Henrikas Radauskas


Strėlė danguje


DAINOS GIMIMAS

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.


PAVASARIS

Dangus sudarė foną lapų,
Žiedų, ir paukščių, ir šakų,
Ir parke vėjas krūmą kvapų
Pagavęs purtė už plaukų,

Ir saulė buvo kaip poetų
Garbė: ugninga ir sena, -
Turiu rašyt, kad ji spindėtų,
Kai jau seniai užges diena.


PAPRASTOS DAINOS

Kai aš prisimenu anas dienas,
Rašau be galo paprastas dainas:

Apie auksinį tėvo gryčios stogą
Ir apie derlių, gerą arba blogą.

Ten kaip žiedai margavo aviliai,
Lietus į žemę sunkėsi giliai.

O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė,
Juos kirto laikas, o jie kirto girią.

Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria,
Ir jie dainas dainavo vakare,

Pareidami iš lauko į namus,
Ir švietė jiems saulėlydis ramus,

Ir suko girnas jiems galingas vėjas,
Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs.


SUGRĮŽIMAS

Pasikalbėjau su dievais
Ir vėl į žemę sugrįžau,
Ir vaikštau skersgatviais kreivais,
Ir vėl eilėraščius rašau.

Danguj saulėlydis geltonas,
O aš į žemę sugrįžtu,
Kur groja senas patefonas
Ir kvepia liepos ties paštu.


SAPNAS

Aš sapnavau peizažą lyg El Greco:
Danguj, žalsvam stikliniam debesy,
Atsispindėjo kalnas ir šviesi
Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko,

Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many
Taip pat atsimuša kalnai ir upės,
Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs,
Ir plaukia žydros žuvys vandeny

Manosios sielos. Vaikščioju po rojų
Ir giesmes angelo paskui kartoju.


HOMERO JAUNYSTĖ

Aš gėriau putojantį pieną,
Aš valgiau nežemišką duoną,
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais
Pavėsyje aukšto platano,
Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės!
Man vynuogės nokti skubėjo,
Ir sunkios, įsirpusios kekės
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese,
Mes karą ir kardą giedojom
Ir vasarą aukštą ir šviesią
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti,
Ant jūros rankas auksines
Uždėjo ir liepė nutilti,
Kad ji neprikeltų manęs.


ATRADIMAI

Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.


GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO

Kai tu, šventa šeima, ilsies,
Girtuoklis vidury nakties
(Jo klauso liepos ir vežikai
Ir neužmigę katalikai)
Dainuoja apie mergeles,
Ir darželes, ir rūteles.

Jam grindinys kaip ratas sukas,
Jį stumdo lempų spinduliai,
Ir mažas auto kaip šuniukas
Jį puola, lodamas žaliai.

Jis mašinai per snukį duoda:
"Daugiau nebenorėsi lot!"
Bet auto meta jį į juodą
Klaną ir pradeda kvatot.

Jis mašinos juokų neboja,
Klane gulėdamas dainuoja.

Dainuoja apie žirgelius,
Ir mergelius, ir darželius
Girtuoklis vidury nakties,
Kai tamsta, angele, meldies.


LAIŠKAI SAU PAČIAM

Vos liesdamas daiktus ir žmones,
Aš laikausi pats už savęs
Ir einu be dangaus malonės
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai,
Ir kažin ką loja šuva,
Ir kažin ką plėšia plėšikai,
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras
Veja bėgančią avį laukais.
Bet nei badas, nei maras, nei karas,
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti
Ir padėti man neprašau.
Negaliu nežydėt, neliūdėti
Ir sau laiškus - eiles rašau.


POETAI arba KATASTROFA

Iš mūsų juokias padavėjos
Ir mėnuo šaiposi kvailai,
Mums švarko nesiuva siuvėjas,
Mūs nemaitina angelai.

Mums tik vidurnakčio mergaitės
Pamoja gęstančioj šviesoj,
Ir blyškios žolės, kaip našlaitės,
Pravirksta vakaro rasoj.

Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną,
O naktį geriam su velniais
Ir kreivą restorano sieną
Išrašom posakiais švelniais, -

Ir kaip žarijos žėri strofos
Tarp peteliškių ir gėlių,
Bet nieks nemato katastrofos,
Kuri ateina iš eilių:

Per sieną švilpia karštas vėjas,
Ir ima degt apmušalai,
Ir bėga baltos padavėjos,
Ir gieda kėdės ir stalai.

Ugningos vėliavos iškeltos,
Mirtis įeina į namus,
Pro langus meta dūmus, baldus,
Riksmus, beprotiškus klyksmus.

Į juodą naktį sminga peilis
Raudonas. Skraido pelenai.
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės
Ir miršta žmonės ir namai.


APOLONAS

Jo profilis skaudus ir plonas
Kaip kardo ašmens. Neseniai
Čionai praėjo Apolonas,
Ir pasiliko amžinai

Stiklinis jojo lyros aidas
Erdvėj baimingų kambarių
Ir šaltas marmurinis veidas
Žiaurioj nakty, ir aš turiu
Dainuot pavargusias, sena
s Numirusių žmonių dainas.

Danguj kryžiuojas kregždės greitos,
Miškely šoka linksmos fleitos,
Ir saulė skambantį peizažą
Rausvai kaip moterį nudažo,
O aš turiu dainuot senas
Numirusių žmonių dainas.


STRĖLĖ DANGUJE

Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas
\ baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.

Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas
Medžiotojas į praskrendantį arą
Paleido, bet į paukštį nepataikė
Ir sužeidė didžiulę seną saulę
Ir visą vakarą krauju užpylė,
Ir numirė diena.

Aš - kaip strėlė, kurią netekęs proto
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
 Paleido naktį į galingą dangų
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo,
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų,
Nedrįsdama sugrįžt.


MANDOLINOS

O, kaip tos mandolinos duoda,
Pabirę lapuose laibais
Liepsnų liežuviais, naktį juodą
Suskaldę skambančiais žaibais!

Ir nei tėvų, nei motinų neklausančios merginos
Per naktį klauso lig aušros, kaip skamba mandolinos.

Tarp mandolinų vaikšto vėjas
Ir čiulba debesys žali,
Ir melodingos bangos liejas
Šiltoj, dainuojančioj šaly.

Nebijoki, mandolinos mūsų nesuras,
Nebijoki, mandolinos nieko nesupras.

O mandolinose - patrakęs
Sinjoras: durklas ir širdis.
Ir dega akys, tartum žvakės,
Ir skuba meilė ir mirtis.

O, kaip tu drebi, o, kaip tu glaudies,
Skambant mandolinoms vidury nakties.


JŪRININKO IŠKELIAVIMAS

Šlama vienišos liepos nakty be krantų.
Jauną mėnesį uždengia tavo plaukai.
Aš laikaus už tavęs. Aš į laimę krentu
Kaip į jūrą. Tu šiandien kaip upė plaukei

Pas mane ir dabar apie mirusią motiną
Man kalbi, apie vyturius ir langines
Ir atbėgančiam spinduliui pradedi moti,
Kad sustotų, ir virpančia ir stikline

Pavirsti. Kad nedūžtum, tau debesį minkštą
Kloja geras gegužis. Geltona žvaigždė
Gvazdikais ir pasakom kvepia ir miršta.
Jau inkaras kyla. Neverk, sudie.


NAKTINIS PASIMATYMAS

Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas.
Akordų smūgiai nukrėtė rasas.
Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas,
Tvankiems šilkams nuskridus į dausas.

Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas.
Jame klajojo lepūs kvėpalai
Moters. Nuo debesio lelijų pienas
Tekėjo žemėn, ir vėlai

Išgirdę muziką, kuri nutilo,
Jie nusigando vienumos, -
O ji kaip juodas potvynis pakilo
Iš begalinės gilumos.


KINO KRONIKA

Staiga susitiko jų rankos,
Ir keliai abiem suvirpėjo.
Ekrane dundėjo patrankos
Ir dūmai virš lauko kabėjo.

Staiga susitiko jų akys,
Tamsoj prasivėrė plačiau,
Ir nieko jisai nepasakė,
Ir ji nepasakė. Tačiau

Į salę mirtis įvažiavo,
Ir numirė visa, tik juodu
Žiūrėjo, virpėjo, alsavo
Tuo oru ugningu ir juodu,

Kur angelas pūtė trimitą,
Kurs drebino aukštus skliautus,
Ir žvaigždės virpėdamos krito
Ant jų - kaip auksinis lietus.


MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ

Pavasaris, per veidą mušdamas
Visiems, kurie nenori keltis,
Kaip garvežys per mišką ūždamas,
Per upę plaukdamas kaip valtis,

Pavirsta kaime į lakštingalą.
Ją mėnuo sveikina geltonas.
O ji nakties auksinį inkilą
Suvirpina sidabro tonais.

Ji gieda žaliose šakelėse,
Jos balsas veržiasi į klėtį,
O klėtyje mergaitė keliasi,
Nebegalėdama gulėti.

Išeina. Eina mėnesienoje,
Žėrėdama žaliais plaukais,
O jos šešėlis plaukia sienoje
Ir lūžta, bėgdamas laukais.

Pelėda girioje kvatojasi,
Berželiai šviečia žalumu.
Mergaitė, ligi šiol bijojusi,
Dabar bučiuoja su džiaugsmu.


UNDINĖS

Koksai lieknumas tų žalių
Bangoj linguojančių žolių!

Miškų bedugniai ežerai,
Undinių tylūs kambariai.

Žali miškai, žali takai,
Ir žalios akys, ir plaukai.

Pamoja tirpstančiam stikle
Ranka nežemiškai žalia,

Tyliai nuaidi vandeny
Daina liūdna, daina švelni,
Ir tu į vandenį eini.

Ir plakas ratai, ratai, ratai,
Ir eina metai, metai, metai..

Miškų bedugniai ežerai,
Nieks nesuras tavęs, tikrai.


NEIŠTIKIMAS MYLIMASIS

Aukso žiedas nuo baltų rankelių
Į lelijos žiedą nuriedėjo,
Ir naktis atsiklaupė ant kelių,
Ir žaibai šaltais kardais pradėjo

Kirsti miestą, kur jisai gyveno
(Bet jis buvo jau seniai pabėgęs).
Ir elektra rėkdama sroveno
Per įkaitusius nuo ratų bėgius.


PAVASARIO TVANAS

O, parkų ir moterų grožis,
O, vienišos akys vėlyvos!
Žarijų prižėrusios rožės,
Pridrėbusios putų alyvos!

Balandžiai į naktį nuskrido,
Į naktį vanduo nuriedėjo,
Ir parkas į naktį įkrito,
O ji ant suoliuko sėdėjo.

Mėnulis sapnus išdalino,
Sargams ir alyvoms pamojo,
Ir sargas vartus užrakino,
Ir viską alyvos užklojo.

Ir mes į pavasarį tirštą
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,
Kur medžiai ir debesys tirpsta,
Kur paukščiai ir vėjai gyvena,

Ir skrenda sietynai, ir puošias
Žėrėjimu skliautas vėlyvas,
Ir dega žarijomis rožės,
Ir putomis drimba alyvos.


ŠVENTĖ PARKE

Šitas klumpantis muzikos ritmas,
Ir lengva lyg pūkelis širdis,
Lyg pūkelis, kurs sukasi skrisdamas,
Ir nežinoma ateitis.

Linksmas vynas putoja ir laistos,
Plaukia balsas, švelnus ir gilus.
O žvaigždžių neužgyjančios žaizdos
Pro pavasarį žiūri į mus.

Mes nuklystam į juodas alėjas,
Į pražydusių medžių kvapus,
Kur mėnulis liūdėdamas liejas -
Kaip aliejus - į liepų lapus.


KORNELIJA

Jaunutė ragana vardu Kornelija,
Į savo raudonus kaip lapė plaukus
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę,
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija
Pradeda pliekti jūrai per veidą,
Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują,
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija,
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis,
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija
Nujoja obelų viršūnėm,
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai,
Žemėj sudužę baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija
Seka naktigonėn jojančius bernus
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį,
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.


PIRMOJI NAKTIS

Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė,
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo,
Ir kaip auksinė didelė katė
Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo.

Ką sakė nesuprantami kvapai,
Mums nemokėjo spinduliai išversti.
Užmerkusi akis, tu nusilpai,
Ir tavo angelas pradėjo verkti.


KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA

Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, prisiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros,
Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.

Sugriuvo pilys, mirė pasakos.
Miestelis rudeniu patvinęs.
O krautuvėje - virvės, pasagos
Ir vinys, vinys, vinys, vinys.


MALDA Į BLONDINĘ

Blondine angele, palik raštelį mamai,
Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik
Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,
Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik.

Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.

O tu į operą renkiesi tualetą, -
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, -
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto,
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.

Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią
Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne,
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.


ORO PAŠTAS

Iš voko mėlyno - tavų akių spalvos -
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau -
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)

O, koks vanduo platus, kokia naktis gili!
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai,
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.


MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos,
Pažiūrėk: spindulys paskutinis
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali
Atsitikti, žibuokles segi
Prie širdies ir dediesi vualį
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas,
Tyliai šlama tamsus kambarys,
Tyliai šaukia akių mėlynumas,
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas
Tau ant veido išraižė metus,
Tavo silpstančios rankos laikos
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų,
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus,
Savo gęstančius plaukus draikai,
Ir tik mano eilėraščių rėmuos
Dega tavo jaunystės plaukai.


GĖLĖ IR VĖJAS

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"


SIDABRINIAI LIETŪS LYJA

Begaliniai, sidabriniai,
Krištoliniai lietūs lyja,
Laisto rūtą, laisto mėtą,
Laisto rožę ir leliją.

Laumė juostą pakabina
Kaip vainiką - danguje.
Veršis šokdamas mėgina
Nuo dangaus nutraukti ją.

Piemenėliai, į miškus,
Į lankas ir į laukus
Bėkit, rėkit ir dainuokit,
Su jaunom karvytėm šokit,
Su lakštingalom giedokit:
Jau pavasaris pas mus!


KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų
Ir pūsti vėjus iš pietų,
Jis žydi taip, kad išsilietų
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos,
Kad alptų tvankūs vakarai,
Kad imtų siausti tokios ligos,
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų,
Kad paukščiai švilptų, kol užkims,
Kad naktį motinos raudotų,
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs,
Ir plunksna rašalą taškai.


STEBUKLAS

Pralaužę pasenusią tvorą,
Alyvos išskrido iš sodo
Ir skrenda per čiulbantį orą
Ir nuogos erdvėj pasirodo.

Jos baltos ir jaunos kaip deivės,
Jos žemę apakusią veda
Į rojų, ir verkia praeivis,
Ir skersgatviui užima žadą.

Tarnaitė, stebuklo sulaukus,
Surikusi šoka į dangų.
Jai krenta alyvos pro plaukus
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.


VASARA PIETUOS

Vasara - kaip odaliska:
Tingiai alpsta nuo kaitros.
Ežerai kaip akys blizga,
Žydi kalvos - krūtys jos.

Mes, satyrai ožio kojom,
Gundom nimfą sėst šalia,
Mes abu su broliu grojam
Žalio karklo dūdele.

Tartum baltos žąsys, plaukia
Debesėliai vandeny.
Kur esi, o, šviesiaplauke,
O, išdykėle švelni?

Noksta saulėj vynuogynai.
Skina rožę mergina.
Seka pasakas merginai
Jauno piemenio daina.


PEIZAŽAS

Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj
Du medžiai rieda tartum rutuliai,
Ir skamba vėjai slidūs ir stikliniai
Aplink medžius, dainuojančius žaliai.

Nuo kalno upėn ritasi peizažas.
Dangus ir saulė tyška į šalis.
O lapuose paklydęs, cypia mažas,
Geltonas kaip viščiukas spindulys.


VASARA

Vos tik nugriaudė ir nulijo,
Žaibai užgeso debesy, -
O jau lakštingala nebijo
Giedot, džiaugsminga ir šviesi,

Alyvų krūme, kurs, palinkęs
Nuo kekių, žydinčių baltai,
Visus lietaus lašus surinkęs
Į žiedus, šypsos nekaltai,

Kaip tavo akys, Albertina,
Ir kaip rugiagėlės plaukuos,
Ir kaip javai, kuriuos brandina
Geroji vasara laukuos.


ĄŽUOLAS

Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:
Jo šakos veržiasi, kaip paukščiai, vis aukščiau,

Ir saulė vakare į jį kaip jūron grimzta,
Ir spinduliai jame triukšmauja ir nerimsta,

Ir plaukia jis erdvėj, didingas ir platus,
Kaip senas burlaivis į tolimus kraštus.


NAKTIES KELEIVIS

Vidunaktis miestą fantomą
Aptaškė krauju ir ugnim,
O skliauto bedugnį aksomą
Subadė auksinėm vinim.

O žemėje vieškeliai liejas,
O vieškeliais eina žmogus,
Pametęs gatves ir alėjas,
Pamatęs lankas ir laukus.

Jam moja pražydus šakelė,
Žiedų ir kvapų kupina,
Ir nušviečia plaukiantį kelią
Auksinė nakties šypsena.


DVI ŽVAIGŽDĖS

Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos,
Mirgėjo pro gauruotą mišką,
Ir jų plonutės, šviesios rankos
Žaliais lašais aptaškė viską.

Paskui jos tyčia ėmė kristi,
Staiga ant debesio sustojo,
Ir, prisiminę kūdikystę,
Žili miškai nusišypsojo.


LIETUS

Lietus plonom stiklinėm kojom
Po visą sodą bėginėja.
Lazdyno žalsvos šakos moja,
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį,
Ir iš vandens purienos veržias
Pasaulį auksu sužavėti.

Geltonu vingiu žaibas liejas,
Nurieda dundesys platus.
Po visą žemę bėginėja
Stiklinėm kojom tas lietus.


BIRŽELIS

Pametę viską, bėkim gaudyt
Pavasarį moters plaukuos,
Kai saulė eina pasimaudyt
Ir paukštis gieda ant šakos,

Kada birželio žydras rojus
Linguoja spindinčius lapus,
Kada keleivio lengvos kojos
Linksmai žygiuoja pro kapus.


RUDUO

Raudonos uogos. Lapai - kaip iš vaško.
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus.
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko,
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.

Pilkam danguj geltoni lapai dreba,
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu
Į tą švininį rudeninį grabą,
Kur šoka liepsnos lapų - žiburių.

Didžiulis vėjas seną pušį laužo.
Šermukšnių kekės dega miškuose.
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo
Rudens žolėj klajojanti dvasia.


FANTASTIŠKA NAKTIS

Mėnulis pamanė, kad lempa
Jisai - ir nustebęs užgeso.
Per krūmus bėga ir šlampa
Pavasario kojos basos.

Ant stogo nukritusios, tampa
Raketom akacijų kasos
Ir dega ir nušviečia kampą
Pradėjusios šokti terasos.

Ir gulbės į dangų pakyla,
Ir liepų choras prabyla,
Ir vėlei laimę girdi:

Jos aidas pradeda grįžti,
Šlamėti kaip šilkas ir plyšti
Ir plaukti kaip lietūs girti.


RUDENS VEIDAS

Aš mačiau šiandie veidą rudens,
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų.
Gilumoj geležinio vandens
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu,
Šitas liūdintis veidas gulėjo,
Negirdėjo lėtų spragilų
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai!
Visas oras nuo lapų geltonas.
Tu kaip orkestrą lietų prašai,
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada,
Kad lietus niekuomet nepraeitų,
Kad stovėtų šita valanda,
Tartum marmuro deivė balta,
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.


NAKTIS

Per debesų bangas mėnulio rudas diskas
Iš lėto atplaukia, ir ima keistis viskas:

Sidabro upėmis sužybčioja rugiai,
Ir skraido sidabre pilki nakties drugiai.

Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia
r siekia mėnesio ir gaudo žvaigždę šviesią.

Žvaigždė, ištrūkusi, nusirita toli,
Ir teka spinduliai geltoni ir žali

Į sodą apačioj, ant obelies viršūnės,
Į kaimą miegantį, kur skardžiai loja šunes.

O mėnesio šviesa numirusiu variu
Į širdį liejasi, ir aš liūdnai žiūriu

Į mirgančius rugius, į aušrą žemą, blyškią,
Į skraidančią aplink gauruotą peteliškę.


ANGELAS IR SESUO ANGELIKA

Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, -
Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę,
Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi,
 Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia.

Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės.
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia".
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės".


MĖLYNOS GĖLĖS VAKARE

Nustebę žiūri akys pilkos:
Iš dugno, iš labai giliai,
Kaip žuvys, išplaukia vosilkos,
Liūdnos mėlynės gabalai.

Stiklinis vakaro trapumas,
Vandens melodija gera,
Gėlių galingas mėlynumas,
Kurio nei pasakoj nėra.

Plevena gėlės, kaip plaštakės,
Į naktį mėlyna srove,
Ir mato pilkos, liūdnos akys
Miglotam veidrody save.


VAKARAS

Vakaras. Nereikia nieko,
Tik sėdėti ir žiūrėt,
Kaip ta saulė mus palieka,
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis
Atsispindi ir lanka,
Ir kaip žemę ima glostyt
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti
Be jokios, jokios minties
Ir jau nieko nenorėti,
Nieko, nieko, net mirties.


PAVASARIO NAKTIS

Skambi lakštingala triukšmingai gieda.
Alyvom kvepia senstanti naktis.
O žalias mėnuo per medžius atrieda
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj
Kaip angelai, ir aš nebegaliu
Užmigt nuo liepos silueto sienoj
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą,
Kad laimė šypsosi, kad ji gera,
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.


SENELĖS DARBAI

Senelė dreba, ji pasenus baisiai
Ir apsivilkusi labai blogai,
Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai
Ir miršta kunigai ir ubagai.

Senelė papirosus perka kioske,
Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios.
Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė,
Jis niekuomet jai nebeduos grąžos.

Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis.
"Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!"
Staiga į medį trenkia automobilis,
Ir senė juokias po sudužusiu taksi.

Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas.
Vaikai į senę mėto akmenis, šukes.
O naktį suserga staiga berniukas,
Ir po savaitės reikia degt žvakes.

Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus.
Daržely žaidžia saulė ir drugiai.
Senelė prašo šeimininkę duot drabužių:
Ji apsivilkusi labai blogai.


GĖLĖ

Ieškau džiaugsmo - auksinio skatiko,
Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis
Vandeny. Man gėlė patiko,
Nusiskyniau. Bet ji nuvys,

Ir paliks vien stiebelis sausas
Mano liūdinčioj rankoj. Lietus
Plauks langais. Ir nuplauks mano džiaugsmas,
Ir stovėsiu, praradęs turtus.


PATEFONAS

Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą,
Ant primuso užkaitus, virti, -
Susirgus džiova, Violetta operoj "La Traviata"
Drauge su primusu dainuoja apie mirtį.

Tai nuteikia gerai to namo šeimininką,
Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka:

"To džiaugsmo niekas nepažįsta,
Tiktai jautrioji siela mano,
Kada plokštelėje pragysta
Koloratūrinis soprano!"

Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios,
O toji muzika pro šalį sienoj sunkias.

Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, -
Skambi agonija nežemiškų kančių, -
Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės
Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių.


KLIO, ISTORIJOS MŪZA

Pučia vėjas nuo piramidžių,
Nuo karalių ir nuo pilių,
Nuo lieknų kaip ietys bažnyčių,
Nuo barocco riebių gėlių.

O, kokia graži Istorija!

Miršta rėmuose galvos dožų.
Meldžias raidės ant akmenų.
Virpa kvapas vystančių rožių.
Tirpsta aidas karo dainų.

Kaip lavoninė kvepia Istorija.

Valdo šalį galingas vyras.
Suka girnas juodi vergai.
Teka kraujas, nuodai ir vynas,
Skamba kardas ir pinigai.

Aš drebu, skaitydamas Istoriją.

O sena prostitutė Klio,
Pardavėja vartotos tiesos,
Nei nuodų, nei kardų nebijo,
Tiktai bijo saulės šviesos.


ELEGIJA

Aš vienas stoviu ant didžiulės
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis,
Ir pučia vėjas iš šaltos

Erdvės ir drasko mano plaukus,
Ir nieko negaliu suprast.
Širdis gali nustoti plakus
Anksčiau, negu mokėsiu rast

Tą angelą, kuris dainuoja
Balsu vos girdimu, tyliu,
Ir velnią - tą, kurs ožio kojom
Bėga pasaulio takeliu.


VASAROS NAKTIES SAPNAS

Vakare, man beveik užmigus,
Kai dar šviečia lempa šalia,
Bet ant stalo jau miega knygos
Ir medinė varlė žalia,

O kažkur apačioj, pas kaimyną,
Senas laikrodis din din din, -
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.

Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
Žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj.

Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka trapi
Pernai mirusio piemenuko,
Meškeriojančio paupy.

Jis mane nusimaudyt kviečia,
Plonas balsas šaukia mane,
Ir numirėlių saulė šviečia
Jo veidą mano sapne.


KARO METAI

Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu.
Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes.
Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu,
Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios.

Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu,
Ir juokiasi saulė, užliejusi viską
Krauju, ir patrankos važiuoja keliu,
Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.


PŪGA

Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.


AŠ NIEKO NEŽINAU

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu,
Brendu per tuštumą be jokių žiburių,
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai,
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.


RUDENS DIENA

Kas dieną vis blyškesnės dienos,
Ir saulė merkiasi kasdien,
Kaip miego norinčios blakstienos,
Bet neužmiegančios vis vien.

Ir aš plaukiu per pliką lauką
Kaip dūmas lengvas ir lakus,
O tvenkiny, kur gulbės plauko,
Išlenkę dieviškus kaklus,

Sidabro saulė baigia tirpti
Blyškioj vidudienio migloj,
Ir vėjai gieda apie mirtį
Ir meilę žemėj negeroj.


MELANCHOLIJA

Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,
O, melancholija šio vakaro tyli.

Atplaukę debesys sustoja virš galvos,
Pavargę debesys pavasario spalvos.

Praeina vakaras tarp jūros ir kalnų,
Ir aš pajūriu tuo su vakaru einu

Ir, kriauklę ūžiančią pridėjęs prie ausies,
Klausausi pasakų pavasario mirties.


VAKARINĖ AUŠRA

Jauna šokėja guli prie širdies
Pasenusio pasaulio. Patefonas
Per išsibaigusią plokštelę eina
Šlamėdamas kaip vėjas. O aušra,
Atplaukusi pro šaltą lango stiklą,
Nedrąsiai veidrody pasikartoja
Ir, gesdama lakuotame stalely,
Ant sienos mato temstančią graviūrą:
Siaurom akim japonų kurtizanę,
Kuriai suknelėj žydi chrizantemos,
O jai už nugaros iš gelsvo rūko
Bešaknis medis auga danguje.


PRIEBLANDA

Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei,
Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.

Ir varpas migdo tolumas ramias,
Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.

O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda
Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.

Ir tu per sniegą temstantį brendi,
Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.

Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti,
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.

Ir vien tik rankom nosinę draskai,
Ir draikos vėjyje žili plaukai.


PILNATIS

Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna!
Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi.
Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną,
Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy.

Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli,
Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas.
Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, -
Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas.

Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną.
Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos.
Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną,
Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos.

Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias
Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu,
Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos,
Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių.


SNIEGAS

Aš žiūriu į žiemos fotografiją,
Aš brendu į jos pusnį - gilu,
Ir klausausi, kaip gieda parapija
Sidabrinių, šaltų angelų.

Tai ne jie, - tai tik viesulas vielose,
Tai ne jie, - tai nuo sniego šviesu.
Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi,
Rėkia eglė metalo balsu.


BEPROČIO ŠOKIS

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas,
O ten sukas žemė - žemai,
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
 O nuo bufeto tyška stiklai.
Spinduliai kaip žaibai šakojas
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu.
Ritmas pradeda kambarį pliekti
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga.
Apačioj apmirus minia.
O dabar - kaip akmuo pro langą,
Pamėginkit pagaut mane.


PRAEIVIS

Grėsmingi pavasariai griaudžia,
Ir rudenys rėkia ir rauda,
Ir vasaros kilimus audžia,
Ir žiemos skaičiuoja naudą:
Sidabrą. O aš praeinu
Negaudamas dovanų.

Vaivorykštės virpa ir gęsta,
Ir mirganti dangiška lyra
Žvaigždynais žaibuodama plazda
Ir mirštančiais deimantais byra
Į žemę. O aš praeinu
Negaudamas dovanų.


LUNATIKAS

Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,
Praskrido netikro angelo šešėlis.
Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais:
Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti.

Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.
Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį.
Seselės kambary vakarykštės rožės
Byra žuvims ant baltų akių.

Gėlių krautuvėj miega pavasaris.
Mėsinėj miega raudoni jaučiai.
Jūreivių sapnuos miega šokėjos.
Transformatoriuos miega srovė.

Lunatikas eina iš aštunto aukšto
Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą.
Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės,
Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.


VILTIS

Sunku kovoti su aušra:
Juodi švininiai lietūs lyja
Mirties krašte, bet ji gera:
Ji dega žėrinčią žariją,

Ir liaujasi sunkus lietus,
Žiedų ir lapų nepakirtęs,
Ir rytas leidžiasi skaudus,
Kaip ledo durklas, - mums į širdis.


ČIURLIONIS

Tarytum ežero dugne nugrimzdęs klonis,
Kur liūdi žaluma pavargusioj mėlynėj,
Nutilo sienose žaliuojantis Čiurlionis,
 Ir žiba fosforu vijokliai vandeniniai.

Čia amžiai baigėsi, čionai sustojo laikas,
Pražydo pasakoj karališki pelėsiai.
Į pienę miegančią vos gimęs žydras vaikas
Rankas užsnūdusias pro žalsvą miglą tiesia.

Žvaigždynų soduose, kur sidabrinės lingės
Beveik nesisupa, kur pumpurai nesprogsta,
Ant svyrančių šakų linguojas žvaigždės tingios
Ir mėnesio šviesoj numirusioj prinoksta.

Tylus švytėjimas pražydusios nirvanos
Sutirpsta rūbuose medūzos krištolinės,
Ir ūžiančiom gelmėm kartoja Okeanas
Galingą ilgesį dainuojančios undinės.


TĖVYNĖS VĖJAS

Karališkus kraštus nualinęs,
Nukritęs žemėn iš dangaus,
Kaip karštas kirvis kerta kalinius,
Jis širdį perkerta žmogaus.

Ir štai išauga Odisėjyje
Kaip kalnas aukštas ilgesys,
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.

Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje!
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija,
Kalipsė miršta užmiršta.

Jos ašaros i smėlį sunkiasi,
Krūtinėj draskosi druska.
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi,
Per daug pavargusi ranka.

Jos akyse užgęsta pasaka.
Ji guli visiškai rami.
O mylimasis vairą pasuka
Ir plaukia šiaurės kryptimi.


SUTEMOS

Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,
Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą
Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj,
Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,
Palikę pasakas, klajoja realybėj,
Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai
Užges, ir kailiai jų putodami ištirps,
Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.