonėmis. Viską nulėmė masinė psichozė ir bėgi-
mo nuo praeities panika. Rodės, kad visa Lietuva už tą pen-
kiasdešimt tarybinių metų bus ištremta kur nors į Varnius
ar Dimitravą. Visko buvo, tačiau kiekvienu atveju stengiau-
si suprasti, kokie vėjai, kokie charakterio bruožai ir tikslai
tuos žmones supūtė į tą bekrauję, bejausmę baltos politikos
pusnį, kokius pėdsakus jų veikla paliko tautos sąmonėje ir
jos žūtbūtinėje kovoje už būvį.

Kaip sakoma, Viešpats tebūna liudininkas, o žmonės -
teisėjais. Tačiau teisti nebus kam, nes dabar ir mažam vai-
kui pasidarė aišku, kad mūsų kopijuojama Vakarų tipo de-
mokratija yra tokia pat ciniška, savanaudė ir negailestinga,
kaip ir visos kitos santvarkos, todėl bandymas per prievartą
mus prilipdyti prie amerikoniškojo gyvenimo būdo yra toks
pat amoralus, kaip ir pastangos staliniškais metodais sukur-
ti visuotinę gerovę, nes tie abu metodai gyvenimo praktiko-
je neskatina nei asmenybės tobulinimo, nei jos dvasinio bren-
dimo. Vienoje sistemoje viskas moralu, kas tarnauja partok-
ratų diktatūrai, o kitoje - pateisinama tik tai, kas vergauja


doleriui, tai yra materialiam ir dvasiniam daugumos api-
plėšimui saujelės milijonierių naudai.

Besigrumdami su tomis dviem blogybėmis, mes per de-
šimtį metų nieko gero nepasiekėm. Tačiau per tas bevaises
grumtynes žmonės pagaliau suprato, kad nepaisant visų sta-
liniškų iškraipymų ir baisybių, tarybinė santvarka daugeliu
atvejų buvo kur kas humaniškesnė. Ji milijonams suteikė teisę
nemokamai šviestis, gydytis ir dvasiškai tobulėti. Ji užtikri-
no viešąją tvarką ir asmens saugumą. Tuo tarpu landsbergi-
nė neobolševikinė revoliucija per nepaprastai trumpą laiką
išsigimė į sektantišką išrinktųjų ideologiją, pasišovusią jos
vadeivų interesų vardu teisti visą šalį, visus jos gyventojus
ir perrašinėti istoriją savo naudai.

Per knygoje aprašomus žmones noriu parodyti, kad land-
sbergizmas nėra kažkoks naujas išradimas. Tai mūsų istori-
joje periodiškai besikartojantis ir tautos vadukų plačiai nau-
dojamas užgrobtos valdžios išlaikymo būdas: kuo plačiau
išpūsti visas neva tiktai svetimšalių mums primestas nelai-
mes, sukelt kuo didesnę ir bažnyčios remiamą verkšlenan-
čio patriotizmo bangą, supjudyti tautą, iš to pelnytis ir ieš-
koti užtarimo užsienyje, patogiausia - Amerikoje. Štai ko-
dėl, naudodamasis tokiu ginklu, landsbergizmas be didelio
vargo atėmė iš mūsų liaudies kur kas daugiau realių gyve-
nimo vertybių negu jai davė. Įsismaginęs jis netgi užsimojo
prieš pagrindinį tautos turtą - jos žmones. Prisidengdamas
kova prieš vadinamąją nomenklatūrą, jis sunaikino dešimt-
mečiais ruoštus beveik visų valstybinės veiklos sričių spe-
cialistus, o jų vietoj į valdžią išstūmė jam pataikaujančius
tuščiagarbius eksperimentatorius ir ambicingus nemokšas,
sutalpinęs visą kenkėjišką marginalų veiklą į vieną šlykščią
sampratą - naująjį tautos elitą. Šitoje rinktinėje klikoje šian-
dien susibūrė labai marga publika: rezistentai, prezidentai,
žydšaudžiai, ministrai, partijų lyderiai, pralobusieji sukčiai,
Vilijampolės banditėliai, persivertę funkcionieriai ir Ameri-


kos pensininkai. Juos suvienijo didžiulė meilė doleriui, ir tė-
vynė čia niekuo dėta.

Bet kur išnyko V.Kudirkos ir J.Basanavičiaus tradicijas puo-
selėjusi inteligentija, tautos sąžinė ir protas? Man rodos, ją
ištiko šokas. Ji vis dar bijo prisipažinti smarkiai prašovusi pro
šalį ir ne su tais vadukais praradusi savo patriotinę nekalty-
bę. Juk nelengva dvidešimtojo amžiaus išprusimą ir gyveni-
mo supratimą turintiems intelektualams staiga atgimti ir nu-
busti dar devynioliktojo šimtmečio pabaigoje prišniaukštoje
lovoje, tuo labiau, suprasti, kad dėl viso to kalta ji pati ir jos
pasirinktas superpatriotinis, bet labai siauras ir savanaudiš-
kas kursas, visai nepanašus į rimtą politiką ir kasdieną vis
dažniau ir dažniau primenantis bevaisės meilės užkratą.

Taip eilinį kartą tautos elitas išdavė savo liaudį: kažkada
jis sulenkėjo, vėliau - surusėjo, suamerikonėjo, o dabar - su-
europėjo. Toms išdavystėms tauta priešinosi. Kiekvieną kartą
išduotas kaimas išaugindavo būrį pasišventusių šviesuolių,
kurie primindavo lietuviams, kas jie tokie ir kur turi eiti...
Bet dabar ir kaimas guli paslikas ir Lietuvos ponams tapo
akmeniu po kaklu.

Kaip įvado pagrindinę mintį norėčiau pacituoti filosofą
S.Šalkauskį, kuris teigia, kad mes, lietuviai, esame tauta, kuri
niekada nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti. 1990 metais istorija
mums padovanojo eilinį unikalų atgimimo ir tautinio sukles-
tėjimo šansą, tačiau dėl istorinės klaidos, dėl politikų kvailų
ambicijų, provincialaus nemokšiškumo ir plikbajoriško vals-
tybės vyrų gobšumo likome nereikšminga Europos provinci-
ja, penima politiniais bei kitokiais tautos dvasinę negalią ska-
tinančiais kvaišalais, į kurią be didelio vargo galima nukana-
lizuoti visas Vakarų visuomenėje nebeišvalomas srutas.

Įsigalėjo keistas dvilypumas: mūsų politikai visomis
išgalėmis, negailėdami milijonų, dar ir šiandien tebekuria
abejotiną, propagandinį valstybės įvaizdį, o iš kitos,
praktinės, pusės, - griauna tą valstybę iki pačių pamatų.


PIRMASIS APSIUOSTYMAS

Žmonių balsas - Dievo balsas. Pagaliau jis tapo išklausy-
tas. Jo valia mus išrinko į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Po
pirmo apšilimo ir nedrąsių kalbų mums visiems dar niekas
neaišku. Pagal kažkieno sumanymą mes privalom kažką nu-
veikti, kažką pagerinti, kažką išaiškinti tautai. Bet kažkodėl
tas netikrumas kai kurių narių akyse švietė lyg stiprus do-
pingas. Pradžioje man pasirodė, kad jį sukėlė jokiomis tai-
syklėmis nebevaržoma laisvė. Ji kaitino žmonių smegenis,
tirpdė atsakomybę ir pagarbą kitų nuomonei. Ji buvo šiek
tiek dirbtinė, su reikiamu leidimu kišenėje, todėl pirmuose
mūsų protokoluose mirgėjo vieni lozungai, priesaikos ir ro-
mantiškų pažadų padraikai, kažkodėl vadinami pasauline
praktika. Kiekvienas grupės narys iŠ kailio nėrėsi, kad tik kas
nors jį pamatytų, išgirstų, atkreiptų dėmesį ir išskirtų iš kitų.
„Taip prasideda kiekvienas nevisaverčių veikėjų sąmokslas",
- įrašiau dienoraštyje ir nė trupučio neapsirikau.

Jau pirmomis dienomis tarp jaunimo išsiskyrė A.Juozai-
tis. Prie jo namų Žvėryne, lyg prie kokios nors ambasados,
nuolat kabėjo trispalvė. Jį nuolatos supo būrelis tik jam vie-
nam pažįstamų žmonių. Jis buvo tikslus, ironiškas, katego-
riškas. Tačiau be visų teigiamų ir neigiamų savybių jame
slypėjo dar kažkas labai žydiška. Kiekvienoje kalboje, kiek-
viename darbelyje jis mokėjo save nepaprastai sureikš-
minti, išaukštinti, nors pagirtas apie tai kalbėjo nenoriai,
su neslepiama autoironija lyg kurdamas žydišką anek-
dotą, bet vos tiktai kas nors garsiai pritardavo tokioms
jo mintims arba jas pagilindavo, - baigta, Juozaitis tap-
davo nesutaikomu tokio žmogaus priešu. Kaip sako anti-
semitai: užgausi žydą Maskvoje, jo dvasia tau Vladivos-
toke nedovanos.

Toks jo elgesys daug kam nepatiko, keli nariai jį už tai
netgi apstumdė, o su A.Skuču jiedu susikibo kaip ringo džen-
telmenai - iki pirmo kraujo. Man tai atrodė vaikiška. Pana-
šų konfliktą su tuo nepaprastai ambicingu žmogumi jau bu-


vau pergyvenęs, todėl stengiausi nekreipti dėmesio, bet ret-
sykiais neišlaikydavau ir patardavau:

- Arvydai, politikui reikia išmokti bent savo nuodėmes
atleisti kitiems.

Tokios pastabos A.Juozaitį tik siutino, nors pats jis gana
ilgai per savo draugus ir kaimynus ieškojo galimybės arčiau
susipažinti su manimi. Galų gale mes susitikom Kazlų Rū-
doje Medžio plokščių kombinato direktoriaus Stasio Butkaus
šeimos šventėje. Arvydas buvo labai paslaugus ir stengėsi
mums patikti. Jis man dovanojo savo referatą apie nežymų
1918 metų įvykį, liečiantį V.Kapsuko-Mickevičiaus santykius
su Maskva, kurį tarybiniai istorikai, jo manymu, traktavo
neteisingai. Referatas man pasirodė mėgėjiškas, tačiau jį įteik-
damas A.Juozaitis pasigyrė:

- Tai garsusis mano pranešimas akademijoje, perskaity-
tas tarp istorikų. Jis sukėlė nepaprastą susidomėjimą ir di-
delius ginčus.

Perskaitęs tą darbelį, suabejojau jo nepaprasta reikšme.
Nepatiko ir dedikacijoje surašyti ditirambai mano adresu.
Radau kelis netikslumus. Mudu susiginčijome. Kai jį gero-
kai prirėmiau, tas jaunas, išlakus sportininkas staiga išbalo,
ėmė virpėti ir atsistojęs nužvelgė mane triuškinančiu žvilgs-
niu. Nepasakęs nė žodžio, jis išdidžiai pasišalino. Tačiau ne
tai svarbu. Mane pritrenkė jo šaltos ir bejausmės akys, su-
stiklėjęs žvilgsnis ir negyvi vyzdžiai... Juk tai pirmasis po-
žymis, - dingtelėjo mano galvoje. - Negyvi vyzdžiai!... Juk
tai... nuvijau negeras mintis ir užmiršau.

Vėliau tokie pašnekovus naikinantys žvilgsniai ir tylūs iš-
ėjimai tapo jauno filosofo elgesio norma. Pradžioje mane tik
stebino beveik stabmeldiškas Arvydo prieraišumas savo iš-
sakytoms tiesoms, o paskui ėmė pykinti. Tokie santykiai kliu-
dė mūsų darbui. Tai pastebėjęs, S.Butkus ėmė mane raminti:

- Jaunas, karštas, be to, olimpinėse žaidynėse jis pergy-
veno tokias baisias fizines ir psichines perkrovas, kad ilgą
laiką turėjo gydytis nervus. Per valstybinius egzaminus vėl
buvo atkritęs...


Vengdamas komplikacijų, nusileidau, tuo labiau, kad ini-
ciatyvinėj grupėj tada vyko tik atsargus apsiuostymas. Kiek-
vienas narys apie kitus stengėsi sužinoti kuo daugiau, o apie
save šnekėjo puse lūpų, kiekvienam rūpėjo tiksliai apčiuop-
ti, ką gali jo bičiulis, kaip jis čia atsirado ir kokį turi užnuga-
rį, todėl visi buvo dirbtinai mandagūs, atsargūs, nors pui-
kiai jautė, kad ne be jų pagalbos paleista centrifuga vis la-
biau įsisuka ir palengva, po truputį kelia grietinėlę į pavir-
šių, o kietesnes frakcijas - garbę, padorumą, autoritetą bei
išmanymą, - lėtai gramzdina gilyn ir šalina kartu su išrūgo-
mis, todėl daugelis jaunųjų greitai perprato, kad pastovu-
mas politikoj visai nereikalingas, kad visko matas čia - garsi
šneka, pažadai, kuo gražesnis melas ir, aišku, tvirtas užnu-
garis, vadinamoji patikima „chebra".

Nepaisant to palaidumo, tarp mūsų vis dar vyravo pu-
sėtina įtampa, netikrumas ir baimė. Kiekvieno akyse galėjai
išskaityti nebylų klausimą: kiek ilgai dar tęsis visa ši muzi-
ka? Ar nesusems? Mes - kažkoks vis dar draudžiamas vai-
sius, todėl patys sau įdomūs. O jeigu ne? O jeigu spustels ir
patvarkys? Todėl aš jiems buvau labai reikalingas, kaip ge-
riausiai apšaudytas politinėje kovoje. Posėdžiaudami mes
nuolat keitėme susirinkimų vietas, slapstėmės sugriuvusiuo-
se Pionierių rūmuose.

- Kam to reikia? - klausdavau kiekvieną kartą, nes labai
dažnai buvau renkamas pirmininkauti.

- Mūsų gali pasiklausyti. Mus gali išduoti.

- Žmogau, kas mus išduos?.. Kam išduos?.. Juk viskas
legalu.

- Nevaizduok naivuolio.

- Klausyk, papulkininki Čekuoli, juk tu - kadrinis kagė-
bėšnykas. Jeigu tu dalyvauji, viską girdi ir niekas neįkliūva,
vadinas, viskas tvarkoj, - gerai kojų nesušilęs, įsigijau labai
pavojingą priešą, vėliau keršijusį man kiekviename žings-
nyje. Per pykčio priepuolį jis „Gimtajame krašte", iš anksto
pasiruošęs paneigimą, išspausdino „Mačiusio žmogaus"
V.Skyriaus žinutę, kad aš, būdamas liaudies gynėju, nuka-


podavau kulkų galus ir traiškydavau tomis nuolaužomis
žmonių kaulus, skandindavau jų vaikus šuliniuose ir kad
už tai nukentėję praminė mane „Petka dum-dum". Tą žinu-
tę galįs patvirtinti kažkoks Vokietijoje gyvenantis J.Kveda-
ravičius. Koks neišrankus kagėbėšnyko spjūvis! Kuo baises-
nis melas, tuo, girdi, daugiau šansų, kad juo bus patikėta.

Į labai daug šnekančio ir viską žinančio A.Čekuolio pusę
ėmė linkti ir V.Čepaitis. Jam antrino R.Ozolas. Todėl apie
juos, kaip apie neva labai radikalius veikėjus, pradėjo spies-
tis jaunimas. Bet kaip vėliau paaiškėjo, ir vieni, ir kiti buvo
raibi gegužiukai, įgudusios rankos sumesti į tą nemažą pa-
tiklių zylių lizdą.

A. Cekuolis į KGB akiratį pateko gana anksti, kai iš Rusi-
jos gilumos parsivarė „Zimą" ir įrengė bardakėlį ant ratų. Tai
krutančiai įstaigai pridengti jis įsigijo milicininko uniformą.
Užverbuotas jis buvo tada, kai įsitaisė dirbti Rašytojų sąjun-
goje. Vienoje komandiruotėje tas landus emisaras lydėjo
E.Mieželaitį į Penklubo posėdį Vakarų Berlyne ir buvo sulai-
kytas vokiečių pasienyje. Jo bagaže muitininkai rado 14 kase-
čių, kuriose vietoj filmų buvo prisukta dolerių. Vyrą etapu
grąžino namo, o mums atsiuntė dokumentus, reikalaujančius
jį pašalinti iš partijos ir Rašytojų sąjungos. Jau buvo paruoš-
tas susirinkimas, pralieta daugybė krokodilo ašarų, kai patei-
kėjai netikėtai atsiėmė savo popierius, o nusikaltusįjį pasiun-
tė į specialius kursus. Po kiek laiko jis iškeliavo į Kubą.

Laisvės saloje naujasis korespondentas pasirodė per daug
plepus ir netgi pasiryžęs nukakti į Bolivijos kalnus pas Če
Gevarą. Jį vėl sugrąžino namo. Čia jis, kaip ir šiandien, įsiki-
bo į televiziją, organizavo laidą „Neramūs meridianai" ir kaip
dabar priplepėjo žmonėms kalnus visokiausių nesąmonių. Įsi-
kišo jo patronai, laidą uždarė, o autorių ne tai padrausmini-
mui, ne tai patobulinimui vėl išsiuntė į kursus pasimokyti.
Kiek vėliau Algimantas pateko į Portugaliją, o po jos atsidūrė
Ispanijoje, kur eilinį kartą įkliuvo bespekuliuodamas valdiš-
kais pinigais. Kadangi jis tenai materialiai rėmė pogrindinę
komunistų spaudą, todėl įsigudrino spaustuvininkams mo-


keti dvigubą kainą, o tie dalį paaukotų pinigų jam sugrąžin-
davo asmeniškai. Ir vėl jį prireikė labai tyliai parsivežti namo
ir įtaisyti į „Gimtąjį kraštą". Čia jis tiksliomis, specialiai pa-
ruošto žmogaus, kombinacijomis bei intrigomis nurungė vi-
sus kolegas, tapo vyriausiuoju ir nusipelnė garbingos pravar-
dės: „Žinomas žurnalistas - Algimantas Čekistas".

Jo bendražygis Virgilijus Čepaitis gerokai pasišiukšlino
Maskvoje, besimokydamas vertėjų kursuose. Jis netgi kon-
taktavo su vokiečių žvalgybininke, todėl į Vilnių paskui jį
atsekė didžiulis, kaip tada sakydavo, smulkiai priskaldytų
malkų vežimas. Užverbuotas jis privalėjo sekti rašytojus. Jam
buvo suteiktas slaptas butas ir slapyvardis „Juozas", kadan-
gi toks buvojo antrasis vardas. Savo pranešimuose - įskun-
dimuose V.Cepaitis daug dėmesio skyrė ir man, o jo kole-
gos mano viloje Birštone vienu metu prikaišiojo keliolika pa-
siklausymo „blakių".

V.Čepaitį verbavo kapitonas Vytautas Petniūnas, prita-
rimo rezoliuciją užrašė pulkininkas M.Misiukonis. Naujai
iškeptas agentas rašė ne tik apie mane, bet ir apie J.Vaičiū-
naitę, P.Jackevičių-Morkų, T.Venclovą, savo patroną J.Avy-
žių, uošvį J.Baltušį ir apie kitus. Anot tarnybinės charakte-
ristikos, „savo darbe nepripažįsta jokių sentimentų, išsky-
rus pinigus".

Į to „bilduko" akiratį pakliuvau ne dėl savo raštų ar ra-
šytojiškos veiklos, o dėl to, kad atsisakiau V.Čepaičio, kaip
vertėjo, paslaugų.

- Tu nemoki rusų kalbos, - pasakiau jam. - Maskvos rašy-
tojai juokiasi iš tavo vertimų ir vadina juos „žydovsko rus-
skimi". Tu sugadinai Joną Avyžių ir todėl jis tave pravarė.

- Ach taip! - supyko jis. - Aš palauksiu, kol tu savo po-
emas geroje vietoje pradėsi rašyti!

- Įdomu, kur?

- Vienutėje, - sėdo į mašiną ir išlėkė.

Romas Ozolas tuo metu nuo rašytojų buvo kiek atitolęs
ir šnipinėjo savo tiesioginį viršininką A.Česnavičių, pas ku-
rį dirbo padėjėju. Kai Ministro Pirmininko pavaduotojas


užuodė, kam jis turi būti dėkingas už labai subtilios infor-
macijos nutekėjimą, didysis Pinkertonas buvo perkeltas į
„Minties" leidyklą, kur neatidėliodamas pradėjo naują in-
trigų ratą ir iš pareigų išėdė vyriausiąjį redaktorių. Buvo ma-
nyta jį kur nors įkišti dėstytoju, bet pasirodė, kad įžymusis
filosofas nesugebėjo apginti mokslinio darbo ir išlaikyti kan-
didatinių egzaminų.

Ozolas grupės posėdžiuose irgi labai daug ir nerišliai šne-
kėjo, bet visa laimė, kad niekas jo gerai nesuprato, todėl ne-
trukdė ir laukė, kad tik greičiau užbaigtų. Kartą pajuokavau:

- Romai, o tu pats ar supranti, ką šneki?

Tokį paniekos kupiną žvilgsį galėjo nutaisyti tik geras ak-
torius, taip sakant, vienu metu šypsotis ir svaidyti žaibus.
Po kiek laiko labai nevykusiai pabandžiau pasitaisyti. Iš vie-
nos jo kalbos išbraukiau visus tarptautinius, lotyniškus, grai-
kiškus žodžius... ir kalbos nebeliko. Jokios prasmės, jokios
minties! Šito jis man negalėjo dovanoti, nes kažkuris recen-
zentas panašiai pasielgė ir su jo disertacija. Po tų nevykusių
bandymų reikėjo padaryti rimtą išvadą arba viską nuleisti
juokais, bet manyje irgi kirbėjo kažkoks nelemtas kipšas.

- Kas daug šneka, tas nespėja išgirsti to, ką jau pasakė, -
pajuokavau, bet praktiškai tik kliūstelėjau žibalo į ugnį. Jis
prieš mane padarė viešą pareiškimą ir apkaltino Sąjūdžio
griovimu „iš vidaus".

Tas atradimas jam taip patiko, kad vėliau ir pats viską
naikino ir griovė tik iš vidaus. Tą sotaus kirmino politiką jis
panaudojo Brazausko partijos prezidiume, Prunskienės vy-
riausybėje, Seime, centristų partijos viršūnėje, kad vieną sy-
kį persisotinęs minkštimo šleptelėjo ant žemės, taip ir nepa-
virtęs jokia lėliuke, tuo labiau, - sparnuotu drugeliu.

Žodžiu, ta trijulė nuo pat pirmų dienų labai suartėjo, tie-
siog lipte sulipo. Nors pradžioje V.Landsbergis nerodė jokio
aktyvumo ir stengėsi niekur nesivelti, bet po kiek laiko staiga
pritapo prie tos trijulės ir viską pasuko savo naudai. Nuo tam
tikro laiko, matyt, gavę ir tam tikrą įsakymą, visi trys plepu-
kai ėmė elgtis lyg kokie profesoriaus apsauginiai - kur jis, ten


ir jie, ką tas bepasakytų, tie nors galvomis būtinai palinksės.
Tai mane gerokai stebino, nes tą šniaukrojantį knyslį labai pui-
kiai pažinojau. Jis vis dažniau ėmė lankytis mano namuose,
kažką tikrinti, kažko klausinėti, siūlyti įvairius planus. Apie
save nešnekėjo, tylėjo kaip užlopytas. Tariant jo žmonos Gra-
žinos žodžiais, Vyrulis buvo labai uždaras ir atsargus, dar
niekada ir niekam nepasakęs visos tiesos, dar niekada ir nie-
kam piršto nepajudinęs be tam tikros naudos. Aš pats apie tai
puikiai žinojau, todėl nelabai stengiausi su juo suartėti. Mui-
linosi jis, nes tas žmogelis sirgo persekiojimo manija, kuri jam
vėliau labai padėjo gyvenimo lenktynėse.

Kartą jis pas mane atėjo konservatorijoj susirinkęs krūvą
parašų, reikalaujančių sustabdyti tilto statybą per Nerį ties Ši-
lo gatve. Reikalavime buvo numatyti piketai, demonstracijos. ..
Girdi, tokia statyba labai pakenktų Antakalnio draustiniui, iš-
baidytų čia gyvenančias stirnas, pažeistų išlakias pušis...

- Tau pavyko sustabdyti naftos gavybą ties Nida, padėk
ir čia gyvenantiems mteligentams...

- Bet Šilo gatvėje gyvena Nasvyčiai, ministras J.Bielinis,
CK darbuotojai... Jie galingesni.

- Bet tu esi tu, - mykė prisitrumpinęs barzdą, tačiau visos
teisybės taip ir nepasakė.

Pasiskambinau V.Laurušui į konservatoriją.

- Vyk lauk, konservatorija čia niekuo dėta. Kiek žinau,
Šilo gatvėje jam žada butą.

- Tai niekšelis!

- Ką, tu jo dar nepažįsti? Jam niekšybė tik pradinė sėk-
mės palydovė, o visa kita jis pripildo vėliau, kaip talentin-
gas intrigantas, iki begalybės išpūsdamas kitų žmonių klai-
das. Būk atsargus, jis tokios akimirkos moka išlaukti.

Aš suklusau. Bet kai į Sąjūdį tas nelaimėlis atsitempė kad-
rinį KGB darbuotoją Kęstutį Urbą ir parekomendavo mūsų
iždininku, o paskui pradėjo su juo varinėti visokius bizne-
lius, pirkti muzikos sintezatorius ir kitokius jam reikalingus
daiktus už mūsų pinigus, pyktį reikėjo nuspausti ir rimčiau
įsižiūrėti į to veikėjo praeitį.


Pakračius savo ir draugų atmintį, tų praeities „perliukų"
vis daugėjo ir daugėjo. Jų būtų užtekę net keliems to veikėjo
portretams. Besidomint pokariu, paaiškėjo, kad į komjauni-
mą V.Landsbergį rekomendavo ne vien gimnazijos komjau-
nuoliai. Biuro metu kai kas suabejojo naujuoju kandidatu:

- Jo tėvas prie vokiečių buvo ministras ir siuntė Hitleriui
sveikinimo telegramas.

Biuro nariai susvyravo, tada Aušros berniukų, o vėliau -
Komjaunimo gimnazijos komsorgas A.Ramanauskas visiems
paaiškino, kad šį reikalą jis asmeniškai ištyrė „kur reikia" ir
kad po telegramos tekstu Hitleriui senio Landsbergio para-
šo nėra. Toks pareiškimas padarė įspūdį, tuo labiau, kad jis
buvo patvirtintas fašistinio laikraščio „Į laisvę" 1941 metų
birželio 26 dienos numerio iš anksto paruošta iškarpa.

- O dabar tiktai tarp mūsų, - paslaptingai tarė Ramanaus-
kas. - Taip sakant, ne dėl spaudos. Vytautas mums reikalin-
gas. Jis padėjo išaiškinti gimnazijoje įsikūrusią pogrindinę
organizaciją. Tai mūsų žmogus.

Ta pogrindinė organizacija, kaip mums vėliau išaiškino
Kauno aktyvo pasitarime, skaitė draudžiamas knygas, jas
platino, o vienas, pats įžūliausias, rašinėjo slaptus laiškus
bei atsišaukimus ir verbavo būsimos organizacijos kadrus.
Tas raštininkas, patikėjęs bičiulio solidarumu, buvo Vyrulio
suolo draugas Aloyzas Sakalas. Apie to įvykio svarbumą
bylojo dar ir tas faktas, kad gimnazistų bylą vedė ne koks
nors pradedantis leitenantėlis, kaip tada buvo įprasta, bet
pats skyriaus viršininkas N.Dušanskis.

- Nors tu, Petka, ir vaikščiojanti enciklopedija, bet politi-
koje dar švakas. Laikraštį reikia mokėti skaityti tarp eilučių.
Jo senis ir dabar su kai kuo dar palaiko ryšius. Jis padėjo
Vokietijoje surasti Plechavičių ir Kubiliūną, - po aktyvo su-
sirinkimo mane jau auklėjo dviese: pats Ramanauskas ir
Kauno miesto Stalino rajono komiteto sekretorius V.Ročka.

- O ko tu jį anksčiau keikei net susiriesdamas?

-  Kas buvo - buvo, o dabar mes jį kaip reikiant užlau-
žėm.


O vis tik buvo! V.Landsbergis nusižiūrėjo draugo mer-
gužėlę ir, „gavęs arbūzą", ėmė apie ją skleisti visokiausius
gandelius ir rašinėti nepadorius laiškelius. Kai mergina pa-
siskundė draugams, tie nusivedė prasikaltusį donžuaną į
Karmelitų paplūdimį, paguldė kniūbsčią, primynė smėlyje
rankas ir kojas, nuleido kelnes ir kaip reikiant išdilgino jo
riterišką užpakalį.

- Žinai už ką? - paklausė egzekutoriai.

- Maždaug.

Egzekuciją pakartojo, kol nusikaltėlis prisiminė visas
smulkmenas.

Tas faktas plačiai nuskambėjo tarp gimnazistų ir tapo po-
puliariausia kovos priemone su skundikais, o pats Rama-
nauskas gyrėsi, kaip su pažįstamu grafologu ilgai tyrinėjęs
kaire ranka rašytus raštelius ir nustatęs, kad jų autorius, ter-
liojantis popierių tokiomis mažytėmis į raidės panašiomis
blusytėmis, yra šykštus, kerštingas ir labai smulkmeniškas
žmogus. Aišku, kai/kas jau buvo pamiršta, todėl toks men-
kas sūnelis už didvyrį tėvą atsakyti negalėjo.

„Mūsų žmogus", „Patikrintas žmogus", „Lojalus žmo-
gus" ir kitus V.Landsbergio veiklą charakterizuojančius žo-
džius ne vieną kartą girdėjau iš L.Šepečio lūpų, kai jo šefuo-
jamas muzikologas vis dažniau ėmė važinėti po užsienius
su tam tikrais „nepriklausomo turisto" įsipareigojimais. Pas
tūlą Paulauską jis netgi turėjo pastovų prieglobstį Niujorke.
Iki 1946 metų tas „amerikonas" pardavinėjo Kaune ledus, o
paskui kažkokiu būdu atsidūrė „už balos". Kiek apsipratęs
su savo nauja padėtimi ir pabuvojęs pas tėvą Australijoje,
V.Landsbergis parašė ataskaitą-įskundimą prieš mūsų mu-
zikos garsenybę Saulių Sondeckį, kuris neva pritariąs savo
tėvo Sondos veiklai VLIK'e, kai jis, Vytautas Landsbergis,
prišnekinęs savo tėvą sugrįžti namo.

Apie tai sužinoję Silva ir Saulius Sondeckiai kreipėsi į
mane ieškodami kokio nors užtarimo. Jie manė, kad ir aš,
„kaip Sąjūdžio išradėjas", prie tos nelaimės prisidėjęs, todėl
su ašaromis akyse aiškino, kokia tai baisi neteisybė. Jų iš-


klausęs pasikviečiau „Tiesos" redaktorių D.Šniuką ir visi kar-
tu „sukalėm" paneigiantį straipsnį. Stebėdamas nukentėju-
sius bičiulius, ir pats ne mažiau išgyvenau, nes savo kailiu
patyriau, ką reiškia menininkui teisintis, kad jis ne kupra-
nugaris, ką reiškia jam atsiprašinėti už nuoširdžiausiai žmo-
nėms atiduotą savo gyvenimą. Rašau nuoširdžiai: tokį pasi-
metusį ir apgailėtiną Saulių Sondeckį mačiau tik vieną kartą
jo tėvo mirties akivaizdoje, kai senasis Sonda, sūnaus lydi-
mas namo, susmuko oro uoste ir numirė ant jo rankų. Ir
dabar Saulius virpėjo ir negalėjo parašyti nė vieno žodžio.
Jis vis aiškinosi, teisinosi, nors nė trupučio nebuvo kaltas. O
skundikas ir šiandien kikena į kumštį ir kur tik gali ne tik
neigia tą savo žygdarbį, bet ir nesigėdi vaizduoti vienintelio
lietuvių kultūros puoselėtojo.

Nuo savęs galiu pridėti, kad tas išpuolis buvo specialiai
organizuotas, nes jaunajam Landsbergiui reikėjo kaip nors pri-
dengti tėvą, ilgus metus bendradarbiavusį su KGB. Niekas to
žmogaus neagitavo ir nekvietė į Lietuvą. Jį, kaip atidirbusį
žvalgą, namo sugrąžino Maskva prieštaraujant A.Sniečkui ir
M .Šumauskui. Dar vėliau Maskvoje buvo išleista knygelė apie
to žmogaus nepaprastus žygdarbius, kaip jo bute Vilniuje
slapstėsi legendinis žvalgas Juozas Vitas (Vaitkūnas), kažka-
da ant Alytaus tilto paleidęs taiklų šūvį į karininką Juozapa-
vičių. Patikrinus leidinio metriką nesunku buvo suprasti, kad
tos knygos užsakovas yra visagalis Saugumas.

Paskui viskas apsivertė aukštyn kojom. Paulauską pakeitė
Romas Misiūnas, už CŽV pinigus leidęs žurnalą „Baltic f o-
rum" ir suspietęs apie save Lietuvos „disidentus" su T. Venc-
lova ir A.Štromu priekyje. Įdomu tai, kad sovietologas R.
Misiūnas Maskvoje buvo areštuotas kaip Amerikos žvalgas,
o paskui iškeistas į atitinkamą rusų žmogų. Atgavus nepri-
klausomybę, tas „disidentas" tapo Lietuvos pasiuntiniu Iz-
raelyje, nors mūsų įstatymai griežtai draudžia kitų valsty-
bių saugumo darbuotojams užimti panašius postus.Viską nu-
lėmė senos pažintys ir bendri žygiai „tautos labui".

Bet grįžkim prie Sąjūdžio. Tada aš pats į jo veiklą žiūrė-


jau gana skeptiškai: na, išrinko, na, atliksiu savo pareigą ir
taškas... Bet man labai patiko nepriklausomo žurnalisto veik-
los perspektyvos - skverbtis į ką tik užgimusio reiškinio es-
mę ir ieškoti kokios nors bendros tiesos. Kartais užsižaisda-
vau, perlenkdavau arba tik dėl akių pasikuklindavau, todėl
į mano veiklą kai kas iš kolegų ėmė šnairuoti, girdi, ir tas jau
smelkiasi į valdžią. Bet tai tik Vytauto Bubnio ir kitų rašyto-
jų sukurtas įtarimas. Aš bet kokiai valdžiai visada stengiau-
si būti opozicijoje, ne tik tada, bet ir dabar manau, kad kiek-
vieno kūrėjo šventa priedermė būti skriaudžiamųjų pusėj.

Kai man eilinį kartą pasiūlė pirmininkauti, pabandžiau
atsisakyti teigdamas, kad tas pareigas kiekvienas iš mūsų
turi vykdyti pagal nustatytą eilę. Tokiai tvarkai buvo pritar-
ta, priešinosi tik B.Genzelis, J.Bulovas ir dar keli bičiuliai.

- Tu labai gerai dirigavai kovai prieš naftos sunkimą Ni-
doje. Nuo tavęs visas mūsų judėjimas ir prasidėjo.

- Tegul dirba jaunimas.

- Jie tik riejasi ir niekaip negali išsiaiškinti, kuris iš jų di-
desnis, - nesutiko Bronius. - Be to, jie nešvarūs.

- Ką turi omeny?

- Pats žinai, iš kokios skaistyklos žmogus išeina dar pur-
vinesnis.

- Teisingai, - pritarė ir pats vyriausias mūsų grupės na-
rys J.Bulovas. - Jeigu mes - kažkokia organizacija, judėji-
mas, laikas priimti kokį nors dokumentą, nuostatus, paskelbti
programą.

Sudarėm tiems dokumentams ruošti darbo grupę. Man
ir R.Ozolui teko kurti politinę Sąjūdžio programą. Kitiems -
teisinę, ekonominę, kultūrinę, ekologinę bei kitus skyrius.

Kartą bešlifuojant jau užbaigtą darbą, susiginčijau su Ro-
mu nejuokais:

- Tokių svaičiojimų į politinę programą nerašysiu, - pa-
sakiau kategoriškai. - Jokių revoliucijų: nei dainuojančių, nei
švilpaujančių. Gana, žmonės nuo jų pavargo. Viską reikia pra-
dėti nuo bendražmogiškų, civilizuotų reformų. - Tuo metu
skaičiau P.Stolypiną ir mintinai išmokau įvairių pertvarky-


mų abėcėlę, kurią vėliau išdėsčiau M.Gorbačiovo taryboje.

Ozolas išlėkė iš užstalės, ėmė šaukti, trypti kojomis, pas-
kui pradėjo purtytis ir parkrito ant grindų. Besitampantį pa-
kėliau ir paguldžiau ant sofos, suvilgiau veidą ir krūtinę. Pir-
mas mano įspūdis buvo labai keistas: viešpatie, koksai jis leng-
vas!.. Pustuštis. Tačiau laikrodis rodė antrą valandą nakties!
Mes persidirbom, todėl neiškenčiau ir prikėliau žmoną:

- Atsiprašau, - sakau, - nežinau, ką daryti. Reikia tučtuo-
jau iškviesti „Greitąją pagalbą".

- Nereikia, - ramiai atsakė ji, - su juo tokių dalykų pasi-
taiko. - Ji paėmė kažkokių vaistų, specialų piltuvėlį, aš pra-
žiodinau sukąstus dantis... Vaistai padarė savo. Kai Romas
galutinai atsigavo, atsisveikinau ir patariau:

- Tau negalima dirbti jokio įtempto darbo, tuo labiau nak-
timis. Reikia gydytis. Papjausi sveikatą, joks tau Sąjūdis ne-
padės.

- Ne! - kategoriškai atsakė jis. - Šis klausimas negali būti
kvestionuojamas. Jauti momento svarbą? Jei ne mes, tai kas?
Aš Sąjūdį pastatysiu ant kojų. Matai, Landsbergis sveikas
sveikutėlis, o aš pasiligojęs! Darom vyrišką Sąjungą? - ištie-
sė man ranką.

- Aš už kitų nugaros neįpratęs, - linktelėjau galvą ir iš-
ėjau. Man ir dabar iš atminties neišeina tas ant grindų besi-
tampantis Napoleonas, jo pamišėliškai blizgančios akys ir
nepaprasta, tiesiog demoniška valia bet kokia kaina nugalė-
ti save ir savo silpnumą bei tapti neišmatuojamai dideliu...
Bent jau pačiam prieš save.

Pirmam įspūdžiui atlėgus, maniau, kad visa tai laikina,
kad tai sudėtingos situacijos pagimdyta neurastenija, bet,
pasirodė, klydau. Kai jis „Minties" leidykloje išleido „Di-
džiosios Lietuvos" žemėlapį ir gerokai apkarpė visų kaimy-
nų žemes, o paskui, remdamasis tokiu „dokumentu" pra-
dėjo rėžti nacionalistines kalbas, supratau: psichikoj trum-
palaikių krizių nebūna. Kai dar vėliau V.Landsbergis, ten-
kindamas jo ne visai blaivų pareiškimą, priėmė Aukščiau-
sioje Taryboje nutarimą ir nusprendė, kad Romualdas Ozo-


las yra ne latvis, o Lietuvis-Ąžuolas, ginčytis jau buvo nepa-
togu, reikėjo tam girių galiūnui veiksmingesnių vaistų, o gal
ir kirvio.

Tokių nežabotos ar pasiligojusios fantazijos žmonių tarp
mūsų buvo daugiau negu reikia. Kai į mane kreipėsi A.Juo-
zaitis ir išdėstė savo „Siaurės Atėnų" idėją, man pasidarė
nejauku. Viešpatie, pamaniau, dar patys nenusimetėm bau-
džiauninkų kupros, o jau ruošiamės iš kitų imtį lažą. Ban-
džiau viską paversti juokais:

- Arvydai, čia nieko naujo. Visa tai jau buvo. Šiaurės Je-
ruzale (Nord Jerušalaim) Vilnius jau buvo paskelbtas. Bet
tai žydams, išsibarsčiusiems po visą Rusijos imperijos Šiau-
rės Vakarų kraštą. O ką vienys tavo idėja? Kur tos lietuvių
kažką nuveikusios diasporos, gyvenančios už respublikos
ribų? O gal pakaks tik Ozolo išleisto žemėlapio?

- Mes - Europos širdis!

- Gerai, bet kodėl visi mūsų pakraščiai taip greitai sugu-
dėja, surusėja, sulenkėją?

- Todėl, kad lietuvių nebesieja jokia bendra idėja.

- Tai ką, vėl nuo jūrų iki jūrų? Ugnim ir kalaviju?

- Ne, pažanga ir demokratija. Mums reikia tik pradėti.

- Na, gerai, vilniečiai pasigaus tą mintį, bet ką mes mo-
kysim? O, svarbiausia, - kas mokysis iš mūsų? Kas vienys?
Ką vienys? Kur ta kultūros ir veiksmų didybė? Kur tie mūsų
pasiekimai, kuriais turėtų sekti kiti?

- Tu netiki mūsų tautos kūrybinėmis galiomis. Jeigu mes
vergaudami visur pirmavom, tai laisvi pasieksim tokių aukš-
tumų...

- Tikiu, bet pasiklausyk, ką apie mus rašo tie, kuriuos tu
ruošiesi auklėti: lietuviai, kaip tauta, labai dori ir skriaudžia-
mi žmonės, o kaip individai - skriaudėjai ir sukčiai. Tai gal
pirma pasiekim ko nors, paskui burbuliuokim. Ar ne per
garsiai pasakyta - Europos širdis? Tai kurtinio giesmė prieš
žydų varomą globalizaciją. Tu žinai pasaką, kai mūsų bau-
džiauninką norėjo karaliumi pastatyti? Kai jo paklausė, ką
jis darys tapęs valdovu, tas atėnietis atsakė: ant šiaudų mie-


gosiu, lašinius rysiu, bet jau savo ubagus tai pašokdinsiu!
Tavo pasekėjams net savų lašinių neužteks.

- Ta idėja rusena kiekvieno lietuvio širdyje... - Jis kalbėjo
tik savo minčių antraštėmis.

Gal kada ir ruseno, gal liepsnojo, bet kai tą rūkstančią
pintį Landsbergio vyrukai gerokai įpūtė, per dešimt metų
lietuviai galutinai prarado pasitikėjimą savimi, tapo bananų
respublika ir Europos sąvartynu. Štai kur atveda jokios gy-
venimo praktikos netramdoma pasiligojusių žmonių fanta-
zija. Anot V.Čerčilio, „kai valstybei ima vadovauti savo kai-
lyje nesutelpantys eksperimentatoriai, belieka būti tik kietu,
nepalenkiamu konservatoriumi ir gelbėti senus, savo darbą
išmanančius darboholikus."

Taip atsitiko ir su perdėtu Sąjūdžio savarankiškumu bei
jo veiksmų slaptumu. Mums vadovavo ir dirigavo KGB
žmonės. Nepaisant visų „vienybės deklaracijų", „ištikimy-
bės pareiškimų" kiekvienas iniciatyvinės grupės narys dir-
bo tik sau arba savo šefams. Staiga atsirado vaizdajuostė,
nufilmuota Pionierių rūmų rūsyje. Slapukas dirbo su paslėp-
ta kamera. Labai nemokšiškai. Vaizdas juostoje kartais iš-
nykdavo, kai būdavo nuleidžiamas skvernas, o kartais ob-
jektyvas šmirinėdavo apie kojas arba pakildavo iki veidų ir
lubų, bet fonograma išliko aiški, kiekvieno žmogaus balsą
buvo galima laisvai atskirti.

Mudu su A.Žebriūnu labai greitai išskaičiavom „Opera-
torių", tačiau patardėm ir mūsų metraštininke Pangonytę.

- Aš nesislapstau, - pareiškė ji. - Aš - profesionalė, o čia -
peckelio darbas. Prisiminkit, kaip kas rengiasi, kokius avi
batus ir kaltininkai savaime išaiškės.

- Ma juos velniai, - tyčia nusileidau.

- Ne, - užsispyrė kino režisierius Žebriūnas. - Kodėl su
paslėpta kamera? Toks daikčiukas labai brangus ir eiliniam
žmogui neprieinamas. Tokias mažas kameras gali turėti tik
saugumas. Kino studija kartais skolindavosi iš jų.

Vadovavo tam filmavimui V.Čepaitis. Operatoriai keitė-
si. Beieškodami tiesos, gana greitai sužinojom, kad moky-


damasis Dubnuose fizikas Z.Vaišvila gyveno pas generolą
A.Marcinkų, tuo metu kuravusį TSRS kontržvalgybos pa-
dalinį. Po to be jokių didesnių pastangų pastebėjom, kad Zig-
mutis gana dažnai vaikšto į tuos rūmus, į kuriuos Leninas
nuolat rodo ranka. Dar vėliau sužinojom ir jo slapyvardį -
„Studentas", nors jo bičiulis ir bendražygis Vitas Tomkus
iki šiol klaidina skaitytojus vadindamas tą bilduką „Žalia-
sis". Abu jie lydėdavo studentų grupes į užsienį ir praneši-
nėdavo apie savo kolegų poelgius kam reikia, užrašinėdavo
jų kalbas, suskaičiuodavo kas ir kiek prašmugeliuodavo do-
lerių arba ką iškeisdavo į juos.

V.Tomkus ypatingo KGB dėmesio susilaukė po to, kai
jam, Klaipėdos jūreivystės mokyklos studentui, buvo iškel-
ta baudžiamoji byla. Tas nepaprastai guvus berniukas vogė
savo bendramokslių uniformas, pardavinėjo jas mieste, o pi-
nigus praūždavo arba pralošdavo kortomis. Ne veltui ir da-
bar apie jį Vilniuje šnekama: jei nori sužlugdyti Tomkų, pa-
statyk šalia „Respublikos" redakcijos lošimo namus. Kai tas
švaistūnas buvo išaiškintas, jį tučtuojau pašalino iš komjau-
nimo, išmetė iš mokyklos, o bylą perdavė prokuratūrai.

Vengdamas atsakomybės, Vitas tam tikrą laiką slapstėsi
Rusijoje, bet buvo surastas ir su tokiu šauniu vežimaičiu pin-
kertoniškų nuotykių įtaisytas į žurnalistikos fakultetą, kaip
daug žadantis bildukas. Tada jis ir susiuostė su kitu būsi-
muoju lietuvių tautos žadintoju Zigmučiu Vaišvila. Štai tau
ir studentinis konkursas, ir vienodos galimybės kiekvienam
jaunuoliui. Taip grūdinosi mūsų ateities kadrai, taip brendo
ir jų „idėjinis ir bendražmogiškas" tautinis pagrindas.

Kaip žurnalistas Tomkus išleido labai karingą, tačiau
prasta laikraštine kalba parašytą knygą „Taranas", kurioje
jis, naudodamasis „organų" jam pakišta medžiaga, paban-
dė save pavaizduoti kaip supersąžiningą, darbo žmogaus
interesus ginantį veikėją. Tai buvo puiki, gerai sumanyta
maskuotė. Išaiškėjus tokios „pogrindinės" veiklos smulkme-
noms, jis labai vikriai išsisuko: girdi, buvau jaunas, kvailas,
dar beveik vaikas, o Zigmutis viską neigė, gynėsi, ašarojo ir,


pagautas nevilties, prie visų pasiskundė L.Šepečiui:

- Reikia ką nors daryti, mane į KGB kiekvieną dieną kvie-
čia ir kviečia. Aš dabar atsakingas žmogus. Jie mane kom-
promituoja...

O nustojo jį kviesti tada, kai jis dar pasilypėjo atsakingu-
mo kopėčiomis ir su A.Butkevičiumi išvogė apie dešimt mai-
šų KGB archyvo ir neva miegmaišius paslėpė pas meliorato-
rių K.Mickevičių Garliavoje. Tie maišai vėliau tapo pagrindi-
niu karo ministro šantažo ir politinės veiklos šaltiniu, ne vie-
nam „atgimimo" lyderiui įvariusiu po gerą pūdą baimės. Be-
je, ir Zigmo tėvas, Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas,
nebuvo šioje organizacijoje svetimas. Tai įrašyta jaunojo agento
charakteristikoje: „Kilęs iš visiškai tarybinei santvarkai atsi-
davusių ir kompetentingų organų patikrintų gydytojo ir mo-
kytojos šeimos. Z.Vaišvilos charakteris turi liguistų bruožų,
jis žmogus užsispyręs, mėgsta būti globojamas, pripažįsta stip-
resnio valią. Turėjo ryšių su Štazi agente Egle. Iškilo į Sąjū-
džio vadus, todėl, norint užtikrinti visišką patikėtinio slaptu-
mą, rekomenduotina ryšius palaikyti tik kelionių į užsienį me-
tu (Bulgarija). Asm. byla 34011. 5-ji tarnyba. Sičiūnas."

Be galo įdomus dar vienas faktelis, nusakantis to žmo-
gaus išprusimą ir moralę. Vidaus reikalų ministras M.Mi-
siukonis šventė savo apvalų gimtadienį. Pirmasis G.Vagno-
riaus pavaduotojas Z.Vaišvila jį pasveikino, įteikė specialiai
nukaltą kardą, pasakė patriotinę kalbą, bet svarbiausią savo
atvykimo tikslą nuslėpė, matyt, pabijojo ar kaip nors kitaip
susinepatogino. Prie vaišių stalo jis gerokai nusitašė ir apsi-
šlapino. Reikėjo su atitinkama pagarba išvesti. Besimuisty-
damas jis iš švarko kišenės išmetė kažkokius popierius.

- Tai slapta, labai slapta, - grabaliojosi ištižęs ir niekaip
negalėjo susigrūsti į kišenes išsklidusių popierių.

Jeigu jis būtų tylėjęs, gal ir nieko nebūtų įvykę, bet kas gi
neišslaptins to, kas nepaprastai slapta ir dar mėtosi ant že-
mės? Tarp įvairių dokumentų buvo įkištas ir potvarkis, kad
M.Misiukonis atleidžiamas iš darbo. Fantasmagorija! Bet tie
chuliganai tada sprendė tautos likimą.


Aišku, V.Tomkaus nebuvo galima lyginti su Z.Vaišvila.
Tas buvo žymiai gudresnis, gyvenimo apšaudytas ir sriūb-
telėjęs karčiosios ne tik iš aliuminio puodelio. Įkliuvęs jis ne
tik nesigynė, bet ir kiekviena proga rašė savo laikraštyje: „Aš
KGB agentas, aš bildukas, kagėbynas-kirmėlynas..." O kad
viskas būtų kaip galima natūraliau ir panašu į tiesą, šalia
savęs pridėdavo K.Prunskienės (Šatrija), V.Adamkaus (Fer-
meris), B.Kuzmickio (Jurgis) bei kitų įtariamųjų pavardes.
Tai skaitydami, žmonės ėmė netikėti ir šaipytis, girdi, mela-
gis, pagyrūnas, kas šiais laikais didžiuosis tokia praeitimi?
Vyras apkalba save, ieško populiarumo. O jeigu būtų gynę-
sis, melavęs, išsisukinėjęs, Šios tiesos nebūtų taip greit nusi-
kratęs. Suveikė atvirkštinė reakcija. Skaitydamas tuos neva
„išsišokimus", aš pats ne sykį pagalvojau: vis tiktai tas vel-
nio vaikas gabus psichologas, taip sakant, tikras naujo tipo
žurnalistas. Rašyk tiesą, jeigu nori, kad tavimi nepatikėtų ir
meluok susiriesdamas, jei tau būtina ką nors įtikinti.

Panašius savo naujų kolegų žygius akylai stebėjau, žy-
mėjausi, nes nuo pat Sąjūdžio pradžios buvau išrinktas ko-
ordinatoriumi mūsų veiksmams derinti su esama valdžia.
Tai buvo kvailiausias mano žingsnis, nes ieškodamas vis la-
biau įsigalinčioje suirutėje kokio nors racionalaus grūdo, gana
greitai įsipykau ir vieniems, ir kitiems. Vieni reikalavo kuo
greitesnių permainų, o kiti vis dar manė, kad juos išgelbės
visagalės jėgos struktūros - kariuomenė ir KGB. Tuo metu
imperija jau palengva aižėjo nuo socialinio žemės drebėjimo
smūgių. Iš pačių pamatų...

Besišnekėdamas su tuometiniu LKP CK pirmuoju sekre-
toriumi R.Songaila ir AT prezidiumo pirmininku V.Astraus-
ku, tiesiog savo ausimis netikėjau - kokie tai buvo bejėgiai ir
nesavarankiški žmonės! Aš juos labai gerai pažinojau. Kar-
tu dirbom, medžiojom, lankėmės vieni pas kitus, atrodė -
vyrai kaip vyrai, energingi, iniciatyvūs, o iškelti į aukštu-
mas, judėjo lyg paralyžiuoti, pavirto kažkokiomis visko bi-
jančiomis marionetėmis. Kad tik virvelė nenutrūktų!.. Bet
visų baisiausia, kad jie absoliučiai nejautė ir nesuprato, kas


vyksta valstybėje. Jiems vis dar atrodė, kad M.Gorbačiovas
- tai naujasis, laikinasis Nikita, o po jo vėl ateis koks nors
Andropovas ir viskas susitvarkys savaime. Gal tik vienas
L.Šepetys neplaukiojo susidariusioje situacijoje kaip koks per-
sūdyto sultinio riebaliukas ir stengėsi neišleisti iniciatyvos
iš rankų, bet jo nevirškino visi kiti CK sekretoriai. O su ma-
žesniais funkcionieriais tiesiog buvo graudu šnekėtis.

Jie vis dar grasinosi, gąsdino ir auklėjo mane, kad kažkas
pakels ragelį, įsakys ir mano „sukilėlio" karjera tuo pasibaigs,
o sužinoję, kad M. Gorbačiovas kviečiasi mane į savo tary-
bą, vėl laikė prispaudę rankas prie siūlių... Visus pranoko
prokuroras L.Sabutis, įsakęs mane areštuoti, tačiau jo žodi-
nis paliepimas jau nebuvo vykdomas. Rašyti orderio jis pa-
bijojo, tik patarė išvežti mane už Vilniaus kokius 50 kilomet-
rų ir pėsčią paleisti namo. Iš tokio saliamoniško sprendimo
mes su vykdytojais gerokai pasišaipėm. Iki šios dienos Sabu-
tis, sutikęs mane, nudelbia akis į žemę. Bet aš netikiu bilduko
sąžinės balsu. Jis tikriausiai mano, kad nieko apie tai nežinau
ir neskaičiau jo instrukcijos „kaip kovoti su Sąjūdžiu".

Vienintelis tų smagių vyrų autoritetas ir patikimiausias
ramstis tada buvo saugumo generolas E.Eismuntas. Tai iš
tikrųjų pasirodė protingas ir įžvalgus veikėjas, bet su stip-
riais Maskvos antrankiais. Jis lakstė nuo vienų prie kitų, klau-
sė įsakymų, pats įsakinėjo, bandė veikti per savo žmones.
Žodžiu, policininkas tapo vyriausiuoju valstybės vyrų pata-
rėju ir mokytoju. O tai jau skandalas, tuo labiau, kad apie jį
surinktas saugumo štabas labiau panėšėjo į padorų šiukšly-
ną, vis dar senais metodais renkantį visokius gandelius ir
paskalas. Nejaugi ta ilgametė lozungomanija yra tik baimės
sukaustyti plepalai? - labai dažnai mane nukratydavo kaž-
koks vidinis šiurpas. - Nejaugi vėl revoliucija? - šito bijojau
labiausiai, o mano buvę bendradarbiai, atsakingi žmonės tik
rezgė kažkokias pinkles, varinėjo pliurpaliukus ir kažko vis
laukė. Realaus valstybinio proto, realaus situacijos suprati-
mo tarp tų žmonių jau negalėjai prisišaukti ir su kulkosvai-
džiu rankose. Jų sąmonėj sąstingis jau buvo pavirtęs letargu.


Realiausiu to meto politiku man pasirodė premjeras V.Sa-
kalauskas, bet jis kratėsi mūsų abiem rankom.
Kartą jis man patarė:

- Vytautai, kažkas turi imtis atsakomybės. Išspardyk tu
juos visus. Reikia apie save sutelkti galvų nepraradusius
žmones.

- O jeigu A.Brazauskas?

- Nesuprantu, kuo jis tau patinka? Nesusidėk. Tas ku...
jus visus parduos. - Toks kategoriškumas mane gerokai iš-
gąsdino, bet Vytautas laikėsi savo: - Aš žinau, ką sakau. Le-
miamu momentu jis moka surasti kaltininkus.

- Jūsų griežtumas nuteikia mane priešingai. Be to, aš dar
su niekuo nesusidėjau, nebuvo kada. Aplinkybės mus suve-
dė. Reikia veikti, imtis kažkokios tvarkos, nes greitai viskas
spręsis gatvėse.

- Sutinku, bet šūdo klijais nesulipdysi.

- Jis pas mus pateko atsitiktinai. Jį Songaila paskyrė.

- Dar vienas kisielius.

Tą patį man žodis žodin pasakė ir senas mano bičiulis
R.Sikorskis:

- Brazauskas - fanfaraonas. Jeigu stipriau - šūdas su ran-
kena.

Iš savo praktikos žinojau, kad tie vyrai nevengia stipres-
nio žodžio, bet kad šitaip?.. Todėl pasimečiau:

- Kaip jūs galit šitaip šnekėti apie savo viršininką?

- Jis mano viršininkas!? Tu - rašytojas, plunksnagraužys.
Dirbdamas plano komisijoje, Brazauskas nieko gero nenu-
veikė, tiktai sukūrė savą kyšių komisiją. Jis važinėjo su šnap-
su ir dešromis į Maskvą pramušinėti jau priimtų sprendi-
mų. Didesniam darbui jis netinka. Medžiotojas, bevalis, mer-
gišius ir pataikūnas.

Pasakysiu atvirai: man tokios šnekos nepatiko. Maniau,
pjaunasi vyrai ir patys nežino, dėl ko. Tačiau tą patį šnekėjo
ir mano mokytojas Ksaveras Kairys:

- Ką jūs darot? Brazauskas liūtas tik tarp atsakingų Mask-
vos darbuotojų sekretorių. Jo bloknote nerasi nė vienos įdo-


mesnės minties, tik reikalingų žmonių adresus bei gimimo
datas. Jis nieko neskaito, išskyrus „Drąsiųjų kelius" ir tai tik
todėl, kad juos išverčia P.Griškevičius.

- Tai kam jį iškėlėt?

- Neturėjom kur dėti. Mūsų sistemoje tokio rango kadru
galima atsikratyti dviem būdais: kilstelėti aukščiau arba ga-
lutinai sukompromituoti. Antrasis visiems nemalonus.

- Mokytojau, na gal ne visai taip?

- Jaunas tu... CK sekretorius lyg ir figūra, tačiau už nieką
konkrečiai neatsako. Tai malti pipiriukai druskinėje: lyg ir
brazda viduje, bet pro skylutes neiškrenta. Tu pats nežinai,
kiek daug pas mus šitokiu būdu skylių užkamšyta. Tu pa-
matysi, kai jam vadovaujant Lietuvoje ateis valstybiškai mąs-
tančių žmonių badas.

Bet mašina jau buvo įsisukus. Aš, žioplys, irgi nelabai
tikėjau tų žmonių žodžiais. Maniau, lietuviškas pavydas. Bet
kai A.Brazauskas Sąjūdžio dėka tapo pirmuoju sekretoriu-
mi, ta proga apsilankiau jo namuose. Pietų metu jo žmona
Julė netikėtai paklausė:

- Vytautai, ko tu taip stengies? Jis - partija, o tu - Sąjūdis.

- Tokia susiklostė padėtis. Draskytis negalima.

- Aš ne apie tai, - nutraukė ji mane. - Labai nepersistenk.
Jis tavęs nevertas, todėl anksčiau ar vėliau tave parduos.

Algirdas kažką piktai tarstelėjo. Gal ir ne visai kažką, bet
tiek to. Pietūs suiro. V.Beriozovas išlydėjo mane namo. Juo
pasekė ir viena iš dukterų. Jos abi tokios panašios, kad ir
dabar nepasakysiu - kuri.

- Jūs neklausykit mūsų mamos. Ji pati su savim susipy-
kusi, - pasakė ne tai U, ne tai M.

- Vaikeli, taip kalbėti apie motiną gali tik žmogus, irgi su
kažkuo gerokai susipykęs.

Mes išsiskyrėm. Kitą dieną A.Brazauskas pakvietė karš-
tos kavos su viskiu ir be kita ko pasakė:

- Nepyk, tai mano nelaimė.

- Bet kalba ėjo ne apie ją, o apie mudviejų santykius.

- Argi aš panašus į tokį? - į klausimą atsakė klausimu, o


paskui ne vieną sykį apsiašarojęs ne tik pardavė, bet ir ne-
vyriškai apmelavo. Pasirodė, kad ištikimi žmonės jam rei-
kalingi tik iki tol, kol jis gali iš jų išspausti tam tikros naudos
sau arba jų bijo ir privengia. Jis pripratęs remtis liokajais, o
asmenybių bijo.

Užkliuvęs už tos geležinės tiesos, aišku, nepersiverčiau
per galvą, smarkiai nesusižeidžiau, nors skiepų prisirinkau.
Bet kai tas žmogus ėmė žaisti kitų likimais, ką nors padaryti
buvo vėlu. Be to, ir pasirinkt nebuvo iš ko. Landsbergis arba
Brazauskas? Muzikalus intrigantas ar pusėtinas ekonomis-
tas?..

Pajutęs valdžios skonį, Algirdas tiesiog artistiškai „pa-
gavo cinką" ir su dideliu įkvėpimu ėmė naudotis tuo autori-
tetu, kurį mes kolektyviai jam sukūrėm. Kartą po šimto gra-
mų jis, pagautas geros nuotaikos, net pasišaipė iš mūsų:

- Autoritetui reikia dirbti mažiausiai tris metus... Ir gerai
padirbėti! O paskui jis visą gyvenimą dirbs tau.

Ksaveras Kairys nepasirodė esąs pranašas. Šiandien, siautė-
jant baisiam valstybiškai mąstančių žmonių badui, Brazaus-
kas tapo vieninteliu Lietuvos gelbėtoju. Jo tobula kyšių siste-
ma tik dar labiau sustiprėjo, suklestėjo ir pasiekė neregėtų
aukštumų. Jis visam pasauliui įrodė V.Lenino žodžių teisin-
gumą, kad kiekviena bufetininkė gali valdyti valstybę, jeigu
ją... teisingai prijungsi prie idealios kyšių sistemos. Nesukly-
do ir R.Sikorskis. Kaip lygus su lygiu su Brazausku dirbti ne-
galima: arba pataikauk, arba tylėk dantis sukandęs, jeigu ne-
nori būti tyliai ir mandagiai paverstas antrarūšiu žmogumi.

Pamenu gilų vidurnaktį. Ką tik baigėsi LKP XX suvažia-
vimas. Mes atsiskyrėm nuo Maskvos, M.Burokevičius pa-
bėgo nuo mūsų. Susėdom už didžiausio V.Noreikos apva-
laus stalo. Visi kažkokie pavargę, vienas kitu nepatenkinti.
Staiga J.Paleckis labai susirūpinęs pasakė, kad reikia kuo grei-
čiau LKP įregistruoti kaip naują partiją, kol to nepadarė Bu-
rokevičius. Brazauskas jam pritarė.

- Jūs ką, rimtai? - nustebo iš susimąstymo pažadintas V.Sa-
kalauskas. - Bent įstatymus jūs kada nors skaitot? Partijos


gana dažnai keičia savo programas ir pavadinimus, čia nie-
ko tokio, o iš naujo registruoti - jau principo dalykas. Tik
pajudėsit, ir Burokevičius viską iš jūsų atims iki paskutinio
siūlo, o neregistravę galėsit pasidalinti turtą pagal partiečių
skaičių.

Ir susikibo, bet taip, kad nuo piktų žodžių aižėjo teatro
tinkas.

- Tu mus pardavei, - pakėlė balsą V.Sakalauskas. - Tu ne
pirmą kartą išsuki tik savo uodegą. O apie mus pagalvojai?
Mes irgi ne Lietuvos priešai. Apsiverkei prieš tuos rėksne-
lius ir manai, kad viską išsprendei? Žulikas tu, Algirdai, su
saldžia ašarėle akyse. Bet mat tave velniai. Aš dar sykį tau
padarysiu gerą darbą ir tavo partijos naujai neregistruosiu.
Už tai tu man ne kartą dar padėkosi.

Ir kaip į vandenį žiūrėjo: ko nepagrobė M.Burokevičius,
tą susiglemžė V.Landsbergis.

Kiek nurimęs, Vytautas kreipėsi į mane:

- Paimk mano mašiną ir nulėk į oro uostą ko nors par-
vežti. Tegul tai bus paskutinė mūsų vakarienė, tiktai iš anksto
įspėju: aš ne Judas ir su jumis nesilaižysiu. Ant jūsų sąžinės
- visos mūsų generacijos likimas. Savižudžiai ir trydos, net
peilio kaip reikiant nemokat pagaląsti.

Taikiau juos kaip įmanydamas, bet supratęs, kad nieko
iš to neišeis, maktelėjau su Vytautu po stiklinę, o po antro-
sios V.Astrauskas priminė bendrą darbą:

- Su kuo tu nuėjai?

Niekur aš nėjau, tiktai bėgiojau nuo vienų prie kitų, kai
vieni veržėsi į valdžią, o kiti negalėjo jos išlaikyti, bet nei
vieni, nei kiti neturėjo A.Sniečkaus tipo žmogaus. Tokiu ga-
lėjo būti Vytautas Sakalauskas, tačiau jis vyriškai pasakė:

- Ne Lietuvoj tas bardakas prasidėjo, ne mes jį sutvarky-
sim. Nejaugi tu nematai, kad keičiasi tik šeimininkai?

Tą jo posakį aš perfrazavau:

- Keičiasi subinės, o laižytojai pasiliks tie patys. - Taik-
liau nebuvo galima pasakyti - „Durnių laivas"!

Kai tą posakį paskelbiau savo straipsnyje „Švyturyje", jis


pasklido po visą Lietuvą. Tapo priežodžiu ir išsilaikė iki šios
dienos. Žmonės šiuo vardu šiandien vadina Seimą, tačiau
pradžią, tokias žaidimo taisykles tam „durnynui" sukūrė Są-
jūdis, nes atsitiktinai į vieną krūvą likimo sumesti žmonės
be bendros ir visus vienijančios idėjos negalėjo ir iki šiol ne-
gali suvokti, kad ne gyvenimas juos, o jie kitiems gyvenimą
gadina. Tų 35 atsitiktinių veikėjų nesiejo nei bendra idėja,
nei bendras tikslas, nei bendra netektis. Jie buvo nepaten-
kinti ne esama santvarka, ne diktatūra, net ne cenzūra, bet
savo nenuskilusiu gyvenimu, todėl jie iš paskutiniųjų sten-
gėsi kaip nors sublizgėti ir įsitvirtinti visuomenėje.

Tai dėsninga. Po kiek laiko tos revoliucinės bangos putos
plūsteli į valdžią. Jos lipnios ir landžios, gerai organizuotos,
todėl labai greitai susicementuoja ir užlipdo bet kokį plyšį
kito tipo žmonėms į ją patekti. Suveikia senas, klasikinis vi-
suomeninės veiklos dėsnis, kuris skelbia: žmogus nieko ge-
ro nepasiekęs savo konkrečiame darbe, negali būti geras po-
litikas, nes jis nemato visumos ir veikia tik siaurų, jam vie-
nam naudingų paskatų rėmuose. Dvilypumas arba asme-
nybės susidvejinimas savo ruožtu gimdo dviveidiškumą, me-
lą, karjerizmą ir didybės maniją. Liaudiškai tariant, mažas
kvailys pradeda tarnauti didesniam „durniui", o visų di-
džiausias tampa mesijumi, Dievo vietininku žemėje. Būda-
mi dvasiškai neįgalūs tokie veikėjai nesugeba ir negali rasti
naujų kelių arba idėjų, todėl po pirmų nesėkmių arba pro-
testų jie pradeda bijoti savo veiklos, ima mėgdžioti galin-
guosius, apsiginkluoja ir tampa tautos varovais.

Taip atsitiko ir pas mus. Vengdami atsakomybės, „di-
dieji" Sąjūdžio veikėjai atvirai ėmė ieškoti užtarimo Vaka-
ruose, nes didybės ir persekiojimo manijos - dvi sesės. Taip
buvo išleista iš rankų politinė iniciatyva, o savarankiško vals-
tybingumo, neutralumo ir tautinio suklestėjimo idėjos buvo
atiduotos į svetimas rankas, kaip mūsų valdininkijos saugu-
mo garantas. Išlindę iš rusiškos terbos, mes patekome į dar
baisesnį visuotinės globalizacijos arba neokolonializmo mai-
šą. Pagrindiniu šios nesąmonės varikliu tapo plačiai Vaka-


ruose naudojamas rusofobijos botagas. Tai irgi nieko naujo.
Taip Romos patricijai savo piliečius gąsdino barbarais.

Labiausiai mane stebino Sąjūdžio iniciatyvinės grupės in-
telektualų veikla. Jie lyg lunatikai vis dar vaikščiojo stogais
ir laukė, kada juos, tikruosius „dainuojančios revoliucijos"
ideologus ir strategus, landsbergininkai pakvies bendradar-
biauti ir kaip nors atsidėkos, bet vos tiktai kuris drąsesnis
apie tai primindavo, tuoj pat gaudavo per sprandą. O kai
dalis inteligentų ėmė ieškoti naujų saviraiškos formų ir įkū-
rė Lietuvos ateities forumą, juos užgriuvo provokacijos, šan-
tažas, grasinimai ir bombelės. LAF'o aktyvistai gerokai pa-
vėlavo ir todėl prakišo, nes jų oponentai jau buvo išmokę
labai racionaliai ir išradingai naudotis tų idėjinių strategų
lozungais bei paskelbtomis idėjomis. Mušė inteligentiją jos
pačios išrastais ginklais.

Kaip geriausią tokios vienpusės santaros pavyzdį norė-
čiau prisiminti Justiną Marcinkevičių. Kaip besuksi, tai di-
džiulis talentas. Koks nepakartojamas grožio ir gėrio šauk-
lys! Jo paprasta, valstietiška meilė tėvynei jau seniai Lietu-
vos skaitytojui pavirto antra religija. Polėkis, fantazija, di-
dybė... ir kartu nepaprastas nuolankumas bei nesipriešini-
mas blogiui asmeninėje veikloje, aišku, jeigu tokia pasitaiko
savaime.

Jis niekada ir niekur nesivėlė į jokias diskusijas, nieko
neužstojo savo galingu balsu, todėl ir Sąjūdyje su viskuo su-
tiko, jam viskas buvo gerai, svarbu, kad tik kas nors jo neuž-
sipultų ir neišbrauktų iš pirmųjų sąrašo. Pamenu, kaip skau-
džiai įžeistas, jis dažną kartą nusibraukdavo apmaudo aša-
rą, kaltai nusišypsodavo, o raginamas nepasiduoti beveik
visada vienodai atsakydavo:

- Ką dabar padarysi? Aš - bailys ir ne kareivis. Nesinori
pakenkti bendram reikalui.

O koks nors pašlemėkas, to „bendro reikalo" šauklys, nie-
kad neišsiblaivantis trubadūras S.Geda, taškosi „naujos po-
litikos" pamazgomis:

- Tokius poetus kaip Mieželaitis ir Marcinkevičius reikia


teisti ir sodinti už Kauno poezijos mokyklos sunaikinimą!

- Nori Vyčio kryžių užsidirbti? - tramdžiau išsišokėlį. -
Nosį tau sumurkyti maža, šiukšlyno bajore.

- Man tokia nelaimė negresia. Jei atsiras koks nors naujas
medalis ar premija, jie bus išbandyti ant Marcinkevičiaus!..

O po tokių jau spaudoje pasirodžiusių rašytinių kaltini-
mų Justinas pagaliau supyko ir pasakė:

- Aš jam rankos nepaduosiu.

Bet po kiek laiko vėl sveikinosi, kaltai šypsojosi ir vaikš-
čiojo surėmęs pečiais su tuo poetinės etikos vištgaidžiu.

Neaplenkė toks kuriozas ir manęs. Kartą į mano sodybą
Birštone atvažiavo trys poetai milžinai: A.Baltakis, A.Mal-
donis ir J.Marcinkevičius.

- Na, pagaliau! - šokau laimingas pasitikti. - Juk mes su
tavo tėvais kaimynai. Vis pro šalį... Kiek tau rašiau, Justinai,
nė į vieną laišką neatsakei.

Bet jie pradėjo nuo labai liūdnos žinios: mirė Marcinke-
vičiaus tėvas.

- Gal kas nors įstrigo? - Paklausiau. - Gal kokios pagalbos
reikia?

O jie iš tolo, iš tolo, kol pagaliau paaiškėjo, ką nori pa-
klausti: ar reikėtų Justinui su visa šeima eiti bažnyčion į už-
dusinės mišias?

- Vyrai, aš gi ne partorgas, ne CK sekretorius, darykit
kaip išmanot. - Man pasidarė labai nejauku.

O jie vėl suka, vėl suka kaip varnos prie vištuko, kol ne-
išlaikiau:

- Vadinasi, bijot, kad neįskųsčiau?! Vyrai, kaip jums ne
gėda? Norit užsitikrinti alibi??? Baltaki, tai tavo išmonė!

- Tu ant jo nepyk, jis labai norėjo padėti, - teisinosi Justi-
nas lyg pats nedalyvautų pokalbyje.

- Justinai, aš tokių dalykų ne tik kolegos, bet ir paties Die-
vo nesiklausčiau. Atsikvošėk.

- Dar sakau: nepyk, taip jau išėjo.

Aš tada viską nurašiau dideliam žmogaus skausmui. Juk
iš tikro tokią dieną žmogus gali pasiklysti tarp trijų pušų.


Tokiais taikos balandžiais Sąjūdyje stengėsi pasirodyti ir
A.Pocius, ir M.Martinaitis, ir V.Bubnys, bet jie tik kopijavo
Justiną. Vienam iš jų trūko talento, kitas nešiojosi ausyje Ku-
kutį, kol tas nusėdo į skrandį ir pavirto Kakučiu, o trečias
jau buvo tiek pakrypęs į mistiką, kad labai nuoširdžiai įro-
dinėjo, jog politikoje būtinai reikia Dievo pagalbos arba nau-
jos religijos, nes, girdi, senos tiesos, kad mažas kerštas auk-
lėja žmones, o nebaudžiamumas gimdo nusikalstamumą, jau
gerokai paseno. Viską turi išgelbėti naujojo Jėzaus Kristaus
atsiradimas.

Gal ir taip, bet aš manau, kad gimę su mitais ir mirsim su
pasakom, kad ciniškiausia pasaulyje Vakarų kultūra ar taip
suprantama demokratija čia niekuo dėta. Lietuviui priekvai-
lis Kazimieras labiau reikalingas nei racionalusis Antanas,
tik priekvailį dar būtina apšaukti šventuoju.

Šiandien J.Marcinkevičius vėl puolamas iš visų pusių. Gir-
di, tai "neskaitančios tautos poetas". Kalta tauta, kuri neiš-
ranki, nes knygynuose apeina nepaskaitomus eilėkalius ir
per galvą besiverčiančius kritikus, kurie labai dažnai jau pa-
tys nebesupranta, apie ką ir kam jie rašo. Taip ir maga jiems
patarti: vyrai, reinkarnuokitės, nes būsite suprasti tik po šim-
to metų, tada ir paverkšlensit su globalizuotais lietuviais
angliškai.

Jų manymu, didžiausias poeto nusikaltimas, kad jis "su-
gebėjo įtikti visoms valdžioms". Pasirodo, net valdininkai
visais laikais jį skaitė arba norėjo pasižaboti savo naudai, o
poetas tam nepriekaištavo. Bet valdžiai jis neprieštarauja ir
dabar, tik retkarčiais kultūringai įgelia. Kokia nesąmonė!
Istorija pilna tokių faktų, pradedant didžiuoju Gėte ir bai-
giant į padanges keliamu B.Brazdžioniu, kai kūrėjas eina į
visokius kompromisus vardan savo kūrybos, kurią vertina
labiau už savo asmenį. Tai jo šventa teisė kurti tautai ir išlik-
ti kartu, kas ją valdytų. Visa Justino kūryba byloja, kad ta-
me procese ne jis pats, bet jo ištartas žodis yra svarbiausias.

Genialiam žmogui nebūtina lipti ant kiekvieno politikų
ar grafomanų sukurto laužo. Nereikalinga auka - savižudy-


bė. Talentingas žodis - ne degtukas, o įsisąmoninta būtiny-
bė tarnauti nuskriaustiems ir apgautiems žmonėms šiandien,
dabar, kol tas žmogus gyvas, kol jam reikalinga dvasinė pa-
rama, siaučiant vienokiam ar kitokiam moraliniam pakriki-
mui. Todėl ir poeto žodis išlieka visada gyvas. Jei nebus ga-
limybės jį perskaityti knygoje, jis bus dainuojamas arba per-
duodamas iš kartos į kartą "iš atminties". Tik tokia abipusė
meilė mums padės išlikti lietuviais.

Apie tai jau klykia suliesėję literatūriniai žurnalai, neiš-
parduotos knygos, išprievartauta lietuvių kalba, nes išdavę
savo liaudį tokie vedliai arba varovai žmonėms tampa ne-
bereikalingi. Ir sugalvok man šitaip - "neskaitanti tauta"! O
gal priešingai? Ji tapo atsargesnė, išrankesnė ir jau šiandien
atmeta tą amerikonizmu dvokiantį kičą.


BĖGIMAS SU MAIŠAIS

Valstybinio ūkio-medelyno direktorius:

- Gerbiamasis pirmininke, darykite tvarką:

anksčiau mes už vieną bekoną

nusipirkdavome kelias statines tepalų,

o dabar net už penkis "neįlaužiame" vienos.

AT pirmininkas V.Landsbergis:

- Aš nesuprantu klausimo:
kam kiaulėms reikalingi tepalai?


Jei būtų galima įvesti tokią tvarką, - svajojau dienorašty-
je, - kad žmonės gerus darbus privalėtų dirbti niekam ne-
matant, o blogus - visų akivaizdoje, gal kas ir pasikeistų,
bet, deja, mūsų veikloje viskas vyko priešingai. Eismunto
čekistukai ir juos aplipę persivertėliai Sąjūdyje palengva ėmė
viršų. Man nusibodo tas betikslis žodžių pilstymas iš tuščio
į kiaurą, todėl ėmiau važinėti po rajonus ir kurti Sąjūdžio
rėmimo grupes, bet vieną sykį netikėtai šalia manęs atsira-
do A.Juozaitis. Tai buvo Alytuje.

- Pagalbos nereikia? - pristatė žmoną, vaikus.

- Kol kas susitvarkau vienas. O tu - revizija?
Arvydas nusišypsojo savo keista, ironiška šypsena ir vis-
ką pavertė humoru:

- Suprantama, tu prikursi tų grupių, tu joms ir vadovausi.

- Mūsų teisybė - melas, ir mūsų melas - teisybė, - juoka-
vau ir aš.

- Masonus cituojate?

- Ne, Ozolą. Gal jau nutarėt, kas mane revizuos Rasei-
niuose?

- Nežinau, - jis stengėsi būti linksmas, nerūpestingas, bet
po kiek laiko tarp jo ir manęs atsirado kažkokia tada labai
madingų frazių tvora: kaip visame civilizuotame pasaulyje,
tikrosios demokratijos šalyse, pasaulio praktika rodo... Nuo
to pasidarė kažkaip šalta, nejauku, atsidaro nereikalinga
įtampa, pasibodėjimas. Tokia knygų išmintis dar ir šiandien
Lietuvoje turi šiokią tokią paklausą, prie jos pripratom, ne-
bekreipiam dėmesio, bet, pasirodo, kur kas svarbiau ne pati
banalybė, bet kas ją ištaria. Aš nusipurčiau.

Mitingo metu Juozaitis kiek pasitraukė į šalį, tyliai pasi-
meldė, vos matomai persižegnojo ir pasakė kalbą. Aš vėl


buvau nustebintas jo atviru, šantažu kvepiančiu dviveidiš-
kumu.

- Protingas, apsiskaitęs, - neliko abejingas ir Alytaus kle-
bonas Pranas Račiūnas, - bet nemalonus. Be to, akys, kokios
jo akys!.. Klausyk, Vytautai, ar Juozaitis nėra kuo sirgęs?..

- Nežinau.

- Tu man atleisk, bet viskas jame netikra, tarsi išmokta...
Meldžiasi lyg vykdydamas įsakymą, žegnonei ranką kelia
lyg prie kepurės... - Ta klebono pastaba vėl pasitvirtino, kai
Arvydas prieš televizijos kameras priėmė komuniją iš Po-
piežiaus rankų. Abu lyg porcelianiniai. Ilgiau pasižiūrėjęs,
užsimanai taurelės.

Pasinaudodamas mūsų neveiklumu, A.Terleckas sušau-
kė Laisvės lygos mitingą ir antrą kartą paminėjo rugpjūčio
23-ąją. Stebėjau tą žmonių susibūrimą, net buvau pasiruo-
šęs kalbėti, bet mitingas dar neprasidėjęs tapo „jomarku".
Prisitvirtinęs ant sustumiamos meškerės savo raudoną pre-
zidentinę vėliavą, Terleckas pasirodydavo tai šen, tai ten ir
vėl išnykdavo. Kažkas kalbėjo, kažkas šaukė, kažkas para-
šus rinko, kažkas alų maukė ir keikėsi. Pagaliau tą balaganą
nuo aikštės atitvėrė atvykę S.Stančiko antrojo vidaus kariuo-
menės pulko kariai.

Mačiau, kaip buvo „supakuotas" vienas didžiausių sam-
domų provokatorių - Andreika, stebėjau, kaip išsisukęs nuo
paleisto alaus butelio, kareivis užtvojo bananu mušeikai, ma-
riau, kaip vienai bei kitai klykiančiai ir besispardančiai mo-
teriai vyrukai papurškė į veidą ašarinių dujų... Visa tai atro-
dė lyg blogai surežisuota komedija. Pagauna kareiviai kokį
pilietį, atplėšia nuo minios, pavelka už parankių kokius dvi-
dešimt metrų ir paleidžia, o tas sugrįžęs vėl savo varo...

Artėjo vakaras. Prie Mokslų Akademijos bibliotekos bu-
vo suversta skalda ir išardyti grindinio akmenys. Minia trau-
kėsi jų pusėn.

- Ką darot? - kreipiausi į karininką. - Juk kaulų nesurink-
sit.


- Aš pats matau, - jis surinko numerį ir padavė man tada
labai retą mobilųjį telefoną. - Kalbėkit, rašytojau.

- Misiukonis, - išgirdau vieną žodį.
Prisistačiau ir trumpai nusakiau padėtį.

- Ateik, man irgi įgriso tas cirkas.

Po kiek laiko kareiviai susėdo į mašinas, pasiėmė savo sky-
dus ir bananus. Su jų pasitraukimu pasibaigė ir mitingas.

Kitą dieną grupės posėdyje pasiūliau surasti A.Terlecką
ir pabandyti su juo susitarti dėl bendrų veiksmų. Tie mano
žodžiai buvo sutikti lyg baisus įžeidimas. Ypatingai ardėsi
Landsbergis ir Ozolas. Aš siūlymą pakartojau:

- Nematau didelio skirtumo tarp jo ir mūsų. Jie už tai, ką
mes darome dabar, sėdėjo kalėjimuose. Būtų teisinga pasi-
kviesti ir Viktorą Petkų.

- Terleckas buvo nuteistas už pavogtas bandeles, - krize-
no profesorius. - Už organizuotą avariją.

- Iš kur tokia tiksli informacija? Gal kartu vogėt?

- Jie provokatoriai, jie mus nori įvelti į antivalstybinę veik-
lą ir pastatyti už įstatymo ribų, - šnekėjo Ozolas lyg Sąjūdis
būtų jo nuosavybė. - Mes žinome ko siekiame, todėl puikiai
išmanome, kokiais žmonėmis mums remtis. Siūlau Petke-
vičių apsvarstyti.

- Už ką, už pareikštas mintis, klizmatike! - pristabdžiau
tą pusantro pūdo sveriantį milžiną ir pastebėjau, kad pikti
žodžiai puikiai pristabdo jo karingumą: kuo toliau pasiunti,
tuo jis darosi ramesnis.

-  „Durnių laivas", - pirmą kartą mane pacitavo A.Žeb-
riūnas.

Vis viena mudu su KMotieka Tilto gatvėje suradom A.Ter-
lecko slaptą butą ir žmonių padedami per penkiolika minu-
čių viską išslaptinom. Mus pasitiko lyg čigonė juoda moteris.

- Čia Terlecko nėra ir niekada nebuvo, - pareiškė ji.
Visa aplinka buvo taip pigiai teatralizuota, kad pradėjau

juoktis. Koridoriuje veidrodis buvo pakabintas truputėlį šo-
nu, kad iš kito kambario būtų matomas kiekvienas įeinanty-


sis. Bet atspindžio kampas abiem pusėm liko vienodas, to-
dėl ir aš mačiau, kaip pro truputėlį pravertas duris į mane
žiūri dvi mėlynos akys, paslėptos po rausva susiraukšlėju-
sia kakta ir pasišiaušusių plaukų kuodu. Bet jeigu šeiminin-
ko nėra, vadinas, nėra, tokios visų pogrindininkų žaidimo
taisyklės. Mes išėjom.

Kazimieras kažkur nuskubėjo, o aš šalia esančioj daržo-
vių parduotuvėj-„knaipėj" atsisėdau išgerti alaus. Po kelių
minučių didysis konspiratorius pasirodė gatvėj. Pirmą kar-
tą šį žmogų stebėjau iš arti. Antanas pasirodė labai nervin-
gas, į kiekvieną mano žodį reagavo piktai, lyg būčiau jo am-
žinas priešas, atsakinėjo beveik riksmu, jo kalba buvo neriš-
li, perdėtai iškilminga, akys lakstė į šalis įtarinėdamos kiek-
vieną praeivį.

Kai pagaliau mes apsipratom vienas su kitu ir man pa-
vyko nuraminti už stalo mitinguojantį Terlecką, jis tapo ne-
beįdomus, banalybes šnekantis žmogus. Pagaliau jis ėmė
verkšlenti, kaip jį visur persekioja, kaip jis neturi ko valgyti
ir pasiūlė nupirkti iš jo kažkokią sulamdytą brošiūrėlę.

Štai tau ir gatvės didvyris, - pamaniau atsinešdamas ir
visai nelauktai kažkas man apšvietė protą. - Juk tai artistas.
Tas iškaltas ir nuolat tobulinamas vaidmuo nebedarė jokio
įspūdžio, todėl supykęs paklausiau apie bandeles. Jis neti-
kėtai prisipažino:

- Jie kitaip negalėjo prie manęs prikibti.

Vadinasi, tėvas Stanislovas man sakė tiesą, kad Terlec-
kas lageryje vaikščiojo su baltu chalatu ir dalino jiems duo-
nos porcijas. Neprašovė ir Landsbergis.

Po dienos kitos pasiuto spauda. Girdi, mušami, kankina-
mi žmonės! R.Ozolas už valdiškus pinigėlius išleido plaka-
tą, kuriame S.Stančiko kariai buvo pavaizduoti kaip tikri fa-
šistai - auliniai išblizginti batai, šalmai, bananai ir subinės...
Veidų nematyti.

Mane išsikvietė AT prezidiumo pirmininkas V.Astraus-
kas.


- Jūs mus fašistais vaizduojat! - pyko jis.

- Tai „Minties" leidinys. Ji jums priklauso, jūs ir tvarky-
kitės.

Tada jis ištraukė dar vieną plakatėlį, skirtą jam asmeniš-
kai ir nuplėštą nuo kažkokios tvoros.

- Aš surasiu kaltininkus, aš juos nubausiu!..

- Vytautai, jų nereikia ieškoti, viskas po plakatu metrikoj
parašyta ir pasirašyta.

Oficialumas tarp mudviejų labai greitai ištirpo. Tikriau-
siai jo ir nebuvo. Ant stalo atsirado kava, konjakas.

- Ką darysim? - paklausė jis daugiskaita, nors klausimas
skambėjo kaip patarimo prašymas.

- Vytautai, reikia tučtuojau priimti griežtus tuos visus pro-
cesus reglamentuojančius įstatymus. Negalima tokios šalies,
dešimtmečiais laikytos geležiniuose gniaužtuose paleisti nuo
grandinės. Viską reikia daryti palaipsniui. Demokratija be įsta-
tymo - krachas, anarchija, kaip rusai sako, - „biespriediel".

- Aš suprantu, bet kaip?

- O kaip iki šiol priiminėjot? Reikia keliems vyrams imtis
atsakomybės, kol žmonės nepakriko. Kolektyvinio žaidimo
dar ilgai nebus.

- Matai, reikia derinti su Maskva.

- Juk galima ir čia, vietiniais įstatymais kai kam užbėgti
už akių. Jeigu to nepadarysit, imperija sugrius, prasidės pjau-
tynės.

Panaši kalba tęsėsi gal valandą, kol supratau, kad visi
mano „gąsdinimai" adresato nepasiekia. Jis vis dar tikėjo
kažkieno idėjų nemirtingumu.

Visuomenės spaudžiamas, LKP Centro komitetas neti-
kėtai sudarė komisiją mitingo išvaikymo detalėms tirti. Jos
pirmininku buvo paskirtas J.šėrys, as - jo pavaduotoju, na-
riais - V.Tomkus, A.Bartusevičius, J.Gureckas, K.Motieka ir
dar keli. Keista tai buvo komisija ir keistas jos tikslas. Reikė-
jo išsiaiškinti tai, ką visi žinojo, tik niekas nenorėjo garsiai
įvardyti. CK sumanė ištirti savo sveikatą visuomenės rent-
geno spinduliais. Tai buvo kracho pradžia.


Pirmojo posėdžio metu mane išsikvietė premjeras V.Sa-
kalauskas ir pasakė:

- Manęs niekas neklausė, kai išvedė į gatvę kareivius, to-
dėl Ministrų Tarybos čia nepainiok. Aš buvau prieš. Tu ži-
nai, kas įsakė?

- Žinau.

- Na ir suk ienas į tą pusę, tik žiūrėk, neišvirsk ant posū-
kio. Ką reikia, aš įspėsiu.

Vidaus reikalų ministro pavaduotojas M.Misiukonis prieš
mane padėjo Vilniaus milicijos valdybos viršininko E.Matu-
zanio paruoštą „Priemonių planą", ant kurio puikavosi jo
rezoliucija ir parašas.

- Planą pasirašiau, bet įsakymo panaudoti bananus ir aša-
rines dujas nedaviau. Tai CK antrasis sekretorius N.Mitki-
nas įsakė.

- Kur įsakymas?

- Jo nėra. Viskas padaryta telefonu.

Jo žodžius patvirtino ir LKP CK skyriaus vedėjas V.Ger-
žonas, bet jau su ašarom:

- Petkevičiau, man 39 metai, turiu du vaikus... Žinok, bet
neišduok. Man irgi reikia gyventi.

Dėl akių nuvykom į antrąjį pulką. Jo vadas S.Stančikas
buvo atviras:

- Aš - kareivis. Jei įsakys ir vėl išvesiu, - parodė sandėlį,
kur buvo sukrauti skydai, bananai ir dujiniai paketai „Ro-
maška", iš kurių operacijos metu buvo panaudoti tik du. Jų
galėjo būti išpurkštas ir visas šimtas, nes tų paketų niekas
tiksliai neskaičiavo.

- Jie nuolat genda, atidrėksta, nusėda aerozolis, todėl vieni
sunaikinami, išmetami ir pakeičiami kitais.

Visas mūsų pelnas - samdomo provokatoriaus Andrei-
kos mėlynės, pamušti paakiai, bet viskas su pateisinama prie-
žastimi: keturių kareivių pareiškimai, kad tas, jų žodžiais ta-
riant, priedurnis tipas spardėsi, mušėsi, keikėsi ir atitinkamai
keturios gydytojo pažymos apie lengvą pareigūnų kūno su-


žalojimą. Be to, A.Terleckas ir Sąjūdis surinko devyniolikos
žmonių pareiškimus - tam papūtė į veidą nežinomomis du-
jomis, tas gavo žemiau nugaros, o tą vilko per gatvę. Visų
didžiausias antiįstatyminių veiksmų įrodymas - ROzolo iš-
leistas plakatas. Jis labai greitai pateko į užsienio spaudą.

Filmuotoj medžiagoj irgi nieko naujo. Vienas paleistas tuš-
čias butelis, vienas niekam nepataikęs grindinio akmuo, o
kraujo - nė lašo. Spaudoje aprašytas balas laikraščiais ir rei-
kėjo iššluostyti. Bet svarbu ne tai. Įdomiausia, kad į komisijos
darbą pabandė įsikišti generolas Eismuntas. Jis kelis kartus
gana smulkiai išdėstė, kas turėtų atsispindėti mūsų išvadose.
Mes mandagiai išklausėm, bet viską padarėm savaip.

- Prieš valstybinę komisiją visi apklausiamieji yra lygūs,
- tyčia pamokiau jį. Generolas gerokai supyko ir po kiekvie-
no sakinio darėsi vis oficialesnis ir šaltesnis. Supratau, kad
įsigijau dar vieną priešą. Tas spėjimas netrukus pasitvirti-
no. Nuo to karto generolas visą savo įtaką valdžios vyrams
pasuko prieš mane.

Keisčiausia, kad į antrą ar trečią posėdį atėjo ir besislaps-
tantis A.Terleckas.

-  Vyrai, aš jumis tikiu, - pasakė jis man ir K.Motiekai,
kuris galų gale išaiškino tam minties gigantui, kad Laisvės
lygos veikloje juridinė pusė yra pati silpniausia.

- Aš neturiu juristų, - prisipažino Antanas.

- Jų galima surasti ir tarp mūsų, - nesibrangino Kazimie-
ras.

Tuo metu jis labai aktyviai rinko visus jo visuomeninei
veiklai reikalingus balus ir iš jų rentė patvarią uždangą savo
praeičiai paslėpti.

Komisijos išvadas mudu su juo rašėme mano namuose,
kai netikėtai apsilankė Landsbergis. Jis dar kartą išdėstė ge-
nerolo poziciją.

- Ne tavo reikalas, - netekau kantrybės. - Kai pasirašys
visi komisijos nariai, galėsi kritikuoti, o dabar pasėdėk ir
pažiūrėk televizorių.


- Jūs po kirviu kišat Sąjūdį. Nereikia per daug sureikšmin-
ti A.Terlecko chuliganų, - kaip užsuktas kartojo profesorius.

- O kas tave įgaliojo, Eismuntas?

Kai emisaras išėjo, Motieka atkreipė mano dėmesį:

- Tu jauti, jis žodis žodin kartoja Eismunto mintis?

- Įsiutau, todėl neatkreipiau dėmesio.

- Aš - juristas, taip gali šnekėti tik mūsų klano žmonės.
Be to, iš kur jis žino, kad planą paruošė Matuzanis ir kad
ministras* Lisauskas čia niekuo dėtas?

Toliau aiškintis nereikėjo, nes jau kitą dieną L.Šepetys
žinojo, kad Sąjūdyje be komisijos „yra ir kita nuomonė". Tai
nuomonei pritarė visi Landsbergio čekistai, išskyrus R.Ozo-
lą, kuriam už „fašistinį" plakatą N.Mitkinas ruošėsi iškelti
geroką pirtį ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Mūsų
komisija neįtiko abiems pusėms. Žodžiu, plaudami svetimą
kiaulę ir mes gerokai išsimėšlinom, bet įsigijom ir draugų.
Už mus kalnu stojo B.Genzelis.

Su Broniumi susipažinau dirbdamas komjaunimo dar-
bą. Aš jį vežiau į Pakruojo rajoną rekomenduoti darbui tarp
jaunimo. Kelias buvo ilgas, tolimas, Šiauliuose reikėjo per-
sėsti į siauruką, todėl šnekoms nebuvo galo. Bronius man
patiko savo pažiūrų platumu, pakankamu savarankiškumu,
apsiskaitymu, nors buvo invalidas, dar vaikystėje praradęs
koją, tačiau dėl to nekompleksavo.

- Ką tu man čia atvežei? - supyko pirmasis partijos sekre-
torius Švambaris. - Nei į kaimą galėsiu jį pasiųsti, nei ant
motociklo užsodinti. - Jis paskambino į Vilnių, bet nieko
nepešė. Tada pasielgė dar švambariškiau: konferencijos me-
tu kvietėsi komjaunuolius į savo kabinetą ir reikalavo, kad
jie išbrauktų B.Genzelį ir vietoj jo įrašytų mane.

Mano atvežta kandidatūra „pravirto", bet ir manęs neiš-
rinko, nes pačiu laiku sužinojau apie mums paruoštą klastą.
Nesuprantu kodėl, bet grįžtant Bronius ant manęs išliejo vi-
są pralaimėjimo kartėlį. Aš nepykau, tik raminau naujoką:

- Būna blogiau, todėl neimk į galvą. Kiek žinau, tave siū-


lys gimtuosiuose Trakuose. Ten arčiau Vilniaus, arčiau elek-
tros, todėl tau, Maskvos universiteto neakivaizdininkui, net
bus geriau. O dėl mano karjeros, tu, broleli, perlenki. Kom-
jaunimo CK skyriaus vedėjui Pakruojo sekretoriaus postas
būtų trigubas pažeminimas.

Jis nusiramino ir plačiau papasakojo apie save. Jo senelis

- dvarininko Monkevičiaus kalvis - įsimylėjo lietuvaitę, per-
sikrikštijo, o tėvas - tikras katalikas - susidėjo su revoliucio-
nieriais, buvo pogrindininkas. Pirmaisiais tarybiniais metais
dirbo Trakų apskrities Vykdomojo komiteto pirmininku. Ka-
ro metu partizanavo ir žuvo kaip tikras karys...

Bet daugiausia mudu šnekėjom apie filosofiją. Mūsų min-
tys daug kur sutapo. Mane stebino jo atvirumas ir drąsa, kai
jis su didele ironija kalbėjo apie viską nugalintį marksizmo-
leninizmo mokslą. Ypatingai jis šaipėsi iš grubaus ateizmo,
tada dar vadinto „karinguoju".

- Marksas - ekonomistas, filosofas, tik jokiu būdu ne pra-
našas, - teigė jis. Paskui nukrypom į prievartą, kuri tada bu-
vo vadinama „didžiuoju revoliucijos greitintuvu" arba jos
„pribuvėja". - Įsivaizduok, Dievo nėra, o kultas yra, religija

- liaudies opiumas, o visur meldžiamės partijai...

Norom nenorom mūsų kalba nukrypo į pačią sistemą.
Bronius ėmė ją koneveikti. Jis tai darė labai atsargiai, filoso-
fiškai, vis iš padilbų nužvelgdamas ir tyrinėdamas mane.
Aš klausiausi ir tylėjau taip pat abejodamas jo nuoširdumu.
Man rodėsi, kad jo kritika buvo paviršutiniška, prisiskaitė-
liška, su geroku „samizdato" pamušalu. Kai jis išsisėmė,
ėmiau prieštarauti:

- Tarybinė sistema yra ideali. Tarybos - plačiausia de-
mokratinė galimybė visiems liaudies sluoksniams dalyvau-
ti valstybės valdyme. Demokratinis centralizmas taip pat ne
bolševikų išradimas. Tarybos - pačios revoliucijos idėja, gi-
musi pasipriešinimo ir kovų metu. Tai patikrintas metodas,
todėl jis ir laimėjo. Visa nelaimė ta, kad bolševikai tą siste-
mą sunaikino, įvedę tik vienpusę diktatūrą, suabsoliutino


centralizmą ir viską pakorė ant vadų kulto. Iš viršaus į apa-
čią ta sistema kuo puikiausiai veikia, o iš apačios į viršų ji
prismaugta, todėl liaudies valia, jos išmintis niekaip negali
prasimušti pro partokratijos ir jėgos struktūrų šarvą...

Tą pokalbį prisiminiau todėl, kad panašiai mes tvarko-
mės ir šiandien. Mes tik vaizduojam atsikratę tos ydingos
sistemos. Partokratija vėl valdžioj. Įvairių partijų nariai Lie-
tuvoje nesudaro nė dviejų procentų balsavimo teisę turin-
čių gyventojų, tačiau jie savo valią primeta visiems, nes tik-
tai partijos gali kelti savo kandidatus į Seimą. O keli žmo-
nės, prasimušę į valdžią patys, nieko esminio nuveikti nega-
li. Tai tikri šių dienų disidentai, nes visa inteligentija, akade-
minis potencialas, kūrybinėse organizacijos, profsąjungos
nuo to proceso nustumtos į šalį. Koks rimtas žmogus gali
stoti į kokią nors Konservatorių, Socliberalų ar Socialdemok-
ratų partiją? Jos visos tik partijų parodija, karjerizmo, pro-
tekcionizmo ir savivalės inkubatoriai, o jų lyderiai - politi-
nės iškamšos. Ant tokios ciniškos „demokratijos" pamatų
kuriama valstybė negali ir neturi teisės egzistuoti.

Mudu su Broniumi panašiomis temomis diskutuodavo-
me gana dažnai, todėl ir Sąjūdyje jautėm vienas kitam sim-
patijas. Gal tik Genzelio blaškymasis nuo vienos stiprėjan-
čios grupės prie kitos buvo kiek įkyrus, savanaudis, bet jis
visur stengėsi įnešti savo racionalios filosofijos grūdą.

Pradžioje man toks atrodė ir V.Radžvilas, kuris kalbėda-
vo trumpai, aiškiai ir gerai „pastatytu" balsu, o jeigu netu-
rėdavo ko pasakyti, patylėdavo, bet ilgainiui išlindo ir to
zuikio ausys, kitaip sakant, visas Napoleono kompleksas.
Prasidėjo konfliktai. Jeigu, anot Romėno Rolano, visos žmo-
nijos nelaimės prasideda nuo mažų, neūžaugų vyrų, ar ne-
būtų galima jų visų prišerti kokiais augimo stimuliatoriais?..
Tada jie visi ištįstų po kelis metrus, o žmonija, atsikračius jų
sukeltų sumaiščių, laimingai gyventų... - rašiau dienorašty-
je, o paskui pradėjau skaičiuoti visus Sąjūdžio neūžaugas.
Jų buvo dauguma.


Savo „atradimu" pasidalinau su Žebriūnu.

- Blogi mūsų reikalai, mudu karjeros nepadarysim, - tas
ilgšis manęs nesuprato. Tada jam iš savo užrašų perskaičiau
Talmudo patarimą, kaip galima labai greitai padaryti karjerą:

- Jeigu jūs einate į karą, tai eikite ne pirmose eilėse, o ver-
čiau paskutinėse, kad būtumėt pirmieji, kurie sugrįš namo.

- Tu man taikai? - jis buvo kurčias humorui.

- Ne tau, Ozolui.

- O šitos amebos aš tikrai nekenčiu.

Tačiau į karą niekas nėjo, visi kol kas murkdėsi vienam
katile. Ir vienam, ir kitam kraštutinumui kliudė M.Gorba-
čiovo asmenybė. Vieni juo dangstėsi norėdami iškilti į val-
džią, kiti juo rėmėsi bijodami prarasti jau turimą.Vyko ap-
siuostymas, piktas, negailestingas, dantų pasiaštrinimas į kito
žmogaus biografiją arba likimą.

Po trijų mūsų egzistencijos savaičių birželio 24 dieną
A.Juozaitis ir A.Kaušpėdas sumanė suruošti mitingą. Jis bu-
vo labai gudriai sugalvotas - kaip XIX partinės konferenci-
jos delegatų palydos. Tokią akciją sumanė partiniai, parašė
spaudoje, o mes pasisavinom, todėl gauti leidimą tokiam
politiniam-idėjiniam susibėgimui buvo visai nesunku.

- Tik be jokių provokacijų, - buvau įspėtas CK. - Ar už-
teks jums vieniems jėgų tvarkai palaikyti?

- Manau, užteks. Kodėl klausiat?

- Matai, pats daraisi nebevaldomas.

Tai man už komisiją nuo draugo Eismunto, - pamaniau,
bet nieko nesakiau.

Sąjūdyje detaliai apsvarstėme planą, prisisiuvom žalių
raiščių ir atsisakėm milicijos. Bijodami kokių nors išsišoki-
mų, estradoje pastatėm būgną, o už jo pasodinome Kaušpė-
dą, kuris turėjo reaguoti į kiekvieną antitarybirų šūkį, nors
pats ir jo ansamblis „Antis" visuomenėje jau buvo pagarsė-
ję, kaip dviprasmių dainelių atlikėjai.

- Kaušpėdo ansamblis labai puikiai manipuliuoja viso-
mis potekstės galimybėmis, - rašė apie juos spauda, o aš ko-


mentavau: - Kai išnyksta tekstas, apie potekstę nebėra pras-
mės šnekėti...

Dabar mes buvome drauge.

Besirenkant į estradą, prapliupo lietus. Žmonės pasislė-
pė po skėčiais. Buvo keista ir baugu žiūrėti į tą banguojan-
čią juodų grybų jūrą. Staiga tai šen, tai ten pasirodė tri-
spalvės vėliavos. Jos nebuvo planuotos. Mes nepasisiuvom
nė vienos. Visa tai organizavo A.Terleckas ir Sąjūdis čia
niekuo dėtas.

- Aš neisiu į tribūną, - užprotestavo J.Požela. - Šalia to-
kios vėliavos sušaudė mano tėvą. - Ožiuotis ėmė ir K.Zalec-
kas, ir A.Macaitis. Tik vienas delegatas V.Mikučiauskas šyp-
sojosi ir linksmas tylėjo.

Nulipęs nuo tribūnos, suradau minioje A.Terlecką ir pa-
prašiau, kad nuleistų vėliavą. Jis nesipriešino, sustūmę savo
meškerę, pasikišo ją po lietpalčiu. Juo pasekė dar keli Lais-
vos lygos aktyvistai. Mitingas prasidėjo. Kalbėtojai iš anksto
nebuvo numatyti. Tarp pasisakančiųjų įsiterpdavo ilgokos
pertraukos, kurių metu Kaušpėdas duodavo garo ir šūka-
lioodavo savo įprastus dviprasmius lozungėlius. Kelis kartus
jis persistengė.

-  Kiek tau moka?! - piktinosi žmonės. - Ei tu, raudonas
trubadūre, tyliau negali? Gėda, gėda!.. - Tie du paskutiniai
žodžiai vėliau tapo skanduotojų tradicija.

V.Daunoras galingu dainininko balsu perskaitė Sąjūdžio
priesakus delegatams ir lietui lyjant juos įteikė A.Brazaus-
kui. Kalbėjo mitinge ir V.Landsbergis. Jis atsivertė didelį,
suliniuotą bloknotą ir ėmė kažką po nosim skaityti. Žmonės
nieko negirdėjo, todėl pradėjo pykti. Lietus išplovė surašy-
tus sakinius, kalba nepavyko...

- Kas tau ją parašė? - piktinosi susirinkusieji. - Išsitrauk iš
nosies šiaudą! - Pagrindinė oratoriaus mintis buvo labai pe-
dagoginė: jei delegatai įvykdys mūsų priesakus, jie bus mū-
sų delegatai, o jeigu ne...

- Ką tu jiems padarysi, į uodegą įkąsi?! - replikavo žmo-


nės ir vėl šaukė: - Gėda, gėda! - Žodžiu, mūsų, sąjūdiečių,
tada niekas labai neskyrė nuo estradoje susirinkusių biuro-
kratų. Didele gražbylyste nepasižymėjau ir aš. Man labiau
rūpėjo tvarka, bet tuo metu J.Požela padavė Mokslų Akade-
mijos rezoliuciją. Joje buvo parašyta, kad reikia atšaukti LKP
CK sekretorių N.Mitkiną, kaip šovinistą ir nieko nenusima-
nantį apie Lietuvą bei jos kultūrą. Tos rezoliucijos atsiradi-
mą iššaukė nepaprastas Mitkino bukumas, kai jis išdrįso
mokslininkams pasakyti, kad mažai Lietuvai pakanka vie-
no universiteto.

- Man nepatogu, - jaudinosi Juras. - Aš - prezidentas, o
tau kas?

Rezoliuciją perskaičiau ir nuo savęs pridėjau:

- Iš viso, pribrendo laikas atsisakyti generalgubernato-
riaus posto. Kažkodėl mes, lietuviai, mokantys po kelias kal-
bas, esame to žmogaus pravardžiuojami nacionalistais, o jis,
žinodamas vienintelę, laiko save internacionalistu...

Mano pasisakymas netikėtai sukėlė ovacijas. Ir vėl tarp
skėčių suplevėsavo trispalvės, tik šį kartą jų buvo kur kas dau-
giau, tačiau į tai jau niekas nebekreipė dėmesio. Ovacijos pa-
akintas, pasiūliau suruošti ir delegatų sutikimą. Visi man pri-
tarė, tačiau išvažiavau į Birštoną ir, viską užmiršęs, sėdau ra-
šyti. Po keliolikos dienų man paskambino B.Genzelis:

- Atvažiuok. Pas mus čia - velniava. Tiek priviso visokių
vadukų, kad susikalbėti nebegalima. - Jis perdavė ragelį J.Bu-
lovui.

- Vytautai, paklausyk manęs, seno žmogaus... Kai tu tri-
būnoje ar televizijoje, mums visiems kažkaip ramiau...

Atvažiavęs susipažinau su padėtimi. Prie Landsbergio
čekistėlių jau buvo prilipęs G.Songaila, A.Medalinskas,
A.Skučas, jiems dar priešinosi R.Ozolas ir A.Juozaitis, kuris
pradėjo leisti „Sąjūdžio žinias". Tame labai tendencingame
leidinyje buvo aprašomi tik tie įvykiai, kuriuose dalyvavo
pats Juozaitis arba jo draugai. Nė viena pusė negalėjo paim-
ti viršaus, todėl mitingui pavedė vadovauti man. Rašytojai


ir menininkai kaip buvo taip ir liko pasyvūs: kad tik ne jie,
kad tik kiti, o pritarti - visada prašom.

Besiruošiant mums vėl buvo siūloma įvairi pagalba, ta-
čiau pravedę vieną mitingą jau turėjom šiokią tokią patirtį.
Vėl pasisiuvom kelis šimtus žalių raiščių, surinkom studen-
tus, jiems vadovauti ėmėsi A.Medalinskas ir Z.Vaišvila. Pas-
tarasis labai pūtėsi ir visą laiką derėjosi, kad jam reiktų pati-
kėti atsakingesnes pareigas. Jis, girdi, jau tam pribrendęs.

- Jei mitingo metu kils kokios nors riaušės ar muštynės,
štai tada ir būsi pats atsakingiausias, - pasakiau jam.

A.Skučo ir A.Kubiliaus paslaugų teko atsisakyti. Moty-
vacija trumpa ir aiški: nestabilios psichikos žmonės. Vienas
nervus gydėsi N.Vilnioje, kitas sunkia forma persirgo rachi-
tu. Taip manė jų "mirtini" draugai.

Prieš pat mitingą A.Juozaitis atspausdino keliasdešimt
tūkstančių lapelių su „tautos giesme" ir vis drebėjo, kad iš-
kilūs, Europai pašaukti vadovauti, Šiaurės Atėnų žmonės
gali būti pamiršę savo himną ir jo nesudainuoti. Kaušpėdas
siūlėsi paleisti magnetofoninį giesmės įrašą, bet dalyviai pa-
tys atliko viską kuo puikiausiai. Jiems toną padavė prie mik-
rofono pribėgę V.Daunoras ir G.Kaukaitė. Su tokiais vedan-
čiaisiais negalėjo suklysti niekas.

-  Dar nepamiršai? - paklausiau A.Brazausko. Jis mane
labai draugiškai pasiuntė į gerą vietą ir, matyt, gerai pada-
rė, nes, kaip vėliau pasirodė, tas nuostabusis CK sekretorius
buvo slaptas bolševikmečio katalikas, visas mišias praleidęs
medžioklėse. Tikriausiai po kiekvieno taiklaus šūvio jis nu-
siimdavo kepurę ir kartu su P.Griškevičiumi užtraukdavo:
„Lietuva, tėvyne mūsų"...

Tą intymų pasišaipymą pasigavo žurnalistai ir vėliau ne
vieną sykį pakartojo, todėl neiškenčiau ir viename straips-
nyje pats išplakiau save: žmogau, nieko taip nesisaugok, kaip
pats savęs, nes didžiausius savo priešus tu savyje nešioji. O
dar vėliau to Lietuvą sumedžiojusio jėgerio apšauktas gir-
tuokliu ir išdaviku, ėjau išpažinties: žmogus iš viso nieko


negali išduoti, tiktai pats save... Bet gyvenimas parodė, kad
ir su tomis išvadomis gerokai paskubėjau. Tikrumoje apie
žmogų visą tiesą galima pasakyti tik tada, kai jis mažiausiai
kelis metus paguli žemėje. Tačiau ir tokio nuoširdumo niekas
nepastebėjo, nes tada visiems buvau labai reikalingas. Atpil-
das atėjo daug vėliau ir ne iš tos pusės, iš kurios laukiau.

Tačiau esmė ne čia. Besiruošiant mitingui galutinai iš-
aiškėjo, kad nuo pat pirmos dienos mūsų iniciatyvinės gru-
pės narių nesieja jokia bendra idėja, joks bendras tikslas.
Klyksmas apie Lietuvos laisvę buvo tik paprasčiausia, nie-
kieno nereguliuojama kova už valdžią. To nebūtų įvykę, jei
ant netvarkos bangos iškilusius patriotus būtų vienijęs šioks
toks, kad ir knyginis, dvasingumas. Pirmieji tą tuštumą pa-
juto įvairaus plauko persivertėliai ir masiškai plūstelėjo į Są-
jūdį, galutinai mūsų idėjinę mažakraujystę, atskiedę karje-
rizmo ir prisitaikymo šlapimu. Tie prielipos netikėjo nė vie-
na mūsų deklaracija, tačiau jų antraštes išmoko mintinai. Jie
instinktyviai jautė - artėja katastrofa, todėl kiekvienas sten-
gėsi užsiropšti ant kuo didesnės valstybės laivo nuolaužos,
pasiglemžti ją po savimi ir nuspardyti kitus, kad jo pasi-
rinktas plūduras nebūtų per daug apkrautas.

Vieningi ir aukotis pasiruošę buvo tik eiliniai prasčiokė-
liai. Jiems mes ir stengėmės, todėl nutarėme Vingio parke
pirmą kartą viešai iškelti trispalvę vėliavą. Tai buvo labai
rizikingas žingsnis, todėl apsidrausdami kartu su ja ruošė-
mės iškelti ir TSRS bei LTSR valstybines vėliavas. Tą žingsnį
padaryti mums mirtinai buvo reikalingas oficialus LKP CK
atstovas arba didesnis viršininkas.

Telefonu R.Songaila prižadėjo „jauniausiąjį ir mažiausiai
atsakingą" CK sekretorių S.Giedraitį, bet tas vyras išsigan-
do ir neva susiruošė į Maskvą. Paskutinę dieną jį pakeitė
V.Astrauskas, bet ir tas virptelėjo ir pasiprašė į televiziją.
R.Songaila manęs atsiprašė:

- Kaip nors apsieisit ir be mūsų, - mandagiai pakilo ir
palydėjo pro duris, tačiau koridoriuje mudu sutikom A.Bra-
zauską.


- Tu rytoj nieko neveiki, tu rytoj ir nueik pas juos, - pasa-
kė pirmasis sekretorius su aiškia nepagarba Algirdui.

- Bet aš turiu eiti į televiziją, - išsigando Brazauskas.

- Už tave nueis Astrauskas.

Tik gerokai pasimuistęs, Algirdas pagaliau sutiko.

- Jis man už praeitą mitingą negali dovanoti, - kažkodėl
pasiteisino ir davė suprasti, kad bendravimas su mumis to-
kiam dideliam veikėjui yra gana sunki organizacinė nuobau-
da.

Kitą dieną A.Brazauskas buvo labai punktualus ir korek-
tiškas. Jis pas mus atėjo pėsčias. Mes jį pasitikom su gėlyte
ir nusivedėm į pakylą, bet mus apšovė Saugumo vyrai. Iš
A.Čekuolio sužinoję visus mūsų planus, jie nuo visų labai
aukštų flagštokų nukirpo trosus. Vėliavų kėlimas pakibo ore.
Tik tą akimirką, supratęs kokių tai specialistų darbas, prisi-
miniau, kodėl taip paslaptingai šypsojosi L.Šepetys, davęs
mitingui leidimą. Bet ir čia mes radome išeitį. Keli alpinistai
sutiko vėliavas nuleisti nuo estrados stogo.

Bet vėl nesėkmė:

- Trijų negalim, per platu. Reikės dviejų dvylikos metrų
vamzdžių arba karčių. Su tokiu svoriu neįmanoma balan-
suoti.

- Užteks vienos vėliavos, - pasakiau V.Musteikiui. - Jie
prisivirė putros, jie tegul ir srebia, - mane pykino toks šlykš-
tus ir smulkmeniškas valdžios vyrų nesąžiningumas.

Mūsų vėliavos buvo labai didelės, po keturis metrus ant
aštuonių. Skaudžiausia būtų buvusi trispalvės netektis. Ga-
vęs specialų leidimą, A.Žebriūnas ją pasiuvo kino studijoje,
kaip būsimo filmo rekvizitą, „kurį panaudojus būtinai pri-
valote grąžinti". Taip buvo įrašyta leidime. Neatsižvelgda-
mi į tokius reikalavimus, abudu vėliavos galus prikalėme
prie dviejų kartelių, o medžiagą sušukom tik ant vienos, kad
krisdama antroji išskleistų visą audeklą.

- Jūs,vyrai, stebėkit mane, - pasakiau alpinistams. - Kai
baigsiu įžanginį žodį ir pakelsiu ranką, tada ir nuleiskit.


Efektas buvo stulbinantis. Vėliava nukrito tarsi iš dan-
gaus. Žmonės pradžioje nieko nesuprato. Kraštiniai ėmė plo-
ti, pradėjo stotis, kilo ovacijos ir stichiškai pasigirdo pirmie-
ji himno žodžiai. Stebėjau savo kolegas. Jiems tai buvo ne-
paprasta staigmena. Daugelis ašarojo, glėbesčiavosi, o aš ki-
tą dieną laukiau bausmės. Bet valdžia tylėjo kaip užlopyta,
nes suprato, kad savo kvailu elgesiu tik patobulino mūsų
mitingo scenarijų.

- Tėveli, tu buvai nepakartojamas, - kitą dieną čiauškėjo
mano dukra, o aš pats apie tai net nepagalvojau, nebuvo ka-
da, tiktai dienoraštyje įrašiau: jeigu mes dažniau galvotume
apie tai, ką turime, su kuo gyvename ir mokėtume tuo turtu
džiaugtis, būtume kur kas laimingesni ir galėtume žymiai ge-
riau gyventi, bet kažkodėl mes savo mintis dažniausiai su-
kaupiame į tai, ko neturime ir ko mums trūksta, todėl nemąs-
tome, tiktai verkšlename, kol pasijuntame labai nelaimingi...

- Tėveli, tu neįsivaizduoji...

Tik po kelių panašių priminimų prieš akis iškilo žmonių
jūra. Tokiai miniai niekada nevadovavau. Pakeliu ranką, nu-
krinta vėliava, pamoju kita, visi nutyla, linkteliu galva, išei-
na oratorius... Nuo tų vaizdinių per mano nugarą perbėga
šiurpas. Man truputėlį gėda. Kadangi mitinge dalyvavo vi-
sa mūsų šeima, man pasidaro dar nesmagiau, man rodosi,
kad per daug užsišaukiau, bet jau aiškiai matau ir prisime-
nu, kaip prie manęs prieina moterys ir prašo:

- Leiskite prie jūsų prisiliesti, jūs - šventas žmogus...
Ypatingai įkyri viena, tautiniais drabužiais apsirengusi

ir ant galvos susisukusi dvigubą didelių kasų gandralizdį.

- Motin, ar tikrai taip buvo? - klausiu žmonos.

- Ai, - numoja ji ranka. - Visko ten buvo. Padarei savo
darbą ir tiek.

Bet, pasirodo, nepakartojamus žmones nebūtina kartoti,
juos galima mėgdžioti, iš jų galima pasišaipyti, jiems galima
pavydėti ir neapkęsti. Kai vidutinybė neturi jokio argumen-
to, ji dar gali keiktis, meluoti arba pakikenti į kumštį bei už-


siundyti kitus. Aptariant mitingo rezultatus, stebėjau, kaip
Landsbergis ilgai kikeno pats sau, taip sakant, moraliai ruo-
šė save, kol pagaliau pragydo:

- Ar norite išgirsti pletkelių apie V.Petkevičių? - šneka,
šniaukroja, kikena, o kiti nieko negali suprasi, kol V.Čepaitis
iššifruoja sumanymą. Abiem nuo to nepaprastai linksma.

Kitą dieną vėl:

- Ar norite paklausyti, ką mūsų priešai šneka apie kolegą
Petkevičių? - ir vėl ne tiek priešus „mausto", kiek juodina
mane, bet jau kikena ne tik Čepaitis, Čekuolis, bet ir su hu-
moru susipykęs Zigmutis.

Aš puikiai supratau, kur suka tas pilietinės klausos netu-
rintis muzikantas, tačiau draugai mane ramina:

- Argi tau prilips?

Man neprilipo, bet tokiu būdu buvo pripratintos Inicia-
tyvinės grupės narių ausys, kad Petkevičių galima „maus-
tyti" negavus atitinkamos grąžos. Antra, vyriausiasis Sąjū-
džio intrigologas susirado patogią laktą dergti kitus ir iš-
vengti tų nešvarumų, kuriais drabstėsi pats.

Trečiąjį posėdį, užlėkęs ant savo pamėgtos kartelės, jis
vėl utinėjosi:

- Kauno komsomolcai siūlo Petkevičių išrinkti CK sekre-
toriumi.

Ilgainiui intrigologu-muzikologu pasekė Vaišvila, Tom-
kus, Medalinskas ir dar keli žindukai, kurie šaipydamiesi
nežiūrėjo jokios esmės, jiems tiesiog buvo labai malonu taip
arogantiškai elgtis su pripažintu „asu".

Protestuodamas prieš tokį visuotine tyla įteisintą Land-
sbergio chamizmą parašiau grupei laišką, bet nesulaukęs po-
sėdžio, perdaviau jį Č.Kudabai, kad jis perskaitytų jį viešai,
o pats išvažiavau į kaimą skaityti naujausio romano korek-
tūrų. Profesorius pasitarė su J.Marcinkevičiumi ir per jo ran-
kas sugrąžino mano pareiškimą atgal.

- Seni, pakentėk dėl bendro reikalo, - buvo pirmieji poeto
žodžiai.


- Visų pirma, tokio bendro reikalo - įžeidinėti žmogų -
nėra, todėl gerai įsiklausyk, ką ta grupelė daro, kaip šnekasi
su J.Bulovu, M.Lukšiene, su tavimi, kaip jie elgiasi su V.Bub-
niu ir A.Žebriūnu, daugiausiai padirbėjusiu ruošiant mitin-
gą. Jie prieš mus užsiundė K.Sają ir S.Gedą.

- Tačiau mes tylim.

Tylėjimo Justinas mokė ne tik mane, jis net eilėraštį para-
šė, kad „tylėjimas yra kalba". Bet kai spauda pradėjo rašyti,
kad Justinas Marcinkevičius yra perspektyviausia ir labiau-
siai priimtina kandidatūra į Prezidentus, Landsbergis su sa-
vo klika ir jam pritaikė apynasrį. Vienoje iš „Neringos" res-
torano transliuojamoje laidoje du bibliniai išrinktieji tarp iš-
rinktųjų - T.Venclova ir dirbtinai organizuotas bei užsienin
iškištas disidentas A.Štromas, - žiaumodami dešreles, ėmė
visai Lietuvai postringauti apie J.Marcinkevičiaus kūrinį „Pu-
šis, kuri juokėsi" ir be kita ko pasakė, kad ši apysaka parašy-
ta pagal KGB užsakymą ir kad pats poetas aktyviai bendra-
darbiavo su šia organizacija.

štai tada Justinas išsigando kaip reikiant.

- Tai baisus melas, - skundėsi jis.

- Žinau, - atsakiau.

- Ką aš jiems pikta padariau?

- O tą, kad tu iš tikrųjų būtum neblogas Prezidentas.

- Bet aš nenoriu juo būti.

- Už tai Landsbergis labiau nei š... to nori.

- Nejaugi jis toks niekšas?

- Ką, Justinai, dabar atėjo ir tavo eilė pakentėti dėl „ben-
dro reikalo".

Jis daugiau šia temą su manimi nekalbėjo, o aš nesutilpau
savam kailyje. Tylėjimas - kalba ir kalba - tylėjimas! Viešpa-
tie, iš kur tokios mintys atsiranda doro žmogaus galvoje savo
bailumui pateisinti?! Pasirodo, visa inteligentija tylėdama kly-
kė, protestavo, o mes jos neišgirdom. Tuo tarpu kaip tik to-
kioje, nusikaltimą primenančioje tylėjimo aplinkoje brendo ir
bujojo „Juodojo scenarijaus" pasėta sėkla, kol išaugo į visuo-


tinę nelaimę arba istorinę bausmę visai Lietuvai.

Pajutę rimtesnę bėdą, pas mane atskubėjo nuolatiniai
J.Marcinkevičiaus advokatai - A.Baltakis ir A. Maldonis.

- Petka, reikia ką nors daryti, tu žiūrėk kaip užsipuola ir
įžeidinėja Justiną. Tu visą tą reikalą gerai žinai.

- O jūs? Juk kartu mokėtės, vienam bendrabučio kamba-
ryje gyvenot, rašytojams vadovavot...

Straipsnį parašiau. Ir ne vieną. Esmė ta, kad savo laiku
universitete susikūrė gana įdomus, bet žydiškai įžūlus stu-
dentų būrelis, kuris leido savo ranka perrašomą laikraštuką
„Figos lapas". Pirmojo numerio viršelyje buvo nupiešti Ado-
mas ir Ieva, savo veidus prisidengę figos lapais, o visa kita
palikę skaitytojo smalsumui. Tame leidinuke aktyviai reiš-
kėsi T.Venclova, Aukščiausiojo teismo pirmininko A.Liko
sūnus, Sniečkaus augintinis A.Štromas, vyresnioji Paleckytė
ir dar keli įžymių tėvų vaikai. Jie gana taikliai „maustė" to
laiko literatūrą, politiką ir kultūrą.

T.Venclova vadino savo tėvą netalentingu raštininku, gra-
fomanu, o apie TSRS rašytojus įrašė tokį sakinį: „Sąjungoje
yra tik vienas padorus rašytojas - I.Erengurgas, - ir tas pats
žydas". Vertė jis tenai „kabakiškąjį" Sergiejų Jeseniną... Žo-
džiu, užsiėmė jaunatvišku literatūriniu chuliganizmu... ir tiek.

Reikalas pasisuko į blogąją pusę tada, kai tas studentiš-
kas voliuntarizmas ar bohema nukeliavo į Dailės institutą.
To „gaisro" gesinti į jį nuvyko komjaunimo CK sekretorius
A.Ferensas. Susitikime su studentais jis visai be reikalo įsi-
vėlė į tuščią ginčą, ėmė būsimus dailininkus kritikuoti už
siauras kelnes, barzdas ir kitokį nekomjaunuolišką elgesį.
Tarp studentų ir oratoriaus atsirado pikta ir pašaipi įtampa.
Staiga S.Krasauskas gana grubiai riktelėjo:

- Atsisuk!

Ferensas atsisuko. Virš jo galvos kabėjo K.Markso por-
tretas.

- Matai, ir tavo vadas su barzda, - iš salės pasišaipė R.Kal-
pokas.


Susitikimas nutrūko, A.Ferensas parašė skundą. Kažkie-
no rūpesčiu jis pateko į Maskvą. Atsirado ir daugiau sava-
norių aktyvistų, norinčių padėti Dailės institutui pakilti į rei-
kiamą lygmenį, todėl KGB gavo nurodymą surinkti visą me-
džiagą. Jie tai padarė labai sąžiningai ir, nematydami dide-
lio kriminalo, perdavė ją komjaunimo CK, kol pagaliau byla
per kelias rankas nugulė ant mano stalo. Todėl su visa atsa-
komybe galiu pareikšti: niekas toje byloje nenukentėjo, gal
tik vienas A.Tarabilda, metams pakliuvęs į armiją, ir A.Štro-
mas, netekęs Sniečkaus globos.

Labiausiai savo nepaklusniuosius vaikelius gynė rašyto-
jas A.Venclova ir LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininkas
A.Likas. Pirmasis net susirgo ir pateko į ligoninę. Tik vienas
J.Paleckis man pasakė:

- Tu - komjaunuolis ir ji - komjaunuolė, elkis kaip liepia
tavo komjaunuoliška sąžinė.

Visas turgus baigėsi A.Sniečkaus kabinete.

- A girdi, kaip?

- Talentingi, savam kailyje nesutelpantys ponų vaikai.
Jiems raškažis uodegas drasko, sekretoriau, - atsakiau gerai
apgalvotu ir su bičiuliais ne vieną kartą aptartu sakiniu.

Sekretorius ilgai žiūrėjo man į akis ir labai rimtai paklausė:

- Jie kiek nors pavojingi?

- Ne. Gal tik tiek, kiek susitupėję duos Lietuvai nemažai
naudos.

Mačiau, kad tokiu atsakymu sekretorius buvo labai pa-
tenkintas. Jam nereikėjo tardyti aukštų valdininkų, juos baus-
ti ir aiškintis su dar aukštesniais, todėl paskyrė mane iš Mask-
vos atvykusios komisijos vertėju.

- Aš tavęs nemokysiu, ką jiems reikia versti ir ko nerei-
kia. Tu, pasirodo, ir taip žinai, - pasakė man. - O tu, drauge
Ferensai, gaidys, persenai komjaunime. Tau reikia kur nors
už save senesnius pavarinėti. Popierius - į archyvą. Spaudai
- nė vieno puslapio, jie ir taip persistengė.

Jeigu šiandien T.Venclova nevaizduotų labai didelio di-


sidento ir kankinio už Lietuvos kultūrą, paskutinių žodžių
nerašyčiau. Žmogus, perdavęs man bylą ir negavęs kaip rei-
kiant pasireikšti, piktai pasakė:

- Ničego novogo. Miatež žydovstvujuščich molokososov.

- Betgi Venclova!

- Jo močiutė žydė. Pagal jų įstatymus nesvarbu, kas tė-
vas. Jei motina žydė, vaikai irgi žydai. Todėl tas memzeris
jų labai vertinamas.

- Betgi tėvas!

- Tėvas kaip tėvas, išgyvena, su infarktu vaduojasi, o vi-
sa sūnelio aplinka - žydiška, ten lietuviškumu net nekvepia.
Jis dirba su jais ir jiems. Jeigu pats rašinėji, patariu per daug
nesigilinti, - taip kalbėjo pranašas su antpečiais ir ne nuo
Sinajaus kalno.

Vėliau tas konfliktas tarp T.Venclovos aplinkos ir Lietu-
vos rašytojų išaugo iki tiek, kad Tomas du kartus stojo į Ra-
šytojų sąjunga ir abu kartus buvo „užbolotiruotas". Jo abst-
rukciją organizavo superidėjinis mūsų pirmininkas A.Bie-
liauskas, kuris labai dažnai supainiodavo valstybinę rašyto-
jų kišenę su savąja. Dalindamas gyvenamąjį plotą, jis pasi-
skyrė sau net du butus: vieną - buičiai, o kitą - kūrybai. Ten
ir gimė jo literatūriniai šedevrai, kuriuos T.Venclovos aplin-
ka pakramsnojo kaip reikiant. Štai ir visa konflikto esmė,
kitokia mano atmintyje neišliko. Septyni kambariai su tru-
pučiu ir puiki sodyba prie Lakajos. Juk verta už tai pakovo-
ti. Kankiniai reikalingi ne tik disidentams, nors dabar A.Bie-
liauskas teisinasi, kad jam visą šį turtą K.Kairys įpiršo per
jėgą, o jis niekaip negalėjo atsisakyti tos Ministro Pirminin-
ko pavaduotojo jam parodytos malonės.

Tapęs LKP CK ideologiniu sekretoriumi ir Išvažiuojamo-
sios komisijos pirmininku, L.Šepetys man pasigyrė:

- Aš pasirašiau leidimą T.Venclovai išvykti į užsienį. Tai
pirmasis tokios rūšies mano parašas. Vis vien jis čia nepri-
taps - trys žmonos ir visos žydės. Greitai tokiai prabangai
pinigėlių neužteks.


Dar nuo savęs pridėsiu: beveik visos skyrybos buvo ap-
mokėtos „tėvelio-grafomano" pinigėliais, dėl kurių genialiam
sūnui irgi buvo verta pakovoti. Viename tokių skyrybų epi-
zode dalyvavau ir aš, kai ponia Venclovienė-Ogaj, o gal kita,
prie rimto liudininko atidavė uošvio buto raktus už pažadė-
tus vienuolika tūkstančių. Tai asmeniškas besiskiriančiųjų rei-
kalas: kaip mokėjo, taip gyveno, kiek sugebėjo, tiek užgyveno
ir tiek pasidalino. Tačiau mane, kaip patriarchalinės šeimos
atstovą, stebino toks nepaprastai šaltas, pirkliškas kažkada
vienas kitą mylėjusių žmonių išsiskyrimas. Jie tik derėjosi už
kažkada vienas kitam suteiktas paslaugas. Jausmai, bendro
gyvenimo sentimentai tiems žmonėms tarsi neegzistavo.

Kai kalba pakrypo į literatūrą, vėlgi supratau, kad svar-
biausias tos biznieriškos, gal amatininkiškos aplinkos prie-
šas buvo ne jiems pakenkęs A.Bieliauskas, aršus moralistas
ir mėgėjas žmonai aplamdyti šonus, bet E.Mieželaitis, nepa-
prastai taikus ir bohemiškas žmogus. Ginčo esmė ta: kas ką
sukūrė - ar vertėjas Brodskis „padarė" poetu E.Mieželaitį, ar
poetas Mieželaitis savo poezija ištreniravo vertėją Brodskį?

Šis nedoras ginčas su įvairiomis variacijomis tęsiamas ir
šiandien: „už balos" E.Mieželaitį dergia disidentai žydai už
tai, kad jis kažkada atsisakė Brodskio paslaugų, o namuose
jiems talkininkauja V.Kubilius ir S.Geda už pažadus pasta-
rąjį iškelti Nobelio premijai, kaip naujausią lietuvių poezijos
perlą, kaip atsvarą mieželaitiškai eilėdaros mokyklai. Dar
nieko neįvyko, o tas prasčiokėlis jau blūdija ir kalbėdamas
telefonu prisistato, kaip būsimasis laureatas.

Svečiuodamasis Amerikoje susipažinau su literatūrolo-
gu Rimvydu Šilbajoriu. Jis „Metmenims" redagavo S.Gedos
interviu, pasiklausė ir mano nuomonės.

- Už ką S.Geda taip nekenčia Mieželaičio?

-  Galbūt už tai, kad jis be eilės išrūpino Gedai butą ir
buvo jo dukters krikštatėvis.

- Negali būti! Štai ką jis rašo: „Mieželaitis - joks poetas, tai


fontanas, trykštantis turgaus aikštėje." Aš jį bandžiau perkal-
bėti, gal, sakau, parke, miesto aikštėje?.. Ne, tik bobturgio vi-
duryje. Kodėl lietuviai rašytojai taip nekenčia vienas kito?

- Kuo čia dėti lietuviai? Gedai iki to žmogaus septynis me-
tus bėgti apdrėbtais kulnais ir nepasivyti. O pats ką manai?

- Nežinau, jie labai skirtingi poetai, tiesiog nepalyginami.

- Prie to reikia pridėti lietuvišką pavydą ir nenumaldo-
mą norą iškilti virš kitų.

- Dabar man viskas aišku. Bet Gedos agresyvi mąstyse-
na, jo įžūlus charakteris netinka jokiam bendravimui su žmo-
nėmis.

- O su čigonais?
Jis nusijuokė.

- Gal čia yra kažkiek tiesos, bet aš jos nepagaunu...

Bet gana tų nukrypimų, mano rašytojiška pareiga - su-
grįžti į Sąjūdį, kuriam mitingai tapo pagrindine veiklos for-
ma. Jie vyko visur. Mitingavo studentai, valdininkai, moks-
lininkai, rašytojai ir namų šeimininkės. Štai prieš mane guli
viena tokia klasikinė jų rezoliucija, kuri reikalauja „...atimti
iš A.Brazausko garbingą Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Al-
girdo vardą..." Apačioje - 27 parašai. Tas visuomeninio
klyksmo protrūkis kartais atrodė labai juokingas, o kartais
labai skaudžiai žeidė visai nekaltus žmonės, tačiau įsisiūba-
vusios minios niekas ir nemanė pristabdyti. Kiekvienas sa-
vanaudis, kaip tada buvo madinga sakyti, kylantis politikas,
tik pilstė į užsiplieskusią ugnį gerai žibalu sulaistytas pamaz-
gas. Jeigu tuo metu Sąjūdžio vadovai būtų su žmonėmis kal-
bėję dalykiškai, su šiokia tokia ateities vizija ir pagarba kita-
minčiams, įvykiai būtų pakrypę kur kas žmoniškesne linkme.

Tik užbaigę vieną, mes ėmėme ruošti kitą mitingą. Aš vėl
atsidūriau generolo Eismunto kabinete prašyti naujo leidimo.
Išklausęs mano samprotavimus, jis netikėtai pasiūlė man at-
sistatydinti iš Sąjūdžio „vadovų" V.Landsbergio naudai.

- Jūs - partijos narys, žinomas rašytojas, kam jums to
reikia?


- Visų pirma, aš - ne vadovas, be to, man nieko nereikia,
bet jūs privalote suprasti, kad viskas „eina šaibom", imperi-
ja griūva. Nejaugi tamsta manai, kad Sąjūdis - vieno žmo-
gaus prasimanymas?

- Aš taip nemanau, todėl ir siūlau.

- Jūs galvojat su savo žmonėmis dar ką nors pakeisti?
Bijokit Dievo.

Jis mandagiai nurijo tą kaltinimą kaip asmeninį įžeidi-
mą, ir vėl pradėjo iš tolo:

- Jūs per daug kategoriškas, turite oratoriaus talentą. Vie-
nas jūsų neatsargus žingsnis gali žmones nuvesti bala žino
kur.

- Aš atėjau prašyti leidimo mitingui, - atsakiau genero-
lui. - Mūsų yra trisdešimt penki, jie ir nuspręs, kas turi va-
dovauti.

Į tuos mano žodžius jis taip keistai nusišypsojo, kad man
pasidarė nejauku... Maždaug: žaisk, žmogeli, žaisk, kol aš
tau leidžiu, bet neužsimiršk... O paskui pakeitė pokalbio
kryptį:

- Landsbergis ramesnis, inteligentiškesnis, jis blogas ora-
torius, kalba neaiškiai, neapibrėžtai, labai neišvaizdus... Jūs
negalvokit, mes turim puikią informaciją ir netgi kai kurią
jūsų posėdžių medžiagą, - lyg tarp kitko prasitarė generolas.

Tu pats apie save susirinkai tokį šiukšlyną, tu ir galvok,
ką su juo nuveiksi. Buvau net pasiruošęs V.Lenino citatą,
kad Čeką į savo gretas privilioja pačius niekšingiausius vi-
suomenės elementus, bet susilaikiau. Mane apėmė neviltis.
Veikėjas, užimantis tokį svarbų postą, netgi tokiu atsakingu
metu lieka ištikimas savo ydingai taisyklei ir kilniems tiks-
lams bando prisipratinti patikrintą bilduką, o su normaliu
žmogumi neranda kalbos. Juk tai pagrindinė visos tavo sis-
temos yda! - veržėsi protestas, - Na, ir pasiusk, žlugdyk tu
su tuo savo Landsbergiu Sąjūdį, tik duok leidimą, o mes dar
pažiūrėsim... Iš tokių generolo užmačių mane ėmė juokas,


bet kaip tada aš klydau! Juk iš tiesų tas generolo pasirinktas
žmogus jo užduotį atliko kuo puikiausiai!

Paskui mudu prisiminėm bendrą mokslą 4-oje Kauno ber-
niukų gimnazijoje. Jis buvo pionierius, aš - komjaunuolis ir
netgi jam vadovavau. Po tokios lyrinės pertraukėlės Eismun-
tas triženkliu telefonu surinko 420. Turiu neblogą regimąją
atmintį, todėl supratau, kad skambina L.Šepečiui.

- Jie sutinka mitingą pravesti Vingio parke, o ne Gedimi-
no aikštėje. Mes neprieštaraujame. Antrąjį klausimą spręs-
kite patys.

Džiaugiaus, kad viskas taip gražiai nuskilo, todėl neat-
kreipiau dėmesio į tą „antrąjį klausimą". Paširdžiuose kir-
bėjo kažkokia savisaugos nuojauta: kodėl generolas pasirin-
ko Landsbergį, juk tarp mūsų yra tiek daug už jį padoresnių
ir protingesnių žmonių?

Sugrįžęs pas L.Šepetį, vėl išgirdau tą pačią dainą. Rūpes-
tingai uždaręs duris ir apsidairęs savo kabinete, ideologinis
vadas pokalbį pradėjo Eismunto žodžiais:

- Kam tau to reikia?.. Yra ramesnių... Inteligentiškesnių...
Tai buvo įžeidimas.

- Inteligentiškesnis, kad valgydamas prisitrupina barzdą
ir čepsi ant viso kambario?

- Baik ožiuotis, juk pats neblogiau už mane viską supran-
ti. Pameni, kaip atsisakei su juo važiuoti į Indiją? O kas pasi-
keitė. Nieko. Jis mūsų, patikrintas žmogus.

- O aš jau nebe mūsų? - mes visada kalbėdavomės labai
familiariai. - Neimkit žmogaus iš Eismunto šiukšlyno, įklimp-
sim visi.

- Kaip Indijoj? - pasišaipė jis.

Buvo toks atvejis, kai man pasiūlė būti delegacijos vado-
vu, o aš nesutikau:

- Su Landsbergiu nevažiuosiu, tuo labiau, jam nevado-
vausiu.

Vietoj manęs vadovu paskyrė CK instruktorių Alfredą


Serbentavičių, labai tvarkingą, linksmą žmogų, kuris Kal-
kutoje mane įspėjo:

- Tu nelabai sklaidykis su savo doleriais. Man viską prane-
ša.

- Mano doleriai legalūs, aš juos gavau čia už kelis savo
kūrinėlius, o tam knysliui pasakyk, kad rasiu būdą kaip jį
apraminti.

Tokia proga pasitaikė labai greitai. Grįžtant namo, pro-
fesorius prisipirko kelis šimtus „Mumijo" buteliukų ir iškai-
šiojo juos po delegatų lagaminus. Aš nuo tokios kurjeriškos
paslaugos atsisakiau:

- Eugenija Šinkūnaitė įrodė, kad tas stebuklingasis „Mu-
mijo" yra susifermentavęs šikšnosparnio šūdas. - Tyčia kal-
bėjau grubiai.

- Na ir kas? Mūsų pinigais vienas flakonėlis čia kainuoja
36 kapeikas, o Vilniuje - 60 rublių. Tau visa kelionė atsipirks.

Mane pritrenkė toks nepaprastas profesoriaus gobšumas,
tas jokios savigarbos neturintis kapeikoliubovo šūdeliavimas,
todėl grąžinau atgal jo buteliukus ir prie visų pasakiau:

- Vyruli, neieškok šiknoj smegenų, o už dolerius aš ir be
tavęs atsiskaitysiu. Per daug nebildėk.

Tada daug kas netikėjo tais mano žodžiais, o dabar, kai
jis dėl supuvusio tvartelio drebina visą Lietuvą, tikėti ar ne-
tikėti jau vėlu. Ponas profesorius jau milijonierius, taip sa-
kant ne tik KGB, bet ir mafininkų gerai patikrintas žmogus.

Jei sąžiningai, ir aš buvau įsivėlęs ir į tą nelemtą Kačergi-
nės tvartelio istoriją. Kai CK privertė Ministrų Tarybą „iš-
imties tvarka" grąžinti Landsbergiams nekilnojamąjį turtą,
pas mane atbėgo Vytautas Sedelskis, Kauno regiono vaisti-
nių viršininkas.

- Vyteli, tu gerai pažįsti Landsbergį. Paprašyk jo mūsų
vaistinės neišmesti į gatvę. Mes nusipirkom Alytaus namelį
ir po mėnesio kito į jį viską perkelsim.

- Jei aš paprašysiu, tas kapeikoliubovas viską padarys
priešingai. Ieškokis pagalbos kitur.


Kur tik nebėgo V.Sedelskis, bet visur atsimušė į sieną.
Vaistinę išmetė į gatvę. Dar daugiau, vaistininkai buvo pa-
duoti į teismą todėl, kad „patriarchas" verandoje nerado še-
šių metrų ąžuolinio suolo, kurį buvo palikęs prieš karą. Pa-
lyginus su juo, vaistininkės tvartelis savininkams pasirodė
ištisas tiirtas, patriotinis Klondaikas, o penkiasdešimt metų
darytas remontas, žmonių triūsas buvo pripažintas kaip mo-
kestis už nuomą.

Išėjus iš L.Šepečio kabineto su to pirkliuko „inteligentiš-
kumu", prie manęs pristojo J.V.Paleckis, o kitą dieną to pa-
ties manęs paprašė ir R. Songaila. Štai tik kada galutinai su-
pratau, kad viskas stumiama kur kas rimtesniu keliu. Man
jau reikėjo išsisukinėti:

- Nuo kada jums parūpo Sąjūdžio kadrai?

Ir štai Iniciatyvinės grupės eiliniame posėdyje pasirodė
visas švytintis Landsbergis ir pareiškė:

- CK nutarė, kad Sąjūdžiui vadovaučiau aš, todėl ir mi-
tingą vesiu aš.

Jam tučtuojau pritarė V.Čepaitis, Z.Vaišvila ir, aišku,
A.Čekuolis. Šiek tiek paabejojusi, grupė dėl „bendro reika-
lo" nubalsavo jo naudai, o profesorius, pasijutęs padėties
šeimininku, tučtuojau savo veiklą pradėjo nuo smulkių in-
trigėlių:

- Gerbiamasis poete, - kreipėsi jis į S.Gedą, sėdintį kitoje
stalo pusėje. - Jūs paklauskite Petkevičių, ar jis kalbės šita-
me mitinge?

Posėdžio dalyviai išsižiojo, nes Landsbergis sėdėjo šalia
manęs, o Sigitas, tas niekad neišsipagiriojantis taurumo, jaut-
rumo ir poetinės nuovokos kukurdvelkis, persivėrė per sta-
lą ir kvėptelėjo ką palieptas:

- Vytai, tu mitinge kalbėsi?

Po tokios „išdaigos" visi mano bičiuliai tylėjo lyg užlo-
pyti ir, nuleidę galvas, ieškojo po stalu ko nepametę. Ardėsi
tik vienas A.Medalinskas, gerokai pavėlavęs į Landsbergio
rėmėjų šutvę.


Vos tik CK įpareigotas profesorius ėmė ruošti rugsėjo 23
dienos mitingą, tuoj prie jo prilipo visas V.Čepaičio „mono-
litas". Vienas Juozaitis dar laikėsi atokiau. Štai nuo tada ši
agresyvi prielipų grupė ir pradėjo eksploatuoti Eismunto
įstaigos pamėtėtą „nepaprasto Landsbergio inteligentišku-
mo" mitą, o būsimasis mitingo vadovas kiekvieną posėdį
užbaigdavo savo įprastu intelektualiu kikenimu ir nekaltais,
jau ne vien mane įžeidinėjančiais juokeliais. Taip „bendras
reikalas" pavirto mažos, gerai organizuotos ir iš šalies pui-
kiai informuojamos grupelės spaudimu daugumai, kuri tylė-
jo ir gynėsi kolektyviniu mandagumu. Taip buvo pagimdyta
„Juodajame scenarijuje" numatyta „agresyvioji mažuma".

Aš nenusiraminau ir kreipiausi į A.Brazauską, taip sa-
kant, į geriausią savo draugą, tačiau jis viską nuneigė ir kaž-
kodėl pasiūlė už tą nešvankų melą išgerti viskio su kava.

- Teisingai, buvo toks biuro posėdis. Eismuntas nušvietė
esamą padėtį ir mums pasiūlė ateityje remti jo palaikomą
kandidatūrą, - sąžiningai prisipažino CK sekretorius S.Gied-
raitis ir papasakojo kelias labai intymias smulkmenas, kad
KGB per savo žmones jau valdo Sąjūdyje situaciją.

- Na, o Brazauskas?

- Jis pritarė tai idėjai.

Nenuneigė to fakto ir kitas biuro narys V.Astrauskas, ta-
čiau į jokias smulkmenas nesileido, o aš vis dar netikėjau
tokia išdavyste.

- Jūs mus puolate, o mes ginamės, - teisinosi senas mano
bičiulis, iškeitęs kiek paaštrėjusią mūsų draugystę į Eismunto
padailintą ir iškvėpintą visuotinę nelaimę.

Paskutinis apie Landsbergio inteligentiškumą prabilo tuo-
metinis vidaus reikalų ministras arba „juodasis pulkininkas"
S.Lisauskas. Kai po mitingo įsiutusios minios buvau įstum-
tas į jo kabinetą, atrodžiau lyg kalėdinis žąsinas: apipešio-
tas, nuplėšta rankove ir šlapias lyg iš linmarkos ištrauktas.
Ministras su didžiule Maskvos ir vietine svita stebėjo aikš-
tėje apsuptus žmones ir gėrė kavą.


- Kaip čia patekai? - nustebo jis. - Aš skambinau Land-
sbergiui.

- Gedimino aikštėje bręsta riaušės. Jis minios bijo ir ne-
moka su ja susitvarkyti, todėl paskambino man. Kuo grei-
čiau likviduokit kordoną, išleiskit ten mirkstančius žmones,
nes už tolesnes pasekmes neatsakau.

- Kad tau ir nereiks. Dabar jūsų susibėgimui vadovaus
Landsbergis, - atsakė dar viena labai inteligentiška asmeny-
bė ir pridėjo: - Taip nutarė CK.

Dar vėliau, kai pagaliau mes išsiaiškinom, kad V.Čepai-
tis tikrai infiltruotas į Sąjūdį, net dabartinis čečėnologas A.En-
driukaitis viešai perskaitė KGB instrukciją: „Akcentuoti vi-
sus dešiniųjų pasisakymus, nukreiptus prieš spaudos ir žo-
džio laisvę, kuo daugiau per televiziją rodyti minią, skan-
duoti - Landsbergis, Landsbergis! Šitaip bus opoziciškai nu-
teikta arba neutralizuota pažangi inteligentija". Štai iš kur
šalia negirdėto inteligentiškumo atsirado ir negirdėtas su-
perpatriotizmas, štai kas pamokė čepaitininkus skaldyti tautą
vieno „gerai patikrinto" asmens labui, kuriam pataikaujanti
bažnyčia net prisegė „mesijo" titulą.

Paklusdami tai nesąmonei, daugelis tikrų patriotų pasu-
ko KGB nurodytu keliu. Dabar jau sunku atrinkti, kas buvo
teisus ir kas neteisus, tačiau tas procesas buvo nuolat gilina-
mas. Tam buvo sunaikintas Sąjūdis kaip saviveiksmis judė-
jimas ir paverstas pastumdėlių organizacija, aklai veikian-
čia ir vykdančia bet kokią landsbergininkų provokaciją.

Nežinau, iš kur A.Endriukaitis, irgi labai įtartinas žmo-
gus, gavo šią instrukciją, tačiau po respubliką mūsų dėka
jos pasklido ne vienas egzempliorius. Joje buvo rašoma: „Sa-
vo kraštutiniais veiksmais turi suartėti ir TSKP, ir Sąjūdžio
siekiai. Nestabilumas, chaosas, raganų medžioklė atbaidys
daugumą žmonių. Į priekį išeis agresyvioji mažuma, su ku-
ria kalba visada yra trumpesnė ir perspektyvesnė ". Taip
sakant, savi žmonės, yra už ko suimti visa nauja.

Netrukus tos dvi jėgos ne tik suartėjo, bet ir ėmė veikti


kartu. Kai KGB sufabrikavo K.Prunskienės-Šatrijos verbavi-
mo lapelį, jį Landsbergiui perdavė ne kas kitas, o pats Vale-
rijus Ivanovas. Štai kokiu įprastu būdu buvo sutvarkyta pa-
grindinė tėtušio „populiarumo" konkurentė. Jau trečia iš ei-
lės. Išaiškėjus kai kurioms šios niekšybės detalėms, krito pa-
grindinis šios instrukcijos vykdytojas V.Čepaitis, buvo su-
drausmintas prasiplepėjęs VJvanovas, tačiau Landsbergis
visomis tiesomis ir neteisybėmis buvo išsuktas ir išgelbėtas.
Tam daugiausia pasidarbavo A.Braząįuskas. Mano papra-
šytas pareikalauti iš generolo Eismunto pilnos ataskaitos apie
tą žmogų ir jo veiklą, jis trumpai atsakė:

- Mes ne laukiniai.

O mes pabandėm per savo vado galvą susisiekti su Mask-
va, bet netikėtai tos operacijos sumanytojas generolas S.Cap-
linas prie Didžiojo Akmens tilto buvo rastas su pralaužtu
pakaušiu negyvas. Viskas pakibo ore. Ir štai netikėtai atnau-
jintam K.Prunskienės teisme vėl pasirodo Landsbergio pa-
stumdėlis B.Gajauskas su tuo pačiu sufabrikuotu dokumen-
tu. Kai teismas pareikalavo nurodyti, iš kur buvęs saugumo
šefas gavo tą popierių, staiga sukrypo jo atmintis. Girdi, jau
dešimt metų praėjo, bet, rodos, gavo iš Landsbergio... Iš nieko
kito ir negalėjo gauti, nes vienintelė to falsifikato kopija liko
pas S.Capliną.

Šiandien daugelis Sąjūdžio tyrinėtojų Landsbergį kalti-
na, kad jis nebuvo ar nenorėjo būti „sąžiningu politiku". Tai
vaikiškas kaltinimas, nes jis ne tik nenorėjo, bet ir negalėjo
būti tokiu, kadangi „sąžiningo politiko" ar padoraus prieši-
ninko supratimą laikė ir tebelaiko absurdu, ribotų žmonių
prietaru, kurį nuolat ir be jokio sąžinės graužimo būtina iš-
naudoti savo tikslams pagal plačiai pasklidusią formulę -
kvailių darbai ir pinigai priklauso protingiems. Žodžiu, prie-
šininkus ir nepatikimus draugus būtina sąmoningai apgau-
dinėti, skleisti apie juos paskalas, juodinti jų veiklą, o jeigu
jie kažkada buvo bendražygiai arba bičiuliai - patys kalti,
kad pasuko ne jo nurodytu keliu. Toks elgesys nuo pat ma-


žumės tapo jo gyvenimo norma, o Sąjūdis davė tik papildo-
mą tokios veiklos rezervą - visą juodžiausią darbą už jį pri-
valėjo atlikti jo supjudyti bendražygiai, kuriuos jis po kiek-
vienos nesąžiningos paslaugos jau be didelio vargo galėda-
vo nustumti į šalį nuskriaustųjų arba skriaudžiamųjų ran-
komis be didesnės rizikos, kad gali pralaimėti pats arba pra-
rasti įtaką abiems pusėms.

Štai kodėl jis niekur ir prieš nieką nepasisakė ir nepasisa-
ko kiek aštriau arba žmogiškai susijaudinęs, štai kodėl jis nė
vienam sprendime nebūna principingas iki galo. Dar dau-
giau - jis kaip geras „papunis" net leidžia sau ginti jo klerkų
užpultą auką. Bet ir tai daro labai saikingai, apgalvotai ir
užspendęs visas galimybes tai aukai reabilituotis iki galo,
taip sakant, nelaužo ąsočiui rankenų, jeigu planuoja į jas ka-
da nors įsitverti.

Man rodos, visa jo inteligentiškumo esmė yra ta, kad
savąjį sąžiningumą jis visada laikė aukščiau normalios žmo-
giškosios sąžinės ribų, todėl visur ir visada išlikdavo ir te-
belieka sąžiningas tik prieš save ir savo siekius, o visi kiti -
draugai ir priešai - tik jo veiklos terpė, molis, kurį reikia
minkyti nesusitepant rankų. O jeigu tam darbui pritrūksta
jėgų ir kantrybės, jį galima atlikti kad ir kitų kojomis.

Pamenu, kaip „Vakarinės naujienos" paskelbė populia-
riausio politiko anketą. Į redakciją ėmė plaukti laiškai. Visą
laiką pirmavo A.Brazauskas. Tai suuostęs A.Čekuolis pa-
siūlė idėją organizuoti kurio nors mūsiškio aukštą reitingą.
Buvo kalbama apie kelias pavardes, tačiau V.Čepaičio va-
dovaujamas sekretoriatas davė nurodymą visoms Sąjūdžio
rėmimo grupėms, kad jos keltų tik Landsbergį. Paplūdo nau-
ja laiškų srovė. „Vakarinės naujienos" buvo priverstos pa-
skelbti „tiesą", o Sąjūdžio būstinėje virš durų atsirado pla-
katas: „V.Landsbergis -populiariausias Lietuvos vyras". Įsi-
dėmėkit, ne politikas, ne veikėjas, bet vyras!.. Nors nuo to
jėzusiuko tikru vyru niekada ir nekvepėjo. Tai buvo pada-
ryta su tam tikra ironija, visiems matant ir suprantant, koks


tai ąžuolas ar bernas iš stuomens ir liemens. Bet ilgainiui ta
ironija atsisuko prieš mus pačius. Žmonių akys jo nematė, o
ausys įprato prie šito pasikūprinusio laibakinkio „milžino",
todėl apie kitus nieko nebenorėjo žinoti, tuo labiau, kad jis
veikė Sąjūdžio vardu ir naudojosi jo populiarumu, nors pats
kaip buvo taip ir liko pilkas nykštukas, palindęs po didžiu-
liu tautinio išsivadavimo idėjos padidinamuoju stiklu. To-
dėl su visa atsakomybe galima tvirtinti: Lietuva tapo nepri-
klausoma ne jo ir ne Sąjūdžio dėka, teisingiau - nepaisant to
žalingo dueto pridarytų tyčinių klaidų.


ISTORIJOS PAMOKOS

- Lena Lolišvili visąlaik sekė mano politinę karjerą.

Padėjo man ją daryti.

Lena ar Dievas - net nežinau.

Ji labai daug padėjo Lietuvos žmonėms.

Visos jos pranašystės išsipildė.

A.Brazauskas

- Tai kam tu, palaimintasis, tiek laiko vedžiojai už nosies

visus savo socialdemokratus ir vargšus rinkėjus,

kam žadėjai už jų balsus šviesų rytojų,

jei gelbėti Lietuvą užteko vienos raganos?

Marš nuo dangaus vartų ir be Kirkilo nebesugrįžk!

šv. Petras, Dangaus raktininkas


Rašydamas romaną „Paskutinės atgailos amžius", neti-
kėtai suradau keistą mūsų istorijos dėsningumą. Kas trisde-
šimt-keturiasdešimt metų kaimynų užgultoje, draugelių už-
imtoje ar savų parduotoje Lietuvoje eilinį kartą prasidėda-
vo koks nors sukilimas arba atgimimas. Tarytum niekada
neužgyjanti žaizda tas pūlinys periodiškai pratrūkdavo, ap-
laistydavo bočių žemę laisvės pasiilgusių vaikų krauju, o tie
karštakošiai, dar nieko gero nepasiekę, susikniaudavo tar-
pusavyje dėl valdžios ir imdavo ieškoti draugų svetur. Tuo
pasinaudodami, priešai pamalonindavo sukalbamesnius, pa-
laistydavo švinu išdidesnius ir suguldydavo juos už kapi-
nių tvoros, kur nors kalnelyje ar šiaip nuošalesnėje, žmonių
nelankomoje vietoje kaip tikrus savižudžius, pakėlusius ran-
ką prieš save arba atlikusius kokią nors kitą šventvagystę.

Paskui viskas nurimdavo, kol išaugdavo viena antra nie-
ko nebeprisimenanti karta... ir vėl viskas prasidėdavo iš nau-
jo. Taip nuo Kosciuškos laikų iki dabartinio Sąjūdžio lietu-
viams kiekvieną sykį pritrūkdavo vienybės, nes laisvę, pri-
siklausę senų pasakų ir legendų, jie suprasdavo kaip kokią
religiją ar Dievo dovaną, todėl ją atgavę tik grūmėsi tarpu-
savyje, gerai neišmanydami, ką su ta laisve daryti.

Suverenumo problemą už mus spręsdavo kiti, o lietu-
viai, anot Romėno Rolano, gyvendami tame kruviname ko-
ridoriuje, visada stipresniuosius pasitikdavo su duona ir
druska, o nugalėtuosius ir bėgančiuosius palydėdavo šūviais
į nugarą. Gal todėl ir šiandien mūsų politikų uoslė labiau
nukreipta pavėjui negu prieš vėją. Tai tradicijai liko ištiki-
mas ir Sąjūdis.

Jau pirmomis savo įsigalėjimo dienomis Landsbergis pa-
bandė Sąjūdį paversti jam paklusnia partija, įvesti narystę,


bilietus, nario mokestį, tačiau su ta A.Juozaičio „idėja" pir-
miausia iškišo Vaišvilą. Tam žiopleliui apsijuokus, sukurstė
Čepaitį. Daugumai atmetus tokią nesąmonę, „papunis" liko
šešėlyje, apsikentė, išlaukė savo laiko ir pakišo šį klausimą
svarstyti Antrajame Sąjūdyje, kol pagaliau Trečiajame jam
pavyko sunumeruoti visus „sąjūdiečius" ir paversti juos sa-
vo aklu įrankiu. Dar nepriėmus jokios dienotvarkės, atida-
rydamas šį sambrūzdį, jis pats įžūliai ir nedviprasmiškai pa-
sisiūlė į garbės pirmininkus, pasilikdamas sau išskirtinę tei-
sę teikti arba parinkti Sąjūdžio vadovus. Taip buvo pagim-
dytas dar vienas pranašas L.Kerosierius, ilgus metus dirbęs
kadrų skyriuje Saugumo bilduku.

Ir vėl iškyla juodoji instrukcija: „Kuo mažiau saviveiklos
judėjime, tuo mažesnis bus į jį ateinančių bei jį palaikančių
žmonių ratas". Argi ne taip gimė bolševikų ypatingos gru-
pės, trejetai, garbės prezidiumai su visų laikų ir visų tautų
vadu priekyje arba gerai žinomas fašistukų užkeikimas -
„Heil Hitler!"

Tai provokacijai pravirtus, Landsbergis pasiūlė naują la-
bai nekaltą „idėją" - kaip atskirti savus nuo priešų? Kūčių
ar kitą kokį šventą vakarą, aštuntą valandą, ne, kaip nubal-
savo dauguma, geriau devintą, reikia visiems užgesinti elek-
trą, ir ant lango užsidegti žvakę. Paskui susikaupti ir mąsty-
ti, mąstyti... Apie ką? Apie ką tik norit, bet geriausia apie
Šiaurės Atėnus ir tos idėjos autorių. Gražu? Nesvietiškai! O
ką daryti žmogui, jeigu jis laisvamanis? O jeigu jis stačiati-
kis, musulmonas arba žydas? Koks nebūtum, tu privalai nors
tokiu būdu remti Sąjūdį. Klausydamas tokių nesąmonių, ne-
iškenčiau ir ėmiau tyčiotis:

- Idėjos autorius parodė didelį politinį išprusimą. Jis tik-
riausiai skaitė „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų", tačiau
ten buvo naudojami virš durų kreida užrašyti kryželiai. O
gal jis girdėjo, kad toks šviesos gesinimas buvo panaudotas
Lenkijoje per didžiąsias šcecino skerdynes? Galbūt jis skai-
tė, kad tokia pat technika buvo panaudota armėnų genoci-
do metu? Siūlyti galima viską, bet reikia, gerbiamieji, turėti


nors truputėlį proto, kad galėtum numatyti tokių akcijų pa-
sekmes.

Tačiau mąstyti tada nebuvo madinga, viską lėmė riks-
mas, balsavimas, dauguma. Visi čekistukai pasisakė - „už".
Na, o jeigu neužgesinusiems šviesos kas nors ištratins lan-
gus, įmes kaip A.Bendinskui butelį degaus skysčio ar land-
sberginę bombelę?.. Tokiu atveju jau paruoštas juridinis pa-
siteisinimas: mes už pavienius Sąjūdžio narių veiksmus ne-
atsakome, mes prisiimame atsakomybę tik už kolektyvines
akcijas. Taip įrašyta Sąjūdžio Statute, o nukentėję galės kreip-
tis kur tik nori ir teisybės neras, kalta bus valdžia ir jos blo-
gai organizuotas persitvarkymas.

Skaitant užrašuose apie tokius „strateginius" pasiūlymus,
dabar ima juokas. Daugelis skaitytojų nepatikės tokiomis ne-
sąmonėmis. O tada?.. Kai kiauras naktis po gatves šlaistėsi
sukiršinti žmonės ir ieškojo nors mažiausios galimybės su-
sikibti? Tai buvo šlykšti, gerai išutinėta provokacija, kurios
bendromis jėgomis šiaip taip pavyko išvengti.

Daug žinojo ir dar daugiau išmanė tas išmintingasis ly-
deris, kol už jo nugaros darbavosi Saugumo konsultantai,
todėl atėjęs į valdžią, jis labai daug kartų su didžiausiu ilge-
siu kartojo:

- Nepriklausomybei reikia aukų!

Ir, kaip žinote, ne tiek prisišaukė, kiek pats jas išprovo-
kavo. Maskvos instrukcijoje buvo ir tokie nurodymai: „...
pritrūkus idėjų, žmones labai suvienija bet kokia netektis."

Ant Landsbergio ir A.Butkevičiaus sąžinės guli sausio try-
liktosios aukos, nes vienam sumanius, o kitam įsakius ke-
lios dešimtys pasieniečių buvo perrengti ir įleisti į televizi-
jos bokštą. Tai jie šaudė į minią iš viršaus žemyn. Kokia ne-
sąmonė po to tvirtinti, kad šturmuotojai, šaudę iš apačios į
aukštai pasislėpusius gynėjus tuščiais šoviniais, galėjo bokšto
papėdėje sužeisti susirinkusius žmones. Aš pats tai savo aki-
mis mačiau, kai nuo asfalto atšokusios kulkos rekošetavo
pro mano kojas. Apie tai man pasakojo ir spaudoje teisybės
ieškojo keli nukentėję pasieniečiai ir nieko negalėjo įrodyti,


nes buvo išbraukti iš gynėjų sąrašų. Viskas vyko lyg lapių
medžioklėje - vienas įpykdė, kitas įvykdė ir dabar yra kam
gėles padėti.

Panašių kovų dalyvį Artūrą Sakalauską taip pat nušovė
savi mažo kalibro šautuvėliu, kai jis pakaušęs per daug toli
nubėgo nuo parlamento. Anot šį reikalą tyrusio prokuroro
Astaškos, šitokios ginkluotės pas pravažiuojančius rusų ka-
rininkus ir šventas Rokas nebūtų suradęs. Be to, jie neatsi-
šaudė. „Bzdūra", kaip sako prokuroras.

-  Reikėjo įpykinti minią, - vienam Londono laikraštyje
gyrėsi ten besimokantis karų ir perversmų strategas A.But-
kevičius. „Įleisdamas į bokštą persirengusius karius, aš la-
bai rizikavau". - Ne kartą gyrėsi Seime, kol suskaičiavo vi-
sus savo nuopelnus ir nuvažiavo į Palūšę pagąsdinti Land-
sbergio. Prašė labai nedaug - Saugumo departamento di-
rektoriaus posto, bet pavėlavo. Tas jau turėjo operatyvinius
davinius apie to „stratego" stambaus kyšio prievartavimą.
Kaip nebūtų keista, jie abu naudojosi tų pačių informatorių
paslaugomis.

Prieš mano akis guli gero bičiulio ir puikaus rašytojo Bo-
riso Olijniko ataskaita-laiškas, rašytas M.Gorbačiovui. Tas
nepaprastai doras žmogus buvo M.Gorbačiovo tarybos na-
rys ir patikėtinis itin atsakingiems reikalams. Su grupe TSRS
AT deputatų buvo pasiųstas į Vilnių gelbėti susidariusios
padėties, bet netikėtai jo lėktuvas Minske buvo sulaikytas
visai parai, todėl pas mus atsirado tik sausio keturiolikto-
sios rytą. Atlikęs savo misiją, jis aplankė mane ir prie pietų
stalo papasakojo/ ką jo komisija nuveikė per tas dienas Vil-
niuje. Po to jis parašė ataskaitą M.Gorbačiovui ir galutinai
susipyko su juo.

- Aš tvirtinu, - rašė jis, - kad ir pavėlavę mes padarėme
viską, kad būtų išvengta dar didesnių aukų. Vilniuje padė-
tis iki sausio 14 dienos 22 valandos buvo tiek įtempta, kad
galėjo baigtis netikėtu sprogimu. Tada būtų žuvę dar šimtai
žmonių. Nepaisydami didžiulio pavojaus, mes tučtuojau
puolėme gesinti gaisro. Konfliktuojančios pusės (kariškiai ir


civiliai) elgėsi įžūliai ir iššaukiančiai, provokuodamos viena
kitą.

Visiškai pasimetęs V.Landsbergis sukvietė jį ginti tūks-
tančius žmonių ir, bijodamas šturmo, bandė mus užlaikyti
parlamente kaip galima ilgiau. Mes gi jam įrodinėjom prie-
šingai: kuo greičiau pradėsim derybas su kariškiais, tuo
abiem pusėm bus geriau. Nuo to išloš visa Lietuva.

Kariškiai buvo kraštutinai susierzinę (prisiminkim nie-
kam tikusią instrukciją, leidžiančią jiems veikti pagal aplin-
kybes). Vadai skundėsi, kad paskutinėmis dienomis prieš
juos buvo užsiundyta ne tik spauda, radijas ir televizija, bet
ir civiliai gyventojai mėtė į juos akmenis, vadino juos oku-
pantais ir be pertraukos mitingavo prie Šiaurės miestelio var-
tų. Tą įtampą didino kariškių žmonos ir vaikai, prašydami
juos apginti nuo nuolatinių patyčių ir įžeidinėjimų.

Suprasdamas jų skausmą, aš vis viena bandžiau išsiaiš-
kinti, kas sausio 13 dieną davė įsakymą šturmuoti telebokš-
tą? Vadai atsakė, kad kareiviai pajudėjo patys, norėdami pa-
gelbėti saviškių deputacijai, kuri vyko į parlamentą su ka-
riškių peticiją, bet pakelėje buvo sustabdyta ir sumušta. Ne-
paisant to, mes vis viena reikalavom parodyti įsakymą arba
nurodyti, kas iš Centro tai padarė.

Generolai kelis kartus ėjo į atskiras patalpas pasitarti, o
mes, laukdami atsakymo, kelis kartus kursavom tarp kariškių
ir Landsbergio, kol sausio 14 dieną 22 valandą abi puses suso-
dinom už pasitarimo stalo. Pagaliau mes privertėm atšaukti
paruoštą įsakymą apie komendanto valandos įvedimą Vilniu-
je. Tada ir žmonės ėmė skirstytis nuo parlamento sienų.

Žodžiais negaliu persakyti tos dienos įtampos, tačiau pa-
bandysiu įvertinti abiejų pusių veiklą. Tą grėsmingą frag-
mentą prisiminiau tik tam, kad dar kartą tvirtai galėčiau pa-
reikšti: patys kariškiai be kokio nors įsakymo ar žodinio lei-
dimo negalėjo net pajudėti iš vietos. Dabar, remdamasis
savo patirtim ir pabuvojęs visose karštose vietose, galiu pa-
daryti teisingą išvadą, kad ir ši tragedija, Michailai Sergieje-
vičiau, įvyko ne be jūsų žinios. Taip atsitiko Karabache, Sum-


gaityje, Baku ir Oše, taip įvykiai klostėsi Ferganoje, Tiraspo-
lyje, Cinvalyje ir Tbilisyje... Patikėkit, aš labai noriu klysti,
tačiau viskas buvo daroma pagal vieną scenarijų, apie kurį
Jūs, paprastai, neva nieko nežinote, nesusigaudote, skėsčio-
jate rankomis ir jau po laiko siunčiate mus, savo „ugniage-
sių komandą", viską išsiaiškinti, tačiau ir ją pagal iš anksto
numatytą planą sulaikote pusiaukelėje.

Dirbo vienas scenaristas, bet kas keisčiausia - iš abiejų
pusių. Kas davė įsakymą, kas pakuždėjo, kas liepė V.Land-
sbergiui dviem dienom anksčiau pradėti šaukti žmones prie
parlamento, jeigu Jūs nieko nežinojote apie šturmą?

Kodėl buvo Teista sulaikyti ir primušti rusų delegaciją, jei-
gu Landsbergiui apie tai buvo pranešta telefonu iš anksto?

Kodėl buvo leidžiama A.Terleckui ir panašiems į jį šako-
tis prie karinio miestelio?

Kas įspėjo A.Butkevičių, kad vengiant pralieti kraują, šta-
be buvo nuspręsta šaudyti tuščiais šoviniais? Jis dvi dienas
apie tai klykė per radiją ir megafoną...

Į tuos klausimus šiandien galiu atsakyti ir aš: kariniame
pasitarime dalyvavo ne tik M.Burokevičius, bet ir KGB at-
stovai, tikrieji „Juodojo scenarijaus" autoriai. Manau, kad
jau pribrendo laikas apie tai paklausti ne tik Landsbergio,
bet ir pono Eismunto.

Kad bus ruošiamas karinis perversmas, netikėtai sužino-
jau ir aš. M.Burokevičius priėmė mane ir, nepaklausęs, ko at-
ėjau, pasiūlė būti Nacionalinio tautos gelbėjimo komiteto na-
riu. Gerokai nustebęs paklausiau, kas sugalvojo tą beprotybę,
nes be kariuomenės tokio sumanymo įvykdyti negalima.

- Jei reiks, bus ir kariuomenė, - atsakė jis.

- Jūs bepročiai, - atsakiau ir susigriebiau paskubėjęs. -Ge-
rai, tarkim, aš sutinku. O kas bus komiteto pirmininkas, tu?

- Na, man negalima, būk tu.

- Gerai, aš jau pirmininkas, o kas toliau?

- Viskas daroma aukščiausiame lygyje.

- Bet kas konkrečiai?

- Kol kas tai paslaptis.


- Aš pas patį atėjau prašyti laikraštinio popieriaus. Ar
duosi jo mano sumanytam laikraščiui?

- Jei eisi, duosiu.

- Už tokią mažą kainą tokia didžiulė rizika?

- Tu gerai pagalvok, juk tu komunistas.

- Tu manai, kad be partinio bilieto aš nesugebu galvoti?

Nieko nepešęs, apie tai įspėjau LKP vadovus, bet jie tik-
tai nusijuokė. Kai atėjo Kasperavičius paklausti ar sutinku,
atsakiau juokaudamas:

- Kvailiai, Landsbergį reikia versti su mėšlinom šakėm, o
ne su tankais. Jūs nusikaltėliai, nes tas tipas su jumis žaidžia
dvigubą žaidimą.

Tokį mano atsakymą jis išspausdino jau po sausio trylik-
tosios, teisindamas save. Dar daugiau, kai „kaspervizija" Bu-
rokevičiui tapo našta, jis pasiūlė man imtis' to darbo. Dabar
juokauti nebuvo kada:

- Mykolai, tai nusikaltimas, siūlykit Čepaičiui.
Šalia jo sėdintis Kasperavičius man ramiai atsakė:

- Mes apie tai jau tarėmės su Vagnoriumi. Jis sutinka.
Bus sudarytas specialus visuomenės komitetas.

Tie žodžiai manyje pažadino keistą įtarimą. Apie tai pa-
pasakojau J.Veselkai ir A.Bendinskui. Jie sutiko, kad pasiū-
lymas daugiau negu įdomus. Pasikvietėm Kasperavičių. Jis
skubino mus apsispręsti ir sakė, kad toks sutikimas gautas
Maskvoje, bet su viena sąlyga, kad televizija neatitektų vie-
nam Landsbergiui. Vėl pajutau, kad viskas pakvipo mėšlu,
tačiau ir dabar nesuprantu, kokiu būdu ir kokiu tikslu į tą
aferą pateko G.Vagnorius?.. Todėl esu priverstas pasikarto-
ti: scenarijus buvo vykdomas iš abiejų pusių, o už tai nuken-
tėjo nekalti žmonės. M.Burokevičius tame žaidime buvo tik
apgailėtinas statistas, civilinė generolų priedanga.

Dar daugiau, pasakykit, kam birželio trečiąją atstovavo
Iniciatyvinės grupės nariai? Kas juos tenai delegavo? Kas
juos išrinko ir įpareigojo tokiam žingsniui? Kur tos organi-
zacijos, draugijos, sąjungos? Kur tie įgaliojimai, straipsniai,


spaudos konferencijos arba pasisakymai televizijoje? Pa-
klauskit Landsbergio, kur tas garsusis nutarimas išrinkti jį
Sąjūdžio pirmininku? Tokio dokumento nebuvo ir nėra. Kas
sunaikino arba paslėpė įdomiausius Iniciatyvinės grupės pro-
tokolus? Jeigu ką nors panašaus surasit, aš pasiryžęs dauge-
lį savo kaltinimų atšaukti. Jų nėra. O jeigu tarp mūsų pateko
keliolika žinomų ir visuomenės pripažintų veikėjų, jie buvo
reikalingi tik kaip priedanga. To fakto šiandien jau niekam
nebereikia įrodinėti, bet tada mes buvome apimti nepapras-
tos euforijos, todėl apie kokias nors „saviškių" niekšybes net
bijojome pagalvoti.

Mes, seni idiotai, buvome idėjos vergai. Ruošėme akade-
minius monitoringus, rašėme ekonominius ir politinius trak-
tatus, kūrėme įstatymus, kurie, kaip pasirodė, buvo niekam
nereikalingi. Kiek nemigo naktų ir kūrybinio polėkio buvo
panaudota tai sunaikintai kūrybai, kurią landsbergininkai
pavertė paprasčiausia makulatūra.

Pamenu, ėjau į susitikimą su N.Sliunkovu.

Su tuo įdomiu žmogumi susipažinau Minske, kai jis buvo
traktorių gamyklos direktoriumi. Baltarusijos sostinėje vyko
Lietuvos kultūros ir meno dekada. Mūsų grupė pateko į
N.Sliunkovo globą. Prie bokalo vyno mudu po visų iškilmių
gerokai pasiginčijom ir dar gražiau „nusitašėm". Kaip vaišin-
gas šeimininkas rytą jis pakėlė mus gana anksti ir pasiūlė pa-
girių. Jų metu vėl susikibom, už ką gavau namuose velnių.
Supratau, kad mano postringavimai Minske buvo užrašyti.
Nuo didesnių nemalonumų mane išgelbėjo A.Sniečkus:

- Kiaulės tie gudai, bet ir tu ne geresnis...

- Kas galėjo tikėti? Tokiam lygyje!

- Pasiklauso ir didesnių. Tavo laimė, kad baltarusiai ma-
žai kuo atsiliko nuo tavęs...Čia kitų darbas, mūsiškių.

Antrą kartą mudu, jau kaip seni bičiuliai, susitikom ra-
šytojo Vasilijaus Bykovo šešiasdešimtmečio proga. Mano
sveikinimo kalba buvo gerokai išmėsinėta ir tik tada paro-
dyta televizijoje. Kitą dieną, nutaikęs progą, priėjau prie


N.Sliunkovo. Dabar jis buvo pirmuoju Baltarusijos KP CK
sekretoriumi, todėl apie kokį nors ginčą jau negalėjo būti
jokios kalbos. Aš tik pajuokavau:

- Nejaugi ilga dešra tokia pavojinga?

- Aš tavęs nesuprantu, - atsakė jis.

- Savo kalboje, sveikindamas Vašią, pasakiau, kad geriau
ilga dešra negu ilga kalba... Visa tai iškirpo.

- Negali būti.

Mano sveikinimas antrą kartą buvo parodytas visas, o mu-
du vėl už tai sugėrėme po taurę, bet šį kartą tik šampano.

Štai dabar, lankydamasis mūsų CK, jis atpažino mane ir
priėjęs pasisveikino:

- Sveikas, rašytojau!

Tokiu savo familiarumu TSKP CK biuro narys man išda-
vė labai didelį vekselį, todėl mūsų veikėjai netruko mane
įtraukti į jo palydų svitą. Jis tada kalbėjo, ginčijosi ir mokė
gyvenimo tiesų ne tokius tūzus kaip aš. Man reikėjo tenkin-
tis mažiukais.

- Norite savarankiškumo? - pasakė vienas politinio biu-
ro nario patarėjų, ekonomikos mokslų daktaras. - Prašom!..
Bet pirma susimokėkite 40 milijardų, kuriuos Sąjunga įdėjo
į jūsų respubliką.

- Įdėt įdėjo, tai tiesa, bet kiek išėmė? Po 58 kapeikas nuo
kiekvieno mūsų uždirbto rublio, - puiki degtinė kėlė mano
drąsą. - Kur jūs pasaulyje matėte tokius procentus? Man ro-
dos, tos investicijos jau seniai atsipirko.

- Tu juk ne barščius srebi, su atsakingais žmonėmis šne-
kiesi, - priminė mokslų daktaras, kur esu.

Viršilos tonas mane supykdė:

- O kiek išvežėt? Ne vien bekonų. Apie du šimtus tūks-
tančių ... O kiek negrįžo, kiek sušalo, pražuvo, o kiek dar ir
dabar nugaras lenkia?

Jis išbalo, bet susitvardė ir karčiai pasakė:

-  Vežė ne jus vienus, rusų tenai dar daugiau atsidūrė.
Tarp jų ir mano tėvai.

- Tai jūsų vidaus problema.


- Netiesa, jei būtų tik mūsų, aš čia nevažinėčiau.

Supratau perlenkęs. Galų gale mudu sutarėm, kad tai ne-
graži ir nedora buhalterija ir kad ją reiktų pamiršti, taip sa-
kant, viską pradėti nuo nulinio varianto, tai yra nuo būsi-
mos išsiskyrimo dienos.

Aš atsiprašiau, bet irgi su sąlyga:

- Jūs tą buhalteriją mums primetat, todėl ir ginuos tais
visiems įkyrėjusiais romėniškais skaitliukais.

Po kiek laiko vėl ėmėme šnekėti apie tai, kas skaudėjo
mums abiems.

- Jūs norit suvereniteto? - mokė kitas, į pagalbą pašauk-
tas ekonomistas su dar didesniu moksliniu vardu. - Prašom,
bet tada išsimokėkit arba išsipirkit pastatus, žemę, komuni-
kacijas.

- Savo protėvių žemę!? Iš ko? Už ką? Kodėl?..

- Jei žemė yra visaliaudinė nuosavybė, tai atplėšus nuo
visumos bent mažą dalelę, ji tampa privati. Už tai reikia mo-
kėti, - jis dėstė savo teoriją.

- Ačiū, man dabar aišku, kam mes skolingi, beveik aišku -
kiek, tiktai neaišku - už ką? Jūs mus pasiglemžėt ir mes dar
turim už tokią malonę sumokėti. Tai kvepia totorišku jasaku.

- Nereikia, - sustabdė jis mane. - Užteks.

Taip dėl kainos ir nesutarėm, bet man dabar aišku, iš kur
atsirado tie landsbergininkų 46 milijardai lietuviškų nuos-
tolių, pateiktų rusams! Jie pastatė, finansavo, suskaičiavo,
mes sugriovėm ir dar kita tiek prašome atlyginti. Kaip ma-
tot, - jokio savarankiškumo, tik mes kopijuodami visada pa-
dauginam. Abiejų pusių logika labai panaši: jeigu mes atsi-
skiriam, tai iš karto tampam ne visa liaudimi, bet kažkokiu
nebeaiškiu vidurkiu tarp pūvančių kapitalistų, klestinčio so-
cialistinio lagerio ir atvirkščiai. Svečiui tai buvo šventa tie-
sa, o mums - eilinė proga tuščiai pasipuikuoti: jeigu tampa-
me laisvi, jūs už tą laisvę mums dar primokėkit. Eidami pas-
kui juos atbuli, mes vaizdavome, kad radome vienintelį
Landsbergio akinių nušviestą kelią, o praktiškai buvome opo-
nentų mėgdžiotojai.


Kaip tai panašu į viską nugalintį mokslinį Markso komu-
nizmą! Jei viską nugalintis, vadinas, jau ne mokslas, jei ke-
lias vienintelis, tai irgi jau ne kelias, bet Laisvės alėja... Jeigu
mums rusai neprimokės už laisvę, tada amerikonai sumo-
kės už nelaisvę... Todėl abi pusės iki šiol yra neteisios, todėl
pavargę ginčus nukreipėme į naujausius anekdotus. Ir rei-
kia pasakyti, kad mano oponentai tą „šventąją" teoriją anek-
dotais taršė smagiau už mane. Pasakodami linksmas istori-
jas, jie buvo kur kas nuoširdesni ir drąsesni už mus.

Grįžusį iš tų pasivažinėjimų mane ėmė klausinėti sąjūdi-
ninkai, girdi, kas ir kaip, kokios mūsų judėjimo perspekty-
vos? Ypatingai aktyvus buvo Čepaitis. Pasikuždėjęs su Land-
sbergiu, jis ėmė mane kaltinti:

- Taip aštriai kalbėdamas tu gali viską sugadinti.

- O vyniodami į vatą, viską galime supūdyti. Bet iš kur
tu, Juozai, žinai, apie ką aš su jais šnekėjau?

Jis krūptelėjo, nuraudo ir tučtuojau atsakė:

- Visa Lietuva kalba.

- Jei visa, vadinas, niekas, o tu perduok savo sufleriams,
kad mane Sliunkovas ima dirbti į TSKP CK. Sąjūdžio reika-
lams.

Jiedu susimėtė, tada aš juos dar smagiau pakutenau:

- Judu ne pinkertonai, o aš ne Šerlokas Holmsas, - nu-
sprendžiau blefuoti iki galo. - Nuo mūsų blusos spyrio im-
perija nežus. Ji gali sugriūti tik iš vidaus, todėl, ponai muzi-
kantai, prašykit generolo Eismunto, kad jis judu apginkluo-
tų Jerichono triūbomis.

Efektas buvo nelauktas. Jiedu tiesiog apstulbo, pritilo, o
jų pretenzijas lyg ranka nuėmė, o aš, žinodamas, kad Land-
sbergis atkilo į Sąjūdį iš Marksizmo-leninizmo katedros,
ėmiau jį erzinti, kad šis, viską nugalintis, mokslas smarkiai
negaluoja tiktai todėl, kad niekas „Komunistų manifestui"
dar neparašė muzikos. Tai ir bus galutinis to mokslo neklai-
dingumo įrodymas.

Smagu blefuoti tarp kuo nors prasikaltusių žmonių. Jie
tuoj pat ima dairytis, keršyti ir pridaro nepataisomų klaidų.


Tie mano juokeliai iš karto apšvietė šešėlyje besilaikančius
grupės narius, kurie patyliukais ėmė skleisti gandus, kad
esu provokatorius. Matyt, jie ėmėsi dar kažkokių žingsnių,
nes iš Maskvos atėjo žinutė, kad prieš mane yra kažkokia
medžiaga, trukdanti man išvykti į Lenkiją.

Viešpatie, į Lenkiją! Rado pavojingą šalį! „Višta ne žūsi-
nas, Lenkija ne užsienis!"... Varšuvoj sutikau mokslo drau-
gą, kuris, baigęs universitetą, perėjo dirbti į „organus" ir ku-
ravo Maskvos rašytojiškas organizacijas. Pulkininkas V.Be-
tiejevas mane įspėjo:

- Vytai, apsidairyk, pas jus yra toks labai lėkštas, bet skvar-
bus žmogelis, dirba vertėju. Maskvoj jis gerokai pasišiukšli-
nęs, todėl kimba ant bet kokio masalo. Aš pavardės neprisi-
menu, bet ir žinodamas nesakyčiau. Nenoriu nusižengti sa-
vo darbo taisyklėms. Bet galiu nusakyti, kaip jis atrodo. Jū-
sų ten nedaug, atsirinksi: mažo ūgio, žemarūris, kaip avinė-
lis garbanotas, kiek linktelėjęs į priekį, pečiai taip pat suves-
ti pirmyn, eidamas velka kojas, pagautas meluojant ima
smarkiai mirksėti...

- Čepaitis!

- Juozas.

Tai patvirtino Vilniuje ir Saugumo pulkininkas Juozas
Milkevičius. Štai kada pradėjau domėtis, anot anekdoto, Va-
silijumi Čiapajevu, mūsų Sąjūdyje užsislaptinusiu Virgilijaus
Čepaičio vardu. Apskritai man buvo sunku prisiversti šni-
pinėti žmogų, tačiau tas bašibuzukas tiek pridarė Lietuvai
nuostolių, kad nebūtų gaila ir trekštelėti.

- Ar nebūtų galima dirstelėti į jo kraitį? - paklausiau bi-
čiulio.

Jis paaiškino, kad niekas man neparodys jokio verbavi-
mo dokumento be aukščiausios valdžios palaiminimo, ta-
čiau pamokė, kad reikia įtariamo asmens rankraštį arba jo
mašinėlės atspaudą atiduoti į teisminę ekspertizę, kuri ir nu-
statys turimų dokumentų bei dabartinės jo rašysenos tapa-
tybę.

Iš darbo bylų mes ištraukėme kelis skundus-pranešimus,


pažymėtus bendru grifu: „Pagal agento Juozo pranešimą".
Vėliau suradom kelis laiškelius, asmeniškai rašytus man. Jo-
nas Avyžius su savo žmonele pateikė labai originalių doku-
mentų ir net piešinių.

- Šitokius reikia traiškyti, - siuto jis, besirausdamas po
didžiulės komodos stalčius. Vaikšto keliais apie popierių krū-
vas ir neatlyžta. - Tokius negimusius kaip kačiukus reikia
skandinti.

Ekspertizė atsakė teigiamai: visa ta makulatūra - to pa-
ties žmogaus ranka ir mašinėle rašyti „kūriniai".

Surinktą medžiagą ir dokumentus nunešiau V.Tomkui.

- Ir mes kai ką turim, - prisipažino jis. - Dar palauksim.

Kitą kartą, kad tvirčiau būtų, nusivedžiau pas jį pulki-
ninką J.Milkevičių. Redaktorius muistėsi, spyriojosi, tik pa-
grasinus, kad mes ir apie jį kai ką turim, pagaliau sutiko,
tačiau viską atliko taip suktai ir apgalvotai, kad tik stebėtis
reikia. Jis neparašė, jog išaiškintas agentas yra V.Čepaitis.
Redakcija paskelbė tik jo slapyvardį ir kelis kartus įspėjo:
Juozai, prisipažink, mes duodam tau savaitę laiko...

Praktiškai jis įspėjo Čepaitį ir davė laiko jam pasiruošti.
Ir tik po trečio apsilankymo, kai įrodžiau, kad Čepaitis jau
parašė Landsbergiui keturių su puse puslapių išpažintį ir
kad tas sukčius velniaižin kur gali pasukti reikalą, V.Tom-
kus perdavė medžiagą į „Mažąją Lietuvą" broliui, kuris ir
paskelbė, kas yra tas paslaptingasis „Juozas". Taip buvo iš-
aiškinta dešinioji Landsbergio ranka, arba protezas, jo rams-
tis ir patarėjas.

Daugeliui tai buvo sensacija, tačiau mažai kas pastebėjo,
kad tuo laikraštiniu šūviu buvo pradurta ir per daug išpūs-
ta Landsbergio didybė. Nuo to sykio jis ėmė pliūkšti, mažė-
ti, kol paliko tuo, kuo buvo - eiliniu Seimo intrigėlių meist-
ru, nes praktiniame darbe neteko pagrindinio savo informa-
toriaus ir patarėjo. Tačiau KGB užnugaris buvo atkirstas tik
iš dalies. Su „papuniu" dar aktyviai bendradarbiavo A.But-
kevičiaus „Imuniteto tarnyba" su V.Česnulevičiumi prieky-
je. Jam talkino ir tokios KGB atplaišos, kaip V.Kareniauskas,


Kuolelis, Baltinas... Bet jie jau buvo pavožti po visuomenės
kontrolės gaubtu, nes išaiškintas agentas jau ne agentas, tik
šioks toks archyvas smulkiam šantažui ar memuarų rašy-
mui.

Bet iki to atpildo, iki to nedidelio, auklėjančio žmogiško
keršto tai „tėtušio" buožlazdei ar kamščiui dar buvo labai
toli. Landsbergio ir Čepaičio duetas dar tik ėmė valdžią, o
mūsų iniciatyvinė grupė pasikeisdama mynė to tandemo pe-
dalus. Pagal principą: neminsi - nevažiuosi, o jei per daug
įsismaginsi, pamesi pedalus. Kol kas tą mašiną varėme visi.
Vieni smarkiau, kiti lėčiau, kiti tik dėl mados, iškėlę kojas
važinėjosi naudodamiesi bendru triukšmeliu. Bet toks pa-
drikas mynimas dar niekam nekenkė, tiesiog negalėjo kenk-
ti, nes visi urmu riedėjome į nuokalnę, o įvairios kitos mūsų
visuomeninio mechanizmo detalės dar tik trynėsi viena prie
kitos. Bet netoli jau matėsi kalnas, didžiulės pilietinės atsa-
komybės piliakalnis, prieš kurį važiuojant būtų buvusios
reikalingos visos jėgos, net pačios silpniausios. Bet ir plen-
tas dar nestabdė mūsų, per jo vidurį raibuliavo nužymėtas
ilgas baltas punktyras... Tai reiškė, kad šitoje atkarpoje mus
dar buvo galima lenkti. Visiems, kas tik panorės ir turės tam
darbui kvapo. Bet norinčiųjų neatsirado. Poeto S.Gedos žo-
džiais, varėme pirmyn su atbuline pavara, kol dviratis su-
byrėjo.

Ta pavara buvo viena vienintelė, mes neturėjome kuo jos
pakeisti, nors kiekvienam šiek tiek patyrusiam visuomeni-
ninkui jau matėsi, kad mūsų daugiaratis dviratis kasdieną
darosi vis labiau panašus į senovinę galerą, kurioje visą rit-
mą ir energiją ima diktuoti vienas būgnininkas, nesąžinin-
gai pralindęs į priekį. Tačiau nepaisant atsiradusių augimo
trūkumų, Sąjūdis vis dar dirbo, leido savo spaudą, kūrė rė-
mimo grupes, mitingavo ir visiems viską žadėjo. Griovė ir
žadėjo statyti, klastojo istoriją ir žadėjo kovoti už teisybę,
pjovėsi dėl valdžios ir vis žadėjo, žadėjo, žadėjo, nes paža-
dų dar nereikėjo vykdyti, žmonės kol kas buvo sotūs vieno-
mis pranašystėmis. Viskas vyko kaip senam anekdote, kur


senas žydas, komunistų paklaustas, kaip mes gyvensime ne-
tolimoje ateityje, nesusimąstydamas atsakė:

- Ui, kaip prie Smetonos.

Geresnio atsakymo nesumanė ir Landsbergis:

- Ui, kaip Kačerginėj prie mano tėvuko.

Po kelių metų jis tą ateities viziją kuo puikiausiai įgyven-
dino. Jo veiklos dėka mes atsidūrėme tarpukario Lietuvoje.

Artėjo 1989-ųjų rugpjūčio dvidešimt trečioji - apvalios
Ribentropo-Molotovo sutarties metinės. Reikėjo su valdžia
susitarti dėl mitingo ir laiko. Mane truputį pykino tai, kad
visus juodus darbus vykdyti išrinkdavo mane arba Juozaitį,
kai po respubliką vis atkakliau ir atkakliau ėmė klajoti kaž-
kieno nuolat kurstoma legenda apie nepaprastą Landsber-
gio išmintį ir inteligentiškumą. Ta pasaka kartais prasiverž-
davo ir į mūsų posėdžius Čepaičio, Medalinsko, Songailos
arba Čekuolio lūpomis, bet Vyrulis atkakliai tylėjo ir, pasi-
slėpęs už kitų nugaros, kantriai laukė savo eilės.

Aš vėl ėjau pas generolą Eismuntą. Lygiagrečiai į CK pra-
šyti leidimo turėjo nukakti tylusis V.Landsbergis ir karingasis
B.Genzelis. Nepamenu, kuris iš jų buvo išrinktas vyresniuoju.
Atlikęs savo pareigą, pas L.Šepetį jų neradau, nors Saugume
didelių problemų nebuvo. Čia manęs tarytum laukė.

- Aš jau skambinau miesto vyriausiojo komiteto pirmi-
ninkui A.Vileikiui, - pasigyrė vyriausiasis ideologas ir dėl
visa ko priminė: - Štai ką reiškia darbo pasidalijimas.

Tą pastabą priėmiau kaip tėvišką pamokymą.

Kliūčių nebebuvo. Mitingas išėjo blankokas. Mes pacita-
vome slaptųjų protokolų nuorašus, kuriuos parsivežiau iš
Amerikos. Kalbėdamas greitai sumečiau, kiek trisdešimt de-
vintaisiais Užnemunėje gyveno suvalkiečių, padalinau 7,5
milijono dolerių iš to skaičiaus ir gavau menkutę kainą, už
kurią Stalinas pardavė Hitleriui kiekvieną jam dar nepriklau-
santį lietuvį. Dar pašnekėjau apie vienybę, bendrą darbą ir
užbaigiau kažkur girdėtu posakiu, kad kiekviena tauta turi
laisvės tiek, kiek jos pajėgia išsikovoti. Paskui pasiklausėme
Juozo Urbšio kalbos įrašo.


Beje, kai mudu su Gediminu Ilgūnu pirmą kartą nuvy-
kome pas buvusį užsienio reikalų ministrą, radome pas jį
besisvečiuojantį senąjį Landsbergį. Urbšys buvo nekalbus,
juokavo ir tik tada, kai svečias išėjo, mudviejų paklausė:

- Jūs gerai pažįstate tą žmogų?

- O kaip gi? Tai Landsbergio tėvas.

- Teisingai, bet jūs turite žinoti, kad tai labai negeras žmo-
gus.

Įrašą tik antrą kartą nuvykęs pas Urbšį padarė A.Kauš-
pėdas. Jo portatyvusis magnetofonas urzgė, šnypštė, todėl
mažai kas suprato tos kalbos svarbumą.

V.Čepaitis šnekėjo apie kažkur nuplaukiantį laivą, roman-
tiškai besisupantį likimo jūroje. Paskui Landsbergis iškvietė
kalbėti jauną kunigėlį, bet jis taip įsikarščiavo, kad prarado
minties giją, ėmė keiksnotis ir bemosikuodamas išmetė ant
grindų maldaknygę. Minia ėmė ūžti. Prisiėjo kunigą tram-
dyti ir padėti jam užbaigti kalbą, nes jis jau nesustodamas
varė apie paleistuvystę ir prostituciją. Pabaigai prie mikro-
fono priėjo irgi Landsbergio paruoštas oratorius poetas Si-
gitas Geda. Jis turėjo pakelti mūsų apsmukusią nuotaiką.
Tas ir kilstelėjo!

Poetas teigė, kad suverenumo problemą galima išspręsti
vienu akimoju, todėl per daug nereikia nusiminti. Jis Lietu-
vą sulygino su pele, o Rusiją pavadino drambliu. Anot jo
koncepcijos, pelė turi priversti dramblį atsistoti žemyn gal-
va ant ištiesto straublio. Kaip tai padaryti be buldozerio ar
krano - jam nė motais. Svarbu priversti! O paskui ta narsi
pelė turi palaukti, kol aukštyn kojas iškėlusiam galiūnui vi-
sas kraujas suplūs į straublį. Tada narsuolė staigiu judesiu
privalo pribėgti prie dramblio ir krimstelėti jam į šnirpšlę.
Dramblys nusičiaudės ir - bimt - ant šono, o pelės - ne pa-
dujų. Po to į narsiosios pelytės tėviškę privažiuos daug ame-
rikonų, pristatys daug fabrikų ir aerodromų, o lauko pakraš-
tyje sumūrys ir mažą paminkliuką tai vargšei atminti.

Mudu su V.Daunoru ėmėme kikenti, nes mums pasiro-
dė, kad tas žvėris, prieš kurį šitaip turi kovoti išmoninga


pelytė, visai nepanašus į cirko dramblį. Jis mums labiau pri-
minė lokį, kuris ne tik neturi straublio, bet žiemą prižadin-
tas pasmaguriauja ir pelėmis, labai dėl to nesikrimsdamas -
narsios jos buvo ar ne. Bet žmonės plojo ir toms nesąmo-
nėms.

Pradėjo lynoti. Ir vėl šalia atsirado ta moteris su dideliu
kasų gandralizdžiu ant galvos. Šį kartą ji buvo šeimyniškes-
nė ir nebe taip manęs drovėjosi. Aš ją subariau:

- Nepataikaukit, mes kiekvienas darom savo darbą.

Lietus ėmė purkšti ne juokais. Vaikščiojau su plastmasi-
niu maišu ir rinkau aukas Sąjūdžiui. Krito rubliai, krito mar-
kės ir doleriai. Prie manęs prasispraudė grupė čikagiečių lie-
tuvių. Tarp jų buvo ir V.Adamkus.

- Kai jūs Čikagoje, Jėzuitų jaunimo centre, kalbėjote apie
atgimimą, mes jumis netikėjom.

- O dabar?

Jiems buvo nepatogu šnekėti, kad ir dabar jie nelabai tiki
tuo, ką mato... Kaip gi čia viskas įvyko savaime, be jų ži-
nios, palaiminimo ir vadavimo, bet, svarbiausia, - be jų do-
lerinės pagalbos!?

Valdas Adamkus į kalbas nesivėlė, stovėjo nuošalėje, ty-
lėjo ir buvo kažkoks nesavas, tarytum būtų įvykę kažkas ne-
pataisomo. O man nebuvo kada jo šnekinti. Apie tuos daly-
kus mes jau ne kartą buvom pasiginčiję, kai aš lankiaus pas
jį Čikagoje, o jis pas mane sodyboje Birštone. Tą kartą jį ly-
dėjo didelė svita, susėdusi į kelias mašinas. Tarp jų buvo
akademikas Vytautas Statulevičius, Vytautas Einoris ir sau-
gumietis Vytautas Kareniauskas, apsimetęs universiteto dės-
tytoju.

Juos pasitikau Stakliškėse, jie jau buvo gerokai pasivaiši-
nę lietuvišku midumi. To gero direktorius nepagailėjo ir man.
Aš pasigrobiau Valdą į savo mašiną. Besišnekant jis mane
apdovanojo visokiausiomis tautinėmis regalijomis, lipdukais
ir nedrąsiai prisipažino, kad su savimi vežiojasi gražią tri-
spalvę vėliavą ir nežino, ką su ja daryti?

- Jei atsivežei, tai iškelk, - pasakiau jam, tuo labiau, kad


prie mano anūkų „trobelės ant vištos kojelių" buvo įrengtas
puikus flagštokas:

- Ar aš tau nepakenksiu? - kuklinosi jis. - Matai, mane
visur lydi... Žinai, aš niekur negaliu iš jų ištrūkti.

- Bet tu šiandien ne oficialus žmogus.

- Kaip tau pasakius?..

Mano pasiūlymui pritarė ir „universiteto dėstytojas" ka-
pitonas V.Kareniauskas. Jis taip gailiai į mane žiūrėjo ir taip
bijojo, kad ko nors neleptelėčiau apie jo „pedagoginę" veik-
lą, kad būtų ir ne tokiam išsišokimui pritaręs.

Kai vėliava pakilo, mes visi išgėrėme šampano. Tai buvo
pirmoji pusiau oficialiai iškelta trispalvė Lietuvoje. Ir iškėlė
ją JAV valstybės atsakingasis darbuotojas kartu su tokiomis
didelėmis mūsų valstybės įžymybėmis. Tai buvo neįtikėti-
na.

- Tu drąsus žmogus, - kalbėjo Adamkus. - Aš didžiuo-
juos mudviejų draugyste... Bet gal aš negerai pasielgiau?..

Manyje nubudo šioks toks įtarumas. Važinėja su KGB ka-
rininkų palyda, jiems žinant vežiojasi trispalves ir klausinė-
ja, ar teisingai elgiasi? Tai buvo naivi žodžių priedanga, bet
kas tuos amerikonus žino? Lyg tyčia po kelių dienų mane
aplankė kitas išeivis - Almus Šalčius, garsaus Lietuvos eko-
nomisto sūnus, aš jam pasigyriau apie vėliavos pakėlimą, jis
ėmė juoktis:

- Valdas Adamkus - didelis tokių reikalų specialistas. Kai
mus, nuo rusų bėgančius žioplelius, karo policija surinko
Sedoje ir prišnekino kariauti prieš Raudonąją, Valdas irgi
tenai atsirado su būriu atsarginių karininkų, užverbuotų Sak-
sonijoj Laubeno mieste. Jis, tada Adamkavičius, buvo žyd-
šaudžio, policijos kapitono J.Kenstavičiaus adjutantas ir pui-
kavosi prieš mus esąs generolo sūnėnas. Aš jį gerai pažino-
jau, kartu mokiausi, bet nieko kitiems apie jį nepasakojau,
kad tik daugiau košės įkrėstų į katiliuką.

Bet kai sovietai spustelėjo, Adamkavičius su savo vokie-
tukais vieną naktį išnyko ir paliko mus kaip stovim: be ko-
šės, be pinigų ir be jokios apsaugos. Kažkodėl jis to fakto


savo biografijoje nemini. Taip pat nutyli ir apie savo mamą.
Jos pavardė - Karalienė. Ji gyvena kažkur prie Union Pier
Indianos valstijoje. Ten irgi kažkas labai negerai. Vienoje nuo-
latinėje Vyzentalio centro laidoje, kuri vadinosi „60 minu-
čių", buvo iškelti žiaurūs faktai apie žydšaudį J.Kenstavi-
čių. Buvo paminėtas ir jo adjutantas, ir Sedos pulkas. Mudu
apklausė CŽV vyrukai ir paleido. Aš bendradarbiauti atsi-
sakiau, o Valdas tarp mūsų ėmė kilti aukštyn. Buvo ruošia-
mas skandalingas šou, bet devyniasdešimtaisiais J.Kensta-
vičius mirė, ir žydai mus paliko ramybėj...

- Kai niekuo netiki, tai ir šventvagiauti nereikia.

- Meluoji. Visi šventvagiai yra didžiausi netikėliai. Čia
įsitikinimai niekuo dėti. Jų toks gyvenimo būdas.

Po abiejų amerikonų apsilankymo į mano sodybą tuč-
tuojau su dovanomis atvažiavo visa Prienų partinė valdžia,
o vėliau ir civiliai persirengę keli V.Kareniausko kolegos, ne
tai dėstytojai, ne tai patarėjai vėliavų pakėlimo reikalams,
kurie taip pat nesigailėjo dovanų, ypatingai gero ir brangaus
„snapso", užkandžių bei pasiklausymo „blakių". O vienas
kaunietis, pasivadinęs „Trijų mergelių" restorano direkto-
rės vyru, net siūlėsi už labai stambią sumą nupirkti mano
„dvarą" savo žmonai. Tačiau gana greitai išsiaiškinau, ko-
kio tai šilo paukštis.

- Jeigu jūs toks galingas, padėkit man įsigyti „Volgos"
akumuliatorių, - paprašiau jo, aplakstęs visas skyles ir nie-
ko nepešęs.

Kauno autoserviso direktorius J.Sabaliauskas tada man
teisinosi:

- Neieškok, nes niekur negausi. Aš turiu keturis, bet tai
valstybės rezervas, nors užmušk - negaliu. Kai tik atsiras,
pats atvešiu.

O kai po kelių dienų tas „verslininkas" atbogino naują
akumuliatorių ir kad būtų „tikriau" - pridėjo sąskaitą už jį,
širdyje perkaitau pamatęs autoserviso antspaudą.

- Ką tu, Juozai, išdarinėji? - paskambinau bičiuliui. - Taip
draugai nedaro. Negi mano pinigai ne tarybiniai?


- Negali būti. Aš viską patikrinsiu.
Po valandos jau žinojau:

- Vyteli, tu teisus. Vieną akumuliatorių mes buvom pri-
versti atiduoti Kauno KGB valdybai. Tu mane suprask.

Suprato ir „verslininkas", paslapčia susirinkęs savo „bla-
kes", nes pasiskundžiau „kur reikia". Toje sistemoje, jeigu
operatyvininkas „apsišviečia", jis arba atleidžiamas, arba nu-
kišamas ten, kur niekas jo nežino ir nepažįsta, taip sakant,
kur Jurgis kiaulių neganė. Apie tuos nuotykius niekad Adam-
kui nepasakojau, o pasibaigus mitingui ne tas buvo galvoje:
švarinau išeivijos kišenes.

Po visų vargų parėjau namo sulytas, šlapias, bet laimin-
gas. Pasikeičiau kostiumą ir sėdau prie užrašų, tačiau po
valandos paskambino Landsbergis. Jis buvo susijaudinęs, jo
neišraiškus balsas gerokai virpėjo:

- Vytai, tau reikia skubiai vykti į Gedimino aikštę, ten
vyksta nesankcionuotos riaušės...

- O kas riaušes sankcionuoja? Nesuprantu, kodėl tu ši-
tiek prikiaulinęs dar man skambini?

- Viską pamirškim, būk žmogus... Ką tik skambino mi-
nistras ir pasakė, kad padėtis be galo įtempta...

- Tau skambino, tu ir važiuok.

- Bet ir tu atsakingas... Tu - koordinatorius.
Sukritom į mašiną. Sūnus atvežė prie Gedimino aikštės

krašto. Toliau ratuoti prasibrauti negalėjom. Minios žmo-
nių su dainomis čia pasuko iš mitingo, nes skirstytis nenorė-
jo. Pergyveno ir linksminosi. Kažkas įsakė jų į aikštę neleis-
ti. Kilo nepasitenkinimas. Dešiniajame aikštes krašte, netoli
Ryšių ministerijos, minia jau šūkalojo, įžeidinėjo niekuo ne-
kaltus pareigūnus. Milicininkai, susikibę rankomis, vos iš-
laikė spaudimą. Staiga iš užsidariusių Senamiesčio „knai-
pių" plūstelėjo pavojingas, kaip parakas pakaušęs jaunimas.
Jiems reikėjo kur nors nuleisti susikaupusią energiją. Čia bei
ten kilo muštynės. Kas ką plūkė, dar buvo neaišku. Įlindau į
patį sūkurį ir pradėjau šaukti:

- Vyrai, laikykitės tvarkos! Būkit verti Sąjūdžio!


- Nunešt velniop tą ministeriją! Langus jiems išmaišyti!

- Ar jūs pasiutot?! Lazda turi du galus!

- Petkevičių areštavo! - kažkas sušuko man tiesiai į vei-
dą.

-  Kvaily, čia aš! Niekas manęs neareštavo! - Ir, matyt,
pats Dievas man pakišo išganingą mintį: - Vyrai! - matuški
ir batiuški, - Netrukdykit Sąjūdžiui dirbti! - minia pritilo. -
Jeigu ir eisim prie ministerijos, tai tik susirikiavę, kaip dera
lietuviams!

Patys energingiausi ėmė rikiuotis, tildyti kitus. Buvo iš-
loštas laikas. Netikėtai šalia manęs atsirado A.Žebriūnas ir
jo žmona G.Kaukaitė.

- O judu iš kur?

- Mums skambino Landsbergis.

- Čia ne moterų darbas.

- Aš jo vieno nepaliksiu, - nenusileido Giedrė.

Trise kariauti buvo lengviau. Ištroškę bet kokios veiklos,
žmonės pagaliau susirikiavo ir patraukė ministerijos link.
Mes žengėme priekyje. Prie durų mane sustabdė pulkinin-
kas A.Vilkas.

- Negalima!

- Nekrėskit juokų, dar valandėlė ir iš jūsų liks tiktai šla-
pia vieta. Nesiutinkit žmonių.

- Ko jums reikia?

- Nuimkit tą kvailą sargybą, išleiskit besilydančius žmo-
nes. Juk matot, kaip pliaupia lietus. - Man murmėdami pri-
tarė milicininkai.

- Aš negaliu, tai ministro įsakymas.

- Tada vesk pas ministrą.

Keli karininkai, sustoję iš abiejų šonų, palydėjo mus laip-
tais. Laiptinėje - kas keli metrai po sargybinį... Visai kaip
apgulties metu. Vyrai ginkluoti, rūstūs... tik duok įsakymą.

Ministras su savo svita sėdėjo kairiajame kabinete, pro
kurio langus matėsi visa aikštė, ir gurkšnojo kavą su konja-
ku. Man įėjus, buteliai savaime išnyko. Aikštei įsakymai bu-
vo perduodami radijo ryšiu. Visai kaip Smolnyje, - pama-


niau ir priėjau prie S.Lisausko bei kelių jį apsėdusių mask-
viečių.

- Prašom sėstis, - paprašė jis.

Sėstis negalėjau, nes ant grindų nuo manęs jau buvo pri-
tekėjęs gerokas liūgas vandens.

- Gerbiamasis ministre, nuimkit sargybas, paleiskit žmo-
nes, nes toliau už pasekmes mes nebegalėsim atsakyti.

- Bet kodėl čia tu? - nustebo ministras.

- O kur aš turėčiau būti?

- Yra CK nutarimas, tu - jau ne Sąjūdžio vadas.

- Man į viską nusispjaut, nebeerzinkit žmonių.

Buvo duota komanda grupelėmis žmones išleisti iš apsu-
pimo rato. Kai viskas buvo padaryta, atsirado ir „tikrasis"
vadas. Landsbergis buvo švarutis, sausutis, kaip CK palai-
mintasis. Jis sėdo prie kavos derybų, o aš sugrįžau į aikštę.

Vėliau tas uolusis Gebelso pasekėjas savo memuaruose
mus sukeitė vietomis. Girdi, tai jis malšino minią, o aš gurkš-
nojau konjaką su ministru. Tokio dalyko melu jau nepava-
dinsi. Tai liga, paranoja, didybės manija, lyg be to žmogaus
šalia manęs nebūtų stovėjęs A.Žebriūnas, G.Kaukaitė, pul-
kininkas A.Vilkas, lyg to nebūtų matę šimtai žmonių, lyg
apie tai nebūtų rašiusi spauda ir komentavusi televizija. Bet
ant ligonių pykti negalima.

Aikštėje mane apspito ir tvarkdariai, ir tvarkomieji.

- Ką darom?

-  Padarykit špalierius ir pradėsim žmones leisti grupė-
mis. - Svarbu buvo ką nors veikti, kad kiekvienas karštako-
šis minioje pasijustų labai reikalingas. Žmonės dėkingi ėjo
pro mus ir šaukė:

- Valio, mes laimėjom!

Aikštė palengva ištuštėjo. Vėl pasigirdo dainos. Pagaliau
per radiją buvo duotas įsakymas užkardą nuimti. Šlapi mi-
licijos karininkai pasklido į šalis kaip per Gegužės pirmo-
sios krosą. Mudu su pulkininku A.Vilku priėjom prie ba-
daujančio P.Ciziko kartoninės būdelės. Jis iš didžiulio kiniš-
ko termoso gėrė riebų vištienos sultinį, kurį supykęs išlie-


jau. šalia buvo pastatytas celofaninis šiltadaržis, kuriame gu-
linėjo būrys mergų ir vyrų.

- Mes padedam Petrui badauti.

- Tpfu, kad jus perkūnai. Cirkininkai!

Nusispjovęs parvažiavau su sūnumi namo. Žmona ap-
žiūrėjo nuostolius: viena rankovė iš peties pusiau nuplėšta,
nuardyta kišenė, dešinė ranka kažkuo aštriu gerokai nutar-
kuota, pasidengusi rausvai juoda kraujosrūva...

Kai rytą atėjau į Sąjūdžio būstinę, žmonės jau buvo su-
skaičiavę aukas. Šlapi pinigai jau buvo suglostyti, išdžiovin-
ti, tačiau tarp jų neatsirado nė vieno dolerio.

- Kur dėjai dolerius? - paklausiau iždininko Urbos.

- Yra, - atsakė jis.

- Pas ką?

- Nesvarbu, - jis suko akis į šalį.

- Tu, rupūže, nedurniuok!

-  Koks skirtumas. Landsbergis sakė - tai bus specialus
fondas.

- Klausyk, vaikeli, nežinau, kam tu dirbi, bet kad tie do-
leriai tučtuojau būtų suaktuoti, sudėti į krūvą ir užrakinti.
Neprašyk Dievo, kad iš gatvės pasikviesčiau žmonių ir dar
sykį viską patikrinčiau.

Besiaiškinant pasirodė, kad už mano ir kitų aktyvistų su-
rinktus dolerius Landsbergis iš prancūzų nusipirko muzi-
kos sintezatorių ir kitokią jam būtiną ir labai brangią specifi-
nę įrangą. Viešai jis pasiaiškino, kad kito kelio nebuvo, nes
prancūzai neva mums prasiskolino ir kitokiu būdu negalėjo
atsiteisti. Tai buvę tik mainai, o pinigus už tą turtą galima
susigrąžinti. Bet... iš šuns kaulo neatimsi. Kur nusėdo tie
įrenginiai, manau, aiškinti neverta.

Taip didysis inteligentas pirmą sykį Sąjūdžio pinigus su-
maišė su savais. Vėliau tokie veiksmai tapo sistema. Dar vė-
liau tautiečių aukos pavirto to pono asmenine kasa, jį re-
miančių žmonių algomis, priemokomis už dalyvavimą mi-
tinguose ir įvairių pasivažinėjimų po užsienius finansiniu
šaltiniu. Toje pačioje kišenėje išnyko kanadiečių milijonas,


surinktas Lietuvos našlaičiams, ten pat prasmego ir norve-
gų dovana lietuvių tautai bei suvažiavimo metu suaukoti
tautiečių milijonai. Landsbergis ir vėl išsisuko neva įkūręs
savo fondą, kurio nuveiktus darbus patikrinę 1995 metais
suradome, kad fondas per savo veiklą nupirko net 56 mai-
šelius kalėdinių saldainių vaikams po litą dvidešimt. Fan-
tastika Kačerginės tvartelio bufetėlyje!

Tačiau tai buvo užkrečiantis pavyzdys. Žmonių suauko-
tais pinigais tada be jokios ataskaitos naudojosi, kas netingi.
Be jau minėtojo pono tarno Čepaičio, Urbos, Ozolo, 15 000
rublių pasigvelbė ir, atrodytų, nepaperkamas Arvydas Juo-
zaitis. Ta suma, gauta už išleistą kalendorių, buvo skirta „Są-
jūdžio žinioms".

Tokiai nemaloniai tiesai iškilus į paviršių, Arvydas teisi-
nosi:

- Mane Senamiestyje apiplėšė banditai.

- Kodėl anksčiau nepasigyrei?

- Buvo gėda prisipažinti. Aš - sportininkas, maniau, ne-
patikėsit. Iki paskutinės dienos vis dar galvojau, kaip tuos
pinigus sugrąžinti. - Maždaug taip jis pasiaiškino ir M.Mi-
siukonio vardu rašytame pareiškime. Tačiau smalsumas sve-
timiems pinigams to žmogaus nepalieka ir šiandien. Kur dir-
bo, ten iškildavo panašios problemos. Maždaug prieš metus
į mane kreipėsi „Santaros" fondo įkūrėjas verslininkas J .Ka-
zėnas, prašydamas aprašyti fondo bėdas. Jo žodžiais, fondo
pirmininkas, išrašydamas premijas kitiems, niekada neuž-
miršdavo ir savęs. Už pinigų pasisavinimą Kazėnas padavė
filosofą į teismą.

Atvykęs į Panevėžį, susipažinau su reikalo esme ir nieko
ypatingo neradau, išskyrus juozaitišką braižą - „gėda prisi-
pažinti". Rašyti atsisakiau, nes mano rašinys būtų palietęs
daug garbingų ir mano širdžiai mielų žmonių.

Rašant šią knygą, užrašų skaitymas tapo kažkokiomis mi-
šiomis, gyvųjų ir mirusiųjų litanija, kurios metu mintimis
vėl ir vėl susitinku su likimo man pamėtėtais žmonėmis.
Daug buvo bičiulių, daug priešų, bet viršų visada imdavo


draugai. Tik atgimimo metais landsbergininkų dėka tas ba-
lansas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo to man darosi grau-
du. Tačiau nieko nepakeisi, taip turėjo būti.

Visų pirma, politikoje savo geriausių draugų nesutikau.
Antra, pasišovęs viską aprašyti, labai dažnai lindau ten, kur
iš viso nereikia lįsti. Ir trečia, bet visų svarbiausia, kad pa-
bandžiau gyventi taip, kaip deklaravau savo kūryboje. Iš-
likti savimi, pasirodė, yra visų sunkiausia.

- Į ką tada lygiuotis, kuo tikėti? - gali paklausti skaityto-
jas.

Visų pirma, reikia tikėti savimi, bet kokia kaina, bet ko-
kiomis sąlygomis reikia išmokti uždaryti save į valios kalė-
jimą, nedarant sau jokių nuolaidų ar išimčių. O jei kuo nors
sekti, tai tik gyvenimo patikrintais žmonėmis, aušrininkų ti-
po idealistais, nes tiktai dvasingumas turį amžiną išlieka-
mąją vertę. Mūsų atgimimas prasidėjo kur kas anksčiau ne-
gu atsirado Sąjūdis. Landsbergininkai tik stengėsi visokiais
būdais šią tiesą užtrinti gausiais pasigyrimais, savo melu jie
užtrenkė žmonėms ausis, išbraukdami iš šio proceso pirmuo-
sius atgimimo šauklius, todėl šiandien mums geriausieji ne-
reikalingi.

Pamenu, kaip apie tokią galimybę mane įspėjo vienas iš
pirmųjų atgimimo pranašų - Kazys Boruta. Sugrįžęs iš kalė-
jimo, jis man parodė savo ranka nupieštą Aušros Vartų Ma-
riją, po kuria šnekėjo užrašas: „Mater misericordia, oro pro
nobis". Žiūrėjau į tą bedievį, į tą maištininką ir netikėjau
savo akimis, juo labiau, kad darbas buvo per daug mėgėjiš-
kas, primityvus ir atliktas ant medvilninio, lygaus rankšluos-
čio, o vietoj dažų buvo panaudoti suodžiai, praskiesti kaž-
kokiais riebalais.

-  Aš tą darbą paišiau motinai, gindamasis nuo baisios
vienatvės. Supranti, sėdi tarp žmonių, o jauties toks vieni-
šas lyg tarp molinių balvonų. Ir, baisiausia, - ne kalėjimas
sukūrė tą vienatvę, mes ją atsinešėm iš čia, iš laisvės. Tai
hitlerių ir Stalinų gamyba. Visų pirma, jie mums pakiša ko-
kią nors linksmą, daug žadančią teoriją, pridengtą mitingais


ir iškilmingomis vaikštynėmis, paskui mus suskirsto sluoks-
niais ir pradeda svetimo turto dalybą per prievartą. Vėliau
tą prievartą įteisina ne tik tariamiems priešams, bet ir drau-
gams. Dar vėliau į padanges iškeliami teroras ir baimė, jie
nukreipiami prieš kiekvieną asmenybę ir galutinai suf ormuo-
ja kiekvienos diktatūros esmę: kas ne su mumis, tas prieš
mus. Tik sunaikinus asmenybes, eilinis žmogus staiga pasi-
junta plikas ir nuogas prieš gerai organizuotą rują vilkų, ta-
rytum šiandien gimęs: be praeities, be ateities ir net be da-
barties, tačiau su gyvuliška baime. Štai kodėl žmogus patiki
daiktu, pinigais, štai kodėl jis griebiasi už bet kokio mažmo-
žio, nes tik daiktas šioje baisioje sumaištyje dar turi šiokią
tokią išliekamąją vertę. Dulke buvai, dulke pavirsi, - sako
tikėjimas, - bet už tai išsineši dvasią, o čia - ničnieko, jau
taip nieko, kad kaukti norisi.

Kitą kartą mes susitikome „Genio" redaktoriaus Leopol-
do Mykolaičio kabinete prie taurelės ir puodelio kavos. Tie-
sa, buvo dar keli pasiplepėjimai gatvėje, Rašytojų sąjungoje.
Po kiekvieno iš jų jis vis labiau pasitikėjo manimi, tačiau bu-
vo kažko labai sujaudintas. Prieš jį gulėjo „Paketurio..." at-
spaudas, skirtas „Geniui".

-  Kai pradedame ką nors mylėti, - mosuodamas stora-
pirštę ranką, kalė savo žodžius lyg volę į statinę, - tada vie-
nas faktas tuoj pat prilimpa prie kito ir sudaro vis ilgėjančią
melo grandį. Iš kitos pusės, vis didėjanti tiesos dalis lieka
aptemdyta, apmeluota, o jos likučiai arba tampa nereikalin-
gi, arba juose nebeįmanoma susigaudyt kaip šiukšlėse.

- Bet fakto tiesa vis tiek išlieka, - bandžiau filosofuoti.

- Faktas - tuščias maišas, berneli. Kad jis stovėtų, jį reikia
pripildyti prasmės. O kas tai padarys? Manai, išminčiai? Ne,
tai atliks darantieji, tiktai darantieji, jaunimas, jūs, bet su vie-
na sąlyga: jeigu jūs susiprasit ir sąžiningai pasimokysit iš
mūsų klaidų.

- O kokios tos klaidos?

- Mes manėm, kad pajudės didžioji pasaulio demokra-
tija...


- O ji nejuda?

- Ir nejudės. Jei ką nors padarys, tai viską pasiims sau.
Laisvė ne Burbonai, jos šarvuočiuose atvežti negalima. Kiek-
vienas žmogus, kiekviena tauta yra laisva tik tiek, kiek jie
tos laisvės verti, kiek jos išsikovoja. Tai turi būti labai tiks-
liai apskaičiuota, nes nereikalinga auka - savižudybė.

Stebėjausi jo trykštančia energija ir pranašišku tiesos pa-
jautimu. Kiekvienas atrastas teisingas žodis jį tarsi įkvėpda-
vo kitam. Tik baigė vieną temą ir kaip taurelės griebėsi ki-
tos:

- šita sistema ne ilgaamžė, ji subyrės, - mokė mus vaka-
rykštis kalinys. - Todėl mums jau dabar reikia aušrininkų,
pasišventėlių, kurie šiam įvykiui parengtų žmones. Baisiau-
sia likti be žmonių, dar baisiau - tarp abejingų, o mums,
lietuviams, visų baisiausia palikti tarp besidraskančių tar-
pusavyje savanaudžių.

- Klausykit, rašytojau, - man atrodė, kad tie jo žodžiai
yra pačių dievų uždrausta fantastika, - tokia galinga slopi-
nimo ir propagandos mašina, tokia inercija!.. Be to, argi pas
mus jau viskas šitaip blogai? Taip kalbėdamas, jūs vėl paki-
šit galvą.

- Aš jūsų neskubinu, tačiau galvoti reikia. Tokios milži-
niškos, gerai apgalvotos sistemos negalima sugriauti iš iš-
orės, ji turi sugriūti iš vidaus. Štai kur šuo pakastas. Mūsų
fanatiškiems vadams dar viskas atrodo amžina ir tvirta, to-
dėl jie gaudo tiktai priešus. Kai jų pritrūksta, naujus sugal-
voja. Tačiau visai nekreipia dėmesio į savo draugelius. Jiems
regis, kad paskiro, tačiau sistemai ištikimo žmogaus netikęs
elgesys arba bukumas ne tik negali pakeisti esamos tvarkos,
bet ir palikti joje kokių nors esminių žymių. Supranti, meška
nebijo vieno uodo, siurbiančio jos kraują po lašelį. Bet tų
uodų priviso milijonai. Valstybės aparatas pamažu, bet ne-
pataisomai visų akyse pavirto kyšininkų, sukčių, kombina-
torių ir pataikūnų mafija. Procesas gilėja kasdien. Matysi,
netoli tas laikas, kai tos trandys suvarpys visą valstybės pa-
statą, ir jis pradės svyruoti...


Tuos žodžius buvau pamiršęs, juos išbraukė iš senesnių
mano darbų cenzoriai, bet dabar juos atgaivino persitvarky-
mas ir Sąjūdis. Susiradau senus rankraščius, užrašus ir nu-
stebau -1958 metai!., ir kaip į vandenį žiūrėta! Tais žodžiais
K.Boruta triuškino tarybinę sistemą, tai jis darė tuoj po ka-
ro. Dabar 2000-ieji metai, mes nepriklausomi, bet niekas nuo
to nepasikeitė, viskas tik pablogėjo, įgijo rafinuotesnes for-
mas ir gudresnę priedangą. Vėl vyksta tylus, atkaklus ir ne-
paprastai žiaurus karas. Turto persidalinimo karas. Šito daug
kas nenori suprasti. Netgi nenori pastebėti, kad mums kaip
devynioliktame amžiuje vėl reikia aušrininkų. Labiausiai už
viską! Juk nepasakė - oratorių, organizatorių, savanorių, gre-
nadierių, Žaliųjų partijos arba dramblių bereitoriaus. Jis ne-
pasakė - ir ciniškos, savanaudės Vakarų demokratijos, kuri,
pajudinusi už mus pirštą, viską pasiglemš savo naudai. Aiš-
ku, dalį paliks ir jai tarnaujantiems lietuviškosios kilmės kler-
kams.

Taip, Lietuva turi tapti ir taps demokratiška laisva res-
publika, tačiau be „provincinės didybės sindromo", be vo-
liuntarizmo ir pataikavimo užsieniui. Dabar tai supranta ir
didelis, ir mažas, tačiau vis dar su tautinio pykčio, abipusės
neapykantos, įtarumo, revanšo doze. Deja, retas susimąsto,
kaip šį šventą tikslą pasiekti. Man regis, tokia galimybė dar
nežuvo.

Pavadinkime ją Vieningosios srovės ar tautinio susitai-
kymo politika, Lietuvos valstybingumo atkūrimo ar Demo-
kratiniu frontu, Santarve ar Santara ir pabandykime per tos
idėjos prizmę nužvelgti šių dienų įvykius.

Tokia tautinės vienybės idėja nėra nauja. Ją pirmą sykį
nusakė kunigas A.Mackevičius tardymo metu dar 1863 me-
tais: „Nesukėlus visų vidaus jėgų, jokia kita galybė mūsų
neišvaduos... Dėl to išsižadėjau kunigystės, bet ne visi ma-
ne suprato... "

Ta idėja su nauja jėga ir prasme atgimė J.Basanavičiaus
„Aušroje", o kiek vėliau buvo labai plačiai išryškinta apie
V.Kudirką ir jo „Varpą" susitelkusių lietuvių tautos švie-


šuolių straipsniuose ir darbuose. Ši idėja tapo tuo metu su-
sikūrusios Socialdemokratų partijos programos kertiniu ak-
meniu. Šia idėja rėmėsi ir didžioji dauguma į kairę pasuku-
sių V.Kapsuko bendraminčių, nepaprastai susižavėjusių Le-
nino paskelbta tautų apsisprendimo teise. Ir tik vėliau, Spa-
lio revoliucijos įtakoje, o teisingiau - tautybių komisarui Sta-
linui remiant V.Kapsuką prie sienos, greitomis buvo suma-
nyta kažkokia neaiški Litbielo idėja, 1918 metais atnešta į
Vilnių Raudonosios armijos durtuvais.

Nepriklausomybės kovų metais apie kokią nors vienin-
gą srovę jau negalėjo būti kalbos. Prasidėjo tarpusavio pjau-
tynės, tačiau idėja nežuvo. Pasirašius taikos sutartį su Rusi-
ja, Lietuvoje vėl suaktyvėjo kairiosios jėgos. Vieningosios sro-
vės politika ne tik atgimė, bet ir laimėjo 1926 metų rinki-
muose. Tačiau Lietuvą ištiko nauja nelaimė - buvo įvykdy-
tas A.Smetonos perversmas, kuris laikinai sustabdė šios idė-
jos įgyvendinimą.

Apsišaukęs vieninteliu tautos valios reiškėju, tas pirma-
sis Europoje diktatorius labai nesismulkino naikindamas ki-
taip mąstančiuosius. Norėdamas bet kokia kaina išsilaikyti
valdžioje, jis nesigėdino iš bolševikų imti kyšius ir savo su-
peridėjinį „Valstybės laikraštį" leido tuometinės Rusijos pi-
nigais. Apsidraudęs iš abiejų pusių, „tautos vadas" darė ką
tik norėjo - šaudė, kišo į dujų kameras, o gyvenimo pabai-
goje, gelbėdamas savo brangius kailinius, neva tautos dova-
ną, užduso gaisre. Gaila žmogaus, bet, matyt, gyvenime jis
nieko brangesnio ir neturėjo, išskyrus savo kišenę.

Suprasdama visišką stalininės jėgos politikos krachą, tuo
metu pogrindyje dirbusi Lietuvos kompartija vėl pasuko vie-
ningo liaudies fronto keliu ir palengva, po truputį atkovojo
šiokį tokį autoritetą tautos akyse. 1940 metais, renkant Liau-
dies Seimą (įsidėmėkit - Seimą, o ne Tarybą!), didžioji mūsų
piliečių dauguma nuėjo prie urnų balsuoti ne už sovietizuo-
tą, bet už pažadėtą gerokai kitokią, savarankišką ir Vienin-
go liaudies fronto valdomą Lietuvą. Tačiau tai buvo tik lai-
kinas Stalino manevras. Jo nurodymu, Lietuva pačiu žiau-


riaušių būdu buvo sutarybinta, Vieningą liaudies frontą rė-
musieji inteligentai - sutramdyti, apgauti, izoliuoti arba iš-
vežti, Lietuvos komunistų partijos lyderiai įjungti į didžiau-
sias komunizmo statybas su gerai išmuilintomis virvėmis
ant kaklo. „Ką jie iš mūsų padarė!" - ne sykį nevilties pri-
slėgti kalbėjo A.Sniečkus, M. Šumauskas, J.Paleckis. Bet tos
jų aimanos niekur nebuvo išgirstos, nes buvo sakomos taip,
kad ne visi girdėtų.

Praūžė karas, dar labiau sustiprėjo jėgos ir prievartos kul-
tas, tačiau demokratiška Vieningosios srovės ir tautinio su-
sitaikymo idėja išliko gyva B.Sruogos, K.Borutos, A.Miški-
nio, J.Paleckio ir daugelio kitų inteligentų mintyse, kaip vie-
nintelė galimybė kada nors išsikrapštyti iš mus ištikusios
nelaimės. Likimas mane suvedė su grįžusiais iš Sibiro Petru
Klimu, Juozu Tonkūnu, Stasiu Gorodeckiu bei kitais įžymiais
ir represuotais mūsų kultūros veikėjais, tačiau ir jie ilguose
mūsų pokalbiuose kito kelio nematė.

Ir štai pagaliau 1988 metų vasara. Visa tauta, išėjusi į mi-
tingus, demonstracijas ir Baltijos kelią, dar kartą įrodė, kad
Vieningosios srovės, tautinio susiklausymo ir atgimimo idė-
jos ne tik išliko gyvos, bet ir užvaldė mūsų jausmus ir pro-
tus. Jos tapo vienintele realia jėga, galinčia prikelti Lietuvą
ir sugrąžinti ją į Europos tautų šeimą.

Tačiau ir čia nebuvo išvengta grubių, nepataisomų isto-
rinių klaidų. LKP vadovybė su R.Songaila priekyje nesupra-
to Sąjūdžio siekių, todėl ilgą laiką orientavo partines orga-
nizacijas priešintis šiam judėjimui. Savo ruožtu Persitvar-
kymo Sąjūdžio Seimo tarybos radikalusis sparnas, apsvai-
gęs nuo laikinų laimėjimų ir kovodamas tik už savo diktato
įtvirtinimą, ėmė skelbti Sąjūdžio programos rėmuose nebe-
sutelpantį lozungą: „Lauk komunistus iš Sąjūdžio!", nors Sei-
mo taryboje iš 35 žmonių buvo net 17 partinių. Maža to, kai
kurie komunistai, dangstydami savo praeitį ir ieškodami pi-
gaus populiarumo, pasigavo tą lozungą ir netgi savo dirbti-
niu įniršiu pralenkė nepartinius. O „Juodojo scenarijaus" re-
žisierius visai pašėlo ir ėmė talžyti - kairiuosius ir dešiniuo-


sius, - visus, kurie tik priešinosi jo vienvaldystei. Įvyko nie-
ko gero nežadantis eilinis mūsų istorijoje pažangiųjų jėgų
susiskaldymas, eilinė avarija, apvertusi mūsų politinį veži-
mą aukštyn ratais.

Šią klaidą bandžiau atitaisyti, pasiūlęs Sąjūdžiui konkre-
čią Vieningojo fronto programą, bet buvau išjuoktas. Dar
kartą su šia programa išlindau 20-ame partijos suvažiavi-
me. Susitaręs su A.Brazausku, paruošiau nedidelį praneši-
mėlį, bet man jo nedavė užbaigti. Suvažiavime įsigalėjo kaž-
koks griovimo blūdas. Tokių isterikų, kaip A.Griciaus, S.Uo-
sio ir į juos panašių ozolų, nebuvo galima atplėšti nuo mik-
rofonų, jie riejosi dėl raidės, taško, brūkšnelio, todėl jokios
kitos, platesnės prasmės nebegalėjo pastebėti.

- Klausykit, - karščiavausi ir aš, - jums siūlau universalią,
laiko patikrintą visų partijų bendravimo formą - Vieningo-
sios srovės politiką su konkrečia programa, kurioje aiškiai ir
nedviprasmiškai būtų įrašyta ne kas su kuo, bet kas už ką ir
kam! - tačiau veltui. Pagaliau pirmininkaujantis J.Marcin-
kevičius mane išprašė iš tribūnos. Ir atsisėdęs aš jam dar
aiškinau, kad lietuviai viską daro arba per daug anksti, arba
gerokai pavėlavę, todėl jie niekad nesugebės tapti tais, kuo
galėtų būti...

- Seni, nieko nepadarysi, - reglamentas, - jis buvo teisus
ir pareigingas penkias minutes, o kartu - mes prašovėm ke-
liasdešimt metų. Iki naujos pertvarkos ar sukilimo.

Tądien pralaimėjau, nors ir dabar tikiu, kad su Vieningo-
sios srovės idėja mes galėtume suburti visus respublikos gy-
ventojus, nepaisant jų įsitikinimų, tautybės, tikybos, praei-
ties, socialinės kilmės bei visuomeninės padėties, ir kartu
turėtume patikimą saugiklį pažvelgti į kiekvieną partiją ne
pagal jos deklaruojamus pažadus, bet pagal praktinę veiklą
mūsų bendram tikslui, o į kiekvieną žmogų - ne pagal jo
pažiūras, o pagal tai, kaip jis tas pažiūras įgyvendina. Be to,
vieningai veiklai būtų galima sutelkti visas jaunimo, labdary-
bės, religines, kultūros, profesines ir kitas organizacijas bei
judėjimus. Atsirastų darbo tūkstančiams aktyvistų, kurie da-


bar be spekuliacijos ir ūkinės veiklos nebeturi ką veikti.

Demokratija - tai valdžios pasidalinimas su kitais. Vie-
ningosios srovės idėja padėtų mums be didelio triukšmo ir
rietenų aptarti valstybės valdymo problemas ir pasidalyti
šią naštą su kitų partijų atstovais, nustatant atstovavimo nor-
mas ir dydį kiekvienoje vyriausybėje, jos padaliniuose ir ap-
tariant tų partijų bendravimo galimybes bei formas.

Ši idėja sudarytų neblogą platformą sujungti visus Lietu-
voje gyvenančius kitataučius, padėtų jiems suprasti, kad į
bendruosius Europos namus mes dabar tokie, kokius mus
padarė stalizmas ir landsbergizmas, negalime ateiti, kad ir
jiems, ir mums būtina keliolika metų pabūti savimi ir savo
namuose pasimokyti normalios demokratijos, atsisakyti na-
cionalizmo, kuris mumyse nuolat budi kaip priešnuodis kai-
mynų didžiavalstybiniam šovinizmui. Ir tik tada, bendrai
apsivalę nuo įvairiausių mankurtizmo apnašų, galėsime tapti
naujo tipo, taip sakant, nekompleksuotais internacionalis-
tais.

Mums reikalingas neutralitetas, pradžioje bent tam, kad
mes galėtume sucementuoti visas tautos jėgas, o tik paskui,
šio to pasiekę vidaus politikoje, be jokios rizikos galėtume
pasidairyti ir po Europą.

Galų gale Vieningosios srovės politikos atkūrimas užbai-
gtų su nepaprastai šiandien įsigalėjusiu visuomeninio gyve-
nimo dvilypumu, kai kiekviena partija, kiekvienas judėjimas
ima kalbėti ir veikti visos tautos vardu, įnešdamas į mūsų
bendrą reikalą tik susiskaldymą, netikrumą ir politinį bei
ekonominį chaosą.

Aukščiau išdėstytoje programoje nieko naujo nesukūriau,
tik persakiau ankstyvojo Sąjūdžio idėjas. Kol jis laikėsi tų
nuostatų ir buvo jų reiškėjas, kol skelbė tautos vienybę ir
susiklausymą, kol jam buvo reikalingas ir brangus kiekvie-
nas pilietis, tol žmonės mūru stojo už jį. Bet vos tik jis pra-
dėjo tautos skaldymą, lietuviai nuo Sąjūdžio nusisuko, o da-
bar net girdėti apie jį nieko nenori. Tuščia vieta, „durnių
laivas"!..


Žodžiu, pašurmuliavo tas neva saviveiksmis judėjimas,
pamalė tuščiomis girnomis, kol konservatoriai uždėjo jam
antrankius ir lipnios juostos apynasrį. Be mūšio pasidavė.
Vietoj rupių miltų tie konjunktūros malūnininkai prigami-
no krūvas suplėkusių makaronų, kuriuos nuolat kabinėda-
vo naivuoliams ant ausų. Bet šlykščiausią yra tai, kad jie sa-
vo veiksmais prikėlė iš mirusiųjų gerokai pamirštą tautinių
nevykėlių taisyklę: jei nori imtis senų kėslų ir klaidų, neuž-
miršk viešai jų išsižadėti, nes kitaip kvailių nebūsi supras-
tas.

Todėl mes, gerokai užkimę nuo tokių garsių priesaikų,
dabar tylime, nes visiems, prie tos kvailystės prikišusiems
nagus, šiandien nieko kito nebelieka, kaip iš naujo kurti le-
gendas, kokie mes prieš kelerius metus buvome dideli ir gra-
žūs! Kaip gera mums būtų gyventi, jei per tą sumaištį būtu-
me įsigiję bent po plačią skrybėlę užsieniečių labdarai susi-
rinkti. Alų midų gertume... Tačiau per mūsų didelį gerumą
šiandien išmaldos skrybėlių nebeužtenka. Todėl pirmyn į
Vakarus, kol jie dar laukiniai! Tikėkime stebuklais, nes tik
tenai už balos galėsime pamatyti tai, ką turėjome ir ką pra-
radome čia...


KELIAI IR TAKELIAI

- Yra normalu, kai laimėjusi rinkimus
partija nevykdo savo pažadų.

G.Kirkilas

- Dar normaliau, kai G.Kirkilas

nė karto nebuvo išrinktas Seimo nariu

nė vienoje vienmandatėje apygardoje.

Rinkėjai iš tolo jautė,

su kokiu makalu jie turi reikalą.

"Opozicijos" korespondentas Kodėlčius


Į Sąjūdį nesiveržiau. Greičiau Sąjūdis įsiveržė į mano gy-
venimą ir padoriai jį sudarkė. Dirbau, rašiau, dalyvavau tarp-
tautinėje rašytojų veikloje, vedžiau didžiulę koresponden-
ciją su laikraščiais, žurnalais ir skaitytojais, kai vieną gražią
dieną buvau išrinktas penkių rašytojų komisijos pirminin-
ku. Ta komisija buvo įpareigota padaryti viską, kad prie Ni-
dos nebūtų pastatytas naftos gavybos bokštas.

Pamenu, į Rašytojų sąjungą atėjo akademikas Vytautas
Statulevičius ir melioracijos ministro pavaduotojas, vande-
nų apsaugos specialistas Julius Sabaliauskas. Jie perdavė
premjero V.Sakalausko prašymą:

- Rašytojai, padėkit. - Kalba buvo labai konkreti ir aiški.
- Tik jūs, pakėlę visuomenės jėgą, galite sustabdyti tą nesą-
monę...

Neskubėdami jie išdėstė savo samprotavimus apie Lie-
tuvą užgriuvusią nelaimę. Prie Nidos ruošiamasi sunkti naf-
tą. Projekto nėra. Įrenginiai prieštvaniniai, sumanyti dar 1958
metais Azerbaidžane. Planuojami milijardiniai nuostoliai, o
apie moralinius ir ekologinius - niekas negalvoja. Biuro-
kratų atsakymas vienas:

- Sunkia užsienis, sunksime ir mes.

- Nejaugi jūs, valdžia ir mokslininkai, nieko negalite pa-
daryti?

- Negalim, reikia sukelti žmones.

- O jūs suprantate, kuo visa tai kvepia?

- Suprantame, bet mes - valdininkai, o tu, Vytautai, lais-
vas žmogus, tau lengviau.

- Ne, vyrai, jei kišim galvas į kilpą, tai visi kartu: ir tie,
kuriems lengviau tabaluoti, ir tie, kuriems sunkiau...

Susirinkę J.Sabaliausko bute, mes trys - du Vytautai ir


Julius, - išgėrėm po taurelę, sumušėm rankomis ir pasibu-
čiavę prisiekėm: kas būtų, rinksim parašus, o jeigu sėsim,
tai kartu. Jokių silpnybių, jokių nuolaidų tokiame šventame
reikale negali būti. Mes tai supratom ir be žodžių. Priesai-
kos iškilmingumas atsirado savaime, tarsi koks pasidrąsini-
mas ar savisaugos jausmas, kad į tą košę lendi ne vienas.
Kaip sakoma, krūvoje ir tėvą mušti lengviau. Tiktai parėjęs
namo ir dar kartelį viską apgalvojęs, supratau, kad tai liki-
mo pirštas, nuo kurio po patalais nepasislėpsi. Pagaliau at-
ėjo laikas pasielgti taip, ko savo kūryboje mokiau kitus. Tam-
pyti likimą už uodegos ir pasijuokti iš savo pasekėjų - ne
mano valioj.

Rašytojai išrinko komisiją - penkis plunksnos brolius, o
mane - pirmininku. Pradžia atrodė lengva ir aiški: reikia
rašyti kietą protestuojantį straipsnį ir būtinai išspausdinti
Maskvoje. Susirinkęs Mokslų Akademijos tyrimų medžia-
gą, sukaliau literatūrinį visuomenės kaltinimą. Paskambinau
draugams į Maskvą, gavau iš S.Zalygino ir dar kelių garsių
rusų rašytojų sutikimą ir taip man reikalingas jų pavardes.
Parašai atėjo telefaksu, nors tie garbingi vyrai straipsnio dar
nebuvo skaitę.

- Vytai, mes tavim tikim. - Štai ką reiškė tikrų inteligentų
ir bendraminčių pasitikėjimas, nors Lietuvoje parašų rinki-
mas pasirodė kur kas sunkesnis negu aš maniau. Daugelis
pabėgo į krūmus, ypatingai muzikantai. Kaip ten nebūtų,
susidarė nedidelė, solidi ir vietiniams jau nebeįkandama
kompanija: LTSR liaudies rašytojas J.Avyžius, TSRS liaudies
artistas R.Adomaitis, TSRS liaudies artistas D.Banionis, po-
etas A.Voznesenskis, rašytojas S.Zalyginas, atsakingasis Ka-
liningrado srities rašytojų skyriaus sekretorius JJvanovas,
LTSR liaudies menininkas G.Jokūbonis, TSRS MA narys ko-
respondentas V.Kontrimavičius, LTSR liaudies poetas
A.Maldonis, LTSR liaudies poetas J.Marcinkevičius, LTSR
liaudies poetas E.Mieželaitis, LTSR liaudies artistas L.No-
reika, rašytojas V.Petkevičius, LTSR liaudies artistas I.Pet-
rovas, poetas R.Roždestvenskis, LTSR liaudies artistas S.Son-


deckis, rašytojas A.Bitovas ir LTSR liaudies architektas V.Če-
kanauskas.

Komisijos narys P.Keidošius straipsnį išvertė į rusų kal-
bą, pateikė jį „Literaturnaja gazieta" redakcijai, kuri nepati-
kėjo, kad už milijardą du. šimtus milijonų galima įsigyti to-
kią baisią nelaimę, nušluosiančią Nidą, Palangą ir Šventąją.
Pagaliau įtikinom pridėję TSRS MA prezidento A.L.Janšjno
išvadas, tačiau laikraščio vadovybė straipsnį gerokai apkar-
pė, apvalė, nuglaistė, tačiau vis viena įdėjo. Po jo vietinė val-
džia mums leido surengti kelis teleforumus.

Čia didelį išradingumą parodė žurnalistas S. Arnašius, ku-
ris pradėjo pokalbį su paprastais žmonėmis. Jie mus supra-
to iš pusės žodžio ir visi kaip vienas be jokios isterikos ir
dabar įprastų mitingų pareiškė: nelaimė bendra. Logika vi-
siems buvo nepaprastai aiški: jei galima po tokiu aštriu
straipsniu pasirašyti rašytojams, tai niekas neuždraus tai pa-
daryti ir mums, eiliniams žmonėms. Pradėjo plaukti para-
šai: „Mes, žemiau pasirašę, pritariam ir reikalaujam..."

- Kaip galima! Kas drįsta reikalauti?! - pasigirdo neklys-
tančiųjų ir dieną naktį mumis besirūpinančių monstrų balsai,
kuriuos šiek tiek vėliau sušvelnino L.Šepečio kanceliarija.

Nuo visų stendų buvo įsakyta nuplėšti parašų rinkimo
lapus. Prasidėjo parašų rinkėjų persekiojimas. Dabartinis gar-
sus progresistas, tuometinis „Vyturio" leidyklos direktorius
J.Vaitkus, susikvietęs visus darbuotojus, viešai suplėšė pa-
rašų lapą ir pagrasino visus nepaklususius atleisti iš darbo.
Pirmoji iš šios leidyklos išlėkė mano dukra. Pedagoginio ins-
tituto direktorius Jonas Aničas ir Vilniaus universiteto pro-
rektorius Bronius Sudavičius, pagavę kelis studentus nusi-
kaltimo vietoje, paliepė juos išmesti į gatvę. Taip elgėsi ir
daugiametis partorgas, buvęs „Viljamso gynybos" minist-
ras Česlovas Stankevičius, bet žmonės kaip mokėjo, taip ir
priešinosi: rinkosi į būrelius, slapta rašė rezoliucijas, protes-
tus, priesaikas ir dėjo po jomis savo parašus:

„Mes, Kauno politechnikos instituto studentai, supras-


darni sunkią respublikos ekologinę padėtį, prisiekiame ne-
pasiduoti. Lietuva dūsta be švaraus oro, trokšta be švaraus
vandens, mūsų gimtoji žemė sąjunginių ministerijų dėka
tampa žiauria pamote. Tautos genofondas pavojuje. Laiky-
kimės, draugai!" - ir parašai, parašai, parašai. Jie plaukė ant
didžiulių nestandartinių popieriaus lapų, ant išplėštų mo-
kyklinių sąsiuvinių lapelių ir net ant atskirų atvirukų. Pra-
džioje jie susitvenkė į Gamtos apsaugos komitetą, bet jo pir-
mininkas Kazys Giniūnas ėmė traukyti pečiais:

- Mes nedavėme tokios komandos. Eikite į Gamtos ap-
saugos draugiją.

Tos draugijos vicepirmininkas Juozas Stasinas buvo kie-
tesnis už plieną:

- Visus tuos parašus nešt į Saugumą!

Tačiau parašų areštuoti jau buvo neįmanoma. Juos rinko
studentai ir moksleiviai, pagyvenę žmonės ir pensininkai,
netgi namų šeimininkės ir milicininkai. Jų rinkimas tapo kaž-
kokiu demokratijos protrūkiu, liūtimi, užliejusia kiekvieną
žmonėse dar išlikusio pilietinio pasipriešinimo plyšelį. Pa-
galiau tie parašai surado ir pirmąjį jų rinkėją - mane. Kitą
srautą mes nukreipėme į Mokslų Akademiją Vytautui Sta-
tulevičiui.

Vieną naktį, jau gerokai po antros, į mano butą pasibeldė
Saulius Gricius. Įėjęs ilgai atsiprašinėjo ir ragino nieko nebi-
joti. O ko bijoti, jeigu tas jaunuolis šypsosi kaip kūdikis? Jo
mėlynos akys žiburiavo kažkokiu vaikišku, labai patraukliu
gerumu ir nenumaldomu noru veikti. Jis stengėsi kalbėti la-
bai rūpestingai ir visą laiką dairėsi į šalis, visai kaip išgąs-
dintas zuikis.

- Kas jus atvijo tokiu laiku? - paklausiau.

- Mane seka, - atsakė jis. - Bet aš atitrūkau.

Ilgai stebėjom vienas kitą. Jis jautėsi labai nepatogiai ir
tarsi gėdijosi manęs, o aš nieko nesupratau: kažkoks vaikė-
ziškų žaidimų paslaptingumas... ir kartu toks saulėtas atvi-
rumas.


- Mes atvežėm iš Kauno 18 tūkstančių parašų... Ir dar
tiek atvešim.

- Malonu, o kur tie parašai?

- Mano draugas laukia čia pat, miške.
Apsirengiau. Išėjau laukan. Buvo tylu, ramu. Aplinkui -

nė gyvos dvasios. Pušų šešėlyje stovėjo dar vienas jaunuolis
su lagaminu rankose. Priėmiau parašus, padėkojom vieni
kitiems ir tik tada susipratau pakviesti kavos ar pusryčių,
tačiau jie atsisakė...

Beveik tokiu pat būdu atkeliavo parašai iš Šiaulių ir Klai-
pėdos. Tokį kiekį parašų namuose laikyti pasidarė pavojin-
ga. Apie mano langus nuolat „ganėsi" keli vyrai.

- Ką daryti? - paklausiau pasivaikščioti iškviesto Statule-
vičiaus.

- Kol kas nešk pas mane, į Mokslų Akademijos seifą.

Parašus dėl viso pikto paslėpiau netolimo kaimyno gara-
že, pamanęs, kad visus juos sukaupti vienoje vietoje netiks-
linga. Taip gimė Kauno „Žalieji" su Sauliumi Gricium prie-
kyje, taip užsimezgė Vilniaus „Žemyna" sujos vadovu Juozu
Dautartu. Vėliau tos parašų rinkėjų grupės išaugo į populia-
rias ir jaunimo mylimas gamtosaugininkų organizacijas.

Jau praėjo daugel metų, bet niekaip negaliu užmiršti to
saulėto žmogaus, to pasišventėlio Griciuko. Jis man dar il-
gai nedavė ramybės. Suorganizavęs baidarėmis ekologinį žy-
gį Jonava-Kaunas, prikalbino jo pradžiai pasakyti „įkvepian-
čią" kalbą, taip sakant, palinkėti sėkmės.

- Kam tų iškilmių, darykit savo darbą. Žmonės jus supras.

- Ne, be jūsų mums nepasiseks. Jūs mūsų siela, žaliųjų
tėvas.

Tam žmogui negalėjau atsakyti. Ta proga jis man pado-
vanojo kelis kaspinus, o vienu japonišku papročiu perrišo
galvą ir džiaugėsi kaip mažas:

- Jums be galo tinka! Prieikit prie veidrodžio!

Kalbą pasakiau. Su kiekviena stovyklaviete jo pasekėjų
būrys augo ir augo, o Kaune pavirto daugiatūkstantiniu mi-
tingu. Tai buvo Kauno Sąjūdžio pradžia.


Atėjus sąjūdininkams į valdžią, S.Gricius buvo paskirtas
Kauno merijos Gamtosaugos skyriaus vedėju. Pasiraitojęs
rankoves, jis ėmėsi mylimo darbo, bet netikėtai visur atsi-
mušė lyg į sieną. Jo žodžiais tariant, bjauriau kaip stagnaci-
jos metais. Landsbergininkai tiesiog tyčiojosi iš jo, vadino
angeliuku be sparnų, Sąjūdžio perkrikštu, nes jiems ne tas
buvo galvoje. Patekę į valdžią, jie skubėjo prisiplėšti, o gam-
ta, jų supratimu, tapusi laisva ir nepriklausoma, pati savai-
me susitvarkys.

- Aš daugiau nebegaliu, - skundėsi jis, atvažiavęs pas ma-
ne į Birštoną. - Su tuo bepročiu Vaišvila negalima dirbti. Jis
miesto valymo įrenginiams skirtą žemę pardavinėja spe-
kuliantams, o pačius įrenginius nori iškelti į Ežerėlį.

- Sauliuk, tu jiems mitingą užtaisyk, tokį kaip mudu su-
ruošėm prie Neries. Žmonės tave palaikys.

- Kur tai matyta, kanalizuotus vandenis pumpuoti net į
42 metrų aukštį? Jei vamzdis sutruks, sifono būdu tos sru-
tos užlies visą Kauną. - Jis per savo rūpesčius manęs negir-
dėjo. - Spekuliantai, vagys, stagnatoriai, tautos priešai. - Tą
žmogų tarsi kas pakeitė. Jo paakiai buvo pajuodę, žandai
įkritę, o šnekėdamas virpėjo lyg drugio krečiamas.

- Vadinasi, A.Sniečkus, įsakęs užkalti pajūryje visus naf-
tos gręžinius, mums buvo didesnis draugas...

- Kaip jūs galit, su kuo jūs mus lyginat?

- Tada pakartosiu: pakelk žmones.

- Prieš ką, prieš savus?

- Prieš gamtos priešus.

- Tai kaip čia dabar? Eidami į Sąjūdį, mes susidėjome su
gamtos priešais?

- Žmonių darbai - mūsų draugai ir mūsų priešai, o tie
riebiasnukiai ir riebiasieliai draugeliai teisūs tik sau.

- Nejaugi viskas veltui? -jis purtė galvą lyg mano pasaky-
ta mintis būtų įkyri musė. - Nejaugi mus apgavo? - tarsi tik
dabar šį tą supratęs ėmė ašaroti. - Aš nepasiduosiu, aš juos
priversiu! - tai buvo beviltiškai apgautos sielos riksmas.


Neišlaikęs patyčių ir norėdamas atkreipti žmonių dėme-
sį, jis iššoko pro merijos langą...

Kai atvažiavęs jo draugas man pasakojo nelaimės smul-
kmenas, apsiverkiau ir aš. Tai buvo pirmoji begalvio persi-
tvarkymo išprovokuota auka, antrasis Kalanta, bet nuo jo
žūties niekas nepasikeitė. Savi pražudė per daug savą žmo-
gų. Jo padorumas landsbergininkams tapo per didele kliūti-
mi, todėl viskas buvo labai tyliai užmuilinta ir paslėpta. Dar
vėliau protestuojantys savižudžiai tapo kasdienybe, todėl du-
kart niekas nebeskaičiuoja tų gyvų, benzinu apsipylusių lau-
žų arba kaip rudens lapai kyburiuojančių pakaruoklių. Ma-
tas vienas: kas ne su mumis, tas prieš mus.

Kauno valymo įrenginiams buvo išleisti papildomi mili-
jonai. Kai Lietuvos MA specialistai sukritikavo Ežerėlio pro-
jektą, tuometinė vyriausybė jais nepatikėjo. Projektą užsakė
švedams ir papildomai sumokėjo 40 tūkstančių dolerių, bet
ir tie priėjo išvados: dar niekas tokio diametro ir tokios at-
sparos nerūdijančių vamzdžių negamina. Dar daugiau, įgy-
vendinant seną projektą, reikėjo atsipirkti ir išparceliuotus
žemės sklypus. Mokesčių mokėtojų kišenės atlaikė ir tą „pri-
chvatizaciją".

Panašaus nepasitikėjimo susilaukiau ir aš, tiktai pro lan-
gą nešokau. Kai parašų buvo surinkta per 200 tūkstančių,
mane iškvietė į CK. Kalba buvo trumpa ir aiški: baik tą savo
nešvarų žaidimą, nes padėsi partinį bilietą.

- Kodėl nešvarų? Juk pirmasis balsą pakėlė Ministrų Ta-
rybos pirmininkas V.Sakalauskas, Mokslų Akademija, van-
denų apsauga, keli jūsų darbuotojai. Mes jiems tik padedam.

- Tu respublikoje suorganizavai kažkokį neaiškų parašų
rinkėjų tinklą, kiršini žmones.

- Jeigu jums taip labai reikalingas mano partinis bilietas -
prašom, - mane jau sunku buvo nugąsdinti. Aš nevaidinau
drąsuolio, tik jaučiau, kad už mano nugaros stovi tūkstan-
čiai didelių ir mažų žmonių. Juk negalėjau jų apgauti. Tai
jautė ir P.Griškevičius, todėl ir nesikuklinau: - Sekretoriau,
jūs turite būti mums dėkingi. Jeigu mes užteršime Nidą, tai


jūs nieko kito neveiksit, tiktai taisysit savo rūmuose išdau-
žytus langus.

Man nedavė užbaigti. Dabar nenoriu tos tirados apraši-
nėti, tačiau išgirdęs, kad per televiziją kursčiau žmones su-
kilti, turėjau gintis:

- Jūs neteisingai informuotas. - Laidos metu P.Griškevi-
čius kažkur važinėjo po užsienį. - Aš perskaičiau klaipėdie-
čių raštelį, kuriame jie rašė: „Jeigu valdžiai maža mūsų pa-
rašų, tai gal mums organizuoti protesto demonstraciją?" Aš
jiems ramiai paaiškinau, kad demonstracijų kol kas nerei-
kia, kad mūsų pusėje valdžia, kad mes kartu įveiksime naf-
tininkų savivaliavimą.

-  Visa tai demagogija, - pasakė Griškevičius ir čia pat,
prie mano akių, pakėlęs telefono ragelį, įsakė televizijos še-
fui daugiau manęs ir mano „neišmanėlių komandos" į tele-
viziją neįsileisti.

Išėjau į gatvę lyg apspjaudytas. Štai taip: premjeras pra-
šo padėti, o pirmasis sekretorius lyg kokiam baudžiaunin-
kui, - kad tavo kojos mano dvare nebūtų... Pikta nors verk.
Juk kažkada bendradarbiavau su juo „Tiesoje", kartu gurkš-
nodavom šampaną, kurį jis labai mėgo, taisiau jo rankraš-
čius... Bet kuo daugiau prisiminiau bendrų, kažkada mus
siejusių gyvenimo detalių, tuo labiau nekenčiau savęs. Iš kur
tas jo bukumas, tas nesiskaitymas su kito žmogaus orumu,
jo siekiais? Kodėl to nemačiau anksčiau? Nejaugi jis tiek me-
tų slapstėsi ir tik dabar parodė ragus, išlindusius pro karū-
ną? Ne, jis geras žmogus, tik pakylėtas per aukštai. Valdžia
- dopingas, ja nereikia apsiryti. Jeigu visi privalo jausti vie-
no žmogaus valdžią, tai ir jis turi nuolat jausti tos daugu-
mos viršenybę. Kito kelio nėra. Aš nenusileisiu.

Parėjęs namo, parašiau straipsnį į „Pravda", kuriame iš-
dėsčiau tas mintis. Jo kopija sugrįžo į Vilnių ir gerokai Petrą
išgąsdino, bet aš dar to nežinojau. Po kelių dienų man pa-
skambino Juozas Stepšys ir paklausė, ar sutiksiu, jeigu jis
pristatys mano naują romaną televizijoje?

- Prašau, tik niekas mudviejų tenai neįsileis.


Televizijoje vyrai, sužinoję visas smulkmenas, nepatin-
gėjo pasitikslinti pas savo šefą, ar tai tiesa? Išdidusis J.Janui-
tis, gerai nežinodamas, iš kur tie vaikinai turi tokią tikslią
informaciją, virptelėjo, girdi, uždraustos tik ekologinės lai-
dos, o dėl romano - prašau.

Žodis buvo ištartas. Atvažiavo filmavimo grupė. Susė-
dom už stalo prie puodelio kavos ir pradėjom su kritiku šne^
kėtis. Reikia pasakyti, kad šiaip taikus Stepšys pasirodė esąs
puikus provokatorius. Jis taip įkaitino mane, kad aš, pamir-
šęs visas atsargumo priemones, nė pats nepajutau, kaip at-
sivėriau lyg daržinės varčios... Laida nuskilo, atsiliepimai -
puikiausi, tačiau ją visą nuo pradžios iki galo išklausė ir
P.Griškevičius. Ką jis prišnekėjo Januičiui - nežinau, tačiau
tas demonstratyviai pasikvietė mane kavos. Prieš pagarsė-
jusias to žmogaus blaivybės taisykles mudu jo kabinete iš-
gėrėm visą butelį konjako, kurį gurkšnojant jis grasinosi:

- Griškevičius - chamas!.. Kaip jis drįsta šitaip su mani-
mi? Aš jam to niekada nedovanosiu. Aš rasiu būdą su juo
atsiteisti!..

Dirbo savo nesudėtingą darbą ir Griškevičius. Atvykęs į
A.Laurinčiuko sukviestą susitikimą su žurnalistais, kuris bu-
vo pravestas jų suvažiavimo išvakarėse, pirmasis sekretorius,
matyt, ne mažiau užsivedęs, kaip mudu su Stepšiu laidos me-
tu, išvadino mane demagogu, antitarybiniu žmogumi, kuris,
siekdamas populiarumo, gali išduoti tėvynę ir partiją... Ja-
nuitis dar sykį buvo išvadintas „durnium" ir piemeniu.

Jau tą patį vakarą, atvažiavęs į mano namus, Vilius Cha-
dzevičius padėjo ant stalo mažytį magnetofoną, o aš be di-
delio vargo ir įtampos išklausiau visą perpykusio valdovo
tiradą. Nieko naujo. Mane kažkada dar skaudžiau barė Snieč-
kus, Šumauskas, tačiau ne taip bukai ir chamiškai. Jie tai
mokėjo daryti argumentuotai ir gana mandagiai. Su jais gin-
čytis buvo kur kas sunkiau. Bet jie gerbė ir kito nuomonę,
jeigu nepataikaudavai ir vyriškai gindavai savo tiesas.


Kitą rytą, dar gerokai prieš devynias, paskambino ideo-
logijos šefas L.Šepetys.

- Tai kaip gyveni, ką dabar rašai? - pradėjo iš labai toli. -
Kodėl neužsuki pas mus?

- Kad jūs ten lyg kalėjime apsistatę milicininkais, - mane
vis dar siutino vakare girdėti, tik aptukimo iki tenoro su-
švelninti Petro Griškevičiaus žodžiai.

- Kam, kam, o tau nereikėtų jų bijotis... Kai norėdavai,
ne su tokiais susikibdavai, - ne tai pagyrė, ne tai supeikė
mane.

- Štai taip ir bėgti iš pat ryto, nenusiskutus, nenusiprau-
sus? - vis dar garavau nuo vakarykštės neakivaizdinės pir-
ties.

- Kodėl gi ne? Rytas blaivesnis už vakarą. Gal už kokio
pusvalandžio... Tik neužmiršk pasiimti ir užrašyti Griške-
vičiui savo naująją knygą.

Staiga viską supratau, tačiau taip greitai pasiduoti ne-
galvojau, todėl neatsargiai leptelėjau:

- Aš vakar išklausiau jo kalbos magnetofoninį įrašą.

- Tuo labiau, - atsakė labai skubiai, paskui ilgai tylėjo.

Pajutau, kad jis ne vienas. Kantriai palaukiau, kol jis pra-
dėjo keiktis: - Šiknius tas Laurinčiukas, nieko nemoka orga-
nizuoti, o paskui už jį reikia kitiems srėbti jo užmaišytą put-
rą! - Vėl patylėjo, uždengęs delnu ragelį, ir ėmė juokauti: -
Prisivežė velniai iš Amerikos visokių žaisliukų ir nešiojasi,
kur reikia ir kur nereikia. Matyt, būsime priversti kišenes
kratyti prie CK durų. - Paskui lyg prityręs tardytojas neti-
kėtai paklausė: - Ar ne Chadzevičius?

- Ne, - atsakiau, matyt, irgi per staigiai, nes jis nusijuokė
ir nepatikėjęs ėmė kamantinėti:

- Tai jis visur vaikšto su tuo savo magnetofonu, visiems
rodo ir giriasi... Mačiau ir susitikime laikė iškėlęs.

- Argi jis vienas?

- Galų gale tai tavo sąžinės reikalas. Ateik.


Paėmęs knygą, užrašiau labai oficialiai ir dėl viso pikto
paskambinau Statulevičiui, Sabaliauskui ir vėl visi trys nu-
tarėme, kad dėl Nidos tokio vizito negalima atsisakyti. Gat-
vėje susitikau J.Baltušį.

- Sveikas, svieto lygintojau, - šaipėsi jis. - Eini mišparų? -
ramiai išklausė mano bėdų ir vėl pasišaipė: - Pavydi, tavo
nelaukto populiarumo pavydi...

- O ko jam pavydėti?

- Jam gal ir nieko... Bet taip nustatė jo Zosė: už Petrą
populiaresnių negali būti. Matysi, visi kikens nusisukę ir
spaus tau ranką, o prispausti parduos. Cirkai Paūdravės pa-
rapijoj! - ir vėl kikendamas kažkur nuskubėjo.

Milicininkas jau laukė manęs ir labai mandagiai paaiški-
no, kaip surasti šepečio kabinetą. Nutaikęs progą, sustojo ir
kuštelėjo:

- Nenusiminkit, rašytojau, mes su jumis! - tai buvo taip
netikėta ir kartu taip nauja, kad ėmiau ir sumišau. - Norit,
aš apie jus ir anekdotą pasakysiu, tik labai nesupykit.

- Ko aš turėčiau pykti? - šiaip taip susitvardžiau ir pa-
vaizdavau viskam abejingą žmogų: - Pilk, kol niekas nesi-
klauso.

- Štai iškviečia jus draugas Griškevičius ir šaukia, o jūs
tylit. Jis rėkia, o jūs tylit. Kai jis užbaigia, jūs tyliai atsistojat
ir išeinat. Kitą dieną jis vėl pasikviečia jus ir liepia šaukti
Šepečiui. Kai tas baigia šaukti, Griškevičius atsikelia ir tyliai
pats išeina.

Aš tikrai nuoširdžiai nusijuokiau, ir ne todėl, kad būtų
buvę linksma, bet todėl, kad anekdotą pasakojo budintis CK
milicininkas! Šitokiam fortposte ir šitoksai grynuolis! Štai
ką reiškia Zosės draudimas būti populiariam!

Truputėlį įkvėptas, nusivilkau paltą ir priėjau prie spau-
dos kiosko, apie kurį ganėsi keli „labai garsūs", o gal per
daug išgarsinti žurnalistai, dabar save vadinantys žvaigž-
dėmis. Dieve, su kokia savimeile pagieža jie sutiko mane!
Tarytum jiems kas ta intencija būtų supylęs po gerą taurę


konjako nuo šeimininko stalo. Tokie maloniai apsalę, pabrėž-
tai mandagūs, besišypsą, viena akimi stebintys mane - ar aš
nekvankštelėjau, - o kita - besimarkstantys tarpusavy... Ne-
noriu minėti jų pavardžių, nes šiandien jie ir vėl mano drau-
gai. Gyvenimas jų likimus po metų ar pusantrų sudarkė dar
skaudžiau negu tai buvo padaryta su manimi tą dieną, bet
kartu tegul ir žino, kad be reikalo įskaudintas žmogus yra
labai pastabus ir nieko nepraleidžia pro savo akis...

- Lietuvoje viskas labai įslaptinta, - pasisveikinęs pakurs-
čiau juos, - bet kažkodėl tas paslaptis kiekvienas „durnius"
žino.

Vyriausiojo ideologo kabineto laukiamajame sėdėjo
J.Kuolelis, S.Renčys, J.Paleckis, Č.Juršėnas, V.Žeimantas ir
dar keli darbuotojai. Jie mane sutiko irgi kažkokiu sutartu
tylėjimu, lyg būčiau pasiryžęs iš jų atimti skalsią duoną kas-
dienę. Kaip gi kitaip? Štai ateina kažkoks draugas ir nedrau-
gas, priešas ir nepriesas, žodžiu - skandalistas, demagogas
ir sudrumsčia jų labai atsakingą ramybę. Šitas Griškevičiaus
nupieštas mano portretas tiksliausiai atsispindėjo graudžiai
susikaupusio J.Paleckio veide. Ką jau ką, o šitą neišskaito-
mą, liberališkai nuskausminančią, o paskui vėl principingai
pasmerkiančią mimiką jis buvo puikiai įvaldęs tarybinių di-
plomatų mokykloje.

Šalia jo lyg jaunas mėnesėlis - nuo ausies iki ausies - šyp-
sojosi Česlovas Juršėnas. Juozas Kuolelis buvo labai orus ir
iš anksto pasiryžęs kautis. Vytautas Žeimantas pūkštė ir, ma-
tyt, virškino ką tik suvalgytus gausius pusryčius. Tik vienas
Sigitas Renčys pašoko ir padavė ranką. Bet netikėtai Šepe-
tys, nekreipdamas į juos dėmesio, tik su manimi užsidarė
kabinete ir ėmė guosti:

- Dabar žmoniškai dirbti negalima. Garbės žodis, reikia
priimti kokį sprendimą dėl tų magnetofonų. - Ir vėl patylė-
jęs pasitikrino: - Tai, sakai, ne Chadzevičius.

Aš papurčiau galvą.

- Bet tu ant Griškevičiaus nepyk. Jis labai išgyvena. Ži-


nai, iš pat ryto skambina, jaudinasi... Matyt, to susirinkimo
organizatoriai jam ką nors ne taip pasufleravo.

- Sakyk, kas?

- Rašė Juršėnas, bet ir ant jo nepyk, jam taip liepė.

- Česiukas?! - šito, kaip Dievą myliu, aš tikrai nelaukiau.
Likimas mus apgyvendino vienoje laiptinėje - durys prieš

duris. Jis dirbo „Tiesoje" korektoriumi, paskui sporto ap-
žvalgininku. Aš jam padėjau kilti tarnybos laiptais. Pradžioje
konsultavau tarptautiniais klausimais, o paskui įprašiau Ja-
nuitį jį priimti į televiziją tarptautiniu apžvalgininku. Šito
Jonas man ir šiandien negali dovanoti, o tas pieną paliejęs
protežė šypsosi lyg persprogęs arbūzas ir rodo baltas dar
neprinokusias sėkliukes...

- Ko tyli? - paklausė Šepetys.

Man panūdo juokauti. Kito ginklo nebuvo po ranka:

- Žinai, Lionginai, langą į pasaulį galima uždengti ir laik-
raščiu. Ne amerikonai su savo raketom, bet japonai su savo
buitine elektronika mus paguldys ant menčių. Dabar visiems
reikės gerokai pasitempti: anksčiau kaip norėjai, taip ir už-
rašei protokole, o paskui nuteisei pagal tuos raštus. Dabar
kiekvieno valdininko pasakytas žodis jau nebeišblės ir pasi-
liks užrašytas jo priešų ateinančioms kartoms.

- Tik nesumanyk su juo šitaip... Prisipažink, ir su tavim
nelengva.

Lionginas palydėjo mane į Griškevičiaus kabinetą. Po-
kalbis pradžioje buvo labai mandagus, bet įtemptas. Abu
stengėmės parodyti, kad vakar nieko neįvyko. Padėjau kny-
gą. Sekretorius atsivertė, perskaitė, nusišypsojo ir ištiesė ran-
ką lyg pasisveikinti, lyg padėkoti, bet pašnekesys, kad ir la-
bai nenoromis, pagaliau nukrypo į Nidą.

- Nejaugi jūs manot, kad Lietuvai nereikalinga nafta?

- Reikalinga, netgi labai. Bet Sniečkus savo laiku net krante
įsakė visus gręžinius užkalti, o ten - jūra.

- Ko jūs visi man kaišiojat tą Sniečkų?

- Aš remiuosi istorija.


- Tai ką jūs ten sumanėt?

- Sekretoriau, reikia ieškoti pažangesnių technologijų. Įsi-
vaizduokit tokį projektą, kuris iš anksto numato apie dvide-
šimties tonų naftos nutekėjimą kas mėnesį. Per metus, jau
ketvirtis tūkstančio, o kadangi mes visada viršijam planus...

- Iš kur toks tikslumas? - nedavė man šnekėti.

- Tai Azerbaidžano Mokslų Akademijos daviniai.

- O kaip tu juos gavai? - jo apsimestas mandagumas ny-
ko kas minutę.

- Mūsų Mokslų Akademija parūpino.

Griškevičius pabalo, stipriai užsimerkė, jo vokai ėmė vir-
pėti. Susivaldęs jis pakėlė balsą. Šepetys atsistojo.

- Juk tai valstybės paslaptis. O su mumis jie derino?

- Nežinau, tačiau ir pati taburetė netikus. Ji pritaikyta šil-
tiems Kaspijos vandenims, o čia - Baltija, ledų torosai... Ban-
guodama jūra tą bokštą nuvers, - rodžiau savo išmanymą,
tačiau tomis pastangomis tik gadinau reikalą. - Be to, vamz-
džius reikia suvirinti ištisai, o jie sulipdyti tik iš paviršiaus,
paprastais elektrodais, be vakuumo. Sūriame vandenyje jie
tučtuojau surūdys.

- O šitos žinios iš kur? - supratau, kad ir jis kai ką žino,
tik neišsiduoda.

- Mes pakvietėm Patono instituto specialistus. Jie viską
detaliai patikrino.

- Kur patikrino, Kaliningrade, ant kranto? - jis manė, kad
aš patvirtinsiu tą klausimą ir įkliūsiu, nes kaliningradiečiai
mūsų į savo aikštelę neįsileido.

- Ne, jūroje.

- Juk ten negalima, pasienio zona.

- Mes susitarėm su pasieniečiais, jie davė malūnsparnį...

Griškevičius neišlaikė, trenkė abiem delnais į stalą, pas-
kui įsikibo į jo kraštą ir vėl smarkiai užsimerkė, jo paliaukis
trūkčiojo lyg kas nevykusiai būtų timpčiojęs skaudantį dantį.

- Kas čia darosi? - tralialia, bum, bum. - Man jau nebe-
aišku, kas tvarko Lietuvą - tu ar aš? - Jis kėlėsi kažką dar


pikčiau pasakyti ar kažkur eiti, bet suklupo, atsimušė į spin-
tą. Tik įbėgus asmens sargybiniui, pastebėjau, kad Šepečio
pėdos jau seniai ataušusios, ir aš kabinete paliktas vienas. Ir
sugebėk man šitaip! - kažkodėl nustebau. Tuo metu sargy-
binis įpylė į stiklinę vandens, įmetė tablečių ir pasodino Va-
dą už stalo. Man pasidarė labai nejauku, nes supratau, kad
prieš mane sėdi ne sekretorius, ne draugas Griškevičius, bet
labai sunkus ligonis. Toliau vesti ginčą buvo ne tik nežmo-
niška, bet ir pavojinga jo silpnai sveikatai.

Atsikėlęs ėmiau trauktis prie durų. Jau prisilietus ranke-
nos, sekretorius mane sustabdė ir kažkodėl pasakė:

- Būtų gerai, jei tu ir Mitkinui užrašytum savo knygą.
Už durų manęs laukė trys ar keturi Šepečio „trintukai".

Jie vėl sužiuro į mane priekaištaujančiais, bet kiek linksmes-
niais žvilgsniais.

- Na, kaip?

- Nieko ypatingo, - velnias patraukė mane už liežuvio, -
dabar savaitę galėsiu neplauti rankos. - Šypsenos išnyko. -
Vyrai, man liepta ir Mitkinui užrašyti savo knygą, tačiau aš
jos neturiu.

Šypsenos vėl atsirado.

Tiksliai neprisimenu, bet, rodos, S.Renčys atnešė „Šer-
mukšnių lietų" rusų kalba ir atsargiai išplėšė antspauduotą
pirmą titulinį puslapį. Ant antro užrašiau: „Sekretoriui Mit-
kinui, Nikolajui...", o tėvavardį užmiršau. Bet, kas keisčiau-
sia, jo staiga neprisiminė ir mano palydovai. Nežinau, kas
čia suveikė - baimė, lietuviška tradicija ar per didelė klerkų
meilė savo viršininkui, tačiau ir jie man tiksliai nepasakė,
susiginčijo. Netrukus jau buvau įstumtas į antrojo sekreto-
riaus kabinetą.

- Kas jūs toks? - net nepakėlęs galvos, paklausė šeiminin-
kas.

Prisistačiau.

- A!.. Sobstvienno govaria, kak vy zdies popali?

- Man pirmasis liepė jums užrašyti knygą.


- A!.. Jei taip, prašom sėstis.

Mitkinas ilgai stebėjo mane mažomis, kiek užputusiomis,
bet labai smalsiomis ir gana gyvomis gyvenimo praktiko aki-
mis. Jos buvo aštrios ir skvarbios. Paskui kažkaip šyptelėjo
pats sau ir patenkintas pasakė:

- Atsiprašau, bet aš nieko nežinau. Dar nemoku lietuvių
kalbos, - parodė į krūvą žodynų ir vadovėlių, sukrautų ant sta-
lo iš dešinės, - tačiau būtinai išmoksiu. Ji labai panaši į rusų.

- Gali būti, bet Griškevičius susitikime kalbėjo rusiškai.

- Taip, jis kalbėjo rusiškai, bet aš nežinau, ką jūs pasakėte.

- Aš tame susitikime nedalyvavau, - paaiškinau, o mano
akys nukrypo į televizijos firminius aplankus, sukrautus iš
kairės. Ant viršutinio gražia, kaligrafiška rašysena buvo iš-
vedžiota mano pavardė. Be didelės įtampos supratau, kad
tai buvo visų mano pravestų laidų vertimai.

- Keista, - atsistojo sekretorius. - Gal aš ir klystu, bet man
kažkas apie jus jau pasakojo.

Pakilęs iš fotelio, paklausiau jo tėvavardžio, įrašiau ir pa-
daviau knygą. Jis ją priėmė, padėjo ant stalo ir labai familia-
riai, padėjęs ranką ant peties, ėmė vesti prie durų, kažką
pasakodamas apie anūkę ir vaikų darželį, kuriame niekas
nemoka rusiškai. Prie durų atsisveikinom. Koridoriuje ma-
nęs vėl laukė tas pats garbingas eskortas, lyg būčiau čia at-
vesdintas jėga. Šepečio kabinete jau buvo surinktas visas pro-
pagandos skyrius, bet per mano kaltę pokalbis neįvyko.

- Na, kaip? - paklausė šefas.

- Atrodo, susitaikiau su abiem, bet ko tu, Lionginai, pa-
bėgai? - ir su humoru ėmiau pasakoti savo nuotykius, ta-
čiau nebuvau suprastas. Šepetys atsistojo ir visų nuostabai
šaltai atsisveikino. Kiti tylėjo. Tik vienas Justas Vincas Pa-
leckis dar bandė mane pamokyti tik jam vienam težinomos
diplomatijos etikos, bet ir jis rankos mostu buvo nutildytas.
Supratau, kad Lionginas prie jų nenori rodyti man savo pa-
lankumo, tuo labiau, kad J.Kuolelis vis dar buvo pasiruošęs
kautis, o jo atauga Juršėnas sumažino savo šypseną perpus.


Tą simbiozinį duetą to meto žurnalistai pravardžiuodavo
taip: Kuolelis ir ant jo pamautas Juršėnas..

Tai, kad su Griškevičiumi susitaikiau, niekas tiksliai ir
nesužinojo, bet kad jis mane sudirbo, įvykęs žurnalistų su-
važiavimas tą skandalą išnešiojo po visą Lietuvą. Nepaisant
to, man paskambino Valentinas Sventickas, tuo metu dirbęs
„Literatūroje ir mene".

- Mes išspausdinome jūsų straipsnį apie Nidos proble-
mas, bet jis absoliučiai neatitinka maskviškio. Ką daryti su
honoraru?

- Aš lietuvių kalba jiems išsiunčiau tokį, kokį jūs išspaus-
dinote, o kad jie išbrauko ką nori ir nesiskaito su autoriais -
jų nelaimė. Tokį variantą mes aptarėme Rašytojų sąjungoje,
už tokį ir pasirašėm. Kito neturiu. Kaltas Keidošius, kad jo
neapgynė.

-  Aš taip ir supratau, - atsakė Valentinas ir mandagiai
pajuokavo: - Šį kartą tegul laimi tiesa: kas rašė, tam ir atsily-
ginsim.

Dar po kiek laiko mane pasikvietė į Rašytojų sąjungą. Gir-
di, CK siūlo apsvarstyti Nidos problemą dar kartą ir pasta-
tyti mane į vietą.

- Statykit. Patys rinkot, patys įpareigojot, patys ir par-
duokit, - nieko kito negalėjau atsakyti.

Eiliniam susirinkime pranešėjas Antanas Drilinga labai
atsargiai, užuominomis pašnekėjo, kad toje vietoje prieš naftą
ne viskas sklandu, kad aš viršijęs savo įgaliojimus, o du CK
atstovai S.Renčys ir J.Paleckis pratylėjo lyg ta problema jiems
visai nebūtų įdomi. Mano penkių žmonių komisija net ne-
pyptelėjo, tiktai Keidošius iš vietos tučtuojau atsižegnojo nuo
manęs:

- Aš nieko nežinau, tai Petkevičiaus iniciatyva. Jis ir lie-
tuvišką variantą išspausdino nepataisęs, ir honorarą paėmė
vienas...

Ilgai nežinojau, kur šuo pakastas, kol pagaliau V.Statule-
vičius išaiškino, kad savo straipsnyje esu išdavęs valstybinę


paslaptį ir nurodęs, kad šelfe D-6 yra tik 8,5 milijono tonų
naftos. Pasidarė nepaprastai skaudu. Kiekvienas rašytojas
juk puikiai žinojo, po kokiu tekstu pasirašė, dar puikiau su-
prato, kaip jį sudarkė Maskva, tačiau tylėjo. Kaparnokis kaip
nori, nors širdyje jaučiau, kad jie palaiko mane, tik bijo pra-
sižioti. Ačiū Drilingai, kad jis kažkokiu būdu atsirašė ir dau-
giau manęs nelietė, tik draugiškai kartu padejavo:

- Kad tu ir moki prisigaminti priešų.

Iš susirinkimo mes grįžome pėsti. Pakeliui, kai visi kole-
gos išsiskirstė kas sau, prie Justo Marcinkevičiaus laiptinės
durų pasakiau:

- Tu, įžymus poetas, deputatas, turi tiek daug garbingų
regalijų... Būk žmogus, padėk man su ta Nida. Juk nebega-
lima sustoti.

Jis patylėjo, o paskui labai atvirai, su tokia gailia ir drau-
giška šypsena atsakė:

- Seni, visada tau pavydėjau drąsos, o aš bailys... Tu ge-
riau palik mane ramybėje.

Tai buvo iš tikrųjų pasakyta labai poetiškai: aš -bailys, o
tu - drąsuolis. Juk negali už tokią save naikinančią išpažintį
supykti ant žmogaus, tuo labiau, draugo, o pagalbos - jo-
kios, bet ir už tai negalėjai rūstauti, nes tu narsus vyras.

Palikau dar vienišesnis, išduotas tokių garbingų žmonių,
kurie tik padėjo parašus ir manė, kad vien jų vardas pada-
rys stebuklus. Dilgelės jų laurų vainikams netiko. Man buvo
nusispjaut į visus griškevičius, Juršėnus ir kuolelius, bet kad
rašytojai šitaip pasielgtų, garbės žodis, nesitikėjau. Pasiro-
do, gyveni kolektyve, murkdaisi kasdienybėje - visa tai nor-
malu, gerai, tu toks, kaip visi, bet vos tik išlendi į priekį, tuoj
pat pasijunti atitvertas, vienišas, kaip stepėje stūksanti ak-
meninė boba. Kuo dažniau dairaisi į draugus, tuo dažniau
matai tiktai save, abejojantį ir nesuprantantį, kodėl tylenis
paklūsta rėksniui, didelis poetas - apsmukusiam valdinin-
kėliui, mokslininkas - eiliniam nemokšai, o sielų inžinierius
- puskvailei čigonei? Kodėl iškilus pavojui draugai renkasi


veiklesnį, sąžiningesni?.. Nejaugi tik tam, kad už jo nugaros
patogiau pasislėpti? O negandai praėjus vėl drąsiai susiren-
ka tavęs teisti? Ir vėl nejaugi tik tam, kad galėtų pateisinti
savo neveiklumą ir baimę?

Pasirodo, žmonės ne tokie jau kvaili, kad atsisakytų savo
beždžioniškos kilmės. Jie bijo protingesnių už save. Jiems
būtina dvasinė bandos lygybė. Tada jie ramūs, nes nereikia
rizikuoti, nieko nereikia raginti arba rodyti pavyzdį kitiems,
nereikia pavydėti ir meluoti sau. Baimė -jų pirmasis sąmo-
ningumo žingsnis, tačiau tą sąmonė netikra, priverstinė, ver-
čianti tik teisintis, girdi, tylėjimas - irgi kalba, o nieko neda-
rymas - ne pati didžiausia nuodėmė. Belieka malda...

O jeigu būčiau palūžęs, prasigėręs, paėmęs iš naftininkų
kyšį?.. Tada kita šneka, užjaustų kiekvienas, kartu paverktų
į skreitą, padejuotų ir kokią penkinę numestų pagirioms.
Žmogui visada labiausiai reikia to, ko jis neturi, o ką jis turi
savo rankose, tuo džiaugtis nemoka. Mano didžiausia klai-
da buvo ta, kad į rašytojus žiūrėjau per jų kūrinius, kol pa-
galiau praregėjau: kūryba ir asmeninis rašytojo gyvenimas
- du skirtingi dalykai, todėl jų galvose gimsta tokie kūriniai,
toks gyvenimo būdas, tokie charakteriai, kokių jiems paties
dažniausiai trūksta. Kuprius savo sapnuose visada tiesus,
šlubis - greitas, o bailys - narsuolis. Už tokį nepastabumą
galėjau pykti tik ant savęs. Per daug idealizavau savo profe-
siją ir savo draugus, kurie savo ruožtu labiau tikėjo tuo, ką
rašė negu tuo, ką darė patys.

Visa tai žmogiška. Bet yra viena taisyklė - kvailys jokia-
me savo sapne, jokioje savo veikloje ar kūryboje negali būti
protingesnis, negu iš tikrųjų yra, todėl jam labiau už viską
pasaulyje reikia kvailesnių už save. šitaip atsiranda taria-
mieji genijai, valdovai, sekretoriai... Juos sukuria žmonių
kvailumas.

Argi tokį atradimą pavadinsi nesėkme? Tai didelis lai-
mėjimas. Jei taip, vadinasi, nepasiduosiu ir aš. O didžiausia
mano nesėkmė pasirodė esanti labai gyvenimiška ir papras-


ta: mums užtrenkė duris ir televizija, ir spauda. Vyriausybė,
vadovaujama to paties geradario V.Sakalausko, viską perė-
mė į savo rankas, taip sakant, išlindo iš Trojos arklio, o CK
per ELTĄ pareiškė:

- Jau viskas laimėta, todėl labai neišsigąskit... Daromi po-
zityvūs žingsniai, o rašytojų sukeltas triukšmas tiems žings-
niams neturėjo jokios reikšmės, išskyrus nereikalingas emo-
cijas...

Tai buvo ne tiek oficialus įžeidimas, kiek baimės padik-
tuotas noras pristabdyti mūsų išjudintus žmones. Parašų jau
buvo surinkta 217 tūkstančių, o jie vis plaukė ir plaukė. Pa-
skambinau Ministrui Pirmininkui ir kažką susakiau apie sa-
vo darbą atlikusį maurą. Jis vyriškai atsakė:

- ELTA - ne mano iniciatyva. Maskva vilkina. Aš jus pa-
laikau. Jūs dar reikalingi. Būtų gerai, kad tie parašai atsi-
durtų TSRS Ministrų Taryboje. Susitikę pakalbėsime plačiau.

- O kaip juos nugabenti?

- Tai bendras reikalas. Gal per mūsų pasiuntinį... Aš pa-
sikviesk! Sabaliauską. Komandiruotes ir leidimus garantuo-
ju.

Man malonu buvo išgirsti, kad visas tas puolimas buvo
surengtas tokių pat neišmanėlių, kuriems vadovavo P.Griš-
kevičiaus vardo „ideologinio instituto" vadovė draugė Zo-
sė. Mūsų trijulė vėl susirinko J.Sabaliausko bute ir nutarė,
kad kiekvienas iš mūsų turi vežti savo parašų dalį, nes pra-
žuvus vienam ar kitam trečdaliui, išliks kiti du.

Pirmasis išvyko V.Statulevičius, tačiau TSRS premjero
Ryžkovo kanceliarija jam patikėjo ir parašė, kad Mokslų Aka-
demija išrašytų pažymą apie jų bendrą skaičių ir išverstų
tekstą, pagal kurį jie buvo renkami. Be to, TSRS Ministrų
Taryba sudarė naują komisiją, į kurią be mūsų specialistų
įėjo ir tie žmonės, kurie padėjo tą projektą sukritikuoti. Tarp
jų atsirado ir TSRS Mokslų Akademijos prezidentas A.L.Jan-
šinas, aktyviausiai rėmęs mūsų akciją. Tai buvo pergalė. Be
to, Klaipėdoje buvo nutarta šiuo klausimu pravesti suinte-


resuotų Baltijos šalių simpoziumą, kuriame tučtuojau pasi-
šovė dalyvauti švedai, suomiai, estai, latviai, lietuviai, len-
kai, vokiečiai ir danai. Simpoziumo šeimininkas J.Sabaliaus-
kas pakvietė ir mane su niekad nepavargstančiu televizijos
žurnalistu Stasiu Arnašiumi. Kaip „Literaturnaja gazieta"
atstovas atvyko ir Petras Keidošius, kuris ta proga aplankė
visus prekybininko Lichtenšaino sandėlius, niekaip nesuspė-
damas į mūsų rimtus posėdžius.

Nepaisant draudimų, vėl patekau į televizijos ekraną, nes
šį kartą vedžiau interviu su užsieniečiais ir manęs išmesti
buvo neįmanoma. Klaipėdos uoste mums buvo pademonst-
ruota technika, kurią statybininkai naudoja naftos išsilieji-
mo atveju jai surinkti arba neutralizuoti. Visi įrenginiai ir
priemonės neišlaikė jokios kritikos. Švedai panašią įrangą
jau buvo perdavę muziejui. Komentuodamas tą „stebuklą",
vėl užrūstinau „Zosės institutą" pasakęs, kad šiuo metu lie-
tuviai gali pasikliauti tik buldozeriu, kastuvais ir kibirais.
Tuos žodžius tyčia pakartojau kelis kartus, turėdamas ome-
nyje Petrą Griškevičių, kuris bandė simpoziumo dalyvius
įtikinti, kad tarybinė technika geriausia pasaulyje.

Pasitarimo metu geranoriai švedai mums padovanojo tokį
keistą sąsiuvinį, kuriame buvo įrištos jų palydovo nuotrau-
kos, tyrinėjančios Nemuno, Dauguvos, Ventos, Nevos, Prie-
giliaus ir Vyslos žiotis, tų upių į jūrą išmetamų teršalų dydį,
gylį ir netgi sudėtį. Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta
data, išvados ir operatoriaus vardas bei pavardė.

- Štai tau, Petreli, ir valstybinė paslaptis!.. Uždarei savo
skrynią ir užmiršai, kad švedai jau seniai nuo jos turi raktą,
- juokavau tarp dalyvių. Vienoje iš nuotraukų buvo pažy-
mėtas raudonas kryželis, kuris reiškė, kad toje vietoje aptik-
tas baisus nuodas - cinko chloridas, kurį, spėjama, į Nemu-
ną išmeta „Syriaus" fabrikas. Patikrinus vietoje, faktai pasi-
tvirtino. Vieną įmonės cechą prireikė tučtuojau uždaryti. O
apie naftą švedai turėjo kur kas tikslesnius duomenis - apie
jos telkinio sudėtį, dydį ir gylį, todėl ir neskubėjo būsimos


verslovės kooperuoti su mumis, kaip tai pasisiūlė padaryti
lenkai ir vokiečiai. Jie savo pakraštyje su norvegais jau eks-
ploatavo milijardinius naftos telkinius, o šelfą D-6 įvertino,
kaip „vargo vakarienę". Žodžiu, naftos per mažai, todėl dė-
ti tokius didelius kaštus kol kas neapsimoka, - skelbė jų iš-
vados, - visa kita - Tarybų Sąjungos prestižo reikalas.

Simpoziumo įkvėpti, nusprendėme ELTAI suruošti „ge-
rą pirtį" ir kartu su mokslininkais pradėjome ruošti bendrą
kūrybinių organizacijų susirinkimą, kuriame kalbėtų tik spe-
cialistai ir patvirtintų, kad spaudoje ir televizijoje mūsų pa-
skelbti daviniai dar yra per daug švelnūs. To susirinkimo
naudingumu suabejojo net toks entuziastas kaip V.Statule-
vičius, gavęs gerokai pylos, ir kurio paruošta ekologinį mo-
nitoringą Griškevičius suplėšė ir sutrypė kojomis. Todėl kaž-
kam reikėjo pakelti sekretoriaus numestą pirštinę... Sukan-
dęs dantis, dar kartą ryžausi rizikai, nes Rašytojų sąjunga ir
Mokslų Akademijos specialistai tą susirinkimą pavedė pra-
vesti man.

- Kas nerizikuoja, tas be kelnių nevaikšto, - pasakiau su-
sirinkime ir ėmiausi darbo.

Ruošiamės, taip sakant, be jokio „durniaus". Viskas tu-
rėjo būti argumentuota, patikslinta ir suvesta į vieną tikslą -
toliau žaisti biurokratinių slėpynių negalima. Oratoriais už-
sirašė akademikai R.Lekevičius, A.Pakalnis, G.Pauliukevi-
čius, A.Būdvytis, V.Antanaitis, praktikai - K.Giniūnas, J.Sa-
baliauskas ir R.Gajauskaitė. Rašytojų kalbėti tyčia nepara-
šiau, kad neklystantieji ir vėl mūsų neapkaltintų, kaip „pli-
kų emocijų" specialistų.

Mokslų Akademijos salė prisirinko pilnutėlė. Žmonės, ži-
nodami visus mus skandinančius povandeninius akmenis,
laukė jei ne fatališkos atomazgos, tai bent mažų mažiausiai
kokios nors sensacijos. Po trumpo įžanginio žodžio, kuria-
me išdėsčiau apverktiną ekologinę padėtį respublikoje, ga-
na aštriai ir kritiškai pasisakiau ir apie ELTOS skleidžiamas
nesąmones. Puikiai žinodamas, kas stovi už tos agentūros


pečių, išnarsčiau kiekvieną pareiškimo žodelį ir pabandžiau
įrodyti tų žmonių ekologinį neraštingumą. Jeigu tikėti ELTA,
mes gyvename pagal labai keistą jos suformuluotą dėsnį:
mažas viršininkas - maža atsakomybė, didelis viršininkas -
jokios atsakomybės... Salė ėmė ploti.

Užbaigęs pasiūliau kalbėti tik specialistams, kurie argu-
mentuotai, su iš anksto pasigamintomis lentelėmis ir sche-
momis ėmė šnekėti apie susiklosčiusią ekologinę padėtį Lie-
tuvoje. Tame susirinkime klausytojai pirmą kartą išgirdo rūs-
čią tiesą apie vadinamąsias ir spaudoje uždraustas skelbti
„juodąsias dėmes" Lietuvos žemėlapyje, kuriose pagal tarp-
tautinius standartus jau nebegali gyventi žmogus. Tokios dė-
mės pasirodė esančios trys: Kauno-Jonavos-Kėdainių, Šiau-
lių ir Mažeikių-Akmenės susikirtimo zonose.

Gerokai kliuvo žemės ūkiui, kuris netyrinėja visų savo
barstomų chemikalų tarpusavio sąveikos, o duoda rekomen-
dacijas pagal kiekvieną atskirai, neatsižvelgdamas į jų ilga-
laikį poveikį gyvam organizmui. Niekas netyrinėja tų orga-
nizmų genetinių pakitimų. Buvo sukritikuotas medžioklės
ūkis, kuris iki šiol buvo laikomas šventu ir tik valstybės vy-
rams prieinamu „kadrų keitimo institutu".

Aišku, susirinkimas neapsiėjo ir be konfliktų. Nelauktai
iššokęs Sigitas Geda pasakė labai karštą ir kaip visada ma-
žai kompetentingą kalbą, pilną nešvankybių ir paranojiškų
prasimanymų, operuodamas tik savo gimtuoju kolūkiu, Snai-
gyno ežeru ir moters kūnu. Po atsakomosios A.Būdvyčio
replikos, jis akademiką ėmė atvirai įžeidinėti. Teko jį pri-
stabdyti, nes tuo metu panašūs išsišokimai mums buvo vi-
sai nereikalingi. Mes tyčia prieš „viską žinančius ir išma-
nančius" išstatėm tą kompetencijos ir mokslinės patirties sky-
dą, kad galėtume nuimti visus kaltinimus, išmestus prieš
žurnalistus ir rašytojus, o tas gaidukas mūsų pastangas ap-
drėbė purvu. Bet Geda lieka Geda. Norint su juo ginčytis, tą
žmogelį pirma reikia surišti, užkimšti burną, o tik paskui
išdėstyti savo mintis. Salė prapliupo juoku. Švelnindamas


padėtį, pacitavau H.Heinę, kad žmogus yra didžiausias tuš-
čiagarbis iš visų gyvūnų, o poetai - didžiausi tuščiagarbiai
iš visų žmonių.

Susirinkimo atgarsiai nuskambėjo per visą Lietuvą. Tai,
ką visiems girdint pasakė mokslininkai, rašytojai ir suma-
nyti negalėjo. Žmonės pirmą kartą sužinojo taip ilgai nuo jų
slėptą tiesą ir tas nelaimes, kurias mums atnešė paskubomis
pastatyti pramonės gigantai. Tokios rūšies gamyklas Vaka-
rai stengiasi iškišti į neišvysčiusias šalis, o mes jas priėmėm
kaip didžiausią palaimą. Taip buvo apibūdinta kolonijinė
Maskvos monopolijų politika.

Susirinkime buvo išrinkta bendra rašytojų ir mokslinin-
kų ekologinė komisija arba taryba, kurios vadovu buvau iš-
rinktas aš. Dabar demagogu ir populistu mane apkaltinti bu-
vo kur kas sunkiau, tačiau „teisingieji" nusitvėrė naujo kal-
tinimo. Jiems užkliuvo Vaidoto Antanaičio, Alfonso Gied-
raičio ir kitų praktikų tyrinėjimai, įrodantys, kokius didžiu-
lius nuostolius duoda besaikiai išplėstas ir ponų malonu-
mui sukurtas medžioklės ūkis.

Tuo metu iš Maskvos atėjo džiugi žinia: TSRS Ministrų
Taryba nutarė naftos bokšto statybą laikinai sustabdyti, kol
nebus atlikti papildomi ekologiniai tyrinėjimai ir priimtos
atitinkamos gamtos apsaugos priemonės. Iš visos Lietuvos
pasipylė sveikinimo telegramos, laiškai ir dovanos, tačiau
tą pergalę visiškai „perėmė" „Vyriausybės laida", kuri mums
už tai net nepadėkojo, tačiau žmonių apgauti jiems nepasi-
sekė. Anksčiau labai santūrūs žurnalistai dabar gaudyte gau-
dė mus už skvernų, prašydami straipsnių ir interviu. Laik-
raščiai mirgėjo optimistiniais reportažais, kad viskas pasi-
suks į gerąją pusę ir dutūkstantaisiais metais Lietuva bus
švari kaip valdininko ašara. Tų publikacijų bendrą prasmę
galima nusakyti keliais žodžiais: jau kad arėme tai arėme,
gal net daugiau už tuos, kurie pirmieji įsikinkė į tą nevisai
suremontuotą plūgą... Mūsų trijulė tuo klausimu neturėjo
jokių iliuzijų, mums rūpėjo tik viena problema - ekologinė


švara ir žmonių sveikata, bet kartu džiaugėmės, kad lietu-
viai pagaliau pajuto savo pilietinę vertę ir patys ims tvarky-
ti savo kraštą.

Bet pergalė yra pergalė! Ji turi būti ne apverkta, kaip da-
bar madinga, ne perrišta juodu kaspinu, bet gerai aplaisty-
ta. V.Statulevičiaus sesuo kolūkio pirmininkė Palmyra su-
rengė mums balių. Stebėjau baltaplaukį, kampuotą, anot se-
sers, lyg „zimagoras" gerai užgrūdintą akademiką ir nega-
lėjau atsistebėti jo darbininkišku paprastumu. Jokio pasipū-
timo, jokios didybės ar savo galimybių pervertinimo - eili-
nis kolūkietis ir tiek.

-  Žiūrėdama į jus televizijoj, aš jau ne sykį „sukorius"
džiovinau. - Tūpinėjo apie mus pirmininkė. - Užimtiems
žmonėms ta dėžė - tuščia plepalų skrynia, o kai pasirpdy-
davot jūs, žmonių į darbą negalėdavau išvaryti. Pradžioje
galvojau, - kam Vytukui viso to reikia, o paskui ir pati įsi-
traukiau...

Iš tiesų, pralaimėjimo atžvilgiu MA prezidento pavaduo-
tojas galėjo prarasti kur kas daugiau negu poetas. O apie
Julių Sabaliauską iš viso buvo sunku šnekėti. Visą gyvenimą
mokėsi, ruošėsi tai tarnybai, o ją praradęs būtų išėjęs šu-
nims šėko pjauti.

- Tu mūsų klasėje buvai jauniausias. Judrus kaip gyvas
sidabras, nelabai pareigingas... Kas galėjo pagalvoti, kad taip
sukietėsi lyg senas kareivis? - gyriau Juliuką. - Ačiū, kad
neišsigandai ir taip vyriškai pritapai prie mūsų.

- Neaišku, kas ką prisipratino, - juokavo Julius. - Aš ta-
vęs gimnazijoj privengdavau. Komsorgas, naganas kišenėj L
O tu, pasirodo, tik apteptas kietu šarvu, o viduje - atlaidus
ir minkštas... Bet su pipirais!

- Vytautai, - sumurkdęs armonikos dumples, pasakė Sta-
tulevičius, - nuo šiandien visus tavo romanus perskaitysiu
dar sykį-

Nuo tų žodžių pasijutau lyg septintam danguje. Geres-
nio atlyginimo net nesvajojau, nors po kiek laiko, bandyda-


ma viską išlyginti, valdžia pristatė mane „Darbo Raudono-
sios Vėliavos" ordinui.

- Pūsk krūtinę, - pajuokavo premjeras V.Sakalauskas, nors
apdovanojimo dokumente buvo įrašyta: „Už ilgametį ir vai-
singą kūrybinį darbą".

Įkvėpti laimėjimo, rašytojai pradėjo ruoštis naujam ben-
dram susirinkimui su Lietuvių kalbos ir literatūros institu-
tu, kuriame buvo numatyta apsvarstyti neatidėliotinas mū-
sų kalbos problemas. Tam susirinkimui ėmė priešintis N.Mit-
kinas. Norėdamas išlikti sausas, partinės organizacijos sek-
retorius Romas Gudaitis ėmė įkalbinėti mane:

- Tu jau turi patirties, puikiai valdai auditoriją...

- Negaliu, pavargau, jau metai nieko nerašau... Be to, aš
ne Barbė devyndarbė: tarp rašytojų yra daug kitų kritikų,
mokslininkų, kur kas geriau išmanančių šį reikalą, - tai bu-
vo tik atsikalbinėjimas. Tikrumoje - nenorėjau prasidėti su
tuo labai slidžiu žmogumi.

Atėjęs dirbti į Kino studiją scenarinės kolegijos viršinin-
ku, tenai radau ir besitrainiojantį Romą Gudaitį. Kūrybinės
naudos iš jo - jokios. Tai buvo nepaprastai paslaugus, kiek
saldokas ir visur prilimpantis klerkas.

- Musėgaudis, - trumpai jį charakterizavo seniausias ko-
legijos narys G.Kanovičius.

Gudaitis rašinėjo įvairias „informaškes" apie studijos dar-
bą, bandė jėgas kritikoje, tačiau režisieriai iš jo sapalionių
tiktai juokėsi, o jis nepyko, viską vertė savo jaunumui, ir kur
galėdamas verkšleno, kad neturi kur gyventi, kad neužten-
ka pinigų naujagimio maistui... Mes jam išskyrėm solidžią
pašalpą, o jis ėmė badaudamas ir nusipirko raudoną „Žigu-
liuką". Išdūrė suvalkietis mane, visų akyse išmaudė, bet tuo
žingsniu lyg ir pasilipėjo karjeros laipteliu aukštyn.

Po kiek laiko apie mano ryžtingą veiklą ėmė sklisti viso-
kios paskolos, nutekėti konfidenciali informacija. Vieną gra-
žią dieną su manimi panoro susitikti atsakingas Saugumo
darbuotojas Vytautas K., su kuriuo kažkada mokiausi pra-


džios mokykloje. Tai buvo nepaprastai tylus ir doras ber-
niukas. Nepasikeitė jis ir tapęs majoru. Po trumpos kalbos
apie orą ir sveikatą jis manęs paklausė:

- Kokias tu revoliucijas toje studijoje keli, kad garsas iki
mūsų ateina?

- Jokių, noriu priversti žmones sąžiningai dirbti. Studijo-
je pasakiški atlyginimai, o scenarijų portfelis tuščias.

Palengva Vytautas kalbą pasuko apie ideologiją, lojalu-
mą...

-  Sėdėdami ant pinigų maišo - visi lojalūs, bet vos tik
atimi kelis rublius, tuoj ima dairytis po tavo praeitį, kabinė-
tis prie kiekvieno žodžio...

Į kalbos pabaigą jis prašneko konkrečiau: o taip buvo, o
tą sakei, o tą darei?.. Man viskas tapo aišku, bet pasitikri-
nau. Sugalvojęs kelias nesąmones ir pasikvietęs ištikimus
draugus, jas susakiau Romui Gudaičiui girdint. Netrukus tą
pliurpalą sužinojo Kino studijos kuratorius. Tada pasikvie-
čiau Romą ir paklausiau:

- Pats išeisi ar tau padėti?

- Viską supratau, - nesigynė jis ir čia pat parašė pareiški-
mą. Kino studijos direktorius J.Lozoraitis su dideliu malo-
numu pasirašė atleidimo įsakymą.

- Jaučiau, kad jis toks... Kaip gyvą matai, -jaučiau. Jau
toks saldutis, jau toks lipšnutis, nors į ausį myžk... Ir tie
nuolatiniai užtarėjų skambučiai...

Taip mudu ilgam išsiskyrėm, o pirmojo Sąjūdžio suva-
žiavimo metu jis prilindo prie manęs ir kone verkdamas ėmė
maldauti, kad jam suteikčiau žodį. Romas visas virpėjo, jau-
dinosi, meldė:

- Aš noriu atlikti išpažintį, noriu viską pasakyti...

O kad pasakė, tai pasakė: visi jį prievartavo, išnaudojo, o
jis kaip buvo taip ir liko nepajudinamas patriotas „iš sušau-
dytų dainų krašto", iš tos pačios apylinkės, kurioje pirmi-
ninkavo jo tėvas, labai pagarsėjęs kovotojas prieš buožes ir


banditus. Žodžiu, Romukas nusprendė įveikti save, tik ne-
panoro teptis rankų.

Tam bildukui priminiau kai kuriuos jo nuotykius, todėl
jis labai greitai atstojo nuo manęs ir pats ėmė ruošti susirin-
kimą. Bet nuo atsakomybės vis viena išsisuko ir įžanginį žo-
dį prišnekino pasakyti V.Bubnį. Susirinkime pagaliau savo
baimę nusimetė ir J.Marcinkevičius, labai atsargiai pašnekė-
jo ir trigubas jėzuitas V.Kubilius, tuometinis tarybinės lite-
ratūros puoselėtojas, o dabar - juodašimtis jos duobkasys.
Kalbėjau ir aš, nelabai prisimenu apie ką, bet pertraukos metu
keli rašytojai ėmė mane kritikuoti, kad esu neteisus, kad lie-
tuvių kalbos atžvilgiu nėra jokios diskriminacijos, kad per
žiauriai pasakęs, jog šiuo klausimu vedama kolonijalinė po-
litika. Ypatingai stengėsi Raimondas Kašauskas ir Juozas
Aputis. Girdi, prie šio žodžio gali prikibti valdžia ir sustab-
dyti gražiai pradėtą darbą.

- Raimundėli, bet ką tu pradėjai? Ką doro tu nuveikei?..
Tik lakstei su šikpuodziu paskui Sluckį ir kaišiojai pagalius į
mūsų ratus.

Tai išgirdęs, santūrusis G.Kanovičius priėjo ir kaip Kin-
dziulis tarė:

- Petka, su savo atvirumu tu kada nors sėsi.

- O gal tai netiesa?

- Tiesa, bet žinai, žmonių ausys prie to dar nepriprato.

- Jei niekas nesakys, tai niekada ir nepripras.

Po tų dviejų susirinkimų, išjudinusių visą Lietuvą, kūry-
binių organizacijų autoritetas kilo ne dienom, bet valandom.
Atsirado nepaprastai daug aktyvistų, norinčių mums padė-
ti, veikti, Šnekėti... Tylėjo ir delsė tik viena Žurnalistų sąjun-
ga - A.Laurinčiuko fortpostas. Susitikime su jais man buvo
išsakyta daug ironiškų ir net piktų pastabų, kad rašytojų pra-
dėtas „žaidimas" gali atnešti mūsų respublikai daug nelai-
mių, kad vyriausybė yra vyriausybė, o partija yra partija ir
kad su tokiomis jėgomis žaisti nereikia, užtenka tik joms nuo-


širdžiai padėti. Žodžiu, bejėgiai ir nuolat apgaudinėjami
žmogeliai turi padėti galingiems ir savo veiklą įslaptinusiems
partokratams. Logika daugiau nei laurinčiukiška: atsiranda
ketvirtoji dolerio pusė, tik neaišku, iš kur ir kam?

Partijos parankiniai išliko ištikimi sau, išskyrus kelis te-
levizijos žurnalistus, kurie taip persistengė, kad net patiems
gėda pasidarė. Iš pat vaikystės nekenčiau bet kokio davat-
kiškumo, o davatka politikoje, ir šiandien taip manau, yra
triguba lietuvių nelaimė. Į susirinkimo pabaigą lyg žvirbliu-
kas, įskridęs į sietynais nutviekstą bažnyčią, ėmė čyrenti am-
žinai aktyvus draugas R.Eilunavičius. Kiek laiko pažįstu tą
žmogų, kiek girdėjau jo kalbų, jos visos vienodos kaip mui-
lo burbuliukai. Girdi, aš nieko nedariau, nes labai buvau už-
imtas, bet už tai puikiai žinau, kaip galima viską sutvarkyti.
Reikia tučtuojau iniciatyvą imti į savo rankas, pradedant eko-
logija ir baigiant Žurnalistų sąjungos bufetu. Su tokiais na-
poleoniškais užmojais tas žmogus vaduojasi ir šiandien, tik,
aišku, už didesnius pinigus. Liokajus ar parankinis - mažas
skirtumas, svarbu iš bezdalų nuvyti padorią sensacijos vir-
vę.

Tokių begalinių susitikimų metu mano reitingas arba
„imidžas", kaip dabar madinga sakyti, gerokai pakilo. Su
manimi ėmė sveikintis kas trečias Vilniaus gyventojas, o ap-
lankyti visas mane kvietusias įstaigas, salonus, diskusijų klu-
bus bei kavutes būtų neužtekę ir dešimties dienų per savai-
tę. Būčiau nesąžiningas, jeigu tvirtinčiau, kad man toks žmo-
nių dėmesys nepatiko, bet aš turėjau ir skaudžia patirtį: už-
teko tik paslysti ir vėl viskas būtų apsivertę aukštyn kojo-
mis. Man rūpėjo pritarimas, jų parama, tačiau su tuo susie-
tas pataikavimas ir liaupsės suko žandus, todėl ėmiau vengti
bet kokių susitikimų. Manyje budėjo senas tėvo posakis: mi-
nia - nenusakoma stichija, ji visada pasiryžusi rauti pikty-
bės šaknis, vien dėl to, kad jos labai maistingos ir skanios.
Bet nuo manęs jau nedaug kas priklausė.

Sujudus kūrybinei visuomenei, vėl ėmė plaukti įvairūs


projektai ir pasiūlymai. Kreipėsi į mane ir V.Landsbergis.
Jis labai nerišliai kažką šnekėjo apie M.K.Čiurlionio muzie-
jaus padėtį, siūlė kažkokią rinkliavą ar vajų, fondo sudary-
mą...

Tiksliai neprisimenu, bet kai vėliau perskaičiau jo prisi-
minimus, man pasidarė nebejauku gyventi savam krašte. Vi-
sos Lietuvos akivaizdoje meluoti, kad jis neva apgynė
M.K.Čiurlionį ir jo muziejų!.. Ne, kaip sau nori, čia jau ne
melas, Palata Nr.6, primenanti Brežnevo laikų anekdotą, kai
Stalinas karo metu neva išsikvietė Žukovą ir paklausė:

- Šturmuosim Berlyną?

- Šturmuosim, drauge Staline!

- Gerai, šturmuokim, bet tu, draugas Žukovai, dėl viso
pikto sužinok ir papulkininkio Brežnevo nuomonę...

Man rodos, kad ir A.Sniečkus, anot Landsbergio, priim-
damas kokį nors svarbų sprendimą, nevengdavo pasiklau-
syti jo nuomonės, kitaip tiek metų nebūtų išsilaikęs.

O tikrumoje M.K.Čiurlionio problema buvo sprendžia-
ma aukščiausiajam lygmenyje. Nežinau, savo iniciatyva ar
kieno patartas vieno pasitarimo metu A.Venclova uždavė
rašytojams tokią užduotį:

- Suraskit V.Lenino, M.Gorkio ir R.Rolano atsiliepimus
apie Čiurlionį, - padėjo kritiko Etkindo 1914 metais išleistą
knygelę apie didžiojo dailininko darbų parodą Petrograde.
- Dirstelėkit į ją, čia yra gerų minčių.

Rašytojai viską surado. Dabar tas citatas galima perskai-
tyti kiekviename rimtesniame Čiurlionio albume, bet tada
buvo ne taip lengva viską išguldyti raštu. Pirmininkas kartu
su S.Čiurlionyte tą medžiagą ir Rašytojų sąjungos argumen-
tus nunešė į Centro komitetą, kadangi ši moteris savo laiku
kreipėsi į V.Leniną, prašydama parodoje eksponuotus dar-
bus sugrąžinti į Lietuvą. V.Leninas jos paklausė, ar lietuviai
gali garantuoti tų šedevrų tinkamą laikymą ir apsaugą? Ga-
vęs teigiamą atsakymą, jis leido visus kūrinius pervežti į Kau-
ną. Rašto pabaigoje buvo geniali mintis, sakyčiau, aukščiau-


šias diplomatijos pavyzdys. Girdi, jei apgriuvusi tarpukario
buržuazinė Lietuva, tesėdama savo pažadą proletariato va-
dui, galėjo pastatyti M.K.Čiurlioniui padorų muziejų, tai ko-
dėl mes, turtingi ir visko pertekę, laikom jį uždarytą?

Nežinau, kur vėliau tas raštas iškeliavo, bet kad jis buvo
taikytas ne Vilniaus valdžiai, bet Maskvai, mums nekilo jokių
abejonių. Tas sakinys paskui gana dažnai buvo cituojamas
kaip tobulas perkūnsargis visuose Čiurlionio gerbėjų ir šali-
ninkų argumentuose. Galiu galvą guldyti, kad visoje toje by-
loje jautėsi A.Sniečkaus braižas. Jis panašiu būdu išgelbėjo
Trakų pilies restauravimą nuo N.Chruščiovo puolimų ir kino
filmo „Herkus Mantas" pastatymą, pataręs man surinkti vi-
sus marksizmo klasikų pasisakymus apie prūsų sukilimą.

Ir tik vėliau, kai nevykęs muzikantas parašė knygą apie
M.K.Čiurlionio dailę, kilo visai kito tipo skandalas. Pasisko-
linęs iš S.Čiurlionytės brolio laiškus, V.Landsbergis dalį jų
nuplagijavo ir buvo paduotas į teismą. Vengdamas šiuo klau-
simu bet kokių aštresnių kampų, tą negražų faktą vienaip ar
kitaip užtušavo CK. Ir štai dabar tas kapeikoliubovas vėl
sumanė kažkokią rinkliavą ar biznį, ir vėl nenoromis man
priminė Indiją, kaip jis viešbučiuose iš mūsų susirinkdavo
atliekamus, gražiai įpakuotus muiliukus. Pradžioje maniau,
kad profesorius suvenyrus dalina elgetaujantiems vaikams,
bet kai sužinojau, kad maino į „Mumijo" buteliukus, duoti
atsisakiau, bet ir tada ne aš jį sugėdinau, bet jis mane palai-
kė neišprusėliu:

- Jei ne mes, tai kiti juos susirinks. Kam jie turi veltui
pražūti?

Man nuo tokių kalbų kaito ausys. Piktinosi ir jis, girdi,
laisva valia - nenorit neduokit, dalinkit vaikams. Jis nekal-
tas, kad mes žiopli ir nemokam pasiimti to, kas mėtosi po
mūsų kojomis. Moralė - susitarimo reikalas. Kiekvienas, pri-
siimdamas kokias nors elgesio taisykles, turi teisę sau išsi-
derėti kuo didesnę veikimo laisvę. Vadinas, kas jam nau-
dinga, yra teisinga ir moralu. Visai kaip žydų Šventajam raš-


te: žmogau, stenkis ir aš tau padėsiu. Todėl žmogeliui belie-
ka tik įteisinti Dievo užmirštą vienuoliktąjį įsakymą - ne-
žiopsok.

- Blūdas! - į viską numojau ranka, bet kai dabar jis parce-
liuoja per pusšimtį metų žmonių sukauptą turtą, o iš savo
lenktų pirštų nepaleidžia nė cento, supratau, kokios jėgos jį
išstūmė į valdžią.

Tas dviejų - mizantropinio ir altruistinio - pasaulių ka-
ras vyksta ir šiandien. Jis pridengiamas tėvynės meile, „šva-
rių rankų" politika, demokratija ir rusofobija, todėl ponas
mesijas be jokio sąžinės graužimo renka mūsų uždirbtus mui-
liukus, o į ką juos iškeis, mums neturi rūpėti. Bet kai jis pa-
gaunamas už rankos su milijonais, tada, atsiprašau, mes vi-
si nuodėmingi... Kam daugiau duota, to ir nuodėmės di-
desnės. Girdi, tokia gyvenimo logika. Todėl jis važinėja po
pasaulį už mūsų pinigus ir toliau gelbsti namuose skriau-
džiamą ir nesuprantamą Čiurlionį, plimpina jo preliudiją to-
kiems pat muzikantams, kaip ir jis pats. Tai dar vienas me-
las, virtęs jo religija ir gyvenimo būdu.

Mokydamasis konservatorijoje, jis už trečią kursą kaip mo-
kėjo taip ir paruošė tą preliudiją. Ne jo kaltė, kad tą garbingą
žygį sužlugdė dėstytojas, įžymus muzikantas B.Dvarionas.
Besiklausydamas studento pastangų, jis neiškentė, sustabdė
egzaminuojamąjį ir griežtai įvertino: jaunuoli, negadink svei-
katos nei sau, nei man - iš tavęs muzikanto nebus.

Išvarytas iš pianistų, atkaklusis Čiurlionio gynėjas persi-
kvalifikavo į muzikologus, o užbaigęs parašė knygą apie ge-
nijaus dailę, nes jam Čiurlionis buvo ir yra reikalingas tik
kaip šešėlis, kaip dekoracija savo menkystei pridengti. Štai
kodėl jis po visus valdiškus kabinetus tampo paskui save
fortepijoną ir pradeda groti tik tada, kai už jo durų laukia
kokia nors delegacija arba susikaupia kiti interesantai. Klau-
sykite, stebėkitės, kaip kalbuosi su Čiurlioniu ir dvasiškai
ruošiuosi su jumis susitikti!..

Na, kuo ne Neronas?!. Kuo ne memzeris Finkelšteinas,


kuris bijodamas būti nuplaktas, ant savo sėdynės nusipiešė
caro portretą!?

Bet nuo dienoraščio mane pakėlė kita nelaimė. Kupišky-
je iš miesto šiluminės rezervuaro į Lėvenį per darbuotojų
aplaidumą nutekėjo apie 200 tonų mazuto. Sulėkė specialis-
tai iš Vilniaus ir Kauno, o pirmasis sekretorius net nesiteikė
ateiti į avarijos vietą. Mus tai užgavo, bet mudu su S.Arna-
šiumi avarijos pasekmes nufilmavome visai kitu tikslu, no-
rėdami dar sykį žmonėms parodyti, kad tokios nelaimės tal-
kininkai tėra tik kibiras, kastuvas ir šiaudų kūlys. Reportažą
užbaigėm tuo, kad sekretorius buvo labai užimtas atominio
karo problemomis ir atsisakė prieš kamerą kalbėti. Tuo me-
tu jis vedė civilinės gynybos seminarą.

Tą medžiagą J.Januitis rodyti atsisakė motyvuodamas,
kad Kupiškio sekretorius yra socialistinio darbo didvyris ir
P.Griškevičiaus numylėtinis. Tada kreipiausi į premjerą V.Sa-
kalauską, kurį įtikinau, kad filmuotoje medžiagoje yra ir daug
teigiamų momentų: kaip rinkti nuo vandens paviršiaus naf-
tą, kaip ją laidoti ir kaip tinkamai paruošti laidojimo vietą.
Tačiau ir premjero skambutis nesuminkštino įbauginto tele-
vizijos šefo. Tik po to, kai buvo sudaryta solidi Vidaus rei-
kalų ministerijos, Karinio komisariato, civilinės apsaugos ir
kitų generolų komisija, reikalas pajudėjo į priekį. Dabar mes
turėjome tvirtą užnugarį ir vėl per jėgą sugrįžom į televiziją.
Kariškiams buvo tolimos valdininkų intrigos, todėl laidą pa-
rodė net du kartus. Ypatingai buvau dėkingas generolui Ste-
ponui Nekrošiui. Savo išsilavinimu, kompetencija ir dideliu
tolerantiškumu jis gerokai lenkė kitus.

- Kai viskas per daug įslaptinta, tada jokių paslapčių ne-
belieka, - juokavo jis. - Taip ir grūdinam žmones: arba lau-
kiam atominės žiemos, arba šiltnamio efekto, o dėl dviejų
šimtų tonų naftos žmonija dar ilgai gyvens.

Pagaliau man įkyrėjo kiekvienam valdininkėliui įrodinė-
ti, kad aš ne krokodilas. Užsidariau Birštone ir pasileidau
per žūkles medžiokles, bet vėl neišdegė, kolegų priprašytas


ėmiau ruoštis trečiajam rašytojų ir mokslininkų susirinki-
mui, skirtam Lietuvos istorijos problemoms. Nutarėme „Li-
teratūroje ir mene" pravesti labai neutralią diskusiją apie
istorinį romaną, kurį vienaip ar kitaip būtinai užkabins ir
labai supainiotą mūsų istoriografiją. Reikėjo kandaus, kaip
tada buvo skelbiama, poleminio ir redakcijos nuomonės ne-
atitinkančio straipsnio.

Pradėjau jį nuo garsiojo MPokrovskio posakio, kad isto-
rija - tai politika, nukreipta į praeitį. Už tokį atvirą ir teisin-
gą bolševikinių požiūrių įvertinimą Stalinas Pokrovskį labai
skaudžiai „sudirbo", tačiau praktikoje tarybiniai istorikai nuo
tos taisyklės nenukrypo nė per nago juodymą. Toks vulga-
rus, superpatriotinis istorijos supratimas mums padarė la-
bai daug nuostolių. Ypač Lietuvos praeičiai. Gaila, bet ir šian-
dien mūsų istorikai nuo tos taisyklės labai toli nenubėgo.
Pasiklausai kokios nors Dumbliausko-Bumbuliausko laidos
ir pradedi pirštus graužti supratęs, kad tikroji mūsų istorija,
anot jų, prasidėjo tik prieš dešimtį metų, taip sakant, nuo
dabar madingų istorikų paskelbtų darbų arba landsbergi-
nio vepeliavimo citatų. Prisiskaitėliai ir tiek, kurių naujau-
siai išknistus faktelius galima sudėlioti kaip nori ir kur tik
nori.

Tokia veikla dabar vadinama mokslinių istorijos verty-
bių pervertinimu, o praktiškai ji tampa politiniu persekioto-
jų metraščiu, nes persekiojamiems ir besiginantiems nebėra
kada rašyti. Tokie procesai pas mus suveikia periodiškai. O
kai istorija tūpčioja vietoje, sunkiausia gyventi jau sutryp-
tiems.

Dar besimokydamas Maskvos universitete ir besiklausy-
damas tokių pasaulinio garso, dėstytojų kaip Pošuta ir Arci-
chovskis, supratau, iš kur atsiranda tas keistas davatkiškas
potraukis grįsti istoriją melu, prasimanymais ir tas plebėjiš-
kas noras išaukštinti tiktai save nieko gero nematant pas sa-
vo kaimynus. Adresatas buvo per daug aiškus, tačiau nega-
lėjau tiesiai parodyti pirštu, todėl pasukau aplinkiniais ke-


liais. Straipsnyje rašiau, kad mes, lietuviai, turime nepapras-
tai gražią istoriją, tačiau neturime gerų istorikų. Kodėl mes
turime gėdintis arba idealizuoti tai, kas įvyko prieš šimtme-
čius? Mes nuasmeninome istoriją, įspraudėme ją į kitos tau-
tos praeitį retkarčiais įkišdami ir savo trigrašiuką, todėl no-
rim to ar nenorim turim sąžiningai prisipažinti, kad iki šiol
padoriausiu Lietuvos istorijos vadovėliu buvo ir yra A.Ša-
pokos „Lietuvos istorija". Nuo jo ir reikia atsispirti, atmetus
tautines legendas ir pasakas, kad mūsų kunigaikščiai kapo-
davo galvas be jokio skausmo, o jeigu kas mums įkrėsdavo į
kailį, tai buvo pasaulinės neteisybės aktas.

Kaip paradoksalų pavyzdį pateikiau akademiko Pošu-
tos žodžius, pasakytus svarstant J.Žiugždos „Lietuvos isto-
rijos" projektą. Akademikas paminėjo kai kurias to darbo
teigiamas ir neigiamas puses bei reziumuodamas leptelėjo
tokį sakinį:

- Aš savo gyvenime sutikau daug istorikų, gerų ir blogų,
bet tokių, kurie neapkęstų savo istorijos, dar neteko sutikti.

A.Sniečkus tada įsakė kuo greičiausiai surinkti visus su-
numeruotus egzempliorius ir tučtuojau atiduoti į prezidiu-
mą. Dabar toks faktas būtų aiškinamas kaip tautos išdavystė.

Tą faktą redakcija išbraukė net nepasiklausus. Tada
ėmiausi kito straipsnio, pasinaudodamas sava patirtimi lei-
džiant knygą „Yra šalis".

Kai ją parašiau, mano leidėjas perskaitė rankraštį ir labai
atvirai pasakė:

- Įdėk į stalčių, užrakink, o raktą išmesk pro langą.

Jo nuomonei pritarė ir vyriausiasis redaktorius, istorikai
recenzentai, į kuriuos kreipiausi užtarimo ir net keli bičiu-
liai rašytojai

- Feodalizmą garbina, apie kunigaikščius rašo, - sklido
tarp kolegų visokie gandai, žodžiu, išsišokėlis, kuris nepri-
pažįsta jokių žaidimo taisyklių.

Kadangi tuo metu jau buvau Vaikų literatūros tarybos
narys Maskvoje, tai labai dažnai apie tokio tipo literatūrą


skaitydavau pranešimus, darydavau išleistų knygų santrau-
kas, o vėliau buvau įtrauktas į Anderseno premijų kolekty-
vinio nario sąrašą, atstovaujantį Tarybų Sąjungai. Po vieno
posėdžio tos tarybos narys „Dietskaja literatūra" leidyklos
direktorius Piskunovas man pasakė:

- Vytai, jūs neblogas apybraižininkas. Ar negalėtumėt
mums parašyti knygą apie Lietuvą? Dabar mes leidžiame
tokią seriją - šešiolika respublikų. Mes knygą buvome užsa-
kę A.Liobytei, bet jai niekas neišėjo, prašėme Justino Mar-
cinkevičiaus, bet ir jis pabandęs atsisakė.

- Gerai, parašysiu, - prižadėjau, o parvažiavęs namo, pa-
sikviečiau vertėją N.Šafarenko ir paklausiau: - Kiek tau mo-
ka už mano vertimus?

- Po septyniasdešimt rublių už lanką.

- Nataša, aš tau mokėsiu po šimtą, bet knyga iki Naujųjų
metų turi būti kokybiškai išversta ir suredaguota.

Po kelių mėnesių vertimas jau gulėjo ant Piskunovo stalo.

- Taip greitai? - nustebo jis.

- Kai moki - netrunki, - atsakiau jam ir ėmiau laukti. At-
sakymas neužtruko. Knyga leidyklai patiko, bet dėl viso pikto
ją atidavė recenzuoti kažkokiam akademikui Jofei. Jo recen-
zija man pasirodė nei šis, nei tas. Tokio aukšto, nuo žemės
atitrukusio akademinio nemokšiškumo dar nebuvau sutikęs
gyvenime. Tarp įvairių kaltinimų nacionalizmu, vienašališ-
kumu, proletariato vaidmens nesupratimu, buvo ir tokių:
„Nesuprantama, kodėl autorius savo kunigaikščius vadina
didžiaisiais, juk Lietuva toks mažytis kraštas. Visi istorikai
M.K.Oginskį įpratę laikyti lenku, o jis rašo, kad tas didikas
buvo lietuvis. Kam reikia minėti, kad Maskva mokėjo Vy-
tautui duoklę ir pasirašė jai nenaudingą sutartį? Tokie fak-
tai šiandien kenkia tautų draugystei. Kam rašyti, kad Kutu-
zovas buvo pirmasis Vilniaus generalgubernatorius?.." Ta-
čiau daugiausia pastabų buvo surašyta pagal vieną bendrą
mano „aplaidumą", girdi, tokių faktų Didžiojoje tarybinėje
enciklopedijoje nėra.


Sužinojęs, kad leidykla akademiko recenzijai nepritaria,
sėdau rašyti atsakymo. Visų pirma, recenzentui priminiau,
kad knyga specialiai parašyta apie tai, ko nėra enciklopedi-
jose, kad Rusija Vytauto laikais buvo kur kas mažesnė už
Lietuvą, tačiau ir jos kunigaikščiai save vadino didžiaisiais,
nes buvo tokia mada. Jeigu Lenkija ir Lietuva susijungė į vie-
ną respubliką, nuo to lenkai lietuviais, nei lietuviai lenkais
nepasidarė. Mes gyvename Tarybų Sąjungoje, tačiau kiekvie-
na tauta nešioja savo vardą, turi savo kalbą ir kultūrą. Ru-
sams Kutuzovas - išlaisvintojas, o mums užkariautojas... To-
kiu būdu sukritikavau visas 183 istoriko pastabas. Akademi-
kas po mano laiško didvyriškai recenzijos atsisakė:

- Su tokiu autoriumi dirbti neįmanoma.

Bet knygai išleisti reikėjo kito recenzento. Piskunovo pa-
tartas nuvažiavau pas Pošutą.

Jis labai maloniai mane priėmė. Aš jam pasibėdojau apie
savo nuotykius Vilniuje ir Maskvoje.

- Nenusimink, Jofe labai siauros specialybės mokslinin-
kas, o vilniškiai Lietuvos istoriją kuria labai nemokšiškai.
Jie skaito svetimus vadovėlius ir ieško, kur, kada ir kas kaip
nors paminėjo Lietuvą, tuo labiau jos priešai. Tai klaidin-
gas, nevisavertis kelias. Reikia knistis po autentiškus, pir-
minius dokumentus, sutartis, laiškus, Rusijos ir Popiežiaus
archyvą, kurti savo, mokslinę koncepciją, o visa kita tik pa-
galbinė iliustracija, ją patvirtinanti arba neigianti.

Akademikas knygą perskaitė ir parašė tik vieną sakinį:

- Būčiau laimingas, kad ir Rusijoje būtų tokių savo kraštą
įsimylėjusių ir jos istoriją išmanančių rašytojų. Knygą būti-
nai reikia išleisti.

Dar po pusmečio 100000 egzempliorių pasklido po visą
šalį. Knygą išsivertė estai, ukrainiečiai, gruzinai, latviai, mol-
davai, arabai... Maskvos spauda ją priėmė labai palankiai. Ir
tik tada buvau suprastas saviškių. Mane pakvietė į „Vagą".

- Artėja Tarybų Lietuvos keturiasdešimtmetis. Mes knygą
irgi norime išleisti, - pasakė skyriaus vedėjas Jonas Stukas.


- Prašau, - atsakiau jam, - bet aš paklausiau tavo patari-
mo ir raktą išmečiau pro langą. Išsiverskite iš rusų kalbos.

Kazys Ambrasas buvo dar lipšnesnis:

- Kam tau ožiuotis? Nejaugi neturi lietuviško varianto?
Galų gale tau pinigai nereikalingi?

- Turiu jūsų išmėsinėtą variantą ir pinigai reikalingi, bet
spinta brangesnė, nenoriu laužti durų, - turėjau kažkaip pa-
sipuikuoti prieš leidėjų baimę ir prisitaikėliškumą.

Paskui mane agitavo J.Šimkus, dar keli funkcionieriai, kol
atsidūriau pas A.Barkauską. Jis mane priėmė labai manda-
giai ir diplomatiškai priminė, kad gyvenu Lietuvoje ir kad
skaitytojas nekaltas dėl padarytų klaidų. Sekretorius niekaip
negalėjo apeiti teigiamų maskviškių recenzijų, bet ir aš bu-
vau pamokytas, todėl išsiderėjau, kad cenzoriai per daug
nekištų nagų į tekstą ir leistų man rašyti tai, ką gerai išma-
nau ir sugebu.

Dailininkas R.Dichavičius knygai parinko pačius, jo ma-
nymu, geriausius grafikos darbus. Rankraštis nukeliavo į
spaustuvę. Paskutinę akimirką iliustracijos buvo pakeistos
velniaižin iš kur ištrauktais industrializacijos peizažais, o pati
pabaiga pasipuošė nežinia kieno ranka parašytu sakiniu, kad
aš Lietuvos ateities neįsivaizduoju be „šviesaus komuniz-
mo rytojaus."

Supykęs nulėkiau pas J.Stuką.

- Kas prašė tai parašyti už mane? Jūsų teisė išbraukti vis-
ką, kas jums nepatinka, bet atsiprašau, prikurti?..

- Tu ant manęs gali pykti, keikti ir duoti į teismą, - ramiai
atsakė jis, - bet jeigu ne tas sakinys, knyga niekada nebūtų
išėjus. Tu neįsivaizduoji, kokių aukštų pagalbininkų įsigijai.
Leidžiant kitą leidimą galėsi nubraukti, bet dabar neatimk
iš mūsų vaikų Lietuvos istorijos. Kitos tokios knygos mes
kol kas neturim ir, manau, dar ilgai neturėsim. Geriau ei-
nam į restoraną ir padarom po „šmudurkę".

Kai nieko negali pakeisti, reikia tenkintis ir džiaugtis bent
tuo, ką turi, pagaliau priėjome bendros išvados ir taikiai iš-


siskyrėme restorane, blevyzgodami visokiausius anekdotus
apie kvailą valdžią, ir ne tik apie ją.

Štai su tokiu kelių paskutinių metų visuomeninės ir kū-
rybinės veiklos kraičiu atėjau į Sąjūdį ir buvau sutiktas iš-
skėstomis rankomis. Kai mane pasiūlė Iniciatyvinės grupės
nariu, sekretoriaujantis Z.Vaišvila paklausė:

- Už ką siūlot?

- Kad be Petkevičiaus tiesiog neįmanoma, - atsakė profe-
sorius Česlovas Kudaba.

Bet kai Landsbergio klika viską apvertė aukštyn kojomis
ir ėmė draskytis dėl valdžios, mano įsitikinimai vertė prie-
šintis. O dar vėliau, draugų nesuprastas ir naujos prisitaikė-
lių bandos velniaižin kuo kaltinamas, pasitraukiau į šalį. Ką
padarysi? Vieni žmonės lygina duobes, tiesa kelius, o kiti
tiems keliams prikala rodykles.


TROŠKULYS PELKĖJE

- Aš - suvalkietis ir paimu viską, ką tik man duoda.

J.Karosas

Aš - čigonas ir pasiglemžiu viską, kas ne vietoj padėta.

Romale, čigonų baronas


Buvo tylus gražus vakaras. Mūsų šeima susirinko tradi-
cinei šventei. Kalba nesirišo. Po kelių linksmesnių sakinių
mes vis sugrįždavome prie tos nelemtos politikos tarsi lie-
žuvis prie skaudančio danties. Man vis rodėsi, kad aš kažką
ne taip padariau, kad kažko neužbaigiau, kažkur suklydau...
Mano duktė neišlaikė ir subarė mane:

- Tėveli, ko tu pergyveni, ko tu teisinies? Tikras meninin-
kas pats yra tiesa, todėl jam teisintis nedera, net negražu.

Tai buvo didelė amžiais patikrinta tiesa. Ir kaip gerai,
kad retsykiais apie jas tėvams primena vaikai. Neturėjau žo-
džių, ką atsakyti, todėl vėl ėmiau teisintis, kad menininkas
tampa tikru tik todėl, kad pagal savo prigimtį yra savigrau-
ža, visada abejojantis, todėl mąstantis ir verčiantis mąstyti
kitus. Laimei, paskambino Aukščiausios Tarybos prezidiu-
mo pirmininkas V.Astrauskas ir labai kukliai, nesigirdamas
ir nevaizduodamas didelio vyro, pasakė:

- Mes čia, AT prezidiume, priėmėme tokį nutarimą - iš-
kelti Gedimino pilies bokšte trispalvę vėliavą. Kaip tu manai?

- Tai labai puiku! Pilis - istorinis paminklas, todėl nie-
kam negalėtų užkliūti. Buvau Čekijoje, ten ant pilių plevė-
suoja senovinės vėliavos.

- Ir mes taip manom, aišku, jeigu jūs nieko prieš.

- Vytautai, kuo tu mane laikai?

- O kas tave žino? Jūs gi man savo plakatuose fašistinę
Pinočeto kepurę uždėjote.

- Kvailių darbas. Tai jūsų patikrinto inteligento išmonės,
bet jūs ir patys kalti, kad paleidote vadžias. Už tokius įžei-
dinėjimus yra teismai. Aš visada buvau ir būsiu prieš bet
kokį smurtą.


- Apie tai mudu kada nors, sudūrę kaktas, plačiau pasi-
šnekėsim. Tas žmogus - ne mano iniciatyva. O dabar pa-
skambink A.Vileikiui, jis įpareigotas ir viską žino.

- Tai padaryti nesunku, mes - kaimynai, bet, mielas Vy-
tautai, kas jus paskatino tokiam žingsniui? Būk geras ir pa-
sakyk man, kaip rašytojui ir bičiuliui, garbės žodis, man tai
nepaprastai svarbu!

- Jūs be reikalo mus laikote savo priešais. Mes irgi norim
prisidėti prie tautos atgimimo.

Taip kalbėjo tuometinis Lietuvos Prezidentas, nuo kurio
malonės labai daug kas priklausė. Net Sąjūdžio likimas. Po
to kalbėti, tuo labiau, rašinėti, kad viską padarė vienas apsi-
šaukėlis, daugiau negu niekšiška.

Mes neturėjome rimtų priešų. Jų nebuvo. Todėl mes ir
bujojom kaip šiltadaržio dilgėlės. Nesuprantu, kodėl tas fak-
tas istorikų šiandien tyčia nutylimas arba iškraipomas? Ko-
dėl apie tai niekada neprasižiojo ir pats saugumo generolas,
sėdėjęs tame posėdyje ir kasdieną konsultavęs Aukščiausią-
ją Tarybą?

A.Vileikis buvo labai konkretus, dalykiškas ir tarsi ma-
nęs privengė:

- Duosiu komandą, naktį valstybinę vėliavą nuleis, o ry-
tą mes iškelsime kitą, tiktai aš jos neturiu.

- Rasim.

Pirmininkas nupasakojo mažą mitingo scenarijų. Suma-
nymas man patiko. Paskambinau A.Žebriūnui.

- Gerai, aš tą rekvizitą dar tebeturiu. Bus padaryta. Vin-
gio parke jis nesuplyšo. Tu šaunuolis.

- Ne aš, šį kartą - aukščiausioji valdžia.

- Koks skirtumas? Jeigu tvirtai stovi savo pozicijose, ko
gero rytoj būsi apšauktas stagnatoriumi. Valio!

Ankstų kitos dienos rytą, Landsbergio nurodymu, nei iš
šio, nei iš to buvo sušaukta Iniciatyvinė grupė. Viešpatie,
koks kilo skandalas! Girdi, mus kažkas apėjo, kažkas mus
aplenkė, išdavė, ir pasirodė kur kas veiklesnis.


- Kas ves mitingą? - buvo pirmasis Landsbergio klausi-
mas.

- Vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis.

- Tas niekšas?! Tas stagnatorius? Tas brudas? - lyg tur-
gaus boba ėmė šakotis inteligentiškiausias iš inteligentiškiau-
sių.

- Kaip tau ne gėda? Tai mūsų rinkta valdžia. Tu pats už
ją balsavai.

- Kas jums davė tokią teisę be mūsų nutarimo? - plyšavo
jau keliuose atlaiduose A.Juozaičio nukenksmintas kandus
triušelis A.Medalinskas. - Tai išdavystė! Mane, seną vilką,
kaltino tas nesusitupėjęs ir negabus berniukas, kurį ne tik
per kelis institutus, bet ir į Sąjūdį pratempė tėvas. Mes pro-
testuosimi

- Alvydai, tik atpratinom tave šliaužioti, o tu jau pradedi
trypti kitus. Atsikvošėk.

Beveik visi, išskyrus Žebriūną, Daunorą ir dar kelis inte-
ligentus, pasisakė prieš vėliavos kėlimą. Ozolas pareiškė iš-
eisiąs iš Sąjūdžio.

- Boba iš ratų, ratam lengviau, - pritaikiau straipsnį.

- Kaip tu drįsti?!

- Taip man pasufleravo tavo šnipinėtas A.Česnavičius.
Stojo mirtina tyla. Tada ramiai paaiškinau:

- Jei tokie galingi, eikit ir iškelkit patys, tik neužmirškit,
kad prie bokšto budi milidninkai su automatais. Jie jūsų ne-
prisileis. Reikia valdžios įsakymo, kad jie nuleistų valstybinę
vėliavą ir flagštoką paliktų tuščią... Kitaip bus kriminalas.

Toks šaltas dušas karštakošius greitai atšaldė. Landsber-
gis kažkur išbėgo. Mudu su Žebriūnu pasidalinom darbais:
jis nuvažiavo vėliavos, o aš pasukau pas pirmininką A.Vi-
leikį. Lyg tyčia gatvėje sutikau A.Terlecką. Pastatęs kuodą,
jis prikibo prie manęs:

- Tai tiesa, ką vakar pranešė per radiją ir televiziją?

- Tiesa.

- Ką jūs darot?! Tai išdavystė! Vėliavą kelsime tik tada,
kai atgausime nepriklausomybę.


- Klausyk, Antanai, tu su Čekuoliu susimokei ar savo min-
tis dėstai?

- Eina velniop tas kagėbėšnykas, bet ir tu geras niekšas!
Aš tavimi tikėjau..!

- Tikėk ir toliau, bet, visų pirma, tuos žodžius pakartok
savo patronui Landsbergiui, kuris tave vadina gatvės politi-
ku ir šarlatanu. Ir dar: o kodėl tu pats visur šlaistaisi su pre-
zidento vėliava?

- Tai taktikos reikalas.

- O čia - strategijos. Perduok linkėjimus savo gimdyto-
jams ir nepamiršk, kad politika yra visų žmogaus ydų kon-
centracija.

A.Vileikis manęs laukė gatvėje. Susėdom į mašiną. Ne-
lauktai jo paklausiau:

- Ką tu padarei tam Landsbergiui, kad jis tave keikia net
susiriesdamas?

- Mes jam Šilo gatvėje nedavėm buto. Jis tiek prisimelavo
ir tiek prisirašė visokių giminių, kad koktu pasidarė. Jis ir
taip valdo du butus, trečias jam nepriklauso.

Štai taip buvo gaminami „tautos priešai". Vienam nepati-
ko A.Vileikis, kitam - V.Astrauskas. Tie prieš nepatikusiuo-
sius užsiundė kelis medalinskus ir gedąs, kiti jų portretus pa-
puošė fašistinėmis regalijomis, minia pasigavo tokią šviežie-
ną ir pradėjo ją tampyti iš mitingo į mitingą, nė kiek nesusi-
mąstydama, ką tie žmonės padarė bloga. Dievas gyvena žmo-
guje, o minioje jo nėra, nes minia - tai žmogiškumo antipodas.
Svarbu nauja auka, nauja pavardė, naujas jų nelaimių kalti-
ninkas, o kad už tų vardų stovi padorūs, Lietuvai nusipelnę
žmonės - niekam nieko neįrodysi. Miniai nuolat reikalingos
aukos, taip sakant, kietas kuras jos įniršiui pakaitinti. Tikslas
pateisina priemones. Todėl mitinge ir pasakiau:

- Dvasinis vadų bergždumas persiduoda tautai, todėl at-
sikvošėkit. Prieš džiūgaudami nuvertę tironus, gerai apsi-
dairykit, kam juos padėjot nuversti!

Tie žodžiai žmonėse išliko, kirbėjo, pykino, maudė, kol
pagaliau tapo kūnu. Kai Landsbergis, kovodamas už asme-


ninę valdžią, pavertė Aukščiausiąją Tarybą savo „parlamen-
tine rezistencija", dar daug kas juo tikėjo, kai ją pervadino į
jam patogesnį Atkuriamąjį Seimą, dar daug kas dairėsi, bet
kai savo politinės karjeros pabaigoje pareikalavo preziden-
tinės pensijos, tik tada visi atsikvošėjo. Bet jeigu šis apsigi-
męs griovėjas Sąjūdžio pradžioje būtų pasiūlęs dviveidžiams
mokėti po dvi pensijas, jo pakalikai tą nesąmonę būtų pri-
ėmę vienbalsiai.

Ir pagaliau pati didžiausia buvusio „atpirkėjo" piktada-
rybė - Viljamso afera, užkrovusi Lietuvai baudžiavą neri-
botam laikui. Girdi, neprileisime Ivano prie vamzdžio... Ma-
tai, kokie mes dideli! O po kelių metų vapalioja televizijos
laidoje nesąmones, kad niekaip nebepamena savo didybės:
„Neprisimenu, taisiau aš tą sutartį ar ne!" O parašas kieno?
Teisus Adolfas Strakšys, puikus publicistas ir analitikas: „Iva-
ną prie vamzdžio prileido joškės amerikonai, net nepasiklau-
sę V.Babiliaus ir V.Landsbergio nuomonės. Ne prileido, o
toks tokiam atidavė visą gamyklą su visais vamzdynais, var-
ganu Būtingės terminalu ir įmonės valdymo teise, kuri ga-
lioja iki GYVOS GALVOS. Nesvarbu, kam įmonė bus par-
duota, bet valdymo teisė niekuomet nepriklausys Lietuvai.
Tokia neigiama savo galia ta liūdnai pagarsėjusi sutartis pri-
lygsta slaptiems Molotovo-Ribentropo susitarimams."

Pasikalbėjus kelias valandas su Rolandu Paksu, pasiro-
dė, kad jau iš anksto buvo žinoma, jog Viljamsas - tik tarpi-
nė firma ir kad anksčiau ar vėliau, prisiplėšusi pinigų, ji pa-
bėgs iš Lietuvos. Jankiams ar jankeliams, kaip pasirodė, yra
labai naudinga prigriebti arabus pigia rusų nafta, ir Lietuva
čia niekuo dėta. Tegul ubagauja, jei pasirašo dokumentus
net jų neskaitę. Štai kokios povandeninės uolos šiandien
Landsbergiui atmušė atmintį, kurią labai pravartu būtų pa-
gydyti kokioje nors vienutėje, nes šitokio masto grobstymų
mūsų istorijoje dar nebuvo. Ką ten Vytautas pirmasis, užra-
šęs kryžiuočiams žemaičius. „Jaukum darbs", palyginus su
šiandiene Landsbergio išdavyste. Argi tai ne „Juodojo sce-


narijaus" iš anksto suplanuotas naujausias Lietuvos užgro-
bimo būdas? Lietuva vėl parduota. Jau kelintą sykį viskas
padaryta už lietuvių nugaros.

Kitas Lietuvos nepriklausomybės fermeris, nesiskaityda-
mas su Konstitucija, sušaukė Gynybos tarybą ir privertė vi-
sus jos narius be jokio pasipriešinimo pakelti rankas. Argi
tai nepanašu į Merkio vyriausybės sprendimą taikiai įsileis-
ti rusus į Lietuvą? Paskui taikiai jų teismui perduoti drau-
gus Skučą ir Povilaitį, o vėliau bėgti kur kojos neša, kad at-
eiviai neatimtų už tai gautų pinigėlių? Panašiai mes atsisa-
kėm Vilniaus, panašiai atidavėm Klaipėdą. Ką dar taikiai ati-
duosim? Kol ne viskas išgrobstyta, vadinas, ne viskas praras-
ta, dar galima kelias kadencijas pažaisti nepriklausomybę.

Dabar Maskvos spauda rašo: rusai pastatė Mažeikių naf-
tą, rusai ją ir valdys. Landsbergis ir Adamkus tiktai atkūrė
istorinį teisingumą patys to nežinodami. Su paskutiniais žo-
džiais sutikti negaliu. Melas! Žinojo ir žino, kieno tai suma-
nyta, todėl ir atidirba vyrai savo tikrajam šeimininkui, sąži-
ningai tarnauja, bet ne iš baimės ir ne iš laimės, per giliai tie
berniukai nurijo kažkada labai gudriai įvairių tarnybų iš-
mėtytas blizges. Daug nepasišakosi, kai aštrus trišakis raižo
pilvą...

Tokia gyvenimo tiesa: vieni mąsto, kuria, ruošia ir daly-
vauja istoriniuose įvykiuose, o kiti - tik tų įvykių brangiai
apmokamose iškilmėse. Ne visą laiką ir aš ariau.

Vėliavos pakėlimo mitingą pradėjome pačiu laiku - mi-
nutė į minutę. Buvo sutarta: jam pasibaigus trimitininkas
duos ženklą, vėliava pakils virš bokšto, orkestras sugros him-
ną... Todėl kalbos buvo trumpos, aiškios, ne vienas orato-
rius vietoj žodžių tiktai nubraukė džiaugsmo ašaras. Apie
tribūną šmižinėjo protestuoti neišdrįsęs A.Terleckas. Staiga
iš kažkur visas suplukęs atsirado Landsbergis. Pasirodo, jis
vėliavos pakėlimui priešinosi kol galėjo, o pajutęs pralaimė-
jimą, nuskubėjo atsivesti savo tėvą ir iš to įvykio šiek tiek
uždirbti savo naudai, todėl pribėgo prie manęs.


- Ar mano tėvui bus galima kalbėti?

- Prašau, šiandien visų šventė, - atsakiau nepagalvojęs
apie jokią klastą.

Nepatikėjęs mano gerumu, jis dar sykį pasitikrino ir krei-
pėsi į „tautos priešą", taip sakant, pasimuilino ir jo akyse:

- O jūs, gerbiamasis pirmininke, sutinkate?

- Tegul šneka. Tik neilgai. Laikas spaudžia.

Senasis Landsbergis laiką užtempė. Kaip ir visi seni žmo-
nės jis labai nuobodžiai pasakojo, kaip 1918 metais, būda-
mas besikuriančio pulko intendantu, kartu su kapitonu
K.Škirpa pilies bokšte kėlė vėliavą, kaip jai saliutavo būsi-
mojo Gedimino pulko kariai ir kaip jiems po to teko nuo
bolševikų bėgti į Kauną, kaip pakeliui juos areštavo, tardė...
(O kiek man žinoma, ir užverbavo).

Po tokios ilgos baladės kelis oratorius prireikė išbraukti.
Mitingas užsitęsė, o į pabaigą viską sugadino per daug stro-
pus ir per daug pasireikšti norintis A.Medalinskas. Jis išsi-
traukė kažkokį „patikrintą " sąrašą ir ėmė rikiuoti savo žmo-
nes, kurie turėjo kažkieno suteiktą teisę įsikibti į vėliavos
kraštą ir be išdavikų ją iškilmingai užnešti į kalną. Visa ta
procedūra gerokai užtruko. Viršuje niekas trimitininko ne-
išgirdo. Kai vėliava pagaliau pasiekė pilies bokštą, sargas
nešėjų į vidų neįsileido, pats paėmė vėliavą ir, drebėdamas
dėl muziejaus eksponatų, vienas ją iškėlė. Apačioje žmonės
pradėjo ploti, valioti, šaukti, todėl ir orkestro muzika ištirpo
tame visuotiniame triukšme. Sąšauka neįvyko.

To sargo pavardės neprisimenu, bet jis tikrai nebuvo nei
Landsbergis, nei jų tolimas giminaitis. Jis atsitiktinai iškilo
kaip istorinė asmenybė. Vėliau net prašomas per televiziją
neatsiliepė. Bet šventa vieta tuščia nebūna. Ją užėmė abu
Landsbergiai: vienas - mesijas, o kitas - patriarchas. Žmo-
nės, išgirdę šventvagiškai kartojant šį žodį, ėmė piktintis,
rašyti skundus: „Ar kartais neapsirikote? Kiek žinoma, to-
kio vardo buvo nusipelnęs ir vienintelis tokiu vardu iki šiol
buvo vadintas Jonas Basanavičius", - rašė kolektyviniame


laiške kauniečiai, o kylanti televizijos „žvaigždė" kiek pasi-
maivius jiems atsakė: „Laimė, kad ir tarp gyvųjų dar turime
žmonių, kiuriuos galime vadinti tautos patriarchais". Taip
nurodė V.Čepaitis, o ji tik padarė kelias kirčiuotės klaidas...
Ir nieko švento mūsų praeityje nebeliko.

šių iškilmių medžiaga buvo klaikiai sudarkyta ir iškar-
pyta. Joje nebeliko nei A.Vileikio, nei manęs. Visai kaip Brež-
nevo laikais: J.Gagarinas raportuoja N. Chruščiovui apie
įvykdytą užduotį, o politinio biuro viduryje vietoj Nikitos
juoduoja keturkampė skylė, šalia jos - naujasis Iljičius, tik
ne plikas, bet garbanotas ir sėkmingai pakėlęs Stalino ūsus į
reikiamą savo gauruotų antakių lygį.

Mes nuo tų korifėjų netoli nubėgom, ir dabar galime
džiaugtis tikra tiesa tik tada, kai koks nors mūsų veikėjas
apsidirba iki ausų arba jį ištinka politinė mirtis, nes tik tada
visos jo klaidos ir melas prikeliami iš mirusiųjų. Tokie mūsų
papročiai: vos tik atpratinai lietuvį šliaužioti, jis tuoj pat ima
trypti kitus.

Savo archyve turiu sukaupęs gerą pusšimtį vaizdajuos-
čių apie pirmąsias Sąjūdžio dienas. Jomis naudojosi kino re-
žisieriai, stebėjo žurnalistai, jie prašė komentarų ir paaiški-
nimų, keliolika iš jų daviau ir „valstybinei" televizijai. Pas-
kui, lygindamas originalus ir „suvalstybintus" vaizdus, at-
radau didžiulį mūsų naujosios demokratijos pranašumą
prieš senąją. Nė viename mitinge, kuriuos vedžiau ar juose
dalyvavau, manęs nėra, nėra ir mano bendražygių, o kur
tik šmėkšteli „papunis", viskas išdidinta, pristabdyta, išryš-
kinta. Juk už tokias didvyriškas pastangas tiems „valstybi-
ninkams" iš tikro reikėtų mokėti trigubą abonentinį mokestį
kokia nors Pravieniškių koše arba Alytaus griežtojo režimo
barščiais.

Baisus ne pats faktas, kur kas baisiau, kad po to koks
nors Eidintas, atsidėkodamas už paaukštinimą tarnyboje, iš
tos „tikros medžiagos" parašys istoriją ateinančioms kar-
toms, kurios tikriausiai jau nebegyvens Lietuvoje. „Historia


est magistrą vitae/' - tvirtino romėnai ir patys išnyko susi-
painioję toje tiesoje.

Aprašysiu dar vieną vėliavos kėlimą, kuris įvyko daug
vėliau, jau prasidėjus rinkiminei kampanijai. Vilniškis pa-
vyzdys visus užkrėtė. Kiekvienoje šiek tiek istorinėje vietoje
ėmė kilti trispalvės. Pasipuošė visa Lietuva. Kiek pavėlavę,
pas mane atvyko Trakų sąjūdininkai su K.Langu priekyje.

- Jau ant Kaišiadorių soties šikinyko kabo vėliava, o mes,
senoji sostinė, dar jos neturime.

- Patys kalti. Kas jums trukdė?

- Mums neleidžia iškelti muziejaus direktorė.

- Pasakos. Aš gerai pažįstu Ireną Misiūnienę, tokie kalti-
nimai prie jos nelimpa.

Kitą dieną aplankiau tą iš prigimties didelę muziejininkę
ir papasakojau jai savo atvykimo tikslą. Ji gerokai išsigando:

- O Jėzau! Vyksta pilies remontas, nuo vartų bokšto nuim-
tas stiebas.

- Stiebas ne mūras, jį galima ir laikinai pritvirtinti.

- Muziejuje nieko negalima daryti laikinai: jeigu vėliavą
iškelsim, ji ir turės plevėsuoti.

Jei sąžiningai, tik tos muziejininkės didžiulėmis pastan-
gomis Trakuose pakilo trispalvė. Direktorė dieną naktį ne-
nulipo statybininkams nuo spardo, kol viską sutvarkė, o vė-
liau nesąžiningai buvo užmiršta. Ją pakeitė kažkoks langas,
vištyno zootechnikas, nusklidus kūno kultūros mokytoja ir
dar keli apsišaukėliai, dėl to nepajudinę nė piršto.

Į vėliavos pakėlimą atvyko A.Brazauskas. Jau rudenėjo,
todėl paskubomis nubėgau į parduotuvę ir nusipirkau veng-
rišką lietpaltį. Kas žino? Čia Lietuva, čia lietūs lyja... Lygiai
su tokiu reglanu atvyko ir A.Brazauskas. Vienodi drabužiai
ir vienodos šukuosenos labai sutapatina žmones. Jau mitin-
go metu pasigirdo replikos, kad mudu pusbroliai, kad aš
Brazausko žentas ir kad labai panašus į jį. Neiškentęs ėmiau
ir garsiai pajuokavau:

- Tai Brazauskas į mane panašus, nes aš už jį dviem me-
tais vyresnis.


Visai netikėtai laikinasis antrininkas užsiraukė. Mano fa-
miliarumas jam nepatiko. O vėliau, kai mes ant rankų jį įne-
šėme į prezidentūrą, jis iš tikrųjų pasijuto jo ekscelencija ir
labai meiliai kalbėdavosi tik su šitaip jį tituluojančiais. Jis
net iki šios dienos nežino šio lotyniško titulo tikslaus verti-
mo, tačiau „ekscelentuoja" kaip ant eglutės pakabintas žais-
liukas ir linksmina jo išgelbėtų lietuvių širdis. Manau, kad
jo bufetininkė tą titulą anksčiau iššifruos pirmoji ir pasiims
iš jo visą jai reikalingą naudą. Juk ne veltui premjeras tris
mėnesius šokdino Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, kad
per savo ištikimus draugelius iškištų Kristiną į vicemerės
postą... O kai nepavyko, Mykolas arkangelas vėl arogantiš-
kai pasiteisino:

- Gandai! Nei aš to norėjau, nei ką... Kam jai politika? Ji
turi savo biznį ir tegul ten tvarkosi.

Algirdas vėl nekaltas, jis geras, jo akyse vėl žvilga ašarė-
lės. Ne jo kaltė, kad R.Paksas užsimanė A.Zuoko galvos. Ir
A.Paulauskas neblogas, savo išdavyste sugriovęs tokį rite-
rišką sumanymą... Vsio zakonno! Gelbėtojų komanda dirba
toliau. Tegul kiekvienas skęstantysis pirma išmoksta plauk-
ti, o paskui lenda į politiką. Tai atvėsęs žmonos kaprizas,
todėl pirmas blynas ir pridegė.

Tačiau nereikia užsimiršti. Po vėliavų kėlimo vajaus ėmė-
me ruoštis pirmajam Sąjūdžio suvažiavimui. Žmonės nuo
iškilmių ir mitingų gerokai pavargo. Visose rėmimo grupė-
se reikėjo išrinkti delegatus. Mano pinigėliai išseko kaip van-
duo šulinyje gaisro metu. Bet kuo daugiau trankiausi, tuo
aiškiau supratau, kad nuo suvažiavimo ruošimo esu izoliuo-
jamas kaip reikiant, o pati Iniciatyvinė grupė tik sankcio-
nuoja jau padarytus darbus arba įvykusius įvykius. Jokie ko-
lektyviniai sprendimai nebevykdomi. Viską į savo rankas
perima A.Juozaitis, V.Čepaitis, V.Landsbergis ir prie jų pri-
skretę Z.Vaišvila, V.Tomkus, A.Medalinskas, G.Songaila...

Dėl suvažiavimo vietos dar sykį susikoviau ir šiaip taip
įtikinau kitus:

- Operos ir baleto teatre netilpsim. Ten gražiau, šilčiau,


bet ir brangiau. Dirstelėkit į protokolus, kiek rajonai išrenka
delegatų ir prirašo žmonių svečių teisėmis? Tiek norinčiųjų
ir stadione nesutalpinsim.

Prašyti sporto salės reikėjo A.Vileikį. Dėl žinomų prie-
žasčių V.Landsbergis su juo kalbėti atsisakė. Visa laimė, kad
mūsų prašymą palaikė V.Astrauskas ir A.Brazauskas.

- Jiems reikia padėti, - kalbėjo AT Prezidiumo pirminin-
kas. - Gal po to bus ne tokie pikti...

- Remontas. Artėja žiemos sezonas. Nepasiruošim. Be to,
tie išminčiai tegul ir savo smegenines pasiremontuoja. Pa-
žiūrėkit, ką jie apie mus rašo! Ką šneka!

- Procesas pajudėjo ir nebesustojo, - kažkuris perfrazavo
M.Gorbačiovą... Bejuokaudami sumušėm rankom.

Besiruošiant suvažiavimui kasdieną iškildavo aibės vi-
sokių gana svarbių smulkmenų, tačiau su mūsų „didžiai-
siais praktikais" buvo labai sunku apie ką nors konkrečiai
sutarti. Jie vis dar skraidė padebesiais, todėl besiginčyda-
mas kelis kartus buvau sudrausmintas: mane tai išbraukda-
vo, tai vėl sugražindavo į būsimųjų kalbėtojų sąrašą, o vie-
ną sykį girtam S.Gedai pasiūlius ir amžinai su savimi susi-
pykusiam Z.Vaišvilai pritarus, buvo sustabdyti mano įga-
liojimai. Procedūroje nedalyvavau, todėl nežinau, kaip ir kas
už tai balsavo. Apie nuosprendį sužinojau iš skelbimų len-
tos ir pagiežingo A.Juozaičio straipsnelio.

Tų savigarbių žmonių pastangos manęs nenustebino.
Anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Skaudu, kad dauguma į
tai neatkreipė dėmesio ir balsuojant susilaikė. Pagaliau tas
patyčias pristabdė Jokūbas Minkevičius:

- Ką jūs darot? Ką jūs izoliuojat: Petkevičių nuo Sąjūdžio,
ar Sąjūdį nuo Petkevičiaus? O jeigu jis pats pasiųs mus į ge-
rą vietą? Kaip tada? Kas liks iš jūsų pačių? Aš pirmas pas jį
išeisiu.

Ta proga iš Čikagos paskambino Bronys Raila, Sakadols-
kis ir ilgai prašė manęs apsigalvoti. Pagaliau Kauno poli-
technikos ir Medicinos institutai priėmė atitinkamas rezo-


liucijas, kad neturiu teisės pasitraukti. Tai turi spręsti mane
išrinkę žmonės. Grupė „atstatė" mano įgaliojimus, nors pati
jų ir neturėjo, tačiau ir dabar gailiuos, kad apie šitą kagėbėš-
nykų šutvę nepareiškiau visos tiesos suvažiavime, nors pu-
sė čia aprašomų jau vienaip ar kitaip buvo apsišvietę ir iš-
plaukę į paviršių. Štai Pangonytės vaizdajuostėje įrašytas ma-
no „antisąjūdinis" pareiškimas:

- Vyrai, nustokit trizniuoti. Nebėra kada. Jeigu ir toliau
taip tuščiai ginčysimės, aš išeisiu. Mano kišenė tuščia. Rei-
kia kažkur užsidirbti pinigų, o jūs švaistote žmonių suauko-
tas lėšas... Ir už tai reikia sustabdyti įgaliojimus?!

Esmė ne ta. Prieš suvažiavimą bandžiau surasti birželio
trečiosios protokolą, kaip dokumentą, įteisinantį Iniciatyvi-
nės grupės įgaliojimus ir veiklą. Tokių popierių neatsirado.
Juos sekretoriavęs Zigmutis perdavė „kam reikia", o nuko-
pijuoti patingėjo. Lygiai kaip dabar niekas nesuranda tų už-
rašų, kurie patvirtintų, kada ir kokiu būdu V.Landsbergis
tapo Sąjūdžio pirmininku. Viskas, kaip toje angliškoje dai-
nelėje, laikosi tik ant žinomo žurnalisto Algimanto Čekisto
garbės žodžio, skylėto benzino bako ir vieno pamušto spar-
no... Kitų įrodymų nėra.

Suvažiavimas neapsiėjo be klastočių. Na, kaip gali jų ne-
būti, jeigu Landsbergis prie ko nors prikiša nagus? Jos kaž-
kaip savaime atsirasdavo, nes tokia jo prigimtis. Rašydamas
knygą, gerokai paplušau ieškodamas šio veikėjo kokių nors
šviesių darbelių, bet neradau. Kelis kartus suabejojau, ar skai-
tytojas neįtars manęs kažkokia patologine neapykanta šiam
žmogui, tačiau (rašytojo žodis!) nuo pat pirmos klastotės stu-
dento knygelėje iki baisios Viljamso aferos jį lydėjo tik intri-
gos, savanaudiškumas, didybės manija ir nepaprastas, tie-
siog biblinis valdžios troškimas. Dabar jau sakoma atviriau
- paranojinis.

Dėliodamas visus turimus faktus, pagaliau supratau ir
paprastutę, nuo senų senovės visiems žinomą tų klastočių
mechaniką. Reikia paimti kokį nors nedidelį, bet teisingą fak-


telį ir išpūsti jį iki begalybės. Tas faktelis kur nors aprašytas,
neginčytinas, o visa kita - jau fantazijos reikalas. V.Land-
sbergis visomis progomis giriasi, kad jis šachmatais apzai-
dė TSRS čempioną Michailą Talį. Taip, buvo toks faktas, bet
Taliui tuo metu buvo tik vienuolika metų, jis tik pradėjo sa-
vo sportinę karjerą Rygos pionierių namuose, o čempionu
tapo kur kas vėliau. O kad tą berniuką tada apžaidė dar keli
Kauno šachmatininkai, vėliau tapę garsenybėmis, „garbin-
gai" nutylima. Viskas padaryta labai makiaveliškai: fakto tie-
sa - tik tuščias maišas, o kad jis stovėtų išsipūtęs ir bylotų
tavo naudai, jį būtina prikimšti bet kokios prasmės - melo,
prasimanymų, neįgyvendintų idėjų, nes visa tai bus pateisin-
ta tuo pirmuoju, kad ir labai mažyčiu, bet teisingu fakteliu.

Taip buvo pasielgta ir suvažiavime. Tik jis prasidėjo, tik
J.Marcinkevičius prisaikdino mus patriotiniais tėvynės mei-
lės užkeikimais, kai Landsbergio komanda tuoj pat iškišo
G.Songailą skaityti būsimų kandidatų į Sąjūdžio Seimą są-
rašą. Tas daktarėlis dar nebuvo įgudęs meluoti, todėl skai-
tydamas raudo, mikčiojo, viską supainiojo, kol pagaliau nu-
ėjo nuo tribūnos.

Reikėjo gelbėti padėtį. Kai paėmiau sąrašą, pasimečiau ir
aš. Jis buvo jau sunumeruotas, sužymėtas ir išmargintas vi-
sokiomis pastabomis. Visa tai padaryta dar prieš rinkimus,
tūkstančiams žmonių stebint ir nelabai susigaudant, kas
vyksta užkulisiuose. Ties Z.Vaišvilos pavarde - prierašas:
„Jau išrinktas žaliųjų". A.Juozaitis, V.Čepaitis pažymėti rie-
biais pliusais ir šauktukais, o kitos pavardės - dar riebes-
niais klaustukais, nors rinkiminėse taisyklėse komisija buvo
griežtai įpareigota: jokios numeracijos, jokių ženklų, jokių
pastabų... Visi kandidatai lygūs ir turi būti surašyti alfabe-
tine tvarka.

Išėjau į sceną ir žmonėms skanduojant „Vytautai!.. Vy-
tautai!.." pasakiau:

- Jokių iš anksto išrinktųjų negali būti. Prieš suvažiavimą
visi mes lygūs. Skaitysiu pavardes, o jūs kandidatūrai arba


pritarsit, arba pareikalausit išbraukti. Ypatingą dėmesį pra-
šau atkreipti vietines organizacijas, iškėlusias savo žmones.
Jūs juos geriau pažįstat.

Taip greitomis permėtėm visą sąrašą. Atmestųjų nebu-
vo, tačiau ir po to kažkas slapčia papildomai įrašė ir išspaus-
dino E.Zingerį bei K.Uoką, kurių pradiniame variante vie-
šai skaitant nebuvo.

Kazimiero Uokos atsiradimas iš viso yra kažkokia keis-
ta, iki šiol neįminta mįslė. Sąjūdžio veikloje jis nedalyvavo.
Kaune buvo įsteigęs abejotinos reputacijos diskoteką. Kai pa-
sipylė tėvų skundai, kad joje tvirkinami jų vaikai, dar veikli
tuometinė valdžia šį balaganą ar pasilinksminimo centrą už-
darė. Protestuodamas prieš tokią „savivalę" K.Uoka aprišo
grindinio akmenį kažkokiu savo kūrybos memorandumu ir
įmetė pro KGB valdybos viršininko G.Bagdono buto langą.
Už tai buvo areštuotas. Jam iškelta baudžiamoji byla. Bet
teismas neįvyko. Dvi viena po kitos psichiatrų grupės, išty-
rusios jo veiksmus, nustatė, kad tas žmogus yra nepakalti-
namas. Iš areštinės jį paleido.

Kai tas nepriklausomybės kaubojus pateko į Sąjūdžio Sei-
mą, ėmė nepaprastai aktyviai reikštis. Jis tapo Landsbergio
ruporu, nors jo kalbos visada balansuodavo tarp beproty-
bės ir superpatriotizmo. Kai V.Landsbergis išlindo į valdžią,
jis netikėtai K.Uoką paskyrė valstybės kontrolieriumi. Net
kai dešinioji Landsbergio ranka V.Čepaitis suabejojo tokio
paskyrimo tikslingumu, tada „papunis" jam atsakė:

- Taip reikia.

Tai bet kokios šalies valstybinėje veikloje precedento ne-
turintis faktas, kai nepakaltinamas žmogus ima kontroliuoti
valstybės priekyje atsidūrusius nusikaltėlius. Kokiu būdu,
kokiomis priemonėmis ar įstatymais jis galėjo atlikti šį atsa-
kingą darbą? Didesnio pasityčiojimo iš mūsų atkurto vals-
tybingumo nebūtų sumanęs net pats Čarlis Čaplinas ir jo
sukurtas diktatorius Benzinas Gazolinis.

Per dvi Seimo kadencijas visa to nelaimėlio veikla pasi-


žymėjo tuo, kad jis paskelbė tris bado streikus ir keturis kar-
tus viešai pasižadėjo susideginti. Kai jis Giedraičiuose prie
žuvusių nepriklausomybės karių paminklo pasistatė pala-
pinę ir atgulė ilgam „iki pergalingos pabaigos" bado strei-
kui, Č.Juršėnas įpareigojo mane nuvykti į vietą ir su juo vy-
riškai pasišnekėti. Mudu su žmona labai skubėjom, nes bu-
vom pakviesti į Kauno 4-osios gimnazijos jubiliejų. Palapi-
nėje to didvyrio neradom. Kažkoks senukas su šluota ran-
kose mane apšvietė:

- Blūdija čia kažkoks durnelis.

Gerokai pavėlavęs atvykau į gimnaziją ir vos neišvirtau
iš klumpių. Didysis patriotas sėdėjo už vaišių stalo ir šveitė
viską, kas tik pakliuvo jam po jo ranka. Šalia jo sėdėjo mano
buvusi auklėtoja Jovita Čenienė. Man tos nepaprastai tyros
ir inteligentiškos senutės labai pagailo.

- Mokytoja, kaip jūs galit sėdėti šalia tokio nevalyvo ap-
sišaukėlio?

- O ką aš padarysiu. Direktorė įpareigojo neišleisti iš akių.
Pristojo ir atsikratyti negaliu. Vytautai, nusivesk tu jį kur
nors į šalį...

Iš baliaus išėjau ir tučtuojau išvykau į namus. Jei ne to-
kios didelės iškilmės, pionieriaus garbės žodis, būčiau iš-
malęs tam Disneilendo klounui snukį. Laimei, mane sustab-
dė žmona.

O kitą sykį, kai jį išprašėm iš tų labai atsakingų pareigų,
šitas apsimetėlis Seimo tribūnoje pareiškė susideginsiąs ir
netgi numatė datą: nei mažiau, nei daugiau - Mindaugo ka-
rūnavimo dieną įsiliepsnos jo autodafė laužas. Be to, lygiai
dvyliktą valandą per patį pakylėjimą... Kai Seimo narys Al-
bertynas priėjo prie tribūnos ir padėjo prieš jį degtukų dė-
žutę, kad jis, ko gero, jų neužmirštų, tas didvyris pasitaisė:

- Aš susideginsiu tada, kai Albertynas prie Seimo atveš
sunkvežimį sausų malkų.

Man ir šiandien nesutelpa galvoje, kokioje santvarkoje,
kokioje valstybėje galėjo vykti panašios komedijos? Į kokią


Europą, į kokią Bimbambulos Sąjungą mes galėjome nuke-
liauti su tokiais vadais? Todėl dar kartą noriu priminti, kad
į Sąjūdžio seimo tarybą tą nukvakėlį įrašė pats jo prakilnybė
„Mesijas", nes jam, žaidžiant pagal „Juodojo scenarijaus"
taisykles, tokį valstybės reikalus kontroliuojantį asilą buvo
labai pravartu turėti po ranka, tuo labiau, kad jį rekomen-
davo tie, kurie pirmieji nustatė, kad jis nepakaltinamas.

Emanuelis Zingeris - kito tipo žmogus. Visų pirma, tai
biblinis Landsbergio brolis. Inteligentiškas, kiek tai įmano-
ma žydui. Apsukrus, atsargus, niekada nekišantis nosies kur
nereikia, nesistumdantis ir niekur neužkliūvantis, bet pui-
kiai žinantis, kiek jam už tai priklauso. Pagal dabartinę ge-
nų teoriją vienas tų brolių atsigimė tikresnis už žydą, o kitas
- tikresnis už lietuvį. Vienas mekena, prisitrumpina barzdą,
snarglėjasi, o kitas - lygiaveidis kaip Hermis ir tęsiantis kiek-
vieną savo žodelį lyg dainą be galo; vienas semia iš iždo
tarsi iš šulinio, o kitas - kas valandą tik po žiupsnelį... Ir
abudu turi. Juk nebrangininkai, kaip sakydavo mano tėvas
apie silkininką Baruchą Mendelį; pirmasis už kiekvieną pa-
laidą žvyną nulupa nuo kataliko tik po centą ir visada klesti,
o antrasis plėštų po du, jei galėtų, bet po kelių dienų būtinai
bankrutuotų. Kartu jie - ideali pora.

Nuvykęs per Izraelį į Norvegiją, Zingeris, savo tėvynai-
nių globojamas, išprašė Landsbergiui premiją. Norvegams
tai nieko nekainavo. Apie tai jie gyrėsi norvegiškoje masonų
spaudoje. Kai mes panorome tą premiją apdėti mokesčiais,
Zingeris įrodė, kad premija skirta jo bibliniam kraujo bro-
liui. Na, ko ne baronas Rotšildas? Kai tas milijonierius Pran-
cūzijos karaliui skolindavo frankus, jis visada verkšlenda-
vo, kad yra neturtingas žydų bankininkas, o kai plėšdavo
visą prancūzų tautą, girdavosi esąs mėlynakraujis baronas.
Mūsų demokratinėje valstybėje nei karalių, nei baronų nė-
ra. Veisiasi tik avinai, premjerai ir prezidentai. Pagal 300 me-
tų veikusius carų įstatymus žydas iš viso negalėjo būti bajo-
ras. Tik „dainuojančios revoliucijos" metu tarp jų atsirado


vienas grafas. Nors Generalinė prokuratūra tokių duomenų
neturi, bet tyrimus atlieka. Ji nustatė, kad bajorystė nėra drau-
džiama, bent jau tokia, kokią už penkiasdešimt kronų Šve-
dijoje nusipirko Sigitas Geda. Nėra draudžiamas ir žydras
labdaringojo Sorošo sintetiniais kvaišalais (metadonu) pra-
skiestas lietuviškas kraujas. Po to seka parašas: Penktas sa-
vaitės penktadienis Pėtnyčia arba valstybės Kankanierius
Badmirys Kuoka. Toliau seka medicininės išvados: Pėrny-
čios nosis labai didelė, bet juridiškai pateisinama - juk turi
kas nors matytis iš Landsbergio kišenės.

Padėtis tikrai anekdotiška, bet mes privalome išmokti pa-
sijuokt iš savęs, kad to nuolat nedarytų mūsų kaimynai. Pa-
simokykim iš žydų. Jie taip gražiai šaiposi vienas iš kito, bet
tik pabandyk įlįsti į jų vidų...

Kai E.Zingeris atsirado Sąjūdžio seime, nė kiek nenuste-
bau. Juk negali vado firma išsiversti be savojo žydo, tuo la-
biau, be genetinio ar simbiozinio brolio. Bet tai globalizaci-
jos problemos, jau kelintą sykį atkeliavusios pas mus iš lai-
mingų Biblijos kūrimo laikų, o kol kas dar vyksta Pirmasis
Sąjūdžio suvažiavimas. Jis dar jaudina masių protus. Patik-
lūs lietuviai mano, kad prisikėlė Vytauto dvasia, kad iš tų
mitinginių dulkių kils koks nors Gediminas ir sudrebins ži-
lą kalną... Reikėjo labai nedaug, tik tiek, kad sustotų prie
vyro vyras ir jų žygį paremtų dora priesaika. Iškilmingų pa-
sižadėjimų buvo prirašyta daugiau negu reikia, o dorų vy-
rų taip ir neatsirado. Todėl iš šeštojo tautos atgimimo iškilo
ne Gediminas ar Kęstutis, o pusžydis „Mesijas". Žilas kal-
nas suzmeko ir pavirto pažliugusia Marijos žeme.

Šito niekas dar nenujautė, o kai kas jau vedžiojo už pa-
rankių naujai iškeptą „patriarchą", Hitlerio ir Škirpos drau-
gą, įžymaus Juozo Vito-Vaitkūno bendražygį ir žvalgą, ar-
chitektą ir strateginių žemėlapių kopijuotoją senąjį Landsber-
gį, bet nedėkinga minia to net pastebėti nenorėjo. Kokia ne-
pagarba!..

Po V.Aliulio kalbos A.Brazauskas atsiuntė raštelį ir pa-


kvietė į vyriausybės ložę. Ten sėdėjo V.Sakalauskas, V.Ast-
rauskas, A.Vileikis, J.Šėrys ir kiti valdžios vyrai.

- Kaip tu galvoji, - paklausė manęs Algirdas, - jeigu mes
Katedrą sugrąžinsim tikintiesiems?

-  Ką beišgalvosi?.. Pribrendo laikas. Jei ne jūs, žmonės
patys ją susigrąžins, o mes prarasim progą pabūti išmintin-
gais politikais.

Atėjo ir V.Landsbergis. Jis viską išklausė ir ramiai apsi-
sprendė:

- Tai ne Sąjūdžio problema. Žodžiu, kaip bepadarysit, už
tiek ir atsakysit. Jis ta proga kažkur net parašė, kad yra liu-
teronas. Dar ne masonas, bet jau reformatorius.

- Gerai, atsakysim visi, - tą trumpą pasitarimą užbaigė
Brazauskas ir tuos žodžius, tiktai kita, patriotiškesne forma
pasakė iš tribūnos. Jam salė pritarė kelias minutes trukusiu
skandavimu: „Algirdai! Algirdai! Algirdai!.." O dar po ke-
lių minučių tribūnoje atsirado Rolandas Paulauskas ir Ka-
tedros atidavimą pavadino KGB pamėtėtu kaulu, sugrąžin-
siančiu mus į Maskvos glėbį. Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę tas
radikalas įvardino kaip Saugumo agentūrą.

- Jis nebuvo numatytas. Kas jį išleido į tribūną? - piktino-
si Landsbergis. - Jam reikia duoti atkirtį. Kas pirmininka-
vo? - dar buvome demokratiški ir vadovavom Sąjūdžiui pa-
eiliui abėcėlės tvarka.

J.Marcinkevičius kalbėti atsisakė.

- Aš jau sykį kalbėjau - pasikuklino jis.

Šalia sėdėjusi K.Prunskienė ėmė mane agituoti:

- Tik tu vienas tai padarysi geriau už kitus. Labai gražiai
pataisei Songailiuką, valdai padėtį...

Štai čia ir įkliuvau, kaip gaidys gegutės pagirtas. Tik pa-
šnekėjęs, kitos pertraukos metu, sužinojau, kad Rolandą į
tribūną atsivedė Landsbergis ir grupės vardu paprašė būti-
nai jam suteikti žodį. Aš ilgai mąsčiau ir niekaip nesupra-
tau, kam profesoriui prireikė tos mažos gimnazistiškos, žu-
vų turgumi kvepiančios klastos?


Jau daug vėliau, kai R.Paulauskas atvažiavo pas mane į
Birštoną, mudu pagaliau išsiaiškinom, kad Landsbergiui pa-
sirodė, jog minia per ilgai skanduoja mano ir Brazausko var-
dus, o jį ir jo tėvą sutinka per daug kukliai. Sakysit, vaikiš-
ka, gimazistiška?.. O lašas prie lašo per dešimtmetį metų?

- Ką, jie - šventieji? - piktinosi jis suvažiavimo metu. -
Gal reiks prieš juos atsiklaupti? Tu, Paulauskai, būk vyras ir
demokratas! - Štai jis ir aplygino situaciją. Savo naudai.

- Aš kalbėti nesiruošiau, - teisinosi Rolandas, - todėl kal-
ba išėjo padrika ir karštakošiška. Aš apie jus taip negalvo-
jau. Jis pats man pakišo tą mintį apie kaulą...

Tuo provokacijos nesibaigė. Atidarius urnas paaiškėjo, kad
kompiuteris užprogramuotas neteisingai ir balsus būtų su-
skaičiavęs taip, kaip programuotojams patogiau ar naudin-
giau. Išaiškėjus tai diversijai, nutarėme dirbti rankiniu būdu.
Pasklidome po salę šratinukų. Prisirinkom jų pilnas kišenes.
Pasikvietėm būrį jaunimo, nes kiekvienas, įrašytasis į biulete-
nį, balsų skaičiuoti neturėjo teisės. Tokios masės skaičiuotojų
staiga „perauklėti" savo naudai buvo neįmanoma.

Turbūt visi suvažiavimo dalyviai gerai prisimena, kaip jie
kantriai laukė rezultatų iki penktos valandos ryto. Išėjęs pas
juos, raminau, kad viskas tvarkoj, kad tai - tik netikusios tech-
nikos kaprizai, o širdyje buvo pridergta. Kilo masiniai įtari-
mai. Susidarė nepakartojama situacija: vienoje pusėje tūks-
tančiai žmonių laukė iš mūsų teisingumo, naujos tvarkos, o
mūsų „teisingieji" labai senoviškai jau pjovėsi dėl valdžios.

Nepavykus į tą aferą įtraukti besielės technikos, A.Juo-
zaitis, niekieno neišrinktas, užėmė pirmininkaujančio postą
ir pabandė savo triuką įgyvendinti asmeniškai. Įžanginėje
kalbelėje jis pasakė, kad atėjo kiti laikai ir subrendo kitos
žaidimo taisyklės. Jo nuomone, daugelis Iniciatyvinės gru-
pės narių paseno, buvo neaktyvūs, todėl į Sąjūdžio seimo
tarybą reikia išrinkti kitus, jaunesnius ir labiau patikimus
žmones, taip sakant, praeities nesugadintus. „Šalin komu-
nistus!" - jis pasakė kiek vėliau, kai pats buvo pagautas už


rankos, nes į Sąjūdžio tarybos narius įrašė tik 18 senų inicia-
tyvinės grupės narių, o 17, su kažkuo pasitaręs, išbraukė.
Apie tai mus informavo balsų skaičiavimo komisijos pirmi-
ninkas J.Veselka.

Kilo didžiulis triukšmas, prasidėjo pikti ginčai. Daugu-
mas išrinktųjų tai provokacijai pasipriešino. V.Daunoras Juo-
zaitį išvadino šizofreniku ir niekšeliu. Pakilęs jis norėjo pa-
likti posėdį, bet mes jį perkalbėjom. Sukruto žmonės iš rajo-
nų. Vienas iš jų ėmė šaukti:

- Vykdykime Sąjūdžio programą, o ne Sąjūdžio perver-
smą!

Tada S.Šaltenis surado išganingą sprendimą:

- Tegul Iniciatyvinė grupė visa in corpore išlieka kaip Sei-
mo Taryba. Tie žmonės viską pradėjo, tegul jie ir užbaigia.

Su tokiu pasiūlymu sutiko visi, išskyrus prezidiumą. Gru-
pė liko nepakeista. Juozaitį iš pirmininkaujančių išprašė. Ne-
padėjo ir jo atsinešta maldaknygė. Jo akys sustiklėjo, o pats
jis pasidarė kažkoks marmurinis ir persitempęs iki stabli-
gės. Jo lūpos krutėjo neištardamos nei žodžio. Man jo pagai-
lo. Jį pakeitė V.Čepaitis ir Z.Vaišvila. Tiktai po to salėje bu-
vo paskelbti rinkimų rezultatai. Niekas nebuvo „užboloti-
ruotas". Pervargę žmonės tą naujieną priėmė be didelių ova-
cijų. Todėl šnekėti apie kažkokią ypatingą, Sąjūdžio ir tau-
tos neišardomą, vienybę yra daugiau negu naivu.

Dar viena detalė. Suvažiavimo piniginiais pervedimais -
telegramomis masiškai ėmė sveikinti visa Lietuva. Pinigus
aukojo įstaigos, draugijos, kolūkiai ir pavieniai žmonės. Man
pirmininkaujant tų aukų jau susikaupė virš trijų milijonų, o
jos vis plaukė ir plaukė. Tų telegramų skaitymas tapo kaž-
kokiomis vienybės apeigomis ar mišiomis. Taip bent atrodė
iš šalies. Po suvažiavimo kartu su vienybe išnyko ir pinigai.
Žinoma, kad tas lėšas savo parašais tvarkė V.Landsbergis,
V.Čepaitis ir K.Urbas. Nė viena "inteligentiška iniciatyvinės
grupės asmenybė" iki šiol nedrįso užsiminti, kur dingo tos
milžiniškos lėšos. Tiktai viena A.Aukštikalnienė po penkio-


likos metų minėjime pareikalavo padaryti reviziją. Bet kas
padarys, jeigu ji čia pat buvo apšaukta nenormalia?

Tolimesni įvykiai patvirtino „Juodojo scenarijaus" per-
galę prieš palaidus inteligentus. Jie dar bandė pravesti Ant-
rąjį ir Trečiąjį suvažiavimus, tačiau nieko padoresnio jau ne-
bepavyko sulipdyti. Tauta buvo supjudyta. Naudojantis pir-
mosios Sąjūdžio priesaikos tekstu, tenka pripažinti: ten, kur
radome taiką, pasėjome nesantaiką, kur radome klaidinimą,
paskleidėme melą, kur radome tamsą, ten ir likome žabalio-
ti. Žodžiu, idėjiniam Sąjūdžiui duobė jau buvo iškasta dar
Pirmojo suvažiavimo metu, beliko jį tik stumtelėti, tuo la-
biau, kad duobkasių kasdieną vis daugėjo ir daugėjo...

Kiekvienas mano surinktas faktelis, manau, kada nors
privers žmones giliau susimąstyti apie mūsų krašto ateitį,
tautos garbę ir orumą, tiesą ir teisingumą, bet kol kas tie
įvykiai labai greitai užmirštami ir kažkieno valia tučtuojau
laidojami istorijos šiukšlyne, teisingiau - mitinginėje kele-
rių metų beprasmybėje, tačiau kas galima eiliniam žmogui,
negalima rašytojui.

Kokie mes buvom gražūs Sąjūdžio suvažiavimo metu! Vi-
si vaikščiojom lyg apduję. Nežinau, kelintam Sąjūdžio seimo
posėdyje pradėjom skaityti naujai kuriamą Konstituciją, kurią
beveik vienas parašė didelis tų reikalų žinovas ir specialistas
J.Bulavas, ir čia pat tą autorystę visų akyse pasisavino Land-
sbergis, o deleguotas į valstybinę komisiją, taip ją sudarkė, kad
autorius nebeatpažino kai kurių skyrių. Mes visa tai ramiai
priėmėm už gryną pinigą ir su olimpine ramybe svarstėm: ar-
gi svarbu, kas autorius?.. Kur kas svarbiau, kad ta Konstituci-
ja būtų gera ir visiems teisinga. Koks liurbiškas skandalas! Vi-
siems gera, nors kuriama vienam žmogui! Toks liurbiškas vis-
ką išmanančių Sąjūdžio inteligentų „demokratiškumas" leido
pagrindinę mūsų „vieningos srovės" idėją palengva, po tru-
putį, žodis prie žodžio, veiksmas prie veiksmo pakeisti į „vie-
nintelio kelio" absurdą. Niekas tos gerai užmaskuotos apgau-
lės net nepastebėjo, o kai susiprato, buvo vėlu.


O kokie mes buvom išdidūs, kai Aukščiausioji Taryba
ėmė mus kviestis į savo posėdžius! Girdi, mus pripažino,
mus įsileido, o mes net nesusimąstydami, kaip mūsų idėjas
įgyvendinti, tik kaltinom kitus, reikalavom ir baisiai pykom,
kad mūsų neklauso.

Bevažinėdamas į Estiją AJuozaitis netikėtai tapo pagrin-
diniu Sąjūdžio politiku. Praktiškai jis viską kopijavo nuo kai-
mynų savo nepridėjęs nė grašio: estai taip daro, estai taip vei-
kia, estai jau pralenkė Šiaurės Atėnus... Estai jau priėmė nu-
tarimą, kad jų respublikos įstatymai yra viršesni už TSRS įsta-
tymus. Juos reikia palaikyti. Mes jiems prižadėjom. Juozaitis
prižadėjo, o vykdyti nei daugiau, nei mažiau privalo mūsų
Aukščiausioji Taryba. Nieko sau kuklumas. Tas žmogus ir
dabar taip dirba. Sugriovęs A.Paulausko planus ir nepritapęs
prie šventųjų, nubėgo pas „komunistą" A.Brazauską.

O tada klausimas buvo pateiktas labai skubiai ir nelauk-
tai, deputatai neparuošti, niekas nediskutuota, neapkalbėta,
net ausiai neįprasta, todėl lemiamu momentu J.V.Paleckis ir
pribaigė visą procedūrą:

- Aš balsuosiu taip, kaip balsuos A.Brazauskas ir J.Mar-
cinkevičius.. . Aš pakelsiu ranką tik pasižiūrėjęs į juos...

O tie ėmė ir nebalsavo, pabūgo. Matyt, į juos pasižiūrėjo
ir kiti. Klausimas „pravirto". Sąjūdžio aktyvas paliko salę ir
čia pat prie rūmų suruošė skandalingą mitingą. Prie tų skan-
dalistų neprisijungiau, pasilikau salėje, bet netrukus gavau
kelis prezidiumo raštelius: „Tvarkykit savo chunveibinus",
„Įveskite tvarką, neleiskite spjaudyti į deputatus".

Jau temo. Minia buvo gerokai įkaitinta. Kalbėjo Bronius
Genzelis:

- Kad jų žmonos niekada negimdytų! - rėžė tas ginekolo-
gas. - Tai išdavystė, kurią galima prilyginti Ribentropo-Mo-
lotovo paktui!..

-  Broniau, ką darai? - pristabdžiau įsikarščiavusįjį ir
perspėjau žmones, kad jie apsiramintų.

Genzelis pats tarytum nubudo iš miego ir susigėdęs nu-


tilo. Jam tokie veiksmai buvo nebūdingi. Jis dairėsi pasime-
tęs ir pats nesuprato, kad čia vyksta, tačiau jį pakeitė Z.Vaiš-
vila, R.Gudaitis ir dar keli karštakošiai. J.V.Paleckio, A.Bra-
zausko ir J.Marcinkevičiaus adresu vėl pasipylė tokia pra-
keiksmų kruša, kad gėda ją pakartoti.

Pasibaigus sesijai deputatai buvo sutikti visuotiniu klyks-
mu. Žmonės išeinančiuosius pradėjo tampyti už rankovių,
spjaudyti į veidus. Gindamas juos turėjau po kelis pravesti
pro įsiutusią minią. Staiga prie manęs pribėgo ta moteris su
dvigubu kasų gandralizdžiu ant galvos, ta, kuri ne taip se-
niai prašė leidimo prisiliesti prie manęs kaip prie švento žmo-
gaus, ir atsikrenkštus spjovė man į veidą.

- Niekše!.. Sutrauka tu pono Dievo!..

- Ko jie tokie įsiutę? - stebėjo lydimas L.Šepetys. - Kas
jiems pasidarė?

- Įkaitino, - nebuvo kada aiškinti, nors viską supratau iki
mažiausių smulkmenų. Taip visada buvo verčiami sostai.

Viena gerai pažįstama dailininkė, rami ir inteligentiška mo-
teris prieš išeinančiuosius patiesė prakeiksmų kilimėlį. Tai bu-
vo ilgas popieriaus rulonas, kurį jį nepatingėjo išgražinti to-
kia velniava, kurios žodžiais nekada nebūtų pasakius.

- Ką jūs darot? Kas jus įpareigojo?

- Aš jaučiu, kad nepriims, - melavo ji ir neprisipažino,
kas tą nesąmonę jai iš anksto užsakė.

Mano dėmesį vėl atkreipė perbalęs ir tarsi suakmenėjęs
A.Juozaitis. Jis buvo panašus į dabartinį Murzą ar Uoką. Ant
jo rankovės tik trūko svastikos.

O jeigu čia kas nors pamėtėtų ginklų? - pagalvojau ir pats
išsigandau savo minties.

Ta organizuota isteriką persimetė į Sąjūdžio būstinę.
Landsbergiui pasiūlius, buvo nutarta tučtuojau surinkti de-
putatus atgal ir pratęsti sesiją, kuri perbalsuotų estų palai-
kymo klausimą. Toks pasiūlymas kvepėjo beprotybe arba
gerai užslėpta provokacija, galėjusia sukelti nenuspėjamas
pasekmes.


- Vytai, juk tai nesąmonė. Jeigu deputatai neapsisprendė
taikiai, tai per prievartą mes nieko nepasieksim, tiktai pa-
kenksim sau. Papiktinsim ne tik priešus, bet ir mums prijau-
čiančiuosius, - raminau ir jaučiau, kad gaisrą gesinu žibalu.
Reikėjo trinktelėti kelis šūvius į lubas ir kaip siaubo filme
sušukti: kuris tik pajudėsit, būsit gatavas!.. Kito būdo tos
politinės bakchanalijos sustabdyti nebūtų suradęs ir pats
Džeimsas Bondas.

Pirmą kartą tą naktį susitikau akis į akį su Aloyzu Saka-
lu. Iš pažiūros santūriu žmogumi ir šiokia tokia legenda iš
gimnazijos laikų. Bet ir jį buvo apsėdęs velnias. Užgulęs te-
lefoną ir pasidėjęs prieš akis deputatų sąrašą, tas profeso-
rius skambino visiems iš eilės lyg savo pavaldiniams:

- Jūs neįsivaizduojat, kokios pasekmės jūsų laukia! Jūs
privalot sugrįžti į sesiją... Mes jus įspėjame...

- Kas jums davė tokią teisę? - piktai paklausiau.

- Landsbergis, - atsakė tas „papunio" nuskriaustas žmo-
gus.

Pasaulio pabaiga! Turėjau jam kai kokių naujienų apie jų
gimnazistinius santykius su Landsbergiu, bet spjoviau vis-
ką į šalį ir parvažiavau namo. Manęs čia laukė iš miego pri-
žadinti J.Požela, A.Brazauskas, J.Marcinkevičius, V.Beriozo-
vas ir dar keli deputatai.

- Ką darom? Šaukiam sesiją? - paklausė išsigandęs Bra-
zauskas.

Manęs nė kiek nenustebino to žmogaus bailumas. Prie to
buvau įpratęs. Jis erelis kitose situacijose. Jis gali eiti prieš
žmogų su kyšiu, su lagaminu, pilnu dovanų, bet su šautuvu
niekada. O jeigu neiššaus?..

- Mama, išvirk kavos, - paprašiau žmonos, susodinau vi-
sus, kur galėjau, apraminau ir pradėjau nuo humoro. - Šau-
kiam!

- Bet kaip tai padaryti? - jau beveik sutiko jis.

- Jeigu negalim, tai ir nedarykim. Dauguma deputatų dar
kelyje, kiti kur nors atsipalaiduoja, lanko draugus ar gimines.


- Jis protingai šneka, - pritarė Juras.

- Vyrai, kai mano teta isterikuodama krisdavo ant žemės,
dėdė tyliai atsinešdavo kibirą vandens ir pamerkdavo va-
džias... Vien tas vaizdas prikeldavo tetą iš mirusiųjų. Pra-
eis. Nesikarščiuokim. Jei bus toks reikalas, po dienos kitos
sušauksim sesiją. Jei šiandien nusileisit, rytoj galit nebegrįž-
ti į savo kabinetus. O dabar eikim ilsėtis.

- Tu, Vyruli, kai pasakai, tai nė pridėt, nė atimt, - pagyrė
mane ir Marcinkevičius.

Pagėrę kavos išsiskirstėm. Nežinau iš kur, bet keli Sąjū-
džio aktyvistai nugirdo, kad mano bute vyksta kažkoks slap-
tas susirinkimas. Todėl po kiek laiko į mano namus atgar-
mėjo Z.Vaišvila, R.Gudaitis, V.Tomkus ir dar keli vyrukai.
Jie sukėlė skandalą, prižadino tik sugulusius šeimos narius
ir ėmė grasinti tais pačiais Sakalo žodžiais, tarsi juos būtų
iškalę atmintinai.

Dieve, koks dvasinis skurdas! - žiūrėjau į juos ir prieš
savo valią šypsojausi, o juos tai siutino. Jie priekabiavo, šne-
kėjo viens per kitą, patys su savimi ginčijosi, o kai pavargo,
taikiai paklausiau:

- Laikrodžius turit? - jie tarsi pagal komandą dirstelėjo į
savo kaires rankas. - Jau greitai penkios. Mūsų akcija pra-
virto. - Tyčia pasakiau - „mūsų". - Tokiu laiku geras šeimi-
ninkas net šunies nevaro iš būdos.

Išklausę mano pamokslų, jie ramūs kaip avinėliai išsi-
skirstė ir, matyt, savo vadui nunešė labai svarbią pasiteisi-
nimo priežastį - jau greitai penkios. Man tų žmonių buvo
gaila, garbės žodis, bet man panūdo tapti profesionaliu met-
raštininku, bedvasiu kompiuteriu, todėl užrašiau: jiems bet
kokia kaina reikia veikti, kažką daryti, nesvarbu, dėl ko ir
kam. Landsbergiui, tėvynei, man, o tikrumoje -patiems sau.
Jiems tiesiog knietėjo įspirti į užpakalį jų sieliūkštėse apsi-
gyvenusiam nevisavertiškumui, o po to pasigirti visam pa-
sauliui: juk nepabijojom! Štai kokie mes dideli, patys už sa-
ve didesni.


Sugrįžę į Sąjūdžio būstinę, jie ėmėsi dar didesnės kvai-
lystės - stabdyti mieste transporto eismą. Prie Ministrų Ta-
rybos ir kitų judresnių sankryžų jų sukurstyti aktyvistai pul-
dinėjo, gulė po mašinomis sudarydami didžiulius kamščius.
Kelis jų milicija areštavo kaip eismo chuliganus ir nubaudė
piniginėmis baudomis, tačiau nei Landsbergis, davęs tokį
įsakymą, nei Sakalas tų vargšų negynė, nes, aišku, nė vienas
iš jų negulė po mašina. Girdi, jie dar nepuolė taip žemai. Jie
tik vadai ir už pavienių sąjūdininkų veiksmus neatsako. Kristi
ant ambrazūrų - eilinių žmonių pareiga.

Stebėjau A.Sakalą pačiame tokios veiklos įkarštyje ir ne-
supratau, koks šėtonas įlindo į jo vidų? Lyg ir profesorius,
lyg inteligentiškas vyras... Ir staiga - suprakaitavęs, išbalęs,
sustiklėjusiomis akimis vadovauja šitokiam baisiam Vater-
loo mūšiui...

- Kas jums pasidarė?

- Aš ištikimas Landsbergio idėjoms. - Jis tai pasakė per
daug iškilmingai, įtikinėdamas pats save.

- Gerbiamasis profesoriau, argi kelti mieste netvarką yra
Sąjūdžio idėja?

- Mes norime atkreipti žmonių dėmesį.

- Į ką, į save ar savo prieteliaus kvailystę? Juk tamsta jau
esate nuo jo nukentėjęs. - Jis sukluso, bet nerado žodžių at-
sakyti. - Kolega, - pribaigiau jį, - turėtumėte suprasti, kad
tarp idėjinių žmonių pastumdėlių nėra ir negali būti.

Kiek vėliau, tapęs Aukščiausios Tarybos Etikos ir proce-
dūrų komiteto pirmininku, A.Sakalas apskundė mane pro-
kuratūrai ir pareikalavo griežtai nubausti. Mane ėmė tam-
pyti prokuroras K.Milkeraitis. Jis grasinosi mane pasodinsi-
ąs, priminė A.Klimaičio (Kliugerio) bylą, Burokevičių ir net-
gi tai, kad esu neteisėtai įstojęs į Medžiotojų draugiją. Eilinį
kartą išklausęs to politinio spekulianto svaičiojimus, griež-
tai pasakiau:

- Prašau man kaltinimus pareikšti raštu, tada aš žinosiu,
kaip turiu elgtis.


- Suspėsim.

- Aš čia daugiau nevaikščiosiu.

- Atvešim.

- Tada nebeturiu apie ką šnekėti.

Jis pažiūrėjo į savo popierius, krutindamas lūpas paskai-
tė ir šiaip taip prisiminė:

- Už pirmojo Lietuvos žmogaus nuolatinį įžeidinėjimą.
Pradėjau juoktis.

- Pone prokurore, o kas tas pirmasis Lietuvos žmogus?
Milkeraitis susimėtė.

- Mano supratimu, pirmasis Lietuvos žmogus yra poetas
Eduardas Mieželaitis. Kiek pamenu, niekada ir niekur nesu
jo įžeidęs. Tad viso gero.

Neiškentęs užsukau pas A.Paulauską ir pareikalavau nu-
traukti tą komediją:

- Gerbiamasis prokurore, tas jūsų Milkeraitis yra užbaig-
tas niekšelis. Jam Medžiotojų draugija iškėlė baudžiamąją
bylą už valdiškų pinigų grobstymą.

- Žinau, - atsakė generalinis. - Jis toks mūsų, kaip ir jūsų.
Jį mums primetė AT prezidiumas... - Paulauskas ištraukė
AT firminį blanką, užlenkė skundą pasirašiusio deputato pa-
rašą ir davė pasiskaityti skundą. Labai nesiceremonindamas
popierių atlenkiau. Dievulyčiau, Sakalas!.. Dar gimnazijoje
įkištas to „pirmojo Lietuvos žmogaus" į cypę... Kaip sau
norit, bet yra tokių žmonių veikloje kažkas šėtoniško. Tokie
veiksmai, toks žmonių niekinimas jau seniai suprantamas,
kaip baisi nelaimė, atsirandanti kažkur kitapus gėrio ir blo-
gio ribos.

Dirbdamas su Sakalu Seime, bandžiau išsiaiškinti tokios
beprasmybės šaknis, tačiau profesorius labai nenoromis at-
sakė:

- Kvailas buvau.

- O gal sugundytas? Draugiškai paprašytas?

Jis nieko neatsakė. Gal ir kvailas buvo, tačiau mokytis
protauti skundžiant kitus - ne Sakalo, tai Landsbergio brai-


žas. Ir tik po to Aloyzas pagaliau suprato ir patikėjo, kad tas
„dorybės įsikūnijimas" su N.Dušanskio pagalba jį buvo pa-
siuntęs pas baltas meškas.

Bet sugrįžkime į ramų, „papunio" dar mažai išdresiruo-
tą Sąjūdį, dar kūrybingą, ieškantį citatų apie visagalę demo-
kratiją ir jos naudą kvaileliams, dar mąstantį apie Šiaurės
Atėnus ir nedideles algeles kur nors valdžios aparate. Štai
tokioj idiliškoj ramybėj, palyginus su šios dienos bardaku,
man vėl paskambino V.Astrauskas. Susitarėm susitikti A.Bra-
zausko kabinete.

- Matai, - dėstė jie man. - Aukščiausioje Taryboje trūksta
keturių deputatų. Jų vietas mes norime pasiūlyti Sąjūdžiui.
Jūs iškelkit savo žmones, o mes jus paremsim.

Argi po to, ką mes pridarėm tiems žmonėms, buvo gali-
ma atsisakyti jų pasiūlytos vienybės? Jokiu būdu. Kitame
posėdyje mes kandidatūras aptarėm. Man pasiūlė Kauną,
bet įsižeidę už RPaulausko kritiką, kauniečiai ėmė bruzdė-
ti. Todėl atsidūriau Raseiniuose, R.Ozolas - Šiauliuose,
V.Landsbergis - Vievyje. Bet vėl bėda. Norėdamas dar la-
biau įtikti, V.Astrauskas mudu su Ozolu sukeitė vietomis.

- Tu - miesto žmogus, tau geriau tiktų Šiauliai, o jis iš
Bazilionų, geriau supras kaimiečius.

Tuo ir pasibaigė neilgai trukusios vienybės paliaubos.
R.Ozolas sukėlė isteriką:

- Tu uzurpatorius! Tu nesiskaitai su mūsų Seimo spren-
dimu. Aš - šiaulietis! Tu man tyčia kenki. Aš balotiruotis
atsisakau. Aš viską darysiu, kad tu pravirstum...

Nežinau, ko jis dar būtų atsisakęs, gal tėčio, gal mamos,
todėl paskambinau V.Astrauskui ir paprašiau, kad jis mane
išbrauktų iš kandidatų sąrašo, bet jis labai taikiai atsakė:

- Mes priėmėm sprendimą ir paskelbėm spaudoje, todėl
nieko pakeist negaliu. Bet koks skirtumas? Ar ne vis tiek,
kur? Tu kaip nors nuramink Ozolą, jis nei už šį, nei už tą ir
mus jau aprėkė. Galų gale nedidelė bėda, kad atsisako, ma-
žiau triukšmadarių bus.


- Girdėjai? - paklausiau Romo.

Ir vėl prasidėjo pusiau filosofinis, pusiau politinis ir tris
kartus užgautos prekeivio ambicijos riksmas, prieš kurį jis
iki šios dienos ir pats vaistų neranda. Balsas tyruose - nu-
motų ranka kiekvienas taikus žmogus. Sutinku. Bet kaip su-
prasti vargšą, nuolat besimurkdantį savo susikurtoje pelkė-
je ir visą laiką reikalaujantį - vandens! Duokit bent gurkšnį
tyro vandens! Paduoti galima, bet kaip prieisi, jeigu jis pa-
siutusiai taškosi visokiausiu dumblu?

Tas taškymasis savo įsivaizduotais purslais, man rodos,
ir pribaigė Ozolą kaip politiką ir kaip žmogų. Tikėjimas sa-
vo sukurtais mitais jį padarė kažkokiu raganium, kuris dės-
to prieš savo nosį politines taro kortas visai nesuvokdamas
jų prasmės ir fanatiškai tiki mago pašaukimu, savo „lengva
ranka" ir sunkiu, visagalio špitolininko liežuviu.

Kartą prie Literatų kavinės mes pamatėm besimušančius
jaunuolius, tarp jų ir Ozolo sūnų Džiugą. Vaikinus išskyrė-
me. Paprašiau milicininko specialiu tarnybiniu telefonu ma-
ne sujungti su tėvu.

- Kas kalba? - paklausė Romas.

Prisistačiau ir tyliai, pridengęs delnu ragelį, paprašiau:

- Romai, atvažiuok ir pasiimk savo sūnų. Jis visas kruvi-
nas, apipešiotas. - Jis dar kartą pasitikrino, kas šneka, ir, ką
jūs manot, man atsakė? Ką tokiu atveju gali atsakyti tėvas?
Ne, jokiu būdu neatspėsite!

- Tai politinė provokacija! - Taškas, o po to - pypt, pypt,
pypt...

Galima tuo tikėti, galima netikėti, net galima iš to pasi-
juokti, bet tai nelaimė, didelė žmogaus nelaimė, iš kurios
šaipytis nevalia. Ją kaip nors bendromis jėgomis reikia gy-
dyti. Tačiau nelaimė viena nevaikšto, tuo labiau, kai prie jos
priprantame ir nebekreipiame dėmesio. Nelaimei reikia kom-
panijos, nes ji taip dauginasi. Ir štai Naujųjų metų naktį tas
palaidas berniukas pritrūko „snapso" ir pakaušęs ėmė jo ieš-


koti tarp tokių pat plevėsų. Jis klaidžiojo po sodo namelius,
kol užkliuvo pas piktus žmones. Tie jį primušė ir išmetė lauk.
Draugų paliktas jis visą naktį pragulėjo sniege. Jo bendras
kūno atšalimas peržengė kritinę ribą ir šio neramaus vaiko
jau nebegalėjo išgelbėti jokia medicina... Ta žinia sukrėtė
mus. Ir staiga laikraštyje skaitome R.Ozolo samprotavimus,
kad tai V.Čepaičio užsakyta politinė žmogžudystė, kerštas
tėvui.

Viešpatie, iki ko galima nusišnekėti, kai pradedi manyti,
kad esi pasaulio bamba! Taip, V.Čepaitis nedoras žmogus,
avantiūristas, bet tuo pačiu jis ir Ozolo bičiulis, politinis ben-
dražygis, taip sakant, jie abu vienos poros kaliošai, tik su
skirtingu susidėvėjimo laipsniu... Ir štai tokia juoda nesą-
monė! Nežinau, kaip į tai reagavo pats Čepaitis, tačiau var-
tant bylą, ten ne tik versijos, bet ir užuominos nėra apie kaž-
kokį užsakymą. Visa tai prasimanyta. Sakysim, iš širdies
skausmo. Bet kam tada tokie pareiškimai? Savo politiniam
reitingui pakelti? Juk tai dar juodesnis absurdas. Išaiškinus
Čepaitį, išsitepė ir pats Ozolas. Toks beprotiškas žingsnis jo
populiarumui nepridėjo nė vieno procento, viskas išėjo prie-
šingai...

Bet Lietuva yra Marijos žemė. Joje pribuišiai visada bu-
vo ir tebėra reikalingesni už pačius lietuvius. Tokia klaiki
tiesa, tačiau ir tokia ji mums reikalinga labiau už viską, net-
gi tada, kai ji atsisuka prieš mus. Ne tik Čepaitis, bet ir pats
Ozolas yra vaikščiojanti provokacija. Kad jis to nejaučia ir
negali jausti - visiems suprantama ir be sudėtingesnių pa-
aiškinimų, bet kad to nesuprastų jį supantys draugai, reikia
būti arba panašiems į jį, arba dar nelaimingesniems, kad pas-
kui, kartu sutarę, atitemptų Lietuvai dar didesnę, jau visuo-
tinę nelaimę - Valdą Adamkų.

Mano rinkimai Šiauliuose praėjo gana neblogai. Aš gero-
kai išsiveržiau pirmyn, bet pagal to meto įstatymus nega-
vau penkiasdešimties procentų balsų, todėl buvo paskelb-


tas antrasis turas. Jame dalyvauti atsisakiau. Man pakako
visokiausių nesąmonių jau pirmajame. Į mano vietą sugrįžo
R.Ozolas ir buvo išrinktas. Jis turėjo laimėti, nes jį visomis
keturiomis parėmė Sąjūdis. Aš buvau apšauktas atgimimo
priešu. Prieš mane pirmajame ture buvo sudaryta agitato-
rių grupė, kuriai vadovavo Z.Vaišvila. Jam talkininkavo du
neatskiriami bičiuliai, du vietinės reikšmės karžygiai - V.Če-
paitis ir R.Ozolas, o laimėję susipjovė. Vienas prieš kitą ne-
va ėmė samdyti žudikus... Fantasmogorija! Matyt, tik iš di-
džiulės meilės atsiranda tokia dinozauriška neapykanta.

Po kelių susitikimų su rinkėjais, kuriuose netrūko mano
„bendražygių" suruoštų provokacijų, parvažiavau į Vilnių
ir grupėje pareiškiau:

- Mes pasirašėm vienybės deklaraciją, tai kodėl tik prieš
mane vieną, tokį patį sąjūdininką, kaip ir jūs, organizuojate
priešiškus mitingus? Kam pakišot po kirviu tą mokytoją?

- Tau, tokiam „zubrui", būtų gėda kaip stagnacijos lai-
kais eiti vienam į rinkimus, - kikenant Landsbergiui atsakė
A.Juozaitis. Su juo nesiginčijau, supratau, kad taip jis atsily-
gina už mano straipsnį „Švyturyje".

- Pakišdamas man koją, tu pirmas sugriovei tą vienybę, -
nenusileido ir Ozolas.

Viskas vyko pagal iš anksto paruoštą planą. Vaišviliukas
tol drumstė vandenį Šiauliuose, kol išėjau iš žaidimo. Sugrį-
žo kitas „zubras", bet jam alternatyvos neatsirado. Taip gi-
mė garbusis A.Čekuolio prisipažinimas: žmonės būtų bal-
savę ir už gorilą, jeigu ją būtų parėmęs Sąjūdis.

Koks nuostabus rinkėjų įvertinimas! Bet aš nenorėjau že-
mintis, laikiausi savo principų ir toliau kalbėjau rinkėjams
tiesą, kaip tada ją supratau. Iš Sąjūdžio neišėjau tik todėl,
kad pasidarė labai įdomu stebėti, kur šitaip elgdamiesi nu-
keliaus jo vadukai? Už tai buvau apšauktas „Juoduoju pra-
našu". Tame žodžių apsistumdyme laimėjo masinė psicho-
zė, kuri ir šiandien mums visiems gerokai atsirūgsta.


Reikia pripažinti, kad mano oponentai buvo gana išra-
dingi. Jie net paskelbė „naują V.Petkevičiaus romanų skai-
tymą". Ką tai reiškia, daug kas nesupranta ir dabar. Apgau-
ti žmonės vis dar klausinėja, o aš jiems atsakau: kaip galima
naujai skaityti F.Dostojevskį, E.Mieželaitį, S.Nėrį arba J.Bal-
tušį? Doram žmogui tai niekada nebus aišku, o fariziejui la-
bai paprasta: skaityk kiek nori ir kaip nori, bet suprask ir
kitiems aiškink taip, kaip liepia landsbergininkai. Ir paga-
liau Sąjūdžio Torkvemados V.Čepaičio galutinis ir neapskun-
džiamas nuosprendis: „V.Petkevičiaus romanų negalima pa-
taisyti kopiūromis, juos reikia sunaikinti."

Pagal šią taisyklę laužuose buvo deginamos J.Baltušio
knygos, supleškinta jo sodyba Anykščiuose, nerado kapuo-
se ramybės tautos lakštingala, pagal šį nurodymą visa pa-
dori lietuvių literatūra buvo pasmerkta myriop. Priešinda-
masis inkvizitoriams, nesėdėjau rankų sudėjęs ir aš. Para-
šiau dešimtis straipsnių, išleidau satyros knygą, o viename
feljetone pro ašaras pasijuokiau: kai pamatau Z.Vaišvilą,
A.Čekuolį, R.Ozolą ar Landsbergį, „darančius" politiką, ma-
ne apima panika, o ranka nenoromis pakyla žegnonei:

- Viešpatie, už ką baudi?

Bet Visagalis nepagailėjo. Ne vien manęs. Kai atsipeikė-
jęs A.Juozaitis parašė straipsnį „Istorinė klaida", jau buvo
vėlu. To paties Juozaičio išdresiruoti „išminčiai" jam labai
rimtai atsakė: ne Landsbergis, pati istorija suklydo.

Kaip nepasuksi, politika buvo ir liko visų žmogaus ydų
koncentracija. Retas kuris, patekęs į valdžią, nepameta gal-
vos. Panašiai atsitiko ir su kitu mano senu bičiuliu A.Bieliaus-
ku. Dabar jis savo raštuose vaizduoja labiausiai tarybiniais
laikais nukentėjusi rašytoją. Bet vos tik jį tais prakeiktais me-
tais išrinko Rašytojų sąjungos pirmininku, jis tuoj pat pasiju-
to geriausiu, teisingiausiu ir talentingiausiu prozininku. Šiek
tiek pakritikuotas Alfonsas pradėjo įsakinėti: neleisiu, negali-
ma, tik per mano lavoną, kol tarp draugų tokiu ir pavirto.


Kai „Vagai" įteikiau jo sukritikuotą romaną „Grupė drau-
gų", jis visus redaktorius privertė perrašyti teigiamas re-
cenzijas. Drebėdami dėl savo kailio, aukštyn galva apsiver-
tė K.Ambrasas, S.Sabonis, išskyrus mano redaktorių K.Bruz-
gelevičių, kuris dėl manęs gerokai nukentėjo. Bet tada mu-
du turėjom kur pasiskųsti. Po penkių metų kovos L.Šepetys
palaimino kūrinio leidimą. O kur galėjai pasiskųsti Land-
sbergiui šeimininkaujant? Kur rasi teisybę šiandien, jeigu
mus į šviesią ateitį veda tik jų nusikaltimų pėdsakai?


ROBESPJERO DĖSNIS

- Lietuvą gali išgelbėti monarchija arba koks nors

inteligentiškas kultas.
A.Juozaitis

- Mes manytume, kad reikėtų pradėti nuo Traidenių-

Terleckų dinastijos.
Mindaugas II-asis fon Urachas


Kai prancūzų revoliucijos tėvą ir vadą atvedė prie giljo-
tinos, jis suriko:

- Revoliucija - tai hidra, ryjanti savo vaikus!

Tokią revoliuciją jis pats sukūrė, tokios norėjo ir nuo to-
kios nukentėjo.

O kai vedė karti ministrą, kai permetė per dujinio žibin-
to stulpą virvę, jis nelauktai paklausė:

- Ponai revoliucionieriai, argi nuo to Paryžiuje pasidarys
šviesiau? - žmonės ėmė juoktis, atšilo ir minia jį paleido,
supratus savo įtūžio beprasmybę.

Taip kalbėjo du vienodos nelaimės ištikti žmonės. Vie-
nas, laikęs save dievuku, įvedęs teismus, kuriuose pakako
tik pažiūrėti žmogui į akis ir be jokių įkalčių jį nuteisti my-
riop, ir specialistas, kuris griovimo labiau bijojo negu savo
mirties. Vienas klykė, tampėsi, įrodinėjo savo išskirtinumą,
o kitas šypsojosi, iki paskutinės akimirkos įkalbinėjo savo
egzekutorius, kad jie neteisūs, kad griauti kur kas lengviau
negu statyti, kad viskas priklauso ne nuo idėjos tobulumo, o
nuo to, kaip žmonės nori ir geba tas idėjas įgyvendinti, su
kokia sąžine ir kokiomis rankomis jie prisiliečia prie jų, kaip
jie supranta juos supančius žmones ir kaip stengiasi būti su-
prasti patys.

Kiekviena revoliucija panaši viena į kitą tuo, kad politi-
kų sukiršinti ir dvasiškai apiplėšti žmonės labai greitai už-
miršta ilgametį paruošiamąjį intelektualų darbą, jų huma-
niškus tikslus, ilgai svarstytas bei ginčytas būsimųjų pertvar-
kų taisykles ir nepalenkiamą asmenybės norą išlaisvinti žmo-
nes iš autokratinės, valstybinės, dvasinės ar nacionalinės prie-
spaudos. Žodžiu, pradžioje atsiranda žodis, sukyla žmogaus
dvasia, jo intelektas, asmenybė, o to pakilimo vaisiais labai


mikliai pasinaudoja apsukri ir labiau prie aplinkos mokanti
prisitaikyti vidutinybė. Dažniausiai - nieko padoraus nege-
banti sukurti valdininkija, kurios rankose nauji, seniai žmo-
nių laukti įstatymai tampa dar baisesni už senus.

Tai aksioma, kurios nereiktų įrodinėti, jeigu panašios klai-
dos nepasikartotų iš kartos į kartą. Atrodytų, žaidimo tai-
syklės daugiau negu paprastos, tačiau senos tvarkos negali-
ma pakeisti nepakeitus senos valdžios. Štai čia ir pakastas
šuo. Bet koks paruošiamasis darbas anksčiau ar vėliau pa-
virsta į savo kulminaciją, prasideda kova už valdžią, kuri
niekada nepripažįsta nei humanizmo, nei doros, nei brolio,
nei draugo. Viskas pakeliui į ją apjuodinama, sugriaunama,
sunaikinama ir tik po ilgų kančių ir nesėkmių vėl ateina iš-
manymo, pakantumo ir padorumo metas, o kartu su jais ir
naujas brandesnis kūrybos protrūkis.

Kodėl pirminėj kovos stadijoj į priekį išeina asmenybės,
kūrėjai, o tik paskui - įvairaus plauko politikieriai, kurie at-
sargiai dairosi ir kantriai laukia patogios progos savo siau-
riems asmeniniams tikslams įgyvendinti? Todėl, kad asme-
nybę gina jos darbai, visuotinis pripažinimas, autoritetas ir
per ilgus metus žmonių sukauptas pasitikėjimas. Įžymų
mokslo ir kultūros veikėją sunkiau pastumti į šalį, ištremti,
tuo labiau - sunaikinti. Su juo reikia skaitytis. Išjudinę ma-
ses, tokie žmonės ir toliau nepraranda galvos, jie nuolat jau-
čia atsakomybę už būsimas pasekmes, juos gąsdina bet koks
griovimas, jie norėtų taikaus, evoliucijos kelio, bet darbas
jau padarytas, uola išjudinta. Pradžioje su jais dar skaitosi ir
vidutinybė, dar dangstosi jų sumanymais ir vardais, bet kuo
labiau intelektualai priešinasi tokiam beatodairiam jų idėjų
išdavimui, tuo labiau į juos pradedama žiūrėti kaip į naujo,
ką tik užgimusio judėjimo priešus. Be to, protingi žmonės
nieko nežada veltui, jie šneka apie būsimus sunkumus, o
paskui juos atėję politikai pažadų nesigaili, bet irgi iki tam
tikro laiko.

Išplaukę į paviršių, „minios numylėtiniai" arba jos va-
dukai tučtuojau suabsoliutina savo veiklą, prisidengdami


šventais intelektualų sukurtais lozungais, iki beprasmybės
išaukština savo „patriotizmą", nes nieko kito neturi, o rea-
lų, teisinį, istorinį, kultūrinį ir dvasinį Tėvynės supratimą
paverčia tikėjimu, dogma, organizuota arba suvalstybinta
religija, kuri be didelio vargo leidžia visus žmones suskal-
dyti ir padalinti į teisinguosius ir neteisius, o iš tikrųjų - į tų
politikų draugus ir priešus. Bet kas keisčiausia, kad tokių
neva priešų lageryje, visų pirma, atsiduria nuosaikieji, kurie
tą revoliuciją paruošė ir pradėjo, tai yra, siekė tiesos, ma-
žiausių nuostolių ir nesiskaitė su valdžion iškilusių politikų
padarytomis klaidomis. Žodžiu, eilinį kartą suveikia vadi-
namasis Robespjero dėsnis: žmonės, pradėję revoliuciją ir
nebegalį suvaldyti jos procesų, tampa pirmomis tos revoliu-
cijos aukomis.

Su tais žodžiais viename pasitarime kreipiausi į Michailą
Gorbačiovą, bet nebuvau išgirstas. Juos pakartojau Algir-
dui Brazauskui, kuris, vaikydamasis materialinės naudos,
atsisakė socialdemokratinių idėjų ir ėmė griauti partiją, iš-
kėlusią jį į aukščiausią valdžią. Jis antrą kartą išvalė, anot
rinkėjų, išlaižė kelią, tiems, kurie mus atvedė į „Viljamso"
baudžiavą.

Šiandien nenoriu vaizduoti savęs kažkokiu pranašu. Tą
dėsnį atradau ne aš, tiktai kaip vienas iš pirmųjų pertvarkos
šalininkų jį patyriau savo kailiu. Šis dėsnis jau seniai keliau-
ja per visą žmonijos istoriją, todėl pabandykim atsakyti dar
į vieną iš šios taisyklės iškylantį klausimą: kam reikalinga
šita hipertrofuota tėvynės meilė ir kas yra tas neišpasakytai
išpūstas patriotizmas? Už jų geriausiai slėptis nemokšoms,
prisitaikėliams. Tai mašinos, nereikalaujančios didesnės pro-
to įtampos ar dvasinės pusiausvyros, jos labai greitai suvei-
kia pagal seniai vidutinybės įsisąmonintą principą: šauk ir
tau būtinai kas nors atsilieps, bent jau toks pat, kaip tu.. Kuo
garsiau rėksi, tuo labiau skambės tavo balsas, nes patriotiz-
mas, kaip rašė Levas Tolstojus, yra paskutinis niekšo prie-
globstis. Kitaip tariant, išbandęs viską ir niekur nepritapęs,
blogos valios žmogus labai greitai susiorientuoja bet kokio


sumišimo aplinkybėse ir tučtuojau jas panaudoja savo tiks-
lams. Anot barono Rotšildo, revoliucijos metu uždirbami mi-
lijardai.

Atitrūkęs nuo bet kokių moralinių ir etinių principų, per-
sivertėlis sukelia chaosą, netvarką ir, pasijutęs savo stichijo-
je, labai greitai tampa padėties šeimininku. Pataikaudamas
„masėms", jis tarytum aukština jas, giria, bet faktiškai kuria
savo liaudiškumo įvaizdį, o jį sukūręs, pasijunta nepapras-
tai didelis ir galingas. Taip į valdžią ateina menkaverčiai,
kompleksuoti žmonės, kurie apie save sulipdo „bendražy-
gių" grupę, aktyvią arba vadinamąją agresyviąją mažumą,
kuri ir tampa varomąja jėga, nes didžioji, aritmetinė piliečių
dauguma paprastai visada tyli ir niekur nesikiša.

Taip atsitiko ne tik pas mus, Lietuvoje, kur iš 35 sąjūdžio
kūrėjų beliko tik ketvertas „teisuolių", o kiti vienokiu ar ki-
tokiu būdu buvo apšaukti tautos priešais, taip atsitiko ir
Maskvoje, ir Gruzijoje, ir Ukrainoje, aišku, su kai kuriomis
išimtimis, bet tik patvirtinančiomis šią taisyklę. Taip Sąjū-
džiui visokiausiomis intrigomis buvo nupjauta galva, jo pro-
tas.

Dauguma inteligentų, rašytojų, aktorių ir mokslininkų,
gavę nuo agresyviosios mažumos arba jų įkaitintos minios
per dantis, staiga išsigando, pritilo ir pasitraukė iš aktyvio-
sios veiklos, o vidutinybėms to ir tereikėjo. Jie tučtuojau pa-
sisavino intelektualų darbus, jų nuopelnus, programas, min-
tis ir apsiskelbė vieninteliais jų autoriais.

Lietuvoje gal tik vienas kitas rašytojas ar mokslininkas
suprato, kad tokia padėtis negali ilgai tęstis, bet dauguma
pritilo, išsigando, nes pabūgo politikų sukurto naujo prie-
vartos ir moralinio teroro aparato, tačiau išdidesni pradėjo
galvoti truputį kitaip: jeigu tai - istorinis dėsnis ir jo išvengti
negalima, vadinasi, ta liga turi persirgti ir „masės", ir per-
tvarką pagimdę intelektualai, todėl nepaisant jokių aplinky-
bių, jie ir toliau turi dirbti savo pradėtą darbą, tai yra, talki-
ninkauti agresyviajai mažumai. Ir tiktai vienetai suprato, kad
jie neturi teisės bijoti jokių vidutinybės psichinių ir politinių


atakų, kad jie privalo padėti žmonėms susiorientuoti susi-
dariusiose aplinkybėse, turi kritikuoti prisitaikėlius ir apga-
vikus, kelti tautiečių politinę kultūrą ir išvesti į valdžią tau-
resnius bei gabesnius naujojo judėjimo šalininkus. Ir kuo grei-
čiau į visuomeninę veiklą sugrįš nevykusių politikų išvaiky-
tas tautos intelektas, tuo greičiau bus sukaupta tautos poli-
tinė valia bei jos kūrybinis aktyvumas. Priešingu atveju mū-
sų laukia labai ilgas merdėjimas ir kančios.

Didybės manija - tai dvasinis žmogaus skurdas, bet kai
didybės manija neatsakingai apkrečiama minia, ji tampa bai-
sia, viską griaunančia jėga. Taip atsiranda puiki dirva di-
džiavalstybiniam šovinizmui, nacionalizmui ir fašizmui. Nu-
sivylę šia diena ir nematydami šviesesnės perspektyvos,
žmonės pradeda dairytis į praeitį, ima ją idealizuoti, ieškoti
paralelių ir pagaliau, „tvirtos rankos"... Taip pas mus atsi-
rado viena iš kvailiausių pastangų sugrąžinti 1939 metų sme-
toninį režimą, o Rusijoje - atgaivinti Romanovų dinastiją.

Tačiau istorija nieko nereanimuoja. Kas pateko į jos są-
vartyną, tas atitenka muziejams arba užmarščiai. Todėl kiek-
vieno kūrėjo pareiga dirbti ateičiai. Sukandus dantis, pamir-
šus visas asmenines skriaudas bei įžeidinėjimus, nes ateitis
priklauso ne tiems, kurie turės daugiau kariuomenės arba
aktyvesnių partijų, bet tiems, kurie išspręs kūrybines pro-
blemas ir sugebės daugumą savo piliečių paversti laisvo-
mis, kūrybiškai nusiteikusiomis asmenybėmis. Nulių suma
yra nulis, o vienetų - jau tam tikras dydis, vis augantis, besi-
plečiantis, sukuriantis apie save nuolat veikiantį intelekto ir
dvasingumo traukos lauką.

Tai mano veiklos credo, todėl Sąjūdis neturėjo didelės
įtakos nei mano įsitikinimams, nei mano kūrybai. Jis tapo
tik mano tyrinėjimų objektu ir šiokia tokia politinės bei žur-
nalistinės veiklos arena. Po Sąjūdžio istoriją knaisiojuos ir
dabar. Kartais sėkmingiau, kartais tuščiai. Ir štai atradimas!

Buvęs KGB majoras Vytautas Vaitas (tikra jo pavardė ki-
ta), savo santūrioje, tačiau gana kvalifikuotoje ir atviroje iš-
pažintyje padarė didžiulę paslaugą visiems Iniciatyvinės gru-


pės nariams. Jis labai tiksliai nurodė, kaip buvo suskaldy-
tas, o vėliau - ir sunaikintas sąjūdis. A.Juozaitis, B.Genzelis,
V.Bubnys, V.Radžvilas ir kiti aktyvistai dar ir dabar tebeieš-
ko „tikrųjų" kaltininkų ir nejaučia, kad patys, paklusę Land-
sbergio gerai organizuotai „vienintelio kelio" klikai, daugiau-
siai prisidėjo prie to mus sunaikinusio proceso. O gal ir ap-
simeta?

V. Vaitas labai tiksliai viską sustato į savo vietas ir paaiš-
kina:

- Tarkim, visuomenėje susikuria tam tikra grupė, kuri kas-
dien stiprėja. Joje nėra oficialaus lyderio, o neoficialus, jeigu
jis tuoj pat iškils, dar labiau sustiprins tą grupę. Grupėje bu-
vo rastas pagiežingas, konfliktiškas žmogus. Vieno informa-
toriaus buvo paprašyta, kad jis pasiūlytų jį pirmininkauti
per posėdį, kitam informatoriui nurodoma būtinai reikalau-
ti, kad jis per mitingą pasakytų kalbą ir^t.t. Viskas, jau yra
toks lyderis, kuris ateityje suskaldys ir susilpnins grupę, rei-
kia tik atsargiai jį pakoreguoti...

Negalėdama susitaikyti su tokia abstrakčia, teorine po-
kalbio forma ir puikiai suprasdama, kad kalba eina apie Są-
jūdį, žurnalistė B.Balikienė grąžina majorą į realų gyvenimą
ir bando išpešti kokią nors sensaciją:

- Tarkim, jūs tą lyderį stumiate į priekį. Tai kodėl Mask-
vos laikraščio „Izvestija" korespondentas Kopeliušnas jį puo-
lė, įvardindamas „radikalusis Landsbergis ir jo komanda"?

- Tai žaidimo tęsinys, kad mūsų lyderis būtų dar tikres-
nis, - atsakė buvęs majoras.

O kaip viskas vyksta pačiame Sąjūdyje? Į posėdį susiren-
ka 16 iš 35 Iniciatyvinės grupės narių. Informatorius A.Če-
kuolis pasiūlo į pirmininko postą V.Landsbergį. Visi nustem-
ba ir net pašiurpsta. Prasideda ginčai, dauguma pasisako
prieš. „Susigriebia" ir A.Čekuolis. Jis nebegiria savo kandi-
dato:

- Taip, Landsbergis pagiežingas, kerštingas, kiek žinau iš
konservatorijos žmonių, didelis intrigantas, tačiau šiuo me-
tu mums tokio ir reikia kovai prieš biurokratų statomas pin-


klės. - Taip sakant, nurodomas konkretus priešas ir konkre-
ti kovos forma su juo: akmuo prieš kirvį.
Neiškentęs sukyla R.Ozolas:

- Ką, šitą politinės klausos neturintį muzikantą?! - Tačiau
jį labai gudriai nutupdo dar keli informatoriai ir pats Land-
sbergis:

- Siūlau pirmininką rinkti laikinai, šešiems mėnesiams.
Po manęs reiktų iškelti Ozolą! - ir papila to nepaprastai am-
bicingo, bet tuščio žmogaus adresu kelis maišus nesamų nuo-
pelnų. Pamalonintas „filosofas" nuleidžia akis ir pasiduo-
da. Pakyla rankos. Iš šešiolikos dalyvavusiųjų devyni bal-
suoja „už", septyni „prieš", o protokole rašoma „dauguma".
Pirmininkas jau išrinktas. Aš pareiškiu, kad Sąjūdžio įsta-
tuose pirmininko pareigybė nenumatyta, kad tai neteisėti rin-
kimai, kadangi už Landsbergį balsavo tik kas penktas gru-
pės narys, keturi penktadaliai pasisakė „prieš" arba balsavi-
me visai nedalyvavo. Prieš mane sukeliamas didžiulis skan-
dalas, kuriam, jau vadovauja ne Landsbergis, bet pamalo-
nintas Ozolas. Protestuodamas išeinu iš posėdžio. Manimi
paseka dar keli.

- Siūlau po Ozolo pirmininku išrinkti Vytautą Petkevi-
čių, - dar bando mus sulaikyti Landsbergis, bet juodas dar-
bas jau atliktas. Dabar jam patogiau pabūti taikos teisėju.

Antrasis informatorius V.Čepaitis kišenėje turi iš anksto
paruoštą planelį. Ta proga jis siūlo prie Sąjūdžio būstinės
surengti mitingėlį, kuriame Landsbergis pasakytų progra-
minę kalbą. Jis skuba nešvariai atliktą darbą kaip galima grei-
čiau įteisinti, todėl naujam pirmininkui paruošia geltonų, ža-
lių ir raudonų gvazdikų puokštę. Kadangi gamtoje žalių nė-
ra, dalį geltonų padažo žaliai ir viskas įgauna patrauklią tau-
tinę formą. Labai netikrą, dirbtinę, tačiau tas netikrumas,
tas dirbtinumas tvyro virš mūsų galvų ir šiandien.

Ir pagaliau J.Šimėno pakeitimas G.Vagnoriumi, kuris
premjeru laikinai dirbo dvi kadencijas: pirmąją - net nepri-
ėmęs priesaikos valstybei, o antrąją - apsimokėjęs už ją
A.Brazauskui „Draugystės" viešbučiu. Viskas žodis žodin,


kaip renkant Sąjūdžio pirmininką, teisingiau, kaip majoro
V.Vaito pacituotame scenarijuje: „Laikinumas - viena iš ne-
pavojingiausių formų įsitvirtinti valdžioje." Kaip į vandenį
žiūrėta: nieko nėra pastovesnio už laikinai priimtą įstatymą
arba laikinai į valdžią atėjusį diktatorių.

Ir štai dar vienas KGB majoras savo noru pasišovęs mums
patalkininkauti televizijos laidoje „Autodafė". Jis kalbėjo tą
patį, o mano paklaustas, ar galėjo į slaptą butą pasikviesti
kokį nors pašalinį neverbuotą žmogų, atsakė vienareikšmiai:

- Jokiu būdu.

Laidos vedėja J.Šarpnickienė, supratusi, kur suku, tuoj
pat nemokšiškai pabandė apginti „šventąją karvę":

- Mes žinom, apie kokį politiką jūs šnekat.

- Aš pažinau ir klausiančiojo balsą, - žaibiškai reagavo
majoras. - Atvesti į butą neverbuotą žmogų, tuo labiau, į
slaptą? Ką jūs! Už tai lėkdavo ne tik antpečiai, bet ir galvos.

Ponas Landsbergis, A.Butkevičiaus pagautas už rankos,
spaudoje sapaliojo, kad, girdi, jį kartais kviesdavo į slaptą
butą šiaip sau pasišnekėti draugiškomis temomis...

Manau, nereikia būti dideliu analitiku, kad iš šių dviejų
pavyzdžių padarytum teisingą išvadą: taip, Vytautas Land-
sbergis iš tikrųjų buvo KGB informatorius ir visa savo veik-
la pateisino šios įstaigos pasitikėjimą. Vien tik paskutinis „Vil-
jamso" užsakytas premjerų kordebaletas rodo, koks tai pa-
giežingas, konfliktiškas, liguistas ir laiku mūsų atgimimui
surastas žmogus.

Ir dar vienas įrodymas. Archyvų departamento direkto-
rius G.Ilgūnas paskelbė, kad V.Landsbergio byla yra suras-
ta, prabilo spauda, tačiau ypatingojo archyvo direktoriaus
pavaduotojas Antanas Šoliūnas ją nelegaliai nunešė Seimo
pirmininkui Landsbergiui. Po savaitės jis savo bylą grąžino
archyvui. Joje trūko keleto lapų, jie buvo išplėšti. Kadangi
byla nebuvo inventorizuota ir aprašyta, tai Landsbergiui jo-
kių pretenzijų nebuvo galima pareikšti. Kas tuos puslapius
išplėšė, taip ir liko „gilioje" paslaptyje.

Pasikalbėjus su specialistais ir kvailam tapo aišku: tokia


byla KGB galėjo atsirasti dvejopu būdu - arba Landsbergis
bendradarbiavo su šia įstaiga, arba buvo persekiojamas. Ka-
dangi antrasis variantas savaime atkrinta, tada viskas su-
stoja į savo vietas. Be to, teisėsaugai ir šiandien būtų nesun-
ku nustatyti, kokio stovio bylą A.Soliūnas nunešė Landsber-
giui ir kokio ji buvo sugražinta atgal, tačiau niekas to ne-
drįsta padaryti, lygiai kaip A.Sakalo byloje: visiems aišku,
kad organizacijoje buvo du nariai - vienas sėdo, o kitas va-
žinėjo po užsienius ir kažkodėl niekam lig šiol neaišku, kas
ką įskundė.

Kad daugiau taip neatsitiktų, sugrįžęs į valdžią Land-
sbergis tučtuojau atleido Vytautą Skuodį iš Genocido ir re-
zistencijos tyrimo centro vadovo pareigų ir paskyrė į jo vie-
tą komjaunimo aktyvistę D.Kuodytę. Skuodžiui pasiprieši-
nus iš jo buvo atimti raktai, antspaudai ir prasidėjo ilgas
šantažavimo periodas, kol to žmogaus nervai neišlaikė.

Štai kodėl prakištas į valdžią Landsbergis prieš visus sa-
vo priešininkus nuolat ir be jokios rizikos naudoja vadina-
mąją KGB kortą. Iš kur ta informacija? Toli ieškoti nereikia.
Jo dešinioji ranka arba mūsų palaimintas „dešinysis V.Land-
sbergio protezas", Deputatų klubo pirmininkas - irgi infor-
matorius. Nesuderinus su juo, nė vienas klausimas nepa-
tekdavo ant pirmininko stalo.

Kitas to klubo aktyvistas, dešiniosios rankos „kairysis pro-
tezas" K.Saja pats spaudoje prisipažino apie savo bendra-
darbiavimą su KGB. Motyvas gana keistas: jei nebūčiau su-
tikęs talkininkauti, nebūčiau galėjęs nuvykti pas brolį į JAV.

Pirmuoju profesoriaus pavaduotoju ir Malonės komisi-
jos pirmininku išrenkamas K.Motieka, ypatingų bylų tardy-
tojas ir KGB konsultantas. Tuo įsitikinti galima vien tik pa-
varčius autoinspektoriaus Kundroto bylą ir jo dienoraštį, kurį
Motieka perdavė Saugumui.

Antruoju pavaduotoju tampa B.Kuzmickas, slapyvardis
„Jurgis", KGB vatikanologas, turėjęs slaptą butą Vienoje ir
ne visai legaliai iš ten parsivaręs kelias „Volgas". Atėjęs į


valdžią, jis tokiu pat būdu nusigvelbė net tris butus sau ir
savo dviem dukrom.

Vienu vicepremjeru paskiriamas Z.Vaišvila, slapyvarde
„Studentas", kelerius metus auklėtas kontržvalgybos gene-
rolo A.Marcinkaus aplinkoje.

Antruoju vicepremjeru paskiriamas R.Ozolas, baigęs ati-
tinkamą paruošimą ir šnipinėjęs savo viršininką Aleksan-
drą Česnavičių, už ką nebuvo nubaustas, tik mandagiai iš-
prašytas į „Minties" leidyklą.

Sekretoriumi išrenkamas Liudvikas Sabutis, taip pat glau-
džiai susietas su šia tarnyba.

Patarėja R.Dapkutė, CŽV agentė perverbuota į KGB, o
praktiškai - ryšininkė tarp tų dviejų žvalgybų. Apie tai ji
gana plačiai, bet labai neįtikinamai parašė neva savo išpa-
žintyje „Respublikoje".

Sąjūdžio iždininkas Kęstutis Urba, kurį už rankos atsi-
tempė Landsbergis ir „varinėjo" su juo įvairų bizni - irgi
kadrinis KGB darbuotojas.

Pagaliau Andrius Eiva - specialiai atsiųstas CŽV agen-
tas, Vietnamo karo dalyvis, „gudriai", tuo pačiu keliu kaip
ir Dapkutė, prasmukęs į Lietuvą. Tas specialistas taip pui-
kiai organizavo Seimo gynybą, tiek į rūmų rūsį prikišo viso-
kiausių degių skysčių Molotovo kokteiliams gaminti, kad
pakako vienos neatsargiai numestos cigaretės ir viskas būtų
išlėkę į orą. „Mano tikslas, - prasiplepėjo jis koresponden-
tams, - buvo kaip galima ilgiau išsilaikyti arba visam pasau-
liui parodyti, kas yra Maskva". Tačiau čečėniškam Pilėnų
variantui nepavykus, jis tuo pačiu keliu, Saugumo nepaste-
bėtas, bet jo darbuotojų palydėtas išnyko iš Lietuvos.

Verčiant K.Prunskienės vyriausybę, buvo sufabrikuotas
„Šatrijos" verbavimo lapelis. Jį paruošė generolas S.Capli-
nas. Tiesioginiai vykdytojai - V.Kareniauskas ir kapitonas
Kuolelis. Tas dokumentas buvo pakištas V.Ivanovui, o per
jedinstveninkų rankas pateko V.Čepaičiui ir atsirado ant
Landsbergio stalo, kaip scenarijuje ir buvo numatyta „Rei-


kia stengtis, kad nesutaikomų priešų interesai visiškai su-
taptų".

Kai A.Butkevičius vietoj sunaikinto KGB sukūrė savo nuo-
savą Imuniteto tarnybą su V.Česnulevičiumi priekyje, jis dalį
tos informacijos kruopščiai surinko, bet nenaudojo ir laukė
patogaus momento. Negavęs Palūšėje prašyto Saugumo vir-
šininko posto, jis bandė šantažuoti Landsbergį ir iškelti tuos
faktus viešumon, bet, kaip minėjau, „tėtušio" buvo apeitas,
kadangi ir tas naudojosi to paties bilduko informacija...

Pats Audrius Butkevičius, avantiūristas iki kaulo smege-
nų, irgi visą laiką žaidė dvigubą, jei ne trigubą žaidimą. Pa-
tekęs į B.Makutynovičiaus amonininkų rankas ir staigiai pa-
leistas, jis visur į klausimą - kodėl nesigynei - bravūriškai
atsako:

- Argi reikėjo dar dviejų lavonų?

Tačiau pats Makutynovičius yra kitokios nuomonės. Jis
Maskvos korespondentui labai miglotai užsiminė: „Butke-
vičius pasirodė labai sukalbamas žmogus, todėl mes jį il-
gam prirašėm R.Paprecko globon". Atrodytų labai nekalti
žodžiai, jei nežinotum, kad Papreckas buvo specialiai įreng-
tos KGB „knaipės" oficiantas, o paskui - vedėjas. Jis aptar-
navo specialiai čia atvedamus klientus, užrašydavo jų po-
kalbius ir net nufilmuodavo.

Pasikeitus valdžiai, A.Butkevičius padėjo R.Papreckui pri-
vatizuoti „Bočių" restoraną, o tas ir čia labai sumaniai įdie-
gė savo patirtį. Kadangi restoranas buvo šalia Krašto apsau-
gos ministerijos, tai Butkevičius sudarė su juo sutartį mai-
tinti ministerijos darbuotojus pagal Paprecko išduotus talo-
nus. Buvo pasiekta abipusė nauda: šeimininkas gavo didžiulę
valstybinių pinigų injekciją, o ministras buvo tiksliai infor-
muojamas, ką apie jį šneka karininkai.

Antrą tokį restoraną Butkevičius įrengė Profsąjungų rū-
muose vadinamoje „Milijonierių užeigoj" visai kito tipo žmo-
nėms. Mane tenai specialiai nusivedė generolas A.Marcin-
kus, pasodino už stalelio, o kai oficiantas nuėjo vykdyti už-
sakymo, kai ką parodė.


- Kam jūs tai darot?

- Jei esate nekvailas, sužinosite.

Kitą dieną A.Butkevičius atsirado mano kabinete ir pu-
siau rimtai, pusiau juokais pasakė:

- Pavojingai žaidžiate, pirmininke.

- O jūs, ministre, labai kvailai pasiklausot.
Jis nustebo ir pasitaisė:

- Aš jūsų neįvertinau.

- Ne, Audriau, tu pervertinai save.

Jo Imuniteto tarnybos arba Butkevičiaus privataus sau-
gumo vadu buvo V.Česnulevičius, baigęs Minsko aukštąją
milicijos mokyklą ir kurį laiką tenai komsorgavęs. Tai nesu-
balansuotos psichikos žmogus, per vieną tardymą peršovęs
įtariamąjį. Bėdos prispaustas jis apsimetė nepakaltinamu ir,
draugams padedant, šiaip taip išsisuko, bet karjerą prarado
ir vėl išlindo į paviršių atgimimo laikais. Apie jį ieškoti in-
formacijos buvau priverstas, kai iš perrengtų pasieniečių su-
žinojau, kaip tas tipas su pistoletu rankose mokė juos tylėti
apie įvykius prie televizijos bokšto.

R.Papreckas savo karjerą užbaigė labai netikėtai. Savo tė-
viškėje Raseiniuose jis pasistatė puikią sodybą, net įsirengė
baseiną, prie kurio, anot namiškių, buvo nušautas ir įmestas
į vandenį, tačiau oficialioje versijoje buvo įrašyta, kad dide-
lės depresijos pasėkoje nusišovė.

Ne kartą kalbėjau ir įdėmiai stebėjau šį nepaprastai vita-
lišką žmogų, mėgusį išgerti ir labai skaniai užkąsti, todėl ir
dabar netikiu, kad tas guvus storulis savo biznio ir karjeros
viršūnėje būtų pakėlęs prieš save ranką. Be to, pagal ben-
dradarbių charakteristiką - jis buvo kantrus kaip vanduo.

Skaitytojas gali suabejoti: iš kur autorius tiek daug žino?
Visų pirma, dirbau Seimo nacionalinio saugumo komiteto
pirmininku, antra, Lietuva - „švogerių" respublika, čia vis-
kas taip įslaptinta, kad jokių paslapčių nelieka. Ypatingai,
kai keičiasi valdžios. LDDP laimėjus rinkimus pirmasis ma-
ne aplankė A.Butkevičius ir be didelių įžangų pasakė:

- Petkevičiau, imam į savo rankas valdžią.


- O jeigu neatiduos?

- Priversim, tik pasakyk, mano vyrai ką reikės, tą ir pa-
tvarkys.

Pažiūrėjau į ramiai sėdintį jo palydovą, „Geležinio vil-
ko" vadą Č.Jezerskį ir prisiminiau Audriaus lyg netyčia nu-
mestą to sportininko charakteristiką: jo galvoje ne smege-
nys, o bicepsai. Mane suėmė juokas, bet ką gali žinoti?

- Ji man nereikalinga, - atsakiau, - mes ir taip valdžioje.
Tada svečias ėmė aiškinti, kas yra Landsbergis. Jis apie

savo šeimininką rietė tokias šlykštynes, kad nemalonu buvo
klausytis. Bet tos naujienos buvo antraeilės, daug kam žino-
mos, o pagrindines jis pasiliko sau. Tuo metu Brazausko įpa-
reigotas ir labai bijodamas perversmo, pas mus atskubėjo
G.Kirkilas su pilnu portfeliu butelių ir labai keistų nurody-
mų, kaip turėčiau elgtis su svetinguoju ministru.

- Gerai, kad tu su juo pradėjai darbą, - prieškambaryje
pagyrė mane. - Mudu abu jį kaip nors palenksim į savo pu-
sę.

Mane apėmė dar didesnis juokas išgirdus rinkimus lai-
mėjusios partijos lyderių sapaliones ir pasiryžimą pilnais bu-
teliais suvilioti tokio aukšto rango avantiūristą. Tačiau Ge-
diminas buvo giliai įsitikinęs, kad ir jis tokiu būdu kuria is-
toriją, todėl rimtai teko įtikinėti ir jį, ir Brazauską, kad pana-
šių pareiškimų iš to perversmų stratego esu girdėjęs ne kar-
tą, kad jis tik kelia savo kainą, o iš tiesų - per daug blefuoja.

Kiek vėliau, kai prokuroras A.Paulauskas už didelių lė-
šų grobstymą perkant sraigtasparnius tam neramiam žmo-
gui iškėlė baudžiamąją bylą, A.Butkevičius prie visų proku-
rorų ir Seimo narių ėmė grasinti:

- Na, palaukit, rupūžės! Kai paimsiu valdžią, aš jus visus
pakarsiu!

O kai į mane iš pravažiuojančio automobilio kažkas pa-
leido kelis šūvius, jis viešai pareiškė:

- Labai neišsigąsk, tai mano vyrai tave pagąsdino.
Todėl labai tikiu, kad jis galėjo tą abejotiną verslininką

Kiršą ir stipriau priremti prie sienos, dar daugiau pareika-


lauti dolerių, nes tokiems dalykams Audrius turėjo nepa-
prastai kietus gniaužtus ir dar labiau ištobulintą uoslę. Prie
rimtesnio žmogaus tas prievartautojas nebūtų taip neatsar-
giai prikibęs. Ir dabar dar reikia pripažinti, kad jis yra ne-
blogas žmogaus silpnybių psichologas. Nieko nepešęs, jis
ėmė kenkti ir man. Juodasis daktarėlis nepasigėdijo smar-
kiai pasiligojusią deputatę B.Nedzinskienę pripompuoti vais-
tų, atsivesti į televiziją ir priversti ją perskaityti jo sukurptą
pareiškimą. Po savaitės, atgulusi į mirties patalą, ta nelai-
minga moteris per poetę V.Jasukaitytę manęs atsiprašė ir
palinkėjo tam nedorėliui kentėti pragare.

Tenesupyksta skaitytojas, kad man dar sykį panižo jam
priminti ir perfrazuoti anksčiau pasakytą tiesą: politika - tai
tobuliausia ydingo ir pasileidusio žmogaus saviraiškos for-
ma, todėl nieko nuostabaus, kad Butkevičius dar sykį pa-
bandė išplaukti į viršų, pasinaudojęs Kauno savanorių išėji-
mu į mišką. Norėdamas pasireikšti, jis, visų pirma, pareika-
lavo ypatingų įgaliojimų, bet jų negavęs, pasinaudojo tik te-
levizija ir pareikalavo tučtuojau sudėti ginklus. Į mišką jis
nevažiavo, nes J.Maksvytis pirmuoju savo pareiškimo punk-
tu pareikalavo atleisti jį iš ministro pareigų ir jo vietoje pa-
skirti A.Saudargą, nes taip jam buvo pataręs Landsbergis.

Kaip nebūtų keista, tačiau sukilėliai per A.Patacką pir-
miausia kreipėsi į mane ir perdavė savo ultimatumą. Mes
labai greit nustatėme, kad pirmieji tos proklamacijos egzem-
plioriai buvo išspausdinti Landsbergio rotoprintu. Kai su ta
naujiena atėjau pas ginkluotųjų pajėgų vadą A.Brazauską,
jis gerokai išsigando, nušalino visą mūsų komitetą ir sudarė
savo komisiją su E.Bičkausku priekyje. Taip jis manė apsi-
drausti kitų partijų lyderių veikla. Komisija buvo apginkluota
mobiliaisiais telefonais. Jos nariai, pradedant nusipolitika-
vusiu S.Pečeliūnu ir baigiant mūsų Kirkilu, pradėjo važinėti
į profesoriaus V.Lašo sodybą ir bombarduoti Bičkausko šta-
bą visokiausiomis nesąmonėmis. Juos pasekė televizija ir ko-
respondentai, ponas Landsbergis ir kapelionas Svarinskas,
būsimasis ministras Saudargas ir patarėjas Norvilas... Spe-


daliose laidose buvo rodomas J.Maksvytis su medžiotojiš-
ka optika pagražintu „Kalašnikovu". Jis visai Lietuvai gyrė-
si per kelis šimtus metrų galįs pataikyti bet kokiam neprašy-
tam svečiui į kiekvieną sagą. Jį aplankė Garliavos savanorių
kuopa, važinėjo įvairūs uniformuoti atstovai iš Alytaus, Prie-
nų ir Marijampolės... Netekęs kantrybės, vėl kreipiaus į Pre-
zidentą:

- Kiek tas pūlinys gali tvinkčioti? Kokios tokiu atveju gali
būti diskusijos televizijoje? Išsikvieskit Butkevičių ir J.Gečą
ir įsakykit tučtuojau sugrąžinti savanorius į dislokacijos vie-
tą. Nepaklusus įsakymui bus galima imtis statutinių žings-
nių.

Bet Brazauskas buvo tiek persigandęs, kad savo komisi-
ją dar labiau išplėtė kitų partijų sąskaita, o saviškius nustū-
mė dar toliau. Tai jis vadino demokratija, nors be vertėjų
buvo aišku, kad ta savanorių islandą buvo organizuota prieš
jį patį.

Pačioje kulminacijoje A.Butkevičius pareiškė išvykstąs į
Turkiją.

- Niekur tu nevažiuosi, kol nesutvarkysi savo chunveibi-
nų, - pasakiau jam. - Be to, tokiai kelionei turi gauti gin-
kluotųjų pajėgų vado leidimą.

- Eina ta senmergė į gerą vietą! - pasiuntė jis Prezidentą
kuo toliausiai ir nieko nesiklausęs išvyko.

Kokioje nors Amerikoje toks ministras dar tą pačią se-
kundę būtų išlėkęs iš visų postų, bet Brazauskas kaip gailes-
tingasis brolis vis dar tempė gumą...

Galiausiai, visuomenei reikalaujant, ėmėmės tokių veiks-
mų. Vidaus reikalų ministras R.Vaitekūnas davė komandą.
Pirmojo vidaus reikalų kariuomenės pulko kariai apsupo
V.Lašo sodybą, nieko neįleisdami ir nieko neišleisdami iš
jos. Sukilėliai pavalgė žalių bulvių, pasimaitino grybais ir
nutarė važiuoti namo. Bet ir tuo atveju Brazauskas liko Bra-
zausku, pasikvietęs mane nurodė, kad juos iš miško reikia
išvesti naktį, nes dienos metu savanoriai gali sukelti visą Kau-
ną. Bet savanoriai namo sugrįžo pačiame vidurdienyje. Nie-


kas jų nesutiko nei su gėlėmis, nei su šluotražiais, štabe jie
rado girtaujančius savo bendraminčius, išdaužė juos buožė-
mis, nes pagaliau suprato, už ką jie „kraują liejo" ir kam
prireikė tokios didelės jų aukos.

Vežant J.Maksvytį į daboklę buvo surengta jo apklausa
ir visą išpažintis užrašyta į magnetofono juostą. Nežinau,
kur dingo tas užrašas dabar, bet jį klausant man per nugarą
perbėgo šiurpas. Jonas susiriesdamas keikė juos sukursciusį
Landsbergį, Saudargą ir kitus politikus:

- Dabar aš vienas būsiu kaltas! Sutros! Niekšai! Storaskū-
riai patriotai! Išgamos! - O toliau jau reikia vertėjo iš rusų
kalbos.

Bet keisčiausia, kad tuo metu A.Butkevičiaus pavaduo-
tojas komandoras E.Nazelskis ir pulkininkas S.Knezys atne-
šė į prezidentūrą labai keistą Krašto apsaugos ministerijos
įsakymą-prašymą. Nesuprantama, kodėl jie pasiskubino, nes
jų šefas vis dar svečiavosi Turkijoje? Dėl įdomumo jį cituoju
visą (kalba netaisyta, r- red.):

„1993 09 28. Nr. 02-1428

Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija.

Lietuvos Respublikos Prezidentūros Ordinų Kancleriui.

Pristatome apdovanojimui:

1. Už žygdarbius, atliktus kovinėmis aplinkybėmis ir su-
manų vadovavimą krašto apsaugos kovinėms operacijoms
apdovanoti I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu:

Audrių Butkevičių
Vytautą Landsbergį
Algirdą Saudargą
Česlovą Stankevičių

2. Už drąsą ir dvasios tvirtybę, ištvermę ir pasišventimą,
saugant valstybės sienas ir svarbius valstybinio ūkio ir kitus
objektus apdovanoti II-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu:

Aleksandrą Algirdą Abišalą

3.  Už pasiaukojimą vykdant valstybinę užduotį sunkio-
mis aplinkybėmis apdovanoti V-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus
ordinu:


Rimantą Baltušį                  Algimantą Nasvyrį

Audronių Beišį                   Eugenijų Nazelskį

Vytautą Benediktavičių Cirilį Norkų
Praną Dragūnaitį
                Antaną Pusvaškį

Joną Gečą                           Juozą Slavinską

Česlovą Jezerską                 Zenoną Vegelevičių

Stasį Knezį                         Algį Vaičeliūną

Jeronimą Naprį                   Saulių Veprauską

Henriką Narščių                 Virginijų Vilkelį

Priedas. Pristatymo 23 lapai

Ministras A.Butkevičius"
Atkreipkite dėmesį, dokumente Prezidento jau nėra, ne-
aišku, kas ordinų kancleris, tačiau „kovinės sąlygos" išpūs-
tos kaip reikiant lyg sukilimo metu. Įsakymas, manau, buvo
paruoštas dėl viso pikto, jeigu Landsbergio sumanymas bi>
tų įvykdytas. Tame apdovanojimų lape nurodyti visi pagrin-
diniai pučo rengėjai be išimties, o kiti - šiaip sau. Tačiau tie
„šiaip sau", tie patys mažiausieji nepajudėjo iš vietos. Su-
manymas žlugo. Landsbergis neišdrįso pakartoti A.Sme-
tonos perversmo varianto ir dešiniukų buvo apšauktas
minkštakūniu.

Kai A.Butkevičius sugrįžo iš Turkijos, paprašiau jo pasi-
aiškinti. Jis tik dirstelėjo į dokumentą ir be jokios klaidelės jį
įvertino:

- Tai kur...!.. Aš tą Nazelskį pakarsiu! - Bet po kelių die-
nų atsistatydino pats.

Nesu tikras, kad Audrius tikėjo to pučo sėkme. Puikiai
pažindamas jo charakterį ir veiklos metodus manau, kad jis
tyčia tuo popierium atkreipė mūsų dėmesį į tikruosius to
sumanymo organizatorius, norėdamas kaip nors pateisinti
save. Tačiau ir tuo dokumentu A.Brazaukas nesugebėjo pa-
sinaudoti. Jis tik džiaugėsi ir spaudė mums rankas. Girdi,
ačiū Dievui ir daugiau niekam. Ta dvilypė padėtis išliko iki
šiandien, nes, matyt, jam šitaip patogiau ir gražiau gelbėti
Lietuvą, tiktai nuo ko?

Dirbdamas tokį dvigubą darbą, labai greitai perpratau


visus mūsų oponentų ėjimus. Svarbu įsijausti į jų žaidimo
taisykles. Kartais net pats Landsbergis man pateikdavo rei-
kiamą sprendimą. Žodžiu, jei nori sugauti vagį, niekada ne-
lėk paskui tuos žmones, į kuriuos jis rodo pirštu, bet ramiai,
tyliai eik paskui klykiantįjį. Anksčiau ar vėliau įkalčiai patys
iškris iš jo perpildytų kišenių. Tokiu būdu jis pats tau nuro-
dys, kur ir ko ieškoti, nes įvairių krizių metu jis labai neat-
sargiai pradeda tuštinti per daug KGB kortų prikimštus sa-
vo podėlius.

Ponas Landsbergis - labai azartiškas lošėjas, bet viduti-
nybė. Tauri rizika jam svetima. Jam ne pokerį, tiktai politinį
durnių žaisti. Apsistatęs kvailesniais už save, jis greitai už-
simiršta, kad penkių karalių vienoje kortų kaladėje nėra. Ne-
tikėtai sugautas už rankos, jis išmeta ne tą kortą, kurią reik-
tų išmesti. Kai žurnalisto rankose atsiranda du pikų tūzai ar
keli būgnų valetai, geresnio įrodymo apie jo šuleravimą, at-
rodytų, jau nebėra, bet nereikia skubėti, kol iš jo neišviliosi
visų atsarginių rankovėse sukištų „kozirių". Tik tokiu būdu
galima iš karto sustabdyti ir taip per ilgai užsitęsusį žaidi-
mą su juo. Visiems laikams!

Tai elementaru. Kai tik jis R.Pavilionį ir kitus universite-
to mokslo žmones apkaltino bendradarbiavimu su KGB, tuoj
pat pasidomėjau ne jo užvaldytu Saugumo, bet LKP CK ar-
chyvu, ir suradau profesoriaus „nuomonę-įskundimą", kad
maestro S.Sondeckis pritaria savo tėvo Sondos veiklai VLIK'e
ir neagituoja jo sugrįžti namo, kaip tai padarė autorius neva
prikalbinęs savo tėtušį sugrįžti iš Australijos.

Kai jis pradėjo aiškinti tėvo nuopelnus Lietuvai, suradau
įdomų faktą, kad senasis Landsbergis gydėsi karo ligoninė-
je pas psichiatrą M.Nudelį. Ta ligonine tada naudojosi tiktai
kariškiai ir KGB, nes milicija jau turėjo savo gydymo įstai-
gas. Ir staiga nusipelnęs architektas tiria savo sveikatą ne
specpoliklinikoje, o slapstosi tarp kariškių!.. Daktaro M.Nu-
delio diagnozė labai paprasta: pairę nervai labai atsakinga-
me darbe ir paveldėta paranoja.

Tiek prisimena buvę bendradarbiai, nes jokių dokumen-


tų po keistos daktaro M.Nudelio mirties neišliko, jis buvo
rastas negyvas, perdozavęs raminančių vaistų. Archyve su-
rasti tik senojo Landsbergio apdovanojimo dokumentai. Į
anketos klausimą „Ką veikėte vokiečių okupacijos metais?"
būsimasis nusipelnęs LTSR architektas atsako trumpai ir aiš-
kiai: „Partizanavau". Jam smulkintis negalima. Už jį šneka
kelios Maskvos reliacijos ir specialiai išleista knygelė. Jam
būtų tikęs ir bet koks kitas vardas. Svarbu ne tai. Be nusipel-
niusio veikėjo titulo jis negalėjo gauti pirmojo laipsnio res-
publikinės pensijos, o mokėti karinę, vadinasi, buvusį agen-
tą dešifruoti.

Kai tik Landsbergis pradėjo šaukti, kad jo kažkas pasi-
klauso, kad iš Žvėryno cerkvaitės jį švitina lazerio spindu-
liais, pradėjau su specialistais aiškintis tokią galimybę ir ap-
linkiniais keliais sužinojau, kad viskas priešingai: jis pats ne-
teisėtai su V.Žiemeliu prie Vyriausybės apsaugos tarnybos
įkūrė jam pavaldų 3-ąjį skyrių, kuris užsiima jo priešininkų
pasiklausymu. Tarp jo „numylėtinių" pateko ir mano šei-
ma.

Tai buvo neregėtas antikonstitucinis skandalas. Tas fak-
tas turėjo tapti lietuviškuoju Votergeitu, bet per opozicijos
žioplumą ir tyčinį Č.Juršėno aplaidumą Landsbergiui ir šį
kartą pavyko išsisukti. Tas ne vakar ir ne užvakar pradėtas
nešvarus žaidimas vis dar tęsiasi ir ilgai tęsis tik todėl, kad
ir daugelis oponentų taip pat žaidžia padirbtomis kortomis.
Tokių netikrų „kozirių" galima rasti A.Brazausko, A.Pau-
lausko, Č.Juršėno bei kitų politikų kišenėse kiek tik nori. Kaip
visa tai lietuviška ir tautiškai graudu, tarytum P.Cvirkos
„Franko Kruko" romane aprašytame žaidime, kai netikra
korta muša dar netikresnę ir kai tą džentelmonišką kaimo
„pravadyrių" ginčą lošiančiųjų draugeliai užbaigia kokia-
me nors šventoriuje kuolais. Apsiverkti galima!.. Bet ašaros
srūva ne tiems.

Kodėl mes tokie patiklūs? Kodėl mes tokie veršiai? To-
dėl, kad esame įpratinti kaltininkų ieškoti svetur, kai viskas
vyksta mūsų pačių panosėje. Juk ne taip sunku suvokti, kad


kiekvienas į valdžią prasismelkęs apsišaukėlis pats nesusi-
gaudo tuose procesuose, kuriems ima vadovauti. Kūrybi-
niam darbui griovėjai netinka. Nykštukai valdžioje papras-
tai daro milžinų klaidas. Juos apsupę pataikūnai tas klaidas
tik gilina. Lyderių populiarumas smunka. Nesugebėdami
analizuoti savo klaidų, įvairaus plauko vadukai ima dangs-
tytis patriotizmu ir pradeda dairytis kaltininkų. Pirmiausia
jų nemalonėn patenka dirbantieji ir savo nuomonės besilai-
kantys žmonės. Tokie „priešai" šalinami iš bet kokių postų.
Atsiranda dirbtinis specialistų badas. Tą vakuumą tučtuo-
jau užpildo kad ir durni, tačiau savi... Ir viskas prasideda iš
naujo. Daina be galo.

Pagal tokią sistemą dirbo ir dirba apsišaukėlis Landsber-
gis, bet keista, kad ir tautos išrinktas A.Brazauskas kitaip
vadovauti nemoka. Visų pirma, jis patikėjo savo išskirtinu-
mu, todėl ėmė sapalioti, kad Prezidentas yra aukščiau parti-
jų, kad jį išrinko visa tauta ir kad jį tokiu būti įpareigoja Kon-
stitucija. .. Per pažadų kalnus užkopęs į aukščiausiąjį postą,
jis staiga visko atsisako. Rinkėjams pasidaro neaišku, su kuo
ir kaip jis gelbės Lietuvą? Konstitucijos garantas be įsitikini-
mų, be jokios idėjos ir atsakomybės ima postringauti apie
kažkokią abstrakčią santarą, kai dauguma jo ginamų pilie-
čių jau apiplėšti ir jis pats su savo draugeliais prisigrobė ne-
mažai turto. Koks absurdas!

Pagrindinis įstatymas Prezidentui draudžia aktyviai
reikštis kokios nors vienos partijos veikloje, tačiau jis nedrau-
džia turėti savo įsitikinimus ir vykdyti rinkėjų valią. Todėl
A.Brazauskas ir pakibo ore, o LDDP pavertė, jo žodžiais ta-
riant, „pozityvaus laukimo" partija. Iki šiol nesuprantu šio
termino reikšmės, bet puikiai žinau, kas jam tą idėją pakišo.
Kaip galima nieko neveikiant ko nors pozityviai laukti? Lau-
kimas nėra joks vyksmas. Partija ne kokia nors drugelio lė-
liukė, kuri, prisirijusi rinkėjų balsų, galėtų užmigti ir laukti,
kol jai išdygs nauji sparnai.

Pajutę tokią Prezidento politiką, landsbergininkai tučtuo-
jau atgijo kaip varlės po gegužės lietaus. Prasidėjo grasini-


mai, kaip jau skaitėte, - į Pakaunės miškus išėjo landsbergi-
ninkų sukurstyti savanoriai, todėl mes negalėjome taiksty-
tis su tokia nesąmone ir partijos pirmininku išsirinkom ener-
gingą, veiklų premjerą A.Šleževičių, o vėliau jam palaikyti
įkūrėme LDDP Seimo narių „Programinę grupę". Kai Adol-
fą pristatėme A.Brazauskui, tas nepatikėjo savo akimis.

- Tu sutikai būti partijos pirmininku?! - pusiau pakilęs
nuo stalo, pasitikrino jis.

- Taip, - ramiai atsakė Šleževičius.

- Tu sutikai?! - perklausė Brazauskas

- Juk turi kas nors atsakyti už pažadus, duotus rinkėjams.

Brazauskas norėjo kažką sakyti, bet tas ramus ir labai tei-
singas atsakymas jį išmušė iš vėžių. Prezidentas išraudo, pa-
mėlo ir tik po geros valandėlės susitvardė, nes puikiai su-
prato, kad prieš jį sėdi savarankiškas, giliai mąstantis žmo-
gus, kurio stumdyti, kaip kokį Kirkilą arba Karosą, jam nie-
kada nepavyks. Stebėdamas tą keistą dialogą, net kūdikis
būtų supratęs, kad Brazauskas staiga pasijuto apeitas pir-
majame posūkyje, teisingiau, jis pats išvirto, netekęs savo
asmeninėms manipuliacijoms skaitlingiausios partijos para-
mos. Šito jis kaip gyvas negalėjo atleisti jį aplenkusiam ir
valstybiškai mąstančiam premjerui, kuris kaip tikras politi-
kas tiksliau suprato, kas jų abiejų laukia praradus daugu-
mos pasitikėjimą.

Nuo tos dienos jų konfliktas augo ir stiprėjo. Mūsų prog-
nozės visiškai pasitvirtino. Kai A.Šleževičius visais paramet-
rais ėmė lenkti šventuoju ir neliečiamuoju apsišaukusį A.Bra-
zauską, pasikartojo V.Landsbergio ir K.Prunskienės psicho-
loginės dramos variantas. Vienas dirbo, stabilizavo ekono-
miką, o kitas kaip buvo taip ir liko truputį „papaleckintas",
šiek tiek „pakarosintas" ir gerokai restauratorių „pakirki-
lintas" Landsbergis, nekantriai laukiantis patogios progos
atsikratyti savo konkurento.

Tokia proga atsirado. A.Brazausko, kaip Lito komiteto
pirmininko, dėka prasidėjo bankų griūtis. Iš vieno jų A.Šle-


ževičius atsiėmė savo indėlį. Prezidentas tučtuojau genera-
liniam prokurorui V.Nikitinui davė nurodymą už tai prem-
jerui iškelti baudžiamąją bylą. Pati kaltinimo forma ir esmė
buvo tokie absurdiški, kad dar ir dabar kai kurie Kirkilo ti-
po politikos peliukai sapalioja, kad tai buvo LDDP oponen-
tų, atseit, landsbergininkų provokacija.

Tokių veikėjų, atsiėmusių savo indėlius, dar tą pačią die-
ną suradau Seime net dvylika deputatų, tarp jų - E.Kunevi-
čienę, A.Gricių, V.Plečkaitį, V.Arbačiauską ir daugelį kitų.
Neiškentęs paklausiau Prezidento:

- Kodėl byla keliama tik vienam Šleževičiui?

- Jo padėtis kita, - atsakymas buvo daugiau negu keistas,
tarsi premjerams Lietuvoje veiktų kiti įstatymai.

Šiandien apie tai ir nerašyčiau, jeigu mano išvados nebū-
tų patvirtintos tolimesne Brazausko veikla. Jis dabar teisi-
nasi:

„Mano biografija - gana komplikuota ir nežinau, kur Lie-
tuva galėtų pasirodyti su tokiu Prezidentu kaip aš, o prem-
jeras - visai kas kita, jis - valdytojas, administratorius."

Toliau dar gražiau: „Lietuva pagal įstatymus yra prem-
jero respublika". Štai ir išlenda yla iš maišo. Gyvenime vis-
kas kur kas paprasčiau; kol ne viskas privatizuota, vadinasi,
dar ne viskas prarasta, yra už ko užsikalbinti, nes dalintojui
visada atitenka liūto dalis. Visi premjerai jau milijonieriai,
tai kodėl ir man nepabandyti? Tuo labiau, kad prezidentau-
jant dar nesunyko viena iš tobuliausių jo sukurta kyšių sis-
tema. O kad tokie tikslai greit neišaiškėtų ir nebadytų ki-
tiems akių, prasčiokėliams sukuriama graudi to slapto bol-
ševikmečio kataliko biografija ir nepaprastas bufetinis sąži-
ningumas. Girdi, mes visi - praeities vaikai, visus mus sle-
gia gimtoji nuodėmė, tai kodėl aš vienas turiu užimti ma-
žiau pelningą postą?

Tą išpažintį patvirtina ir kasdien vis didėjantis asmeni-
nis A.Brazausko turtas ir tą prasimanymą paneigiantis fak-
tas, kad visose pokomunistinėse valstybėse vadovais išliko


buvę komunistai. Estijai, Latvijai, Lenkijai tai nekenkia, o
pas mus būtinai pakenks A.Brazausko kišenei.

Nebūkim pavydūs. Iš tikro, sukūrus tokią tobulą vogi-
mo sistemą, - nieko neturėjimas daugelio naujųjų lietuvių
būtų vertinamas kaip kažkokia dvasinė yda arba sąstingio
kompleksas. Tačiau patekus į tą lietuviškų kačiamilžių bro-
liją, būti idėjiškam premjerui jau nebedraudžiama, jo nesą-
lygoja nei Konstitucija, nei kiti įstatymai, todėl jis ir paruo-
šė naują superidėjinę staigmeną visai savo lygmens social-
demokratijai. Atvedė už rankelės savo nepartinę numylė-
tąją, su kuria jį apvesdino „šventasis paparacių ordinas",
ir pasakė: ši labai aukšto bufetinio paruošimo politologe ir
politikoj bus pirmoji. Taip visa tos partijos ideologija, so-
ciologija bei politologija vienu akimoju nulėkė šuniui ant
uodegos. Jeigu jam visa Lietuva atiteko lyg pavykusios me-
džioklės trofėjus, tai kodėl neprispausti dar prieš jį šokinė-
jančių kelių per daug ideologizuotų socialdemokratinių zui-
kelių? O prisikaupus turto juk būtina ir vadui pagalvoti
apie paveldėjimo problemas. Nenuostabu, jeigu kadenci-
jos pabaigoje ir abi jo dukros ateis gelbėti Lietuvos su mi-
nistrų portfeliais.

Štai kam kliudė A.Šleževičius. Todėl išsigandęs Vladas
Nikitinas ir paskambino man:

- Ar man pas tave ateiti, ar tu pas mane atvažiuosi?

- Kaip pačiam geriau.

- Matai, toje jūsų kontoroje liudininkų per daug.
Supratau, kad kalba bus rimta. Taip mudu dažnai elgda-

vomės su A.Paulausku.

Naujasis prokuroras manęs laukė atskiram kambarėlyje.
Man patiko jo vyriškumas, atvirumas ir pabrėžtas nenoras
naudotis kokiu nors diplomatiniu saldžialiežuvavimu.

- Jūs galit manęs netvirtinti, - pasakė jis Seimo komiteto
posėdyje. - Aš teisėjas, ne prokuroras, bet jeigu susidarė to-
kia padėtis, padirbėti galiu.

- Mums reikia padoraus žmogaus. Prokuroro patirtis -


įgyjamas dalykas, - atsakiau jam tada, o dabar šnekėjomės
apie šį bei tą, kol jis netikėtai paklausė:

- Kas tu per žmogus?

- Vladai, kodėl jūs to manęs paskutinio klausiate?

- Jau kas nors pasiskundė?

- Net nebandė. Keli girdėjo. Jei atvirai, mudu su Paulaus-
ku sprendėme jo asmeninius reikalus, šiaip sau, iš kalbos
išėjo.

- Jis man irgi prasitarė, kad tu jam kaip tėvas.

- Gal truputį pervertino, bet mudu gerai sutarėme. Aš jį
atkalbėjau išeiti iš prokuratūros ir prašiau palikti tavo pava-
duotoju.

- O kur jis buvo pakėlęs sparnus?

- Pas Andriukaitį.

- Į partijos funkcionierius?!

- Taip. Jis buvo visai pasimetęs. Labai įskaudino žmogų.

- Gerai, kad paklausė. Būtų pražuvęs. Politika - ne jo sri-
tis.

- Ir tėvas jam taip patarė.

- Jeigu ne paslaptis, koks šuo perbėgo tarp jo ir Prezi-
dento?

- Pats žinai tą istoriją, kaip Lietuvos banko valdytojas R.Vi-
sokavičius nesąžiningai prasuko 20 milijonų litų, skirtų že-
mės ūkiui, gerokai uždirbo ir sukėlė audrą tarp žemdirbių.

- Kažką girdėjau.

- Tada Prezidentas pasikvietė mane ir A.Paulauską, trum-
pai paaiškino, ką neteisėtai padarė valdytojas ir reziumavo:
Visokavičių reikia pasodinti.

- Jei bus pakankamai įkalčių, pasodinsim, - atsakė gene-
ralinis.

- Jų ir dabar daugiau negu reikia, o tu, Petkevičiau, pa-
kontroliuok.

- Tada viskas aišku, - atsakė Paulauskas. - Iškelsim bau-
džiamąją bylą.

Man nepatiko toks Paulausko uolumas, todėl įspėjau, kad


jis viską gerai apgalvotų, nes dar neaišku, kur viskas pakryps.
Brazausko sprendimai - trumpalaikiai ir prieštaringi. Visų pir-
ma, R.Visokavičius - senas jo draugas ir finansinis ramstis.
Užsiminiau, kaip sykį radau juos kartu bepietaujančius. Ne-
matydamas manęs, Romas staiga pašoko ir pasakė:

-  Aš neatsistatydinsiu! Ką, tu nori, kad aš sugriaučiau
„Litimpeksą"? Tu šito nori?!

- Tau reikia atsistatydinti, - nepakeldamas galvos, pakar-
tojo Brazauskas.

- Ne, šito nebus! - banko valdytojas atsistojo eiti ir tik
tada pamatė mane. - Matai?! - pasakė praeidamas pro šalį.

„Litimpekso" Brazauskas iš tikrųjų negalėjo griauti, nes
tai buvo S.Velonskio bankas, kuris Algirdą gausiai finansa-
vo Prezidento rinkimuose ir kalė jo rinkiminius medalius.
Vėliau S.Velonskis įdėtas lėšas atsiėmė su kaupu. Jis „pra-
suko" labai pelningą verslą, suradęs Amerikoje padėvėtą ke-
turmotorį prezidento lėktuvą „Jestar". Tam jis paėmė iš mūsų
Vyriausybės dviejų milijonų dolerių paskolą, suremontavo
tą reliktą ir pardavė mums už aštuonis milijonus. Laikraš-
čiai sukėlė skandalą. Viešajai opinijai nuraminti M.Velons-
kis-jaunesnysis atskraidino į Lietuvą specialiai restauruotą
„Lituanikos" muliažą, pažaidė mūsų patriotiniais jausmais
ir visi liko patenkinti.

Bėda ta, kad tokio tipo lėktuvą Europos aerodromai atsi-
sakė priimti, o Lietuvoje su juo nebuvo kur skraidyti. Jis dar
ilgai kankino LAL'o bendrovę dideliais nuostoliais, kol pa-
galiau pusvelčiui buvo parduotas, todėl ruošiant R.Visoka-
vičiaus apkaltą APaulauskas gerokai įklimpo. Be to, ir A.Šle-
ževičius keturis kartus keitė savo parodymus. Kai R.Viso-
kavičius nubėgo užtarimo pas Landsbergį, gerokai subliūš-
ko ir A.Brazausko pateikti kaltinimai. Tada atėjęs į mūsų
frakciją, Prezidentas išdrožė prieš A.Paulauską ilgą kaltina-
mąją kalbą ir kategoriškai užbaigė:

- Balsuokit ar nebalsuokit, aš Paulausko ilgiau nebelaiky-
siu. - Pabrėžiu - nebelaikysiu.


Taip sakant, naujas rūmų perversmas.

Tą jo kalbą į magnetofono juostą slapta įrašė frakcijos na-
rys A.Ivaškevičius. Pasislėpęs perklausė su K.Gaška, o tas ją
perdavė „Respublikos" laikraščio redaktoriaus pavaduoto-
jui R.Staseliui. Spaudoje kilo skandalas, byla dar labiau su-
sikomplikavo. Po to kiekvieną kartą, kai ateidavau pas Pre-
zidentą su kokiais nors reikalais, jis mane spausdavo prie
sienos:

- Kodėl to niekšo nevejat iš partijos? Ateis laikas, jis ir
tave parduos.

- Aš ne partijos pirmininkas, - pasiteisinau.

- Bet tavęs visi ten klauso.

- Galbūt, tačiau jūs nenorit, kad tas skandalas dar labiau
išplistų. Jūs reikalaujat tyliai. O tokio žingsnio padaryti ty-
liai neįmanoma. Mūsų frakcija su J.Karosu priekyje - pliur-
palistų akademija.

Bet kai ant vieno supykęs A.Brazauskas ėmė siautėti prieš
visus, kai jis nedviprasmiškai pasakė: „Ką reiškia dešimt
tūkstančių kažkokių eldėdėpešnikų?! - Mane išrinko visa
tauta!" - man pasidarė labai nejauku. Tai buvo partijos griū-
ties pradžia. Tokių fiureriškų pareiškimų, tuo labiau, veiks-
mų nepriimu nei širdim, nei protu. Nuo tos dienos dirbu ir
veikiu taip, kaip man atrodo padoriau. Jis man daugiau -
joks autoritetas.

- Jeigu tu toks kietas, tada ir aš tau pasakysiu: kai mane
patvirtino generaliniu, Brazauskas pasikvietė, paspaudė ran-
ką ir išlydėdamas pasakė: pasisaugok Petkevičiaus, - prisi-
pažino Nikitinas.

Ėmiau juoktis:

- Tai ne jo ir net ne Landsbergio būdas supykdyti savo
pavaldinius. Pameni anekdotą, kai Stalinas, neturėdamas ko
veikti, skambina Molotovui ir įspėja, kad jo nekenčia Kaga-
novičius, o po kelių minučių praneša Kaganovičiui, kad prieš
jį kažką rezga Molotovas. Tie pykstasi, riejasi ir su didele
meile prisimena nepaprastą Stalino prielankumą jiems...


Juokėmės abu. Jis surimtėjo ir pasakė:

- Brazauskas reikalauja iškelti A.Šleževičiui baudžiamą-
ją bylą.

- Kokią, kokią?.. Baudžiamąją? Klausyk, Vladai, mes dar
šnapso negėrėm...

- Išgersim. Aš čia naujas ir nė velnio tuose jūsų užkuli-
siuose neišmanau. Visas baudžiamąsias bylas palikau A.Pau-
lauskui. Tu nueik pas jį.

Paulauskas manęs taip greit nelaukė.

- Už ką? - paklausiau.

- Jis neteisėtai iš Inovacinio banko atsiėmė savo indėlį.

- Jūs, Artūrai, pasakėt - savo?

- Taip.

- Tada - visa tai nesąmonė.

- Mes esam kitos nuomonės, - prokuroras nusišypsojo
savo akinančia šypsena. Ginčytis nenorėjau, pamaniau, kad
Paulauskas tokiu būdu nori kažkaip retiruotis Prezidento
akyse, todėl ir sutiko dar kartą įlįsti į tokią neperspektyvią
ir šiukšliną bylą.

Na ir šiknius, - pamaniau, tačiau nutylėjau, bet, matyt, ir
jis mane suprato be žodžių, todėl viską perdavė labiausiai
politizuotam prokurorui K.Betingiui.

Kai apie tą nesąmonę įspėjau A.Šleževičių, jis irgi pama-
nė, kad aš girtas, bet pasitikrinęs prokuratūroje, išbalo kaip
popierius.

- Už ką? Juk jis pats mane pasikvietė, aš nelabai norėjau,
- buvo pirmieji jo žodžiai. - Ką darom?

- Važiuok pas Prezidentą.

Ir štai klasikinis, nuo Landsbergio nužiūrėtas, didybe pa-
siligojusio šventojo atsakymas:

- Aš prieš tave, Adolfai, kaip prieš premjerą, nieko netu-
riu. Aš noriu tave pamokyti kaip žmogų.

Jeigu tie žodžiai būtų pasakyti supykus arba įsižeidus,
kad Šleževičius jį, pirmąjį valstybės žmogų, apeina ant kiek-
vieno posūkio, dar būtų galima Brazauską pateisinti: pyktis


- žmogiškas jausmas, taurus pyktis - didelė dorybė, bet kai
jis, turėdamas visas galimybes vėl tapti Prezidentu ir pra-
tęsti taip gražiai pradėtą LDDP darbą, tik dėl asmeninių pa-
skatų vėliau pasirinko premjero postą, visos jo užmačios pa-
sidarė per daug aiškios. Mokyti vieną konkurentą visų rin-
kėjų sąskaita ir, neįvykdžius jiems nė vieno pažado, vėl lįsti
žmonėms į akis, kad, girdi, ketverius metus pailsėjęs vėl su-
grįžtu gelbėti Lietuvos, gali tik gerai pasitreniravęs filiste-
ris, turintis begėdiškas kiniečio akis su aklinais užtrauktu-
kais.

Kai visi LDDP frakcijos nariai, tarp jų ir Č.Juršėnas, nu-
balsavo prieš A.šleževičiaus atsistatydinimą, prasidėjo ne-
girdėtas tos partijos griovimas. Neva nuo „eldėdėpeškių"
nepriklausantis Prezidentas, pasitelkęs Č.Juršėną, A.Sad-
kauską ir A.Salamakiną, kvietėsi po vieną frakcijos narį ir
įkalbinėjo juos nevykdyti bendro nutarimo ir balsuoti prieš
partijos pirmininką. Į darbą buvo paleistas visas nesąmonių
arsenalas ir netgi prižadėtos naujos portfelių dalybos. Tik
tokiems tikslams jiems ir tereikėjo prisitaikėlių. Partijos pro-
gramai ištikimų žmonių jie neišjudino. Ir visa tai buvo daro-
ma tik likus pusei metų iki LDDP kadencijos pabaigos! Taip
buvo įkalbėti 26 frakcijos nariai, kurie labai „vieningai" kar-
tu su landsbergininkais pabalsavo už savo žlugimą.

Dar sykį pasireiškė „Juodojo scenarijaus" prognozės apie
priešingų politinių grupuočių interesų sutapimą. Kulmina-
ciją pasiekė Juršėno ir Landsbergio susitarimas:

- Jūs pradėkite, o mes paremsim.

Kaip rašė vienas rinkėjas, LDDP vadovai ne išvalė, bet tie-
siog išlaižė konservatoriams kelią dar kartą sugrįžti į valdžią
ir nuvesti mus visus į „Viljamso" baudžiavą. O pats Juršėnas,
išgirdęs, kad ir pralaimėjęs A.šleževičius neatsisakys partijos
pinnininko posto, nepasigėdino pas jį nuvykti ir pakaulinti
tos laimės lyg kokio ubago labdaros, girdi, tu, Adolfai, jau
viską turi, tu - jaunas, dar daug ko pasieksi, o mane spiria
metai, todėl būk geras ir atlaisvink man tą postą...


Tame lietuviško baudžiauninko poelgyje - visas Č.Juršė-
no dvasinis užtaisas. Negalėdamas peršokti politinio gyve-
nimo gerokai kilstelėtos kartelės, jis prašliaužė po ja ant pil-
vo ir ištempė įklimpusį A.Brazausko karutį: abu gerokai iš-
simėšlino, bet abu liko laimingi. Ir išdrįsk po to nukakti pas
nukentėjusįjį, pridergti prie durų ir paprašyti popieriaus tam
tikrai vietai pasišluostyti!..

Supratęs su kuo susidėjo, A.Šleževičius vyriškai trenkė
durimis ir Strasbūre įrodė savo nekaltumą. Jo naudai pri-
teistą baudą turėtų sumokėti ne mokesčių mokėtojai, o visą
košę užmaišęs Prezidentas, bet už kokius „šašus" tada re-
montuosi „Draugystės" viešbutį ir atsiteisi su gausiais savo
priverstinių vedybų pabroliais paparaciais?

Bet juokus į šalį. Nujausdamas tokią baigtį, išėjau tada į
Seimo tribūną ir perspėjau, kas yra A.Brazauskas, bet po
visiško landsbergininkų kracho žmonės vėl pasirinko jį, kaip
mažesniąja iš dviejų mus užgriuvusių blogybių. Tam, kad
skaitytojas būtų tikresnis ir nepamanytų, jog po įvykusių
muštynių vis dar mojuoju lazda, pacituosiu tą kalbelę visą:

„Garbingieji Seimo nariai, šiandien mes esame vienų ir
tų pačių užsakovų sumanyto politinio farso liudininkai. Bet
koks mūsų priimtas sprendimas, manau, neišryškins jokios
realios tiesos. Tą darbą turės atlikti istorikai. Šioje salėje lai-
mėtojų nebus, o pralaimės visa šiaip taip iš didžiulės griū-
ties besikapanojanti Lietuva.

Neatsakingi, savanaudiški kelių politinių grupuočių
veiksmai supriešino ir savo skubotais veiksmais įvarė du
vienas kitą papildžiusius, talentingus ir tautos pasirinktus
žmones į tuščių, beverčių politinių ambicijų prišniaukštą
kampą, iš kurio išeitis tiktai viena - naujas valstybės nuos-
mukis ir netvarka.

Aš noriu paklausti jų abiejų, kokiu būdu, gavę iš rinkėjų
absoliučią daugumą Seime, turėję galimybę suformuoti veik-
lią, dalykišką ir Darbo partijos idėjoms palankią vyriausy-
bę, jūs jos atsisakėt? Kas davė jums tokią teisę, vardan kokio


tikslo, turtų ar asmeninių ambicijų jūs atmetėt daugumos
valią, jos meilę bei palankumą ir pataikaudami nieko nega-
vot iš jiems priešingos, įtūžusios ir valdžią praradusios ma-
žumos?

Kodėl vienas tik užsimaskavot Konstitucijoje numatytu
apolitiškumu, o praktikoje, pritrūkęs politinės valios, subūrėt
apie save rinkėjų atmestus savanaudžius ir atvirai darbo žmo-
gui priešingus žmones? Juk toks pasirinkimas neatėjo savai-
me. Tai ilgametė, tiksliai neapibrėžtos ir nesavarankiškos pu-
siau politbiuro, pusiau gero dėdės veiklos loginė tąsa.

Ir kodėl antrasis, surinkęs apie save tokį didelį neva iš-
mintingų praktikų ir politologų būrį, taip ilgai taikstėtės su
Prezidento nevykusios ir Darbo partijos idėjoms priešiškos
aplinkos mums primesta politinio merdėjimo taktika? Atsi-
sakydami rinkiminės programos ir netesėdami pačių rea-
liausių pažadų rinkėjams, mes praktiškai praradome socia-
linę bazę ir mus vienijančią idėją, kurių niekada neįstengs
pakeisti jokiais autoritetais, tuo labiau abejotinais. Kai ši ele-
mentari taisyklė pagaliau išryškėjo visu savo gražumu, mes
rinkėjams tapome nereikalingi.

Gerbiamieji Seimo nariai ir kairėje, ir dešinėje, nejaugi
jūs iki šiol nesuvokiat, kad visus tuos trejus metus mes gy-
venome tik dėl vienokios ar kitokios valdžios užgaidų ir dir-
bome tik valdžiai, giliau nesusimąstydami ir labai miglotai
suprasdami, kam dirba ir kam tarnauja ji?

Jau kuris laikas mes nieko nebeginam, todėl nuolat turi-
me gintis patys tame beprasmiškame tarpusavio kare.

Tai politinis absurdas, gimdantis grupinius interesus, tei-
sinį nihilizmą, korupciją, betikslį biudžeto ir valstybinio turto
švaistymą bei plikbajorišką paradinį militarizmą. Kaip ne-
būtų skaudu, tačiau privalome prisipažinti, kad dauguma
sąžiningų ir dorų Seimo narių ne be piktos savo lyderių va-
lios ir jų apsupties tapome to negražaus ir savanaudiško žai-
dimo įkaitais.

Štai kodėl mes visi kartu niekaip negalėjome tomis pik-


tybinėmis ligomis visuomenę apkrėtusio landsbergizmo pa-
statyti į vietą, nes jau susirgome patys.

Per trejus bendro darbo metus kiekvienas blaiviau mąs-
tantis politikas ne sykį turėjo progos įsitikinti, kad eilinis be-
tikslis kėdžių perstumdymas valstybei nieko neduoda. Ne-
turėdama aiškesnės, teorija ir praktika pagrįstos, mūsų rin-
kėjus ginančius politinės, ekonominės, teisinės ir gynybinės
programos, jokia partija, jokia frakcija normaliai egzistuoti
negali. Kiekvieną mūsų rietenose gimdomą įstatymą diktuoja
tik ši diena be jokios perspektyvos ateičiai. Toks nuolatinis
ankstesnės ar dabartinės valdžios padarytų klaidų lopymas
įstatymais jau pradeda ribotis su sąžinės ir asmeninių įsiti-
kinimų prievartavimu.

Lietuvos nenaudai kartojasi antrasis V.Landsbergio ir
K.Prunskienės, o dabar A.Brazausko ir A.Šleževičiaus su-
priešinimo scenarijus. Kieno jis paruoštas ir kam jis naudin-
gas, nesunku suprasti.

Kadangi iš dviejų susiginčijusių ar vienas kito nesupra-
tusių žmonių kaltesnis yra tas, kuris yra protingesnis, arba
tas, kuris yra visuomenės iškeltas į didesnį postą bei turintis
viršesnę valdžios galią, todėl kreipiuosi į jus, Prezidente, ir
primenu Jums vadinamąjį Robespjero dėsnį, kurį kažkada,
pakviestas į M.Gorbačiovo tarybą, pasakiau jam prieš tele-
vizijos kamerą:

„Žmogus, pradėjęs bet kokią reformą arba revoliuciją ir
nepajėgdamas tų procesų suvaldyti, labai greitai suabejoja
savo tiesomis, ima blaškytis ir pradeda ieškoti vis naujų jį
remiančių kolaborantų, pataikūnų ir favoritų, kol pagaliau
pats tampa jų auka."

Labai norėčiau būti neteisus, tačiau tokio likimo dar ne-
pavyko išvengti nė vienam tvirtos nuostatos neturinčiam po-
litikui. Manau, to neišvengsite ir jūs, pone Algirdai."

Po tos kalbos A.Brazauskas nustojo su manimi sveikin-
tis. Jo valia. Kiekvienas žmogus elgiasi pagal savo sugedi-
mo lygį. Jis nustojo sveikintis, o dešimtys deputatų, minist-


rų ir šiaip veikėjų už tą kalbą spaudė man ranką, dėkojo,
ieškojo pažinties. Toks, matyt, žmonių draugavimo dėsnis:
vienus prarandi, kitus atrandi. Mane jaudino kas kita. Tas
žmogus dar iki šiol nenori arba negali suprasti, kad veikiant
kolektyviai ir jis privalo dalį savo asmeninių interesų paau-
koti kitiems, kad kiekvienas artimesnis bičiulis gali ir priva-
lo jam pateikti neapmokėtas sąskaitas bei paprašyti šiokios
tokios ataskaitos už šūsnis netesėtų pažadų, ne vien tiktai
nuolat vykdyti jo abejotinus nurodymus.

Pamenu, kai Aukščiausioje Taryboje nusivylę jo neveik-
lumu daugelis LKP remtų deputatų perbėgo į Landsbergio
pusę, Algirdas atrodė gana apgailėtinai.

- Trenksiu viską ir išeisiu po velnių, - grasinosi iš nevil-
ties, pats ją susikūręs.

Manęs rinkimuose tu nerėmei, susiradai patogesnių, - šir-
dyje kirbėjo mažytis kerštas, - tai ko dabar aimanuoji, ko
blaškais? - Norėjau atsilyginti tuo pačiu, bet greitai savo pyktį
nuspaudžiau, nes supratau, kad už mūsų nugarų stovi tūks-
tančiai mumis patikėjusių žmonių ir laukia nesulaukia ko-
kios nors teigiamos mūsų veiklos.

Paskubomis parašiau satyrinę apysaką „Abrakadabra"
ir savo pinigais parėmiau partiją, kuri išgyveno varganas
dienas. Mums ištikimi darbuotojai dirbo be algų. Landsber-
gis ir jo šutvė bankuose uždarė mūsų sąskaitas, atėmė pa-
talpas, išlaužę garažus, rekvizavo mašinas ir mums sekti prie
VRM įkūrė kontržvalgybos skyrių su Henriku Margeniu prie-
kyje. Ir štai iš tų sekėjų sužinau, kad A.Brazauskas ir LKP
ūkvedis A.Navickas per „Tauro" banką plauna partinius pi-
nigus. Jie su Tauro banko Kauno filialu sudarė keliolika su-
tarčių ir asmeniškai iš jo pasiėmė apie 50000 dolerių. Po kiek-
viena sutartimi, rašyta Navicko ranka, yra paties Alfonso,
jo žmonos, Brazausko, kai kurių jo šeimos narių bei gimi-
naičių parašai. Jie sutvirtinti banko valdytojo Liuišaičio pa-
rašais ir antspaudu.

Kiek vėliau A.Navickas su savo bičiuliu Romu Marcin-


kevičiumi įkuria naftos produktais spekuliuojančią firmą
„Romaras" ir paprašo A.Brazausko ją atleisti nuo mokesčių,
kadangi bendrovė iš savo pelno statanti mažeikiečiams se-
nelių namus. Mokesčiai sumažinami, bendrovė klesti... Štai
tada pirmą kartą mūsų krašte pasirodo ir lietuviškojo Aust-
ralijos biznieriaus Juozo Petraičio ausys.

Dabar jis rašo, kad A.Navickas iš jo pasiskolinęs pusę
milijono dolerių. Galbūt, tačiau Navickas niekada nebūtų
išdrįsęs prašyti tokios sumos, o Petraitis jos niekada nebūtų
davęs, jeigu už jų nugaros nebūtų buvę jokio patikimo ga-
ranto. Senelių namų statyba pasirodė grynas blefas, garan-
tas susvyravo ir uždraudė A.Navickui pasirodyti preziden-
tūroje, R.Marcinkevičius nusipirko Niujorke didžiulį namą
ir išnyko iš mūsų padangės, A.Navicku susirūpina proku-
ratūra, „Romaro" bendrovė žlunga... Už tai atsiranda ke-
lios J.Petraičio firmos ir paskutinis jo pareiškimas: „Bet ir
jūs, ponai, esate šilti". Po to jis galantiškai skaitytojui palie-
ka išspręsti, kas tas dabartinės Seimo kadencijos narys... Taip
sakant, sumėto pėdas, nes puikiai žino, kad jo reikia ieškoti
Vyriausybėje.

Pačioje A.Navicko veiklos pradžioje maniau, kad tai yra
giliai užslėpta provokacija, bet pasitaręs su draugais, nu-
sprendžiau, kad gal ir gerai vyrai daro, nes vis tiek Land-
sbergis viską atims, o kokiu nors būdu užslėptos sumos gal
kaip nors išliks bendram labui. Tada visuose mūsų susirin-
kimuose ėmiau raginti Brazauską ir kitus kolegas, kad to-
kiomis sąlygomis mes privalome pasiskelbti opozicine par-
tija, kad kito kelio mums nebėra, kad nusivylę mūsų neveik-
lumu ir net įtardami kolaboravimu su dešiniaisiais, partiją
masiškai palieka dori, mums prijaučiantys žmonės. Mūsų
partija praktiškai pastatyta už įstatymo ribų ir, būdami to-
kioje padėtyje, mes dar bandome bendradarbiauti su land-
sbergininkais. Kažkoks mazochistinis absurdas!

Kilo didžiuliai „teoriniai" ginčai, prieštaravimai, kad, per-
ėję į opoziciją, mes isduosim nepriklausomybę. Labiausiai


tam priešinosi mūsų ideologinis sekretorius J.V.Paleckis. Jis
net sukūrė tokią teoriją:

-  Vadintis opozicija dar per anksti. Lietuvių tauta tam
nepasiruošus. Ji nuo 1926 neturi jokios opozicijos ir dar ilgai
neturės.

- Justai, kur mokeisi diplomatijos istorijos? - pasišaipiau
iš jo. - Už kokią poziciją tavo tėvas sėdėjo kalėjime? Juk tai
landsberginis šyvo drimelio sapaliavimas.

- Jūs už tai turėsit kada nors atsiprašyti, - labai supykęs,
atsakė diplomatas.

O kai LDDP pasiskelbė esanti opozicinė partija, pačiu sun-
kiausiu jai metu tas diplomatinės minties mamutas perbėgo
pas socialdemokratus, atvirai rėmusius Landsbergį. Verkiant
reikėjo įrodyti, kad tai - nupirktas melas, kad tai - aiški,
kasdieną vis didėjanti išdavystė, pasišovusi parduoti savo
draugus. Tokiomis aplinkybėmis ir užgimė laikraštis „Opo-
zicija", kaip atsvara, kaip paskutinis koziris, kuris kiekvie-
name puslapyje už sudavatkėjusią D.Šniuko „Tiesą" šaukė:

- Žmonės, jei mirtinai reikia, todėl ir galima! Niekas ne-
atsitiks nei drąsiems, nei bailiems. Na, pagąsdins prokura-
tūra, paerzeliuos teismuose, tačiau skaudžiau įkąsti nepa-
jėgs. Ne tie laikai. Oponuokite, burkitės, nepasiduokite pju-
domi ir varu varomi į neobolševikinį getą!..

Su ta idėja nuėjau pas A.Brazauską.

- Pabandyk. Tai šaunu, aš padėsiu kuo tiktai galėsiu. Tai-
kiai jie mums patylomis užsmaugs.

Pradžioje viskas vyko kuo puikiausiai, mes pasiekėm net
40000 egzempliorių tiražą. Žmonės laikraštį graibstyte graibs-
tė ir džiaugėsi, kad pasibaigė pilietinė mankurtystė.

Tačiau V.Tomkus už kažkokias neva skolas, kurių nebu-
vo, neperspėjęs užsakovų, nustojo spausdinti laikraštį, o į
akis pasijuokė:

- Kodėl turiu remti savo konkurentus?

Mes nepasidavėm. Įlindau į skolas, nurengiau šeimą, bet
„Opozicijos" leidybą atkūrėm, o LDDP mums nenumetė nė


grašio. Dar daugiau, iš baimės mums buvo netgi atsakytos
patalpos LDDP būstinėje.

- Kaip jūs drįstate paskelbti mūsų adresą?! Jūs norit, kad
mums langus išdaužytų? - putojo V.Beriozovas.

- Mums gėda, kad iš viso yra toks laikraštis, - antrino
didysis politbėdologas A.Kunčinas ir atėmė raktus.

Mes antrą kartą turėjome nusirengti ir perkelti redakciją į
vandentiekio sargo būdelę. Nubėgau pagalbos pas Brazauską.

- Aš nieko nežinau, - atsakė jis, - tvarkykitės patys.
Taip įsisiūbavo žūtbūtinė kova - kas ateis į valdžią? O tie

du LDDP šventakupriai - Vladas Drebutis ir Algis Karoso
š.. .kamštis - susirūpino dviem langais. Kas tai: fantastika ar
tikrosios pseudoveikėjų vizitinės kortelės? Bėda ta, kad pas
mus pradėjo eiti žmonės. Jie atsigavo, atkuto, ėmė atviriau
šnekėti. Mūsų pavyzdžiu pasekė kai kurie kiti laikraščiai,
prasidėjo visuotinė ataka prieš landsbergizmą, įvariusi me-
siją ir jo kliką į „parlamentinę rezistenciją". Rinkimai buvo
nulemti, o Brazauskas vis drebėjo:

- Kad tik išrinktų kokius trisdešimt mūsų deputatų, - ir
suvažiavime pristatė 35 žmonių sąrašą.

- Ką jūs darot? - kelis kartus ėjau į tribūną. - Vien tik dėl
to, kad Landsbergis iškėlė šimtą vieną, mes privalome iškel-
ti keliais daugiau. - Vargais negalais surinkom 75 žmones.
Karosas užrašė pusę savo katedros, Jaskelevičius susikvietę
visus savo ekonomistus, prikalbėjau ir aš kelis rašytojus. Ir
vis viena sąrašo pritrūkom. Kelias vietas teko atiduoti ki-
toms partijoms.

Kaltų nebuvo. Kalčiausias pasirodė rinkimams vadova-
vęs G.Kirkilas. Ant jo Brazauskas ir nuleido visą pyktį:

- Priskreto kaip šašas ir negaliu atsikratyti.

Bet pergalė yra pergalė. Laimėjusieji niekada neanalizuoja
savo klaidų, tačiau mane prispaudė finansų revizoriai, to-
dėl atėjau pas pirmininką ne tik pasidžiaugti laimėtais rin-
kimais:

- Ką darysim su „Opozicija"?


- Mes laimėjom, todėl laikraštį gali uždaryti. Jis mums
nebereikalingas.

- Gal ir taip... Bet aš nurengiau šeimą, pats gerokai įsi-
skolinau...

-  Negi tu pas mus atėjai uždarbiauti? - tuo sakiniu jis
mane nokautavo.

- Bet partija turi pinigų ir galėtų padengti kai kurias skolas.

- Ką?.. Jau ir tau parūpo partiniai pinigai?

Gavęs per snukį, vėl prisiminiau V.Navicko ranka rašy-
tas sutartis. Pasirodė, kad Tauro banko Kauno skyriaus val-
dytojas, pasirašęs ir antspaudais patvirtinęs tas sutartis, už-
darytas į beprotnamį, kad partijos pinigai kažkur išnyko,
kad V.Navickas pasistatė iš dviejų namų sublokuotą dvarą
ir kad Brazauskas apie tai nieko nežino. „Vsio zakono", -
pasiteisino jis. Tą temą nusitvėrė „Respublika" ir paleido į
pasaulį kelis straipsnius bendru pavadinimu „Klanas".

Taip ir būčiau likęs kvailio vietoje, „pasakų rašinėtoju",
kaip išsireiškė supykęs Algirdas, jeigu ne laimingas atsitik-
tinumas. Kai savo juodą darbą atlikęs H.Margenis tapo Land-
sbergiui nebereikalingas, jis labai greitai nusileido į dugną ir
ėmė pardavinėti kontržvalgybos archyvą. Dalį tų dokumentų
nusipirkau ir aš. Beveik visas brazauskinių sutarčių kopijas.
Jeigu po šios knygos prispaus kokios bėdos, turėsiu ką pa-
dėti ant stalo. Tada apie tai ir pagalvot bijojau.

Mane iškvietė Brazauskas.

- Tu laimėjai pirmam rate, net už mane surinkai daugiau
balsų, - pajutau jo balse kažkokią negerą gaidelę, bet neat-
kreipiau dėmesio. - Reiktų padėti Marijampolėje tokiam šau-
niam vyrukui su gražiais ūsais.

- Bajorui?

- Teisingai. Reikia padaryti viską, kad tas karjeristas ir
išdavikas Romas Gudaitis jokiu būdu nepatektų į Seimą. Ma-
rijampolės mieste antrajame rate bolotiruosis K.Bobelis ir
J.Paleckis. Viską darykit, kad ir tas perbėgėlis niekur nepra-
eitų. Jis labai norėjo tapti užsienio reikalų ministru ir iš anksto


susitarė su Landsbergiu, bet tas jį „išdūrė", girdi, per vėlai
padėjai LDDP partinį bilietą. Tu pasirodei teisus.

Antrą kartą jis tą patį priesaką pakartojo girdint Arvy-
dui Bajorui. Man asmeniškai J.Paleckis nieko pikto nepada-
rė. Aš labai gražiai draugavau su jo tėvu ir mama, bet politi-
nėj kovoj draugų nėra. Nuvykęs į Marijampolę, susirinkau
visus davinius, kur pirmajame rate labiausiai prakišo A.Ba-
joras. Į tas vietas ir sutarėm važiuoti. Sunkiausiai atrodė
Liudvinavas, kuriame visados jausdavausi lyg namuose kar-
tu su visais K.Borutos giminaičiais iš Kulokų ir aplinkinių
kaimų. Nuo ten ir prasidėjo perversmas Bajoro naudai, nors
ir pats Arvydas buvo pakankamai guvus ir supratingas. Pa-
dirbėjom mes ir K.Bobelio naudai, o pabaigoje susitikom jo
namuose. A.Brazauskas mums už tai padėkojo.

Po kiek laiko prezidentūroje mudu, du „nugalėtojai", su-
tikome J.Paleckį ir paklausėme, ką jis čia veikia? Justas atsa-
kė, kad yra Prezidento patarėjas užsienio reikalams, o ant-
rasis „išdavikas" R.Gudaitis ne be pasididžiavimo pasigy-
rė, kad yra paskirtas patarėju kultūros klausimais.

Jaučiausi kaip pamazgomis apipiltas, o Bajoras, neįpra-
tęs prie tokių Brazausko divertismentų, tik žiopčiojo ir ne-
surado žodžių. Kai progai pasitaikius apie tai užsiminiau
Prezidentui, jis nė nemirktelėjęs atsakė:

- Jūs visi sulindot į Seimą, o aš neturiu iš kur paimti žmo-
nių.

Pabrėžiu - sulindot! Tarsi jis be to mūsų „sulindimo" bū-
tų ko nors pasiekęs vienas, jau nekalbant apie tai, kokią di-
džiulę įtaką prezidentūroje turėjo tie du berniukai griaunant
LDDP iš vidaus. Štai kokiu būdu Brazauskas perka savo ge-
rumą. Pasakykit Paleckiui arba Gudaičiui, kad jis negeras...
Jie supyks, būtinai jį pašlovins ir ne be pagrindo pasakys,
kad ne Brazauskas, o mudu su Bajoru esame nepraustasnu-
kės kiaulės.

Toks jo darbo stilius. Bet kai ant vieno supykęs AMB ėmė
siautėti prieš visus, kai jis, pakaušęs ir mėgdžiodamas P.Griš-


kevičių, medžioklėje netoli Panevėžio atvirai ėmė sapalioti,
kad nebelaikys nei A.Šleževičiaus, nei R. Vaitekūno, neva ren-
kančių prieš jį kompromituojančią medžiagą, galutinai įsiti-
kinau, kad dar neįsibėgėję mes pasukom į gėdingą pralai-
mėjimą.

Specialiai prieš A.Brazauską nereikia rinkti tokios me-
džiagos. Jis taip suįžūlėjo, kad ne vienoje Kauno, Vilniaus ar
Mažeikių stambaus biznio veikėjų byloje išlenda jo, paties
neliečiamiausio Lietuvos liokajaus, arba jo gausių giminai-
čių ausys. Ant to kabliuko ir užkibo J.Bernatonis. Jo sukeltas
skandalas beveik žodis žodin atitinka jau minėtus absurdo
scenarijus. Pirma sukeliamas didžiulis triukšmas, o paskui
skubiai ieškoma preteksto atsikratyti nereikalingo arba ne-
parankaus žmogaus.

V.Grigaravičius, kaip ir R.Vaitekūnas, įvedė policijoje
tvarką, pakėlė jos prestižą, susigrąžino į darbą gabius kri-
minalistus, bet prie jų surinkto duomenų banko neprileido
J.Bernatonio pakištų žmonių, todėl jam ir buvo pasiūlyta at-
sistatydinti, bet tas ėmė ir pasipriešino: "Nepakeičiamų nė-
ra. Aš išeisiu, bet pirma tiksliai pasakykit - už ką?"

Buvo skubiai pradėta ieškoti preteksto. J.Bernatonio ir
J.Liaudansko iniciatyva imtas sekti pats V.Grigaravičius. In-
trigų medžiaga kaupėsi. Ji tapo nebevaldoma. Ir štai atsira-
do išeitis: kai kurie policijos darbuotojai iš smalsumo arba
ieškodami A.Brazausko bendrapavardžių tarnybiniais rei-
kalais pasidomėjo, premjero žodžiais tariant, jo asmenybe
net trylika kartų! Pagal Lenos Lolišvili pranašysčių teoriją ir
praktiką - tai baisus, paties šėtono padiktuotas skaičius, ku-
riam pasitarnavo J.Bernatonio nevalyvumas ir savo darbo
neišmanymas, nes viskas dėjosi ne V.Grigaravičiaus, o pa-
ties ministro panosėje, bet jeigu taip reikia vadui - tada pir-
myn...

Tačiau reikia gerai pažinti ir patį Juozą Bernatonį. Tai iki
nuobodybės ištikimas šefo tarnas. Be A.Brazausko leidimo
ar pritarimo jis ne tik generalinio komisaro, bet ir savo kai-


rės ausies neišdrįstų paliesti dešine ranka. Tai žmogus - par-
tinis lokomotyvas. Jis pradeda veikti tik užkeltas ant tam
tikrų bėgių. Tuomet jis pukši, velka sąstatą ir niekada už-
duotos krypties nekeičia. Atbulinio bėgio jis neturi. Norint
pasukti atgal, jį vėl reikia užkelti ant depo rato, apgręžti ir
stumtelėti pirmyn. Tai ir buvo kelis kartus padaryta.

Gevalt, vėl kompromatą renka! Ministras išlenda į tele-
viziją, A.Brazauskas jam tučtuojau pritaria, RPaksas neįsi-
gilina, išmaino komisarą į A.Zuoką ir iš dalies sutinka. Ko
daugiau reikia? Premjeras gąsdina Seimą ir Vyriausybę, jis,
girdi, visiems parodytų tą baisią medžiagą, bet bijo Euro-
pos. Ką jos aukšti valdininkai pamanys apie Lietuvą! Jis kai
kam, bet labai konfidencialiai pateiktų tą mūsų kraštą už-
griuvusią nelaimę, bet geriau - ne, todėl paleidžia naują
priesaiką: "Aš Grigaravičių jau rytoj atleisiu, o penktadienį
nešiu į prezidentūrą teikimą".

Bet pirmą kartą šiek tiek sudemokratėjusioje valdžioje
atsitinka negirdėtas dalykas - sustreikuoja ministrai. Tada
pasipila aimanos, pats Premjeras išeina į televiziją ir po penk-
tos taurelės, nes šeštąją, matyt, atėmė Č.Juršėnas, pateikia
naują kaltinimą: "Grigaravičius, kaip komisaras, geras, aš
jam pretenzijų neturiu, bet jį išdūrė politikai". Visų pirma,
jis pats.

Sudaroma Seimo komisija. Ji nieko neranda. Reikia gel-
bėtis pačiam ir gelbėti Bernatonį, bet tas neapsuktas pukši,
didina greitį ir krypties nė už ką negali pakeisti. Skundikas
J.Liaudanskas atestuoja savo skundžiamąjį, pažemina jį pa-
reigose, o ministras, dar kartą apsiuostęs prezidentūroje,
nušalina V.Grigaravičių nuo pareigų. Teisiniu požiūriu tai -
Bimbambulos -protektorato vertas sprendimas. Visiška kon-
fūzija. Ministrui reikia dingti, bet persistengia neišmanėlis
J.Liaudanskas ir pasigarsina, kad jis apie viską daugiau žino
už patį Bernatonį. Paskui lyg netyčia "užtepa" tą pasiprieši-
nimą sukėlusiam A.Paulauskui...

J.Liaudanską ima ginti dar nepaskirtas ministru V.Bulo-


vas. Jei J.Bernatonį išdrįsau visai pelnytai sulyginti su gar-
vežiu, tai Bulovas joks lokomotyvas, tai greičiau prie garo
mašinos prikabintas tenderis, pakrautas smulkia politine an-
glimi ir pripiltas drumzlino konjunktūrinio vandens. Tokių
trintukų ir reikia A.Brazauskui, tada jo rankos laisvos, tuo
labiau, kad atsiranda naujas pretekstas: tas žmogus, kažka-
da jo čia pastatytas, jau juokino visą ministeriją net aštuonis
mėnesius.

Bet, kas svarbiausia, tą absurdo komediją stebėti į gatves
išeina tūkstančiai vis sunkiau apgaunamų piliečių. Jie pro-
testuoja prieš tokią baisią, valstybę griaunančią savivalę. Re-
ferendumas dėl stojimo į Europos Sąjungą pakimba ore. Ta-
da A.Brazauskas vėl prisilipdo Mykolo arkangelo sparnus
ir netikėtai sutaiko "kovojančias puses". Jis bando savo ky-
šančias ausis paslėpti Senio Besmegenio kepurėje, bet vėlu.
Kai R.Paksas pajunta, iš kur kyla svilėsiai ir pradeda varinė-
ti V.Bulovą lyg mokiniuką namų darbų, vėl prireikia Loliš-
vili išminties: "Jeigu nebus V.Bulovo, išnyks ir G.Paviržis"...

Tokių absurdo spektaklių A.Brazauskas yra sukūręs ne
vieną. Jis kaip Napoleonas pirmas įsivelia į mūšį, o paskui
stebi, kas iš to išeis. Kai pralaimi, prieš žmones išsiperka
graudžiomis mergiškomis ašaromis, o po kiek laiko vėl va-
ro savo: aš geras, labai geras, bet manęs niekas nesupran-
ta...

Bet darbas yra darbas. Mudu tada privalėjom nors laiki-
nai susitaikyti. A.Brazauskas man padovanojo savo knygelę
„Lietuviškos skyrybos", ją nuoširdžiai perskaičiau, pasibrau-
kiau ir pasakiau, kad ten daug neteisybės, sumaišytos datos
ir net veikėjai. Vietoj manęs jis daug kur įrašęs Landsbergį,
Paleckį, Šepetį...

Algirdas pasižiūrėjo į mane atviru mergišku žvilgsniu,
nusijuokė ir be jokio širdies graužimo atsakė:

- Ne aš ją rašiau, Žukas.

Bet, pasirodo, ir čia suklydo. Tą knygą iš A.Brazausko
audiokasečių parašė du „Politikos" leidyklos žurnalistai.


Štai tau, boba, ir devintinės!.. Ne aš! Jo audiokasetės, jo
portretas, jo parašas, o jis net nežino, kas ten parašyta. Ar
tai ne fantastika? Rašytojas nenormalus, jis nesupranta ar-
tistinės savo bičiulio arogancijos, - gali pasakyti skaitytojas,
bet kai priminsiu, jog Brežnevas taip pat ilgai nežinojo, kad
jis parašė atsiminimų trilogiją „Mažoji žemė", kol jam apie
tai nepasakė M.Suslovas, pasidarys šiek tiek liūdniau. Nie-
ko naujo šiame pasaulyje nėra. Svarbu kam nors pradėti ko-
kią nors nesąmonę, kuri liaudyje tučtuojau apsiverčia ir pa-
virsta skaudžiu anekdotu, girdi, Brežnevas jau buvo numi-
ręs, o politinis biuras dar tris paras slėpė nuo jo tą baisią
naujieną...

- Ne aš rašiau, Žukas...

Ar galima po šios išpažinties iš to žmogaus tikėtis nuo-
širdžių atsiminimų? Kaip reikės, taip ir bus, o jis ir toliau
veiks šalia tų atsiminimų, bet tiktai taip, kaip jam ir kitiems
„bendraautoriams" atrodys gražiau ir patogiau. O kuo jis
blogesnis už Landsbergį, kurio istorija taip pat iš anksto pa-
rašyta?

Kai gindamas ministrą R.Vaitekūną atsistatydinau ir aš,
Brazauskas netikėtai pritarė, kad Nacionalinio saugumo ko-
miteto pirmininku būtų tas pats A.Ivaškevičius, kuris užra-
šė jo slaptą kalbą ir pardavė spaudai, dėl kurio Prezidentas
pusantrų metų spaudė mane į kampą: kada jūs tą niekšą
išvysit iš partijos?

- Už kokius nuopelnus? - Gynybos taryboj paklausė ma-
no kolegos.

- Nepatogu, gaila vyro, dar gali supykti.

Panašių, nieko nepateisinamų žaidimų žmonių likimais
galima prirašyti begales, bet ateina laikas ir pamąstyti, o kas
gi vertė pirmąjį respublikos žmogų taip negarbingai elgtis?
Įgimtas nepastovumas? Baimė? Užmaršumas? Arogancija
ar tik sava apčiuopiama nauda?

Bevartydamas užrašus ir savo pastabas ant įvairiausių


dokumentų, priėjau išvados: tai permainingai nuoširdus ir
suktas, dažnai ašarą išspaudžiantis aktorius, dar nuoširdžiau
įtikinėjęs, kad jis - nepamainomas, tautos išrinktas tikrasis
katalikas, sąžiningai vaidinantis iš anksto numatytame sce-
narijuje savo vaidmenį. Šišo pagautas ir gerai įsijautęs į kie-
no nors pakištą idėją, Brazauskas praktinėje veikloje ir san-
tykiuose su savo kolegomis tampa nenuspėjamas
„aparatčikas", sprendžiantis visas problemas tik taip, kad
jos kuo mažiausiai pakenktų jam arba duotų kuo didesnės
apčiuopiamos naudos.

Ne kartą visa tai žmogiškai pasvėręs ir persigalvojęs, ban-
dydavau jį pateisinti: gal jis iš tikro, kaip tikras džentelme-
nas, viską atleido ir J.Paleckiui, ir R.Gudaičiui, ir A.Ivaške-
vičiui?

Bet kodėl tada jis savo šlovei padidinti pasinaudojo ma-
no ir A.Bajoro nešlove? Kodėl su purvais sumaišė tokias švie-
sias asmenybes, kaip R.Vaitekūnas, A.Šleževičius, V.Eino-
rius, kodėl, besiruošdamas į Izraelį, visus išbėgusius žydų
rašytojus apdalino ordinais, o čia pat, po nosimi, mūsų par-
tijos valdybos narį J.Avyžių, švenčiantį savo 75 gimtadienį
net pasveikinti užmiršo? Tai buvo tik spėliojimai, nes kita
įvykių grandinė pasirodė dar šlykštesnė. Jis pradėjo visiškai
nesiskaityti su savo buvusiais bendradarbiais ir jį į valdžią
iškėlusiais žmonėmis, jis ėmė koneveikti partijos bendražy-
gius ir ištikimus bičiulius, o vietoj jų save apsupo visokiais
perėjūnais, pradedant lietuvius girdančiu Benu Gudeliu ir
baigiant policijoj pasitreniravusiu gribšiumi Jonu Urka, ku-
rį, finansinį beraštį, į Lietuvos banko tarybą įkišo savo spe-
cialiu dekretu. Paskui prasidėjo bankų griuvimo epocha ir
didžiulių, niekuo nepateisinamų paskolų švaistymas į kairę
ir dešinę. Visa tai organizavo gausūs Lito komiteto pirmi-
ninko A.Brazausko draugeliai, kaip vėliau paaiškėjo „jam
nieko nežinant".

- Ne aš rašiau, Žukas...


Dabar Brazauskas virkauja, kad neturi su kuo dirbti, kad
reikia remtis liberalais. Girdi, jis teikia protingus ir gerus
įstatymus, kad daug kas to nesupranta ir priešinasi jo tau-
riai misijai. Kaip visa tai panašu į jau minėtąjį nuo žemės
atitrukusį dievuką Robespjerą, kai slūgstant revoliucijos ban-
gai jis kreipėsi į Konventą ir pareiškė: „Kas gi čia darosi?
Prancūzai turi respubliką, tačiau reikalauja duonos. Tiktai
tironai dalina duoną savo pavaldiniams. Konstitucija pran-
cūzams gali duoti tik laisvę..."

Teisingai, juk ir Algirdas-Mykolas atėjo tik gelbėti Lietu-
vą, o ne dalinti duonos. Be to, jis nieko nežinojo, kol įsiutę
valstiečiai jam apie tai priminė mėšlo krūvomis užblokavę
kelius...

- Ne aš tuos runkelius sėjau, Kristinaitis...


PASIŠIENAVIMAI

- Pamokytas kvailys - sugadintas žmogus,

jis nepritampa nei prie kvailių,

nei prie protingų, jis nieko neišmano,

todėl lenda į valdžią mokyti kitų.

B.Rupeika

Benai, o ką tokie valdžios vyrai veiktų,

jei mus staiga okupuotų Izraelis?

- Jie vienas per kitą veržtųsi į sinagogas

ir prašytųsi apipjaustomi.


Rinkimų sistema Lietuvoje nuo pat jos sumanymo iki pri-
imtų įstatymų buvo ir lieka labai ydinga, nužiūrėta nuo sve-
timų valstybių ir mums mažai pažįstamų santvarkų. Ji neat-
liepia nei mūsų tautos tradicijų, nei jos pastangų dalyvauti
valdant valstybę, nei jos teisinio pasiruošimo. Teisūs V.Us-
paskichas ir R.Pavilionis - tai gudriai užslėpta partokrati-
nės diktatūros sistema.

Lietuvoje įvairių partijų narių nepriskaičiuojama net dvie-
jų procentų nuo visų balsavimo teisę turinčių gyventojų. Ka-
dangi tik partijos turi neribojamą teisę kelti savo kandida-
tus į Seimą ir savivaldybes, tai tie du procentai ir primeta
savo valią devyniasdešimt aštuoniems. Tai mažumos dikta-
tūra daugumai, todėl kalbėti apie kokį nors šitos sistemos
demokratiškumą gali tik tie, kurie ja naudojasi savo valdžiai
išlaikyti.

Be to, pusė deputatų renkami pagal partijų sąrašus. Jie
prieš rinkėjus neatsako už nieką, nes yra pavaldūs ir atskai-
tingi tik prieš savo partijų lyderius. Todėl net labiausiai su-
sikompromitavęs prieš liaudį žmogus būtinai pateks į Sei-
mą, jeigu jis įtiks savo partinei valdžiai ir bus įrašytas į par-
tijos sąrašo viršūnę. Todėl Seime ir vegetuoja begalė „amži-
nų" seimūnų, kurie per ketverius rinkimus nė karto nėra
laimėję sąžiningoje kovoje vienmandatėse apygardose.

Kam tokie žmonės tarnauja ir kam jie iš viso reikalingi?
Tai politiniai pastumdėliai, visomis tiesomis ir neteisybėmis
tarnaujantys savo partiniams bosams. Tai jų ruporai, gar-
sintuvai, marionetės, kuriems rinkėjų reikalai yra taip nuto-
lę nuo jų praktinės veiklos, kaip mėnulio šviesa nuo saulės:
šviečia, kaitalioja savo fazes nuo delčios iki pilnaties, bet nie-
ko nešildo.


Rinkiminėse kampanijose rinkėjai mato tik išorę, plaka-
tais ir pažadais išpuoštą fasadą, jiems pakišami patys rim-
čiausi partijų kandidatai, kad jie kaip galima daugiau balsų
surinktų už savo partijos sąrašą, o likusieji jau aptarti iš anks-
to, surikiuoti, sunumeruoti, jiems iš anksto paskirti postai ir
pareigos, padalinti ministrų portfeliai ir Lietuvai atstovau-
jančios pareigybės užsienyje. Todėl per trylika metų niekas
ir nepasikeičia mūsų politiniame gyvenime: tie patys vei-
dai, tie patys pažadai ir tas pats melas rinkėjams. Dauguma
tų veikėjų, kaip jie patys juokauja, eina į rinkimus pasišie-
nauti balsų, pasitikrinti savo akcijų arba prasivėdinti su vie-
tine valdžia ir užsitikrinti jos paramą.

Laimė, kad žmonės jau perprato tą įvairių grupuočių, kla-
nų ir klikų „demokratinį" žaidimą, todėl piliečių vertinime
Seimas užima paskutinę vietą. „Sarkofagas", „belangė",
„durnių laivas" - tai toli gražu ne visas tos įstaigos pravar-
džių arsenalas. Paskutiniai Prezidento rinkimai tapo atvira
komedija, galutinai nuvertinusi ir pačią pareigybę, ir į ją be-
siveržiančius partinius pašlemėkus.

Pats faktas, kad rinkėjai jau nebemato jokio skirtumo tarp
valdančio Prezidento ir populiaraus juokdario, rodo, kur nu-
važiavo visa Lietuvos pseudodemokratija ir kokia iš to nau-
da darbo žmogui. Patį piliečių pasirinkimą lydėjo ne politi-
nės idėjos, ne geresnio gyvenimo siekimas, bet humoru pa-
versta neviltis: „Kaip jūs mums, taip ir mes jums..." Arba:
„Blogiau jau nebebus".

Dabar man lengva ironizuoti šią antidemokratinę visuo-
meninę procedūrą, tačiau buvo dienų, kai į rinkimus ėjau
lyg į šventę, tikėdamas nepaprasta jų galia, veržiaus lyg į
karą už šviesią ateitį ir tautos vienybę, kol pagaliau supra-
tau, kad esu Don Kichotas ir kariauju su vėjo malūnais. Kai
pakruojiečiai mane iškėlė savo kandidatu antrai kadencijai,
turėjau atvirtai jiems prisipažinti:

- Nebenoriu apgaudinėti žmonių. Jūs man nieko blogo
nepadarėte, o aš, vėl patekęs į Seimą, galėsiu tik jums ne-
trukdyti ir neapkartinti jūsų gyvenimo.


Todėl sėdžiu ir rašau. Gal, sakau, nors tokiu būdu ką nors
pakeisiu, tačiau vargu. Kiekvienas reiškinys, matyt, turi pats
išsikovoti savo paskirtį ir prasmę. Jis turi užvaldyti žmones
ir tapti jų savastimi. Rinkėjai turi pasišaukti ir išrinkti savo
deputatais, atkakliai ginančius jų pilietines teises ir žmogiš-
kąjį orumą. Kito kelio ką nors pakeisti jų naudai kol kas
nėra. O jeigu deputatai nutoltų nuo savo rinkėjų ir nesiskai-
tytų su jų reikalavimais, jeigu jie nevykdytų žmonėms duo-
tų pažadų, tučtuojau turi suveikti jų atšaukimo mechaniz-
mas.

Antrą kartą į rinkimus įsivėliau tiksliai žinodamas, kad
jų nelaimėsiu. Viskas prasidėjo pagal normalias taisykles:
Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas pasiūlė mano kandi-
datūrą vienoje iš Sąjungos Tarybos apygardų. Iš įvairių Že-
maitijos kolūkių, darbo kolektyvų ir organizacijų ėmė plaukti
telegramos: mes norime matyti jus savo deputatu, prašome
jūsų sutikimo. Tokių pranešimų mano rankose atsirado per
keturiasdešimt. Dėl viso pikto nuėjau į Sąjūdžio būstinę pa-
sitarti, ką mano apie tai mano draugai per prievartą.

- Kad tavęs niekur nekelia, - atsakė Landsbergis.
Tą patį patvirtino ir A.Čekuolis.

- Nori, eik į mano apygardą, bet tu tenai tikrai prakiši, -
jis jau laikė save laimėjusiu.

- Kodėl turiu eiti į tavo, o tu - į mano, jeigu mane kelia
Žemaitijoje?

- Aš nieko nežinau, - susimėtė didysis Pinkertonas. - Vi-
są informaciją renka A.Kubilius.

Andrius atsinešė sąsiuvinį, dirstelėjo į jį ir labai greitai,
tarsi iškaltą eilėraštį, pasakė:

- Taip, yra du pranešimai iš Skuodo. - Atsakęs ėmė dai-
rytis tai į mane, tai į Landsbergį, laukdamas tolimesnių nu-
rodymų.

Nieko nesakęs priėjau prie jo, ištraukiau iš rankų sąsiu-
vinį ir tvarkingai suliniuotame puslapyje prie mano pavar-
dės registracija buvo sustojusi ties skaičiumi 42. Keliolika
pranešimų daugiau negu kitų kandidatų.


- Andriuk, kaip tau ne ajajai?.. Juk perkūnas gali trinkte-
lėti, - tik tiek įstengiau pasakyti tam tarp mūsų vaikų išau-
gusiam ir doro sakinio nesurezgančiam kaimynui, kurio nie-
kada neapdalinau nei saldainiu, nei geru žodžiu.

- Man taip liepė... - Toliau nebuvo prasmės apie ką nors
šnekėti, todėl nuėjau į paštą ir pagal siuntėjų adresus atsa-
kiau į kiekvieną telegramą:

- Sutinku!

Tai buvo kareivio azartas. Parėjęs namo ėmiau įtikinėti
save, kad bet koks bailys gali puikiai kautis, jeigu yra tikras,
kad kautynes laimės, tačiau surasti tokį didvyrį, kuris turė-
tų drąsos kovoti tuomet, kai yra beveik tikras, kad pralai-
mės, ne taip jau lengvai. Daug yra pergalių, kurios, mano
supratimu, nevertos nė vieno tauraus ir pasišventusio žmo-
gaus pralaimėjimo. Man reikalinga tribūna!.. Ir aš ja pasi-
naudosiu!

Bet kokia kaina. Žmogus gali nusilenkti tokiems niekše-
liams tiktai tada, kai ateis laikas juos pačius pakelti nuo že-
mės.

Keista buvo ir tai, kad jaunasis Kubiliukas lyg permuštas
šunytis pasimeilino ir man:

-  Prieš jus sudaryta agitatorių grupė, kuriai vadovaus
A.Juozaitis...

Pavartykime dabartinę spaudą ir pabandykim išsiaiškinti,
kas šiandien - drąsiausi, kas - protingiausi? Ogi tie, kurie
tai drąsai gavo po labai ilgą leidimą. Todėl jie ir puola visus,
kas jiems tuos leidimus išrašė savo ilgamete kova ir darbu.
Dabar aktyviausi pasidarė tie veikėjai, kurie į Sąjūdį pavėla-
vo maždaug dešimčia metų ir bet kokia kaina nori pavyti ir
pralenkti tuos, kurie jiems išarė pirmas vagas. Stebėdamas
tuos vienadienius drugelius, matyt, iki pat mirties pasilik-
siu senamadiškas ir nepopuliarus: geriau laikinas pralaimė-
jimas negu laikina pergalė. Man rodos, tokiai kovai filosofai
yra sukūrę auksinę taisyklę: apie žmones reikia spręsti ne iš
to, kokios jų pažiūros, bet pagal tai, kuo jie patys pavirsta
kovodami už jas. Kas mano, kad politika ir moralė - nesieti-


ni dalykai, tas niekuomet iki galo nesupras nei vieno, nei
kito: jis bus amoralus politikoje ir stengsis politinėje kovoje
įteisinti bet kokią niekšybę.

Susitikdamas su rinkėjais tada gavau begalę įvairiausių
klausimų, raštelių, laiškų, patarimų ir grasinimų, kuriuos
nepatingėjau ir apibendrinęs suskirsčiau į kelias grupes.

Pirmoji - tai atvirų priešų ir jų suklaidintų žmonių gru-
pė, kuri veikė pagal Sąjūdžio aktyvistų nurodymus. Tai dau-
giausia pagiežingi, pasiligoję ir gyvenimo nuskriausti žmo-
nės. Štai vienas iš tipiškiausių tokio turinio laiškų: „Seniai
jums nerašiau, matyt, ir jūsų nervai pailsėjo, tad dar sykį
primenu, kad tamsta nevertas lietuvio vardo..." O toliau -
kaip nuo kalno: kuo smarkiau lekia, tuo mažiau galvoja. Ki-
tame patriotė jau užpirkusi mišias prie šv. Antano ir davusi
„ubagams almužnos ant cvekelių", kad mane sutrauktų į
krūvą... Prie tokių laiškelių reiktų pridėti ir gausius nakti-
nius skambučius, kai jus prižadina pačiame vidurnaktyje ir
dergia, kol nenutrenki ragelio. O dieną tos patriotės susi-
renka po langais, pakarksi - gėda, gėda! - paskui užsiverčia
sijonus, parodo, kuo galvoja ir, atlikusios „šventą pareigą",,
dar ilgai savo žygdarbį aptaria netolimame pušynėlyje. Tai
organizuotos akcijos. Prieš jas galima bylinėtis.

Kita grupė - šiek tiek savarankiškesnė. Ji pradeda rašyti
laiškelius pagal gautą pavyzdį, o toliau jau varo viską, kas
užeina ant seilės. Nors tie rašteliai atsiųsti iš įvairiausių Lie-
tuvos kampelių ir yra labai panašūs, tačiau kerta skaudžiau-
siai: man kaimynas sakė, viena mokytoja matė, jūsų bendra-
darbis pasakojo... Faktai dažniausiai paimti iš įvairių mano
knygų, perversti aukštyn kojomis ir taip subjauroti, kad dar
ir šiandien šiurpas nukrato.

Trečia grupė - patariančioji. Rašytojau, kas jums pasida-
rė? Nustokite kritikuoti Sąjūdį, sugrįžkite ir mes jus vėl ne-
šiosime ant rankų. Tie žmonės dar ne visai sugadinti, bet
jiems ne pati idėja rūpi. Jie nori būti madingi, daryti taip,
kaip „tėvelis" daro, bet neužtenka kvapo šmeižti, įžeidinėti
ir tyčiotis iš žmogaus.


Ketvirtoji grupė - pritarianti, palaikanti, netikinti jokiais
landsbergininkų prasimanymais ir puikiausiai suprantanti,
jog bet kokia praeitis savo rezultatais visada gyvena dabar-
tyje, o dabartis būtinai gyvuos ateityje. Su tokiais žmonėmis
bendravau, rėmiausi jais ir dabar tebedraugauju. Vieną iš
tokių laiškelių, rašytą prieš dešimtį metų, pacituosiu dabar:

„Mielas rašytojau, išgirdau Jūsų balsą. Jaudinausi kartu
su Jumis. Ačiū, kad esate toks. Kartu noriu atsiprašyti Jūsų,
kad buvau tarp tų - fanatiškai įsimylėjusių Sąjūdį ir nesuvo-
kusių, kad jis virto tik grupele žmonių, skelbiančių žodį tau-
tos vardu, buvau tarp smerkiančių Jus. Kaip skaudu pasi-
darė, kai suvokiau, kad atsidūrėme naujos diktatūros gimi-
mo liudininkų vaidmenyje, kad būtent įvyko tai, nuo ko jūs
tautą norėjote išgelbėti.

Aš esu tik vieno sūnaus mama. Man labai norisi tikėt Lie-
tuvos ateitimi. Man labai norisi, kad ji taptų žeme, kurioje
mano sūnui būtų gera gyventi, kurioje žmogus mylėtų žmo-
gų, kad išnyktų baimės šmėkla.

Mielas rašytojau, Jūsų balse išgirdau didelį skausmą, gė-
lą. Patikėkit. Jūs esate labai turtingas savo patirties ir be ga-
lo reikalingas tokiems, kaip aš, - pasimetusiems, apimtiems
nevilties dabar. Todėl prašau: netylėkit, prabilkit savo kūri-
niais, straipsniais, aš laukiu jų. Linkiu jums sveikatos ir dva-
sinės stiprybės.

Diana Bolinienė."

Kiekvienam žmogui malonu gauti panašius laiškus, jie
paglosto mūsų savimeilę, bet kai pradedi suvokti, kad jų
srautas nemažėja, darosi truputį šiurpoka. Kiekvienas jų al-
suoja vis didėjančia neviltim ir bendros nelaimės nuojauta:
„Rašytojau, kaip gyvensime toliau? Rašytojau, kuo mes pra-
sikaltume tiems politikams? Ką tie apsišaukėliai padarė su
mumis ir Lietuva? Rašytojau, visa mūsų šeima bedarbiai,
jaunimas baigia išsilakstyti po užsienius, o mudu su žmona
priversti gyventi iš senelio pensijos." Ir visi atsiprašinėja, gai-
lisi, girdi, rašykit, darykite ką nors...

Ką jiems atsakyti? Atgailaujančios galvos niekas neker-


ta. Iš tiesų, gaila, iki ašarų skaudu, kad viskas taip išėjo, bet
gailėtis - ne mano madoj. Kaip sakė kažkada Didysis Lietu-
vos kunigaikštis Kęstutis: „Ką sugadina žodis, to ir kalaviju
nepataisysi". Patys kalti, kad buvote per daug patiklūs, to-
dėl neškime tą kryžių visi, ir tie, kurie buvome teisūs, ir tie,
kurie suklydome. Atsistot dabar ant Kryžių kalno ir vaiz-
duot epochos kankinį - taip pat ne mano madoj. Kaltas, kad
neužteko kantrybės ir talento įrodyti savo teisumą, todėl
kiekvienas, besipelnantis iš tos mūsų bendros nelaimės, gali
ramiai sau mėtyti į mano daržą akmenis. Juk ir su šia knyga
vėluoju mažiausiai penketą metų. Dabar galvokim kartu. Už
laisvę reikia šiek tiek pakovoti, o ne atiduoti ją kaip kraitį
pirmam pasitaikiusiam avantiūristui. Juk turėjote laiko ir ga-
limybę iš ko pasirinkti. Prieš jus tribūnose stovėjo gyvenimo
patikrinti iškilūs Lietuvos žmonės, jau kalnus nuvertę tau-
tos labui, o jūs norėdami viską gauti veltui, nubėgote pas
niekam nežinomus rėksnius, kurie be prakeiksmų savo ne-
vykusiai praeičiai, be pačių kvailiausių pažadų ir juodos
sąžinės daugiau nieko neturėjo.
                                       

Pamenu, kaip A.Juozaičio įkaitinti „aktyvistai" Tauragė-
je pasiūlė viešai sudeginti visas mano knygas. Ką tuo metu
galėjau pasakyti?

- Brangieji, - graudinau juos, - kiekviena sudeginta kny-
ga pasaulį nušviesdavo kur kas ryškiau, kur kas šviesiau už
kelis tūkstančius išgirstų ir palaimintų maldaknygių. -Jums
nepadėjo apsispręsti ir profesorės V.Zaborskaitės „Tiesoje"
išspausdintas skausmo ir išgąsčio kupinas straipsnis. Ta pro-
ga ji rašė, kad smurtas ir fanatiškas įtūžis dar niekada žmo-
nėms neatnešė nieko gero, o jūs plojot jaunam, maldaknyge
besidangstančiam sportininkui-filosofui, kai jis šaukėsi vi-
suotinio keršto:

- Visi komunistai, įstoję į partiją pokario metais, - nusi-
kaltėliai. Juos reikia teisti. - O Lietuvoje tokių buvo per
200000. Dar pridėkit jų šeimas ir gausit trečdalį respublikos
gyventojų, kurie turėjo būti atstumti, sutrypti arba sunai-
kinti. Tai apsivalymas per ugnį ir kraują.


Kitur tas, atsiprašant, demokratas jums teigė, o paskui
net spaudoje įrodinėjo, kad Lietuvą gali išgelbėti tik Dievo
palaiminta monarchija arba koks nors inteligentiškas kul-
tas. Jūs priėmėt šią nesąmonę už gryną pinigą ir nepajutot,
kaip šalia prasimanyto, istoriškai išpūsto karaliaus Mindau-
go atsistojo paskubomis nudrėbtas „kupriuko muzikanto"
stabas. Garbindami tą apsišaukėlį, praktiškai jūs atsisakėte
pačios atgimimo esmės - galimybės išlikti savimi.

Per visą rinkiminę kampaniją kantriai rinkau to „prana-
šo" citatas: „Dabar arba niekad! Politinė situacija pasikeitė -
šiandien mes diktuosim savo valią: visi, kas vaikšto į CK be
leidimų, dabar nereikalingi. Didžiausi nusikaltėliai prieš mū-
sų tautą yra komunistai ir jų kolaborantai. Mes prikėlėm tautą
ne tam, kad ji merdėtų stalinistų engiama. Visi, kas prieši-
nasi Sąjūdžiui, yra tautos priešai. Mums reikia apsivalyti per
ugnį ir kraują, - o kiek vėliau truputį nusileido, - per ugnį ir
maldą..."

Kai vienas mokytojas Juozaičiui priminė, kad jis labai pa-
našus į Hitlerį, pradedantysis kareiviškos pakraipos filoso-
fas mokytojui atsakė, kad Hitleris jam absoliučiai nepatrauk-
lus, nors kiekviena proga kartojo jo mintis. Tuo pasinaudo-
damas, surinkau kai ką iš girdėtų ir skaitytų fiurerio kalbų:
„Dabar arba niekad. Nuo šiandien ir visiems laikams. Poli-
tinė situacija Europoje pasikeitė, dabar mes, vokiečiai, dik-
tuosim savo valią. Didžiausi nusikaltėliai prieš vokiečių tautą
yra žydai ir plutokratai bei vietiniai komunistai. Visi, kas
iki šiol į Reichstagą vaikščiojo kaipo į savo namus, mums
nereikalingi. Mes prikėlėme vokiečių tautą ne tam, kad ji
merdėtų Versalio taikos kūrėjų glėbyje. Mes turime apsiva-
lyti per ugnį ir kraują. Geriausias būdas tai padaryti - yra
karas, kuris sunaikins visas menkavertes tautas"... Ir taip be
galo.

Ir dar viena tais metais labai pamėgta A.Juozaičio citata:
„Tiesa jus padarys laisvus". Ji labai nelietuviška, matyt pa-
imta iš blogo Skvirecko Evangelijos vertimo. Tačiau ir jos
esmė turėjo jums priminti kai kurių „didžiųjų" Europos vy-


rų išsireiškimus: Stalino - „Tolko čestnaja i samootveržena-
ja rabota vas sdielajet svobodnymi" ir Hitlerio - „Warheit
macht sie frei" paskui supaprastintą mirties lageryje į „Ar-
beit macht frei". Tą panašumą buvo nesunku įrodyti, tačiau
mano žodžiai kažkodėl praslydo pro daugelio klausytojų au-
sis, girdi, nieko nereikia sutirštinti. Visuotinė isterija darė
savo. Ir tik į rinkiminės kampanijos pabaigą žmonės ėmė
lenktis to per daug uolaus agitatoriaus. Tada jis ėmė slaps-
tytis tai sekdamas mane iš kolektyvo į kolektyvą, tai užbėg-
damas mums už akių, tai organizuodamas savo patriukš-
mavimus po mūsų susitikimų langais. O jūs bėgote kartu su
juo nuo savo praeities net nepagalvoję, kad ji gyvena jumy-
se ir dar ilgai gyvuos jūsų vaikuose, todėl ir atsitrenkėt į
tuštumą.

Šilutėje pakviestas į mano susitikimą su rinkėjais jis net
nemanė ateiti į salę ir padiskutuoti kaip normalus oponen-
tas, bet užėmė prigąsdintų žmonių balkoną ir pradėjo savo
mitingėlį prieš pat kultūros namų duris. Bet kai tas triukas
nepadėjo, o salė pilnutėlė prigūžėjo rinkėjų, jo „chunveibi-
nai" prasiveržė pro milicininkus, išsirikiavo prieš tribūną
su savo nešvankiais plakatais, grubiai nutraukė mano kalbą
ir perskaitė kreipimąsi „Į viso pasaulio demokratiją!" O vi-
durnakty tas „pasaulinis protestas" pasibaigė tuo, kad keli
„chunveibinai" viešbutyje nusilengvino prie mano kamba-
rio durų.

Po tokios „demokratinės akcijos" kitų rajonų valdžia už-
draudė Sąjūdžiui ruošti nesankcionuotus mitingus, bet Juo-
zaičio nesustabdė, jis ir toliau sekiojo paskui mus apsimes-
damas tai Mokslų Akademijos lektoriumi, tai „Žinijos" pa-
skaitininku, o kitur, norėdamas sutraukti kuo daugiau žmo-
nių, savo plakatuose skelbė, kad su juo atvyksta įžymūs ra-
šytojai, politiniai veikėjai ir šiaip įdomūs žmonės. Tokių pa-
žadų jis nė karto netesėjo, tačiau surado filosofinį pasiteisi-
nimą:

- Vienkartinis melas - ne melas.

Tie prižadėti garsūs politikai buvo jo agitgrupės nariai


Z.Vaišvila ir M.Laurinkus. Jo berniukai irgi nesigėdydami
melavo, kad AJuozaitis - būsimasis Nobelio premijos lau-
reatas už taiką, o vargšas Laurinkus - daug kentėjusios trem-
tinės sūnus, nors iš tiesų jo motina sėdėjo už stambų grobs-
tymą ir pasigavo savo vaikutį kalėjime kaip nenuginčijamą
leidimą išeiti į laisvę.

Kai ši apgaulė gana greit išaiškėjo, vadinamieji oponen-
tai nusitvėrė mano šeimą. Jie neužspringdami melavo, kad
mano sūnus - Brazausko žentas, kad vyresnioji duktė - Birš-
tono sanatorijos vedėja, vagianti ir pardavinėjanti poilsiau-
tojų skalbinius, o jau žmona, žmona! Net nepatogu kartoti
tų šlykštynių, paskelbtų jos adresu. Ir pagaliau - Brežnevo
duktė Galina - mano meilužė...

Per visą rinkiminę kampaniją nei apie A.Juozaitį, nei apie
jo draugus nepasakiau nė vieno pikto ar prasimanyto žo-
džio. Aiškinau žmonėms susidariusią politinę situaciją ir ne
sykį perspėjau, kas jų laukia, jeigu jie patikės tais chuliga-
naujančiais demagogais. Apie tai atvirai kalbėjau televizijo-
je ir parašiau straipsnį „Šluotoje". Žurnalas jį išspausdino,
bet buvo priverstas pridėti ir atitinkamą prierašą: „Redakci-
ja, spausdinama šį straipsnį, neatsako už pasekmes. Pavyz-
džiui, prie liaudies rašytojo Juozo Baltušio buto po jo kalbos
LTSR Aukščiausioje Taryboje teko pastatyti milicininką... Re-
dakcija, draugas Petkevičiau, milicijos neturi. Bet mes ne pra-
našai."

Pagaliau ir mes pakeitėme taktiką. Į Ariogalą atvykome
žymiai anksčiau negu skelbėme savo plakatuose. Miestelyje
jie jau buvo nudraskyti, o A.Visbaro užimtuose kultūros na-
muose vyko audringas pasiruošimas mus sutikti. Išsitepę
miltų tyre, naujieji demokratai prie mano atvaizdo klijavo
Stalino ir Hitlerio galvas po bendru užrašu: „Mes už juos
jau sykį balsavome". A.Juozaitis ir tada kažkur pasislėpė,
„palikęs ryšiui" Z.Vaišvilą ir M.Laurinkų. Nekreipdamas dė-
mesio į tuos „chunveibinus", susirinkusiems aiškinau:

- Tautiečiai, ne dėl priesaikos mes tikime žmonėms. Ste-
bėkite pasirinktųjų darbus, o ne žodžius, nes blogis visada


kupinas pažadų. - Bet mitinginiai pataikavimai miniai jums
buvo malonesni už tiesą. Jūs pasirinkote saldų melą, nors
puikiai žinojote, kad tie pažadukai nėra nieko doro nuveikę
ir tokių galimybių neturėjo nė už sulūžusį grašį. Visų pir-
ma, jiems reikėjo pasipelnyti. Net tiems plakatų draskyto-
jams juokais linkėjau:

- Ponai sėkmės džentelmenai. Jūs pagauti už rankos, bet
labai nenusiminkite. Kiekvienas kvailys turi vieną didžiulį
privalumą prieš proto žmogų. Jis visada patenkintas savi-
mi. Tai pastebėjo dar senovės lietuviai ir perfrazavo šį loty-
nišką posakį savaip: „Pastovūs durniaus džiaugsmai." Ar
ilgai jums užteks to tuščio džiaugsmo, ar vieną sykį nereiks
už tokius darbelius atsakyti prieš visą tautą?

Nuleidę galvas, jie didvyriškai tylėjo.

Todėl ir dabar neturiu teisės verkšlenti. Žodis - ne aša-
ros. Pats pasirinkau tokį kovos principą: rašytojas ir kuni-
gas neturi teisės ant žmonių pykti, bet ir gailėtis jiems nega-
lima. Reikia siekti tiesos. Todėl man labai sunku apie tuos
įvykius rašyti objektyviai, tačiau vis viena anksčiau ar vė-
liau kažkas turės užsikrauti šią naštą ir paaiškinti žmonėms,
kokiu būdu mes patekome į tokią nepavydėtiną padėtį. Ki-
tos galimybės neturiu, todėl atsiprašau, kad pro mano min-
tis netyčia prasiveržia vienas ar kitas sunkus atodūsis, o prieš
akis iškyla neužtarnautos nuoskaudos. Bet tai irgi žmogiš-
ka. Galėčiau dar tiek pat tylėti, jeigu tos nuoskaudos būtų
tik mano.

Dabar sunku patikėti, kad tai rinkiminei bakchanalijai va-
dovavo mano kolega, Sąjūdžio aktyvistas, Šiaurės Atėnų ide-
ologas ir Baltijos kelio organizatorius. Aš irgi abejojau: gal
kas papirko tą žmogų, gal privertė? Bet neskubėkim su iš-
vadomis. Pastudijuokime jo trumpus lyg generolo įsakymai
kapotus straipsnelius, jų kategoriškumą, jų beapeliacines pre-
tenzijas į absoliučią tiesą, autoriaus nepaprastas pastangas
visur, visada ir visus mokyti pusiau kariško, nuo kitų nu-
žiūrėto statutinio humanizmo ir be didelio vargo suprasi-
me, kad tai dvilypis žmogus, įsimylėjęs tik pats save. Visos


savo veiklos metu jis tik ieškojo patikimos užuovėjos, politi-
nio stogo, po kuriuo pasislėpęs galėtų be jokios rizikos veik-
ti savo naudai. Jis gana talentingas ir moka prisiplakti prie
kokios nors grupės ar politiko, bet jam neužtenka kvapo pra-
dėtą darbą rimtai užbaigti. Ilgainiui viską sujaukia, bando
prasiveržti į lyderius, o nepavykus išdidus ir nepakaltina-
mas kaip amžinas teisuolis sprunka į šalį.

Per Prezidento rinkimus jis antrajame ture savo feldfe-
beliškais ir oponentus įžeidinėjančiais straipsneliais bei ko-
miškais „klipais" praktiškai sugriovė visą milžinišką A.Pau-
lausko darbą, o pabartas nužvelgė visus niekinančiu žvilgs-
niu ir, nepasakęs nė žodžio, išėjo, už ką uždirbo antrą tri-
spalvį nevykėlio bananą. Dabar jis buvo prilipęs prie A.Bra-
zausko, kurį kažkada, veikdamas Landsbergio naudai, siūlė
supūdyti kalėjime. Paskui apie jį surinko storą liaupsinančią
knygą, o įteikdamas Santarvės premiją, jau vadino jį šven-
tuoju... Bet, pasirodo, jie abu vieno šilo paukščiai. Tokio vei-
kėjo šiandien Brazauskui labai reikėjo. Norėdamas sudraus-
minti V.Andriukaitį, jis nedviprasmiškai pareiškia, kad Pre-
zidentu galėtų būti R.Pavilionis, o kai A.Paulauskas per daug
išlenda į priekį, jam pagraso, kad A.Juozaitis taip pat ne iš
kelmo spirtas kandidatas į Prezidentus.

Ir štai paskutinis jo triukas. Laimėjus R.Paksui rinkimus,
jis tą pačią dieną parduoda savo patroną bei „Santarvės"
bendražygį ir viešai, labai iškilmingai pareiškia, kad brazaus-
kininkai - jokie socialdemokratai ir kad jie apgaudinėja rin-
kėjus, todėl jis atsisako premjero patarėjo posto ir mielai ei-
tų švietimo ministru į naują R.Pakso telkiamą vyriausybę...
Juk tai poelgis pasiligojusio, didybės manija sergančio žmo-
gaus, kuris tėvynę gali mylėti tik būdamas ministru. Toks
viešas kabinimasis ant kaklo man primena palaidos merge-
lės elgesį, kuri prisėda restorane prie jūsų stalelio ir nemirk-
sėdama prisipažįsta meilėje, aišku, jeigu tik jūs pakankamai
turėsite pinigų.

Mano rinkimai praėjo gana neblogai, beveik apylygiai.
Jeigu balsų skaičiavimo komisijos Ariogaloje, Tauragėje ir


Šilutėje nebūtų sufabrikavusios protokolų ir dalies mano biu-
letenių nebūtų permetusios M.Laurinkui, dar neaišku, kuo
viskas būtų pasibaigę. Bet mano šalininkų protestai nebuvo
išžiūrėti. Tačiau savo pagrindinį tikslą aš pasiekiau ir visiems
įrodžiau, kad ne kiekviena Sąjūdžio paremta ir prie urnos
atvesta gorila gali laimėti rinkimus. Žmonės pajuto, kad ga-
lima priešintis tam chunveibiniškam spaudimui ir labai sėk-
mingai pakovoti už savo teisę išlikti savimi.

Bet gyvenimas yra gyvenimas. Neliko be užtarnauto at-
pildo ir A.Juozaitis. Pajutęs, kad Arvydas labai dažnai per-
sistengia ir išeina iš po jo kontrolės, Landsbergis ne tik ne-
uždraudė filosofui šakotis, bet labai dažnai dar ir pastūmė-
davo jį į kokią nors rizikingą avantiūrą, o pats labai stropiai
užregistruodavo kiekvieną savo konkurento klaidą. Kai rei-
kėjo kelti Sąjūdžio kandidatus prieš A.Brazauską ir V.Berio-
zovą, jis nedvejodamas pasiūlė A.Juozaičio kandidatūrą:

- Aš nematau tarp mūsų kito žmogaus, kuris galėtų kaip
lygus su lygiu susiremti su vis populiarėjančiu A.Brazaus-
ku. Juozaitis - tai būsimasis mūsų Prezidentas.

Tokios šnekos Arvydui labai patiko, tuo labiau, kad
N.Steiblienė netruko jas pagarsinti per televiziją ir kaip įro-
dymą stambiu planu parodyti Rinkiminės komisijos Juozai-
čiui išduotą kandidato mandatą. Abu konkurentus ji pakvietė
į naujametinę laidą atvirai pasiginčyti. A.Brazauskas paskam-
bino man ir paklausė patarimo.

- Neik, - atsakiau. - Ten ir klausimai, ir klausėjai, ir visa
aplinka paruošta prieš tave.

Brazauskas neatvyko. Besikuklindamas A.Juozaitis pa-
reiškė, kad jis asmeniškai valdžios nesiekia. Jo manymu, Są-
jūdis turi atiduoti valdžią patyrusiems valstybininkams, o
pats privalo likti amžina opozicija ir savo populiarumu bei
tautos pritarimu nuolat kontroliuoti bei koreguoti būsimos
valdžios veiksmus.

Ta mintis labai patiko Landsbergiui. Jis su V.Čepaičiu ją
išpopuliarino iki begalybės, o priartėjus rinkimams Sąjūdžio
taryboje pareiškė, kad tose apygardose, kur balotiruosis


A.Brazauskas ir V.Beriozovas, Sąjūdis privalo atšaukti savo
kandidatus, nes pasielgęs priešingai, praras savarankiško-
sios LKP paramą. Girdi, tokio susipriešinimo pasekmės -
sunkiai nusakomos. Jis gali pražudyti ir patį Sąjūdį. Kadan-
gi A.Juozaitis yra labai įžvalgus politikas, jis privalo susida-
riusią padėtį gerai įvertinti ir savo kandidatūrą garbingai
atsiimti, kad paskui tuo klausimu nereiktų kitiems priimti
atitinkamo sprendimo. Kad ir labai abejodamas, Arvydas
pakluso savo paties išminčiai, nors jau buvo pareiškęs, kad
liaudis jį norėtų matyti Prezidentu ir čia pat dėl viso pikto
pasikuklina:

- Gal dar išvaizda, elgesys ką nors kužda, bet visa tai
iškalba patys žmonės..

Tik po rinkimų A.Juozaitis pasijuto kruvinai apgautas.
Kai V.Landsbergį išrinko Aukščiausiosios Tarybos prezidiu-
mo pirmininku, jis savo kolegą ir būsimą „prezidentą" tuč-
tuojau užmiršo. Prisimindamas apie save, Arvydas pasiun-
tė Landsbergiui sveikinimo telegramą, bet ir ji nieko negalė-
jo pakeisti.

- Tegul jis vadovauja Sąjūdžiui, - toks nuosprendis jau-
nam sportininkui-filosofui jau buvo perduotas per pirminin-
ko parankinius.

Po tokio makiaveliško atlygio A.Juozaičiui nieko kito ne-
beliko kaip parašyti dar vieną generoliškai kietą straipsnelį
- „Istorinė klaida" ir atbėgti į LDDP kokios nors materiali-
nės pagalbos. O jį „išaukštinęs" „tautos vadas" antrajame
Sąjūdžio suvažiavime pats pasisiūlė būti to susibėgimo pir-
mininku su teise skirti visus vadovaujančius žmones. Jis net
neprisiminė, kad Sąjūdyje dar spurda jau niekam nereika-
lingas būsimasis „prezidentas".

Gal apie tai ir nebūtų verta rašyti, jeigu visa ši istorija
būtų tik mano galvos skausmas. Skauda ir Arvydui, kad jis
buvo patvarkytas savo paties metodais. Gavęs nuo kolegų
per dantis, jis šiek tiek pradėjo atjausti kitus, tačiau iki galo
taip ir neperprato buvusio šefo intrigų suktumo. Kai, siek-
damas revanšo, jis tapo labai aktyviu Lietuvos ateities foru-


mo kūrėju ir vėl pradėjo važinėti po Lietuvą, Landsbergis jį
pasitiko su filosofo ištreniruotais „chunveibinais", Prienuo-
se V.Šustausko desantas vargšą filosofą aplaistė šlapimu ir
išplakė dilgelėmis, o Kaune apmėtė supuvusiais kiaušiniais.
Su tuo, kaip jis pats save skelbėsi, Landsbergio kareiviu, ta-
da buvo menki juokai. Jis su savo bendražygiu S.Buškevi-
čiumi jau buvo pagarsėjęs kaip Kryžkalnio lietuvaitės ir kitų
paminklų sprogdintojas. Pirotechnikas iš jo taip pat buvo
blogas, tačiau užnugarį ir kumštį jis turėjo nepamainomus.
Dabar Vytautas Šustauskas gailisi:

- Jaunystės klaidos. - O tada šaukė:

- Kas prieš Landsbergį, tas prieš mane!

Kaip nepasuksi, tas praeities unterprišybejevas ir dabar-
tinis superdemokratas į „papunio" kariuomenę pateko ta-
da, kai to viduramžių vaisko štabo viršininku buvo pats Ar-
vydas Juozaitis.

Tačiau ir tokia pabaiga jaunojo filosofo neatpratino nuo
įgimto avantiūrizmo. Kai LAF'e beverkšlenančiam Arvydui
priminiau, jog jis pats dėl visa ko kaltas ir kad pats pravalė
dabar jau mirtinam savo priešui kelią į valdžią, vienoje fo-
rumo konferencijoje jis vėl atkeršijo man ir iš tribūnos pasa-
kė, kad esu padavęs jam raštišką pareiškimą ir dėl nežino-
mų priežasčių išeinąs iš prezidiumo sudėties. Tai išgirdęs,
dar kartą pašiurpau nuo tokio gebelsiško melo ir kitame po-
sėdyje, pareiškiau, kad niekada ir jokio raštiško pareiškimo
jam nerašiau, jis ramiai išklausė mano protestą, išėjo į tribū-
ną ir pasiūlė mane atstatyti į senas pareigas. Teikdamas bal-
savimui, pirmas pakėlė ranką ir pasidžiaugė, kad vėl trium-
fuoja teisingumas. Taip sakant, apspjaudė, patrynė koja ir
ant viršaus palaistė odekolonu.

Dabar tas žmogus rašinėja apie kažkokią Sąjūdžio ir tau-
tos mistinę vienybę, kurios jo dėka niekada nebuvo. Rinki-
mų metu panašios agitbrigados buvo sukurtos ne tik prieš
mane. Prieš A.Žebriūną buvo užsiundytas jo pusbrolis Ka-
zys Saja, prieš V.Bubnį - Sigitas Geda, o prieš akademiką
R.Rajecką, kaip prieš labai stiprų Landsebrgio konkurentą,


- visi, kas liko. Buvo sudaryta grupelė ir prieš J.Marcinkevi-
čių, buvo užsakytos kelios televizijos laidos ir keli šlykštūs
straipsniai, tačiau jie buvo panaudoti kiek vėliau, nes Justi-
nas tapo nepasiekiamas. Jį deputatu išrinko TSRS rašytojų
sąjunga.

Kas iš rašytojų nepažįsta Kazio Sajos? Visų pirma, tai ne-
subalansuotos psichikos ir nepaprastai lakios, tiesiog ligo-
tos fantazijos žmogus, keitęs savo žmonas kaip pirštines. Fan-
tastinės jo skyrybos su ilgamete drauge Milda pavirto anek-
dotu, kurį pravartu žinoti ir pašaliniams žmonėms, nes kiek-
vienas toks jo žygdarbis Rašytojų sąjungai kainuodavo po
ištaigų butą. Ir šį kartą jis pareikalavo keturių su puse kam-
bario „palociaus". Sąjungos sprendimas buvo daugiau ne-
gu teisingas: atiduok trijų ir pusės kambarių plotą, pridėk
naujos žmonos-aktorės vieno kambario butelį, tada ir gausi
keturis su puse.

Prasidėjo niekur negirdėtas ir neregėtas mirtinai nuskriaus-
to žmogaus protesto akcijos. Neatsargiai kažką prižadėjusiam
Sąjungos sekretoriui A.Pociui tas demokratas marmuriniu
prespapjė sulaužė nosį. O kai toks delikatus prašymas pateko
į teismą, Kazys nutarė nusižudyti. Išgėrė kažkokių vaistų, pa-
barstė ant kilimo ir išsitiesė ant sofos, aišku, nepamiršęs apie
šią nelaimę telefonu pranešti savo kaimynei.

Kilo triukšmas. Dieve mano, toks talentas, toks grynuo-
lis turi žūti dėl kažkokio sumauto vieno kambariuko! Kokie
beširdžiai tie rašytojų vadovai!

Kai man paskambino Miliūno žmona ir pranešė apie įvy-
kusią nelaimę, nepatikėjau nė vienu jos žodžiu:

- Jūs gi daktarė. Pulsą patikrinot?

- Neprasiklauso. - Matyt, jos pirštai labai drebėjo.

- Greitukę iššaukėt?

- Dar ne.

- Tai ko triukšmauji? Saja gali visą jūsų namą ištručyti,
tačiau save nunuodyti?!.. Nekrėskit juokų ir dar kartą viską
patikrinkit.

Bet buvo ir minkštaširdžių, dar Sajos gerai nepažinoju-


sių vadovų. P.Bražėnas, atvykęs į nelaimės vietą, vyriškai ir
labai teisingai pasipiktino:

- Jeigu žmogus dėl buto gali nuodytis, tai taip jam ir rei-
kia!

Nuo to nuosprendžio lavonas pašoko, spyrė svečiui į ge-
rą vietą ir pradėjo šaukti:

- Von iš mano buto! Išnyk! - ir „tralialia, bum-bum, uria
za ruskovo caria!.."

To įvykio smulkmenų neužsirašiau, patingėjau. Teatlei-
džia man už kai kurias paklaidas ir kiti šio spektaklio daly-
viai, bet pati įvykio esmė puikiai nušviečia, ką šis nesuba-
lansuotos psichikos žmogus galėjo išdarinėti šūkaudamas
prieš A.Žebriūną rinkiminiuose mitinguose. Praktiškai vis-
kas labai paprasta: Saja gera nuomone apie save viliojo rin-
kėjus, kol pats patikėjo savo išskirtinumu, o transo būsenoje
nebesiskaitė su niekuo. Šišo būklėj jam viskas „dzin" - ir kiti
žmonės jau nebe žmonės, tiktai nevykusio spektaklio daly-
viai. Garsusis kino režisierius apie tuos susitikimus man aiš-
kino raukydamasis:

- Blūdas, jis mane išvadino Maskvos sifilitiku. Tegul jį
perkūnas, niekada nemaniau, kad mūsų gimįnej yra tokių
„chunveibinų".

Pasijutęs transo viršūnėje, Kazelis ir toliau vis didino ir
didino savo politinį pagreitį. Išlindęs į žiniasklaidą, jis atsi-
prašė visos tautos, kad viename nevykusiame savo apsaky-
me neteisingai pavaizdavo, kaip vokietis nušovė niekuo ne-
kaltą vaiką. Tas apsakymas nepavyko todėl, kad tikrumoje
berniuką nušovė ne vokietis, bet rusas, o dėl to kalti mus
okupavę Maskvos sifilitikai. Tą naujai sugalvotą epitetą jis
naudojo beveik kiekviename mitinge ar straipsnyje, matyt,
labai jautriai prisimindamas nekaltą savo jaunystėje nuoty-
kį Jaltoje, kur savo kailiu išbandė jam primestą neigiamą tos
ligos poveikį. Manau, niekam papildomai nereikia aiškinti,
kad jautrus Kazelis čia niekuo dėtas, kad dėl tos nelaimės
kalti Jaltos, Simferopolio, Krymo ir Maskvos venerologai bei
žiauri jo tėvynės okupacija.


Kodėl taip ciniškai rašau? Todėl, kad kitos kalbos tokio
tipo žmonės nesupranta. Tai dėsninga, kai į politiką ateina
padidinto jautrumo ir neribotos fantazijos žmonės.

Kitas Landsbergio trubadūras - Sigitas Geda, už 50 kro-
nų kelių Švedijos sukčių įšventintas į Lietuvos bajorus. Jis
laimėjo prieš santūrųjį Vytautą Bubnį. Taip ir turėjo atsitikti
- Sąjūdžio remiama gorila nutrenkė naujo Dievo ieškotoją,
nes Vytautas ir prie sienos pastatytas nebūtų galėjęs nieko
pikto pasakyti prieš tą niekaip iš mėšlinų klumpių negalintį
išlipti Snaigyno chamuką, kuris savo varganos kaimo ber-
nelio prigimties nepajėgė nusimesti nei eidamas mokslus,
nei rašydamas eiles. Blūdas ir poezija - retai kada konflik-
tuoja, bet blūdas ir žmogaus santykiai su kitais žmonėmis
jau matuojamas ne ritmais ir rimais, ne kritikų ditirambais,
bet rimta psichoterapija.

- Jei neišleisi angelo į laisvę, jis taps velniu, - teisinasi
poetas, bet kai jis Sąjūdžio laikais pats nutrūko nuo grandi-
nės, jam neišdygo nei sparneliai, nei ragai, bet politinių nu-
odų tas vyras prisirinko iki valios, todėl ir taškysis į kairę
bei dešinę iki galutinės pergalės, kaip sako jis pats, - iki No-
belio premijos už taiką.

Bet svarbu ne tai. Išrinktas deputatu į TSRS Aukščiausią-
ją Tarybą Geda taip ir nesugebėjo padalyvauti nė vietoje se-
sijoje. Kai jį girtą milicija išmetė iš „Maskvos" viešbučio, jis
pradėjo naują protesto akciją prieš rusų okupaciją ir neišsi-
blaivė tol, kol rusai neišvedė iš Lietuvos paskutinių savo ka-
reivių.

Teko jį ir man pačiame tos akcijos įkarštyje matyti „Lite-
ratų svetainėje". Prisispjaudęs barzdą, jis brovėsi pro būrelį
lankytojų ir patriotiškai šaukė:

- Deputatams be eilės!

Tiek ir teapgynė savo rinkėjus, tiek ir teišpildė jų priesa-
kus tas nuo grandinės nutrūkęs Landsbergio pranašas, da-
bar kiekviena proga šaukiantis:

- Aš jau laisvas nuo politikos ir nuo alkoholio!

O nuo sąžinės balso jis, matyt, dar vaikigalis arba negi-


męs buvo išvaduotas į Snaigyną užklydusio čigono. Tabo-
ras - tai jo gyvenimo idealas, pateisinantis poeto kūrybą,
mąstymą ir gyvenimo sampratą.

Na, o J.Marcinkevičius savo dalį atsiėmė specialiai orga-
nizuotoje T.Venclovos ir A.Štromo televizijos laidoje. Ne-
pražuvo ir vienas užsakytas straipsnis. V.Dautartas poetą į
šuns dienas išdėjo savo juodame pavydo opuse „Bermudų
trikampis", kuriame rašė, kad A.Maldonio, J.Marcinkevi-
čiaus ir A.Baltakio trijulė buvo pati juodžiausia rašytojų val-
džia per visą sovietmetį.

Aš puikiai žinau, kas Dautartui užsakė šį straipsnį-įskun-
dimą ir kiek už jį pažadėjo, bet man ir dabar dar keista, ko-
dėl niekas iš Marcinkevičiaus draugų taip ir nesusikibo su
tuo šmeižiku spaudoje. Nenoriu kartoti savo straipsnių tu-
rinio, tiktai priminsiu, kaip Vladas tokiu pat būdu įskundė
Joną Mikelinską tuometiniam „ideologiniam smaigaliui"
„Tiesos" redaktoriui draugui CZimanui ir kaip Jonas nuo
jo nukentėjo. Antrąjį straipsnį užbaigiau taip:

„Mielas Vladai, mes galime nekęsti vienas kito, galima
„nevirškinti" vienas kito kūrybos^Tai žmogiška, o kai ku-
riems kūrėjams net būtina. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi ir
savo skaitytojus, ir savo gerbėjus. Vienas daugiau, kitas ma-
žiau. Tai vėl nuo Dievo. Todėl pagerbkime juos, taip gražiai
ir dorai mumis patikėjusius, ir nedrabstykim tų žmonių sa-
vais purvais. To jie neatleis niekada. Įžeisti jautrų, tenesu-
pyksta Justinas, ir bailų Marcinkevičių ne toks jau didelis
nuopelnas, tuo labiau, kai esi tikras, kad jis niekada neduos
grąžos. Tačiau nesąžiningai purvindamas jį, tu purvini ne
tik jo, bet ir savo skaitytojus. Tai nepaprastai pavojinga. To-
kia nevalyva ranka prieš jį paleistas bumerangas niekada
nepasieks tikslo ir būtinai sugrįš atgal. Anot Biblijos, net į
trečią Dautartų kartą. Todėl neužmiršk, kad persivertėlius
gliaudo abi pusės."

Baigdamas norėjau parašyti: nesupyk už atvirumą... Bet
persigalvojau. Įsiusk, žalty mielas, bet šį sykį pats ant savęs.
Gal tai padės tavo kūrybai, nes žmogiškas, doras ir nekerš-


tingas pyktis toks pat šventas jausmas, kaip ir artimo meilė.
Aš didžiuojuos, kad likimas Dievo pirštu pasirinko mane,
norėdamas tave truputį sudrausminti.

Ne vien tik Vladas Dautartas, daugelis vidutinių rašyto-
jų, supratę, kad jie per savo neįžvalgumą gerokai vėluoja
prie valstybės lovio, pradėjo kažkokias superpatriotines mo-
ralines degradacijos lenktynes - kas iš jų tarybiniais metais
buvo labiausiai nuskriaustas, uždraustas, nukentėjęs ir ku-
ris iš jų, pasislėpęs giliam pogrindyje, labiausiai mylėjo tė-
vynę. Bet ir čia, kaip kūryboje, pritrūkę talento jie prieš ta-
lentinguosius ėmėsi tik negirdėto šmeižto, lyg be prakeiks-
mų ir įskundimų nebūtų galėję mylėti tėvynę. To meto rašy-
tojų spaudoje mirgėte mirgėjo įvairios prasimanytos išpa-
žintys, fiktyvios priesaikos, atgailos, bet daugiausia - išpūs-
tos istorijos apie vidutinybės persekiojimus ir eilines nelai-
mes. Kaip taikliai pastebėjo G.Kanovičius, jeigu tu ne trem-
tinys, tai nebelieka jokios prasmės rašyti.

Tose beprasmėse lenktynėse gerokai į priekį išsiveržė bu-
vęs amžinasis partorgas ir CK patikėtinis Rimantas Budrys.
Kažkada mudu, du jauni rašytojai iš Lietuvos, buvome pa-
šaukti karinėn tarnybon. Gavom po kapitono laipsnį ir bu-
vom ruošiami karo korespondentais nepaprasto grožio Uk-
rainos kampelyje - Bravaruose, Dniepro ir Desnos santako-
je. Mūsų mokslai nebuvo sunkūs, mes daugiau bastėmės po
skambančius šimtamečius pušynus, uogavom, blūdijom po
Kijevą, kirkinom linksmas ukrainietes negu šaudėm ar zub-
rinom karinius mokslus.

Viename dalinyje, kurį turėjome aprašyti karinės apygar-
dos laikraštyje, mus už tokį pagerbimą priėmė tiesiog kara-
liškai. Išfotografavau visą juostą, o paskutinį kadrą papra-
šiau užfiksuoti jauno kareivėlio iš Lietuvos. Mudu su Ri-
mantu sustojome greta, o tas ir spragtelėjo. Parvažiavęs na-
mo, padariau tik dvi tos iškilmingos akimirkos nuotraukas,
nes daugiau neįstengiau, reikėjo išryškinti dar keliolika juostų
ir padaryti bent po vieną kontrolinį spaudą. Žodžiu, kaip
prižadėjau: vieną atspausdinau sau, o kitą - kolegai.


Ir štai, prasidėjus atgimimui „Lietuvos aide" pasirodė ne-
didelis straipsnelis ir pusė tos Rimantui padovanotos nuo-
traukos. Man nežinomas autorius rašė, kad aš buvau šau-
nus stribas, todėl jis mane patyliukais nufotografavo ir da-
bar gali dokumentaliai įrodyti, koks aš buvau baisus žmo-
gus...

Man buvo nesunku albume surasti antrąją nuotrauką, pa-
lyginti ją su atspausdintąja ir nustatyti, kad Budrys sąžinin-
gai nukirpo save ir dar sąžiningiau atliko savo patriotinę
pareigą. Laimei, laikraščiui pateiktoje pusėje tik pieštuku bu-
vo užtepti mano antpečiai. Patrynus pirštu prasišvietė ir ke-
turios kapitono žvaigždutės... Šešiolikos metų ir jau kapito-
nas! Žodžiu, iki stribų feldmaršalo tik pusė žingsnio.

Sulyginus antrąją fotografijos pusę, redakcija buvo pri-
versta atsiprašyti arba sumokėti baudą. Tada išaiškėjo ir tik-
rasis straipsnelio autorius. Sutikęs Rimantą Medžiotojų drau-
gijoje, prie visų mūsų bendrų pažįstamų paklausiau to pat-
rioto: kodėl tu, niekšeli, taip padarei? Kas tave privertė?

- Aš nieko nežinau, - tai mėlo, tai raudo ką tik atsivertęs
patriotas. - Gal mano vaikai? Gal bendradarbiai? Gal tau
kas nors mano rankomis keršija?..

Gal, gal, gal?.. Tačiau visą likusį gyvenimą Rimantas, pa-
matęs mane, kažkodėl skubiai perbėgdavo į kitą gatvės pu-
sę. Matyt, ne vien nuo manęs žmogus tokiu būdu slapstėsi,
kol beskubėdamas pateko po troleibuso ratais. Dievaži, ir
čia aš niekuo dėtas, persistengė visus žmogiškojo padoru-
mo varžtus sudarkęs atgimimas.

Konfliktuodamas su Landsbergio klika, patyriau daugy-
bę visokiausių nuotykių, nuo ko mano gyvenimas pasidarė
labai įdomus ir linksmas. Mano kaimynas Juozas Aputis jau-
nystėje buvo gana konfliktiškas žmogus. Jis rinko senus ra-
dijo aparatus ir rašė apysaką apie tai, kodėl prūsai garbino
karo kirvį. Matyt, jėgos kultas jį gerokai paveikė, todėl pa-
kaušęs jis labai greitai į darbą paleisdavo rankas.

Dirbdamas Rašytojų sąjungoje ne kartą jį gyniau įvairio-
se instancijose ne tik už kietus kumščius, bet ir už palaidą


liežuvį, todėl prasidėjus Sąjūdžiui, jis atsidėkodamas už ma-
no parodytą rūpestį irgi labai rimtai susirūpino manimi:

- Visą jūsų veikla labai rizikinga. Jums duos pažaisti, iš-
siaiškins, kas kuo kvepia, o paskui susems. Patikėk, jums iš
to nieko neišeis. Ne tie žmonės pas tave susirinko.

- Ateik ir tu su savo galinga plunksna.

- Aš ne toks kvailas, palauksiu.

O kai mums šis tas išėjo, jis pasijuto mano labai skau-
džiai apgautas. Ne, jo pranašystė iki galo liko teisinga, bet,
pasirodo, persistengiau aš ir nuvedžiau žmones per daug
toli, todėl norėdamas nuoširdžiai ištaisyti mano klaidas, jis
viešai pasiskelbė balsuosiąs už Landsbergį. Paskui įsitaisė
jo agitatoriumi. Palakstė po Žemaitiją ir gavo valstybinę pre-
miją už novelistiką, už tuos pačius apsakymėlius, kuriuos
labai persekiojamas išspausdino „kruvinais tarybiniais me-
tais". Matyt, jam labai patiko tokia gerai apmokama patrio-
tinė veikla, todėl vieną sykį, vėl gerokai pakaušęs, atėjo į
svečius ir kaip kinietis keliasdešimtą kartą įspėjo mane:

- Nešmeižk tauriausio Lietuvos žmogaus...

- Ką tu apie tai išmanai? - dabar aš pasergėjau jį nuo bū-
simosios nešlovės. - Jei dar gali, išgerk ir eik namo miegoti.

Pasirodo, kaip žiauriai aš pasielgiau! Žmogus stengėsi,
rūpinosi manimi, o aš nepaklausiau... Ir štai vieną gražią die-
ną A.Baltakis skambina man:

- Petka, Aputis vaikšto po mūsų namą ir renka parašus
reikalaudamas tave pašalinti iš Rašytojų sąjungos.

Išėjau į gatvę, žiūriu, „šventasis Juozapas" eina pastatęs
škiperio barzdą, jo žydros akys spinduliuoja lyg sąvartyno
žaltvykslės, po pažastim - nedidelis segtuvas, bet toks svar-
bus ir šventas lyg trečiasis nepriklausomybės signatarų ak-
tas. Virš jo didžiulės, iš tolo šviečiančios plikės vos matomai
plevena geltonai- žaliai-raudona aura... Viską įvertinęs, staiga
panorau susmukti prieš jį ant kelių ir mažiausiai kokį šimtą
kartų pasirašyti po ta peticija, tačiau pamatęs mane naujo-
sios srovės novelistas smuko į savo laiptinę ir užtrenkė du-
ris.


Rašytojų sąjungos suvažiavimas tam naujai atrastam
Apučio žanrui nepritarė. Seno raugo prisiriję menininkai ne-
suprato, kad taip begėdiškai žlugdo naujausio novelistikos
žanro gimimą, kurį kritikas-triskart jėzuitas V.Kubilius be
jokių išlygų būtų pavadinęs: „Novelė-įskundimas - kaip pa-
grindinis atgimimo žanras", o ponas P.Bražėnas būtų panei-
gęs: „Jeigu žinomas novelistas Juozas Aputis pasišlapino po
savimi, tai dar nereiškia, kad gimė nauja literatūros srovė".

Dauguma inteligentų nėra tokie kvaili ir puikiai supran-
ta, kad šitaip elgdamiesi jie darosi labai panašūs į prisitaikė-
lišką bevaisę valdininkiją, bet kitaip jie elgtis negali. Viskas
prasideda nuo informacijos perdozavimo. Nesugebėjimas tos
informacijos apdoroti savo ruožtu pagimdo dirbtinę egzal-
taciją, ji stimuliuoja dvasinę spekuliaciją, po jos ateina in-
fliacija, devalvacija ir pagaliau degradacija. Po tokio nuos-
mukio jau sunku susigaudyti, kad paskui politinį šantažą
visada seka kriminalinis, o blogi įpročiai, įgyti per kelerius
metus, neišgydomi šimtmečiais. Viską nulemia skanesnis
duonos kąsnis, kuris ir pribaigia asmenybės likučius.

Kartais bandydamas atkurti savo prarastą savarankišku-
mą, o dažniausiai - populiarumą, vienas ar kitas inteligen-
tas ima priešintis, kurti naujas teorijas, rašyti labai protin-
gus straipsnius, bet vėl patenka į naują bėdą: per, daug pro-
tingi pranašai miniai greit įkyri, tampa nepakeliama našta ir
galų gale ji nuseka paskui tuos, kurie pasirodo labiausiai pa-
našūs į ją. Pradeda veikti paprastutis svetimkūnio atmeti-
mo dėsnis. Netekusi masių pasitikėjimo, inteligentija liau-
džiai tampa nereikalinga, o ji, praradusi tokį svarbų užnu-
garį, pagaliau patenka į visišką biurokratijos priklausomy-
bę ir tampa jos pastumdėle. Bet ir tai ne viskas. Anksčiau ar
vėliau ši taisyklė tampa pragaištinga abiem pusėm: žmonės,
kurie stengiasi būti išmintingi tarp negalvojančiųjų, tampa
kvailiais tarp mąstančiųjų. Kaip pasuksi, kūrybai pasišven-
tęs žmogus vieną kartą turi suprasti, kad kurdamas tik jam
naudingas tiesas arba tik jam reikalingas teorijas atsiduria
dar didesnėj aklavietėj, o tų naujų, niekam nereikalingų tie-


sų likimas taip pat baigiasi gana liūdnai: užgimusios kaip
erezijos jos miršta kaip paskalos. Bet kokia idėja gali išlikti
gyva tik tada, jeigu ji bus paremta kasdieniu kruopščiu dar-
bu arba dėl jos koks nors pasišventęs autorius užlips ant
kryžiaus. Tačiau pranašingi Biblijos kūrimo laikai jau seniai
pasibaigė. Mesijai dabar gimsta ne iš nekalto prasidėjimo,
bet iš politinės prostitucijos.

Todėl labai nekaltinu nei Apučio, nei Budrio, nei kokio
nors Sajos arba Juozaičio. Tai nelaimingi, iki galo savęs ne-
realizavę žmonės, kuriems taip pat malonu suvokti, kad ir
jie kelias minutes gali būti didesni už kitus. Stebėjau rašyto-
jų suvažiavime V.Čepaitį. Per tris krėslus prie jo niekas ar-
čiau neprisėdo, visi jo buvę subinlaižiai lyg raupsuotajam
nepadavė rankos, ir jis pats nepritapo prie jokios kompani-
jos. Matyt, ir menkystei malonu pajausti, kad toje šiknių gra-
dacijoje jis dar ne paskutinis...

Kaip nemalonu suvokti, kad asmeninės žmonių nesėk-
mės, talento stoka dabar bandomi paversti visuotiniu skaus-
mu. Menkystei visada maloniau verkšlenti minioje. Sveti-
mas skausmas tokį nelaimėlį įkvepia, išaukština, jis tampa
didelis ir pradeda mokyti kitus, nes kurti jis vis tiek nesuge-
ba.

Retkarčiais apsidairau, pasiklausiu bičiulių nuomonės, įsi-
skaitau, išnagrinėju dar šiltą, bet vienų pretenzijų kupiną
jauno literato kūrinį ir - jokio džiaugsmo, tik pajuntu, kaip
kas knyga auga vis didėjantis nerimas... Kur tie šedevrai,
parašyti per visus pertvarkos metus? Kur tos uždraustos ir
metų metais brandintos knygos? Kur tos pažadėtos, žemę ir
protus sudrebinti turėsiančios mintys arba įtaigūs, žmogaus
vaizduotę sukrečiantys vaizdai? Jų nėra, nors, tiesą sakant,
mes dabar labai daug rašom, tik gaila, kad vis pikčiau, lėkš-
čiau ir vis irzliau, tačiau jokiu būdu ne meniškiau, ne įtai-
giau, nes baisus gamtos užkoduotas griovimo pradas mūsų
sielose dar labai gajus ir kasdieną pasireiškia pačiomis neįti-
kėčiausiomis formomis. Tiktai keleri metai, kaip nebėra cen-
zūros, o padorus žmogus jau pasiilgo Spaudos įstatymo, nes


kartu su „Glavlitu" tarp mūsų išnyko ir kažkoks priversti-
nis, įstatyminis pakantumas kito žmogaus nuomonei. O gal
mumyse jo ir nebuvo?

Mes laisvi! Nudvasintam žmogui nuimti bet kokie varž-
tai... ir staiga mūsų spauda pagelto labai įtartina bulvarine
spalva, prieš kurią nublanksta net prieškarinis „Dvidešimt
centų". Atsirado net kelios apie vieną ar kitą redakciją susi-
kūrusios tiesos monopolijos. Man visa tai ne naujiena, nes
žurnalistai niekada nebuvo laisvi ir savarankiški. Baisiausia
tai, kad spaudos laisvė net daugelio gerų literatų buvo su-
prasta kaip eilinė sąskaitų suvedinėjimo banga. Prasidėju-
sios batalijos laikraščių puslapiuose - toli gražu ne talentų
rungtynės parašyti ką nors gražiau, prasmingiau ar įdomiau,
jos man labiau primena įžeistų ambicijų karus, naujų postų
dalybas arba norą už senas ir būsimas nuodėmes vienas kitą
pažeminti, nusivalyti kojas į savo kolegą ir tokiu būdu išga-
nyti save arba lipant galvomis išgydyti savo dvasinę nega-
lią. Baisiausia, kad visa ta makulatūra matuojama tik pini-
gais, ji iš anksto apmokama, nuperkama ir perperkama. Kas
laikraščiui brangiau sumoka, tas ir teisus. Politinio gyveni-
mo dvilypumas pagimdė ir dvilypę spaudą. Respublikoje
įsigalėjo dvi - V.Tomkaus ir A.Vainausko - tiesos.

Dar baisiau, kai tau paskambina koks nors nepriklauso-
ma žurnalistas ir praneša:

- Apie tave surinkta neigiama medžiaga.

- Ką daryti?

- Pats žinai, - atsako ir tyliai laukia, kol paklausi:

- O kiek už tai reikia pakloti?

Nepamenu pavardės to klasiko, parašiusio nuostabią no-
velę, kai Afrikos negrai, vežami į vergovę, sukyla prieš pira-
tus vidury Atlanto, išžudo juos visus iki vieno, o patys ke-
lias dienas džiaugiasi ir atsidžiaugti negali taip staiga juos
užgriuvusia laisve, tačiau neilgam, tiktai iki pirmos dides-
nės audros, kol laisvą, bet nieko apie jūreivystę neišmanan-
čių žmonių nevaldomą laivą įsisiautėjusi vėtra sudaužo į sku-
telius...


Skaitant šių dienų spaudą man vis dažniau ir dažniau
susidaro įspūdis, kad mes kažkur palengva grimstam, kad
gelbėdami savo pasiligojusias sielas, vis dažniau ir dažniau
imame skandinti kitus... Ir visa tai darome negalėdami atsi-
džiaugti staiga mus užklupusia demokratija. Liūdna, kai daž-
nas literatas savo šlovę labai pigiai nusiperka už kito žmo-
gaus nuodėmes ir jo asmens pažeminimą. Bet demokratija -
ne tik valdžios, bet kartu su ja ir vis didėjančios pilietinės
atsakomybės pasidalinimas su savo bendraminčiais ir poli-
tiniais konkurentais, pasitikėjimas jų padorumu ir jų idėjo-
mis. Žodžio laisvė, mano galva, - tai galimybė visapusiškai
realizuoti save, savo talentą, bet ne uždarbiauti kitų nelai-
mės sąskaita. Juk negalima vieną smurtą naikinti kitu smur-
tu, vieną dvasinės vergovės formą pakeisti kita. Kuriem ga-
lam nugalėtojui pergalė, jeigu jis nemoka arba nenori būti
didžiadvasiškas? - klausia sena išmintis ir tučtuojau atsako:
- Tada ir jį kaip pavergtą žmogų reikia nuolat laikyti po rak-
tu.

Lietuva nedidelė. Mes negalime savo kūrybiniame kely-
je išsilenkti vienas kito, kaip rusų arba amerikiečių literatai.
Kad ir tylomis, susukę žandus privalome praeiti vienas pro
kitą. Aš dabar labai dažnai prie savo namų slenksčio sutin-
ku tuos rašytojus, kurie mane teisingai ar neteisingai kriti-
kavo, kurie daužė ir mokė, kupiūravo ir draudė arba spren-
dė mano kūrinių likimą... Aš su visais jais sveikinuosi, pa-
duodu ranką, man kartais gėda to jų nepatogumo, atsipraši-
nėjančių akių, bet taip, matyt, ir turi būti. Ne kartą ir aš esu
patekęs į panašią būklę. Tačiau baisiausia man už tuos, ku-
rie labiausiai „persitvarkė" ir kurie vėl kritikuoja ir daužo
mane už tai, kad per mažai esu ryžtingas tame tik iš pavir-
šiaus neberaudoname, bet žalmargame piktų ir beprasmių
žodžių blūde.

Stebėdamas tuos nepaprastai griežtus, bet kažkodėl vis
dar prezidiumuose tebesėdinčius persivertėlius, dabar pui-
kiai suprantu, kodėl mūsų šalyje taip ilgai galėjo tarpti stali-
nizmas, kodėl taip staiga ūgtelėjo nacionalizmas, kodėl taip


žiauriai proteguojamas didžiavalstybinis šovinizmas. Tik to-
dėl, kad dvasioje mes visi dar esame baudžiauninkai. Mes
negalime suprasti savo netekties, savo skausmo, jeigu apie
save matome kupinus džiaugsmo veidus, mes būtinai turi-
me priversti susiraukti besišypsančius, privalome juos su-
pykdyti, bet visų geriausia - pravirkdyti... Tada, žiūrėk, ir
mes atšylame, atkuntame, pasidarom dideli ir laimingi, bet
šypsomės jau gerokai pavėlavę, kai aplinkui verkia kiti. Mes
net savo švenčių nebemokame švęsti neperrišę vėliavų juo-
dais kaspinais.

Žodžio laisvė, man regis, - tai galimybė eksperimentuo-
ti, ieškoti, tai galimybė aukotis vardan tos laisvės ir viską
sudėti ant kūrybos aukuro, išskyrus kitą žmogų. Juk tiktai
vardan jo, paklydusio ir gero, nupuolusio ir prisikėlusio, pra-
rasto ir būsimo, gyvuoja mūsų kūryba.

Dabar labai medinga kurti įvairias esą mus išgelbėsian-
čias menininkų draugijas, klubus asociacijas ir fondus. Bet
vėlgi nuo ko mes pradedam? Nuo pasipelnymo. Dar nesu-
kurta kokio nors klubo programa, dar neapmąstyta, kuo jis
prisidės prie tautinio atgimimo, mūsų dvasinio pakilimo, o
spaudoje jau mirga būsimųjų lyderių pareiškimai ir nuosp-
rendžiai - tą priimsime, tas pasišiukšlinęs, o tas tikriausiai
dar susikompromituos... Ir vėl dalybos, ir vėl etiketės, o jei-
gu iš tiesų - patys tokio turinio pareiškimai rodo, kad tų
pareiškėjų sieloje ne viskas tvarkoj. Kerštas arba noras iškil-
ti virš kitų niekada nebuvo talentingos kūrybos pakeleivis.
Tai apsišaukėlių, vidutinybių ranka sau išrašytos, bet gyve-
nimo nepatikrintos privilegijos. Talentui panašiais principais
tvarkomos feldfebeliškos sąjungos nereikalingos. Jis, visų pir-
ma, blogio ieško savyje, savo kūryba sukyla prieš jį ir nesi-
dairo jo po savo kolegų kišenes ir skalbinius. Tada vietoj jų
atsiranda kokie nors kvaišalų multimilijonieriai Sorošai ir
padaro savo tvarką.

Tėvas mane ne kartą mokė:

- Sūnau, niekada nenukabink seno Dievo, kol neturi nau-
jo, bet ir nuėmęs neišmesk, atiduok tam, kuris jį tebemyli.


- Kodėl?- ir aš buvau jaunas ir karštas. - Su atgyvenomis
reikia užbaigti iš karto.

- O todėl, sūnau, kad savęs kartu su senu Dievu neišme-
si. Tiktai kvailys po kelis kartus per dieną gyvenimą prade-
da iš naujo.

Štai kodėl dabar man linksma pasidaro stebint, kaip šian-
dien koks nors apsmukęs apsišaukėlis, savo viduje palikęs
užkietėjusiu prisitaikėliu ir karjeristu, visu balsu kviečia ki-
tus pradėti gyvenimą iš naujo arba išgirdęs žodį „socializ-
mas", dirbtinai įsiunta tarsi koridoje pamatęs raudoną sku-
durą. Girdi, jis laisvas menininkas, todėl jokių „izmų" ne-
pripažįsta, nors puikiai žino, kad beidėjinis yra tik pinigas.

O man rodosi, kiek laiko gyvuoja literatūra, tiek gyvuoja
ir gyvuos vadinamasis socialinis užsakymas. Gal tiktai šio
reiškinio pavadinimas yra gerokai suvulgarintas ir pirkliš-
kas. Visi dabar tarytum ligos bijo to nelemto „užsakymo"
kaip tramdomųjų marškinių, tačiau jis man visiškai nekliu-
do. Suformuluokim šią problemą truputį kitaip ir viskas su-
stos į savo vietas: ar bus literatūra sociali?

- Aišku, bus, nes tikrasis menas be to gyvuoti negali.
Tačiau sugrįžkime prie tos pačios grubiausios formos, taip

sakant, kas moka pinigus, tas ir muziką užsako... Argi me-
nui nereikia mecenatų, argi menininkui nereikia valgyti, ap-
sirengti ir dar taurelę išgerti be Valančiaus draugijos leidi-
mo? Juk tikrajam menui nesvarbu, kas užsako, jam kur kas
svarbiau, kas ir kaip tą užsakymą atlieka. Kelis tūkstančius
metų pagrindiniu užsakovu buvo bažnyčia, feodalai, vėliau
- kapitalistai, o dabar - valstybė ir vėl bažnyčia... Ir ką, ar
daug nuo tų užsakymų nukentėjo menas? Nė trupučio. Jį
mūsų šalyje naikino ir tebenaikina patys menininkai, viduti-
nybės, sulindusios į visokiausias tarnybas ir protegavusios
tik save ir į save panašius. Argi dabar, naujosios demokra-
tijos sąlygomis, nebeveikia ši taisyklė? Argi dabar ne tokiu
pačiu, tik truputėlį perdažytu vėzdu talentai vėl perrikiuo-
jami į kitą eilę? Kas, girdi, ne taip kaip aš, tas tarp mūsų ne
menininkas, ne rašytojas ir ne poetas. Juk dėl tokios kūrybi-


nės laisvės traktuotės kalti ne rusai, ne anglai, bet kiekvie-
name iš mūsų įsišaknijus provinciali didybė ir noras labai
lengvai pasisavinti tą garbę, kurią kažkada uždirbo mūsų
senoliai - dvasios milžinai.

Jeigu manimi netikit, pasiskaitykit naujojo rašytojų sielo-
vadininko, „Piliečių chartos" vyriausiojo klebono, „megz-
tųjų berečių" gvardijos kapeliono triskart jėzuito V.Kubiliaus
raštus arba pasiklausykit jo pamokslų nuo Trijų kryžių kal-
no. Už visą tą veiklą jis iš Vagnoriaus gavo pusę milijono
litų, bet kaip tikras katalikas su kokia nors kultūrininkų or-
ganizacija nepasidalijo, bet prisakė „visiems suklupti prieš
Lietuvą, melstis, muštis į krūtinę ir atgailauti". Kas ta jo mis-
tinė Lietuva? Visų pirma, tai žmonės - Jonas, Petras, Ona,
Marytė.... Prieš kurį suklupti? Kas duos išrišimą? Aišku,
Landsbergis, paaukojęs tai profesoriaus abrakadabrai mūsų
uždirbtus pinigus. Todėl leisdami „Grūto parko lyriką" ge-
resnio įvado tarybinei poezijai niekur neradome, išskyrus
pono Kubiliaus raštus, kažkada labai sėkmingai klupdžiu-
sio rašytojus ir vedusio juos į tarybinį šviesų rytojų. Nepa-
keitę nė vieno žodžio, išspausdinome jo seną straipsnį ir kar-
tu su tuo persivertėliu pasijutome garbingame Spalio revo-
liucijos minėjimo prezidiume.

Jeigu būčiau dailininkas, ir dabar imčiausi Stalino por-
treto arba skulptūros, bet nulipdyčiau ją tokią, kad dažnas
sudrebėtų pasižiūrėjęs. Tai galima padaryti ir meniniu žo-
džiu, nes yra į ką pasižiūrėti. Manau, kad tokio Stalino ir
V.Kubiliaus bruožai mažai kuo skirtųsi. Kai Vilniaus dailės
kombinato kieme buvo surasta Stalino bronzinė skulptūra,
pasiūliau jos nesunaikinti, neperlydyti, bet pastatyti aikšte-
lėje prieš Lukiškių kalėjimą. Tegul sau stovi, tegul primena
ir nuteistajam, ir teisėjui, kad žmogaus dvasios negalima ap-
kalti nei rudos, nei raudonos, nei žalmargės prievartos šar-
vais. Juk ne pati idėja, bet kiekvienas jos kraštutinumas yra
baisiausias tos idėjos priešas. Net mažam vaikui žinoma, kad
velnias - toks pat angelas, už savarankiškumą išvytas iš dan-
gaus, ir kad ne Dievas, bet žmonių kvailumas jam ilgainiui


prilipdė ragus, uodegą ir skeltas kanopas. Tačiau kaip miela
bjauroti kitus!

Mano supratimu, kurdami naują, niekieno nevaržomą li-
teratūrą, mes turime ne bartis, ne keiksnoti vienas kitą, bet
atsidėję gerai išstudijuoti ir su didžiausia menine jėga paro-
dyti, kokius pėdsakus stalinizmas ir landsbergizmas paliko
mūsų ir mus supančių žmonių sąmonėje, jų galvosenoje,
veiksmuose ir dvasinėje būklėje. Išpažinti klaidas maža, už
jas reikia atgailauti, tačiau ne žodžiais, ne maldomis, bet kon-
krečiais darbais. Visų lengviausia už padarytas praeities klai-
das nuimti draugui galvą ir manyti, kad klaidų daugiau ne-
bus.

Žodžiu, kiekvienas gyvenimo reiškinys turi savo pradžią,
viršūnę ir pabaigą. Pasibaigs ir šis triukšmas, tačiau yra ir
amžinų dalykų, tokių kaip gyvybė, judėjimas, materijos per-
ėjimas iš vienos būsenos į kitą... Amžina ir kūryba. Gražiau-
sias jos pavyzdys - pati gamta. Jeigu išliks žmogus, kurs ir jis,
tiktai kas kartą vis prasmingiau, vis tobuliau ir įtaigiau, ypa-
tingai iškentėjęs dabartinės bedvasės egzistencijos periodą.

Juk iš esmės jau išrėktos bei išsakytos visos mūsų nelai-
mės. Be abejo, dar atsiras kokių nors baisių, iki šiol nežino-
mų faktų, dar bus išknista kas nors iš archyvų nežinomy-
bės, tačiau sugraudinti, sukrėsti mūsų vaizduotės jau nega-
lės taip, kaip ją sukrėtė pirmieji tiesos žodžiai, nes kiekvie-
nas dirgiklis per daug dažnai naudojamas, norim mes to ar
nenorim, galiausiai pavirsta nepageidaujamu slopintojų. Ta-
čiau ir griovimas ne amžinas...

Nemanau, kad sąžinę būtų galima įsigyti pigiame auk-
cione, tačiau esu įsitikinęs, kad besidalinant ar ką nors „pri-
chvatizuojant" jos iš viso žmogui nebereikia.Tai verslui truk-
danti chimera. Dar niekam neteko girdėti, kad kur nors pa-
saulyje atsirado sąžiningi plėšikai. Kas kita - patriotizmas,
žiaurus, dirbtinis, įžūlus ir savanaudis. Tai viską pateisinantis
skydas. Juk atvirai nepasigirsi, kad plėši per penkiasdešimt
metų sukauptą žmonių turtą nekęsdamas Lietuvos. Tu ją
myli, dievini, tik jai aukojies arba ateini jos gelbėti. O jeigu


netyčia įsidedi į savo kišenę gerą kąsnį, argi tai nuodėmė?
Tai tavo sąžiningai uždirbti procentai, pradinis kapitalo kau-
pimas, o tu - apaštalas. Kol nuosavybė valstybinė, - ji gi
niekas, „sovietinis" išmislas, o patekus į kieno nors kišenę, ji
jau šventa.

Ką reiškia Abišalos priglobti 250000 dolerių už papras-
tutį pamokymą, kaip reikia apmauti Lietuvą, palyginus su
pusantro milijardo visos tautos skola „Viljamsui"? Ašaros!
Juk tas superpatriotas savanoriškai visam gyvenimui ant sa-
vo nugaros užsivertė nepakeliamą Judo nuodėmę ir išda-
vystę, kad kitam nereiktų. Jis nekaltas, kad dabar už trisde-
šimt sidabrinių net arklys arklio nekaso, o čia, kaip bepa-
suksi, - buvęs premjeras, tautos vairininkas, ne šiaip koks
nors K.Skrebys švariomis rankomis susišlavęs šešis milijo-
nus ir pūdantis juos Danijos bankuose. Juk į Europą niekas
mūsų plikų nepriims. Tiktai turtingi žmonės, anot K.Gla-
vecko, gali mūsų varganus tautiečius išgelbėti iš visų juos
tykančių nelaimių. Už tokius pasišventėlius ir stoja visa spau-
da, biurokratija ir Seimas. Taip turi būti. Gana lygiavos, ta-
rybiniais metais sugriovusios mūsų ekonomiką! Tik asilas
gali nepasinaudoti Rotšildo išmintim, kad revoliucijų metu
uždirbami milijardai. Todėl mylėkim tai, ką darom, tikėki-
me tuo, ką sakom: dar kartelį atgimkit, sukilkit, žmonės pa-
vergtieji, ir nebebus iš jūsų ko atimti. Įsigalės visuotinė ly-
gybė, suklestės prisikėlus tauta, apsives plikas nuogą, kel-
, nes pasiklos, sijonu užsiklos ir laimingi garbins savo gelbė-
tojus:

- O kaip gyvena tie, kurie nieko neturi?..


UŽSAKYTAS
PRALAIMĖJIMAS

Kokiu instrumentu geriausiai groti tautos vadui?

- "Kagebeono" firmos fortepijozu.

- O kas rašys dainų tekstus?

- Tai bus kolektyvinė kūryba: o, vade galingasis,

o, vade protingasis, jei atkišai tautai užpakalį,

tai nemanyk, kad žengi jos priekyje.


Rašyti apie žmones teisingą ir šiek tiek paskaitomą pro-
zą yra be galo sunku, tuo labiau - apie iškilius ir daug kam
pažįstamus veikėjus. Kokie jie nebūtų - geri ar blogi, - retai
kada pataikysi, nes kiekvienas iš jų mano esąs kur kas ge-
resnis negu iš tikro yra. Humoristai juokauja, kad pelnin-
giausias pasaulyje amatas būtų galimybė supirkinėti žmo-
nes už tiek, kiek jie iš tikro verti, ir pardavinėti juos už tiek,
kiek jie patys save įvertina.

Pasitelkęs menininko intuiciją, ilgametę patirtį, rašytojas
gali tik priartėti prie objektyvios tiesos, nes ir jis yra gyvas
žmogus, turintis savo įsitikinimus, savo vertinimo kriteri-
jus, kurie beveik niekada nesutampa su aprašomo žmogaus
savęs vertinimo kriterijais, kartais mes patys susikuriam
mums pažįstamo žmogaus portretą, jį idealizuojame, o pas-
kui smerkiame, jeigu jis neatitinka mūsų menamo įvaizdžio.
Nuo tokios klaidos neapsaugoti net genijai, todėl iš anksto
atsiprašau visų čia paliestų žmonių: kitaip rašyti nemoku.
Tokius jus sutikau tam tikrame laiko tarpsnyje, tokius ma-
čiau, su tokiais draugavau ir dirbau. Be to, tarp mūsų atsira-
do ir tam tikras laiko tarpas, kuris įnešė esminių pataisų. Koks
nebūtų aprašomu metu žmogus, jis vis viena laikui bėgant
tobulėja. Gal mažiausi keičiasi tik jų portretai, fotografijos,
tačiau ir tos kartais sumeluoja. Suklysta net tobuliausi objek-
tyvai, tada mes galime šiek tiek dar pasiteisinti, girdi, tas ti-
pas visai nefotogeniškas. Rašytojas tokios galimybės neturi.
,. Jis atsako už visas savo nesėkmes pagal seną visų priimtą įsta-
tymą: žodis išlekia žvirbliu, o sugrįžta jaučiu...

Vartydamas senus užrašus, perklausydamas magnetofo-
ninius įrašus, analizuodamas pastabas paraštėse vėl pasine-
riu į tų dienų įvykius... Atmintis tiek įsiaudrina, kad be klai-


dos galiu papasakoti, kaip tie žmonės buvo apsirengę, ką jie
laikė rankose, matau ne tik jų veidus, šypsenas, bet ir juos
supančią aplinką. Kartais net pats stebiuosi tokia transfor-
macija, bet galiu prisiekti - tai ne vien tiktai vaizduotė, pa-
didintas rašytojo jautrumas, tai dar kažkas daugiau... Ir kaip
gerai, kad pats iki galo nesuvokiu - iš kur visa tai?..

... Kai iš deputato V.Švedo buvo atimtas mandatas, man
A.Brazauskas pasiūlė balotiruotis Naujojoje Vilnioje. Tuo me-
tu LDDP išgyveno nepaprastai sunkias dienas. A.Brazaus-
ką paliko visi jo proteguoti ir, kaip mes juokėmės, ant rankų
į CK susinešti draugai. Jų dėka partija tapo patyčių objektu
ir demoralizuotu atlaidų ožiu. Seime beliko tik dešimt ar
vienuolika ištikimų deputatų. Su pasiūlymu man reikėjo su-
tikti, bet giliau nesusimąstęs ir piktas iš karto atsisakiau, o
savo vietoje pasiūliau Marijoną Visokavičių. Manyje kirbėjo
mažas, bet teisingas kerštas. Buvau įsitikinęs, kad manimi
vėl norima užkimšti atsidariusią skylę, o pagalbos už tai ne-
gausiu jokios. Taip jau sykį atsitiko, kai Algirdas prikalbino
balotiruotis Trakuose. Jis, matyt, per daug nuoširdžiai pati-
kėjo mano gabumais ir paliko likimo valiai. Neiškentęs kelis
kartus kreipiausi jo pagalbos, o jis tik gynėsi nuo manęs lyg
nuo įkyrios musės:

- Viską tvarko Paleckis ir Kirkilas.

Panašių veikėjų dėka tarp mūsų įsigalėjo lietuviškos ne-
galios dvasia. Jie ir dabar nesupranta, kad tauta ir jos sukur-
ta valstybė be savito veido - pasauliui neįdomi ir nereika-
linga, kad be tokios savybės sustabdyti tolesnį tautos istori-
nį dūlėjimą - neįmanoma ir kad mūsų silpna dorovinė at-
spara iš Vakarų ateinančio vulgaraus pragmatizmo gali būti
dar labiau pastūmėta degradacijos kryptimi, nes praktiškai
Amerika mus šeria tik savo blogais įpročiais.

Sąjūdis, kaip rašo J.Radovičius, tapo pelnyta istorine baus-
me savarankiškai Lietuvos komunistų partijai, nesugebėju-
siai laiku persitvarkyti ir pradėti nuoširdžiai tarnauti žmo-
nėms. A.Brazausko ir jo parankinių vadovaujama ji net ne-
pasirūpino išsaugoti nemenką vertingą tarybinio humaniz-


mo įdirbį, kurį kūrė visa tauta, besipriešindama partokrati-
jos diktatui.

Praeities baimė, noras išsaugoti tik savo kailį, materiali-
nės naudos siekimas tą didžiulę, dar veiklią organizaciją pa-
vertė kažkokiu privačiu drebutynu, nors įvykių raidoje jai
pasitaikė net trys progos atsitiesti visu ūgiu. Pirma, kai pra-
sidėjo Sąjūdžio bendro judėjimo skaldymas, antra, kai atsi-
ardo kruvino konflikto saktinimas ir trečia, kai buvo pradė-
tas valstybinio perversmo organizavimas. Už visa tai turi
atsakyti mums vadovavusių kapituliantų grupelė, kuri iki
šiol taip ir netapo tikrais socialdemokratais ir nesugebėjo
išlikti tikrais darbiečiais.

Tokia marginalinė politika tebesitęsia ir šiandien.

O tada važinėjau pas rinkėjus negalėdamas jiems prisis-
tatyti nei rinkiminiais plakatais, nei lankstinukais, nei pa-
prasčiausiais pakvietimais. Viską dariau tik už savo pini-
gus, pradedant benzinu, mašina ir mokesčiais už viešbutį.
Ne kartą buvo ir taip, kad pereidavau su kepure per salę,
nes reikėjo kaip nors atsilyginti už paruoštas ir apšildytas
patalpas. Taip besiplūkdamas, susitikau vidaus reikalų mi-
nistrą M.Misiukonį.

- Girdėjau nieko neturi? - dar nepasisveikinęs paklausė
manęs.

- Brazauskas prižadėjo.

- Neišspausdins.

- Iš kur žinai?

- Iš ten, kur niekas nieko nedarys.

- Negali būti.

- Negali tik todėl, kad jau yra. Argi tavęs niekas neįspė-
jo?

- Kažkas kažką kalbėjo.

- Klausyk ausis ištempęs. Dairykis. Dabar tu jiems nepa-
rankus, jie dėl tavęs nekonfliktuos su Landsbergiu, jiems sa-
vas kailis rūpi. Jei turi ką nors, viską išspausdinsiu.

Taip ir padarėm. Plakatus nusivežiau beveik rinkimų iš-
vakarėse, o pakvietimų ir lankstukų nespėjau išdalinti.


- Jei būtų Šepetys, jau viskas būtų sutvarkyta. Kokią di-
džiulę klaidą padarė A.Brazauskas iškeitęs jį į bevalį, bestu-
burį Paleckį, - išlydėjo su tokiu palaiminimu į kelią ir ranka
pamojavo.

Iš dalies jis buvo teisus. Pamenu, kartą senasis J.Paleckis
pakvietė mane į "Lokio" restoraną pavakarieniauti su jo ge-
ru draugu vokiečių rašytoju. Pirmininkas buvo linksmas,
daug šnekėjo:

- Ką tu tame romane prirašei, jei mano Genutė (žmona) jį
atėmė, pasikišo po pagalve ir neatiduoda? Viena skaito.

- Kaip visada, valdžią "maustau".

- Nesikuklink. Ji sako, jei čia būtų Amerika, tai kongresas
tą tavo "Grupę draugų" nupirktų ir visiems piliečiams išda-
lintų veltui.

Mums bejuokaujant, iš kažkokių užsienių sugrįžęs neti-
kėtai atskubėjo ir J.Paleckis jaunesnysis. Jis greitomis apie
kažką pasikuždėjo su tėvu ir vėl išbėgo. Matyt, pokalbis bu-
vo ne iš maloniųjų, nes senasis Paleckis pritilo ir ilgai sėdėjo
susimąstęs. Iš žodžių nuotrupų supratau, kad sūnui reikėjo
kažkokios skubios pagalbos.

- Kas nutiko? - paklausė vokietis.

- Nieko.

- O kas jis toks?

-  Sūnus, - vėl trumpai atsakė Paleckis, o man lyg tarp
kitko, bet su kažkokiu dideliu tėvišku rūpesčiu ar skausmu
mestelėjo: - Vilnius (vyresnysis sūnus) tai buvo vyras, o su
tuo aš dar prisiverksiu...

Tie žodžiai man visada stukteli į galvą, kai aš turiu kokių
nors reikalų su jaunesniuoju J.Paleckiu. Ypatingai "atgimi-
mo" metais. Aš juos veju į šalį, o jie budi smegeninėje lyg
kokia nereikalinga dominantė. Ir čia pat pasigirsta A.Terlec-
ko klyksmas:

- Nebaltink tėvo kaulų, jie ir patys pabals!

Todėl ir šiandien turiu pripažinti, kad atsisakęs Liongi-
no, Algirdas ne tik prarado nuovokų, energingą ir sumanų
politiką, bet ir pagrindinį specialistą, galėjusį labai lengvai


uždėti Landsbergiui apynasrį, nes visi to muzikologo voja-
žai po platų pasaulį buvo palaiminti Išvažiavimo komisijos
pirmininko L.Šepečio parašu. Greičiausiai ir čia vėl pasitar-
navo Eismuntas, o Paleckis laukė, kol jo atsiprašysiu.

Su L.Šepečiu susipažinau dirbdamas komjaunime. Jis bu-
vo išrinktas Kauno politechnikos instituto Architektūros fa-
kulteto komsorgu. Jau tada Lionginas visa galva išsiskyrė iš
kitų studentų ir labai man padėjo darbe su Maskvos komisi-
ja. Jis buvo mąslus, gudrus, apsiskaitęs ir gerą politinę klau-
są turintis aktyvistas. Kalbėdamas su viršininkais, jis nepa-
prastai mokėjo jų išklausyti ir palengva, po repliką, po klau-
simėlį nepastebimai pasukti pokalbį jam reikiama linkme.

- Ne Šepetys - aksomas, - taip jį charakterizavo komjau-
nimo pirmasis sekretorius J.Petkevičius.

Kai Maskva A.Ferenso nepatvirtino Kauno politechnikos
instituto komjaunimo lyderiu, jo vietoje pristačiau L.Šepetį.
Sekretoriate užkliuvo kai kurios jo biografijos detalės, bet jis
taip artistiškai, taip diplomatiškai išsisuko, kad likome pa-
tenkinti visi: ir jis, ir aš, ir Maskvos jaunimo bosai.

Tapęs kultūros ministru, jis nusipelnė didžiulio TSRS kul-
tūros ministrės E.Furcevos pasitikėjimo. Kai skulptorius G.Jo-
kūbonis užbaigė Maironio paminklą, iškilo didelė proble-
ma, kaip ir kur jį pastatyti? Kilo piktos ir nedėkingos kalbos,
girdi, mums tokio paminklo nereikia, kodėl kunigas, kodėl
su sutana?.. Tas kalbas skatino antrasis sekretorius Popo-
vas, o paskui Charazovas. Toje gerokai įtemptoje aplinkoje
L.Šepetys surado talentingą sprendimą, tiesiog klasišką.
E.Furceva nupirko G.Jokūbonio skulptūrą ir padovanojo ją
Lietuvai, kaip Literatūros muziejaus eksponatą. Taip buvo
užkištos visų piktavalių ortodoksų burnos.

Atėjęs dirbti į LKP CK ideologiniu sekretoriumi, jis išgel-
bėjo du mano romanus nuo neteisingų G .Zimano, A.Bieliaus-
ko ir S.Šimkaus atakų. Norėdami palaidoti romaną „Grupė
draugų", jie paleido piktas kalbas, kad vienas romano vei-
kėjas nurašytas nuo G.Zimano asmens. Mano prašomas,
L.Šepetys surengė akistatą. Priėjo padaviau „Tiesos" redak-


toriui G.Zimanui raudoną pieštuką ir pasakiau:

- Prašau tekste išbraukti tas vietas, kurios liečia tamstos
asmenį, aš viską išimsiu.

Zimanas paėmė pieštuką, ilgai sukinėjo jį rankose, pas-
kui ėmė įtariai šypsotis ir, pajutęs kažkokį mudviejų suokal-
bį, atsargiai pasakė:

- Jūs norit, kad aš prisipažinčiau?
Romanas pajudėjo.

Ir dar viena jo veiklos detalė. Svečiuodamiesi Varšuvoje
su poetu Albinu Bernotu netikėtai susipažinome su išeiviu
iš Lietuvos Algirdu Brazdžioniu, kuris tuo metu dirbo Bri-
tanijos prekybos ministro patarėju, dažnai lankėsi Maskvo-
je ir turėjo nuosavą firmą, spausdinančią vertybinius popie-
rius, pinigus ir pašto ženklus. Mes labai maloniai pasišnekė-
jom.

-  Aš norėčiau aplankyt Lietuvą, - netikėtai prisipažino
jis.

- O kas jums kliudo?

- Matote, užimdamas tokias pareigas, negaliu pats pasi-
prašyti... Jeigu jūs mane iškviestumėt, tada - kitas dalykas.

Pasikeitėm adresais, pradėjau susirašinėti, pasirodė, kad
Algirdas į Angliją išvyko 1921 metais tobulintis kaip karo
lakūnas. Ten susipažino su jaunute turtinga našlele, ką tik
praradusią savo vyrą katastrofoje...

Apie tai pasigyriau L.Šepečiui.

- Iš tikro? - nepatikėjo jis.

- O kodėl turiu meluoti?

- Netikiu todėl, kad mūsų žmonės jau seniai suka apie jį
ratus, bet niekaip negali priartėti.

- Tada kviečiam čia ir priartėsim.

- Kviečiam, bet ir aš oficialiai to negaliu padaryti. Tokios
taisyklės... Protokolas! Tau tai nieko nekainuos.

Kai pas mane atvyko Algirdas su savo labai romantiška
žmonele poete Oliv, Lionginas mums paskyrė specialią ma-
šiną, išrūpino leidimą važinėti po visą Lietuvą ir tuo geru-
mu papirko A.Brazdžionį, su kuriuo sudarė sutartį išleisti


M.K.Čiurlionio kūrinių albumą. Po kurio laiko pasirodė ir
tas nuostabus, pirmą kartą užsienyje taip puikiai išleistas
leidinys.

Todėl kalbėti apie L.Šepetį, kaip apie mūsų kultūros prie-
šą, gali tik žmonės, kurie išskyrus savo menkutę asmeninę
veiklą, daugiau nieko nevertino Lietuvoje. Be abejo, L.Šepe-
tys padarė ir nemažai klaidų, bet neklydo tiktai tie, kurie
nieko neveikė. Todėl ir dabar gerbiu tą mąslų, labai ironišką
ir keistai nutilusį žmogų. Nekantraudamas laukiu jį praby-
lant. Juk negali taip būti, kad išmintis amžinai tylėtų, kai
apie ją šakojasi kvailystė ir melas. Anot T.Tilvyčio: „Jis tylės
metus devynis, dešimtuos prabils, kai prabils, laukuos tė-
vynės dulkės pasipils..."

Tyla - gera byla, bet raskite tylintį politiką! Net pats Land-
sbergis iki šiol dar nesupranta, kas „mano lankstesni - pirš-
tai ar liežuvis?" Sąžinė ir protas jo veikloje nebūtini dalykai,
todėl politologai jau seniai pastebėjo, kad priemonės, kurio-
mis reiškiama tiesa, tokiems politikams kur kas naudinges-
nės už pačią tiesą. Daug kalbėti arba rašyti apie save - ge-
riausias būdas pasislėpti nuo bet kokios tiesos. Tokiems žmo-
nėms galutinis tikslas yra nereikalingas dalykas, beveik nie-
kas, svarbu pats dalyvavimas politikoje. Tai pagrindinė vi-
dutinybės išraiškos forma, jos egzistencijos pagrindas ir pa-
jamų šaltinis.

Neramiais XX partijos suvažiavimo metais, kai Lietuvo-
je jau politikavo kas antras žmogus, susipažinau ir su kitu,
gana iškiliu tačiau visai kito tipo žmogumi Gediminu Kirki-
lu. Jis ką tik pasirodė politikos akiratyje. Kylančia politikos
žvaigžde dar negalėjai jo pavadinti, bet mėnuliukas, gudriai
besinaudojantis svetima šviesa, jis buvo jau gana ryškus. Tai
politinė pelė, anot V.Baltrūno, galinti prasigraužti sau jaukų
urvelį bet kokioje situacijoje. Tylus, landus, jei reikia - nepa-
stebimas, bet prakąsto sūrio kvapą jaučiantis net už kelių
kilometrų.

Jo draugai jį vertina kiek kitaip. Jų žodžiais, tai į vandenį


įkritęs drugelis, kuris plazda, kruta, labai stengiasi, bet pa-
kilti negali. Sparneliai per daug platūs, kad paskęstų, ir per
daug šlapi, kad galėtų pakilti. Tuo nepaprastu spurdėjimu
jis labai dažnai sukelia draugų gailestį, už kurį vėliau jie bran-
giai susimoka...

Arčiau su Kirkilu susipažinau kartu ruošdamas suvažia-
vimo dokumentus. Jis labai greitai išsipasakojo kas esąs, daug
šnekėjo apie savo varganą jaunystę, amžinus nepriteklius ir
kiekvienam atokvėpiui primindavo:

- Aš mažas žmogelis, myliu darbą, todėl į kitus man nėra
kada dairytis.

- O kaip tu toks mažytis patekai į CK?

- Mane pastebėjo.
-Kas?

- Kam buvau reikalingas.

- Labai idėjinis?

- Kiek reikia.

-  Didelis darbštumas, Gediminai, mažina religingumą,
aišku, ir fanatizmą.

- Kaip teisingai jūs pastebėjot!

Ant tos mažytės menkumo blizgutės pakliuvau ir aš. Mu-
du susidraugavom, tačiau mane vis dar stabdė to vaikino
liokajiškas nusižeminimas ir noras įtikti stipresniam. Kai
A.Brazauskas buvo išrinktas Prezidentu, partijai prireikė
naujo vado. Dauguma balsavo už G.Kįrkilą, o mes devyni
pasisakėm prieš. Dar per anksti, tegul susitupi.

Kai pakėliau ranką, A.Brazauskas netikėtai man mirkte-
lėjo ir labai patenkintas paspaudė dešinę. Ilgai nesupratau
to dėkingumo priežasties, o sužinojęs, pagyriau save:

-Turi, seni, nuojautą.

Pačiais sunkiausiais metais, kai mūsų žmonės sėdėjo be
algų, o Brazauskas iš visų pašalių visomis tiesomis ir netei-
sybėmis mūsų egzistencijai rinko varganas kapeikėles, bu-
vęs partinis darbuotojas Buzūnas lyderiui paaukojo nema-
žai pinigų keliems kostiumams įsigyti. Vieną iš jų netyčia


priglobė Kirkilas. O kodėl ir jam nepasipuošti? Jis daugiau-
siai dirbo, stengėsi, todėl ir jo pastangos turi būti reikiamai
atlygintos.

Kiek vėliau jis į prezidiumą atsivedė ir piniguotą A.Kli-
maitį, kurį Brazauskas priėmė išskėstomis rankomis. Apie
tai sužinojęs V.Landsbergis tiesiog pasiuto. Gavęs iš A. But-
kevičiaus Imuniteto tarnybos viršininko V.Česnulevičiaus
užsakytą medžiagą, įsakė „Kliugerį" areštuoti. Girdi, A.Kli-
maitis dar Maskvos jaunimo festivalyje buvo užverbuotas
KGB ir jau tada kenkė Lietuvai.

A.Brazauskas, kaip visada, nuo bet kokios atsakomybės
nusiplovė. V.Landsbegsis taip pat pamiršo, kad pirmojo Są-
jūdžio suvažiavimo metu jis tiesiog pasigrobė iš mūsų A.Kli-
maitį, nakvindino jį savo namuose ir jo pinigais važinėjo su
A.Juozaičiu po užsienį. Aš vėl pagalvojau kitaip: patekusiam
nelaimėn žmogui reikia būtinai padėti. Taip manė ir mažy-
tis mėnuliukas G.Kirkilas. Jis greitai susiorientavo ir, nuvy-
kęs pas Kliugerio gyvanašlę Teresę, paprašė pinigų A.Kli-
maičiui gelbėti. Tam reikalui jam prireikė 1000 markių. Įvai-
rių dokumentų vertimui - dar 300, jų išvežimui į užsienį -
vėl 600, radijo laidai, ginančiai Klimaitį - dar kita tiek, neva
žurnalisto R.LinkeviČiaus honorarui... Aišku, jis neužmiršo
ir pats savęs. Labai pasikuklinęs, už tokį didžiulį vargą iš-
prašė dar penkis šimtus. Žodžiu, už visą tą operaciją „iks" į
savo kišenę susidėjo 3400 markių ir piršto nepajudino drau-
gui gelbėti.

Kalėjime A.Klimaitis susirgo ir buvo perkeltas į ligoninę.
Kai ten nuvykau, vyr.gydytojas ėmė melstis:

- Petkevičiau, nepražudyk. Tave visi pažįsta, tą pačią mi-
nutę mane apskųs. Žinai, kokie dabar laikai? Surask kokį
nors nepastebimą žmogų, aš viską sutvarkysiu.

Paprašiau M.Visokavičių, nes jis pats telefonu pasisiūlė
atlikti šią garbingą misiją. Tarp barikadomis sukrautų gele-
žinių lovų Marijonas pasišnekėjo su kaliniu, o tas labai jau-
dinosi, kodėl nepasirodo jį ginantys straipsniai, kodėl nėra


žadėtos televizijos laidos, kodėl neverčiami jo pateikti do-
kumentai ir nevežami į užsienį?

Reikėjo labai atsargiai, aplinkiniais keliais nuvilti tą
VLIK'o romantiką ir pasakyti, kad nieko nebus. Užsienyje
auklėto A.Klimaičio protas tokio naujų draugų elgesio nie-
kaip negalėjo suvokti.

-  O Brazauskas? Jis toks taurus, jam reikia tik pajudinti
pirštą...

- Jis apie tai nieko girdėti nenori.

Kai viskas išaiškėjo, G.Kirkilo ėmėsi du dar didesni mū-
sų kopeikoliubovai - J.Karosas ir K.Jaskelevičius. Jie šiaip
taip iš to peliuko išmušė 1000 markių „bendram labui" ir
apdairiai nutilo. Remdamasis tais faktais, J.Karosas išstūmė
Kirkilą beveik iš visų postų ir pats ėmė jais kopti aukštyn
kaip gaisrinėmis kopėčiomis. Dar vėliau, laimėjus rinkimus,
A.Brazauskas tokiems filosofo veiksmams pritarė ir, susi-
kvietęs partijos senbuvius, pareiškė:

- Tas Kirkilas taip priskreto, kad atsikratyti negaliu.

Atrodė, kad Gedimino karjerai atėjo loginis galas. Su to-
kia padėtimi jis tarsi susitaikė, pritilo, ėmė rašinėti, plagi-
juoti, tobulintis pataikavimo literatūroj, todėl daugeliui ir
nepakilo ranka galutinai su juo atsiskaityti. Beskaitinėdamas
įdomių politikų raštus, jis pagaliau suprato, kad gyvenime
viskas laikina, kad jo nedraugai irgi vieną kartą suklys, ta-
da, labai neskubinant įvykių, ir vėl ateis jo dienos. Tokios
pasalūniškos kantrybės jam būtų užtekę ir tris Karosus per-
sėdėti.

Kai laimėję rinkimus mes gerokai atšilom ir pasidarėm
geresni, jis vėl išlindo iš savo kiauto, bet į partinius reikalus
beveik nesikišo. A.Brazauskas tuomet dalino aktyvistams
portfelius. Viename pasitarime jis J.Karosui pasiūlė užsie-
nio reikalų ministro postą. Bet filosofas liko filosofu: kad ir
labai norėdamas, jis ėmė laužytis:

- Nežinau ar sugebėsiu? Man tai nauja sritis, aš filosofas,
reikės pasistengti, - kai jis „besikuklindamas" beveik prisig-


retino prie ministro kėdės, atsistojo P.Gylys ir pasiprašė:

- Aš noriu. Visada domėjausi užsienio politika. Tai mano
hobi.

- Gerai, būsi tu, - nusileido pyktelėjęs Brazauskas, o tas
Povilo hobi taip ir nepakilo ministro veikloje aukščiau mė-
gėjiško lygio ir lapinės kepurės, kaip taikliai pastebėjo latvis
Skėlė.

Karosas liko apdalintas, daugiau jam niekas nieko nebe-
siūlė, tad Kirkilas atsirado Seime ir be įžangų pareiškė:

- Aš būsiu komiteto pirmininkas, o jis - pavaduotojas. -
Savo kandidatūrai palaikyti jis atsivedė partijos ūkvedį A.Na-
vicką. Daugiau ir geresnių draugų tada jis negalėjo rasti.

- Palauk, juk reikės balsuoti. O su Brazausku tu suderi-
nai? - pristabdžiau jį, bet Gediminas jau viską buvo apskai-
čiavęs iki mažiausių smulkmenų ir spaudė mus, kol nepra-
ėjo šokas.

- Balsuojant nebus problemų. Aš su dešiniukais jau susi-
tariau.

- O mes - tuščia vieta?

- Jūs turėsit mane palaikyti. Be manęs komitetas neturės
daugumos.

- Čia kažkas ne taip, - suabejojo A.Bendinskas.

- Jūs pirma susirvarkykit savo KGB reikalus, - išdidžiai
pareiškė A.Navickas ir užvirė košę.

Tą kombinatorių mes bendrom jėgom pasiuntėm kaip ga-
lima toliau, o Kirkilui nusileidom, pagailėjom, nes Brazaus-
kas jam nepasiūlė jokio, net techninio darbuotojo posto. Įsi-
taisęs Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pos-
te Kirkilas netruko parodyti ir savo zuikio ausis. Jis atvirai
ėmė šefuoti dešiniukus ir pasirašinėjo visus jų pakištus po-
pierius. Žodžiu, vaizdavo naujo tipo demokratą, praktiškai
nors tokiu būdu stiprino savo gerokai suniokotą užnugarį.
Jis taip įsijautė į naują vaidmenį, kad vienoje spaudos kon-
ferencijoje pareiškė:

-  Ir tarp mūsų yra tokių, kurie norėtų kai ką pastatyti
prie sienos, bet aš to neleisiu. - Tie žodžiai buvo taikomi


man, Aivaškevičiui, V.Juškui ir A.Bendinskui kaip tramdo-
mieji marškiniai.

Prilindęs prie šiokių tokių valstybės paslapčių, Kirkilas
netikėtai labai suartėjo su Vokietijos žvalgu Cetleriu ir net
pasisvečiavo jo namuose, parvažiavo iš Vokietijos pasipuo-
šęs, išpraustas, ratuotas ir manė, kad niekas to nepastebės,
bet tada, jo nelaimei, jau dirbo Saugumo vadas Jurgis Jurge-
lis ir viską suregistravo. Atėjo blogų žinių ir iš kitos ministe-
rijos. Kirkilo žentas Jonas Basalykas suartėjo su „Vilniaus
brigada" ir už neaiškius pinigus privatizavo kelis paukšty-
nus ir žuvų ūkius. Viename iš jų brigados vyrukai net įsi-
rengė šaudyklą. Pats Kirkilas padėjo įregistruoti trijų KGB
pulkininkų banką „Ekspres" ir už stambų honorarą surado
patalpas „Vaikų pasaulyje". Brendo didžiulis skandalas, to-
dėl tą „naująjį demokratą" reikėjo skubiai pastumti į šalį.

Turėjo G.Kirkilas partijai ir kitokių nuopelnų. Kartą
G.Vagnorius jį pasikvietė į savo Vyriausybę ministru be port-
felio. LDDP prezidiumas jam patarė atsisakyti šios išdavys-
tės, bet jis nepaklausė, nulėkė paknopstomis ir sutiko. Neži-
nia kodėl dešiniukai atsisakė jo paslaugų, o Gediminas su-
grįžo iš svečių lyg pagaliu permuštas. Dabar jau rodės - vis-
kas, bus padėtas jo veikloje paskutinis taškas, bet tas peliu-
kas su plaštakės sparneliais vėl iškopė į paviršių.

Kai A.Brazauskas ėmė konfliktuoti su A.Šleževičiumi, Ge-
diminas jau buvo nustūmęs Karosą į šalį, todėl ilgai negalė-
jo apsispręsti, kurion pusėn pasukti? Kaip koks Kalėdų var-
pelis tintiliavo tarp jų, tintiliavo, kol vėl neišlaikė ir pasislė-
pė Vokietijoje neva paslidinėti. Iš ten kas vakarą skambino
ir kantriai laukė, kuo viskas baigsis? Bet įvykiai užsitęsė. Į
reikalavimus sugrįžti ir kaip galima greičiau pareikšti savo
nuomonę, jis atsiliepė, kad jį kalnuose užpustė sniegas. Jei-
gu Vokietijos senbernarai jo nebūtų atkasę, Lietuva būtų pra-
radus savąjį Ostapą Benderį, bet peliukas virto kurmiu, at-
sikasė, sugrįžo namo, gerai apsidairė ir prilipo prie Č.Juršė-
no, nes A.Sleževičius jau buvo nuverstas, o tam Seimo lapi-
nui reikėjo tokio trintuko prieš partijos senbuvius.


Numetęs konkurentus į šalį, Juršėnas pasolidėjo, jo žings-
nis tapo platesnis, šypsena siauresnė, o nuolat mėtomas hu-
moras tiek suliesėjo, kad tapo prieinamas tik elitui. Šalia jo
atkuto ir Kirkilas. Jis netgi knygas ėmė leisti, o man dedi-
kuodamas ant vienos prirašė krūvą ditirambų. Rašydamas
šias eilutes, gerokai pavarčiau padovanotą knygą, todėl ga-
liu tvirtai pasakyti, kad jo apmąstymuose socialdemokrati-
jos idėjų ir su žiburiu nerasi. Jeigu ir pasirodo kokia švieses-
nė mintis, tai vis nužiūrėta ar kažkur girdėta. Iš viso prie to
jau susitupėjusio politinio šeško veiklos, jo samprotavimų ir
pamokymų nėra jokios vietos, kur galėtum prilipdyti kokią
nors socialumo prasmę. Tačiau daug kalbėdamas jis prasi-
plepa nenorėdamas:

- Mums partija reikalinga tik rinkimams, - suprask kaip
koks prezervatyvas.

- Visos partijos nevykdo savo pažadų rinkėjams, - did-
vyriškai prisiima vadų kaltes.

- Lyderio reikšmė, jo autoritetas daug svarbesni už dau-
gumos nuomonę, - mūrija naujų paminklų pamatus.

Tie pacituotieji politinių minčių „šedevrai" irgi ne jo, bet
labai laiku pažeriami, kai socialdemokratai kur nors įklimps-
ta. Tik vienos originalios to prielipo minties negaliu užmirš-
ti:

- Justinas Karosas per daug inteligentiškas paršas, jo vie-
nu jovalu neprišersi.

Viskas būtų gerai ir su tuo aforizmu reiktų sutikti, jeigu
Gediminas bent vieną kartą būtų laimėjęs rinkimus sąžinin-
goje kovoje kokioje nors vienmandatėje apygardoje, tačiau
eilinių rinkimų metu jį būtinai numesdavo koks nors Tupi-
ko lygio krikščionių arba konservatorių pašlemėkas, o So-
cialdemokratų partijoje jis nė sykio neiškrito iš pirmojo są-
rašinio dešimtuko. Pasirodo, ne lyderio asmeninės savybės
čia kaltos, viską nulemia terpė, ta perpuvus, mėšlina parti-
nių viršūnių sukurta aplinka, kurioje tarpsta ir dauginasi pa-
našūs veikėjai, todėl niekaip nesuprantu, kuo čia dėta kokia
nors humaniška ideologija?..


Su Justinu Karosu arčiau susipažinau Lietuvos ateities
forume (LAAF). Profesorius, filosofas, habilituotas mokslų
daktaras. Tie titulai kažkaip iš karto žmogų kilsteli kitų aky-
se. Jis nepaprastai mandagus, kreipėsi į pašnekovus mažy-
biniais žodeliais, todėl, norėdamas paprieštarauti, irgi sten-
giesi būti panašus, geriau pasiruoši ir, aišku, truputėlį ūgte-
li, bet netikėtai ateina toks laikas, kai pajunti, kad visos tos
pastangos nereikalingos, kad pakanka kelių grubesnių žo-
džių, anot Kirkilo, kiauliškam profesoriaus elgesiui pristab-
dyti, jo rafinuotam melui išsiaiškinti.

Kai pasieniečiai ėmė skųstis, kad J.Karosas Lazdijų už-
kardoje organizavo savo „šilko kelią" ir pradėjo verstis kon-
trabanda, vos neišvijau jų iš kabineto. Negali būti! Profeso-
rius, mokslų daktaras, filosofas, tyrinėjantis įvairias žmo-
giškų santykių vingrybes! Kaip po to jis galėtų savo studen-
tams pažiūrėti į akis? Tačiau analizuodamas gautą medžia-
gą, šalia pastačiau jo draugelius: neaišku, iš kur ir kada ka-
pitono laipsnį gavusį Justino kaimyną, buvusį Sangrūdos ko-
lūkio vadovą G .Šmulkštį, filosofo pusbrolį ar brolį B.Karo-
są, kilusį iš ten pat, banko buhalterę, kelis eilinius ir jo pa-
malonintą mokytoją Ražuką, todėl net labai norėdamas, tarp
jų neradau didelio skirtumo: visi viena vanta nuvanoti - ka-
la vargšeliai pinigėlį „juodai dienai" ir baltam pyragui.

Nutvertas už rankos paprastas žmogelis nuleistų akis ir
pasiteisintų: velnias papainiojo, o čia - mokslo žmogus, be-
dievis, todėl ir gintis ėmė sudėtingiau. Kapitonas Šmulkštys
prikalbino penketą kareivių ir į kasetę užrašė tarnybinę ko-
mediją: vyrukai keikiasi, kažką gurkšnoja, kalba apie sunkų
darbą - kiek gavo, kiek surinko, - ir kas minutę prisimena,
kad dalį reikia atiduoti Stančikui, kad jis įsakė, liepė, o jei
negaus - bus blogai. Stanislovas Stančikas - nei daugiau, nei
mažiau, nešioja pulkininko antpečius ir vadovauja visos Lie-
tuvos pasienio tarnybai.

Kasetę Karosas nunešė vidaus reikalų ministrui R.Vaite-
kūnui. Ministras ją iššifravo, pasikvietė mane ir padėjo ant
stalo. Kai perskaičiau, atsargiai paklausė mano nuomonės.


- Filerio gromata, - atsakiau. - Visų pirma, kokią dieną ir
kokiam poste padarytas įrašas? Antra, pulkininkas Stanči-
kas ne toks idiotas, kad iš eilinių kareivių rinktų duoklę.

- Ir aš taip manau, - pritarė ministras. - Ką darom su ka-
sete?

- Nepatogu ir karto suniurkyti profesorių. Atiduok jam
ir tegul jis nejuokina pasaulio.

Tą patį pakartojau ir Justinui.

- Aš norėjau kaip galima geriau, be triukšmo. Tenai, pa-
sienyje, vyksta negeri dalykai.

- Galbūt. O kas tie kareiviai?

-  Aš juos žinau, bet prižadėjau nesakyti. Juos gali nu-
bausti.

- Bet iš jų pokalbio aišku, kad jie irgi ima?

- Galbūt, bet jiems įsako...

- Justinėli, visa tai blefas. Tyliai ridenti statinės prieš to-
kio rango žmogų neįmanoma. Stančikas negeras todėl, kad
tavo draugeliams sumaišė kortas.

- Vyteli, kaip tu drįsti? Aš frakcijos seniūnas. Tu mane
laikai kontrabandininku?

- Dar nelaikau. Kiek man žinoma, tu esi tų kontrabandi-
ninkų patikimas stogas ir savo dalį gauni. Jei nori, parody-
siu įrašus su tiksliomis datomis ir mašinų numeriais.

Tuo ginčas galėjo ir užsibaigti. Net nemaniau prieš drau-
gą imtis kokių nors priemonių. Įspėjau ir taškas, bet Justinė-
lis kitą, jau sunkiau pakrautą statinę ėmė ritinti prieš mane.
Jam aktyviai talkino kai kurie mūsų frakcijos nariai, ypatin-
gai A.Kunčinas ir A.Gricius. Ant tų žmonių nepykstu. Jie
labiau tikėjo Karosui, nes aš jiems apie lyderio nuotykius
nieko negalėjau pasakyti. Tarnybinė padėtis man neleido
švaistytis operatyviniais pranešimais. Liūdnoka prisipažin-
ti, kad tai nebuvo vienintelis atvejis. Kiekvienoje pasaulio
šalyje egzistuoja sukčiai ir vagys, kiekvienoje šalyje šeimi-
ninkauja valdininkai ir biurokratai. Skyrium tie du klanai
nėra labai pavojingi, bet kai jie susijungia, atsiranda įstaty-
mui nebeįkandama mafija.


Šis reiškinys atsirado kartu su privatizacija ir po visą kraš-
tą pasklido tarsi epidemija. Vienu metu jis buvo net legali-
zuotas, maždaug tuo metu, kai E.Zingeris pristatė ar supa-
žindino bekylantį milijonierių G.Dekanidzę su V.Landsber-
giu. Iš fotografijų sunku nustatyti, ar tai buvo kokia šventė,
jubiliejaus, ar eilinis vado troškimas pasirodyti šiuolaikiš-
ku, populiariu. Žodžiu, šventiška nuotaika, gėlės, dovanos
ir pataikaujančios šypsenos... Labai nekaltinu ir Landsber-
gio, nes G.Dekanidzei su tokiais pusiau žydiškais, pusiau
gruziniškais užmojais buvo nesunku apvesti apie pirštą ar
palenkti į savo pusę ir ne tokius veikėjus. Keldamas savo
įvaizdį, jis niekada negailėjo pinigų, o Landsbergis nepapras-
tai mylėjo ir tebemyli jam pataikaujančius ir jį dievinančius
žmones.

Kaip ten nebūtų, bet spaudoje po to pasimatymo kažko-
dėl pasirodė „tautos vado" pareiškimas, kad Lietuvoje ma-
fijos nėra ir negali būti. Jo spaudžiamas vidaus reikalų mi-
nistras Valiukas pasirašė įsakymą, leidžiantį „Aro" vyrams
ir kitoms panašioms tarnyboms dvi dienas per savaitę už-
darbiauti privačiose struktūrose, taip sakant, saugoti G.De-
kanidzę ir panašius į jį veikėjus. O tie savo ruožtu, mokėda-
mi gausius atlyginimus, išmoko puikiai pasinaudoti ta in-
formacija, kuria disponavo jų nupirkti apsauginiai. Taip gi-
mė labai galingas kumštis prieš visas teisėsaugos tarnybas.

Mane ir dabar nupurto toks prisiminimas. Kartą Vilniaus
viešbutyje, kur buvo įsikūręs G.Dekanidzės štabas, mus, Sei-
mo deputatus, sulaikė „Aro" vyrai ir pareiškė, kad mūsų
pažymėjimai čia negalioja, nes tai yra privati nuosavybė, o
pagal Konstituciją - ji šventa. Keli iš jų man buvo pažįstami,
nes saugojo Prezidentą. Kitaip tariant, valstybėje atsirado
dar viena šventa valstybė tarsi Vatikanas. Taikstytis su to-
kia padėtimi nebuvo galima nė vienos minutės. Mes panai-
kinome Valiuko įsakymą, tačiau mafijai padėtas pagrindas
neišnyko. Panašios policijos ir verslininkų sukurtos struktū-
ros labai greitai atsirado ne tik Vilniuje, bet ir Klaipėdoje,
Šiauliuose, Panevėžyje, Kaune ir kituose didesniuose mies-


tuose. Nusikalstamieji elementai tada privatizavo liūto dalį
valstybei priklausiusio turto. Buvo iškeltos baudžiamosios
bylos daliai policijos komisarų Kaune, Šiauliuose, Kelmėje,
bet prasidėjusio proceso jau nebuvo galima sustabdyti. Vis-
kas vyko labai natūraliai: apsukrūs verslininkai tada labai
aktyviai ieškojo laisvų pinigų, o banditams reikėjo apsukrių
vertelgų, sugebančių išplauti jų prisiplėštus pinigus.

Aš naiviai maniau suradęs gana efektyvų šios problemos
sprendimo raktą, tikėjau, kad sąžiningai vykdydami mūsų
rinkiminius pažadus, mes greitai įvesim tvarką, tačiau skau-
džiai apsirikau. Liūdna prisipažinti, bet ir mūsų partijoje to-
kių veikėjų, dangstančių šį negatyvų reiškinį, buvo nė kiek
ne mažiau, kaip ir kitose partijose. Privatizacijos schema buvo
labai paprasta. Reikėjo privatizuojamąją įmonę privesti prie
bankroto arba kitu kokiu nors būdu numušti jos pradinę ver-
tę. Kyšių pagalba tai padaryti buvo visai nesunku, reikėjo
tik atitinkamų Vyriausybės potvarkių. Dėl įvairiausių kon-
kursų būdavo susitariama iš anksto. Pirmajame etape pa-
geidaujamas objektas turėjo būti įtrauktas į privatizuojamų-
jų sąrašą. Antrame etape privatizuotojams reikėjo sukaupti
pinigus arba iš banko paimti paskolą, tvarkingai sumokėti
visus privalomus mokesčius ir numatytu laiku atsiskaityti
už perkamą įmonę... Ir reikalas baigtas.

Tokiu būdu, savo nieko nepridėję, už mokesčių mokėto-
jų pinigus Lietuvos atsirado keliasdešimt naujų milijonie-
rių. Panašiai pasielgė ir B.Lubys, anot jo, pagavęs palankų
vėją. Jis paėmė iš Vakarų banko keturis milijonus dolerių,
suvarė banką į bankrotą, įsigijo „Achemą", iš gaunamo pel-
no atidavė valstybei skolas, sugrąžino bankui paskolą, ne-
svarbu, kad jau po laiko, po jo finansinės katastrofos... Už
tai banko valdytojas Kraftas buvo teisiamas> o po kiek laiko
išpirktas. Tokio apsukrumo Lubiui galėtų pavydėti net pats
didžiausias pasaulio makleris Sorošas, bet tai pastarojo ne-
laimė, nes jis niekada nebuvo jokios valstybės premjeras.

Tačiau B.Lubio veikla, mano supratimu, Lietuvai nau-
dos davė kur kas daugiau negu nuostolių. Jis neleido "Azo-


tui" bankrutuoti, sukūrė daugybę darbo vietų, pakėlė dar-
bininkams atlyginimus, atpirko gamyklos poilsiavietę Šven-
tojoje, atgaivino nemokamą polikliniką, remia kultūrą, ga-
mina trąšas kaimui ir eksportui. Jo valdomas kapitalas su-
kasi Lietuvoje ir neša procentus... O jeigu viskas būtų su-
griuvę? Ką tada reiktų kaltinti? Tokiems žmonėms aš vei-
kiančias gamyklas būčiau pardavęs už kelis litus ir išgelbė-
jęs nuo bado tūkstančius bedarbių.

Lietuviškasis pavydas dabar labai dažnai spaudoje kly-
kauja: B.Lubys kapitalistas, oligarchas? Na, ir kas? Tegul
sau dirba, tegul kuria, tegul stato, dabar kitaip negalima,
atėjo tokia mada, o į kapus jis nieko nenusineš.

Ar geriau būtų buvę, jei padidinus akcizo mokesčius
"Azotas" į bankrotą buvo varomas kaip „Mažeikių nafta".
Koks nuostabus vagnoriškas „švarių rankų" stebuklas! Įmo-
nė, duodanti ketvirtį milijardo pelną, po metų kitų atsiduria
ant bankroto krašto. To nepastebi nei Prezidentas, nei Sei-
mas, nei Vyriausybė, išskyrus prie tos aferos prisižindusį
A.Abišalą.

Kėdainių „Lifosa" taip pat buvo privatizuota už penkis
su trupučiu milijono, nors kasmet valstybei duodavo šim-
tus milijonų pelno. Tuo klausimu mane ir ekonominių nusi-
kaltimų tyrimo komisijos pirmininką V.Juškų pasikvietė pre-
zidentas A.Brazauskas:

- Kėdainių kombinato negalima privatizuoti, nes tai pel-
ninga įmonė. Ją reikia išbraukti iš privatizuojamųjų sąrašo.

Mes pasistengėm ir išbraukėm. Stebėdamas mūsų pastan-
gas, ekonomikos ministras K.Klimašauskas šypsojosi:

- Romantikas jūs, rašytojau. - Jis kažką jau žinojo.

- Kodėl romantikas?

- Todėl, kad vadovaujatės idėjomis ir per daug tikite žmo-
nėms.

- Argi tai blogai?

- Neblogai, bet ir nenaudinga.

Po savaitės ar dviejų mudu vėl išsikvietė Brazauskas ir
davė naujus nurodymus:


- Reikia „Lifosą" įtraukti į privatizuojamųjų sąrašą.

- Kodėl?

- Tokių žingsnių iš mūsų reikalauja Europos Sąjunga.

- Juk sakėt, kad ji pelninga?

- Tai kas? - tarsi nieko neprisiminė. - Gal privatizuota ji
valstybei duos daugiau naudos.

Logika aiški: parduodi karvę ir dar primoki, kad ją kas
nors išmelžtų, o paskui neėdęs susimąstai: gal kitur pavyks?

Pasirodė, kad mes apie tai sužinojom paskutiniai. Už mū-
sų nugaros jau buvo sudaryta komisija. Privatizacijai jau at-
stovavo kelios grupės norinčiųjų, tarp jų dominavo naujai
sukurta UAB „Minta". Jaučiu, kad čia kažkas ne taip. Mudu
su Juškum prikibom prie bendrovės ir radom nemažai pa-
žeidimų, vienas jos narys net nebuvo Lietuvos pilietis. Pri-
vatizaciją sustabdėm. „Minta" persiregistravo ir nepiliečio
vietoje atsirado keli nauji piliečiai. Mudu su Juškum pate-
kom nemalonėn, bet savo politiką varėme toliau.

Įsigilinęs į dokumentus, paprašiau Saugumo departamen-
to direktorių J.Jurgelį išsiaiškinti, kas per žmonės tie priva-
tizuotojai, iš kur jų pinigai, nes tarp konkuruojančių grupių
prasidėjo keistos rungtynės - padegimai, sprogdinimai, šan-
tažas. Ant mano stalo atsirado kelios pavardės ir trumpos
tų žmonių charakteristikos.

Kombinato direktorius Petrauskas, subūręs įmonės dar-
buotojus ir surinkęs jų „baltuosius čekius", bandė savo lai-
mę, buvęs F.Dzeržinskio staklių gamyklos direktorius K.Dzi-
dolikas stovėjo kitoje barikadų pusėje. D.Tvarijonavičius, gy-
dytojas, įžymaus profesoriaus sūnus vadovavo „Mintai". Į
privatizaciją įsivėlė ir Kėdainių garsenybė V.Uspaskichas.
Jurgelis iškniso, kad už „Mintos" nugaros stovi jaunas ver-
slininkas Saturnas Dubininkas, kuris praktiškai yra tos gru-
pės smagratis. To žmogaus charakteristika man sukėlė di-
džiausią įtarimą. Apie jį buvo prirašyta tiek visokių pasakų,
kad drąsiai tą vaikiną galėjai pastatyti šalia Al-Kaponės, L.Be-
rijos arba kokio kito Dinamito Juozo.

- Tai kodėl toks bestija ganosi laisvėj?


- Nieko negalime įrodyti.

- Žinote ir neįrodote? Jurgeli, tai irgi nusikaltimas. O jei-
gu „kompra" pamėtėta iš konkuruojančiųjų pusės?

- Visko gali būti.

- Argi tai atsakymas?

- Tai ne mūsų įstaigos funkcijos.

- Tada ir nesikišk.

Tolimesnis tyrimas parodė, kad kombinato direktorius,
norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį, pats sprogdino sa-
vo buto duris, padegė sodo namelį, kad V.Uspaskichas, nau-
dodamas „Gazpromo" pinigus, supirko kalnus „baltųjų če-
kių"; kad D.Tarijonavičiui buvo iškelta baudžiamoji byla dėl
skaudžios avarijos, kurioje žuvo jo tėvas. Pagal vieną versi-
ją ne tėvas, o sūnus vairavo mašiną. Jai apvirtus Danas ne-
pasimetė ir susikeitė su juo vietomis... Žodžiu, kuo toliau į
mišką, tuo daugiau atsirado priskaldytų malkų.

Vieną iš dalyvaujančiųjų privatizacijoje žmonių K.Dzi-
doliką gerai pažinojau. Tas žmogus ilgą laiką vadovavo la-
bai stambiai Kauno staklių gamyklai ir atstovavo mūsų pra-
monei Vokietijoje, todėl laisvų pinigėlių galėjo turėti į va-
lias. Pasikviečiau jį pokalbiui. Kaip man pasirodė, jis šnekė-
jo labai aptakiai ir kažką nuo manęs slėpė.

- Gerai, tada supažindink mane su tuo Dubininku.
Jiedu atvažiavo pas mane į Birštoną. Kuo ilgiau kalbėjau

su tuo vyruku, tuo labiau jis man patiko. Ypatingai -jo atvi-
rumas, nuovokus žvilgsnis, protinga, kartais net jam pačiam
nenaudinga argumentacija ir kuo puikiausia informacija apie
Seimo ir prezidentūros darbą.

- Puiku, tada pasakyk man, iš kur tie tavo dideli pinigai?

Saturnas prisipažino, kad yra pavainikis garsaus kolū-
kio pirmininko Kosto Gliko sūnus. Jam tėvas paliko apie
150000 dolerių. Nuo to jis pradėjo savo verslą.

- Gerai, aš tavo tėvą šiek tiek pažinojau. Jis turėjo didelę
brangenybę - šešių vamzdžių medžioklinį šautuvą, kurį Ge-
ringas ar Ribentropas padovanojo Stalinui...

- Taip, aš jį turiu, - atsakė Saturnas, - ir galiu parodyti.


Tėvas jį norėjo padovanoti A.Sniečkui, bet jis dovanos ne-
priėmė, kadangi nieko panašaus negalėjo padovanoti K.Gli-
kui. Jam pasirodė dovana per daug brangi.

Man žinoma, kad K.Glikas kiekvienais metais su 30-40
žmonių brigada nušienaudavo visus Kaliningrado poligo-
nus ir uždirbdavo kalnus pinigų. Traukiantis rusų kariuo-
menei jis perpardavė didžiulį kiekį karinės technikos ir už-
sidirbo dar daugiau, todėl sūnui galėjo palikti ir ne tokius
pinigus. Viskas vėliau pasitvirtino iki mažiausių smulkme-
nų.

- Na, kaip jūs rinkote medžiagą ir nesužinojot tokių smul-
kmenų? - paklausiau J.Jurgelio.

- Negali būti! - jaučiau, kad dar daugiau žino, bet neišsi-
duoda. Kažkas jau atsistojo tarp mudviejų.

- Negali, bet taip yra.

Detalizuojant pirminę medžiagą paaiškėjo, kad augda-
mas vaikų namuose Saturnas aktyviai sportavo su tokiais
žmonėmis kaip Daškevičius, buvo pastebėtas H.Daktaro, M.
Velonskio ir „Pšidzės" aplinkoje. Apie tai bylojo kelios nuo-
traukos, pasisėdėjimai restoranuose... ir daugiau nieko. Bet
tada jis buvo jaunuolis ir nieko negalėjo numatyti, kur pa-
suks kiekvienas jo draugelis, kurie, tapę Kauno nusikaltėlių
„autoritetais", vėliau jį gerokai „nukelnėjo".

Bet įvykiai vystėsi savo keliu. Atsirado operatyvinis pra-
nešimas, kad A.Brazauskas už tą privatizaciją paėmė stam-
bų kyšį. Netikėjau nė viena sapalione, bet nusprendžiau pa-
sitikrinti. Kyšį neva jam perdavė senas A.Brazausko bičiu-
lis, Kaune pagarsėjęs kaip „vyriausias Ežerėlio dešrininkas"
Sigitas Janušauskas, ne kartą sušelpęs draugą sava produk-
cija. Girdi, jis su žmona aplankė Algirdą Turniškėse, atvežė
storoką plastmasinį paketą, o išėjo be jo.

Nutariau kaip nors prisigretinti ir prie tos informacijos,
nes S.Janušauską irgi šiek tiek pažinojau. Bet įvyko keistas
dalykas. Grįždamas iš Turniškių Sigitas pasijuto labai blo-
gai, prarado sąmonę ir atmintį, o po kelių dienų mirė. Išny-
ko pagrindinis liudininkas. Jurgelis apie tai nieko nenorėjo


žinoti, nes pats jau statė Tarandėje namą. Praėjus dar kiek
laiko, toks pat likimas ištiko ir Sigito žmoną. Profesoriaus
kardiologo D.Vasiliausko žodžiais, abi nelaimės pasirodė tar-
si viena nuo kitos nurašytos, tokios identiškos, kad sunku
net specialistui patikėti. Tokių dalykų jo didžiulėje prakti-
koje dar nebuvo pasitaikę. Jo nuomone, be pašalinio povei-
kio čia nebuvo apsieita.

Aš nieko nenoriu įtarti, gyvenime pasitaiko ir didesnių
stebuklų. Iš visų įkalčių pasiliko tik prokuratūrai pateiktas
D.Tvarijonavičiaus ir S.Dubininko pokalbio įrašas, kuriame
pastarasis savo bendrininkui tvirtina perdavęs į Vilnių
300000 ir kad ta suma turi būti nurašyta nuo jo į bendras
išlaidas.

Vėl pasigavau K.Dzidoliką. Jis nei patvirtino, nei panei-
gė to fakto:

- Pagalvok, ateis koks nors EBSW koncernas ir viską su-
griaus, atsiras tūkstančiai bedarbių, o čia - patikimi vyrai.
Reikėjo gelbėti įmonę, kol ji nebankrutavo. Brazauskas pasi-
elgė labai gerai, teisingai ir pačiu laiku.

- Tu jo neliesk, - pasipiktinau, bet kažkas manyje įtrūko,
ėmiau abejoti, prisiminiau A.Navicko klaną. - Sakyk, jis pa-
ėmė? Tik be durnių!

- O kas dabar neima? - išsisukinėjo senas vilkas. - Gal tik
tokie kvailiai, kaip tu.

- Tai per daug rimta, Kęstai. Apie tokius dalykus negali-
ma aptakiai šnekėti.

- Aš ir nešneku.

- Jei meluoji, gero iš manęs nelauk. Ir tavo ūsai ne grieti-
nėje įmerkti. Aš vis viena prisikasiu.

- Nieko tu nerasi. Mudu su Brazausku seni bičiuliai. Jei-
gu jis ir būtų paėmęs, aš tau vis tiek nieko nepasakyčiau.
Nurimk, „Lifosa"atsidūrė patikimose rankose. Aš tuo labai
patenkintas.

Nurimau, nes iš tikrųjų neturėjau jokios teisės knaisiotis
po tokius dalykus, bet netikėtai iškilo dar viena nesąmonė.
Pagrindinis tos privatizacijos variklis S.Dubininkas atsidū-


rė kalėjime. Kas davė tokį nurodymą, tiksliai nesužinojau
iki šios dienos, bet nujaučiu. Saturno advokatas J.Gaudutis
ištyrė arešto priežastis ir visą medžiagą perdavė Kauno bau-
džiamųjų bylų teismo pirmininkui J.Smolskui. Tas neradęs
jokios nusikaltimo sudėties ar nusikalstamos veikos, išleido
areštantą namo. Viskas vyko įstatymų numatytu keliu.

Bet staiga nei iš šio, nei iš to Prezidentas išsikviečia gene-
ralinio prokuroro pavaduotoją ir du kartus, pamaloninęs sta-
lą kumščiu, griežtai paklausia:

- Kas išleido Saturną?!

- Reikia išsiaiškinti, - atsargiai sako tas, o aš juokiuosi:

- Išlindo yla iš maišo!

Visa tai neįtikėtina, bet faktas lieka faktu. Prezidentas kaž-
kodėl labai skuba. Jis išleidžia niekinį dekretą, reikalaujantį
teismo pirmininką J.Smolską atsistatydinti. Tai irgi komedi-
ja. Pagal jo paties paruoštą įstatymą teisėją Prezidentas turi
atleisti pats ir pateikti Seimui tvirtinti, kažkoks niekam ne-
suprantamas kordebaletas. Mane apima nerimas. Sužinau,
kad Smolskas yra V.Einoriaus žentas. Pasikalbu su uošviu
ir rimtai įspėju:

- Vytautai, jei Smolskas atsistatydins, aš nustosiu jį gerb-
ti. Tai niekinis suinteresuoto veikėjo dekretas.

Pasišneku su teisingumo ministru Valiu. Jis irgi juokiasi:

- Į tą reikalą aš nesikišiu, nors man ir liepia.

Pas Smolską važiuoja Aukščiausiojo Teismo pirmininkas
P.Kūris ir įkalbinėja teisėją susirgti, išeiti atostogų, po kurių
prižada geresnį darbą, bet tas atsisako.

-  Nedrįsk, - skambinu jam, - nes išėjęs nebeprisiminsi,
kuo iš viso esi buvęs.

Bet Prezidentas nebesutelpa savam kailyje ir išleidžia dar
vieną dekretą, kad, girdi, jis tarsis dėl susidariusios padė-
ties su įžymiais juristais. Tai ne tik naivu! Pakvimpa to žmo-
gaus nepaprastu suinteresuotumu. Viskas jo rankose, todėl
praktiškai jam reikės tartis pačiam su savimi. Bandau Prezi-
dentą įtikinti, kad jis neturi teisės kištis į konkrečią bylą. Mes
kalbamės lyg svetimi žmonės. Jis nuo visko atsižegnoja, žiū-


ri į mane su didžiuliu įtaru, bet vėl nelauktai paklausia:

- Tai ką daryti?

- Nieko, to tikslo reikės atsisakyti. Argi jūs nežinot, kad
Saturnas yra artimo jūsų medžioklės draugo K.Gliko sūnus,
aktyviai su savo bičiuliais gynęs parlamentą?

Į tai jis nieko neatsakė, bet iš akių supratau, kad tarp Du-
bininko ir jo stovi dar kažkoks žmogus, paskutinis išėjęs iš
Prezidento kabineto. Skandalas po truputį nurimo. Nieki-
nių dekretų ir dabar niekas nenori prisiminti. „Lifosa" pri-
vatizuojama, jos priekyje atsiduria Danas Tvarijonavičius -
irgi gero Brazausko bičiulio sūnus, apsukrus daktarėlis. Vėl
pasigaunu K.Dzidoliką:

- Pone Kęstuti, kokią jūs ten velniavą užkūrėt?

- O, manai, aš žinau? Gal ne visus žadėtuosius atvežė?
Gal ką nusuko ar prisiplepėjo? Bet greičiausiai per V.Berio-
zovą pats Tvarijonavičius prilindo, nenorėdamas sugrąžinti
Saturnui dviejų milijonų paskolos. - Tai jo braižas. - Jis pa-
sidarė kiek atviresnis, nes ir pats buvo skolingas tam žmo-
gui. - Nemoka vyrai dirbti nei tautos, nei savo labui.

Dar kartą kartoju: nenoriu daryti jokių staigių judesių,
nors išvados pačios kaip muselės lenda į akis. Apsimetu kvai-
leliu ir dabar įžymių juristų paklausiu: kodėl tik tuo vienin-
teliu atveju, ieškodamas iešmininkų, Prezidentas išleido net
du jį kompromituojančius dekretus? Tarytum kokias akty-
vaus dalyvio obligacijas. Jie neatšaukti, todėl dar ilgai ba-
dys akis pirmojo respublikos žmogaus nenaudai. Kas gali
paneigti?.. Todėl neneigiu ir aš, viskas lieka gražiai sukurto
ir tiek metų puoselėto visagalio „įmyžo" valioj. Kas netiki,
tas be kelnių nevaikšto. Vaidink didelį, taurų ir gražų, tada
būsi suprastas ir apsivogęs.

Keistas buvo mano darbas Seime. Jį galima apibūdinti
keliais žodžiais - balta varna: nei dešiniukams draugas, nei
saviesiems bičiulis. Visai kaip Sąjūdyje, nepritapau - nors
pasiusk. Čia reikėjo duoti valią visoms savo ydoms, bet ty-
liai, mandagiai, besišypsant ir paspaudžiant ranką net la-
biausiai nekenčiamam žmogui, o už jo nugaros veikti lais-


vai ir nesivaržant lyg kokioj mongolų stepėj, bet aš viską
dariau atvirai, žiūrėdamas į akis ir padoriam žmogui, ir niek-
šeliui. Man gėda buvo veidmainiauti. Dvilypumas, kaip mo-
ko sena literatūra, pagrindinis diplomato ginklas ir privalu-
mas, o man nuo jo suko žandus, todėl kuo toliau, tuo aiš-
kiau suprantu, kad sąžiningumas čia visai nereikalingas. Lai-
mė, kad šalia manęs čia darbavosi tokie šviesūs ir protingi
žmonės, kaip J.Požėla, J.Kubilius, V.Liutikas, A.Būdvytis,
A.Bajoras ir kiti skaitytojui mažiau pažįstami taurūs depu-
tatai, su kuriais bendraudamas pasijusdavau dvasiškai stip-
resnis, moraliai paaugęs, nors kartais užeidavo pasiutęs no-
ras išeiti į tribūną ir visu balsu sušukti: vargas tau, Jeruzale,
ir tavo vaikams!..

Suartėjau su Kaziu Bobeliu, išsilavinusiu, didžiulę poli-
tinę patirtį turinčiu išeivijos veikėju, bet visa jo veikla, išsky-
rus protingas kalbas ir pamokymus, irgi retai kada pasislink-
davo toliau į priekį. Jis labai stengėsi pritapti prie mūsų, bet
į jo kaulų smegenis įaugęs amerikonizmas darė jį šiek tiek
juokingą. Bandžiau sukurti Programos grupę ir kokiu nors
būdu pasukti Seimo narius jų rinkėjų pusėn, bet irgi dėl tų
pačių priežasčių viskas greit iširo. Į kiekvienas mano ir man
pritariančių deputatų pastangas padėti rinkėjams buvo žiū-
rima kaip į norą iškilti valdžion. Kadangi dauguma to siekė
patys, todėl ir vertino kitus tik kaip konkurentus, galinčius
jiems pakišti koją. Toks mąstymo, o gal ir nemąstymo, stere-
otipas tada valdė ir kairę, ir dešinę, ir centrą: kuris kurį! O
kare, kaip žinote, visos priemonės pateisina tikslą.

Būsiu atviras: kai kas bandė mane prisipratinti kyšiais,
bandė įtraukti į grupinių interesų veiklą, bandė suvilioti
aukštesnėmis pareigomis, bet visa tai prie manęs nelipo, ne-
galėjau atsisakyti savo principų įr tautai duotos priesaikos.
Kuo toliau, tuo dažniau susimąstydavau, kaip iš to žaidimo
garbingai pasitraukti. Viltis, kaip sakoma, - durnių motina,
o tikėjimas, kad su laiku viskas pasikeis - tokia pat nesąmo-
nė, kai žmogus pradeda tikėti loterijomis. Paaukoja litą ir
laukia, laukia tarsi kažką būtų padaręs, kažką nuveikęs, o
rezultatas visada vienodas - apvalus šnipštas.


Kartą A.Brazauskas po geranoriškos kritikos man pasakė:

- Juk buvai mūsų draugas?

- O kas, jei ne draugai, pasakys tau tiesą? - Nesiteisinau
būdamas teisus, tačiau atsakymas jo vidaus nepasiekė. Išsi-
skyrėm vienas kito gailėdami. Pasirodo, klausyti jo - ir yra
tas tikrasis draugiškumas, o išklausyti kitus jam nebūtina.
Tai didžiulė kiekvieno valdžion iškilusio „naujojo demok-
rato" klaida, praeities kupra, neleidžianti jam suprasti, kad
ne jis mus pasirinko savo tarnais, o mes jį išsirinkom savo
vadu. Iš to nesusikalbėjimo ir kyla visos dabartinės demo-
kratijos bėdos.

Artėjo rinkimai, o mūsų frakcija stumdėsi tarpusavyje lyg
Benjamino Kordušo dvare, sekė vienas kitą, dalinosi valdžia,
kurios praktiškai ir neturėjo, kol pagaliau ėmė byrėti ir laks-
tyti į šalis. Rinkimams reikėjo lėšų, todėl mūsų lyderiai su-
galvojo tokį siaubingai saliamonišką sprendimą, kaip jas tau-
pyti. Kadangi G.Kirkilas buvo per daug smailus svetimiems
pinigams, tai finansus pavedė tvarkyti dar didesniam „ko-
peikoliubovui" J.Karosui, o Kirkilas privalėjo sąžiningai va-
dovauti visai propagandai ir agitacijai už ačiū. Gudriau ne-
būtų sugalvojęs ir pats Frankas Krukas. Tačiau tai buvo ar-
tėjančių laidotuvių išmintis.

B.Lubys labai nenoromis, po dviejų ar trijų pokalbių,
mums paaukojo 300000 litų, o bendros veiklos memoran-
dumą pasirašė su G.Vagnoriumi. Tai buvo rimtas įspėjimas
mūsų kačiamilžiams, tačiau jie apsimetė kvaileliais, nes nie-
ko kito nemokėjo.

- Kodėl taip? - paklausiau dosnaus verslininko.r

- Kad pas jus nėra jokios tvarkos. Priimkit tai, kaip mano
palankumą seniems draugams.

O naujieji draugai išmąstė, kad tas prielankumas skirtas
tik jiems vieniems. Pinigai kažkur užkliuvo. Pasirodė, kad
jie mėnesiui įstrigo „Hermio" banke. Kažkam prireikė pro-
centų. Per triukšmą ir rietenas jie pagaliau atsirado, bet bran-
gus laikas buvo prarastas.

180000 litų Karosas pervedė bankrutuojančiam „Dienos"
savininkui, savo geram bičiuliui R.Tarailai neva už tai, kad


jis išspausdins visą mūsų rinkiminę medžiagą. Tas suktas
žmogus pinigus pervedė ne tai dukrai, ne tai meilužei ir ga-
lutinai sužlugdė laikraštį, o mes likome be nieko. RTarailos
ir J.Karoso verslo partnerystė dar ir šiandien verta prokura-
tūros dėmesio. Reiktų išsiaiškinti, už kiek J.Karosas ir G.Kir-
kilas perleido tam iš „Respublikos" aferų išsisukusiam biz-
nieriui 34 proc. „Tiesos" akcijų ir kur dėjo pinigus už parti-
jai padarytą neįkainojamą žalą? Sunaikinti tokį populiarų,
šimtais tūkstančių egzempliorių leistą laikraštį galėjo tik juo-
dos sąžinės žmonės, kuriems pinigai atstojo viską.

Už likusius 120000, jeigu iš viso riek liko, mūsų vadukai
pajėgė tik sau išspausdinti agitacinius kalendorėlius bei lanks-
tukus, o likusią gvardiją paliko likimo valiai, tiesiog plikučius
sumetė į rinkiminį dilgėlyną. Dar daugiau, susitarę nustatė
mokestį, kad kiekvienas eidamas į rinkimus turi į bendrą ka-
są įnešti ne mažiau kaip po tūkstantį litų, taip sakant, sumo-
kėti dar vieną kontribuciją jų iššvaistytoms lėšoms padengti,
o apie B.Lubio auką visiems žinantiems buvo įsakyta tylėti,
kad, girdi, dešiniukai apie tą labdarą nieko nesužinotų.

Tuo tarpu pats B.Lubys, pasirašęs su G.Vagnoriumi ben-
dradarbiavimo memorandumą, nieko neslėpė ir prisipaži-
no konservatorius parėmęs penkis kartus didesne suma. Žo-
džiu, mūsų didieji strategai besukčiaudami ir bemeluodami
tiek nukvako, kad nebesuvokė, ką daro ir šneka. Faktiškai
jie atmetė bet kokią mus vienijančią idėją, nesilaikė jokių ben-
dro organizacinio darbo principų, užmiršo apie bet kokią
asmeninę atsakomybę prieš draugus, iškeitę ją į kažkokią
neaiškią karosišką komerciją, o paskui pakišo tokią pat ne-
aiškią partijos programą, kurią nurašė nuo pereitų rinkimų.
Jie nieko geresnio nesugebėjo prasimanyti, nes visos jų min-
tys buvo užimtos tiktai vienu tikslu - kaip nors išsisukti nuo
pelnyto pasmerkimo ir kaip nors išlikti vieninteliais teisuo-
liais nieko nežinančių ir vis dar jais tikinčių eilinių partijos
narių akyse. Beveik tokiu pat klasikiniu-komerciniu princi-
pu mūsų likvidatoriai kūrė ir partijos rinkiminį sąrašą.

Nesitikėdamas nieko gero, pasiūliau paprastą ėjimą: vi-


sus partijos kūrėjus, gerbiamus žmones surašyti į pirmąjį
dešimtuką, taip sakant, jų autoritetu pavilioti rinkėjus arba
jiems priminti, kad esame dar gyvi. Pagal tą planą, praėjus
sėkmingiems rinkimams, kai kurie labiau pavargę arba nu-
sivylę galėtų pasitraukti ir garbingai užleisti vietą jaunes-
niems. J.Karosas su tuo sutiko, bet pagal dešiniukų patirtį
sudarė ekspertų grupę ir gudriai užslėpė visai kitus planus.
Partiečiai sunerimo. Tada jis grupės pirmininku pasiūlė šven-
tą žmogų A.Būdvytį. Nepatenkintieji nurimo ir ėmė laukti
teisingų sprendimų.

Būsimasis sąrašas irgi buvo slepiamas nuo frakcijos na-
rių. Galiausiai per jėgą jį suradom. Visi partijos senbuviai,
jos autoritetai buvo nugrūsti į sąrašo galą, geriausiu atveju į
jo vidurį, o priekyje atsidūrė niekam nežinomi Karoso klano
žmonės, aišku, su jais ir nepamainomas daug žinantis G.Kir-
kilas. Į dešimtuką pateko netgi ne mūsų partijos narys
A.Plokšto. Partiečiai vėl pasipiktino, o Karosas, pajungęs vi-
są savo oratoriaus talentą, ėmė įrodinėti, kad Plokšto parti-
jai yra labai reikalingas, beveik nepamainomas magnetas,
kuris prie mūsų pritrauks rinkėjus lenkus. Praktiškai mes ir
čia nieko nelaimėjom, lenkai už mus nebalsavo, nes A.Plokš-
to, kaip pasirodė, dar prieš rinkimus buvo pašalintas iš len-
kų frakcijos. Tikrumoje tas žmogus buvo tik nelegalaus Ka-
roso biznio partneris iš lenkų pusės Lazdijų pasienyje.

Sudarytas sąrašas vėl ilgam išnyko. Sudarytojų tikslas
buvo daugiau negu aiškus: vėluojant arba smarkiai skubant
žmonių dėmesys gerokai atbunka, jie tampa sukalbamesni
ir mažiau akylus. Partijos taryba sąrašą pataisė, bet jau ne
taip radikaliai. Ekspertai vėl jį apvertė aukštyn kojom. Tas
tampymasis nepasibaigė ir suvažiavime. Kai paaiškėjo vi-
sos padarytos klaidos, J.Karosas be jokio sąžinės graužimo
pareiškė, kad dėl viso to kaltas yra A. Būdvytis.

- Kaip jis dievo nebijo? - su ašaromis akyse teisinosi An-
tanas. - Niekas manęs neklausė ir niekas su manimi nesita-
rė. Viskas užsibaigė pirmuoju sąrašo variantu, - bet įkaitę
žmonės juo nebetikėjo.


- Minkštakūnis, - drėbė jam A.Sadauskas.

- Matai, Antanai, karštą jovalą reikia maišyti ne ranka, o
kapočium, - lygino draugo nelaimę ironiškas ir labai taikus
J.Požėla.

Č.Juršėnas tylėjo suglaudęs ausis, laižėsi ir laukė, kad Ka-
rosas dar labiau įklimptų. Jam kas? Jis sąraše pirmas. Tuo
tarpu į rinkimines apygardas pradėjo važinėti Karoso klano
emisarai, bet irgi labai tyliai, su niekuo nesitarę. Netikėtai
Pakruojyje sutikau besilankančią S.Burbienę. Ji šiek tiek pa-
simetė, bet nieko negalėjo paaiškinti.

- Taip nutarė prezidiumas.

- Na, o mane galėjote įspėti, juk aš dar deputatas?

- Bet jūs iš sąrašo išsibraukėte.

- Taip, iš sąrašo išsibraukiau, ten jūsų klano diktatas, bet
vienmandatėje palieku, - erzinau ją, o pakruojiečiams paaiš-
kinau susidariusią padėtį. Mano rinkėjai piktinosi, ruošėsi
protestuoti, o vienas iš šviesiausių apygardos žmonų V.Štui-
kys pasigrasino išeisiąs į Socialistų partiją.

- Ir aš išeisiu, - pagrasino mano padėjėja ir rajono partijos
tarybos pirmininkė Aleksandra. - Kodėl viską darot už mū-
sų nugaros?

Burbienė - gudri, tik per daug suvyriškėjus moterytė, ne
veltui ją šitiek metų mergina ir pirmyn stumia A.Kunčinas.
Ji tuoj sumetė, kad Pakruojyje jai nėra kas veikti, bet jos vie-
toje tarsi koks desantininkas buvo išmestas šiaulietis Šedžius
ir, aišku, rinkimus prapylė kažkokiems neaiškiems krikščio-
nims demokratams. Raudonajame rajone!.. Kur mudu su
Aleksandra buvome sukūrę pačią stipriausią respublikoje
LDDP organizaciją. Tai anekdotas. Pats J.Karosas nuvažia-
vo į Marijampolę ir net nepranešė apie tai vietiniam deputa-
tui A.Bajorui. Jis slapstėsi iki pat susirinkimo ir net nepasiū-
lė jam padalyvauti kartu. Filosofas pats save išsikėlė, gyrėsi
esąs suvalkietis iš Sangrūdos, kad jam jūra iki kelių, kad jis
labiau patyręs už Bajorą, kad labai daug žinąs, bet dar dau-
giau pamiršęs... Ir aišku kaip dieną, prapylė mums gana pa-


lankioje parapijoje, kurią mudu su Arvydu pradėjom kurti
prieš ketvertą metų. Rinkėjai išpruso: jei be mūsų nuomo-
nės, tai ir be mūsų balsų. Kaip lauke užklykė, taip miške
atsiliepė.

Kitais reikalais nuvykęs į Liudvinavą, aplankiau savo se-
nus pažįstamus.

-  Kodėl mūsiškį pravertėt? - paklausiau prasikaltusių
draugų.

Kaimiečiai šypsojosi, ilgai tyrinėjo mane, kai ką supratę,
pagaliau atsakė:

- Jis toks jūsiškis, kaip ir mūsiškis.

- Nujautėt? - valiūkavau ir aš.

- Rašytojau, visa mūsų nuojauta ant to pono liežuvio. -
Geriau nepasakysi, bet aš tempiau:

- Na, o Bajoras, kuo tas prasikalto?

- Tai kad ne mums, o jums.

- Kad aš tarp jų irgi balta varna.

- Tai ko nepersidažai? - kirkino lyg sąvadautojai.

- Nemoku. Geriau išgerkim.

- Išgerkim! - ir po trečiosios ar ketvirtosios lyg didžiau-
sią paslaptį vienas man „ant ausies" pasakė: - Jei suvalkietis
ir dar iš Sangrūdos, - tokio reikia pasisergėti.

Nepasisergėjom, todėl prieš pat rinkimus sužinojom, kad
J.Karosas susitarė su dešiniukais nekelti prieš jų lyderius mū-
sų pajėgių kandidatų, o konservatoriai irgi už tai neliks sko-
lingi ir tuo pačiu atsilygins mūsų vadukams. Bet Landsbergis
liko Landsbergiu, ir savo pažadų netesėjo. Dabar net juokas
ima, kai sužinojęs tokį absurdą A. Albertynas protestuodamas
pats save išsikėlė Garliavoje prieš konservatorių dievuką, lyg
koksai atlaidų ožys pasiaukojo žūti ir buvo nustekentas. O
kodėl pats J.Karosas ar Č.Juršėnas neišdrįso garbingai sukry-
žiuoti špagų su sau lygiu oponentu? Drąsos neužteko? Na-
chališkumo? Politinės valios pritrūko? Ne, mielieji, viską nu-
lėmė tas abiejų pusių pirkliškas susitarimas, kurį po respubli-
ką išnešiojo tokie pasišventėliai, kaip A.Albertynas.


Tai negirdėta savų idėjų ir draugų išdavystė. Jos nepri-
stabdė ir A.Brazauskas. Jis vis dar vaizdavo supykusį ne-
partinį. Jis buvo labai nepatenkintas, kad tokioje situacijoje
jam nebesišviečia antroji kadencija, bet kartu buvo ir labai
užganėdintas, kad be jo LDDP nieko negali: nenorėjot būti
mano parankiniais, todėl ir srėbkit tą savarankiškumą pa-
tys. Manau, ne paskutinį vaidmenį tokioje politikoje suvai-
dino ir mūsų viršūnių noras atsikratyti savarankiškų ir ly-
derius kritikuojančių partijos narių bei ateityje likti vienval-
džiais šeimininkais.

Išsigandęs tokios netvarkos, pas mane atvažiavo V.Veli-
konis.

- Vytautai, padėk! Neturiu jokio plakatėlio, jokių lėšų, o
Vidžiūnas tiesiog šiukšlina savo proklamacijomis.

- Nesuprantu, ko tu lendi į tuos Šakius turėdamas Kėdai-
nius?

- Kad manęs tenai niekas neiškėlė.

- Tai ko tu tyli, ko nesipriešini?

- O pats kodėl pabėgai, kodėl mus palikai?

- Su politika aš užbaigiau visiems laikams, tačiau nesu-
prantu, kodėl tu mane bardamas prašai pagalbos?

- Kalbant tiesą lengviau prašyti, nors kur kas sunkiau ką
nors gauti.

Tuo sakiniu jis mane nuginklavo. Susitaręs su šakiečiu
Kauno verslininku S.Dubininku, išspausdinau Virmantui vi-
są rinkiminę medžiagą, bet mudu gerokai pavėlavom. Vis-
kas skendo į „karoso kirkilišką" akivarą. LDDP rinkiminė
kampanija parodė, kad tai buvo iš anksto jos vadų užsaky-
tas pralaimėjimas. Į Seimą pateko tik vienuolika mūsų par-
tijos žmonių - devyni sąrašiniai ir du vienmandatėse apy-
gardose. Net pats C.Juršėnas kaip švedas prapylė Švenčio-
nyse, bet ir labai nesistengė, juk sąraše jis pirmas! Apsidrau-
dė žmogus dar keleriems rinkimams, o draudimą sumokėjo
visa partija.

Po rinkimų Seimo lapinas jau turėjo visus „kozirius" sa-
vo rankose ir labai lengvai nustūmė Karosą į šalį. Tokio Če-
siuko manevro nuostolių dar niekas neapskaičiavo. Liko kalti


tik jo ne kartą mušti akiniai, pro kuriuos jis ko nereikia, to
nemato. Sugrįžę į valdžią landsbergininkai visą savo džiaugs-
mą ir širdgėlą išliejo ant eilinių LDDP narių. Jie lėkė iš visų
tarnybų pundais, o juos užstojančios jėgos nebuvo. Mūsų
vadukai labai tyliai laižėsi gautus gumbus ir mėlynes. Anot
Kunevičienės, konservatoriai tokiam kerštui turėjo visišką
teisę, nes sugrįžo Lietuvą valdyti mažiausiai šimtui metų.

Kitaip ir būti negalėjo, nes kas tiktai kolaboravo su Land-
sbergiu, tas anksčiau ar vėliau buvo kaip musė išgriebtas iš
barščių, sausai nučiulptas ir išmestas laukan. „Papunis" ne
sykį tokiu būdu „išdūrė" socialdemokratus, centristus ir vi-
sų rūšių krikščionis. Daugiausiai nuo jo per srėbtuvę yra ga-
vęs A.Brazauskas, bet nieko nepasimokė. Nesuprantu, kas
AMB traukia prie to „kupriuko muzikanto"? Baimė? Ne-
visavertiškumas? Tokia pat liguista didybės manija? O gal
antru prigimimu tapęs valdininko įprotis tupėti gerai ap-
mokamų tėvynės mylėtojų viršūnėje?

Juk Landsbergio praeitis, palyginus ją su A.Brazausko
praeitimi, yra kur kas tamsesnė ir nešvaresnė visais pasau-
lietiškumo ir tautiškumo aspektais. Kuris kurio turėtų bijo-
ti? Ar tik nebus čia kaltas „Juodajame scenarijuje" paminė-
tas sūpuoklių principas, kad, girdi, ir priešas gali būti nau-
dingas. Šiandien vienas, rytoj kitas, todėl ir kaltų niekada
nebus. Tai pats efektyviausias būdas nualinti Lietuvą ir pri-
versti žmones manyti, kad prie ruso buvo geriau gyventi...

Jau trylika metų tuščiai tabaluojamės tose sūpuoklėse: tai
„mesijas" viršuj, tai Mykolas apačioj, tai Dievo palaimintas
griovėjas nugarma žemyn, tai slaptas bolševikmečio katali-
kas pakyla aukštyn, tai Lietuvos išlaisvintojas, tai jos išgel-
bėtojas, tai pirmasis milijonierius muzikantas, tai toks pat
milijonierius medžiotojas... Jau abudu susilygino, abudu vie-
nodus kryžius gavo, bet vis dar makaluoja. Tai kuris kurį
baus?..

Juk abu be jokių kanapių užsupo, užliūliavo tautiečių sme-
genis ir tyčiojasi kaip tas Robespjeras: ko jūs pykstat, ko jūs
verkiat ir prašot duonos? Mudu jums gi padovanojom lais-
vę!.. Bijokit Dievo!


Kas ko turi bijoti? Ar tie, kurie nieko nedarė, nes nieko
nesugebėjo, ar tie, kurie dirbo tautos labui ir dirbdami su-
klysdavo? Kas teisingiau elgėsi: ar tie, kurie išleido visą litu-
anistikos biblioteką, ar tie, kurie išbėgę užmiršo lietuvių kal-
bą? Kas daugiau nusipelnė lietuvių tautai: ar tie, kurie statė
gamyklas, kėlė kraštą iš karo griuvėsių ir kūrė modernų že-
mės ūkį, ar tie, kurie sabotavo, kenkė tėvynės suklestėjimui,
vagiliavo ir už tai sėdėjo, o dabar vaizduoja didžiausius kan-
kinius? Iš kur ta prakeikta mada niekinti tautos praeitį ir
ugdyti tarp lietuvių viendienį nevisavertiškumą? Viskas tu-
ri savo šaknis. Iš nieko niekas neatsiranda. O kaip pakelti
buvusio bilduko, tautai iš nežinios ištraukto vaduko autori-
tetą? Reikia kiekvieną dieną ir ant kiekvieno kampo šaukti:
„Landsbergis - Lietuva"! Tai melas, netiesa, tačiau dažnai
kartojama ji taps įvykusiu faktu. Po to jau nesunku bus įbau-
ginti ir abejojančius, nes baimė yra pirmasis žingsnis, ver-
čiantis žmogų nusilenkti stabams.

Brazauskas irgi stabas, tik gražiau padažytas.

Prie tos nesąmonės jau galima prilipdyti ir kitą, dar bai-
sesnę legendą. Todėl neskubant, po truputį lietuviams pra-
deda kalti į galvas, kad jiems patogiau būti antraeiliais žmo-
nėmis net savo krašte. Juk reikia kaip nors pasiteisinti, ko-
dėl iš vieno maišo išlindusius tautiečius vėl varai į dar bai-
sesnį urvą! Kodėl nuo Krėvos ir Liublino unijų mes verkda-
mi, skurdo ir sąmyšio suklupdyti nuolat prašome svetimo
prieglobsčio? Todėl, kad Lietuvoje visuose gyvenimo posū-
kiuose labai greitai į priekį išlenda bažnyčios palaiminta vi-
dutinybė. Beveik visi, jos šventieji - tai kvaileliai, pasiligoję
fanatikai arba nestabilios psichikos žmonės, nes su protaujan-
čiais bažnyčia per du tūkstančius metų taip ir neišmoko su-
sišnekėti. Ji dar tik pratinasi, todėl ir tampo sūpynių virvę
lyg kokią ašutinę varpo uodegą.

Į tas sūpynes Brazauskas įsėdo savo noru, niekieno ne-
verčiamas ir neprašomas. Tai įvyko po pirmųjų rinkimų į
Aukščiausiąją Tarybą. Mano bute susirinko savarankiško-
sios LKP vadovybė. Be jų dar dalyvavo J.Marcinkevičius ir
J.Požėla. Mes ilgai tarėmės, kol nenusprendėm: jeigu A.Bra-


zausko nesiūlys ir nerinks AT prezidiumo pirmininku, par-
tija pasiskelbs opozicine ir toliau savarankiškai sieks savo
pagrindinių tikslų: bet kokia kaina stengsis išlaikyti tautos
vienybę ir neleis griauti ekonomikos. Tos opozicijos lyderiu
tokiu atveju bus paskelbtas A.Brazauskas. Mes paspaudė-
me vienas kitam rankas. Algirdas labai susijaudinęs apkabi-
no mane, pabučiavo ir padėkojo už tokį pasitikėjimą.

- Kuo jis labiau jaudinasi, tuo greičiau apgaus, - Algirdui
išėjus, pasakė ironiškasis Požėla ir kaip į dangų pirštu patai-
kė.

Įvyko pirmoji AT sesija. Dar neprasidėjo jokie rinkimai,
jokie kandidatų siūlymai, o vienintelis Lietuvos „demokra-
tas" išėjo į tribūną ir valdoviškai pareiškė:

- Kadangi Sąjūdis laimėjo rinkimus, tai aš būsiu pirmi-
ninkas.

V.Čep aičio vadovaujami deputatai taip ir nubalsavo, o
savarankiškosios LKP atstovai net nepyptelėjo, tylėjo ir žval-
gėsi į savo apsiašarojusį lyderį. Žmonės, pirmieji išdrįsę at-
siskirti nuo Maskvos ir pravalę Landsbergio šutvei kelią į
valdžią, tylėjo ir vis dar dairėsi į savo sutrikusį vadą. Džiaug-
damasis tokiu tyliu pritarimu, Landsbergis pasiūlė A.Bra-
zauskui būti jo pavaduotoju, bet tas atsisakė.

- Na, vyras! - džiaugėmės mes ir buvom pasiryžę jį ne-
šioti ant rankų.

Tačiau formuojant vyriausybę mūsų didvyris nelauktai
pats pasisiūlė Ministrės Pirmininkės pavaduotoju. Mes jo
nesupratom. Jis tiesiog apgavo mus.

- O ką aš turėjau daryti? - teisinosi jis. - Ir man reikia
kažkaip gyventi...

- Jei galvoji tik apie save, tai kam lendi į lyderius?

- Ne kolaboruoti, bet opoziciją kurti reikia. - Bet tokiam
žingsniui Algirdui nebeužteko nei drąsos, nei noro.

Toks Brazausko poelgis suparalyžiavo visą partiją. Jo ko-
laboravimas su Landsbergiu tapo didžiule, visuotine nelai-
me. Padorūs ir kokios nors veiklos laukiantys žmonės ėmė
masiškai trauktis iš mūsų partijos, o vadovaujanti dalis pas-
kui lyderį sugarmėjo į landsbergininkų lagerį. Tai, kad jie


išėjo - dar pusė velnio, bet kad šitie persivertėliai, apdalinti
ir negabūs, tučtuojau iš valstybės aparato išstūmė gabius va-
dovus ir specialistus, - buvo katastrofos pradžia. Brazaus-
kas tų žmonų negynė, išskyrus kelis labai artimus savo drau-
gelius, todėl ir nusipelnė pravardę, kurią nešioja iki šian-
dien, - „Senmergė".

- Partijoje idėjinių komunistų buvo gal tik kokie trys pro-
centai, - labai nuoširdžiai, aišku, spręsdamas pagal save, pa-
reiškė jis ir visiems niekšeliams išrašė laisvinamųjų: buvot
niekšeliai ir nesigėdinkit tokiais būti toliau. - O visi kiti buvo
tik partijos nariai. - Tokie kaip jis: be jokių idėjų ir įsiparei-
gojimų kitiems, gelbėtojas iš finansinio pašaukimo.

Jeigu to nebūtų įvykę, jeigu opozicija būtų akylai sekusi
landsbergininkų veiksmus, nebūtų prasidėjęs toks baisus
ekonomikos griovimas. Būtų laiku suorientuoti žmonės, jie
žinotų, ką daryti, būtų pakelta atsakomybės kartelė už bet
kokius neteisėtus Vyriausybės veiksmus, nebūtų prasidėjęs
chaosas ir anarchija. Kaip Slovėnijoje ir Čekijoje privatizaci-
ja būtų buvus pradėta nuo įstatyminės bazės sukūrimo, o
tik po to valstybės nuosavybė būtų pasiūlyta pasidalinti „gru-
pei draugų".

Bet kai atėjo laikas, ponas Landsbergis išvaikė visus blo-
kados didvyrius kartu su jų pirmininku ir paskelbė juos tau-
tos priešais. Brazauskas gavo tai, ko nusipelnė ir, nuleidęs
uodegą, vėl kibo į partinį darbą, nors mus jau buvo palikę
aštuoni žmonės iš dešimties. Partijos dėka jis vėl pakilo, bet
laikinai, tik tam, kad eilinį kartą ją parduotų atsidūręs Pre-
zidento poste. Jam patiko šitaip suptis, todėl ir tvirtina, kad
skambinant nelaimės varpu nebūtina tapti varpininku, o gel-
bėjant Lietuvą mažiausiai reikia pasidaryti Premjeru... Ir su
labai didelėmis kišenėmis netyčia nuskilusiai dabar labai ma-
dingai visokio rango labdarvagystei.


DURNIŲ LAIVAS

- Laivas, koks jis būtų, - didelis ar mažas,

kur jis plauktų, - atviroj jūroj ar plūduriuotų uoste, -

vis viena yra valstybė: skęsta jis, skęsta ir kapitonai,

ir jūreiviai, čia už krūmo neatsisėdėsi

ir gražiomis kalbomis sau nepadėsi.

Sąžiningai tarnausi laivui,

jis dar sąžiningiau tarnaus ir tau.

Mičmanas Mykolas Brazas


Senos tiesos mėgsta būti pakartojamos, todėl pravartu
dar kartą prisiminti: istorija nieko nereanimuoja ir nieko ne-
daro po du kartus. Tai žino kiekvienas gimnazistas. Istori-
nių paralelių paieškos visada baigiasi tragikomiškai, tačiau
dažnas, ką tik iš klumpių išlipęs provincialus politikas šią
taisyklę tučtuojau užmiršta. Jam rodosi, kad viskas praside-
da nuo jo pirmojo politinio apsireiškimo, o po jo, girdi, jau
nieko gero nebebus. Tai būdinga mažiems, menkaverčiams
žmogeliams. Kuo jis menkesnis, tuo didesnės jam atrodo jo
pareigos, tuo svarbesnė jo misija pasaulyje. Vidutinybė ne-
gali suprasti, kad istorijoje kartojasi tik žmonių klaidos, o
pasimokyti iš jų jam neleidžia jo parapijinė didybė. Tokia
plikbajoriška mąstysena labai būdinga lietuviams, todėl fi-
losofas ir buvo priverstas padaryti išvadą, kad mūsų tauta
niekada netapo tokia, kokia ji galėjo būti.

Skaudu, bet reikia sąžiningai pripažinti, kad kiekvieną
mūsų žingsnį į laisvę lydėjo ne bendra idėja, ne bendras tiks-
las, vienybė ir susiklausymas, bet kokia nors vietinių vadu-
kų sukelta sumaištis. Be priešų įvaizdžio mes nebemokame
gyventi. Mes privalome ko nors bijoti. Istorijoje mus vienijo
tai vikingų, tai kryžiuočių, tai totorių, lenkų arba rusų bai-
mė. Pastaroji šiandien tapo net psichine daugelio politikų
liga. Bet staiga - svetimos kariuomenės nebėra. Dabar mes
palikti vienas prieš vieną patys su savimi, bet sumaištis ne-
išnyksta. Dabar konservatorius vienija baimė prieš social-
demokratus, o pastaruosius - baimė prieš konservatorius.
Kokia skurdi nuolat besikartojanti istorinė tiesa!

Šiandien mes bijome vienas kito labiau negu tarybiniais
metais, nors puikiai žinome, kad tokiuose tarpusavio sumaiš-
ties karuose mes niekada ir nieko gero nelaimėjome. Muš-


darni vienas kitą, mes būtinai prisišaukdavome į pagalbą
savo kaimynus, o tie, išvadavę lietuvį nuo lietuvio, visada
pamiršdavo laiku išeiti.

Prisiminkim netolimus Prezidento rinkimus. Tik išsiver-
žė R.Paksas į priekį, tuoj V.Landsbergis pakvietė visas par-
tijas kurti V.Adamkaus vardo antifašistinę koaliciją. Prieš
ką? Prieš saviškį, jo paties parankinį, pašauktą Lietuvą gel-
bėti nuo G.Vagnoriaus savivalės... ir staiga nepasirašiusį
„Viljamso" vergovės sutarties. Tėvynės gelbėtojai socialde-
mokratai tučtuojau susivienija su tėvynės pardavikais kon-
servatoriais. Vėlgi prieš ką? Prieš kandidato jaunystę, nepa-
perkamumą ir pažadėtas permainas. Šalia jie iškelia savo
kandidatą, niekada demagogijos neatsisakantį V.Andriukaitį,
tačiau A.Brazauskas tyliai duoda komandą už jį nebalsuoti
ir palaikyti jam patogų, nieko Lietuvos reikaluose neišma-
nantį amerikoną. Na, kuo ne konfederatai? Bet kai visos jų
užmačios pravirsta, pasirodo, vėl kalta tauta. Ją reikia įkišti
į NATO, ją reikia perauklėti Europos Sąjungoje, nuasmeninti
ir paversti bet kokiai „išmintingųjų" politikų avantiūrai.

Štai kodėl mūsų laisvės kovos nuolat tampa tik menka-
verte lietuvių tautos sumaišties istorija. Buvom dideli, bet
prireikė lenkų, kurie labai greitai mus sumažino, kad „ir žen-
klo neliktų Lietuvos karaliaus kėlimo". Būtume dar didesni,
bet atsigavo kažkada mūsų sutriuškinti kryžiuočiai. Kai Žeč-
pospolita išsigimė ir tapo parazituojančia valstybe, kai Lie-
tuvos bajorai, jos elitas nutautėjo ir pasiekė aukščiausią sa-
vęs naikinimo lygį, kai sugriuvo visos tvirtovės ir kiekvie-
nas antras kareivis tapo sifilitiku, prireikė rusų, kad galuti-
nai nenutautėtume ir neišnyktume nuo žemės paviršiaus...
Tiesa, dėl mūsų nelaimių dar buvo kalti švedai, kurie daug
žadėjo, bet nieko nedavė. Dar kalti latviai, prūsai ir, aišku,
žydai, tiktai ne mes patys...

Kas gi tą konfederacinę sumaištį kursto šiandien? V.Land-
sbergis paduoda į teismą J.Urką už jo „garbės ir orumo" įžei-
dimą. Žmogus, kuriam iš prigimties yra svetimas garbės ir
orumo supratimas, bylinėjasi su įžeidėju, kuris taip pat iš


prigimties yra kombinatorius ir kitaip savo gyvenimo neįsi-
vaizduoja... Komedija! Apsišaukėliui grafui reikėtų žinoti,
kad tikram bajorui draudžiama pirmą sutiktą sukau iššaukti
dvikovon, bet ne, dar reikia sugraudinti ir apkvailinti rinkė-
jus. .. O kodėl Landsbergis nepaduoda į teismą bajoro A.Bra-
zausko, kuris Prezidento dekretu ištraukė tą sukčių iš neži-
nomybės ir patupdė į Lietuvos banko tarybą? Todėl, kad
„papunis" pats tokių veikėjų Lietuvai prikepė devynias ga-
lybes. Kodėl jo orumo neįžeidžia tas faktas, kad J.Urka iš jo
vadovaujamos valstybės pavogė vienuolika milijonų? Todėl,
kad jis pats irgi ne kitokiu keliu tapo milijonierius.

Kalta tauta, kuri laiku nenutrenkė ir vieno, ir kito. Apie
kokį orumą gali kalbėti didybės manija pasiligoję žmonės,
pavertę savo tautiečius pirmąja pasaulyje savižudžių tauta?
Kas kompensuos našlėms ir našlaičiams padarytą materiali-
nę žalą? Į kokios valstybės teismą jie turi kreiptis užtarimo?
Ir kam iš viso reikalingi tie teismai, jeigu mūsų valstybę jos
vadai valdo šalia įstatymų?

Kai A.Šleževičius atsisakė dirbti su apsivogusiu krašto
apsaugos ministru, jaunųjų leiboristų vadu Linu Linkevičiu-
mi ir pareikalavo, kad tas atsistatydintų, jaunasis komjauni-
mo perversmų praktikas spjovė į visas idėjas ir atvirai nu-
bėgo pas Landsbergį užtarimo. Šiek tiek orumo ir savigar-
bos turintis politikas privalėjo pasakyti: sugrįžk, berneli, pas
savus, atlygink nuotolius, o tada mes pažiūrėsim... Bet ne,
„švarių rankų" ideologas išskėstomis rankomis priėmė per-
bėgėlį tik todėl, kad kuo daugiau pakenktų savo konkuren-
tams, nors Linkevičius apvogė ne LDDP, o Lietuvos mokes-
čių mokėtojus. Jis pardavė dešimtis tūkstančių tonų plieno,
naudoto atsarginių aerodromų takams sutvirtinti, išvežė tas
plokštes į Rygą, o pinigų neužpajamavo, kaip savo asmeni-
nį grobį už rusų kariuomenės išvedimą...

Panašiu būdu jis į metalo laužą pardavė vienuolika gy-
nybinių traukinių ir nurengė kariuomenę. Vienas toks trau-
kinys, turintis autonominę elektrinę, kepyklą, ligoninę, ope-


racinę, mechanines dirbtuves, bet kokios katastrofos metu
galėjo aptarnauti dešimtis tūkstančių žmonių. Kokioje nors
apsemtoje Šilutėje tai būtų tiesiog išganymas nuo potvynio
nukentėjusiems žmonėms, tačiau ministerijos biudžete vie-
toj jų atsirado dešimt neaiškios paskirties namelių, kurių ver-
tė keliasdešimt kartų mažesnė už vieną traukinyje įrengtą
povandeninio laivo dyzelį.

- Linai, kam tau tas laužas reikalingas?

- Juk turi karininkai kur nors poilsiauti? - tai valstybinis
valstybinio piemens mąstymas.

- Gerai, dešimt namelių, o kodėl akte tiktai devyni?

- Vienas, atrodo, dvigubas. Aš patikrinsiu. - Jis dar tik-
rins, nors ir taip aišku, kad vieno traukinio vertė viršija
400000 litų, kad ambasadorius V.Bulovas, vesdamas dery-
bas Rusijoje, turi už juos atsiskaityti, o tas veikėjas, gavęs už
juos komisinius, niekaip tų traukinių negali surasti atsargi-
niuose Pavilnio ir Radviliškio stočių keliuose.

Tokia valstybės vyrų veikla tapo tradicija, elgesio nor-
ma, taip buvo išauginti labai gabūs Linkevičiaus, Kakčio ir
Skrebio lygio jauni Vyriausybės nariai grobstytojai. Kas ką
šiandien turi paduoti į teismą? Kai LDDP aktyvistai parei-
kalavo L.Linkevičių išvyti iš partijos ir atimti ministro port-
felį, kitas tokio taurumo ir orumo įsikūnijimas A.Brazaus-
kas atsakė:

- Ką tik norit, tik ne Linkevičių! - nuo tokios jau nebetė-
viškos meilės tam storuliui mes ne juokais krūptelėjom.

O kai lyderiui buvo prikištas to pasikiaulinusio favorito
partiškumas, jis ir čia surado ką atsakyti:

- Aš nematau esminio skirtumo tarp LDDP ir konserva-
torių.

Čia jis teisus. Jis jo nemato, nes Lietuvą valdo viena suk-
čių partija su daugybe pavadinimų. Kol toksai atsiprašant
elitas vadovaus kraštui, kol tos atskiros komandos žais poli-
tinį beisbolą į vienus tautos išnaudojimo vartus, tol nieko
esminio Lietuvoje nepasikeis, nes mūsų tautos „gelbėtojai"


jau turi Briuselyje pakankamai stiprią užuovėją. Todėl jie ir
varys visus mus į Vakarus, todėl ir skubins, kol tie mūsiš-
kiai Vakarai dar yra laukiniai.

Dabar atidžiai išstudijuokime lietuviško Ribentropo-Mo-
lotovo arba Bumgamerio-Landsbergio baudžiavini Lietuvos
padalinimo aktą. Kas pirmasis važinėjo į Niujorką pas tos
firmos dalininką J.Kazicką, kas pirmasis susitiko su „Viljam-
so" atstovais, kas organizavo „kad tikriau būtų" Tolboto,
Olbrait ir kitų Amerikos politikų laiškus jų klapčiukui
V.Adamkui? Tai „papunio" idėja fixe, tai jo uždirbti tarpi-
ninkavimo procentukai... Antrasis Lietuvos ganytojas, arba
„fermeris" V.Adamkus. Tai jis sukvietė Gynybos tarybą ir
privertė ją pakelti rankas už "Viljamsą". Tarybos sprendi-
mai pagal Konstituciją privalomi Vyriausybei, o Paksas ėmė
ir nepasirašė.

Jo pareigas laikinai užėmė I.Degutienė, bet ir ta laputė,
pajutusi negerą kvapą, sumėtė pėdas ir pavedė pasirašyti
pačiam kvailiausiam savo komandos nariui S.Kakčiui, kuris
už dolerį gali utėlę pėstutę geležinkeliu varyti iš Mažeikių į
Vilnių... Už tą savo namelį jis būtų ir tris parašus padėjęs...
Bet „Viljamsas" pabėgo.

Dabar pabandykim kamuoliuką atsukti atgal. Nepavyks!
Kas metrą jis sutrūkinės, nes per daug valstybės vyrų jį vy-
niodami pasišildė rankas. To nelaimingo akto nebereikia nei
V.Andriukaičiui, nei A.Brazauskui, nei Č.Juršėnui. Jis rinki-
muose suvaidino jų naudai reikiamą vaidmenį ir vėliau,
A.Brazauskui reikalaujant, buvo iškeistas į Adamkaus nesi-
kišimą į premjero reikalus.

Kalčiausias liko S.Kaktys, nes iš jo buvo galima atimti
mažiausiai, o toliau pagal rango dydį ta kaltė vis mažėjo,
mažėjo ir pasibaigė trimis Vytauto Didžiojo ordinais, taip
pat pagamintais už mokesčių mokėtojų pinigus. Nesupran-
tu, kodėl tik vienas Bumgarneris už tokią šaunią, lietuvių
tautą parklupdžiusią aferą liko neapdovanotas? Dabar pa-
gal visokių ordinų svarbą ar dydį pabandykime išsiaiškinti,
kas po trijų didžiųjų aferistų šiandien patys populiariausi


mūsų šalies gyventojai, ką jie veikė vos prieš penketą šešetą
metų?

Tai vis nevykę muzikantai, nieko padoraus neparašę fi-
losofai, ekonomistai, jokių darbų neapgynę fizikai, kompi-
liatyvinio mąstymo profesoriai, sąžiningai iš dvidešimties
brošiūrų nukalę po dvidešimt pirmąją... na, dar keli viduti-
nio rango teisininkai, nepraktikuojantys daktarėliai... ir vis-
kas, o likusieji ir to nepasiekę - patentuotos tuštybės, apie
kurias dar burbia pulkelis musių, vadinančių save politolo-
gais, reitingų specialistais, visažiniais žurnalistais ir prana-
šais.

Šita publika neva formuoja mūsų politiką, nors puikiai
supranta, kad negalima formuoti tai, ko nėra. Bet toks jų
gyvenimo būdas. Dabar tokia mada. Iš to nesunkiai galima
pragyventi, pasipuikuoti televizijoje, laikraštyje ir už nieką
neatsakyti, nes valdžia Lietuvoje - mokesčiais neapdedamas
kapitalas, verslas, negrąžinamos paskolos. Trumpiau tariant,
valdžia pas mus tai - pinigai.

Padoriam žmogui tokia veikla sunkiai suprantama, to-
dėl įtartina, todėl nepriimtina, bet pabandykite apie šią pel-
ningą tuštybės mugę pasikalbėti su naujai iškeptais „politi-
kais"!.. Jie savo menkavertiškumą gins visomis leistinomis
ir neleistinomis priemonėmis, kels iki begalybės savo nuo-
pelnus tautai, nors normaliam žmogui vėlgi yra be galo sun-
ku įsivaizduoti kokį nors gyvą padarą, kuris šitaip begėdiš-
kai stengtųsi įteigti kitiems nepaprastai gerą nuomonę apie
save. Bet kas pakels šuniui uodegą?..

Tokį reiškinį net moraliniu palaidumu nepavadinsi. Tai
greičiau liga, gilaus protinio provincializmo pagimdytas ne-
visavertiškumas, atsiradęs besidairant į užsienio vitrinas. Ir
nė trupučio giliau!

- Po dvejų trejų metų mes gyvensim kaip Amerikoje, - tai
pirmasis Landsbergio pažadas prasiveržus į valdžią.

Praėjus trylikai metų, mes gyvename bjauriau už Harle-
mo negrus. Tai irgi Amerika. Vadinas, rimta politinė krizė
dar prieš akis.


Šitaip įvardinti politikai, mano giliausiu įsitikimu, visų
pirma, suvedžioja patiklius žmones savo pačių sukurta „ge-
ra nuomone" apie save, o paskui, beagituodami pasekėjus,
patys patiki tokiomis nesąmonėmis. Atlaidesni stebėtojai ši-
taip savo „įmyžą" bekeliančius veikėjus vadina artistais, bet
geras aktorius niekada netiki, kad jis iš tikro yra Napoleo-
nas, jis tik jį vaidina ir stengiasi priartėti prie personažo, o
mūsų „politikai" tol įtikėja kitus, kol pagaliau patys patiki
savo didybe ir ima vadintis mesijais arba maižiešiais.

Toks jų elgesys man jau nebekelia jokios nuostabos. Tai
dėsninga, gamtos pagimdyta kova už būvį, karas dėl šiltos
vietos po saule, vidutinybės kova už būtį, džiunglių dėsnis,
nepaisant jokių ribų, jokio saiko, jokio gailesčio, kurių reika-
lauja netobuli mūsų įstatymai arba krikščioniškoji moralė.
Tai bendruomenės dalies, rūšies išlikimo dėsnis, kuriuo va-
dovaudamiesi viendieniai politikieriai lyg amalas aptraukia
sveiką, gyvą tautos medį, kiek pasipuikuoja iškilę virš jo vir-
šūnės, o paskui, iščiulpę paskutiniuosius syvus, žūsta kartu
su juo.

Dabar net didžiausi optimistai pradeda suprasti, kad po-
litika mūsuose jau seniai pasidarė ne priemonė tam tikram
bendram tikslui pasiekti, bet tapo mada, klaikiu ir savanau-
dišku vidutinybių išraiškos įrankiu. Galų gale, daugeliui šia-
me žaidime dalyvaujančių „politikų" galutinis tikslas - nė
motais, jiems kur kas svarbesnis pats procesas, dalyvavi-
mas jame, kaip priemonė sublizgėti, pasirodyti šio to ver-
tais ir, aišku, kaip pridera visiems statistams, gauti už tai
padorų atlyginimą.

Taip ir maga šios minties pabaigai pacituoti F.Nyčę, ku-
ris stebėdamas panašius įvykius ir žmones, rašė: „Niekas
nekelia didesnio pasibjaurėjimo vadinamaisiais „išsimoks-
linusiais", neva tikinčiais „moderniomis idėjomis" žmonė-
mis, kaip gėdos stoka, jų akių ir rankų, kuriomis jie viską
liečia, čiupinėja ir laižo, ramus įžūlumas. Man rodos, liau-
dyje, paprastoje valstietijoje šiandien palyginti yra daugiau


kilnaus skonio ir garbingo takto negu laikraščius skaitančia-
me „išsimokslinusių" žmonių pasaulėlyje...

...Dabar ir patys didžiausi moralistai regi, kaip sparčiai
viskas baigiasi, kaip sparčiai viskas aplinkui genda ir suke-
lia gedimą, jaučia, kad niekas neišliks iki porytdienio, išsky-
rus vieną žmonių padermę -nepagydomas vidutinybes. Tik
vidutinybė (šiandien) turi tolesnio egzistavimo ir daugini-
mosi perspektyvą, - jie yra ateities žmonės, vieninteliai, ku-
rie išliks. „Būkite tokie, kaip jie! Būkite vidutinybės!" - štai
ką liepia daryti vienintelė (mūsų politikų sukurta) moralė,
kuri dar turi (šiokią tokią) prasmę ir į kurią (šiandien) dar
įsiklausoma. Bet kaip sunku šią vidutinybės moralę skelbti.
Juk vidutinybė niekada nedrįs prisipažinti, kas ji tokia ir ko
ji nori. Todėl ir klykia apie saiką, orumą, apie pareigą ir arti-
mo meilę."

Kas yra demokratija be moralės? Tai bažnyčia be Dievo.
Tai valstybės institucijos be įsipareigojimų savo piliečiams.
Tai galų gale ne valstybė, tiktai jos imitacija, parodija. Ne
žmogus valstybei, o valstybė žmogui privalo tarnauti. Mo-
raliniu požiūriu mes jau kelis kartus pralaimėjome bolše-
vikmečiui. Tai faktas, kurį nagrinės ateinančios kartos. So-
cializmo idėja, be jos staliniškų ar brežneviškų išlankstymų,
buvo ir lieka pagrindine žmonijos išliko sąlyga. Jos nepakeis
jokia liberalizmo ar socialinio darvinizmo teorija. Senas turi
būti aprūpintas ir pagerbtas, jaunas turi būti auklėjamas ir
mokomas, turtingas, nori jis to ar nenori, bus priverstas pa-
sidalinti savo turtu su jam darbo rankas parduodančiu žmo-
gumi. Kito kelio nėra.

Vidutinybės kuriamos partijos vienam asmeniui arba vie-
niems rinkimams yra ne kas kita, kaip dvasinis kokio nors į
valdžią besiveržiančio klano skurdas, idėjų stoka. Tokioms
partijoms ideologija nieko nelėmė. Buvo grobstomi tik seni,
dar neužimti tų partijų pavadinimai. Moralė čia irgi nieko
nereiškė. Steigiamajame LDP "suvažiavime" S.Pečeliūnas
savo dėdę disidentą Povilą pečiu išstūmė iš tribūnos, kaip


niekus Šnekantį, ir po to buvo išrinktas tos partijos pirmi-
ninku. Visokie blokai ir sąjungos tiktai patvirtina šį dėsnį,
nes blogis visada organizuotas. Globalizacija - tai tokia pat
kažkada bolševikų skelbta pasaulinė revoliucija ir proleta-
riato diktatūra arba fašistų naujoji tvarka, šiandien tos
amoralios mėsmalės vardas - globalizacija, detaliau - ame-
rikonizmas, pagal Bibliją - Aukso Veršis, o paprastame mū-
sų gyvenime - laukinis kapitalizmas.

Pasikalbėkime su kokiu nors socialliberalu, liberaldemok-
ratu arba socialklizmatiku - pavadinimas neturi svarbos -
jis pats nežino, ką tai reiškia, tačiau jis labai aktyviai kuria
tokį klaną ir planuoja, kaip geriau prasismelkti į valdžią. Kaip
tai panašu į patriotus karininkus, kurie nusimeta antpečius
ir eiliniais eina tarnauti už ilgą dolerį, vaizduodami patrio-
tus, atliekančius tėvynei savo pareigą. Jie ne tokie kvaili, kad
eitų pagelbėti mažiesiems, norintiems išsilaisvinti, nes tie ne-
turi kuo užmokėti. Toks iškreiptas valstybės militarizavimas
atliekamas savo tautiečių skurdo sąskaita. Tai užsienio le-
gionas, nešiojantis lietuvišką uniformą.

Amerikoniškasis gangsterizmas, dolerio imperija, prie-
varta, antžmogio (supermeno) kultas žmonijos neišgelbės iš
dvasinės tuštybės. Su tokiomis „idėjomis" kilo, augo ir žlu-
go visos imperijos, nusinešusios nuo žemės paviršiaus tiktai
mažuosius. Šiam išnykimui gali pasipriešinti tiktai žmogaus
kūrybinė prigimtis, tik noras išlikti dideliam ir savo kūrybi-
nėmis galiomis atsistoti šalia Dievo. Gamta nepripažįsta be-
tikslio kaupimo. Jai būtina lygsvara. Atsiradęs besaikis per-
teklius vienoje visuomenės dalyje būtinai sukelia sprogimą
apiplėštoje.

Dvasingumas nėra kažkoks bažnyčios išgalvotas pomir-
tinis gyvenimas. Tai pirmykštės bendruomenės fantazija.
Dvasingumas yra ši diena, rytojus, dvasingumas - tai gali-
mybė žmogui dirbti, kurti, tobulėti ir viską tobulinti apie
save. Tai darna su jį supančiu pasauliu. Kaip ideologija ka-
pitalizmas yra pasmerktas, o vadinamoji ciniškoji Vakarų
demokratija su ištobulinta sekso arba subinės kultūra yra ne


kas kita, kaip lašelinė prailginti žmonijos degradacijos ago-
niją. Didelių skaičių dėsniai niekada netobulino žmogaus.
Viskas istorijoje vyko priešingai: tobulindamas save, žmo-
gus tobulino visuomenę.

Tokios mintys mane užvaldė nuo pat pirmojo parašyto
apsakymo. Politika į mano gyvenimą įsiveržė per prievartą.
Kiekvieną kartą sudarydama tik progą patikrinti tų įsitiki-
nimų teisingumą. Aš jos kračiausi, bet išvaryta pro duris ji
dažną kartą į mano gyvenimą sugrįždavo pro langą. Todėl
dirbdamas Seime jau nebesiejau politikos su padorumu ir
laikiau ją dvasiniu žmogaus skurdu, kuris turi būti gydo-
mas bendražmogiškomis vertybėmis, o ne politiniais lozun-
gais.

Labai dažnai, išėjęs į Seimo tribūną, agitavau ir savus, ir
svetimus:

- Gerbiamieji, koks skirtumas, kas pristato įstatymą? Kur
kas svarbiau, ar tas įstatymas reikalingas visuomenei, ar jis
palengvins žmonėms gyvenimą, ar dar labiau apsunkins?
Jei nepatinku aš ar mano kolega, imkite jūs, teisingieji, ir
pristatykite jį Seimui. Kartais mums pavykdavo šio to pa-
siekti, bendrai pradėdavom galvoti, įsivyraudavo darbo rim-
tis, bet, žiūrėk, ateidavo pavėlavęs koks Landsbergis arba
plėšrioji Juknevičienė, išdalindavo kažkokius raštelius ir vėl
prasidėdavo toks ermideris, kad koktu būdavo klausytis. Visi
įkaisdavo, akys sustiklėdavo, o kai nieko nesutarę imdavo-
me skirstytis, - nė vienas jau nesuprasdavo, kam to reikėjo
ir kokioje politinėje batalijoje jis dalyvavo. Todėl į Seimo po-
sėdžius ilgainiui ėmiau žiūrėti kaip į kokią nelaimę. Žinojau
viena, kad į antrą kadenciją čia manęs niekas ir su pyragu
nepriprašys. Toks apsisprendimas labai palengvino mano
gyvenimą ir šiek tiek paliko laiko kūrybai. Tapau nepriklau-
somas nuo bet kokio klano, ėmiau atidžiau stebėti savo ko-
legas ir studijuoti jų biografijas. Galiu prisiekti visais šven-
taisiais, kad nė viena iš jų neatitinka to melo, kurį jie skelbia
laikraščiuose. Ko jiems labiausiai trūksta asmeniniame gy-
venime, tą jie kuo ryškiausiai prasimano kalbose apie save.


Kai dešinieji, gindami „kairuolį", LDDP statytinį L.Lin-
kevičių, pradėjo prieš mane rinkti parašus interpeliacijai, tai
naujai politinei koalicijai nieko neišėjo. Nė vienas komiteto
pirmininkas po ja nepasirašė, tačiau mane pasikvietė trupu-
tį pasipaleckinęs, šiek tiek pasikarosinęs ir gerokai pasikir-
kilinęs tos naujos politikos išradėjas A.Brazauskas. Jis dar
sykį patvirtino savo ir Landsbergio norų tapatybę.

Tą dieną lyg tyčia gavau japonų kalba išleistus savo apsa-
kymus ir labai nuoširdžiai jais pasidžiaugiau, visai nepagal-
vojau, kad Prezidentui sumaišysiu visas beveik išsidėsciusio
pasianso kortas. Jis ilgai ganė akis po stalu, vartė knygą, vėl
ieškojo, ko nepametęs, tačiau „aplinkybės ir didžios parei-
gos" jį vertė šnekėti apie tai, apie ką jis dar nebuvo sumanęs:

- Tu - talentingas, gabus, tave vertina užsieniečiai... Ypa-
tingai vokiečiai... Bet tau reikia atsistatydinti...

- Kodėl? - man jo pagailo lyg save prievartaujančio žmo-
gaus.

- Tu per daug laisvai interpretuoji gynybos problemas.

- Tų problemų metmenis mes aptarėme kartu.

- Taip, bet tu nesutelpi į mūsų rėmus...

- Kaip tai suprasti politiškai? Mane rinko žmonės, komi-
teto nariai... Jūs gi nepartinis... Vadinasi, atsirado kažkokie
nauji, mums dar nežinomi prezidentūros rėmai?

-  Ir taip, ir ne, bet tu atsistatydink. - Žodžiu, esi labai
geras, bet mums per geras ir būtum dar geresnis, jei spruk-
tum į šalį. Tai brazauskinio mąstymo šedevras, to paties pa-
reikalavęs iš A.Šleževičiaus, R.Vaitekūno, V.Grigaravičiaus
ir manęs.

- Pagalvosiu, nors jūsų prašymas man jau nebeturi jokios
reikšmės. Priimu jį kaip draugišką patarimą.

Jo pakviesti liudininkai G.Kirkilas, kurio jis niekaip ne-
gali atsikratyti, ir V.Beriozovas, jo patikėtinis partiniams rei-
kalams, tylėjo kaip melžiami. Nesulaukęs jų nuomonės, at-
sikėliau ir išėjau. Beriozovas išsivijo mane į priimamąjį ir
padrąsino:


- Tu jam teisingai atsakei?

- Kieno tai nuomonė?

- Aš nežinau, bet Linkevičius darosi nepakenčiamas.

- Dar paprasčiau, jis dulkina mus visus, bet jam taip elg-
tis leidžia Brazauskas.

Kirkilas tik kitą dieną susiorientavo ir ėmė klijuoti savo
nuskausminančius pleistriukus:

- Pakentėk, kol viskas praeis.

- O jeigu aš jau nebenoriu kentėti?

Jis žiūrėjo į mane, mirksėjo ir niekaip nesuvokė, kaip gi
dėl karjeros negalima pakentėti? Pro pypkės dūmus ant jo
veidelio taip ir buvo užrašyta: „Vytautai, juk kenčiančiųjų
dangus!" Na, tikras politinis kankinys: sorialdemokratas-ma-
zochistas. Tokiam net atsigrandęs negali skelti antausio.

L.Linkevičius triumfavo:

- Na, kaip, karštas pasikalbėjimas buvo? - visas švytėda-
mas, paklausė jis.

- Už durų pasiklausei?
-Ne, bet aš...

- Jis paprašė manęs pasilikti.

- Aš taip ir maniau.

- Ką tu manei?

- Kad jums abiem neužteks ryžto. - Taip galvojo favori-
tas apie savo patroną. Šitokio sau viską leidžiančio akiplė-
šos dar neteko sutikti: sėdi svetimame mėšle ir čirškia to
kvapo sušildytas lyg didelis.

- Kokio ryžto? Grobstyti kartu valdišką turtą? - Tą kom-
jaunimo išaugintą berniuką tarsi vėjas nupūtė šalin. Dabar
net vidurnaktį prižadintas galiu pasakyti, kaip tas lipdukas
pasielgs rytoj arba poryt, tačiau tada mane jaudino visai kas
kita. Kaip galėjo mūsų pačių pasirinktas ir pirmuoju respub-
likos žmogumi iškeltas bičiulis taip greitai pasikeisti ir ap-
lipti tokiais gyvenimo išmėsinėtais karjeristais bei pataikū-
nais? Vadinasi, mes buvome akli... Ir niekas kitas čia nekal-
tas, tik kaimynų Jonas... Juk buvo laikas, kai reikėjo rizikuo-


ti. Ir net labai. Tada jis tik kuklinosi ir kiekvieną atsakingą
žingsnį pradėdavo ta pačia mus užliūliavusia maldele:

- Aš ne politikas. Jei bus blogai, atsakysime visi kartu. -
Ne, atsakomybės jis nesikratė, bet ir vienas už viską nenorė-
jo atsakyti. Jam reikėjo kolektyvinės išminties ir atsakomy-
bės, moralinio ramsčio ir žmonių, kurie sunkią valandą atsi-
stotų šalia.

O dabar? Į ką jis pavirto dabar? O gal nepavirto, gal tik
atsikleidė ir pasirodė, kas esąs?.. Kuo ilgiau tyrinėjau mūsų
bendrą darbą, tuo aiškiau supratau, kad nedaloma valdžia
tą žmogų veikia lyg koksai dopingas, kuris nuolat naudoja-
mas, pradeda slopinti visus stabdžius, kurie dar didesnės
valdžios siekimui tampa nereikalingi. Pati valdžia, kuri tam
laimės vaikui nukrito tarsi iš dangaus, tapo ne priemone nau-
joms pergalėms pasiekti, bet jo asmeniniu trofėjumi, meda-
liu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu. Įvyko aiškus dopingo per-
dozavimas. Jo atsisakyti jau neliko asmenybės jėgų. Pomė-
gis pavirto liga.

Aišku, galėjau priešintis, dar parinkti jį pristabdančių fak-
telių: čia paėmė, ten pakišo, tam prižadėjo, kitam atidavė, tą
iškėlė, aną suniurkė, bet tai jau būtų buvęs bandymas įsi-
trinti į „nepakeičiamų" žmonių būrelį, noras bet kokia kaina
įrodyti savo „reikalingumą", tai yra, kopijuoti tuos, kurie
laukė tokios grupinės amoralios demokratijos ir visomis jė-
gomis stūmė mus jos pusėn. Tokia kaina man buvo neįkan-
dama. Padlaižiauti ir laukti kažkokio atlyginimo už savano-
rišką savo asmens sunaikinimą galėjo tik jo charakterio žmo-
nės. Šūdeliauti savo charakteriui teigiamus faktelius ir iš to
mėšlo kurti kažkokią neaiškią ateitį buvo ne mano valioj.
Reikėjo garbingai pasitraukti.

Po kelių dienų sėdau rašyti A.Brazauskui atvirą laišką.

„Gerbiamasis Prezidente, eilinio savo pataikūnų klyks-
mo išgąsdintas tamsta pasiūlėte man atsistatydinti ir patei-
kėte du labai miglotus, beveik draugiškumo ašaromis su-
laistytus kaltinimus:

1. Tu per daug laisvai interpretuoji saugumo problemas.


2. Tu nebesutelpi į mūsų rėmus.

Dėl pirmojo kaltinimo mudu beveik sutarėme iš karto.
Laisvai interpretuoju todėl, kad šiek tiek išmanau. Išstudija-
vau daugiau kaip dvidešimties šalių gynybos koncepcijas ir
doktrinas, aplankiau daugelį tarptautinių seminarų, pats juo-
se dariau pranešimus, todėl manęs nebevaržo jokios NATO
ar ES maldelės, nuo kurių tamstos aplinka vis dar tebealps-
ta, kaip kažkada jie alpdavo prieš Maskvos skambučius. Man
taip pat jau nebedaro kerinčio įspūdžio savanaudiški įvai-
rių prityrusių ir dar tebesimokančių ekspertų patarimai.
Mums reikalingi tik tokie šios rūšies dokumentai, kurie tar-
nautų mūsų valstybei, o ne keliems politikams. Jie turi būti
visos tautos aptarti ir priimti, kaip jos valia, tačiau jūs to
kelio atsisakėt, paklusot kelių politiškai žalių savo favoritų
kaprizams ir atidėjot tų įstatymų priėmimą į gilų stalčių. Tą
darbą atliko 27 specialistai. Jį priėmė Gynybos Taryba. Atsi-
sakydamas tų paslaugų atbuline data, jūs sunaikinote save
jų akyse. To aš jums uždrausti negaliu, bet ir pritarti neturiu
teisės.

Dėl antrojo kaltinimo ilgai mąsčiau, perskaičiau užrašus,
jūsų vardu išleistas knygas, pasisakymus, straipsnius ir nu-
rodymus, kol priėjau išvados, kad nėra jokių nei jūsų, nei
mūsų rėmų, yra tik Konstitucija, Seimo statutas, įstatymai,
LDDP programa, nors šalia jų vis tebemarma tamstos nevy-
kusiai užmaišyta ir jau gerokai spėjusi prisvilti politinio flir-
to, neapibrėžtumo, asmeninio pasigrožėjimo bei praktinio
neveiklumo košė, kurią kur kas naudingiau būtų atgramdy-
ti nuo valstybės katilo dugno ir išmesti lauk.

O dabar apie tuos jūsų įsivaizduojamus politinės veiklos
rėmus.

Visų pirma, gerbiamasis, jų nėra, nes iš prisvilusios ko-
šės negalima nudrėbti jokių rėmų. Jų nėra dar ir todėl, kad
iki šiol Jūs žaidėte be jokių taisyklių, vadovaudamasis kaž-
kokiais neaiškiais, nuo Gorbačiovo ar Griškevičiaus nužiū-
rėtais pusiau politbiuro, pusiau mėgėjiškais gero dėdės dar-
bo metodais, todėl negaliu, nenoriu ir neturiu teisės taiksty-


tis su jūsų nevykusios ir Darbo partijos idėjoms priešiškos
aplinkos mums primesta politinio merdėjimo taktika. Atsi-
sakydami rinkiminės programos ir netesėdami pačių rea-
liausių pažadų rinkėjams, mes praktiškai praradome socia-
linę bazę ir mus vienijančią idėją, kurių niekada neįstengsi-
me pakeisti jokiais autoritetais, tuo labiau, abejotinais.

Tai politinis absurdas, gimdantis grupinius interesus, tei-
sinį nihilizmą, korupciją, betikslį biudžeto ir valstybinio turto
švaistymą bei plikbajorišką, paradinį militarizmą. Kaip ne-
būtų skaudu, tačiau privalome prisipažinti, kad dauguma
sąžiningų ir dorų LDDP frakcijos narių jau tapo šio negra-
žaus ir savanaudiško politinio žaidimo įkaitais.

Štai kodėl mes niekaip negalime tomis piktybinėmis po-
litinėmis ligomis visuomenę apkrėtusio landsbergizmo pa-
statyti į vietą, nes jau susirgome patys. Tokiu būdu susiklos-
tė neigiama praktika, kai į aukščiausius valdžios ešelonus
buvo iškeliami kolektyviai neaptarti, neveiklūs, darbo prak-
tikoje nepatikrinti, tačiau jums ir jūsų aplinkai labai paran-
kūs žmonės. Tik per jūsų malonę patekę į valdžią, jie ėmė
nesiskaityti su Seimo frakcijos ir komitetų nuomone, o jų
veiklą reglamentuojantys įstatymai buvo nustumiami į šo-
ną, sušvelninami arba prakišami labai pavėluotai „ypatin-
gos skubos tvarka", o dar tiksliau - pastačius Seimą ir frak-
ciją prieš jau įvykusį faktą.

Toks neleistinas asmeninių, grupinių ir žinybinių interesų
toleravimas, jų nesuderinamumas su bendra valstybės politi-
ka išugdė nemažą jūsų favoritų grupę, kuri iš viršaus pama-
loninta, tačiau destruktyvia veikla labai pakenkė Seimo auto-
ritetui ir pagimdė įstatymais nebereguliuojamą „savų" žmo-
nių saviveiklą. Štai kodėl lobizmas, korupcija, protekcioniz-
mas ir valdininkų savivalė tapo kasdieniu, aukščiausios val-
džios lyg ir nepastebimu, lyg ir neįveikiamu reiškiniu.

Jūs vis dar bandot įrodinėti, kad tai paveldėta nelaimė,
tačiau taip nėra. Jūs nevaldot ir niekada neįvaldysit situaci-
jos tik todėl, kad tenkinatės nerealia, iškreipta, specialiai Jū-
sų nudrėbtiems rėmams pritaikyta informacija. Jūsų rėmai


- Prokrusto lova, kurioje reikia gulėti susirietus į kamuolį,
nes niekada nežinai, kada, kas ir ką tau nupjaus. Vien pagal-
vojus apie nedidelį Jums įtakojusių ir įtakojančių žmonių
būrelį ne man vienam jau darosi šiurpu. S. ir M.Velonskiai,
Rajeckas, Visokavičius, Butkevičius, Norvilas, Jezerskas, Sa-
deckas, Buzūnas, Linkevičius, Gudaitis ir pagaliau Andri-
kis, - tai ne tik žurnalistinės priežiūros verti patarėjai. Tokių
žmonių pasirinkimas juk neatėjo savaime, tai ilgametės, tiks-
liai neapibrėžtos ir nesavarankiškos Jūsų veiklos loginė tą-
sa, nors tamsta labai dažnai skėsčioji rankomis, graudinies
ir graudini žiūrovus bandydamas jiems įteigti: aš nuoširdus,
aš geras, aš jūsų Prezidentas, tačiau, išskyrus „Senmergės"
pravardę, tarp draugų nieko daugiau nenusipelnėte.

Kaip tai nerimta, Ekscelencija! Prezidentas negali būti nei
geras, nei blogas, jis turi būti teisingas. Prezidentūra - ne
jūsų medžioklės ūkis, jai negalima vadovauti pagal seną kla-
no principą: aš tave pamaloninsiu, o tu man už tai atidirbsi.

Pasitraukdamas nedarau iš to jokios tragedijos arba gra-
sinančių pareiškimų. Gana. Užteks! Jūs mane labai skaudžiai
užgaunat jau trečią kartą, todėl niekieno neįtakojamas, ne-
varžomas ir negąsdinamas priesaikos laužymu, noriu dar
kartą ramiai išanalizuoti visus surinktus faktus ir prieš baltą
popieriaus lapą įsitikinti, kad tai, ką rašiau ir ką rašau, nėra
vien tik vieno žmogaus paklydimai. Man būtina, kaip žmo-
gui ir kaip rašytojui, atidavusiam tautiniam atgimimui pa-
čius gražiausius savo kūrybos metus ir tiek daug pasidarba-
vusiam Jūsų pergalei, pagaliau išsiaiškinti, kodėl, kokiu bū-
du, gavęs iš savo rinkėjų absoliučią daugumą Seime, turėjęs
galimybę suformuoti veiklią, dalykišką, darbo žmogui pa-
lankią Vyriausybę, jūs viso to atsisakėt? Kas davė jums to-
kią teisę? Vardan kokių idėjų, vardan kokio tikslo ar turtų
Jūs atmetėt daugumos valią ir palankumą ir nieko negavot
iš įtūžusios mažumos? Kodėl Jūs tiktai užsimaskavot Kon-
stitucijos numatytu apolitiškumu, o praktikoje, pritrūkęs po-
litinės valios, subūrėt apie save mūsų atmestus, savanau-
diškus ir atvirai mums priešingus žmones?


Kaip LDDP tarybos prezidiumo narys galėčiau pasilikti
visuose savo postuose, nes tai ne Jūsų kompetencija. Pasku-
tinį žodį turėtų tarti partija ir frakcija, tačiau praktikoje taip
nebus. Jūs vis viena įtakosit sau paklusniuosius ir dar labiau
supriešinsit kitaip mąstančiuosius. Aš to nebenoriu, pavar-
gau nuo Jūsų nepastovumo, savanaudiškumo, išsisukinėji-
mų ir nuomonės kaitaliojimo pagal neaiškių žmonių užsa-
kymą. Prisipažinsiu atvirai, gerbiamasis Algirdai, nuo tams-
tos įsivaizduoto gerumo mes visi jau vaikštome randuoti.
Šventakupriu likti senatvėje negaliu."

Atidavęs redakcijai laišką, ėjau tarsi naujai užgimęs ir
nesupratau, kokią dar vieną sunkią naštą užsikroviau ant
savo nugaros. Bet tiek to, tą akimirką buvau laimingas, ta-
čiau mane sutiko dar laimingesnis Kęstutis Jaskelevicius ir
pasigyrė išeinąs dirbti į „Pirmadienio" redakciją.

- Klausyk, kokią japonišką knygą tu padovanojai mūsų
„Senmergei"?

- Savo apsakymų rinkinį.

- Nesigirk, jis japoniškai neįkerta.

- Garbės žodis.

- O kaip ji vadinasi? - vis dar egzaminavo.

- „Durnių laivas".

- Tu lietuviškąjį variantą turi?

- Net kelis.

- Nešk man. Rupūže, kokią sensaciją sukalsim! Padova-
nosim japonišką knygą žmogui, su kuriuo jau lietuviškai ne-
begalima susišnekėti!

Taip prisimelavus, man nieko kito nebeliko, kaip bejuo-
kaujant imti ir sukurti tokį apsakymą:

„Gyveno kartą senas Jūrų vilkas ir turėjo dar senesnę jū-
rų geldą. Tokią seną ir skylėtą, kad iš jos visos žiurkės išsi-
lakstė, o paskui jas - ir prityrę jūreiviai. Tada kapitonas sa-
vo laivą perdažė ir vietoj „Siaubas" užrašė naują pavadini-
mą - „Demokratija", bet ir tada neatsirado nė vieno savano-
rio. Pagaliau Jūros vilkas surinko visus uosto kvailius ir kiek-
vieną iš jų bizūno bei keiksmų pagalba išmokė šiaip taip at-
likti tik po vieną įgulai būtiniausią darbą.


- Aš jums, rupūžės, parodysiu demokratiją! - griaudėjo
lyg perkūnas, kol savo pasiekė.

Kai tik jis sušvilpdavo, kiekvienas durnius strimgalviais
puldavo į savo vietą ir tol stengdavosi, tol plušėdavo, kol
kapitonas sušvilpdavo antrąjį kartą, paskui išrikiuodavo vi-
sus ir dar ilgai alkanus mokydavo:

- Aš jus, skeltalūpius vėplius, išmokysiu, kas yra demo-
kratija! Aš jums, raudonosioms utėlėms, parodysiu iš kur
tos demokratijos kojos dygsta! - Ir tik po to kiekvienas kvai-
lys gaudavo porciją riebios košės ir taurę rūgštaus vyno.

Taip ir plaukiojo jis ta sena gelda stebindamas patyru-
sius jūreivius savo nepaprasta drausme ir susiklausymu, o
sumanus Jūros vilkas prieš juos puikavosi:

- Kvailį reikia išmokyti tiktai vienos ir tai labai trumpos
maldelės, kad laiku galėtum jį sustabdyti ir kad besimelsda-
mas jis kakta nepramuštų laivo sienos.

Bet kartą kvaliai ėmė ir sukilo. Jie pririšo Jūrų vilką prie
stiebo ir ėmė šaukti viens per kitą:

- Atiduok mums demokratiją! Kur padėjai mūsų demo-
kratiją?

- Aš jos neturiu.

- Tai kam visą laiką žadi?! Geriau atiduok, nes kitaip -
tau galas!

Suprato Jūrų vilkas, kad su durniais reikia kalbėti dur-
nių kalba, tačiau ėmė ir truputį persistengė:

- Išsirinkit iš savo tarpo patį kvailiausią ir patys pamaty-
sit, iš kur tai demokratijai kojos dygsta.

Durniai taip ir padarė.

- Tu būsi kapitonas, - pasiūlė žiopliausiam.

- Kad aš nemoku švilpti, - atsakė tas.

- Tada būsi tu, - pasiūlė storiausiam.

Bet ir tas nemokėjo švilpti. Ilgai durniai rinko savo vadą,
kol sutarė, kad kapitonu bus tas kvailys, kuris geriausiai už
visus nemoka švilpti. Tas ir ėmėsi teisingos veiklos. Sustatė
visus durnius kur kam papuolė ir ėmė mokyti:

- Tu kelsi bures!

- Kad aš nemoku.


- Aš už tave geriau nemoku kelti burių, todėl klausyk,
bizūno gausi.

- Tu stosi prie vairo.

- Kad aš nemoku vairuoti.

- Aš už tave geriau nemoku, nesiginčyk, nes kaip matai
perliesiu bizūnu!

Taip geriausiai nieko nemokantis padarė savo tvarką, bet
švilpti patyliukais vis viena išmoko, todėl ir pradėjo švil-
pauti, kur reikia ir kur nereikia. Durniams greitai nusibodo
tuščias lakstymas. Jie susėdo prie košės katilų ir ėmė laukti.
Sušvilpia naujasis kapitonas vieną kartą, jie sėdi ir nekreipia
į jį dėmesio. Sušvilpia antrą kartą, jie ramiai pastovi ir tik po
trečio švilpuko sukerta košę, išgeria vyną ir vėl susėda lauk-
ti. Taip belaukiant kilo audra, laivas nuskendo, o naujasis
kapitonas prigėrė pirmas, nes už visus kitus geriausiai ne-
mokėjo plaukti.

Kai rimstanti jūra išmetė prie stiebo pririštą Jūrų vilką,
draugai jį išlaisvino ir ėmė klausinėti:

- Kas atsitiko, švilpukas sugedo?

- Ne, švilpukas sveikas.

- Bizūnas sulūžo?

- Nesulūžo.

- Revolveris atidrėko?

- Neatidrėko.

- Tai kas pagaliau nutiko?

- Nereikėjo keiktis.

- Bet kur tu matei nesikeikiantį Jūrų vilką?

- Keiktis, vyrai, galima, bet ir kvailiams nereikia žadėti
to, ko negali parodyti.

***

Trylika metų!

Trylika metų kartu su kritiku Juozu Stepšiu rašiau šio
laivo metraštį ir, kaip matot, niekaip negaliu užbaigti...


DURNIŲ LAIVO'
METRAŠTIS


KIEKVIENA VALDŽIA - IŠ DIEVO,
KIEKVIENA VALDŽIA - UŽ NUODĖMES

Politika - tai purvinas ir nedoras užsiėmimas: kuo ji at-
rodo patrauklesnė, veiksmingesnė, tuo ji vėliau pasirodo pur-
vinesnė. Ir, priešingai, kuo ji purvinesnė, niekšingesnė, tuo
ji pasidaro patrauklesnė blogos valios žmonėms.

Su valdžia, kaip su garo mašina, prasidėti neapsimoka.
Ji ir degina, ir šaudo, ir garus leidžia, ir policininkų šimtus
turi.

Vertais ar pašauktais valdyti kitus save laiko pirmiausia
tie žmonės, kurie yra labai vidutiniško proto arba visiški dva-
sios ubagai.

Nuo vieno žmogaus prisilietimo puiki idėja dar labiau
sužvilga, pagražėja, o kito rankose ji pasidaro bjauri ir at-
stumianti.

Jeigu valstybė už visokias kvailystes moka tokius didžiu-
lius pinigus, tai kodėl tu nori, kad aplinkui išnyktų kvailiai?

Socialinė lygybė: vos spėjo premjeras sulyginti šaukš-
tus, parlamente atsirado įvairaus gylio lėkštės.

"Morali politika": reikia žadėti - prašom, reikia meluoti
- nieko prieš, reikia pataikauti - su mielu noru, reikia įtikti -
kad tik būtų kam, kad tik ir jam kas nubyrėtų nuo bendro
stalo.


Mūsų melas - visų šlykščiausias, nes jis dangstomas tau-
tine ar demokratine fraze ir faktiškai dėvi valstybinį mun-
durą.

Demokratija - ne menas valdyti, o menas valdytis.

Kokie panašūs vienas į kitą įtarinėjantys žmonės! Jeigu
jie įtaria, jeigu jiems leidžia ar liepia įtarti, jie tučtuojau ima
save laikyti geresniais, protingesniais, neklystančiais. Pasili-
pa toks veikėjas ant valdiškos taburetės ir tariasi į Monbla-
ną įkopęs. Jis spjaudosi iš tos savo aukštybės, o tu - įrodi-
nėk, kad esi neapspjautas, švarus, nesusitepęs.

Kadrų politika: specialistų sumažės - ištikimų žmonių
padaugės.

Viskas ne nauja ir viskas iš naujo: vienas dirba, du skai-
čiuoja, trys planuoja, penki vadovauja, šeši mokesčius ren-
ka, bet visą grobį dalinasi po lygiai.

Valdininkas: jis puikiai suprato, kad karjeros laiptų nie-
kas už jį nenuvalys nei skuduru, nei šluota ir kad juos kas
dieną reikia šveisti pačiam, tik savo liežuviu.

Naujaisiais laikais raganauti - tai tik teisybę sakyti, nes
už nieką kitą šitoje tiesių kelių ir didelių melų epochoje ant
laužo neužlipsi.

Geriausias pranašas yra tas, kuris laiku ir vietoje sugeba
pasakyti: ar aš nesakiau?

Tik išsigąsti reikia, tiktai užmerkt akis ar neteisingai ženg-
telėti žingsnį, ir Baubas negailestingai šoktels, įsikibs aštriais
nagais, o paskui jau visam laikui įsitaisys ant tavo sprando.

Dieve, kaip puiku galvoti "užčiauptais nasrais"! Kokios
nuostabios ir originalios mintys tada atklysta galvon. Ko-
kios jos tylint gražios ir taurios!...


Baimė yra tikra melo motina, o prievarta - močiutė.

Mūsų tėviškėlėj dabar teisus tas, kas pirmas anoniminį
skundą parašo.

Kai žmogus neturi ko pasakyti, jis pradeda rašyti.

Tik kelnes reikia laiku nusimauti, o rykštė savaime pakils.

O gal paprasčiausiai savas metas pribręsta ir masinei
bausmei, ir masinei drąsai?

Minia: jie žmonės ir jau ne žmonės. Tik atsidurk tų ban-
džiulių viduryje - antrasis stumtels pirmąjį, trečiasis - antrą-
jį, ketvirtasis - trečiąjį... Kaip nebevaldomoj grandininėj re-
akcijoj - niekas nieko nemąstys, tik eis, kad eitų, tik rėks,
kad rėktų, alkūnėmis kariaus, nirš ant kitų gerai nesuvok-
damas, kam viso to reikia?

Minia - žmogiškumo antipodas.

Kuo didesnis žadėtojas, tuo pikčiau apgauta minia su juo
susidoroja.

Iš visų melų baisiausias yra tas, kuriame yra dalis tiesos.

Amžinas dėsnis: įniršę žmonės tik pakeičia valdžioje vie-
nus nenaudėlius kitais, o patys nuo to nė kiek nepasikeičia,
net nepasimoko.

Sunku demokratijos mokytis, šitiek metų šėtonizmą gar-
binus!.. Ir pati demokratija nuo demokratizacijos, pasirodo,
skiriasi ne mažiau kaip kanalas nuo kanalizacijos.

Kuo daugiau žmonės šaudė vienas kitą, tuo mažiau bu-
vo duonos, tuo ji brangiau kainavo, tuo daugiau radosi jos
dalintojų.


Kraujas - pats blogiausias tiesos įrodymas. Jis neapy-
kantos ir keršto nuodais užnuodija net patį objektyviausią
mokslą.

Gražią visuomenę galima sukurti ir su krikščionybės, ir
su marksistinėmis, ir su Konfucijaus ar kitokiomis idėjomis,
kadangi viskas priklauso ne nuo universalaus vaisto, ne nuo
universalios idėjos, o nuo pačių žmonių. Kokia širdimi, ko-
kiomis rankomis jis taikys tas idėjas, tokios jos ir bus.

Ne idėja prieš idėją kariauja, o žmogus prieš žmogų.

Tereikia ištarti vieną žodį - KARAS - ir viskas staiga pa-
sidaro pateisinama.

Arba medalis, arba galas bedalis.

Kai labai anksti ir visai be reikalo žmogų keliskart nukel-
nėja, o paskui per daug vėlai atsiprašo, tai po to gali jam
šlapintis į ausį, jis vis viena tvirtins, kad iš dangaus Dievo
rasa krinta.

Žmones galima sulyginti keliais būdais. Lengviausia pasi-
lipti ant statinės, pasižiūrėti į minią iš aukšto ir patrumpinti
bent vienam ištįsėliui galvą, kad ilgšiai pritūpę gyventų.

Užtenka tik vienam įtarti, kitam pritarti... ir tu jau nebe
tas, tu jau blogesnis, netgi tautos priešas.

Aš labai nesunkiai galiu įrodyti, kad aš ne banditas, kad
ne vagis, kad ne koksai nors paleistuvis... Bet pasakykit, kaip
man įrodyti, kad aš ne banginis?

Jam, didžiūnui, kas? Užlipo ir net nepajuto, kad pritrėš-
kė eilinį žmogelį, o tam paskui reikia vaipytis visą gyveni-
mą.


Iš šiuolaikinio Dekalogo: niekada nekišk kojos stipres-
niam už save, nes paskui visą likusį gyvenimą dirbsi ir ne-
uždirbsi patogiems ramentams.

Iš šiuolaikinio Dekaloge: prisiplak, jeigu nenori būti nu-
plaktas.

Mūsų žmonės jaučia pigią mėsą: vos spėji pasidaryti ga-
lingas, tuoj šalia tavęs visas pulkas gynėjų atsiranda.

Prie kiekvienos gražios idėjos netrunka prisigretinti da-
vatkos ir iš tos idėjos tiesų gyvenantys aiškintojai.

Jeigu mes su šventakupriais kalbamės jų kalba, tai dar
nereiškia, kad ir mes užsigimėm kuproti.

Partijos, kaip ir religijos: per daug savo tiesomis ir dog-
momis iš žmonių atima žmoniškumo.

Ne dėl priesaikos mes tikim žmogumi, o dėl žmogaus -
jo priesaika.

Kada žmonėms dirbti, kada gyventi, kada mylėti ir Die-
vą garbinti, jeigu jie priversti tiktai atgailauti?

Tarybiniai žmonės: visą laiką pamazgas pylė į Vakarus,
o dabar ta bjaurastis pas juos jau iš Rytų plaukia.

Kam keikti praeitį, jeigu nenori ir nesirengi už ją keršyti.

Lyderiai: apie šviesią ateitį kiekviename mitinge šaukė,
o patys į ją atbuli, vis į praeitį, į senelių palikimą pasižvalgy-
dami, keliavo...

Kokia nesąmonė nepastebėti blogio tiktai todėl, kad jis
jau masiškas ir mes prie jo pripratome!..


Popierinis tigras: vietoj akių - jo kaktoje mėlynuoja du
herbiniai antspaudai, dantys dirbtiniai, iš amžinų plunks-
nų, kailis šiurpso pasišiaušęs kanceliariniais segtukais, o kar-
čiai susiraitę - kaip svarbūs ir nepakeičiami parašai, išve-
džioti visokių spalvų rašalais ir pieštukais. Jo uodega styro
užsirietus kaip paragrafo ženklas, kojų nagai aštrūs lyg po-
sėdžių klaustukai, o šonai išmarginti dar Šiltais nevienodo
dydžio smalkos blynais... Džiunglėse biurokratas - niekas, o
tarp žmonių - žvėris.

Valdininkai: jie puikiai žino, kad panaikinus draudimus,
tuoj pat išnyktų ir visa jų padermė.

Nauja profesija: mokėk, kad nekliudyčiau tau gyventi.

Kiek Galilėjų ir Kopernikų reikėtų, kad pagaliau galėtum
kiekvienam viršininkėliui įkalti į galvą, kad Žemė sukasi ne
apie jį, vienintelį ir neklystantį, bet apie Saulę.

Tautinis ministras: Šventam Tėvui bepigu, - jis turi tik
vieną viršininką, ir tą patį prikaltą prie kryžiaus, o kaip gy-
venti mums, jeigu visokie viršininkai jau spiečiais laksto?

Kai subraška kokio veikėjo sostas, jis nešaukia kaip norma-
lus žmogus - gelbėkit, bet tuoj pat ima klykti: tėvynė pavojuj!

Kai žmogus nustoja būti pirmuoju, tik tada sužino, kad
jis jau ne dešimtas ir net ne trisdešimtas...

Iš šiuolaikinio Dekalogo: negeiskite savo artimo parei-
gų, nes jos yra visos tautos turtas!

Patarlė: gera darydamas tik sau, niekada neapsiriksi.

Dabar geras viršininkas beveik niekuo nesiskiria nuo mu-
sės: šiandien ir vieną, ir kitą galima pribaigti laikraščiu.


Anksčiau spauda daugiau žinojo, bet mažiau rašė, o da-
bar mažiau žino, bet nepaprastai daug rašo.

Galima ginčytis su draugais. Reikia ginčytis su priešais.
Dar galima ginčytis su savimi. Bet pasakykit, kaip ginčytis
su stabais, su žvėrimis arba fanatikais? Kaip galima ginčytis
su radijo aparatu? Jį galima tik išjungti.

Draugiškas patarimas: ant spaudos ir žmonos pykti ne-
galima.

Nuo juoko dar niekas nenumirė, tačiau kiek dėl jo kiek-
viena valdžia pražudė žmonių!..

Jeigu karaliai poetams leistų išsirėkti, tai budeliai netek-
tų darbo.

Duona ir lieka duona, kad ir kaip tu valdžią keistum.

Prievartauti žmogų - didelis griekas, o valstietį, įsikibusį
žemės, - dvigubas.

Davatkiškas socializmo supratimas yra juokingas. Jis gar-
bina ne darbo žmogų, o driskių, bastūną, nusigyvenusį duo-
nos valgytoją, bet ne jos augintoją.

Praeities klaidų kitaip neištaisyti, tik memuarais.

Nuolat keikiame ir skundžiame stipriuosius. O kas atsi-
tinka, kai bent minutei valdžia atsiduria silpnojo rankose!

Valdininkas: pasiutęs išradimas tos smegenys! Kai atsi-
keliu iš ryto, išgeriu kavos, jos ima tiksliai ir aiškiai dirbti,
tarsi šveicariškas laikrodukas. Bet vos tik atvykstu į įstaigą,
jos tučtuojau aptingsta ir ima laukti nurodymų.

Prokuroras: didelis įstatymą apeina, o mažas jį turi api-
bėgti. Tai ir sukelia mano, kaip įstatymo saugotojo, įtarimą.


Namų užduotis: kiek reikia pasiūti kepurių, kad mūsų
krašte visi vaikščiotų kepurėti ir dar galėtų jomis užmėtyti
savo priešus?

Amžinas dėsnis: kol kritikuoja valdžią - teisuolis, kai į ją
įsiropščia - neklystantis, kai palipa ar pakeliamas dar aukš-
čiau - Dievas.

Išgelbėtas savižudis: kas mūsų laikais nemyli vadų ir
vadukų, tas žudo save ir savo sielą.

Kiekvienas gudrus politikas neaiškioj padėty visada pra-
deda nuo raganų medžioklės.

Jei atsukai žmonėms užpakalį, tai nemanyk, kad eini jų
priekyje.

Hitleris - tai nesutramdytas laukinio žmogaus noras pa-
žeminti, sutrypti kitus ir tuo išaukštinti save, tai nepažabo-
tos menkystės troškimas valdyti, tai visos mūsų ydos, neri-
botos valdžios sukauptos į vieną krūvą ir padaugintos iš ta-
lentingo, gerai tas ydas perpratusio niekšo užmojų.

Tėvelio testamentas: eikit ir meluokit, šimtą metų sten-
kitės, o paskui ta gerai užmaišyta putra jums tarnaus per
amžius.

Kiekviena valdžia - iš Dievo, kiekviena valdžia - už nuo-
dėmes.

YRA TAUTA, BET YRA IR ANTITAUTA

Atgavęs laisvę toli nenubėgsi.

Tauta - šventa ugnis, - jos negalima nei supleškinti di-
džiuliame be reikalo sukurtame lauže, nei užpilti tuščiažo-
džiavimo srutomis.


Kartais laisvės protrūkis panašus į niežus: kuo labiau ka-
sosi, tuo labiau niežti, kuo labiau niežti, tuo labiau kasosi,
kol galų gale sukiūra.

Laisvės reikia ieškoti kartu - ir pavergėjui, ir pavergta-
jam, jeigu jie abu nori būti laisvi.

Atgavęs laisvę baudžiauninkas ja naudojasi kaip savo par-
šo lašiniais.

Tėvynė: kartais imi galvoti, kad jos yra dvi. Viena - nuo
pat žmogaus gimimo ar nuo pasaulio pradžios, o kita - da-
lies žmonių prasimanyta ir per jėgą primesta kitiems.

Atimk iš tautos istoriją, sunaikink inteligentiją, o paskui
ji pati savo noru išsigims. Gyvens žmogelis kaip gyvulys šia
diena, kimš į pilvą dešras ir kopūstus bei garbins tą, kuris jį
tokiu gyvuliu pavertė.

Lietuvius visi kas netingi po kelis kartus išvaduoja, o pas-
kui užmiršta išeiti.

Kiekvienam cariukui miela išgirsti, kad Adomas su Ieva
šnekėjo pravoslaviškai arba lietuviškai.

Jeigu stipresnis pradeda kalbas apie lygybę, žinok: jos
nėra ir būti negali.

Lietuvių nelaimė: mes per ilgai buvome pavergti, todėl
vaduodamiesi kaskart taip įsimylim save, kad pasijuntam
nepaprastai dideli, galingi ir susipjaunant tarpusavy.

Tereikia tik pradėti nutautinimą, tereikia tik įpiršti ko-
kią nors religiją ar populiarią idėją, o paskui tie didžiašovi-
nistiniai mikrobai jau patys varys savo pragaištingą darbą.

Padėkite man ne pačiame žmoguje, ne tautoje, bet jos tvar-
koje matyti blogį! Nuo tam tikro laiko aš jau nebematau jo-


kio skirtumo, kokie valdovai - rusai ar lietuviai - tyčiosis iš
paprasto ir doro žmogaus.

Lietuviai tik Sibire, tik tremtyje arba svetur gyvendami
tebūna vieningi.

Gimtą kraštą geriausiai pažinsi važinėdamas po sandė-
lius.

Direktyva: visur turi nugalėti naujas, tautinis išgrynin-
tas mąstymas - be inteligentijos drumzlių ir filosofijos atlie-
kų...

Mitinge: visiems rūpėjo tiktai matyti savo dievinamą ly-
derį, prisiliesti prie jo ir šitaip tapti išganytais, kad tik pa-
tiems nieko nereikėtų daryti.

Vos tik sumano lietuviai kokį nors gerą darbą, vos tik
pradeda jį daryti, tuojau ima tarpusavyje draskytis ir dalin-
tis valdžią, kurios dar neatgavo, kurios jau seniai neturi ir
kurią dar negreitai turės.

Tiesa - tai lyg gamta, kurią sunaikinę, mes pagaliau išnyk-
sime ir patys.

Kūryboje nėra bei didelių, nei mažų tautų.

Istorija - tautos atmintis, jos dvasia - kultūra, jos kūnas -
gyva kalba ir žemė. Ir kol mes visa tai turime, mes dideli,
neįveikiami, mes - lietuviai.

Visi pirmagimiai sūnūs turėtų nešioti tėvų arba senelių
vardus.

Tautiečiai: šitiek metų kvailinti ir surakintom burnom
vaikščioję jie tarėsi jau nusikratę įvairių baudžiavinių drau-
dimų; jie viską stengėsi daryti priešingai, negu darė iki šio-


lei, todėl ėjo paskui vedlius atbuli, manydami, kad perga-
lingai žengia pirmyn.

Kronika: "tais nuostabiais visuotinio pakilimo metais pa-
triotiškai žlugdomas darbas pats laužėsi į kiekvieno mitin-
guojančio lietuvio duris".

Tautinio atgimimo motyvas

Kai išauš mums naujas rytas,
Tu jau būsi sutvarkytas.

Atgimimas: jeigu jau pagavai už save kaltesnį, sutraiš-
kei, tada ir visos tavo nuodėmės savaime išnyksta. Tu at-
gimsti, jis numiršta. Kaip viskas paprasta - net graudu!

Patriotė: susirasiu vyrą demokratą, vilkintį tautinius dra-
bužius, ir jam atsiduosiu.

Atgimimas: tik prasižiojai ne ten, kur reikia, tik per daug
parėkavai... ir varykis namo žingine, taip niekada ir neatgi-
męs.

Kodėl masinė baimė kur kas baisesnė už pavienę? Iš kur
ji? Kada ir kaip ji atsiranda? Pirma išsigąsta vienas, paskui
ima bėgti antras, trečias... Bet kodėl visi? O gal dėl to, kad
paskui bailius pakyla ir lekia net patys drąsiausi? Jų vadai,
jų dievukai, jų idealai... Jie sprunka trypdami ir naikindami
paliegusius bei abejojančius...

Tautiškai atgimstantis žmogus privalo ne tik garsiai šauk-
ti, bet ir puikiai stumdytis.

Žiūriu į dvasios invalidu paverstą savo tėvynainį, o jo
nelaimė auga, plečiasi kartu su mano mintimis, kartu su vi-
so mūsų krašto nelaime. Tiktai parodyk pirštu tokiems, tik


leisk... Ir jie "išbuožins" bet kokį padorumą, bet kokį šventą
paprotį pavers ateistiniu ar davatkišku raganavimu, suars
kapus, nugriaus antkapius bei paminklus...

Man rodos, ne tauta atgimė, o per daug triukšmingai nu-
budo tie, kurie ją migdydami patys kažkada pirmi įmigo, o
dabar, bijodami pavėluoti prie naujai kalamo lovio, verčiasi
per galvą.

Atgimimas: galima atgimti ir pamazgų duobėje, bet pir-
miausia ją derėtų išsemti.

Jeigu mūsų tautietis nori prilupti savo kaimyną, jis būti-
nai pasikviečia kelis svetimšalius.

Štai ko reikia lietuviui - baimės! Ir kuo didesniais kie-
kiais, tuo geriau. Visokios: žodžiu, botagu ar apgaule įvaro-
mos, bet daugiausia - skalsiu duonos kąsniu, gabalu mėsos
arba medine dėže, vadinama namu, nuperkamos. Iš tokios
baimės, kaip ir iš didelės laimės, jis ne tik nebandys išsiva-
duoti, bet ir pačiam Belzebubui dvilinkas tarnaus.

Paskutinis laisvas prūsas buvo sunaikintas ant tarpusa-
vyje besipjaunančiųjų lietuvių slenksčio.

Kodėl, sakysim, lietuvis, pliaukšėdamas delnais girdi -
tekšt, tekšt, o rusas - šliop, šliop? Kodėl vienas plaktuku ka-
la taukšt, taukšt, o kitas - bac, bac? Kodėl vieną parskridusi
pempė pasveikina - gyvi, gyvi, o kitą nei iš šio, nei iš to -
čybis, čybis?.. Juk daiktų skleidžiami garsai vienodi visame
pasaulyje, tačiau žmonės kažkodėl juos girdi skirtingai? To-
dėl, kad tie skirtingai išgirstami garsai į žmogaus atmintį
ateina dar motinos įsčiose, todėl ir gimsta įvairios kalbos,
todėl žmogus gimtoje aplinkoje jaučiasi geriausiai, greičiau
susivokia ir mąsto kur kas produktyviau, negu priverstas
šnekėti svetima, jam per jėgą primesta kalba.


Nemunas savąjį grožį surinko iš visų lietuvių po vieną
meilės lašą Tėvynei, sugėrė po vieną karčią ašarą, jos nete-
kus, po vieną sunkų atodūsį, po džiaugsmo kruopelytę ir
sunešė, suplovė viską čia į vieną darnią, akį ir širdį viliojan-
čią visumą.

Kaime viskas kitaip: ir žalias besikalantis daigas, ir ką
tik atsiradęs ėriukas, bakstelėjęs šlapia nosim į delną, ir šilta
apsnūdusi karvė, atiduodanti šiltą kvapnų pieną, - visi tavo
švelnumo prašosi ir visi už tai mainais atiduoda savąjį...

Priekalas skamba gyvam, o varpas - mirusiam artojui.

Nuo senų senovės lietuvis visas ligas gydė trim būdais:
darbu, pirtim ir degtine.

Štai kas yra pusiausvyra: nukirtai kraštinę, nuo pat žalio
daigo prie vėjų pripratusią pušį - vėtra tau pusę šilo išvar-
tys, nuvažinėjai, nutrypei kelio pakraštyje augantį rugį, va-
dinas, padėjai vėjui išguldyti ir pusę lauko...

Tik įsikūrė žmogus, tik susirentė namuką, žiūrėk, jau
miškas ir pabėgo nuo jo, palikęs nepridengtus šiukšlynus.

Žmogus - dvikojis vilkas, išradęs šaldytuvą.

Žmogus išrado popierių ir dabar be jo jis jau nebe žmogus.
Nuo gimimo metrikų iki mirties pažymėjimo jį visą gyvenimą
ištikimai lydi popierius, be kurio jis tučtuojau būtų sulaikytas,
išaiškintas, nubaustas, išsiųstas, nuteistas, ištremtas...

Juk kvaila gamtos sąskaita taupyti kažkokius pinigus, ku-
riuos mes patys spausdinam.

Kai vėjas mums prineša pjuvenų pilnas akis, pradedame
verkšlenti, kad jaunimas negerbia gamtos, laužo medelius,
trypia gazonus ir daužo langus...


Gamta labai kantri, bet kiek ji dar kentės?

Anot Turo Hejerdalo, ir aš priimčiau visuotinį įstatymą
ir priversčiau visus nutekamuosius vandenis išleisti į upę
ne žemiau kiekvieno miesto ir kaimo valdų, bet gerokai aukš-
čiau, kad kiekvienas gyventojas galėtų pats pauostyti ir pa-
sigėrėti savo darbo vaisiais.

Gamta niekada nieko nedaro prieš žmogų. Ji pakenčia
savo kūrinį net tada, kai jis kenkia jai.

Mūsų dar nebuvo, o pasaulis jau spindėjo nepakartoja-
ma grožybe. Žmogus jame atsirado kaip kirminas vaisiuje,
kaip kandis vilnų kamuolyje, todėl negudraukim su gamta,
nebandykim savavališkai jos pakeisti ar pertvarkyti, vien ste-
bėkim ir stenkimės suprasti. Nelenktyniaukim su mirtim, -
kurie pirmieji tam grožiui padėsim paskutinį tašką...

Į gamtą geriau išeiti pavargus, negu švęsti švenčių. Šven-
tės jai svetimos, kaip ugnis, kaip potvynis arba audra.

Atėjo laikas žuvis žvejoti taip pat atsargiai, kaip atsar-
giai mes traukiame iš kišenių pinigines.

Medžioklė tapo išrinktųjų liga. Tik išlipa žmogelis iš
klumpių, pasidaro šioks toks viršininkėlis, ir tuoj stveriasi
šautuvo.

Šiuo metu motinėlei gamtai labiau reikalingi kurmiai ne-
gu arai.

Vanduo lietuviui šventas kaip ir duona: trokštantį pa-
girdyk, alkaną papenėk...

Visa, prie ko žmogus gamtoje prisiliečia arba pamato pir-
mą kartą, jam sukelia kažkokį keistą ir be galo jaudinantį


atradėjo džiaugsmą, tartum jis tai būtų sukūręs pats... Ko-
kie man mieli medžiai, upė... Mes tarsi giminės!

Ne nuo greitomis įkalto kuolo, ne nuo užtvertos tvoros ir
net ne nuo žemėn susmegusios gryčios prasideda mūsų tė-
vynė.
Ji atsiranda su pirmu kapo kauburėliu... Ir todėl tas,
kas nemoka pagerbti mirusiųjų, negali turėti ir savo širdžiai
mielo kampo, negali turėti tėviškės...

Pasaulį seną išardysim!.. O gamtą, o aplinką irgi kartu su
juo nuo šlaito?..

Yra tauta, bet yra ir antitauta: mankurtas, landsknech-
tas, bašibuzukas, tuteišis... nutautėlis.

PAGRINDINĖ ŽMOGAUS LIGA
YRA PATS ŽMOGUS

Laisvė - tai pareiga ir teisė nuolatos būti doram, tai pa-
stovi galimybė būti sąžiningam.

Per didelis gerumas irgi gali užmušti žmogų.

Dėl tiesos nereikia kovoti, ja reikia naudotis tuoj pat, nes
ji bematant išslysta mums iš rankų toje melo karalystėje.

Žmonės gerėti privalėtų visi kartu. Gal tada jie vienas
kito nekaltų prie kryžiaus tik už tai, kad vienas per daug
atsiplėšė nuo kitų.

Pavydas niekada neatostogauja.

Pamokslais, idėjomis žmones taiso tik pranašai ir dema-
gogai, o Dievas žmogų taisė ir taiso savo asmeniniu pa-


vyzdžiu. Tai ir yra aukščiausias dieviškojo prado apsireiš-
kimas, glūdintis žmoguje!

Niekada nebūsi teisingas, jeigu nebūsi žmoniškas.

Kartais žmoguje susikaupia gerumo perteklius, ir jis pra-
deda jį dalinti kitiems kaip išmaldą: štai pasižiūrėkit, koks
aš geras ir gražus.

Tikras pyktis žmogui toks pat šventas jausmas, kaip mei-
lė, kaip drąsa arba pasišventimas.

Nuostata: doram - duonos kąsnį, niekšui - per dantis: ir
vienam padės, ir kito nepagadinsi, nes tik geras supranta
gėrį, o blogas vertina tik blogį.

Visos davatkos serga viena liga - bijoti, kentėti, žemintis
ir bet kokia kaina išlaukti savo valandėlės, kada ir jos galės
gąsdinti, kankinti, žeminti ir neleisti kitam pakelti galvos.

Šiuolaikinė mada: viską pašventinti arba negailestingai
aptaškyti seilėmis.

Minia atminties neturi.

Nugirstas pokalbis:

- Jūsų nuomonė apie tikėjimą?

- Apie kokį?

- Apie mūsų.

- O koks dabar tamstelės tikėjimas?

Judai atsiranda tiktai iš mokinių.

Davinėti priesaikas yra didesnė nuodėmė nei jas laužyti.

Gerai klausykimės sąžinės balso, kad nepraleistumėm
tos akimirkos, kada ji ims ir nutils visiems laikams.


Kaip greit žmogus kiekvieną gražų paprotį savo kvailu-
mo pavalkais paverčia!

Minia labiausiai nekenčia protingesnių už save.

Pyktis - tai pabaiga. Nuo jo dar niekam nepavyko ką nors
gražaus pradėti.

Nuo mūsų pykčio dažniausiai nukenčia ne tie, kurie pri-
valėtų, bet geresni ir silpnesni už mus. Todėl ir gimdo pyk-
tis pyktį.

Žmonės nuo keršto greičiau pavargsta negu nuo meilės.

Žmonių pigių - kiek nori, o padorumo pigaus dar neteko
sutikti.

Ne dėl to reikia atsukti priešui kitą skruostą, kad jis vėl
suduotų mums, o tam, kad jis nebegalėtų šito padaryti. (Fri-
cas Valteris)

Tiktai kūryboje galima puikiausiai išbandyti draugų išti-
kimybę ir pavydą.

Išradingas žmogus! Ypač nusikaltimams.

Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš jį padarysiu tavo priešu.

Nėra nieko žiauresnio kaip vidutinybių pradėtas karas
prieš talentus.

Sunku kariauti su niekšeliu jo paties pakištu ginklu, o
teisybės ieškoti nusitvėrus kito žmogaus tiesų net pavojin-
ga...

Meluoja, kad tik rublį uždirbtų, kad tik kėdėje išsilaiky-
tų - be išmonės, be jokio polėkio ir gebėjimo nors akimirką
savo melu patikėti kaip pasaka.


Sąžinė stipriajam atsiranda tik tada, kai jam nebesiseka.

Jei nenori paslysti, nesiremk į politiko petį.

Blogiausias pesimistas yra mūsų pačių apviltas optimistas.

Tik užmerk akis prieš blogį, ir jis tau padėkos, kad vienu
liudininku mažiau.

Blogį dažniausiai mes taisome ne tada, kai pastebim, bet
kai gerokai ant jo įnirštam.

Nuolaidžiavimas pagimdo hitlerius.

Pataikauti - tai šnekėti žmogui viską, ką jis pats apie sa-
ve galvoja.

Jei neturi stuburo, nesinerk iš kailio.

Žmogus, kuris nedaro klaidų, paprastai nieko nedaro, nes
jis dažniausiai yra viršininkas arba jo žmona.

Ar tikrai tas doresnis, kuris pirmas išpažįsta ir greičiau
užmiršta savo niekšybes?

Beieškodamas teisybės išmoko meluoti.

Kuo toliau paskala nuo tiesos, tuo daugiau tikimybės, kad
žmonės ja patikės.

Baisi žodžių jėga! Kaip lengvai mes barstome juos, už-
gauliodami kitus, ir kaip sunkiai skiriamės, kai jie nusėda
mūsų atmintyje arba užgauna širdį. Tačiau kad ir koks būtų
žiaurus tas žodis, jis kraujo nelieja.

Jeigu mes, kalbėdami apie savo praeitį, paliksim bent vie-
ną šešėlį ir sąžiningai neprisipažinsim klydę, anksčiau ar vė-
liau tai padarys kiti - tik daug energingiau ir kur kas žiauriau.


Būti teisingam, kai visi yra neteisūs, kur kas sunkiau,
negu suklysti tarp teisiųjų.

Teisingųjų niekas nekenčia, o labdarius nešioja ant ran-
kų, nors vieni ugdo žmonių valią ir protą, o kiti juos žlugdo.

Globa, kad ir kokia ji būtų, - tai prievartos pradžia.

Niekas taip nesugriauna žmogaus sielos kaip priverstinė
ubagystė. Kol mes ją matome ant stalo, ant kojų, ant nuga-
ros - dar pusė bėdos, bet vos tik ji sulenda į sielą - baigta.

Dauguma nori tik turėti. Jie nori visko iš karto, jie nori
imti ir neduoti. Todėl negauna nieko.

Tikėti tik darbo šventumu ir kūrybine žmogaus prigim-
timi - per mažai. Darbas - dėl darbo - tokia pat nuodėmė
kaip meilė dėl meilės, kaip prostitucija ar persivalgymas.

Žmogus, kuris tariasi esąs atsakingas už visa, kas dedasi
aplink, greitai praranda atsakomybę už tai, ką daro pats.

Protingas žmogus privalo suvaldyti savo sukilusius jaus-
mus, nes kiekviena jo klaida pastebima kus kas greičiau ne-
gu kvailio.

Kuklumas - tai viena didžiausių žmogaus dorybių, bet
kai kuriuose žmonėse jis atsiranda tik todėl, kad jie neturi
kitokių privalumų.

O gal dėl to, kad dorybė - bevaisė, ji paprastam žmogui
netinka?

Nuo to, kad viešai prisipažinsi esąs kvailas, tau proto
nepadaugės.


Iš šiuolaikinio Dekalogo: jei aukščiau savęs neiššoki, tai
šok aukščiau kitų.

Nė vienas žmogus dar nebuvo didvyris savo pavaldinio
akyse.

Paskalos - ne mėšlas, jų dirvoj neužarsi.

Žaizda ne siela, jos skausmas ne amžinas.

Nereikalinga kančia kaip smulkus pinigas nusėda sielon
tarytum kokion taupyklėn, o paskui jos iš tenai ir pagaliuku
neiškrapštysi.

Per garsi rauda tyčiojasi iš kitų skausmo.

Sąžinė - tai nuskriaustųjų prasimanymas. Kai stipresnis
silpnesnį kala prie kryžiaus, pastarajam nieko kito nebelie-
ka, kaip paskutinę akimirką šūktelėti: kur tavo sąžinė?

Bailiųjų dalia - matyti savo didybę kitų žmonių nelaimėje.

Kuo silpnesnis žmogus, tuo baisesnės jam reikia priesaikos.

Stipriau už elektromagnetines bangas sklinda paslaptys,
sutvirtintos trigubu garbės žodžiu.

Nuo didelio smalsumo iki piktadarybės - pusė žingsnio.

Tik teisėjas privalo tikėti kiekvieno savo sprendimo tei-
singumu.

Nežinojimas - dalis nusikaltimo.

Visais laikais suklysdavo tik pranašai, o Dievas palikda-
vo nekaltas: žmogus daro, žmogus teisia.


Juk yra ir prakeiktų šventųjų!

Žmonių niekada nereikia vertinti pagal jų pažiūras. Apie
juos reikia spręsti tik pagal tai, kuo jie pavirsta, kovodami
už jas.

Yda žmoguje tūno kaip akmuo srovėje, - tik užsižiopsok,
tik leisk nusekti vandeniui!..

Didžiausi minties priešai yra įprotis ir baimė.

Kai sekasi, likimas kaip nuplaktas šuo velkasi paskui ta-
ve nuleidęs galvą ir vizgina uodegą. Bet vos tiktai pralaimi
nors sykį, tuoj visos tavo didybės metu nepastebėtos šiukš-
lės staiga iškyla į vandens paviršių...

Teigiamais pavyzdžiais mes žavimės, didžiuojamės, bet
mokomės kažkodėl iš klaidų ir nelaimių.

Vidaus balsas niekada neturi takto.

Žmogus ne luotas. Jį prikrovęs šlamšto paskui ne taip
lengvai iškrausi. Juk daug kas ilgam ir liks tavyje ir net vi-
sam gyvenimui priskres.

- Pagrindinė žmogaus liga yra pats žmogus, - sako pra-
našai, bet patys nesigydo.

DIDELEI LAIMEI
DIDELIO PROTO NEREIKIA

Ištikus didelei nelaimei kiekvienas kvailys gali suprasti,
kas yra laimė. Bet būti laimingas kas dieną, po truputį, po
mažą kristalėlį gali tik gyvenimą pažinęs išminčius arba už-
simiršęs kūrėjas.


Sielvarte ir džiaugsme nėra nei didelių, nei mažų.

Nuo pat lopšio iki karsto mes brendam per nesibaigian-
čias visokių bėdų ir rūpesčių balas, manydami, kad tai ir
yra gyvenimas. O iš tikrųjų jis prabėga kažkur pro šalį, ne-
užkabindamas nei tikrų jausmų, nei taurių poelgių, nei gra-
žių minčių. Ir tik tada, kai žmogus pavargsta, ateina tas tik-
rasis dvasinis gyvenimas, nuo kurio viskas supaprastėja ir
pasidaro tikra kaip du kart du.

Kas savaip myli gyvenimą, tas savaip jį ir pasitrumpina.

Nuo pat gimimo dienos žmogui labiausiai trūksta
džiaugsmo.

Be meilės moteriai vyro protas ir fantazija lieka bevai-
siai, tarnauja karui ir griovimui, be pasiaukojimo jai nebūtų
nei poezijos, nei muzikos, nei tapybos, pagaliau - nei pačių
riterių.

Suprasti kitą žmogų - dorybė, būti suprastam - laimė.

Laimės kiekvienas turi tiek, kiek už ją mokėti gali.

Nėra didesnio mūsų darbų įvertinimo, kaip mūsų vaikų
pagyrimas.

Vaikai - ne pinigai, jų į stambesnius neiškeisi.

Tik meilė pinigui nieko negimdo.

Gili mintis: vaikus galima mušti tik tada, kai nuo jų rei-
kia gintis.

Ir pačiai beprotiškiausiai meilei reikalingas žmonių ir Die-
vo pritarimas.

Be žmogiško susitvardymo nebūtų ir meilės, ir saldaus
potraukio, ir dar mielesnės paslaptingumo aureolės su tuo


be galo jaudinančiu noru nugalėti save ir nugalėti kitą.

O gal svarbiau meilę tik pasėti, laiku apravėti, o ji pati
tegul sau auga, bręsta, tegul sau sirpsta ir išsilaisvina iš ke-
valo kaip moka?

Kai kūnas seka paskui kūną, tokia meilė nėra visavertė.
Kūnas privalo sekti paskui sielą, tada žmogus meilėje bus
panašus į Dievą, nes bus išaukštinta ir jo siela, ir kūnas ne-
sutilps vien savyje.

Dabartinėje meilėje nebūtina per daug mylėti, užtenka
tik joje aktyviai dalyvauti.

Jaunystės klaidos tuo ir blogos, kad suaugęs į protą jų
nebegali pakartoti.

Kai vienas po kito iškrenta dantys, kai juos pakeičia me-
talas, kai atsiranda dieglių ir raukšlių, kai palengva prade-
da irti kūnas, tada, rodos, mylėtum ir mylėtum, kad tik už
tai dar būtum mylimas.

Karti tiesa: tu jau seniai negyveni, tik persekioji gyveni-
mą, tik kabinies už jo ir vis tikiesi ką nors išplėšti. Tačiau ne
tu, o jis kiekvieną sykį apiplėšia tave.

Moters pragaras - jos senatvė.

Negražių moterų iš viso nėra, yra tik apsileidusios.

Gražus veidas labai dažnai yra tik sugadintų smegenų
puodynė.

Pildyti moterų užgaidas - visai ne nuodėmė. Tai baigia-
mas užmiršti gražus senovės vyrų paprotys.

Moteris daugiau dėmesio kreipia į tai, ar kitos moterys
vertina jos vyrą, nesusimąstydamos, ko jos brangiausiasis
vertas jos pačios atžvilgiu.


Kuo aukščiau žmonės iškelia vieni kitus garbindami, tuo
žiauriau ir skaudžiau sutrypia jais nusivylę.

Grožis - visas moters turtas, bet jis atsiskleidžia tik vyro
rankos paliestas.

Baisiausia vyrui, kai patale jis nėra geidžiamas, tada ja-
me ir gimsta žvėris, prievartautojas.

Save tramdančio žmogaus elgesyje laisvės kur kas dau-
giau negu darančio viską, kas jam užeina ant seilės.

Šeimose, kuriose per daug žeminami vyrai, galiausiai ir
moterys pavirsta nieku.

Moterys, kaip ir vyrai, labai dažnai ginasi puldamos, tik
tie puolimai - tai staigios, keistos ir jokia vyriška logika ne-
pateisinamos kapituliacijos...

Moterys panašios į vėjarodžius ir nustoja sukaliotis prieš
vyrus tik tada, kai surūdija.

Kvailių pinigai priklauso protingiems, o jų žmonos -
viršininkams.

Jeigu žmona užsės ant sprando, vadinasi, jos nereiks ne-
šioti ant rankų.

Jei vyras nustoja su moterimi kalbėtis, vadinasi, jis su-
pranta ją iš pusės žodžio.

Blogai, kai lova paverčiama parlamentu arba biblioteka.
Jeigu žmona tamstos dar klauso, vadinasi, jūs dirbate te-
levizijoje.

Gyvenime nėra nei raganų, nei deivių, nei prakeiktųjų,
nei šventųjų. Gyvenime jos visos vienodos, jos - moterys.
Kai vyrai jų siekia, jas myli, jos - deivės, o kai tie patys vyrai
jose neranda ko ieškojo, jos - raganos.


Savos ieškodamas, svetimos neužgausi.

Gyvenimo negalima pradėti iš naujo, jį tenka lopyti, lip-
dyti iš senų šukių.

Žmogus negali likti žmogumi, iššvaistęs visas savo ver-
tybes arba viską išdalinęs kitiems, kaip negali ir visko susi-
glemžti iš kitų, neapiplėšęs savęs ir nenuskurdinęs savo dva-
sios.

Tiktai iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad gailestingasis duo-
da, bet iš tikrųjų - atima.

Žmonės nelaimingiausi tada, kai jie gyvenime nebemato
tikslo ir atsiranda daugybė laisvo laiko tas savo laimes ir
nelaimes apšnekėti.

Pasitikintys žmonėmis - įdomesni. Jie rizikuoja, ir ta rizi-
ka gerina juos pačius.

Gyvenimas - jūros vanduo: kuo daugiau geri, tuo labiau
nori ir begerdamas nutrokšti.

Tiesa į mus žiūri vaikų akimis.

Tiesa akla. Ji niekada nieko neišvystų, jei mūsų gyveni-
mo ir darbų nenušviestų ryški ir kaitri meilės šviesa.

Meilė savo turtus didina pati atiduodama.

Man nereikia iš tavęs jokios aukos, nes aš ne Dievas.

Dėkingumo jausmas ne tik suartina žmones, o ir, kaip
rodo praktika, laiko juos didesnėje vergijoje negu meilė.

Meilė visada yra sąžininga ir kantri, nors viskas aplin-
kui būtų neteisinga ir priešiška.


Gėris svetur paramos neieško. Juo labiau, jis niekam ne-
keršija. Gėris kuriamas tik širdyje ir atsiranda iš širdies.

Nemėtyk kiekvienai kiaulei širdies po kojom, suės ir net-
gi snukio nepakels į dangų.

Kiekviena motina, gimdydama kūdiki, pasauliui pado-
vanoja pirmąjį žmogų!..

Moteris atsako už žmonijos kokybę.

meilė tapo religija, nes mylėdami jie meldėsi vienas
kitam; jų meilė tapo tėvyne, nes mylėdamiesi jiedu šnekėjo
tiktai gimtąja kalba.

Didelei laimei didelio proto nereikia.

TIESA SAKOMA TIK VIENĄ KARTĄ

Kartais žmonės nemeluoja tiktai todėl, kad nepažįsta tik-
ros tiesos.

Jei žodis būtų tik maža dulkelė, jomis jau būtų užtvindy-
ta visa mūsų planeta. Žmogus nutrokštų dulkėse, bet tuš-
čiažodžiauti
nenustotų.

Protingai naudojantis protu ir nedidelio jo kiekio žmo-
gui turėtų užtekti visam gyvenimui.

Kuo daugiau šneku tiesos, tuo mažiau turiu draugų.

Kvailumas ir mada nėra teisiami.

Protas ne žvirblis, neprisijaukinsi.


Nuolat kartojamas melas niekada nepavirs tiesa, tačiau
labai dažnai jis tampa jau įvykusiu faktu.

Neklystantieji gali egzistuoti tik poromis: vienas - kaip
Dievas, o kitas - kaip apaštalas, kad vienas galėtų aiškinti
pirmojo tiesas, o kitas - pateisinti antrojo veiksmus.

Tiesos ieškojimas - sunkus darbas, jį gali užsiversti tik
tas, kuris netiesą ant savo pečių pakelti pajėgia.

Įsitikinimas, privestas iki kraštutinumo, tampa ne tik sa-
vo priešingybe, bet ir savo gražios pradžios griovėju.

Tiesa - tai veidrodis, sudėtas iš milijonų skausmo, išgąs-
čio, kančios, liūdesio ir tikro džiaugsmo pilnų žmogaus akių.
Mes mėgstame staipytis prieš melo veidrodį. Bet kai ateina
nesėkmės, nelaimės ir išbandymai, vėl bėgame prie pirmo-
jo. Sustoję prieš tą veidrodį, mes laukiame stebuklo, o jo nė-
ra. Mes matome tiktai save, ir tai mus siutina. Mes nirštame,
ieškome kaltininkų, bet sudaužyti jį bijome, nes sunaikinę
tiesą, sunaikintume ir save.

Tikrasis žmogaus gyvenimas - tai nuolatinis ginčas su
visais ir su pačiu savimi.

Eidamas paskui visus, tako nepraminsi.

Tuščios idėjos - žmogaus apiplėšimas, sumenkinimas ir,
pagaliau, - visuomenės savižudybė.

Kartais atrodo, kad žmonės - tai banda, molis, auginan-
tis likimo išrinktuosius. Štai jie ir daro tvarką, stumia žmo-
gelius į priekį. Gamta labai šykšti, tačiau neišranki. Kartais
jai reikia didvyrių tai bandai vesti, kartais - niekšų ir bailių
ją niekinti, kartais - vidutinybių tuščiais pažadais ją masinti,
o kartais - maro, kad galėtų sunaikinti visus ir vėl pradėti
savo darbą iš naujo.


Baimė yra pirmasis sąmoningumo žingsnis, bet ji gali tap-
ti ir paskutiniuoju.

Drąsa ir dorybė padaro žmogų vienišą, o kančia jį suar-
tina su tokiais pat kaip jis.

Visos naujos tiesos užgimsta kaip erezijos, o numiršta kaip
seni ir atgyvenę prietarai.

Plikas faktas - tai tuščias maišas. Kad jis stovėtų, jį reikia
prikimšti prasmės.

Kiekviena idėja paskui save turi vilkti ir kokį nors siaubą.

šauki, kad nėra pasaulyje teisybės! O iš kur ji bus tame
pasaulyje, jeigu jos pats neturėjai ir neturi?

Bergždžias darbas ieškoti bendros tiesos neturint savo-
sios.

Pagal Einšteiną: kuo žmogus daugiau mokosi, tuo dau-
giau žino, o kuo daugiau žino, tuo daugiau užmiršta. Kuo
daugiau pamiršta, tuo mažiau žino. Kuo mažiau žino, tuo
mažiau užmiršta. Kuo mažiau užmiršta, tuo daugiau žino...
Kam tada mokytis?

Verčiau jau lapės nasruose numirti su savo tiesa, negu
be jos tupėti medžio viršūnėje ir laukti, bene susimylės iš
dar aukščiau ir drėbtelės kąsnelį.

Tiesos akys visados pamuštos ir. pasruvusios krauju.

Tarp žmonių - lyg tarp veidrodžių: kuo akyliau į juos
žiūrėsi, tuo geriau matysi save.

Tiktai kvailiai tiesos ieško. Protingi tiesas kuria, patys
jomis gyvena ir kitus įkvepia.


Visų išminčių išmintis yra ta, kad anksčiau ar vėliau visi
prakeiktieji pasirodo esą teisūs.

Kiekviena tiesa turi savo įgimtą nuodėmę: ji teisiesiems
atneša ne tik kankinio vainiką, bet ir niekingą pasitenkinimą
savimi.

Žmogus - ne tik vienintelis mąstantis, bet ir vienintelis
meluojantis gyvulys.

Jeigu tiesos nelydėtų išmintis arba gudrybė, ji pasaulyje
nepragyventų nė vienos dienos.

Iš baimės ir nežinios atsiranda viskas: ir kvailumas, ir
vergovė, ir melas, ir kerštas, ir nepelnyta didybė.

Ištikus bėdai net kvailio mintys tampa įdomios.

Visąlaik siekdamas nepasiekiamo, vis tiek kada nors pra-
dėsi painioti savo norus su realiu gyvenimu, įsimylėsi idė-
jas, užmiršęs, kam jos skirtos, ir galiausiai pasidarysi maldi-
ninku arba žiauriu kiekvienos naujovės inkvizitoriumi.

Kur pritrūksta įsitikinimų, ten viršų paima instinktas.

Žmogus tikėjo visais laikais ir visais laikais tikės. To rei-
kalauja pati jo prigimtis, nes tikinčiajam kur kas lengviau
išsiskirti su šiuo pasauliu negu bedieviui. Tai duoklė amži-
nybei.

Jeigu viskas pasaulyje yra medžiagiška, tai ir žmonių go-
dos bei skausmas niekur nedingsta, tik susimeta į kokį vie-
ną žmogų, ir še tau - genijus arba plėšikas pasaulinės reikš-
mės!

Dar daug pasaulyje gyvena tokių, kurie išsirutuliojo iš
beždžionės gerokai vėliau už savo kaimynus.


Didelė drąsa kartais atsiranda iš didelės baimės.

Pats Dievas buvo priverstas numirti ant kryžiaus, kad
vieni žmonės jį pamiltų, o kiti iš to susikrautų turtus.

Savi daiktai praturtina žmogų materialiai, o svetimi - dva-
siškai.

Kai žmogus taiko, tai ir gyvenime pasitaiko.

Trumpiausias kelias į prabangą yra niekinti turtą.

Norėdamas laiminti kitus, niekada nepabijok būti pra-
keiktas.

Geras žmogus - vienišas kaip Dievas.

Geriau būti mušančiu ubagu nei mušamu ponu.

Kas nuolatos nori būti geras, tam nuolatos reikia turėti ir
nuosavą velnią.

Kad žmogus neatprastų galvoti, gyvenimas jam nuola-
tos ir gana skaudžiai turi užvožti per gerą vietą.

Visa, ką daro žmogus ne prieš savo valią, yra žmogiška.

Velniai neatsiranda savaime - juos gimdo Dievo abejin-
gumas.

Blogis yra blogis todėl, kad jis prie naujų sąlygų greičiau
prisitaiko negu gėris.

Blogis - užkrečiama liga. Jį atlaikyti gali tik didelių nelai-
mių patyręs žmogus.

Nelaimė ir yra nelaimė, kad ji labai išranki ir budeliui, ir
aukai. Ji užgriūva pirmą pasitaikiusį ir pirmam pasitaikiu-
siam įduoda į rankas kirvį.


Nelaimių suspaustas žmogus tarp laimingųjų - tai vėl nau-
ja nelaimė.

Kuo blogesnė naujiena, tuo daugiau ji turi savyje infor-
macijos.

Nelaimė - ne kupra, jos visą amžių nešioti nereikia.

Ar gali kas nors vienu metu suteikti laimę visiems iš kar-
to? Nebent tiktai netikusio valdovo mirtis.

Praradę laisvę žmonės praranda pusę savo talento, sąži-
nės ir proto.

Prievarta gimdo kankinius ir paskleidžia priešų tiesas.

Kas nesugeba savęs uždaryti į valios kalėjimą, tas nieka-
da negali būti laisvas.

Labiau už viską žmogus nekenčia savo silpnybių.

Kančia yra kančia: už skaudamo danties liežuvis visada
kliūva.

Kur kančios per daug, tenai palengva ateina ir neviltis,
bejėgis pyktis, neapykanta kitiems.

Svetimas skausmas - miražas, į kurį eidamas niekur ne-
nueisi. Jis kaip gyvsidabris neužkimštame inde: išgaruoja ir,
apnuodijęs organizmą, pradingsta. Reikia turėti savo skaus-
mą.
Tik jis žmonių jūroje gali būti kompasu.

Tik sielvartas ir skausmas su mūsų sąžine gali šnekėti
kaip lygus su lygiu.

Juoda spalva simbolizuoja ne vien tik skausmą, neteki-
mą ar liūdesį. Ji reiškia ir taurumą, ir vyriškumą, ir kuklu-
mą, ir išdidumą, ir pagarbą, ir, svarbiausia, - ištikimybę. Juo-


da spalva - tai mūsų atmintis, sapnai ir mūsų regėjimai. Ji -
daugiareikšmė, todėl labai įvairi ir todėl niekada nenusibos-
tanti.

Mirtis irgi idealizuoja žmogų, bet tik todėl, kad jos aki-
vaizdoje taurėja ir apsivalo gyvieji.

Nemirtingumo nėra. Ir senatvė į vaikystę panaši tik kaip
pradžia į pabaigą.

Didesnio baubo už mirtį jau nebėra, tačiau ir ją gamta
sukūrė tik tam, kad galėtų tobulinti gyvybę.

Neužtarnauta garbė labai panaši į mirtį. Ji atima iš žmo-
gaus visus draugus ir net prijaučiančius.

Kas nori likti garbingas ateinančioms kartoms, turi laiku
atsisakyti pagarbos. O jei nori būti nemirtingas - turi mirti
jam skirtu laiku.

Nežinoma kalba Dievo namuose šnekėt negalima.

Judu reikia ne bjaurėtis, o jam nusilenkt, nes po to bet
kuri mūsų nuodėmė prieš aną, kurią padarė jis, dabar yra
tik juokas. Jis davė teisę nusikalsti, o nusikaltus atgailauti,
pridengė savimi visų pergalių nusikaltimus, ir nuo tos die-
nos laimėjusių niekas neteisia, kalti tik pralaimėję.

Ir didžiausia bedievystė, ir pikčiausia schizma ar stabmel-
dystė turi savo kunigus. Buvo burtininkai, buvo vaidilos, at-
sirado vyskupai, vadinasi, esant vienokiam ar kitokiam die-
vui, visada bus ir vienokie ar kitokie tų dievų pranašai. Ka-
dangi bet kuri dievybė - žmogaus protui neaprėpiamas dy-
dis, tai jam dažniausiai reikia šlietis prie jo pranašų.

Viskuo galima apkaltinti kuriantį žmogų, tačiau nenuošir-
dumo jam neprikiši.


Kur draudžiama juoktis, ten dažniausiai ir verkti
draudžiama.

Juokas taiso žmonių sveikatą, bet trumpina juokdarių gy-
venimą.

Nėra lygybės ir kūryboje. Vieno ikonai žmonės meldžia-
si, o kitą už dar geresnę akmenimis užmuša.

Laiku ir vietoj pasakytas žodis virsta idėja, kuri, įkritusi
į žmonių širdis, tampa didžiule jėga, gebančia sutriuškinti
bet kokį sostą.

Tiesos pomėgis - ne fanatizmas.

Didžiausia kiekvieno blogio nelaimė, kai šalia jo gyvena,
budi ir po truputį kruta gėris, nes jis - tai patys patikimiausi
blogio tramdomieji marškiniai. Tačiau ir gėris turi atsinau-
jinti. Jis gali gyvuoti tik bardamasis pats su savimi.

Tiesa sakoma tik vieną kartą.


METRAŠTININKO JUOZO STEPŠIO
EPILOGAS

Autorius Vytautas Petkevičius nerašo aforizmų ir neleidžia jų
rinkinių. Tuo tarpu taiklios rašytojo sentencijos, politinės repli-
kos jau ne pirmą dešimtmetį sklando po Lietuvą. Tad ir ryžausi
savo iniciatyva parengti jo aforizmų, lakių posakių, pamąstymų
skyrių šiai publicistikos knygai. Juoba, kad tai padaryti buvo visai
nesunku: užtenka atsiversti bet kurį šio rašytojo romaną ar publi-
cistikos knygą - tokių tyčia ar netyčia išsprūstančių aforizmų, fi-
losofinių minčių ar smagių pasakymų ten knibždėte knibžda... Šie
aforizmai ar sentencijos, beje, ne visada priskirtini tik autoriui, -
juos dažnai ištaria įvairių pažiūrų bei epochų žmonės, kuriuos
savo knygose vaizduoja rašytojas. O knygų herojai savo ruožtu
tas mintis gali persukinėti iš skaitytų knygų, gali būti paėmę iš
liaudies išminties ir pan. Nepaisant to, ir tokie aforizmai skamba
šviežiai, šiuolaikiškai, nes autoriaus knygose jie visada įgyja savi-
tą interpretacinį aštrumą, tik šiam rašytojui būdingą žodžio jėgą
bei tiesumą. Tuo, manau, jie vertingi, originalūs ir Lietuvos žmo-
nėms šiandien reikalingi.

Kad skaitytojui būtų lengviau susigaudyti, visas parinktas la-
kiąsias mintis suskirstėme į penkis pluoštus.

Nors "Durnių laivas" sudužo, bet jame pradėtas metraštis dar
nesibaigė.


Pe 218 Petkevičius, Vytautas. Durnių laivas. Politinių veidų ir šaržų
galerija.
- Vilnius: Politika, 2003. - 352 p.

ISBN 9986-625-38-4

Rašytojo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vieno iš kūrėjų bei vadovų
Vytauto Petkevičiaus prisiminimai apie sudėtingą ir prieštaringą
nepriklausomos Lietuvos atkūrimą - nuo "perestrojkos" iki mūsų
dienų. Originaliai, kartais net šaržuotai, atskleidžiami žinomų šalies
veikėjų charakteriai.

UDK 888.2-4